R. Dačkaus nuotr.

Kam turi būti prieinamas aukštasis mokslas – ar labai gabiems, ar labai turtingiems? Lietuvoje atsakymą rasti pavyko: visiems, kuriems iš mokyklos suolo pavyko išsikapstyti su bent kokiu simboliniu egzaminu. Daugiau kaip 600 pirmakursių, prieš du mėnesius pradėjusių kelią pirmojo mokslinio laipsnio link, nelaikė jokio valstybinio egzamino.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Įsivaizduokite būsimuosius vadybininkus, tei­­sininkus, tiesiog kokius nors specialistus aukštosios mokyklose auditorijoje. Vienas iš jų – kone šimtukininkas, kuris dar iki studijų skru­­pu­lin­gai ruošėsi būsimai karjerai, o kitam mo­kyk­loje nesisekė, jis nelaikė nė vieno valstybinio eg­za­mino, bet pakliuvo mokytis drauge su pirmūnu.

Abu jie – ir įstojęs su geriausiais rezultatais, ir tas, kuris aukštojoje mokykloje atsirado atsitik­tinai, po kelerių metų, tikėtina, baigs studijas ir gaus tokį patį diplomą.

Kvailumui ribų nėra net universitete

Be kitų aukštojo mokslo skaudulių, šiųmetis priėmimas parodė ir didelius pirmakursių stojamųjų balų skirtumus pačiose studijų srityse. Trumpai tariant, gali studijuoti ekonomiką universitete, kuris reikalauja išlaikyti du valstybinius egzaminus, surinkti aukštą konkursinį ba­lą, bet gali ją studijuoti ir kitame, kuris į valstybės nefinansuojamą vietą priims be jokio balo.

Iš šių metų priėmimo duomenų matyti, kad, tarkim, į socialinio darbo mokslų programas įstojo ir tas studentas, kuris iš reikalingų egzaminų surinko 5 konkursinius balus, ir tas, kuris surinko 10 balų. Technologijų mokslų srityje atotrūkis tarp studentų konkursinių balų buvo nuo 3,88 iki 10-ies. O štai kolegijų sektoriuje, biomedicinos moksluose (išskyrus medicinos ir sveikatos sričių grupę) minimalus balas yra vos 0,83, ir tai valstybės finansuojama studijų vieta, o maksimalus – 8,93.

Tokie konkursinių balų skirtumai rodo ir skirtingą pirmakursių pasirengimą tos pačios kryp­ties studijoms ir tam pačiam diplomui. Ta­čiau konkrečiose studijų programose ar aukštosiose mokyklose tai akis bado dar labiau: tas pats universitetas studijuoti priima ir 0,4 balo turintį, ir per 9 balus sukaupusį jaunuolį.

Esame treti Europoje pagal iki 34 metų am­žiaus gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalį. Tačiau ko vertas toks 0,4 balo išsilavinimas ir kokie specialistai ateina į darbo rinką?

„Dėl aukštųjų mokyklų konkurencijos dėl studentų susidarė nesveika situacija. Tai vienareikšmiškai – iškreiptas veidrodis. Tai, kad tu­rime daug studentų, nėra kokybės ženklas, – tai blo­­gai. Mums reikia studijų kokybės ir gerų spe­­cialistų, – kategoriškai tvirtina „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas Rokas Gra­jaus­kas. – Kai analizuojame investuotojų ap­klau­sas, vienas svar­biausių motyvų, tokių kaip mo­kesčiai, jiems yra talentai. Kokią darbo jėgą, kiek kalbų mo­kančių specialistų jie gali gauti čia kurdami paslaugų centrus, steigdami aukštųjų technologijų įmones.“

Tačiau įstoti į aukštąją mokyklą, galima sa­kyti, – vienas juokas. Žinoma, jei tik gali susimo­kėti už studijas. 566 pirmakursiai, kurie da­bar kolegijose siekia aukštojo mokslo diplomo, nelaikė nė vieno valstybinio brandos egzamino. Universitetų auditorijose tokių, kurie išsisuko tik su kur kas lengvesniais mokykliniais egzami­nais, – 57.

Dar pernai, kai nebuvo reikalaujama egzaminų įvertinimais surinkti minimalaus konkursinio balo, procentinė dalis įstojusiųjų, bet jo­kio valstybinio brandos egzamino nelaikiusiųjų, buvo mažesnė. 2014 m. 0,11 proc. priimtųjų į universitetus nelaikė jokio valstybinio brandos egzamino, į kolegijas – 1,16 proc. Šiemet šios dalys šoktelėjo iki 0,39 ir 5,03 proc.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys nelinkęs kaltinti vien aukštųjų mokyklų, kurios, norėdamos kom­­pensuoti praradimus dėl studentų skaičiaus mažėjimo, kuo plačiausiai atveria duris vi­siems stojantiesiems į iš savo kišenės apmoka­mas studijas. Parlamentaro teigimu, taip ma­ni­puliuoti reikalavimais aukštosioms mo­kykloms leidžia neefektyvi sistema, kuri, kaip žinoma, popieriuje lyg ir sureguliuota, bet praktiškai neveikianti.

„Aukštosios mokyklos galvoja apie savo iš­gy­venimą, todėl elgiasi įvairiai – nustato kokį no­ri minimalų balą, individualiai numato, už kokius dalykus skirti papildomų balų stojant į valstybės finansuojamas studijų vietas. O štai į valstybės nefinansuojamas studijas vartai šiemet buvo atverti labai plačiai, kai kur užteko net 0,34 balo. Tai rodo, kad aukštosios mokyklos elgiasi taip, kaip joms patogiau, nes kitos iš­eities lyg ir neturi. Ir taip bus, kol nesureguliuosime sistemos“, – perspėja V.Stundys.

Jis priduria, kad, mažėjant studentų, jiems siū­lomų studijų programų – per akis. Beje, tarp jų vis daugiau tokių, kurios vargiai surenka 10 stu­dentų akademinę grupę. „Tai rimtas signalas, kad aukštosios mokyklos vykdo ekstensyvią plė­trą, bet nekelia kokybės kartelės, – tvirtina Sei­mo narys. – Taigi atsiranda iššūkis valstybinei priežiūrai. Valstybė turi aiškius instrumentus – skirstyti valstybės finansuojamas studijų vie­­tas ir įvertinti kokybiškas studijas, akredituoti jų programas per Studijų kokybės ir vertinimo centrą, bet kol kas šios priemonės veikia silp­nai ir neduoda tokio efekto, kokio daugelis laukia.“

Pusė milijono ar silpnos studijos?

Prasti šiųmečio priėmimo rezultatai, kalbant tiksliau, perspėja apie prastą į aukštąsias mo­kyk­las ateinantį „produktą“, iš kurio per ket­verius me­tus (kolegijose ir dar trumpiau – per trejus) tu­rėtų būti nulipdyta plataus mąstymo asmenybė, iš­ugdyta universiteto, arba aukš­tąjį išsilavinimą turintis praktinių žinių ga­vęs specialistas.

Teorinė galimybė silpniesiems susiimti ir rimtai pasistengti mokytis aukštojoje mokykloje, žinoma, yra, tačiau tokiu atveju orientuojama­si į nepasirengusius studijoms jaunuolius, kad jie universitete bent kiek užlopytų spragas iš mo­kyklos suolo. Nė nereikia sakyti, jog mo­kant pa­gal silpnųjų lygį nukenčia tie, kurie studijuoti pa­siryžo ne todėl, kad pakartotų mo­kyklinį kursą ar tiksliųjų mokslų mokytųsi pasitelkę rankų pirštus.

„Jei vienoje grupėje gerai egzaminus išlaikę, motyvuoti ir gabūs studentai mokosi su silpnesniais, pirmieji nori sudėtingesnių už­duočių, tačiau tada jų negali pasivyti antrieji. Tokiu at­veju nukenčia studijų kokybė“, – aiškina Kau­no technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent KTU (kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu) visuose šiųmečio priėmimo etapuose laikėsi vienodų reikalavimų priimant tiek į valstybės finansuojamas studijų vie­tas, tiek į studijas, už kurias mokama iš pa­čių studentų kišenės.

Pavyzdžiui, KTU tokia principinga laikysena – reikalavimas surinkti 2 balus ir išlaikyti lie­tuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos valstybinius egzaminus, atsiėjo 0,5 mln. eu­rų. Tokią sumą universitetas būtų susižėręs, jei bū­tų pakvietęs studijuoti už studijas mokėti galinčius, bet bakalaurui nepasirengusius stojančiuosius.

Nepaisant dviejų iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų pozicijos, silpnesni studentai vietą ra­do kitose aukštosiose mokyklose. Mokslo ir stu­dijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) duomenimis, šiemet į šalies universitetus ir ko­legijas įstojo 86 proc. šių metų abiturientų. Skai­čiuojant visus bandžiusius, studijas pradėti pa­sisekė 76 proc. kandidatų.

Nors minia abiturientų siekia aukštojo moks­lo, pagal vėlesnę karjerą paaiškėja, kad dau­guma jų veltui tai darė. Trumpiau tariant, pu­sė kolegijų išugdytų specialistų galėjo ne­baig­ti kolegijos, o trečdalis universitetų ab­sol­ven­tų galėjo apsieiti be savo pasirinktų stu­dijų, nes, kaip rodo naujausia MOSTA at­likta studijų ir mokslo analizė, dirba ne to­kį darbą, ku­riam reikėtų aukštojo išsilavinimo.

„Mes turime daug regioninių universitetų, kuriuos puikiausiai galėtų pakeisti geros kolegijos, rengiančios tokius specialistus, kokių reikia. O dabar turime absoliutų paklausos ir pa­siū­los disbalansą“, – aiškina ekonomistas R.Gra­­­jauskas.

Į universitetą įstoti lengviau nei į kolegiją

Ironiška, kad šiemet, kai visos aukštosios mo­kyklos buvo paprašytos priimdamos pirmakursius laikytis jiems keliamų minimalių egzaminų ir konkursinio balo reikalavimų, įstojo didžiausia abiturientų dalis per šešerius metus (86 proc.)

Būtent šiemet nuspręsta iškelti sąlygas no­rintiems siekti aukštojo mokslo diplomo. Kad universitetai nebūtų pašiepiami, jog priima studijuoti kiekvieną turintį storesnę piniginę, kad nebūtų švaistomasi tuščiais pažadais, jog aukštojo mokslo diplomas suteikia viltį sukurti svaiginančią karjerą tiems, kurių akademiniai rezultatai žemesni jau nuo pat mokyklos lai­kų, universitetai ir kolegijos buvo paprašyti nu­statyti minimalų konkursinį balą, kurio ne­surinkusių stojančiųjų studijuoti nepriims.

Tokį kokybinį atrankos rėtį dar labiau su­tankino kitas Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) reikalavimas: išlaikyti du kalbų – lietuvių kalbos ir literatūros bei užsienio kalbos – eg­zaminus.

Aukštųjų mokyklų galvos principingai pritarė visoms šioms priemonėms, sutardamos, kad pagerinti studijų kokybę – būtina, o ši reika­la­vimų kartelė kaip tik ir yra žingsnis tikslo link. Tačiau iš kilnių siekių ir idėjinių pareiškimų išė­jo šnipštas.

Pagal šiųmečius reikalavimus, valstybinius lie­tuvių ir užsienio kalbos egzaminus privalėjo bū­ti išlaikę absoliučiai visi (100 proc.) universi­tetų pirmakursiai, kurie buvo pakviesti studijuoti valstybės lėšomis. Bet juos buvo išlaikę 99,45 proc. O jei priskaičiuotume už mokslą mo­­kan­čius pirmakursius – ketvirtadalis praslydo be jų. Kolegijų sektoriuje šiuos du egzaminus apskritai laikė ir išlaikė tik ketvirtadalis mo­kančių už mokslą pirmakursių.

Visos aukštosios mokyklos, atrodytų, turėtų veikti pagal tas pačias taisykles, tačiau didžioji da­lis jų pasirinko savo žaidimo sąlygas – minimalaus balo netaikė arba nesilaikė deklaruoto, priėmė nelaikiusių jokio valstybinio egzamino pir­makursių. Pavyzdžiui, atsirado universitetas, kuris savo minimaliu reikalavimu perspjovė net kolegijų „ambicijas“ – pakvietė studijuo­ti jaunuolį, turintį 0,42 konkursinio balo.

