"Scanpix" nuotr.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Liepos 15 dieną Turkiją sudrebino bandymas surengti valstybinį perversmą. Teigiama, kad sukilėliai kariuomenėje siekė nušalinti nuo valdžios šalies prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo komandą. Tiesa, šis karinio perversmo bandymas buvo nesėkmingas: jau kitos dienos rytą Turkijos valdžia paskelbė, kad maištas numalšintas.

Plačiau aptarinėti perversmo detales šiandien jau nėra labai aktualu. Būtina tik paminėti, jog pats maištas yra savotiškai apaugęs legendomis. Pavyzdžiui, gana stipri yra konspiracinio pobūdžio hipotezė, jog visas maištas galėjo būti inscenizuotas tam, kad R. T. Erdoganas turėtų galimybę pateisinti valdžios sutelkimą savo rankose, taip pat atlikti atitinkamą valymą tarp kariškių, valstybės tarnautojų ir net akademinio pasaulio atstovų.

Žinoma, kariniai perversmai nėra didelė naujiena Turkijai. Kas plačiau domisi šios šalies istorija, tikriausiai žino, kad kariuomenė čia atlieka ne tik karinę, bet ir politinę funkciją. Dar nuo moderniosios Turkijos valstybės kūrėjo Kemalio Atatürko laikų kariuomenė buvo laikoma šios šalies sekuliarumo (pasaulietiškumo) ir demokratinių valdymo principų garantu. Kariniai perversmai buvo įvykę Turkijoje 1960, 1970 ir 1980 metais. Tačiau kiekvieną kartą kariškiai po kurio laiko grąžindavo valdžią civiliams.

Paskutinį kartą Turkijos kariuomenė buvo reikšmingai įsikišusi į šalies politinius reikalus 1997 metais, kai privertė tuometinę valdžią pakoreguoti naujus įstatymus sekuliarumo kryptimi.

Jis negalėjo nesuprasti, kad jo politika, nukreipta į didesnę šalies islamizaciją, gali sulaukti atitinkamo kariškių atsako

Nėra pagrindo abejoti, kad kariuomenės įsikišimo grėsmė neramino R. T. Erdoganą faktiškai nuo pat atėjimo į valdžią momento (pirmą kartą ministru pirmininku jis tapo 2003 metais). Dabartinis Turkijos prezidentas, turintis aiškų polinkį į autoritarizmą, taip pat atstovauja ir religiškai angažuotai politinei jėgai – Teisingumo ir plėtros partijai. Jis negalėjo nesuprasti, kad jo politika, nukreipta į didesnę šalies islamizaciją, gali sulaukti atitinkamo kariškių atsako.

R. T. Erdoganas ir jo komanda bandė užbėgti įvykiams už akių. Dar 2007 metais buvo paskelbta apie atskleistą karininkų sąmokslą bei rengiamus karinio perversmo planus. Tuo metu buvo areštuota šimtai žmonių, dauguma jų – susiję su kariuomene. Galiausiai teisiamųjų suole atsidūrė 275 asmenys – ne tik kariškiai, bet ir akademinio pasaulio atstovai, žurnalistai ir rašytojai, visuomenės veikėjai, juristai ir pan. Dauguma jų buvo nuteisti ilgus metus kalėti.

Į tai, kad R.T. Erdoganas aktyviai siekia pakeisti egzistavusią karinių perversmų tradiciją, gana palankiai žiūrėjo ir Vakarų pasaulis, visada vertinęs bet kokį perversmą kaip veiksmą, mažai ką bendro turintį su demokratija. Tačiau visiškai pavergti kariuomenės (atmetus konspiracinę hipotezę apie perversmo inscenizavimą) R. T. Erdoganui taip ir nepavyko.

Prezidento ieškoję kareiviai turėjo užduotį jį „areštuoti arba nužudyti“

Susidaro įspūdis, kad per dabartinį perversmo bandymą Turkijos valdžią tiesiog lydėjo didesnė sėkmė. Pavyzdžiui, teigiama, kad R. T. Erdoganas paliko savo buveinę Marmario mieste likus pusvalandžiui iki to momento, kai ten atskrido maištininkų sraigtasparniai. Prezidento ieškoję kareiviai turėjo užduotį jį „areštuoti arba nužudyti“.

Kitas R. T. Erdoganą lydėjęs sėkmės elementas – tai, kad jis sugebėjo, pasinaudojęs interneto technologijomis, kreiptis į šalies gyventojus, paragindamas juos išeiti į gatves ir pasipriešinti maištui.

Patys maištininkai irgi nepademonstravo ypatingų stebuklų. Pavyzdžiui, jie nesugebėjo įvesti efektyvios žiniasklaidos kontrolės. Jiems pavyko užvaldyti tik vieną televizijos stotį. Be to, panašu, kad maištininkai neturėjo platesnio palaikymo ir pačioje kariuomenėje, kitaip R. T. Erdogano reikalai būtų buvę labai prasti.

