A. Aleksandravičiaus nuotr.

Skaitant Giedros Radvilavičiūtės esė beveik neįmanoma to veiksmo apipinti jungtimis. Žinoma, gali būti tekstas ir kava. Kai nuo puslapio pereini prie jungties su tikrove (pavyzdžiui, reikia susimokėti), jautiesi knygos apšvitintas, nors ant viršelio nebuvo žymos „švelniai radioaktyvi ironija“. Radiacijos poveikis pozityvus – atsiradusi priklausomybė nekelia panikos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Manau, kad tie, kuriems Šiaurės Atėnų šviesuomenės kelionė į Pažadėtąją žemę atrodo tarsi šachmatų partiją, pritars palyginimui: G.Radvilavičiūtės judėjimas raštijos erdvėje primena karalienės kelią lentoje – jos galimybės didėja plėtojantis partijai. 2015-aisiais asmeninė kūrybinė trajektorija buvo jungtimi susieta su valstybine: autorei paskirta Nacionalinė premija. Norintieji būtent ta proga paklausinėti laureatę gali būti tikri dėl vieno – jie gaus tą ironijos dozę, kurios nusipelnė.

– Skaitau apie jus „Vikipedijoje“: „1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje.“ Ką reiškė mokytojauti užkampyje?

– Okupacijos metais valstybei reikėdavo trejus metus atidirbti pagal paskyrimą. Dabartiniai studentai kartais mano, kad buvo geri laikai, nes po aukštosios mokyklos baigimo žmonės turėdavo darbo vietą. Iš dalies tai tiesa. Bet dauguma tiesų reliatyvios. Per­sikėlimas iš universiteto, Martyno Mažvydo bibliotekos į Panevėžio rajono vieną blogiausių aštuonmečių mokyklų turėjo nepamirštamų efektų.

Tą humanitarams tipišką situaciją ir jauseną seniai aprašė Salomėja Nėris dienoraščiuose, ir nenorėčiau leistis į sentimentus. Kaip sako rusų rašytoja Marina Stepnova, protas žmogų daro bebaimį, užtat jausmai puikiai žudo. Viso lituanistės krūvio nebuvo, tai dirbau pionierių vadove ir, be piešimo, rusų kalbos ir chemijos, dar dėsčiau anatomiją.

Buvau pametusi galvą (gal Vilniuje?) ir anatomijos metų kursą uoliai išdėsčiau per pusmetį. Tada mama surado gerą knygrišį, jis perrišo švariais lapais dalį dienyno ir kitą pusmetį dėsčiau vaikams erotiškąjį (tada) mokslą iš naujo. Neatsimenu, ar priminiau jiems, kad kartojimas yra mokslų motina…

Neorganizuodavau pagal nuleistus reikalavimus ir nurodytą dažnumą raudonų kaklaraiščių sueigų. Inspektorių teisingais veidais patikrinimus iš švietimo skyriaus sapnavau kaip košmarą dar keletą metų. Dabar tikriausiai elgčiausi kitaip – manipuliuočiau kontrolieriais, sabotuočiau darbą, vesčiau juodu humoru iš kantrybės tikrintojus, kaip tai „sboruose“ darydavo neseniai mus palikęs mano kurso draugas Kunigaikštis Vilgaudas.

Apskritai tada darbas provincijoje aksominei sielai buvo švelni moteriška armija. „Mokytoja nežinojo, kad taip ir liks dirbti šioje mokykloje, pamažu pripras prie vaikų sugrubusiomis nuo ravėjimo rankomis ir visai užmirš persibraukti rytais kojines prie prau­syklos drėgnu delnu.“ Šita citata iš vienintelio apsakymo apie tą periodą, jis vadinosi „Mokytoja žiūrėjo į šalpusnius“.

Perskaičiusi ano meto mano apsakymus viena draugė pasakė, kad kada nors suksiu prozoje į intelektualius struktūruotus kūrinius. Ji buvo dvidešimt penkeriais metais vyresnė, nesuvokiau, apie ką ji kalba, juk stengiausi rašyti „apie gyvenimą“. O jis, kaip matote, nenuspėjamas. Aštuonmetės mokyklos seniai nebėra. Viena iš kartu dirbusių mokytojų yra lietuvių mokyklos vadovė Niujorke. Bet visai gali būti, kad pievoje ten pavasarį tebežydi gajesni už politines ideologijas šalpusniai.

– „Vikipediją“ skaitome toliau: „1986 m. persikėlė į Vilnių.“ Klausimai, kuriuos kelia šis intriguojantis įrašas, susiję su miestietės tapatybe. Knyga „Suplanuotos akimirkos“ atrodo tarsi vilnietės parašyta. Žinoma, Vilniuje studijuota, bet gimtasis miestas – Panevėžys. Apie Čikagą rašote, kad to miesto oro uoste išlipdavote agresyvi kaip tautinė trispalvė. Čikagoje gyventa trumpai, bet gali kilti noras sugrįžti į panašią aplinką. Kas jūs dabar? Vilnietė? Kokių patirčių būta Panevėžyje, ko neatrasi Vilniuje ar Čikagoje?

– Na, mes einame biografija, kaip Nikita Michalkovas „šagajet po Moskvie“ – žingsniuoja per Maskvą. Aš apskritai noriu grįžti į tą vietą, kur jau buvau. Tada ji atsiveria kitaip – pati joje esu savęs prisiminimas ir kartu dabartis. Grįžusi žiūriu į pažįstamus, bet pasikeitusius daiktus per skirtingas funkcijas atliekančius fotoaparato objektyvus.

Miestai, kaip bet kokia aplinka, vaikystėje patiriami ne kultūriškai, bet jutimiškai. Ir ši patirtis įvietina tėvynę. Vaikas, vežiojamas iš šalies į šalį, pasaulį suvokia kaip besikeičiančią mozaiką, ne į gylį, daugiau į plotį. Jam tėvynė yra judrusis ryšys. Nes vaizdai, peizažai, jo kambariai, kalba aplink nuolat keičiasi, jis nedaro atradimų žvelgdamas, tarkim, dešimt metų į tą patį vaizdą už lango.

Palikti namus, kuriuose gyvenai dvidešimt metų, yra kitas jausmas, nei persikėlinėti į kitą socialinį būstą, kai tėvai gauna geresnį darbą. Na, bet atradimų gali patirti ir tokie, ir kitokie žmonės. Dabar abi patirtis suartina technologijos, tačiau tik iš dalies. Nesu prisirišusi prie miesto, mėgstu jame esančius namus. Saugi jaučiuosi tik visiškai pažįstamoje aplinkoje, uždariusi buto duris iš vidaus.

Kiekvienoje naujoje vietoje prigydavau sunkiai, jei tai nebūdavo viešbutis. Tik prabėgus keleriems metams po grįžimo iš JAV suvokiau, kodėl įsigyventi į kitokią aplinką, kaip katei, man yra sunku. Kurį laiką jaučiuosi it celofaninė: be praeities, be ateities, be įpročių, be išsilavinimo, be patirties, be skonio. Tiksliau – be apetito.

Naujoje vietoje daug energijos reikia išeikvoti paviršiniam aplinkos pažinimui, tik vėliau pereinama į gilesnį stebėjimo lygį. Bet tai būtų ilga kalba. Na, norėjau pasakyti, kad meilės (net architektūrai) iš pirmo žvilgsnio nėra. Tik iš keliasdešimto ar šimtojo.

