A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Tokia diskusija iliustruoja akivaizdų dalyką: svarbu ne įrodyti, o įtikinti. Faktai reikalingi įrodinėjant, bet įtikinėjant – nebūtinai.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

„Post-truth“ vartojamas kaip būdvardis. Pavyzdžiui, yra darinys „post-truth politics“  – tai tokia politinė kultūra, kai diskusijos daugiausia grindžiamos emocijomis, nesusijusiomis su faktais, taip pat su teiginių kartojimu, neatsižvelgiant į faktinius prieštaravimus. Toks politikavimas skiriasi nuo faktų iškraipymo ir teisybės paieškos, nes minėti dalykai susiję su tiesa, o ši, kada einama „post-truth“ keliu, laikoma antraeiliu dalyku.

Kaip skambėtų iš „post-truth“ padarytas negremėzdiškas lietuviškas būdvardis? Potiesis (-ė)? Apytiesis (-ė). Pasakymas „apytiesė politinė kultūra“ ausies nerėžia. Tik ar be specialaus išaiškinimo suprasime, apie ką kalbama? Galiausiai kils klausimas – kodėl apytiesė, o ne apykreivė?

Ką galėtume laikyti apytiesėmis, apykreivėmis kalbomis? Įsiminė „Lietuvos sąrašui“ atstovavusios Aušros Maldeikienės ir konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės diskusija prieš Seimo rinkimus, po kurių pastaroji išėjo į užtarnautą politinį poilsį (gal laikinai), o pirmoji pelnė Seimo mandatą.

Buvo paliestas gėjų partnerystės klausimas. A.Maldeikienė pasisakė už partnerystės įteisinimą, ir tiek žinių. V.Aleknaitei-Abramikienei teko nelengva misija pripažinti, kad partnerystės klausimas svarstytinas, ir kartu pasiųsti žinią, kad part­nerystė nepriimtina. Kodėl to negalima įteisinti? Todėl, kad, pasak V.Aleknaitės-Abramikienės, pagal Europos jurisprudenciją (suprask – teisės mokslą) partnerystė yra tas pat, kas šeima. O tos pačios lyties asmenų šeimos negali būti pagal Lietuvos Konstituciją. Todėl, anot konservatorės, reikia kalbėti ne apie partnerystę, o apie kartu gyvenančius žmones, ir būtent jų santykius reglamentuoti teisiškai. Ėmęsi kurti teisinius rėmus kartu gyvenantiems asmenims, konservatoriai pasidarbuotų trintuku ir veikiausiai išvengtų kaltinimų, kad pasisako už gėjų partnerystę.

V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacijoje būta vienos spragos: gal pagal jurisprudenciją partnerystė artima santuokai, tačiau viskas priklauso nuo konkrečios šalies įstatymų. Pvz., Jungtinėje Karalystėje šįmet būta teismo: šešerius metus kartu gyvenanti ir vaiką sugyvenusi heteroseksuali pora bandė išsikovoti teisę sudaryti partnerystės sutartį, nes nenorėjo tuoktis. Pora argumentavo, kad homoseksualai gali sudaryti part­nerystės sutartį, gali ir tuoktis, o heteroseksualai tegali tuoktis – tai juos diskriminuoja.

Ar V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacija buvo apytiesė, atsižvelgiant į „post-truth“ sąvoką? Vargu. Buvo žeriami faktai – kartais teisingi, kartais ne. Kalba būtų apytiesė, jeigu kandidatė būtų skandavusi „Už tradicinę šeimą!“, ir tai būtų atsakymas į visus argumentus. Pavyzdžiui, į tai, kad tradicinės šeimos modelis yra sovietinė šeima, nes iki okupacijos Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos. Katalikams nebuvo ir lengvų skyrybų.

