BFL

Inga NECELIENĖ

Filosofas, rašytojas, LTOK viceprezidentas, buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis įsitikinęs, kad sprendimas į žaidynes įsileisti profesionalus, paskui kuriuos atėjo ir didysis verslas kartu su didžiąja politika, sportą veda ten, kur jau buvome – sparčiai artina prie gladiatorių žaidynių.

Neseniai pasibaigusiame vandens sporto šakų Europos čempionate Rūta Mei­lu­ty­tė dalyvavo vienose 100 m krūtine varžy­bose ir iškovojo aukso medalį, bet namo į Pli­mutą parsivežė du auksinius trofėjus. Dar vieną Europos pirmenybių čempionės medalį už  2013 m. Danijoje pasiektą pergalę jai pagaliau grąžino tąkart dėl dopingo vartojimo įkliuvusi ir pirmos vietos netekusi viena pagrindinių priešininkių rusė Julija Jefimova, kuriai panaikinta antroji per kelerius metus diskvalifikacija ir, re­gis, uždegta žalia šviesa krautis lagaminus į olimpinį Rio de Žaneirą.

Staigių ir nepaaiškinamų metamorfozių – spor­tininkas tai kaltas, tai nekaltas, tai nevarto­jo draudžiamų preparatų, tai vartojo, bet neviršijo nustatytos normos (ką jau kalbėti apie tai, kad anksčiau apskritai jokių normų nebuvo – jeigu vartojo, vadinasi, kaltas) – iki Rio olimpinių žaidynių likus porai mėnesių, tikėtina, iš­girsime daugiau.

Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto pir­mininkas Arvydas Juozaitis įsitikinęs, kad spren­dimas į žaidynes įsileisti profesionalus, ku­riems įkandin atėjo du didieji – verslas kartu su politika – privertė sportą patirti didelių deformacijų, o dopingo kontrolę paversti valstybių ginklu.

– Šiandien čempionas, o rytoj dopingo taisyklių pažeidėjas, iš kurio atimami kelerių pastarųjų metų medaliai. Ar dar galima kalbėti apie kilnų sportinį elgesį, sportininkų pagarbą varžovams?

– Čia matomi du stiprūs veiksniai, kurie labai trukdo tikėti galutiniu teisingu sprendimu. Pirmasis veiksnys yra verslas, o antrasis – politika. Į sportą įsiskverbęs didysis verslas verčia sportininkus vartoti įvairius papildus, preparatus, o didžioji politika manipuliuoja dabar jau tūkstančiais įvairių preparatų pavadinimų taip, kad normaliam žmogui susekti, kas yra kas, ir susigaudyti – neįmanoma. Šių preparatų esama normaliame maiste, kurio galima įsigyti parduotuvėse, todėl sužlugdyti žmogų tampa labai paprasta. Įvairios ekspertų komisijos, į kurias kreipiamasi tyrimo, irgi klausimas, ar yra patikimos, nes jos visos yra veikiamos savo valstybių didžiosios politikos.

– Įvairių didžiųjų sporto organizacijų atstovai mėgs­­ta kartoti, kad sportas nėra politika, bet aki­vaizdu, jog pastaruoju metu politikos sporte ypač daug.

– Deja, išeities iš susidariusios dabartinės padėties nematau. Jeigu olimpinis sportas netaps toks, koks buvo iki 1992 m., bus tik dar blogiau. Pa­radoksas, bet mes grįžome į olimpinį judėjimą būtent tais metais, kai į vasaros olimpines žai­dynes Barselonoje kartu su profesionalų sportu atėjo ir didysis verslas. Dėl to reikia „pa­dėkoti“ tuomečiam Tarptautinio olimpinio ko­miteto (TOK) prezidentui Juanui Antonio Sa­ma­ran­chui, kuris buvo didysis bankininkas ir vienas di­džiausių lobistų. Į olimpiadą priimdamas profesio­nalius sportininkus jis nusižengė šiuolaikinių olim­pinių žaidynių atgaivintojo Pierre‘o de Cou­ber­tino pagrindinėms idėjoms ir  įsitikinimui, kad sportas negali būti profesionalų užsiėmimas. Dėl šio sprendimo sportas patyrė didelių deforma­cijų, o dopingo kontrolė tapo valstybių ginklu.

Vien tik akims ir žiūrovų aistroms skirtas sportas tampa šou, o juk sportas – tai natūrali žmogaus kova su savo galimybėmis.

Nori diskvalifikuoti varžovus? Sukurk tokią terpę, pasėk abejonę, kad žmonės patikėtų, jog ten visi vartoja dopingą. Diskvalifikuoti visą ša­lį, visą komandą – visiška nesąmonė. Tai net ne­humaniška, tai likimus žlugdantis manipuliavimas žmonių gyvenimo sąskaita. Tokie politizuoti reiškiniai irgi stumia visą olimpinį judėjimą grįžti į mėgėjų sportą. Vien tik akims ir žiūrovų aistroms skirtas sportas tampa šou, o juk sportas – tai natūrali žmogaus kova su savo galimybėmis, kurias reikia aukštinti, bet ne dirbtiniu būdu, antraip toji kova praranda prasmę.

Iki Barselonos žaidynių olimpiadų dalyviams buvo draudžiama eiti į reklamą ar ko­mercines varžybas: nori profesionalūs krepšinin­kai, ledo ritulininkai iš sutarčių, reklamų pi­nigus krautis – jų valia, bet į žaidynes jie ne­ga­lėdavo kelti kojos. Dabar olimpinių žaidynių dalyviai gali reklamuoti bet ką ir už tai jiems siūlomos milijoninės sutartys.

Šis sudėtingas smagratis sukasi vis greičiau, didysis verslas, atėjęs į olimpines žaidynes, jį veda į aklavietę. Kol į žaidynes vėl negrąžinsime savanoriškumo principo, koks buvo iki 1992-ųjų, tol olimpinis sportas, pirminės jo idėjos ir vertybės risis į prarają. Kelias bus labai sunkus, bet neišvengiamas. Sugadinti lengva, o pataisyti sunku, bet įmanoma.

– Ar matytumėte olimpinio sąjūdžio grįžimo prie pradinių ištakų apraiškų ir galimybių?

– Kai 1936 m. Berlyne žaidynes rengė nacistinė Vo­­­­­kietija, daug šalių vadovybių ir sportininkų jau ži­nojo svastikos pasekmes ir į tas žaidynes ne­vy­ko. Lietuva į jas negalėjo vykti dėl Klai­pė­dos kraš­to – taigi jau tada sporte politika darė stiprią įta­ką.

Tais pačiais 1936-aisiais labai panašiu metu Barselonoje turėjo vykti alternatyvi vadinamoji liaudies olimpiada, į kurią atvyko maždaug tiek pat sportininkų, kiek ir į Berlyną – apie 3 tūkst. Bet atsitiko nelaimė – liepos 19-ąją, pa­čią pirmąją žaidynių dieną, prasidėjo maištas, peraugęs į Ispanijos pilietinį karą, ir liaudies olimpiada neįvyko.

Kito ke­lio, kaip tik grąžinti sportui pirminę idėją, at­sisakyti verslo, politikos, reklamos ir grįžti prie natūralaus sportavimo, nėra.

Dabartiniam sporto komercializmui nepritariantys sportininkai, šalys turėtų surengti kaž­ką panašaus – alternatyvią olimpiadą. Kito ke­lio, kaip tik grąžinti sportui pirminę idėją, at­sisakyti verslo, politikos, reklamos ir grįžti prie natūralaus sportavimo, nėra, jeigu mes norime iš viso išsaugoti olimpinių žaidynių dvasią, kuriai išsigimti pakako šimto metų. Prognozuočiau, kad tokios žaidynės, kokios vyksta dabar, bus rengiamos dar ilgiausiai 20 metų, o tada ateis nauji idealistai, nauji coubertinai, ir paskelbs naujų žaidynių pradžią. Tai ir būtų pats kilniausias sportinis elgesys.

– Kur olimpinį sportą nuvestų dabartinis kelias?

– Ten, kur žmonija jau buvo, – į gladiatorių žaidy­nes. Tai buvo lygia greta su antikinėmis olimpi­nėmis rengiamos žaidynės. Gladiatorių žaidynė­se dalyvaudavo iki 10 tūkst. gladiatorių, o olim­­­pi­nė­se – netgi mažiau. Jos abejos beveik vie­nu metu bu­vo uždraustos, kai Romos imperijos sau­lė­te­kyje joje įsivyravo krikščionybė ir žaidy­nės imtos traktuoti kaip pagonybės reliktas. Olimpinės žaidynės Romos imperatoriaus buvo už­draustos IV amžiaus pabaigoje, 394 m., o gladia­torių – dar po 14 metų, V amžiaus pradžioje. Da­bartinės žaidynės panašėja į gladiatorių, tik skir­tumas toks, kad sportininkai tiesiogiai nežudo­mi.

Da­bartinės žaidynės panašėja į gladiatorių, tik skir­tumas toks, kad sportininkai tiesiogiai nežudo­mi.

Atrodė, kad olimpiada – vienas švariausių vardų žmonijos dabartyje. Visi kiti vardai, netgi tokie kaip teatras, yra gerokai suteršti. Kad po­litika nesugadintų šio vardo, TOK pasielgė galbūt logiškai ir nusprendė jį saugoti taip pat, kaip ir savo ženklą – olimpinius žiedus. Taigi da­­bar pats žodis „olimpiada“ yra griežtai juridiš­kai kon­troliuojamas iš TOK būstinės Lo­za­nos. Ir mes, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, ir kiti nacionaliniai olimpiniai komitetai tu­ri stebėti, kad šis žodis nebūtų ne ten vartojamas, pavyzdžiui, mokykloje neatsirastų kokia nors matematikų olimpiada.

Bet yra kita medalio pusė – žodis padarytas reklamos objektu, ant jo autorių teisių, „copyright“, uždėtas ženklas. Jau taip toli nueita, kad pernai vykusioms pirmosioms Europos žaidynėms kitaip pavadinti Lozana uždraudė vartoti žodį „olimpiada, olimpinis“. Teko atsisakyti pirminio sumanymo ir tenkintis Europos žaidynėmis, nes pavadinimui „Europos olimpinės žaidynės“ atsirasti nebuvo duota leidimo.

– Pastarojo meto didžiųjų sporto organizacijų skandalai – itin turtingos Tarptautinės futbolo federacijų asociacijos (FIFA) valdžios krizė, Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) nesugebėjimas civilizuotai pasidalyti įtakos Europoje, Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai mesti kaltinimai dėl ištisų šalių nešvarių sportininkų dangstymo – rodo, kad didžiosios sporto žuvys pūva nuo galvos. Ko vertas kilnus vieno žmogaus sportinis elgesys šiame grobuoniškos sporto politikos fone?

– Išliks tas, kas išsaugos sveiką protą. Yra ke­lios sudedamosios kilnaus sportinio elgesio da­lys įvairiose veiklos srityse – aikštelėje ir šalia jos. Visi puikiai žinome boksininką Algirdą Šociką, kuris ne tik Lietuvoje ar tuometėje SSRS, bet ir toli už jos ribų pelnė ringo džentelmeno etiketę. Jis griežtai laikėsi taisyklių ir pats nuo to nukentėjo – galėjo iškovoti daugiau pergalių, daugiau medalių, bet į sporto istoriją įėjo kitaip.

Labiausiai įstringa, kai daug pasiekęs sportininkas – čempionas, rekordininkas baigęs karje­rą likusį gyvenimą paskiria jaunimo ugdymui.

Toks žmogus išlieka kaip kilnaus elgesio mokytojas. Yra mokytojų, kurie po 20–40 metų dir­ba su jaunais pirmosios grandies sportininkais ir savo elgesiu, kasdieniu pavyzdžiu moko juos būti kilnius. Nors šio darbo jokiu atlygiu negalima įvertinti, mūsų uždavinys – pastebėti tokius žmones ir jų poelgius iškelti į viešumą.

Kai sportininkas su varžovu pasidalija inventoriumi, pavyzdžiui, atiduoda savo slides arba vietoj lūžusios pasiūlo savo šuolių į aukštį kartį, kad šis likęs be sportinio įrankio nenutrauktų varžybų, akimirką susiduriame su paslaptimi. Ką besidalijantis sportininkas tuo metu galvoja – galbūt nenori būti grobuonis? Šią paslaptį taip pat reikia įvertinti.