– Biografijos faktas apie ilgą darbą redakcijose irgi intriguoja. Ar Vilniuje dar liko redakcijų? Ar 1986-aisiais būta ko nors tokio, kas dabar kelia nostalgiją, nes išnyko?

– Pakito turbūt tai, kas pakito ir ne redakcijose. Bendravimas tapo funkcionalus. Be to, dažnas kultūros savaitraščio darbuotojas dirba keliuose darbuose, jei nenori badauti. Tai irgi skatina bendravimo funkcionalumą. Atsi­menu, kaip Amerikos lietuviai kartais sakydavo, kad Lietuvoje lietuviai yra nedalykiški, t.y. daug kalba aplink. Tada nesuprasdavau, ką jie turi omenyje. Tiesiog lėtasis laikas leidžia būti ne vien funkcija, o greitasis ne, nes žmogus yra konvejeryje.

Neseniai laidojom seną žmogų. Laidojimo biure, aptariant paskutinės kelionės atributus, ritualus ir reglamentą, kilo klausimas, kas kuriuo momentu sakys kalbą. Paslaugų firmos darbuotoja sako: „Įspėkite kalbėtoją, kad kalba turi būti trumpa, nes mus užmėtys krepšeliais.“ T.y. dar kalbai nesibaigus lydintys velionį ims dėti ant kapo gėles ir dings į darbą ar kas kur. Devyniasdešimt trejų metų senuko portretas turi tilpti į trijų minučių reziumė… Geriau feisbuke RIP – rest in peace, ilsėkis ramybėje.

Mąstymas taip pat tapo funkcionalus. Ta pačia proga vartojami tie patys gestai, žodžiai, intonacijos. Amerikoje mane tai pribloškė, bet nemokėjau to reiškinio verbalizuoti. Vėl pasitikrinau tą įspūdį palyginti neseniai. Dukra tris mėnesius su kita studente dirbo JAV. Keliavo per valstijas į pramogų parkų muges ir jų metu pardavinėjo ledus kioske. Kas trečias žmogus eilėje, artėdamas prie ledų meniu, jį skaitydamas, prieš pasirinkdamas ledų rūšį, pasakydavo tuos pačius žodžius: „Decisions, decisions, decisions…“ Tarsi žodžiai irgi būtų užrašyti ant meniu.

TV geriausiai atrodo neišsiskiriantys žmonės. Jei intonacijos, veido išraiška, kalbinė raiška yra nestereotipinė, jis atrodo nenormalus, rizikingas, keliantis nerimą. Nutolimas nuo normos leistinas, bet griežtai reguliuojamas klišių.

Kartais tenka žurnalistams po kokio renginio duoti interviu ekspromtu. Manęs paklausia: „Kada pasirodys kita jūsų knyga?“ Aš turėčiau atsakyti iš karto kokią visiems žinomą frazę: „Decisions, decisions, decisions…“ Bet imu vograuti apie patirtinį rašymą, melancholiją, kad kiekviena esė yra paskutinė… Ir matau, kaip prieš mane stovinčios žiniasklaidos akys ima stiklėti.

– Išsipasakosiu. Tarkime, kad tai nuoširdūs skaitytojo prisipažinimai. Esu rašęs apie knygą „Siužetą siūlau nušauti“, kurioje yra jūsų esė. Beje, pastarąjį žodį laikiau vyriškos giminės daiktavardžiu, kol raštingi žmonės feisbuke – tai reiškia viešai – nenurodė teisingo genderio.

Dabar mažai ką pamenu ir apie knygą, ir apie tai, ką rašiau. Bet viską galima atrasti ir tuos išorinėje atmintyje palaidotus svarstymus pateikti kaip vis dar spurdantį išgyvenimą. Kitas parodymas. 2015-aisiais keletą savaičių be pertraukos įsimesdavau į krepšį jūsų „Suplanuotas akimirkas“ ir skaitydavau per pietų pertraukas. Viena vertus, tai būta retai pasitaikančio įdėmaus skaitymo, kita vertus, dar kartą susižavėjau jūsų proza. Pasakymas „dar kartą“ gali būti nenuoširdus, bet palikime skaitytojui teisę į pirmojo karto paslaptį. Klausimas, kuris kyla iš šio gremėzdiško įvado: kaip bendraujate su nuoširdžiais ir nenuoširdžiais skaitytojais? Laiškais? Socialiniuose tinkluose? Akis į akį?

– Socialiniuose tinkluose nuoširdžiai bendrauti nesugebu. Manau, kad juose reaguojama operatyviais pa(si)rodymais. Be to, iš esmės pakito pati nuoširdaus bendravimo sąvoka. Tai, kas man yra nuoširdus bendravimas, mano dukrai ir jos amžininkams gali kelti nuobodulį, atrodyti naivu ar net kelti nejaukumą. Nuoširdumo pokyčiai rafinuotumo ir distancijos link – puiki tema sociologams ir psichologams.

Artimiau bendrauju tik su nuoširdžiais žmonėmis. Tarp jų, žinoma, pasitaiko ir mano skaitytojų. Manau, kad vieni nykiausių asmenybės bruožų yra arogancija, pasitenkinimas savimi ir puikybė. Išmuša prakaitas, kai žmogus ima su manimi kalbėtis pagarbiai dėl to, kad esu išleidusi knygų. Tampu pikta, susiraukusi, imu ironiškai kandžiotis arba stengiuosi kuo greičiau pabėgti… iš tokio atsitiktinio atsitiktinių veikėjų susitikimo puslapio.

Pacituosiu vieno nuoširdaus žmogaus sveikinimą gavus Nacionalinę premiją telefono žinute: „Sveikinu. Ir vis tiek manau, kad jūsų knygos labiausiai migdančios pasaulyje.“ Jis yra jaunas politologas, mėgsta fantastinius filmus ir išsamiai pasakoja tų filmų siužetus, kol imu žiovaut. Mus sieja nuoširdus šiltas ryšys.

Būna, kad savo skaitytoją pastebiu salėje. Po renginio lyg magnetas jis pritraukia  mano sielą, dabar jau metalinę, ir užsimezga lyg ir draugystė. Paskutinis toks susitikimas buvo Ženevoje, taip pat ir Bazelyje. Taip susiklostė, kad keli artimiausi žmonės (beje, beveik visi jie nesinaudoja socialiniais tinklais) mano kūryba, literatūra apskritai domisi mažai arba nesidomi iš viso, na, esė perskaito iš draugiškumo.

– Jūsų esė „Teksto trauka“ prasideda taip: „Paveikiam tekstui turiu kelis jo kokybę patvirtinančius kriterijus.“ Toliau eina, mano požiūriu, paveikus tekstas, kuris primena „supakuotą failą“ (kalbainių kalba – sutankintą bylą, o nenormiškai, bet suprantamai – „zip failą“). Ten esama klaidinančios iliustracijos: punktyro ir žirklių. Tai tarsi nuoroda, kur kirpti puslapį, nors žymėjimas nefunkcionalus: „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ne karpinių knyga, o jei kas ir atkirptų – ką darytų toliau? Klausimas apie „kas toliau“. Cituoju: „Geras tekstas privalo traukti daug kartų prie jo sugrįžti.“ Na, sugrįžote… Kas toliau?

