BFL / K.Vanago nuotr.

Ar įsivaizduojate, kaip išgyventi už 230 eurų per mėnesį turint tris mažus vaikus? Nemokant kalbos, neturint galimybių įsidarbinti, neturint giminių, draugų ir nuosavo stogo virš galvos? Lietuvos Raudonasis Kryžius, dirbdamas su 350 pabėgėlių, šias sudėtingas situacijas padeda įveikti kasdien. Tačiau šiandien 50 šeimų susiduria su neįveikiamais sunkumais, todėl Lietuvos Raudonasis Kryžius skelbia lėšų rinkimo kampaniją ties skurdo riba balansuojantiems pabėgėliams.

Šią Lietuvos Raudonojo Kryžiaus iniciatyvą palaiko kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, asmeniškai išgyvenęs tą jausmą, kaip sunku palikti tėvynę. „Turbūt tik patyręs pabėgėlio dalią gali suprasti, kaip sunku palikti savus namus ir artimuosius. Kada esi alkanas, neturi pastogės, ieškai gero žodžio ir taip trokšti, kad kažkas suteiktų viltį iškęsti sunkumus ir eiti į priekį“, – savo kelią prisimena Prezidentas.

Pabėgėlių situacija Lietuvoje

Masuda, vis dar neatsigavusi nuo to, ką teko patirti karo nusiaubtame Afganistane ir siaubingoje kelionėje iki Europos, negali dirbti, nes neturi kam palikti savo trijų mažamečių vaikų.

Lietuvos Raudonasis Kryžius, teikdamas įvairiapusę pagalbą pabėgėliams, kritines pabėgėlių situacijas mato kasdien. Pavyzdžiui, pabėgėlė Masuda, vis dar neatsigavusi nuo to, ką teko patirti karo nusiaubtame Afganistane ir siaubingoje kelionėje iki Europos, negali dirbti, nes neturi kam palikti savo trijų mažamečių vaikų. Neseniai ji sužinojo, kad pakeitus pabėgėlių integracijos tvarką, po kelių mėnesių jos pašalpa bus sumažinta beveik dvigubai – iki 230 eurų šeimai mėnesiui. Tai yra dvigubai mažiau negu skurdo rizikos riba Lietuvoje. Iš šios sumos ji turės sumokėti už būstą, komunalines paslaugas ir išmaitinti keturių asmenų šeimą.

Tai tik viena istorija iš daugelio. Nauja integracijos tvarka, pagal kurią pabėgėliai gauna dvigubai mažesnes išmokas, palietė daug šeimų. Radę saugumą Lietuvoje, karo ir politiniai pabėgėliai iš Ukrainos, Afganistano, Sirijos, Rusijos ar Baltarusijos jaučiasi dėkingi už suteiktą antrą progą kurti gyvenimus iš naujo, tačiau šiems žmonėms labai reikalinga mūsų pagalba.

Suprasdamas vargą ir sunkumus tų, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, prašau visų žmonių prisidėti padedant įveikti sunkumus.

„Suprasdamas vargą ir sunkumus tų, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, prašau visų žmonių prisidėti padedant įveikti sunkumus. Be mūsų paramos ir atvertos širdies pabėgėliams bus dar sunkiau įsitvirtinti“, – kalbėjo Prezidentas V.Adamkus, pabrėždamas žmogiškumo jausmą.

Neįveikiami iššūkiai

Tam, kad Masuda ir kiti pabėgėliai netaptų našta visuomenei, jiems reikia išmokti kalbą, rasti darbą ir būstą, išleisti vaikus į mokyklą. Išėjus iš Ruklos pabėgėlių priėmimo centro, dažna šeima patenka į uždarą ratą – per keletą mėnesių išmokti lietuvių kalbą neįmanoma, o be kalbos sunku rasti bet kokį darbą. Be to, mažame miestelyje darbo pasiūla menka, o išgyventi didesniame mieste tampa iššūkiu dėl didelių būsto nuomos kainų.

„Tyrimai rodo, kad skirtingai nuo migrantų, kurie atvyksta į naują šalį dėl darbo ar šeimos, dauguma pabėgėlių vidutiniškai tik po 5-6 metų gali pilnai integruotis į darbo rinką. Tą sąlygoja ir psichologinės traumos, atsiradusios dėl to, kad žmonės buvo priversti palikti savo namus, ir tai, kad pabėgėlių kvalifikacijos ir darbo patirtys būna įgytos visiškai skirtingomis darbo rinkos sąlygomis. Tikslinė, koordinuota integracijos politika padeda įveikti šiuos sunkumus ir įgalina pabėgėlius įsilieti į darbo rinką“, – pasakoja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus l.e.p. generalinė sekretorė Gintarė Guzevičiūtė.

