Po 2008 m. Seimo rinkimų suformavus valdančiąją koaliciją, sveikatos apsaugos sistemos valdymas buvo patikėtas Lietuvos liberalų ir centro partijai. Ministru buvo paskirtas Algis Čaplikas, o jam atsistatydinus nuo 2010 m. sveikatos apsaugos ministro pareigas eina tos pačios partijos deleguotas Raimundas Šukys.

Seimo sveikatos reikalų komiteto (SSRK) pirmininko postas atiteko man, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovui, todėl mūsų partijos galimybės priimti ryžtingesnius sprendimus, kalbant apie sveikatos sistemą, buvo ribotos. Politikos formavimas, priimtų įstatymų įgyvendinimas, sistemos valdymas patikėtas ministerijai.

Nuo pat pradžių susidūrėme su pasaulinės ekonominės krizės padariniais. Ji nemažai prisidėjo, kad įplaukos į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) pradėjo mažėti. Įtakos turėjo ir tai, kad nemažai visuomenės grupių sveikatos draudimo arba nemokėjo, arba mokėjo labai mažai, o paslaugų reikalaudavo tokių pačių.

Tam reikėjo skubių permainų ir mes jas inicijavome: skubiai priimti įstatymai privertė sveikatos draudimo mokestį mokėti apie 200 tūkst. Lietuvoje gyvenančių žmonių, kurie iki tol šio mokesčio nemokėjo. Taip pat buvo pateiktos Sveikatos draudimo įstatymo pataisos, kurios privertė Vyriausybę už valstybės draudžiamus asmenis (apie 2 mln., arba apie 65 proc. Lietuvos gyventojų) mokėti gerokai didesnę įmoką. Palyginkime: 2007 m. valstybė už valstybės draudžiamus asmenis mokėjo po 353,2 Lt, o 2012 m. –  jau po 725 Lt už vieną asmenį. Taip pastebimai padidėjo PSDF biudžetas.

Šios permainos davė labai gerų rezultatų. Vienintelis PSDF biudžetas per visą ekonominės krizės laikotarpį buvo subalansuotas ir nedeficitinis. O štai valstybės ir sodros fondai buvo priversti skolintis iš bankų.

Manau, kad dėl laiku priimtų tinkamų Seimo, Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų ekonominės krizės metais vidutinė šalies gyventojų gyvenimo trukmė ilgėjo. Moterys 2007 m. vidutiniškai gyveno 77,2 metus, o 2011 m. – jau 79,3, vyrai atitinkamai 64,9 ir 68,5 metus.

Net ir per krizę ne tik kad nebuvo mažinamos, bet dar ir buvo gerokai padidintos lėšos prevencinėms programoms įgyvendinti. Dėl šios priežasties pavyko sumažinti mirštamumą dėl širdies ir kraujagyslių ligų, anksčiau nustatyti onkologines ligas. Perpus sumažėjo mirtingumas dėl kitokių priežasčių, toliau mažėja kūdikių mirtingumas. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkia daugelį išsivysčiusių Vakarų valstybių.

Svarbu ir tai, kad dėl SRK ir SAM pateiktų įstatymų projektų, kuriems pritarė Seimas, apribotos teisės įsigyti alkoholio ir tabako gaminių. Dėl to per pastaruosius dvejus metus rūkančių vyrų skaičius sumažėjo beveik 5 proc. O absoliutaus alkoholio suvartojimas vienam gyventojui nuo 14,55 l 2007 m. sumažėjo iki 11,32 l 2011 m. Atitinkamai sumažėjo ir alkoholinių psichozių, vaikų bei paauglių apsinuodijimų ir kt. ligų.

Dėl padidėjusio PSDF biudžeto, laiku priimtų sprendimų ir efektyvaus įstaigų vadovų darbo padidėjo ir vidutinis gydytojų bei slaugytojų atlyginimas. Vidutinė gydytojų alga 2007 m. buvo 2831 Lt, o pernai jau 3234 Lt, slaugytojų atitinkamai 1677 ir 1988 Lt.

Bendromis Lietuvos prezidentės, SAM ir SRK pastangomis vaistų kainą šalyje pavyko sumažinti vidutiniškai 10 proc. Lygiai taip pat bendromis pastangomis pavyko išsaugoti lengvatinį akcizą kompensuojamiesiems vaistams įsigyti. Dėl to ligonių kasa kasmet sutaupo apie 150 mln. Lt.

Panaikinus Visuomenės sveikatos tarybą, Aplinkos sveikatos centrą, Mitybos centrą, sujungus Užkrečiamų ligų ir AIDS centrą, Sveikatos informacijos centrą ir Higienos institutą, Sveikatos akreditavimo ir audito tarnybas, Narkotikų departamentą ir Valstybinę alkoholio ir tabako tarnybas labai pagerėjo sistemos valdymas, sumažėjo biurokratija ir bus sutaupoma po kelis milijonus litų kasmet.

Gerų darbų per šią Seimo ir Vyriausybės kadenciją yra atlikta nemažai, tik kai kurie vėluoja ar atlikti ne iki galo.

Nepakankamai efektyviai įgyvendinamas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo III etapas, neužtektinai kovota su didėjančiomis priemokomis ir kyšininkavimu sveikatos sistemoje.

Kai kuriuos minėtų darbų tikimės atlikti dar per šią Seimo kadenciją.

 

Nors Vyriausybė praktiškai sužlugdė pensijų reformą ir pasitikėjimą ja, dabar ji siūlo reformuoti ne milijardiniuose deficituose skendinčią „Sodrą“, bet pensijų kaupimo reformą.
Kovo pradžioje Vyriausybė pasiūlė „lankstesnę pensijų kaupimo privačiuose fonduose sistemą“, kuri, pasak jos, orientuota „į vykstančią pensijų sistemos reformą“. Kalbos apie pensijų reformą netyla jau kelerius metus ir dažnas būsimas pensininkas susipainiojo, ką tiksliai žadama reformuoti ir ką tai reikštų konkrečiai jam. Turint omenyje milijardinius „Sodros“ biudžeto deficitus, prastėsiančią demografinę padėtį ir menką gyventojų pasitikėjimą „Sodros“ sistema, poreikis keisti pensijų sistemą yra akivaizdus. Tačiau ar tikrai Vyriausybė susitarė dėl būdo, kaip spręsti „Sodros“ problemas, ir ar reformos autorių taikiklyje – tinkamas taikinys?

