Lietuvos pramogų pasaulio atstovai prieš keletą metų vienas po kito pristatinėjo receptų rinkinius, kiti savo gyvenimo istorijas atskleidė biografinėse knygose, o šiemet jau pasipylė ir žinomų žmonių kurtos pasakos.

Prieš dvi savaites knygelę vaikams anglų ir lietuvių kalbomis „Mano gyvūnai“ pristatė dainininkė Erica Jennings. Kitą dieną į knygos „Lėlė“ pristatymą kvietė keramikė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Ir abi šios knygos iškart atsidūrė perkamiausių sąrašuose.
Po pasakų knygą jau yra parašę atlikėjai Mindaugas Mickevičius-Mino bei Paulius Stalionis. Anksčiau savo kūryba mažuosius skaitytojus bandė nustebinti Jurga Šeduikytė, sukūrusi „Pasaką apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą“, o Stanislavas Stavickis-Stano išleido „Neįtikėtinas istorijas“. Piešimo knygelę vaikams yra išleidęs ir karikatūristas, laidų vedėjas Rimas Valeikis.
Tiesa, mūsų žvaigždės rašo ne tik vaikams. Prieš Kalėdas knygynų lentynas pasieks žurnalistės ir televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės kūrinys „Pasimatymas su Lietuva“, kuriame ji sudėjo faktus, įvykius ir asmenybes, garsinančias mūsų šalį. Krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas, parašęs istorijos veikalą „Trečiojo Reicho triumfas“, šiemet išleido dar ir knygą-žaidimą „Protų kovos su Robertu Petrausku“. O televizijos laidų vedėja Beata Nicholson šiuo metu visoje Lietuvoje pristatinėja šeimos planų kalendorių, papuoštą patiekalų receptais.
Beje, visame pasaulyje žinomi žmonės kuria pasakas (Madonna yra parašiusi penkias knygas vaikams), leidžia receptų knygas (Gerard’as Depardieu, Sophia Loren, Eva Longoria, Gwyneth Paltrow), o autobiografijas ar atsiminimų knygas rašo aktoriai, politikai, legendiniai dainininkai.
Vakarų Europos šalyse iškilių asmenybių biografijos jau kelerius metus nesitraukia iš perkamiausių knygų sąrašo. Jau dešimtmetį neslūgsta ir receptų knygų populiarumo banga. Lietuvoje jos taip pat itin perkamos, ypač kai viršelį puošia žinomo žmogaus veidas ir pavardė.
Leidėjai prognozuoja, kad receptų knygų populiarumas nemažės dar kelerius metus. Perkamiausiųjų sąraše ir toliau išliks ne tik istorinių asmenybių, bet ir vietinio lygio žvaigždučių biografijos. Be to, mūsų šalyje tik daugės romanų, pasakų ar eilėraščių, parašytų pramogų pasaulio atstovų. Mat skaitytojus traukia žinomas vardas, todėl leidėjams be didesnių pastangų ar brangių reklamos kampanijų pavyksta išparduoti tiražą, o neretai prireikia jį ir pakartoti. Tačiau kokia tokių knygų išliekamoji vertė?

Garsenybių knygos greitai pamirštamos

Literatūrologas Kęstutis Urba pastebi, kad daugelis rašytojų, kritikų, o ir dalis skaitytojų, išgirdę, jog žinomas žmogus pristato savo knygą, reaguoja skeptiškai. Priešiškai nuteikia tai, kad vos užsigeidusi televizijos žvaigždė tampa rašytoja. Mat vos jai pamosavus rankraščiu leidyklos durys iškart atsiveria, o nežinomam autoriui reikia metų metais į jas belsti. „Nors Lietuvoje trūksta naujų rašytojų ir gerų knygų, daugelis leidyklų nedirba su jaunais autoriais, nors garsių žmonių knygas griebia ilgai nesvarsčiusios. Deja, ne visos jos nustebina ir tampa įvykiais. Pavyzdžiu, Stano ar J.Šeduikytės knygos vaikams yra vidutinės, todėl gana greitai buvo pamirštos“, – tvirtina K.Urba.
Taip nutiko ir Madonnos knygoms. Vos pasirodžiusios jos sulaukė didelio susidomėjimo, tačiau šiandien mažai kas prisimena prieš beveik dešimtmetį lietuvių kalba išleistus kūrinius „Anglijos rožės“ ar „Pono Peabody obuoliai“.
„Nepaisant skeptiško požiūrio į žinomų žmonių leidžiamas knygas, jos yra ne ką mažiau vertingos, nei ne tokių garsių autorių. Prie jų taip pat kruopščiai dirba redaktoriai, korektoriai, dailininkai ir apipavidalintojai, tad savo estetine išvaizda ir turiniu jos niekuo nenusileidžia kitoms vaikų knygoms“, – teigia leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė.
Jos nuomone, tarp garsenybių yra tiek gerų, tiek prastų autorių, tačiau tai, kad knyga išleista žinomo žmogaus, jai suteikia papildomos pridėtinės vertės. Mat labiau sudomina mažąjį skaitytoją atsiversti tą knygelę, kurios autorių jis pažįsta. Pasak D.Viliūnienės, garsus žmogus gali labiau paskatinti vaikus skaityti ir daugiau laiko praleisti su knygomis.