– „Supakuotų failų“ principu parašytose esė sunkiausia yra tęsti nepertraukiant pasakojimą. Nes yra skaitytojų, kuriems įdomi Emiliutės istorija, siužetas, o ne gero teksto kriterijai, „pakasami“ esė. Jei kūrinyje keliama daug slaptų uždavinių, jis vers prie jo grįžti, nes skaitytojas jaus, kad kai ką pakelyje pametė.

To paties kūrinio skaitymą gali skatinti ir kiti dalykai, pvz., patirtis. Daugiasluoksnį kūrinį vienaip skaitai jaunystėje, kitaip po dvidešimties metų. Gali paskatinti ir žinojimas – perskaitai kai ką apie, tarkim, Michailo Bulgakovo biografiją ir suvoki, kodėl Volando buto erdvė buvo kintanti, tada maga tekstą skaityti kitą kartą.

Gali kūrinį atverti naujas išsilavinimas, pvz., literatūros kūrinio perskaitymas sociologo ar psichologo akimis. Nors aš kartu sutinku ir su Laimanto Jonušio teiginiu, kad kūrinys yra paveikus savarankiškai, be žinojimo apie jo parašymo aplinkybes, autorių ir pan. Paveikus – taip, bet jei nori suvokti, kaip jis padarytas, tada svarbu viskas.

Dabar beveik visas knygas jau skaitau galvodama, kaip padarytas kūrinys, o ne kaip istoriją. Bet pasitaiko atvejų, kai tekstas taip užburia, kad pamirštu, jog jis veriasi ne pats, jį konstravo autorius. Užsimiršimo efektas dažniau įvyksta kine. Žiemą dėl tos priežasties žiūriu serialus – „Breaking bad“, „True detective“, tokius, apie amerikietiškus „mentus“. Nemaloni realybė užsikloja „Fargo“ sniego dulksna ir ankstyvą rytą atsikelti tampa paprasčiau. Be to, tuose filmuose pasitaiko gero teksto: „Jei žmogus turi sąžinę, jis negali būti hedonistas.“

– Nuobodžiai grįšiu prie mane pakerėjusio įrankio. „Teksto trauka“ patraukė žirklių piešinėliu – vadinasi, mokėjote sukurti paveikų tekstą. Žirklės mane hipnotizavo, nes klaidino. Nei fiziškai, nei sieliškai to teksto negalima sukarpyti (mano pavartotas nedailus prieveiksmis „sieliškai“ reiškia „teksto išgyvenimo atžvilgiu“).

Nors ten supintos kelios istorijos, jos neišpinamos nei žirklėmis, nei kitaip. O gyvenimas – vieni karpiniai. Neseniai buvau teatre. Kaimynės iki pasirodant aktoriams aptarinėjo ir rodė viena kitai savo vaikinų fotografijas mobiliuosiuose telefonuose. Paskui išjungė aparatūrą. Vaidinimo metu jos nesimuistydamos pakentė nuogą aktorių, kuris kelias minutes stovėjo nugara į publiką. Po ovacijų vėl įsijungė telefonus.

Įtariu, kad paveikių tekstų rašytojai prisitaiko prie aplinkybių, nes turi nurungti kitus gundytojus. Jei karpai, vadinasi, trumpini. Jūsų atsakas „Nokia“ ir „Samsung“ – tai įžvalgų, literatūros kritikos ir pačios literatūros samplaika. Siužetai ne nušauti, o sutraukti į tai, ką vadinčiau „programėlėmis“. Kompaktiška, bet nesukarpoma. Romano nerašote? Nerašysite?

– Šiuolaikinis žmogus gali ir turi (jei nenori gyventi numiręs tarp savo kartos numirėlių) perjunginėti dėmesio objektus taip greitai kaip „glostomame“ telefone. Ilgesnėms reakcijoms, juolab išgyvenimams, realybė nepalieka laiko. Iš laidotuvių žmogus gali pervažiuoti į TV šou, ir tai nebėra smerktina.

Įvyko paradoksas: turime gyvenimą lengvinančių technologijų, o laiko mąžta. Viena iš laiko susitraukimo priežasčių – tai, kad didelė jo dalis ėmė tekėti virtualybėje. Nueiti į parduotuvę, pas gydytoją, pagaminti subtilų patiekalą, išsirinkti drabužį jį pačiupinėjant (ne internete) vos vos spėjame.

Per maždaug dvidešimt rašymo metų jaučiu, kokie teksto darymo principai paseno. Dėl to, kad pakito skaitytojų tikrovės suvokimo, tiksliau – prisijungimo prie jos principai. Mano skaitytojais vis labiau tampa mano kartos žmonės. Prieš dešimtį metų tarp jų daug daugiau buvo jaunų. Tai natūralus procesas. Romano niekada nerašysiu, nes iš karto matau, kaip užsimezgusias esė kankindamasi turėsiu jungti tuščiu tekstu ir banalybėmis.

– Nuodugniai apmąsčiau, ką „Suplanuotose akimirkose“ rašote apie klimakterinio amžiaus vyrus. Greta to tarpsnio teikiamų džiaugsmų pridurčiau rūpestį, nusakomą žodžiais „paveldas“, „tęstinumas“, „palikimas“. Esė „Teksto trauka“ yra ir savotiška metodinė medžiaga. Šiuo atžvilgiu žirklės deramoje vietoje. Ar imtumėtės ugdyti rašytojus? Kalbu ne apie nuotolinį poveikį, o apie mokytojavimą. Yra tokia disciplina – kūrybinis rašymas. Gal dėstote? Norėtumėte dėstyti?

– Norėčiau dėstyti kūrybinį rašymą nieko apie psichologiją nesuvokiančiose itin pasiturinčių žmonių auditorijose, kuriose šiuolaikiniai kašpirovskiai dėsto „sėkmės istorijas“, palikdami sočius dėl visko iki gyvenimo pabaigos (ir net po jo) klausytojus „komforto zonoje“.

Tas paskaitas pertrauktų naujausių mašinų ir kelionių į Dubajų reklama. Viena paskaita (vienam) kainuotų nuo 100 eurų. Pirmas klausimas būtų apie „Lolitą“: „Kaip mirė Humberto Humberto motina?“ Tai būtų „motyvuojanti ir įkvepianti paskaita, kurioje lektorė atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija, kiekviename etape paliesdama svarbiausius aspektus, kas tuo metu motyvavo ir vedė į verslą“.

O jei rimčiau, tai keisti užsiėmimus man jau per vėlu. Bet vieną kitą paskaitą „tikslinei grupei“ be tikslo parengti būtų malonu.

– Jūsų ištarmė apie paveikų tekstą: „Taip pasivaikščioti traukia seni parkai.“ Daug savęs atidavėte „Šiaurės vasarai“. Vadinčiau tai tekstų „parku“. Pridurčiau, jog tai „akvaparkas“, nes turinys – sakytume, apsiplovimo vanduo, – nuolatos keičiasi. Dar vienas atsakas „Nokia“, kuri gviešiasi sujungti žmones. Kokį likimą nujaučiate „Šiaurės vasarai“? Šitas steiginys gyvuos, kol bus apmokamos sąskaitos už vandenį. O publika? Ar ji keičiasi? Atsinaujina kaip vanduo? Ko jai reikia?

– Literatūros forumas „Šiaurės vasara“ seniai negyvuotų, jei ne dvi jo pagrindinės rengėjos: anksčiau Dalia Strimaitytė, dabar – Rūta Elijošaitytė. Per trylika metų forumas perėjo ūksmingiausius parkus. Ir jie tebesitęsia.

