Italų „No“ vietoj „Si“, kaip ir po jo įvykęs premjero Matteo Renzi atsistatydinimas, lyg ir nebuvo netikėtas: tokį rezultatą prognozavo apklausos ir lažybų bendrovės. Tačiau už permainas pasisakiusiems italams M.Renzi inicijuotas referendumas buvo šansas išvysti kitokią Italiją – modernesnę, greitesnę, žvalesnę. Vis dėlto populistai referendumą sugebėjo nušviesti kitomis spalvomis ir sugundyti italus balsuoti ne už, bet prieš.

Rima JANUŽYTĖ

„Jie DAR neatvyko?!“ – netikėdamas pa­si­teirauja „Armani“ kostiumu sportininkų sutikimo garbei pasidabinęs Matteo Ren­zi prie „Palazzo Chigi“, XVI a. freskomis puoš­tų Ministrų tarybos rūmų, kurie nuo 2014 m. buvo jo, kaip premjero, pagrindinė darbo vieta.

M.Renzi net suploja ir su vos juntama pašaipa ištaria vienintelį žodį: „Nuostabu…“

Buvęs Florencijos meras, o nuo 2014 m. – Ita­lijos premjeras M.Renzi nuo vaikystės negali pa­kęsti „tipinių“ Italijos bruožų: lėtumo, vėlavimo, per didelio atsipalaidavimo. Nieko keisto, kad šias sa­vybes jis siekė išguiti ir iš šalies politikos bei valdžios struktūrų. Italų supratimu, M.Renzi vykdė pa­šėlusiai greitas reformas. M.Renzi nuomone, jos vyko gerokai per lėtai.

Referendumas jam turėjo tapti tramplinu. Ta­čiau rezultatas tapo finišo linija, kurią kirtus bėgti nebėra kur – nei premjerui, nei italams. Jie vėl gali atsipalaiduoti ir be jokios skubos laukti 2017-ųjų.

Italai – prieš reformas?

Gruodžio 4 d. referendumo esmė buvo M.Ren­zi pasiūlyta radikali valstybės valdymo pertvarka, turėjusi smarkiai sumažinti Senato – aukštesniųjų parlamento rūmų – įtaką, modernizuoti bei supaprastinti šalies teisinę ir administracinę sistemą.

Tokia pertvarka, kaip kampanijos metu teigė premjeras, Italijai, garsėjančiai itin dažna vyriausybių kaita ir dėl to stringančiomis reformomis, būtų užtikrinusi didesnį politinį stabilumą.

Už reformas pasisakė norėjusieji sudėtingos tei­sinės ir politinės sistemos pokyčių, atsinaujinimo, nomenklatūrinių politikų sukrėtimo. Šiems ita­lams, kurių pasirodė mažuma, buvo įgrisusi po An­trojo pasaulinio karo sukurta šalies demokratiją ir stabilumą nuo sukrėtimų turėjusi apsaugoti sis­tema, kurios esmė – itin lėtai priimami sprendimai.

Referendumu buvo siekiama visų pirma reformuoti šių laikų požiūriu gana keistą Italijos įstatymų priėmimo tvarką: dabar abejiems šalies parlamento rūmams – Senatui ir Atstovų Rūmams – pagal konstituciją suteikiama vienodai galios. Respublikos Senatas laikomas aukštesniaisiais rūmais tik todėl, kad Senato vadovas, esant reikalui, pakeičia šalies prezidentą.

Tai reiškia, kad abi institucijos įstatymų projektus viena kitai gali siuntinėti ne vieną mėnesį, o dėl Senato įtakos įstatymų leidybai sprendimų priėmimo procesas šalyje kartais užsitęsia iki kelerių metų.

Be to, Italijos rinkimų sistema lemia, kad į valdžią gali ateiti daugybė smulkių partijų, o susibūrusios į didesnius junginius jos gali sudaryti viena kitai priešingas daugumas abejuose parlamento rūmuose. Tai iš dalies lemia, kad Italijoje vyriausybės nuolat keičiasi: nuo Antrojo pasaulinio karo ša­lyje jų buvo net 63. Tokia dažna vyriausybių kai­ta lėmė, kad Italijoje itin daug galios įgijo valdininkai, turintys užtikrinti politikos tęstinumą. Ne­nuostabu, kad dabar šalies biurokratinis aparatas išpūstas, o politinė korupcija nepaprastai išsikerojusi.

Siūlomos konstitucijos pataisos, kurioms referendume nepritarė dauguma italų, iš Senato būtų atėmusios dalį jo teisėkūros galių, o pats Senatas būtų tapęs Regionų senatu. Visų pirma senatorių skaičius būtų sumažėjęs nuo 315 iki 100. Penkis iš jų skirtų šalies prezidentas, o 95 deleguotų (o ne išrinktų) regionų valdžios institucijos. Be to, centrinė šalies valdžia iš 20 regionų vyriausybių būtų susigrąžinusi sprendimų priėmimo galią. Ateityje Senato pritarimo būtų reikėję tik kai kuriems įstatymams. Be to, jo nariai nebedalyvautų balsavimuose dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Taip būtų sumažinta vyriausybės atstatydinimo galimybė ir palengvintas įstatymų priėmimo procesas.

M.Renzi nuomone, šios jo sumanytos permainos turėjo sustiprinti šalies vykdomąją valdžią ir pagaliau leisti Italijos vyriausybei kibti į darbą siekiant atgaivinti merdinčią šalies ekonomiką. Esą neįvykdžius institucinių reformų Italija negali užsitikrinti stabilaus valdymo ir vykdyti ekonominių reformų, būtinų spartesniam ūkio augimui ir darbo vietų kūrimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

 

Deja, būtent prasta Italijos ekonomikos būklė M.Renzi permainoms ir pakišo koją.

 

Rima JANUŽYTĖ

Telefonu į skambučius ištisą dieną atsiliepianti Londono investicinio fondo CQS konsultantė jau įprato, kad skambinantieji pirmiau pasiteirauja ne apie paslaugas, o apie tai, ar ši kompanija tikrai palaiko Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES idėją.

Būti kurioje nors stovykloje – „už“ arba „prieš“ – privalu. O prekes, paslaugas, te­levizijos kanalus ar net jogurtą prekybos centre irgi galima rinktis pagal šį kriterijų, mat daugelis kompanijų ar jų vadovų neslepia simpatijų vienam ar kitam Didžiosios Bri­ta­nijos scenarijui. Garsios firmos šiais žodžiais puo­šia pavasario-vasaros kolekcijų marškinėlius, o Londono senamiestyje galima nusipirkti „už“ arba „prieš“ puodelį.

Gerai, kad šie dūžta, nes nuomonę pakeisti dar nevėlu – iki referendumo dėl likimo Eu­ropos Sąjungoje liko beveik keturi mėnesiai. Tačiau šalis, kuri skaldo Europą, pati yra su­skilusi.

Ne veltui Prancūzijos politikas Charles’is de Gaulle’is (1890–1970), vos išgirdęs apie Di­džiosios Britanijos norą stoti į Europos Eko­nominę Bendriją (EEB), iš karto nukirsdavo: „Non, non, non.“ Jis neabejojo, kad įsileidusi britus Bendrija įsitaisys nesibaigiančią migreną. Ir buvo visiškai teisus.

Amžina paauglystė

Šis prancūzų politikas, kuris, beje, būtent Didžiojoje Britanijoje išlaukė, kol baigsis An­tra­sis pasaulinis karas, nejuto britams didelės simpatijos, nes laikė juos savanaudžiais ir ga­linčiais bet kada išduoti dėl asmeninės naudos.

Taip jau buvo nutikę: iš pradžių su prancūzais kovęsi vienoje sąjungoje, vėliau britai be skrupulų sunaikino Prancūzijos laivyną tik dėl to, kad jis galbūt būtų stojęs vokiečių pusėn. Ch.de Gaulle’is to niekada nepamiršo, o pasinaudojęs proga atkeršijo dukart: būdamas Prancūzijos prezidentas, 1963 m. sausio 14-ąją vetavo pirmąjį Didžiosios Britanijos prašymą priimti ją į EEB.

Lygiai taip pat jis pasielgė ir su antruoju prašymu, kurį atmetė 1967 m. lapkričio 27-ąją.

Didžioji Britanija į Bendriją įstojo tik 1973-iaisiais, kai Ch.de Gaulle’is jau buvo atsistatydinęs. Ir iš karto pradėjo šokdinti Europą kalbomis apie galimą pasitraukimą: kaip protestuojanti paauglė ji nuolat trankė durimis ir reikalavo išskirtinio dėmesio.

Praėjus vos dvejiem metams Didžiojoje Bri­­tanijoje jau buvo surengtas referendumas dėl narystės EEB, tąkart pasibaigęs referendumo sumanytojų leiboristų nusivylimu: 1975-aisiais rinkėjai 67 proc. balsų pritarė tolesnei šalies narystei Bendrijoje.

Tačiau britų politikai nenustygo. Narystės ES klausimas visuomet buvo tiek leiboristų, tiek konservatorių rinkimų kampanijų, jų tarpusavio rietenų ir vyriausybių griuvimo dalis.

„Užtat pasitraukimas iš Bendrijos jau nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos tapo savotiška britų obsesija, varomąja jėga. Ypač populiariojoje žiniasklaidoje ir tam tikruose konservatorių partijos sluoksniuose“, – rašo „The Guar­dian“.