Vyriausybės siūlymai

Taigi ką būtent pasiūlė Vyriausybė? Pirma, siūloma mažinti privačių pensijų fondų taikomus atskaitymus nuo turto ir naikinti atskaitymus nuo įmokėtų lėšų. Antra, milijonui pensijai kaupiančių gyventojų siūloma leisti nebedalyvauti kaupime ir grįžti į valstybinę „Sodros“ sistemą.
Trečia, vietoje prisižadėto sumažintų pervedimų į asmenines pensijų sąskaitas atkūrimo (nuo 1,5 iki 5,5 proc.) siūloma skirti subsidiją iš valstybės biudžeto tiems gyventojams, kurie sutinka į privačius pensijų fondus įmokėti papildomą dalį savo uždirbamų pajamų. Nuo 2014 m. žmogaus sumokamų „Sodros“ įmokų dalis, pervedama į jų asmenines sąskaitas pensijų fonduose, būtų padidinta nuo 1,5 iki 2 proc. Gyventojai, pasirinkę į savo sąskaitas pensijų fonduose skirti dar 1 proc. savo uždirbamų pajamų, gautų subsidiją iš valstybės biudžeto, sudarančią 1 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Tai reiškia, kad Vyriausybė net neketina tesėti pažado ir atkurti pervedimus iki 5,5 proc., tad daugiau susitaupyti norintiems gyventojams teks skirti papildomų lėšų iš savo kišenės.
Nuo 2016 m. gyventojas kaupimui turėtų papildomai skirti nebe 1, o 2 proc. savo uždirbamų pajamų, o valstybės biudžeto subsidija sudarytų 2 proc. VDU. Nuo 2018 m. gyventojo „Sodros“ įmokų, pervedamų į jo asmeninę sąskaitą, dalis būtų padidinta nuo 2 iki 3,5 proc.

Kodėl 2002 m. buvo pradėta pensijų reforma

Dabartinio Vyriausybės siūlymo esmės nesuprasim nenusikėlę į 2002 m., kai tuometinis Seimas patvirtino pensijų reformą numatančius įstatymus. Pensijų reforma pradėta vykdyti dėl vienos esminės priežasties – prastėjančios demografinės padėties, kuri vis labiau mažino valstybinės „Sodros“ sistemos tvarumą. Kadangi lėšos „Sodroje“ nėra kaupiamos ateičiai, bet akimirksniu išdalijamos dabar, o žmonės gyvena vis ilgiau, tai būsimiems dirbantiesiems teks vis sunkesnė pensininkų išlaikymo našta.
Taigi prastėjanti šalies demografinė būklė reiškia, kad dirbančiųjų santykis su pensininkais mažėja – vis mažesnis skaičius dirbančiųjų turės išlaikyti vis didesnį skaičių pensininkų. Negalima pamiršti ir dirbančiųjų emigracijos įtakos, kuri taip pat mažina dirbančiųjų ir pensininkų santykį.
2002 m. apsispręsta leisti gyventojams senatvei susitaupyti dalį uždirbamų pajamų ir taip sumažinti valstybinei „Sodros“ sistemai tenkančią finansinę naštą. Įvestos II pensijų kaupimo pakopos esmė ta, kad taupyti pasirinkusių gyventojų „Sodros“ įmokos skyla į dvi dalis: viena nukreipiama į jų asmeninę sąskaitą pensijų fonde, o kita – į „Sodrą“. „Sodrai“ mokama dalis laipsniškai mažėjo, o į pensijų fondus – didėjo ir nuo 2,5 proc. 2004 m. pasiekė 5,5 proc. 2007 m.
Kad kaupimas pensijų fonduose nėra „atgyvena“, neva egzistuojanti tik neišsivysčiusiose šalyse (kaip mėgsta teigti pensijų reformos kritikai), patvirtina ir šių metų vasario mėnesį išleista Europos Komisijos (EK) Baltoji knyga „Adekvačių, saugių ir tvarių pensijų darbotvarkė“. Joje teigiama, kad „senėjanti visuomenė visų valstybių narių pensijų sistemoms kelia didelių sunkumų“, o viena iš EK pateikiamų rekomendacijų yra „skatinti sukurti papildomo pensijų kaupimo sistemas, kad būsimų pensininkų pajamos būtų didesnės“. Baltojoje knygoje pabrėžiama, kad papildomos pensijos turėtų atlikti didesnį vaidmenį užtikrinant pensijų adekvatumą ateityje.

Kaupimo įmokų pervedimas per „Sodrą“ – esminė klaida

2002 m. vykdant pensijų reformą nebuvo apsieita ir be klaidų: užuot įteisinus tiesioginį įmokų pervedimą iš darbdavio į pensijų fondus, pasirinktas pigesnis variantas – administruoti įmokų pervedimą per „Sodros“ sistemą. Tai buvo padaryta vien tik pervedimų paprastumo sumetimais. Tačiau ilgainiui šis sprendimas leido sudaryti klaidingą įspūdį, kad pensijų kaupimas pensijų fonduose vykdomas iš „Sodros“, o ne iš gyventojų uždirbtų lėšų. Kadangi formaliai „Sodros“ biudžete pervedimai traktuojami kaip „Sodros“ išlaidos, „Sodros“ biudžetui tapus deficitiniam, nutarta išlaidas karpyti – pakertant prieš dešimtmetį pradėtą pensijų reformą.
Kas nutiktų, jeigu bankui ar tarptautinei pinigų pervedimų bendrovei patiriant finansinių sunkumų jūsų pervedamos lėšos būtų panaudotos banko ar bendrovės problemoms spręsti? Politikai neabejotinai pasipiktintų tokia tarpininko savivale ir imtųsi atitinkamų veiksmų: skirtų baudas, patrauktų bendrovės vadovus atsakomybėn, lieptų grąžinti pasisavintas lėšas. Tačiau šiuo atveju politikai patys priėmė sprendimą, kad tarpininkas – „Sodra“ savintųsi pervedamas lėšas ir panaudotų jas savo patiriamoms finansinėms problemoms spręsti. Viso to būtų galima išvengti, jeigu būtų įtvirtinti tiesioginiai pervedimai ir panaikinta „Sodros“, kaip tarpininko, funkcija.

Prezidentui V.Adamkui – premjero A.Kubiliaus garantijos dėl sumažinimų laikinumo

Prezidento Valdo Adamkaus dienoraščiai „Paskutinė kadencija“ atskleidžia, kad 2009 m. antrą kartą mažinant pervedimus į pensijų fondus nuo 3 iki 2 proc. jam buvo suteiktos garantijos dėl šio mažinimo laikinumo ir būsimo kompensavimo. Kaip prezidentas rašė dienoraštyje (2009 m. gegužės 6 d.), „Dar tada, kai [pensijų kaupimo] dalis buvo mažinama nuo 5 proc. iki 3 proc., perspėjau valdančiąją koaliciją, kad tokie sprendimai pakerta žmonių pasitikėjimą Vyriausybe, ir vetavau tai numatantį įstatymą. Dabar finansinė padėtis net sunkesnė, biudžetas nesurenkamas, be to, žinodamas, kad Seimas vis viena atmestų mano veto, sutikau su dar vienu apkarpymu, bet tik sulaukęs premjero garantijų, kad pervedimų sumažinimas galios ne daugiau kaip porą metų ir vėliau bus kompensuojamos prarastos lėšos į pensijų fondą nukreipiant jau 6 proc. „Sodros“ įmokų.“
Iškalbingi faktai. Prezidentui duotas patikinimas buvo įtvirtintas ir įstatymu, tačiau praėjus kiek daugiau nei metams nuo garantijų įtvirtinimo įstatymas buvo pakeistas ir jame nebeliko nė žodžio apie sumažintų pervedimų laikinumą ar juo labiau apie lėšų kompensavimą. Valdančiųjų pažadas prezidentui ir milijonui pensijai kaupiančių dirbančiųjų buvo sutryptas. Gyventojai prarado ne tik milijardus litų būsimų pensijų, bet ir pasitikėjimą bei viltį – ir pensijų reforma, ir savo šalies politikais.

