Reemigracija. Nauja džiuginanti tendencija: ne tik daugėja reemigrantų, bet ir vis daugiau jų pargrįžta steigti firmų, kuriose dirbo svetur, padalinių.
Į praėjusią savaitę Vilniuje duris atvėrusio didžiausio pasaulyje juvelyrikos, antikvarinių baldų ir kitų unikalių prabangos prekių portalo „1stdibs“ biurą kol kas dirbti eina vienas Gedas Monginas, bet šiemet planuojama priimti dar bent penkis šešis programuotojus, o kitais metais komanda išsiplės iki dvidešimties, paskui gal ir dar labiau. Nors niekas neturi iliuzijų, kad Lietuvoje esama daug unikalių prekių pardavėjų ir pirkėjų, „1stdibs“ į Lietuvą, galima sakyti, parsivežė darbštus ir sumanus 29 metų lietuvis. Kai ketverius metus pagrindiniame „1stdibs“ biure Niujorke dirbęs G.Monginas nutarė grįžti į Lietuvą, jo darbdaviai nenorėjo atsisveikinti su kvalifikuotu darbuotoju, tad nutarė jam patikėti steigti tėvynėje padalinį.
Tokių istorijų, kai lietuviai emigrantai, grįždami į tėvynę, kartu „parsiveža“ ir savo darbdavius, daugėja. Personalo paieškos bendrovės jau net įžvelgia tokią tendenciją. Kaip pasakoja „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas, vien jie šiuo metu Lietuvoje padeda ieškoti darbuotojų bent keturioms tokioms lietuvių emigrantų „parsivežtoms“ jų darbdavių bendrovėms. Kelios tokios jau įsitvirtinusios Lietuvoje.
Tendencija nuteikia optimistiškai: statistiniai duomenys rodo, kad daugėja grįžtančiųjų į Lietuvą, o jei jie grįžta su savo darbdavių investicijomis ir tarptautinių įmonių vardais, savo ruožtu pargrąžina namo ir daugiau emigrantų, nes taip sukuriamos ypač patrauklios darbo vietos – su geromis algomis ir galimybe dirbti tarptautinėse rinkose, panaudojant svetur įgytą patirtį.
Dažniausiai taip į Lietuvą ateina kad ir nedidelės, bet sparčiai besiplečiančios bendrovės.
Štai „1stdibs“ 2001 m. prasidėjo nuo kelių prekybos agentų Paryžiuje. Idėja buvo tarsi perkelti legendinį Paryžiaus sendaikčių turgų į virtualią erdvę ir pasiūlyti visam pasauliui, visų pirma senosios Europos sukauptomis vertybėmis papildyti Amerikos meno ir antikvaro gurmanų kolekcijas. O šiandien per „1stdibs“ jau daugiau kaip 2 tūkst. prekybos atstovų iš šešiolikos valstybių siūlo prabangius baldus, meno dirbinius, juvelyriką, laikrodžius, drabužius ir aksesuarus. Portalas turi per 1,2 mln. registruotų vartotojų, jis tapo meno galerijų, kolekcininkų, antikvarinių baldų ir juvelyrikos gerbėjų platforma – per mėnesį čia apsilanko per 3 mln. unikalių lankytojų. Plečiasi ir pardavėjų, ir pirkėjų rinka, šiuo metu ketina prisijungti keli pardavėjai iš Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, didėja paklausa Azijos, Europos šalyse.
Beje, per ketverius metus darbo „1stdibs“ biure Niujorke G.Monginas prisimena vos vieną pardavėją iš Baltijos šalių, ir tai ne iš Lietuvos, kuris pardavinėjo baltiško stiliaus baldus.
Didėjant paslaugos paklausai gausėja ir „1stdibs“ komanda: per pastaruosius trejus metus darbuotojų pagausėjo nuo 30 iki 170. Be pagrindinio biuro Niujorke, „1stdibs“ turi padalinį Majamyje, darbuotojų Europoje, kurie bendrauja su pardavėjais, teikia konsultavimo ir kitas paslaugas.