Žvelgiant ES akimis, Jungtinė Karalystė vi­suomet buvo labiausiai entuziazmo stokojanti Bendrijos narė. Britų požiūriu, jai sekėsi ge­riausiai: išvengė narystės euro zonoje, išsireika­lavo didesnės finansinės naudos ir vis tiek sugebėjo išlikti įtakinga Bendrijos nare.

„I want my money back!“

1979-aisiais Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher ištarė garsiąją frazę „I want my money back!“ (Grąžinkite mano pinigus!) – pareikalavo, kad Britanijai būtų grąžinta dalis jos įmokų į Bendrijos biudžetą. Ir suprato, kad griežtais žodžiais galima daug ką nuveikti.

Dar po dešimtmečio, 1988 m. rugsėjo 20-ąją, M.Thatcher rėžė dar įsimintinesnę kalbą Belgijos mieste Briugėje ir tapo tikra Europos euroskeptikų motina. Ji pareiškė, kad Europos integracija turi ne didėti, o mažėti.

Šia logika britai vadovaujasi iki šiol, nors visa Europa tarsi juda priešinga kryptimi – dar didesnės integracijos link, kuri angliškai vadinama „ever closer union“.

Antai 1992 m. vasario 7 d. integruotis nusiteikusi Europa pasirašė Mastrichto sutartį. Tik ne Britanija. Tąkart ji užsitikrino išlygą, kad neprivalės įsivesti bendrosios Europos valiutos. Praėjusį penktadienį po dviejų dienų ir vienos beveik nemiegotos nakties Didžiosios Brita­ni­jos premjeras Davidas Cameronas iš Briuselio į Londoną parvežė pluoštą naujų ES privilegijų, šįsyk pavadintų „specialiuoju statusu“. ES sutiko pakeisti kai kurias sutartis, ir nebeturės teisės jos versti prisijungti prie didesnės politinės integracijos ES.

Be to, Didžioji Britanija ir Europos Sąjunga praėjusią savaitę susitarė ne tik dėl bendrų prin­­cipų, bet ir dėl keleto labai konkrečių detalių, kurios gali paliesti ir kai kuriuos Didžiojoje Britanijoje gyvenančius, o ypač – tik planuojan­čius čia atvykti lietuvius. Jų šalyje yra ma­žiau­siai 95 tūkst., o vien Londone – apie 40 tūkst.

Sutarta, kad britai galės taikyti vadinamąjį avarinį stabdį, jei nebesusidoros su imigrantų antplūdžiu. ES jiems suteikė išimtinę teisę septynerius ateinančius metus riboti priemokas (angl. „in work benefits“) naujai į šalį atvykstan­tiems mažai uždirbantiems ES piliečiams, pavyzdžiui, lietuviams. Konkrečiam asmeniui toks ribojimas galiotų ketverius metus.

Be to, gimtojoje šalyje likusiems imigrantų iš neturtingesnių ES šalių vaikams bus mokamos mažesnės vaikų išmokos nei britams ir turtingesnių kitų ES šalių piliečiams, nes bus įvesta išmokų indeksacija pagal pragyvenimo lygį. Šis punktas kol kas bus taikomas tik naujiems atvykėliams, o nuo 2020 m. – visiems tokias pa­šal­pas gaunantiems asmenims.

Šių ir daugelio kitų dovanų D.Cameronas gavo po kelerius metus trukusio šou, kurio ar­tistai aiškino paliksią ES ir pasmerksią Ben­driją pražūčiai.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollan­de’as dar bandė imituoti griežtą Ch.de Gau­lle’io toną, bet jo mekenimo niekas negirdėjo. ES lyderiams labiau rūpėjo greičiau išsiųsti D.Cameroną namo, kol šis nesugalvojo dar dau­giau reikalavimų.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Do­nal­das Tuskas, kurį britų reikalavimai varė į ne­viltį, po Briuselyje pasibaigusių derybų „Twit­ter“ paskyroje džiaugsmingai parašė vieną vienintelį sakinį: „Atrodo, kad britai lieka.“

Ir tai jau antras atvejis per porą metų, kai grasinimai ES padeda „išsimušti“ dvejopus stan­dartus. Graikijai buvo leista visus vedžioti už nosies ir neatiduoti skolų, Didžiajai Brita­ni­jai – įsivesti savo tvarką, nesuderinamą su ki­toms ES narėms galiojančiomis taisyklėmis.

Pagal tokią logiką šantažo galėtų imtis net Lie­tuva, jeigu diplomatiškai sužaistų savo geo­gra­finės padėties korta, o už nepasitraukimą iš „fron­to“ pareikalautų, pavyzdžiui, leidimo vėl ati­daryti Ignalinos AE.

Bet čia reikia ne tik geros kortos, bet ir ilgamečių tradicijų, kuriomis britai gali pasigirti kaip niekas kitas Europoje, bei nepaprasto lankstumo.

Ragins pasilikti

Antai grįžęs iš Briuselio D.Cameronas iš karto pradėjo kampaniją už pasilikimą ES, ra­gin­damas piliečius būtent taip balsuoti jo pa­ties sugalvotame referendume dėl tolesnės na­rystės Bendrijoje. Ir sako, kad pasitraukimas Britanijai būtų tikra katastrofa.

Ir jokios veidmainystės, nors 2013 m. sausio 23 d. D.Cameronas pats garsiai ir viešai pažadėjo surengti referendumą dėl Britanijos na­rystės ES, jeigu kitus visuotinius rinkimus laimės jo Konservatorių partija. Tiesa, tokį pa­ža­dą davė spaudžiamas koalicijos partnerių – kraštutinių dešiniųjų UKIP.

Tačiau po pergalės rinkimuose referendumo nauda ėmė tikėti ir pats D.Cameronas. Kuo baigsis ši premjero užvirta košė, nuspręs britai. Kol kas jie pasidaliję maždaug per pusę, nors ES bando guostis, kad sveikas protas ir narystės naudos suvokimas nugalės.

Šiuo klausimu nesutaria net D.Camerono vyriausybės nariai, kuriems buvo leista laisvai rinktis, kurią stovyklą palaikyti. Penki iš jų jau paskelbė balsuosią už Britanijos pasitraukimą. Tokios nuomonės yra ir maždaug trečdalis Konservatorių partijos parlamentarų.

Vienas įtakingiausių už pasitraukimą agituojančių konservatorių šiandien yra ekscentriškasis Londono meras Borisas John­so­nas, pareiškęs, kad kol kas kalboms apie pasitraukimo naudą jis neturįs laiko, tačiau jau netrukus visiems paaiškinsiąs, kur čia šuo pakastas.

Gerai, kad daug kas jį laiko tiesiog populistu juokdariu. Blogai, kad dar daugiau britų jį norėtų matyti vietoj D.Camerono ir viliasi, jog Borisas taps naujuoju Konservatorių partijos lyderiu.

Į „už“ ir „prieš“ stovyklas toliau pirmais an­trais skaičiuojasi, kas tik moka skaičiuoti iki dviejų. Beje, skaičiavimas nuomonę irgi gali pakreipti į vieną ar kitą pusę. Antai Di­džiosios Britanijos bankai, dar neseniai svarstę, kuri stovykla jiems parankesnė, dabar vieningai pa­sisako už tolesnę narystę Bendrijoje. Mat D.Ca­­meronas jiems parvežė fantastišką dovaną: jokių europinių suvaržymų, jeigu tik jie įsikūrę Londone. D.Cameronui pavyko išsiderėti, kad šalies ekonomikos varikliu laikomas bankinis sektorius „nebūtų diskriminuojamas“, nors iš tiesų tai reiškia, jog bus diskriminuojami visų kitų ES šalių bankai.

Užtat seras Michaelas Hintze’as, kuriam priklauso straipsnio pradžioje minėtas investicinis fondas CQS, ir toliau palaiko „Brexit“. Žinoma, ne dėl to, kad nemyli Europos. Jis do­vanų iš Briuselio negavo, bet prekybos akcijomis bendrovėms, tokioms kaip milžinė CQS, vienintelis būdas nusikratyti įvairių ES po 2008-ųjų krizės primestų veiklos ribojimų, yra pasitraukimas iš Bendrijos.

Manoma, jog tai gali duoti tokios didelės naudos, kad M.Hintze’as, kuris ir šiaip yra žinomas filantropas, konservatorių kampanijai „Vote Leave“ ketina paaukoti labai daug pinigų. O sėkmės atveju – padidinti atlyginimus telefonu viršininko pažiūras klientams dėstančiai operatorei. O jos šansai, kaip sako britai, yra „fifty-fifty“.

Svarbiausi ES ir Didžiosios Britanijos susitarimai

Didžiajai Britanijai suteikiama teisė į „avarinį stabdį“ dėl pašalpų mokėjimo mažai uždirbantiems imigrantams pirmuosius ketverius jų gyvenimo šalyje metus. Jis būtų taikomas esant „išskirtiniam“ imigracijos mastui. Tačiau tokią teisę šalis turės tik septynerius metus.

Pašalpos už vaikus imigrantams iš kitų ES šalių, kai vaikai gyvena savo gimtosiose šalyse, bus mokamos atsižvelgiant į tos šalies pragyvenimo lygį. Šis punktas bus iš karto taikomas naujiems atvykėliams, o nuo 2020 m. – visiems tokias pašalpas gaunantiems asmenims.