Siūlymas reformuoti dešimtmetį vykstančią pensijų reformą – žalingas

Kol Konstitucinis Teismas svarsto sumažintų pervedimų teisėtumo klausimą, Vyriausybė siūlo nelaukti jo sprendimo ir keisti visą pensijų kaupimo modelį. Nors Vyriausybė kone sužlugdė pensijų reformą ir pasitikėjimą ja, reformuoti ji siūlo ne milijardiniuose deficituose skendinčią „Sodrą“, bet pensijų kaupimo reformą. Ligi šiol pensijų kaupimas buvo pensijų sistemos išvalstybinimo dalis, o dabar siūloma dar ir pensijų kaupimą paversti valstybės reikalu – juk būtent tą ir reiškia subsidijos iš valstybės biudžeto suteikimas žmonėms, kurie lėšų kaupimui skirs papildomai. Suvalstybinama tai, ką buvo siekiama išvalstybinti. Įtvirtinama iliuzija, kad kaupimas senatvei įmanomas tik iš valstybės subsidijų, o ne iš žmonių uždirbtų ir sąmoningai tam skirtų pinigų.
Pensijų reformos reformą „vainikuojantis“, o greičiau laidojantis pasiūlymas – leidimas nebedalyvauti privačiame kaupime ir grįžti į valstybinę „Sodros“ sistemą. Politikams neužtenka blaškytis patiems, jie nori, kad kartu blaškytųsi ir gyventojai. Gal politikai nori, kad krintant finansų rinkoms gyventojai migruotų į „Sodrą“, o rinkoms kylant – vėl bėgtų į fondus? Argumentuojama, kad daliai gyventojų gali nebeapsimokėti dalyvauti tokiame pensijų kaupimo modelyje, kurį dabar siūlo Vyriausybė. Bet tai dar viena priežastis, kodėl reikia keisti ne esamą modelį, bet grįžti prie kadaise įstatymu įtvirtintų pažadų žmonėms.
Grįžimą į „Sodrą“ propaguojantys politikai kalba apie žmonių pasirinkimo laisvę. Jeigu nuoširdžiai norima gerbti šią laisvę, kodėl tada gyventojams siūloma tik viena kryptis: į „Sodrą“ sugrįžti leisti, bet iš jos išeiti – ne? Pensijų kaupimas leistų gyventojams būti mažiau priklausomiems nuo valdžios, kurios vienintelis nuoseklumas – nuoseklumo nebuvimas. Turint omenyje, jog pensijų reforma buvo atlikta dėl „Sodros“ netvarumo, liūdna, kad šiam netvarumui pasireiškus buvo pakirsta šaka, kuri gali leisti būsimiems pensininkams išsigelbėti.

Kaetana Leontjeva
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Seimo pavasario sesijoje švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui planuojama inicijuoti interpeliaciją. Atstatydinti ministrą opozicijos atstovai sieks po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad pagrindiniam šalies įstatymui prieštarauja Mokslo ir studijų įstatyme buvusi numatyta tvarka, kai studentų mokymosi rezultatai vertinami kas dvejus metus, taip pat tai, kad sudarant aukštųjų mokyklų tarybą akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos. Tačiau G.Steponavičius nemano, kad interpeliacija pavyks, ir yra pasiryžęs tęsti pradėtus darbus. Apie tai ir pokalbis su ministru.

VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad galimą interpeliaciją planuoja palaikyti net koalicijos partneriai – Liberalų ir centro sąjunga?
G.S.: Nenorėčiau niekaip vertinti ir laikausi nuomonės, kad kol dirbame koalicijoje, neturėtume užsiiminėti pigiu populizmu dėl politinių ar rinkiminių tikslų. Be to, diskusijos, kurios šiuo metu vyksta politinėje arenoje tarp konservatorių ir liberalcentristų dėl vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, gali atvesti prie koalicijos sudėties pasikeitimų. Jeigu vis dėlto man bus inicijuojama interpeliacija, esu pasiruošęs pasinaudoti galimybe dar kartą pristatyti tuos darbus, kuriuos darome. Neabejoju jų prasmingumu, todėl nebijau prisiimti atsakomybės. Daugelį metų vilkinti pertvarkų procesai švietimo sistemoje buvo išjudinti iš mirties taško, todėl natūralu, kad nėra vienareikšmiško jų vertinimo.
VEIDAS: Nejaugi Jūs pats nematote klaidų, padarytų reformuojant aukštojo mokslo sistemą?
G.S.: Tokia didelė sisteminė pertvarka nėra šventa karvė, tad išryškėjo trūkumų, kuriuos šalinome. Buvo padaryta dalis būtinų pakeitimų po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, tačiau jie negriauna reformos esmės. Dar sausio mėnesį pakeista rotacijos tvarka, kuri nuo šių metų vyks kas semestrą ar metus. Seime jau įregistruotas įstatymo pakeitimo projektas dėl aukštųjų mokyklų valdymo modelio. Jis suteiks daugiau aiškumo, kokios funkcijos priklauso senatui, kokius įgaliojimus turės aukštųjų mokyklų vadovai ir tarybos.
Taip pat ten, kur neveikė konkurencijos principai pasiskirstant stojantiesiems į specialybes, reikalingas valstybei, patvirtinome tikslinę studijų finansavimo tvarką. Ja remiantis į nepopuliarias specialybes be konkurso šiemet bus priimta 140 studentų. Tačiau ir pačios aukštosios mokyklos turi dėti pastangas, kad jų studijų programos, tarp jų ir valstybei reikalingose srityse, atitiktų rinkos poreikį. Reformuojant aukštąjį mokslą tam ir buvo išplėstos aukštųjų mokyklų galimybės veikti, kad jos galėtų demonstruoti gebėjimus pritraukti studentų.
VEIDAS: Ar viską palikus reguliuoti rinkai Lietuva neliks be kai kurių reikalingų specialistų? Pavyzdžiui, baiminamasi, kad Lietuvoje artimiausiu metu gali pritrūkti žemės ūkio specialistų ar sporto trenerių, nes jaunuoliai nenori studijuoti šių specialybių.
G.S.: Skirti valstybės finansuojamas vietas – paprasčiausias kelias. Kai pas mane ateina, pavyzdžiui, tekstilės pramonės atstovai prašyti šiai studijų krypčiai skirti fiksuotą vietų skaičių, aš klausiu verslininkų, kiek jie dėjo pastangų, kad aukštosios mokyklos išgirstų jų balsą ir studijų turinys būtų pakeistas pagal tai, ko reikia pramonei. Kiek būta bendrų su aukštosiomis mokyklomis pastangų, kad šios specialybės būtų patraukliai pristatytos mokyklose?
VEIDAS: Ir verslo, ir mokslo atstovai skundžiasi, kad neranda bendros kalbos. Ar valstybė skatina šių sektorių susišnekėjimą ir bendradarbiavimą?
G.S.: Pastaraisiais metais pastebime daugiau verslo ir mokslo bendradarbiavimo užuomazgų, nes jam skatinti buvo skiriama nemažai lėšų iš ES struktūrinių fondų. Pavyzdžiui, investuota į integruotus mokslo, studijų ir verslo slėnius. Universitetuose daugėja dėstytojų, turinčių patirties verslo srityje. 2008 m. tokių buvo maždaug 7 proc., dabar – 13 proc. Tiesa, tokių tradicijų kaip JAV ar Didžiojoje Britanijoje, kai daugelis mokslininkų ne tik dėsto, bet ir plėtoja savo įsteigtą verslą, dar nėra. Tačiau stebuklų per kelerius metus negali įvykti, tam reikia laiko.
VEIDAS: Daugelio įmonių vadovai mokslus baigusius jaunuolius priversti iš naujo mokyti darbui reikalingų dalykų. Kodėl aukštosiose mokyklose skiriama nepakankamai dėmesio praktiniams įgūdžiams?
G.S.: Keliasdešimt milijonų litų iš ES struktūrinių fondų buvo skirta kurti praktikų modeliams, kuriuos rengė įvairios asocijuotos verslo struktūros kartu su aukštosiomis mokyklomis. Tad dabartiniai trečiakursiai jau turi galimybę aktyviai praktikuotis dar studijuodami. Pavyzdžiui, operuoti virtualioje klinikoje arba teorines žinias taikyti virtualioje bankininkystės sistemoje. Prieš dvejus metus buvo patvirtinta tvarka, kad pedagoginės krypties studijose ne mažiau kaip trečdalį kreditų per visą studijų laikotarpį sudarytų praktika.
VEIDAS: Daug kalbama ir apie tai, kad būtina stiprinti profesinį mokymą, tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja neigiamas požiūris į profesines mokyklas. Tiesą sakant, profesinis mokymas šiuo metu Lietuvoje išgyvena itin sunkius laikus.
G.S.: Stereotipus sunku įveikti, tačiau atsinaujinimas vyksta visose švietimo sistemos grandyse. Jau yra nemažai puikiai dirbančių profesinių mokyklų, į kurias patenka ne visi norintys. Vis dėlto šiuo metu dar neproporcingai didelis skaičius žmonių renkasi aukštąsias mokyklas. Tad profesinį mokymą svarbu stiprinti. Įgyvendiname 43 projektus, per kuriuos visų Lietuvos regionų profesinės mokyklos bus aprūpintos modernia įranga, atnaujintos jų bazės. Tam skirta beveik 300 mln. Lt. Per artimiausius dvejus metus matysime visai kitą profesinių mokyklų paveikslą.
VEIDAS: Šiandien jaunuoliai rinkdamiesi profesiją sulaukia labai mažai pagalbos, tad patys priversti susigaudyti, kokios specialybės bus perspektyvios po ketverių metų. Kada bus pokyčių mokinių profesinio orientavimo srityje?
G.S.: Jeigu kas nors tikisi, kad valstybė tiksliai pasakys, kiek ir kokių specialybių reikės po ketverių ar penkerių metų, tai tėra lūkestis. Jį patenkinti sunku, nes mūsų ekonomikos struktūra dinamiškai keičiasi. Kitos pasaulio šalys prognozuoja, kad atsiras tokių specialybių, kurioms šiandien net nėra rengiama. Rinkdamasis specialybę jaunuolis situaciją pirmiausia turėtų vertinti iš savo atskaitos taško ir savęs paklausti, ką norėtų gyvenime veikti.
VEIDAS: Tai kokios tuomet profesinio informavimo taškų, veikiančių visose Lietuvos mokyklose, funkcijos?
G.S.: Šiemet universitetuose ir kolegijose trylikoje studijų sričių skirta daugiau kaip septyniolika tūkstančių valstybės finansuojamų vietų. Tai atspindi valstybės poreikį. Toliau pasirinkimas priklauso nuo pačių moksleivių gebėjimo įvertinti ir atsirinkti informaciją. Svarbu užduoti ne abstrakčius klausimus, pavyzdžiui, kas yra teisė ar vadyba, o išsiaiškinti, kokia vienos ar kitos studijų programos kokybė konkrečiame universitete. Tokia informacija turėtų būti suteikta profesinio informavimo taškuose. Artimiausiais metais investuosime nemažai lėšų, kad mokytojai galėtų profesionaliau informuoti mokinius. Dar matome erdvės profesiniam orientavimui mokyklose stiprinti, ir tas bus daroma.
VEIDAS: Planuojama ir pačios mokyklos struktūros pertvarka. Vietoj vidurinių mokyklų atsiras pradinės mokyklos, 8 klasių progimnazijos, 10 klasių pagrindinės mokyklos ir gimnazijos – 12 klasių kaimo vietovėse bei 4 klasių didesniuose miesteliuose ir miestuose. Ar tai sustiprins pradinį ir vidurinį mokymą?
G.S.: Dėl demografinių procesų ir emigracijos mažėjant mokinių skaičiui, būtina pertvarkyti mokyklų tinklą. Iki 2015 m. daugelyje savivaldybių natūraliai bus pereita prie naujos struktūros. Vadovaujamės nuostata, kad kuo mažesnis vaikas, tuo mokykla turi būti arčiau namų. Vėliau turi būti sudarytos kokybiškos mokymosi sąlygos tiek sukuriant komfortišką aplinką, tiek aprūpinant reikalingomis priemonėmis ir užtikrinant pedagogų profesionalumą. O visa tai įmanoma tik pertvarkius tinklą ir išsprendus patogaus mokinių pavėžėjimo iki mokyklos klausimą.
VEIDAS: Kodėl Lietuvoje niekaip neįsitvirtina liberali šiuolaikinio ugdymo filosofija, orientuota į kūrybiškumo ugdymą? Ar pertvarkius mokyklų tinklą keisis ugdymo procesas?
G.S.: Teko paveldėti situaciją, kai akcentas mokykloje dedamas į reikalavimą išmokti, atkartoti, o ne lavinti gebėjimus. Per šituos metus padaryta keletas svarbių sprendimų. Vienuoliktų ir dvyliktų klasių mokiniams susiaurinta medžiagos, kurią reikia išmokti, apimtis. Tad daugiau erdvės lieka savarankiškai, sprendimus gebančiai priimti asmenybei ugdyti.
Skatiname mokyklas įsitraukti į novatoriškus, kūrybiškus projektus. Štai šeši šimtai mokyklų dalyvauja projekte, per kurį į mokyklas ateina rašytojai, muzikantai, aktoriai ir bendradarbiaudami su mokytojais diegia kūrybiškumą. Kitais mokslo metais maždaug šimto mokyklų penktokai vietoj vadovėlių naudosis planšetiniais kompiuteriais. Tai atsinaujinančio ir kūrybiškesnio požiūrio į ugdymą dalis.
Reikia pabrėžti, kad tai ne proginiai veiksmai, o visuma sprendimų, kurie suteikia mokykloms galimybę dirbti kūrybiškiau. Aš, kaip ministras, negaliu pasakyti, kad visi mokytojai staiga taps kūrybingi, tačiau daugelis tai priima kaip pozityvias paskatas, padedančias tobulėti.

