A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Tokia diskusija iliustruoja akivaizdų dalyką: svarbu ne įrodyti, o įtikinti. Faktai reikalingi įrodinėjant, bet įtikinėjant – nebūtinai.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

„Post-truth“ vartojamas kaip būdvardis. Pavyzdžiui, yra darinys „post-truth politics“  – tai tokia politinė kultūra, kai diskusijos daugiausia grindžiamos emocijomis, nesusijusiomis su faktais, taip pat su teiginių kartojimu, neatsižvelgiant į faktinius prieštaravimus. Toks politikavimas skiriasi nuo faktų iškraipymo ir teisybės paieškos, nes minėti dalykai susiję su tiesa, o ši, kada einama „post-truth“ keliu, laikoma antraeiliu dalyku.

Kaip skambėtų iš „post-truth“ padarytas negremėzdiškas lietuviškas būdvardis? Potiesis (-ė)? Apytiesis (-ė). Pasakymas „apytiesė politinė kultūra“ ausies nerėžia. Tik ar be specialaus išaiškinimo suprasime, apie ką kalbama? Galiausiai kils klausimas – kodėl apytiesė, o ne apykreivė?

Ką galėtume laikyti apytiesėmis, apykreivėmis kalbomis? Įsiminė „Lietuvos sąrašui“ atstovavusios Aušros Maldeikienės ir konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės diskusija prieš Seimo rinkimus, po kurių pastaroji išėjo į užtarnautą politinį poilsį (gal laikinai), o pirmoji pelnė Seimo mandatą.

Buvo paliestas gėjų partnerystės klausimas. A.Maldeikienė pasisakė už partnerystės įteisinimą, ir tiek žinių. V.Aleknaitei-Abramikienei teko nelengva misija pripažinti, kad partnerystės klausimas svarstytinas, ir kartu pasiųsti žinią, kad part­nerystė nepriimtina. Kodėl to negalima įteisinti? Todėl, kad, pasak V.Aleknaitės-Abramikienės, pagal Europos jurisprudenciją (suprask – teisės mokslą) partnerystė yra tas pat, kas šeima. O tos pačios lyties asmenų šeimos negali būti pagal Lietuvos Konstituciją. Todėl, anot konservatorės, reikia kalbėti ne apie partnerystę, o apie kartu gyvenančius žmones, ir būtent jų santykius reglamentuoti teisiškai. Ėmęsi kurti teisinius rėmus kartu gyvenantiems asmenims, konservatoriai pasidarbuotų trintuku ir veikiausiai išvengtų kaltinimų, kad pasisako už gėjų partnerystę.

V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacijoje būta vienos spragos: gal pagal jurisprudenciją partnerystė artima santuokai, tačiau viskas priklauso nuo konkrečios šalies įstatymų. Pvz., Jungtinėje Karalystėje šįmet būta teismo: šešerius metus kartu gyvenanti ir vaiką sugyvenusi heteroseksuali pora bandė išsikovoti teisę sudaryti partnerystės sutartį, nes nenorėjo tuoktis. Pora argumentavo, kad homoseksualai gali sudaryti part­nerystės sutartį, gali ir tuoktis, o heteroseksualai tegali tuoktis – tai juos diskriminuoja.

Ar V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacija buvo apytiesė, atsižvelgiant į „post-truth“ sąvoką? Vargu. Buvo žeriami faktai – kartais teisingi, kartais ne. Kalba būtų apytiesė, jeigu kandidatė būtų skandavusi „Už tradicinę šeimą!“, ir tai būtų atsakymas į visus argumentus. Pavyzdžiui, į tai, kad tradicinės šeimos modelis yra sovietinė šeima, nes iki okupacijos Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos. Katalikams nebuvo ir lengvų skyrybų.

Politikas, kuris, atsiribojęs nuo tikrovės, kartoja lozungą, anaiptol nėra kvailas. Juk nemažai piliečių, kurie gyvena, kaip sakoma, susidėję ir turi vaikų (Lietuvoje ne santuokoje gimsta maždaug kas trečias vaikas), priskiria save prie tradicinių šeimų. Kai kuriuos iš jų jaudina šeimyniniai lozungai. Galime paklausti, kuri apytiesės ar apykreivės „post-truth politics“ prielaida rimtesnė – pinkliojantys politikai ar jausminga liaudis, kuriai faktai vienodai rodo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Evaldas Labanauskas

„Rusijoje žmonės net vienas kitą sveikino su Donaldo Trumpo pergale“, – tokie džiaugs­mingi žodžiai nuskambėjo ne kur kitur, o oficialiu Kremliaus propagandistu laikomo Dmi­trijaus Kiseliovo praėjusio sekmadienio laidoje „Ves­ti nedeli“ („Savaitės naujienos“).