G.Monginas pasakoja, kad „1stdibs“ pati tais brangiais daiktais neprekiauja, bet teikia paslaugą – padeda sujungti pirkėją su pardavėju. Tai gana siaura niša, nes juk paprastai tokiais daiktais prekiaujama nedidelėse parduotuvėlėse. Tad portalas pardavėją priartina prie potencialių pirkėjų visame pasaulyje. „1stdibs“ – tai internetinė sistema, prie kurios pardavėjai gali prisijungti, įkelti savo produktų informaciją.
„1stdibs“ teikia ir įvairias kitas paslaugas: gali nuvažiuoti nufotografuoti norimus parduoti daiktus, parašyti aprašymus, įvertinti, ar tai tikrai autentiški daiktai, sutvarkyti visas siuntimo paslaugas, nes tai nėra taip paprasta – juk tai nestandartiniai dalykai, kartais kainuojantys šimtus tūkstančių dolerių. Jei kas „1stdibs“ sistemoje bando pardavinėti klastotes, būna iš jos išmetami ir daugiau nepriimami – pardavėjų atranka gana kruopšti, nėra taip, kad kiekvienas norintis gali užsiregistruoti ir siūlyti savo prekes.
Beje, „1stdibs“ sistemoje galima ir derėtis, net pats firmos pavadinimas kilęs nuo žodžio „dibs“ – aukcione vartojamo žodžio, reiškiančio statymą. „Darome viską, kad pardavėjui būtų kuo paprasčiau parduoti, o pirkėjui – nusipirkti vertingą daiktą“, – pasakoja ketverius metus „1stdibs“ pagrindiniame biure Niujorke dirbęs lietuvis.
Už Atlanto G.Monginas atsidūrė po to, kai bebaigdamas interneto technologijų studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete Lietuvoje nesėkmingai ieškojosi darbo. Darbdaviai vis reikalavo darbo patirties, o iš kur jo jaunam žmogui turėti? Vaikinas turėjo žaliąją kortą, tad gavęs diplomą nusprendė išbandyti save JAV. „Lietuvoje „šviežių“, tik iš universiteto, nereikėjo, o Niujorke skaičiau skelbimus, ėjau į darbo pokalbius ir jau po mėnesio susiradau darbą – „1stdibs“ pradėjau dirbti jaunesniuoju programuotoju“, – pasakoja G.Monginas.
Darbas patiko, bet esą susiklostė taip, kad po ketverių metų su Niujorku tik darbas ir tesiejo. Susikrovė daug mažų asmeninių dalykų, kurie akino grįžti namo, į Lietuvą. „Savo vadovui pasakiau, kad norėčiau likti dirbti „1stdibs“, bet Lietuvoje. Pasiūliau, gal ten galima būtų suburti komandą. Programuotojai – pagrindinė grandis įmonėje, o jų Lietuvoje galima rasti aukštos kvalifikacijos“, – pasakoja G.Monginas.
„1stdibs“ tokia idėja patiko. Lietuvis pernai lapkritį grįžo į Lietuvą ir ėmėsi parengiamųjų darbų. Porai dienų į Lietuvą atskrido ir bendrovės vadovas. G.Monginas pasakoja, kad svečiui padarė įspūdį, jog čia jau yra nemažai tarptautinių kampanijų, net „Google“ ar amerikietiška „Uber“, „Adform“, „Wix“ ir kt., daugelis jų susijusios su IT, tad čia tinkamos sąlygos kurti padalinį ir burti komandą. Lūkesčiai dideli – norima aukštos kvalifikacijos ir puikiai angliškai kalbančių darbuotojų.
Beje, anksčiau zonduotos galimybės steigti biurą Azijoje, bet idėjos atsisakyta dėl per didelių kultūros ir darbo suvokimo skirtumų. Lietuva „1stdibs“ vadovui pasirodė tinkama.
O G.Monginas džiaugiasi ir grįžęs namo, ir išsaugojęs įdomų darbą. Jis sako Vilniuje besijaučiantis komfortiškai ir kol kas nepasigendantis 24 valandas nemiegančio Niujorko. „Žinoma, kažko pasiilgsti – juk per ketverius metus įgijau naujų draugų, pripratau prie naujų vietų. Bet Niujorko atstumai, kai bet kur važiuoti tenka vos ne valandą į priekį ir tiek pat atgal, didžiulis tempas vargino, tad dabar mėgaujuosi Vilniaus ramybe ir lengvu visko pasiekiamumu“, – sako G.Monginas.