„Priėjome ribą, kai reikia galvoti apie vienodą konkursinį balą stojant tiek į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas studijų vietas, kad neliktų landų, leidžiančių aukštosioms mokykloms manipuliuoti stojamuoju balu“, – įsitikinęs V.Stundys.

Pirmame etape dvi kolegijos – Marijam­po­lės ir Žemaitijos į valstybės finansuojamą vietą pa­kvietė studijuoti kandidatus su 0,83 ir 0,92 balo!

Universitetuose tokių žemų balų valstybės fi­nansuojamose studijų vietose nebuvo, bet jie at­sigriebė kviesdami studijuoti už mokslą mo­kan­čius studentus su itin žemais balais: 0,34 (pri­­va­tus Europos humanitarinis universitetas), 0,42 (Mykolo Romerio universitetas), 0,63 (Šiaulių universitetas). Kalbant apie mo­kamas studijų vietas kolegijose lengviau būtų iš­vardyti tas, ku­rios pakvietė studijuoti bent su vie­neto konkursiniu balu: Kauno kolegija, Pa­ne­vėžio ko­legija, Šiaulių valstybinė kolegija, Vil­niaus ko­legija.

Kai aukštosios mokyklos, ruošdamosi 2015 m. studentų priėmimui, ŠMM pateikė savo nu­sta­­tytus konkursinius balus, kolegijų „iškelta“ kar­telė buvo žemesnė. Didžioji dalis jų nustatė sim­­bolinį konkursinį balą – 0,8, kelios viršijo ba­lą, o privačios jo iš viso netaikė.

Nors mažesni kolegijų reikalavimai neva pa­teisinami, nes jos teikia profesinio bakalauro laips­nį ir labiau orientuojasi į praktinį mo­ky­m­ą, nuo 2007 m. iš profesinių mokyklų kilusios ko­legijos suteikia aukštąjį neuniversitetinį išsila­vinimą. Todėl Lietuvos universitetų rektorių kon­ferencija (LURK) dar 2013 m. svarstant apie minimalų konkursinį balą ŠMM rekomenda­vo, kad jį turi taikyti ir kolegijos. Juk jei jo pra­šytų tik universitetai, jaunuoliai eitų į kolegi­jas – ten, kur jo nereikia arba už­tenka mažesnio. Diplomas juk toks pat – aukštojo išsilavini­mo.

Panašiai ir atsitiko: po šių metų priėmimo ma­tyti, kad pagal reikalavimus ir priimtųjų ba­lus Vilniaus ir Kauno kolegijos dar gali pasipui­kuoti prieš kai kuriuos silpnesnius universitetus.

Štai Seimo narys V.Stundys pripažįsta kolegijų specifiką – praktinį rengimą, tačiau patvirti­na, kad tai ne pretekstas negarantuoti kokybės. Priešingu atveju konkrečios kolegijos galėtų grįžti į pradžią ir tapti profesinėmis mokyklomis.

„Žinoma, universitetų ir kolegijų misija skirtinga, tačiau negali būti taip, kaip girdime viešojoje erdvėje, kad kolegija pagal savo teikiamą pa­­slaugą nelabai kuo skiriasi nuo profesinės mo­kyklos. Kai kalbame apie optimizavimo po­reikį, turime ieškoti ribos, kuo universite­tas skiriasi nuo kolegijos, kuo – kolegija nuo pro­fe­sinės mokyklos. Jei kažkur tos kokybės ri­bos yra ištirpusios, reikia priimti ryžtingus spre­n­dimus. Nemanau, jog kolegijoms reikalavi­mai turi būti nuleisti taip žemai, kad jų kokybės standartai neatitiktų europinių“, – komentuoja V.Stundys.

Prioritetai – valgyklos remontas ir reforma

Nors mažėjant studentų skaičiui universitetų „mirtininkų“ sąrašai sudarinėjami jau kelerius metus, kai kurių aukštųjų mokyklų veikla įvertinta neigiamai, aukštųjų mokyklų tinklas nesitraukia. Simboliška, bet apie bendradarbiavimo ar jungimosi formas kalba tie universitetai, ku­rie Lietuvos rinkoje yra stipriausi ir pagal tiek, kiek geriausių pirmakursių pas juos at­si­nešė valstybės krepšelius, patrauklūs ga­biau­siems studentams.

„Veido“ kalbinti pašnekovai aukštųjų mo­kyk­lų jungimosi „iš apačios“ idėją vertina skeptiškai, sakydami, kad reorganizuoti išvešėjusio jų tinklo neįmanoma be politinės valios. Juk da­bar aukštosios mokyklos dar gali manipuliuo­ti pri­imdamos studentus į valstybės nefinan­suojamas studijų vietas arba gauti paramą skirstant tikslinio finansavimo studijų vietas ar kitas lėšas.

Štai, pavyzdžiui, Vyriausybės investicijų programoje 2016 m. 1,3 mln. eurų numatoma skirti 500 vietų Lietuvos edukologijos universiteto valgyklos rekonstravimui į biblioteką-valgyklą. Beje, šis universitetas per 2015 m. priėmi­mą sulaukė 8 proc. mažiau stojančiųjų nei pernai. Smulkmena, bet svarbi: šio universiteto veikla vieną kartą jau įvertinta neigiamai.

„Išgyvenimo klausimo ribą priėjusios aukštosios mokyklos bando kapstytis pačios ir ieškoti įvairiausių protekcijų. Kad ir šiųmetis tikslinių studijų vietų paskirstymas: matyti, jog pabarstoma po kelias vietas, kad kažkuri aukštoji mokykla dar gautų pinigų ir galėtų gyvuoti. Bet tai nėra sisteminis požiūris, tad prieiname iki juokingų dalykų, kai kažkuris universitetas gauna vieną tikslinę studijų vietą arba sporto tre­nerių rengimo programai skiriama daug tiks­­linio finansavimo vietų, lyg tai būtų di­džiau­­sia valstybės problema. Taigi, kai pasikaps­­tai giliau, supranti, jog tai finansinė injekcija X universitetui, kad jis dar kiek pasilaikytų. Bet sisteminio sprendimo nėra, ir regioniniai, mažieji universitetai balansuoja ties išlikimo riba“, – komentuoja V.Stundys.

Parlamentaras neabejoja, kad atėjo laikas nuo svarstymo apie aukštųjų mokyklų tinklo per­tvarką – išteklių konsolidavimą, infrastruktū­ros mažinimą – pereiti prie darbų.

V.Stundys beria liūdną statistiką: Lietuvoje net 20 proc. aukštajam mokslui skiriamų pinigų iš tikrųjų reikalingi infrastruktūrai išlaikyti, o Europoje ši dalis siekia tik 7 proc. Kitaip ta­riant, už menių šildymą mokama studijų kokybės sąskaita. Dar kitas skirtumas, palyginti su Eu­ropos šalimis, yra aukštųjų mokyklų skaičius: Lie­tu­vo­je milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – 4,6 aukštosios mokyklos.

„Pagal šį skirtumą atrodo, kad valstybė yra la­bai turtinga, išlaikydama tokį tinklą. Bet pa­saulis juk eina universitetų koncentracijos, op­ti­mizavimo keliu. Suvokiama, kad išbarstyti ir frag­­mentuoti mokslo ir studijų centrai neduoda to­kio rezultato, kokį gali duoti stambūs, koo­­pe­ra­­ciniais ryšiais susiję centrai. Mes trypčio­ja­me vie­toje ir neturime mechanizmo“, – tei­gia Sei­mo Švietimo, mokslo ir kultūros ko­miteto atstovas.

Nors daug vilčių, kad valstybė pagaliau susitars su aukštosiomis mokyklomis ir šios nustos savivaliauti, galbūt net pradės jungtis, siejama su nauja Švietimo ir mokslo įstatymo redakcija, V.Stundys jos galiomis abejoja: „Įstatymo projekte bandoma siūlyti sudaryti sutartis su aukštosiomis mokyklomis, ir jei aukštosios mokyklos jas gerai vykdys, numatytas 5 proc. papildomų pajamų skatinimo mechanizmas. Tai tuščias reikalas. Tikriausiai aukštosios mokyklos ir toliau nematys jokių paskatų tai daryti. Ma­to­me, jog keli universitetai bando ieškoti kooperacijos formų, tačiau reikalinga politinė valia, paskatų sistema ir, aišku, griežtesni reikalavimai studijų kokybei ir programoms, kad nebūtų landų, kurių šiandien, akivaizdu, yra.“

Parlamentaras primena 2009-uosius, kai įvyko garsioji aukštojo mokslo reforma, tada buvo skubama, tačiau tuometis Studijų ir mokslo įstatymas laikytas pokyčių startu. Po šešerių metų, kai yra duomenų bazė, analizės ir išvados, V.Studžio žodžiais, reikia kitų žingsnių. O štai naujas įstatymo projektas – ne žings­­nis į priekį, o kapstymasis vietoje. V.Stun­dys sako, kad jame nėra naujo požiūrio į mokslo ir studijų sektoriaus veiklą, plėtrą, visai neatsižvelgiama į naujus iššūkius, į kuriuos atsakyti turi ir valstybė, ir aukštosios mokyklos.

„Reikalinga visiškai nauja koncepcija, ku­rio­je būtų galvojama apie tolesnį sektoriaus vys­tymąsi, kad turėtume potencialą, kuris leistų konkuruoti Europoje ir pasaulyje“, – įsitikinęs V.Stundys.

Kitas iššūkis, dar labiau apsunkinantis taip laukiamą, bet atidedamą reformą, yra bendrojo ugdymo, kurio nuo aukštojo mokslo atskirti ne­galima, pokyčiai. Šiųmetis stojimas parodė, kad metiniai abiturientų įvertinimai kardinaliai skiriasi nuo valstybinių brandos egzaminų įvertinimų. Be to, aukštojo mokslo finansavimo „krepšelinė“ sistema, sukurianti daug pro­blemų, esti jau mokyklose, kur, siekiant išlaikyti analogišką mokinio krepšelį, iki pat abitūros egzaminų laikomi tie mokiniai, kurie brandos atestatą galėtų įgyti ir profesinėje mokykloje.

„Nuo bendrojo ugdymo iki specialistų pa­rengimo visa sistema turi veikti kaip laikrodis. O dabar matome disproporcijas pereinant iš vieno ugdymo lygio į kitą“, – tvirtina V.Stun­dys.

Ekonomistas R.Grajauskas sako, kad siekda­mi išgyventi universitetai ilgiau nebegali ma­žinti kokybės reikalavimų – sistemą verkiant reikia reformuoti: „Švietimo sistema turi būti kitas didelis temų blokas, apie kurį kitas premjeras galvotų kasdien. Dabartinis premjeras turėjo keletą svarbiausių temų – euro įvedimą, energetinę nepriklausomybę. Kito Vy­riausybės vadovo galvos skausmas turi būti švietimas.“

BFL

Yra dalykų, kurių mandagūs žmonės neklausia. Pavyzdžiui, matai ką nors šlubuojant – juk nepadoru klausti, kam žmogui lazda ar ramentas. Žemės reforma Lietuvoje – iš tų temų, kurias pajudinus, iš jų pradeda lįsti, vaizdžiai kalbant, visokiausi nesimpatiški gyviai, gyvenantys tarp puvėsių. Tačiau nepajudinti to klausimo neįmanoma, nes juk visi vaikštome žeme, o ji kapitalistinėje ekonomikoje negali būti niekieno.

„Veidas“ šiame numeryje rašo apie pirmojo šimtadienio distanciją baigusius naujuosius miestų ir rajonų merus. O juk žemės grąžinimo klausimas jiems guli padėtas ant stalo – vienur labiau mūsų įsivaizduojamų gyvių apniktas, kitur mažiau. Prieš gerus aštuonerius metus žiniasklaida rašė apie vilnietį Zbignevą, kuris tuomet jau dvyliktus metus bandė atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą Antakalnyje. Įdomu, kuo baigėsi jo vargai? Statistika perša hipotezę: kuo didesnė tikimybė, kad tam tikroje teritorijoje sutiksime žmonių, pakrikštytų zbignevais, tuo mažiau šansų, kad žemės reforma jiems bus pasibaigusi. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste rodiklis – 43,32 proc.; Trakuose – 21,5 proc.; Šalčininkuose – 51,3 proc. n

Valstybės tarnautojų darbas dažniausiai nuskamba kritikos kontekste, o įvaizdžio negerina ir nesibaigiančios kalbos apie valstybės tarnybos reformas. Bet ar nuo to galo imamasi reformų?