Numatomi ES sutarčių pakeitimai, kuriais remiantis Jungtinė Karalystė negalės būti verčiama prisidėti prie didesnės politinės integracijos ES.

Didžiosios Britanijos istorija Europos Sąjungoje

2016 m. vasario 19 d. Didžiajai Britanijai suteikiamas „specialusis statusas“ Europos Sąjungoje. Paskelbiama referendumo dėl narystės ES data – birželio 23-ioji. D.Cameronas pradeda kampaniją už pasilikimą Bendrijoje.

2015 m. gegužės 7 d. D.Camerono konservatoriai per visuotinius rinkimus parlamente užsitikrina aiškią daugumą. Taip atveriamas kelias referendumui dėl Britanijos narystės Europos Sąjungoje ateities.

2013 m. sausio 23 d. D.Cameronas pažada surengti referendumą dėl Britanijos narystės ES, jeigu kitus visuotinius rinkimus laimės jo Konservatorių partija.

2004 m. balandžio 20 d. proeuropietiškų pažiūrų leiboristų premjeras Tony Blairas paskelbia ketinimą surengti referendumą dėl Europos konstitucijos. Prancūzija ir Danija tam sutrukdo.

1993 m. liepos 23 d. Konservatorių partijoje įsiplieskus dideliems nesutarimams dėl Europos inte­gracijos ir Mastrichto sutarties, Britanijos premjeras Johnas Majoras skelbia balsavimą dėl pasitikėjimo jo vyriausybe.

1992 m. vasario 7 d. pasirašoma Mastrichto sutartis, lemianti tolesnę Europos integraciją. Britanija užsitikrina išlygą, kad jai nereikės įsivesti bendrosios Europos

valiutos.

1988 m. rugsėjo 20 d. M.Thatcher pasako įsimintiną kalbą Belgijos mieste Briugėje, kuria vėlesni euroskeptikai remsis, pasisakydami už mažesnę Europos integraciją.

1979 m. lapkričio 30 d. M.Thatcher pareikalauja, kad Britanijai būtų grąžinta dalis jos įmokų į Bendrijos biudžetą, ir ištaria garsiąją frazę „I want my money back!“ (Grąžinkite mano pinigus!)

1975 m. birželio 5 d. per referendumą dėl narystės EEB Didžioji Bri­­tanija nubalsuoja „taip“ šiek tiek didesne nei 67 proc. balsų persvara.

1973 m. sausio 1 d. Didžioji Britanija pagaliau priimama į EEB kartu su Airija ir Danija, kai Ch.de Gaulle’is jau buvo atsistatydinęs iš prezidento posto.

1963 m. sausio 14 d. Prancūzijos prezidentas generolas Ch.de Gaulle’is vetuoja Didžiosios Britanijos prašymą. Lygiai taip pat jis pasielgia ir su antruoju prašymu 1967 m. lapkričio 27-ąją.

1961 m. rugpjūčio 9 d. Didžioji Britanija, vadovaujama konservatorių premjero Haroldo Macmillano, pateikia pirmąjį oficialų prašymą stoti į Europos Ekonominę Bendriją (EEB).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iki 2017 m. pabaigos  Didžiojoje Britanijoje numatomas referendumas dėl tolesnės narystės ES.  Netylant kalboms apie galimą britų pasitraukimą iš bloko, “The Wall Street Journal” apžvalgininkas Simonas Nixonas įsitikinęs, kad taip neįvyks ir pateikia 5 priežastis:

1. Referendumą dėl Britanijos narystės ES žadantis premjeras Davidas Cameronas pats agituos už pasilikimą bloke. Nors kol kas jis vis dar bando laviruoti, tačiau deda visas pastangas, kad britai liktų ES. Be to, visiškai nesiruošiama pasitraukimo procesui.

2. D.Cameronas gali susidurti su mažesniu politiniu pasipriešinimu, nei manoma. Euroskeptikai reikalauja, kad vyriausybės nariams būtų leista agituoti už išėjimą iš ES. Tačiau premjeras užsitikrino visos vyriausybės paramą jo deryboms su ES ir bet kuris ministras, kuris tuo suabejos, turės trauktis.

Tačiau nei viena, nei kita pusė, negali sutarti, kokia Didžioji Britanija bus be ES.

3. Prieš ES nukreiptoje kampanijoje – sumaištis, nors apklausos jai palankios. Tiksliau, vyksta ne viena, o dvi kampanijos, tarp kurių didelė praraja – tiek asmeninė, tiek politinė. Abiejų kampanijų tikslas įtikinti, kad dabartinė padėtis yra netoleruotina ir egzistuoja geresnė alternatyva. Tačiau nei viena, nei kita pusė, negali sutarti, kokia Didžioji Britanija bus be ES.

4. Stipriausias eurskeptikų argumentas gali atsisukti prieš juos pačius. Nėra abejonių, kad pabėgėlių krizė ir teroro pavojus paveikė visuomenės nuomonę: manoma, kad ES nesugeba susidoroti su iššūkiais ir vienintelė britų viltis apsisaugoti – tai palikti bloką. Tačiau realybė yra ta, kad šios krizės įrodė priešingai: Europa susiduria su bendrais saugumo iššūkiais, kuriuos tik bendrai gali išspręsti – tai ir Sirijos, Libijos ir Ukrainos klausimai; bendra politika Rusijos ir Turkijos atžvilgiu; ES išorės sienų apsauga; elgesys su pabėgėliais ir terorizmo pavojus.

5. Nors britų euroskeptikai nelinkę lygintis su Prancūzijos ultradešiniuoju Nacionaliniu frontu ir jos lydere Marine Le Pen, tačiau jų idėjos laikosi ant to pačio pagrindo – nacionalizmo, kovos su globalizacija ir t.t. Ir kaip rodo patirtis, kad ir neseniai įvykę Prancūzijos regioniniai rinkimai, tokios idėjos paklausios, bet dar nėra vyraujančios.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Praėjusį sekmadienį vykusiame istoriniame referendume graikai, kaip ir prognozuota, atmetė naujas griežto taupymo priemones, kurių iš šalies reikalauja ES ir TVF kreditoriai.

Vis dėlto „taip“ reformoms, kurių mainais į finansinę pagalbą nori šalies kreditoriai, tarė ne taip jau mažai – 38,69 proc. Graikijos piliečių.

Jie nepatikėjo radikalios kairiosios premjero Alexio Tsipro vyriausybės raginimu tarti „ne“ referendume siekiant galimai sustiprinti vyriausybės pozicijas derantis su tarptautiniais skolintojais.

Visgi dauguma referendume balsavusių graikų pareiškė nepritarią dar vienam taupymo etapui, kurių Graikijoje vien per pastaruosius keletą metų galima priskaičiuoti bene dešimt.

Graikijos finansų ministras perspėjo, kad referendumo rezultatai yra „susieti su labai didele kaina, kaip ir visos kovos dėl demokratinių teisių“. Ir pirmasis šią kainą sumokėjo už naujas taupymo priemones pasisakęs Graikijos konservatyvios opozicijos vadovas Antonis Samaras, dar balsavimo vakarą pareiškęs apie savo atsistatydinimą iš užimamų pareigų.

„Suprantu, kad mūsų didžiajam judėjimui reikia naujo starto. Nuo šiandien aš atsistatydinu iš lyderio posto“, – pareiškė buvęs premjeras, kurio vadovavimo vyriausybei laikotarpiu Graikija buvo gerokai apsikuopusi skolas ir net sugebėjusi pasikelti skolinimosi reitingus.

Vis dėlto A.Samaras paaiškino, kad daugumos valia jam svarbesnė nei asmeninė nuomonė, net jei ši paremta racionaliais argumentais ir gera praktika.

Esą graikai taip retai balsuoja referendume, kad nepaisyti jų valios Graikijos politikai tiesiog neturi teisės.

Beje, Graikija, nors laikoma demokratijos lopšiu, referendumų gausa išties nepasižymi: savaitgalį įvykęs referendumas buvo pirmasis Graikijoje nuo 1974 m., kai graikai pasisakė už monarchijos panaikinimą.

Škotų apsisprendimas likti sąjungoje su Jungtine Karalyste gali būti vadinamas ne tik jų pačių, ne vien Didžiosios Britanijos, bet ir visos Europos pergale.

Praėjusią savaitę visa Europa sulaikiusi kvapą laukė Škotijos nepriklausomybės referendumo rezultatų: baimintasi, kad ne tik subyrės viena įtakingiausių Europos ir viso pasaulio galybių – Jungtinė Karalystė, bet ir susvyruos visos Europos, sudarytos iš daugybės mažų tautų ir tautelių, stabilumas.

Vis dėlto škotai atsispyrė pagundai atversti naują istorijos puslapį ir pradėti naujos Europos valstybės egzistavimą.

Atsakant į istorinį klausimą, ar Škotija turėtų būti nepriklausoma valstybė, abejingų nebuvo: referendume dalyvavo per 85 proc. visų balso teisę turinčių rinkėjų nuo 16 metų, o kai kuriose rinkimų apylinkėse savo rinkimų teise pasinaudojo beveik 100 proc. gyventojų.