Lietuviams – vis sudėtingesnės užduotys
Danijos skrydžių duomenų gavybos, tiekimo ir analizės kompanijos „Infare“ padalinys Lietuvoje veikia nuo 2011 m. Iš pradžių čia buvo vienas darbuotojas, paskui keturi, dabar 24, o jau šių metų pabaigoje gali būti 28. Šiuo metu Vilniuje dirba apie pusę visos „Infare“ komandos ir Lietuvos padalinį planuojama dar plėsti.
2001 m. prasidėjusi kaip dviejų draugų įsteigtas startuolis Danijoje, šiandien „Infare“ renka duomenis iš daugiau nei 800 interneto svetainių ir aptarnauja daugiau nei 125 skrydžių bendrovių. Jos duomenų bazę sudaro per 90 mlrd. įrašų, kasdien papildomų dar 160 mln. naujų. Naudodamosi didžiausia skrydžių kainų duomenų baze pasaulyje ir duomenų analizės įrankiu „Infare Knowledge“ oro linijos turi galimybę stebėti bei suprasti konkurentų kainodaros pokyčius ir imtis savalaikių veiksmų, o tai ypač svarbu itin dinamiškoje ir konkurencingoje keleivių gabenimo oru rinkoje.
Tarp „Infare“ klientų – tokios oro bendrovės, kaip SAS, „Lufthansa“, „Emirates“, „British Airways“ ir daugybė kitų. Bendrovės klientė – ir „Air Lituanica“.
Pastaruosius kelerius metus „Infare“ pelnas kasmet augo po 30 proc. Ateityje ji planuoja plėsti veiklos spektrą: renkant skrydžių kainų duomenis sukauptą patirtį ketinama pritaikyti analizuojant viešbučių teikiamus pasiūlymus, automobilių nuomos kainas ir kt.
31 metų Vytautas Baronas, vadovaujantis „Infare“ Lietuvos padaliniui, šioje bendrovėje įsidarbino studijuodamas Danijoje. Iš Lietuvos jis išvažiavo aštuoniolikos. Baigęs mokyklą buvo įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti finansų, bet norėjo pamatyti pasaulio, o Danijoje mokslas buvo nemokamas, studijos anglų kalba. Vaikinas pasirinko IT ir verslo administravimo programas.
Likti svetur planų neturėjo, bet studijuodamas pradėjo dirbti „Infare“, darbas patiko, buvo gaila jį palikti. Tad atėjus laikui grįžti namo lietuvis pasiteiravo, gal galėtų dirbti nuotoliniu būdu. Darbdaviai irgi nenorėjo paleisti gero darbuotojo, tad nutarė pabandyti Lietuvoje įsteigti biurą ir pasisamdyti dar keletą žmonių.
Pirmieji „Infare“ biuro Lietuvoje darbuotojai kūrė virtualius robotus, 24 val. per parą kasdien tikrinančius skrydžių kainas iš skirtingų šaltinių. Šiandien lietuviai atlieka daug daugiau funkcijų.
Beje, net keli „Infare“ darbuotojai – buvę emigrantai: vienas programuotojas grįžęs iš Anglijos, kitas – iš Airijos, vienas duomenų bazių specialistas – iš Australijos. Kai kurie jų grįžo tiesiai į „Infare“. V.Baronas mano, kad šiandien atsiradusi galimybė dirbti įdomų darbą tarptautinėje kompanijoje padeda emigrantams apsispręsti grįžti į Lietuvą.
O 31 metų Algirdas Vaitkevičius dar prieš keletą metų gyveno šalia Baltimorės, JAV. Iki išvykdamas jis studijavo Vilniaus universitete vadybą, dirbo reklamos versle, buvo sporto, ypač futbolo, aistruolis, dirbo Futbolo federacijoje, futbolo komandose. Bet prasidėjus krizei nori nenori teko palikti Lietuvą. A.Vaitkevičius nuvyko pas seserį, gyvenančią JAV, ten dirbo įvairius darbus, įstojo mokytis į koledžą.
