Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Kolegijų sektorius – nepelnytai primirštas, jam stinga didesnio valstybės institucijų dėmesio“, – įsitikinęs Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas prof. dr. Viktoras Senčila.

Kolegijose šiuo metu studijuoja trečdalis Lie­­­tu­vos studentų, ir jų parengimo lygmuo, ko­­legijų dėstytojų kvalifikacija – ne pras­tesni nei kitose Europos šalyse, kuriose veikia valsty­bių remiami kolegijų atitikmenys, vadina­mieji tai­­­komųjų mokslų universitetai (angl. applied scien­ce universities). Tačiau Lie­tu­voje uni­versitetų ir kolegijų finansavimo skirtumai te­bėra drastiški, ir kol kas nematyti ženklų, kad tokia padėtis greitai keistųsi.

– Koks šiuo metu santykis tarp kolegijų ir universitetų sektorių: esate kolegos ar vis dėlto labiau konkurentai? – paklausėme V.Senčilos.

– Nepamirškime, kad kolegijų sektorius mūsų šalyje dar palyginti labai jaunas – juk joms viso labo 16 metų. Svarbu prisiminti, kaip Lietuvoje buvo kuriamas kolegijų tinklas. Štai 1990-aisiais šalyje buvo net 82 valstybiniai technikumai. Bet jau po dešimtmečio iš jų buvo likę bemaž dvigubai mažiau – 48 aukštesniosios mokyklos. 2006-aisiais turėjome 16, o šiuo metu turime 12 valstybinių kolegijų. Lietuvos kolegijų direktorių konferencija iš viso vienija 22 kolegijas, 10 iš jų – privačios. Štai kokio didelio masto reforma įgyvendinta: per mažiau nei 16 metų valstybinių įstaigų sumažinta šešis kartus.

Stovime prieš didžiulį iš­­­­­­šū­kį – demografinę krizę, dėl kurios visose aukš­­­to­siose mokyklose mažėja studentų.

Mokyklos buvo stambinamos jas jungiant, stip­rinant jų potencialą. Kolegijų tinklas buvo formuojamas visoje Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Klai­pėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Aly­tuje, Marijampolėje, Rietave. Štai, tarkime, į Vil­niaus kolegiją susijungė devynios, Kauno kolegija su­vienijo septynias aukštesniąsias mokyklas. No­riu pabrėžti – vyko tikra reforma: buvo tobulinamas kolegijų valdymas, įtraukti socialiniai partneriai, įvesti nauji reikalavimai studijų programoms, dės­tytojams, visas sektorius integruotas į Lie­tu­vos ir Europos aukštojo mokslo erdvę.

Tai buvo drąsu, ryžtinga, efektyvu ir – apie tai nuolat girdime šiandien – įstengta daug kur pa­nai­kinti studijų programų dubliavimąsi. Pa­vyz­džiui, vien Vilniuje ekonomistus rengė trys mo­kyk­los – jos susijungė į vieną Vilniaus kolegijos fa­kultetą.

Su universitetų sektoriumi esame tos pačios bi­­­n­arinės sistemos nariai – antrasis aukštojo moks­­lo „sparnas“. Tačiau stovime prieš didžiulį iš­­­­­­šū­kį – demografinę krizę, dėl kurios visose aukš­­­to­siose mokyklose mažėja studentų. Tad ar ne metas būtų ir universitetiniam sektoriui ryžtis tiems žingsniams, kurie buvo žengti tvarkant ko­le­gijų tinklą, – optimizuoti, jungti universitetus?

– Ne pirmus metus keliate klausimą dėl itin nevienodo kolegijų ir universitetų finansavimo. Ar esama kokių pokyčių?

– Tai buvo ir tebėra, mano požiūriu, nemenkas skaudulys: neproporcingai mažas profesinio ba­kalauro studijų finansavimas, susidedantis iš vadinamojo krepšelio ir bazinio aukštosios mokyklos finansavimo. Vienam specialistui parengti universitete valstybė skiria dvigubai daugiau lėšų nei kolegijoje. Bet juk studijų kokybė ir vienoje, ir kitoje aukštojoje mokykloje dvigubai nesiskiria. Be to, juk ir šiandien esama nemažai studijų pro­gramų (pavyzdžiui, slaugos, kineziterapijos ar pan.), pagal kurias studentai rengiami ir kolegijose, ir universitetuose, todėl nėra teisinga jas taip skirtingai finansuoti.

2014 m. materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ko­legijoms skirta 7 mln., universitetams – per 100 mln. eurų.

Neramu ir dėl to, kad kolegijų finansavimas mažėja neproporcingai greitai net atsižvelgiant į studentų skaičiaus mažėjimą. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro duomenimis, 2014 m. materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ko­legijoms skirta 7 mln., universitetams – per 100 mln. eurų.

Jei jau Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra binarinė, tai lygiaverčio finansavimo reikėtų abiem aukštojo mokslo „sparnams“, nors jų mi­sija ir tikslai – skirtingi. Štai kodėl pasigendu di­des­nio valdžios institucijų dėmesio kolegijų sektoriui.

– Ar visuomenei jau aišku, kuo skiriasi studijos kolegijoje ir universitete?

– Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti duomenimis, pernai į universitetines studijas iš viso priimta per 14,6 tūkst., o į kolegines studijas – per 11,3 tūkst. studentų. Tad akivaizdu, kad stojantieji kolegijų priva­lumus jau žino ir šias studijas renkasi sąmoningai. O privalumai tokie, kad studijos kolegijoje pa­­prastai metais trumpesnės ir orientuotos į prak­­tiką – praktinė veikla užima ne mažiau kaip treč­dalį studijų turinio.

Vis dėlto neretai dar išgirstu kalbant apie „pri­ėmimą į aukštąsias mokyklas ir kolegijas“, o juk kolegijos – aukštojo mokslo dalis jau 16 me­tų. Ma­nau, kad dabar, kai naujos redakcijos Moks­lo ir studijų įstatyme koleginių studijų apibrė­žimas patikslintas, papildytas, aiškumo bus daugiau.

– Dar viena iki galo neišspręsta problema – mokslinė taikomoji veikla kolegijose.

– Vienu metu Studijų kokybės vertinimo centro aukštųjų mokyklų vertinimo taisyklėse buvo įrašyti vienodi universitetams ir kolegijoms taikomųjų tyrimų vertinimo reikalavimai. O mokslinė taikomoji veikla kolegijose net nebuvo finansuojama. Šį faktą buvo labai sunku paaiškinti aukštųjų mokyklų vertinime dalyvavusiems užsienio ekspertams.

Ir šioje srityje finansavimo kontrastai – pribloš­kiantys. Lietuvoje – penki integruoti studijų, mokslo ir verslo slėniai, tačiau į jų veiklą kolegijos beveik visiškai neįsileidžiamos.

Artėjant naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014–2020 m.), su­ma­nios specializacijos prioritetinėms kryptims per Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijas visoms veikloms bus skiriama 1,2 mlrd. eurų. O, pavyzdžiui, kolegijų studijų infrastruktūrai tobulinti – vos 18,5 mln. eurų.

Kolegijų stiprybė – puikus praktinis specialisto parengimas.

Kita vertus, juk neturime tikslo kolegijas pa­versti universitetų kopijomis. Kolegijų stiprybė – puikus praktinis specialisto parengimas. Taiko­mų­jų tyrimų kolegijose turi būti tik tiek, kiek jų rei­kia dėstytojų kvalifikacijai palaikyti, suteikti re­gio­no įmonėms kvalifikuotų konsultacijų, atlikti vietinius, regionui aktualius tyrimus. Taip yra vi­sa­me pasaulyje. Ir dėstytojams kolegijose keliami kiti reikalavimai: jie turi būti pirmiausia praktikai, kad perteiktų naujausias praktines žinias.

Tačiau tai yra stiprus, gyvybingas sektorius, ku­ris, esu tikras, sėkmingai įveiks dabarties iššūkius.

Užs. Nr. VPL1215

BFL

Krūtinės chirurgams atsiveria daugiau galimybių, onkologiniams plaučių ligoniams – didesnė sėkmingo operacinio gydymo viltis: neseniai Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) krūtinės chirurgai atliko sudėtingą operaciją, kurios metu plautis ir dalis trachėjos pašalinta pacientą prijungus prie iki šiol tik intensyviojoje terapijoje taikyto „dirbtinio plaučio“ aparato. Tokia operacija Lietuvoje ir Baltijos šalyse atlikta pirmą kartą.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Išgirdus plaučių vėžio diagnozę, iš po kojų ima slysti žemė: tai viena agresyviausių vėžio formų, nuo kurios mirštamumas iki šiol – didžiausias.

Tačiau nenuleidžia rankų ir medikai: kovodami dėl kiekvieno sunkaus paciento gyvybės, jie pasitelkia naujausią medicinos įrangą ir nepaliauja ieškoti vis naujų gydymo būdų, kurie palengvintų, pailgintų paciento gyvenimą, padarytų jį kiek įmanoma visavertį.

Tai, kad Klaipėdos universitetinėje ligoninėje krūtinės chirurgai onkologinėms plaučių, tarpuplaučio ligoms gydyti taiko pažangias, tausojančias mažai invazines operacijas, jau nebėra naujovė. Bet per dešimtmetį įgudę sudėtingiausias operacijas vos per vieną nedidelį pjūvį atlikti chirurgai nenustoja tobulėti.

Operacijos metu chirurgui atliekant trachėjos ir broncho jungtį, anesteziologas visiškai sustabdė dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, o kraujo ir gyvybiškai svarbių or­ganų oksigenaciją užtikrino EKMO aparatas.

Neseniai šioje uostamiesčio ligoninėje atlikta sudėtinga plaučio ir trachėjos dalies pašalinimo operacija naudojant EKMO (ekstrakorporinės membraninės oksigenacijos, arba vadinamojo dirbtinio plaučio) aparatą kraujo ir gyvybiškai svarbių organų oksigenacijai užtikrinti. Naujovė ypatinga tuo, kad, operacijos metu chirurgui atliekant trachėjos ir broncho jungtį, anesteziologas visiškai sustabdė dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, o kraujo ir gyvybiškai svarbių or­ganų oksigenaciją užtikrino EKMO aparatas.

„Buvo sudarytos idealios sąlygos sudėtingiausiam operacijos etapui atlikti, kai atliekant trachėjos ir broncho jungtį galima visiškai susitelkti į operacinę techniką ir neskubant, preciziškai atlikti sujungimą, žinant, kad ir atjungus dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą „kvėpavimas“ paciento organizme vyksta ir ligonio būklė yra stabili“, – pirmą kartą nauju būdu atlikta operacija buvo patenkintas KUL Krūtinės chirurgijos skyriaus vedėjas, krūtinės chirurgas Aleksandras Bagajevas.

EKMO, arba dirbtinis plautis, taikomas intensyviojoje terapijoje gydant ūmų kvėpavimo ir širdies nepakankamumą. Pastaraisiais metais EKMO pradėtas taikyti krūtinės chirurgijos operacijų metu, kai negalima pasitelkus dirbtinę plaučių ventiliaciją užtikrinti kraujo oksigenacijos, todėl tokių pacientų iš viso nebuvo galimybės operuoti.

Idėja EKMO panaudoti krūtinės chirurgijoje kilo visai neseniai, kai per mokslinę konferenciją Vilniuje A.Bagajevas susipažino su profesoriumi iš Vokietijos, krūtinės chirurgu Stefanu Fischeriu – vienu kompetentingiausių šios srities autoritetų  Europoje, kuris atlieka sudėtingas plaučių ir kitų organų operacijas taikant EKMO.

Po ilgų diskusijų ir konsultacijų su VUL Santariškių klinikų II Anesteziologijos- intensyviosios terapijos skyriaus vedėju med.m.dr. Robertu Samalavičiumi gydytojas A.Bagajevas EKMO panaudojimo krūtinės chirurgijoje idėją parsivežė į Klaipėdos universitetinę ligoninę.

2016 m. vasario mėnesį 56 metų pacientui buvo diagnozuotas dešiniajame plautyje išplitęs navikas, obturuojantis ne tik dešinį, bet ir dalį kairiojo broncho. Vyras sunkiai kvėpavo, jį vargino intensyvus dusulys.

Daugiaprofilinėje Klaipėdos universitetinėje ligoninėje visų onkologinių pacientų gydymas aptariamas pažangiu, Vakarų Europos klinikose plačiai taikomu būdu – daugialypiame gydytojų specialistų konsiliume. Į jį susiburia visi gydytojai, kurie specializuojasi gydant vėžį: gydytojai chemoterapeutai onkologai, radioterapeutai onkologai, radiologai, invazyvūs radiologai, patologai, chirurgai ir kt.