Labiausiai įstringa, kai daug pasiekęs sportininkas – čempionas, rekordininkas baigęs karje­rą likusį gyvenimą paskiria jaunimo ugdymui. Ar­ba išvyksta į vargstančias šalis ir ten stato mo­kyklas, rengia stovyklas, moko jaunus sportininkus ir tą daro už savo, o ne kompanijų, ku­rios jį remia ir kartu reklamuojasi, pinigus. Kil­nus elgesys turi liudyti labdarą. Kilniai elgtis – tai elgtis sau nenaudingai, bet taip darydamas žmogus jaučia pakylėjimą, žmogiškąjį augimą.

Kilnaus sporto idėjos kyla iš Europos, ne Afrikos ar Azijos. Jau dešimt metų dalyvauju tarptautiniame „Fair Play“ judėjime, bet per tą laiką taip ir nesugebėjome į Olimpinę chartiją įtraukti kilnaus žaidimo taisyklių.

– Ką jums reiškia sukaktys, skaičiai? Ne tik dešimtmetis, praleistas tarptautiniame „Fair Play“ judėjime, bet ir neseniai minėtas 60 metų jubiliejus ar liepą taip pat jubiliejinių 40 metų sulauksiantis Monrealio olimpinėse žaidynėse iškovotas olimpinis bronzos medalis.

– Man patinka iš Odesos kilusio aštriapročio ru­so Michailo Žvaneckio mintis, kad Dievas žmogui parodo laikrodį du kartus: pradžioje ir pabaigoje. Prašyti jo daugiau sykių leisti žvilgtelėti į laikrodį – pasipūtimo, neišmintingumo ženklas.

Į jubiliejus žiūriu taip: kaip žmogus švenčia asmenines sukaktis, taip jis norėtų, kad jį vertintų visuomenė. Aš norėčiau kuo tyliau ir kukliau, nes man metai, jubiliejai nieko nereiškia. Pri­ta­riu minčiai, kad mirti nebaisu, baisu neatlikti sa­vo užduoties. O užduotys skiriamos pagal jėgas.

Kasmet liepos 20 dieną, nors Lietuvoje tai būna liepos 21-oji, prisimename bronzinę pergalę olimpiniame Monrealyje. Tai mūsų šeimos asmeninis paminėjimas. Pasižiūrime Anglijos televizijos susuktą filmuką – viename jo kadrų matau savo plaukimą.

Olimpinės žaidynės dar svarbios ir tuo, kad jos fiksuoja civilizacijos eigą.

Tada nutiko toks įdomus dalykas. Einu į star­tą ir matau, kaip stojasi tribūnos. Prisimenu ir šmėstelėjusią mintį: negi žmonės atsistodami mus pasitinka? Pasirodo, jie stojosi pagerbti Di­džiosios Britanijos karalienės Elžbietos An­tro­sios, kurią netrukus už kokių 20 metrų pa­ma­čiau. Tuo metu, jai tebebūnant baseine, aš pa­siekiau olimpinį rekordą. Ir nors šis mano re­kordas laikėsi gal vos 20 minučių, ji tą akimirksnį matė, o ją lydėjusios TV kameros užfiksavo. Vi­so­je šitoje olimpinio medalio istorijoje tai turbūt vienintelis pasididžiavimo momentas, sąryšis su pasauliu, pabuvimas šalia didžiųjų žmonių ir įvykių. Nors nuo tos akimirkos praėjo jau beveik 40 metų, karalienė sveika, gyva ir toliau valdo. Olimpinės žaidynės dar svarbios ir tuo, kad jos fiksuoja civilizacijos eigą.

– Koks dabartinis jūsų santykis su vandeniu, plaukimu, baseinu?

– Po olimpinių žaidynių baigęs sportinę karjerą į baseiną nevaikščiojau – jau du gyvenimai nuo to laiko praėjo. Ir tik dabar, gyvendamas Klai­pėdoje, į jį grį­žau – ėmiau vaikščioti į „Gintaro“ sporto cen­­trą. Įdomus pojūtis: niekas nepasimiršę, ran­kos, kojos klauso, tik šiek tiek greitis kritęs – ži­noma, „šiek tiek“ reikia rašyti su kabutėmis. Vėl pajutau vandens magiją.

Plaukimas – viena paslaptingiausių sporto ša­kų. Visų pirma joks kitas sportininkas nesivaržo būdamas horizontalios padėties: sportininkas guli, o žmonės į jį žiūri. Atrodytų, ką ten žiūrėti – juk 50 metrų nuplaukti tetrunka apie 30 se­kundžių, bet tribūnos prisirenka pilnos. Matyt, į ugnį ir į vandenį žmogus ilgai gali žiūrėti.

Po trylikos aktyvaus sportavimo metų galiu pasakyti, kad vandenyje neįmanoma nuosekliai mąstyti, gali tik asociatyviai, nes nuoseklumas tampa mechaniškas.

Antra paslaptis – niekur kitur pačių geriausių rezultatų nepasiekia tokie jauni sportininkai. Rūta Meilutytė būdama penkiolikos tapo olimpine čempione, Lina Kačiušytė taip pat pen­kiolikos tapo pasaulio čempione. Anksčiau dvidešimtmečiai plaukikai jau būdavo seniai – kai baigiau tokių metų sportuoti, jau buvau va­dinamas veteranu.

Ir trečias mistinis dalykas – pasiruošimo tech­no­logijos. Juk plaukikui tenka mirkti vandenyje kas­dien po šešias valandas. Geras pianistas po tiek valandų kasdien prasėdi prie pianino, bet „spor­tuoti“ prie pianino ir mirkti baseine – visai kas kita.

Vandens treniruotės labai bukina: kiekvieną dieną ištisas valandas turi žiūrėti į baseino dug­ną ir saugotis, kad galva nestuktelėtum į baseino kraštą. Po trylikos aktyvaus sportavimo metų galiu pasakyti, kad vandenyje neįmanoma nuosekliai mąstyti, gali tik asociatyviai, nes nuoseklumas tampa mechaniškas: sportininkas atidirba mechaninius judesius ir visus būdus, kaip įveikti vandenį. O visa kita – begalinis kartojimas, tūkstančius, milijonus kartų.

– Mūsų plaukikai geriausių rezultatų pasiekia plaukdami krūtine. Ar yra koks nors logiškas paaiškinimas?

– Tai dar viena plaukimo paslapčių, tik jau Lie­tuvos. Taip jau išėjo, kad pasaulinio lygio plaukimo krūtine pergalės prasidėjo nuo manęs. Kuriai plaukimo rungčiai skirti daugiau dėmesio, treneriai dažnai nujaučia instinktyviai. Aps­kri­tai plaukime daug kas nuo instinktų priklauso.

Yra toks pirmeivių fenomenas: jie išmuša langą, pro kurį plūstelėję žmonės pasako – na va, čia yra mūsų langas.

O paskui prasideda tradicijos: kai kažkas pra­simuša, treneriai tai rungčiai skiria daugiau dėmesio ir ima tarpusavyje varžytis, nes ir kitas nori geriau, aukščiau. Atsiveria langas, pro kurį geriausieji gali eiti į pasaulį.  Yra toks pirmeivių fenomenas: jie išmuša langą, pro kurį plūstelėję žmonės pasako – na va, čia yra mūsų langas. Ir po kiek laiko, kaip matome, Lietuva tampa „brasistų“, arba plaukikų krūtine, šalimi.

– 1976 m. po jūsų olimpinio medalio sostinėje irgi buvo daug kalbų, kad Vilniui reikia normalesnio baseino.

– Mano iškovotas medalis atvirajam baseinui, kuriame mes treniravomės, per maždaug pusmetį davė čekiškus filtrus. Iki tol plaukiodavome stipriai drumzliname vandenyje, kuriame ir varlių rasdavome. Vanduo nebuvo filtruojamas, tik kas maždaug porą savaičių išleidžiamas ir naujo prileidžiama. Baseinas buvo atviras, todėl į jį ne tik varlių atšuoliuodavo, bet ir lapų, žiedų, dulkių prikrisdavo. Nuolat mirkdavome tamsiai geltonoje masėje. Toks ir buvo mano pasiruošimas olimpiadai.

– Artėja Rio de Žaneiro žaidynės. Ar jus domins tik transliacijos iš olimpinio baseino?

– Visiems vienuolikai LTOK vykdomojo komiteto narių, tarp jų ir man, numatyti kelialapiai į Rio de Žaneirą. Vieni vyks į pirmąją žaidynių dalį, kiti – į antrąją. Aš vyksiu į pradžią ir labai ti­­kiuosi iš arti pamatyti mūsų plaukikų kovas. Vis tiek esu jaunystės įkaitas ir negaliu visiškai nu­tolti nuo sporto. Vienintelis pasiteisinimas prieš save, kad dabartinės mano su sportu susijusios LTOK viceprezidento pareigos yra visuomeninės, už kurias gaunu vienintelį per ketverius metus moralinį paskatinimą – išvyką į žaidynes. Tai bus pirmas kartas, kai tuo pasinaudosiu.

Arvydas Juozaitis

Amžius: 60 metų.

Alma mater: Vilniaus universitetas – ekonomika (1980 m.), filosofijos mokslų kandidatas (1986 m.).

Politinė veikla: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės, LPS Seimo tarybos narys (1988–1990 m.), vienas Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų (1990 m.), premjero A.Brazausko patarėjas švietimo ir kultūros klausimais (2001–2004 m.), LR konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė (2004–2009 m.).

Mokslinė veikla: Lietuvos konservatorijos, VU Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas, Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto vyriausiasis moks­linis bendradarbis (1987–2001 m.), Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius (nuo 2013 m.).

Leidybinė, kūrybinė veikla: „Sąjūdžio žinių“, „Šiaurės Atė­nų“, „Naujosios Romuvos“ redaktorius, leidėjas (1988–2000 m.), parašė per 20 knygų, pastatyta per dešimt jo sukurtų pjesių.

Sportinė veikla: plaukikas, 32 kartus gerinęs Lietuvos plaukimo rekordus (1974–1977 m.), SSRS tarptautinės klasės sporto meistras. Monrealio olimpinių žaidynių 100 m krūtine rungties bronzos medalio laimėtojas, atrankos plaukime pasiekęs olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.), Europos plaukimo taurės laimėtojas (1976 m.). Vienas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo iniciatorių (1988 m.), Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas (nuo 2002 m. iki dabar), LTOK viceprezidentas ir Vykdomojo komiteto narys (nuo 2012 m.).

Liepai einant į pabaigą – artėjant poeto, publicisto, leidėjo Vaidoto Daunio (1958–1995) žūties 20-osioms metinėms, sutikau du vaizdo ir plunksnos darbininkus – maždaug jo sūnaus amžiaus trisdešimtmečius. Vienas apie V.Daunį nebuvo nieko girdėjęs, kitas patarė, kas iš kultūros veikėjų galėtų apie jį papasakoti.

Arūnas BRAZAUSKAS

Įprastu požiūriu, žinantis vertinamas labiau – juk išmano, kas yra kas. O nežinantį galima priversti pasijusti nesmagiai – ypač jeigu neišmanymas išaiškėja atsidūrus tarp apsišvietusiųjų. Tačiau V.Daunio kūrinių neskaitęs, apie jį negirdėjęs žmogus turi progą nustebti, susižavėti – jeigu kur nors ramiai įsigilins į V.Daunio esė rinkinį „Šeštoji diena“. O žinantieji ne visuomet sugrįžta prie perskaitytų knygų.

~Nepranyksta manoji mirties liūdnuma ir nepranyks, vien – kils tarsi vis sunkesnė našta, vis stipresnė. Netampu pamišęs dėl jos, nemirštu; ir nemirsiu: esu pasmerktas nemirčiai. Mano kančia didesnė už tą, nuo kurios mirštama ir išprotėjama. Mirsi – kartu su tavim pranyks ir tavo kančia; išprotėsi – nebežinosi nei apie save, nei apie ją. O dabar gi – nėra nei baigties, nei išeities; netgi pradžios nėra – prarasta jinai.~

Šitaip Levas Karsavinas rašė savo meditacijų knygoje, pavadintoje „Poema apie mirtį“. Būtent šia citata V.Daunys pradėjo savo paskutinį esė, kuris „Lietuvos ryte“ išspausdintas 1995 m. liepos 29-ąją – autoriaus žūties dieną.