„Turiu labai seną idėją – atimti viešąjį administravimą iš Vidaus reikalų ministerijos. Nesakau, kad Vidaus reikalų ministerija iki šiol šiuo klausimu viską darė blogai. Bet jeigu mes pasidomėsime Europos Sąjungos valstybių narių patirtimi, visuomet tai yra kitos ministerijos – ar tai būtų Finansų, ar Teisingumo ministerija – kompetencija, arba atskiros ministerijos, kuri dirba su valstybės valdymo reformomis. Manau, racionalesnis sprendimas būtų toks. Aš 12 metų vaikštau į Vyriausybės posėdžius, man tikrai, išskyrus retas išimtis, neteko matyti, kad bet kuris vidaus reikalų ministras užstotų valstybės tarnybą. Su statutine dalimi viskas gerai, statutinė dalis visą laiką yra priekyje, o valstybės tarnyba – tarsi jaunesnysis brolis, kuris labai dažnai pamirštamas. Tai iš tikrųjų norėtųsi, kad kažkas galėtų paremti, galėtų šiek tiek užstoti valstybės tarnybą, kuri kiekvienais metais išgyvena vis naujus iššūkius“, – sakė 2014 metų valstybės tarnautojo titulą pelnęs Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas.
Jis atkreipė premjero Algirdo Butkevičiaus ir kitų aukštų šalies pareigūnų, susirinkusių į “Veido” surengtus apdovanojimus, dėmesį, kad nėra nė vieno vidaus reikalų ministro, kuris užstotų, rūpintųsi valstybės tarnyba. Mat vidaus reikalų ministrams visą laiką labiausiai rūpi statutiniai pareigūnai, o valstybės tarnyba visada lieka antroje vietoje.
“Daugelyje Europos šalių yra įvairiai – arba specializuotos ministerijos, arba sujungtos, bet skirtos būtent valstybės tarnybai, valstybės reformoms, elektroninei vyriausybei ir t.t., o mes vis dar einame tos senosios praktikos keliu, kai šiuos reikalus kuruoja Vidaus reikalų ministerija. Tai pasenęs modelis“, – teigė Europos teisės departamento generalinis direktorius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Neapsisprendimu, apatiškumu, o kartais tiesiog plaukimu pasroviui mokytojų ir tėvų kaltinami dvyliktokai patiria daug streso ir neigiamų emocijų. Daugelis jų dar nemoka sutikti gyvenimo nesėkmių, todėl nežino, kad praradus pasitikėjimą savimi siekti tikslų nepalyginti sunkiau.

„Dvyliktoje klasėje labiau nei bet kada anksčiau supranti, kaip svarbu nešvaistyti laiko veltui“, – pabrėžia Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos moksleivė Eglė Drungilaitė.
Kasdien po pamokų mergina skuba į piešimo studiją, o prie namų darbų sako prisėdanti jau su tamsa. Architektūrą arba medijų menus po mokyklos baigimo studijuoti ketinanti kaunietė būgštauja, kad neišlaikius egzaminų jos planai žlugtų. „Mintis, kad galiu neišlaikyti egzaminų pakankamai gerai arba netiksliai perskaityti egzaminų užduotis, mane baugina. Atrodytų, smulkmenos, bet jos gali radikaliai pakeisti mano gyvenimą“, – neslepia jau nuo aštuntos klasės tvirtai apsisprendusi, ką gyvenime veiks, mergina.
Iš tiesų, vertinant mokinių pasiekimų rezultatus tarptautiniu lygiu matyti, kad Lietuvos mokinių pasitikėjimas savimi nepalyginti mažesnis nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkis.
„Nepaisant to, kad daugelis jų iš išorės gana drąsūs, pasitikėjimo savimi stokoja“, – sutinka Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė.

Iš kur mūsų kultūroje tiek nepasitikėjimo? Kas jį sėja?
R.Dukynaitė svarsto, kad kitose šalyse nėra tiek daug nepasitikėjimo mokslo, tyrimų išvadomis, todėl greičiau diegiamos mokslininkų pristatytos naujovės, sparčiau vyksta pokyčiai. Kaip pavyzdį pašnekovė mini Azijos vaikų laimėjimus. Ten vyrauja didžiulė konkurencija ir kultūriniai skirtumai. Daugelis tėvų Azijos šalyse linkę savo vaikus auklėti griežtai ir versti juos daug mokytis, nes tik taip mano galintys padėti jiems susikurti užtikrintą ateitį. O mūsų kultūroje esama pačių įvairiausių eksperimentų, tik norimų rezultatų jie duoda ne visuomet.
Kitas dalykas – nemaža dalis mūsų visuomenės neturi jokio poreikio dalyvauti visuomeniniame gyvenime, o siekiant sustiprinti socialinius ryšius ir pasitikėjimą savimi tai yra viena iš būtinų sąlygų.
Taip pat tarptautiniai tyrimai rodo, kad esame gana nelaiminga, į individualizmą linkusi bei komandoje sunkiau nei individualiai dirbanti tauta. Taigi kyla klausimas, kaip šią situaciją sušvelninti ir išspręsti, juolab kad pasitikėjimo savimi ir įgytų žinių abiturientams prireiks jau gegužę.

Kas kaltas?
Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė dėl pernelyg didelio mokinių nepasitikėjimo savimi linkusi kaltinti visuomenės spaudimą: „Jei mokytojai, tėvai ir patys mokiniai mažiau gąsdintųsi, nepalyginti sėkmingiau įveiktų ir valstybinius egzaminus. Stresinės aplinkos sudarymas ir nuolatinės kalbos, kad bent trečdalis mokinių šių užduočių neįveikia, silpnesnių nervų asmenims pasitikėjimo savimi tikrai neprideda.“
Direktorė neabejoja, kad nesėkmės per egzaminus dažniausiai pakerta tuos abiturientus, kurie nuosekliai nesimokė ir paskutinėmis naktimis atliko eksperimentus: kartojo visų metų kursą, nepailsėjo, o lemiamu momentu neįsiskaitė, ko iš jų prašoma, arba pasidavė stresinei būsenai.
Mokinius būsimos karjeros klausimais konsultuojanti Dalia Gaidamavičiūtė linkusi manyti, jog tokių problemų kyla todėl, kad mokymosi procesas Lietuvoje orientuotas tik į pažymį. Taigi kas pasikeistų, jei bent kiek daugiau dėmesio būtų skirta pačiam procesui, o aplinka nebūtų tokia dirgli?
Iš tiesų, kaip pasikeistų gyvenimo kokybė, jei šiek tiek sumažintume savo lūkesčius dėl vaikų ir labiau atsipalaiduotume?
„Atsipalaidavę mūsų vaikai kur kas lengviau įsisąmonintų ir prisimintų vieną ar kitą informaciją, o per egzaminus ta informacija būtų kur kas lengviau pasiekiama. Dabar vaikai nemokomi bendrųjų gyvenimiškų kompetencijų. Kitas dalykas – formalus bendravimas. Daugelį savo mokinių mokytojai pažįsta tik iš pažymio, kurio, jų manymu, tas mokinys ir vertas. O kur dar kartkartėmis pasigirstantys jų gąsdinimai, kas bus, jei mokysiesi nepakankamai gerai“, – dėmesį atkreipia pati du sūnus auginanti karjeros specialistė.
Ne visose Lietuvos mokyklose padėtis būtent tokia. Kaip teigiamą ir sektiną pavyzdį galima paminėti Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, kurioje vaikai identifikuojami pagal savo talentus ir ypatingus gebėjimus. Išeitų, kad netalentingų vaikų šioje progimnazijoje tiesiog nėra, o kiekvienas tobulina tai, ką turi geriausio.
„Nepaisant to, kad šiandien mokytojas gali rinktis pačius įvairiausius mokymo metodus, pasitelkti naujausias ir įdomiausias priemones, padedančias atskleisti vaikų kūrybiškumą, perėjimas nuo mokymo prie mokymosi proceso Lietuvos mokyklose vyksta gana vangiai“, – konstatuota Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų biuro vedėjas Ričardas Ališauskas.
Ekspertai neabejoja, kad būtent tai ir yra priežastis, dėl kurios tarptautiniame kontekste vis prasčiau vertinami Lietuvos mokinių gebėjimai, palyginti su kur kas geresnius rezultatus demonstruojančiais suomiais, estais, japonais ir pan.
Pasak R.Dukynaitės, Lietuvos mokiniai stipresni tik žemesniųjų gebėjimų reikalaujančiose srityse, tai yra kai reikia rasti informaciją ar daryti tiesiogines išvadas. Deja, jie pasižymi kur kas prastesniais aukštesniųjų gebėjimų – interpretavimo ar įvertinimo rezultatais. Viena priežasčių, kodėl susiklostė tokia padėtis, – nepakankamas gimtosios kalbos pamokų skaičius.
Kaip atskleidžia tarptautiniai tyrimai, tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visoms posovietinio bloko šalims. Kaip pavyzdį galima pateikti skaičius: Lietuvoje per metus gimtajai kalbai skiriamos 679 valandos, o Indonezijoje – 1295, Singapūre – nuo 931 iki 1060 valandų. Pamėginus išsiaiškinti, kodėl tokie ženklūs šie skirtumai, atsakymas atrodo absurdiškas: Lietuvos vaikams mokytis vasarą mokyklose per karšta.

Neapsisprendusi karta
„Šiandienos mokinių gyvenime nerimo ganėtinai daug, tačiau nemažai priklauso ir nuo jų vertybinių nuostatų, nuo to, kaip jie pasiruošę pasitikti gyvenimo nesėkmes. Daugelis jų gali pasiekti labai daug, jei tik užsidega noru mokytis“, – tikina Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis.
Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad kiekviena mokinių karta yra veikiama  jos laikmečio ypatybių ir problemų. Tarkime, šiandieninei abiturientų kartai būdingas neapsisprendimas, apatiškumas, o kartais tiesiog plaukimas pasroviui.
„Dalis moksleivių nuogąstauja, kad neturės pakankamai pinigų, taigi, užuot studijavus, teks blizginti Anglijos grindis, kiti leidžia sau svajoti ir apie Kembridžą ar Oksfordą. O vienas mūsų uždavinių yra supažindinti juos su tuo, kad ir Lietuvos aukštojo mokslo programos siaubingai nevienodos: vienos – pasaulinio lygio, kitos aukštosios mokyklos – viso labo diplomų kioskai“, – Lietuvos švietimo sistemos neidealizuoja P.Martinaitis.
Jam pritaria ir anglų kalbos mokytoja daugiau kaip 15 metų dirbanti trijų vaikų mama bei dainininkė Julija Ritčik. Privačioje sostinės mokykloje anglų kalbos mokanti edukologė apgailestauja, kad Lietuvos švietimo sistemoje nematyti jokios pastovios ir nuoseklios politikos: „Nuolat kažkas keičiama, ieškoma vis idealesnio modelio, o nuo tokių eksperimentų kenčia ir mokytojai, ir abiturientai. Prieš pradėdama darbą su dvyliktokais visuomet stengiuosi nupasakoti, kaip atrodys jų egzaminas, kokia bus jo struktūra. Visa tai tam, kad vaikai turėtų kuo daugiau galimybių pasiruošti, bet pastaraisiais metais egzaminuose – nesibaigiantys pokyčiai.“
J.Ritčik piktinasi, kad toks Lietuvos politikų mėtymasis šalies švietimui tikrai nieko gero neduos, tik dar daugiau nesaugumo ir neužtikrintumo į abiturientų kasdienybę šliūkštelės. Paklausta, ką patartų šiandienos abiturientams, anglų kalbos mokytoja užsimena apie gana ankstyvą profesinį apsisprendimą. Tačiau, kaip mini ne vienas kalbintas „Veido“ ekspertas, Lietuvoje tokių mokinių vyresnėse klasėse – vos 30 proc., didžioji dalis dėl savo pasirinkimo dvejoja iki pat egzaminų. Kaip pavyzdį pašnekovė mini savo pačios sūnų iš pirmosios santuokos Ivaną, kuris mokslus baigė ir šiuo metu gyvena Vokietijoje. Sportine gimnastika užsiimantis J.Ritčik sūnus – iki pat šiol neapsisprendęs, ką studijuos toliau, todėl bent artimiausius metus žada skirti sportui, per tą laiką ir išsigrynins tolesnę gyvenimo kryptį.
„Aš tokiai jo pozicijai labai pritariu, pati jį tokiam žingsniui paskatinau, kai matėmės pastarąjį kartą“, – šypteli Lietuvoje gerai žinoma dainininkė.