Skirtingai nuo migrantų, kurie atvyksta į naują šalį dėl darbo ar šeimos, dauguma pabėgėlių vidutiniškai tik po 5-6 metų gali pilnai integruotis į darbo rinką.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus praktinė darbo patirtis atskleidžia, jog pabėgėliams yra didžiulis iššūkis įsidarbinti, išmokti kalbą ar susirasti draugų. Tikslinė pagalba yra būtina siekiant, kad šie žmonės taptų savarankiškais visuomenės nariais.

„Vienas iš integracijos tikslų – užtikrinti, kad pabėgėliai taptų aktyvūs, save ir savo šeimas išlaikantys bendruomenės nariai. Mes turėtume padėti jiems tai pasiekti. Mūsų parama ir pagalba pabėgėliams turėtų būti vertinama kaip investicija į žmogiškąjį kapitalą, leisianti ilgalaikėje perspektyvoje šiems žmonėms savarankiškai rūpintis savimi ir savo vaikais.” –  teigia G.Guzevičiūtė.

Kam reikalinga Jūsų parama

Kaip už keliolika eurų per mėnesį išmaitinti šeimą, kur ieškoti būsto, kaip savo vaikui rasti darželį, ir kur kreiptis susirgus – tai problemos, su kuriomis visi esame susidūrę. Tačiau pabėgėliams jos kartais tampa neįveikiamos, tiek dėl naujos kultūros, svetimos aplinkos, tiek dėl kalbos barjero.

Padėkime jau priimtoms pabėgėlių šeimoms kabintis į gyvenimą. Kampanijos metu siekiama surinkti 15 000 eurų, kurie bus skirti pabėgėlių būtiniausioms reikmėms: maistui, vaistams, kūdikių higienos priemonėms ir vaikų mokyklinėms prekėms.

Paaukoti galite čia

Geri darbai ir pinigai. Prieškario Lietuvoje labai plačią veiklą vykdęs Raudonasis Kryžius į savo šimtmečio jubiliejų žengia susitraukęs ir nuskurdęs. Draugijai nesiseka rasti bendros kalbos su

Vyriausybe dėl nacionalizuotų jos pastatų, tad galimybės padėti išgyventi vienišiems ir ligotiems tebelieka ribotos.

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos Raudojojo Kryžiaus draugija (RKD) buvo turtinga organizacija – valdė daugybę pastatų ir žemės sklypų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Birštone. Vilniuje, be kitos nuosavybės, buvo Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Savo pavadinimą ji išsaugojo per visą sovietmetį ir nepriklausomybės laikotarpiu, kol 2013-aisiais, po 75 metų veiklos, buvo likviduota, pastatas perduotas Turto banko žinion.

Laikinojoje sostinėje, kur ir buvo įkurta Lietuvos RKD, jai priklausė trylika pastatų: ligoninė Kęstučio gatvėje, ortopedijos dirbtuvės Kipro Petrausko gatvėje, plaučių ligų sanatorija vaizdingoje Panemunėje…

Išskirtinį pėdsaką RKD paliko Birštone. Per Pirmąjį pasaulinį karą kurortas buvo stipriai nuniokotas, likę buvusių gydyklų pastatai išparduoti, nes jauna Lietuvos valstybė neturėjo galimybių jų išsaugoti. Kurortas greičiausiai būtų sunykęs, bet 1924-aisiais Raudonasis Kryžius pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir pradėjo jo atkūrimo bei modernizavimo darbus. Savo veiklą draugija plėtojo 20 hektarų jai priklausančiame žemės sklype, turėjo septynis administracinius bei purvo, vandens gydyklų, laboratorijų pastatus, kurhauzą. Visame šiame ūkyje ir šiandien veikia Birštono sanatorija, tik ji, kaip ir visas kitas nekilnojamasis turtas, RKD nebepriklauso. Beje, garsiuosius „Vytauto“ ir „Birutės“ mineralinius vandenis licencijavo ir pradėjo  naudoti sveikatinimui būtent Raudonasis Kryžius.

Viso savo nekilnojamojo turto Lietuvos RKD neteko Antrojo pasaulinio karo metais, o 1952–1953 m. jo nacionalizacija patvirtinta teisiškai.

„Neturime finansų, inventoriaus, sandėlių jam laikyti, jokių administracinių patalpų. Mūsų darbuotojus priglaudė sostinės Šnipiškių seniūnija, pagal panaudos sutartį gavome kelis kabinetus. Palyginti su kaimyninėmis šalimis, mūsų Raudonasis Kryžius pats skurdžiausias“, – dabartinę draugijos padėtį nusako Lietuvos RKD pirmininkas Konstantinas Romualdas Dobrovolskis.