Paskutinis įrašas V.Daunio dienoraštyje: „Tuoj eisiu pirmam susitikimui su oreiviais. Rytoj – pakylam.“

Nenumaldoma trauka

Vingio parkas, netikėtas oro baliono šuolis nuo žemės aukštyn, žmogus, kuris įsikibęs į gondolos apačią – mat apie ranką apsivijusi virvė mirtinai prikaustė prie kylančio baliono, nesėkmingas oreivio bandymas įtraukti pakibusįjį į gondolą, plyštantys drabužiai, kūno skrydis žemyn. Laisvė nuo fizinių pančių ir Newtono fizika. „Mano geriausias draugas žuvo – daugiau jų neturėjau”, – artėjant tragedijos dvidešimtmečiui „Veidui“ parašė Vaidoto bendražygis filosofas Arvydas Juozaitis.

„O debesys ironiški ir basta“ – tai eilutė iš V.Dauniui dedikuoto eilėraščio, kurį Rolandas Rastauskas parašė 1979 m. Po draugo žūties 1995 m. poetas sukūrė dar vieną posmą. Dvi eilutės iš ten:

Neduok man Dieve laidoti draugų

Neleisk portretams po mirties užgesti

Veikiausiai tiktai debesys gali būti ironiški, nes tuos, kurie tada stebėjo traukos dėsnio veikimą, buvo apėmęs siaubas. Galas nusakomas itališku žodžiu basta . Tačiau tai kūno reikalai. O siela kaip vaidilutė neleidžia užgesti portretams. Siela pasmerkta nemirčiai.

„Jis skleidė šviesą… susitaršęs, gražaus šviesaus veido, nerūpestinga, truputį išsiblaškiusio žmogaus eisena“, – liudija Vaidoto bičiulis Algirdas Kumža, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Vis dėlto rašytojo portretas yra tai, ką jis parašė. Kiekvienas savarankiškai nuvalome dulkes nuo paviršiaus, kuriame norime ką nors įžvelgti. Savo supratimu arba nesupratimu galime apšviesti arba temdyti.

Idėjų optika

V.Daunio esė akina gerai temperuotos minties švytėjimu.  Idėjų spindulius perlaužia daili kalbos optika – autorius kruopščiai, nors ir lengvai groja lyg ne savo sugalvotą, o kitur – nekintamų esmių pasaulyje – išgirstą muziką. Pro žodžius galima įžvelgti tarsi kokį  taisyklingą lęšių darinį, kokie būna švyturiuose.

V.Daunio minčių įtaigumas kelia pagundą karpyti jo tekstus citatomis. Bėda ta, kad padriki karpiniai – pastraipų, skilčių epochos laikmenos. Epochai apibūdinti Hermanas Hesse’ė vartojo žodį „feljetonas“ (pažodžiui – lapelis). Ar V.Daunys lapelių „gadynėje“ jautėsi savas? Nepaisant pasidygėjimo, kurį jo sąrangos žmogui kelia iš skivytų durstoma kultūra, į kelis mašinraščio lapus telpantys V.Daunio esė – žanro viršūnė. Vieną jų „Veidas“ šiame numeryje spausdina ištisai.

„Tekstai, kuriuos jis rašė, – apie literatūrą, apie žmogaus egzistencijos dalykus, – daugeliui paviršutiniškų skaitytojų buvo per sunkūs, per gilūs, per daug sudėtingi, kad jis būtų įvertintas kaip rašytojas, mąstytojas, poetas, žmogus“, – „Veidui“ sakė Vidmantas Valiušaitis, V.Daunio bičiulis, kartu su juo plėtojęs  fondo „Į Laisvę“ projektus (V.Valiušaitis 1992 m. išrinktas fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininku, V.Daunys buvo tarybos narys).

1988ieji – metai, kada Lietuvos visuomenė ėmė laisvintis iš idėjinio sąstingio, pradėjo organizuotis politiškai. Susikūrė Sąjūdis. V.Daunys įkuria žurnalą „Krantai“, redaguoja almanachą „Veidai“, leidžia almanachą „Regnum“, redaguoja žurnalą „Naujoji Romuva“. Pastarąjį leidinį gaubė legendinė Juozo Keliuočio aura – tai įpareigojo ir teikė energijos. A.Juozaitis, po redaktoriaus žūties stojęs jo vieton, teigia, kad pirmajame atgimusios „Naujosios Romuvos“ numeryje suformuluotos kūrybos taisyklės buvo „kone visos Vaidoto kūrybos credo“.

Žurnalistinio meno taisyklės

Manifestą vertėtų prisiminti dėl kai kurių sąvokų. Lyg ir smulkmena, paprastas sintaksės dalykas – pavadinimas rašytas be kabučių, tačiau tai keičia vaizdinį: Naujoji Romuva atrodo esanti daugiau nei leidinys. Taisyklių būta tokių:

– „Naujoji Romuva“ pripažįsta, jog pasaulyje egzistuoja objektyvūs kriterijai, pavyzdžiui,meilė ir teisybė;

– „Naujoji Romuva“ yra krikščioniškasis kultūros žurnalas, teigiantis plačiausią tradiciniais idealais motyvuotą tolerancijos skalę;

– „Naujoji Romuva“ yra tautinę civilizaciją – atvirą ir kūrybišką  – puoselėjantis leidinys;

– „Naujoji Romuva“ teikia pirmumą asmens laisvei, kuri yra laisvos ir autoritetingos valstybės pamatas;

– „Naujoji Romuva“ yra visuomeninis, bet ne politinis leidinys, – į politiką jinai žvelgia tik kaip į vieną žmogiškosios kūrybos sričių;

– „Naujoji Romuva“ kviečia bendradarbius kurti žurnalą kaip pasipriešinimą provincializmui, nekritiškumui; inertiškoms gyvenimo formoms;

– „Naujoji Romuva“ yra aktualiojo „dabar“ puoselėtoja – jai rūpi naujumas ir romumas kaip dvi žurnalistinio meno taisyklės.

Visą šį akordą verta matyti, kad nepasimestų paskutinė taisyklė, kuri užkabina  žodžiu „romumas“, nors žodžio prasmė nėra rėžianti. Minint romumą žodynuose dažnai atsiranda avinėlis.  Nurodžius romumą kaip žurnalistinio meno taisyklę plunksnos broliai veikiausiai prapliuptų juoku. Romus – švelnus, ramus. Romus kaip avinėlis žurnalistas dažniausiai nukryžiuojamas paprastuoju būdu – jis neprasimuša į viešumą. Bet argi „Naujosios Romuvos“ narys neprivalo būti romus?

Romuviečio romumas – ne avies bejėgystė, o visiškai ramaus stebėtojo bruožas. Stebėtojo, kuris kruopščiai, bešališkai mato ne vien tai, kad atsiveria čia ir dabar, bet ir savo nerimą, sukeltą kiekvienos naujos akimirkos. Tai Stebėtojas, su kuriuo galėtų susitapatinti nuo aistrų, nuotaikų, nuomonių išsilaisvinęs žmogus. O tas, kuris Šv. Rašte vienur yra Avinėlis, kitur vadinamas Teisėju. Romus žurnalistas – kitaip sudėliotas priesakas, kad rašantysis privalo būti nešališkas.

Santarvės elegancija

V.Daunio esė apstu sakinių, kurie skamba kaip žadintuvai. Tai ne migdantys perspėjimai, o budinančios ištarmės, įžiebiančios skaitytojo mintį (jei tik šis turi to kuro). „Tarp sąvokų, kurias vertėtų patikslinti, yra ir tokia: elegantiška santarvė“ („Šeštoji diena“, 1993 m. kovo 6 d.).

Esame įpratę sakyti: „Gražiai sutaria.“ Santarvė yra graži, tačiau juk ne kiekviena darni pora elegantiška. V.Daunys rašo apie „daugiskaitas“ – politines jėgas: „Apie elegantišką sprendinį yra sunku kalbėti, kai kiti būdai iš viso ignoruojami ar laikomi nereikalingais. Toks sprendėjas gali vaizduoti esąs rafinuotas šachmatininkas, tačiau jo ėjimai anksčiau ar vėliau pasirodo esą narciziškai bergždi, kadangi daromi „į tuštumą“, į ten, kur tėra šešėliai ir jokio kito gyvo sprendėjo. Šitas nesugebėjimas „spręsti“ gimdo norą apsibrėžti vienintelės teisingos Lietuvos (t. y. patikimųjų žmonių) ratą, iš kurio nurodoma likusiems, kas yra priešas, kas beveik priešas ar jau beveik draugas. Šitaip trejus metus pas mus „daroma“ santarvė.“

Prie tų trejų metų pridėkime dar maždaug 23, atsiribokime nuo personalijų ir paklauskime: ar politikoje padaugėjo elegantiškų sprendinių? Santarvės paieškos Lietuvoje panėšėja į netrumpą buvimą kalėjime. Kitas to paties dalyko apibūdinimas – laisvės atėmimas. O juk manome, kad mūsų būvis priešingas.

Ar Sąjūdžio laikais būta potencialo, kuris leistų atgimstančios šalies tikrovę kurti pagal V.Daunio išpažintus principus?  Juk šie nusako civilizacijos ir kultūros pamatus, todėl tinka socialinių sluoksnių, politinių jėgų elegantiškai santarvei. R.Rastauskas mano, kad taip: „Užtenka pažvelgti į Sąjūdžio veikėjų ir pirmųjų paskutiniosios Nepriklausomybės metų politikų pavardes.“ „Veido“ paklaustas, ar tokio potencialo esama dabar, V.Daunio draugas atsako lakoniškai: „Akivaizdu, kad ne.“

Ne vienas V.Dauniui artimas žmogus, ar tyrėjo distanciją išlaikantis „kultūros kartografas“ pripažįsta, kad po jo žūties kultūrinių pastangų erdvėje liko sunkiai užpildoma spraga. Žurnalistas Ginas Dabašinskas: „Mažose kultūrose, – o lietuviškoji būtent tokia, – vieno žmogaus vaidmuo gali būti kritiškai reikšmingas. Tarkime, Gintaras Beresnevičius pasitraukė – ir sunyko ištisas įdomesnių tyrinėjimų, netikėtų požiūrių klodas. Vaidoto vaidmuo buvo panašus. Kultūroje jis užėmė ypatingą vietą. Vadinčiau tai krikščioniška etine ir poetine pozicija, nors žodis „versmė“ čia labiau tinka. Po jo ta versmė tapo seklesnė.“

R.Rastauskas nusako dabartinį lietuviškos poezijos būvį: „Vis labiau įsivyrauja eseistinis eilėraščio tipas, stumiantis pašalėn romansinį, elegiškąjį. Paradigmų, pavyzdžių daugėja, tačiau pati poezijos skaitytojų auditorija mąžta – pažvelkime į tiražus. Poezija praranda savo kultinį statusą, tačiau Tomo Venclovos, Donaldo Kajoko, Antano A.Jonyno, Kęstučio Navako, Aido Marčėno pastangomis vis dėlto išlieka neapeinama.“

R.Rastausko vertinimu, V. Daunys pirmiausia buvo „kultūros animatorius“ – kitaip tariant, gaivintojas: redaktorius, leidėjas, talentų ieškotojas ir atradėjas, romantiškojo bendravimo ir bendrabūvio kultūroje išpažintojas ir tik po to – poetas, eseistas ir kritikas.

Poetas Aidas Marčėnas, kurio knygą, įstrigusią sovietinėse leidyklose, animavo V.Daunys:

Moterų dalis ir dalia

Dėliojant V.Daunio bičiulių ir bendražygių prisiminimus, rikiuojasi dabar jau vėtytų ir mėtytų, kūrybingų vyrų pasisakymai. Užgrūdinti politikos bei kultūros srovių, skersvėjų, visi jie panašiai atsako į klausimą, kaip V.Dauniui sektųsi šiandien: nebūtų kitoks, todėl jam nebūtų lengviau. „Dažnai pagalvoju, kaip dabar būtų sumalę Vaidotą į miltus – už komunistišką krikščionio poziciją“, – spėja A.Juozaitis.

Vaidoto našlei Raimondai teko išbandymai, pareikalavę kitokio kūrybingumo – gajumo ir atsakomybės išlikti, kada užgriūva nebaigti vyro reikalai su visomis jų dalykinėmis paraštėmis.

