Unė Kaunaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Unė Kaunaitė ką tik į spaustuvę atidavė jau trečiąją savo knygą. Pirmoji jos knyga „Sudie, rytojau“ dažnai atsiduria paauglių rankose ir prieš keletą metų buvo nominuota Metų knygos rinkimuose paauglių literatūros kategorijoje. Psichologijos-antropologijos bakalauro laipsnį turinti bei šiuo metu švietimo magistro studijas baigianti Unė tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja, ką reiškia būti šios kartos rašytoja bei koks jausmas užpuola, kai į rankas paimi ką tik atspaustą pirmąjį savo knygos egzempliorių.

Giedrė Simanauskaitė, euroblogas.lt

– Daugelis dabar aplinkui kankinasi rašydami bakalaurinius ir magistrinius darbus, o kaip tu apskritai sugalvojai rašyti knygą?

– Mintį parašyti knygą turėjau dar net neidama į mokyklą. Tada ir gimė pirmoji „knygelė“. Po jos sekė daug kitų bandymų, kol pagaliau atsirado ir kažkas, ką ir kiti jau vadino „knyga“. Noras turbūt pirmiausia yra ne parašyti „knygą“, nors tai, žinoma, didina motyvaciją, bet apskritai papasakoti istoriją… O jos tiesiog gyvena galvoje… Kaip skruzdėlės…

– Ir tada antrą? Ar antrosios knygos gimimas yra rašytojui lengvesnis?

Pirmąją galėjai parašyti „netyčia“, galbūt gali papasakoti tik vieną istoriją, todėl antroji knyga psichologiškai sunkesnė.

– Antras kartas šiek tiek lengvesnis – čia kaip nepažįstamoje vietoje antrą kartą eiti tuo pačiu keliu – bent jau žinai kryptį ir kad kartą jau pasiekei tikslą, bet kelionė vis tiek sunki. Tačiau antras kartas drauge ir sudėtingesnis – prisideda tam tikras spaudimas. Sakoma, kad „rašytoju“ tampi išleidęs bent dvi knygas, o ne vieną, todėl rašytojai teigia, kad antroji knyga yra sunkesnė. Pirmąją galėjai parašyti „netyčia“, galbūt gali papasakoti tik vieną istoriją, todėl antroji knyga psichologiškai sunkesnė. Mano atveju, antrosios knygos istoriją galvoje turėjau dar prieš išleidžiant pirmąją knygą, todėl tiesiog negalėjau jos neparašyti.

– Ar pradėdama rašyti knygą tu iš karto žinai visą istoriją ir ją turi tik užrašyti, ar viskas atsiranda po truputėlį ir tas kūrybos procesas pačiai yra atradimas?

– Kaip kada. Pirmąsias dvi knygas parašiau žinodama pabaigas, bet dėl to kūrybos procesas nėra mažesnis atradimas. Galima sakyti, kad jas abi rašiau nuo pabaigos, žinojau pradžią, pabaigą ir kelias scenas viduryje, bet turėjau „atrasti“, kaip buvo nekeliaujama nuo taško A į tašką B… Negaliu apibendrinti, nes (ką tik pabaigusi) trečiąją rašiau jau kitaip: žinojau istoriją, bet neturėjau jokio supratimo, kuo ji pasibaigs. Manau, reikėtų klausti ne apie istoriją, o apie knygos problematiką – paprastai rašau, kai tam tikri klausimai negali manęs apleisti, nerandu atsakymų. Tas ilgas, metus ar net ketverius užsitęsiantis rašymo procesas man tampa lyg ieškojimu atsakymo į sunkią problemą.

– Kaip įsivaizduoji savo knygos skaitytoją? Ar galvoji apie ją/jį rašydama?