Konsiliumo metu įvertinus onkologinės ligos pobūdį numatoma vėžio gydymo taktika ir sudaromas gydymo planas.

Pacientui buvo atlikti keturi chemoterapijos kursai. Krūtinės chirurgijos skyriaus vadovas A.Bagajevas su kolegomis nusprendė saugiai išoperuoti pacientą taikant EKMO.

Operacijos taktika ir apimtis buvo numatyta prieš planuojamą operaciją. Buvo suplanuota pašalinti dešinį plautį kartu su trachėjos apatine dalimi bei trachėjos bifurkacija (karina) ir sujungti likusią trachėjos dalį su kairiuoju pagrindiniu bronchu. Numatytos apimties operaciją saugiai buvo galima atlikti tik taikant EKMO.

Naujų gydymo metodų naudojimas kovai su vėžiu suteikia daugiau vilčių tiek ligoniams, tiek gydytojams.

2016 m. balandžio 20 d. visa operacinės komanda: operatorius krūtinės chirurgas A.Bagajevas, asistentai krūtinės chirurgai N.Šileika, P.Radziminskas, gydytojai anesteziologai G.Klimavičiūtė ir V.Valančius, vadovaujami KUL Anesteziologijos ir reanimatologijos klinikos vadovės R.Paškevičiūtės, operacinės slaugytoja I.Kutkienė, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos I.Burbienė ir V.Jurgutienė, dalyvaujant gydytojui anesteziologui Robertui Samalavičiui, LSMU Širdies, krūtinės ir kraujagyslių klinikos  kardiochirurgui med.m.dr. Kęstučiui Laurušoniui, perfuziologei Lilijai Mikelevič, atliko sudėtingą rekonstrukcinę operaciją, taikant EKMO. Atlikus operaciją EKMO sėkmingai pavyko atjungti operacinėje, pacientas  visiškai prabudo, atgavo sąmonę ir spontaniškai kvėpavo.

Pagrindinė plaučių funkcija – prisotinti kraują deguonimi ir pašalinti anglies dvideginį. Atjungus dirbtinę plaučių ventiliaciją operacijos metu, šią funkciją atlieka EKMO. Per operaciją ligoniui buvo pašalintas navikas, dešinysis plautis ir dalis trachėjos, o kairysis bronchas sujungtas su virš naviko buvusia trachėja.

Šiuo metu, po operacijos praėjus jau keletui savaičių, paciento būklė – visiškai patenkinama.

„Naujų gydymo metodų naudojimas kovai su vėžiu suteikia daugiau vilčių tiek ligoniams, tiek gydytojams. Dabar pacientas kvėpuoja kur kas lengviau. Žinoma, sunku tikėti, kad visiškai išgydėme šį ligonį nuo vėžio, tačiau pailginome jo gyvenimą ir padarėme jį kokybiškesnį“, – sakė krūtinės chirurgas A.Bagajevas.

Skyriaus vedėjo žiniomis, EKMO naudojamas krūtinės chirurgijoje operuojant likusį plautį dėl progresuojančios ligos (metastazės) po to, kai pašalintas pažeistas plautis. Iki šiol yra tik pavienių pranešimų, kai pašalinamas vienas plautis ir atliekama pagrindinio broncho ir trachėjos rezekcijos operacija, taikant EKMO. Pasaulinėje literatūroje minima, kad pirmieji panašią operaciją 2010 m. atliko kinų chirurgai (Jie Lei, Kai Su, Xiao F Li, Yong A Zhou ir kt.).

EKMO sudaro puikias sąlygas sudėtingoms plaučių navikų operacijoms atlikti.

Paklaustas, ar dabar, jau turėdami patirties, Klaipėdos krūtinės chirurgai imsis operuoti visus to pageidaujančius ligonius, kuriems nustatytas plaučių vėžys, gydytojas A.Bagajevas patikino: į ligoninę gydytis gali kreiptis pacientai iš visos Lietuvos, tačiau masiškai naująja metodika ligoniai tikrai nebus operuojami.

Pasaulyje plaučių vėžys yra vienas dažniausių vėžio tipų (sudaro 16,5 proc. visų vėžio atvejų), kasmet diagnozuojama 1,6 mln. naujų plaučių vėžio atvejų.

Visais atvejais pacientą pirmiausia būtina detaliai ištirti, ir tam Klaipėdos universitetinėje ligoninėje yra visos galimybės: moderni diagnostinė ir operacinė įranga, naujausios kartos instrumentai, endoskopinė tarnyba. Tačiau ką ir kaip operuoti, kaip gydyti toliau – sprendžia daugialypis gydytojų specialistų konsiliumas.

Pasaulyje plaučių vėžys yra vienas dažniausių vėžio tipų (sudaro 16,5 proc. visų vėžio atvejų), kasmet diagnozuojama 1,6 mln. naujų plaučių vėžio atvejų. Tai dažniausias vėžio tipas tarp vyrų ir trečias pagal dažnį vėžio tipas tarp moterų tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Plaučių vėžys Lietuvoje kasmet diagnozuojamas per 1,2 tūkst. gyventojų.

„Plaučių vėžys – ypač klastinga liga: labai ilgai žmogus nejaučia jokių simptomų, jam nieko neskauda. Anksti diagnozavus ligą, skyrus gydymą, apie 90 proc. pacientų išgyvena penkerius metus ir ilgiau. Tačiau dažniausiai liga diagnozuojama jau vietiškai išplitusi, tad ir gydymo rezultatai nėra geri. Štai net apie 80 proc. pacientų pas mus patenka esant trečiosios stadijos vėžiui“, – apgailestauja patyręs gydytojas.

Plaučių vėžys išlieka pagrindinė patologija, gydoma KUL Krūtinės chirurgijos skyriuje. Taip pat čia gydomi pacientai, sergantys kitomis onkologinėmis tarpuplaučio, stemplės, kaklo, krūtinės sienos ir kitų organų ligomis.

Šio skyriaus krūtinės chirurgai vieni pirmųjų Baltijos šalyse pradėjo mažai invazines torakoskopines plaučių skilties ar viso plaučio šalinimo operacijas. Šiuo metu skyriuje per metus atliekama apie 500 sudėtingų operacijų, ir apie 350 iš jų – mažai invazinės. Po jų pacientas greičiau sveiksta, sumažėja komplikacijų rizika: jau ketvirtą ar penktą dieną jis gali būti išrašomas iš ligoninės.

Krūtinės chirurgai nuolat tobulinasi profesinėje srityje: kasmet vyksta į tarptautines konferencijas, dalijasi sukaupta patirtimi su kolegomis iš kitų miestų bei šalių. Pirmosios Baltijos šalyse klaipėdiečių krūtinės chirurgų atliktos operacijos taikant  EKMO sėkme domėjosi ir patirtimi su gydytoju A.Bagajevu pasidalijęs vokiečių profesorius krūtinės chirurgas S.Fischeris.

Retas, įdomias ir sudėtingas operacijas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atliekantys gydytojai gali jas transliuoti tiesiogiai iš operacinės ir šia galimybe yra ne kartą pasinaudoję pristatydami svarbias naujoves šalies ir užsienio kolegoms.

A. Jonaičio nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Didžiausia Šiaurės Lietuvos aukštoji mokykla – Šiaulių universitetas (ŠU) – šiemet numato išbandyti naują studijų modelį: keletą studijų programų ketinama vykdyti drauge su kai kuriomis šalies aukštosiomis mokyklomis. Planuojama paklausias, unikalias, išskirtines šio universiteto studijų programas dėstyti Vilniaus ir Kauno universitetuose, kad jau šiemet jaunimas galėtų jas studijuoti ir didmiesčiuose.

Šiaulių universitete – naujovės. Univer­si­te­tas reorganizuotas, dabar jame veikia penki aka­deminiai padaliniai. Gabiausių abiturientų, studijas ir ateitį siejančių su gimtuoju miestu ir Šiaulių universitetu, tikimasi pritraukti skiriant mies­­to garbės piliečių vardines stipendijas, ku­rios įsteigtos drauge su Šiaulių miesto savivaldybe.

Moks­leiviams universiteto dėstytojai rengia ir nuotolinių paskaitų ciklus.Siekiant studentams suteikti daugiau alternatyvų renkantis profesiją, gyvenamąją vietą, dominančias studijų dis­ciplinas, kai kurios studijų programos šiemet numatytos „vežti“ į didmiesčius.

Pokyčius paskatino tyrimai

Tyrimai rodo, kad studijų miestas – vienas svarbiausių dalykų jaunimui renkantis būsimas studijas. Tad atsižvelgiant į stojančiųjų įpročius didžiųjų miestų – Vilniaus ir Kauno – universitetuose šiemet ketinama dėstyti stiprias, unikalias, daugiausiai susidomėjimo sulaukusias Šiaulių universiteto studijų programas: Vytauto Di­džiojo universitete bus priimama į 4 metų trukmės optometrijos bakalauro studijų programą, o Vilniuje šiemet bus renkama grupė į 3,5 metų trukmės jungtinę ekonomikos ir darnaus verslo bakalauro studijų programą, vykdomą anglų kalba kartu su Vroclavo (Lenkija) universitetu.

Priėmimas į studijų programas planuojamas abiejuose miestuose, taip pat ir Šiauliuose, stojantieji galės pretenduoti į valstybės finansuojamas studijų vietas.

Optometrija – unikali studijų programa: op­tometrininkus Šiaulių universitetas rengia vienintelis Lietuvoje.

Šiųmetes naujoves – į kitus miestus ketinamas „vežti“ studijų programas – paskatino svarbus įvykis: pernai rudenį Šiaulių universitetas, Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos ir Klai­­pėdos universitetai pasirašė klasterio sutartį, numatančią galimybę keistis įdomiomis, paklausiomis studijų programomis.

Tarp paklausių studijų programų – ir unikalios

Kuo gi ypatingos šiemet stojantiesiems Vilniuje ir Kaune siūlomos studijų programos?

Optometrija – unikali studijų programa: op­tometrininkus Šiaulių universitetas rengia vienintelis Lietuvoje. Be fizikinio išsilavinimo, būsimam specialistui suteikiama žinių apie regos anomalijas, regos korekciją bei optines technologijas, jis mokomas dirbti su šiuolaikine optometrijos įranga, parinkti akinius ir kontaktinius lęšius. Baigę studijas jauni specialistai gali dirbti akių ir regos sistemos pirminės priežiūros centruose, švietimo ir mokslo institucijose, valstybinėse ir komercinėse struktūrose.

Aukštos kokybės studijos vykdomos anglų kalba, o jas baigę studentai įgis dviejų universitetų jungtinį ekonomikos bakalauro laipsnį.

Ekonomikos ir darnaus verslo bakalauro studijų programa rengia stiprius savo srities specialistus. Programa apima visus Šiaulių universiteto privalumus: ji jungtinė, dėstoma drauge su Vro­c­lavo universitetu, kuris yra išugdęs devynis No­belio premijos laureatus, be to, pasinaudojus „Erasmus“ mainų programa, studentams su­tei­kiama galimybė semestrui ar visiems me­tams išvykti studijuoti ir į kitus Europos universitetus.

Ši studijų programa unikali, neturinti analogų Lietuvoje, ją teigiamai įvertino tarptautiniai ir na­­cionaliniai ekspertai. Aukštos kokybės studijos vykdomos anglų kalba, o jas baigę studentai įgis dviejų (Šiaulių ir Vroclavo) universitetų jungtinį ekonomikos bakalauro laipsnį. Minimalus stojamasis balas stojant į šią studijų programą yra 2.

Planuojama, kad pirmaisiais ir trečiaisiais studijų metais Šiaulių ir Vroclavo universitetų dėstytojai vyks skaityti paskaitų į Vilnių. Studijų procese taikoma geriausių užsienio šalių universitetų praktika, pažangūs dėstymo metodai (atvejų analizė, mikro-, makro- ir tarptautinio lygmens imitaciniai verslo modeliai, probleminis mokymas ir kt.), naudojami SPSS ir kiti programiniai paketai.

Pasku­ti­nia­me semestre numatyta praktika, kurią studentai gali atlikti ne tik Lietuvos, Lenkijos, bet ir kitų pasaulio šalių įmonėse ir organizacijose.

Dalis studijų vyktų nuotoliniu būdu. Studijų dalykai bus dėstomi ciklais – kaip Stokholmo eko­nomikos mokykloje Rygoje. Bus rengiami pa­­žintiniai vizitai į verslo įmones, jų vadovai da­lysis praktine patirtimi. Antraisiais metais studijos jau vyktų Vroclavo universitete. Pasku­ti­nia­me semestre numatyta praktika, kurią studentai gali atlikti ne tik Lietuvos, Lenkijos, bet ir kitų pasaulio šalių įmonėse ir organizacijose.