Receptų knygos vis dar „ant bangos“

Leidyklos „Alma littera“ direktorė pabrėžia, kad Vakarų Europos šalyse garsūs žmonės knygas vaikams rašo jau seniai, o pas mus ši mada dar tik ateina.
Viena tokių autorių Nomeda Marčėnaitė tvirtina, kad prieš nešdama savo kūrinį į leidyklą neanalizavo rinkos ir nesidomėjo, ar šiuo metu knygos vaikams yra paklausios, ar dabar palankus metas pristatyti naują kūrinį. „Tikriausiai taip susidėliojo žvaigždės, kad vienu metu kartu su E.Jennings pristatėme knygas vaikams. Rašiau aš visą gyvenimą, tik niekam nerodžiau. Dabar nusprendžiau, kad užtenka kuklintis, ir išdrįsau rankraštį nunešti į leidyklą. Vėliau leidėja prisipažino, kad pirmiausia pagalvojo, jog atsirado dar viena rašytoja. K.Urba taip pat iš pradžių pamanė, kad tai tik žinomos moters užgaida. Tačiau perskaitę knygą jie pakeitė nuomonę“, – pasakoja N.Marčėnaitė.
Ji sutinka, kad ne vienus metus šmėžavus televizijos ekrane buvo lengviau sudominti leidėją perskaityti knygos rankraštį. Tačiau N.Marčėnaitė tikina, kad žinomumas ne tik padeda, bet ir trukdo. „Internete perskaičiau ne vieną žmonių, net nemačiusių mano knygos, komentarą, kad šita beždžionė nieko negali sukurti, arba ką tokia raukšlėta boba gali gero padaryti. Į žmogų, kuris vaidenosi televizoriuje, visada reaguos kitaip nei į nežinomą veidą“, – mano žinoma moteris.
Leidėjai tą puikiai išnaudoja. „Pamatę Rimos iš Mažeikių knygą, pirkėjai ilgai klausinės, kas ji tokia. Leidėjams reikės įdėti daugiau darbo, skirti kur kas daugiau pinigų reklamai, kad įtikintų skaitytojus, jog verta įsigyti tą knygą. O žinomas vardas garantuoja, kad knyga bus kur kas greičiau susidomėta net be ypatingų rinkodaros žaidimų. Dėl tos pačios priežasties vis leidžiamos, pavyzdžiui, Kosto Kubilinsko knygos, kurias žino ir tėvai, ir seneliai“, – teigia K.Urba.
Literatūrologui antrina kulinarė ir televizijos laidų vedėja B.Nicholson: „Kiekvienu nauju produktu reikia sudominti tikslinę auditoriją, o šį darbą labai palengvina žinomas veidas. Tačiau vien tik vardas knygos populiarumo nelemia. Labai svarbu ir tai, kas viduje. Aš pati nusipirkau ir E.Jennings, ir N.Marčėnaitės knygas, nes gerų lietuviškų vaikiškų knygų nėra daug.“
B.Nicholson nuomone, ne visai Lietuvoje dar užpildyta ir kulinarinių knygų rinka. Tad ji rašo jau antrą tokią knygą, o šiemet išleistą „Beatos šeimos kalendorių 2012“ taip pat puošia patiekalų receptai.
„Eilinė britų šeima turi apie dešimt skirtingų receptų knygų. Jos ir ateityje nepraras populiarumo, nes valgo visi. Tokių knygų pasirinkimas šiandien labai didelis, todėl kiekvienas gali rasti tai, kas jam aktualiausia“, – mano televizijos laidos „Beatos virtuvė“ vedėja.