Teigiamai į tą klausimą atsakė mažesnioji į referendumą atėjusių rinkėjų dalis,

44,7 proc., o 55,3 proc. išreiškė norą ir toliau gyventi jau 307 metus trunkančioje sąjungoje su Jungtine Karalyste.

Bet kuriuo atveju – laimėtojai

Analitikų vertinimu, tokia referendumo baigtis yra neabejotina visų škotų pergalė. Ir ne tik dėl priežasčių, kurias įvardija Škotijos premjeras ir „Taip“ kampanijos lyderis Alexas Salmondas. Dėkodamas visiems, kurie balsavo už Škotijos atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės, jis pabrėžė, kad vien tik neįtikėtinas aktyvumas referendume jau yra laimėjimas, nes tai – demokratijos triumfas. Kaip ir leidimas balsuoti asmenims nuo 16 metų.

Džiaugtis škotai gali ir dėl to, kad po referendumo laukia nemaži pokyčiai. Mat Didžioji Britanija, lengviau atsikvėpusi po laimingai pasibaigusio škotų eksperimento, žada nenumoti ranka į balsavusiuosius už nepriklausomybę. Juk, šiaip ar taip, sugriauti Jungtinę Karalystę buvo pasiryžę maždaug 1,6 mln. škotų, taip pat – ir didžiausias bei turtingiausias Škotijos miestas Glazgas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Aprimusias aistras dėl žemės pardavimo užsieniečiams sekmadienį (birželio 29 d.) vėl primins Lietuvoje įvyksiantis privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo. Šalies piliečiai turės balsuoti, pritaria ar ne, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise priklausytų tik Lietuvos Respublikos piliečiams.
Referendume taip pat siūloma pareikšti nuomonę – pritarti ar ne, kad Lietuvoje referendumui skelbti pakaktų nebe 300 tūkst., o 100 tūkst. piliečių, turinčių rikimų teisę, balsų. Taip pat siūloma Konstitucijoje numatyti, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai būtų sprendžiami referendumu ir juo priimti sprendimai galėtų būti keičiami tik referendumu.
Nors balsuoti siūloma už trijų Konstitucijos straipsnių pakeitimus, nuomonę galima pareikšti tik vieną – arba visiems siūlomiems pakeitimams pritarti, arba ne.
Tam, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu, jame turi dalyvauti daugiau nei 50 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių. Kad būtų patvirtintos referendumo nuostatos, už jas teigiamai turi pasisakyti daugiau nei pusė balsavusių rinkėjų.
Išankstinis balsavimas vyks birželio 25–26 d., o birželio 29-ąją balsuoti bus galima visose rinkimų apylinkėse.
Šių metų gegužės 1 d., pasibaigus Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą numatytam pereinamajam laikotarpiui dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo Lietuvoje, įsigaliojo skubos tvarka Seimo priimti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir jį lydinčiųjų įstatymų pakeitimai, įtvirtinę dirbamos žemės įsigijimo saugiklius.

Jau netrukus Lietuvos žemė gali būti taip apsaugota, kad jos nepavyks įsigyti ne tik užsieniečiui, bet ir “drimeliui” kaimo bernui, grįžusiam iš emigracijos su užsidirbtais pinigais žemei pirkti.

„Rengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams jau vėlu. Apie tai reikėjo galvoti iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sutarties pasirašymo, – sako Lietuvos ūkininkų sąjungos Kėdainių krašto pirmininkas Virmantas Ivanauskas ir netikėtai priduria: – Tiesa, aš pats pasirašiau dėl referendumo rengimo.“
Paklaustas kodėl – ar kad jį, kaip dabar išvedžioja dauguma politikų, referendumo rengėjai apgavo, vyras tvirtai nukerta: „Nemanykite, kad ūkininkai yra neišprusėliai. Dauguma mūsų, pretenduodami į ES paramą, per pastaruosius metus esame perskaitę ir pasirašę tokias šūsnis dokumentų, kad dažnas miestietis per gyvenimą nėra tiek skaitęs ir pasirašinėjęs. Niekas mūsų neapgavo: ir aš, ir dauguma kitų ūkininkų skaitėme visą tekstą ir matėme visus punktus. O pasirašiau, nes nebuvo jokių saugiklių, kas ir kokiomis sąlygomis galės nuo šių metų įsigyti žemės Lietuvoje.“
Tą patį dėsto ir Ūkininkų sąjungos Šakių rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Valiukas: „Taip, pasirašiau dėl referendumo. Niekas manęs, kaip ir daugumos kitų ūkininkų, neapgavo. Mūsų rajone iš viso pasirašė net 6 tūkst. ūkininkų, nors pas mus ir nėra nė pusės aro apleistos žemės. Mūsų krašte visi žemdirbiai pešasi dėl menkiausio žemės lopinėlio ir nė vienas nežada savo žemės parduoti užsieniečiams. Bet mums aktualūs ateities saugikliai, todėl ir pasirašėme.“
Abu ūkininkai vienu balsu sako, kad politikai į žemdirbius rimtai nežiūrėjo ir apie jokius saugiklius nekalbėjo, kol nebuvo surinkti parašai referendumui rengti. „Rimtai kalbėti politikai pradėjo tik prieš pusantro mėnesio, kai jau buvo surinkti parašai dėl referendumo, – pastebi V.Ivanauskas. – Jei saugikliai mums būtų buvę pateikti anksčiau, apie jokį referendumą nebūtume galvoję.“
Kitaip tariant, didelė grupė žemdirbių, ypač apystambių ūkininkų, tiesiog norėjo pagąsdinti politikus.
Patys politikai, išskyrus liberalus ir socialdemokratą Gediminą Kirkilą, kone iki praėjusios savaitės irgi paistė niekus, žadėdami ūkininkams išsiderėti iš ES papildomą pereinamąjį laikotarpį.
Šiandien daugumos politinių partijų veikėjų veidai ištįso: jie nesitikėjo, kad kažkokiems kaimiečiams ir marginalams pavyks surinkti reikiamus 300 tūkst. parašų. Visi ligšioliniai mėginimai surinkti parašus dėl referendumo, išskyrus du: vieną nepriklausomybės pradžioje organizuotą Gedimino Vagnoriaus ir jam talkinusio Vidmanto Žiemelio bei antrą – Viktoro Uspaskicho, nepavyko. Iš tikrųjų tam, kad surinktum tiek parašų, reikia mažiausiai pusantro milijono litų. Mat vieno parašo “kaina” siekia apie penkis litus – tai oficialios išlaidos parašų rinkikams sumokėti.
„Pastarasis parašų rinkimas buvo tikrai labai gerai organizuotas: prisidėjo ir Ūkininkų sąjunga, ir kiti judėjimai, įvairios partijos, o savaitgaliais – ir jaunimas. Antraip net trečdalio parašų nebūtų surinkta“, – pripažįsta R.Valiukas.
Vis dėlto šiandien dauguma pasirašiusių ūkininkų jau gerokai atvėsę: jie suvokia, kad jei referendumas pavyktų, Lietuvos žemės ūkis žlugtų.
Beje, praėjusią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija po pakartotinio balsavimo pripažino esant pakankamai surinktų parašų, kad referendumas dėl žemės pirkimo užsieniečiams būtų surengtas.
Tad dabar jau iš esmės visi politikai neriasi iš kailio svarstydami, ką daryti, kad referendumas neįvyktų: išvedžiojama, esą nei iki gegužės pradžios, nei kartu su Europos Parlamento rinkimais referendumo surengti nebespėsime. Spėtume nebent tik žemės pardavimo saugiklių įstatymą parengti ir priimti.
Ar tokia alternatyva patenkintų žemdirbius? Kokių saugiklių siūlo politikai? Nuo ko ir ką tie saugikliai apsaugos? Kas šiandien valdo žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje? Kokiais skėčiais savo žemę saugo ES senbuvės? Į tokius klausimus ieškojo atsakymų „Veidas“.