Baigę šias studijas specialistai galės dirbti re­giono, šalies bei tarptautiniame verslo sektoriuje ekonomikos ir darnaus verslo konsultantais, finansavimo, biudžeto sudarymo, investavimo ir kt. sričių ekspertais, skyrių vadovais smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėse, galės kurti bei plė­toti tarptautines verslo įmones, rengti europinius projektus ir jiems vadovauti, analizuoti ir vertinti verslo aplinką.

Šiaulių ekonomistai – itin paklausūs

Galima būtų suabejoti: ekonomikos studijos jau keletą metų nesitraukia iš populiariausių universitetinių studijų dešimtuko, šios srities specialistų Lietuvoje parengta tiek, kad šiemet Lie­tuvos darbo biržos sudarytame Įsidarbinimo galimybių barometre ekonomistų įsidarbinimo galimybės nurodytos kaip menkos. Tačiau šiauliečių ekonomikos ir darnaus verslo studijų pro­gramos absolventai yra pranašesni: dviejose šalyse įgyta patirtis leidžia jiems sėkmingiau kon­kuruoti darbo rinkoje.

Darbo rinkai reikalingi specialistai, turintys daugiau nei vienos srities žinių, gebantys prisitaikyti prie kintančių sąlygų, dirbti tarpkultūrinėje aplinkoje.

Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorės dr. Dianos Cibulskienės teigimu, studentai, pasirinkę studijuoti jungtines studijas, renkasi tiesiausią kelią į sėkmingą karjerą. Darbo rinkai reikalingi specialistai, turintys daugiau nei vienos srities žinių, gebantys prisitaikyti prie kintančių sąlygų, dirbti tarpkultūrinėje aplinkoje, turintys daugiau kompetencijų.

Pasak Šiaulių universiteto Ekonomikos ka­te­dros vedėjos prof. Zitos Tamašauskienės, ekonomikos ir darnaus verslo studijų programa skir­ta veikliems ir kūrybingiems Lietuvos ir už­sienio šalių jaunuoliams, kurių vertybių rinkinyje svarbią vietą užima atsakomybė žmogui, gam­tai, visuomenei, kurie turi ambicijų kurti nuo­savą verslą, dirbti verslo įmonėse ar valstybinėse institucijose.

Nors ir nėra lengva derinti darbą ir studijas, dauguma paskutinių kursų studentų jau pradeda dirbti.

„Motyvuoti ir studijų metu įgiję pakankamai teorinių bei praktinių žinių, gebantys sistemiškai ir kritiškai mąstyti absolventai lengvai susiranda darbą. Pastaraisiais metais ekonomistų, atliekančių praktiką Šiaulių verslo įmonėse ir valstybinėse institucijose, paklausa yra netgi didesnė nei pasiūla. Nors ir nėra lengva derinti darbą ir studijas, dauguma paskutinių kursų studentų jau pradeda dirbti“, – pastebi Z.Tamašauskienė.

Jungtinės studijų programos – daugiau galimybių

Jungtinės studijų programos yra racionalus sprendimas studentams, siekiantiems daugiau ir įvairesnių žinių, tačiau nenorintiems ilgesniam laikui išvykti iš gimtojo krašto. Tai galimybė studijuoti skirtingų šalių ar Lietuvos aukštųjų mo­kyklų kultūrinėje ir akademinėje aplinkoje, perimti skirtingą studijų patirtį ir baigus studijas gauti dviejų universitetų diplomą bei jungtinį ba­­­kalauro kvalifikacinį laipsnį. Jungtinės studijų programos padeda lavinti užsienio kalbos įgūdžius, plėtoja tarpkultūrinę patirtį.

Jungtinės studijų programos padeda lavinti užsienio kalbos įgūdžius, plėtoja tarpkultūrinę patirtį.

Sostinėje, be ekonomikos ir darnaus verslo jungtinės studijų programos, dar ketinama vykdyti dvi bakalauro ir tris magistrantūros jungtines studijų programas. Būsimi bakalaurai gali rink­tis kineziterapijos (su Klaipėdos universitetu), socialinio darbo ir socialinės reabilitacijos (su Rėzeknės (Latvija) aukštąja mokykla) studijų programas.

Magistrantams siūlomos socialinio dar­bo (su universitetu „Ukraina“ Kijeve), gamtos rekreacijos (su Daugpilio (Latvija) universitetu) bei regionų plėtros ir valdymo (su Par­dubicių (Čekija) universitetu) jungtinės studijų pro­gramos.

Tarptautinė patirtis – šiuolaikinio studento būtinybė

„Vienokia ar kitokia tarptautinė patirtis studijuojant šiais laikais – jau būtinybė“, – pabrėžia Šiau­lių universiteto Tarptautinių programų ir ry­šių tarnybos direktorė Regina Karvelienė.

Nemažai pasaulinės mokslinės patirties universiteto studentai gali pasisemti ir pačioje aukš­to­joje mokykloje: universitetas bendradarbiauja su Eu­ropos, Pietų Korėjos, Tai­va­nio, Ja­po­nijos, JAV ir kitų vals­tybių aukštosiomis mo­­kyk­lomis. Pvz., JAV universitetų (Ne­­­bras­­kos uni­ver­siteto Oma­hoje, Ken­to valstybinio universi­teto ir kitų) dėstytojai nuo­­toliniu būdu Šiaulių universiteto studen­tams skaito virtualius kursus. Įdomios tarptautinės pa­tirties į uni­versitetą at­veža gausus už­sienio lektorių būrys. Bet ko­­kios srities užsienio mokslininkų paskaitos prieinamos visiems universiteto studentams.

Tačiau bene entuziastingiausiai Šiaulių universiteto jaunimas dalyvauja „Erasmus+“ mai­nų programoje, kuri čia vykdoma jau 17 metų. Pagal šią programą mokytis užsienio šalies universitetuose ir atlikti tarptautinę praktiką jaunimas gali nuo pusės iki vienų metų.

Platus Šiaulių universiteto užsienio part­nerių tinklas aprėpia visą Europą.

ŠU Tarptautinių programų ir ryšių tarnyba padeda studentams išvykti studijuoti ir atlikti tarptautinę praktiką pasirinktoje šalyje: koordinuoja, rūpinasi studentų saugumu ir studijų ko­kybe užsienio šalyse. Per metus į studijas ir prak­tiką užsienyje išsiunčiama apie 100 universiteto studentų. Platus Šiaulių universiteto užsienio part­nerių tinklas aprėpia visą Europą, taip pat  JAV, Kanados, Kolumbijos, Brazilijos, Čilės, Gru­­zijos, P. Korėjos,  Japonijos, Taivanio, Indijos, Šri Lankos, Kazachstano, Rusijos, Bal­tarusijos, Uk­rai­nos valstybes.

„Sugrįžusius studentus visada kviečiame pa­sidalyti įgyta patirtimi su kolegomis, ir jie mielai tai daro: skleidžia ne tik gerąją patirtį, bet ir ži­nią, kad išvykti stažuotės, praktikos – ne tik ne­baisu, bet ir naudinga: toji patirtis gali tapti kertine būsimai karjerai ir įsimintiniausiu viso gy­venimo įvykiu“, – pasakoja R.Karvelienė.

Esame tam, kad drauge kurtume idė­jas, skleistume ir įprasmintume žinias.

Tarnybos direktorė pastebi, kad sugrįžę po mainų programos jaunuoliai išlaisvėja, tampa drąsesni, atviresni, la­biau pasitiki savimi, yra im­lesni naujovėms, ne­bebijo rizikuoti, o jų užsie­ny­je įgyta patirtis verčia pasitempti Šiaulių univer­siteto dėstytojus. Guvius, drąsiai naujoves pri­imančius jaunus žmo­nes, turinčius tarptautinės patirties, labiau ver­tina ir darbdaviai.

Tad šį pavasarį atsinaujinęs, didmiesčiams ge­riausias savo studijų programas siūlyti ketinantis Šiaulių universitetas dar kartą įtvirtina sa­vo šūkį: „Esame tam, kad drauge kurtume idė­jas, skleistume ir įprasmintume žinias“.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Prieš metus Kėdainiai visai Lietuvai pateikė staigmeną, tiesiogiai išsirinkdami ne Darbo partijai priklausantį merą – verslininką Saulių Grinkevičių. Priešingai, nei prognozuota, suburta plati keturių partijų koalicija ne tik išsilaikė, bet ir pasirodė esanti konstruktyvi. O kaip pirmuosius metus vadovaujant miestui vertina naujasis Kėdainių meras?

S.Grinkevičius pripažįsta, kad 2015 metai jam buvo ganėtinai įdomūs. UAB „Dau­mantai LT“ vadovui tam tikru iššūkiu tapo ir miesto mero postas po 24 metų vadovavimo verslo įmonei, ir žingsnis iš ilgametės opozicijos Kėdainių savivaldybės taryboje į itin aktyvios politinės veiklos sūkurį.

Norint pasididžiuoti įvykdytais milijoninės vertės projektais, 2015-ieji tam nebūtų dėkingi: ES struktūrinių fondų paramos Lietuvai 2007–2013 m. laikotarpis – jau pasibaigęs, o naujasis, 2014–2020 m., realiai dar neprasidėjęs, tad praėjusieji buvo labiau būsimų darbų ir investicijų planavimo metai.

Stengėmės kalbėtis ir būti atviri su žmonėmis, kad ir miestiečiai, ir kaimų gyventojai jaustų, jog mes norime žinoti jų nuomonę, į ją įsiklausome.

Ši veikla naujajam merui taip pat buvo tam tikras iššūkis: užtikrinti darnų tarybos darbą ir sutarimą dėl svarbių investicijų įmanoma tik turint daugumos palaikymą. S.Grinkevičiui tai pavyko: nors iš pažiūros politinė dauguma Kėdainių savivaldybės taryboje atrodė trapi, iš 230 per metus tarybai teiktų sprendimų nesutarta tik dėl vienintelio.

Tačiau S.Grinkevičius sako, kad šiandien jį labiausiai džiugina tie praėjusių metų sprendimai, dėl kurių susitikimuose su kėdainiškiais sulaukta daugiausiai gyventojų palaikymo ir padėkų.

„Ką padarėme nauja – tai stengėmės kalbėtis ir būti atviri su žmonėmis, kad ir miestiečiai, ir kaimų gyventojai jaustų, jog mes norime žinoti jų nuomonę, į ją įsiklausome, ir kad žmonės labiau pasijustų esantys šeimininkai, o ne valdžios sprendimų įkaitai“, – pabrėžia S.Grinkevičius.

– Kolegos merai iš kitų miestų stebisi: daug kur bibliotekos taupant lėšas uždaromos, o Kėdainiuose – atidaromos. Padidintas gatvių apšviestumas. Kur tam radote papildomų lėšų? – paklausėme Kėdainių mero S.Grinkevičiaus.

– Manau, kad tai ne pinigų, o pirmiausia požiūrio klausimas: ko reikia žmonėms ir ar tai svarbu. Vi­sada kritikavau ankstesnę rajono valdžią dėl gat­vių apšvietimo – Kėdainiai buvo tamsus miestas. Kai 30 proc. pailginome gatvių apšvietimo laiką mieste ir aplinkinėse gyvenvietėse, išsyk pa­ju­to­me, kad pasielgėme teisingai, – žmonės pradėjo dėkoti. Ir pačiam važiuojant žiemą buvo smagu regėti 21 val. iš tolo švytinčius kaimelius, kurie seniau „užgesdavo“ vos sutemus.

Savivaldybės skolą sumažinome nuo beveik 5 mln. iki 3,3 mln. eurų.

Tas pat ir dėl bibliotekų: ne paslaptis, kad optimizavimas pas mus dažniausiai reiškia įstaigų uždarymą. Ankstesnė rajono valdžia buvo numačiusi likviduoti iš viso šešias kaimo bibliotekas ir dvi jau buvo spėta uždaryti. Subūrėme darbo grupę ir nutarėme ne tik neuždaryti tų šešių bibliotekų, bet ir šiemet atidaryti dvi vietoj tų uždarytųjų.

Vėlgi – buvo džiugu, kai susitikimuose žmonės dėkojo.

Ūkiškai pasižiūrėjus pinigų tokiems poreikiams visada galima rasti. Juo labiau kad praėję metai Kėdainių savivaldybei buvo sėkmingi: savivaldybės skolą sumažinome nuo beveik 5 mln. iki 3,3 mln. eurų.