– Ir vėl – kaip kada. Mėginu parašyti universalią istoriją, kitas klausimas, žinoma, kaip tai pavyksta. Štai antroji mano knyga apie emigraciją pasakoja dvidešimt kelerių metų žmonių istorijas, tačiau ji bene įdomiausia šio amžiaus žmonių tėvams, mėginantiems suprasti, kuo gyvena jų vaikai. Ir vyresniems paaugliams, kurie tuoj žengs į šias problemas. Jei bandyčiau tiksliai apsibrėžti savo auditoriją, būtų sunku parašyti tokią knygą.

Kita vertus, trečiąją savo knygą parašiau jaunesniems paaugliams ir rašydama jau aiškiai įsivardijau skaitytoją. Mėginau rašyti tokio amžiaus paaugliams artima kalba, įsivaizduoti, kas jiems galėtų rūpėti.

– Daug kas kalba apie dabartinę Z kartą − interneto vaikus. Kaip manai, kokia yra jų knygų skaitymo maniera? Ar tai keičia literatūrą paaugliams?

– Manau, dabartinę kartą pritraukti prie knygos sunkiau, išlaikyti dėmesį taip pat. Kai pasaulis ekranuose – ir mano pačios ekrane taip pat – keičiasi taip greitai, reikia pastangų sustoti, viską išjungti ir iš tiesų įsigilinti į kitą pasaulį. Tuo pat metu manau, kad paaugliai nėra tokie skirtingi, kaip kad atrodo suaugusiems – kartų kartos visada sakė, kad „mes buvome kitokie“. Bet tam tikros universalios problemos išlieka. Ir viliuosi, kad rašant apie jas paaugliams skaityti ne mažiau įdomu.

– Tavo nuomone, kas paskatintų jaunus žmones daugiau skaityti?

– Geros, jiems aktualios knygos. Taip pat nuo mažumės jiems knygas skaitantys tėvai (kurie, beje, patys skaitytų knygas laisvalaikiu ir taip parodytų pavyzdį). Taip pat knygų populiarumas bendrąja prasme. Ir švietimo sistema, kuri skatintų kūrybiškas interpretacijas, įdomių knygų skaitymą ir išlindimą iš „dėžutės“.

– Nemažai lietuvių knygas, filmus ar muziką parsisiunčia nelegaliai. Kokį poveikį tai daro rašytojams ir apskritai kultūros bei meno kūrėjams?

Mano knygą galima atsisiųsti „Linkomanijoje“. Jei atvirai, tai apsidžiaugiau – kad tik tai paskatintų kažką skaityti!

– Kaip tik man pačiai prieš mėnesį parašė, kad mano knygą galima atsisiųsti „Linkomanijoje“. Bet pykčio nebuvo. Jei atvirai, tai apsidžiaugiau – kad tik tai paskatintų kažką skaityti! Aišku, taip sakau dėl to, nes jau susitaikiau, jog iš rašymo (kaip ir iš daugelio kitų meno sričių) neišgyvensi. Bet vargu, ar čia „nelegalai“ dėl to kalti, greičiau jau bendros kultūros politikos nebuvimas. Tad pirmiau spręsčiau didesnes problemas, o ne drausčiau ir rūpinčiausi pavieniais parsisiuntimais.

– Kokį pokytį, mintį, veiksmą nori, kad skaitytojai sukurtų perskaitę tavo knygas?

– Su kiekviena knyga atsakyčiau skirtingai, nors visas mėginau rašyti taip, kad skaitytojas pasijustų suprastas. Tiek pirmą, tiek antrą knygą perskaitę žmonės sakė, kad „ir man taip buvo“. Tarkime, pirmojoje knygoje pasakojama istorija apie labai gabią paauglę – tokių knygų paaugliams nedaug, jei išvis yra. Kai važinėjau po mokyklas, kai kurie vaikai sakė, kad pirmą kartą pasijautė ne vieniši su savo problemomis, kad kažkas juos suprato. Tai girdėti be galo gera. Nors kartu kiekviena knyga siūlo ir tam tikras veiksmų kryptis. Viliuosi, ne įkyriai.