Referendumo pasekmė – ES išmokų grąžinimas ir imigrantų išsiuntimas

Įdomiausia, kad tos politinės jėgos ir judėjimai, kurie ūkininkus „referendumininkus“ netiesiogiai maitino pažadais, esą pavyks išsiderėti naują pereinamąjį žemės pardavimo užsieniečiams laikotarpį, dabar prieš referendumą jau stoja piestu. O tie, kurie nuosekliai kartojo, esą tokios kalbos nerealios, kelia įvairių pavojų mūsų valstybei, be to, tarptautinių sutarčių privalu laikytis, dabar pasisako už tai, kad jeigu jau dešimtadalis valstybės gyventojų pareikalavo tokios teisės, jų valią privalu gerbti.
Liberalų sąjūdžio, dar prieš keliolika dienų grasinusio teismais, jei bus uždegta žalia šviesa referendumui, vicepirmininkas parlamentaras Eugenijus Gentvilas dabar teigia, girdi, politikų daromos dirbtinės kliūtys dėl referendumo rengimo tik dar labiau sudrums nuotaikas.
„Viena vertus, referendumo formuluotės prieštarauja viena kitai, jomis bandoma paneigti privačią nuosavybę į žemę, todėl jų negalime palaikyti. Antra vertus, negalime uždrausti referendumo, nes žmonės, pamatę, kad jų nuomonė nieko nereiškia, dar labiau nusivils tiek valstybe, jos politikais, tiek visuomeninėmis organizacijomis“, – antrina Privačių miškų savininkų asociacijos valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis.
Tos pačios nuostatos laikosi ir Lietuvos žemės savininkų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas teisininkas Kęstutis Mozeris.
„Mes privalome rengti referendumą, bet tuo pat metu privalome žmonėms pasakyti tiesą, kad referendumas iš esmės reiškia išstojimą iš ES, nes po šito referendumo tektų rengti antrą – dėl pasitraukimo iš šios Sąjungos, su kuria pasirašytų sutarčių nenorime laikytis“, – primena buvęs žemės ūkio ministras, korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis.
„Jei mes uždraustume referendumu pirkti žemę užsieniečiams, tuomet netektume visos 2014–2020 m. Lietuvai numatytos ES paramos, kuri kasmet sudarys apie 3 mlrd. Lt. Tai sužlugdytų mūsų žemės ūkio ateitį“, – priduria buvęs Tėvynės sąjungos žemės ūkio ministras, parlamentaras Kazys Starkevičius.
„Taigi kentėtų visi žemdirbiai. O kas prisiimtų atsakomybę kompensuoti nuostolius? – retoriškai klausia K.Kristinaitis. – Tai gal verčiau imkime ir apskritai išvykime iš Lietuvos visus kitataučius, atimkite iš visų savininkų žemę. Jei jau užsimojome, tai eikime iki galo.“
Pasak jo, politikai privalo žmonėms išdėstyti, kokios bus jų neapgalvoto, populistinio balsavimo pasekmės. „Tai kelia labai rimtų grėsmių Lietuvos saugumui. Todėl taip nederėtų juokauti“, – pabrėžia K.Kristinaitis.

Pageidavimų koncertas Seime

Deja, politikai kol kas ar nedrįsta, ar nemato prasmės rinkėjams aiškinti, kuo referendumas gresia. O gal viliasi, kad vietoj referendumo pavyks „iškišti“ naują saugiklių įstatymą: parlamentinis Kaimo reikalų komitetas išsiuntinėjo visoms žemdirbių organizacijoms, su žeme susijusioms asociacijoms ir institutams kvietimus siūlyti žemės ūkio paskirties žemės pirkimo Lietuvoje saugiklius.
Kai kurių kalbintų žemdirbių organizacijų atstovai juokauja, esą šiandien kiekviena partija mėgina visiems taip įtikti, kad, atrodytų, vyksta ne įstatymo projekto rengimas, o pageidavimų koncertas.
Akivaizdu ir tai, kad skirtingos partijos bei joms priklausantys įvairaus kalibro ūkininkai, kurių nemažai esama ir šiandieniniame Seime, siekia saugiklius matuotis pagal save.
Kaip juokauja K.Mozeris, daugelis tokių politikų „prisimatavimų“ yra visiški paistalai, peržengiantys bet kokias sveiko proto ribas. „Tarkime, reikalavimas, kad žemę gali pirkti ir dirbti tik lietuvių kalbą gerai mokantis ūkininkas, yra atvirai diskriminacinis; arba kad žemę gali įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje gyveni; arba kad žemės gali nusipirkti tik jei užsiimi žemdirbyste ne mažiau kaip trejus metus, be to, pajamos, gautos iš šios veiklos, turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. visų tavo pajamų, – stebisi pašnekovas. – O kaip tada su tais kaimo berneliais, kurie išvyko į Angliją, Norvegiją, Ispaniją, kad užsidirbtų pinigų ir grįžę galėtų nusipirkti ūkį savo kaime ir dirbti žemę? Remiantis politikų siūlymais, jie nebegalėtų čia įsigyti net trijų hektarų ir auginti, pavyzdžiui, avių.“
Dviprasmybėmis, pasak K.Mozerio, dvelkia ir politikų noras, kad kiekvienas žemės pardavėjas pirmiausia privalėtų pasiūlyti žemę pirkti savo kaimynams ūkininkams. Ir tik jei jie nesutiks už siūlomą kainą pirkti, pardavėjas galės už tą pačią kainą parduoti kitiems žemdirbiams. Tiesa, pranešimo kaimynams išlaidas esą apmokėsianti valstybė. „O ką daryti tuo atveju, jei, tarkime, turi valdą, kurios dydis 20 ha ir kuri ribojasi net su 20 skirtingų kaimynų? Ar ne per brangu valstybei užsiimti tokiu darbu?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Juk, tarkim, buvusio parlamentaro Ramūno Karbauskio arba politiko V.Žiemelio sūnaus Gedimino valdomų bendrovių žemės sklypai yra beveik visų Lietuvos žemės savininkų kaimynystėje.
K.Mozeriui kelia nuostabą ir tai, kodėl daugelis ribojimų bus taikomi tik naujiems žemės savininkams, o seniems – ne. Šie ir toliau galės valdyti kelių tūkstančių hektarų valdas. „Taigi politikai ūkininkai bei politikai, atstovaujantys stambiesiems žemdirbiams, esą mėgina apsaugoti Lietuvos žemę nuo užsieniečių, bet iš tikrųjų siekia nustumti varguolius nuo žemės, – prieina prie išvados Žemės savininkų sąjungos, atstovaujančios daugiausia vidutiniams ir smulkiesiems savininkams, tarybos pirmininko pavaduotojas. – Beje, vienoje TV diskusijoje stambiųjų ūkininkų atstovas man atvirai rėžė, girdi, kad ir kokie būtų saugikliai, jie juos apeisią.“
E.Gentvilas tikina, kad kol praėjusią savaitę Seimo Kaimo reikalų komitete svarstytas saugiklių projektas pasieks balsavimą parlamente – ne tik neliks daugelio saugiklių, bet ir rasis debesys naujų. Kol kas siūlymai kardinaliai priešingi, ir net nebandoma paanalizuoti, kaip savo žemę nuo spekuliantų saugo senieji europiečiai.
K.Kristinaitis paaiškina, kad pagrindinis daugelio ES šalių saugiklis – valdomo žemės ploto ribojamas; draudimas perleidžiant žemės ūkio bendrovės akcijas perleisti žemę; konsolidacija; pasirengimo ūkininkauti įrodymas (dažniausiai su žemdirbyste susijęs išsilavinimas); pinigų žemei pirkti kilmės pagrindimas.

Šveicarai referendumu nusprendė grąžinti ES piliečiams taikomas imigracijos kvotas, tuo papiktindami ne tik vietos verslą, bet ir partnerius Europos Sąjungoje. Vis dėlto jų sprendimas tampa patogiu įrankiu už migracijos ribojimą pasisakančioms politinėms jėgoms ir jis bus išnaudotas artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose.

Vasario 9 d. minimalia persvara (50,3 proc.) Šveicarija referendumu grąžino anksčiau galiojusias imigrantų kvotas ES valstybėms. Referendumas įpareigoja Šveicarijos vyriausybę susiderėti dėl kvotų taisyklių bei grupių, kurioms bus taikomi ribojimai.
Nors apie galimus šio įvykio padarinius dar diskutuojama, ir Šveicarijos, ir ES atstovai pabrėžia, kad jie gali būti dideli – pakenkti tiek dvišaliam bendradarbiavimui, tiek ekonomikai. Negana to, referendumo rezultatas paskatino ir platesnius debatus apie migracijos politiką ES bei jos artimų partnerių gretose.

Šveicarai riboja imigrantų srautus

Dėl referendumo, kurį inicijavo dešinioji Šveicarų liaudies partija (SVP), turinti daugiausiai vietų Federalinėje Asamblėjoje, baigties apgailestavimą išreiškė ES valstybių politikai. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas pareiškė, kad rūpinimasis vien savimi Šveicarijai pakenks, o Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble pabrėžė, jog tokia referendumo baigtis Šveicarijai sukels daugybę sunkumų.
Net 23 proc. Šveicarijos gyventojų sudaro kitataučiai – po nykštukinių Liuksemburgo (44 proc.) ir Lichtenšteino (33 proc.) valstybių tai trečias didžiausias skaičius Europoje. Todėl aukšto išsivystymo ir gyvenimo lygio valstybė susiduria su imigrantų, siekiančių ekonominės gerovės, antplūdžiu: rekordiniais 2009-aisiais į 8 mln. gyventojų turinčią šalį imigravo 160 tūkst. užsieniečių.
Referendumo rezultatas žymi tai, kad Šveicarijos piliečiai imigracijos reguliavimo klausimu skyla per pusę. 2010 m. SVP iniciatyva įvyko referendumas dėl nusikaltimus įvykdžiusių užsieniečių deportavimo. 2012 m. SVP narė parlamentarė Natalie Rickli pareiškė, kad Šveicarijoje esama per daug imigrantų, todėl reikia taikyti tam tikrus ribojimus. „Mes tikrai turime per daug vokiečių savo šalyje“, – pabrėžė ji.
Pareiškimas nuskambėjo po to, kai buvo priimtas sprendimas apriboti imigraciją iš aštuonių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kaip raginimas įvesti imigracijos kvotas visoms ES narėms.
Jau šis sprendimas Briuselio buvo pavadintas diskriminaciniu ir pažeidžiančiu pamatinį ES laisvo judėjimo principą. Nepaisant to, šiemet referendumu kvotos imigrantams buvo sugriežtintos.
N.Rickli teigimu, vokiečiai į Šveicariją atvažiuoja uždarbiauti ir, sutikdami dirbti už mažesnį atlyginimą, išstumia šveicarus iš darbo rinkos. Tačiau šveicarų Žaliųjų-liberalų partijos narys Martinas Baumle atkreipia dėmesį, kad vokiečiai atvykę į Šveicariją kuria didelę pridėtinę vertę. „Vokiečiai, kurie čia dirba, savo darbą atlieka tiesiog puikiai. Mums jų reikia, ypač sveikatos sektoriuje“, – teigia „Spiegel“ cituotas politikas.