– Valdžios įvestas naujoves žmonės neretai vertina atsargiai ir skeptiškai. Ar teko su tuo susidurti?

– Kai Kėdainių arenoje uždraudėme prekybą alkoholiniais gėrimais krepšinio klubo „Nevėžis“ varžybų LKL metu, buvo nepatenkintų. Tačiau turėjome stiprų argumentą – Kėdainių rajono savivaldybės lėšomis stebėti varžybų nemokamai vežame kaimo vaikus. Paradoksas: turime puikią areną, o didžioji dalis kaimo moksleivių joje nebuvo lankęsi. Dabar arenoje žaidžiantį „Nevėžį“ jau yra matę per 5 tūkst. kaimo vaikų. Alkoholiu prekiauti neleidžiame ir kituose savivaldybės renginiuose, šventėse, į kurias ateina šeimos su vaikais.

Dar viena prigijusi naujovė – susitikimai ir diskusijos su Kėdainių bendruomenėmis.

Džiugina ir tai, kad įsteigus sporto metodininkų pareigybes po pamokų atvėrėme kaimo mokyklų sporto sales: vaikai vakarais užimti, jie sportuoja, ir tai gerai.

Dar viena prigijusi naujovė – susitikimai ir diskusijos su Kėdainių bendruomenėmis, aktyviais žmonėmis, kai rengiame apklausas ir įsiklausome į žmonių išsakytą nuomonę jiems svarbiais klausimais.

– Taryba jau paskirstė būsimas ES paramos lėšas. Kas artimiausiais metais keisis Kėdainiuose?

– Didžiuma lėšų numatyta miesto infrastruktūrai gerinti. Lėšų, palyginti su ankstesniu ES paramos laikotarpiu, bus daugiau: 2007–2013 m. įvairiems investiciniams projektams turėjome 20 mln. eurų, o 2015–2020 m., skaičiuojant su savivaldybės lėšomis, – apie 40 mln. eurų. Iš šių lėšų tikimės įpūsti gyvybės Kėdainių senamiesčiui, tad numatyta lėšų dviračių takams, naujam tiltui, jaukiai sutvarkytai Didžiajai Rinkos aikštei su lauko kavinėmis ir scena kultūros renginiams. Miesto parke atsiras naujas vasaros amfiteatras, atrakcionų, prieplaukų.

Investicijos tik tada įgauna prasmę, jei objektai atgyja, jais naudojasi žmonės. Tvarkysime šaligatvius, lėšų bus skirta ir kvartalinei daugiabučių renovacijai. Tad ir ateityje sieksime, kad Kėdainiuose būtų geriausia gyventi ir palankiausia plėtoti verslą.

Užs. Nr. VPL1214

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Trečios pagal dydį Lietuvoje Klaipėdos valstybinės kolegijos (KVK) vadovai nenuleidžia akių nuo šalies ir Europos darbo rinkos. Reaguojant į rinkos pokyčius, darbdavių poreikius, kuriant perspektyvias studijų programas pasiekta, kad įsidarbina apie 80 proc. KVK absolventų.

Įsivaizduokite tokią situaciją: verslo įmonėje din­go elektra, nebeveikia kompiuteriai. Įmonė su­siduria su tiesiog gluminančia problema: negali pasinaudoti kompiuteriuose sukaupta svarbia informacija, įmonės darbas stringa, klientai nepatenkinti. Ir jei ne KVK studentai praktikantai, kurie puikiausiai susidorojo su užduotimi, įmonė veikiausiai būtų praradusi gausybę klientų.

Tokia situacija iš tiesų nutiko Klaipėdoje. Tad KVK Socialinių mokslų fakulteto dekanė Asta Pa­n­cerovienė itin didžiuojasi sėkmingai fakulteto organizuotu praktiniu mokymu dviejose iš keturių kolegijoje įsteigtų verslo praktinio mokymo firmų. Iš pradžių čia besipraktikuojantys studentai mokosi imituodami įvairiausias verslo įmonės veiklas, sprendžia problemas, rengia dokumentus – ir tik po to išleidžiami į praktiką tikroje verslo įmonėje. Atgar­siai iš darbdavių – itin palankūs.

„Socialinių mokslų neperspektyvumu jaunimas neretai bauginamas be reikalo. Atlikę tyrimus matome, kad per pirmuosius metus po studijų baigimo įsidarbina daugiau nei 80 proc. mūsų absolventų, įgijusių profesinio bakalauro laipsnį. Be abejo, daug priklauso ir nuo pačios studijų programos, tad nuolat stebime darbo rinkos pokyčius“, – pasakoja A.Pancerovienė.

Jau ne vienus metus tarp populiariausių šioje kolegijoje – buhalterinės apskaitos studijų programa: net ir jau­ni, bet praktinio darbo patirties tu­rintys specialistai netrunka įsidarbinti. Pa­klau­sūs ir šalies transporto įmonėms bei tarptautiniam verslui rengiami logistikos vadybinin­kai, net penktadalis pernai baigusiųjų dirba lo­gis­tikos, transporto įmonėse visoje Europoje.

Gera ateitis pranašaujama antrus metus siūlomai unikaliai jungtinei sveikatingumo paslaugų vadybos studijų programai, kuri vykdoma drauge su Rygos ISMA aukštąja mokykla (Latvija). Stu­dentai įgis jungtinį profesijos bakalauro laipsnį ir bus paklausūs sveikatingumo versle Lietuvoje ir Europoje.

Ištyrus darbo rinkos poreikius Klaipėdos valstybinėje kolegijoje šiemet stojančiųjų lauks dar viena, Studijų kokybės vertinimo centre jau akredituota ir vienintelė tokia kolegijų sektoriuje studijų programa – žmonių išteklių valdymas.

Žymus pagyvėjimas, susijęs su vaikų skaičiaus augimu šalies ikimokyklinėse įstaigose,  juntamas ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos studijų programoje: sulaukiama kur kas didesnio studentų ir jau dirbančių specialistų susidomėjimo, tad fakultetas papildomai rengia įvairius mo­kymus, kvalifikacijos kėlimo kursus.

„Labai daug mūsų studentų išvyksta pagal „Erasmus“ studijų mainų programas: būsimieji logistikos studentai vadybininkai studijuoja ir praktikuojasi Belgijoje, turizmo administravimo specialistai – Turkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Studentų susidomėjimas didžiulis, konkurencija didelė, vyksta atrankos“, – pasakoja A.Pancero­vie­nė.

KVK Technologijų fakulteto dekanė Jūratė Vai­tekonienė sako, kad daugelį technologijos (in­žinerijos) studijų srities studentų darbdaviai graibs­to jau baigiamuosiuose kursuose, tad ne­sunkiai darbą randa studijuojantieji elektros ir au­tomatikos inžinerijos, mechanikos inžinerijos programas, o juo labiau – būsimieji informatikos specialistai, kurių įsidarbinimo rodikliai pastaruoju metu yra rekordiniai.

Lietuvoje nuo seno stiprios kokybiško maisto gamybos tradicijos. KVK – vienintelė mokykla Va­ka­rų Lietuvoje, rengianti aukštojo išsilavinimo mais­to srities specialistus, – maisto technologijų profesiniai bakalaurai visoje šalyje nesunkiai įsidarbina technologais, meistrais, laboratorijų analitikais, maisto kokybės ir saugos specialistais, kokybės vadybininkais. Pajūrio krašto specifika lėmė, kad čia gausu žuvies perdirbimo įmonių, tad paklausūs ir KVK parengti maisto technologijos specialistai su žuvų produktų technologijos specializacija.

J.Vaitekonienė džiaugiasi, kad būsimieji maisto technologai, susipažinę su pažangiausiomis maisto ruo­šimo technologijomis, aktyviai įsitraukia ir į ko­legijos Taikomosios mokslinės veiklos centro tyr­imus: kuria įvairias naujoves ir netgi dalyvauja ku­riant sveiko maisto prekybos automatų projektą.

„Stengiamės neatsilikti nuo itin spartaus mokslo ir technologijų plėtros tempo: įsigyjame pažangiausią kompiuterinę įrangą, naujas projektavimo sistemas – juk absolventas, baigęs studijas, turi gebėti toje aplinkoje orientuotis ir dirbti.

KVK Sveikatos mokslų fakulteto dekanė Vida Staniulienė pabrėžia, kad fakultetas (anksčiau – Medicinos mokykla) turi įs­pūdingas ir senas mokymo tradicijas – bendrosios praktikos slaugos specialistai čia rengiami jau daugiau nei 80 me­tų. Ir visais laikais šios srities specialistų reikėjo, reikia ir reikės, juolab – artimiausioje ateityje: žmonių gyvenimo trukmei ilgėjant, ligų ir negalių, deja, nemažėja.

„Šiandien slaugytojo specialybė – viena perspektyviausių biomedicinos srityje: beveik 90 proc. mūsų absolventų įsidarbina Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos gydymo įstaigose, medicinos centruose. Jaunus žmones motyvuoja ir tai, kad net pirmaisiais darbo metais slaugytojų atlyginimai, palyginti su kitomis profesijomis, jau gana dideli“, – tvirtina dekanė.

Taip pat perspektyvios, paklausios burnos hi­gienos, odontologo padėjėjų, dietetikos studijų programos. Studentams fakultete dėsto aukšto lygio specialistai, tarp jų – daug įvairių sričių mokslų daktarų, glaudžiai bendradarbiaujama su praktikais iš ligoninių. Jaunimas turi ir puikias praktikos galimybes: įrengtos laboratorijos pagal pažangiausius slaugos ar odontologijos mokslo reikalavimus.

Į praktiką orientuotos studijos, modernios laboratorijos, mainų programos, kai dalį laiko studijuojama užsienyje, gaunami išsyk dviejų aukštųjų mokyklų diplomai, – tokių galimybių studentams suteikia KVK. Tad čia parengti profesiniai bakalaurai duonos neturėtų pristigti dirbdami jau ir savo šalyje.

Užs. Nr. VPL1213

Rasa Vaitkevičienė

Nors dauguma lietuvių dirba mažai fizinių jėgų reikalaujantį darbą, per didžiąsias tradicines metų šventes vis dar prisikertame tarsi sunkiai dirbę XIX amžiaus valstiečiai. Tyrimai rodo, kad šventiniu laikotarpiu priaugame vidutiniškai po kilogramą svorio. O stojantį nuo patiekalų gausos skrandį, gurguliuojantį žarnyną dažnas malšina ne susilaikydamas nuo valgio, o dar vienu maisto papildu „nuo skrandžio“.

„Persivalgius kur kas geriau ne papildais gydytis, o verčiau išeiti į gryną orą pasivaikščioti – naudos bus daugiau“, – pataria Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Limas Kupčinskas.

Problema – persivalgymas

Profesorių kalbinome jau žinodami jo griežtą požiūrį į maisto papildus: smalsiems žurnalistams L.Kupčinskas ne sykį yra pataręs tiesiog išmesti daugybę įvairiausių maisto papildų – ir ne vien nuo skrandžio. Tad ir šįsyk, paklaustas, kokiomis priemonėmis patartų įveikti virškinimo negalavimus, L.Kupčinskas priminė: geriausias vaistas nuo virškinimo sutrikimų – saikas.

Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos stacionare per metus gydoma apie 2,2 tūkst. pacientų, ir tarp jų vargu rastume konkrečiai dėl persivalgymo nukentėjusį ligonį. Tačiau sergančiųjų kasos uždegimu, kepenų ligomis dėl nesaikingai per šventes vartoto alkoholio pasitaiko neretai.

Kita vertus, jei prisiminsime tradicinį Velykų stalą, tai, be šios šventės atributo margučių, ant jo būtinai bus daug riebių, kaloringų patiekalų, ir visko būtina prisiragauti iki soties – kaip ir liepia lietuviško vaišingumo papročiai.

L.Kupčinsko vertinimu, tokius XIX a. valstiečiams tikusios mitybos įpročius jau seniai metas keisti. Vis dėlto kitų šalių patirtis rodo, kad šie įpročiai kinta arba su natūralia kartų kaita, arba dėl kryptingų profilaktinių programų, nes vaikystėje ar jaunystėje įgytus įpročius žmogus vėliau keičia labai sunkiai.

Suomiai, prieš keletą dešimtmečių gilinęsi, kodėl Rytų Karelijoje smarkiai išaugo mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, išsiaiškino, kad medkirčiai, ilgą laiką sunkiai dirbę ir maitinęsi riebiu kaloringu maistu, jį tebevalgė ir po to, kai žmogaus fizinę jėgą miškuose pakeitė našūs mechanizmai. Viršytos kalorijos atsigręžė prieš juos pačius – augančiu antsvoriu, padidėjusiu cholesterolio kiekiu, infarktais ir insultais.

