Vis dažniau išgirstame apie biologizaciją, kuri skverbiasi į žemės ūkį. Ką reiškia ši, atrodo, paprasta sąvoka? Ko verta ši naujovė? Ar ji galiausiai pakeis įprastų trąšų naudojimą, klausiame biomedicinos mokslų daktaro Vytauto Rauckio.

Petras LIŪDĖNAS

– Apie biologizaciją žinome nedaug, nors šalies ūkininkai šias technologijas naudoja vis dažniau. Kas tai yra?

– Pastebima tendencija, kad atsiranda vis daugiau ūkių, kurie naudoja biologinius produktus. Dažniausiai tai renkasi naujoves sekantys ūkininkai.

Nėra visuotinai pripažintos biologizacijos sąvokos, bet iš esmės taip vadiname biologinių produktų naudojimą žemdirbystės technologijose.

– Kur pasitelkiami šie procesai ir kokios sąlygos paskatino platesnį naudojimą?

– Intensyvioji žemdirbystė pagrįsta gausiu trąšų bei augalų apsaugos produktų, intensyvaus žemės dirbimo technologija. Ekologinė žemdirbystė – tai žemdirbystė, kai nenaudojamos sintetinės trąšos ir kiti sintetiniai produktai. Visos naudojamos priemonės privalo turėti atitikties pažymėjimus. Ekologinių ūkių produkcija gali būti vadinama ekologine tik tuomet, kai ūkis turi ekologinio ūkio pažymėjimą, o jį galima gauti tik po atitinkamų procedūrų.

Tausojanti žemdirbystė – tai tarpinė žemdirbystės sistema, kai trąšos bei augalų apsaugos produktai naudojami tik pagal tikslą, čia taikomas supaprastintas žemės dirbimas.

Būtent ekologinėje ir tausojančioje žemdirbystėje pasitelkiami biologiniai produktai.

Dabartinių žemdirbių karta užaugo mokoma intensyvių žemdirbystės technologijų, paremtų žemės dirbimu ir gausiu trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimu. Tokių technologijų taikymas susijęs ir su ekonomine ūkininkavimo puse.

Tiesa, prieš 30–40 metų trąšų „fondų“ nebuvo stokojama, jų naudojimas buvo kontroliuojamas administracinėmis bei partinėmis priemonėmis, o augalų apsaugos produktų pasirinkimas buvo tikrai skurdus. Tuo metu trūko maisto, todėl didesniam derliui gauti buvo tinkamos bet kokios priemonės – nepaisyta net ir aplinkos apsaugos.

Vis dėlto praėjus maždaug 5 metams po ūkių privatizacijos atsirado didesnė trąšų, ypač kompleksinių, gausa, pradėtos naudoti mikroelementinės trąšos, padidėjo augalų apsaugos produktų pasiūla.

Deja, tai, ko buvo mokoma ir išmokyta prieš 30–40 metų, ūkininkai tiesiog ima naudoti daugiau ir dažniau. Juk produkcijos pasiūla yra, tad bandoma gauti daugiau pajamų.

Antra vertus, atsirado galimybių į augalininkystės technologijas žiūrėti kūrybiškai, suprasta, kad tiems patiems tikslams pasiekti nereikia daryti taip, kaip daro visi, ir sekti nusistovėjusių normų. Juolab kad pastaruoju metu visuomenė ir politikai rodo didesnį susirūpinimą gamtos apsauga, o juk žemės ūkis – viena iš taršos sričių. Žemdirbiai, atliepdami visuomenės lūkesčius, turi galimybę pasirinkti tausojančias žemdirbystės technologijas.

Derinant su biologiniais produktais, galima naudoti mažesnius trąšų bei augalų apsaugos produktų kiekius, tačiau vis vien gauti tokius pat ar netgi didesnius derlius ir sumažinti auginimo savikainą.

– Kokius mikrobiologinių preparatų pranašumus ir minusus išskirtumėte, palyginti su cheminėmis medžiagomis?

– Biologinių produktų pranašumas – jų ilgalaikis veiksmingumas ir vis aktualėjanti aplinkos apsauga. Jų trūkumas? Matyt, tik skeptiškas požiūris į juos, nes nenorima atsiriboti nuo ankstesnės patirties.

Mikrobiologinių preparatų naudojimas nebejotinai pateisina lūkesčius, tačiau jų veiksmingumas negreitas, kad ir ilgalaikis, o daug kam ligai laukti nesinori. Biologinių produktų poveikis įvairiapusis ir naudingas daugeliu požiūriu. Jei, tarkime, panaudojame biotrąšas, kurių sudėtyje yra azotą kaupiančių ir iš oro fiksuojančių bakterijų, tai dirvožemyje ne tik padaugėja azoto, bet ir pagerėja jo struktūra, kitos mums aktualios dirvožemio savybės.

– Kokias perspektyvas prognozuotumėte šiai naujovei?

– Intensyvios technologijos turės užleisti vietą tausojančioms technologijoms – tiek dėl ekonominių paskatų, tiek, matyt, ir dėl netrukus Europos Sąjungos mastu atsirasiančių administracinių priemonių, ribosiančių trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimą. Taigi neišvengiamai teks ieškoti alternatyvų. Nebejotinai atsiras daug geresnių veislių ir teks atsisukti į našesnių bei tobulesnių žemės dirbimo agregatų naudojimą – biologinių produktų naudojimas taps neišvengiama tausojančių žemdirbystės technologijų dalimi.