Politikas, kuris, atsiribojęs nuo tikrovės, kartoja lozungą, anaiptol nėra kvailas. Juk nemažai piliečių, kurie gyvena, kaip sakoma, susidėję ir turi vaikų (Lietuvoje ne santuokoje gimsta maždaug kas trečias vaikas), priskiria save prie tradicinių šeimų. Kai kuriuos iš jų jaudina šeimyniniai lozungai. Galime paklausti, kuri apytiesės ar apykreivės „post-truth politics“ prielaida rimtesnė – pinkliojantys politikai ar jausminga liaudis, kuriai faktai vienodai rodo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Spalio 23-iąją mesdamas rinkimų biuletenį į balsadėžę pagalvojau apie priešgaisrinę apsaugą. Kiek užpildytų biuletenių reikėtų sudeginti, kad rinkimai taptų negaliojantys? Tą ugnies ir sunaikinimo įvaizdį galima visaip vartalioti. Manau, paryčiais nebuvo politinių jėgų, kurios norėtų, kad besisklaidant visuotinio gaisro dūmams šie rinkimai būtų paskelbti niekiniais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Jei tai būtų ne branduolinio sprogimo gaisras, jei Lietuvoje išliktų dabartiniai rinkėjai, ant plėnių perrinktas Seimas vis tiek būtų panašus į tą, kuris iš balsadėžių išsirito spalio 23-iosios rytą. Po ketverių metų bus kitaip.Gaisriukų gal norėtų tie, kurie vienmandatėse apygardose pralaimėjo nedideliu skirtumu. Bet ar gaisras Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje, kur tam kartui pasibaigė Algirdo Butkevičiaus era, ką nors pakeistų iš esmės? Gal po gaisro perrinktas A.Butkevičius padėkotų rinkėjams už dar ketverius pasitikėjimo metus, o už ką rinkėjams padėkotų visi socialdemokratai? Už trukdymą atsinaujinti stagnuojančiai partijai? Lietuva jau tiek sugeba jaustis ar apsimesti brandžios demokratijos nacija, kad partinė viešoji nuomonė, tikėkimės, spustelės pirmininką pasitraukti.

Gaisriuko gal neatsisakytų Algirdas Paleckis, kuris pralaimėjo Naujojoje Vilnioje. Bet vėlgi – ką tai pakeistų? Politinis parijas liktų pariju iki kitų rinkimų. Ant žalio arklio atjojusių nugalėtojų lyderis, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, politikams ir žurnalistams patarė neskubėti braižyti koalicijų. Išties, kas paskubės, tas apsijuoks, o kalbant vaizdžiau – gal ir išsidurs. Rinkimų nuovargis ir bemiegė naktis neretai iš politikų lūpų ištraukia slapčiausius lūkesčius. Antai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius pasisakė už tai, kad būsimos (neaišku kokios) koalicijos lyderiai būtų patikrinti specialiųjų tarnybų. Taikydamas į R.Karbauskį, jis nusistebėjo, kodėl šis nesiveržia į Vyriausybę, o nori likti Seime. „Aš keliu klausimą, kas po tuo slypi“, – svarstė A.Kubilius. Iš tos jo kalbos galima daryti išvadą, kad mūsų politinis elitas yra tarsi dviejų rūšių: tiesiog patikrintieji ir antrąkart gerokai patikrintieji – prie pastarųjų galima priskirti premjerą ir ministrus.

Sakytume, kad toks modelis yra hibridinis, nes derinamos skaidrios ir nelabai skaidrios procedūros. Pagal įstatymą kandidatai į Seimą turėtų deklaruoti bent jau buvusius ryšius su užsienio šalių spec. tarnybomis (esamus ryšius deklaruotų tiktai politinis savižudis).

Nereikės nė spec. tarnybų – gal nepraeis nė ketveri metai, ir skaisčiai žalias nugalėtojų žirgas pakeis spalvą ar taps dėmėtas.