Žolelės ir papildai nepadės

Tad nieko stebėtina, jei sėdimą darbą dirbantys, tačiau per šventes it medkirčiai prisikirtę žmonės pasijunta prastai – stoja skrandis, ėda rėmuo, spaudžia „po duobute“, pykina, gurgia žarnynas. Gelbstimasi įvairiai: nuo mamų ir močiučių pamėgtų vaistažolių, vandenyje išmaišytos geriamosios sodos iki maisto papildų.

L.Kupčinsko vertinimu, dauguma tokių  priemonių – menkai efektyvios, trumpalaikio, neaiškaus ar net rizikingo poveikio. Štai gydymas vaistažolėmis (fitoterapija) – medicinos sritis, tad joje esama racionalaus grūdo, juk nemažai žinomų vaistų kažkada pirmiausia buvo išskirti iš vaistažolinių preparatų. Tačiau tokį gydymąsi labai sunku kontroliuoti: nežinomos medžiagų koncentracijos, neretai nežinomos ir pačios vaistažolių veikliosios medžiagos.

„Todėl persivalgius, atsiradus nemaloniems simptomams, veiksmingiau kurį laiką pabadauti ar išgerti fermentų, o ne vartoti kad ir gerai žinomus senelių vaistažolių receptus“, – perspėja gydytojas.

O štai jei prasideda nesiliaujantis vėmimas ar viduriavimas, tai jau pavojingi simptomai, ir būtina ne ieškoti papildo ar „ko nors stipresnio“ su pipirais, bet kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti rimtos ligos požymiai.

Vartojant maisto papildus bene didžiausia bėda yra ta, kad lietuviai dažnai juos pasiskiria patys, nepasitarę su gydytoju, ir vartoja be jokio saiko, kone saujomis: vieną piliulę – kad gerai augtų nagai ar plaukai, antrą – nervams raminti, trečią – nuo virškinimo sutrikimų ar galvos skausmo.

Pats profesorius kai kurių papildų skiria vartoti ligoniams: atitinkamų B grupės vitaminų – sergantiems skrandžio autoimuniniu uždegimu ar reta Vilsono liga, kasos fermentų – lėtinio kasos uždegimo atveju arba kai dalis kasos pašalinta po chirurginės operacijos. „Tačiau sveikam, visaverčiu maistu besimaitinančiam žmogui jokių maisto papildų tikrai nereikia“, – įsitikinęs gydytojas.

Gastroenterologijos klinikos vadovo vertinimu, maisto papildų prekyba daugeliu atvejų tėra sumaniai žmonių patiklumą išnaudojantis verslas. Iki šiol daugelio papildų efektyvumas nėra moksliškai patvirtintas, o neva gydomasis poveikis neretai tėra vadinamasis placebo efektas – kai ligonio savijauta pagerėja tik dėl psichologinio jo paties įsitikinimo.

Ypač atsargiai derėtų vertinti egzotiškus maisto papildus iš Kinijos ar Indijos vaistažolių – dėl neaiškios ar net apgaulingos sudėties jie patikliems vartotojams jau yra prikrėtę nemažai bėdų.

Tyrimai pribloškė

Linkusiems aklai pasikliauti „stebuklingų žolelių“ papildų galia L.Kupčinskas primena prieš trejetą metų Kanados mokslininkų atliktą tyrimą. Genetiniais metodais ištyrus daugumą šalies rinkoje pardavinėjamų vaistažolinių maisto papildų paaiškėjo, kad tik 20 proc. papildų tikroji sudėtis atitiko reklamuojamą sudėtį. Pasitaikė atvejų, kai tirtuose homeopatiniuose egzotiškuose preparatuose aptikta žinduolių išmatų miltelių ar šlapimo nuosėdų.

Taigi, užuot ieškojus papildo sustojusiam skrandžiui, profesorius pataria per Velykas tiesiog paisyti saiko. Tai universalios tiesos, kurių esama ir religinėje moralėje, ir etikoje, juk remiamasi ilgaamže žmonijos patirtimi, tad neatsitiktinai persivalgymas laikomas viena didžiųjų nuodėmių.

Rasa Vaitkevičienė

Dabar jau drąsiai galima sakyti, kad jauno Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininko biochemiko Lino Mažučio veikla – vienas įspūdingiausių pavyzdžių, ką galėtų laimėti mūsų valstybė, jei iš tiesų siektų, kad gabūs, jauni, pasaulinio lygio išsilavinimą gavę lietuviai grįžtų dirbti į Lietuvą ir čia pritaikytų savo žinias bei patirtį.

Prieš penkerius metus Harvardo universitete su pažangia mikroskysčių technologija dirbantį perspektyvų jauną mokslininką dr. L.Mažutį grįžti į Lietuvą ir joje tęsti tyrinėjimus paskatino biotechnologijos mokslų profesorius, akademikas Arvydas Janulaitis.

Profesorius iš savo asmeninių lėšų finansavo L.Mažučio darbo vietą – pagal Harvardo analogą mikroskysčių technologijos laboratorijai VU Biotechnologijos institute įrengti skyrė milijoną litų. „Būsiu kai ką pasiekęs, jei šis pavyzdys pa­skatins valstybės institucijas nuo kalbų apie pro­tų nutekėjimą pereiti prie konkrečių veiksmų, siekiant sugrąžinti mūsų talentus“, – tąsyk viename iš viešų pasisakymų yra minėjęs A.Ja­nulaitis.

Kol kas profesoriaus viltis, kad privati iniciatyva paskatins sukrusti ir valstybės institucijas, te­belieka nukreipta į ateitį.

Tačiau jo įkalbėtas tęsti karjerą Lietuvoje ga­bus biochemikas, VU Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas L.Mažutis naujojoje laboratorijoje sėkmingai įgyvendina prestižiniuose pasaulio universitetuose įgytas žinias – plėtoja mikroskysčių technologija pa­grįs­tus uni­kalius tyrimus, kurie jau sulaukė pa­saulinio garso mokslo centrų, tarptautinių kompanijų susidomėjimo.

Mikroskysčių technologija ypatinga tuo, kad leidžia atlikti milijonus reakcijų su itin mažais tirpalų kiekiais, identifikuoti ir analizuoti pavienes ląsteles, baltymus, DNR ar kitas biologines mo­lekules. Su šia technologija pasaulyje dirba dar pa­lyginti nedaug mokslininkų grupių, su jomis L.Mažutis palaiko glaudžius profesinius ryšius.

Galimybė kraujyje aptikti net ir pavienes vė­žio ląsteles; antikūnai, padėsiantys organizmui kovoti su virusais ar bakterijomis; daug ža­dan­tys kamieninių ląstelių tyrimai – tai tik keletas šios itin pažangios technologijos pritaikymo ga­limybių.

Per palyginti trumpą laboratorijos veiklos laikotarpį pritraukta lėšų tolesniems tiriamiesiems darbams, į VU Biotechnologijos instituto labora­toriją stažuotis ir mokytis mikroskysčių technologijos nuolat atvyksta vizituojantys mokslininkai iš užsienio universitetų. Šiuo metu L.Ma­žutis yra subūręs 8 žmonių grupę, kuri atlieka tyrimus įvairiose šiuolaikiniam mokslui itin ak­tualiose srityse: tyrinėja vėžinių ir kamieninių ląstelių genų raišką, tobulina baltymų evoliucijos in vitro metodus, atlieka terapeutinių antikūnų paiešką.

Kai kurie tyrimai paskatino užsienio kompanijų steigimą. „HabSel Inc.“ startuolis naudojasi L.Mažučio išplėtota mikroskysčių technologija ieškant pavienių ląstelių, gaminančių terapeutinius antikūnus. “PlateletBiogenesis Inc.” kuria mikrotechnologijas skirtas sintetinių trombocitų gamybai panaudojant indukuotas pliuripotentines ląsteles.

„Man atrodo, kad pati viena Lietuva – per ma­­ža šalis šiuolaikinių technologijų ir mokslinių krypčių plėtrai, be to, čia labai stinga aukštos kva­lifikacijos specialistų. Tačiau džiugina tai, kad kai kurie mūsų ir kitų lietuvių darbai sulaukia tarp­tautinio susidomėjimo. Pavyzdžiui, šiuo me­­tu vyksta mūsų diskusijos su viena JAV institucija, kad padėtume jiems įsteigti pavienių ląstelių analizės ir sekoskaitos centrą“, – pasakoja mokslininkas.

Pernai L.Mažučio drauge su kolegomis iš Har­vardo universiteto parengtas mokslinis straips­nis apie technologiją, leidžiančią nustatyti atskirų ląstelių požymius itin dideliu tikslumu, buvo išspausdintas prestižiniame žurnale „Cell“, kuris publikuoja išskirtinius tyrimus mo­lekulinės, ląstelių, eksperimentinės biologijos, biochemijos ir kitose gyvybės mokslų srityse. L.Mažučiui ir jo kolegoms – tai itin garbingas  įvertinimas.

„Tai, ko gero, didžiausias mokslinis pasiekimas, kuriuo aš džiaugiuosi. Gebėjimas pažvelgti į atskirų ląstelių saugomą informaciją labai svarbus vėžio ar kamieninių ląstelių tyrimuose. Technologija užpatentuota, ir jei viskas klostysis gerai, tolesniame etape kursime startuolį“, – į ateitį žvelgia mokslininkas.

Žurnalui „Cell“ pristatydamas savo įspūdžius apie tyrimą, L.Mažutis, be kita ko, pabrėžė, kad jam su kolegomis šis darbas buvo ambicijų, idė­jų ir pastangų išbandymas.

„Manau, kad kiekvienas mūsų daug kartų svarstė, ar nevertėtų mesti šio darbo ir savo pa­s­tangas veikiau nukreipti į ką nors lengvesnio. Straipsnyje aprašomos technologijos išvystymas buvo atpildo ir nusivylimo mišinys kartu su kiekviename žingsnyje pasitaikiusiomis kliūtimis. Tačiau gautas rezultatas yra gražus komandinio darbo pavyzdys“, – „Cell“ žurnalo pranešime bu­­­vo cituojamas L.Mažutis.

Šis L.Mažučio komentaras savaip iškalbingas, jis pabrėžia mokslininko vertybes: atkaklų dar­bą, neretai – neskaičiuojant laiko, užsidegimą įveik­­ti kliūtis ir iššūkius, aukšto lygio specialistų ben­­dradarbiavimą tarptautinėje komandoje. Pra­dėdamas dirbti Lietuvoje, mokslininkas sie­kė puoselėti ir šias vertybes. Ne tik išplėtoti mik­­­roskysčių technologijas, įsilieti į Europos ty­ri­mų erdvę, pritraukti užsienio investicijų, bet ir garsinti Lietuvą, į naują kokybės, žinių, technologijų lygmenį pakelti Lietuvos mokslo lygį, o jau­niems mokslininkams suteikti visas įmanomas sąlygas realizuoti save.

Paklaustas, ar neatvėsino entuziazmo keleri realaus darbo Lietuvos mokslo sistemoje me­tai, L.Mažutis neslėpė: tam tikro nusivylimo esa­ma, ir pirmiausia – dėl Lietuvos moksle išsikerojusios biurokratijos.

„Neretai mokslinei veiklai laiko lieka per ma­žai, nes visą jį suryja įvairiausių formų ir už­klau­sų pildymas, parašų rinkimas. Susidariau įspūdį, kad biurokratija Lietuvoje ne padeda, o stabdo mūsų šalies pažangą. Dažnai girdžiu sa­kant – „tokios taisyklės“, „tokia tvarka“, esą tai ne vietinių valdininkų, o Briuselio reikalavimai. Bet jei iš tiesų pašnekėtume su Europos institucijose dirbančiais žmonėmis, jie dažnai pasakytų, kad tokia biurokratija mūsų šalyje yra „self-imposed“ (įsisteigusi pati sau), – pabrėžia moks­lininkas.

L.Mažutį, pratusį prie dinamiškos, sparčios, moksliniam darbui itin palankios, konkurencingos Harvardo ir Strasbūro universitetų atmosfe­ros, glumina vietos valdininkų neišmanymas, lė­tapėdiškumas. „Daug kas vykdoma perdėtai su­dėtingai, biurokratizuotai, kartais iš nemokėjimo ir ypač dažnai – dėl negebėjimo ar nenoro įsigilinti į problemas ir jų priežastis. O gal iš dalies ir dėl užsilikusio sovietinio mentaliteto. Sunku nurodyti vieną priežastį, bet problemų šita šalis turi nemažai, ir jas reikia spręsti, o ne imituoti jų sprendimus popieriuje“, – vertina pa­šnekovas.