IT bendrovėj „VoiceHit“ atsidūrė atsitiktinai, savo sesers vyro Romano Khmaladzės dėka. Jis – IT sprendimų architektas, ir jį susirado patys „VoiceHIT“, tuomet, 2011 m., dar tik pradedančio veiklą Naujajame Orleane įsteigto startuolio, atstovai. Su sesers vyro rekomendacija „VoiceHit“ testuotoju pradėjo dirbti ir A.Vaitkevičius.
Netrukus bendrovės vadovas Peteris Ragusa R.Khamaladzei pasiūlė tapti įmonės bendrasavininkiu. Jie nutarė patikėti produktą kurti Lietuvos programuotojų komandai. A.Vaitkevičiui buvo patikėta suburti „VoiceHIT“ padalinį Kaune. Dabar pagrindinė „VoiceHit“ programuotojų komanda, penkiolika darbuotojų (netrukus prisidės dar du trys), dirba Lietuvoje, keletas žmonių – Baltarusijoje, o bendrovės vadovai ir vadybininkai – JAV.
Tiesa, kaip pasakoja „VoiceHit“ Lietuvos padalinio vadovas, jau ir Lietuvoje, ne tik JAV, vis sunkiau rasti gerų programuotojų, nes į Lietuvą atėjo daug šios srities užsienio įmonių. Nors per ketverius metus nė vienas „VoiceHit“ darbuotojas neišėjo kitur, tačiau naujų darbuotojų ieškoma ir Baltarusijoje. Beje, pora lietuvių darbuotojų į „VoiceHit“ grįžo tiesiai iš emigracijos Airijoje ir Anglijoje.
Lietuviai „VoiceHit“ kuria produktą, skirtą medicinos rinkai, „BetterDayHealth“. Tai nuo registratūros iki buhalterijos gydytojams darbą palengvinanti ir jų laiką taupanti programa su balso atpažinimu. JAV siekiama, kad gydytojas daugiau laiko skirtų kontaktui su pacientu, o mažiau – popierių pildymui. Programa bendraujančio mediko kalbą „verčia“ į kompiuterinį tekstą, o iš jo atrenka tam tikrus medicininius terminus, pagal dažniausiai pasikartojančius simptomus padeda nustatyti ligos diagnozę.
Visa sistema paremta tuo, kad medikui reikėtų kuo mažiau paspaudimų pildant dokumentus, todėl automatizuotai pažymima, kokios procedūros paskirtos, o ši informacija automatiškai siunčiama sveikatos draudimo bendrovėms, kurios turi jas apmokėti. Taip „BetterDayHealth“ programa kasdien sutaupo apie dvi, dvi su puse mediko darbo valandos.
Dviejose JAV klinikose metus gydytojai jau išbandė sistemą, o kaip tik dabar „VoiceHit“ ją diegia stambioje JAV ortopedijos klinikoje „Imperial Health“.
Beje, buvo idėjų tam tikrus modulius siūlyti taikyti ir Lietuvoje, tačiau tam čia dar neturima tokių finansinių išteklių, nes reikėtų mokėti ir už trečiųjų šalių programas, kurios integruotos į „BetterDayHealth“.
O programavimo paslaugų bendrovė „Devbridge Group“, nors 2008 m. įsteigta Čikagoje, – galima sakyti, lietuviškas produktas: jos steigėjai yra lietuviai emigrantai. Bendrovės prezidentas Aurimas Adomavičius pasakoja išvažiavęs iš Lietuvos prieš septyniolika metų, vos baigęs Jono Jablonskio gimnaziją Kaune, kitas bendrovės steigėjas jau buvo baigęs Lietuvoje universitetą, o trečiasis partneris net mokyklą baigė jau JAV.
Dabar bendrovė turi du filialus Lietuvoje – Kaune ir Vilniuje. „Devbridge Group“ prezidentas 34-erių A.Adomavičius pasakoja, kad prieš ketverius metus vienas bendrovės partnerių Marius Damijonaitis nutarė grįžti į Lietuvą. Tai ir buvo bendrovės padalinio Lietuvoje pradžia. Kadangi visi bendrovės steigėjai buvo kauniečiai, pirmasis filialas tėvynėje įsteigtas Kaune.
Beje, vienas iš čikagiečių bendrovės partnerių į Lietuvą kasmet važiuoja trims keturiems mėnesiams – čia ir dirba, ir su artimaisiais pabūna. Bendrovės prezidentas A.Adomavičius sakosi taip pat į Lietuvą atvykstantis net keliskart per metus.