Rašo ir talentingi, ir siekiantys pasireklamuoti

Leidyklos „Versus aureus“ direktorius Artūras Mickevičius taip pat tvirtina, jog receptų knygos turi savo nišą, o kad jos labiau skirtųsi viena nuo kitos, išnaudojami žinomi vardai. „Koks skirtumas, ar bulvinių blynų receptas bus įdėtas knygoje „Lietuviški patiekalai“, ar, pavyzdžiui, Beatos knygoje. Patiekalo skonis nuo to nepasikeis, tačiau parduoti lengviau knygą su žinoma pavarde. Visas pasaulis eina iš proto dėl Oliverio, nors profesionalūs Italijos virėjai iš jo gaminimo šaiposi. Iš tokių knygų daromas šou“, – neabejoja A.Mickevičius. Ir priduria, kad receptų knygų perkamumas prieš Kalėdas ypač šokteli, kai šalyje sunkesnė ekonominė padėtis. Mat tai palyginti pigi, bet solidi dovana.
„Sunkmečiu žmonės pradėjo mažiau vaikščioti į restoranus, patys gamina namie. Kita dalis žmonių nusivylė pusfabrikačiais, greituoju maistu, pradėjo daugiau dėmesio skirti maisto kokybei. Receptų knygas populiarina ir televizijos laidos bei jų vedėjai, tinklaraščiai“, – dar vieną receptų knygų populiarumo priežastį išskiria D.Viliūnienė.
Ne ką mažesnę biografinių knygų paklausą, pasak A.Mickevičiaus, lemia ekonominės sąlygos. „Užsienio ir Lietuvos estrados žvaigždžių, politikų, aktorių, sportininkų, istorinių asmenybių biografijos populiariausių knygų dešimtukuose viena kitą keičia jau ne vienus metus. Sunkmečiu skaitytojai tokiose knygose ieško atsakymų, kaip išgyventi, įkvepiančių pavyzdžių. Taip pat tapatina žinomų žmonių istorijas su savo gyvenimu“, – atskleidžia leidyklos „Versus aureus“ direktorius.
O žinomi žmonės rašo, D.Viliūnienės nuomone, dėl to, kad yra talentingi ir kūrybingi. Knyga jiems tampa viena iš saviraiškos priemonių. Vis dėlto nemažai ir tokių, kuriems tai tik dar vienas būdas priminti save. Tokiu atveju knygos vertę sukuria ne jos turinys, o parašiusio žmogaus vardas. Tačiau tik skaitytojas sprendžia, kas jam įdomiau – žinomas veidas ar prasmingas turinys.

Gąsdinimai, kad skirtingais tos pačios veikliosios medžiagos medikamentais galima smarkiai pakenkti savo sveikatai, yra ne kas kita, kaip spekuliacijos ir manipuliacija pacientų patiklumu. Juk gydo veiklioji medžiaga, o visi kiti priedai neturi jokio farmakologinio poveikio. Negali būti net kalbos apie jų sukeliamą pavojų paciento gyvybei. Didžiausia galima blogybė – nepageidaujama alerginė reakcija, bet juk ir pats pacientas turi žinoti, kam jis yra alergiškas, ir dar vaistinėje pasitikslinti dėl perkamo vaisto sudėties.

Tie patys skirtingų gamintojų vaistai gali skirtis – bet tik šiek tiek. Leistinas veikliosios medžiagos kiekio svyravimas sudaro 1–2 proc., o tai yra visiškai nežymu, palyginti su kiekvieno žmogaus skirtinga fermentine sistema, kuri kur kas labiau lemia vaisto pasisavinimą nei skirtinga vaisto pakuotės spalva ir gamintojo pavadinimas.