Buvo asmeniškai smelkiančių akimirkų – Rolando Rastausko skaitymai Jurbarko cerkvėje: Paulo Bowleso tekstai Bernardo Bertolucci filmo fone. Gabaliukai geros literatūros iš autorių lūpų. Smilkstanti kaip gyvenimas (mėgstu banaliai tikslius palyginimus) Kęstučio Navako cigaretė už užsivėrusių jaunystės „The Doors“. Du mirę dalyviai, vienas iškeliavęs katinas, vienas šuo, taip pat dalyviai. Forume pradėtas kūdikis – dabar paauglys. Darbo partijos viršūnių atstovas, penkioms minutėms prisėdęs per paskaitą nusifotografuoti. Jūratė, šventiškai keičianti sidabro žiedus, nes to reikalauja svečiai – Gilles Deleuze ir Šarūnas Sauka. Eligijaus Railos paskaitos pabaiga, kai frazė sutapo su veiksmu – į už nugaros degantį židinį nusviestas rankraštis. Leonido Donskio kvietimas: „The flat is yours…“ Jūsų paties, Arūnai, pasakojimas apie Jurbarko dvaro savininkus Vasilčikovus. Kažkas toje paskaitoje buvo pasmaugtas styginio instrumento styga?.. „Teksto traukos“ irgi nebūtų be forumo… Tylios ir prasmingos Elenos Baliutytės įžvalgos. Savyje nakvojantis Laimantas Jonušys. Temperamentu užkrečiantis Herkus Kunčius: „Ir nevaizduok čia forumo meno vadovės…“ Kęstučio Vaiginio melancholija ir paskutinis griausmingas oksimoroninis jo derinukas su Hernanu Romero. Bet nėra vietos pasakoti visą likusį atmintyje sapną.

Auditorija keičiasi, nes (net provincijoje) padaugėjo renginių. Užsienyje literatūros renginiai sutraukia tik apie trisdešimt–pen­kiasdešimt besidominčių literatūra žmonių. Kalbu ne apie forumus, kuriems skiriama daug pinigų ir jie apipinami įvairiais renginiais, pramogomis ir koncertais, – apie susitikimų auditorijas.

Be to, dalyvavimą kūnu slopina dalyvavimas socialiniuose tinkluose. Daug komfortabiliau, operatyviau ir pigiau diskutuoti feisbuke, o ne trenktis autobusu pasiginčyti gyvai. Norėtųsi, kad išliktų forumo dvasia – intelektinis darbas, netikėtos idėjos, provokatyvumas, geranoriškos diskusijos ir tarpdiscipliniškumas.

Viskas priklauso, kaip visada, nuo žmonių smalsumo ir energijos. Kai netenki šitų dalykų, miršti, bet dirbtinai jų irgi nesukursi. Forumo publika keičiasi, nes šiuolaikiniam žmogui reikia aktyvumo. Todėl daugiau dalyvių ima sutraukti netekstiniai pramoginiai renginiai. Taip buvo visada, bet dabar tai akivaizdžiau.

Literatūra vizualiojoje epochoje nebėra meno centre, vien dėl to, kad ji reikalauja meditatyvumo. Matyt, forume darysime tam tikrą aktualią slinktį – pasamdysime renginį vesti žinomą veidą (labai gali būti, kad žinomas veidas bus be galvos), surengsime patiekalų iš Biržų krašto kulinarinio paveldo kursą, ekskursiją naktį po pilį „Say Hi“ (Radvilai vaiduokliui), pramogą „Neregėta šiaurės vasara“ oro balionu ir nacionalinę ekspediciją su meru aplink ežerą.

– Tas vaikas, kurio rankraštėlis, jo paties išmestas į šiukšlyną, minimas „Suplanuotose akimirkose“, jau, matyt, ne vaikas. Ką jis veikia?

– Daugelis mano sutiktų žmonių įėjo į esė siužetus, kai kurie – tik judesiu, keiksmažodžiu, savo namo kiemu ar raktu, pakabintu ant kaklo. „Vaikas“, dukra Daukantė, neskaitė mano eseistikos. Ji mokosi magistrantūroje Eindhovene, Nyderlanduose. Studijuoja grafinį dizainą. Kaip kažkur rašiau, turbūt pakartodama Woody Alleną, ji nutarė sekti Dievo pėdomis, Viešpats irgi buvo dizaineris, nes viską sukūrė. Žiūrėdama, kaip ji bendrauja su draugais, su mano draugais ir kompiuteriu, geriau suvokiu šiuolaikybę.

BFL

Galina Dauguvietytė tvirtino niekada nesijaudinusi dėl to, ką apie ją mano kiti. O pati apie save išpasakojo tiek, kiek retam pavyksta. Todėl jai virtus pelenais norisi atsigręžti į tą išpasakotą gyvenimą ir apmąstyti, ar sugebėjome paklausti pačių svarbiausių dalykų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Išėjus žymesniam, sočiai gyvenimo ragavusiam senjorui, įprasta graudentis: pavėlavome, nepastebėjome, nepakalbinome, o juk tiek daug žmogus galėjo papasakoti. Galinos Dauguvietytės atžvilgiu panašiai virkauti būtų kvaila. Nes jos gyvenimas (žinoma, tiek, kiek pačios savininkės buvo leista) išpasakotas daugybę kartų, raštu ir žodžiu, prie diktofonų ir televizijos kamerų. Vien internete esančių vaizdo įrašų su kalbančia ponia Galina peržiūra užtruktų kelias paras.

Ir vis dėlto: ką mes iš tų pasakojimų gebėjome pasiimti? Kiek jie atspindėjo tikrąją Galiną, o kiek – specialiai auditorijai kuriamo Dauguvietytės personažo įvaizdį? Kiek kuriant šį personažą būta beatodairiško atvirumo, o kiek – komercinio išskaičiavimo? Tai klausimai, į kuriuos literatūros ir žurnalistikos istorikai, tyrinėjantys G.Dauguvietytės fenomeną, atsakymus dar privalės rasti.

Rašytoja, pati neparašiusi knygos

Jau dabar aišku, kad tie atsakymai anaiptol nebus vienareikšmiai. Literatų stovykla iš pat pradžių nepatikliai dilbakiavo į pagyvenusią jiems į koleges leidyklos peršamą išskirtinės kilmės damą, kurios pavarde puoštos knygos ištisiems mėnesiams apsigyvendavo perkamiausių knygų „topuose“.

Ir negalėtum to nepatiklumo pripaišyti vien primityviam kito sėkmės pavydui, nuo kurio daugybę kartų savo tekstuose yra atsižegnojusi pati ponia Galina. Nes iš tiesų nėra visiškai teisinga laikyti rašytoju žmogų, kuris pats nepaliko jokio literatūros kūrinio, jei tokiais nelaikytume kelių kultiniais tapusių TV serialų scenarijų.

Bet šie ramiai dūla archyvuose ir vargu ar bebus išspausdinti. Tokia visų scenaristų dalia: reguliariai atnašauti aukas besočiam eterio dievui Kronui, kuris, kaip ir visi dievai, nepageidauja, kad atnašautojai sulauktų daugiau garbės už jį patį.