Evaldas LABANAUSKAS

Po D.Trumpo santykinai netikėtos pergalės vieni skuba raminti, kad jo skandalingi pareiškimai apie NATO, jo simpatijos Rusijai tebuvo rinkimų kampanija, kuri baigėsi ir dabar vėl viskas bus kaip buvę. Štai mūsų premjeras Algirdas Butkevičius esą sulaukė skambučio iš „D.Trumpui artimo žmogaus“, kuris pasakė, kad „tikrai Lietuva tegul nesijaudina“. Tiesa, 2014 m. kovą A.Butkevičius taip pat teigė gavęs informacijos, kad Rusija išveda savo karius iš Krymo…

Rimtesni atrodo JAV ambasadorės Anne Hall, kurios išskirtinį interviu „Veidas“ spausdino praėjusiame numeryje, patikinimai, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų. Tiesa, interviu buvo duotas dar niekam nežinant JAV prezidento rinkimų rezultatų, o jie nustebino ir pačią ambasadorę.

Yra ir kita D.Trumpo pergalės vertintojų pusė – tai tie, kurie įsitikinę, kad D.Trumpo ir Vladimiro Putino meilė neišvengiama. Tai esą iliustruoja ne tik D.Trumpo proputiniškos kalbos rinkimų kampanijos metu bei atsakomosios Rusijos simpatijos jam, bet ir jo komanda, kurios nariai, tikėtina, užims svarbius postus galingiausios pasaulyje valstybės aparate.

Tarkime, galimas gynybos sekretorius leitenantas generolas Mike’as Flynnas per vieną priėmimą sėdėjo šalia V.Putino ir yra vadinamas vos ne etatiniu Rusijos propagandos ruporo „Russia Today“ komentatoriumi. Be to, kariškis neslepia, kad jo pagrindinis tikslas – radikalaus islamo sutriuškinimas, o šioje kovoje sveikintinas bendradarbiavimas su Rusija.

Kiti D.Trumpo komandos nariai taip pat turėjo ar iki šiol turi verslo santykių su Rusija, kurioje tokie santykiai tikrai nevyksta be Kremliaus žinios.

Kita vertus, Kremlius nėra naivus ir negali tikėtis, kad tik dėl D.Trumpo naujoji JAV administracija puls į glėbį V.Putinui. Nepaisant gan didelių JAV prezidento galių, Vašingtone egzistuoja per daug kitų svertų, kurie, tikėtina, gali būti panaudoti D.Trumpo „savivalei“ apriboti (tiesa, D.Trumpo atžvilgiu net statistiškai apskaičiuotos tikimybės nelabai veikia). Tuo labiau, kad ne visus potencialius naujos JAV administracijos narius galima pavadinti putinofilais.

Vis dėlto ta pati D.Kiseliovo laida, kurioje buvo rodomas džiaugsmingas dėmesys D.Trumpo pergalei, o jo konkurentė Hillary Clinton paniekinamai vadinama „blondine“, rodo, kad Kremliuje praėjusio trečiadienio rytą tikrai buvo geriamas šampanas.

Mat pirmoji „Draugo T“ užduotis – tai sumaištis, susiskaldymas JAV, ir, kaip rodo rinkimų kampanija bei rezultatai, gera pradžia – pusė darbo. Neabejotina, kad su prezidentu D.Trumpu Amerika turės skirti daugiau energijos bei išteklių sau, saviems vidiniams skirtumams spręsti ir dėl to sumažės dėmesys likusiam pasauliui.

Pirmoji „Draugo T“ užduotis – tai sumaištis, susiskaldymas JAV, ir, kaip rodo rinkimų kampanija bei rezultatai, gera pradžia – pusė darbo. Neabejotina, kad su prezidentu D.Trumpu Amerika turės skirti daugiau energijos bei išteklių sau, saviems vidiniams skirtumams spręsti ir dėl to sumažės dėmesys likusiam pasauliui.