ES grasina peržiūrėti sutartis

ES teisingumo komisarė Viviane Reding duodama interviu „Financial Times“ teigė, kad bendra ES rinka nėra šveicariškas sūris – joje negali būti skylių. „Viskas priklauso nuo Šveicarijos vyriausybės, ar ji nori sustabdyti susitarimus su ES, ar ne“, – pabrėždamas, kad ES reikės peržiūrėti susitarimus, jei referendumo rezultatas bus įgyvendinimas, BBC teigė Europos Parlamento vadovas Martinas Schultzas.
Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvos skyriaus vadovė Audra Sipavičienė „Veidui“ teigė, kad bendra ES rinka ir jos užtikrinamos keturios – asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvės yra nedalomos. „Referendumu Šveicarija nusprendė, kad ji nenori laikytis vieno pagrindinių susitarimų – laisvo asmenų judėjimo. Tačiau ES pagrindinės laisvės yra esminė ES vertybė ir jos negali būti dalomos – turi visas keturias arba nė vienos. Šis Šveicarijos pasirinkimas turės esminės įtakos šalies santykiams su ES. ES neis į kompromisus, kad būtų išvengta domino efekto ir kad nebūtų sudarytas precedentas kitoms valstybėms. Todėl neabejotinai šis sprendimas, jeigu nebus rasta išeities, turės įtakos ir kitoms laisvėms, pavyzdžiui, laisvam prekių tarp Šveicarijos ir ES judėjimui, Šveicarijos galimybei dalyvauti ES viešuosiuose pirkimuose ir panašiai“, – neabejoja A.Sipavičienė.
„Veido“ paklaustas apie referendumo pasekmes Šveicarijos ir ES santykiams, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad kol kas jas prognozuoti sunku. „Šveicarijos institucijos turi per trejus metus persiderėti dėl ankstesnio žmonių judėjimą iš ES reguliavusio susitarimo. Europos Komisija taip pat paskelbė, kad pirmiausia turi išanalizuoti pasikeitusią padėtį. Tačiau ES šalių ministrų, pavyzdžiui, Prancūzijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrų, pareiškimai rodo, kad persiderėti su ES nebus lengva. Migracijos nuostatos vertinamos kaip platesnio ES santykius su Šveicarija reguliuojančio susitarimų paketo dalis, tad keičiant vieną dalį, gali būti reikalaujama naujų nuolaidų iš Šveicarijos kitose judėjimo laisvės srityse, pavyzdžiui, prekybos, arba ES atsakys tokiais pačiais apribojimais Šveicarijos atžvilgiu“, – aiškina profesorius.
Nors ES pareigūnai dar nesutaria, kokių priemonių imtis, nuogąstavimą išreiškia abi pusės. 60 proc. Šveicarijos eksporto keliauja į ES, o abipusė prekyba ir investicijos yra susipynusios. „EU Observer“ teigimu, grėsmė kyla ir Šveicarijos galimybei dalyvauti studentų mainų programoje „Erasmus“ ar ES mokslo ir inovacijų skatinimo programoje „Horizontas 2020“. 2011–2012 m. „Erasmus“ mainuose dalyvavo per 2700 šveicarų studentų, o šiuo metu Šveicarijos valdžia derasi dėl 2014–2020 m. finansavimo. Šveicarijos mokslo įstaigos dalyvavo maždaug trijuose tūkstančiuose ES finansuojamų projektų ir gavo 1,8 mlrd. eurų paramos. Dėl pažangių technologijų Šveicarijai buvo numatyta ir dar didesnė dalis naujoje finansinėje perspektyvoje, tačiau po tokio referendumo rezultato derybos laikinai sustabdytos.
Taip pat sustabdytos derybos dėl ES ir Šveicarijos elektros rinkos susitarimo. „Wall Street Journal“ cituoja Europos Komisijos atstovę Pia Ahrenkilde Hansen, kurios teigimu, techninės derybos dėl elektros sutarties taip pasikeitus aplinkybėms kol kas neįsivaizduojamos.
Taigi šveicarų sprendimas sukėlė didelį atgarsį ir, ko gero, padarys neigiamą įtaką Šveicarijos ekonomikai. Vis dėlto referendumas sustiprino imigracijos politiką Europoje siekiančių riboti politikų balsus.

Vyriausioji rinkimų komisija padarė viską, kad būtų atvertas kelias referendumui dėl žemės, kuriuo siekiama paneigti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį ir uždrausti lietuviams laisvai disponuoti nuosava žeme.

Anksčiau, kai kalba užeidavo apie 1939–1940 m. sovietų vykdytą šliaužiančią Lietuvos okupaciją, mane visuomet stebindavo, kaip keistai nuolankiai visas Lietuvos valstybinis aparatas vieną po kito tenkino kaskart įžūlesnius sovietų reikalavimus, nors, regis, puikiai suprato, kad kiekvieną dieną Lietuva vis giliau ryjama sovietinio smauglio.
Labiausiai stulbino netgi ne tai, kaip lengvai, nesipriešindama, Antano Smetonos Vyriausybė 1940-ųjų vasarą priėmė paskutinį sovietų ultimatumą. Juk žinoma, kad šis tautininkas paskutinėmis dienomis rašė, jog „Lietuvai būtų geriau prie ruso dėtis“. Ne tai, kaip lengvai buvo nuslopintos bet kokios pasipriešinimo nuotaikos kariuomenėje ir vienintelis nepaklusti drįsęs pulkas netrukus romiai grįžo į kareivines, – kariškiams nuolat kalta, kad jie turį nesikišti į politiką.
Labiausiai stebino, kaip Valstybės saugumo departamento, kurio vadovu iš išdavikų bei kolaborantų suformuota „Liaudies Vyriausybė“ paskyrė vakarykštį kalinį Antaną Sniečkų, aparatas kaip niekur nieko dirbo toliau, tik vietoj komunistų sekė tautininkus, krikdemus bei kitus naujosios valdžios priešus. O juk kas kas, bet saugumo agentai tikrai žinojo, su kuo turi reikalą! Tačiau niekas nedrįso pasipriešinti, nes įsakymo „iš viršaus“ nebuvo, o patiems saugumiečiams spręsti – ne jų kompetencija.
Prisiminiau tai praėjusį trečiadienį, stebėdamas, kaip tuo pačiu argumentu – „tai peržengia mūsų kompetencijos ribas“ besivadovaujanti Vyriausioji rinkimų komisija atmetė siūlymą nutraukti visus su „dirvožemio referendumu“ (taip trumpai vadinamas referendumas, kuriuo siekiama uždrausti ES šalių piliečiams įgyti žemės Lietuvoje, uždrausti įmonėms ir organizacijoms turėti nuosavos žemės, trigubai sumažinti kiekį parašų, kuriuos surinkus skelbiamas referendumas, bei nustatyti, kad leidimai išgauti gamtos išteklius išduodami tik referendumo būdu) susijusius darbus. Mat savaite anksčiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad norint surengti bet kokį referendumą, kuriuo siekiama atšaukti Lietuvos įsipareigojimus, prisiimtus stojant į Europos Sąjungą, pirma reikėtų surengti referendumą dėl Lietuvos išstojimo iš ES.
Kadangi „dirvožemio referendumu“ būtent ir siekiama paneigti Lietuvos stojimo į ES sutartį, jo surengimas prieštarautų Konstitucijai. Tad, dalies VRK narių siūlymu, komisija turėjo nutraukti referendumui surinktų parašų tikrinimą, pripažinti netekusiais galios visus ankstesnius VRK sprendimus dėl šio referendumo ir baigti darbą. Tačiau kita dalis VRK narių užsiėmė išvedžiojimais apie tai, kad pradėjus parašų referendumui rinkimą paleisto mechanizmo sustabdyti jau nebeįmanoma, kad bet kurį VRK sprendimą dėl „dirvožemio referendumo“ stabdymo dar tektų ginti teismuose, tad geriau tegu teismas ir sprendžia, nes ne VRK čia reikalas spręsti.
Kadangi tokios pozicijos laikėsi ir pats VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, buvo priimtas sprendimas nepriimti jokio sprendimo. VRK iš esmės nusiplovė rankas, kaip tas Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas, nusišalindama nuo bet kokio dalyvavimo Lietuvai lemtinguose sprendimuose, – tegu sprendžia kiti, o mes žmonės maži.
Panašiai VRK elgėsi ir pernai, kai turėjo spręsti dėl masinio balsų pirkimo per Seimo rinkimus. Beje, tuomet nuo sprendimo ir susijusios su tuo atsakomybės iš esmės nusišalino ir Konstitucinis Teismas, prisidengdamas formalia įstatymo raide ir bijodamas matyti esmę.
O esmė iš tiesų baisi – vėl, kaip ir prieš septynis dešimtmečius, prasideda šliaužianti Lietuvos okupacija. Per du dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo desovietizacijos taip ir nepaliesti raudonieji šliužai išsigulėjo, atkuto ir vėl iššliaužė į dienos šviesą, šnypšdami tais pačiais balsais, kaip ir jų pirmtakai, kuriuos į Lietuvą nuolankiai įsileido tautininkų valdžia. Jokios privačios nuosavybės – tik „bendra visos tautos kooperatinė nuosavybė“. Užsieniečių į Lietuvos žemės rinką įsileisti negalima, nes iš jų žemės negalima bus atimti, o štai iš savų, lietuvių, žemę atimti galima!
Taip taip, nejuokauju ir nemeluoju – „dirvožemio referendumo“ organizatoriai visiškai rimtai kalba apie tai, kad jie norėtų atimti žemę iš Lietuvos savininkų. Štai citata iš referendumo organizatorių instrukcijos parašų rinkėjams, kaip reikia vilioti žmones, įkalbinėjant padėti parašą: „Su vietiniais [žemės savininkais] susitvarkysime patys, o su kitų valstybių piliečiais bus kebliau – jiems negalioja Lietuvos įstatymai. Iš vietinių [žemę] galime atimti, išpirkti, o kitų valstybių piliečių teises gina jų valstybės. Tai ar kovojam už savo protėvių žemę?”
Šioje instrukcijoje svarbu netgi ne tai, kad raginama nuolatos meluoti žmonėms, kaip ir cituojamu atveju, esą užsieniečiams negalioja Lietuvos įstatymai. Čia svarbu toji bolševikinė, neapykanta darbštiems ir pasiturintiems Lietuvos piliečiams persunkta instrukcijos dvasia: „Savoj žemėj ne šeimininku, o vergu ketinate būti? Jei jūsų vaikai vėliau kada nors nuspręstų Lietuvos žemės nusipirkti, jie už ją turės mokėti gerokai daugiau. Ir tikriausiai vargiai beįpirks, nes tikrai neturės tiek pinigų, kiek tuomet ji kainuos.“
Akivaizdu, kad „dirvožemio referendumo“ organizatoriai nusitaikė į tuos skurdžius ir liumpenus, kuriems žemės sklypo ar namo pirkimas yra kažkas neįsivaizduotina, nes pinigų kišenėje užtenka nebent alaus bambaliui įpirkti. Tai yra į tuos pačius, į kuriuos kadaise buvo nusitaikiusi sovietinė propaganda, meiliai vadindama juos „proletarais“, „bežemiais ir mažažemiais“ valstiečiais, „darbo žmonėmis“, kuriuos vėliau, pažadėjusi žemės į Sibirą išvežtų ūkininkų sąskaita, verbavo į stribus, ant kurių šautuvų durtuvų išpampo naujoji, sovietinė dvarininkija – kolchozų pirmininkai.
Tie stribai, kuriems pavyko išvengti partizano kulkos, vėliau gavo butuką mieste ir pašalpą arielkos buteliui nusipirkti, o štai kolchozų pirmininkai klestėjo ir tarpo, tad atėjus Atgimimui jautėsi esą tikraisiais Lietuvos žemės savininkais. O Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas tą žemę iš jų atėmė. Iš čia toji du dešimtmečius trunkanti neapykanta „Landsbergiui, kuris kolūkius sugriovė“. Iš čia ir „dirvožemio referendumas“, už kurio šauklio, buvusio kolchozų dainiaus Pranciškaus Šliužo kyšo buvusio kolchozo pirmininko Karbauskio bei vienu didžiausių Lietuvos žemvaldžių tapusio jo sūnaus ausys.
„Dirvožemio referendumas“ – tai ne referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai referendumas dėl žemės atidavimo kolchozų pirmininkams.