Turkijos valdžia akcentuoja, kad perversmo bandymo siela buvo Karinių oro pajėgų vadas Akinas Oztürkas. Pranešama, kad jis ir pats prisipažino, jog organizavo dabartinį maištą. Tiesa, šį prisipažinimą reikėtų vertinti gana atsargiai, nes negalima atmesti prielaidos, kad asmenys, įtariami perversmo organizavimu ar dalyvavimu jame, per tardymą yra kankinami. Vaizdo medžiagoje, kurioje rodomi sulaikyti maišto dalyviai, aiškiai matyti, kad jie yra sumušti.

Pats R. T. Erdoganas yra apkaltinęs perversmo organizavimu šiuo metu JAV gyvenantį dvasininką Fethullahą Guleną. Pastarasis yra dabartinės Turkijos valdžios oponentas. Įdomu tai, kad F. Gulenas buvo R. T. Erdogano bendražygis, tačiau jų keliai išsiskyrė dar praeito amžiaus pabaigoje. Taip pat būtina paminėti, jog F. Gulenas atmetė jam mestus kaltinimus ir paneigė bet kokią sąsają su bandymu nuversti valdžią Turkijoje. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad abejotina, jog šalies kariuomenė, kuri, kaip jau minėta, palaiko sekuliarios valstybės principus, susidėtų su F. Gulenu, kuris yra islamizacijos šalininkas.

Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, tiksliausia būtų pavadinti valymu

Taip pat verta atsižvelgti į teiginį, kad jeigu už maišto iš tikrųjų stovėtų F. Gulenas, valstybinio perversmo bandymas būtų buvęs kur kas rimtesnis nei tas, kuris įvyko dabar. Pažymima, kad F. Gulenui nesudarytų didesnės problemos mobilizuoti savo šalininkus, esančius Turkijoje.

Nors dėl valstybinio perversmo bandymo lieka nemažai klausimų, jau dabar aišku, jog R. T. Erdoganas ir jo komanda išnaudos šią rimtą politinę krizę savo tikslams. Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, tiksliausia būtų pavadinti valymu.

Pirmame etape po žlugusio maišto šalyje buvo areštuota daugiau negu 6 tūkst. žmonių. Tarp jų nemažai karininkų. Pavyzdžiui, yra žinių apie 99 sulaikytus generolus ir admirolus, siejamus su perversmu. Nuo pareigų nušalinti tūkstančiai policijos pareigūnų ir teisėjų, taip pat universitetų vadovų ir mokytojų. Spaudimas akademiniam pasauliui daromas gana aiškiai ir tikslingai. Pavyzdžiui, R. T. Erdoganas pareikalavo, kad būtų atšaukti visi numatyti turkų dėstytojų ir mokslininkų vizitai į užsienį, o už šalies ribų šiuo metu esančių mokslininkų buvo pareikalauta nedelsiant grįžti namo.

Turkijoje taip pat trims mėnesiams buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Pažymima, kad dabar tai leidžia įvesti Turkijoje ir komendanto valandą, šalies gyventojams privalu visur nešiotis asmens dokumentus, teisėsaugos pareigūnai turi teisę stabdyti žmones gatvėse, tikrinti jų tapatybę ir atlikti jų turimų daiktų patikrą, šiam laikotarpiui apribojama susirinkimų laisvė, iš esmės įvedama cenzūra ir pan.

Be to, Turkija paskelbė, jog ji laikinai nepaisys Europos žmogaus teisių konvencijos principų. Ankara apeliuoja į šios konvencijos 15-ą straipsnį, kuris suteikia galimybę laikinai stabdyti jos taikymą tais atvejais, kai „kyla pavojus valstybės egzistavimui“.

Galima numanyti, kad visi šie veiksmai turi vieną esminį tikslą – sudaryti R. T. Erdoganui ir jo komandai sąlygas susidoroti su oponentais. Panašu, jog šis susidorojimas bus visuotinio pobūdžio, t. y. bus siekiama užčiaupti ar represuoti ne tik tuos, kurie iš tikrųjų yra susiję su perversmu, bet ir tiesiog nelojalius ir valdžiai potencialiai pavojingus asmenis.

R. T. Erdoganas iš karto po žlugusio maišto užsiminė, jog Turkijoje gali būti grąžinta mirties bausmė. Nėra didesnių abejonių, kad šalies vadovas dabar pirmiausia norėtų pritaikyti ją perversmo dalyviams.

Įdomu ir tai, kad Vakarų pasaulis iš esmės laimina tokius R. T. Erdogano veiksmus. Žinoma, skamba diplomatinio susirūpinimo balsai, tačiau, kita vertus, realiai rodomas palaikymas dabartinei Turkijos valdžiai. Pavyzdžiui, JAV atsisakė suteikti politinį prieglobstį generolui Bekirui Erkan Vanui, kuris vadovavo Karinių oro pajėgų bazei Indžirlike (JAV pajėgos naudoja šią bazę antskrydžiams prieš ISIS pozicijas).