Pasigenda jis ir tarptautinių mokslininkų – jų į Lietuvą pritraukti iki šiol tebėra sudėtinga. „Šiuo­­­laikinis mokslas yra komandinis procesas. Tie laikai, kai vienas mokslininkas galėjo 30 me­tų tyrinėti užsidaręs laboratorijoje ir tik tada pa­skelbti atradimą, seniai praėjo. Dabar gyvename labai konkurencingu ir dinamišku laikotarpiu, kai svarbus komandinis indėlis, kvalifikacijų ly­gis, kontaktai. Harvardo ar Strasbūro moksliniuose kolektyvuose buvo daugiau nei pusė žmo­nių iš įvairių šalių, su pačiomis įvairiausiomis žiniomis ir kvalifikacijomis. O štai dirbdami Lie­tuvoje labai jaučiame kvalifikuotų specialistų stygių“, – pripažįsta L.Mažutis.

Taigi išskirtinę mokslinių tyrimų, darbo organizavimo patirtį turinčiam mokslininkui, kurio idėjos ir užmojai susidūrė su gana inertiška ša­lies mokslo aplinka, dirbti Lietuvoje nėra lengva. „Tačiau aš iki šiol manau, kad Lietuva yra ga­li­mybių šalis. Nesigailiu grįžęs“, – tvirtina L.Ma­žutis.

Jis įsitikinęs – valstybės institucijos galėtų ir tu­rėtų aktyviau veikti, jei iš tiesų siekia susigrąžinti talentingus svetur studijuojančius jaunuolius. Tačiau šiuo metu vargu ar kas iš viso žino, kiek gabių lietuvių studijuoja Kembridžo, Oks­for­do, Harvardo universitetuose ir kituose mokslo centruose.

„Visų pirma reikia paklausti savęs, ar mes no­rime, kad jie grįžtų. Ar kas nors su jais palaiko ryšį, kad jie neatitrūktų nuo savo šalies? Ką galime padaryti, kad jie sugrįžtų? Gal įmanoma suteikti bent minimalias sąlygas jiems įsikurti? Dažnai readaptacija po ilgo gyvenimo svetur būna sunkesnė nei pati emigracija. Juo labiau kad ne vienam sugrįžtančiajam tektų atsisakyti di­desnio atlyginimo svetur“, – opius klausimus ke­lia vienas perspektyviausių šalies jaunųjų moks­­lininkų.

Talentingą, ambicingų ateities planų turintį biochemiką labiausiai džiugina galimybė prisidėti prie jauniausios Lietuvos mokslininkų kartos ug­­dymo. Jo vadovaujami doktorantai dalį savo darbų šiuo metu atlieka žymiausiuose pasaulio mokslo centruose – Harvardo, Ko­lumbijos universitetuose (JAV), Ciuricho ir Lozanos federaliniuose technologijų institutuose (Šveicarija).

„Tai be galo svarbu tiek Lietuvai, tiek jų as­meninei karjerai. Džiugu, kad už jų darbus ir iš­­­silavinimą sumoka kitos šalys. Lietuvai jų „iš­laikymas“ ir kvalifikacijų įgijimas nekainuoja. Ta­čiau ar jie sugrįš įgiję unikalios patirties ir žinių? Jei bus sąlygos – tikrai sugrįš. Tad per mokslinę veiklą ir suteikdami jaunajai kartai palankias są­lygas mes žingsnis po žingsnio pakelsime Lie­tuvos mokslo lygį“, – viliasi jaunasis mokslininkas.

Lino Mažučio mokslo kelias

2000–2005 m. biochemijos studijos Vilniaus universitete.

2005–2009 m. doktorantūra Strasbūro universitete Prancūzijoje.

2010–2011 m. podoktorantūros studijos Harvardo universitete JAV.

2012–2015 m. vizituojantis tyrėjas (angl. visiting scholar) Harvardo universitete JAV.

Nuo 2011 m. iki šiol – vyresnysis mokslo darbuotojas VU Biotechnologijos institute.

Užs. Nr. VPL1210

KUL nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Klaipėdos universitetinės ligoninės chirurgai taiko pažangius visaverčio pacientų žarnyno tyrimo, diagnozavimo ir gydymo metodus. Vien kolonoskopija net trečdaliui pacientų padeda aptikti ikivėžinius darinius, kurie to paties tyrimo metu dažniausiai ir pašalinami. Tad vienu laiku atliktu tyrimu neretai  užkertamas kelias storosios žarnos vėžiui. Taip pat ligoninėje plėtojama itin pažangi minimaliai invazinės chirurgijos sritis – endoskopiniu būdu atliekamos itin sudėtingos operacijos, tarp jų ir onkologinės.

Onkologinės žarnyno ligos Lietuvoje kas­met diagnozuojamos 1,5–2 tūkst. as­­­menų. Storosios žarnos vėžys – on­ko­­loginė liga, pagal dažnumą Lietuvoje trečia tarp moterų ir ketvirta tarp vyrų.

Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) pilvo srities chirurgai, koloproktologai užsibrėžė ne tik įveikti žarnyno onkologines ligas naujau­siais gydymo metodais ir modernia įranga, bet ir kuo anksčiau žarnyne aptikti pirmąsias vė­žio užuomazgas. Vienas patikimiausių būdų tai pa­daryti – fibrokolonoskopija. Tai storosios žar­nos ty­rimas, kai endoskopas su specialia vaiz­­do ka­me­ra apžiūrai įvedamas į paciento sto­rąją žarną ir dalį plonosios žarnos.

„JAV jau moksliškai įrodyta, kad iš visų me­dicinoje taikomų tyrimų būtent fibrokolonoskopija yra kliniškai ir ekonomiškai efektyviausias tyrimas. Tos pačios procedūros metu įmanoma ne tik diagnozuoti ligą, paimti biopsijos mėginį, bet ir pašalinti aptiktą darinį“, – pabrėžia Klai­pė­dos universitetinės ligoninės En­dos­­kopijų skyriaus vedėjas, pilvo chirurgas med. dr. Olegas Deduchovas.

Šeimos gydytojas atlikti žarnyno endoskopinio tyrimo dažniausiai siunčia sulaukusius vy­resnio nei 50 metų amžiaus pacientus – pirmiau­sia tuos, kurių slapto kraujavimo iš žarnyno testas buvo teigiamas. Taip pat tyrimas skiriamas ir tais atvejais, jei žmogus skundžiasi pil­vo skausmais, pastebi išmatose kraujo, jei pa­si­keičia tuštinimosi pobūdis ar dėl neaiškių priežasčių krinta svoris.

Tačiau, nors storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa įvairiuose šalies miestuose vykdoma jau 5–7 metus, šis svarbus tyrimas vis dar atliekamas mažesniam skaičiui žmonių, nei būtų galima. Kodėl?

Klaipėdos universitetinės ligoninės medikai pastebėjo, kad informacijos stoka – ne vieninte­lė tokio pacientų vangumo priežastis. KUL Pil­vo ir endokrininės chirurgijos klinikos vadovas, gy­dy­­tojas chirurgas med. dr. doc. Paulius Že­roms­­kas pastebi, kad išangės, storosios žarnos tyrimų atžvilgiu pacientus kausto daug psicho­lo­ginių barjerų: žmonės neretai gėdijasi juos ka­muojančių tuštinimosi sutrikimų, žarnyno ligų, o tyrimų vengia baimindamiesi skausmo ir diskomforto procedūros metu.

Todėl ligoninėje pasistengta pašalinti veiksnius, kurie pacientus varžė labiausiai. Dabar diag­nostinės kolonoskopijos ir gydomosios en­doskopijos tyrimai Klaipėdos universitetinėje li­go­ninėje atliekami tik taikant bendrąją intraveninę nejautrą.  Atsižvelgta ir į tai, kad pacientes gali varžyti gydytojo vyro apžiūra, todėl koloproktologų komandoje dirba ir specialistės mo­terys.

„Vieno apsilankymo metu pacientui atliekamas išsamus proktologinis išeinamosios an­gos, tie­siosios žarnos tyrimas – būtent šioje virš­­­ki­na­mojo trakto dalyje aptinkama apie 80 proc. pa­tologijų“, – pasakoja gydytojas chirurgas P.Že­romskas.

Šiuo metu Klaipėdos universitetinėje ligoninėje per metus atliekama apie 2 tūkst. fibrokolono­sko­pijos tyrimų. Apie 80-iai proc. pacientų, ne­ap­tikus patologijos, šiuo tyrimu vizitas į KUL ir bai­giasi.

Tačiau maždaug trečdaliui pacientų atliekant tyrimą nustatomos ikivėžinės ligos – storosios žar­­­­nos adenomos, polipai ir kitos. Storosios žar­nos vėžys neatsiranda staiga, adenomos ir po­li­pai – pirmieji jo pranašai. Šiuos darinius, at­lie­kant kolonoskopiją, galima išsyk pašalinti – pa­cien­tas pagydomas jau diagnostinio tyrimo me­tu.

Paklaustas, ar tokie ikivėžiniai dariniai patys savaime yra pavojingi, Endoskopijų skyriaus ve­dėjas O.Deduchovas paaiškino, kad kiekvieno darinio galimas piktybiškumas (žemas arba aukštas displazijos laipsnis) nustatomas jį ištyrus histologiškai. Gali praeiti keletas mėnesių ar keletas metų – auglių displazijos laipsnis auga, ir jie tampa piktybiniai. Štai kodėl taip svarbu lai­ku juos aptikti ir pašalinti.

Endoskopijų skyriaus vedėjas pastebi, kad Klai­pėdos universitetinėje ligoninėje fibrokolonoskopijų poreikis vis didėja, mat šalia pacientų, siunčiamų ištirti pagal storosios žarnos vė­žio ankstyvosios diagnostikos programą, šis žar­ny­no tyrimas taip pat atliekamas įvairių rizikos grupių pacientams (sergantiems paveldimomis žarnyno ligomis ar opiniu kolitu ir kt.).

Ir P.Žeromskas, ir O.Deduchovas pabrėžia: fib­rokolonoskopijos tyrimo sėkmė tiesiogiai priklauso ir nuo paties paciento. Mat šios procedūros išvakarėse būtina tinkamai išvalyti žarnyną.

Pasiruošimas kolonoskopijai yra lygiai toks pat svarbus kaip ir pats tyrimas, nes pacientui taisyklingai pasirengus gydytojams lengviau pastebėti net ir nedidelius darinius, menkesnė komplikacijų tikimybė.

Storosios žarnos vėžys aptinkamas 2–3 proc. pacientų, kurių slapto kraujavimo iš žarnyno testo rezultatai buvo teigiami. Jau vien teigia­mas šio testo rezultatas – pakankama priežas­tis susirūpinti savo sveikatos būkle ir neatidėlioti tolesnių tyrimų: 2–10 proc. kraujavimo iš žarnyno atvejų gali lemti onkologinė liga (kolorek­talinis, skrandžio), iki 30 proc. – adenomos ar polipai, 60–70 proc. – kitos ligos (hemorojus, divertikuliozė, Krono liga, opinis kolitas, kraujuojanti skrandžio opa, angiodisplazija ir kt).

Pastebima, kad dabar, pažangiai organizavus darbą, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje kur kas dažniau diagnozuojama ankstyvųjų stadijų vėžio, kuris sėkmingai gydomas.

Kokią vėžio gydymo taktiką parinkti kiekvienam individualiam atvejui, ligoninėje sprendžiama pažangiu, Vakarų klinikose plačiai praktikuo­jamu būdu – subūrus įvairių sričių gydytojų spe­cialistų komandą, kurioje kiekvieną atvejį drau­ge aptaria onkologai chemoterapeutai ir ra­dioterapeutai, radiologai, invazinės radiologijos gydytojai, patologai, chirurgai koloproktologai, endoskopijos specialistai. Multidisciplininio specialistų konsiliumo skirtas gydymas pradeda­mas jau po keleto dienų, prireikus tolesnių ty­ri­mų, jie pacientui atliekami pačioje ligoninėje.

Chirurginė intervencija – tik vienas iš galimų vė­žio gydymo būdų. Klaipėdos universitetinės li­goninės gydytojai yra nemažai pasiekę ligonį tau­sojančios vadinamosios minimaliai invazinės chirurgijos srityje – ligoninėje šiuo metu at­lie­kami sudėtingiausi endoskopiniai pilvo organų tyrimai ir operacijos. Didelės apimties operacijų išvengiama operuojant laparoskopiniu, per nedidelius pjūvius, ar endoskopiniu būdu – per natūralias kūno angas. Pavyzdžiui, aptikus di­delių tiesiosios žarnos gerybinių auglių, polipų, jie pašalinami per išangę.