Lietuvos švietimą ir aukštąjį mokslą į Europos Sąjungos užribį nuvairavo senoji mokyklų direktorių ir universitetų rektorių nomenklatūra, o naujosios kartos vidurinė Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkijos grandis buvo pernelyg baili pasipriešinti neprotingiems politikų užmojams.

Šie metai Lietuvoje paskelbti prof. Meilės Lukšienės metais. Tačiau per 23-ejus nepriklausomos mūsų valstybės metus nuo profesorės idėjų buvo nutolta šviesmečiais. Šiandieninė mūsų mokykla netapo nei kūrybiška, nei tautiška, o ir mokslo nebeliko. Kodėl?

Aukštąsias mokyklas valdė valstietiško mentaliteto vadovai

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, M.Lukšienės mokinys dr. Darius Kuolys sako, kad profesorės kelta tautinės mokyklos, kuri kuria tautą ir stiprina valstybės galias, idėja nebuvo priimtina į valdžią 1992 m. grįžusiai senajai partinei nomenklatūrai. Todėl nuo 1988 m. kurta švietimo koncepcija (OECD ekspertų įvertinta kaip pažangiausia pasaulyje) 1992 m. kairiųjų buvo atmesta.
Pažvelkime atidžiau, kas iš tiesų tuo metu vyko Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse.
Vieną jauniausių Europoje ir pasaulyje kultūros ir švietimo ministrų D.Kuolį (į ministrus buvo paskirtas 28-erių), entuziastingai pradėjusį reformuoti nekūrybingą, kalimu grįstą švietimo sistemą, 1992 m. pakeitė senoji karta. Į valdžią grįžusi LDDP į kultūros ir švietimo ministro kėdę vėl grąžino paskutinį sovietinės Lietuvos kultūros ministrą Dainių Trinkūną (61 m.). Vėliau jį keitė Vladislavas Domarkas (55 m.), Zigmas Zinkevičius (71 m.)… Lygiai taip sulig kiekviena nauja Seimo kadencija arba Vyriausybės pasikeitimu didėjo ir viso Ministrų kabineto vidutinis amžius.
O štai kaimyninėje Estijoje (su kuria nuolatos mėgstame lygintis ir kurios švietimo bei aukštojo mokslo sistema kopijuoja pačią pažangiausią Europoje ir pasaulyje Suomijos švietimo sistemą) nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tiek švietimo, tiek apskritai visos vyriausybės narių amžius buvo vienas palankiausių reformoms. Štai vidutinis atkurtos nepriklausomos Estijos valstybės premjero Marto Laaro vyriausybės ministrų amžius buvo 35 metai. Prie buvusių vidurinių mokyklų bei aukštųjų mokyklų vairo taip pat stojo nauja karta.
„Pamenu, apie 1997-uosius važiavau į konferenciją Tartu. Sekmadienį mus pakvietė apsilankyti Tartu universitete, ir nors buvo savaitgalis, mus pasitiko pats rektorius. Jaunas, kiek per trisdešimtmetį perkopęs vyras, po Estijos nepriklausomybės atkūrimo išvykęs į JAV, ten apsigynęs daktaro laipsnį ir grįžęs į gimtinę, – prisimena istorikas, žurnalistas Kęstutis Petrauskis. – Jis iš karto skyrėsi ne tik jaunu amžiumi, plačiomis pažiūromis, erudicija, pasaulio suvokimu, bet ir vizija: kaip atrodys jo vadovaujamas Tartu universitetas po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Jis kalbėjo kaip šeimininkas.“
Lietuvos aukštosiose mokyklose nieko panašaus nebuvo. Tie, kurie laikė save aukštojo mokslo elitu, iš esmės buvo trumparegiai savanaudžiai. Sovietmečiu susiformavęs aukštojo mokslo elitas neturėjo jokios vizijos, kaip aukštoji mokykla turi atrodyti po penkerių, dešimties, penkiolikos, dvidešimties metų. Vienintelis tariamo aukštojo mokslo elito tikslas buvo išsireikalauti autonomijos. Ir šitai, padedami senosios nomenklatūros parlamente, jie to pasiekė. O jau vėliau universitetų administratoriai tapo visiškai neliečiami. Jiems jokios įtakos nebegalėjo turėti nei švietimo ir mokslo ministras, nei studijuojanti jaunuomenė.
O ir jokių rimtų mokslo laimėjimų (išskyrus tiksliuosius ir gamtos mokslus) mes neturime. Ypač kritinė socialinių ir humanitarinių mokslų padėtis. „Parašytų mokslo darbų daugybė, bet jų vertė abejotina: kalba paini, nesuprantama. Bet ne todėl, kad ten daug moksliškumo, o todėl, kad mūsų socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai neformuluoja jokių naujų idėjų, tik vieni kitus kopijuoja, o kad šito nesimatytų, rašo suveltai, neįmanoma nieko suprasti, – konstatuoja K.Petrauskis. – Užtai paimi skaityti bet kurį britų istoriko Niallo Fergusono knygą, ir atrodo, kad skaitai ne mokslo veikalą, o detektyvą. Rašoma taip, kad būtų suprantama plačiajai visuomenei. Kitaip sakant, jis ne tik formuluoja idėjas, bet ir populiarina mokslo kryptį.“
Galiausiai, istoriko žodžiais, mes iš esmės neturime mokslo atstovų (išskyrus prof. Egidijų Kūrį ir dar porą mokslo atstovų), kurie dalyvautų viešajame diskurse. Dar prastesnė padėtis atsiskleistų, jei panagrinėtume, kiek mokytojų ir mokyklų direktorių dalyvauja tame viešajame diskurse: vos du – Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjaus vadovas) ir Bronislovas Burgis (KTU gimnazijos direktorius), o kiti tyli. O kai tarp mokytojų, mokslininkų nėra diskusijų, tai iš kur gims idėjos, vizijos?
Estijoje tokių intelektualų – daugybė. Šiandien Estija turi du universitetus, vienas kurių nuolat patenka į geriausių pasaulio universitetų reitingus. Be to, jie pirmieji subūrė aštuonių pasaulio universitetų konsorciumą ir įsteigė atvirąjį universitetą (Estijos elektroninis universitetas), skirtą norintiesiems studijuoti nuotoliniu būdu.
Lietuvos mokesčių mokėtojai išlaiko keturiolika valstybinių universitetų, be to, įsteigti dar devyni nevalstybiniai universitetai, tačiau neturime nė vienos pasaulyje konkurencingos aukštosios mokyklos, kuri patektų bent į geriausių pasaulio universitetų penkišimtuką.

Daugelis ministrų įkvėpimo sėmėsi stebėdami išdaviko L.Giros paminklą

Vizionieriškumo stigo ir absoliučiai daugumai mūsų švietimo bei mokslo ministrų. Tikrąjį mūsų švietimo ir mokslo ministrų akiplotį parodo faktas, kad nė vienam iš buvusių devynių konservatorių, socialdemokratų, krikščionių demokratų, liberalų ministrų neužkliuvo priešais ministerijos (ŠMM) langus stovintis Lietuvos išdaviko Liudo Giros paminklas. Kad ir kaip būtų keista, šį paminklą nurodė iškeldinti ne sisteminių partijų ministrai, o šiandien ministeriją valdančios Darbo partijos atstovas.
D.Kuolys pastebi, kad ir Estija, ir kitos per pastarąjį dvidešimtmetį iš autsaiderių tiek švietimo, tiek aukštojo mokslo srityje išsiveržusios valstybės pirmiausia identifikavo savo trūkumus, tada formulavo siekinius ir numatė priemones bei būdus, kaip ir iki kada tų tikslų jos pasieks. Lietuva, 1992 m. nuneigusi M.Lukšienės su komanda rengtą švietimo koncepciją, rėmėsi iš esmės asmeniniais kiekvieno paskiro ministro susižavėjimais. Nuvažiuoja naujas ministras į Daniją – puolame rengti daniškos koncepcijos, nuvažiuoja kitas ministras į Prancūziją – darome taip, kaip prancūzai, grįžta naujas ministras iš Jungtinės Karalystės – viską keičiame pagal britus…
Nepriklausomybės pradžioje į ŠMM dirbti atėję naujosios kartos valdininkai buvo per dideli kinkadrebiai ir neužtikrino darnaus sistemos darbo, perimamumo, pasiduodami ministrų sapalionėms. Patys valdininkai užvis labiau rūpinosi, kaip gauti mokslo laipsnius ir pedagoginius vardus. Taigi šiandien kiekviename ŠMM skyriuje yra nuo vieno iki keleto humanitarinių ar socialinių mokslų daktarų.
„Iš tikrųjų po M.Lukšienės, su kuria man teko labai trumpai dirbti, buvo gal pora asmenybių – tai Žibartas Jackūnas ir Pranas Gudynas, kurie dar turėjo švietimo ir aukštojo mokslo krypties viziją. Bet šiandien tokių žmonių nebėra, – tvirtina istorikas, švietimo tinklaraščio autorius Evaldas Bakonis ir paaiškina: – O naujas idėjas formuluoti turintis buvęs M.Lukšienės Pedagogikos institutas, šiandien pervadintas Ugdymo plėtotės centru, daugelio švietimo ir aukštojo mokslo srityse dirbančių žmonių lūpomis vadinamas tiesiog ministerijos taksistu, nes nebeformuluoja jokių uždavinių, jokių tikslų, tik dokumentus vežioja pirmyn atgal.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Geriausia mokesčių reforma – juos padaryti aiškius, skaidrius ir nebrangiai administruojamus“, – vis primena vienas žinomiausių ir labiausiai patyrusių finansų srities specialistų Vidurio ir Rytų Europoje, „Cicero Capital“ (Škotija, Estija) generalinis direktorius Jamesas Oatesas. Toks jo patarimas ir Lietuvos Vyriausybei, žadančiai imtis mokesčių reformos.

Beje, Baltijos regionu J.Oatesas domisi jau daugiau nei tris dešimtmečius, daug metų dirba Estijoje, kurioje įsikūręs investicijomis Rytų ir Vidurio Europoje užsiimančios “Cicero Capital” bendrovės biuras. Geriausiu finansų analitiku „Greenwich Investors“ pripažintas J.Oatesas dažnai dalyvauja CNBC, CNN, BBC, „Bloomberg“ televizijų laidose, o šįsyk sutiko „Veidui“ pakomentuoti Algirdo Butkevičiaus sudarytos darbo grupės siūlymus mokesčių sistemai pertvarkyti. Beje, J.Oatesas – ir šiandien Vilniuje vykstančio Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo vienas pagrindinių pranešėjų.

VEIDAS: Darbo grupė mokesčių reformai rengti savo siūlymais patvirtino dabartinės Lietuvos Vyriausybės kryptį – mokesčių progresyvumo link. Siūloma didinti neapmokestinamų pajamų dydį, kad mažėtų mokesčių našta mažiau uždirbantiesiems. Jūs už ar prieš mokesčių progresyvumą?

J.O.: Tai normali socialdemokratinės Vyriausybės darbotvarkė – peržiūrėti gyventojų pajamų mokesčius, kad gaunantieji didesnes pajamas mokėtų daugiau, ir taip siekti padaryti mokesčius teisingesnius. Neprieštarauju pačiam progresinių mokesčių principui – aš jam netgi pritariu. Tačiau, viena vertus, Vyriausybė turi siekti sukurti teisingą mokesčių sistemą, antra vertus, mokesčiai negali tapti sudėtingesni, mažiau suprantami ir brangiau administruojami. Jei mokesčių sistema darosi sudėtingesnė, išlaidos jai administruoti turi pateisinti jos naudą. Taigi čia tarsi plona linija, ant kurios Vyriausybei tenka balansuoti.

Mano pastebėjimu, ypač socialdemokratų partijoms dažnai kyla pagundų pernelyg reguliuoti mokesčių sistemą, o tai kartais gali vesti į savotišką tų pačių mokesčių kanibalizmą. Tai labai pavojinga ir gali baigtis tuo, ką turime Didžiojoje Britanijoje: progresiniai mokesčiai įvesti, bet skaičiuojant ilguoju laikotarpiu rezultatas toks, kad mažiau uždirbantieji sumoka daugiau mokesčių nei turtingieji, nes šie dėl mokesčių sistemos sudėtingumo sugeba kai kurių jų išvengti. Kuo sudėtingesnė mokesčių sistema, tuo lengviau juos slėpti. Aš visiškai pritariu progresinių mokesčių sistemos idėjai, tačiau dažnai bandymas tiesiog labiau apmokestinti turtingesnius žmones sukuria ne progresinių mokesčių, o tik sudėtingesnę mokesčių sistemą. Bet progresinių mokesčių sistemą įmanoma sukurti ir su proporciniais mokesčiais, taikant gana aukštą neapmokestinamą minimumą.