Turkija – svarbi labai nestabilaus regiono valstybė

Vakarų pasaulio pragmatiškumas yra suprantamas. Turkija – svarbi labai nestabilaus regiono valstybė. Be to, ji yra NATO narė. Vakarų lyderiai nenori pyktis su R. T. Erdoganu, juolab kad jie gana vieningai pasmerkė karinio perversmo bandymą. Tačiau vis vien sunku pateisinti dabartinį vertybinių pozicijų apleidimą, kurį šiuo atveju demonstruoja Vakarai.

Kitas svarbus dalykas – R. T. Erdogano užsuktas represijų ratas galiausiai gali atsigręžti prieš jį patį. Dabartinis šalies prezidentas turi nemažą palaikymą Turkijoje, bet šis palaikymas nėra absoliutus. Represijos tik stiprins protesto nuotaikas. Žinoma, R. T. Erdoganas dabar bandys maksimaliai apvalyti kariuomenę nuo sau nelojalių karininkų, tačiau, kita vertus, jam tebereikalinga stipri ir efektyvi armija (vien dėl padėties regione), o jos tradicijos, kaip jau buvo minėta, nepalankios R. T. Erdogano valdymo principams. Dabartinės represijos gali kuriam laikui prislopinti protesto balsus, tačiau jos taip pat gali paskatinti ir naują sąmokslą, kuris gali nušluoti R. T. Erdoganą nuo valdžios olimpo.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 27  d.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Turkija niršta, armėnai džiūgauja: Vokietijos įstatymų leidėjai priėmė rezoliuciją, kuria per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje vykusios armėnų žudynės pripažįstamos genocidu.

Turkija šiuo metu vos spėja atlaikyti smūgius. Nesutarimai su Rusija jau yra persikėlę į ekonominį lygmenį. ES ir NATO Turkiją kritikuoja dėl jos veiksmų Sirijoje ir dėl migracijos politikos. Taip pat – dėl prezidento Recepo Tayyipo Erdogano siekio tapti diktatoriumi.

Dabar Turkija sulaukė dar vieno nemalonumo – Vokietijos Bundestago nariai balsavo dėl rezoliucijos, kuria pripažįstamas armėnų genocidas. Jų neatgrasė anksčiau puikiai suveikdavę Turkijos perspėjimai, esą toks sprendimas gali pakenkti dvišaliams santykiams. O juk prieš metus lygiai toks pat balsavimas neįvyko būtent dėl tokių Turkijos perspėjimų, į kuriuos jautriai sureagavo Vokietijos valdantieji.

Įdomu tai, kad šį sykį pataisytas rezoliucijos projektas į Bundestago darbotvarkę vėl buvo įtrauktas iš esmės Žaliųjų partijos atstovo turkų kilmės politiko Cemo Ozdemiro pastangomis.

Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui.

Už rezoliuciją, kuri vadinasi „Armėnų ir kitų krikščionių mažumų genocido 1915 ir 1916 metais atminimas ir paminėjimas“, Bundestago nariai balsavo beveik vienbalsiai: tik vienas deputatas buvo prieš, o dar vienas susilaikė. Kanclerė Angela Merkel balsavime nedalyvavo. Pareigūnai aiškina, esą jos nebuvo dėl įtemptos darbotvarkės, tačiau akivaizdu, kad politikė pasiliko erdvės santykių su Turkija lopymui. Jei to norėsis.

A.Merkel atstovė Christiane Wirtz leidžia suprasti, kad kanclerė šį dokumentą palaikė, o jos tylaus pritarimo pakako Bundestagui apsispręsti.

Netinkamas laikas?

Kritikai aiškina, jog balsavimui dėl armėnų genocido pasirinktas blogiausias įmanomas laikas: juk Vokietijai dabar esą labai svarbu, kad Turkija laikytųsi su Europos Sąjunga pasiekto susitarimo, dėl kurio per pastaruosius kelis mėnesius sumažėjo migrantų srautas į Vidurio Europą. Ir vargu ar yra koks kitas klausimas, į kurį Turkija reaguotų taip jautriai, kaip į tai, ką valstybės ir tarptautiniai istorikai kalba apie daugiau nei milijono armėnų ir kitų krikščionių mažumų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą.

Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Turkijos vyriausybė ne sykį yra atmetusi terminą „genocidas“, teigdama, kad ne vien armėnai, bet ir tūkstančiai kitų žmonių, tarp jų ir labai daug turkų, žuvo Osmanų imperiją sugriovusio pilietinio karo metais.

Oficialiai Turkija pripažįsta, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo daug armėnų, bet ne tiek, kiek suskaičiuoja patys armėnai, – pusantro milijono.