„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai visiškai rimtai kalba, kad jie norėtų atimti Lietuvos žemę iš dabartinių jos savininkų.

Tikimybė, kad įvyks referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams, jau labai didelė. Ir tai jau pradeda kelti lengvą paniką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

Šį antradienį, tai yra sausio 21 d., referendumo dėl žemės pardavimo iniciatoriai turi baigti tikslinti parašų trūkumus. Dabar jau Vyriausioji rinkimų komisija turės atlikti galutinį patikrinimą ir įvertinimą, o tada, jei viskas būtų tvarkinga, šio klausimo sprendimas keliautų į Seimą.
Šiandien ženklų, kad iniciatoriams vis dėlto pavyks sukrapštyti 300 tūkst. parašų, vis daugiau, taigi tikimybė, kad įvyks referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams, jau labai didelė. Ir tai jau pradeda kelti lengvą paniką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Bet kaltinti čia belieka tik save: kai referendumo iniciatoriai rinko parašus, nei prezidentė, nei premjeras, nei valdančiosios partijos, nei žiniasklaida į tai beveik nekreipė dėmesio ir neaiškino, kokios tikrosios šio referendumo pasekmės. Manyta, kad pažais Šliužas su Panka referendumą, surinks kokį šimtą tūkstančių parašų, ir tuo viskas baigsis. Bet atrodo, kad nutiks kitaip.
Pirmiausia šis referendumas visiškai sujauktų prezidento rinkimų kampaniją. Mat visi kandidatai, pradedant Dalia Grybauskaite ir baigiant Zigmantu Balčyčiu, turėtų labai aiškiai atsakyti, ar jie už ar prieš žemės pardavimą užsieniečiams, o tas atsakymas gali lemti rinkimų baigtį. Nes 300 tūkst. surinktų parašų aiškiai byloja, ko nori dauguma rinkėjų. Tad prezidento rinkimų baigtis gali būti ir ne tokia jau labai prognozuojama. Svarbu bus dar ir tai, ar referendumas vyks tuo pačiu metu kaip ir prezidento rinkimai. Jei tuo pačiu, tada jis prie balsavimo urnų pritrauktų daugiau rinkėjų. O tai neprognozuojamumą dar padidintų.
Tačiau dar svarbiau yra tai, kokie bus referendumo rezultatai. Jei savo valią išsakytų reikiamas kiekis Lietuvos gyventojų ir dauguma jų būtų už tai, kad žemės pardavimas užsieniečiams būtų uždraustas, mūsų valstybėje prasidėtų reikšmingi virsmai. Beje, neigiami. Pirmiausia tektų keisti Konstituciją, tada savo rūstumą pademonstruotų jau Europos Sąjunga. Mat Lietuva paskelbtų atsisakanti vykdyti stojimo į ES sutartį. Gal tai ir nesibaigtų išstojimu iš Europos Sąjungos, bet mūsų reputacija nučiuožtų į dugną ir atsidurtume Graikijos lygoje. Negana to, sektų dar ir finansinės sankcijos. Na, tų milijardų, kurie mums jau pažadėti artimiausioje perspektyvoje, gal ir neatimtų, bet finansinę netektį pajustume tikrai nemenką.
Tačiau referendumo iniciatoriai rinkdami parašus žmonėms to neaiškino, valdžios atstovai, kaip minėta, taip pat išsigando labai pavėluotai ir referendumo pasekmes ims aiškinti gal tik vasarį.
Visa ši istorija labai aiškiai parodo, kokie vis dėlto mes neįžvalgūs ir neišmintingi. Juk esama labai daug būdų, kaip pasiekti, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus. Iš tiesų mes tikrai galėtume leisti parduoti žemę užsieniečiams, tada prieš Europos Sąjungą pasirodytume kaip patikimi partneriai ir finansinė parama nesumažėtų, bet kartu galėtume įvesti daugybę saugiklių ir sąlygų, kad realiai užsieniečiams tas žemės pirkimas visiškai neapsimokėtų ar net būtų neįmanomas (juk gali būti sąlyga, kad savininkas žemę privalo pats dirbti). Taip elgiasi ir Vokietija, ir kitos Europos šalys, taip galėtų elgtis ir Lietuva. Bet nesielgia. Todėl dabar turėsime ilgalaikį nemalonumą ir galvos skausmą.

Jei būtų pritarta siūlymams neparduoti žemės užsieniečiams, o visus svarbiausius valstybės klausimus spręsti lengvai sukviečiamais referendumais, tai būtų smūgis mūsų valstybės tarptautinei reputacijai, grėstų ES finansinės sankcijos ir anarchija valstybės valdymo srityje.

Ūkininkas Pranciškus Šliužas valdo 18 hektarų paveldėtos žemės, apie pusę jos užsodinęs mišku. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos ūkininkų, jis naudojasi ES finansine parama. Bet, kaip ir dar apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, parėmusių referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams idėją, su kitais europiečiais niekuo dalytis nenori.
P.Šliužas, referendumo valstybės valdymą ir tarptautinius įsipareigojimus revizuojančiais klausimais iniciatyvinės grupės koordinatorius, tiki, kad referendumas bus sėkmingas. Kam sėkmingas?