R.Daunienė prisimena: „Vadino save liberaliu kataliku. Šeima jam buvo sakrali. Tikėjo, kad tik šeima gali leisti vaikams išaugti tvirtiems  ir susivokiantiems, leisti jiems jaustis saugiems, išugdyti prigimtines savybes. Kai vaikai buvo maži, maniau, kaip gerai, kad mes turime tokį tėvelį – su jo išmintimi, švelnumu. Gal vaikams tapus paaugliais neiškils sunkumų, kurių daugelyje šeimų pasitaiko. Bet likimas pasišaipė – netekome Vaidoto, likau aš ir penki mūsų vaikai.“

Ji su dėkingumu mini tuos, kurie padėjo verstis, atrodo, katastrofiškomis buitinėmis sąlygomis: Vaidoto bičiulius, menininkus, kūrėjus, valdžios žmones. Meilės ir pareigos suburta talka – taip apibūdintume daugelio žmonių pastangas sukurti orias gyvenimo sąlygas Vaidoto našlei ir vaikams: Augustinui (g. 1983 m.), Joanai, Vitai Marijai, Elenai, Kotrynai Ugnei, kurios atėjo į pasaulį kartu su valstybės ir tautos prisikėlimu 1987–1995 m.

„Džiaugiausi, kad vaikai turi kokių nors tėvelio prigimties savybių – vienokių ar kitokių. Matau daugelį Vaidoto bruožų“, – sako Raimonda.

Vaidoto dukterys, gyvenime – seserys, scenoje – ansamblis „Regnum musicale“, mistišku būdu įgyvendino tai, ko siekė tėvas: pasak Raimondos, būdamas labai muzikalus, jis svajojo pats pramokti groti.

A.Kumža prisimena kažkada jam išsakytą V.Daunio svajonę: „Norėčiau šienauti, rašyti knygas ir turėti dar keletą vaikų…“

Perskaitę tai metaforiškai, galėtume sakyti, kad nematyti V.Daunio prisikėlimo pabaigos. Knygų jis nerašys, tačiau tai, kas parašyta, bus atrandama ir skaitoma. Dukterų arfa, smuikas, violončelė ir fleita ataidi iš tų šaltinių, kurie gaivino tėvą.

Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa.

„Šeštoji diena“.  1994 m. lapkričio 26 d.

Kiekvienas žmogus kuo nors verčiasi, bet ne kiekvieną vadiname verslininku.

Panašiai galima pasakyti ir apie kūrybą: kiekvienas žmogus yra kuriančioji būtybė, kiekvienas savo gyvenimą ar tiesiog savo gyvenime ką nors kuria, tačiau ne kiekvieną vadiname kūrėju.

Vaidotas DAUNYS

Kūrėjas yra išskirtinė būtybė. Verslininkas taip pat yra išskirtinė būtybė. Visi mes esame išskirtinės būtybės. Kiekvienas savaip.

Tam tikrais laikotarpiais susiklosto labai nepalanki nuomonė apie tam tikras išskirtines būtybes. Dažniausiai šią nuomonę puoselėja kiti išskirtinieji.

Filosofas Platonas menininkus buvo išgujęs iš savo įsivaizduojamosios valstybės, jis laikė juos nevykusiais mėgdžiotojais. Tiesa, kitas filosofas (kitoje epochoje) – Plotinas – reabilitavo menininkus. Šitaip tikriausiai atsitiko dėl to, kad patsai Plotinas tarp filosofų tapo išskirtine būtybe – jis grožį mylėjo nė kiek ne mažiau už išmintį.

Mūsų laikais tokių gainiojimų irgi yra daug ir įvairių. Vienas geras lietuvis poetas pasiūlė kiekvieną bankininką palaikyti kalėjime. Prevenciškai, profilaktiškai.

Siūlyta buvo be humoro – argi šiandien kas kalba su humoru apie bankus, ypač bankrutuojančius! Nebent patys bankininkai šiais laikais su humoru kalba apie poetus, ypač apie tuos, kurie skelbia valstybę. Arba: štai vienas išskirtinis kompozitorius, kuris dabar ne graudenosi, o tiesiog stato namus, visai be humoro pasiūlė Lietuvos menininkams emigruoti į Vakarus ir ten pauždarbiauti. Yra gudresnių už Platoną.

Tačiau ypač nepalankiai pas mus yra susiklosčiusi nuomonė apie verslininkus, t. y. apie tuos, kurie išskirtinai gyvena iš verslo. Nežinia kodėl – ar dėl pavydo, ar dėl garbės – kas antras menininkas yra prisidėjęs prie šito nepalankaus įvaizdžio susiklostymo. Piktdžiuga, nukreipta prieš verslininkus, pas mus tarsi sklando ore, ji atrodo tarsi savaime suprantama ir iš prigimties teisėta.

Antisemitizmą, ko gero, dabar sunkiau pastebėti nuogu jo pavidalu, užtat antiverslininkiškos nuotaikos yra nuogos ir įprastos.

Nelaukdami, kol epocha bus palankesnė verslo žmonėms, turėtume pacituoti Plotiną, kuris prieš pusantro tūkstančio metų buvo toks palankus menininkams.

Plotinas sako: „Grožio gausu regos srityje, rasi jo klausoj, kur derinama žodžiai, ir visoj muzikoj (nes melodija bei ritmas yra kažkas gražu). Bet taip pat, iškopiant iš juslinės srities, esama gražių verslų, poelgių, būsenų, mokslų ir galop dorybių gražumo; o ar už to viso bėra dar ko gražu – tatai paaiškės.“ Plotino traktatą „Apie grožį“ dar anos Lietuvos laikais išvertė Rapolas Serapinas.

Plotinas kalba apie gražiuosius verslus ir apie verslų gražumą. Iš esmės jis kalba apie bendrinį grožį, kuris kiekvienoje individualioje žmogaus sieloje glūdi. Tai reiškia, kad, norint pastebėti verslo gražumą, būtina turėti grožio savojoje sieloje.

Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa. Rečiau susimąstome apie tai, kad, „limpant“ prie bjaurasties, reikia savojoje dūšioje bjaurasties aptikti. Visuomenė, įjunkusi į kalbas apie bjaurastį, paprastai yra bjauri visuomenė, negraži. Ji mėgaujasi tuo, kas bjauru, ir už šį išvirkščią malonumą dar būtinai susiranda ką kaltinti.

Bjaurumas yra narkotinis maistas. Kuo daugiau jo ragauji, tuo daugiau įjunksti. Mūsų laikraščiuose, televizijos ekranuose, paskalose ir kalbose yra taip gausu kriminogeninės bjaurasties, kad išvada peršasi pati: kriminogeninė Lietuvos situacija tiesiogiai priklauso nuo to, kaip išvirkščiai visuomenė mėgaujasi ja.

Žodis „verslininkas“ pas mus yra apgaubtas labiau neigiamomis reikšmėmis nei teigiamomis, labiau bjauriomis nei gražiomis. Tai yra kažkas labai neteisinga. Verslininkai yra tam tikra mūsų dabartinės visuomenės mažuma, kuri kiek įmanydama siekia išgyventi daugumos atakuojama.

Šią daugumą sudaro „valstybinis“ reketas, t. y. valdžia ir valdininkai, renkantys absurdiškus mokesčius; vadinamieji „tautiniai“ reketininkai, irgi renkantys mokesčius, pavydžioji visuomenės dalis, kuri neabejinga turtui; piktoji visuomenės dalis, kuri viskam abejinga.

Pamenu, kažkada, dar tik atvykęs Lietuvon, ateitininkų vadovas Arvydas Žygas kalbėjo maždaug taip: nusiviliu Lietuvoje ne tais, kurie netiki Kristumi, o tikinčiaisiais, tais, kurie manosi tikį ir didžiuojasi tuo.

Ne pakartoti, o tiesiog pritarti norėdamas tokiems žodžiams dabar galvoju: ne verslininkais nusiviliu, o tais, kurie mano esą doresni. Jeigu kas paklaustų, kas iš paskutiniaisiais metais sutiktų žmonių man pasirodė jautriausi ir sąžiningiausi, atsakyčiau: tarp jų dauguma buvo verslininkų. Plotinas sako, jog esama gražių verslų.

Mes priduriame, esama gražių verslininkų. Ypač Lietuvoje, kur tarsi ugny dabar yra tikrinama ištikimybė, garbė, mirties ir meilės tikrumas.

„Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.“ Mantvydas Leknickas

Kūrybiškumas. Mantvydas Leknickas kritikų vadinamas fenomenaliu rašytoju, kurio tekstai dera prie socialinių tinklų dinamikos.

„Dažnas mano, kad Lietuvoje per maža rinka ir per daug kliūčių norint kažko pasiekti, bet visa tai įveikiama“, – teigia socialiniuose tinkluose pirmąją savo eilėraščių knygą „Kniedytos mintys“ išpopuliarinęs Mantvydas Leknickas. Apie tai, kaip šiandienos rašytojas turėtų atrodyti socialiniuose tinkluose, politikos mokslus baigęs kūrėjas dalijosi įžvalgomis ir progreso konferencijoje „Login“.

Kaunietis, asmeniniu pavyzdžiu įrodęs, kad įdomus ir viešai prieinamas poezijos turinys gali tapti sėkmingo verslo tramplinu, šiandien dirba savo paties įkurtoje socialinių tinklų agentūroje „Cocos.lt“ ir gelbsti savo kūrybą ar save populiarinti siekiantiems asmenims.

VEIDAS: Lietuvoje išgarsėjote kaip pirmasis poezijos autorius, debiutavęs naudodamasis vien socialiniais tinklais. Įprastai skaitytojų auditorijai savo knygą pristatę rašytojai nuo jos atsiriboja, o jūs pasirinkote priešingą taktiką. Ar ji pasiteisino?

M.L.: Mano socialinio tinklo profilyje per trejus metus apsilankė 206 tūkst. vartotojų. Tai tik įrodo, kad pasitelkus šiuolaikines priemones gana paprasta pasiekti auditoriją, aukštus skaitomumo rodiklius. Dėl savo viešumo socialiniuose tinkluose iki šiol sulaukiu daug kritikos, bet, man regis, rašytojo tikslas ir yra pasiekti kuo daugiau žmonių.

Šių metų progreso konferencijoje „Login 2015“ akcentavau problemas, kurias matau šiandieninėje literatūroje. Viena jų yra ta, kad rašytojai nesistengia rasti būdų, kaip pasiekti grįžtamąjį ryšį. Jiems įprasta skųstis, kad negaunama finansavimo, o gyventi vien iš kūrybos sudėtinga, bet tokia situacija susiklosčiusi ne tik Lietuvoje. Užsienio pavyzdžiai tik įrodo, kad kuriantis žmogus iš savo darbo vargiai pasistato namus ar nusiperka naujausius automobilius. Bet juk kiekvienas renkasi.

VEIDAS: Išgirdus iš Lietuvos leidėjų „ne“, matyt, neliko nieko kito, kaip tik imtis knygos leidybos ir platinimo pačiam?

M.L.: Nesulaukęs leidyklų susidomėjimo pamaniau, kad galima sudaryti išankstinį dar neišleistų knygų užsakymą (norėjau pamatyti, kiek žmonių ryžtųsi mano knygą įsigyti). Instagrame galima rasti ne vieną kūrėją, tokiu būdu surinkusį tūkstančius gerbėjų ir išleidusį savo knygas. Pripažįstu, man pačiam buvo šiek tiek netikėta: per pirmą savaitę mano poezijos knygą užsisakė apie 1,5 tūkst. žmonių ir iki šiol ją vis dar perka. Neturėjau nuoseklaus plano dėl savo knygos, man tiesiog patiko rašyti, taigi eksperimentas pasiteisino. Žinoma, man labai padėjo patirtis, įgyta reklamos agentūroje, taip pat  socialinių medijų išmanymas.

VEIDAS: Kiek jums pačiam viešumas socialiniuose tinkluose pasirodė priimtinas?

M.L.: Dažnas, parašęs knygą, nuo jos atsiriboja: esą jūs galite įsigyti mano kūrinį, bet pats toliau nebendrauju. Nemanau, kad tai teisingas kelias, juolab kad šiandien tam turime visas galimybes. Asmeniškai aš pats stengiuosi savo skaitytojams skirti kuo daugiau dėmesio ir laiko. Neabejoju, kad tai viena priežasčių, kodėl tiek žmonių (daugiau nei 50 tūkst.) skaito mano mintis socialiniame tinkle. Jiems patinka nuolat juntamas ryšys. Bendraudamas su žmonėms jaučiu, kad jis jiems svarbus.

VEIDAS: Minėjote, kad norėdamas išleisti knygą kreipėtės į kelias dešimtis leidyklų, tačiau jos neatsiliepė. Kaip manote, kodėl leidėjai tokie abejingi jauniems talentams?