Be to, Turkijos teigimu, armėnai per šį karą buvo savotiška Rusijos remiama penktoji kolona, o masinės deportacijos ir jas lydėjusios armėnų mirtys nebuvo iš anksto apgalvotos ar tyčinės, nors tai yra esminė genocido sąlyga: Jungtinės Tautos apibrėžia genocidą kaip sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei.

Holokausto repeticija

Priminsime, kad po valdžios užgrobimo Turkijoje 1907 m. jaunaturkiai ėmė vykdyti turkų tautos vienijimo politiką, propaguodami idėją sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja. Tačiau jiems labai trukdė tautinės mažumos – kurdai, asirai, graikai ir armėnai, siekiantys valstybingumo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Turkijos valdžia, stojusi į Vokietijos pusę, nusprendė, kad tautinės mažumos gali palaikyti Rusijos pajėgas, todėl pradėjo šių tautų naikinimą. Buvo sukurta speciali organizacija „Teshkilati Mahsusa“, atlikusi organizacinius darbus, bei naikinimo būriai, daugiausia sudaryti iš specialiai tam parengtų kriminalinių nusikaltėlių.

Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Kraupiausi įvykiai fiksuojami nuo 1915 m. balandžio 24-osios. Tą naktį Konstan­tinopolyje buvo suimta pustrečio šimto armėnų elito atstovų. Visi suimtieji netrukus buvo nužudyti. Paskui prasidėjo masiniai armėnų „perkėlimai“. Dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, žudomi dujomis, o vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Maždaug milijonas armėnų buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. O 1915 m. birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Genocido termino kūrėjas žydų kilmės Raphaelis Lemkinas armėnų genocidą vadina vienu „tipiškiausių“ genocido atvejų, Hitlerį įkvėpusių Holokaustui. Dar keliais mėnesiais anksčiau labai panašių į armėnų genocidą veiksmų buvo imtasi prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.

Istorikų teigimu, armėnų genocidas buvo pirmasis modernus genocidas, kurio planavimas ir vykdymas vyko valstybiniu lygiu. Šis genocidas yra antras po Holokausto labiausiai tyrinėtas genocidas pasaulyje, dėl šių žudynių daug iečių sulaužė ir vis dar laužo ne tik politikai, istorikai, bet ir rašytojai, menininkai.

Turkija visus šiuos įvykius nurašo „įprastam karo scenarijui“, o su valstybėmis, vartojančiomis genocido terminą, jau ne kartą yra rimtai susivaidijusi.

Atšaukiami ambasadoriai

Kai 2011 m. Prancūzija žudynes oficialiai pavadino genocidu, Turkija net atšaukė savo ambasadorių.

Praėjusiais metais ji tą patį pakartojo su Austrija. Ne veltui JAV, nenorėdamos erzinti savo pagrindinės sąjungininkės Vidurio Rytuose, kol kas vengė vartoti šį terminą, nors daugiau nei 40 JAV valstijų jau yra priėmusios genocidą pripažįstančias rezoliucijas.

Vis dėlto Vokietija surizikavo – santykiai su Turkija ant kortos buvo pastatyti dar iki balsavimo. Antai Turkijos ministras pirmininkas Binali Yildirimas būsimą balsavimą buvo pavadinęs absurdišku, pabrėždamas, kad tokie žudymai esą buvo įprastas dalykas karo sąlygomis. Jis taip pat pakartojo Turkijos prezidento R.T.Erdogano perspėjimą, kad Vokietijai priėmus rezoliuciją pablogėtų dviejų šalių santykiai. Premjero teigimu, istorikai, o ne politikai turėtų nuspręsti, kas iš tikrųjų vyko 1915 m.

Ar balsavimas dėl genocido gali pakenkti ES ir Turkijos susitarimui dėl migrantų, kol kas sunku pasakyti. Turkai aiškina, kad susitarimų jie laikosi. „Mes ne gentinė valstybė, o Turkijos Respublika – šalis, turinti ilgametes tradicijas“, – į klausimą, ar įsižeidusi Turkija nepažeis susitarimo su ES, atsako Turkijos premjeras.

Vis dėlto R.T.Erdoganas perspėjo: „Jei Vokietija bus šitaip suklaidinta, bus padaryta žala dvišaliams diplomatiniams, prekybos, politiniams ir kariniams – mes abi esame NATO valstybės – santykiams.“

Po balsavimo Turkijos vicepremjeras ir vyriausybės atstovas Numanas Kurtulmusas savo tviterio paskyroje rezoliuciją pavadino neveiksminga ir niekine, teigdamas, kad „Vokietijos parlamento iškraipytų ir pagrindo neturinčių tvirtinimų pripažinimas genocidu yra istorinė klaida“. O ministras pirmininkas B.Yildirimas paskelbė, kad Turkija atšaukia ambasadorių iš Vokietijos „konsultacijų“.

Vokietijos turkai – suirzę

Rezoliucija suerzino ir Vokietijos turkus.