VEIDAS: Darbo grupė siūlo ir atvirkštinį dalyką – nustatyti „Sodros“ įmokų lubas, tikintis, kad tai gali padėti į Lietuvą pritraukti stambių užsienio bendrovių, gebančių mokėti bent jau Lietuvos masteliu didelius atlyginimus. Ar tokie pakeitimai padėtų pasiekti šio tikslo? Kita vertus, ar tai dera su socialinių įmokų solidarumo principu?

J.O.: Viena vertus, turi būti paisoma socialinio solidarumo principų, antra vertus, daugumai investuotojų kelia susirūpinimą, kad didžiuliai socialiniai mokesčiai ir juolab jų progresyvumas dar labiau apmokestina darbą, o tai kenkia ir pačiai mokesčių sistemai. Taigi keičiant ir pajamų, ir socialinius mokesčius reikia būti tikriems, kad bus artėjama prie Vyriausybės keliamų tikslų, bet nekomplikuoti mokesčių sistemos ir nesukelti sunkumų įdarbinant specialistus.

Yra šalių, kuriose žmonės, užuot įsidarbinę bendrovėse, steigia savo individualias įmones ir taip bando išvengti dalies socialinių mokesčių, o tai jau rodiklis, kad šie per dideli. Socialinių mokesčių lubos būtinos, tačiau kokiame aukštyje jos turi būti – tai jau politinių debatų klausimas.

VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus perkelti bazinę senatvės pensiją į valstybės biudžetą bei taip gelbėti socialinio draudimo biudžetą nuo ir taip didžiulio deficito?

J.O.: Pinigų poreikio socialinėms reikmėms augimas nesibaigiantis, ir čia reikia priimti sudėtingus sprendimus. Jei tam nesurenkama pakankamai pinigų, galima vis didinti mokesčius, bet tuomet jie taps regresiniai. Kartais mokesčių kėlimas netampa labiau teisingas, priešingai – sukuriama mažiau teisinga sistema, o politinis tikslas nėra pasiekiamas.

Socialiniai mokesčiai sudėtingiau valdomi nei pajamų, tad gerai, kad Lietuvoje imamasi spręsti šį klausimą. Tačiau, deja, iki šiol nė vienai šaliai nepavyko to padaryti tobulai. Šiandien Lietuva pasiryžusi tą padaryti ir turi tokią galimybę, bet trumpuoju laikotarpiu tam prireiks kur kas didesnių išlaidų. Todėl politikai apie pokyčių tikslą turi aiškinti žmonėms, kad šie juos palaikytų. Beje, kitose valstybėse yra ne socialinio draudimo įmokos, bet socialiniai mokesčiai, o draustis kiekvienas gali individualiai.

VEIDAS: Ar Europoje tebemadingas automobilių mokestis, kuris Lietuvoje vis siūlomas, bet kol kas nepriimamas?

J.O.: Europoje įprasta apmokestinti transporto priemones. Bet dėl šių mokesčių mano nuomonė dvilypė. Taip, Estijoje šis mokestis yra, bet labai nedidelis, o automobilių kainos dėl įvairių mokesčių lengvatų Estijoje mažesnės nei kitose šalyse ir tai gerina gyvenimo lygį.

Lietuvoje šį mokestį, manau, bandoma įvesti dėl spaudimo iš Briuselio. Tačiau nesu tikras, kad iš to būtų naudos Lietuvos visuomenei. Šaliai, kurios gyvenimo lygis yra toks kaip Lietuvos, vargu ar automobilių apmokestinimas būtų geras sprendimas. Aš asmeniškai oponuočiau Vyriausybei, kuri siektų tokio mokesčio.

VEIDAS: Kokia būtų jūsų nuomonė apie siūlomą visuotinį nekilnojamojo turto mokestį?

J.O.: Mano įsitikinimu, nekilnojamojo turto, žemės apmokestinimas yra taiklesnis ir efektyvesnis būdas pasiekti politinių tikslų – teisingesnių mokesčių. Beje, nekilnojamasis turtas, žemė – kur kas geriau turtingą žmogų apibūdinantis rodiklis nei didelės jo pajamos. Tačiau Lietuvoje didelis turtas nėra tiek apmokestinamas, kiek didelės pajamos. Tikiuosi, Lietuva rimtai apsvarstys tokius dalykus.

Kaip rodo kitų šalių patirtis, protingai sureguliuotas nekilnojamojo turto, žemės mokestis labai veiksmingas biudžeto pajamoms. Įdomu, kad šių mokesčių tarifas paprastai nebūna didelis, bet per juos galima surinkti svarią sumą į biudžetą. Be to, jie labai paprastai administruojami. Tai labai gera priemonė mokesčių naštai neturtingiesiems palengvinti, o tai ir įtraukta į socialdemokratų darbotvarkę.

VEIDAS: Taip, ES statistikos agentūros „Eurostat“ neseniai paskelbtoje ataskaitoje konstatuota, kad kapitalas ir turtas Lietuvoje apmokestinamas kur kas mažiau nei kitose ES šalyse, o darbas – daugiau.

J.O.: Tokia buvo pastarojo laikotarpio tradicija – koncentruotis į darbo apmokestinimą (pajamų, pelno mokesčius, dividendus). Bet aš palaikau didesnius turto mokesčius. Manau, Lietuvos Vyriausybė turėtų imtis subalansuoti finansinę naštą.

VEIDAS: Kaip vertinate politikų siūlymus įvesti daugybę pridėtinės vertės mokesčio išimčių?

J.O.: Politikams kyla pagundų įvesti daug ir didelių mokesčių, o paskui imti kurti daug išimčių. Kur kas geriau turėti paprastesnę, skaidresnę ir mažesnių mokesčių sistemą, nei įvesti labai didelius mokesčius, o paskui imti taikyti išimtis.

Sudėtingos mokesčių sistemos administravimas labai greitai praryja net mokesčių padidinimą. Štai Didžiojoje Britanijoje, skaičiuojant visą mokesčių administravimo mechanizmų kainą, ji artėja prie 7 proc. visų surenkamų mokesčių sumos, o Estijoje šis skaičius yra vos 0,07 proc. Tai labai didelis Estijos biudžeto pranašumas.

VEIDAS: Minėtoje ES statistikos agentūros „Eurostat“ ataskaitoje konstatuota, kad Lietuvoje sumokama mažiausiai mokesčių ES, skaičiuojant nuo BVP. Tačiau gyventojai, atvirkščiai, skundžiasi, kad mokesčių našta sunkiai pakeliama.

J.O.: Manau, Lietuva pateisino savo, kaip nedidelių mokesčių šalies, reputaciją. Ir tai gerai. Tačiau Lietuvos rinkėjai valdančiajai daugumai yra suteikę teisėtą demokratinį mandatą reformuoti mokesčius. Jei Vyriausybė juos nuspręstų didinti, tai reikia daryti atvirai, lanksčiai, be abejo, ir kad to kaina nebūtų per didelė. Mano nuomone, labai svarbu išlaikyti šalies investicinį patrauklumą, o tai galima padaryti užtikrinant, kad darbas nebūtų pernelyg apkrautas mokesčiais – tiek pajamų, tiek socialiniais. Kaip minėjau, yra kitų būdų biudžetui papildyti, pavyzdžiui, labiau apmokestinant nekilnojamąjį turtą, žemę.

VEIDAS: Ar dabar, Lietuvai siekiant įsivesti eurą, tinkamas laikas pradėti naujas mokesčių reformas, rizikuojant susigadinti Mastrichto reikalavimų rodiklius?

J.O.: Nėra nei gero, nei blogo laiko taisyti mokesčių trūkumus, kaip ir negalima biudžeto deficitu susirūpinti tik tada, kai ateina laikas atitikti Mastrichto kriterijus. Biudžeto stabilumas turi būti tolygus.

Nemanau, kad nenuoseklu tuo pat metu bandyti ir keisti mokesčių sistemą, ir siekti euro, jei manome, kad Vyriausybė tai daro protingai, o mokesčių reforma – prioritetas. Jei tikime, kad reforma duos teigiamą rezultatą, geriau jos imtis dabar, nei atidėti vėlesniam laikui. Jei Lietuva apsisprendė žengti šį žingsnį, reikia ir žengti – taisyti sistemiškai viską iš karto, suvokiant pokyčių privalumus ir trūkumus. Žinoma, tai turi būti susieta su fiskaline ir monetarine politika.

Ko nelinkėčiau nei aš, nei joks Lietuvos draugas, kad tos reformos būtų įgyvendinamos eklektiškai: šiandien darom viena, o rytoj gal kita. Vyriausybė turi nusistatyti aiškią darbotvarkę, ką ir kada reikės įgyvendinti, ir rinkėjams pasakyti, kad štai tokio tikslo mes siekiame, tokia yra jo kaina, o štai toks yra mūsų darbų tvarkaraštis.

VEIDAS: Ar tikite Lietuvos galimybe prisijungti prie euro zonos 2015-aisiais?

J.O.: Taip, visiškai. Estija jau priklauso euro zonai, bet Lietuva yra buvusi labai arti to, kad būtų tapusi pirmąja eurą įsivedusia Baltijos šalimi, jei ne tam tikros techninės kliūtys ir politinės priežastys. Latvija, visiškai realu, prie euro zonos gali prisijungti 2014 m.

Manau, Lietuvai jos užsibrėžtas siekis tapti euro zonos nare 2015-aisiais pasiekiamas. Vienintelė priežastis taip neatsitikti – jei pati Vyriausybė nuspręstų šį tikslą nukelti. Bet net tokiu atveju žmonės neturėtų jaudintis – juk į euro zoną įstojama visam laikui, tai radikalus sprendimas. Tad ne taip svarbu, Lietuva eurą įsives 2015 ar 2017 metais – svarbiausia, kad atitiktumėte narystei euro zonoje keliamus reikalavimus.

“Nekilnojamasis turtas, žemė – kur kas geriau turtingą žmogų apibūdinantis rodiklis nei didelės jo pajamos. Tačiau Lietuvoje didelis turtas nėra tiek apmokestinamas, kiek didelės pajamos.”

Trys klausimai SEB banko prezidento patarėjui, finansų analitikui dr. Gitanui Nausėdai

VEIDAS: Kaip vertinate Vyriausybei pateiktus mokesčių darbo grupės siūlymus apmokestinti indėlius ir vertybinius popierius? Juk pirmasis siūlymas neskatins taupyti, o antrasis pakenks ir taip jau merdinčiai vertybinių popierių biržai.
G.N.: Mokesčių darbo grupei veikiausiai buvo duota užduotis visą reformų paketą išlaikyti neutralų, t.y. kad nebūtų didinamas biudžeto deficitas. Kadangi darbo mokesčių naštai lengvinti skirti siūlymai mažino ir biudžeto pajamas, nori nenori teko ieškoti kompensacinių priemonių. Deja, kad ir kur pirštu durtum, visos jos pasirodė esančios skaudžios, neskatinančios nei taupyti, nei investuoti. Kadangi pagal taupymo lygį Lietuva – viena paskutinių ES, abejoju, ar tai sveikintina. Na, bent jau nustatytas neapmokestinamasis dydis, 10 tūkst. Lt per metus, turėtų sušvelninti neigiamą poveikį taupytojų elgesiui.
O žvelgiant iš bankų pusės kreditų ištekliai traktuojami kaip tam tikra gamybinė žaliava, iš kurios teikiami kreditai. Kadangi indėliai jau ir dabar savotiškai apmokestinami (0,45 proc. dydžio tarifas mokamas į Indėlių draudimo fondą, 3 proc. nuo indėlių, be palūkanų, būtina laikyti kaip privalomąsias atsargas Lietuvos banke), dar nustačius ir palūkanų apmokestinimą, labiausiai nukentėtų ir galutiniu mokesčio mokėtoju taptų indėlininkas. Vargu ar po jo įsigaliojimo bankai didintų palūkanų normas, kadangi patys siektų kompensuoti atsiradusias papildomas sąnaudas.
VEIDAS: Darbo grupė taip pat pateikė siūlymą įvesti „Sodros“ lubas. Ką tai duotų šalies ekonomikai?
G.N.: Tarp valstybių vyksta konkurencija dėl jų patrauklumo investicijoms. Kadangi Lietuva nori pritraukti investicijų, kuriančių didesnę pridėtinę vertę, „Sodros“ lubų nebuvimas prilygo peiliui. Investuotojai ne šiaip sau skųsdavosi, kad daugiau nei vidutinę algą uždirbantiems darbuotojams nebuvo galimybės sukaupti didesnę pensiją, nors mokesčiai skaičiuojami labai dideli.
Kaip ekonomistas, sveikinčiau tokį sprendimą, nes tai padidintų investicinį patrauklumą – ypač didesnės investicinės vertės verslo šakose. Antra vertus, žiūrint grynai iš biudžeto perspektyvos, dėl to, ką siūlo darbo grupė, biudžetas netektų apie 100 mln. Lt. Tą skylę reikės užkamšyti, tačiau nėra sprendimų, kurie niekam nekenktų.
VEIDAS: O ar realu per kitus finansavimo šaltinius surinkti reikalingą milijardą, kurio prireiktų nustačius „Sodros“ lubas ir padidinus neapmokestinamųjų pajamų dydį?
G.N.: Vertinant pagal tai, ką darbo grupė pateikė dabar, nerealu. Nei indėlių pajamų apmokestinimas, nei vertybinių popierių pajamų apmokestinimas nė iš tolo neduotų panašių pajamų, kiek valstybei kainuotų neapmokestinamojo pajamų dydžio padidinimas ir „Sodros“ lubų nustatymas.
Vis dėlto tai tik pirmas darbo etapas. Paskui bus imtasi nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčių, iš kurių būtų galima surinkti dalį pajamų. Kita vertus, dėl jų turėtų kilti nemažas visuomenės pasipriešinimas.

