Tuntai margaspalvių žuvų, keisčiausių formų koralai, grakštūs, tačiau grėsmingi rykliai, žiemos miegui sustingusio lietuviško ežerio poledinis pasaulis – visa tai atsiveria drąsuoliams, pamėgusiems paslapčių pilnas vandenų gelmes.

Viduramžius menantys koralai, legendomis ir keisčiausiais pasakojimais apipinti paskendę laivai, spalvingos žuvys, godžiai šmirinėjantys plėšrūnai, smalsūs delfinai ir savi fizikos dėsniai – tai kitoks pasaulis, savo paslaptimis viliojantis ir patyrusius narus, ir įspūdžių ištroškusius naujokus. „Į jį patekęs žmogus užsimiršta, kas toks jis yra“, – pasakoja Nijolė Gaidulytė, viena sportinio nardymo pradininkų Lietuvoje, povandeninio nardymo instruktore dirbanti jau dvidešimt penkerius metus.
Tačiau tai tik viena povandeninio pasaulio pusė. Kita atrodo ne tokia romantiška, greičiau grėsminga ar net pavojinga. Juk žmogus panyra į kitokį pasaulį, kuriame egzistuoja savi pavojai. Profesionalūs narai ir instruktoriai ramina, kad norint jų išvengti privalu laikytis taisyklių, pavyzdžiui, stebėti kilimo greitį, gylį, atminti, kad oro kiekis yra ribotas, o prie pavojingų gyvių nesiartinti, jų neliesti ir neerzinti. Gyvūnai žmogaus paprastai nepuola, jei šis pats jų neišprovokuoja. Beje, nerti po vandeniu pasidavus akimirkos užgaidai ir negalima – pirma reikia baigti nardymo kursus, išmokti taisykles ir įgyti praktinių įgūdžių.