"Veido" archyvas

Nuo birželio 1 d. kiekvienas su receptu į vaistinę atėjęs pacientas turi teisę pats išsirinkti preparatą iš visų pateiktų monitoriaus ekrane

Jau kelias savaites Lietuvos vaistinėse įrengti monitoriai šaltai ir objektyviai skenuoja vaistinių sandėlių turinį, suteikdami galimybę pacientams patiems pasirinkti vaistą pagal jo kainą. Tačiau naujoji tvarka nepatinka gydytojams ir vaistininkams, todėl galima numanyti, kad permainos sunkiai skinsis kelią Lietuvoje – nors jos galėtų padidinti pacientų sąmoningumą ir leistų sutaupyti.

Šiuo metu sunkoka rasti žmonių, palaikančių naująją receptinių vaistų išrašymo tvarką, išskyrus, žinoma, pačius ją sugalvojusius Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkus. Gydytojai gąsdina, kad be konkretaus vaisto pavadinimo likę pacientai nusigydys, vaistininkai nepatenkinti jiems tekusiu didesniu darbo krūviu. Argumentuojama, kad reforma buvusi beprasmė, nes pacientai vis tiek esą renkasi konkrečius vaistus, prie kurių jau yra pripratę, o monitoriuje išvydę naują pavadinimą skuba atgal pas gydytoją tartis, ar jis tinkamas jų ligai gydyti.

Bet gal teisūs tie, kurie teigia, kad gydytojų ir vaistininkų artelės dabar ūžiančios lyg bičių avilys, nes keičiasi per daugybę metų nusistovėjusi, vaistų gamintojų dovanomis apaugusi ir jokių krizių nepurtoma, amžinai derlinga vaistų skyrimo bei prekybos sistema? Sirgti mėgstantys lietuviai pasiryžę atiduoti paskutinį pinigą už išganingąją piliulę – o kur lig šiol buvo bent kokia garantija, kad ją išrašantis gydytojas vadovaujasi vien medicininėmis žiniomis, o vaistininkas paiso kliento piniginės interesų?

Dabar toks saugiklis atsirado: receptuose rašomas tik cheminis vaisto pavadinimas, nebe konkretaus gamintojo produktas, o vaistinėse įrengti monitoriai pateikia visus to medikamento variantus – nuo pigiausio iki brangiausio. Pacientams sudaryta galimybė rinktis – ir dabar jau tik jų pačių elgesys nulems, ar ši reforma bus pavykusi, ar taip ir nepakeis nusistovėjusios tvarkos, iki neįsivaizduojamų aukštumų išauginusios vaistų kainas Lietuvoje.

Dideli pinigai už pigius vaistus

Pagal naują receptinių vaistų skyrimo tvarką nuo birželio 1 d. gydytojai gali rašyti tik bendrinį vaisto pavadinimą – arba, kitaip tariant, veikliąją medžiagą – ir nebegali šalia skliausteliuose nurodyti konkretaus gamintojo firminio vaisto pavadinimo.

Reformos krikštatėviu laikomas sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius akcentuoja, kad taip siekiama suardyti ydingą Lietuvoje nusistovėjusią sistemą, kai brangiomis vaistų gamintojų dovanomis papirktas neretas gydytojas, jausdamasis skolingas, recepte raitydavo konkrečių vaistų pavadinimus – tuos, už kuriuos skolingas jautėsi esąs.

“Mes visi esame tokios sistemos aukos, nes visos dovanos yra įskaičiuojamos į galutinę vaisto kainą”, – rėžia valdininkas. Jis aiškina, kad iš tiesų brangiai kainuoja tik patentiniai, tai yra naujai sukurti vaistai – jų kainą lemia kūrimo procesui ir tyrimams išleidžiami milijardai. Tokie nauji vaistai pagal tarptautinę praktiką nuo kopijavimo yra saugomi nustatytą laiko tarpą, o pasibaigus šiam patentui rinkoje atsiranda konkurentų nukopijuoti panašūs medikamentai, vadinamieji generiniai vaistai. “Ir štai jau jų savikaina – visiškai nedidelė, tad ir pacientams jie turėtų kainuoti nedaug. Deja, gamintojų konkurencija ir nuožmi kova dėl teisės atsidurti gydytojo išrašomuose receptuose padidina ir šių pigių vaistų kainą, kurią galų gale vis tiek sumoka pacientas”, – aiškina pašnekovas.