„Kartais darinio piktybiškumas priklauso nuo to, kiek žarnos sienelės sluoksnių jis jau yra perau­gęs. Kai kuriais atvejais galime saugiai, be di­de­­lės operacijos pašalinti pradinių sta­dijų vė­ži­nius darinius. Naudojame specialų ultragarso apa­­ratą lokaliam tiesiosios žarnos vėžio išplitimui diag­nozuoti: galime tiesiąją žar­ną ištirti 360 laips­nių kampu, pamatyti, ar galima auglį saugiai pa­ša­linti endoskopiškai“, – apie modernios aparatū­ros teikiamas galimybes pasakojo Endos­kopijų sky­riaus vedėjas, pilvo chirurgas O.De­du­chovas.

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atliekama ir daugiau žarnyno tyrimų. Pilvo ir endokrininės chirurgijos klinikos vadovas P.Žeromskas išskiria dar vieną didelę konsultuojamų pacientų grupę – tai žmonės, sergantys vidurių užkietėjimu. Kadangi tikrąsias šio negalavimo priežastis nustatyti sudėtinga, pacientai neretai bū­na spėję apsilankyti pas psichiatrą, gastroenterologą, ginekologą ir kitus specialistus.

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje tokiems pacientams skiriami modernūs, išsamūs, ne­­skaus­mingi ambulatoriniai tyrimai. De­fe­ko­gra­fijos metu rentgenu stebima, kaip veikia tiesioji žarna, o storosios žarnos pasažinis tyrimas su ren­tgeno kontrastiniais žymenimis leidžia stebėti, kaip paciento išgerti specialūs rentgenu ma­tomi grūdeliai juda žarnynu. Atlikus šiuos ty­rimus pacientams skiriamas atitinkamas gydymas – chirurginis arba medikamentinis. Pa­cien­tus konsultuoja KUL dirbanti gydytoja dietologė ir skiria jiems specialias dietas.

Klaipėdos universitetinės ligoninės pilvo chirurgai, koloproktologai lygia greta plėtoja ir moks­linę veiklą. Pilvo ir endokrininės chirurgijos klinikos vadovas  P.Žeromskas pernai parašė knygą „Funkcinė koloproktologija ir pelviperineologijos pradmenys“, vienas klinikos gydytojų šiuo metu rengia mokslinį tiriamąjį darbą apie hemorojaus gydymą.

Gydytojai nuolat dalyvauja ir skaito pranešimus Lietuvoje bei užsienyje vykstančiose moks­­linėse konferencijose, neretai ir patys jas rengia. Šiuo metu organizuojama tarptautinė konferencija, kurioje lektorius iš Helsinkio (Suo­mija) su KUL, Latvijos ir Baltarusijos proktologais pasidalys laparoskopinės kolorektinės chirurgijos patirtimi.

Į Klaipėdos universitetinę ligoninę tirtis ir kon­sultuotis atvyksta pacientų ir iš kitų šalies re­gionų. Tai įvertinimas nuolat tobulėjantiems, nau­jų efektyvių diagnostikos ir gydymo būdų ieškantiems ligoninės medikams.

Užs. Nr. VPL1209

BFL / K.Vanago nuotr.

Prieš pusantrų metų šalies Sveikatos apsaugos ministerija bei Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacija, kurios narė yra Lietuvos inovatyvios farmacijos pramonės asociacija, pasirašė susitarimą dėl bendro darbo. Tikėtasi, kad šis dokumentas prisidės prie Lietuvos sveikatos sektoriaus plėtros, užtikrins inovacijų prieinamumą, padės siekti geresnės šalies žmonių sveikatos.

Rasa Vaitkevičienė

Baigiantis 2015-iesiems tiek Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos (IFPA) valdybos pirmininkė Jūra Smilgaitė, tiek onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė nusiteikusios viltingai: bendras dviejų institucijų darbas šalies pacientams bent per žingsnį priartino naujas gydymo galimybes.

Džiugu, kad Lietuvoje pagaliau trumpėja laikas, per kurį originalūs, naujos kartos, sukurti panaudojant modernias technologijas vaistai pasiekia sunkius ligonius. Vos prieš keletą metų lietuviams inovatyvaus vaisto nuo jo registravimo Europos vais­tų agentūroje iki įtraukimo į kompensuojamųjų vais­tų sąrašą tekdavo lauk­ti daugiau nei 1 tūkst. die­nų (2,7 metų), o dabar šis laikas sutrumpėjo iki 809 die­nų (2,25 metų).

Šiais metais iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) pirmą kartą skirta lėšų inovatyviems vaistams kompensuoti. Abi „Veido“ pašnekovės tikisi, kad augant bendrajam vidaus produktui, didėjant sveikatos apsaugos biudžetui proporcingai daugės ir lėšų inovatyviems vaistams kompensuoti.

Inovatyvūs vaistai Lie­tu­voje nėra tiesiogiai ku­riami nei gaminami, tačiau mūsų šalies specialistai dalyvauja jų plėtros procese, mat Lietuvoje atliekami klinikiniai naujų originalių vaistų tyrimai.

Kuo gi šie vaistai ypatingi, klausiame IFPA valdybos pirmininkės ir farmacijos kompanijos „Sa­no­fi“ Baltijos šalių verslo strategijos ir vystymo di­rektorės Jūros Smil­gai­tės.

„Praėjęs amžius farmacijos srityje buvo mažų molekulių, cheminių junginių amžius, o šiandien, pasitelkus naujas technologijas – genų inžineriją ir analizę, individualių genotipų analizę, onkologinių ligų genetinių pakitimų skenavimą, kuriami visiškai naujos kokybės medikamentai, visame pasaulyje padėję pasiekti pažangos gydant sudėtingas ir brangiai kainuojančias ligas“, – pasakoja J.Smilgaitė.

Inovatyvūs vaistai šalina ne tik ligų simptomus, bet ir invalidumą sukeliančių ligų priežastis, taigi sergantieji gali grįžti į darbo rinką. Šie medikamentai gelbsti gyvybę ir ilgina gyvenimą, gerina jo kokybę, lengvina ir lėtina ligos progresavimą, leidžia išvengti stacionarinio gydymo ir kitų brangių sveikatos priežiūros paslaugų, yra saugesni ar paprastesni vartoti.

Tačiau, kaip ir visos gyvybiškai svarbios technologinės naujovės, inovatyvūs medikamentai – brangūs. 2012 m. duomenimis, vieno naujo cheminio ar biologinio vaistinio preparato sukūrimas ir tyrimai kainavo apie 1,172 mlrd. eurų. Todėl kelią į Lietuvą naujos kartos vaistai skinasi sunkiai.

Iškalbingai tai atskleidžia tarptautinės kompanijos „IMS Health“ 2012 m. tyrimas. Naujų vaistų suvartojimo 100 tūkst. gyventojų reitinge pagal inovatyvių vaistų diabetui gydyti, inovatyvių koaguliantų ir inovatyvios geltonosios dėmės terapijos suvartojimą Lietuva buvo paskutinėse vietose. Žinoma, pagal BVP ir bendrą ekonominę šalies padėtį negalime lygintis su šio sąrašo lyderiu Liuksemburgu, tačiau netgi Čekija pagal modernių vaistų diabetui gydyti prieinamumą mus lenkia dvigubai.

Kasmet pasitaiko bent po keletą atvejų, kai sunkių arba retų ligų užklupti žmonės kreipiasi pagalbos į visuomenę, prašydami prisidėti padengiant kokio itin brangaus, inovatyvaus ir nekompensuojamo vaisto įsigijimo išlaidas. Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkei I.Drėgvienei pačiai teko pereiti šį kančios ir vilties kelią kovojant dėl tuo metu nekompensuojamų vaistų mieloleukemija sirgusiam savo vyrui.

„Inovatyvaus gydymo, kol jis tapo kompensuojamas, teko laukti metus. Mums pasisekė, nes tuos metus vaistą gavome per farmacijos kompanijos vykdomą vilties programą, priešingu atveju nežinau, ar šiandien, praėjus šešeriems metams, mano vaikai turėtų tėvą, o aš – vyrą“, – sunkias akimirkas prisimena pacientų organizacijos atstovė.

Pasak I.Drėgvienės, šiandien pacientai kartais reikiamo vaisto vis dar laukia ir dešimtmečiais, o kai kuriais atvejais, deja, jo apskritai nesulaukia. Vienos didžiausių – biurokratinės kliūtys. „Teko bendrauti su viena jauna paciente, kuriai gyvybiškai būtiną vaistą padėjo įsigyti artimieji. Gydymas buvo efektyvus, tačiau jei ne artimųjų pagalba, istorijos pabaiga būtų buvusi labai liūdna. Manau, tuo atveju, kai žmogui reikalingas inovatyvus ir brangus gydymas, kurio jis savo lėšomis įsigyti negali, ištiesti pagalbos ranką vis dėlto turėtų valstybė“, – svarsto pašnekovė.

Kaip pacientų atstovė, I.Drėgvienė priklauso šiemet naujai sudarytai Kompensavimo komisijai ir jau pastebi teigiamų pokyčių – pagerėjo vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašą tvarka, nustatyti aiškūs prioritetai, pagal kuriuos vaistas kompensuojamas pirmiausia.

Pašnekovės įsitikinimu, kad pažangus gydymas būtų kiek įmanoma prieinamesnis Lietuvos gyventojams, pirmiausia pati valstybė turėtų apibrėžti terminą, per kiek laiko inovatyvus vaistas kompensuojamas šalyje – po to, kai jis jau registruotas ES. Taip pat valstybė turėtų labiau skatinti klinikinius tyrimus – tada galbūt ir inovatyvios farmacijos kompanijos drąsiau įgyvendintų vilties programas, suteikiančias galimybę pa­cientams gauti pažangų gydymą dar iki vaisto registracijos.

„Lėšų valstybės biudžete greičiausiai trūks visada, todėl galbūt vienas iš būdų siekti, kad gydymas būtų prieinamas, – sudaryti sąlygas žmonėms draustis papildomu savanorišku sveikatos draudimu. Vi­siems – ir valdininkams, ir visuomenei būtina įsisąmoninti, kad lėšos, skirtos sveikatos apsaugai, nėra išlaidos, – tai investicija į žmogaus sveikatą“, – sako I.Drėg­vienė.

Kodėl inovatyvūs vaistai tokie brangūs? Pasak IFPA valdybos pirmininkės J.Smilgaitės, naujas vaistas – tai rezultatas ilgo, sudėtingo mokslinių tyrimų ir plėtros proceso, kurį turi nueiti farmacijos kompanijos. Pra­ei­na maždaug 12–13 metų nuo naujos veikliosios me­džia­gos sintezės iki naujo medicinos produkto patekimo į rinką. Vidutiniškai vos 1–2 iš 10 tūkst. laboratorijo­je sintezuotų cheminių junginių sėkmingai pereina visus kūrimo etapus ir tampa nauju vaistu rinkoje.

„Iš investicijų, skirtų naujam vaistui sukurti, 23,8 proc. skiriama ikiklinikiniams tyrimams, 51,4 proc. sudaro klinikiniai tyrimai, ypač brangios – baigiamosios šių tyrimų fazės, kai naujuoju vaistu gydomi ir stebimi pacientai. Keliami dideli saugumo, farmakologinio budrumo reikalavimai“, – paaiškina J.Smilgaitė.

Apžvelgdama besibaigiančius pirmuosius bendradarbiavimo pagal susitarimą su Sveikatos apsaugos ministerija metus, J.Smilgaitė pastebi: Kompensavimo komisija dirba veiksmingiau, skaidriau, o PSDF biudžete pirmą kartą inovatyviems vaistams skirta 5,792 mln. eurų. „No­rėtųsi palinkėti, kad ateity­je naujų vaistų atė­ji­mas bū­tų laukiamas ir išlaidos, kurių prireiks inovacijų prieinamumui užtikrinti, būtų planuojamos iš anksto“, – priduria pašnekovė.

Paklausta, kokią išeitį mato, kad sumažėtų skaudžių atvejų, kai gydymui prašoma visų Lietuvos žmonių pagalbos, specialistė sako, jog reikėtų ieškoti sisteminių sprendimų. „Pasaulinė praktika rodo, kad vienas iš būdų gerinti gydymo inovatyviais vaistais prieinamumą – aktyvesnis dialogas tarp sveikatos institucijų ir vaistų gamintojų. Tik tobulindami kriterijus, kompensavimo tvarką, didindami aiškumą bei skaidrumą ir, be abejo, patį finansavimą, sukursime didesnį visuomenės pasitikėjimą“, – mano asociacijos valdybos pirmininkė.

