Rytoj Turkijoje vyksiantis konstitucinis referendumas nulems šios šalies ateitį. Ar Turkija išliks parlamentinės demokratijos principais besivadovaujančia šalimi, ar priims prezidentinės sistemos modelį, sužinosime per Velykas.

Augistinas ŠULIJA

 

Iš viso turkai balsuos dėl 18 konstitucijos pataisų, kurios gali drastiškai išplėsti prezidento galias. Tai gali tapti pačiu reikšmingiausiu šalies politiniu pokyčiu nuo Turkijos Respublikos paskelbimo 1923 m. Pagal paskutines apklausas, skirtumas tarp pritariančių konstitucinėms pataisoms ir joms prieštaraujančių tėra keli procentai.

 

Jeigu konstitucijos pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas galės dar du kartus dalyvauti prezidento rinkimuose ir šalį valdyti iki pat 2029 m.

Jeigu pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas dalyvauti prezidento rinkimuose galės dar du kartus. Laimėjęs abu rinkimus, jis galės valdyti šalį iki 2029 m. R.T. Erdoganas valdžioje yra jau nuo 2002 m., kai tapo Turkijos ministru pirmininku. 2014 m. jis tapo šalies prezidentu pirmuose tiesioginiuose prezidento rinkimuose.

 

Visiškas pavaldumas?

Konstitucinės pataisos lems ir daugiau svarbių pokyčių. Pasak nepriklausomos viešosios politikos tyrimų asociacijos prezidento Bicano Sahino, konstituciniai pokyčiai grasina sugriauti takoskyrą tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, nes parlamentas bei teisinė sistema taps tiesiogiai pavaldūs prezidentui.

„Prezidentas bus ne tik šalies vadovas, tačiau ir kontroliuos vykdomąją valdžią. Jis turės teisę savo nuožiūrą skirti ministrus, viceprezidentus bei kitus aukšto rango pareigūnus be parlamento patvirtinimo. Priėmus pataisas, prezidentas, kuris gali priimti dekretus įvairiose srityse, turės dar daugiau galios. Įgaudamas teisę būti ir savo partijos vadovu, jis savo nuožiūra galės priimti savo partijos narius į parlamentą taip užsitikrindamas daugumos palaikymą ir užkirsdamas kelią, bet kokiems bandymams pasipriešinti jo valiai. Negana to, jis turės milžinišką įtaką teisinei šalies sistemai. Teisėjų ir prokurorų taryba, kuri yra atsakinga už teisėjų skyrimus ir paaukštinimus, taps pavaldi prezidentui, nes jis skirs 4 jos narius. Dar 7 skirs parlamentas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog prezidentas vadovaus partijai, kuri kontroliuoja parlamentą, galima neabejoti, jog likę tarybos nariai bus skiriami prezidento“, – dėstė politikos mokslų daktaras – Bican Sahinas.

 

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti.

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti. Pasak Bicano Sahino, kol prezidentas kontroliuos savo partiją, padaryti jį atsakingu už savo veiksmus bus neįmanoma. Padidinus parlamento narių skaičių iki 600,  daugumai parlamento narių pasiūlius, 360 parlamento narių patvirtinimu, bus galima inicijuoti tyrimą, kol galiausiai 400 balsų skaičiumi parlamentas galės pradėti teisinį procesą prieš prezidentą. Savo ruožtu šalies prezidento galios parlamentui augs.

„Prezidentas, kuris įgaus teisę paskelbti nepaprastąją padėtį, galės paleisti parlamentą kada tik pageidavęs. Visgi, pradėdamas priešlaikinius rinkimus jis automatiškai baigs ir savo kadenciją, tad kartu su naujo parlamento, vyks ir prezidento rinkimai, kur nesurinkus 50% balsų bus skelbiamas antras rinkimų  etapas“, – šiokius tokius svertus įžvelgia nepriklausomas ekspertas.

Pataisomis norima suvienyti šalį

Savo ruožtu referendumo iniciatoriai, valdančioji Teisingumo ir Vystymosi partija (AKP), yra įsitikinusi, jog didesnės prezidento galios Turkijai suteiks stabilumo ir jėgos. Pasak jos atstovų, vienose rankose sutelkta valdžia leistų efektyviau skatinti ekonominę plėtrą bei susidoroti su šalyje veikiančiomis teroristinėmis organizacijomis, kurių įvykdytos atakos nuo 2015 m. liepos nusinešė daugiau nei 500 gyvybių. Ministras pirmininkas ir AKP partijos lyderis, Binalis Yildirimas, yra pareiškęs, jog nauja sistema šalies ekonomikai suteiks solidumo ir stiprybės. Stabilumas, investicijos, produkcija ir darbo vietų kūrimas augs sparčiau.