Antroji „Draugo T“ užduotis – suteikti pagreičio „populizmo mašinai“, apie kurią šiame „Veido“ numeryje kalba filosofas Gintautas Mažeikis. „Brexit“ lyderiai – Jungtinėje Karalystėje, Viktoras Orbanas – Vengrijoje, „Teisė ir teisingumas“ – Lenkijoje: taip, D.Trumpas – ne pirmas, bet jis įpūs dar didesnę jėgą šiai „populiaraus fašizmo“ bangai. Ar kitais metais jai sugebės atsilaikyti Vokietija, Prancūzija?

Tarpukaryje per Europą irgi nusirito autoritarinio fašizmo mada, o kuo ji baigėsi – visi puikiai žinome: kruviniausiu karu žmonijos istorijoje ir naujos pasaulio tvarkos sukūrimu. Todėl didžiausia Kremliaus viltis, siejama su „Draugo T“ pergale, – dabartinės tarptautinės sistemos suardymas, sunaikinimas „Pax Americana“, kuri paremta liberaliomis, demokratinėmis idėjomis ir pagarbos žmogaus teisėms principu.

Didžiausia Kremliaus viltis, siejama su „Draugo T“ pergale, – dabartinės tarptautinės sistemos suardymas, sunaikinimas „Pax Americana“, kuri paremta liberaliomis, demokratinėmis idėjomis ir pagarbos žmogaus teisėms principu.

Neatsitiktinai minėtoje laidoje D.Kiseliovas neslėpdamas džiaugsmo pareiškė, kad atliko JAV prezidento rinkimų debatų analizę, iš kurios paaiškėjo, jog D.Trumpo leksikone nėra tokių sąvokų, kaip „demokratija“ ir „žmogaus teisės“, nes šių terminų naujasis JAV prezidentas nė karto nepavartojo visų trijų debatų metu.

„Pasitikėjimo avansą D.Trumpas dabar turi labai didelį“, – Rusijos poziciją išdėstė D.Kiseliovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Spalio 23-iąją mesdamas rinkimų biuletenį į balsadėžę pagalvojau apie priešgaisrinę apsaugą. Kiek užpildytų biuletenių reikėtų sudeginti, kad rinkimai taptų negaliojantys? Tą ugnies ir sunaikinimo įvaizdį galima visaip vartalioti. Manau, paryčiais nebuvo politinių jėgų, kurios norėtų, kad besisklaidant visuotinio gaisro dūmams šie rinkimai būtų paskelbti niekiniais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Jei tai būtų ne branduolinio sprogimo gaisras, jei Lietuvoje išliktų dabartiniai rinkėjai, ant plėnių perrinktas Seimas vis tiek būtų panašus į tą, kuris iš balsadėžių išsirito spalio 23-iosios rytą. Po ketverių metų bus kitaip.Gaisriukų gal norėtų tie, kurie vienmandatėse apygardose pralaimėjo nedideliu skirtumu. Bet ar gaisras Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje, kur tam kartui pasibaigė Algirdo Butkevičiaus era, ką nors pakeistų iš esmės? Gal po gaisro perrinktas A.Butkevičius padėkotų rinkėjams už dar ketverius pasitikėjimo metus, o už ką rinkėjams padėkotų visi socialdemokratai? Už trukdymą atsinaujinti stagnuojančiai partijai? Lietuva jau tiek sugeba jaustis ar apsimesti brandžios demokratijos nacija, kad partinė viešoji nuomonė, tikėkimės, spustelės pirmininką pasitraukti.

Gaisriuko gal neatsisakytų Algirdas Paleckis, kuris pralaimėjo Naujojoje Vilnioje. Bet vėlgi – ką tai pakeistų? Politinis parijas liktų pariju iki kitų rinkimų. Ant žalio arklio atjojusių nugalėtojų lyderis, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, politikams ir žurnalistams patarė neskubėti braižyti koalicijų. Išties, kas paskubės, tas apsijuoks, o kalbant vaizdžiau – gal ir išsidurs. Rinkimų nuovargis ir bemiegė naktis neretai iš politikų lūpų ištraukia slapčiausius lūkesčius. Antai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius pasisakė už tai, kad būsimos (neaišku kokios) koalicijos lyderiai būtų patikrinti specialiųjų tarnybų. Taikydamas į R.Karbauskį, jis nusistebėjo, kodėl šis nesiveržia į Vyriausybę, o nori likti Seime. „Aš keliu klausimą, kas po tuo slypi“, – svarstė A.Kubilius. Iš tos jo kalbos galima daryti išvadą, kad mūsų politinis elitas yra tarsi dviejų rūšių: tiesiog patikrintieji ir antrąkart gerokai patikrintieji – prie pastarųjų galima priskirti premjerą ir ministrus.

