Į “Veido” klausimus atsako Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Algirdas Raslanas.

VEIDAS: Kad iškovotų olimpinį kelialapį į Londoną, daugeliui sportininkų teko įveikti daugiau barjerų nei kada nors anksčiau. Ar galima teigti, kad Lietuva į šias žaidynes siunčia stipriausią rinktinę nuo nepriklausomybės atkūrimo?
A.R.: Ko gero, tai yra viena stipriausių olimpinių rinktinių šiuo metu. Iš tikrųjų mes svarstome, kiek mūsų sportininkų pretenduoja į prizines vietas (tai nereiškia, kad visi iškovos medalius, bet jų pajėgumas leidžia to tikėtis), ir matome labai daug puikiai pasirengusių – pretenduojančių į pirmą ar antrą aštuntuką. Taigi daug sportininkų ateityje gali pasiekti gerų rezultatų. Jei ne šioje olimpiadoje, tai kitoje jie turi visas galimybes kovoti dėl aukščiausių vietų.
VEIDAS: Buriuotoja Gintarė Scheidt pasirengti Londono olimpiadai gavo maždaug pusantro karto mažiau lėšų, palyginti su 2008-ųjų Pekino žaidynėmis. Sportininkės treneris, taupant lėšas, Londone apsistojo ne viešbutyje, o pigesniame kempinge. Kiek lėšų Lietuva skyrė pasirengti Londono olimpiadai?
A.R.: Šiemet per Olimpinį komitetą ir Kūno kultūros ir sporto departamentą tam skirta per 7 mln. Lt, bet galutinius duomenis, kiek per visus ketverius metus iki olimpiados kiekvienam sportininkui teko lėšų, turėsime rugsėjo viduryje. Negalima lyginti Londono ir Pekino olimpiadų, nes tuomet Lietuvoje dar nebuvo ekonominės krizės. Vykti į Pekiną sportininkams buvo skirta beveik dvigubai didesnė suma nei šiuo metu. Tada buvo daug didesnės galimybės.
Užsienio valstybėse vieno sportininko aptarnaujantį personalą sudaro maždaug devyni žmonės, o Lietuvoje sportininkui padeda dažniausiai tik treneris, retesniais atvejais dar ir kineziterapeutas bei gydytojas. O ką jau kalbėti apie kitas paslaugas, reabilitaciją ir pan. Bet reikia pasidžiaugti, kad, pavyzdžiui, sportinį inventorių mūsų sportininkai turi patį geriausią pasaulyje.
Kad treneris kurį laiką pagyvena kempinge, manau, nieko blogo. Tiesiog žmonės supranta, kokia yra finansinė padėtis, ir aš džiaugiuosi matydamas, kad nepaisydami ne pačių geriausių sąlygų tiek mūsų sportininkai, tiek treneriai labai motyvuoti, pasiryžę visomis išgalėmis siekti aukščiausių rezultatų.
Kita vertus, mūsų patirtis rodo, kad pinigai sporto srityje reiškia toli gražu ne viską. Esame atlikę bandymą – mėginome ieškoti optimalaus sportininkų finansavimo lygio ir paaiškėjo, kad čia vis dėlto yra tam tikros ribos. Minimali, kurios peržengti nevalia, galima sakyti, kaip tik šiemet ir buvo pasiekta, o prieš Pekino olimpines žaidynes kone siekėme maksimalią. Tuomet ir paaiškėjo, kad sportininkų laimėjimų tai pernelyg neliame. Dabar jau esame radę aukso vidurį ir jo bandome laikytis. Tai neužtikrina komfortiškų sąlygų, bet padeda mums remti ne tik pačius geriausius, bet ir dar keliasdešimt perspektyvių sportininkų. Juolab kad jau turime galvoti ir apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
VEIDAS: Kalbant apie olimpiadą kaip apie reiškinį rūpi žinoti, kokią reikšmę ji turi visuomenei ir kiek pagrįsti yra teiginiai, kad olimpinės žaidynės, įsivyraujant sportininkų pirkimui ir draudžiamų preparatų vartojimui, praranda savo ankstesnę dvasią?
A.R.: Tai didžiausias pasaulyje sporto renginys, sutelkiantis daug skirtingų sporto šakų atstovų ir kupinas pakilios sportinės dvasios. Visa tai lemia didžiulį žiūrovų susidomėjimą: į Londono olimpinių žaidynių pagrindinių sporto šakų varžybas visi bilietai jau išgraibstyti, tad įsivaizduokite, koks yra ažiotažas. Olimpiada – jau ne tik sporto, bet ir socialinis bei kultūrinis reiškinys.