M.L.: Leidyklos mūsų šalyje vis dar labai senamadiškos, tarsi įstrigusios praėjusiame laike. Tačiau tai neturėtų stabdyti rašančių žmonių – visada yra kitų kelių. Galbūt tie keliai šiek tiek rizikingesni, bet verta juos išbandyti. Dažnas mano, kad Lietuvoje per maža rinka ir per daug kliūčių kažko pasiekti, bet tai netiesa.

VEIDAS: Kokias sąlygas rašytojams kelia Lietuvos leidyklos?

M.L.: Viena jų – kad parašyti kūriniai iki pasirodymo knygynų lentynose negali būti skelbiami internete, socialiniuose tinkluose. Šiuo klausimu mūsų leidėjai dar labai senamadiški. JAV ne viena leidykla pati „medžioja“ rašančius žmones, kurie dalijasi savo kūriniais socialiniuose tinkluose, ir siūlo jiems išleisti knygas. Deja, Lietuvoje nieko panašaus dar neturime. Galime pasidžiaugti tik Rašytojų sąjungos skelbiamo pirmosios knygos konkurso iniciatyva.

VEIDAS: Taigi jūs pats pasukote netradiciniu keliu: ėmėte skelbti savo knygą socialiniame tinkle?

M.L.: Taip, didžioji dalis mano poezijos knygos „Kniedytos mintys“ turinio buvo paskelbta nemokamai socialiniame tinkle. Kitas aspektas – kūrėjų sumaterialėjimas. Daugelis jų įsivaizduoja, kad kūryba turi būti priimama tik mokamais būdais. Bet tai – visiška atgyvena. Jei siūlomo produkto turinys kokybiškas, paslaugos vartotojas net ir turėdamas nemokamą prieigą norės atsilyginti tos paslaugos teikėjui. Taigi požiūris, kad viskas turėtų būti mokama, yra neteisingas. Aš net ir po knygos išleidimo dalimi savo kūrybos vis dar dalijuosi nemokamai. Kiekvienas autorius turėtų suvokti, kad lietuviai negali mokėti labai daug. Tai jei vieniems patinka kurti, o kitiems – skaityti, kodėl tuo nepasidalijus nemokamai? Juk ir tada galima išleisti knygą.

VEIDAS: Lietuvoje iki šiol netrūksta manančiųjų, kad jaunystė yra gana didelė, tačiau laikui bėgant praeinanti yda. Ar jūsų nežeidžia kritikos strėlės dėl amžiaus?

M.L.: Lietuvos visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad jaunas žmogus negali rašyti, negali garsiai kalbėti, nes jis dar esą nepakankamai subrendęs, nepakankamai pažinęs jį supantį pasaulį. Iš dalies esu linkęs su tuo sutikti, tačiau nereikėtų pamiršti, kad net ir jaunas žmogus yra sukaupęs daug patirties, išgyvenimų. Į pirmąją knygą ir stengiausi sudėti viską, ką esu patyręs per dar gana trumpą savo gyvenimą. Mano skaitytojai vertina atvirumą, jaučia, kad nesislepiu nuo jų po sudėtingiausiais žodžiais. Lietuvių literatūroje iki šiol nieko panašaus nebuvo. Gal pernelyg nuo skaitytojo atitolęs rašytojas, menkas jų tarpusavio ryšys ir yra atsakymas, kodėl literatūra mūsų šalyje patekusį į tokią sudėtingą situaciją. Aš kaip tik tai ir stengiuosi pakeisti.

VEIDAS: Prie jūsų kūrybos sėkmės nemažai prisidėjo darbas reklamos agentūroje: rinkodaros procesų ir reklamos socialiniuose tinkluose išmanymas. Vis dėlto ar nepavargstate būti nuolat pasiekiamas?

M.L.: Norint būti pastebėtam, žinomam ir skaitomam šiandien nebeužtenka sukurti ir užrašyti savo minčių. Ne mažiau svarbu išreikšti jas siejant su vaizdu, garsu ir stebėti, kaip tai evoliucionuoja socialiniuose tinkluose. Taip, tai iš tiesų atima nemažai laisvo laiko. Bet jei nesi matomas internete ar socialiniame tinkle, tavęs tiesiog nėra. Tai, kad rašytojai bijo savo skaitytojų, yra gana didelė problema. Tie, kurių šiandien nėra socialinėje erdvėje, matyt, suvokia, kad joje sulauks ne tik pagyrų, bet ir kritikos, patyčių. Tačiau tai neišvengiama, nes didžioji dalis visuomenės leidžia laiką internete. Nepaisant to, kiek tau metų – trisdešimt ar šešiasdešimt, reikėtų išmokti su tuo susigyventi.

VEIDAS: Kaip gerai pažįstate auditoriją, kuriai rašote?

M.L.: Kadangi dirbu su socialine medija, žinau, kaip patikrinti, kiek procentų besilankančiųjų mano puslapyje sudaro moterys, o kiek vyrai. Tiesa ta, kad apie 80 proc. mano skaitytojų – moterys. Vyrai sunkiau atsiveria, o galbūt nenori pripažinti, kad juos domina kūryba. Bet sulaukiu ir jų užklausų bei žinučių.

VEIDAS: Kritikai apibūdina jus kaip jausmo poetą ir sentencijų meistrą, kuriam pavyksta užčiuopti visuomenės pulsą. Į kokias problemas gilinatės savo eilėmis?

M.L.: Tik nedidelė dalis žmonių šiandien nebijo kalbėti apie savo vidinį pasaulį. Aš stengiuosi nieko neslėpti, nes tikiu, kad blogiausias dalykas, kurį galime padaryti, yra tylėti ir užsisklęsti savyje.

Pats neslepiu savo jausmų ir sulaukiu daugybės žmonių žinučių. Vienomis jų man dėkojama už tai, kad palaikau ar išklausau, kitomis diskutuojama tam tikrais klausimais. Mūsų visuomenėje bene labiausiai ir trūksta vienas kito palaikymo. Taip pat man svarbios žmogaus teisės. Visa savo kūryba stengiuosi akcentuoti, kad meilei ar jausmams nėra vidinio paliepimo, taigi negalime smerkti homoseksualių santykių.

Daug dėmesio skiriu ir vyro įvaizdžiui šiuolaikinėje visuomenėje. Iki šiol manoma, kad vyras turi būti stiprus, nerodyti vidinių išgyvenimų, tačiau galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje žudosi triskart daugiau vyrų nei moterų?

VEIDAS: Mantvydai, kaip atrodo šiandienos rašytojo kūrybos procesas?

M.L.: Iš tiesų nesu linkęs hiperbolizuoti kūrybos proceso, man nereikia smilgos, cigaro ar pypkės. Stengiuosi žiūrėti į tai kaip į darbo procesą, kuriam būtina aiški struktūra. Pasitaiko, žinoma, ir staigių minčių proveržių, kai būtina viską mesti ir rašyti, bet dažniausiai sugebu save suvaldyti. Visada po ranka turiu popieriaus ir telefoną, kad galėčiau konspektuoti mintis. Kartais mintį, kurią įkvėpė per radiją skambanti daina, užsirašau net automobiliui stabtelėjus prie žalio šviesoforo signalo. Rašymui esu paskyręs tam tikras dienas, tuomet ir rašau vienumoje. Manau kiekvienam iš mūsų labai svarbu išmokti pabūti pačiam su savimi.

VEIDAS: Ar turite rašytojų autoritetų, o gal skaitote tik savo kūrybą?

M.L.: Neskaitant kitų autorių kūrinių kažką parašyti pačiam būtų labai sudėtinga, gal net neįmanoma. Esu perskaitęs beveik visas amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowski’o knygas. Iki šiol mane įkvepia jo rašymo stilius – šiek tiek atžagarus, vulgarus, tačiau aiškus ir kitoks nei daugelio rašytojų. O lietuvių literatūra man atrodo pernelyg apkrauta aforizmais ir sudėtingiausiais žodžiais. Panaši situacija ir dėl lietuviškų kino filmų, kurie persmelkti tam tikros melancholijos.

Atvirai pasakysiu, kad tai, ką skaičiau mokykloje, nedarė manęs laimingu žmogumi. Sudėtingi, dažniausiai neigiamą emocinį krūvį turintys kūriniai man kėlė klausimą, kodėl lietuviai rašo taip liūdnai. Pakanka perskaityti keletą Romualdo Granausko ar Žemaitės eilučių, ir iš veido pameti šypseną. Man patinka rašyti kitaip. Tikiu, jog net ir liūdną emociją galima perteikti taip, kad žmogus pajustų, jog ne viskas juoda, yra išeitis. Taigi stengiuosi nuteikti save pozityviai.

VEIDAS: Kaip reikėtų iššifruoti jūsų knygos „Kniedytos mintys“ pavadinimą?

M.L.: Pavadinimas gimė iš vieno mano eilėraščio: „Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net, jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.“ Taigi kai kurios iš jų yra mūsų pačių prikniedytos, kai kurios – aplinkinių prilipintos, nuo kai kurių bėgame, bandome nusikratyti, bet ne visada pavyksta. O jei pabėgame, jų vietoje atsiveria skylės ir randai… Tai atspindi šiandieninę mano būseną ir kūrybą.

VEIDAS: Šiandien jūsų knygą „Kniedytos mintys“ galima išvysti ir knygynų lentynose. Žinomumas ir populiarumas socialiniuose tinkluose atvėrė duris ir į šią rinką?

M.L.: Kone trys dešimtys leidyklų, į kurių duris beldžiausi ir kurios sakė „ne“, po knygos pasirodymo pačios ėmė mane kviestis. Taigi paneigiau daugybę stereotipų, kuriuos susikūriau ir aš pats. Pavyzdžiui, viena iš tų nuostatų buvo ta, kad jei nesi pasirašęs kontrakto su leidykla, negali dalyvauti knygų mugėje. Tačiau net ir sustabarėjusiame leidyklų pasaulyje esama šviesos: leidykla „Obuolys“ pati mane į ją pakvietė. Šiandien jau palengva galvoju ir apie antrą knygą.

VEIDAS: Savo skaitytojams buvote pažadėjęs, kad kiekvienas, užsisakęs knygą per pirmą savaitę, gaus dovanų ir jūsų ranka rašytą eilėraštį. Ar skaičiavote, kiek jų teko dovanoti?

M.L.: Su spaustuve buvau sutaręs, kad ji išspausdins knygų kiekį pagal jų poreikį. Geriausiu atveju tikėjausi ne daugiau kaip 300 egzempliorių. Tačiau skaitytojai mano optimistinį variantą viršijo penkiskart. Taigi pasiūlymo dovanoti į knygą ranka įrašytą eilėraštį teko atsisakyti jau antrą ar trečią dieną. Kad galėčiau pasirašyti visas žadėtas knygas, būčiau turėjęs pasiimti kelis laisvadienius ir nuo ryto iki vakaro jas pasirašinėti. Dalies knygos pirkėjų teko atsiprašyti, nes pajutau, kad poreikis toks, jog fiziškai nebepajėgsiu pasirašyti.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Scanpix

Pirmadienį ligoninėje Liubeke mirė 87 metų vokiečių rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Gunteris Grassas.

1927-aisiais laisvajame mieste Dancige (dabar – Lenkijos Gdanskas) gimusio rašytojo jaunystę lėmė Antrasis pasaulinis karas: sulaukęs septyniolikos 1944–1945 m. G.Grassas tarnavo SS tankų divizijoje Dresdene, o sąjungininkams užėmus miestą 1945–1946 m. praleido amerikiečių nelaisvėje.

Grįžęs namo dirbo kalio kasyklose, po kelerių metų pradėjo dailės studijas (daugelį savo knygų rašytojas vėliau iliustruodavo pats). 1956 m. G.Grassas debiutavo kaip lyrikas, po metų – kaip dramaturgas. Bet pasaulinę šlovę jam atnešė romanas „Skardinis būgnelis“, pasirodęs 1959 m. Juo pradėta vadinamoji Dancigo trilogija, kurią 1961 m. pratęsė romanas „Katė ir pelė“, o 1963 m. – „Šuniški metai“. Trilogijoje pasakojama apie berniuką Oskarą iš Dancigo miesto, kuris, stebėdamas nacistų valdžios veiksmus, nebenori suaugti… 1978 m. režisierius Volkeris Schlondorffas sukūrė filmą „Skardinio būgnelio“ motyvais, kuris buvo apdovanotas „Auksinės palmės šakele“ ir „Oskaru“.

Daugeliui vokiečių G.Grassas tapo pokarinės kartos, kuriai teko atsakomybė už tėvų dalyvavimą nacizmo nusikaltimuose, nuomonės reiškėju, pripažįstančiu praeities kaltes, bet kartu raginančiu tarptautinę bendruomenę leisti Vokietijai tapti savimi pasitikinčia demokratiška valstybe.