Ką rinktis: pasikliauti vien „Sodra“, toliau kaupti II pakopos pensijų fonduose nieko nekeičiant, o gal padidinti kaupimą dar ir papildoma įmoka nuo savo pajamų, sykiu gaunant valstybės dotaciją? Galvosūkis nemenkas, o kurį senatvės pensijos kaupimo būdą rinktis, apsispręsti teks iki rugsėjo 1 d.

Ekonomistas Romas Lazutka naująją pensijų skaičiuoklę, kuri bent jau teoriškai turėtų palengvinti visų dirbančiųjų apsisprendimą, vadina „sukčiuokle“. Ji esą sukurta taip, kad bet kam išmuštų mintį kaupti būsimą pensiją vien „Sodroje“: kad ir kaip suvesi duomenis, skaičiuoklė parodys, jog kaupdamas II pakopos fonduose, o ypač jei pasinaudosi naujove ir papildomai nukreipsi į fondus 2014–2015 m. 1 proc., o nuo 2016 m. – 2 proc. savo darbo užmokesčio, pensiją gausi didesnę, nei pasikliaudamas vien „Sodra“ (žinia, valstybė taip pat papildomai skirs pirma 1 proc., o nuo 2016 m. – 2 proc. dotaciją, bet jau nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio. Tai reiškia, kad pasirinkus šį kaupimo būdą pensijų fondus periodiškai papildys ne tik „Sodros“ įmokos, kurios nuo 2014-ųjų bus lygios 2 proc. dirbančiojo pajamų, bet ir pačių gyventojų savanoriškai mokamos ir atitinkamai valstybės pridedamos įmokos: pirma 1+1 proc., vėliau – 2+2 proc.).
„Žmonės žiūri į tuos grafikėlius ir mato, kad „Sodros“ pensija tiek nedidės, kiek jie sukaups būdami privačiuose fonduose, nors iš tikrųjų niekas to nežino. Tai žmonių kvailinimas. Kuriant skaičiuoklę taikytos tokios prielaidos, jog atrodytų elementaru, kad dalyvauti naujoje sistemoje naudinga. O dėl ko šito siekiama? Kad pensijų fondai turėtų klientų“, – įžvelgia R.Lazutka.

Iš ko atrieksime po kelis šimtus milijonų per metus?

Pensijų skaičiuoklę supeikė ne jis vienas, bet ir, paradoksalu, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas ekonomistas Raimondas Kuodis, įvardijęs joje taikomas investavimo grąžų prielaidas (nuo 5,5 proc.) kaip pernelyg optimistines, nors būtent Lietuvos banko ekspertai taip pat prisidėjo paleidžiant šią, anot R.Kuodžio, iliuzinę skaičiuoklę į gyvenimą. Tiesa, dabar ją jau žadama tobulinti.
Pensijų reformą nuo pat pradžių kritikuojantis R.Lazutka teigia, kad toks II pakopos pensijų fondų modelis, koks dabar taikomas Lietuvoje, yra „posovietinių šalių biznis“, iš kurio daugiausiai naudos gauna būtent privatūs pensijų fondai. Vakarų šalyse taikomi visai kiti II pakopos pensijų kaupimo modeliai: tik posovietinėse valstybėse, pasak ekonomisto, pinigai iš pradžių iš gyventojų ir verslo per mokesčius surenkami, o po to vėl atiduodami su sąlyga, kad jie dalyvaus privačiame pensijų kaupime.
„Visa tai – pensijų fondų valdytojų džiaugsmui, nes taip labai lengva klientų prisivilioti. Jei žmogus pats gautų tuos 6 proc. į savo rankas ir pats tas įmokas mokėtų, tuomet fondams tektų labiau stengtis, įrodyti, kad taip kaupti tikrai prasminga, kad pinigai bus tinkamai naudojami ir grąža bus pakankama“, – tvirtina R.Lazutka.
Vakaruose II pakopos fonduose pensijos kaupiamos kitu principu: įmokas į fondus reguliariai moka darbdaviai kartu su darbuotojais arba tik darbdaviai, jokių „žaidimų“ su mokesčių ir įmokų paskirstymu ten nėra (na, o lėšos, tikintis uždirbti, investuojamos į tas pačias akcijas ir vertybinius popierius). Be to, reikia pripažinti, kad Vakaruose ir sąlygos visiškai kitos, – visų pirma todėl, kad ten mažesnis darbo jėgos apmokestinimas. Rytų Europos šalys tiesiog nesugalvota kitų alternatyvų, kaip dar, nemažinant mokesčių naštos, pasirūpinti savo būsimais pensininkais, nes demografiniai rodikliai išties liudija artėjant katastrofą.
R.Lazutkai nesuprantama ir tai, kodėl valstybė dotacijų nesiūlo tiems, kurie sutinka mokėti papildomas įmokas nuo savo lėšų, bet nori pensiją kaupti tik „Sodroje“. Ir apskritai iš ko valstybė paims tuos papildomus kelis šimtus milijonų kasmet, kurių reikės šioms įmokoms mokėti? „Tai vienas tų atveju, kai vieno žmogaus atžvilgiu veiksmas atrodo racionalus, o visos visuomenės atžvilgiu – neracionalus. Juk ką tai reiškia: pinigai bus mokami iš to paties biudžeto, tad reikės gal kokias nedarbo ar motinystės išmokas karpyti, o gal mažiau lėšų beliks švietimui arba teks duobėtais keliais važinėti“, – svarsto ekspertas.
Pasak Seimo vicepirmininko Algirdo Syso, kaip tik todėl, kad pensijų fondai iš to neblogai pasipelno, pensijų fondų dalyvių medžioklė dabar vėl vyksta visu pajėgumu. Nors jis sako asmeniškai netikintis, kad valstybė gali sau leisti skolintais keliais šimtais milijonų litų per metus finansuoti miglotą būsimų pensininkų ateitį. „Tas vaizdas, kurį piešia pensijų fondų valdytojai, daug gražesnis, nei yra iš tiesų“, – neabejoja A.Sysas.
Pats Seimo narys, beje, jau apsisprendė stabdyti pensijų įmokų pervedimą į privatų pensijų fondą. „Nusprendžiau nedalyvauti tame versle. Yra fondai, akcijos, bet yra ir seni kaupimo būdai – stiklainiai, vilnonės kojinės… Mūsų tėvai pragyveno be pensijų fondų, pragyvensiu ir aš“, – pridūrė politikas.
Taigi sumaišties daug, naujoji pensijų skaičiuoklė pasitikėjimo nekelia, dėl šios reformos vykdymo dar tebesiginčija ir patys politikai – kai kurie jų kalba net apie galimą reformos stabdymą. O kur dar neramumai Europos Sąjungoje ir prognozės apie dar ne vieną finansinę griūtį, gresiančią artimiausiais dešimtmečiais. Tačiau nuo balandžio iki rugsėjo apsispręsti, kokią pensijų kaupimo alternatyvą rinktis, vis dėlto teks. Ir, beje, apsispręsti reikės negrįžtamai – vėliau nei kada panorėjus nutraukti savanoriško įmokų nuo savo atlyginimo mokėjimo, nei, priešingai, kada panorėjus nutarti jas mokėti ir tikėtis valstybės dotacijų jau nebebus galima, nebent pati valstybė nuspręstų kitaip. Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos vadovas Šarūnas Ruzgys mano, kad toks valstybės sprendimas nėra demokratiškas, bet investavimo požiūriu – teisingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastaruosius porą metų jau penkios valstybės leido homoseksualų poroms tuoktis. Ar Prancūzija taps šeštąja tokia valstybe ir ar susituokusiems homoseksualams šioje šalyje bus leidžiama įvaikinti vaikus?

Sausio 13 d. Paryžiuje Eiffelio bokšto papėdė bei Marso laukas buvo užtvindyti manifestantų, nepritariančių numatomiems civilinio kodekso pokyčiams, tai yra įstatymo projektui, leidžiančiam tos pačios lyties asmenims tuoktis ir įvaikinti vaikus.
Policijos duomenimis, dalyvavo apie 340 tūkst. mitinguotojų. Organizatoriai tikina jų buvus 800 tūkst. Tarp eitynių dalyvių – katalikai, musulmonai, dešinieji, senjorai, šeimos su mažamečiais vaikais.
Mitingo organizatoriai, siekdami išvengti konfliktų, viską griežtai sustygavo – nuo įspūdingo apsaugininkų skaičiaus iki dalijamų atitinkamos spalvos vėliavėlių bei cenzūruotų šūkių. Vis dėlto homofobinių nuotaikų būta.
Manifestantus, reikalaujančius stabdyti prancūzus skaldantį įstatymą, darbo ministras Michelis Sapinas tikino, kad šalis nėra padalyta. O pageidaujantiems referendumo santuokos visiems klausimu teisingumo ministrė Christiane Taubira atsakė, kad toks referendumas neįmanomas, nes jis būtų prieš konstituciją: tos pačios lyties asmenų santuoka nėra socialinės politikos objektas.
Sunerimusius dėl šeimos likimo teisingumo ministrė patikino, kad tebus keičiamas vienintelis straipsnis, susijęs su įvaikinimu. Tikėtina, kad teks adaptuoti homoseksualų atžaloms skirtą gimimo liudijimą arba išduoti kitokį nei heteroseksualų vaikams.
Nors dauguma prancūzų reikalauja neliesti civilinio kodekso, tačiau šis, 1804-aisiais sukurtas Napoleono, buvo keičiamas jau daug kartų. Pastaruosius reikšmingesnius pakeitimus net galima paminėti: 1972 m. buvo panaikinta juridinė nelygybė tarp vaikų, gimusių oficialioje santuokoje ir už jos ribų. Tais pačiais 1972-aisiais įteisinta kontracepcija, o 1975-aisiais – abortai. Na, o 1999 m. atsirado PACS – bendro gyvenimo sutartis, prieinama ir tos pačios lyties poroms.