Dėmėtus nominantus į ministrų postus reikėtų išgaudyti iki Prezidentei juos paskiriant Vyriausybės nariais. Vėliau išryškintus mūsų spec. tarnyboms būtų neapdairu deklaruoti, nes už tokį žioplumą kai kam būtų nuplėšyti antpečiai. Skaidrumas skirtas ne rinkėjams apakinti, o tam, kad jie blaiviai nuspręstų, ar buvęs agentas vertas būti parlamentaru. Nuslėpusius praeitį turėtų išgaudyti mūsų spec. tarnybos ir garantuoti slapukams „nemalonumus per valdiškus namus“. Kas būna po priverstinio paviešinimo, daugmaž žinoma. Kaip rodo Kazimiros Danutės Prunskienės pavyzdys, kas kuo buvo, nusprendžia teismas. Noras, kad spec. tarnybos, kurių procedūros dėl jų prigimties yra neskaidrios, turėtų ieškoti dėmių ministrų politinėje biografijoje, nėra atkeliavęs iš kosmoso ar gretutinės tikrovės. Kaimyninėje valstybėje, kuri kelia pasaulinių rūpesčių, spec. tarnybos aukštesnės už teismus, ir dauguma tos šalies piliečių sistemos neskaidrumą laiko didžiuliu privalumu.Veterinaras pasakytų, kad dėmių gali būti ant raudonų, žalių, netgi trispalvių arklių. Nereikės nė spec. tarnybų – gal nepraeis nė ketveri metai, ir skaisčiai žalias nugalėtojų žirgas pakeis spalvą ar taps dėmėtas. Gal net nenuplaunamai. Tokie vadinami obuolmušiais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Vartant pirmąjį „Veido“ numerį, kuris pasirodė prieš 24 metus, akis užkliuvo už vieno tada dar jaunyvo žurnalisto samprotavimo: „Normalioje valstybėje ketvirtoji valdžia ypatinga tuo, kad jai išlaikyti nereikia valdžios pinigų. Manau, kad net ir baisiausios infliacijos sąlygomis piliečiai pirks laikraščius ir žurnalus, jeigu jie rašys tiesą.“

Arūnas BRAZAUSKAS

Citatoje išsakyta tezė yra vadovėlinė tiesa, suformuluota dar burlaivių epochoje. Taip – faktai yra prekės kaip bulvės. Jais prekiaujama konkurencinėje aplinkoje. Išlošia tie, kurie teisybę praneša greičiau, tiksliau, su mažesne savikaina. O pastaroji priklauso ir nuo to, kiek kalbos tvarkytojų tikrina pranešimą apie faktą.

Per ketvirtį amžiaus nuo to parašymo įvyko gausybė permainų. Minėtas žurnalistas liovėsi rašyti ranka ir galutinai prijunko prie kompiuterio. Redakcijose išnyko mašininkės. Tai gal ir nedidelis nuostolis, tačiau masiškai išnaikintos kalbos tvarkytojos. To pasekmė – nenorminė kalba tapo norma, jeigu nuokrypiu nuo normos laikysime elementarias rašybos klaidas.

Žvelgdami į dramatiškas permainas žiniasklaidos sferoje turėtume liūdnai pripažinti, kad faktai kaip prekė niekur neišnyko, tačiau teisybės paklausa mąžta. Tiksliau, ją sunku pelningai parduoti. Užtat lengva parduoti dirgiklius – kartais prasimanymus, kartais faktus, nuo kurių skaitytoją, klausytoją, žiūrovą ištinka svaigulys, kartais žagsulys. Nemažai dirgiklių žeria propaganda. Būtent toks jos tikslas – po kiekvieno pliūpsnio turi pasigirsti vartotojo žagt.

Po tokio konstatavimo galėtų būti daugtaškiu pažymėta pauzė… Vis dėlto pauzės nepavyksta ilgai tęsti. Prie tikrų ar įsivaizduojamų permainų reikėtų priskirti tai, kad plūsta daugybė faktų apie tikrovę, kurios niekas negali dorai įvertinti, juolab tų vertinimų pagrindu numatyti ateitį.