Olimpinės dvasios iš tikrųjų lieka vis mažiau, nes sporto pasaulyje aktyvi komercializacija. Pinigai sporto srityje sėja blogį: tai dopingo, kitų preparatų ar maisto papildų vartojimas, sutartas rungtynių rezultatas ir net sportininkų pirkimas, labiausiai paplitęs turtingose valstybėse. Taigi sportas tapo didžiuliu verslu, kuris veda nežinia kur.
Kita vertus, Lietuvos sportininkai į visas blogybes įsitraukę dar labai mažai ir tai juos skatina siekti aukštų rezultatų. Jie tikrai vieni labiausiai persismelkusių tikrąja olimpine dvasia.

Lygiai po trijų mėnesių Londone bus oficialiai atidarytas olimpinis kaimelis, o po 102 dienų uždegta jubiliejinių XXX vasaros olimpinių žaidynių ugnis.

Bet su Lietuvos olimpinės misijos Londono olimpiadoje vadovu Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentu prof. habil. dr. Algirdu Raslanu kalbamės ne tik apie Lietuvos olimpinius lūkesčius, bet ir apie sporto piktžaizdes, kurios, deja, paženklino ir lietuvius sportininkus.
Tačiau pirmiausia – kas pagal naujausius rezultatus iš mūsų olimpiečių gali pretenduoti į medalius?

A.R.: Prognozuoti sporto rezultatus – pavojingas dalykas, nes konkurencija milžiniška ir tik didėja, o skirtumai tarp sportininkų rezultatų vis glaustesni. Londone mūsų sportininkų laukia milžiniška konkurencija, tad du trys medaliai būtų didelis pasiekimas. Turime stiprų kanojininką Jevgenijų Šukliną, puikiai vertiname dviratininkės Simonos Krupeckaitės laimėjimus, manome, kad aukštą vietą turėtų užimti šiuolaikinės penkiakovės atstovė Laura Asadauskaitė, atgauna pozicijas buriuotoja Gintarė Scheidt, puikius rezultatus parodė boksininkas Egidijus Kavaliauskas, įnirtingai rengiasi olimpinėms žaidynėms irkluotojas Mindaugas Griškonis, lengvaatlečiai disko metikas Virgilijus Alekna, Austra Skujytė. Reikia tikėtis, Londone varžysis ir sieks aukšto rezultato mūsų krepšininkai.
VEIDAS: Lietuvos vasaros olimpinių žaidynių delegacijos svyruodavo nuo 46 iki 71 sportininko, o kiek bus šįsyk? Kokia Jūsų pozicija: jei sportininkas įvykdė olimpinį normatyvą, bet neturi šansų kovoti dėl aukštų vietų, ar verta jį vežtis tik dėl olimpinio apšilimo?
A.R.: Pasaulyje aukščiausių sportinių rezultatų siekia 30–50 tūkst. sportininkų, o olimpinėse žaidynėse startuoja apie 10,5 tūkst. geriausiųjų. Kiekviena iš 28-ių sporto šakų turi savo kvotą, ir į ją patekti – didelė garbė. Tie, kurie įvykdė olimpinį normatyvą, nusipelno pagarbos ir bilieto į olimpiadą. Turime suprasti, kad Lietuva nėra niekuo išskirtinė nei savo genetiniais pradais, nei sąlygomis, sudarytomis sportininkams, ar jų skatinimo sistema, tad patekimas į olimpines žaidynes – pats aukščiausias sportininko rezultatas. Tačiau kovoti dėl medalių gali tik patys talentingiausi. Trijų milijonų valstybėje surasti du tris tokius sportininkus – didelis uždavinys. Man gaila, kad Lietuvoje vertinami tik medaliai.
Londono olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui Lietuva išsiuntė 135 sportininkų sąrašą. Gegužės 2 d. bus priešpaskutinis sportininkų vertinimas, pradėsime braukyti sąrašus. Tikimės, kad apie 60 sportininkų, skaičiuojant su krepšinio rinktine, bus įvykdę olimpinius normatyvus ir vyks į Londoną.
VEIDAS: Gaila, kad krepšininkams negalės padėti namų sienos – varžytuvėse dėl teisės surengti atrankos turnyrą pralaimėjome Venesuelai. Ar čia neįžvelgiate kokios „sąmokslo teorijos“?