„Negali būti taip, kad mano vaikai ir vaikaičiai kentėtų dėl stigmos, jog jie vokiečiai, – pareiškė G.Grassas, gavęs Nobelio premiją. –  Bet šie vaikai taip pat turi jausti atsakomybę už tai, kad tai niekada nebepasikartotų Vokietijoje.“

Prieš mirtį rašytojas įspėjo dėl naujo pasaulinio karo grėsmės. „Viena vertus, turime Ukrainą, kur situacija nesitaiso; Izraelyje ir Palestinoje reikalai blogėja; dar ta katastrofa, kurią amerikiečiai paliko Irake, „Islamo valstybės“ žiaurumai ir Sirijos problema“, – sakė jis Ispanijos dienraščiui duotame interviu, paskelbtame jau po rašytojo mirties. – Mes rizikuojame padaryti savo ankstesnes klaidas. To nė nesuvokdami galime it somnambulai nueiti į pasaulinį karą.“

Sekmadienį, kovo 29 dieną, eidamas 68-uosius, po sunkios ligos mirė rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Dirgėla.

Gimęs 1947 m. vasario 21 d. netoli Endriejavo (Klaipėdos r.), baigė vidurinę mokyklą Gargžduose, vėliau Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo žurnalistinį darbą „Gimtojo krašto“, „Komjaunimo tiesos“, „Metų“ redakcijose. Kartu su Rimantu Šaveliu parašė scenarijų kino filmui „Arkliavagio duktė“.

Kūrybinį P.Dirgėlos palikimą sudaro daugiau negu dvidešimt prozos knygų. Rašytoją ypač išgarsino istoriniai romanai „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, „Anciliaus ežeras“. Tačiau giliausiu, plačiausiai aprėpiančiu P.Dirgėlos veikalu laikomas jo istoriosofinių romanų ciklas „Karalystė. Žemės keleivių epas“, kurį sudaro keturios dalys: „Benamių knygos“ (1997), „Ceremonijų knygos“ (2002), „Vilties pilnųjų knygos“ (2003) ir „Alibi knygos“ (2004). Kurdamas paskutinę dalį, rašytojas nekart aplenkė laiką: tarkim, vaizdavo tuomet dar tebevykusius Lietuvos eurointegracijos procesus. „Veidui“ pasakojo vėliau su nerimu laukdavęs jau aprašytų įvykių spėliodamas,  teks taisyti leidykloje gulintį rankraštį ar neteks: nė karto to daryti nereikėjo.

„Karalystei“ itin pravertė 80 tomų dienoraščių, kuriuose P.Dirgėla nuo 1988-ųjų kruopščiai žymėdavosi svarbiausius Lietuvos ir jai įtakos galinčius turėti pasaulio įvykius. O įtaka, anot rašytojo, buvo akivaizdi, tik žmonės, abejingai permesdami akimis kasdienę įvykių kroniką, dažnai tų priežastinių ryšių neįžvelgdavo.

P.Dirgėlos kūryba įvertinta Žemaitės, Simono Daukanto, Antano Vaičiulaičio, Lietuvos rašytojų sąjungos, Vyriausybės meno premijomis. 2003 m. jam paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2007 m.  rašytojas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Sausio 25-osios naktį Vilniuje, eidamas 93-iuosius metus, mirė rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Mikelinskas.

Jis gimė 1922 m. gegužės 6 d. Žadeikėliuose, Pasvalio valsčiuje. „Vaikystėje galvojau, kad būsiu malūnininkas, o jaunystėje patraukė dailė. Saločiuose, kur mokiausi penktame ir šeštame skyriuose, pagarsėjau kaip geriausias mokinys, puikus dailininkas ir sportininkas, išmokęs miestelio šikindriskius pasigaminti kojūkus ir jais stypčioti per balas ir purvynus“, – teigė rašytojas. Tačiau 1937 m. įstojęs į Pasvalio gimnaziją joje buvo pravardžiuojamas „tėte“, nes vyriausias klasėje iš baltai uniformuotų gimnazistų išsiskirdavo juoda namie austo milelio apranga.

1942 m. balandį J.Mikelinskas pirmasis iš gimnazistų išvyko į Darbo tarnybą Vokietijoje, norėdamas užsitikrinti teisę baigti gimnaziją ir stoti į aukštąją mokyklą.

„Iš pradžių apsistojome Rytprūsiuose, paskui Riugeno saloje. Daugiausiai dirbome prie kopų sutvirtinimo, aerodromo praplėtimo bei sutvarkymo, o rudenį padėjome ūkininkams sudoroti derlių. Galiu nenusikalsdamas tiesai sakyti, kad tai buvo ne Darbo, o tikra Vyriškumo mokykla. Ir ne tik dėl to, kad išmokom darbuotis su kastuvu ir šautuvu, bet ir todėl, kad užsigrūdinom kūnu ir dvasia per karines pratybas, manevrus, sportą, žygius pilna apranga po 20 ir net 40 km. Mes, lietuviai, ten nepatyrėme nei diskriminacijos, nei rasizmo, nei neteisybių“, – vėliau liudijo J.Mikelinskas, grįžęs į Lietuvą baigti gimnazijos 1943 m. vasarį. Romaną „Už horizonto – laisvė“ (1978), atspindėjusį šią patirtį, kolega Vytautas Sirijos Gira viešai išvadins fašistiniu.

Būtent Darbo tarnybos Vokietijoje įspūdžiai po gimnazijos pastūmėjo jaunuolį rinktis ne dailę, o literatūrą. Pasirinko studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą, nes siekė plataus intelektualinio pasirengimo, o kultūros ir literatūros pasaulio sostinė tuo metu buvo Paryžius.

„Netikrumas prasidėjo jau pirmomis studijų Vilniuje dienomis (įstojau 1947-aisiais). Skubėjau su dar mažai pažįstamu draugu, tokiu pačiu fuksu, kaip ir aš, Lvovo gatve. Staiga prie mudviejų sustojo amerikietiškas „viliukas“, kažkas trinktelėjo, aiktelėjo ar stuktelėjo, ir… pasijutau gatvėje vienas. Kokios galėjo būti mano studijos, kai, draugui dingus ir nebeatsiradus, kiekviena diena universitete galėjo būti paskutinė. Tam buvo rimta priežastis – juk stodamas nuslėpiau, kad beveik vienerius metus praleidau Vokietijoje su kastuvu ir šautuvu rankoje“, – pasakojo J.Mikelinskas.

Baigęs universitetą mokytojavo, kaip rašytojas debiutavo 1960 m. novelių rinkiniu „Senis po laikrodžiu“. Pirmasis romanas „Vandens nešėja“ išleistas 1964 m., paskui išėjo romanai „O laikrodis eina“ (1966), „Genys yra margas“ (1976), „Juodųjų eglių šalis“ (1988), „Kur lygūs laukai“, kurio pirmoji dalis pasirodė 1981-aisiais, antroji – 1990 m. Šį kūrinį autorius vadino trilogija, tačiau trečioji „Kur lygūs laukai“ dalis taip ir pasiliko juodraštyje, nes paskutiniuosius dešimtmečius rašytojas skyrė publicistikai. Išėjo jo straipsnių rinkiniai „Kelionė į Delfus“ (1994), „Žmogus ir jo legenda“ (2002), „Kada Kodėl taps Todėl?“ (2004), „Kodėl yra taip, kaip yra?“ (2006), „Niurnbergo šešėlis“ (2009).

Ilgą gyvenimą nugyvenęs J.Mikelinskas neslėpė, kad geriausiai jautėsi tarpukario Lietuvoje, kai šalies gyventojai gerbė savo šalį. Joje irgi pasitaikydavo visko, užtat teisybės būta gerokai daugiau…

Sovietmečiu aštuonis kartus tėviškę aplankęs išeivijos mokslininkas savo detektyvų veiksmui apgalvotai pasirinko devintąjį dešimtmetį Lietuvoje.

Renata Baltrušaitytė

Artėjančios tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizatoriai pasirinko intriguojantį renginio devizą „Nenušaunamas žanras: detektyvas“. Pasirinko pernelyg neslėpdami, jog Lietuvoje detektyvas nenušaunamas pirmiausia todėl, kad mažai belikę rimtesnio kalibro taikinių. Mūsų rašytojai atskirus detektyvinės schemos atributus dažniau pasitelkia nebent kaip platesnę auditoriją viliojantį masalą, kaip istorinio, psichologinio, politines pervartas atspindinčio ar tiesiog ironiškai realistinio pasakojimo „galanteriją“. Ir, be abejo, tikisi, kad skaitytojai tokį kaukių žaidimą suvokia ir įvertina.

Į „grynojo“ detektyvo autorius kone aiškiausiai pretenduoja profesionalių pareigūnų – Zurabo Džavachišvilio ir Beatos Januškaitės-Lukaševič literatūrinis tandemas, šįmet pristatęs savo naują romaną „Nespeiskite katės į kampą“. Niekas nedrįstų jiems priekaištauti dėl prasto tyrimų virtuvės pažinimo ar nuobodžios įvykių schemos, tačiau reiklesnį literatūriniam stiliui skaitytoją erzina primityvoka kūrinio kalba.

Šįmet seną pomėgį rašyti detektyvus trečiuoju romanu „Mirtina meilė“ prisiminęs žurnalistas Valdas Bartas (Bartasevičius) literatūriniu požiūriu pranašesnis. Kaip ir praeityje fizikas, o dabar vien rašytoju sau leidžiantis būti Kazys Almenas, šįmet pristatęs trečiąjį romaną „Trispalvė Iljičiui“ iš serijos apie devintojo dešimtmečio Kauno nuovados tyrėją Donatą Vėbrą.

Tarp Lietuvos ir Amerikos

„Veido“ kalbinamas K.Almenas iškart pabrėžė, kad savąja detektyvinių romanų serija pirmiausia siekė įamžinti ano laikmečio Lietuvos buitinį ir psichologinį foną, kuris jam, išeivijos atstovui (1944 m., būdamas devynerių, K.Almenas su tėvais pasitraukė į Vokietiją, o 1959 m. įsikūrė JAV), viešnagių gimtajame krašte metu palikdavo neišdildomą įspūdį. Ir ne vien todėl, kad, nepaisant tuščių vietos krautuvių, giminaičiai Kaune svečiui gebėdavo padengti puikų stalą, kuriuo patys labai didžiuodavosi, nes „kombinuodami“ produktus jausdavosi pasiekę nedideles pergales prieš valdančią sistemą.

Beje, Kaune, iš kurio karui baigiantis Kazio šeima ir bėgo į Vakarus, JAV piliečiams nakvynės būdavo leidžiama likti tik iki 1972 m., kol nesusidegino Romas Kalanta. Todėl 1967 ir 1969 m. K.Almenas Kaune yra praleidęs po keletą dienų.

O jau 1983 m. atvykusį skaityti paskaitų ciklo Kaune veikiančiame Energetikos institute mokslininką saugumiečiai kiekvieną rytą pasitikdavo prie viešbučio Vilniuje ir kiekvieną vakarą gabendavo sostinėn atgal. „Kaip didelį poną beveik mėnesį mane aptarnaudavo du kagėbistai su juoda „Volga“. Vienas sėdėdavo prie vairo, o kitas bendraudavo keliaujant ir visuose susitikimuose sekiodavo iš paskos“, – linksmai prisimena dabar Vilniaus senamiestyje įsikūręs K.Almenas.

Šią asmeninę patirtį jis panaudojo romane „Vaivos juosta“, aprašydamas Kaune viešintį JAV universiteto profesorių, besistebintį sovietinės kompiuterinės technikos atsilikimu: mat panašios kartos kompiuteriais jis, penkiasdešimtmetis, JAV programuodavo dar būdamas studentas.

Bet tai – kone vienintelis ryškesnis epizodas trijose knygose, leidžiantis įtarti, kad romanų autorius pats priklausė JAV lietuvių bendruomenei. Užtat su ten įsikūrusiais tautiečiais K.Almenas ketina „atsirokuoti“ ketvirtajame, jau baigtame, bet autoriaus tebetaisinėjamame detektyvinės serijos romane. Jame aprašoma jaunučio seržanto Donato Vėbros viešnagė pas JAV gyvenantį pusbrolį 1976-aisiais, kuri, autoriaus pripažinimu, tikrovėje dėl geležinės uždangos būtų buvusi menkai tikėtina. Tačiau čia – viso labo detektyvinių romanų serija, o ne autentiškas tikrovės atspindys. Svarbiausia, kad ten, už Atlanto, svečiui iš Kauno susiklosto aplinkybės, leidžiančios neoficialiai tirti įdomų nusikaltimą…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Kaip rašytojas virsta drakonologu, arba kodėl gyvenimas iš literatūros yra košmaras.