Dar iki balsavimo Turkijos premjeras pareiškė, kad balsavimas nuliūdintų didžiulę Vokietijos turkų bendruomenę. „3,5 mln. Vokietijoje gyvenančių turkų yra didžiausias mūsų dvišalių santykių turtas. Aš tikiuosi, kad Vokietijos parlamentas ir priimantys sprendimus asmenys išgirs 3,5 mln. balsų“, – sakė jis.

Po rezoliucijos priėmimo jo žodžiai pasitvirtino su kaupu. Apie 500 Vokietijos turkų asociacijų pasirašė laišką, kurį nusiuntė Bundestago nariams, teigdami, kad „daugiau nei 90 proc. Turkijos gyventojų teisėtai atmeta kaltinimą genocido vykdymu ir mano, jog jis yra šmeižikiškas“. Laiške jie taip pat įspėjo, kad rezoliucijos priėmimas „užnuodytų taikų turkų ir vokiečių sambūvį šioje šalyje, taip pat ir Turkijoje“.

Trečiadienį keli šimtai Vokietijos turkų surengė protestą prie Bundestago, reikalaudami, kad rezoliucija būtų atmesta.

Armėnijos triumfas

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas ne kartą yra sakęs nesuprantantis, kaip genocidas gali nebūti vadinamas genocidu vien dėl to, kad tai pykdo kažkurią valstybę.

Armėnijos užsienio reikalų ministras Ed­vardas Nalbandianas Vokietijos genocido pripažinimą pavadino „vertingu Vokietijos indėliu ne tik pripažįstant ir pasmerkiant armėnų genocidą tarptautiniu mastu, bet taip pat ir indėliu į visuotinę kovą už genocido ir nusikaltimų žmoniškumui prevenciją“.

Kai kurie istorikai tvirtina, kad Vokietija, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais buvo artima Osmanų imperijos sąjungininkė, žinojo apie vykdomus žudymus ir politiškai juos rėmė. Bundestage priimtoje rezoliucijoje yra pastraipa, kurioje pripažįstama Vokietijos imperijos atsakomybė už tai, kad žinodama apie žudynes ji nesiėmė jokių veiksmų joms sustabdyti.

Pirmoji valstybė, dar 1965 m. pripažinusi armėnų genocido faktą (kai 1915–1923 m. buvo nužudyta 1,5 mln. armėnų), buvo Urugvajus, 1995 m. tai padarė Rusija, 2000 m. – Italija ir Vatikanas, dar po metų – Prancūzija.

Armėnų genocidą taip pat yra pripažinęs Europos Parlamentas bei Pasaulinė bažnyčių taryba.

2015 m. popiežius Pranciškus žudynes pavadino pirmuoju XX amžiaus genocidu.

Sakydamas kalbą, terminą „genocidas“ dar 2013 m. pavartojo ir Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.

Scanpix

Spindintys daugiau nei tūkstančio kambarių naujieji prezidento rūmai Ankaroje pastatyti kadaise Kemaliui Ataturkui, modernios Turkijos kūrėjui, priklausiusioje žemėje. Jie kainavo 0,5 mlrd. eurų. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas teigia, kad 30 kartų už Baltuosius rūmus didesnis pastatas simbolizuoja naująją Turkiją. Tačiau antrą dešimtmetį šalį valdančio R.T.Erdogano Turkija suka atgal į praeitį – autoritarizmo link.

Dovaidas PABIRŽIS

Turkijos prezidento rūmai, kurių statybos teismo buvo pripažintos nelegaliomis, iš pradžių buvo suplanuoti kaip premjero rezidencija. R.T.Erdoganas vyriausybei vadovavo nuo 2003-iųjų. Nenuostabu, kad pernai tapęs pirmuoju valstybės istorijoje tiesiogiai išrinktu Turkijos prezidentu, išrinktasis pareiškė, kad naujieji Ankaros rūmai, kurių vien šildymas kainuoja apie 10 mln. JAV dolerių per metus, o laboratorijoje net penki žmonės tiria, ar prezidentui tiekiamas maistas nėra užnuodytas, bus prezidento rezidencija.

Valdžioje jau antrą dešimtmetį

„Tegul ir nugriauna, jei jie turi tokią galią“, – paniekinamai pareiškė prezidentas, komentuodamas teismo sprendimą dėl neteisėtų jo rezidencijos statybų. Tai puikiai iliustruoja, kas iš tiesų valdo šalį. Visai kaip Rusijoje, kurioje prezidentas Vladimiras Putinas vienai kadencijai buvo formaliai susikeitęs vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu.

Valdančioji R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija rinkimų nepralaimėjo nuo 2002-ųjų. Tiesa, prieš penkis mėnesius, per eilinius parlamento rinkimus, jai nepavyko užsitikrinti daugumos. Tačiau koalicija dienos šviesos taip ir neišvydo – nepavykus susitarti ir sudaryti bendro kabineto, prezidentas paskelbė pirmalaikius rinkimus. Praėjusį sekmadienį juos užtikrintai laimėjo jo partija, užsitikrinusi valdžią dar ketveriems metams.