Sakytume, kad toks modelis yra hibridinis, nes derinamos skaidrios ir nelabai skaidrios procedūros. Pagal įstatymą kandidatai į Seimą turėtų deklaruoti bent jau buvusius ryšius su užsienio šalių spec. tarnybomis (esamus ryšius deklaruotų tiktai politinis savižudis).

Nereikės nė spec. tarnybų – gal nepraeis nė ketveri metai, ir skaisčiai žalias nugalėtojų žirgas pakeis spalvą ar taps dėmėtas.

Dėmėtus nominantus į ministrų postus reikėtų išgaudyti iki Prezidentei juos paskiriant Vyriausybės nariais. Vėliau išryškintus mūsų spec. tarnyboms būtų neapdairu deklaruoti, nes už tokį žioplumą kai kam būtų nuplėšyti antpečiai. Skaidrumas skirtas ne rinkėjams apakinti, o tam, kad jie blaiviai nuspręstų, ar buvęs agentas vertas būti parlamentaru. Nuslėpusius praeitį turėtų išgaudyti mūsų spec. tarnybos ir garantuoti slapukams „nemalonumus per valdiškus namus“. Kas būna po priverstinio paviešinimo, daugmaž žinoma. Kaip rodo Kazimiros Danutės Prunskienės pavyzdys, kas kuo buvo, nusprendžia teismas. Noras, kad spec. tarnybos, kurių procedūros dėl jų prigimties yra neskaidrios, turėtų ieškoti dėmių ministrų politinėje biografijoje, nėra atkeliavęs iš kosmoso ar gretutinės tikrovės. Kaimyninėje valstybėje, kuri kelia pasaulinių rūpesčių, spec. tarnybos aukštesnės už teismus, ir dauguma tos šalies piliečių sistemos neskaidrumą laiko didžiuliu privalumu.Veterinaras pasakytų, kad dėmių gali būti ant raudonų, žalių, netgi trispalvių arklių. Nereikės nė spec. tarnybų – gal nepraeis nė ketveri metai, ir skaisčiai žalias nugalėtojų žirgas pakeis spalvą ar taps dėmėtas. Gal net nenuplaunamai. Tokie vadinami obuolmušiais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Vartant pirmąjį „Veido“ numerį, kuris pasirodė prieš 24 metus, akis užkliuvo už vieno tada dar jaunyvo žurnalisto samprotavimo: „Normalioje valstybėje ketvirtoji valdžia ypatinga tuo, kad jai išlaikyti nereikia valdžios pinigų. Manau, kad net ir baisiausios infliacijos sąlygomis piliečiai pirks laikraščius ir žurnalus, jeigu jie rašys tiesą.“

Arūnas BRAZAUSKAS

Citatoje išsakyta tezė yra vadovėlinė tiesa, suformuluota dar burlaivių epochoje. Taip – faktai yra prekės kaip bulvės. Jais prekiaujama konkurencinėje aplinkoje. Išlošia tie, kurie teisybę praneša greičiau, tiksliau, su mažesne savikaina. O pastaroji priklauso ir nuo to, kiek kalbos tvarkytojų tikrina pranešimą apie faktą.

Per ketvirtį amžiaus nuo to parašymo įvyko gausybė permainų. Minėtas žurnalistas liovėsi rašyti ranka ir galutinai prijunko prie kompiuterio. Redakcijose išnyko mašininkės. Tai gal ir nedidelis nuostolis, tačiau masiškai išnaikintos kalbos tvarkytojos. To pasekmė – nenorminė kalba tapo norma, jeigu nuokrypiu nuo normos laikysime elementarias rašybos klaidas.