Iškart spaudžiu autorių prisipažinti: ar parašęs „Istorijas apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ kartais nepasijuto esąs drakonas? „Pagavote… Yra tokia teorija. Kol rašiau, to nesupratau, tik jutau, kad abu personažai – tiek jaunasis riteris Tenksalotas, tiek senasis drakonas Kaindlis – man įtartinai simpatiški. Vėliau supratau, kad abu jie esu aš pats, tik vienas jaunystėje, kuri jau praėjo, o kitas – senatvėje, kuri ne už kalnų“, – dėsto Gintaras Grajauskas.
Taigi jaunystėje visi būname riteriai? „Taip, naujokai riteriai. Žaloki dar“, – neprieštaraudamas sutinka Gintaras.
O senatvėje, vadinasi, visi užsiauginame devynias galvas? „Tik kai kurie. Pusgalviai neužsiaugina“, – patikslina ramiu patyrusio drakonologo tonu.

Žmonės ir drakonai

Pasak G.Grajausko, ši knyga jam pačiam netikėta, atsiradusi be jokio įspėjimo: „Iki tol nebuvo nieko, ir staiga per penketą minučių atsirado ir istorijų apmatai, ir veikėjų vardai. Kol rašiau pirmąją istoriją, savo eilės galvoje laukė kelios kitos. Viskas klostėsi nuosekliai ir logiškai, tik bedėliojant drakono galvos truputėlį susikeitė vietomis. Tam, kad pirmiau būtų papasakota apie galvą girtuoklę, o vėliau apie galvą blaivininkę… Galiausiai apskritai pasimečiau tarp galvų numerių, nes niekad nebuvau stiprus matematikas.“
O tai, kad penktoji galva, kuri prisipažįsta besanti moteris, atsidūrė pačiame drakono centre – atsitiktinumas ar dėsnis? „Taip ir turėtų būti. Juk ji ir yra tikrų tikriausia moteris, nors kitos galvos turi tam tikrų įtarimų. Moteris su visais iš to kylančiais priekaištais vyriškam pasauliui“, – šypteli autorius.
Gintaras dėsto, kad žmogus yra kaip sliekas: jis realybę mato kaip tunelį, kurį pats prieš save išsirausia. O devynios drakono galvos turi galimybę plačiau apsižvalgyti. Ar žmogui tai nepasiekiama?
„Tikriausiai taip. Turbūt nėra tokių, kurie visumą jaučia kasdien, bet yra tų, kuriems visuma yra kažkada žybtelėjusi, nušvitusi ar dingtelėjusi. Ir vieno tokio žybtelėjimo paprastai užtenka, kad sutriktum ir kitaip matydamas toliau tuo pačiu tuneliu nebegalėtum eiti“, – liudija rašytojas drakonologas.
Knygos iliustratorė Lina Kusaitė, gyvenanti Briuselyje, jam kartą parašė: „Aš supratau, apie ką ši knyga. Ji apie tai, kaip pasiekti nušvitimą.“ Beliko pritarti dailininkės atradimui: tik atsargiai pataisė, kad svarbiau yra siekti, o ne pasiekti.
Yra dalykas, kurio drakonams galime besąlygiškai pavydėti, – tai apsauginis vožtuvas. Žmonės dažnai vartoja posakį: „nuleisti garą“, o drakonai prireikus jį iš tiesų nuleidžia, atidarydami specialų vožtuvą. Naudingas daikčiukas, ar ne? „Oi, koks reikalingas. Kiek žmonių gyvybių galėtų išgelbėti… Aišku, žmonės turi savo surogatinių vožtuvėlių: kas medituoja, kas “šnapsą” geria, kas po gamtą vaikšto. Visa tai – lėto veikimo vožtuvėliai. Tik jų poveikis ne toks garantuotas, kaip patraukus rankenėlę ir nuleidus garą“, – komentuoja Gintaras.
Tačiau tuomet galėtume klausti, kodėl kiekviena drakono galva pilna savų kompleksų: juk galėjo tiesiog imti ir patraukti rankenėlę… „Matyt, ir patraukia retkarčiais, antraip viena kitai gerkles perkąstų, šitokios skirtingos būdamos“, – tikina drakonologas.
Vis dėlto puiku, primenu, kad jos, visos devynios, sugeba dainuoti choru. Kai drakonas uždainuoja visas – tai turėtų būti didžiulė jėga! Tačiau taip tikriausiai retai nutinka… „Mhm“, – tyliai pritaria pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Mano vabalas pavirto milžinu“, – džiaugiasi aktoriumi atvirtęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius.

Stalas, nejaukios elektra spindinčio metalo kėdės, ant kurių sėdės žavios prokuristės tardomi Zamzos. Visa kita – Franzas Kafka ir keturi aktoriai scenoje: toks naujasis Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro studijoje.
Tiesa, dar yra pasaulio žemėlapis, kuriame ant visų žemynų valstybių skersai išilgai mirga vienas ir tas pats pavadinimas: „Tėvas“, „Tėvas“, „Tėvas“… Ir sūnus Gregoras, prašomas nurodyti, kur gyvena, beviltiškai nuleidžia rankas.
„Iš esmės tėvas ir sūnus kalbasi tik vienoje scenoje. Sūnus viską suvokia tik būdamas užsidaręs, nesikalbėdamas. Tik būnant savyje prasideda suvokimas. Tėvas taip pat viską suvokia tik nesikalbėdamas su sūnumi. Įdomu tai, kad jie susikalba tik tuomet, kai nesikalba. Jų vektoriai išsiskiria tik pradėjus kalbėtis“, – savo interviu teigė režisierius.
O aš mėginu prašnekinti jo tėvą Eugenijų Ignatavičių – diplomuotą aktorių, po daugelio metų sūnaus sugrąžintą į sceną. „Norėjau tik padėti Pauliui – mačiau, koks jam svarbus šis darbas, ir supratau, kad be užmokesčio jis nepasisamdys kito aktoriaus. Maniau, man, seniui, tereikės ant lovos pagulėti ir pakriuksėti… Nesitikėjau, kad bus toks rimtas vaidmuo. O čia – po pusdienį trunkančios repeticijos, ir dar peržiūros vakarais… Vakare parėjęs krintu iš nuovargio, apie jokį rašymą nebesinori galvoti“, – kloja prozininkas.

Priešingi poliai

Klausydamasi žiūriu į akis ir mėginu suprasti, kiek šiame Eugenijaus monologe Kafkos, kiek – Ignatavičių, o kiek – mūsų kitų. Viskas taip kietai susipynę.
„Sakoma tik tai, kas yra paviršiuje, šios dienos emociniame lauke. O iš esmės – tėvas myli sūnų ir sūnus myli tėvą, bet visa tai taip giliai užkasta… Tėvas užsiėmęs, mąsto, kaip aprūpinti šeimą duona kasdienine, o tai nelengva, todėl vaikais šeimoje labiau rūpinasi motina. Tėvas siekia sūnų užauginti praktišką, energingą, stiprų verslininką, nes pasaulis jam atrodo labai klastingas. Nori, kad sūnus tęstų šeimos tradicijas. O sūnus labai jautrus, visiškai kitos prigimties, tik tėvas nemato reikalo gilintis į vaiko psichologiją. Siunčia jį naktimis gabenti prekių net nesusimąstydamas, kad mažas vaikas gali tiesiog bijoti… Parenka jam spartietiškus užsiėmimus: verčia plaukioti, jodinėti žirgais, kitaip sportuoti, vedasi į pirtį, kurioje šis stipruolio tėvo fone jaučiasi dar menkas ir bejėgis. Laikė berniuką, kuriam buvo stiprus autoritetas, savo tvirtame kumštyje.
Ir štai miršta motina, tėvo pasaulis apsiverčia. Jis skaudžiai išgyvena ilgesį, jo sveikata sušlubuoja. O sūnus, priešingai, išskečia sparnus, susiranda draugų, susižada, nė nejausdamas reikalo tai aptarti su tėvu. Šis tūno vienas savo kambaryje, jaučiasi pamirštas. Nori, kad sūnus jį lankytų kasdien, kviestų į savo šventes. Ir kai šis nepasirodo ištisomis savaitėmis, manosi nesulaukiąs dėkingumo, kurio savo meile yra nusipelnęs.
Bet sūnus jau įprato vengti jų susitikimų. Nuo vaikystės užsidarydavo kitame kambaryje, kad nebūtų apšauktas dėl neparuoštų pamokų ar kitų dalykų. Jie nejučiomis virto vienas kitam priešingais poliais…“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sveikindami naujuosius Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, „Veido“ puslapiuose kalbiname vieną iš jų – rašytoją Henriką Algį Čigriejų.

Kad nepasiklystumėte Henriko A.Čigriejaus prozoje, turite gerai išmokti keturias jo pasaulio puses. Šiaurėje – Latvija, Bauskės ir Rygos miestai: iki sienos vos dešimt kilometrų. „Tėvas važiuodavo į Bauskę žuvelių pirkt, o į Rygos turgų – rudens gėrybių parduot. Bet aš nė už jokius pinigus nenorėjau turguje stovėti“, – prisimena šeimininkas.
Pietuose – Pasvalys, už kurio kažkur paslaptingose tolumose dunkso ir Vilnius. Rytuose už dvidešimt dviejų kilometrų – didelis ir gražus Biržų miestas: „Važiuoji per bruką, dantys tik barška“, – liudija išsaugotas vaiko įspūdis.
Vis dėlto pati mieliausia būdavo vakarų kryptis: ten už dvylikos kilometrų – prieškario Saločių miestelis, į kurį veda šimtmetrinis Dariaus ir Girėno tiltas per Mūšos upę. „Saločiuose buvo daug krautuvių, kur gulėdavo audinių rietimai, visokie blizgučiai. Įsivaizduodavau, kad Berlynas, Paryžius ir visas gražusis pasaulis toje pat pusėje. Mąsčiau, kad atėjus laikui į jį turbūt nuvažiuosiu. Bet visų pirma nuvažiuok, žmogau, iki Saločių“, – sako H.A.Čigriejus.
Per Antanines, kurios šiame krašte reikšmingumu tolygios Velykoms ir Kalėdoms, į miestelį priplūsdavo daugybė žmonių. Pardavėjai statydavo savo „būdeles“, jose pardavinėdavo skareles, armonikėles, ledus ir krakmolinius saldainius, apvyniotus blizgučiais tarsi pasienio stulpai. „Tėvas palikdavo arklį kieme pas pažįstamus ir traukdavom į bažnyčią. Mano močiutė kilusi iš aukštų dvasininkų giminės: Antanas Pranciškus Audzijonis Vilniaus vyskupas buvo, todėl jai, o kartu ir man, kunigai leisdavo melstis altoriaus pusėje. Ten jokios grūsties ir viskas puikiai matyti, tik vaikui išbūti ilgesnes pamaldas visvien sunku. Lauki nesulauki, kada bėgsi į kermošių gardėsių pirkti. O namo parvažiavus laukdavo trečioji šventės dalis: juk mano tėvelis buvo Antanas. Todėl – baltos staltiesės, tėvas baltais marškiniais su alaus ąsočiu vaikšto pirmyn ir atgal, o už stalų giminės ir kaimynai dainą traukia“, – pasakoja H.A.Čigriejus.
Kurgi mes stovime? Ogi rašytojo vaikystės Vidugirių kaime, kurio girios anaiptol nesupa tankiu ratu, nors tolėliau miškų yra. „Dar XIX amžiuje toje vietoje buvo iškastas pirmasis šulinys ir pradėjo kurtis kaimas. Vėliau jis skirstėsi vienkiemiais, tik kaimo pavadinimas išliko. O sovietmečiu mūsų sodybą melioratoriai taip švariai „nuskuto“, kad dabar pravažiuodamas pats nesuprantu, kurioje vietoje namo būta: vien kiškiai laksto po laukus“, – neslepia rašytojas.
Kas šeimos belikę, persikėlė į Saločius. Bet ir Saločiai jau buvo nebe tie: 1944-aisiais, frontui atsitraukiant per Šventą Oną, supleškėjo ne tik gražioji medinė bažnyčia, bet ir didžiuma trobų.