„Netrukus supratome, kaip patrauklu auginti verslą ir Lietuvoje – panaudoti gabių ir išsilavinusių žmonių rinką, pritraukti naujų talentų ir tuos žmones pristatyti mūsų klientams JAV“, – pasakoja A.Adomavičius.
Per metus Kauno biuras darbuotojų skaičiumi pralenkė Čikagą, o pernai įsteigtas ir filialas Vilniuje. Dabar Čikagoje dirba apie 30 darbuotojų, Kaune – 80, Vilniuje – 20. Šešerius su puse metų bendrovė kasmet auga apie 80 proc., tad rengiamasi ir tolesnei plėtrai. Štai šiuos metus „Devbridge Group“ pradėjo su šimtu žmonių, o iki metų pabaigos jų turėtų būti jau 185 ir dauguma naujų – Lietuvoje.
Tarp „Devbridge Group“ klientų – tokie gerai žinomi tarptautiniai vardai, kaip „Microsoft“, dabar įmonė kuria programinę įrangą, skirtą „McDonald’s“, pavyzdžiui, neseniai įdiegė naują vidinės komunikacijos platformą. Jau beveik pusę metų didelė komanda – dešimt žmonių darbuojasi prie inovatyvaus programinio projekto Silicio slėnio bendrovei „Nexenta“. Internetinės bankininkystės srityje lietuvių įmonė dirba su „Canadian Imperial bank of commerce“ – antru pagal dydį Kanados banku.
A.Adomavičius džiaugiasi, kad Lietuvoje rado tikrai labai aukštos kvalifikacijos ir aukštos darbo kultūros žmonių, o tai vienas svarbiausių bendrovės sėkmės elementų. Panašaus kaip „Devbridge Group“ modelio organizacijų (kai inžinerinio produkto dalis kuriama Europoje, o projektų vadovavimo, pardavimo, rinkodaros padaliniai yra JAV) esama ir Indijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Bet, pasak A.Adomavičiaus, labai daug klientų giria būtent lietuvišką darbo kultūrą, nes žmonės čia nori dirbti, jie ir labai atsakingi, ir aukštos kvalifikacijos.
„Devbridge Group“ padaliniuose Lietuvoje iš emigracijos grįžęs ne tik vienas iš padalinio Kaune vadovų, bet ir dar keli darbuotojai, svetur dirbę didelėse tarptautinėse korporacijose. Tačiau dauguma dirbę Lietuvoje, nes, kaip pastebi A.Adomavičius, modernių technologijų rinkoje ir Lietuvoje galima rasti gerą darbą, tad daugelis ir nevažiuoja jo ieškoti svetur. Todėl „Devbridge Group“ darbuotojų ieško Lietuvoje.
Beje, jie ne tik bendradarbiauja su Kauno technologijos universitetu, bet ir Kaune įsteigę savo „Sourcery“ akademiją. Į šį pavasario semestrą, skirtą trečio kurso studentams, bandė patekti net 140 pretendentų, bet priimama vos 30–40 geriausių, o iš jų tik keli talentingiausi gauna darbo pasiūlymą.
„Devbridge Group“ darbuotojai rengia ir susitikimus su tėveliais (nes juk šie daro įtaką savo vaikų studijų krypties pasirinkimui), pasakoja, kokį didelį potencialą turi inžineriniai, moderniųjų technologijų mokslai, ypač Lietuvoje, nes esame Centrinėje Europoje, mūsų žmonėms įprastas vakarietiškas bendravimas, jie gerai moka anglų kalbą, tad šios srities specialistai turės vis didesnę paklausą.
„Sourcery“ akademija ir susitikimais su tėveliais siekiama dvigubos naudos: bendrovė atsirenka darbuotojus, be to, taip norima plėtoti tiksliuosius, informatikos mokslus, prisidėti prie socialinės atsakomybės, kad žmonės suprastų, jog tai labai naudinga profesija.