Ar gresia Lietuvos išpardavimas

„Kiekvienam Lietuvos piliečiui būtų vienodai žalinga, jei būtų leista parduoti žemę užsieniečiams, nes Lietuva yra kooperacinė nuosavybė ir kiekvienas Lietuvos pilietis turi vienodą teisę į Lietuvą. Lietuvą galima parduoti tik tuo atveju, jei liks vienas lietuvis ir jis nuspręs ją parduoti. Jei yra keli, reikia jų paklausti, ir tai daroma referendumo keliu. O jei neteksim Lietuvos žemės, neteksim visko“, – gąsdinasi P.Šliužas.
Kaip žinome, Lietuva stojimo į ES sutartyje įsipareigojo laikytis laisvo kapitalo judėjimo principo, tačiau išsiderėjo teisę neparduoti žemės ūkio paskirties žemės užsieniečiams septynerius metus su galimybe šį pereinamąjį laikotarpį vienąkart pratęsti dar trejiems metams. Dešimt metų netruko praeiti ir gegužės 1-ąją išmuš valanda laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Ar tikrai Lietuva bus masiškai išparceliuota svetimšaliams? Ekspertai didelių revoliucijų neprognozuoja, nes kas norėjo, žemės jau nusipirko. Vieni sandorius įteisino Lietuvos piliečių vardu, kiti – kaip juridiniai asmenys, įgyti žemės galėjo ir tie, kurie trejus metus Lietuvoje gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla.
Kaip užsieniečiui paprasčiau nusipirkti žemės, taip pat ir konkrečių siūlymų, – pilnas internetas. Pavyzdžiui, UAB „Žemės plėtra“ pataria: arba Lietuvoje registruoti įmonę (juridinį asmenį), arba pirkti ne žemę, o įmonės akcijas, su kuriomis perimamos ir teisės į įmonės valdomą žemę. „Tokios įmonės dažniausiai yra kuriamos būtent konkrečiam projektui, t.y. sklypo suformavimui ir galutinio produkto paruošimui“, – atvirai dėstoma „Žemės plėtros“ tinklalapyje.
Beje, pernai pavasarį garsiai nuskambėjo panašus atvejis, kai „Agrowill group“ švedams pardavė įmonių, valdančių kelis tūkstančius hektarų žemės ūkio paskirties žemės, akcijas.
Taigi, praėjusios kadencijos žemės ūkio ministro, dabar Seimo nario Kazio Starkevičiaus duomenimis, jau dabar apie 5–8 proc. žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje valdo užsienio piliečiai. Beje, tiek pat – 5 proc. žemės ir miško užsieniečiai šiuo metu valdo ir Estijoje, kuri apsiribojo septynerių metų pereinamuoju laikotarpiu ir jau trejus metus nevaržo užsieniečių norų pirkti čia žemės. Neišpirko užsieniečiai nei Čekijos, nei Slovakijos, kur tokie draudimai taip pat negalioja.
Tad, kai kurių žemės rinkos ekspertų prognozėmis, savininkai, dešimtmetį laukę, kada galės parduoti žemę turtingesniems pirkėjams iš kitapus sienos, gali likti nieko nepešę. Užsieniečių nedomina mažesni nei 100 ha sklypai. Be to, nors svetimšalių investicijos vidutinę žemės kainą kilstelėtų, vis dėlto jie nemokės už lietuviškas žemes olandiškų ar vokiškų kainų. K.Starkevičiaus pastebėjimu, štai vidutinė rinkos kaina Lietuvoje nusistovėjusi apie 10 tūkst. Lt už ha ir, kaip skelbta, maždaug tiek ir mokėjo užsienio pirkėjai „Agrowill group“.

Lenkai neparduos žemės kitiems dar dvejus metus

Vis dėlto, jei grėsmės atverti žemdirbiškos žemės rinką ne tokios jau didelės, kodėl kaimynai lenkai išsikovojo dvylikos metų pereinamąjį laikotarpį? Gal, norėdami kuo greičiau patekti į ES, nepakankamai gynėme Lietuvos teises?
„Ilgesnis laikotarpis ir mūsų ūkininkams būtų buvęs naudingas, nes jie būtų dar sustiprėję ir daugiau jų galėtų patys žemės nusipirkti. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek turėtume ją parduoti ir ES šalių piliečiams“, – sako K.Starkevičius, primindamas, kad derantis dėl narystės ES sąlygų Lietuvoje ginčytasi, ar apskritai reikia pereinamojo laikotarpio, mat investicijų Lietuvai verkiant reikėjo, o žemės juk neišsiveši.
„Pirminė pozicija buvo, kad pereinamojo laikotarpio žemės pardavimui iš viso nereikia. Paskui nutarta jo prašyti, ir tai lėmė du veiksniai: pirma, tapo aišku, kad tiesioginės išmokos žemdirbiams bus diskriminacinės – gerokai mažesnės nei ES senbuvių, antra, taktinis dalykas – pereinamojo laikotarpio prašė ir kitos valstybės“, – primena žemės pardavimo klausimu derėjęsis Darius Žeruolis, anuomet Europos komiteto Integracijos strategijos departamento direktorius, dabar – konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ partneris.
Lenkija, nuogąstaudama, kad didžioji kaimynė Vokietija supirks pasienio žemę, atitekusią Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo, pasirašydama narystės ES sutartį prašė net aštuoniolikos metų pereinamojo laikotarpio, bet susiderėjo dėl dvylikos. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, paprašė septynerių su teise vieną kartą pratęsti dar trejiems metams. Estija iš pradžių visai neprašė ir tik derybų pabaigoje prisidėjo prie kitų.
Beje, žemės kainos Rytų Europoje nuo ES senbuvių skyrėsi per šimtą kartų. „Bet, pavyzdžiui, Prancūzija stipriai priešinosi, kad naujosioms narėms būtų duodamos tegu ir diskriminacinės išmokos ir dar palikta išimtis neparduoti užsieniečiams žemės. Tuomet jie kalbėjo, kad jūs už mūsų pinigus prisipirksite žemės, o mes tokios teisės neturėsime“, – prisimena D.Žeruolis.
Beje, kaip primena buvęs derybininkas, tai apskritai buvęs nusižengimas vienai ES principinių laisvių – laisvam kapitalo judėjimui, o šios išimties galimybė atsirado tik kaip atsakas į tai, kad Vokietija su Austrija panoro riboti kitą principinę ES laisvę – darbo jėgos judėjimą.
Dėl numatyto pereinamojo laikotarpio pratęsimo dar trejiems metams 2011 m. Briuselyje derėjęsis tuometis žemės ūkio ministras K.Starkevičius sako, kad tai buvę nesunku, nes europiečiai laikosi savo įsipareigojimų. Sunkiau buvo Lietuvoje siekti mandato derėtis, nes būta tam tikrų jėgų, daugiausia iš liberalų flango, taip pat iš dalies žemės savininkų, kurios jau tada norėjo žemės pardavimą liberalizuoti.
Tačiau daugiau laikotarpio pratęsimų nenumatyta ir nuo gegužės turime įsileisti žemės pirkėjus iš europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų atitinkančių šalių. Kitų, pavyzdžiui, Rusijos, piliečiams draudimai išliks.

Seimas Vyriausybei iškėlė sunkiai įveikiamą uždavinį: vos per pustrečio mėnesio įrodyti visuomenei, kad Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas – tikrai skaidrus, saugus ir komerciškai naudingas. Mat jei Vyriausybė to padaryti nesugebės, VAE projektas bus pasmerktas – visuomenei spalio 14-ąją kartu su Seimo rinkimais vykstančiame referendume pasakius atominei “ne”, šis grandiozinis projektas nebegalėtų būti tęsiamas.

Dėl to, kad jei piliečiai nepritars naujos atominės elektrinės statyboms, Vyriausybei teks stabdyti savo planus (net jei šis referendumas yra tik patariamojo pobūdžio), neabejoja dauguma “Veido” kalbintų politikų.
“Eiti prieš visuomenės išreikštą nuomonę politikams yra savotiška savižudybė”, – kad politikai nedrįstų elgtis priešingai, įsitikinęs Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.
“Jei politikai vis tiek nutartų atominę statyti, elgtųsi kaip tikri nusikaltėliai”, – vertino “Tvarkos ir teisingumo” frakcijos Seime seniūnas Valentinas Mazuronis.
Seimas, neseniai nusprendęs, kad referendumą dėl atominės elektrinės statybų rengti reikia, Andriaus Kubiliaus Vyriausybę užspeitė į kampą. Tai reiškia, kad ji, pasitelkusi savo ekspertus, turi vos pustrečio mėnesio atsakyti į visus tiek visuomenei, tiek Seimo nariams, tiek potencialiems projekto partneriams kylančius klausimus – o jų šiandien gerokai daugiau nei atsakymų – ir įtikinti tautą dėl statybų reikalingumo. Apie tai, kad Vyriausybė turėtų pateikti visuomenei daugiau informacijos ir paaiškinimų, neseniai kalbėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, o premjeras A.Kubilius užtikrino, jog šių žingsnių Vyriausybė imsis jau netrukus.
“Referendumas įpareigoja Vyriausybę išsklaidyti visuomenės abejones dėl šio projekto ir įrodyti, kad jis yra ekonomiškai reikalingas, – primena A.Butkevičius. – Dėl šito dabar nėra tikri ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir galimi atominės elektrinės projekto partneriai Latvijoje ir Estijoje. Kalbėjau su aukštais šių šalių pareigūnais ir jie patvirtino, kad Lietuva jiems dar nėra pateikusi šio projekto techninių ir ekonominių skaičiavimų.”
Liberalų ir centro sąjungos narys Žilvinas Šilgalis antrino, kad kol kas net Seimo nariai turi minimaliai informacijos apie VAE projektą. Pasak jo, tik tada, jei visos abejonės bus išsklaidytos, valdžia sulauks palankaus visuomenės sprendimo referendume.