Kokios bus „Brexit“ pasekmės? Ar Donaldo Trumpo galimas valdymas bus katastrofa? Kaip keisis Europos Sąjunga? Aišku tik viena: ar įžvalgos bus pateiktos kaip iš faktų išsunkta teisybė, ar kaip žagt seka, už žiniasklaidos paslaugas vis tiek reikės mokėti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Labanauskas

MUMS NE TAS PATS – toks pareiškimas žvelgia nuo šio „Veido“ viršelio. Tai ne rinkimų šūkis, tai nuolatinė mano ir mano kolegų „Veide“ principinė nuostata, kuria mes vadovaujamės atsirinkdami temas, rašydami straipsnius ir analizuodami Lietuvai bei pasauliui svarbius įvykius.

Evaldas LABANAUSKAS

Tikriausiai vienas populiariausių pastarosiomis savaitėmis klausimų – už ką balsuoti? Po to atodūsis, nejauki tyla ir atsakymas
„nėra už ką“, „nežinau, ar išvis eisiu“ ir pan. Nieko nuostabaus, atsižvelgiant į tokią nykią rinkimų kampaniją. Buvo padaryta viskas, kad iš Lietuvos rinkimų dingtų bet kokia intriga, patrauklumas. Tiksliau, siekta, kad vietoj šou vyktų rimtos diskusijos, idėjų kova, tačiau išėjo taip, kad šou neliko, o idėjų dėl to neatsirado. Kai kurios partijos tik kelios savaitės iki rinkimų sugebėjo patvirtinti savo programas, diskusijų irgi nevyko, o kas vyksta dabar – nuobodu ir neįdomu tiek diskusijų vedėjams, tiek dalyviams, tad kodėl turėtų būtų kitaip rinkėjams?

Daug daugiau aistrų, regis, sulaukia JAV prezidento rinkimai. Tikėtina, jei JAV amba-sada padarytų eksperimentą ir leistų Lietuvos piliečiams balsuoti JAV prezidento rinkimuose, aktyvumas būtų didesnis nei per Seimo rinkimus. Tačiau JAV prezidento rinkimų įtaka Lietuvai toli gražu nesulyginama su Seimo rinkimų rezultatų poveikiu.

Mums ne tas pats

Bet mums ne tas pats, kas bus su mūsų valstybe. Mums ne tas pats, kad galime po rinkimų atsibusti tokioje šalyje, kur būtų persekiojami kitaminčiai, kur būtų įtvirtintas vado kultas, kur būtų rengiamos raganų medžioklės ir linčiavimai, kur būtų nesilaikoma tarptautinių įsipareigojimų. Būtent tai siūlo kai kurios į Seimą einančios politinės jėgos, tikėtina, sulauksiančios didelio palaikymo tų, kurie eis balsuoti iš pykčio, o ne skatinami pilietiškos pareigos ir racionalaus proto.
Kita vertus, mums ne tas pats, kokioje padėtyje jau dabar atsidūrė Lietuva. Mums ne tas pats, kokį išsilavinimą įgyja Lietuvos jaunimas. Mums ne tas pats, kad Lietuvos ekonomika taip ir liks vidutiniokė, jei nesiimsime veiksmų. Mums ne tas pats, kad sveikatos sistema įvardijama vos ne kaip „kyšių sistema“.
Mums ne tas pats, kad Lietuvą palieka ir ruošiasi palikti vis daugiau žmonių. Mums ne tas pats, kad kultūros sektorius amžinai pasmerktas būti našlaičiu. Mums ne tas pats, kas ir kaip valdo Lietuvą.
Todėl mes eisime į rinkimus, o ir po rinkimų stebėsime, analizuosime bei rašysime apie tai, kas svarbiausia valstybei ir visuomenei. Mes tikime, kad rinkimai – tai būdas užtikrinti demokratiją ir kartu savo šalies klestėjimą. Taip pat
manome, kad demokratija neįsivaizduojama ir be kokybiškos bei analitinės žiniasklaidos.