Iš tiesų moksliniuose straipsniuose netrūksta tyrimų duomenų apie biologinius produktus, tinkančius ekologinėms arba tausojančioms technologijoms, bet jie nebuvo taikomi praktikoje, arba, kitaip tariant, nebuvo komercializuoti. 

– Ar ūkininkui pereiti prie biologizacijos technologijų brangu?

– Jų kainą reikėtų skaičiuoti atsižvelgiant į ilgesnį laikotarpį, nes jų poveikis yra ilgalaikis ir nevienalypis. Vertinant biologinių produktų kainą, ji dažnai laikoma didele, tačiau svarbiausia – tai atsiperka.

„Ateityje dirbamos žemės plotai mažės sparčiau nei šiandien: plečiantis gyvenvietėms aplink didžiuosius miestus ir tiesiant vis naujus kelius žemdirbiams  teks auginti gerokai gausesnį derlių“, – prognozuoja biomedicinos mokslų daktaras, ilgą laiką dirbantis žemės ūkio srityje, Vytautas Rauckis.

Kol kas didžiausią dėmesį dirvožemiui ir jo apsaugai Europos Sąjungoje skiria gamtosaugininkai. Jie pabrėžia, kad anglies dvideginio emisija bei trąšos iš dirvožemio nepripažįsta valstybių sienų, ir tai jau kuris laikas yra tapę globalia problema.

VEIDAS: Dėl ko pastaraisiais metais nerimauja pasaulio mokslininkai? Kodėl, jų manymu, ES dirvožemio būklė vis labiau prastėja?

V.R.: Pagal ES statistiką, 16 proc. ES dirvožemio praktiškai nebenaudojama, 45 proc. susiduria su per mažu kiekiu organinės medžiagos, o 9 proc. netenkame dėl naujai plėtojamos infrastruktūros: tiesiamų kelių ar išdygusių modernių pastatų. Apibendrinant galima sakyti, kad tai nulemta labai vartotojiško visuomenės požiūrio. Ūkininkai, siekiantys kuo greičiau ir kuo daugiau gauti iš viename ar kitame plote auginamų augalų, tiesiogiai įvertina jų būklę, bet retai kada atsižvelgia į dirvožemio būklę. O augalui tai ir yra esmė. ES kol kas dar neturi bendros direktyvos, kaip apsaugoti dirvožemį, bet ji jau rengiama.

VEIDAS: Tačiau europinė dirvožemio apsaugos praktika labai skirtinga. Kas tai lemia?

V.R.: Europos Sąjunga nuo šių metų įvedė vadinamąsias žalinimo programas (žemdirbiai skatinami privaloma tvarka auginti ankštinius augalus: žirnius, pupas ir pan.), bet vėlgi kiekvienos ES šalies atstovai išsiderėjo skirtingas sąlygas. Tarkime, estai įrodė, kad jų teritorijos miškingumas yra gana didelis ir jiems žemės ūkyje žalinimo politika nereikalinga. Airių pozicija – kad jiems pakanka per žiemą paliekamų ražienų. Tik lietuviai nusprendė, kad jiems reikia juodo pūdymo (laukas, kuriame nuo vieno rudens po derliaus nuėmimo iki kitų metų žieminių augalų sėjos niekas neauginama, o žemė visą laiką dirbama, juoda ir joje niekas neauginama) ir ankštinių augalų. Žinoma, tai gali būti žalinimo arba gamtos apsaugos strategija, bet dar prieš šimtą metų lietuviai tai taikydavo piktžolių naikinimui. Šiais laikais turime kur kas modernesnių priemonių piktžolėms kontroliuoti.

VEIDAS: Pastaruoju metu netyla diskusijos, kiek iš tiesų efektyvus pūdymo taikymas dirvožemiui. Kokia būtų asmeninė jūsų pozicija šiuo klausimu?

V.R.: Nežinia, kiek su minėtu pūdymu dirvožemį pagerinsime, greičiau priešingai…

Piktžoles jame galima naikinti tik mechaniniu būdu, o tai reiškia, kad reikia važiuoti per dirvą su sunkia technika, ir ne vieną kartą, taigi žemė gerokai suspaudžiama… Kitas momentas – technika naudoja degalus, išmeta anglies dvideginį ir kitus teršalus, o tai dirvožemio bei aplinkos būklės tikrai negerina. Neabejoju, kad kur kas efektyviau auginti ankštinius augalus ir taikyti sėjomainą. Tačiau ES dirvožemiai gana skirtingi, todėl visiems jiems vienodo „kurpalio“ tiesiog nėra.

Kita vertus, dirvožemis yra ne tik anglies dvideginio emisijos šaltinis – tai ir didžiuliai trąšų kiekiai, galintys pasiekti gruntinius vandenis, todėl svarbu, kad kiekviena šalis nustatytų savo taršos lygmenis.

VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, daro didžiausią žalą dirvožemio būklei?

V.R.: Didžiausią neigiamą įtaką dirvožemiui daro vartotojiškas požiūris. Dažno žemdirbio pozicija – kad to iš ploto vieneto reikia gauti kiek galima didesnį derlių. Žinant, kad dirvožemis – neatsinaujinantis gamtos šaltinis, o jo plotas ribotas, tenka galvoti, kaip padidinti gaunamos produkcijos kiekį iš to paties ploto, pernelyg nenuskriaudžiant dirvožemio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.