Homoseksualų teisės pasaulyje

Visame pasaulyje homoseksualų santuokoms bei įvaikinimui prieštarauja Katalikų bažnyčia, tačiau įvairiose valstybėse jos nuostatos gana skirtingos: smarkiau homoseksualų santuokoms bei įvaikinimui ji priešinasi Ispanijoje, Meksikoje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Danijoje irgi būta smarkaus konflikto: krikdemų partija net grasino apskųsti valdžią už nekonstitucinį įstatymą, dėl kurio esą bene pusė milijono tikinčiųjų ketino palikti Katalikų bažnyčią. O, tarkime, Danijos liuteronai nuo 2012-ųjų jau leidžia tuoktis tos pačios lyties poroms. Tiesa, dvasininkas, asmeniškai nepritariantis tokiai sąjungai, gali atsisakyti pats atlikti jungtuvių ceremoniją. Švedijoje homoseksualų santuokos bei įvaikinimas įteisinta 2009-aisiais, tačiau Liuteronų bažnyčia jau nuo 2007-ųjų laimina homoseksualų poras.
Per pastaruosius porą metų jau penkios šalys leido homoseksualų poroms tuoktis. Tiesa, ne visur tos pačios lyties poroms suteiktos vienodos teisės. Kai kuriose šalyse galima tiek santuoka, tiek įvaikinimas, kai kuriose – tik santuoka. Vienur civilinė sąjunga ir įvaikinimas, kitur – tik civilinė sąjunga arba tik įvaikinimas.
Priminsime, kad pasaulyje įteisinti vienos lyties norą gyventi sykiu, tai vadinant ne santuoka, o civiline sąjunga, pirmiausia pradėta Danijoje (1989 m.). 1995 m. tai įteisinta Švedijoje, 1997 m. – Vengrijoje, 1999 m. – Prancūzijoje, 2001 m. – Vokietijoje, 2002 m. – Suomijoje, 2005 m. – Jungtinėje Karalystėje, 2006 m. – Čekijoje, 2007 m. – Šveicarijoje ir Kolumbijoje, 2010 m. – Austrijoje, 2011 m. – Airijoje ir Izraelyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje jau du dešimtmečius vos ne kasmet keičiant bendrojo lavinimo mokyklų baigiamųjų egzaminų tvarką ar struktūrą, mokymo metodus ir programas, siekiama, kad mokykla ugdytų asmenybes. Deja, daugelis mokinių ir dabar vis tiek negeba nei kūrybiškai, nei kritiškai mąstyti, diskutuoti, argumentuotai dėstyti nuomonės.

Prieš porą savaičių pedagogai ir mokiniai sužinojo, kad jų vėl laukia pokyčiai: dabartiniams vienuoliktokams, kurie stos į universitetus, teks laikyti ne tris, kaip iki šiol, o penkis valstybinius egzaminus. Taip siekiama, kad į valstybės finansuojamas vietas patektų visapusiškai pasirengę jaunuoliai, taip pat skatinti mokinius rinktis ne vien socialinius mokslus, pastaraisiais metais sulaukiančius neproporcingai didelės dalies studentų.
Ši naujovė sukėlė daugelio mokinių ir mokytojų nepasitenkinimą, kurį mokiniai išreiškė protestuodami prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Jų pusėn stojo ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, pranešdama, kad jeigu naujieji stojančiųjų į aukštąsias mokyklas atrankos kriterijai bus pradėti taikyti nuo 2014 m., o ne metais vėliau, ji kreipsis į teismą. Mat, E.Žiobienės nuomone, sprendimai buvo priimti skubotai, todėl pažeisti teisėtų lūkesčių ir vaikų interesų prioritetiškumo principai.
Beje, mokinius piktina ne tiek tai, kad apie naująją tvarką buvo pranešta prasidėjus mokslo metams, kai vienuoliktokai jau buvo pasirinkę, kuriuos valstybinius egzaminus laikys, bet kad dabar teks daugiau mokytis. Pasak švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio, tokia vaikų reakcija patvirtina, kad mokykloje pastaraisiais metais mokomasi tik tų dalykų, kurių bus laikomi egzaminai. „Veido“ kalbinti gimnazijų direktoriai taip pat pripažįsta, kad daugelyje Lietuvos mokyklų vis dar didžiausias dėmesys skiriamas ne tam, kaip vaikus išmokyti mokytis, o egzaminams, kurių užduotys orientuotos į sausas žinias. Tad didesnė dalis pedagogų vis dar veda akademines pamokas, naudodami tik kreidą bei lentą ir pasiteisindami, kad per egzaminus vis tiek nereikalaujama kritiško požiūrio, nuomonės, paremtos savais argumentais.

Danų mokytojams atsakomybė tenka tik už mokymą, o ne už išmokymą

Vilniaus Ozo gimnazijos direktorius Albinas Daubaras pabrėžia, kad kritinis mokinių mąstymas formuotųsi, jeigu būtų svarbi asmeninė vaiko nuomonė vienais ar kitais klausimais. Deja, dabar, tarkim, rašant lietuvių kalbos baigiamąjį darbą, jeigu remiamasi ne literatūra, o tik asmenine patirtimi, aukšto įvertinimo gauti nepavyks. „Tad kam galvoti ir analizuoti, jeigu užtenka žinoti autoritetų frazes? – svarsto A.Daubaras. – Žinoma, egzaminai būtini, jie disciplinuoja, skatina intensyviau mokytis, pakelia statusą. Nė vienam nepakenks ir keli papildomi egzaminai, tačiau jų turinys turėtų būti kitoks – orientuotas į kūrybiškumą ir asmenybę. O šiuo metu, atvirkščiai, reikalaujant turėti tik daug informacijos, bet neskatinant ja operuoti, asmenybė slopinama.“
Štai, pavyzdžiui, Danijoje laikant baigiamuosius egzaminus leidžiama naudotis net internetu, o mokiniai, egzaminą laikantys C lygiu (Danijoje A lygiu mokomasi trejus metus, B – dvejus, C – vienus), užduotis gauna viena diena anksčiau, kad galėtų pasirengti namie. „Tačiau laikant A lygiu, tarkim, fizikos egzaminą reikia atlikti eksperimentą, trunkantį apie dvi valandas, ir paskui dar pusvalandį kalbėti. Danijoje visi egzaminai vyksta raštu ir žodžiu“, – atskleidžia dvylika metų Molėtų gimnazijai vadovavusi, o šiuo metu Danijoje gyvenanti Aušra Narbutaitė-Jorgensen.
Jos nuomone, Lietuvoje sudarytos sąlygos vaikui mokytis pagal savo galimybes, tačiau kai reikia laikyti egzaminus, tos galimybės sumažėja. Be to, kai ugdymo procesas yra orientuotas į egzaminus, jį sunku paversti kūrybišku, įdomiu, nes tiek mokytojai, tiek mokiniai bei tėvai jaučia baimę dėl egzaminų rezultatų. „Dauguma mokytojų Lietuvoje susigūžia ir visą savo darbą fokusuoja tik į egzaminus, nes bijo blogai parengti mokinius, taip pat jaučia ir nuolatinį spaudimą dėl pamokų tikrinimo. Danijoje pamokų niekas netikrina. Mokiniai gali rašyti direktoriui skundą, kuriame turi būti konkrečiai išdėstyta, kas netenkina, kodėl ir ką nori, kad mokytojas darytų kitaip“, – Danijos ir Lietuvos švietimo sistemas lygina A.Narbutaitė-Jorgensen.
Dar vienas akivaizdus skirtumas – požiūris į aukštąjį mokslą. Kaip pastebi buvusi Molėtų gimnazijos direktorė, Danijoje svarbiausia, kad žmogus mokytųsi tos specialybės, kurią įgijęs dirbtų mėgstamą darbą, tuomet jis bus geras darbuotojas. O kiek kartų, keturis ar daugiau, bandys įstoti – visai nesvarbu. „Lietuvoje tai būtų prarasti metai, todėl daugėja blogai dirbančių, nelaimingų žmonių“, – neabejoja A.Narbutaitė-Jorgensen.
Įdomu ir tai, kad Danijoje Švietimo ministerija nusprendžia, kokius egzaminus laikys kiekvienas mokinys. Apie tai per Paskutinį skambutį praneša gimnazijos direktorius. Ir visai nesvarbu, kad vaikas mokėsi pagal humanitarinį profilį, – jam gali tekti laikyti atitinkamo lygio matematikos ar net kūno kultūros, biologijos egzaminus. Tad ir universitetai studentus atsirenka ne tik pagal baigiamuosius egzaminus – vieni kviečia į pokalbius, kiti žiūri į metinius pažymius. „Vis dėlto pagrindinis Danijos ir Lietuvos švietimo sistemos skirtumas – kad danų mokytojams atsakomybė tenka tik už mokymą, o ne už išmokymą“, – apibendrina A.Narbutaitė-Jorgensen.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Įvykdžiusi aukštojo mokslo reformą, valdančioji dauguma pradėjo blaškytis ir nebesutarti, kaip toliau reformuoti švietimą. Taigi, per ketverius metus ši sritis fragmentiškai “apipešiota”, bet jokios naudos nei vaikai, nei tėvai nepajuto. Mokytojai ir direktoriai toliau dirba sau, bet ne mokiniams.

Valdančioji keturių partijų koalicija Vyriausybės programoje įsipareigojo: “parengti žmogų sėkmingam ir prasmingam gyvenimui; užtikrinti švietimo prieinamumą sudarant realias galimybes kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti ir gauti jam priimtinas švietimo paslaugas; vienodai finansuoti valstybines ir nevalstybines mokyklas lankančius vaikus; tėvams, pagrindiniams švietimo užsakovams, suteikti sprendimo teisę mokyklose; įtvirtinti mokytojų asociacijų dalyvavimą sudarant švietimo turinį; veiksmingai naudoti informacines technologijas; leisti mokytojams, turintiems 25-erių metų pedagoginio darbo stažą, išeiti į pensiją; suteikti teisę mokyklos tarybai inicijuoti prastai dirbančio mokyklos vadovo atšaukimą; kasmet renovuoti bent po 100 mokyklų ir 100 ikimokyklinio ugdymo įstaigų; supaprastinti ministerijos struktūrą ir su ja susijusių institucijų tinklą; iš esmės sumažinti popierizmą ir biurokratizmą”.
Šie metai Vyriausybės programoje buvo įvardyti kaip atskaitos taškas, kai jau bus “padidėjęs mokinių, tėvų, mokytojų ir visuomenės pasitikėjimas švietimo paslaugų kokybe ir prieinamumu, iš esmės pagerėję mokinių gebėjimai taikyti žinias, geresni socialiniai įgūdžiai, tvirtesnės žinios (vertinant pagal palyginamuosius tarptautinius testus); įgiję išsilavinimą žmonės greitai ras savo vietą darbo rinkoje, vis didesnė jų dalis dirbs pagal įgytą išsilavinimą; padidės pedagogo profesijos patrauklumas, į šią sritį ateis dirbti motyvuoti žmonės; ikimokyklinėse įstaigose dirbančių pedagogų vidutinis darbo užmokestis prilygs bendrojo lavinimo įstaigose dirbančių pedagogų; labai padažnės mokslo institucijose dirbančių tyrėjų dalyvavimas tarptautiniuose tyrimų projektuose”.
Deja, 2012 m. turėję įvykti minėti pokyčiai taip ir liko Vyriausybės veiklos programos siekiais. Juos net patys valdantieji užmiršo.
“Vyriausybės paprastai užsibrėžia pasiekti maksimumą, bet darbo rezultatai dažniausiai būna labai toli nuo jo”, – atsidūsta buvęs kairiųjų švietimo ir mokslo ministras, šiandien Mykolo Romerio universiteto dekanas Algirdas Monkevičius.
Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) skelbtą konkursą Lietuvos švietimo raidos iki 2030 m. strategijai parengti laimėjęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius doc. Bronislovas Burgis sarkastiškai priduria, kad strategijų ir dokumentų pilna ministerija, Vyriausybė ir Seimas, bet kai reikia vykdyti patvirtintas strategijas ir programas, valdžiai pritrūksta parako.
Taigi kokiems konkretiems įsipareigojimams dešiniųjų Vyriausybė turėjo valios.