Lietuvoje jau dešimt metų veikia ir ,,Euromonitor International“, nepriklausomos kompanijos, atliekančios strateginius vartojimo rinkų tyrimus, filialas. Prieš 43-ejus metus įsteigta ,,Euromonitor International“ – pasaulinio verslo pripažinimo sulaukęs analitikų tinklas, apimantis 80 šalių. Jo pagrindinė buveinė yra Londone, o atstovybes jis turi Čikagoje, Dubajuje, Keiptaune, Sidnėjuje, Singapūre, Tokijuje ir kituose pasaulinio verslo centruose. Taip pat ir Vilniuje.
Lietuvos padalinio vadovas Marius Dundulis prieš dešimtmetį dirbo ,,Euromonitor International“ Londono biure Rinkos tyrimų departamento vadovu. Ilgainiui jis subrandino mintį ir įtikino vadovus 2005 m. įsteigti šios kompanijos padalinį Rytų Europoje su centru Lietuvoje.
2013 m. „Euromonitor International“ Vilniuje taip pat įsteigė Analitikos, modeliavimo ir inovacijų centrą („Centre for Analytics, Modelling and Innovation“, CAMI), kuris įgyvendina mikro- bei makroekonomikos tyrimus ir kuria ekonometrinius modelius klientams visame pasaulyje.
Lietuvos biure, prasidėjusiame nuo aštuonių darbuotojų, šiandien jau dirba 170 ekspertų iš daugiau nei 20 skirtingų šalių – nuo Rusijos iki Portugalijos. Daug jų turi mokslų daktaro laipsnį, dėsto universitetuose. Dalis profesionalų, kaip ir ,,Euromonitor International“ Vilniaus padalinio vadovas M.Dundulis, – sugrįžę į Lietuvą emigrantai. Šiandien šios kompanijos dėka galimybę grįžti į gimtinę ir pradėti karjerą tarptautinėje įmonėje renkasi didelis būrys gyvenusių svetur aukščiausios klasės profesionalų lietuvių.
Beje, kaip yra pastebėjęs užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Justinas Pagirys, anksčiau užsienio įmonės Lietuvą dažnai rinkdavosi klientų aptarnavimo centrams steigti, tačiau dabar lietuvių specialistams vis dažniau patikima sudėtingų duomenų analizė, sistemų kūrimas. Tai, jog tokios įmonės į savo biurus Lietuvoje privilioja emigrantų, rodo, kad jos gali lietuviams pasiūlyti tarptautiniu mastu patrauklų darbą ir konkurencingą atlyginimą.
Darbštūs emigrantai „laiduoja“ investicijų sėkmę
Šiuo metu dar kelių įmonių filialus Lietuvoje steigia iš Airijos, Švedijos grįžę jose dirbantys lietuviai. Dar daugiau pavyzdžių, kai sužavėti lietuvių darbo užsienio bendrovėse jų savininkai ieško kitų tokių darbščių ir kūrybingų darbuotojų Lietuvoje. Taip į mūsų šalį atėjo Danijos „Adform“ interneto reklamos bendrovė, pernai pelniusi geriausio darbdavio Lietuvoje titulą tarptautiniame „Best Employers Study“, kurį Lietuvoje vykdo „OVC Consulting“ kompanija. San Fransiske vežimo automobiliais bendrovėje „Uber“ dirbusio lietuvio aukšta kvalifikacija paakino tokių pat kvalifikuotų darbuotojų ieškotis Lietuvoje ir čia įkurdinti „Uber“ padalinį. O Italijos IT bendrovę „Valuetech“ į Lietuvą atvedė susižavėjimas keletu studentų praktikantų iš Lietuvos.
Taigi nepriklausomybės pradžioje šviesaus atminimo senosios emigrantų kartos atstovas Juozas Kazickas, remdamasis savo autoritetu, į Lietuvą atvedė užsienio verslą, net tokius milžinus, kaip „Omnitel“, „Philip Morris“, „Coca-cola“, „Motorola“, o dabartinė išsilavinusių emigrantų karta savo darbdavius atveda į Lietuvą savo asmeniniu pavyzdžiu, tarsi būdama garantas, kad ir kiti lietuviai darbštūs, atsakingi, vakarietiški. O kai daugėja tokių darbo vietų, daugėja ir sugrįžtančių namo emigrantų.