– Ar turi savo mažų ritualų, kurie padeda kurti istoriją, užrašyti mintį, pagauti įkvėpimą?

– Nežinau, ar tai ritualai, bet visada su savimi nešiojuosi užrašų knygutę. Ji būtinai padėta ir prie mano lovos, nes geriausios mintys ateina prieš pat užmiegant, nors tada velniškai sunku prisiversti atsikelti ir jas užrašyti. Jei to nepadarau, ryte jaučiu, kad praleidau progą parašyti šedevrą (juokiasi).

– Skaičiau interviu, jog knygai anglų kalba parašyti tu norėtum daug labiau pažinti užsienio kalbos vingrybes. Ar savo rašytą knygą į anglų kalbą verstum pati, ar atiduotum vertėjui? Kodėl?

– Tikrai atiduočiau vertėjui. Nežinau, ką tiksliai atsakiau kitame interviu, bet žinau, kad anglų kalba negalėčiau rašyti ir abejoju, ar kada nors galėsiu. Rašymas nėra vien istorijos kūrimas. Net ne tik kalbos pajautimas. Kiekvienas žodis savyje talpina ir kultūrą, pačias mažiausiais prasmes, kurių net gimtakalbis gali nežinoti.

Kritikų komentarus vertinu rimčiau, bet su laiku išmoksti, kad nuomonių visada bus daug ir įvairių… Ir taip netgi įdomiau.

Pamenu, nagrinėjome mokykloje Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“, pjesę, kurią vėliau režisavau ir pastačiau Škotijoje. Yra scena, kurioje vaikas pasodinamas ant taburetės. Man tai primena seną močiutės butą, o mokytoja tada paaiškino, kad ant taburetės sovietmečiu sodindavo per tardymus. Kiek daug sovietmetį mačiusiems žmonėms talpina šis žodis! Kaip užsienietis galėtų suvokti tokias subtilybes?

– Koks tas jausmas, kai knygą atiduodi į spaustuvę ir gauni pirmąją jos kopiją?

– Dar neturiu vaikų, bet norisi manyti, kad šiek tiek panašus, nes „gimdymas“ užtrunka tikrai ne mažiau, dažniausiai netgi gerokai ilgiau. Tikrai nepaprastas. Ir žodžiais net ir rašančiam žmogui tai sunku apibūdinti.

– Žvaigždės sako, jog komentarų neskaito, tačiau rašytojui gauti recenziją už savo kūrinį yra aiškus darbo vertinimas. Kaip žiūri į recenzijas, kaip skirtingai vertini: parašytas mokinių ar literatūros kritikų?

– Manau, kad geriau prasta recenzija nei jokios, nes tyla rėkia, kad tavo darbas nuėjo veltui. Tad recenzijas – visas iki vienos – labai vertinu. Žinoma, kadangi po Metų knygos rinkimų skaičiau ir labai daug mokinių recenzijų, tenka pripažinti, kad jas priimu „lengviau“. Kritikų komentarus vertinu rimčiau, bet su laiku išmoksti, kad nuomonių visada bus daug ir įvairių… Ir taip netgi įdomiau.

– Papasakok iš rašytojos perspektyvos apie susitikimus su skaitytojais miestų kavinėse ir bibliotekose − kokie jie, kas per susitikimus tau labiausiai krenta į širdį ir akį?

– Susitikimai įkvepia. Tikrai. Įkvepia rašyti toliau. Kartais net pats pamiršti. Dažniausiai važiuoji į juos tada, kai kūrinį būni parašęs seniai, gal net prieš metus, jei ne daugiau, jis tau pabodęs, bet žmonės jį vėl atgaivina, prikelia kita forma. Į širdį (atmintį, akis, nosis) krenta nuoširdumas. Įsimeni originalias interpretacijas, žmonių išgyvenimus.

Yra pasitaikę direktorių ar mokytojų, kurios atėjusios drausmina mokinius, griežtu žvilgsniu neleidžia jiems sakyti, ką jie mano, arba netgi susako man, ką turėčiau pasakyti.