Žvelgdami į dramatiškas permainas žiniasklaidos sferoje turėtume liūdnai pripažinti, kad faktai kaip prekė niekur neišnyko, tačiau teisybės paklausa mąžta. Tiksliau, ją sunku pelningai parduoti. Užtat lengva parduoti dirgiklius – kartais prasimanymus, kartais faktus, nuo kurių skaitytoją, klausytoją, žiūrovą ištinka svaigulys, kartais žagsulys. Nemažai dirgiklių žeria propaganda. Būtent toks jos tikslas – po kiekvieno pliūpsnio turi pasigirsti vartotojo žagt.

Po tokio konstatavimo galėtų būti daugtaškiu pažymėta pauzė… Vis dėlto pauzės nepavyksta ilgai tęsti. Prie tikrų ar įsivaizduojamų permainų reikėtų priskirti tai, kad plūsta daugybė faktų apie tikrovę, kurios niekas negali dorai įvertinti, juolab tų vertinimų pagrindu numatyti ateitį.

Kokios bus „Brexit“ pasekmės? Ar Donaldo Trumpo galimas valdymas bus katastrofa? Kaip keisis Europos Sąjunga? Aišku tik viena: ar įžvalgos bus pateiktos kaip iš faktų išsunkta teisybė, ar kaip žagt seka, už žiniasklaidos paslaugas vis tiek reikės mokėti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Labanauskas

MUMS NE TAS PATS – toks pareiškimas žvelgia nuo šio „Veido“ viršelio. Tai ne rinkimų šūkis, tai nuolatinė mano ir mano kolegų „Veide“ principinė nuostata, kuria mes vadovaujamės atsirinkdami temas, rašydami straipsnius ir analizuodami Lietuvai bei pasauliui svarbius įvykius.

Evaldas LABANAUSKAS

Tikriausiai vienas populiariausių pastarosiomis savaitėmis klausimų – už ką balsuoti? Po to atodūsis, nejauki tyla ir atsakymas
„nėra už ką“, „nežinau, ar išvis eisiu“ ir pan. Nieko nuostabaus, atsižvelgiant į tokią nykią rinkimų kampaniją. Buvo padaryta viskas, kad iš Lietuvos rinkimų dingtų bet kokia intriga, patrauklumas. Tiksliau, siekta, kad vietoj šou vyktų rimtos diskusijos, idėjų kova, tačiau išėjo taip, kad šou neliko, o idėjų dėl to neatsirado. Kai kurios partijos tik kelios savaitės iki rinkimų sugebėjo patvirtinti savo programas, diskusijų irgi nevyko, o kas vyksta dabar – nuobodu ir neįdomu tiek diskusijų vedėjams, tiek dalyviams, tad kodėl turėtų būtų kitaip rinkėjams?

Daug daugiau aistrų, regis, sulaukia JAV prezidento rinkimai. Tikėtina, jei JAV amba-sada padarytų eksperimentą ir leistų Lietuvos piliečiams balsuoti JAV prezidento rinkimuose, aktyvumas būtų didesnis nei per Seimo rinkimus. Tačiau JAV prezidento rinkimų įtaka Lietuvai toli gražu nesulyginama su Seimo rinkimų rezultatų poveikiu.

Mums ne tas pats

Bet mums ne tas pats, kas bus su mūsų valstybe. Mums ne tas pats, kad galime po rinkimų atsibusti tokioje šalyje, kur būtų persekiojami kitaminčiai, kur būtų įtvirtintas vado kultas, kur būtų rengiamos raganų medžioklės ir linčiavimai, kur būtų nesilaikoma tarptautinių įsipareigojimų. Būtent tai siūlo kai kurios į Seimą einančios politinės jėgos, tikėtina, sulauksiančios didelio palaikymo tų, kurie eis balsuoti iš pykčio, o ne skatinami pilietiškos pareigos ir racionalaus proto.
Kita vertus, mums ne tas pats, kokioje padėtyje jau dabar atsidūrė Lietuva. Mums ne tas pats, kokį išsilavinimą įgyja Lietuvos jaunimas. Mums ne tas pats, kad Lietuvos ekonomika taip ir liks vidutiniokė, jei nesiimsime veiksmų. Mums ne tas pats, kad sveikatos sistema įvardijama vos ne kaip „kyšių sistema“.
Mums ne tas pats, kad Lietuvą palieka ir ruošiasi palikti vis daugiau žmonių. Mums ne tas pats, kad kultūros sektorius amžinai pasmerktas būti našlaičiu. Mums ne tas pats, kas ir kaip valdo Lietuvą.
Todėl mes eisime į rinkimus, o ir po rinkimų stebėsime, analizuosime bei rašysime apie tai, kas svarbiausia valstybei ir visuomenei. Mes tikime, kad rinkimai – tai būdas užtikrinti demokratiją ir kartu savo šalies klestėjimą. Taip pat
manome, kad demokratija neįsivaizduojama ir be kokybiškos bei analitinės žiniasklaidos.

