"Lietuvos ryto" nuotr.

3 klausimai apie galimą korupciją Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkei Rasai Kazėnienei

– Kaip vertinate Lietuvos institucijų požiūrį į svarbią su korupcija susijusią informaciją teikiančių ar suteikusių asmenų saugumą? Ar jaučiatės apsaugota tiek fiziškai, tiek psichologiškai?

– Pirminė STT reakcija, tiesą sakant, pribloškė, tačiau rankų nenuleidau. STT sprendimą apskundusi generalinei prokuratūrai, tęsiu sunkų kelią teisingumo link. Džiaugiuosi, kad Generalinei prokuratūrai užteko valios pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiuo metu tikrai nesijaučiu saugi nei fiziškai, nei psichologiškai. Įstaiga, kurioje dirbu, yra susiskirsčiusi į dvi stovyklas: viena – teisybės gynėjai, kita – suinteresuotieji, kurie pradėjo jausti baimę tiek dėl atsakomybės, tiek dėl ateities perspektyvų.

– Socialiniuose tinkluose jūs jau tituluojama didvyre, kai kurie komentatoriai siūlo jums skirti „Lietuvos garbės“ apdovanojimą. Ar laikote savo poelgį išskirtiniu ir kada, jūsų nuomone, tai taps elgesio ir požiūrio norma?

– Tiesą sakant, mane labai slegia man klijuojami titulai ir etiketės. Mano tikslas yra ne sau asmeninės garbės gauti, o apginti valstybės interesą, mokesčių mokėtojų pinigus ir užtikrinti teisėtą jų panaudojimą. Prieš beveik 11 metų daviau pareigūno priesaiką valstybei ir iki šiol puikiai atsimenu tai, ką prisiekiau. Priesaikoje nebuvo nė vieno žodelio apie asmeninę naudą ir savų interesų gynimą. Prisiekiau tarnauti Lietuvai ir jos interesams, tad šiuo atveju aš elgiuosi taip, kaip turėtų pasielgti kiekvienas pareigūnas. Drąsių žmonių tikrai nėra daug, mūsų sąmonė vis dar užvaldyta baimės ir sovietinės santvarkos likučių.

– Ar informacijos apie galimus kolegų, vadovų nusižengimus atskleidimas nenuteikė prieš jus kitų darbuotojų? Ar žmogus, išdrįsęs paviešinti jam žinomus faktus, Lietuvoje nėra laikomas skundiku, išdaviku?

– Toks poelgis, kokį padariau aš, Lietuvoje tikriausiai yra smerkiamas ir traktuojamas kaip skundimas. Tačiau kitose pažengusiose šalyse tai vadinama pilietiškumu. Aš tai taip pat laikau pilietiškumu – tai padariau dėl geresnio mūsų, mūsų vaikų ar net anūkų gyvenimo. Tarp kolegų tikrai yra ir mane smerkiančių, ir mane palaikančių. Labai tikiuosi, kad palaikančiųjų procentas didesnis, antraip dirbti toliau ir tęsti tarnybą būtų neįmanoma. Tik laikas parodys, kurių žmonių persvara yra didesnė.