Be to, geresnę aplinką inovacijų prieinamumui suformuos nauja farmacijos sektoriaus dalyvių, vaistų gamintojų, savireguliacinė iniciatyva – Atskleidimo kodeksas. Pagal jį nuo 2016 m. visoje Europoje ir Lie­tu­voje bus pradėta skelbti informacija apie 2015 m. sveikatos priežiūros specialistams ir organizacijoms perleistas vertes (paramą, apmokėjimus už konsultacijas, dalyvavimo renginiuose išlaidas ir pan.).

Viešai skelbiant šią informaciją bus galimybė nustatyti tas terapines sritis, kuriose yra didžiausias inovacijų proveržis. Juk gydytojai, kurie dalyvauja tarptautiniuose kongresuose, anksčiau už sveikatos politikus sužino apie būsimas naujoves gydant vieną ar kitą ligą. Nustačius aktualias terapines sritis ir atsiradus dar didesniam pasitikėjimui tarp industrijos dalyvių ir valdžios institucijų, bus pakloti tvirti pamatai ateities dialogams dėl inovacijų prieinamumo gerinimo mūsų šalyje.

Medikai, sveikatos įstaigų vadovai, politikai neslepia nerimo: jei greitai niekas nesikeis, girgždantis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vežimas netrukus nebepatemps įsisenėjusių problemų. Vieni pirmųjų apie pribrendusias permainas kalba privačios medicinos atstovai. Ir nieko stebėtina: jie itin greitai pajunta sveikatos politikos klaidas, duobes ir kryčius.

Rasa Vaitkevičienė

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas primena, kad visos politinės partijos per pastaruosius Seimo rinkimus į savo programas buvo įtraukusios pažadus nediskriminuoti privataus verslo. „Tačiau šią Seimo kadenciją sveikatos apsaugos srityje stebėjome ir visiškai kitokios politikos viražą – ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio žygį prieš privačią mediciną, kai buvo viešai deklaruojamas siekis privačiai dirbančius medikus apskritai pašalinti iš nacionalinės sveikatos sistemos. Šiandien Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, pirmtako klaidas jau ištaisė. Vis dėlto, palyginti netgi su kaimynais latviais, estais, pas mus privati medicina iki šiol tebėra diskriminuojama“, – sako politikas.

Būtent konkurencijos tarp privačių ir valstybinių gydymo įstaigų ribojimą „Kardiolitos“ klinikų generalinis direktorius Darius Jonutis įvardija kaip vieną didžiausių problemų, su kuriomis susiduria privačios medicinos įstaigos Lietuvoje. „Įvedusi kvotas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir padalydama, kiek kuri gydymo įstaiga gali teikti vienokių ar kitokių paslaugų, valstybė stipriai riboja konkurenciją tarp gydymo įstaigų, o dėl to nukenčia pacientas – jis turi ribotas pasirinkimo galimybes ir ne pačią geriausią paslaugos kokybę“, – tvirtina D.Jonutis.

Kita labai svarbi ir medicinos naujoves stabdanti problema yra ta, kad struktūrinė ES parama Lietuvoje skiriama tik viešosioms gydymo įstaigoms, o privačioms, priešingai net nei kaimyninėje Latvijoje, tokia parama negalima. Tai stabdo ne tik naujovių medicinoje plėtrą, bet ir privačių bei viešųjų gydymo įstaigų bendradarbiavimą PPP (angl. „private public partnership“) pagrindu ir didina Lietuvos sveikatos sistemos sąstingį kitų ES šalių atžvilgiu.

„Kardiolitos“ klinikų vadovo pastebėjimu, dar viena problema – tai, kad šalies sveikatos sistemoje smarkiai ribojamas privatus draudimas. Savarankiškai apsidrausti dėl galimų sveikatos sutrikimų Lietuvos pilietis šiandien negali – jį gali apdrausti tik darbdavys, ir tai ne nuo visų galimų sveikatos sutrikimų, taigi valstybinė sveikatos draudimo sistema nėra tobula ir neužtikrina tinkamo „nemokamo“ gydymo.

Sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės duomenimis, privačių šeimos gydytojų kabinetų kūrimui buvo skiriama žymi PHARE finansinė parama, padėjusi įsikurti per 100 privačių šeimos gydytojų kabinetų. Iš Europos Sąjungos 2007–2013 m. laikotarpio struktūrinių fondų 17,4 mln. Lt nukreipta privačių specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai. „Statistiniai duomenys rodo, kad apsilankymai pas privačius pirminio lygio paslaugas teikiančius gydytojus sudaro 30 proc., pas privačius antrinio ir tretinio lygio paslaugas teikiančius gydytojus – 18 proc. visų apsilankymų, pas privačius odontologus – 51,4 proc. visų apsilankymų pas odontologus“, – pastebi ministrė.

Privati medicina visoje Lietuvos sveikatos sistemoje sudaro reikšmingą lyginamąjį svorį. 2014 m. pabaigoje Lietuvoje iš viso veikė 1394 ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 986 privačios, ir 94 stacionarinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 7 privačios. Dar veikia 1842 privačios odontologijos įstaigos. Reikšmingą dalį tarp suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų sudaro privačių teikėjų atlikti brangūs tyrimai. 2013 m. privačios įstaigos suteikė net 67 proc. visų branduolinio magnetinio rezonanso tomografijos ir angiografijos paslaugų.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas A.Matulas įsitikinęs – privati medicina šalies sveikatos sistemoje galėtų veikti gerokai veiksmingiau ir netgi smarkiai prisidėtų mažinant pacientų laukimo eiles, bet šią sritį metas aiškiau reglamentuoti. O kvotas medicinos įstaigoms galima padidinti ir apmokėti už daugiau paslaugų tik sumažinus daugybę biurokratinių suvaržymų, kurių apstu visoje sveikatos apsaugos sistemoje.

„Manau, kad dar galima labai daug ką padaryti: mūsų sveikatos apsaugos sistema juk nesugriauta, ne­i­šardyta, bet padėtis kasmet blogėja. Akivaizdu, kad politinės partijos neturi parengtų žmonių, kurie suvoktų, kaip ši sistema turėtų veikti. Dabartinės kadencijos politikai neturi jokių idėjų, kaip sveikatos apsaugos sistemoje panaudoti privačių medikų paslaugas. O sveikatos apsaugos sistema yra socialiai jautri, tačiau tokia sustabarėjusi ir tokia korumpuota, kad jei dar kelerius metus nebus nieko daroma, net jei kasmet didinsime sveikatos apsaugos finansavimą, galų gale prieisime aklavietę“, – neabejoja A.Matulas.

O Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius apibendrina dar plačiau: „Dalis problemų, su kuriomis susiduria ar artimiausiu metu susidurs sveikatos priežiūros sektorius, kels didelius iššūkius tiek privačioms, tiek valstybinėms gydymo įstaigoms.“

Pasak L.Paškevičiaus, vienas didžiausių iššūkių – dėl sumažėjusio gimstamumo ir išaugusios jaunimo emigracijos senstanti Lietuvos visuomenė ir didėjančios išlaidos jos sveikatos priežiūrai. Per pastarąjį dešimties metų laikotarpį (2004–2014 m.) vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 72 iki 74 metų, pensinio amžiaus sulaukusių gyventojų santykis padidėjo nuo 20 iki 23 proc., o vaikų iki 15 metų sumažėjo 28,7 proc; šimtai tūkstančių jaunų, sveikų, dirbančių būsimų tėvų emigravo.

„Lietuva jau pripažinta sparčiausiai senėjančia Europos Sąjungos valstybe. Kadangi uždirbančių, mokančių mokesčius ir sveikatos draudimo įmokas žmonių lieka vis mažiau, o finansų poreikis sveikatos priežiūrai didėja, valstybė jau dabar yra nepajėgi biudžeto ir privalomojo sveikatos draudimo lėšomis finansuoti sparčiai augančių sveikatos priežiūros poreikių ir su jais susijusių išlaidų. Susidaro aiškus neatitikimas tarp gyventojų sveikatos priežiūros poreikių ir valstybės galimybių juos finansuoti. Nieko nedarant ateityje sveikatos sistemos deficitas prisidės prie socialinės sistemos deficito ir kils reali grėsmė socialinio sektoriaus finansiniam ir funkcionavimo tvarumui“, – konstatuoja L.Paškevičius.

Sveikatos išlaidos visose šalyse kasmet smarkiai didėja. Jau dabar yra didelis atotrūkis, palyginti su tuo, kiek išlaidų vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiriama Lietuvoje ir kitose ES šalyse. 2014 m. Lietuvoje vieno gyventojo sveikatos priežiūrai buvo skirta 1219 eurų, ir tai sudaro tik pusę tos sumos, kurią vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiria ES šalys (ES šalių vidurkis – 2193 Eur).

Tačiau net ir skirdamos vieno gyventojo sveikatos priežiūrai vidutiniškai du kartus daugiau lėšų kitos ES šalys taip pat susiduria su žymiu finansų sveikatos priežiūrai trūkumu. Nesugalvota nieko geriau, kaip papildomas sveikatos draudimas ir papildomi gyventojų mokėjimai už sveikatos priežiūros paslaugas.

L.Paškevičius pastebi, kad mažesnė Lietuvoje ir nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) sveikatos apsaugai skiriamų lėšų dalis – ji sudaro 6,7 proc., kai ES šalių vidurkis yra 8,7 proc.

Kitas iššūkis – gydytojų ir slaugytojų emigracija į kitas ES šalis – verčia medicinos įstaigas didinti atlyginimus, siekiant išlaikyti medikus Lietuvoje, tai vėlgi reikalauja ir toliau reikalaus papildomų nemenkų išlaidų, nes medikų darbo užmokestis Lietuvoje vis dar 5–7 kartus mažesnis nei kitose ES senbuvėse, o medicinos įstaigos jau dabar susiduria su gydytojų ir slaugytojų trūkumu. Šio reiškinio mastai – nemenki: 2004–2014 m. laikotarpiu 5285 sveikatos priežiūros specialistai kreipėsi ir gavo profesinės kvalifikacijos atitikties pažymas, reikalingas įsidarbinant kitose ES šalyse.

Išlaidos sveikatos apsaugai Lietuvoje didėja sparčiai – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas 2003 m. sudarė 2 mlrd. Lt, 2007 m. – 4 mlrd. Lt, o 2016 m. jau sieks 5 mlrd. Lt. O juk 2004–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos laikotarpiu šalies sveikatos sektoriui papildomai skirtos didžiulės lėšos iš ES struktūrinių fondų (SF) – 1 mlrd. 140 mln. Lt. Iš jų 1 mlrd. 95 mln. Lt atiteko valstybinėms ligoninėms ir poliklinikoms (96,1 proc. visos ES SF paramos sumos), ir tik 44,5 mln. Lt – privačioms medicinos įstaigoms (3,9 proc. visos ES SF paramos sumos).

Taip pat 2005–2012 m. laikotarpiu skirta 1,2 mlrd. Lt valstybės investicijų programų lėšų, o privačioms medicinos įstaigoms iš jų neskirta nė lito. Tačiau net ir toks spartus sveikatos sektoriaus finansavimo didinimas nėra pakankamas – poliklinikos ir ligoninės funkcionuoja ties balansinio nulio riba.

L.Paškevičius pabrėžia, kad šlyjančiai sveikatos apsaugos sistemos padėčiai neigiamos įtakos turi ir tai, jog vengiama būtinų esminių permainų: „Lietuvoje, deja, sveikatos sektoriuje ekonomikos dėsniai veikia labai ribotai, politiniai populistiniai sprendimai prasilenkia su vadybiniu ir ekonominiu mąstymu, apmokėjimui už gyventojams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas taikomi ekonomiškai nepagrįsti ,,slankiojančio balo“ bei ,,sumažintos balo vertės“ mechanizmai. Tai išskirtinis Lietuvos ūkio sektorius, kuriame paslaugų kainos nustatomos nepagrįstai, neįvertinus jų teikimo sąnaudų.“

„Lietuva išlieka vienintelė ES valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis, įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir taip sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės ir saugesnį. Sveikatos priežiūros sektorius, remiantis įvairiais korupcijos tyrimais, jau antrą dešimtmetį įvardijamas kaip labiausiai korumpuotas, kuriame klesti nelegalūs atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – pripažįsta Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas L.Paškevičius.