Mokytojo kelias

„O jūs vis tebegyvenat Vidugiriuose“, – pabrėžiu, nors už lango abejingai dėbso Žirmūnų daugiabučiai. „Taip ir yra. Juozas Aputis sakydavo: „Kaip gera būti rašytoju – ką nori, tą ir padarei.“ Aš noriu išsaugoti Vidugirius savo popieriuose, – aiškina rašytojas. – O Vilnius – baisu kam prasitarti, ypač mano draugui, ištikimam sostinės gerbėjui Tomui Sakalauskui, – man taip ir liko svetimas. Gražus miestas, nesu aklas, kad to nematyčiau, bet neprigyju aš prie jo. Žmona ir dukterys neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi kažkur kitur, o man saulė čia teka ne taip, kaip Vidugiriuose. Nors Vilniuje gyvenu jau nuo 1953 metų.“
Vilniaus universitetą H.A.Čigriejus baigė gaudamas „laisvą diplomą“, nes už tam tikras studijų metų „išdaigas“ (per Vėlines padėtą gėlytę ant Jono Basanavičiaus kapo, pašūkavimus už Antaną Kučingį Operos ir baleto teatre) jam uždraudė dirbti pedagoginį darbą. Tokio diplomo troško daugelis kurso draugų, gavusių paskyrimus į atokias rajonų mokyklas. O Henrikas atvirkščiai: mokytojauti norėjo.
„Mokytojas nuo pat vaikystės dienų man buvo aukščiausia vertybė. Ir tėvas, nors buvo laisvamanis ir su giminaičiais kunigais gerai nesueidavo, pašėlusiai gerbė mokytojus. Sakydavo, jog paskutines kelnes nusimautų, jei tai padėtų man tapti mokytoju. Bet aš tuomet ketinau stoti į Dailės institutą, o dailininkas tėvo akyse buvo nerimtas personažas“, – prisimena pašnekovas.
Likimo paradoksas: vienintelė rašytojo tarnyba iki pat pensijos buvo mokytojavimas Vilniaus kooperacijos technikume (dabar – kolegija). Kai ten estetiką ir kultūros istoriją dėstęs Juozapas Girdzijauskas gavo kvietimą aspirantūron, H.A.Čigriejus nuėjo ir buvo priimtas. „Sakyčiau, patekau kaip žuvis į vandenį. Literatūra ir pedagogika – nežmoniškai pavydžios mūzos. Lituanisto darbas vidurinėje mokykloje, kai po pamokų turi taisyti rašinius ir pratybas, praktiškai nepalieka laiko kūrybiniam darbui. O švietėjiškos disciplinos dėstymas ekonominio profilio mokykloje suteikė tokią galimybę“, – džiaugiasi rašytojas.
„Vagos“ leidykla jam pamėtėdavo vertimų, kurie leisdavo papildomai užsidirbti. Porą knygų išvertė ir iš latvių kalbos, kad vaikystėje iš „skerslatvių“ perimtų įgūdžių nepamirštų. Tie „skerslatviai“, pasak Henriko, pusiau latviai, pusiau lietuviai: „Būdavo, nuvažiuoji į Bauskę – ten pusė lietuvių, o Saločiuose – jau “skerslatvių” maišas“. Patekdavo į rankas ir latviškų laikraščių, iš kurių, pašnekovo tvirtinimu, galėjai spręsti apie aukštesnę kaimynų kultūrą. “Skerslatviai” būdavę šviesesni, daugiau apsiskaitę ir labiau knygą gerbiantys nei lietuviai.
Ir dar vienas svarbus dalykas: kadangi technikume mokydavosi iš provincijos atvykęs jaunimas, jis nebuvo išpaikintas taip, kaip miesto vidurinių mokyklų vaikai. „Ten išmokau pastebėti, kokie gražūs yra kukliųjų profesijų žmonės. Jie neturi didelių pretenzijų, bet tarp jų yra tokių apsiskaičiusių šviesuolių, kad ne vienas „aukštosios prabos“ inteligentas galėtų pavydėti“, – tvirtina H.A.Čigriejus.
Sovietmečiu jis draugams girdavosi, kad nepriklausomybei atėjus dėstytų lygiai taip pat, nieko nekeisdamas. „Niekad nesu paskaitoje ištaręs žodžių „buržuazinė Lietuva“. Turėjom tokį estetikos klubą, kuris į susitikimus kviesdavo menininkus ir rašytojus. Nepatikėsite, bet kartą ten vasario 16-ąją pilnai mokyklos aktų salei Laimonas Noreika skaitė Maironį. O per pamokas su mokiniais skaitydavom ir Bernardą Brazdžionį“, – tikina ilgametis dėstytojas.

Negėrimo epidemija

Rašytojo novelėse atgyja ne tik Vidugirių kaimas, bet ir dvidešimto amžiaus viduryje jame gyvenę žmonės. Knygą „Varna braukia ašarą“ puošia archyvinės tų laikų fotografijos, kuriose galima įsižiūrėti į rašytojo novelių prototipų veidus. „Ne vienas jų iš ano pasaulio galėtų pagrasinti pirštu: „juk parašei šiek tiek ne taip“. Kartais ne šiek tiek, o smarkiai ne taip esu parašęs. Bet galiu pasiteisinti: juk ne protokolus, o literatūrą kūriau. Siekiau perteikti ano laikotarpio nuotaiką, perkelti iš jo visus medžius, visus žmones, kad būtų kaip gyvi, kad neliktų „nutrinti“ nuo Vidugirių ir Saločių žemės“, – teigia rašytojas.
Per savo literatūrinę karjerą, pakaitom kurdamas poeziją ir prozą, H.A.Čigriejus nėra sukūręs nė vienos dramos. Sakau, kad tai turbūt ir neduota: juk jo novelėse aštresnių konfliktų su žiburiu nerastum. „Mūsų krašto žmonės tikrai nebuvo pikti. Pokaris juos, kaip ir visur kitur Lietuvoje, suerzino, bet gyvi išlikę nekibo vienas kitam į plaukus ir akių nedraskė. Gal toks šiaurietiškas būdas? Žmogus žmogui daug ką gali padaryti, bet svarbu nepaleisti iš savo širdies šunų. Mūsų krašte žmonės mokėjo užspausti keršto gyslelę, neleisti jam prasiveržti. O kerštas, kaip sakė Homeras, baisiai saldus, bet vyrų širdyse jis pavirsta į visa naikinančią ugnį“, – svarsto rašytojas.
Nacionalinė kultūros ir meno premija H.A.Čigriejui skirta tik iš ketvirto karto. Pašnekovas neslepia, kad jei ją būtų gavęs pirmojo teikimo metu 2007-aisiais, kai komisijos balsavime vienu balsu nusileido išeivijos kolegei Liūnei Sutemai, džiaugsmo turbūt būtų buvę daugiau. „Bet yra ir geroji reikalo pusė: gautus pinigus jau būčiau išleidęs. Ar ilgam šuniui dešra po kaklu?“ – retoriškai klausia laureatas.
Ir priduria bijąs, kad vienas mielas daktaras uždraus jam gerti alų. O kaip nepalaikysi gimtojo krašto tradicijų, šitiek pinigų gavęs? Įkišu trigrašį, kad ir Henriko novelėse ant stalų dažnokai liejasi alus ir stipresni gėrimai. „Algimantas Baltakis jau sakė, kad esu didžiausias alkoholio propaguotojas tiek poezijoj, tiek prozoj. Taip, mano kūriniuose netrūksta užstalių. Vis dėlto kaip ne kiekvieną dieną žmonės valgydavo baltą pyragą, taip ne kasdien gerdavo alų. Todėl ir švenčių laukdavo. O dabar, kaip sakė Benediktas Januševičius, „užėjo negėrimo epidemija“: tas ir anas nebegeria, aš pats nebegeriu… Tai, sakau, Benuk, reikia nuo tavęs laikytis atokiau, kad kartais neužsikrėsčiau“, – šypsodamasis dėsto H.A.Čigriejus.
„Taip jau išeina, kad man patinka/ balsiai pasišnekėt su savim, nėr tai labai protinga,/ bet nieko ašai negaliu padaryt ar pakeisti – /toksai į pasaulį aš leistas“, – cituoju eilutes iš rinkinio „Žiemių pusėje giedra“ ir teiraujuosi: ar tikrai? „Iš tiesų – esu mėgėjas su savim kalbėtis. Dažnai turiu priešais įsivaizduojamą pašnekovą, kuriam neleidžiu smarkiai „išsišakoti“. Dabar nebaisu – pastebėję aplinkiniai mano, kad kalbu mobiliuoju telefonu. O anksčiau žmona klausinėdavo, su kuo šnekuosi“, – atvirai pasakoja Henrikas.
Ir aš smalsauju – su kuo? „Kartais pasikalbam su tėvu, kuris buvo ramus ir rimtas ūkininkas. Bet turėjau ir nuostabų dėdę Balį, savo krikštatėvį, kuris irgi mėgdavo taip su savim pasišnekėt. Jis mums, vaikams, skirdavo labai daug dėmesio. Padirbo didžiulį žaislinį malūną, kuris nei malė, nei vilnas karšė, bet suka sau vidury kiemo – tik žiūrėk, kad sparnais žąsiukų neužmuštų. Dūdą vienąsyk padarė tokią, kad mudu su pusbroliu nešam ant pečių, o jis eina ir pučia. Praeidami pro avis taip papūtėm, tai kažin kur išlakstė nusigandusios. Be galo linksmas buvo žmogus“, – atsidūsta rašytojas ir žvelgia į kambario langą.
O ten – Žirmūnai ir kažkur nebepasiekiamai toli – Vidugirių kaimas.

Eidamas 81-uosius metus, trečiadienio rytą mirė žymus rašytojas Justinas Marcinkevičius, BNS patvirtino profesorė Viktorija Daujotytė Pakerienė.

J.Marcinkevičius pernai gruodžio 7-ąją savo namų laiptinėje patyrė sunkią galvos smegenų traumą ir kaklo slankstelio lūžį. Jis mirė daugiau nei du mėnesius praleidęs ligoninėje.

V.Daujotytė Pakerienė sako, kad J,Marcinkevičius buvo išskirtinė asmenybė, turėjusi didžiulę reikšmę lietuvių kultūrai ir literatūrai.

“Svarbiausias jo vaidmuo – kūryba, naujųjų laikų reikšmė – ir kaip Sąjūdžio žmogaus, mitingų kalbėtojo, vedlio. Ypatinga jo žmogaus kaip asmenybės, visuomenės žmogaus ir kūrybos žmogaus dermė”, – sakė profesorė.

Kovo 11-osios akto signataras, profesorius Bronislavas Genzelis sako, kad J.Marcinkevičius buvo vienas iš rimčiausių Sąjūdžio ideologų.

“Jis išmokė tautą skanduoti “Lietuva”, – sakė B.Genzelis.

J.Marcinkevičius buvo vienas iš populiariausių 20 amžiaus pabaigos – 21 amžiaus pradžios poetų Lietuvoje. Moralinį autoritetą daugelio lietuvių akyse jis užsitarnavo dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Daugiatūkstantiniuose mitinguose įkvepiančias kalbas sakęs ir eilėraščius skaitęs J.Marcinkevičius iš politikos netrukus pasitraukė, tačiau autoritetas išliko iki pat mirties.

“Man atrodo, kad gyvenimo Seimo salėje nebūčiau ištvėręs. Nesigailiu, nes jei aš būčiau atsidūręs politikoje, seniai jau būčiau po žemele atsidūręs. Atvira širdimi būčiau kibęs į bevaisę ir beprasmę diskusiją, kuri nieko neduotų, išskyrus tik nusivylimą ir apmaudą”, – viename interviu 2006 metais sakė J.Marcinkevičius.

Sovietinės okupacijos metais tautinę lietuvių savigarbą J.Marcinkevičius skatino savo kūryba – ypač reikšminga buvo poetinių dramų trilogija “Mindaugas”, “Mažvydas” ir “Katedra”, sukurta septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje.

1930 metais Prienų rajone gimęs J.Marcinkevičius atstovavo rašytojų kartai, iškilusiai šeštojo dešimtmečio viduryje. Jo kūrybos tematika glaudžiai susijusi su agrarinės kultūros vertybėmis, lietuvių tautos išlikimu, tradicijomis.

Literatūrai svarbūs ir J.Marcinkevičiaus vertimai, tarp kurių – Adomo Mickevičiaus ir Aleksandro Puškino kūriniai, suomių tautos epas “Kalevala”.

J.Marcinkevičius buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju Kryžiumi ir Lietuvos nacionaline premija.