Bene įdomiausias mano susitikimas buvo su šeštokais, kurie ėmė skaityti mano kūrinį nė nesuprasdami, ką daro, dalis nepabaigė, bet niekad nepamiršiu tų kelių, kurie perskaitė ir net į klasės ekskursiją nevažiavo, kad su manimi susitiktų. Jie nuoširdžiai, kaip niekas kitas, sakė, kas jiems patiko, o kas – ne, ką jie suprato. Tą susitikimą iki šiandien atsimenu su plačia šypsena.

Nors būna ir kitokių atvejų. Yra pasitaikę direktorių ar mokytojų, kurios atėjusios drausmina mokinius, griežtu žvilgsniu neleidžia jiems sakyti, ką jie mano, arba netgi susako man, ką turėčiau pasakyti, kad „liepčiau vaikams daryti taip ir taip“. Tokiuose susitikimuose darau viską, ką galiu, kad iš tiesų užmegzčiau ryšį su pačiais mokiniais, o ne ta jų versija, kurią nori matyti mokykla.

– Balandžio 23-29 d. bus minima Bibliotekų savaitė– ką tau reiškia ši šventė?

– Gyvenime sutikau daug bibliotekininkų ir galiu pasakyti, kad tai yra viena šilčiausių žmonių grupių. Darykite ir toliau tai, ką darote, nes jūsų darbas be galo prasmingas!

BFL

Pernai prieš Vėlines mirtis nusišypsojo skulptoriams Vladui Vildžiūnui ir Vaclovui Krutiniui, šiemet vartai buvo atkelti prozininkui Romualdui Granauskui – žmogui, kuriam priklauso vienas blaiviausių mirties prisiartinimo aprašymų lietuvių literatūroje. Kaip mirga literatūrinio gyvenimo liepsnos šiapus vartų, kur rašytojai nerimastingai juda laike?

Renata Baltrušaitytė, Aušra Lėka, Vaiva Sapetkaitė

Visad atrodė, kad mirti prieš Vėlines – ypatinga malonė. Vartams atsivėrus, patenki į metinį vėlių pokylį, kuriame labini pasiilgtas sielas, ir jos, plevendamos kaip liepsnelės, tave sušildo. Arba, jei nesinori primygtinio dėmesio nesusivokusiai, iš žemiškų formų ką tik išjudintai savo sielai, gali droviai ištirpti bekraštėje liepsnų jūroje, kuriai nesvarbu, naujokas tu ar senbuvis. Nes jų yra tikroji begalybė, o mūsų čia – tiktai galybė, pilna nesuraišiotų galų.

„Nuo pirmos gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis. Tačiau glaudus kitų žmonių ratas – senelių, tėvų, vyresniųjų brolių ir seserų – savo pačių mirtimis gina mus nuo jos. Jie tarytum sako: „Pirma mus, mirtie, pirma mus, o tik vėliau, kai ateis eilė – patį jauniausiąjį iš mūsų.“ Metams bėgant, artimųjų ratas mažėja, tirpsta jų gretos ir vis didesni tarpai tarp pačių gynėjų“, – rašoma chrestomatinėje Romualdo Granausko novelėje „Su peteliške ant lūpų“.

Kol galiausiai tarp tavęs ir mirties jau nebestovi niekas – štai ji, spitrija stačiai į akis, prislinkusi ištiestos rankos atstumu.

Ar pastebėjote, kad lietuvių prozininkų meistriškumo laiptelį galima identifikuoti pagal laidotuvių aprašymus, kurių retam kūryboje pavyksta išvengti? Grafomanai aprašinėja sustingusią velionio šypseną, vainikus, baltas kalijas ir chrizantemas, užu širdies stveriančias raudas, grumstų bildėjimą bei visą kitą oficialųjį ceremonijos anturažą. Vidutiniokai – platėjančius vaško ežerus, trupinius ant giedorių smakrų, užkulisiuose besitelkiančius vaidų debesis ir musę, sukančią ratus virš pašarvoto velionio veido.