Intriguojantis G.Dauguvietytės gyvenimas – ne išrašytas, o išpasakotas. Leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė liudija, kad pasiūlymas tapti rašytoja pačią režisierę iš pradžių gerokai įbaugino, ir tik įtikinta, jog pačiai nereikės valandomis rymoti prie darbo stalo, avantiūriste pati save vadinusi Galina tokiai idėjai pasidavė. Pašnekesiai ant svetainės sofutės, šiaip ar taip, užėmė svarbią jos gyvenimo dalį.

Pokalbiams, kuriuos į diktofoną įrašinėjo žurnalistė Inga Liutkevičienė, erdvaus buto Vinco Mykolaičio-Putino gatvėje šeimininkė ruošdavosi ypatingai: kiekvienąkart būdavo tiksliai numačiusi tos dienos temas. Dviejų valandų trukmės įrašyto pasakojimo pakakdavo vienam knygos skyriui.

Žurnalistės iššifruotam pokalbio tekstui G.Dauguvietytė retai turėdavo pretenzijų: tik retkarčiais paprašydavo išbraukti ar pridurti kokį žodį. O tai, kad tekstas privalėdavo išsaugoti visas Galinos pasakojimo spalvas, ne vien normine leksika nutapomas, jau buvo abiem suprantamas dalykas.

Įdomu, kad šio amžiaus pradžios Lietuvoje toks „diktofoninis“ knygos rašymo būdas dar nebuvo įprastas ir todėl plačiai aptarinėtas. Turėti „asmenininį memuarų rašytoją“, kurio pavardės nebūtų knygos viršelyje, iki tol sau leisdavo tik ypač aukšti pareigūnai arba labai turtingi verslininkai. Tai nebuvo pigus malonumas.

Pristatydama pirmuosius „Perpetuum mobile“ leidimus pati G.Dauguvietytė anaiptol neslėpė knygos „įkalbėjimo“ fakto ir negailėjo padėkų savo kantriajai bendraautorei, tačiau trumpalaikė žiniasklaidos atmintis tai pamažu stūmė užmarštin. Dauguvietytė rašytoja visiems buvo patogesnė už Dauguvietytę – tiesiog pasakotoją.

„Kai mane pavadina rašytoja, apima juokas. Niekada į tą gerbiamų rašytojų kastą nepretendavau, nepretenduoju ir nepretenduosiu. Aš esu tuo, ką veikiau visą gyvenimą, – režisierė, aktorė. O rašymas… Nė pati nežinau, kaip su tuo rašymu išėjo“, – teigė Galina.

Tačiau „rašytojos“ titulas vis atkakliau ją persekiojo, o ir pati autorė, duodama interviu, vis dažniau nejučiomis užsimindavo: „Kaip aš rašiau savo knygoje…“

Greičiausiai tai ir turėjo galvoje šmaikštusis Vytautas Kernagis, po „Post scriptum“ pristatymo užsiminęs, kad pirmąją knygą „Perpetuum mobile“ parašė režisierė Galina Dauguvietytė, o antrąją – žymi rašytoja Dauguvietytė. Tūkstantinei skaitytojų auditorijai reikėjo būtent rašytojos – pasakotojos jai buvo per mažai.

Operos, dramos ir transliacijos

Ne tik pasakotojos talentas, unikali atmintis ar teatrinė šeimos legenda lėmė G.Dauguvietytės knygų populiarumą. Tai buvo originaliai mąstanti, stipri asmenybė, kurios daugialypių gabumų nei teatras, nei kinas, nei televizija nesugebėjo iki galo realizuoti.

Iš pirmo žvilgsnio tai paradoksalu, nes Galina negailėdavo karčių žodžių tiems, kurie, turėdami Dievo dovaną, nesugebėjo ja pasinaudoti. Pavyzdžiui, laidoje „Vakaro autografas“ entuziastingai išbarė savo pirmąją meilę grafiką Valerijoną Galdiką, su kuriuo kadaise kartu vaidino Žemaičių teatre Telšiuose, už tai, kad per kuklų savo būdą netapo europinio garso dailininku, nors buvo to vertas: „Po svietą žmonės vežioja kažkokias mazones ir jama pinigus, o tu talentingas žmogus ir negali susitvarkyt… Aš būčiau tave patvarkius.“

Žemaičių teatre G.Dauguvietytė vadino save Galina Daugaite, nes nenorėjo būti tapatinama su garsiuoju tėvu Borisu Dauguviečiu. Tačiau aktorystės po trumpos patirties Lietuvos dramos teatre G.Dauguvietytė savo noru atsisakė – muzika traukė labiau. Vėliau kategoriškai nesutikdavo vaidinti scenoje, nors tokių režisierių  pasiūlymų sulaukdavo – retkarčiais vaidindavo tik televizijos studijose arba kino aikštelėse.

Kaip žiūrovė irgi labiau vertino operą, ne dramą: prisipažindavo, kad joje jos „kėdės ir drabužiai prasėdėti“. Populiariausias operas G.Dauguvietytė mokėjo atmintinai, todėl savo tikruoju, bet nerealizuotu pašaukimu įvardijo operos režisūrą.

Ir nors studijuodama muzikologiją Lietuvos konservatorijoje pasižymėjo išraiškingu mecosopranu, kuris taip žavėdavo jos atliekamų romansų klausytojus, nepanoro tapti ir dainininke – Galinai užteko jos gitaros. Kodėl? Atsakymas irgi pateiktas: profesionali solistė privalėtų rūpestingai saugoti balsą ir mesti rūkyti. O Galina, kuri, motinos siaubui, po karo pradžioje išgyventų bombardavimų pradėjo rūkyti drauge su tėvu, cigarečių atsisakyti jau nebenorėjo. Ir taupyti balso stygas sąmoningai tylint ištisomis dienomis buvo anaiptol ne jos būdui.

Tačiau išradinga moteris netruko savęs išreikšti ir pačios beprotnamiu vadintoje televizijoje. Lenkijos radijas, transliavęs populiarų linksmų laidelių ciklą „Kuznecovų šeima“, pakišo mintį apie panašų televizijos serialą. Viešėdama Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge) iš tenykščių kolegų išgirdo, kad jie taip pat bandė sukurti kažką panašaus į „Kuznecovų šeimą“. O sukonkretinti ore tvyrojusią idėją režisierei pavyko per vieną nemigos naktį komandiruotėje Radviliškyje, praleistą šalia geležinkelio bėgių priešais traukinių stotį stovėjusiame viešbutyje „Ramybė“. Ironiškas pavadinimas pasufleravo pirmojo vaidybinio „Petraičių šeimos“ siužeto temą.

Jis Lietuvos televizijos buvo parodytas 1964 m. Iš pradžių publicistinės laidos dalimi buvę siužetai ilgėjo ir galiausiai virto valandą eterio užimančiu savarankišku satyriniu serialu. Jame vaidindavo ne kviestiniai teatro aktoriai, o  „beprotnamio“ kolegos – televizijos laidų režisieriai, greičiau perprasdavę tiesioginio eterio reikalavimus. Serialo populiarumas augo kaip ant mielių, ir netrukus jame vaidinantys tapo geriau žinomi už pripažintus kino ir teatro aktorius.

Atsakymai į tuos pačius klausimus

Tačiau ar apie teatrą, operą ir televizijos serialų ištakas G.Dauguvietytės priešais kameras klausinėdavo naujos kartos televizijų žurnalistai? Anaiptol. Populiariausias jos duotų interviu temas nėra sunku išvardyti.