A.R.: Matau ją akivaizdžiai, tačiau suprantu ir pasiteisinimą. Deja, tenka konstatuoti, kad kiekvienos sporto šakos tarptautinė federacija daro didelį biznį, ir juo toliau, tuo labiau sąlygas diktuoja pinigai. Materialinis suinteresuotumas galbūt pamynė ir Lietuvos galimybes surengti atrankos turnyą, kurį, esu tikras, Lietuva būtų surengusi puikiai. O FIBA savo sprendimą gali pateisinti krepšinio plėtotės reikme Pietų Amerikos žemyne.
VEIDAS: Ar penkiakovininkė Donata Rimšaitė dar turi nors mažą šansą kovoti Londone kaip Rusijos atstovė?
A.R.: D.Rimšaitė pasirinko savo gyvenimo kelią. Lietuvos žmonės negali jai trukdyti ir netrukdo sportuoti, atstovauti Rusijai varžybose, tačiau ne olimpinėse. Lietuva laikosi Tarptautinės olimpinės chartijos ir padarė tai, ką pagal ją privalėjo padaryti. Kai kurie Rusijos sportininkai, organizacijos ar tam tikri veikėjai norėjo primesti savo valią, bet Lietuva garbingai apgynė Olimpinės chartijos principus. Priimtas sprendimas teisėtas ir teisingas. Jis nėra nukreiptas prieš sportininkę – tai tik sporto teisės reikalas.
Ar gali ji dar patekti į šią olimpiadą? Pagal tarptautinę teisę visi klausimai išspręsti. O paskutinis terminas deklaruoti sportininką į šias olimpines žaidynes yra liepos 9 d.
VEIDAS: Ar galite garantuoti, kad dėl D.Rimšaitės nebuvo kokių derybų ar slaptų susitarimų, kaip girdėti kaltinimų iš Rusijos pusės?
A.R.: Jokių susitarimų ar derybų nei yra, nei buvo. Esu girdėjęs, kad tam tikri fiziniai asmenys dalyvavo šioje veikloje, bet tai nesusiję nei su LTOK, nei su Lietuvos sporto vadovais.
VEIDAS: Ar sutinkate su vertinimu, kad D.Rimšaitės poelgį galima pateisinti, nes Lietuva nemyli savo sportininkų? Antra vertus, ar sporte dar egzistuoja tokia sąvoka, kaip patriotizmas?
A.R.: Patriotizmo yra. Sportininkams didelė garbė ir pasididžiavimas atstovauti savo tautai, savo valstybei, nešti jos vėliavą. Laimėję medalį visi nori apsisiausti vėliava, sportininkams ištrykšta ašara, kai pakyla jų valstybės vėliava, grojamas himnas.
Ir kategoriškai noriu paneigti, kad D.Rimšaitei buvo sudarytos prastos sąlygos. Ji tarp Lietuvos sportininkų jas turėjo geriausias ir gavo didžiausius pinigus. Antra vertus, kiekvienas sportininkas siekia savo geriausio rezultato, ir durys atviros. Vis dėlto nė vienas aukštų rezultatų pasiekęs Lietuvos sportininkas, net tie, kurie sudarę mišrias santuokas, neišdavė tėvynės, nors turėjo ne vieną galimybę ją palikti. Manau, palikti tėvynę nėra pats garbingiausias poelgis.
VEIDAS: Tačiau šioje globalizacijos eroje ir sporte vis labiau trinamos valstybių sienos. Artėja žiemos olimpinės – ar mūsų šokių ant ledo pora Deividas Stagniūnas su nauja partnere JAV piliete Isabella Tobias vėl liks už borto?
A.R.: Kiekviena valstybė žiūri labai paprastai: jei sportininkas yra tarp geriausiųjų, valstybės interesas – jį išlaikyti. Amerikietė, atstovaujanti Lietuvai ledo šokiuose, JAV nėra pati geriausia, tad JAV jokių kliūčių jai nedaro. Šiuo atveju interesą turi Lietuva. Bet pilietybės klausimus sprendžia valstybės vadovas, o ne sporto atstovai.
VEIDAS: Dėl dopingo skandalo olimpiados Londone užribyje liko geriausia mūsų maratonininkė Živilė Balčiūnaitė. Vieša paslaptis, kad dopingo preparatus vartoja daug sportininkų, tik antidopingo kontrolė ne visus sugeba susekti. Ar dar apskritai egzistuoja švarus sportas?