Draugijos užmojis atgauti teisę į dalį nacionalizuotų pastatų – kol kas be rezultatų. Prieš pusantrų metų organizacija įteikė prašymą Vyriausybei, siekdama susigrąžinti šiuo metu nenuostolingai veikiančias įstaigas, kurios teikia globos paslaugas vyresnio amžiaus ir neįgaliems žmonėms. Ši sritis Lietuvos RDK šiuo metu yra prioritetinė. Organizacija panaudos teise siekia valdyti

įmonę „Senevita“, reabilitacijos centrą „Baldžio šilas“ bei Gerontologijos ir reabilitacijos centrą. Į visą nacionalizuotą turtą ji kol kas nepretenduoja, bet siekia, kad Vyriausybė žengtų pirmą žingsnį, kuris būtų laikomas kompensavimo draugijai pradžia.

Kelerių metų prireikė, kol draugijai pavyko surinkti ir parengti turtui grąžinti reikalingus dokumentus. Atgauti nacionalizuotą turtą tikimasi atskiru įstatymu, mat teisių atkūrimo į nuosavybę terminai jau pasibaigę. Toks mechanizmas buvo sukurtas, kai turto atgavimu rūpinosi žydų bendruomenės, Šaulių sąjunga.

Beje, Estijoje ir Latvijoje Raudonajam Kryžiui grąžintas visas sovietmečiu nacionalizuotas turtas.

„Mes vieninteliai likome gatvėje. Atgavę turtą tęstume tą pačią veiklą, kurią įstaigos vykdo dabar, ir dar ją plėstume. Gerontologijos ir reabilitacijos centre Raudonasis Kryžius organizuotų slaugančiųjų namuose mokymus, jų kvalifikacijos kėlimą. Antras rimtas darbas – būtina skubiai parengti šimtą tūkstančių gyventojų ekstremalioms situacijoms, išmokyti juos teikti pirmąją medicininę pagalbą. Šį planą brandiname jau seniai, bet vis nėra galimybių jo įgyvendinti. Dabar, iškilus grėsmei mūsų valstybės saugumui, atidėlioti nebegalima, žmones reikia mokyti nedelsiant“, – tvirtina Lietuvos RKD vadovas.

Šiuo metu po Raudonojo Kryžiaus vėliava teikti pirmąją pagalbą yra pasirengęs vienintelis Visagino būrys – šešiolika apmokytų, inventoriumi aprūpintų asmenų. Draugijos siekis – turėti po tokį būrį kiekvienoje šalies savivaldybėje. Pavyzdžiui, suomiai gali nors rytoj suteikti pagalbą net 10 tūkst. nukentėjusių bet kurioje užsienio šalyje.

K.R.Dobrovolskis teigia, kad Raudonajam Kryžiui atsistoti ant kojų trukdo valdiškų įstaigų nenoras spręsti problemą. „Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nemato reikalo tuo užsiimti, teigdama, kad jai nepriklauso… Nors įstaigų, kurias siekiame gauti panaudai, akcininkai ar dalininkai yra pati ministreija ar jos Neįgaliųjų reikalų departamentas“, – tikina draugijos vadovas.

Jis primena, kad Vakarų šalyse valstybinės institucijos nedalyvauja vyresnio amžiaus ar neįgalių žmonių globos mechanizme, – ši sritis priklauso Raudonojo Kryžiaus draugijoms, privačiam sektoriui arba religinėms bendruomenėms.

Prieškariu Lietuvos RKD išsilaikė iš savo narių įnašų bei įvairiausios, ne tik gydomosios ir sanatorinės, veiklos. Buvo įkurta statybų organizacija, pastačiusi ir Kauno klinikas, draugija organizavo loterijas, gamino kortas. Šiandien draugija lėšų gauna tik iš nario mokesčio, pirmosios pagalbos mokymų, įvairių programų.

„Dabartinė draugijos veikla nei apimtimi, nei pinigų sumomis nė iš tolo neprilygsta tiems darbams, kurie vyko tarpukario metais. Ji gerokai sumažėjusi“, – konstatuoja organizacijos pirmininkas.

Prieš ekonominę krizę RKD, Vyriausybei kasmet skiriant 1,2 mln. Lt, namuose slaugė du tūkstančius žmonių. Šis finansavimas buvo sumažintas keturis kartus, tad Raudonojo Kryžiaus slaugytojos dabar tegali aplankyti 500 senukų. Norint pasirūpinti visais, kuriems reikia pagalbos, Raudonajam Kryžiui reikėtų mažiausiai dešimt kartų padidinti slaugytojų būrį, tiek pat – ir tam skiriamas lėšas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.