Koralų sodai ir žaidimai su delfinais

Nors dažną keliautoją, jau persisotinusį kelionėmis po egzotiškiausius kraštus, vilioja galimybė pasimėgauti naujais įspūdžiais nardant Karibų jūros dugne prie paskendusio laivo, landžiojant po paslaptingas povandenines olas, apžiūrint Didžiojo rifo koralus ar mėgaujantis delfinų bandos draugija, daugeliui pradedančių nardytojų, vos tik gavusių kursų baigimo serifikatus, tai būtų pernelyg sudėtinga ar net pavojinga pramoga. Tad apsisprendusiems patirti povandeninio nardymo džiaugsmų geriausia būtų rinktis Raudonąją jūrą, kuri, pasak N.Gaidulytės, yra palyginti arti, be to, matomumas joje siekia apie trisdešimt metrų, tad ir negiliai panirus galima pasigėrėti koralais, žuvimis, vėžliais, pulkais įvairiaspalvių žuvų.
„Šiuo metu daugiausia nardau Raudonojoje jūroje. Tačiau ta pati jūra nebūna vienoda, ji visą laiką vis kitokia. Be to, Raudonoji jūra nemaža, norint ją visą apiplaukti, išnardyti, ir viso gyvenimo nepakaks“, – tvirtina ponia Nijolė, nardžiusi pačiuose gražiausiuose pasaulio kampeliuose, pavyzdžiui, Maldyvuose, Mauricijuje, Viduržemio, Juodojoje, Kaspijos jūrose ar netgi Karelijoje.
Ponia Nijolė su bendražygiais Raudonojoje jūroje dažniausiai susiorganizuoja vadinamąjį safarį. Pasisamdo penkių žvaigždučių laivą, apsigyvena jame ir plaukia savaitę arba dešimt dienų nuo rifo prie rifo neišlipdami į žemę. Po vandeniu neriama ir dieną, ir naktį. Ypač įdomu nardyti naktį: iš savo slėptuvių išlenda naktinės žuvys, morenos, pasirodo gyvūnų, medžiojančių tik naktį. Net nenutolus nuo laivo galima pamatyti tuntus žuvų ir gausybę kalmarų, kuriuos privilioja laivo šviesos. „Labai įdomu stebėti, kaip miega dieninės žuvys: vienos ant šono, kitos ant uodegos atsistojusios, kitos susivyniojusios į kokoną iš seilių, kad jų niekas nepamatytų“, – šypsodamasi įspūdžiais dalijasi N.Gaidulytė.
Na, o koralai sužavi savo formomis ir spalvomis: didžiuliai kietieji, vėduoklės formos koralai veši gilumoje, kur stipresnės srovės atneša daugiau maisto – planktono. Šie koralai gali būti ir kelių šimtų metų, o didesnieji mena net Kristupo Kolumbo laikus. Nė kiek ne prastesni ir minkštieji koralai. Jie įvairiaspalviai: raudoni, geltoni, violetiniai, balti, vieni primenantys orchidėjų žiedus, antri – prabangiausius nėrinius, kiti – fantastinius gyvius ar efemeriškas būtybes, pagimdytas išprotėjusio menininko vaizduotės. O kai matai tarp jų žaidžiančias auksines žuvytes, pasijunti perkeltas į pasakišką pasaulį.
Nardytojai neaplenkia ir rifų ar pakrančių urvų, juose labiausiai stebina ir džiugina saulės spindulių bei vandens žaismas. „Neaukštos uolos, aplipusios raudonais, geltonais, rožiniais, violetiniais koralais, stūkso ant balto smėlio. Tokio grožio niekur nesu mačiusi, aš jas vadinu karalių sostais“, – sako pašnekovė.
O kur dar delfinai, su kuriais vandenyje padūkti svajoja ir suaugęs, ir vaikas. „Pamatęs juos žmogus pasikeičia, grįžta į vaikystę. Norisi būti su jais, paliesti, žiūrėti jiems į akis, o tos akys tokios gilios ir tokios gudrios, rodos, viską supranta, kaip rentgenas peršviečia kiaurai. Ir pradedi mintimis su jais bendrauti, vilioti prie savęs: ateik, noriu pabūti su tavim. Galų gale laukinis delfinas atkreipia dėmesį ir pradeda su tavimi žaisti. Leidžiasi paliečamas ir apkabinamas, sukasi, plaukia vingiais ir ratais, nardo aplink“, – apie patirtus įspūdžius pasakoja ponia Nijolė.
Deja, dėl žmogaus veiklos, gamtos užterštumo, šiltnamio efekto bei masinio turizmo povandeninis pasaulis nyksta ir keičiasi. Žmonės, dažnai net ir žinodami, kad lepių koralų liesti negalima, juos čiupinėja, rauna ar laužo. Dažnai užtenka šiurkštesnio judesio, ir šimtmečius augęs koralas sutrupa, o kartais vien nuo žmogaus prisilietimo apsikrečia bakterijomis ir sunyksta. Būna ir tokių nardytojų, kurie laivus pasistato prie pat koralinio rifo ir jį stipriai apgriauna. O kad rifas atsigautų, reikia ne vieno šimto metų. Koralai išnyksta ir dėl vos vos pakilusios jūros vandens temperatūros. Ten, kur vienais metais nuvažiavęs grožėjaisi aplinka, šiemet gali rasti ją suniokotą.