Ignoravo nevalstybinį švietimą
Labiausiai nuskriausti bendrojo ugdymo įstaigų klientai. Jų labui, galima sakyti, nepadaryta nieko – Švietimo įstatymo pataisos paviršutiniškos, atsargios, tinkamos visoms lobistinėms švietimo darbuotojų organizacijoms. Kardinalesni pokyčiai, pavyzdžiui: visus pedagogus, neatsižvelgiant į jų pedagoginį vardą ir laipsnį bei darbo stažą, atestuoti kas penkerius metus, o kas septynerius suteikti teisę mokytojams išeiti kūrybinių atostogų – numatyti tik šįmet pavasarį, bet ne įstatymu, o viso labo Švietimo koncepcija. Todėl jų veiksmingumas abejotinas.
Pirmąjį niuksą Švietimo įstatymo projektas gavo iš Prezidentūros. Tad netrukus buvo pakeistas įstatymą rengusios darbo grupės vadovas, juo paskirtas viceministras Vaidas Bacys; o realių pokyčių galėjusios duoti iniciatyvos buvo išbrauktos arba “apipešiotos”. Tad šiandien privačioms mokykloms Lietuvoje sudarytos kur kas prastesnės sąlygos nei valstybinėms.
Dėl šios priežasties privačios švietimo įstaigos ir toliau priverstos laikyti dideles švietimo paslaugų kainas – vidutiniškai apie 1000 Lt per mėnesį. Beje, jos beveik neįkandamos vidutinei Lietuvos šeimai. Tiesa, tuo pat metu absoliuti dauguma savivaldybių mokyklų kiekvieną rugsėjį “priverstinai savanoriškai” prašo tėvus nupirkti vaikams naujų suolų, lentą, kompiuterį mokytojai, pakeisti langus, grindis, išdažyti klasę. Tai norma savivaldybių mokyklose. O Švietimo ir mokslo ministerija bei miestų, rajonų švietimo skyriai tik skėsčioja rankomis: tėvai neprivalo šito daryti.
A.Monkevičius pabrėžia, kad per pastarąją kadenciją gerokai sulėtėjo savivaldybių mokyklų renovacija.
Dar paradoksaliau tai, kad nors privačioms mokykloms keliami itin griežti higienos reikalavimai, daugelis savivaldybių mokyklų, kaip pastebi Seimo narys Edvardas Žakaris, kelia pavojų vaikų sveikatai ir turėtų būti uždarytos dėl higienos normų pažeidimo.
Tiesa, sąlygos steigtis privatiems darželiams per pastaruosius metus gerokai supaprastintos. Tad dauguma buvusių neoficialių arba veikusių dienos centrų statusu darželių tapo legalūs.
Vis dėlto šiandien teturime tik 25 privačius darželius ir 31 mokyklą. Savivaldybės valdo 622 darželius ir 1278 mokyklas.

Gabūs vaikai ir toliau nėra Lietuvos prioritetas
Jei nevalstybinėms įstaigoms būtų buvusios atiduotos visos joms priklausančios lėšos, o valstybė nustačiusi maksimalias paslaugų kainas ir taip privertusi privačias įstaigas sumažinti paslaugų įkainius, tada būtų bent iš dalies rasta išeitis ir nemotyvuoti vaikai netrukdytų bei nekenktų mokytis norintiems bendramoksliams. Bet politikai nusprendė neleisti mokykloms priimti vaikų pagal jų mokymosi laimėjimus. “Mes buvome atsargūs, kad neprasidėtų segregacija”, – paaiškina Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) pirmininkas Valentinas Stundys.
Dabar gabių, bet neturtingų tėvų vaikai negali mokytis kasmet vis geresnius mokymosi rezultatus pateikiančiose privačiose mokyklose, o savivaldybių mokyklose, nors Švietimo įstatyme ir buvo įtvirtinta nuostata diferencijuoti vaikų mokymą pagal gebėjimus, gabūs mokiniai vėl yra palikti likimo valiai.
Kaip rodo Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atlikti išorinio mokyklų vertinimo rezultatai, absoliuti dauguma pedagogų ir toliau orientuojasi į vidutiniokus. “Tik 3–4 proc. visų vertintų mokyklų diferencijuojamos užduotys ir dirbama su gabiausiais vaikais”, – pasakoja agentūros direktorius Gražvydas Kazakevičius.
Šią kadenciją mokyklos buvo suskirstytos į tipus: pradinės, progimnazijos ir gimnazijos, bei palikta teisė ne tik religinėms, o ir pasienio rajonų, mažų miestelių, kai rajonų centrai toli, taip pat specializuotoms mokykloms iki 2015 m. išlaikyti ilgosios, tai yra dvylikos metų ugdymą teikiančios, gimnazijos statusą.
Buvęs Seimo ŠMKK pirmininkas Vydas Gedvilas kritikuoja, kad dabartinė valdančioji dauguma neleido nedidelėse kaimų mokyklose sudaryti po vieną nedidelę 15-os moksleivių klasę. Pasirodo, būtinai reikia dviejų, antraip mokykla uždaroma.
Bet dabartinis ŠMKK vadovas V.Stundys atšauna priešingai: “Mes pristabdėme kairiųjų 2000-aisiais pradėtą kaimo mokyklų naikinimą.” Dvylikos metų ugdymą teikiančių mokyklų pagal ankstesnį kairiųjų planą turėjo nelikti jau šiemet rugsėjį.
Kita vertus, kaip priėmus Švietimo įstatymą pastebėjo Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovas doc. Aleksas Bružas, visas mokyklas mechaniškai pavadinti aukštesnio lygio mokymo įstaigomis yra klaida.
“Jie kopijuoja ikikarinės Lietuvos švietimo modelį, bet labai nevykusiai. Tuomet mokyklos nebuvo vienodo lygio. O juk svarbiausia, kad, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, studijuoti universitetuose yra pajėgūs tik keturi iš dešimties vaikų. Taigi tik tiek ir turėtų mokytis progimnazijose bei gimnazijose, į kurias norint patekti turėtų būti rengiami rimti stojamieji egzaminai, o vidutinių gabumų vaikai turėtų mokytis pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose. Taip nemotyvuoti vaikai netrukdytų stropiesiems. Bet jie eina amerikietišku keliu – visi suvaromi į tas pačias mokyklas, o rezultatas – 16–17 proc. tenykščių vaikų yra mažaraščiai”, – “Veidui” kalbėjo doc. A.Bružas.
A.Monkevičius apgailestauja, kad nei jam, nei įpėdiniui Gintarui Steponavičiui nepavyko suteikti realių teisių tėvams ir direktoriams atleisti prastai dirbančius, žalą mokiniams darančius mokytojus.

Išskyrė aukštojo mokslo prioritetus
Rudens sesiją opozicija ketina pradėti teikdama prašymą Konstituciniam Teismui (KT) – skubos tvarka nagrinėti Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, kurios buvo padarytos šįmet pavasarį po KT išaiškinimo, kad kai kurios reformatoriškojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Naujo skundo KT iniciatorius Vytenis Andriukaitis mano, jog antikonstitucinės nuostatos ir toliau yra nepataisytos.
Vis dėlto, kad ir kaip dauguma prieš rinkimus kritikuotų opoziciją, svarbu pabrėžti, jog aukštojo mokslo reforma per šią kadenciją buvo įvykdyta ir šioje srityje nuveikta ne taip jau mažai: valstybė apsisprendė, kokios studijų sritys prioritetinės ir ten nukreipė finansinius srautus. Be to, maždaug du kartus padidėjo vieno valstybės finansuojamo studento išlaikymas. Kiekvienas gerai besimokantis valstybinėse aukštosiose mokyklose gauna “studijų krepšelį”, o nevalstybinėse – stipendiją, be to, skiriamos socialinės stipendijos nepasiturintiesiems, taip pat galima gauti valstybės remiamų studijų paskolų.
Negalima užmiršti ir to, kad per pastaruosius ketverius metus buvo gerokai pagerinta aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų infrastruktūra, kuriami nauji mokslo slėniai, tiesa, tai daugiausia lėmė ES finansinė parama. Be to, ŠMM bei Mokslo ir studijų departamento vadovybė konsultuoja ir teikia akivaizdžią finansinę pagalbą aukštosioms mokykloms ieškant partnerių Vakaruose bei pasirašant jungtinių studijų programų sutartis.
Tiesa, šios daugumos, kaip ir visų reformatorių, bėda ta, kad pokyčių nauda bus juntama anksčiausiai po 6–12 metų, kai baigs kelios alumnų laidos.
Kita vertus, ŠMM nedrįso priimti valingo sprendimo uždaryti nekonkurencingas aukštąsias mokyklas, tai paliko padaryti “studijų krepšeliams” bei ES paramos lėšoms, kurias gauna besijungiančios aukštosios mokyklos.
Iš viso šios kadencijos ŠMM gavo skirstyti net 3 mlrd. Lt ES paramos. Viena vertus, nemaža jos dalis duoda apčiuopiamos naudos, kita vertus, jau bręsta naujas skandalas – Valstybės kontrolė, atlikusi ŠMM finansinį auditą, kreipėsi į prokurorus dėl to, kad ministerijai pavaldžios institucijos galimai iššvaistė valstybės turtą.

Dabar jau galima apibendrinti, kad prieš ketverius metus triukšmingai pradėta aukštojo mokslo reforma gerų rezultatų nedavė. Žiniasklaida tada dejavo apie neva blogą aukštojo mokslo kokybę, kurią lyg burtų lazdelės mostelėjimas turėjo pagerinti “krepšeliai”.
Aukštojo mokslo reforma iš tikrųjų buvo pribrendusi. Todėl parlamentinės partijos buvo susitarusios, kad reikia peržiūrėti aukštųjų mokyklų padėtį, suteikti joms daugiau atskaitomybės ir autonomijos priimant sprendimus. Partijų susitarime buvo numatyta iš dalies keisti studijų finansavimo pobūdį,  eksperimentuojant įvesti konkurencijos elementų tose studijų kryptyse, kurios pasižymi didele studijų programų pasiūla.
Deja, liberalų valdoma Švietimo ir mokslo ministerija tai priėmė tarsi ženklą pradėti neregėtų užmojų liberalias reformas. Konkurencija tapo pagrindiniu švietalu, kuriuo buvo manoma pagerinti studijų kokybę.
Liberalų įsitikinimu, konkurencija dėl studentų ir su jais ateinančių lėšų turėjo tapti pagrindiniu varikliu kokybei pagerinti. Žinantiems bent elementarius rinkodaros principus tai gali sukelti tik nuostabą. Todėl suprantama, kodėl konkurencija dėl “krepšelių” jokio apčiuopiamo rezultato nedavė. Kitaip ir negalėjo būti – aukštosios mokyklos priverstos kovoti dėl pinigų, o ne dėl geresnės studijų kokybės.
Siekdamos gauti lėšų jos ėmė kurti naujas programas, nors tokių jau buvo kitose mokyklose, taip pat lengvinti studentų priėmimo reikalavimus. Štai dabar jau net trys universitetai siūlo biochemijos studijas, nors tik vienas turi per penkis dešimtmečius įgytą studijų patirtį ir sukauptą mokslo potencialą (per 200 šios krypties mokslininkų). Kitose dirba vos keli pervilioti dėstytojai. O ką jau kalbėti apie sudėtingą ir brangiai kainuojančią įrangą. Tiesiog dabar biochemija yra madinga studijų kryptis, kuri patraukli studentams. Kaip tai susiję su kokybe? Niekaip.
Tokia pati tendencija akivaizdi ir kitose populiariose kryptyse: politologijos, Rytų Azijos kalbų ir kt. Skaidomos jėgos, smulkėja katedros, mokslininkai tampa nekonkurencingi su kolegomis iš Europos.
Netoli ta diena, kai susidursime su diplomų “išpardavimo” naktimis, nuolaidų sistema, skirta studijuojantiesiems, aukštųjų mokyklų lojalumo kortelėmis (pavyzdžiui, baik bakalauro studijas pas mus – atpigs magistro studijos) ir kt. Visa tai – iš rinkodaros principų, kuriuos taip gerai yra įvaldę prekybininkai. O ką tai bendro turi su aukštuoju mokslu?
“Viską lemia kadrai” – šią bolševikų vado Lenino frazę puikiai supranta ir dabartiniai švietimo strategai. Todėl taip atkakliai buvo brukamas antikonstitucinis valdymo principas, kai aukštosios mokyklos bendruomenė nebetenka balso priimant svarbiausius sprendimus. Visa valdžia buvo atiduota naujosioms taryboms. Tiesa, nuveikti spėta nedaug – Konstitucinis Teismas šias nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Konstitucijai. Pagal naująją tvarką spėta paskirti tik kelis universitetų vadovus.
Kas ateityje laukia aukštųjų mokyklų? Nesuklysiu pasakęs – nauja reforma. Reikės peržiūrėti dabartines klaidas, atsisakyti nepasiteisinusių sprendimų dėl “krepšelių”. Konkuruoti reikia ne dėl Lietuvos studentų, o dėl to, kad mūsų aukštosios mokyklos prilygtų kitų šalių, ypač JAV, Vakarų Europos ir Japonijos, mokykloms pagal mokslo laimėjimus, mokslinę bazę, bibliotekų fondus, tarptautinį bendradarbiavimą, vykdomus tarptautinius mokslo projektus.
Tai ir yra studijų kokybę užtikrinantys veiksniai. Būtent tokiu keliu eina kitų šalių universitetai, skirdami tam lėšų ir stiprindami tarptautinius ryšius. Šį kelią reiks rinktis ir mums.