Nuo 2012-ųjų pensininkais taps vis vyresni žmonės. Tačiau veikiame pagal modelį: pirma pavėlinti pensinį amžių, o tik paskui galvoti, ką dėl to daryti.

 

Kai prieš kelis mėnesius lankydamasis Varšuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas užsuko į naktinį barą išlenkti bokalo alaus, jį aptarnavo kokių šešiasdešimties metų padavėja. V.Majauskas dėl to šiek tiek nustebo, bet kolegos lenkai paaiškino: ilgakojės gražuolės išlėkė dirbti į Vokietiją, nes ten už tą patį darbą mokama du tris kartus daugiau. Taigi, kad ir kaip Varšuvos barų bei naktinių klubų savininkai norėtų jaunesnių padavėjų, pasirinkimo šiandien jie nebeturi.

Emigracijos iš Lietuvos mastai lenkia kaimynų lenkų, o daugiausia išvažiuoja būtent jauni darbingo amžiaus žmonės, šeimos su vaikais. Lietuvos visuomenė sparčiai senėja: vertinant pagal dabartines tendencijas, 2050 m. šešiasdešimtmečiai ir vyresni sudarys net 45,6 proc. Lietuvos gyventojų. Tad, kaip rodo tyrimai, jau greitai pristigsime darbo jėgos, dėl to ims mažėti BVP, nebebus kam padengti pensijų ir kitų socialinės apsaugos išlaidų.

Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, mėgina gelbėtis vėlindama pensinį amžių. Tačiau ar tam rengiasi darbo rinka?

 

Vyresni neišmano moderniųjų technologijų

Prognozuojama, kad dėl pensinio amžiaus vėlinimo pensininkų šiemet sumažės 2,4 tūkstančio, arba 0,4 proc. Prognozuojama, kad tai leis „Sodrai“ sutaupyti apie 54 mln. Lt. Pensinis amžius vėlinamas laipsniškai, tad kol kas skaičiai neįspūdingi, bet ši suma tolydžio didės. „Sodros“ biudžetui tai itin aktualu – 2012 m. jis vėl planuojamas su didesniu kaip 2,1 mlrd. Lt deficitu.

Taigi pensijoms kažkiek sutaupysime, tačiau ką tai reiškia darbo rinkai? Ar išties daugės dirbančių vyresnio amžiaus žmonių, kai nedarbas ir šiemet dar sieks apie 15 proc., o, Lietuvos darbo biržos duomenimis, ir ligšioliniam pensiniam amžiui esant beveik trečdalį visų ilgalaikių bedarbių sudaro vyresni nei 50 metų gyventojai. Vyresniems žmonėms įsidarbinti ir taip itin sudėtinga, o kelias iki pensijos dabar dar pailgėja.

Kodėl darbdaviai nenori įdarbinti vyresniųjų, priežastys kelios. Už darbo rinkos borto vyresnius žmones išstumia ir tokių įgūdžių, kokių reikia šiandienos darbo rinkai, stoka. Pasak bendrovės „DNB investicijų valdymas“ generalinio direktoriaus, Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos prezidento Šarūno Ruzgio, kvalifikuotas specialistas turės paklausą bet kokio amžiaus, bet nemažai pagyvenusių dabar patenka į atsilikimo nuo naujųjų technologijų spąstus.

Priežastis aiški, tačiau nuoseklių valstybės pastangų didinti vyresnio amžiaus žmonių moderniųjų technologijų raštingumą nematyti, o darbdaviai kol kas turi iš ko rinktis.

„Nepamirškime, kad studentų skaičius tūkstančiui gyventojų yra vienas didžiausių Europoje. Natūralu, kad esant tokiai pasiūlai darbdaviui pigiau ir patogiau „nusipirkti“ jauną žmogų ir jį pagal savo poreikius išsiugdyti, nei samdyti vyresnį“, – svarsto Š.Ruzgys.

Ekspertai artimiausiu metu neįžvelgia jokių grėsmių, kad pensinio amžiaus vėlinimas gali lemti jaunimo nedarbo didėjimą. Vilniaus universiteto docento ekonomisto Teodoro Medaiskio manymu, konkurencija dėl darbo vietų tarp jaunimo ir senimo yra labiau prietaras nei tiesa, nes praktika rodo, kad atleidus vyresnį žmogų dažnai naikinama ir pati darbo vieta, tad jos nelieka ir jaunam.

 

Dirbti gal ir norėtų, bet nepajėgia

Į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iš verslo atėjęs Darbo departamento direktorius V.Majauskas pastebi, kad Lietuvoje 55-erių metų žmogaus jau niekas nebenori priimti į darbą ne tik todėl, kad neretai jo kvalifikacija nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jis nemoka naudotis naujomis technologijomis, bet ir todėl, kad lietuviai būna ne pagal metus susenę, ligoti, o kokia nauda darbdaviui iš ligonio? Lietuvių gyvenimo trukmė ES – viena mažiausių. „Juk patys matote, kad Lietuvoje pilnos kapinės šešiasdešimtmečių vyrų“, – dėsto V.Majauskas, prisipažindamas, kad ir jis pats, būdamas 57-erių, jau kenčia nuo nugaros, šonų skausmų ir kitų negalavimų, tad susimąsto, kas jo laukia dar po aštuonerių metų – ar iš viso bepajėgs dirbti.

Po to, kai Seimas nusprendė nuo 2012 m. Lietuvoje laipsniškai vėlinti pensinį amžių – moterims keturiais mėnesiais, o vyrams dviem mėnesiais per metus, kol 2026-aisiais tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeis būdami 65 metų, tokių klausimų ėmė kilti daugeliui. Vėlinant pensinį amžių motyvuota, kad dabar Lietuvos vyrai, sulaukę pensijos amžiaus, 62,5 metų, vidutiniškai gyvena dar 13 metų, o moterys (jos į pensiją išleidžiamos 60-ies) – 19 metų. Tačiau užmiršta pridurti, kad įvairūs tyrimai rodo, jog paskutinę gyvenimo dekadą mūsų šalies senjorai, ypač moterys, paprastai būna daug ligotesni nei vakariečiai.