Žinoma, demokratija nėra ideali, bet ar žinote geresnę valdymo formą? Žinoma, žiniasklaida irgi ne visada sugeba iki galo atlikti savo pareigą ir klysta, bet ar žinote, kas ją gali pakeisti? Todėl susitikime šį sekmadienį prie balsadėžių, o po to kiekvieną trečiadienį – dieną, kai pasirodo naujas savaitinio analitinio žurnalo „Veidas“ numeris. Nes mums ir jums ne tas pats…

Naują savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Arūnas Brazauskas, BFL nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kodėl šimtas dienų, o ne devyniasdešimt devynios ar šimtas viena? Tai lyg ir nuoroda į šimtą dienų, kurios praėjo nuo Napoleono pabėgimo iš Elbės salos iki jo visiško žlugimo. Per tą laiką buvo telkiamos kariuomenės, skiriami vadai, amunicija kraunama į gurguolės, o po Vaterlo mūšio prasidėjo… normalus gyvenimas. Mažai šaudyta, rašyta daug raštų. Derėtasi, intriguota, tartasi. Laimė­tojai perbraižė žemėlapius, pralaimėjusieji traukėsi iš kabinetų, krovėsi la­gaminus – kai kas labai tolimoms kelionėms.

Asmenybių švytėjimo po šių rinkimų Lietuvoje tikėtis ne­verta – tai bene svarbiausia savaime iš­sipildanti prognozė.

Tačiau ne apie šurmulingą praeitį kalba, o apie nuobodoką ateitį. Po­li­tinės jėgos, kurių atstovus tikimasi ma­tyti premjero poste, daugmaž įvardijo ir pretendentus į kitas ministrų vietas. Šiokia tokia dovanėlė žiniasklaidai, nors ir ne pirmo šviežumo, būtų kokia nors partinė blondinė, kuri atsiradus spragai ministrų sąraše kviestų jai mažai pažįstamus žmones jei ne iš gatvės, tai iš užrašų knygelės.

Net ir didelių administracinių ga­bu­­mų ministras, paimtas ne iš pakampio, o iš solidaus sąrašo, per pirmąjį šimtadienį bus nugramzdintas į savo žinybos popieryną. Šiai Seimo ir mi­nistrų kadencijai einant į pabaigą kai kur buvo padaryta visokiausių reorganizacijų, ir ne visos jos itin sėkmingos. Galima lažintis, kad naujųjų vadovų bandymai taisyti nesąmones bus sunkiai atskiriami nuo kėdžių perstumdymo siekiant susodinti į vietas patikimus kadrus.

Neseniai draugas verslininkas, profesionaliai besidomintis ekonomika ir politine istorija, pasakė: „Vienam Lee Kuan Yew tenka dešimt mugabių.“ Legenda tapusį autoritarinį Singapūro vadovą sugretinęs su liūdnai garsėjančiu Zimbabvės diktatoriumi, mano draugas norėjo pasakyti, kad geri diktatoriai – retenybė. Asmenybių švytėjimo po šių rinkimų Lietuvoje tikėtis ne­verta – tai bene svarbiausia savaime iš­sipildanti prognozė. Užtat galima guos­­tis, kad geriau nuobodūs, riboti, bet šiek tiek patyrę, negu charizmatiški, trenkti ir iš gatvės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Labanauskas

Evaldas Labanauskas

Savivaldybių reitingas jau tapo daug pastangų ir darbo reikalaujančia „Veido“ tradicija. Ke­lias savaites žurnalistas Dovaidas Pabiržis rin­ko duomenis iš 60 savivaldybių, juos analizavo ir skai­čiavo pagal 22 kriterijus.