Tai – „trys su puse vyro“ bei su jais siejamų režisierės meilės išgyvenimų istorijos, požiūris į seksualinę revoliuciją, bohemą, vaikus ir „paslaptys“, padedančios išsaugoti grožį bei aštrų protą žiloje senatvėje. Šioje vietoje, be „žolių bliūdo“, režisierė visuomet paminėdavo ir popiečio miegą: netgi darbo grafiką televizijoje sugebėdavo susidaryti tokį, kad jis nemaišytų po namie valgomų pietų valandėlę kitą numigti.

Įdomu vaizdo įrašuose stebėti jos, televizijos profesionalės, laikyseną studijoje ir kartais akyse atsispindinčią reakciją į šimtąjį kartą girdimus tuos pačius klausimus. Jei tie klausimai mažiau patyrusių klausėjų būdavo „vyniojami“ ilgai, vingriai ar pernelyg egzaltuotai, Galina neištvėrusi mandagiai tiradas nutraukdavo ir, taupydama eterio laiką, išberdavo seniai parengtus atsakymus, atnaujintus tos dienos nuotaikomis ir aktualijomis.

Sugebėdavo tą pačią istoriją perteikti vis naujai, nors niekas to nė nereikalaudavo. Atvirkščiai: primygtinai norėdavo dar kartą išgirsti, kaip ji pirmąkart ištekėjo už prancūzo, kuris jos paliktas iš širdgėlos išvyko kariauti į Vietnamą, arba kaip pavėlavusi į oro uostą sustabdė su savo avantiūristu mylimuoju (tuo, kuris tebuvo „pusė vyro“) kylantį lėktuvą.

Netgi atsakymai į pasikartojančius „gyvenimo receptų“ klausimus (tarkim, apie tai, kaip pavyko daugiau nei keturis dešimtmečius išsaugoti paskutinę santuoką, kuo stebėjosi netgi pačios Galinos motina Nelė Vosyliūtė) švytėdavo originaliu sąmoju ir nė iš tolo neprimindavo standartinių patarimų.

„Manęs dažnai klausia, kaip tavo vyras gyvena. Sakau – turbūt gerai. „Kaip tai turbūt?“ Aš sėdžiu, žiūriu televizorių arba skaitau knygą ir girdžiu, kaip jis koridoriumi iš savo kambario praeina į tualetą ir nuleidžia vandenį. Vadinasi, viskas gerai.“

Netikėtais klausimais G.Dauguvietytės susitikimuose nesugebėdavo užklupti ir jos knygų skaitytojai. Tų susitikimų stebėtojai L.Varanavičienei susidarydavo įspūdis, kad G.Dauguvietytė asmeniškai pažinojo visas bent kiek žinomas Lietuvos personas, nes bet kurią paminėjus kaipmat galėdavo papasakoti su tuo žmogumi ją pačią siejančią originalią istoriją. Sugalvoti klausimo, kuris Galiną būtų išmušęs iš vėžių, nebuvo šansų, nes visus bent kiek įdomius gyvenimo reiškinius ji jau būdavo apsvarsčiusi ir turėdavo aiškią poziciją.

„Esu paprasta. Niekada gyvenime nesu užrietusi nosies. Žmonės man labai dažnai skambina telefonu, patys susiieško numerį telefonų knygoje ir paskambina – tiesiog šiaip paplepėti. Klausimų neišvengiu ir parduotuvėje ar troleibuse. Nesišalinu žmonių ir nevengiu atsakyti į klausimus. Bendrauti man malonu“, – dažnai tvirtino G.Dauguvietytė.

Ir tik retkarčiais kalbėdama atsidusdavo: „Ak, ta knyga… Iki jos aš taip ramiai gyvenau.“

Sakė tai, ką galvojo

Po kiekvienos knygos, kurias vieną nuo kitos skyrė ketverių metų intervalai, G.Dauguvietytė aistringai kartodavo, kad ši tikrai ir neabejotinai bus paskutinė. Bet palaidojusi vyrą ryžosi antrajai – kad įrodytų sau, jog tebėra stipri. Po to ir trečiajai, pavadintai „Dialogais su savimi“. Nes standartiniai klausimai apie dietas, vyrus ir garderobą jau buvo mirtinai įkyrėję. O kalbėti ant svetainės stalo gulinčiam diktofonui – vis geriau, nei nuobodžioms bobulytėmis ant parko suoliukų.

„Atvirumas – mano charakterio bruožas. Aš visą gyvenimą sakiau ir tebesakau tai, ką galvoju“, – kartojo Galina.

Ir tikrai neslėpdavo, ką mano apie greičiau nei pensija kylančius komunalinius mokesčius (dėl jų pačiai teko parduoti iš mamos paveldėtą žiedą su briliantu), apie naujo karo baimes, kurias laikė tuščia propaganda, ir pabėgėlius, kuriuos siūlė ištremti į JAV. Tačiau ypač skaudžiai sureagavo į 2012 m. surengtas Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimo iškilmes Kaune, nes buvusį Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovą kaltino ketinimu sušaudyti jos tėvą B.Dauguvietį vien už tai, kad šis vadovavo teatrui, kuriame vaidino ir žydai aktoriai.

„Per jo laidotuves Kaune Vytautas Landsbergis pasakė gražią kalbą, esą J.Ambrazevičius buvo vos ne nepriklausomybės gimdytojas. Iš tiesų jis buvo fašistas!“ – tąkart rėžė G.Dauguvietytė, kuri stengėsi laikytis atokiau nuo politikų, tačiau gindama savo tėvo atminimą galėjo ryžtis daug kam.

Tėvas, kuriam nuo vaikystės jautė didžiulį prieraišumą ir kurį visuomet užstodavo savo reiklios motinos akivaizdoje, atsimokėdavo jai tuo pačiu. „Tėvas man nebuvo autoritetas – jis buvo mano draugas. Žinojau visus jo „griekus“ ir visuomet jį pateisindavau. Tai buvo labai gražus vyras. Mama Nelė Vosyliūtė – irgi nepaprastai graži, bet XVIII amžiaus pažiūrų: neidavo nei kortomis lošti, nei su poniomis kavutės gerti. Ji mane „muštravojo“, reikalaudama doros, principingumo ir sąžiningumo. Kažkada aptikau savo mokyklos pažymių dienoraštį: ten, kur stovėdavo dvejetai ir trejetai su minusu – ten tėvo parašas, o ten, kur geresni pažymiai – motinos“, – pasakodavo Galina.

Šalia tėvo Rasų kapinėse ji iš pradžių ir norėjo būti palaidota. Vėliau amžinam poilsiui numatė jo gimtinę – Dauguvietynės sodybą Biržų rajone. Tik, žinoma, jokio karstų vežiojimo: „Nieko nėra baisiau už bobą, visų apžiūrai gulinčią karste. Nuo to vaizdo mane net purto… Aš už tai, kad tik nepalaidotų į žemę ir nekristų ant viršaus grumstai. Kremuotis dar ne taip baisu. Aš – egoistė, ir nebus kirminams nei gerų pietų, nei geros vakarienės.“

Anot vieno iš Jelenos Eltang tekstų epigrafo – nežengiantis koja kojon girdi kitus būgnus. Vilnietės rašytojos J.Eltang sukaktuvinis vakaras vyks spalio 20 d., pirmadienį, 17.30 val. Rašytojų klube (K.Sirvydo g. 6, Vilnius). Rusų kalba rašanti prozininkė ir poetė J.Eltang – kelių prestižinių Rusijos literatūrinių premijų laureatė, vienaip ar kitaip apdovanoti buvo visi jos romanai: „Gervuogės ūglis“, „Akmeniniai klevai“, „Kiti būgnai“. Vakarą ves J.Eltang poezijos ir romano „Akmeniniai klevai“ vertėjas į lietuvių kalbą Vladas Braziūnas. J.Eltang eiles skaitys aktorė Jolanta Dapkūnaitė, saksofonu gros Petras Vyšniauskas.