„Stabilumo svarba mūsų tautai ir šaliai – akivaizdus faktas. Šiandien mūsų piliečiai ją ir pasirinko“, – po pergalės pareiškė stipriausiu šalies vadovu nuo K.Ataturko laikų vadinamas R.T.Erdoganas. Tačiau iš tiesų stabilumo šalyje – ne kvapo: atsinaujinęs konfliktas su kurdais, karas kaimyninėje Sirijoje ir pabėgėlių lavina, kruvini teroro aktai ir pažabota žiniasklaidos laisvė.

Iš kalėjimo – į premjero kėdę

61 metų R.T.Erdogano kelias į politikos viršūnę nebuvo lengvas. Beveik dviejų metrų ūgio ūmaus būdo politikas, dažnai vadinamas tiesiog sultonu, politinę karjerą pradėjo prisidėjęs prie islamistų judėjimo ir 1994 m. tapęs didžiausio ir svarbiausio šalies miesto Stambulo meru.

Jaunystę pasienio pareigūno sūnus praleido Juodosios jūros pakrantėje – Rizės mieste. Grįžęs į gimtąjį Stambulą R.T.Erdoganas baigė verslo administravimo studijas, tačiau kurį laiką žaidė pusiau profesionaliame Stambulo futbolo klube.

Tapęs Stambulo meru netrukus jis užsitikrino populiarumą efektyviai spręsdamas transporto spūsčių ir oro taršos problemas. Tačiau staigų būsimo prezidento kilimą aukštyn pristabdė Turkijos Konstitucinis Teismas, pripažinęs islamistinę jo partiją antikonstitucine. Po šio sprendimo prasidėjusiose masinėse demonstracijose dalyvavęs R.T.Erdoganas buvo suimtas, o už religinio eilėraščio perfrazavimą apkaltinas religinės nesantaikos kurstymu ir nuteistas. Kalėjime jis praleido keturis mėnesius.

2001-aisiais R.T.Erdoganas su bendraminčiais įkūrė islamistinę Teisingumo ir plėtros partiją, kuri netrukus tapo populiariausia šalyje ir laimėjo visus rinkimus nuo 2002 m. „Partija yra mano penktasis vaikas“, – sako prezidentas, turintis dvi dukteris ir du sūnus.

Po sėkmės rinkimuose parlamentas priėmė įstatymų pataisas, leidusias 2003 m. R.T.Erdoganui tapti premjeru, nepaisant turėto teistumo. Politikas netrukus tapo stabilumo ir klestėjimo simboliu – jam valdant šalies ekonomika nuolat augo. Tarp svarbiausių jo projektų – ambicija pastatyti naują greitųjų geležinkelių tinklą ir nutiesti tunelį po Bosforo sąsiauriu.

R.T.Erdoganui ir Teisingumo ir plėtros partijai atėjus į valdžią, tuometis premjeras kaip modernaus islamo veidas buvo populiarus tiek Europoje, tiek JAV. Turkijos ekonomika augo, žmogaus teisių padėtis gėrėjo, šalis siekė narystės ES, premjeras pradėjo taikos procesą po dešimtmetį trukusių kovų su kurdų sukilėliais.

Pažabojo kariuomenę ir pasuko islamizacijos link

Šalies lyderis taip pat sugebėjo pažaboti sekuliarios Turkijos sargybinius – kariuomenę, kuri per nepriklausomos Turkijos istoriją įvykdė keturis perversmus, pastarąjį – 1997 m. Iki tol sekuliarios Turkijos politika pamažu pradėjo keistis – buvo priimti įstatymai, ribojantys prekybą alkoholiu, suvaržyta prieiga prie interneto bei socialinių tinklų. Tuometis premjeras net mėgino uždrausti skirtingų lyčių bendrabučius valstybiniuose universitetuose.

Valdančiųjų įvykdyta švietimo reforma lėmė, kad šalyje itin padidėjo religinių aukštųjų mokyklų svarba. Tai tapo kone pagrindine švietimo sistemos institucija, nors iki tol retas turkas rinkdavosi religines studijas. Šiandien į religinę mokyklą gali patekti kiekvienas studentas, kuriam nesisekė mokytis kitur. 2002 m., kai Teisingumo ir plėtros partija pirmą kartą laimėjo rinkimus, religinėse mokyklose studijavo 65 tūkst. studentų. Šių metų gegužę tokių studentų skaičius perkopė milijoną.

R.T.Erdogano kritikai tvirtina, kad būtent jis sugriovė K.Ataturko kurtos sekuliarios Turkijos demokratijos pagrindus, skiepydamas konservatyvias islamiškas vertybes ir griežtai tildydamas kritikus bei žiniasklaidą. Da­bartinis prezidentas ne kartą nustebino keistais pareiškimas apie tai, kad musulmonai atrado Ameriką dar prieš Kristupą Kolumbą, kad moterys nėra lygios vyrams, arba pažadais sunaikinti  socialinį tinklą „Twitter“.