O štai R.Granauskas mato peteliškę, tupinčią ant velionio rožančiaus ir nespėjančią pasitraukti karstą užvožiant: „Tai buvo balta peteliškė, nežinia iš kur čia, kapinėse, atsiradusi. /…/ Ir bus užkasta į žemę, o ten, po žeme, dar kurį laiką blaškysis karsto tamsoje, kol, netekusi jėgų, nukris tėvui ant lūpų tarytum koks paskutinis, tik nebeištartas, žodis.“

Ir tai vadiname aukštuoju prozos pilotažu.

Mylimas ir reikalingas

Gynybos ratų metaforą galėtume taikyti ne vien kraujo, bet ir plunksnos giminystei. Kol tavoji karta slepiasi užnugaryje, jautiesi galbūt per menkai įvertintas, bet saugus. Tik patys jautriausi ir nekantriausi retkarčiais prasiveržia pro vyresniųjų voras tam, kad patirtų kraują stingdantį žvilgsnį.

R.Granauskas kantriai laukė savo eilės, bet ir pernelyg nesislapstė, nebesiveržė bet kokia kaina stvertis neklusnaus kūno egzistenciją pratęsiančio šiaudo. Paskutinėje rašytojo knygoje išspausdinta autobiografinė apysaka „Trečias gyvenimas“, sugrąžinanti skaitytoją prozininko vaikystėn, geriausiai suvokiama kaip sąmoningas apeito gyvenimo rato užsklendimas, o šalia publikuojama esė „Žodžio paglostymas“ –  kaip kūrybinis testamentas, nuaustas iš prisiminimų bei artėjančios pabaigos nuojautų. Ji baigiama skausmingu atsidūsėjimu: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.“

Šiuolaikiniai jauni rašytojai nebegali tikėtis tokios dėkingos autentiškos kalbinės aplinkos, kokia R.Granauskui tapo jo vaikystės kaimai Žemaitijoje. Vaizdingos kalbos, kaip ir istorinių pervartų patirčių, jiems tenka semtis iš kultūrinės atminties bei perskaitytos geros literatūros.

„Daug nūdienos poetų yra užaugę Vilniuje ir neturi gimtosios tarmės, užtat jie puikiai įvaldę literatūrinę kalbą, kuri jiems teikia puikiausią prieglobstį. Jau prieš trisdešimt metų, kai Saulius Tomas Kondrotas viešai kalbėdavo, esą lietuvių literatūrinė kalba nepakankamai išlavinta, kad ja būtų galima aptarti rimtus šiuolaikinius dalykus, toks požiūris man atrodydavo nepagrįstas. Šiandien ginčui net nebebūtų argumentų: lietuvių literatūrinė kalba puikiai susiformavusi ir ja neabejotinai galima perteikti viską, taip pat ir dalykus, būdingus vadinamajai universitetinei literatūrai. Nors tokia, kaip vientisas kultūrinis darinys, iš tiesų neegzistuoja nei JAV, nei Vakarų Europoje: esama tik daug skirtingų literatūrų, kurių autoriai natūraliai koncentruojasi universitetuose. Tačiau neatmesčiau, kad lietuvių literatūros dar laukia tai, ką šiandien išgyvena vokiečių kalba, kuria savo literatūrinius kūrinius jau rašo turkai, graikai, vengrai, iraniečiai ir netgi japonai“, – sako Antanas A.Jonynas, Rašytojų sąjungos pirmininkas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmadienį sostinėje prasideda ketvirtieji Vasaros literatūros seminarai, į kuriuos suvažiuoja gera dešimtis rašytojų iš JAV, Prancūzijos, Ukrainos ir Kanados. Svečių skaitymų literatūros gerbėjams bus galima pasiklausyti trečiadienį 19 val. Rašytojų klube, ketvirtadienį 19 val. knygyne „Mint Vinetu“ ir penktadienį 19 val. Užupio kavinėje. Vasaros literatūros seminarų uždarymo vakaras numatomas dar po savaitės, liepos 26-ąją, kavinėje „Jalta“. Skaitymai vyks anglų, rusų ir lietuvių kalbomis.