Vilniaus miesto savivaldybė – antra geriausia. Di­­­džiuojuosi miestu, kuriame gimiau, augau ir iki šiol gyvenu. Bet ar tą patį jaučiu miesto valdžiai? Tikrai ne. Mero pirmtakas „siekė neįmanomo“ (pvz., „Air Li­thuanica“) ir bandė Vilniaus gyventojus per­kelti į virtualią realybę (pvz., daugiabučių jaunoms šeimos vi­zualizacija, Neries krantinės sutvarkymo vizualizacija ir t.t.), o dabartinis sostinės me­ras – paprastesnis: pasiėmė teptuką ir su juo „spren­­džia“ visas mies­to bėdas. Spūstys gatvėse? Nu­piešime sankryžo­­se geltonas linijas, žieduose irgi patepliosime. Ma­­žai dviračių takų, o esami sunkiai išvažiuojami ar ve­da į niekur? Gedimino pro­spekte nupiešime platesnes dviračių juostas, visi dviratininkai susirinkę duosis pirmyn atgal. Yra ir daugiau bėdų Vil­niuje, kurias valdžia „sprendžia“ gražiai skambančiomis „piaro“ akcijomis.

Gal mums patinka žiūrėti, o po to plūstis, kad nieko gero nerodo ir televizijos visai nusirito? Nors netrukus vėl griebiam į rankas televizoriaus pul­tą.

Šiuo Vilniaus pavyzdžiu tik noriu pasakyti, kad sa­vivaldybių valdžia neturėtų prisiimti visų nuopelnų dėl aukštos pozicijos „Veido“ reitinguose. Tai daugiau vie­tos gyventojų, bendruomenės nuopelnas. Sa­vi­valdybių vadovai turėtų atidžiau peržiūrėti vi­sus 20 kriterijų atskirai ir pagalvoti, kaip kiekvieną jų pagerinti arba bent netrukdyti to daryti iniciatyviems vietos žmonėms.

Kita „Veido“ tema – lietuvių kalbos vadovėliai, ku­­­­rių nėra ir net nežinia, ar jie bus. Tačiau, kaip rašo žur­nalistė Gabija Sabaliauskaitė, nauja programa (kad ir kokia prieštaringa būtų) patvirtinta ir pagal ją mokytojai privalo mokyti, o mokiniai – ruoštis būsimiems egzaminams. Va tokia ta mūsų švietimo sistema. Ir kodėl po kiekvienų abitūros egzaminų ar kitokio mokinių gabumų įvertinimo vis stebimės, kad išaugo „bemokslių karta“?

Prieš Seimo rinkimus partijos bei atskiri politikai plėšosi marškinius ir teigia, kad jie pagaliau įves tvar­ką švietimo sistemoje: mokytojai daug uždirbs, vaikai puikiai mokysis ir visi bus labai labai laimingi. Ar reikia tuo tikėti? Spręsti jums. „Veidas“ pa­tei­­kia pagrindinių partijų, kurios, kaip rodo ap­klau­sos, tu­rėtų įšokti į Seimą, programų nuostatas švietimo klausimu.

Vis dėlto šio „Veido“ viršelyje – televizija, arba, tiks­liau, tai, ką mums siūlo lietuviškos televizijos. Žur­nalistė Aušra Lėka savaitę praleido prie televizoriaus ekrano ir tai, ką pamatė, jos tikrai per daug nenudžiugino. Tačiau televizijos populiarumas Lie­tu­voje neslopsta, nepaisant to, kad nuolat kalbama, jog laidų, retransliuojamų serialų ir t.t. kokybė vis ritasi žemyn. Tiesa, jau ne vieni metai gero tono ženklas sakyti, kad lietuviškų televizijų nežiūriu arba namie net neturiu televizoriaus. Ar taip yra išties, jei statistiniai duomenys rodo atvirkščiai?

Rusijoje tarp kritiškesnių piliečių paplitęs televizoriaus apibūdinimas „zombijaščikas“ („zombavimo dėžė“). Mat Rusijos televizijose beliko tik šou ir politi­nė propaganda. Pas mus politikos – ne per dau­giau­sia, bet ar tikrai nėra „zombavimo“? Bet gal mums tai patinka? Patinka žiūrėti, o po to plūstis, kad nieko gero nerodo ir televizijos visai nusirito, nors netrukus vėl griebiam į rankas televizoriaus pul­tą.