Žinoma, demokratija nėra ideali, bet ar žinote geresnę valdymo formą? Žinoma, žiniasklaida irgi ne visada sugeba iki galo atlikti savo pareigą ir klysta, bet ar žinote, kas ją gali pakeisti? Todėl susitikime šį sekmadienį prie balsadėžių, o po to kiekvieną trečiadienį – dieną, kai pasirodo naujas savaitinio analitinio žurnalo „Veidas“ numeris. Nes mums ir jums ne tas pats…

Naują savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Prieš kamerą E.Masiulio prisipažinimai  atrodė kaip gerai išmokto teksto kartojimas. Įdomu, kokios intonacijos iš jo sklinda, kai jis kalbasi su artimiausiais politiniais bendražygiais? Juk tai viską suprantančių žmonių būrelis.

Pavydas – viena stipresnių aistrų, nors ir kenkianti sveikatai. Pikt­džiū­gys­tė dėl kito žmogaus nesėkmių savaip tą pavydą neutralizuoja – kaip šarmas rūgštį. Tada galima ir ašarą nuvarvinti, ir iš E.Masiulio besityčiojančius nenuoširdžiai sugėdinti – ne­sidžiauk dėl to, kad kitas turi ne­malonumų „per valdiškus namus“, nes ir pats gali būti iškviestas į Ge­ne­ralinę prokuratūrą, tą namą su kreivais langais.

E.Masiulio bylojimai – politinės tautosakos kūrinėliai. Jie apaugę komentarais, šnabždesiais, galvų lingavimais… Taip, visi ima, kad finansuotų rinkimų kampanijas… Tą pagavo, o anų nepagavo… O kainos krito, ir politikams duoda vis mažiau… Ar tu matei, kaip toks ir toks drebėjo, kai buvo pasakyta, kad visi pokalbiai įrašyti?

Bet ir šimtą kartų girdėtos liaudies pasakos įdomu klausytis. Juolab kad beveik aišku, kas bus toliau. Vei­kiausiai bus nutekintos telefoninių įrašų išklotinės. Gal net ir teismas bus. Ir truks jis veikiausiai ne vienus metus. O rezultatas greičiausiai bus toks: ir kas galėtų paneigti, kad žmogus išties kaupė pinigus kojinėje ir skolinosi grynaisiais? Juk negalima net ir išmaniam politikui uždrausti elgtis kaip neišmaniam senoliui. Kas laisvalaikiu puodus žiedžia, kas vyžas pina, o kas, žiūrėk, su­si­lieja su liaudimi, laikydamas kokiame nors plyšyje grynuosius pinigus.

Užtat pats šios istorijos herojus gali guostis, kad tapo panašus į Do­mi­ni­que’ą Straussą-Kahną. Pastarąjį visi be­veik pamiršo, o juk jis galėjo būti Pran­cūzijos prezidentas vietoj Francois Hol­lande’o. Niujorko viešbutyje D.Straus­sas-Kahnas kažkada atsidūrė vienoje erdvėje su kambarine. Kaip vėliau paaiškėjo, D.Straus­sas-Kah­nas vei­kiau­siai nedarė to, kuo jį apkaltino kam­barinė. Tačiau šis veikėjas dabar ne šalies prezidentas, o tiktai paskaitininkas, kartais patariantis Pietų Sudano vyriausybei.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Labanauskas

Praėjusią savaitę atvėsę orai „netikėtai“ priminė, kad artėja ruduo, o rudenį – ne tik derliaus nuėmimo ir grybavimo metas. Spalio pradžioje vyks vienas svarbiausių Lietuvai įvykių – Seimo rinkimai.

Evaldas LABANAUSKAS

Apie juos dabar primena nebent jau spėję nublukti reklaminiai stendai arba keli į pasakas apie partijų žadamą šviesų rytojų vedantys „baneriai“ pagrindiniuose interneto portaluose.

O kur rimta diskusija apie tai, kokiu keliu Lietuva žengs ateinančius ketverius metus? Kaip spręsime gyvybiškai svarbias tautai problemas, kaip, tarkime, tragiškos demografinės tendencijos?