Neseniai V.Majauskas dalyvavo Europos darbo biržų bei darbo rinkos politiką vykdančių valdžios institucijų vadovų susitikime, kuriame daug kalbėta, kaip vėlinant pensinį amžių vyresnio amžiaus žmones labiau įtraukti į darbo rinką. Jam padarė įspūdį kai kurių didžiųjų Vakarų įmonių patirtis siekiant pailginti savo darbuotojų darbingumą. Pavyzdžiui, garsi Vokietijos įmonė „Basf“ savo darbuotojams nuo 45-erių metų sudaro sąlygas reguliariai tikrintis sveikatą. Įmonės personalo skyriui žinoma kiekvieno darbuotojo sveikatos būklė. Paaiškėjus negalavimui darbuotojai gauna reikiamą gydymą. Taip užbėgama ligoms už akių, darbuotojai ilgiau išlieka darbingi.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas pabrėžia, jog daugelyje Vakarų Europos šalių kolektyvinėse sutartyse yra numatytos tam tikros priemonės, kaip pagerinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, jų sveikatos būklę, kad jie galėtų dirbti ilgiau; jie neretai perkeliami iš pavojingų darbų į mažiau pavojingus ir t.t. „Mes pradedame šnekėtis ir su profsąjungomis, ir su darbdaviais, kad ir per kolektyvines sutartis būtų užtikrintas vyresnio amžiaus žmonių ilgesnis buvimas darbo rinkoje“, – tvirtina viceministras. Tačiau jis pabrėžia, kad vyresnių žmonių išlikimu darbo rinkoje turi rūpintis ir valstybė.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Taip naujas susiaurintas vidurinių mokyklų 11–12 klasės mokymo programas vadina švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Su juo kalbėjomės apie bendrojo ugdymo tendencijas bei perspektyvas 2012 m.

PROGNOZĖS: Teigiama, kad bendrojo ugdymo sistemoje nebereikia revoliucinių pertvarkų – reikia tobulinti tik atskiras jo dalis. Ar sutinkate su tuo?

G.S.: Nuolatinis atsinaujinimas ir natūrali kaita turi būti suprantama ne kaip kažkas primesta, o kaip tai, kas leidžia mums reaguoti ir atliepti nūdienos gyvenimo iššūkius. Ten, kur pokyčiai reikalingi, jie diegiami gerai pasirengus ir įtraukiant švietimo bendruomenes. Geriausias pavyzdys – nuo šių mokslo metų pradžios startavusios atnaujintos vidurinių mokyklų 11–12 klasės mokymo programos, kuriose buvo siaurinamos privalomos išmokti medžiagos apimtys, paliekant daugiau erdvės kūrybiškam mokytojų darbui su mokiniais.

PROGNOZĖS: Ar nemanote, kad mokymo programų susiaurinimas gali lemti siauresnę vaikų pasaulėžiūrą, mažesnį intelekto koeficientą?

G.S.: Lazda turi du galus. Iš tėvų ir moksleivių girdime, kad krūviai labai dideli, išmokti reikia labai daug. Ir neretai tas mokymasis tampa rengimusi ne gyvenimui, o tik egzaminų išlaikymui – tai yra žinių atkartojimas, kalimas. Todėl matome prasmę siaurinti vyresnėse klasėse būtinos išmokti medžiagos apimtis, kad būtų daugiau erdvės savarankiškam darbui, praktiniam žinių pritaikymui. Pavyzdžiui, mokytis lietuvių kalbos, istorijos ar geografijos taip, kad ji būtų siejama ir su konkrečia gyvenamąja vieta, bendruomene.

Diegiant naujas programas turėtų vyrauti diskusijos, mokinių skatinimas klausti, ne monologas, bet dialogas. Man nesmagu, kai nuvykęs į mokyklą Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją matau, kad himnas giedamas iš pareigos, istoriniai tekstai ar eilėraščiai skaitomi be ugnelės. Tikrai nepasieksime užsibrėžtų tikslų, vien reikalaudami mokėti, be jaunų žmonių refleksijos ir savo autentiško santykio su tuo, ką jie mokosi, atradimo.

PROGNOZĖS: Ar galima sakyti, kad kalimas mintinai ir lemia, kad Lietuva toli gražu nepirmauja tarptautiniuose įvairių moksleivių gebėjimų tyrimuose?

G.S.: Autoritetingiausių tarptautinių organizacijų tyrimai rodo, kad mūsų mokiniai neblogai pasirodo per atkartojimo užduotis, tačiau jiems sunkiau sekasi savarankiškai mąstyti, vertinti, suvokti procesus. Vis dėlto prieš kelias savaites paskelbtoje žurnalo „The Economist“ atskirų valstybių analizėje apie mokinių pasiekimus ir situaciją švietimo srityje sakoma, kad Lietuva yra tarp dešimties pasaulio valstybių, kurios padarė didžiausią pažangą per 1995–2007 m. Tarptautinių ekspertų teigimu, efektyviausia švietimo sistema yra ten, kur mokyklų veikla decentralizuojama, daugiau dėmesio skiriama individualiems blogai besimokančių vaikų poreikiams, kur yra galimybė rinktis skirtingų tipų mokyklas, keliami dideli profesiniai reikalavimai mokytojams.

Galiu pasakyti, kad ir be šių ekspertų įžvalgų per trejus darbo metus visoms šioms kryptims ieškojome sprendimų ir juos taikėme. Mokyklų vadovams ir bendruomenėms suteikėme daugiau finansinės ir sprendimų laisvės, veikia skirtingų tipų mokyklos. Stipriname mokytojų rengimą – jau antri metai universitetuose įgyvendinami pedagoginių studijų pokyčiai ir tam skiriamas papildomas finansavimas.

PROGNOZĖS: Tarytum nebelieka tradicinės mokyklos – atsiranda gimnazijos, progimnazijos, įvairios klasės po daugiafunkcių centrų stogu. Kokia Lietuvos ateities mokykla?

G.S.: Nenustumdami į šalį esminių vertybių, manome, jog mokykla turi gebėti pasinaudoti laikmečio teikiamomis galimybėmis, kad pamoka taptų įdomesnė ir pats mokytojas gautų impulsą tobulėti kartu su mokiniais. Klausydamasis nuogąstavimų, kad nebėra tradicinės mokyklos, pabrėžiu: nėra nė vienos tokios pačios mokyklos, nes jose dirba skirtingi žmonės. Kiekviena mokykla kuria savo unikalų veidą. Norime paskatinti, kad mokyklos nelauktų iš mūsų kažkokio unifikuoto modelio suformulavimo, o pačios galėtų keistis tarpusavyje savo įdomia, autentiška patirtimi. Tuos patirties mainus skatiname su ES pagalba, pavyzdžiui, per projektą „Lyderių laikas“, Lietuvos mokytojų novatorių forumą. Ateities mokykla statoma jau šiandien – savarankiška, kūrybinga ir atsakinga.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos verslo konfederacijos nuomone, dalis naujai siūlomų mokesčių gali būti naudingi, tačiau skubotas jų įvedimas neduos greito racionalaus efekto, todėl jų svarstymas turėtų būti nukeltas į ateinančius metus.

Būtina aiškiai motyvuoti kiekvieną pakeitimą, identifikuoti ekonominę naudą bei įvertinti administravimo sąnaudas. Chaotiškas mokesčių tarifų ir naujų mokesčių projektų svarstymas sukuria neapibrėžtumą Lietuvos įmonėms ir gyventojams, slopina naujų darbo vietų kūrimą, komplikuoja šalies tarptautinį įvaizdį ir investicijų atėjimą.

