Naujos Vyriausybės programoje kaip koks slaptažodis kartojama „darna“. Tačiau, atvirkščiai, darnos čia trūksta, vienos idėjos prieštarauja kitoms, o priemonės – tikslams.

Aušra LĖKA

Naujoji Vyriausybė savo programoje problemas identifikuoja teisingai, bet ko iš tikrųjų ji ketina imtis, lieka mįslė. Kas kelia nerimą ir į ką Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį, „Veido“ ap­­skri­tojo stalo diskusijoje įžvalgomis dalijosi tų tri­jų sri­čių, kurias premjeras Saulius Skvernelis įvardijo kaip prioritetines – švietimo, socialinės atskirties ir vie­šojo valdymo, ekspertai: dr. Mantas Bileišis, My­­­ko­lo Romerio universiteto docentas, Viešojo val­­­­dy­mo inovacijų laboratorijos vadovas; dr. Rasa Ne­­dzins­kaitė, Edukologijos universiteto asistentė; Po­vi­las Stankevičius, DNB banko analitikas; Vy­tau­tas Žu­­kauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vice­prezidentas.

Ar iš programos aišku, ką Vyriausybė ketina daryti?

M.Bileišis: Ši Vyriausybės programa – vienas eg­zotiškesnių dokumentų. Palyginti su ankstesnių Vy­riau­sybių programomis, ši pagal ženklų skaičių pati „riebiausia“, tačiau konkretumo joje labai mažai.

Rinkimų programa – tai partijos manifestas, bet Vyriausybės programa jau turėtų būti jų išraiška, strateginio planavimo dokumentas. Tačiau naujosios Vy­riausybės programa tebėra labiau politinis manifestas nei dokumentas, kuris gali turėti kažkokių tei­­s­inių pasekmių.

Lig šiol per 26-erius metus po nepriklausomybės atkūrimo tik apie pusmetį turėjome nesisteminių partijų Vyriausybę – 2000-aisiais, kai Vyriausybę for­­mavo Naujosios politikos blokas. Rolando Pakso Vyriausybės programa buvo pati trumpiausia iš visų lig šiol – vos 27 puslapių (dabartinė – 130 p.), labai radikali, bet gana aiški, buvo galima suprasti, ką jie nori padaryti. Kitais atvejais, net kai rinkimus laimėdavo nesisteminės partijos, pavyzdžiui, „darbiečiai“ 2004 m., premjeras vis tiek būdavo ne „darbiečių“, o vadinamųjų sisteminių partijų.

Dabar rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų są­­junga – partija, labiau atitinkanti pilietinio sąjūdžio po­žymius, tai labai įvairus judėjimas, panaudojantis protesto balsus. Paprastai tokie judėjimai būna vienos idėjos, sukurti kovoti su kažkuo konkrečiai. Kai jie laimi, interesai fragmentuojasi.

S.Skvernelio Vyriausybėje matome labai stiprią depolitizaciją. Pats premjeras yra aukščiausias karjeros biurokratas, užėmęs aukščiausius postus, pa­žįs­ta sistemą iš vidaus. Turime gana unikalų atvejį: da­bar net ministrų kabinetas biu­­rokratizuojasi: viešojoje komunikacijoje tai įvelkama į profesionalumo terminiją, bet iš tikrųjų galima sakyti, kad biurokratizuojama tai, kas yra politinės atsakomybės dalykas.

Vyriausybės programa – taip pat politinės atsako­mybės dokumentas, bet naujojo ministrų kabineto pro­grama – tik abstrakčiai surašytos gairės. Nie­kas ne­gali joms nepritarti, bet niekas ir neįsivaizduoja, kas gali būti pagal programą padaryta.

V.Žukauskas: Vyriausybės programą vertinu pa­gal politinės brandos kriterijų, t.y. ar partija turi sa­vo veiklos liniją. Ji negali kiekvienoje srityje žadėti sukurti geriausią vaizdą pasaulyje, nes jei prioritetu paimsi vieną sritį, tai gali prieštarauti kitai.