„Investuok Lietuvoje“ specialistai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje besikuriančioms užsienio bendrovėms labai svarbu rasti tinkamos kvalifikacijos vadovą, ir dažnai tam ieškoma tarptautinės patirties turinčių lietuvių, nes, viena vertus, jie išmano Lietuvos darbo kultūrą ir rinką, antra vertus, turi patirties ir dirbant su konkrečios užsienio šalies rinka.
Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Egidijus Barcevičius, tyrinėjantis aukštos kvalifikacijos specialistų reemigraciją, konstatuoja, kad reemigrantai gana lengvai susiranda darbą, dažnai dėl jo sutaria jau prieš grįždami, arba prieš grįždami žino, kur nori dirbti, ir tikslingai ieško būtent tokio darbo.
Tiesa, yra ir tokių reemigrantų, kurie gana daug dirbę ir pasiekę svetur nusprendžia, jog visų pasaulio pinigų neuždirbs, tad grįžę leidžia sau kelis mėnesius pailsėti, juolab žino, kad darbo vietą ras, nes yra aukštos kvalifikacijos specialistai.
Viešosios politikos ir vadybos instituto apklausos taip pat rodo, kad, palyginti su bendru verslumo lygiu, tarp grįžusiųjų iš emigracijos didesnis procentas patys kuriasi sau darbo vietas – tokių apie 15 proc. E.Barcevičius aiškina, kad tai atitinka ir kitų tarptautinių tyrimų duomenis. Didesnis reemigrantų aktyvumas kuriantis sau darbo vietą aiškinamas ir tuo, kad grįžę jie negauna to pajamų lygio, kokį turėjo užsienyje, tad vienas iš būdų prie jo priartėti – steigti savo verslą.
Dar vienas paaiškinimas: nemažai pavyzdžių, kai reemigrantai tam tikras verslo idėjas ar verslo modelį bando perkelti į Lietuvą, o tai tampa pradiniu žingsniu steigti verslą Lietuvoje.
Vis dėlto, kaip sugrįžusieji nurodo apklausose, pagrindinė grįžimo priežastis – ne karjera ar verslo planai, o noras būti su šeima, artimaisiais, draugais. Tokia priežastis vyrauja nepriklausomai nuo reemigrantų kvalifikacijos ar išsilavinimo lygio, išskyrus jaunuolius, grįžtančius dalyvauti programoje „Kurk Lietuvai“, kuriems svarbiausia – Lietuvoje pritaikyti svetur įgytas žinias, įgūdžius, idėjas.
Bet vien artimųjų ir tėvynės ilgesio ne visiems užtenka apsispręsti sugrįžti: gerėjant ekonominei situacijai grįžtančiųjų daugėja, o apklausose, šalia ilgesio motyvų grįžti į Lietuvą, daugiau svarbos teikiama ir profesinėms motyvacijoms, nes pakilus ekonomikai atsiranda galimybė ir profesiniu požiūriu save realizuoti Lietuvoje. O kai susideda keli motyvai, atsiranda ir daugiau paskatų grįžti.
E.Barcevičius pastebi, kad daug grįžtančiųjų įsidarbina užsienio kapitalo įmonėse, kurios turi garsius vardus, siūlo globalų požiūrį, pasaulinę karjerą. Kuo tokių įmonių daugiau, tuo žmonėms, užsienyje sėkmingai siekusiems karjeros, atsiranda papildomas motyvas grįžti, nes ir čia jie gali dirbti globalioje įmonėje su globaliais produktais. Profesionalas, kuris dirba su naujausiomis technologijomis ir žiniomis, ir dar turi namų, draugų aplinką, – tokia perspektyva traukia reemigrantus. Vadinasi, kuo daugiau tarptautinių įmonių bus Lietuvoje, tuo daugiau ir išsilavinusiems emigrantams bus motyvų sugrįžti.
Belieka pasidžiaugti, kad, naujausiais Statistikos departamento duomenimis, nors pernai iš Lietuvos emigravo 12,3 tūkst. žmonių daugiau nei imigravo, palyginti su 2013 m., emigrantų sumažėjo 5,7 proc., o imigrantų padaugėjo 3,7 proc. O didžioji dalis imigrantų, 19,5 tūkst. (80,4 proc.), buvo į Lietuvą sugrįžę Lietuvos piliečiai. Tai pats didžiausias sugrįžusiųjų skaičius per pastarąjį dešimtmetį.
Aušra Lėka
Loading ...