Autoritarinės R.T.Erdogano valdymo tendencijos ir jo kritika sustiprėjo 2013-aisiais, kai per protestus prieš vyriausybės politiką Stambule žuvo aštuoni protestuotojai. Būtent tuomet prasidėjo ir pirmosios akcijos prieš laisvąją žiniasklaidą. Turkų pyktį sukėlė ir pernai gegužę įvykusi tragedija, kai anglių kasykloje žuvo per 300 žmonių. Šalies lyderis tąkart pareiškė, kad ir XIX a. Didžiojoje Britanijoje tokios tragedijos buvo dažnas reiškinys.

Penki neramumų mėnesiai

Teisingumo ir plėtros partijos vienvaldystė baigėsi šių metų vasarą, kai per eilinius parlamento rinkimus ji surinko tik 41 proc. rinkėjų balsų ir neteko daugumos parlamente. Turkijos politiniame žemėlapyje iš esmės dominuoja keturios politinės jėgos. Be Teisingumo ir plėtros, į parlamentą taip pat patenka stipri Respublikonų liaudies partija, kuriai priklausė ir šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas K.Ataturkas, Nacionalistinė judėjimo partija bei kurdų dominuojama Liaudies demokratų partija.

Derybos dėl koalicinės vyriausybės nebuvo sėkmingos. Kai kurie analitikai pabrėžia, kad Teisingumo ir plėtros partijos lyderiai sąmoningai vengė susitarti, siekdami paskelbti pirmalaikius rinkimus. Būtent taip ir pasielgė R.T.Erdoganas.

Penki tarpuvaldžio mėnesiai buvo itin neramūs. Prezidentas po kelerius metus trukusius trapios taikos atnaujino karo veiksmus prieš kurdų sukilėlius Šiaurės Irake ir Sirijoje. Tris dešimtmečius besitęsiantis karinis konfliktas iš viso jau nusinešė 40 tūkst. gyvybių. Vien Turkijos turizmo sektorius dėl šio konflikto neteko apie 450 mlrd. JAV dolerių.

Be to, po ilgų atidėliojimų ir dvejonių Turkija pagaliau ėmėsi aktyvesnių karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ (ISIS) kaimyninėje Sirijoje. Ilgą laiką Turkija nenorėjo įsitraukti į kovą su ISIS, nes tai pagerintų kurdų kovotojų Sirijoje padėtį. Turkija negynė ir kurdiško Kobanės miesto, o tai sukėlė masinius protestus Turkijoje.

Per pastaruosius mėnesius Turkiją sukrėtė du kruvini teroristiniai išpuoliai Suruce ir šalies sostinėje, abu įvykdyti per kurdų demonstracijas. Sprogdinimas Ankaroje, per kurį žuvo daugiau nei 100 žmonių, tapo skaudžiausiu teroristiniu aktu valstybės istorijoje.

Tai lėmė, kad per praėjusį sekmadienį vykusius pirmalaikius rinkimus parama nacionalistams ir kurdų partijai sumažėjo, o šie balsai sugrįžo Teisingumo ir plėtros partijai ir ji gavo parlamentinę daugumą.

Liaudies demokratų partija peržengė didžiausią pasaulyje 10 proc. barjerą, reikalingą norint patekti į parlamentą, tačiau, palyginti su liepa, partija prarado maždaug milijoną balsų. Kurdų partijos lyderiai šią nesėkmę aiškino valdžios bandymais diskredituoti partiją, siejant ją su teroristais.

„Tai nebuvo teisinga rinkimų kampanija, – sakė Selahattinas Demirtas, vienas iš partijos lyderių. – Partija beveik nedalyvavo joje, baimindamasi dėl savo žmonių saugumo. Mes surinkome beveik 11 proc. balsų be jokios kampanijos, mėgindami apsaugoti savo žmones nuo skerdynių.“

Kaip pagrindinį savo tikslą prezidentas R.T.Erdoganas deklaruoja ir Turkijos politinės sistemos pertvarką, paverčiant ją prezidentine respublika. Pasak šalies vadovo, tai jau yra įvykęs faktas, kurį tereikia įtvirtinti naujoje Konstitucijoje.

Bus stipresnis prezidentas nei JAV

„Valstybėje turime prezidentą su de facto, o ne simbolinėmis galiomis – Rizės mieste sakė R.T.Erdoganas. – Prezidentas turi atlikti savo pareigas tautai tiesiogiai, bet savo kompetencijos ribose. Kas tam pritars, o kas ne, bet Turkijos administracinė sistema pasikeitė. Dabar ką turime padaryti – tai pakeisti šią de facto situaciją į teisinį pagrindą Konstitucijoje.“

Pergalė rinkimuose neužtikrino R.T.Erdo­ganui galimybės nedelsiant pakeisti Kons­tituciją, kurią parengė kariškiai po 1980 m. perversmo. Daugelis politinių lyderių sutaria, jog šis dokumentas turi būti patobulintas, kad labiau atspindėtų demokratines vertybes, taip pat mažumų, visų pirma kurdų, kurie sudaro apie penktadalį šalies gyventojų, teises.