Pristatome į Baltijos knygų mugę Vilniuje žadančius atvykti užsienio rašytojus.

Jau paskelbta, kad Vilniaus knygų mugėje, šįmet sutampančioje su Baltijos knygų muge, dalyvaus 250 leidyklų iš dešimties pasaulio šalių. Kultūrinėje mugės programoje, kaip įprasta, smalsuolių paskutinį vasario savaitgalį lauks trys šimtai įvairiausių renginių. Kartu su lietuvių leidėjais bei autoriais knygų pristatymuose dalyvaus ir pora dešimčių iš užsienio atvykstančių svečių. Kas šie rašytojai?

Pakeitę savo gyvenimą

Iš Kroatijos atvykstantis 47 metų Mate Matišičius – įvairiapusė asmenybė. Pagal profesiją – diplomuotas teisininkas, tačiau pirmenybę nuo pat jaunystės teikė kūrybingesniems užsiėmimams: grojo gitara įvairiose muzikos grupėse, rašė pjeses ir kino scenarijus. Lietuvoje leidžiama „Pomirtinė trilogija“ – dramos, pasakojančios apie gyvenimą Balkanuose po „didžiojo sprogimo“. Šiuo metu M.Matišičius dėsto Zagrebo dramos akademijoje ir rengia Kroatijos radijo laidą apie teatrą. Tebelaikomas ir vienu geriausių savo šalies džiazo gitaristų, tad jo knygos pristatymas Vilniuje neapsieis be muzikos.
O štai amerikietė Diana Gabaldon – diplomuota biologė ir ekologė, bet romanus rašo apie žmonės, sugebančius gyventi skirtinguose šimtmečiuose. Bent jau tokia yra jos herojė Klerė iš knygų serijos „Svetimšalė“: vienas vyras gyvena XVIII, kitas – XX amžiuje. Septynių šios serijos fantastinių meilės romanų pasaulyje parduota jau 19 mln. kopijų.
Vis dėlto apie ryškiausius karjeros pokyčius gali papasakoti iš Alžyro atvykstantis autorius, knygas pasirašinėjantis slapyvardžiu Yasmina Khadra. Net pačiame Alžyre ilgokai spėliota, kas ši paslaptinga autorė. 2001 m. buvo atskleista, kad Y.Khadra – tai aukšto rango Alžyro kariškis Mohammedas Moulessehoulas, ištarnavęs armijoje 36 metus, paskui išėjęs į atsargą ir atsidėjęs literatūriniam darbui. Slapyvardžiu jis pasirinko du žmonos vardus, taip norėdamas jai ir visoms Alžyro moterims pareikšti susižavėjimą ir meilę.