BFL

Vaida Marija Knabikaitė savo kūrybos vakare juokavo, kad su Adolfu Hitleriu, apie kurį parašė savo pirmąjį romaną „Mėnesiena tamsiame lange“, ją sieja pirmiausia tai, kad abu jie – nelabai stiprūs dailininkai. „Tiesa, A.Hitlerio darbai, kurių reprodukcijas man teko matyti, nebuvo tokie jau prasti“, – tuoj pat kukliai pasitaisė kalbėtoja.
O individualią nuomonę apie pačios Vaidos tapybos gebėjimus kiekvienas gali susidaryti apsilankęs sostinės Rašytojų klube, kurio salėje surengta rašytojos paveikslų parodėlė. Jų siužetai įvairūs: pradedant idiliškomis Žemaitijos koplytėlėmis, baigiant tingiai besivartančiomis rainėmis. Pastarųjų paveikslų pozuotoja, pasak autorės, pas ją į svečius dažnai atkeliauja iš kaimynų balkono.
Žemaitiją Vilniuje augusi rašytoja laiko sava, nes iš to krašto kilę jos tėveliai. Bet pirmąsias dailės pamokas mergaitė gavo pas sostinėje, Universiteto gatvėje, tuomet įsikūrusią močiutę. „Jau buvo aišku, kad pastatas netrukus bus restauruojamas ir perduodamas Vilniaus universitetui, todėl turėjau visišką laisvę paišyti ant atsilaupiusių tapetų ir sienų“, – prisimena Vaida.
Baigusi Justino Vienožinskio dailės mokyklą ji labiausiai troško tapti tapytoja, tačiau įveikti stojamųjų specialybės egzaminų barjero Vilniaus dailės akademijoje jai nepavyko. Tuomet baigė lietuvių ir danų filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, magistrantūrai pasirinko visuotinės literatūros kursą, o doktorantūroje sugrįžo prie kalbos mokslų ir apsigynė daktaro disertaciją iš lietuvių lingvistinės stilistikos. Dabar gero stiliaus bei kalbos kultūros V.M.Knabikaitė moko būsimuosius muzikantus, aktorius ir režisierius Muzikos ir teatro akademijoje.

Kur A.Hitlerio portretas?

Tačiau grįžkime prie A.Hitlerio personos, apie kurią jaunos lietuvaitės parašytas romanas nustebino ne tik pačius lietuvius. Dėl 2005 m. pasirodžiusios „Mėnesienos tamsiame lange“ kilo kone tarptautinis skandalas, nes Rusijoje toks romano pavadinimas (paties romano, žinoma, į rusų kalbą niekas nevertė) sukėlė įtarimų, kad diktatorius knygoje vaizduojamas kaip romantinis herojus, o jo autorė – nacizmo idėjų apologetė. Žodžiu, rusai įžvelgė progą apkaltinti Lietuvą fašizmo ideologijos gaivinimu.
„O aš, debiutuojanti autorė, tuo metu džiaugiausi rodomu dėmesiu ir noriai dalijau interviu Lietuvos žiniasklaidai. Rusams ypač užkliuvo mano mintys, išspausdintos „Lietuvos ryte“. Kai žurnalistas pasiteiravo, ar A.Hitlerio asmenybė turėjo ir teigiamų bruožų, neabejodama atsakiau, kad tokių bruožų turi kiekvienas tikras (t.y. realus) žmogus, netgi pats žiauriausias nusikaltėlis. Adolfas, pavyzdžiui, dievino savo motiną ir iki jos mirties labai ja rūpinosi. Tačiau rytinėje kaimynėje frazė „tikras žmogus“ buvo išversta kaip „nastojaščij čelovek“ ir dėl to įgijo papildomą, adoracija dvelkiantį semantinį atspalvį (ypatingas žmogus, žmogus iš didžiosios raidės), taigi buvo priimta kaip A.Hitlerio asmens kulto įrodymas“, – pasakoja rašytoja.
Kai į Lietuvą iš biuro Latvijoje atvyko Pirmojo Baltijos kanalo (PBK) korespondentė, ji aplankė tuometinį kultūros ministrą Vladimirą Prudnikovą, kuris turėjo teisintis dėl to, kad romanas apie A.Hitlerį buvo išleistas su valstybės finansine parama, o jo autorė pelnė premiją už sėkmingiausią metų debiutą. Dėl to paties priešais kamerą turėjo teisintis ir knygą išleidusios Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. O pas pačią Vaidą į svečius atvykusi PBK žurnalistė pirmiausia nusistebėjo bute neišvydusi nė vieno diktatoriaus portreto ir nusivylė, kad Vaida nepasitiko jos apsivilkusi nacistine uniforma. Ant sienų kabėjo taikūs daugiausia pačios rašytojos tapyti paveikslėliai, ant baldų rymojo tradicinės žemaitiškos skulptūrėlės. Ir jokių nacizmo ženklų…
„Tuomet svečių akyse įžvelgiau, kad žlugo jų numatytas reportažo scenarijus. Interviu buvo labai trumpas. Manęs paklausė, kas knygoje apie A.Hitlerį pasakyta naujo, o aš (kadangi niekas apie ankstesnius tų pačių žmonių apsilankymus ministerijoje bei leidykloje nebuvo manęs įspėjęs) nuoširdžiai paaiškinau, kad bandžiau diktatoriaus personažui suteikti žmogiškų savybių. Tai buvo vienintelė frazė, už kurios jie galėjo nors truputį užsikabinti“, – prisimena V.M.Knabikaitė.
Antra vertus, reportažui pasirodžius internete, pasitvirtino taisyklė, kad bet kuriam menininkui geriau prasta šlovė, negu jokios: romano „Mėnesiena tamsiame lange“ tiražas netrukus buvo parduotas.
O pačiai Vaidai iki šiol gaila, kad leidėjų valia jos pirmojoje knygoje smarkiai kupiūruotas su mokslininkės kruopštumu parengtas autorės žodis: jame buvo išvardyti visi šaltiniai, kuriais rašydama naudojosi V.M.Knabikaitė, paaiškinta, jog kursyvu surinktos A.Hitlerio aplinkos žmonių dienoraščių bei laiškų ištraukos šiame romane yra autentiškos. Kadangi šios informacijos knygoje neliko, skaitytojai iki šiol klausinėja autorės, kiek jos kūrinyje faktologijos, o kiek fantazijos.

Romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ – skausmingas autorės susitaikymas su jos neauginusiu tėvu.