Požeminė majų karalystė ir rykliai

Liudą Vainorienę, povandeninio nardymo instruktorę, nardančią penkiolika metų, labiausiai sužavėjo nardymas Jukatano urvuose Meksikoje ir plaukimas su rykliais prie Kubos krantų. „Panėrus Jukatano urvuose atsiveria didinga erdvė, tokia kaip stadione, o vanduo skaidrus skaidrus. Lendi į vieną, kitą urvą, atsiveria didesnės ar mažesnės erdvės, stalaktitai tokie kaip varvekliai. Įspūdinga“, – pasakoja L.Vainorienė, nardžiusi daugelyje jūrų.
Beje, Jukatano urvai garsėja ne tik tarp narų ar nuotykių ištroškusių žmonių, jie kelia ir archeologų susidomėjimą, mat juose senovės majai atlikdavo įvairias apeigas, kraujo ištroškusiems dievams aukodavo žmones. Manoma, kad šių urvų struktūra atitinka mitinę požeminę senovės majų karalystę, kurią sudarė keturiolikos urvų labirintas.
Meksikoje verta panerti ir į senotus – nedidelius karstinius ežerus. Iki jų nemažą atstumą tenka žingsniuoti džiunglių taku, o priėjus laukia netikėtumas – vanduo teliūškuoja maždaug šešių metrų gylyje, ir gali rinktis, ar įveikus aukščio baimę šokti su visa įranga, ar atsargiai nusileisti virve. Panirus atsiveria milžiniška erdvė, jautiesi taip, lyg būtum kokio piktojo burtininko valia uždarytas senoviniame ąsotyje – galas siauras, po to išplatėja ir vėl susiaurėja.
„Leidomės visi pakraščiu į keturiasdešimties metrų gylį. Maždaug dvidešimties metrų gylyje patenkome į sulfitų (ištirpusių mineralinių medžiagų) debesį. Leidiesi žemyn į rūką kaip pasakoje. Atsisuki atgal – mūsų buvo kokia dvylika žmonių su gidais – ir visi su prožektoriais kaip šachtininkai. Sulfitų debesis po truputėlį tampa žydros spalvos, ir tu nusileidi į tamsą. Keturiasdešimt metrų gylyje neri į urvą, o ten matai kažkokius kaulus“, – įspūdžiais dalijasi ponia Liuda.
Ne mažesnį įspūdį jai padarė nardymas kartu su rykliais prie Kubos krantų. Taip ir norisi paklausti, ar nebuvo baisu. Ar niekas iš nardžiusiųjų nenukentėjo? „Kai žiūri filmą ir matai daug ryklių – baisu, bet kai būni su jais, apie baimę paprasčiausiai negalvoji. Be to, kiekvieną kartą prieš neriant aptariamos taisyklės. Jei jų laikaisi, viskas būna gerai“, – pasakoja L.Vainorienė.
Pasak jos, kartais delfinai būna pavojingesni už ryklius. Pavyzdžiui, jei delfinas plaukia su savo šeima ir naras jam pasirodo grėsmingas, jis gali ginti saviškius. Puldamas gyvūnas smūgiuoja nosimi, ir užtenka vieno smūgio, kad iškart užmuštų žmogų.
Įdomu apžiūrėti ir nuskendusius laivus, apie dažną jų pasakojamos istorijos ir legendos. Vieni – karo laivai, kiti – skirti keleiviams plukdyti, kadaise nuskendę kartu su žmonėmis, treti – specialiai nuskandinti turistų malonumui. Tačiau, pasak L.Vainorienės, apžiūrint laivus reikia būti ypač atsargiems, mat jie yra labai giliai, privalu atidžiai sekti prietaisų rodmenis.
Beje, norintiems panardyti po laivus jų specialiai ieškoti nereikia – jų yra kiekvienoje jūroje, tačiau patogiausia tai daryti Egipte. Mat laivai skenduoliai čia specialiai sutvarkomi turistų patogumui – įnėręs pro vieną galą, išnersi kitame, nereikės grįžti, nekils pavojaus, kad susidrumstus vandeniui nerasi kelio atgal. Verta paminėti, kad nuskendusi jachta „Gervazas“ yra ir Platelių ežere, 27 metrų gylyje.
Dažną keliautoją tolimi kraštai vilioja egzotika ir nuotykiais, matytais kino ar dokumentiniuose filmuose, tačiau net ir neišvykus iš Lietuvos galima patirti nutrūktgalviškų įspūdžių. Kiek žmonių gali pasigirti nardę užšalusiame ežere ar jame puošę Kalėdų eglutę?
Vis dėlto nardymas – nepigus malonumas, vien įranga kainuoja nemažai: norintiems nardyti šiltuose kraštuose ji kainuos nuo 3 tūkst. Lt, o panorusiems ieškoti nuotykių po ledu – nuo 5 tūkst. Lt. Už kelionę į egzotiškus kraštus vidutiniškai teks pakloti dar apie 9 tūkst. Lt. Na, o norintiems pradėti nardyti vien kursams reikia atsidėti kelis tūkstančius litų.

Pradedantiesiems nardytojams geriausia rinktis Raudonąją jūrą.

Nardymas – nepigus malonumas, vien kursams reikia atsidėti kelis tūkstančius litų.