A.R.: Londone dopingo kontrolė bus ypač griežta: bus patikrinta pusė olimpiečių, o iki žaidynių beveik visi pretendentai bus patikrinti kelis kartus. Beje, Didžiosios Britanijos olimpinis komitetas siūlo dėl dopingo diskvalifikuoti net ne dvejiem, o ketveriems metams ir neleisti dalyvauti artimiausiose olimpinėse žaidynėse. Yra siūlymų diskvalifikuoti net iki gyvos galvos, bet, manau, jie neturės palaikymo, nes prasižengęs žmogus turi turėti galimybę pasitaisyti.
Tačiau akivaizdu: jei nebus kovojama su dopingu ir sportininkų pirkimu, kuris dabar vyksta, kai turtingos valstybės perka kitų šalių sportininkus, sportą ištiks krachas. Sporto organizacijos ir valstybės nori dar labiau apriboti dopingo vartojimą, nes yra didelių įtarimų, kad tam tikros valstybės ar tam tikri sportininkai vykdo negarbingą žaidimą galbūt vartodami tam tikrus preparatus, nes pagal sporto mokslo dėsnius per trumpą laiką padidinti sporto rezultatų tiek, kiek tai padaro kai kurie sportininkai, neįmanoma. Tik jei pasaulio sporto organizacijos susitars ir laikysis Tarptautinės olimpinės chartijos, galime tikėtis turėti lygesnes sąlygas su kitais sportininkais.
Lietuva – už švarų ir moralų sportą, už idėjas, su kuriomis 1896 m. buvo grąžintos olimpinės žaidynės. Toks pagrindas yra sporto variklis, o jei jį iškraipome, pereidami tik į komercinį pagrindą, į dopingo vartojimą, į sportininkų pirkimą, – sportui tai pabaiga. Sportas išsigimsta, jis visiškai komercializuojasi, o dideli pinigai veda prie siekio būti geresniam bet kokiomis įmanomomis priemonėmis, nesiskaitant nei su savo sveikata, nei su ateities gerove, nei su galimybe turėti palikuonių.
VEIDAS: Jei tęstume pinigų temą, bet jau kitu aspektu, – ar nesutrikdė pasirengimo olimpinėms žaidynėms tai, kad LTOK kelerius metus olimpinėms žaidynėms Londone kauptos lėšos, daugiau kaip 7 mln. Lt, buvo laikomos „Snore“? Ar pavyko jas atgauti? Beje, kiek kainuos pasirengimas ir dalyvavimas Londono olimpiadoje?
A.R.: Nesu atsakingas už finansus, negaliu komentuoti klausimo dėl „Snoro“, bet trukdžių rengiantis Londonui nepajutome. Valstybė šįsyk atkreipė dėmesį į sportininkų pasirengimą: Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) skyrė papildomą 1 mln. Lt sportininkų pasirengimui, dar 800 tūkst. Lt – sporto inventoriui. Sportininkų pasirengimui lėšas per pusę skyrė LTOK, kuris gyvena iš rėmėjų pinigų bei olimpinės loterijos, ir KKSD, be to, prisideda sporto šakų federacijos, savivaldybės. Rudenį pateiksime ataskaitas, kiek kainavo visas olimpinis ciklas. Šiemet sportininkų pasirengimui reikės apie 5 mln. Lt, o sportininkų kelionei į Londoną – dar 3,5 mln. Lt.
VEIDAS: LTOK Jums patikėtas didelio meistriškumo sportininkų rengimas, tai kartu su sporto vadyba, sporto ekonomika yra ir Jūsų mokslinių tyrimų kryptys. Kiek Lietuvos realybė atitinka teorinį modelį?
A.R.: Lietuvos sportininkų rezultatai geresni, nei galėtų būti vertinant pagal turimas sporto plėtojimo sąlygas. Tai lemia labai stiprūs treneriai, savarankiškos atskirų sporto šakų federacijos, kurių atstovai įeina į tarptautinių federacijų komisijas, sukaupta didžiulė patirtis plėtojant centralizuotą sportininkų rengimo modelį. Labai svarbu, kad turime pakopinę sportininkų rengimo sistemą: apie 47 tūkst. vaikų ugdomi sporto mokyklose, kuriami sporto klubai.
Mūsų sportininkai gal nėra geriausiai pasaulyje aprūpinti, bet jie tikslingai siekia rezultato, atiduoda visas jėgas, nori savo mažą tautą iškelti aukščiau savo galimybių. Tarp 204 šalių Pekino olimpinėse žaidynėse Lietuva buvo 56-a,  Europoje – dvidešimtuke, ES – aštunti, o tarp šalių, kurios turi iki 5 mln. gyventojų, – tarp geriausiųjų. Turime džiaugtis, kad yra saujelė didvyrių, kurie pasiekė tokį aukštą rezultatą mūsų valstybei.