 

Nekilnojamo turto apmokestinimas yra vienas iš mokesčių, galinčių reikšmingai prisidėti prie biudžeto formavimo, tačiau reikėtų svarstyti apie jo visuotiniškumą. Todėl, prieš priimant sprendimus, reikia atlikti studiją, kiek tokie mokesčiai sugeneruos pinigų ir kiek kainuos jų administravimas. LVK teigiamai vertina tokio mokesčio galimybę, nes NT mokestis ateityje galėtų užkirsti kelią galimiems rinkos kainų burbulų susidarymams, didinti NT prieinamumą neturtingesniems visuomenės sluoksniams. NT mokesčiai trumpuoju periodu galėtų padidinti turto apyvartumą, kai būtų skaldomi ir optimizuojami sukaupto turto, kuris gali būti ir nenaudojamas, portfeliai, o tai vėlgi teigiamai gali atsiliepti turto prieinamumui. Šie argumentai rodo, kad toks mokestis negali būti priimtas paskubomis ir, tuo labiau, šiais metais, be detalesnių diskusijų.

 

Automobilių bei transporto priemonių mokesčiai, skaičiuojant juos ne nuo kainos, o nuo galios, vargu ar atliks savo funkciją – apmokestinti prabangą ir mažinti turtinę atskirtį. Dalis brangių ir prabangos automobilių nebus apmokestinti, o ne tokie brangūs, bet galingesnius variklius turintys automobiliai, pateks po šiuo apmokestinimu. Galingesnius variklius turintys automobiliai ir taip sumoka didesnius mokesčius per akcizus, nes sunaudoja daugiau degalų, ir mokesčio progresija atsiranda sumokant daugiau degalų akcizo. Norint apmokestinti prabangius automobilius, reikėtų orientuotis į jų kainą. Be to, automobilių mokestis gali versti gyventojus persėsti į senesnius automobilius, o tai kenktų eismo saugumui bei potencialiai didintų taršos kiekius.

 

Ypatingą dėmesį atkreipiame į pensijų sistemos reformas. Motyvai, kad laikinai reikia nutraukti 2 proc. mokėjimus į privačius pensijos fondus vardan dabartinių pensijų dydžio reiškia, kad bus vykdomas ne realus taupymas, o tiesiog vienos amžiaus grupės supriešinimas su kita. Skubotas pensijų reformos stabdymas reiškia, kad bus pakirstas pasitikėjimas šia sistema, nes pervedimai į privačius fondus palaipsniui buvo mažinti ne kartą, nuo 5,5 proc. iki esamų 2 proc. Visiškas įmokų sustabdymas reikštų šios sistemos žlugdymą, nes ji paremta ilgalaikiu investavimu ir kaupimu. Siūlome nuosekliai diskutuoti apie šios sistemos tobulinimą ateinančiais metais, bet ne skubotai ją stabdyti. Verta svarstyti sistemos įmokų keitimą bei galimybę, kad patys būsimi pensininkai pervestų papildomas įmokas nuo gaunamų atlyginimų, aplenkiant Sodros sistemą, kaip tai daroma Skandinavijos šalyse. Įmokų stabdymas sukompromituotų sistemą. LVK siūlo ją palaipsniui sureguliuoti, siekiant, kad per kelis dešimtmečius būtų sukurta tokia sistema, kai bazinė pensija mokama iš valstybinio socialinio draudimo, o kiekvieno pensininko pagrindinė pensija būtų gaunama iš kiekvieno asmens privačiai sukauptos sumos.

 

Darbo jėgos ir kapitalo apmokestinimo didinimas gali kelti grėsmę Lietuvos gamintojų konkurencingumui tarptautinėse rinkose bei naujų investuotojų pritraukimui į šalį. „Eurostat“ duomenimis, šiuo metu Lietuvos darbo sąnaudų mokestinė našta, rodanti, kokia darbo užmokesčio fondo dalis tenka valstybei o ne darbuotojui, yra viena didžiausių ES ir viršija tokių valstybių, kaip Danija, mokestinę naštą. Ypač didelis apmokestinimo progresyvumas egzistuoja jau dabar, nes įmokos Sodrai yra neribojamos, išskyrus kai kurias laisvąsias profesijas, o visos išmokos – bedarbio, motinystės, senatvės pensijos – yra apribotos gana žemame lygyje. Todėl didesnes nei vidutines pajamas gaunantys šalies gyventojai ir taip yra apmokestinti santykinai didesniais mokesčiais. Tolimesnis darbo mokesčių didinimas gali paskatinti pajamų slėpimą bei protų nutekėjimą. Esant laisvam darbo jėgos judėjimui, Lietuvos darbdaviai dėl darbo jėgos konkuruoja ne tik šalies viduje, bet ir su kitomis ES šalimis. Įvedus progresinį pajamų mokestį, kad ir nuo 3000 litų, susidarytų paradoksali padėtis, kai Lietuvoje už 1000 eurų „į rankas“ gaunantį darbuotoją darbdavys mokėtų maždaug 1000 eurų mokesčių, nes šiuo metu mokesčiai sudaro 42 proc. darbo vietos kainos. Tuo tarpu nuo tą patį 1000 eurų gaunančio darbuotojo Suomijoje, Olandijoje ar Airijoje tektų mokėti vos 15 – 20 proc. darbo vietos kainos, 1000 eurų tose šalyse yra minimalus atlyginimas.

 

Apmokestinti žmonių santaupas šiuo Lietuvoje jautriu ir tarptautinėse rinkose neapibrėžtu laikotarpiu yra ydingas dalykas. Palūkanų už indėlius apmokestinimas ekonominiu požiūriu ilgainiui gali turėti neigiamų pasekmių ekonomikos augimui, nes taupymo apmokestinimas skatins gyventojus mažiau taupyti ir daugiau išlaidauti. Šiuo metu tokio mokesčio įvedimas dar labiau sumažintų pasitikėjimą bankų sistema ir paskatintų žmonės pinigus taupyti „kojinėse“. Tai sumažintų bankuose laikomų santaupų kiekį, kuriomis yra finansuojamos visos ekonomikos investicijos.

 

Visi svarstomi pakeitimai turi būti aiškiai motyvuoti, o jų pasekmės pasvertos. Lietuvos verslo konfederacija mano, kad šių mokesčių svarstymas turėtų būti perkeliamas į pirmą ateinančių metų pusmetį, paliekant laiko diskusijoms, į kurias būtų įtraukiami asocijuoti socialiniai partneriai. Šių mokesčių sureguliavimas galėtų atsispindėti 2013 metų biudžete ir tikėtinai leistų pasiekti geresnių iškeltų tikslų realizavimo – atskirties mažinimo ir socialinio teisingumo.

 

Seimą pasiekusios Pensijų kaupimo įstatymo pataisos gali neatitikti Konstitucijos nuostatų. Tokią išvadą priėmė Seimo Teisės departamentas, analizavęs su Pensijų sistemos reforma susijusius įstatymų projektus.

Todėl šią išvadą šį trečiadienį svarstys Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas ir tik nuo jo sprendimo priklausys, ar šios pataisos bus grąžintos tobulinti, ar bus svarstomos toliau.

 

Susipažinusi su Seimo Teisės departamento išvadomis Pensijų fondų dalyvių asociacija kreipėsi į Seimo pirmininkę Irena Degutienę, atkreipdama dėmesį, kad parlamentas ruošiasi galimai pažeisti Konstituciją, ir prašydami nedelsiant inicijuoti Seimo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą in corpore ir tokiu būdu apsaugoti daugiau kaip milijono būsimųjų pensininkų interesus bei išvengti Konstitucijos nuostatų pažeidimo.