Be šių temų, „Veide“ jūsų laukia daug kitų straips­­nių – tarp jų labai įdomus ir šmaikštus savaitės interviu su poetu, eseistu Kęstučiu Navaku. Taip pat noriu pasveikinti prie „Veido“ komentatorių ben­druomenės prisidėjusį Lietuvos banko ekspertą Jo­kūbą Markevičių, kuris analizuoja, ar horizonte dygs­tant vis naujiems statybos kranams reikia baimin­tis naujo nekilnojamojo turto burbulo. Buvęs Lie­tuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Baja­rū­nas aptaria bendradarbiavimo su Švedija sritis, iki galo neišnaudotas galimybes ir perspektyvas.

Ačiū ir gero skaitymo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Žemės ūkis suaugo su 1918–1940 m. Lietuvos įvaizdžiu, o kokia šalimi pavadinti šiuolaikinę Lietuvą? Dešimt procentų Lietuvos dirbančiųjų triūsia žemės ūkyje. 20 procentų ką nors gamina, 70 procentų dirba aptarnavimo sferoje. Su šiokiais tokiais suapvalinimais taip atrodo šalies darbo jėgos dėlionė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Yra, kaip yra, tik ar suvokiame, kaip yra iš tiesų? Duona, sūris, kumpis – tai vis dar siejama su lietuviškumu, tačiau skaitant politinių partijų rinkimų programas tenka pasukti galvą, ar išties žemės ūkis yra nuoseklios, visa apimančios politikos objektas.

Įdomiausia, kad žemės ūkis bent jau programiškai padalytas, „iškaišiotas“ į pakampes būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programoje, o ši partija istoriškai sieja save su prieškariniais valstiečiais liaudininkais. Kaip teigiama tinklalapyje darnilietuva.lt, partija siekia sukurti 5D tikrovę. Tai penki darnūs deriniai: darnus žmogus, darnios visuomenė ir aplinka, darnūs švietimas ir kultūra,  darnūs ekonomika ir finansai, darnus valstybės valdymas. Žemės ūkis yra tarsi visų tų darnų pa­raš­tėse. Kas ginčysis, kad reikia skatinti kooperaciją ir inovacijas žemės ūkyje, didinti jo konkurencingumą. Tačiau tai tik vienas iš kelių punktų, skirtų gyvybingam Lie­tuvos kaimui išsaugoti. Visa kita susiję su žaliąja energetika, gamtosaugos reikalavimų su­paprastinimu, kai­mo kultūriniu gy­ve­nimu, bendruomenių stiprinimu.

Ką daryti su kaimo gy­ven­to­jais, nes dauguma jų ne­ga­lėtų pragyventi iš žemės ūkio? Koks atsaky­mas, ga­li­ma matyti iš Europos Są­jun­gos biudžeto struktūros: 2014–2020 m. apie 42 proc. išlaidų skiriama natūraliųjų išteklių palaikymui.

Politinių „valstiečių“ programa be­ne aiškiausiai išreiškia socialinį ir ekonominį būvį, kuriame žemės ūkis – ne valstybės gyvybingumo pamatas, o rūpestį ir galvos skausmą kelianti sritis, kuri reikalauja nuolatinės paramos. Kiek aprėpia rašytinė istorija, giltinė šie­navo žmoniją bado dalgiu. Gy­ven­tojų perteklius buvo teritorinės ekspan­sijos ir emigracijos priežastis. Ta­čiau XX a. mokslo ir technikos skverbis į žemės ūkį bent jau Europoje ir JAV išsprendė maisto produktų stygiaus problemą. Iškilo klausimas, ką da­ryti su kaimo gyventojais, nes dauguma jų negalėtų pragyventi iš žemės ūkio. Koks atsakymas, galima matyti iš Europos Sąjungos biudžeto struktūros: 2014–2020 m. apie 42 proc. išlaidų skiriama natūraliųjų išteklių palaikymui. Tai apima ir bendrąją žemės ūkio politiką, kurį į mūsų ūkininkų kišenes liejasi tiesioginėmis išmokomis.

Vargu ar vartotojas, ragaudamas ūki­ninkų turgelyje pirkto sūrio, pajus Eu­ropos mokesčių mokėtojų pinigų skonį. Tačiau skaičiai negailestingi – vaiz­džiai kalbant, kaimas neišsiverčia be miesto paramos, ir artimiausiu laiku kitaip nebus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA