Lietuvos įvaizdį pasaulyje kuria ne brangios strategijos, o visų pirma žmonės ir realus gyvenimas.

„Kodėl lietuviai iš visų Europos Sąjungos gyventojų daugiausiai geria, žudosi, skiria mažiausiai laiko savo vaikams, yra patys nelaimingiausi, o į valdžią renka teistus ir abejotinos reputacijos asmenis?“ – šį pribloškiantį klausimą teko išgirsti iš vieno brito, visiškai atsitiktinai prieš kelias savaites sutikto pasaulinėje technologijų parodoje Barselonoje.
Savo žiniomis apie lietuvius nustebinęs britas, vadovaujantis vienai nedidelei technologijų įmonei Londone, sakė su įdomumu perskaitantis visus straipsnius, kokius tik randa britų žiniasklaidoje apie lietuvius, nes pats yra vedęs lietuvę, turi nemažai lietuvių draugų bei keletą lietuvių bendradarbių.
Tąkart bandžiau aiškinti, kad ne viskas Lietuvoje taip juoda – apie mūsų šalį galima pasakyti ir nemažai pozityvių dalykų. O britas savo ruožtu dar kai ką prisiminė: „Juk lietuviai ir pagal nužudymų skaičių tūkstančiui gyventojų yra vieni pirmųjų, tiesa?“
Kita vertus, paneigti daugumą šių teiginių būtų iš tikrųjų sunku. Lietuva tikrai yra tarp pirmaujančiųjų pagal vyrų savižudybes ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje. Ir pagal alkoholio suvartojimą bei su juo siejamą mirtingumą esame prie Europos lyderių. Nors ir nesame paskutiniai, bet anaiptol ne geriausias pozicijas užimame ir laimės indeksuose.
Šią savaitę „Veidas“ atkreipia visuomenės dėmesį į dar vieną niūrią tendenciją – Lietuva išsiveržė į lyderius ir pagal raminamųjų bei antidepresantų vartojimo mastą. Europos Sąjungoje daugiau už lietuvius antidepresantus vartojančių gyventojų yra tik Portugalijoje. Psichikos sveikatos specialistai tai vadina tiksinčia bomba, nes masinis antidepresantų vartojimas lietuviams grasina smogti vėzdu: tyrimais įrodyta, kad šie vaistai įklampina žmogų į priklausomybės liūną, o jų efektas būna tik trumpalaikis.
Priklausomybių psichiatras Darius Diržys mano, kad daugeliui žmonių antidepresantų ar raminamųjų šiandien skiriama ne jų sveikatos, o socialinėms problemoms spręsti. Klastingi vaistai tapo tarsi įrankiu sudėtingų socialinių problemų kamuojamai mūsų visuomenės daliai suvaldyti. Jau teko girdėti kito psichiatro mintį, kad jei ne antidepresantai, savižudybių rodikliai Lietuvoje būtų kur kas aukštesni.
Vis dėlto tokia pozicija išeičių nesiūlo, o tik stumia dalį gyventojų į dar didesnę bedugnę, iš kurios kelio atgal gali ir nebebūti. Įsitikinus, kad gyvenimo džiaugsmo vaistais žmogui nesuteiksi, kai kuriose Vakarų šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija ar JAV, antidepresantų bumas jau nuslūgo, tačiau Lietuvoje dalis medikų toliau išrašinėja pacientams psichotropinius vaistus lyg kokius vitaminus.
Bet grįžkime prie kandžių brito pastabų apie mūsų šalį. Lietuva yra investavusi didžiules lėšas į savo įvaizdžio kūrimą ir gerinimą pasaulyje, bet tai tik patvirtina, kad ne brangios strategijos, o žmonės ir realus gyvenimas visų pirma kuria mūsų įvaizdį kitų akyse. Ir kol neužgydysime pačių giliausių mūsų visuomenės žaizdų, tol visi kiti geriausi mūsų pasiekimai, kad ir kaip garsiai apie juos kalbėtume, pasaulyje nebus išgirsti.