Tačiau niekas negali garantuoti, kad naujoji Konstitucija, jei Teisingumo ir plėtros partijai iš tiesų pavyks ją priimti, dar labiau nesustiprins antrą dešimtmetį iš esmės be konkurencijos šalį valdančio R.T.Erdogano pozicijų. Šis sako, kad Turkijai reikia prezidentinio valdymo su šalies vadovo galiomis, stipresnėmis nei JAV prezidento.

Kita vertus, R.T.Erdoganas yra palankiausias Turkijos vadovas kurdams šiuolaikinės Turkijos istorijoje, kuri buvo pažymėta nuoseklaus visų mažumų teisių neigimo. Prezidentas užtikrino kai kurias kurdų kalbos ir kultūros teises. 2009-aisiais šalyje pradėjo veikti pirmasis televizijos kanalas kurdų kalba, o savivaldos rinkimuose pietryčiuose Liaudies demokratų partija iškovojo daugumą.

„Kemalio ideologijoje, kuri tiesmukai siejama su turkais, buvo neigiama kurdų teisė egzistuoti. Pakankamai liberalioje Teisingumo ir plėtros partijos politikoje, kurioje stiprios panislamistinės idėjos, kurdams paliekama galimybė reikštis. Galbūt ne taip, kaip mes įsivaizduotume tautinių mažumų teises, bet šiuo metu jie tapo mažuma, kuri gali reikšti savo lūkesčius viešai“, – „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto politologas Egdūnas Račius.

Pasak jo, valdžios požiūris į kurdų mažumą pasikeitė, tačiau reikia, kad kistų ir visuomenės nuostatos: Turkijos visuomenėje įdiegta neapykanta, net jei nebepalaikoma instituciškai, gyva kultūroje, todėl kurdai vis dar susiduria su diskriminacija.

Laisvos žiniasklaidos pabaiga

Vos nurimus rinkimų ir pergalės šurmuliui Turkijos policija Izmiro mieste suėmė 35 valdininkus, policininkus ir kitus asmenis, kurie buvo apkaltinti planais nuversti prezidentą. Suimtieji yra užsienyje gyvenančio įtakingo dvasininko, buvusio R.T.Erdogano bendražygio, o šiandien – nuožmiausio kritiko Fethullah Guleno šalininkai.

Mula jo nemalonę užsitraukė, kai užpernai pradėjo plataus masto tyrimą dėl korupcijos vyriausybėje. Šis tyrimas iš posto išvertė keturis ministrus. Šiandien šie įvykiai vertinami kaip teroristiniai veiksmai, siekiant nuversti teisėtą valdžią, o F.Gulenas išvyko į JAV. Jį palaikantys pareigūnai masiškai šalinami iš valdžios įstaigų, jam palanki ir bene vienintelė likusi opozicinė žiniasklaida – nutildyta arba perimta.

Likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų policija, ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis vaikydama demonstrantus, šturmavo televizijos stotis „Bugun“ ir „Kanalturk“, siejamas su F.Gulenu. Tai įvykdyta po prieštaringai vertinamo teismo sprendimo areštuoti R.T.Erdogano oponento įmonių turtą. Generalinė prokuratūra pareiškė, kad sprendimas areštuoti turtą susijęs su tyrimu dėl įtariamo „terorizmo finansavimo“ ir „teroro propagandos“.

Kitą dieną po rinkimų Turkijos policija atliko reidą savaitraštyje „Nokta“, kuris buvo apkaltintas prezidento įžeidimu, nes viršelyje išspausdino asmenukę darančio prezidento nuotrauką.  Žurnalo redaktorius buvo suimtas, o žurnalo tiražas sulaikytas.

Per pastaruosius dvejus metus kelios dešimtys žurnalistų Turkijoje buvo suimti ir teisiami dėl prezidento įžeidimo arba šmeižto, o prezidentą kritikuojančių žiniasklaidos priemonių po „Bugun“ ir „Kanalturk“ uždarymo šalyje iš esmės neliko.

Dėmesį į šią vis blogėjančią padėtį mėgina atkreipti „Freedom House“, tačiau Vakarai nereaguoja – Turkija svarbi kaip karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje pagalbininkė, o Europa mėgina išspręsti sudėtingą pabėgėlių krizę, kurioje Turkijos vaidmuo taip pat yra lemiamas: per ją patenka apie 80 proc. visų pabėgėlių iš Sirijos ir Irako.

Akivaizdu, kad šių klausimų sprendimas ir bendradarbiavimas su Turkija vis labiau priklausys nuo asmeninių naujojo Turkijos sultono R.T.Erdogano ambicijų ir įnorių.