Pirmadienį kalėdamas per rinkiminį ralį Vakarų Turkijos Aydino provincijoje jis teigė, jog konstitucinė reforma suvienys šalį. „Mes keičiame ne šalies, bet valdymo sistemą. Turkijos Respublika 1923 m. buvo sukurta mūsų gyvybėmis ir krauju, niekas negali jos pakeisti, tačiau atėjo metas baigti šalyje esančią poliarizaciją ir  įtampą“ , – pareiškė Ministras Pirmininkas.

Demokratinių salygu stoka išlieka

Konstitucijos pataisos buvo inicijuotos valdančiosios AKP ir Nacionalistų partijos (MHP). Po sausio mėnesį vykusio parlamento balsavimo, kuris pasižymėjo santykių aiškinimusi kumščiais, protestais ir boikotu, AKP ir pataisas remianti MHP partijos dalis 550 vietų parlamente surinko 339 balsus, o perkopę reikalingą 330 balsų ribą, incijavo referendumą. Prieš jį balsavo 133 vietas parlamente turinti Respublikos žmonių partija (CHP)  ir konstitucinėms pataisoms prieštaraujantys MHP partijos nariai, kurių dalis dėl šio sprendimo, pasak Bican Sahino, buvo išmesti iš partijos. Balsavimą boikotavo 59 vietas parlamente turinti Žmonių Demokratinė Partija (HDP), kurios du partijos lyderiai bei 11 parlamentarų yra suimti kaip įtariamieji terorizmu.

Pasak Žmogaus teises stebinčios organizacijos Human Right Watch, Turkijoje po nepavykusio perversmo 2016 m. liepą įvesta nepaprastoji padėtis suteikia R. T.Erdoganui galimybę  valdyti šalį apribojant parlamento ir teisinės sistemos galias. Visiškai nutildyta ir nepriklausoma žiniasklaida: uždaryta virš 160 žiniasklaidos priemonių ir leidyklų, daugiau kaip 120 žurnalistų įkalinti. Virš 100 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų atleisti arba nušalinti nuo pareigų. Per 47 tūkst.  žmonių įkalinti laukia teismo. Jie kaltinami dalyvavimu perversme bei sąsajomis su teroristiniu Turkijos laikomu Fethullaho Güleno judėjimu arba kurdų politiniu aktyvizmu, siejamu su ginkluota Kurdistano Darbininkų Partija (PKK).

Tokia padėtis smarkiai kenkia atviram visuomenės dialogui dėl konstitucinių pataisų bei politiniams debatams tarp parlamento narių. Kardomosios priemonės buvo pritaikytos šimtams teismo laukiančių  opozicinės HDP partijos narių. Taip apribotos jų galimybės dalyvauti konstitucijos pataisoms nepritariančioje „Ne“ rinkimų kompanijoje. Prieš referendumą pasisakę kraštutinės dešinės MHP partijos nariai buvo užpulti fiziškai.  Nepriklausomi stebėtojai teigia, kad konstitucines pataisas palaikanti prezidento R.T.Erdogano rinkiminė kompanija „Taip“ dominuoja viešojoje erdvėje bei žiniasklaidoje.

 

 

Energetiniai ištekliai ir prekyba jais išlieka svarbia didžiosios politikos dalimi. „Dujų diplomatija“, jeigu tai būtų galima taip apibūdinti, grįžta į aktualią darbotvarkę. Daug pastangų tam deda Rusija, kuri seniai vertina energetinius išteklius kaip puikią politinę priemonę, leidžiančią skatinti vienus ir bausti kitus. Po netikėto Maskvos susitaikymo su Turkija prikeliamas „Turkų srauto“ projektas. Kremlius ir toliau per valstybinę korporaciją „Gazprom“ bando prastumti projektą „Šiaurės srautas-2“. Visa tai verčia plačiau apžvelgti situaciją.

 

Viktoras DENISENKO

 

Vėl „amžina“ draugystė su turkais

„Turkų srauto“ dujotiekio istorija panaši į detektyvą. Kiek ironizuojant galima pasakyti, kad tai yra sunkaus likimo dujotiekis. Pirmiausia jis gimė kaip „Pietų srauto“ projektas. Jo tikslas buvo dar labiau pririšti Europą prie rusiškų dujų ir užtikrinti šio energetinio ištekliaus tranzitą apeinant „nedraugiškos“ Ukrainos teritoriją. Suprantama, kad po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Maskva, ir separatistinio konflikto Donbase sukurstymo atimti iš Ukrainos tranzitą (ir už jį gaunamus pinigus) Rusijai tapo dar aktualiau.

Tačiau Maskvai teko nutraukti „Pietų srauto“ projektą, nes jai nepavyko įveikti Europos Sąjungos vidinio reguliavimo, kuris yra nepalankus Kremliaus planams naudoti dujas kaip poveikio priemonę. Iš esmės objektyvių priežasčių stabdyti šį projektą nebuvo, išskyrus Maskvos nenorą žaisti pagal europines taisykles. Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Anuomet Rusija pozicionavo Turkiją kaip strateginę partnerę. Tačiau jau tada teko rašytiapie problemas dėl šio projekto įgyvendinimo, nes Maskvai „Turkų srauto“ dujotiekis akivaizdžiai buvo reikalingesnis nei Ankarai. Atitinkamai Turkija norėjo gauti daugiau materialios naudos, kol Maskva buvo įsitikinusi, kad Ankara turėtų ją palaikyti vien dėl noro įgelti Europos Sąjungai, kuri vis laiko Turkiją prie savo slenksčio ir neskuba priimti jos į ES.

Galutinai „Turkų srauto“ projekto vos nepalaidojo geopolitinis Turkijos ir Rusijos ginčas, susijęs su įtaka Sirijoje. 2015 metų rugsėjį Maskva kiek netikėtai tiesiogiai įsitraukė į Sirijos konfliktą, pasiuntusi į šią šalį savo karo aviaciją. Rusų lakūnai gana neatsakingai elgėsi konflikto zonoje (galima numanyti, kad Maskva taip tikrina vadinamąsias raudonąsias linijas šiame konflikte). Pavyzdžiui, Turkija kelis kartus buvo pareiškusi apie savo oro erdvės pažeidimus ir net kaip aiškų įspėjimą numušusi nepilotuojamą orlaivį(tikėtina, priklausantį rusams). Kai ir tai Maskvos nepaveikė, 2015 metų lapkričio 24 dieną Turkija numušė rusų bombonešį „Su-24“, kuris pažeidė jos oro erdvę.

Rusija labai skausmingai reagavo į savo karo lėktuvo sunaikinimą. Turkija kaip pagrindinis priešas net kuriam laikui išstūmė iš rusiškos informacinės erdvės Ukrainą. Ankaros adresu skambėjo prakeiksmai ir grasinimai. Tapo aišku, kad tokioje situacijoje Maskva negali tęsti bendradarbiavimo su Turkija. Tarp kitų projektų kuriam laikui (tada atrodė, galutinai) buvo nutrauktas ir „Turkų srautas“.

Tačiau šiandien galima pasakyti, kad konfliktas su Turkija buvo stebėtinai trumpalaikis. Pirmų santykių atšilimo požymių pasirodė dar 2016 metų pavasarį, kai Turkijos vadovas T. Erdoganas atsiprašė Maskvos dėl numušto lėktuvo. Kiek tas atsiprašymas buvo realus (pasak kitos versijos, T. Erdoganas ne atsiprašė, o tik dar kartą išreiškė apgailestavimą dėl incidento ir šiek tiek sušvelnino poziciją) – atskiras klausimas, tačiau abi pusės interpretavo šį įvykį sau palankia linkme.

Kitas santykių pagerėjimo etapas buvo pastebėtas po nepavykusio karinio valstybės perversmo Turkijoje 2016 metų liepos pradžioje. Tada taip pat kalbėta, kad Rusijos slaptosios tarnybos perdavė Ankarai svarbią informaciją, kuri leido Turkijos valdžiai operatyviai reaguoti į sąmokslą.

Paminėtina, kad dėl paties perversmo vis dar lieka nemažai klausimų, kurie gimdo įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijas, jog sąmokslą galėjo pakurstyti Maskva, norėdama padaryti spaudimą T. Erdoganui, ar net pats Turkijos prezidentas, siekdamas apriboti šalyje demokratines laisves ir pateisinti represijas.

Kartu su Rusijos ir Turkijos draugyste atgijo ir strateginiai projektai. Kad „Turkų srauto“ projektas bus atgaivintas, tapo žinoma dar liepos pabaigoje, o jau rugpjūčio pradžioje šią naujieną patvirtino V. Putinas ir T. Erdoganas. Spalio pradžioje buvo pasirašyta politinė Rusijos ir Turkijos deklaracija, kuri dar kartą patvirtino, jog minėto dujotiekio projektas iš esmės yra gyvas. Beje, įdomu paminėti ir tai, kad, ekspertų manymu, bent nominalaus „Turkų srauto“ projekto atgaivinimo Maskvai reikėjo, kad padarytų spaudimą Europai, kuri vis dar rimtai dvejoja dėl „Šiaurės srauto-2“ projekto. Apie tai, kokių kliūčių atsiranda šio projekto kelyje, mes toliau ir pakalbėsime.

 

Nori praplėsti „Šiaurės srautą“

Priminsime, kad pirmas „Šiaurės srauto“ dujotiekis buvo pastatytas 2010–2012 metais. Įgyvendinti šį projektą leido ne vien ekonominiai ar energetiniai interesai, o visų pirma V. Putino ir tuometinio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio draugystė. Su šio kanclerio vardu yra susijęs toks terminas kaip „politiko šrioderizacija“, simbolizuojantis parsidavimą ir politinių principų pamynimą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Vėliau „Šiaurės srauto-2“ reikšmę aktualizavo ir konfrontacija su Turkija. Tai iš esmės nėra naujas projektas – kalbama apie „Šiaurės srauto“ dujotiekio praplėtimą, siekiant padvigubinti jo laidumą.

Tačiau ir čia Maskvai prisiėjo susidurti su problemomis. Šių metų vasarą potencialiems investuotojams teko atsisakyti sukurti bendrą įmonę šiam projektui įgyvendinti, nes tam prieštaravo Lenkijos antimonopolinis reguliuotojas – UOKiK.

Pažymima, kad „Šiaurės srauto-2“ projektas kertasi ir su ES trečiuoju energetiniu paketu, kuris taip stipriai nervina Kremlių. Trečiajame energetiniame pakete numatoma, kad energetinių išteklių gabenimo infrastruktūros (šiuo atveju – dujotiekio) negali valdyti energetinių išteklių tiekėjas. Protestuodama prieš šią nuostatą Maskva anuomet ir nutraukė „Pietų srauto“ projektą.

Dėl visų šių priežasčių ir „Šiaurės srauto-2“ ateitis lieka gana miglota.

 

Kai dominuoja politika

Įdomu tai, kad net dalis Rusijos valdžiai lojalių žiniasklaidos priemonių neskubėjo džiaugtis „Turkų srauto“ projekto atgaivinimu. Esminė to priežastis – finansinė. Gana plačiai kalbama, kad Maskvai „Turkų srauto“ projektas kainuos brangiai. Faktiškai jis gali būti nuostolingas. Be to, jis vykdomas neturint atitinkamos infrastruktūros perspektyvos ES teritorijoje. Net neslepiama, kad „Turkų srauto“ reikšmė pirmiausia yra politinė ir atitinka esminį Maskvos siekį palikti nuo 2019 metų Ukrainą be rusiškų dujų tranzito.

Nerimauti dėl dujotiekio rentabilumo verčia ir tai, kad Rusija dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų ir kritusių (ir taip ryškiai ir nepakilusių) naftos kainų gyvena finansiškai sunkų laikotarpį. Akivaizdu, kad Maskvai atėjo laikas skaičiuoti pinigus ir galvoti ne tik apie įvaizdį ir geopolitiką, bet ir apie ekonominę projektų naudą.

Čia yra ir kitų aspektų. Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

„Šiaurės srauto-2“ istorija rodo, kad Europa šiandien irgi dvejoja dėl galimų reikalų su Rusija. Situacijoje, kai vyksta naujas šaltasis karas, eiti obuoliauti su velniu (t. y. Kremliumi) kainuoja pernelyg brangiai.

Tačiau akivaizdu, kad Rusija, nepaisydama nieko, sieks ir toliau plėtoti jai įprastą „dujų diplomatiją“, nors šis energetinis išteklius Kremliaus rankose tradiciškai pavirsta ne draugystės, o konfrontacijos įrankiu. Bet pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje bet kokios Maskvos iniciatyvos Europoje sutinkamos gana atsargiai. Nors minėti Rusijos dujų projektai palengva juda, šis procesas yra gana lėtas ir, kaip galima pastebėti, finansiškai sunkus Rusijai. Be to, bet kuris iš šių projektų rizikuoja galutinai užstrigti, tad „dujų diplomatija“ vis dėlto negali būti laikoma pačia perspektyviausia Maskvos strategija.

 

Šis straipsnis buvo publikuotas svetainėje www.geopolitika.lt

 

 

 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas komentuoja Turkijos ir Rusijos santykių krizę.

– R.Erdoganas ir V.Putinas tęsia žodžių dvikovą. Kaip toliau rutuliosis dviejų valstybių konfliktas?

– Apsižodžiavimai visų pirma skirti kiekvienos šalies vidaus politikos auditorijai. Jais norima parodyti savo tvirtumą šalies gyventojams. Įvertinant abiejų politinių režimų Turkijoje ir ypač Rusijoje specifiką ir šių šalių lyderių vadovavimo pobūdį, tai neturėtų stebinti.

Tačiau labai abejoju, jog tai galėtų išsivystyti į kokią nors naują karinę konfrontaciją ar Rusijos atsaką, kad ir pavėluotą, tiesiogiai Turkijai, o ne jos remiamiems sukilėliams. Greičiausiai bus apsiribota švelniomis priemonėmis, tokiomis kaip ekonominės sankcijos, kurias Rusija jau dabar pradeda taikyti.

– Ar minėtos sankcijos nebus „popierinės“, jei tai irgi tėra pasirodymas, skirtas vidaus politikos rinkai?

Ir JAV, ir Rusija, išsprendus konfliktą Sirijoje, tikisi visiškai priešingų politinių ir ekonominių reformų.

– Viskas priklausys nuo to, kiek Rusijos institucijos pačios norės šias sankcijas taikyti, įvertinusios jų kenksmingumą ne tik Turkijos įmonėms, turizmo sektoriui ar konkretiems maisto produktų eksportuotojams, bet ir Rusijos gyventojams.

– Ar Rusijos ir Turkijos konfliktas paveiks kovą su ISIS ir kokie bus tolesni JAV veiksmai?

– Šis konfliktas – tik dar vienas signalas, kad Vakarams su Rusija bendrą kalbą rasti sudėtinga. Skiriasi net šio įvykio interpretacijos ir pateikiami faktai dėl to, ar Rusijos lėktuvas buvo Turkijos oro erdvėje, ar vyko komunikacija tarp Turkijos pajėgų ir Rusijos lakūnų, ar ne.

Tokios skirtingos NATO šalių, visų pirma Turkijos, kurios poziciją parėmė ir JAV, interpretacijos, kai sunku rasti bendrą kalbą net dėl faktų, rodo, kaip bus sudėtinga bent kiek intensyviau koordinuoti tarpusavio veiksmus siekiant spręsti situaciją Sirijoje ir Irake. Tai ir politinis nepasitikėjimas, ir skirtingi politiniai tikslai. Ir JAV, ir Rusija, išsprendus konfliktą Sirijoje, tikisi visiškai priešingų politinių ir ekonominių reformų.

Tokie skirtingi įsivaizdavimai trukdys koordinuoti veiksmus dėl bet ko daugiau nei „Islamo valstybės“ neutralizavimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusijos ir Turkijos charakteriai kažkuo panašūs. Priešingai nei nuobodūs Vakarai, šios valstybės mėgsta skambius pareiškimus, kurių nė nesiruošia įgyvendinti. O jeigu vis dėlto imasi veiksmų, tai būtinai kitokių, nei žadėjo. Užtat jų tarpusavio santykiai ir yra tokie nenuspėjami, o keičiasi jie greičiau negu mėnulio fazės.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių Stambulo ir Maskvos santykiai išgyveno pakilimą, o Turkijos ir Rusijos prezidentai neslėpė vienas kitam simpatijų.

Rugsėjo pabaigoje Vladimiras Putinas į didžiausios mečetės Rusijoje, kuriai neprilygsta nė viena Europoje, atidarymą Maskvoje pasikvietė garbės svečią – Recepą Tayippą Erdoganą, neslepiantį paramos „broliams musulmonams“. Turkui turėjo atvipti žandikaulis: naujojoje mečetėje su žalsvai melsvos spalvos kupolu gali tilpti daugiau nei 10 tūkst. maldininkų. Jos statyba kainavo 170 mln. JAV dolerių ir truko visą dešimtmetį.

Rusijos ir Turkijos lyderiai pasidžiaugė, kad Rusijoje atsirado naujas musulmonų centras, ir sėdo tartis, kaip kovos su „Islamo valstybe“ – ISIS, arabiškai vadinama DAECH.

Jei tiksliau, V.Putinas kaip įmanydamas ramino R.Erdoganą, kad jo pageidaujamos neskraidymo zonos virš Sirijos teritorijos nelies – čia jau Erdogano teritorija. O šis patikino, kad Turkija, kaip NATO narė, laikysis susitarimo derinti su Rusija bet kokius veiksmus ore.

Nuo šio susitikimo nepraėjo nė savaitė, o Rusijos lėktuvai pradėjo oro atakas Sirijoje. R.Erdoganas tiesiog pašėlo: juk ką tik buvau Maskvoje, sėdėjau su Putinu prie vaišių stalo, o jis nė neprasitarė, kad ruošiasi antskrydžiams ten, kur turėtų būti neskraidymo zona!

V.Putino aplinkos žmonės atkirto, kad R.Erdogano sūnus po sėkmingų naftos sandorių fotografuojasi su DAECH kovotojais, o „Islamo valstybės“ ekonomika laikosi ant Turkijos pečių, tad verčiau R.Erdoganas apie kovą su ISIS iš viso patylėtų – jam rūpi tik išnaikinti Sirijos kurdus, o ne įveikti vadinamąjį Islamo kalifatą.

Praėjo dar mėnuo, o Turkija numušė Rusijos bombonešį, kuris pažeidė Turkijos oro erdvę. Aišku viena: jis skrido jei ne virš Turkijos, tai virš R.Erdogano teritorijos. O kadangi įsivaizdavo, kad gali jaustis visiškai saugus, skrido be naikintuvų palydos. Ir buvo numuštas.

Nuo tos akimirkos, galima sakyti, prasidėjo naujas Rusijos ir Turkijos santykių etapas, šį kartą kiek įdomesnis nei kiti prieš tai buvę.

Amžinos varžovės

Šios dvi imperijos savitais būdais varžosi dėl įtakos Balkanuose, Kaukaze, Azijoje, Arti­muosiuose Rytuose. Turkija, kontroliuodama Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, skiria Viduržemio jūrą nuo Juodosios jūros. Tai reiškia, kad jeigu Rusija nori plukdyti krovinius, naftą ar ginklus į Vakarus, jai reikia Turkijos žalios šviesos. O jeigu NATO norėtų pagrasinti Rusijai per Juodąją jūrą, tam turėtų nekliudyti Turkija.

Tad vien dėl to abi valstybės ilgą laiką stengėsi nekibti viena kitai į gerklę ir palaikyti bent jau mandagius santykius, nors praeityje abi šalis nuolat lydėjo interesų susikirtimai, kartais paversdami jas neatskiriamomis partnerėmis ir bičiulėmis, o kitąkart suvesdami mūšio lauke.

Vis dėlto iki šių metų pradžios Rusiją ir Turkiją daugelis laikė jei ne draugėmis, tai bent kolegėmis, turinčiomis daugiau bendro negu skirtingo. O jei ir kildavo menkų nesutarimų, abi stengdavosi juos nuleisti negirdomis.

Turkijai, be jokios abejonės, labai nepatiko Rusijos invazija į Gruziją 2008 m. Dantis sukandusi Turkija tylėjo ir dėl Kalnų Karabacho, ir dėl Rusijos pastangų palaikyti Sirijos vyriausybę bei Basharą al Assadą.

Turkiją suerzino ir Krymo okupacija. Vis dėlto ji pasirinko nesikišimo taktiką – tegu su Rusija aiškinasi JAV, Lenkija, Rumunija. Ankara apsimetė, kad nieko neįvyko, ir iki šiol nepaisė Rusijai įvestų sankcijų režimo ir bent jau garsiai nepareiškė Maskvai jokios kritikos dėl šios karo veiksmų Ukrainoje. O kai V.Putinas, apsilankęs Jerevane, kur vyko armėnų genocido aukų šimtmečio pagerbimo ceremonija, paminėjo žodį „genocidas“, Turkija, nors ir pasipiktinusi, net neatšaukė savo ambasadoriaus Maskvoje, nors būtent taip ji reagavo į „genocido“ terminą, nuskambėjusį iš Austrijos, Vatikano ir Liuksemburgo vadovų lūpų.

Stambulo universiteto tarptautinių santykių ekspertas Kadiras Hasas Coli Ozelas įsitikinęs, kad toks elgesys liudija Turkijos ir Rusijos santykių nelygiavertiškumą. Mat Turkija kiek galėdama pataikavo Rusijai, o ši dėl gerų santykių su Turkija per daug nesuko sau galvos, žinodama, kad Turkijos draugų ratas po Arabų pavasario siaurėja – daugiausia dėl aštrios R.Erdogano retorikos ir jau minėtos jo žodinės paramos „broliams musulmonams“. O štai Rusija, bent V.Putino nuomone, Turkijai ir jos ekonomikai esąs tikras išsigelbėjimas.

Rusijos vadas nepagalvojo tik apie tai, kad mažėja ir Rusijos bičiulių ratelis, kuriame Turkija yra ne tik senbuvė, bet ir kaimynė, ypač jei lygintume su tokiomis „draugėmis“ kaip Kinija, Venesuela ar Brazilija.

Kuri kuriai grasina?

„Mes esame didžiausia Rusijos gamtinių dujų vartotoja. Turkijos praradimas bus rimtas nuostolis Rusijai. O štai Turkija, jei prireiks, dujų gaus iš kitur“, – aiškina Turkijos prezidentas.

Nors Rusijai dabar nemalonu tai pripažinti, Turkija yra antra didžiausia rusiškų dujų rinka po Vokietijos. Daugiau nei pusė iš 48 mlrd. kub. metrų per metus suvartojamų dujų Turkija perka iš koncerno „Gazprom“.

Tačiau apie Turkijos svarbą Rusija labai skambiai kalbėjo tik po „South Stream“ laidotuvių, kai buvo paskelbta apie Turkijos dujotiekio sutartį. Užtat Ankaros institucijos šio įvykio, regis, nesureikšmino: galbūt nuojauta, o gal santykių patirtis su Rusija joms sufleravo, kad per daug džiaugtis neverta, o V.Putino pompastika daugiausia skirta vidaus politikai ir artimiausiam elitui.

Turkijoje, priešingai, rinkėjus daug labiau žavi kalbos apie energijos išteklių diversifikavimą, tad R.Erdoganas vis aiškina, kad vieną dieną Turkija taps Europos dujų paskirstymo centru, o dujas pirks ir iš Šach Denizo Kaspijos regione ir iš Irano, o gal net Izraelio.

Tačiau tiek Rusijos, tiek Turkijos postringavimai yra niekai, nes Turkijai dujų reikia šiandien. Ypač turint omenyje tai, kad Turkija neturi jokios požeminės dujų saugyklos (pagal statybos projektą milijardo kubinių metrų saugykla bus pastatyta tik 2018 m.).

Rusija Turkijai dujas tiekia dviem dujotiekiais, kurių kiekvieno pajėgumai siekia po 16 mlrd. kub. metrų. „Mėlynasis srautas“ driekiasi per Juodąją jūrą, o „Gas-West“ dujotiekis, prieš pasiekdamas Turkiją, kerta Ukrainą, Rumuniją ir Bulgariją.

Visas kitas dujas Turkija gauna iš Azerbaidžano per Pietų Kaukazo dujotiekį, taip pat iš Irano per „Tabriz-Dogubayazit“ dujotiekį bei Alžyro ir kitų šalių, kurias gauna iš savo dviejų suskystintų dujų terminalų.

Problema ta, kad jeigu Rusija sugalvotų nutraukti Turkijai dujų tiekimą, ši neturėtų iš kur kompensuoti jų kiekio, nes visi kiti dujotiekiai, kuriais Turkija gauna dujas, veikia maksimaliu pajėgumu ir galėtų Turkijai perpumpuoti daugių daugiausia 7 mlrd. kub. metrų dujų vietoj 27 mlrd. kub. metrų, kurie dabar perkami iš Rusijos. Taigi Turkijos pramonę, taip pat ir gyventojus, ištiktų dujų badas.

Vadinasi, vien dujų korta yra neginčijama priežastis nesipykti. O juk dar yra ir kitos sritys. Pavyzdžiui, Rusija Turkijai tiekia didžiąją dalį jai reikalingų metalų: rusiška geležis ir plienas sudaro 15 proc. Turkijos metalų importo, rusiškas aliuminis – 31 proc.

Aišku, Turkija gali manyti, kad esant reikalui rastų šių metalų kitose rinkose, tačiau visos jos turi savo pirkėjų, o užtikrinti Turkijos poreikių per trumpą laiką nesugebėtų, taigi pramonė patirtų kitą smūgio bangą.

Toliau – grūdai, ypač kviečiai. 2014 m., „Stratfor“ duomenimis, Rusija Turkijai pardavė 70 proc. jai reikalingų kviečių, kitaip sakant, beveik viską, ko reikėjo Turkijai. R.Erdoganas aiškina, kad šiemet Turkijoje buvo ypač geras kviečių derlius, bet akivaizdu, jog šalis nesugebėtų pati savęs aprūpinti tuo, ką iki šiol visą laiką pirko iš Rusijos. Tad kebabų tektų valgyti mažiau. O kur dar Rusijos įvestos sankcijos nebeimportuoti turkiškų maisto produktų: Rusijos rinkoje suvartojama 40 proc. Turkijoje eksportui užauginamų vaisių ir daržovių.

Galiausiai – rusų turistai. Turkams ši tema yra viena nemaloniausių. Nors rusai ir garsėja tuo, kad per „viskas įskaičiuota“ keliones tiesiog nusiaubia Turkijos viešbučius, jie vis tiek yra pagrindiniai Turkijos lankytojai. Skaičiai tokie: turizmas sudaro 12 proc. Turkijos BVP, o rusai – 14 proc. Turkijos turistų.

Atominis argumentas

„Jei Rusija atominės jėgainės nepastatys, tada ateis kažkas kitas ir pastatys“, – vėl aiškina R.Erdoganas, teisingai primindamas, kad Rusija į šį 20 mlrd. dolerių vertės projektą jau investavo 3 mlrd. dolerių.

Bet ir čia yra kitas lazdos galas. R.Erdoganas pamiršta, kad savanorių statyti šią elektrinę jis ieškojo nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ir kažkada dėl to nesėkmingai derėjosi net su Vokietija.

2008-aisiais iš nevilties Turkija paskelbė statybos konkursą, tačiau tarptautinės bendrovės, investavusios nemažai pinigų į dalyvavimą šiame konkurse, galiausiai visos iki vienos atsiėmė paraiškas įvertinusios galimą riziką ir projekto neatsiperkamumą.

Nieko nepešusi, 2010 m. Turkija pasiūlė atominės elektrinės statybos sutartį Rusijai. Jei ši sutartis būtų nutraukta, „Rosatom“ ir su ja bendradarbiaujančios institucijos patirtų nemažą finansinį smūgį.

Vis dėlto R.Erdoganas V.Putiną pažįsta ir perpranta kur kas geriau nei daugelis kitų – jis puikiai suvokia, kad Rusijai ne visada svarbiausia ekonominė nauda, o kartais ji gali pasielgti visiškai nepragmatiškai, jeigu tai padeda pasiekti kitų tikslų.

Turkijos ir Rusijos santykių emocionalumą išduoda ir jų lyderių retorika iš karto po lėktuvo Su-24 numušimo. Po šio incidento V.Putinas pirmiausia pareikalavo iš Turkijos oficialaus atsiprašymo. R.Erdoganas atsiprašyti atsisakė. Jei būtų tai padaręs, kas žino, gal nebūtų reikėję susitikinėti Paryžiuje ir sudarinėti draudžiamų įvežti prekių sąrašų. Tačiau R.Erdoganas – per daug ambicingas, kad lenktų galvą prieš jį sunervinusį arogantiškąjį V.Putiną.

Gerai, kad tiek vienas, tiek kitas incidentą su lėktuvu nutarė laikyti asmeniniu reikalu ir nepainioti čia NATO. V.Putinas – apsidrausdamas nuo galimos akistatos su Aljanso karinėmis pajėgomis, R.Erdoganas – tuo pareikšdamas, kad pats sprendžia, kur baigiasi jo įtaka ir prasideda NATO reikalai.

Ir kaip nesakysi, kad šitie tipai labai panašūs? Ir kad Vakarams tiek vieną, tiek kitą laikyti patikimu partneriu – mažų mažiausiai rizikinga finansiškai, ką jau kalbėti apie ėjimą drauge su jais „į karą“ – net jeigu prieš bendrą priešą.