Dar praėjusiame numeryje „Vei­das“ vienas pirmųjų ėmėsi giliau žvelgti į artėjančius rinkimus – analizavo dviejų pagrindinių tradicinių partijų ekonomikos „grožinę literatūrą“, prog­nozavo pa­grindines dvikovas ir nugalėtojus vienmandatėse apygardose.

Šio numerio pagrindinė tema – dabartinės Vyriausybės ir atskirų mi­nis­terijų darbų įvertinimas. Per pastaruosius ketverius metus netrūko skandalų, kaltinimų nusišnekėjimu ir ne­veik­lumu premjerui Algirdui But­ke­vi­čiui, ministerijų vadovų kaitos. Vis dėl­to naujausios apklausos rodo, kad A.But­kevičius įvardijamas kaip geriausiai tinkantis į premjerus. „Veido“ kalbinti ekspertai irgi skiria ne ypač blogą balą šiai Vyriausybei.

Egzaminas išlaikytas patenkinamai, bet išlaikytas. Pagrindinės priežastys: ankstesnės Vyriausybės darbų tąsa, ra­dikalių (o gal ir bet kokių rimtų) spren­dimų vengimas ir, žinoma, Lie­tu­vos ekonomikos laipsniškas atsigavimas.

Ankstesnės Vyriausybės darbų tąsa, ra­dikalių (o gal ir bet kokių rimtų) spren­dimų vengimas ir, žinoma, Lie­tu­vos ekonomikos laipsniškas atsigavimas.

Lietuvos gyventojams tai tinka. Tai patvirtina ir tos pačios apklausos, pagal kurias  socialdemokratai išlieka reitingų viršūnėje. Tiesa, juos vejasi šių rinkimų žvaigždės valstiečiai. Trečioje vietoje lieka naują komandą ir strategiją pasikinkę konservatoriai.

Jeigu per ateinantį šiek tiek daugiau nei mėnesį Specialiųjų tyrimų tarnyba nepakartos „liberalgeito“ scenarijaus, galime jau prognozuoti būsimos Vy­riau­sybės sudėtį. Vienas labiausiai tikėtinų variantų – valstiečiai ir socialdemokratai surinks apylygiai ir prisijungę dar kažkokius „auksinius balsus“ su­formuos Vyriausybę. Gali pasikartoti ir 2004 m. scenarijus, kai būtent „gelbėtojai“ (tuomet – „darbiečiai“, dabar – valstiečiai), surinks daugiausia balsų, bet vis tiek eis šokti su socialdemokratais. Kaip bus iš tiesų – viskas Jūsų, skaitytojau, rankose. Žmonės turi tokią valdžią, kokios yra verti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Jei kas pernai būtų lietuviui pasakęs, kad prieš 2015-ųjų Kalėdas jis pirks daugiau ir įnirtingiau nei pernai, kai skubėta atsikratyti litų, dauguma turbūt būtų labai supykę: kur ten, juk euras. Gal ir negalima sakyti, kad euro laukta kaip maro, bet kainų augimu gąsdino, kas netingėjo, o ir patys žmonės gąsdinosi, kaip mokėjo.

Bet štai eina į pabaigą pirmieji metai su euru, o parduotuvių apyvartos auga kaip ant mielių – žmonės vis lengviau skiriasi su pinigu. Daro tai nepaisant to, kad į antrąją metų pusę paslaugų, restoranų ir kai kurių prekių kainos tikrai ėmė kilti. Kaip ir minimali alga, kurią valdžia didino vos ne kas mėnesį. Bet dujos, nafta ir degalai pinga, Rusijos energetinis ginklas šimpa, o taip juk seniai bebuvo.

Taigi galima sakyti, kad euras nesukrėtė lietu­vių. Metų pabaigoje netgi paaiškėjo, jog ne­pai­sant to, kad vidutinė esto alga yra beveik 300 eurų didesnė nei lietuvio, o esto pensija ko­ne 150 eurų lenkia lietuvio pensiją, vidutinis lietuvis kas mėnesį vis tiek išleidžia keliais litais daugiau nei vidutinis estas.

Kaip nors išgyvensim. Taip tiksliausiai būtų galima apibūdinti 2015-uosius. Pasaulinės fi­nan­­sų krizės atšaldytas lietuvis šįmet pagaliau ati­tirpo, o gal tiesiog pavargo taupyti, nes juk ir val­džia, patvirtinusi biudžetą su dvigubai didesniu deficitu, tiesiog būgnija, kad taupydamas ne­praturtėsi.

Štai ir išlaidauja Lietuva už visus metus nuo 2009-ųjų, kai žmonės spaudė litą reikia ar nereikia. Kol ateis kita finansų krizė.

Galų gale pirkimas yra ir geras nerimo malšintojas. O ko jau ko, bet nerimo šįmet netrūko. Europą drebina nuo pokario nematyta pabėgėlių krizė. Iš Afrikos ritasi bangos, kurių neatlaiko ne tik atsileidusių Graikijos ar Ita­lijos, bet ir tvarkingųjų Austrijos ir Vokietijos pasienio tarnybos. Tiesa, iki Lietuvos ši banga atsirita tik kvailų kalbų apie pabėgėlius televizijose ir Rusijos trolių portaluose rašomų „ko­men­tarų“ pavidalu.

Tačiau ir be pabėgėlių nerimui pagrindo bu­­vo. Putinas, nors trumpam pamiršo Uk­rai­ną, bom­barduoja Sirijos opoziciją, tiesa, aiškindamas, kad muša ISIS teroristus. Žiežirbos laksto tarp Rusijos ir Turkijos, kurios dar metų pradžioje prisiekinėjo draugystę. Paryžių sudrebino lapkričio 13-osios, penktadienio, teroro aktai. Šiurpino Kražių skerdikas ir Švenčionių narkomanas, sugebėjęs nuginkluoti ir ant ausų pastatyti visą Lietuvos policiją.

Kita vertus, negali sakyti, kad šįmet nebuvo gerų žinių. Pirmą kartą Lietuvoje surengti tiesioginiai merų rinkimai, kurie įrodė, kad politikų baimės, jog žmonės išrinks „ne tuos“, nepasitvirtino. Istorinis Vilniaus Žaliasis tiltas išvaduotas nuo jį daugiau kaip 60 metų gadinusių sovietinių balvonų.

Grąžinus privalomąjį šaukimą į kariuomenę ne tik nepasitvirtino zyzlių prognozės, kad štai jauni vyrai praras kvalifikaciją, susigadins karjeras, apleis šeimas, bet, priešingai, šaukimas į kariuomenę sukėlė gražų savanorystės sąjūdį. Kai į armiją ėmė veržtis ir emigrantai, ir trisdešimtmečiai, ir užsienyje universitetus baigę jaunuoliai. Šio numerio „Veido“ viršelis tai patvirtina – Metų žmogumi išrinkome ka­riuo­menės sa­vanorį, Didžiojoje Britanijoje moks­lus baigusį bendrovės „Jostra“ ekonomis­tą R.Griš­ke­vi­čių.

Lietuva baigė tiesti elektros tiltus į Švediją ir Lenkiją, o tai prilygsta kelioms kariuomenės di­vi­zijoms, nes pagaliau išsiveržėme iš Rusijos elektros žiedo apsupties.

Pridėjus tai, kad krepšinio rinktinė laimėjo ne tik antrą iš eilės Europos sidabrą, bet ir septintą iš eilės kelialapį į olimpiadą, o to Eu­ro­po­je dar niekam nepavyko padaryti, galima sakyti, kad metai, nors ir nervingi, Lietuvai tikrai ne­buvo blogi.

Su tuo ir sveikiname. Linksmų Kalėdų ir lai­mingų Naujųjų, mieli „Veido“ skaitytojai!