Vairuok su meile

Rusei Marinai Achmedovai profesijos keisti neprireikė: ji – profesionali filologė. Nors autorė kilusi iš Tomsko miesto Vakarų Sibire, jos romano „Mirtininkės dienoraštis“ herojė užaugo Šiaurės Kaukaze ir nuo mažens buvo mokoma skirti Alacho pyktį ir malonę. Užaugusi mergina paliko kalnus ir persikėlė į šiuolaikinį miestą, kurio gyventojai seniai pamiršo Alachą ir vadovaujasi kitomis vertybėmis.
Britas Robertas Rowlandas Smithas, lietuvių skaitytojams pažįstamas iš knygos „Pusryčiai su Sokratu“, nepasiduoda permainoms: nauja Londone gyvenančio filosofo, dėstytojo ir vadybos konsultanto knyga vadinasi „Prie vairo su Platonu“. Nedaugelis žmonių savo draugu gali vadinti Jacques’ą Derrida ir su filosofija sieja kasdienį gyvenimą, kuris dažniausiai būna rutiniškas ir nepatrauklus. Bet R.R.Smithui išminties meilė yra gyvenimo pamatas, ant kurio statoma kasdienybė, o senovės filosofai – žmonės, suteikiantys šiai kasdienybei gaires.
Kol britas vairuoja su Platonu, lenkų rašytojas Pawelas Huelle į savo romaną „Mercedes-Benz“ pasisodina žavią vairavimo instruktorę. Norėdamas jai įsiteikti, pasakoja tikras ir pramanytas, bet visada nuotaikingas istorijas apie senelio ir tėvo mersedesus bei nelaimingąjį močiutės citroeną. Kol galiausiai vairavimo pamokų maršrutas dėsningai nukrypsta instruktorės sodo namelio užmiestyje link.
Prancūzo Davido Foenkinos pasakojamos istorijos kupinos atsargių prisilietimų ir neištartų prisipažinimų. Vienas žvilgsnis čia gali pasakyti daugiau nei ištisa veiksmų grandinė, o pati svarbiausia vertybė – subtilumas. Ne veltui taip vadinasi ir vienas iš šešių jo romanų, dabar jau tapęs kino filmu. „Subtilumas“, kuriame vaidina kino žvaigždė Audrey Tautou, šįmet pretenduoja į keletą „Cezario“ (prancūzų kino apdovanojimas) statulėlių. Knygų mugėje bus pristatomas antrasis lietuvių kalba pasirodęs D.Foenkinos romanas „Ištikus laimei“, nagrinėjantis santuokinės ištikimybės temą.

Vilniaus knygų mugės svečiai

1. Mate Matišičius (Kroatija) – knygos „Pomirtinė trilogija“ pristatymas ir autoriaus koncertas
2. Diana Gabaldon (JAV) – knygų serijos „Svetimšalė“ pristatymas
3. Rūta Šepetys (JAV) – knygos „Tarp pilkų debesų“ pristatymas
4. Etgaras Keretas (Izraelis) – knygos „Ilgintis Kisindžerio“ pristatymas
5. Aleksandras Ivanovas, Michailas Kotominas, Borisas Kuprijanovas, Nikola Ochotinas (Rusija) – diskusijos „Politika ir knyga šiuolaikinėje Rusijoje“ dalyviai
6. Michalas Slomka ir Anna Suska (Lenkija), Ingrida Picukane (Latvija), Elisabeth Salmin (Estija) – komiksų knygos „Persepolis“ pristatymas
7. Pawelas Huelle (Lenkija) – knygos „Mercedes-Benz“ pristatymas
8. Marina Achmedova (Rusija) – knygos „Mirtininkės dienoraštis“ pristatymas
9. Maris Martinsonas (Latvija) – knygos „Tyli naktis“ pristatymas
10. Lesia Voronina (Ukraina) – knygos vaikams „Superagentas 000“ pristatymas
11. Robertas Rowlandas Smithas (Jungtinė Karalystė) – knygų „Pusryčiai su Sokratu“, „Prie vairo su Platonu“ pristatymas
12. Davidas Foenkinos (Prancūzija) – knygų „Subtilumas“, „Ištikus laimei“ pristatymas
13. Johnas Virapenas (Gajana) – knygos „Šalutinis poveikis: mirtis“ pristatymas
14. Yasmina Khadra (Alžyras) – knygų „Kabulo kregždės“, „Kerštas“, „Bagdado sirenos“, „Ką diena skolinga nakčiai“ pristatymas
15. Ignacy Karpowiczius (Lenkija) – knygos „Gestai“ pristatymas

Vilniaus miesto savivaldybėje vykusios diskusijos metu, kurioje dalyvavo meras Artūras Zuokas, Lietuvos leidėjų asociacijos ir Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, nuspręsta teikti paraišką dėl „Vilnius – pasaulio knygų sostinė 2014“ statuso suteikimo.