Naujosios Vyriausybės programoje deklaruojama, kad politinė kryptis – socialinės atskirties mažini­mas ir tam numatyta priemonė yra progresiniai mo­kesčiai. Bet kitur rašoma apie investicijų skatinimą – ir ten tikslas tapti vos ne patraukliausia investicijoms šalimi pasaulyje. Tikriausiai vieną programos dalį rašė atskirties specialistas, kitą – investicijų, bet jie tarpusavyje nepasikalbėjo, nes jei įvesime progresinius mokesčius ir mažinsime atskirtį mo­kes­­tinėmis priemonėmis ar didesniu perskirstymu, ma­žės mūsų šalies patrauklumas investicijoms. Po­litiškai brandi jėga tai suvokia. Tačiau tokio nuoseklumo tarp naujosios Vyriausybės programos dalių pa­sigedau. Daug eklektikos, bandoma pasakyti, kad visur būsime geriausi. Labai mažai žodžių „įgyvendinsime“, bet labai daug „sieksime“, „įvertinsime galimybes“, „pasitarsime su visuomene“. Tam­pa neaišku, ką ketinama iš tikrųjų daryti, o tikslai ir prie­monės tarpusavyje nedera.

P.Stankevičius: Skaitant programą susidaro

įs­pūdis, kad visur norima idealaus varianto, o tai at­ro­do truputį utopija. Bet kokios veiklos planas – tai pirmiausia mąstymo gairės, paskui – pagal jas iškelti tikslai ir po to veiks­mų planas, kaip tuos tikslus įgy­­vendiname. Ši Vy­­riausybės programa panaši į labai ilgas gaires be konkretumo. Žinoma, tai padidi­na naujajai koalicijai laisvę manevruoti, nes ne­sant konkretumo gali da­ryti daug ką, o kad ir ką pa­darysi – privesti prie po­­litinės programos. Tad iš nau­josios Vyriausybės galima laukti netikėtumų.

R.Nedzinskaitė: Deklaruojama, kad švietimas – prioritetinė šios Vyriausybės sritis, bet kas apie tai rašoma programoje, yra plakinys. Peržvelgiau Al­­­­­girdo Butkevičiaus Vyriausybės programą, švietimo strategiją iki 2022 m., visas šios srities ataskaitas, Geros mokyklos koncepciją. S.Skvernelio Vy­riau­­sybės programa švietimo srityje yra viso to kratinys.

Kas rašė apie aukštąjį išsilavinimą, aptakiai pa­mi­nėjo, kad universitetų klausimas bus sprendžiamas pagal studijų rezultatus ir aukštųjų mokyklų po­­­tencialą. Bet kitame punkte, gal rašytame Moks­lų aka­­­demijos ar Mokslo tarybos, jau aiškinama, jog no­rint sustiprinti mokslo ir inovacijų sritį pirmiausia reikia pertvarkyti visą aukštųjų mokyklų tinklą. Tad nors tris kartus skaičiau programą, visiškai ne­aišku, kaip su universitetų tinklu bus elgiamasi iš tikrųjų. Lygiai taip pat ir su kitais dalykais.

Sunku suvokti, ir kas tas darnus švietimas ir kultū­­ra. Programos įžangoje kiekviename sakinyje kar­­­­t­o­jama: vertybinis pamatas, pamatinės, krikščioniš­­kos vertybės, dorybės. Tačiau neaišku, kas bus da­roma.

V.Žukauskas: Viena vertus, norima profesionalumo, depolitizavimo. Tačiau vis tiek reikia išsikelti kažkokią vertybę. Dešinieji akcentuoja ekonominę laisvę, kairieji –  socialinę lygybę. Naujiems valdantiesiems irgi reikia vėliavos ir jie pasirinko darnumą visur – ir ekonomikoje, ir švietime. Bet koks yra to dar­numo turinys? Jis visai neaiškus ir išskydęs, po šiuo žodžiu galima pakišti bet ką. Darnumas – tokio pat abstraktumo sąvoka kaip gėris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m