„Žydiškų daiktų kambario“ dar nebuvo knygynuose, kai autorė feisbuke atvėrė savo naujajai knygai skirtą puslapį. Ir sako neįžvelgianti čia nieko nuostabaus: tai tiesiog racionalus būdas pranešti skaitytojams, kad leidyklai atiduotas romanas jau pakeliui pas juos. Žurnalistė Audronė Urbonaitė neslepia, jog mielai peržiūri šiame puslapyje parašytus atsiliepimus, tik įspėja, kad nepakenčia meilikavimo ir lankytojus, kurie pradeda pilti nepelnytus ditirambus, tiesiog užblokuoja. Labiau pasikliauja komplimentais žmonių, kuriuos gerai pažįsta.
Be to, pastebi, kad jos knygų gerbėjai – patys įvairiausi: mokytojai, inžinieriai, pensininkai, bet kone rečiausiai atsiliepimų sulaukia iš kolegų žurnalistų. Gal jie, ardami kaip redakcijų darbiniai arkliai, ir knygos atsiversti neberanda laiko?

Kiekvienas sakinys yra per ilgas

Prieš dešimtmetį, kai pasirodė pirmoji A.Urbonaitės novelių knyga „Posūkyje – neišlėk“, literatūros kritikai jau buvo atrakinę ypatingą „žurnalistinės prozos“ stalčiuką ir į jį mielai grūsdavo visų šalies žurnalisčių parašytus meninius tekstus. O jų lyg tyčia pasipylė nemažai: panašiu metu prozon pasuko ir anksčiau poeziją su žurnalistika sėkmingai derinusios Sara Poisson bei Dalia Jazukevičiūtė. Ir greitai įsitikino, kad poetėmis žurnalistėms būti leidžiama, bet į prozos vandenis sukti – šiukštu nevalia. Mat „žurnalistinė proza“ kritikų iš anksto pasmerkta būti viena iš komercinės literatūros atmainų, net jei kūrinėlių problematika smarkiai pranoksta neįnoringus tokios literatūros standartus.
Šiandien „rimtosios prozos“ stovykla jau gerokai išskydusi, ir nemažai jos adeptų savanoriškai nukrypo komercinių (t.y. parduodamų) tekstų link. Žurnalisčių „stalčiukas“ taip pat išsiskirstė kas sau: kuriai pavyko išsikovoti pagarbesnę vietą šalia literatūrinio Olimpo, kuri, pamiršusi ambicijas, pagal sutartis kepa meilės romanus ir to nebeslepia. Tad ar bėra prasmės kalbėti apie žurnalistinės prozos ypatumus?
„Man nuo pat pradžių atrodė kvaila prikergti prie kūrinio vertinimo autoriaus specialybę. Kuo žurnalistinis romanas skiriasi nuo ne žurnalistinio? Jeigu žurnalistas staiga dėl kažkokių priežasčių persikvalifikuotų į archeologus, jis matytų pasaulį lygiai taip pat. Net jeigu jis bankrutuotų ir taptų skurdžiumi (o rašyti gali ir skurdžiai) arba, priešingai, baigtų ypač intelektualius kursus ir taptų elitiniu vadovu – meninius tekstus rašytų panašiai, nes tai labiau susiję su žmogaus pasaulėjauta ir jo dvasiniu turiniu, o ne specialybe ar socialiniu sluoksniu“, – įsitikinusi knygas rašanti žurnalistė.
Jos tvirtinimu, teisę į knygą šiais laikais turi visi, tačiau stiprieji, švarieji, „nusigryninę“ literatai tebemano, kad jų filologinis išsilavinimas yra pranašumas. Bet taip nėra, nes, pasak A.Urbonaitės, akademinės veiklos žmonių patirtis dažnai būna ribota ir truputį nutolusi nuo realybės: „Nors pati esu baigusi klasikinę filologiją, vis dėlto manau, kad gildijų ir kastų era literatūroje pasibaigė. Tarkim, medijų “išpiarinta” Andriaus Tapino „Vilko valanda“ man nepatiko, bet niekada neleisčiau sau nurašyti knygos autoriaus vien todėl, kad jis – iš kitos sferos. Pati patyriau, kaip sunku tokiam autoriui įveikti barjerą, pasiekti, kad „akademikai“ į tave pradėtų žiūrėti rimtai ir bent jau atsiverstų paskaityti, kas knygoje parašyta.“
Retai sutiksi „akademinį“ rašytoją, mielai skaitantį savo tautiečių kolegų tekstus (ir nesikuklinantį to pripažinti). O štai Audronė juos skaito, vertina ir sako nesuprantanti, kodėl skaityti kitų knygas rašytojams – „ne lygis“: „Mano lygis – skaityti visus kitus. Labai mėgstu Paulinos Pukytės tekstus, ypač jos „Bedalį ir labdarį“. Didžiulį įspūdį padarė Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ – netgi būdama komandiruotėje Kipre autorę susiradau, kad savo akimis išvysčiau žmogų, parašiusį tokią knygą. Saros Poisson „Čiupinėjimo malonumą“ laikau elitine knyga, kuri negali turėti daug skaitytojų, nes jos suvokimui privalu būti įveikus bent kelis populiariausius filosofus. Perskaičiusi dešimt puslapių Andriaus Jakučiūno „Lalagės“ džiūgavau, perskaičiusi dvidešimt – irgi, o įveikusi pusę knygos perpratau jo rašymo metodą ir supratau, kad iki romano pabaigos niekas nesikeis. Bet jo banguotas rašymas turi žavesio. Dar žavi jaunųjų Jurgos Tumasonytės proza ir Ramunės Brundzaitės eilėraščiai.“
Ir vis dėlto ar kasdien redakcijose lipdomi tekstai „nenuzulina“ žurnalisto žodyno, nepripratina jo prie tiesmukai ir tiksliai dėstomų minčių? A.Urbonaitė prisimena, kad kai būdama šešiolikos pradėjo savo noveles spausdinti „Nemune“, rašytojas Vytautas Martinkus kiekvienąkart įžangoje „atsiprašinėdavo“ skaitytojų dėl jos ilgų pulsuojančio ritmo sakinių. Kai pradėjo dirbti žurnaliste ir rašyti kitokius tekstus, pakito ir sintaksė, bet tai nebūtinai lemia teksto įtaigos jėgą. Žurnalistė įsitikinusi, kad ir trumpas sakinys gali būti įspūdingas, nes už jo dažnai slypi pauzė. O pauzę reikia nujausti, ir tai vadinama kalbos jutimu.
„Sakyčiau, žurnalistika išmokė mane skirti juokingus ir būtinus dalykus. Kai paimu skaityti Donaldo Kajoko tekstą – jaučiu, kad nesunkiai galėčiau jį sutrumpinti perpus. Nes man lėtos, nemodernios pasaulėjautos saviraiška jau nuobodi. Kaip ir daugelis mūsų, dirbdama esu priversta gyventi greitu tempu, šis tempas diktuoja kitokią kalbą. Man atrodo, kad kiekvienas mano sakinys yra per ilgas, todėl parašiusi savo dėstytojo amžinatilsį Juozo Pikčilingio patarimu išbraukinėju nereikalingus žodžius. Ir kuo ilgiau juos braukinėju, tuo daugiau žodžių atrodo nereikalingi. Galiausiai sakinys, logiška, lieka trumpas. Galima primityviai įtarti, kad begalvė žurnalistė tiek žodžių ir temoka. Bet galima skaityti visą skyrelį ir bandyti pajusti, kodėl vienas sakinys jame ilgesnis, o kitas – iš vieno žodžio, nes daugiau jų tiesiog nereikia“, – tikina trijų prozos knygų autorė.