Jo vertinimu, tik kuo didesnis skaidrumas gali įleisti gaivaus oro į šią per daugybę metų susiklosčiusią ydingą sistemą. “Monitoriai vaistinėse ir yra tas įrankis skaidrumui siekti”, – įsitikinęs M.Marcinkevičius. Juos nuo birželio 1 d. privalo turėti visos Lietuvos vaistinės, nes kiekvienas su receptu atėjęs pacientas turi teisę ekrane pamatyti visus tuo metu vaistinės turimus preparatus su gydytojo nurodyta veikliąja medžiaga.

Skirtingų nuomonių karas

“Nesuprantu, kam tie monitoriai buvo reikalingi – juk vaistininkas ir iki šiol privalėjo informuoti pacientą apie pigesnes alternatyvas”, – naujovei nepritaria Nepriklausomų farmacijos įmonių asociacijos direktorė Elena Kvedarienė.

“Privalėjo, bet nebūtinai tai darė – juk ir vaistininkai turi savų susitarimų su gamintojais, yra saistomi painių nuolaidų ir premijų schemų”, – ir šį argumentą atremia M.Marcinkevičius. Pasak jo, įrengus monitorius pirkėjui tapo prieinama objektyvi tiesa: jis pats mato visus vaistinėje esančius jam tinkamus medikamentus ir jų kainas.

Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos direktorė Jūratė Kulberkienė piktinasi, kad monitorius vaistinės turėjo įrengti savo pačių sąskaita. Vienos tokios naujos darbo vietos įrengimas esą atsiėjo iki 2 tūkst. Lt, o visos Lietuvos vaistinėms ši naujovė kainavo 3–5 mln. Lt. “Ar tikrai dabar buvo pats laikas versti vaistines daryti neplanuotas investicijas. Nejaugi Lietuva tokia turtinga, kad gali tapti pioniere visoje Europoje – monitorių nėra įrengta dar nė vienoje valstybėje”, – stebisi ji.

Tačiau M.Marcinkevičius mano, kad vaistinės perdeda, skelbdamos savo išlaidas. “Naujas monitorius atsieina 600–800 Lt, o specialiomis programomis vaistines nemokamai aprūpino ministerija. Visais laikais pelningai dirbančioms vaistinėms tokios investicijos tikrai nesugriovė finansinių balansų”, – ironizuoja ministro patarėjas.

Aršus naujosios tvarkos priešininkas Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas mina ant skaudžiausios vietos: dabar atsirado papildoma grėsmė pacientų sveikatai, nes, patys vaistinėje pasirinkdami konkretų vaistą, jie rizikuoja arba gauti nepakankamai veikliosios medžiagos, arba jos perdozuoti, nes esą skirtingų gamintojų vaistų sudėtis gali smarkiai skirtis.

“Tokią nesąmonę gali sakyti tik labai smarkiai kažkuo suinteresuotas žmogus. Siūlyčiau visiems dar kartą pasižiūrėti į farmaciją reguliuojančius įstatymus, kuriuose aiškiai parašyta, kad vaisto esmė yra veiklioji jo medžiaga, o ne braškių ar persikų aromatas ir jau tikrai ne konkretaus gamintojo pavadinimas. Parašius tik cheminį vaisto pavadinimą nenukentės niekas, išskyrus poilsines gydytojų keliones už vaistų gamintojų pinigus”, – žodžių į vatą nevynioja M.Marcinkevičius.

Tačiau vaistų skyrimo naujovėmis nepatenkinti ne tik gydytojai ir vaistininkai – ji baugina ir rimtomis ligomis sergančius žmones. Krūties vėžiu sergančių moterų draugijos “Alma” vadovė Regina Malžinskienė sako, kad sergant sunkia liga organizmas yra itin jautrus net ir menkiausiems niuansams, todėl skirti tinkamą vaistą yra labai svarbu. “Juk net plataus profilio šeimos gydytojas negali skirti mums vaistų, ką jau kalbėti apie vaistininko patarimus. Čia patarti gali tik gydytojas onkologas”, – pabrėžia pašnekovė.

Dėl to yra numatytos trys išimtys, kai leidžiama išrašyti konkretaus pavadinimo vaistus: išrašant biologinius vaistus, susidedančius iš trijų ar daugiau veikliųjų medžiagų, ir juos skiriant specialiai gydytojų konsultacinei komisijai.

Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS) kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį, prašydama pakeisti neseniai įsigaliojusį įsakymą dėl vaistų receptų rašymo ir išdavimo tvarkos, kai skiriami vaistai rašomi tik bendriniu veikliosios medžiagos pavadinimu.

LGS atstovų įsitikinimu, šis teisės aktas parengtas nekompetentingai ir gali sukelti realų pavojų pacientų sveikatai bei gyvybei, nes juo vadovaudamasis gydytojas esą nebegalės kontroliuoti gydymo kokybės.

Pasak LGS prezidento Liutauro Labanausko, vaistas yra gydytojo darbo priemonė ir tik gydytojas gali parinkti tinkamiausią pacientui vaistą. Tuo metu, pagal naująją tvarką, gydytojui draudžiama bet kokia forma skatinti ligonį pasirinkti konkretaus pavadinimo vaistą.

“Kol gydytojui tenka atsakomybė už gydymo proceso rezultatą, jis privalo turėti galimybę kontroliuoti ir patį procesą. Tais atvejais, kai dėl paciento sveikatos ypatumų būtina skirti konkretų vaistinį preparatą, gydytojui turi būti suteikta teisė jį išrašant nurodyti jo prekinį pavadinimą, sprendimą argumentuojant asmens sveikatos istorijoje”, – LGS pranešime cituojamas L.Labanauskas.

Gydytojų atstovas kelia klausimą, kas turėtų prisiimti atsakomybę už pasekmes, kai vaistininkui tinkamai neįvertinus paciento būklės, šiam bus pasiūlyti jo ligą komplikuosiantys vaistai.

“Vaistininkas yra pardavėjas, suinteresuotas parduoti tą vaistą, kurį parduoti yra pelningiausia, o jo atsakomybės Lietuvos įstatymai nenumato, – tvirtino L.Labanauskas. – Ir nors sveikatos apsaugos ministras deklaruoja, kad jam svarbiausi pacientai bei jų interesai, esame įsitikinę, kad naujosios vaistų prieinamumo gerinimo plano priemonės – idealiausia dirva korupcijai.”

Pagal naują receptų išrašymo tvarką, nuo birželio 1 dienos gydytojai, išrašydami kompensuojamuosius ir nekompensuojamuosius vaistų receptus, juose privalės nurodyti ne konkretaus gamintojo prekinį, o tik bendrinį vaisto pavadinimą.

Ministras teigia tokiu būdu siekiąs paskatinti vaistų gamintojų konkurenciją, mažinti galimą medikų finansinį suinteresuotumą bei suteikti pacientams platesnę galimybę rinktis reikiamą vaistą.

Ministro įsakyme numatomos trys išimtys, kai bus leidžiama išrašyti vaistus, nurodant prekinį pavadinimą: išrašant biologinius vaistus, taip pat – nekompensuojamus vaistus, kuriuos sudaro trys ar daugiau veikliųjų medžiagų, ir išrašant vaistus, dėl kurių skyrimo konkrečiam pacientui motyvuotą sprendimą priėmė gydytojų konsultacinė komisija.

Gydytojų sąjungos įsitikinimu, ministrą suklaidino įsakymo rengėjai, kurie veikliąją vaisto medžiagą prilygino vaistui. Anot LGS pranešimo, vaisto veiklioji medžiaga yra tik dalis vaisto, kuris negali būti skiriamas, jeigu yra padidėjęs paciento jautrumas bet kuriai kitai sudedamajai vaisto daliai.

Paciento ligos istoriją ir jautrumą vienam ar kitam vaistui žino tik gydytojas ir kartais pacientas, tačiau vaistininkas niekaip negali įvertinti šios informacijos. “Ministras, pasitikėdamas įsakymo rengėjų kompetencija ir pasirašydamas šį dokumentą, galima sakyti, žaidžia žmonių gyvybėmis. Net tos pačios sudėties generinių vaistų kontraindikacijos yra skirtingos – pavyzdžiui, vienas vaistas gali būti vartojamas nėštumo metu, kitas – ne, ir šių niuansų nepaisymas gali turėti skaudžių pasekmių, net sukelti paciento mirtį”, – pareiškė L.Labanauskas.