„Vilnius vienas tokios misijos imtis negalėtų, tam reikia įvairiapusio palaikymo.  Susitikimo metu nuspręsta teikti paraišką, sudaryti 9 žmonių darbo grupę, kuri ją rengs.  Jeigu Vilniui bus suteiktas pasaulio knygų sostinės statusas – projektą su komanda valdys Lietuvos leidėjų asociacija“, – sakė Vilniaus meras A.Zuokas.

Pasaulio knygų sostinė – tai statusas, kurį Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) kartu su Tarptautine leidėjų asociacija (IPA) suteikia konkurso tvarka atrinktam pasaulio didmiesčiui ir galiojantis vienerius metus.

Šiuo metu statusas priklauso Buenos Airėms, 2012 metais atiteks Jerevanui, o 2013 metais – Bankokui.

2014 metai Lietuvoje taip pat paskelbti Kristijono Donelaičio metais, nes sukanka 300 metų, kai gimė žymiausias lietuvių literatūros kūrėjas.

Programai „Vilnius – pasaulio knygų sostinė 2014“ taip pat kviečiamos teikti pasiūlymus iki 200 žodžių, nurodant tikslus, temą, tikslinę grupę, laukiamus rezultatus, partnerius, projekto biudžetą, bendruomenės, jaunimo organizacijos, atskiri kūrėjai.

Lietuvos rašytojų kūryba neretai įvertinama įvairiomis premijomis, tačiau jų knygų beveik neįmanoma rasti šalies bibliotekose, sako poetas Marcelijus Martinaitis.

“Premijomis įvertintų knygų nerasi pusėje ar dviejuose trečdaliuose bibliotekų”, – penktadienį per Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimą Vilniuje sakė M.Martinaitis.

Anot jo, į rajonuose vykstančius susitikimus su rašytojais bibliotekininkės atsineša privačiai pasiskolintas Lietuvos rašytojų knygas.

“Būna taip, kad atvažiavus į kokį miestelį, bibliotekininkė atsineša pasiskolintą tavo knygą. Ne vien dabartinės, bet ir klasikinės literatūros sklaida mūsų šalyje yra gana ribota. Turbūt žinote, kad vienam gyventojui knygoms skiriama tik 60 centų”, – kalbėjo poetas.

Anot jo, šie faktai liudija, kad “valstybė savo prestižo jau nesieja su kūrybinėmis išgalėmis”.

M.Martinaičio tvirtinimu, Lietuvos rašytojų sąjungos biudžetas praėjusiais metais prilygo metiniam paprasto bankininko ar finansininko atlyginimui.

Poetas sakė, kad komercija užgožia vertybes, o rašytojams esą sunku prie to priprasti.

“Sunkiai priprantame prie vadinamosios laisvosios rinkos, mums primestos terminologijos. (…) Neretai jaučiamės nublokšti į pašalius, įvelti į kasdienius rūpesčius, patekę į vadinamosios rinkos kumpliaračius, išsiskirstę, išsiskaidę, išsklaidyti”, – teigė M.Martinaitis.

Kita vertus, jis atkreipė dėmesį, kad jau ir pats rašytojai apie kūrybą sako: projektas, produkcija, pelnas.

“Paplitusi nuomonė, kad rašytojai nori privilegijų, dėmesio sau. (…) Lietuvos rašytojai nebuvo ir nebus turtingi. Literatūra negali gyvuoti be valstybės paramos, skaitytojų paramos, finansavimo”, – sakė poetas.

Jis tvirtino neretai pasigendąs rašytojų nuomonės įvairiais klausimais, visuomenėje kilus konfliktinėms situacijoms.

Penktadienį Vilniuje vyksta Lietuvos rašytojų sąjungos rinkiminis suvažiavimas. Jame dalyvauja 209 sąjungos nariai, jai iš viso priklauso 366 kūrėjai.