 

„Informuojame, kad šiuo metu teismuose yra dešimtys būsimųjų pensininkų bylų, kuriomis reikalaujama atstatyti įmokas, ir šias bylas nagrinėjantys teismai 2009 m. viduryje kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydami paaiškinti, ar Seimo priimtas sprendimas sumažinti įmokas, neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms“, – sakoma kreipimesi į I.Degutienę.

 

Pasak Pensijų fondų dalyvių asociacijos pirmininko Mindaugo Gedeikio, Seimo kreipimasis būtų logiškas žingsnis ir pademonstruotų politikų norą sistemiškai spręsti problemą. „Anksčiau ar vėliau Konstitucinis Teismas nagrinės šį klausimą, nes turės atsakyti į kitų teismų paklausimus. Jeigu bus priimtas nutarimas, kad įstatymai prieštarauja Konstitucijai, Seimas vėl turės grįžti prie šio klausimo ir atšaukti savo sprendimus, kompensuoti žalą. Prašydamas Konstitucinio Teismo šį klausimą svarstyti be eilės parlamentas parodytų norą spręsti klausimą racionaliai ir apsaugoti piliečių teises nuo galimo jų pažeidimo“, – sakė M. Gedeikis.

 

Pensijų fondų dalyvių asociacija laikosi nuomonės, kad sumažintos įmokos į būsimųjų pensininkų sąskaitas turi būti ne tik atstatytos, bet ir kompensuotos, kaip tai nuspręsta padaryti su esamų pensininkų pensijomis. Asociacijos skaičiavimais, valstybė iš milijono būsimųjų pensininkų dėl sumažintų įmokų jau paėmė apie 1,3 mlrd. litų.

 

„Esamiems pensininkams pensijos kompensuojamos nedelsiant, tuo tarpu dirbančiųjų pensijomis pasirūpinti pamirštama arba nenorima – sumažinamos būsimosios pensijos dydį lemsiančios įmokos, vėliau pamirštami pažadai jas atstatyti bei kompensuoti“, – atkreipė dėmesį asociacijos pirmininkas M.Gedeikis.

 

Pasak jo, Pensijų fondų dalyvių asociacija mano, kad naujoji reforma yra parengta skubotai ir neapgalvotos pasekmės milijonui dirbančiųjų.

Vyriausybės siūloma Pensijų kaupimo sistemos reforma yra geranoriškas bandymas spręsti šios sistemos likimą, tačiau realybėje pokyčiai neveiks, nors milijonui būsimųjų pensininkų ir visai Sistemai sukels didelį stresą. Tokios nuomonės laikosi Pensijų kaupimo bendrovių atstovai, kurie akcentuoja, kad reformos pasekmės nėra prognozuojamos, nėra numatyti įgyvendinimo mechanizmai.

„Daugelis reformos punktų skamba patraukliai ir sveikiname Vyriausybę, kad ši siekia sustiprinti pensijų kaupimą, deja siūloma reforma nuvylė, nes atsisakoma minties atstatyti prieš pustrečių metų sumažintas įmokas, jau nekalbant apie sumažintų įmokų kompensaciją. O dalies labai svarbių naujos reformos punktų arba tiesiog nebus įmanoma įgyvendinti techniškai, arba žmonėms bus sudėtinga apsispręsti. Žinant, kad daugeliui žmonių senatvės pensija atrodo labai toli, didelė dalis jų pasielgs emociškai ir nesutiks su didesne mokesčių našta. Mes kalbame apie du trečdalius dirbančiųjų, milijoną žmonių, kuriems kils begalė klausimų ir abejonių“, – sakė Artūras Bakšinskas, Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) prezidentas.

Pasak jo, leidimas Pensijų fondų dalyviams grįžti į „Sodrą“ yra suprantamas, tačiau jis gali sugriauti sistemą, jeigu į „Sodrą“ sugrįš žymus skaičius dirbančiųjų. Tokiu atveju valstybė neišspręs ateityje gresiančio demografinio spaudimo „Sodrai“, o dirbantieji nesukaups papildomos pensijos. Taip pat lieka neaišku, ką reikėtų daryti su jo sukaupta suma fonde ir kokią papildomą pensiją jam senatvėje mokės „Sodra“ – ar ji bus sumažinta dėl laikino kaupimo, ar ją turės kompensuoti valstybė.

2003 metais diegta Pensijų kaupimo sistema numatė 5,5 % pajamų dydžio įmoką į fondą ir nenumatė prievolės papildomai mokėti. Dabar dirbantysis turės mokėti papildomai 2% (pirmus tris metus bus 1%), norėdamas gauti 4% (2%), t.y. dar mažiau nei valstybė jam pažadėjo prieš 8 metus. Tai reiškia didesnę socialinio draudimo mokesčių naštą darbo jėgai. „Siūlomą „2+2+2“ („2+1+1“) mechanizmą, kai dirbantysis pats turės mokėti 2%, mes laikome tik papildoma priemone, neišsprendžiančios ilgalaikių „Sodros“ problemų“, – salė A.Bakšinskas.

Siūlomo mechanizmo silpnoji vieta yra valstybės skatinamoji dalis. Šiuo metu norintys papildomai sukaupti pensiją gali rinktis kaupiamąjį gyvybės draudimą arba savanoriškuose III pakopos pensijų fondus, iš kurių lėšas leidžiama po tam tikro laikotarpio atsiimti. Vyriausybės siūlymas skatinti dirbančiuosius kaupti II pakopos pensijų fonduose iš esmės supainioja sistemą su savanoriškąja.

„Mes siūlėme, kad Vyriausybės paskata dirbančiajam, sutikusiam papildomai mokėti 2% (1%) nuo pajamų, būtų vienoda suma visiems, lygi 2% (1%) vidutinio darbo užmokesčio, o bent jau priklausytų nuo kaupiančiojo pajamų, tačiau negalėtų mažesni nei 2% (1%) vidutinio darbo užmokesčio. Dabartinė Vyriausybės idėja skatina kaupti mažiau uždirbančius, kuriems dažniausiai ir taip trūksta pinigų, o aukštesnes pajamas uždirbantiems ši paskata nėra pakankama, kad jie sutiktų mokėti papildomai, tad jie greičiausiai papildomai nemokės arba rinksis kitas priemones“, – sakė A.Bakšinskas.

2011 m. gegužės pabaigoje būsimųjų pensininkų turtas sudarė 4 mlrd. litų. Iš viso per metus nuo 2010 m. gegužės pabaigos būsimų pensininkų turtas padidėjo 13,5 proc., arba 474,6 mln. Lt: iš jų 361,2 mln. litų sudarė nauji pavedimai į gyventojų sąskaitas, o 113,4 mln. litų uždirbo investicijos. Iš viso fonduose yra apie 220 mln. litų daugiau nei į būsimų pensininkų sąskaitas iki gegužės 31 d. buvo pervedusi „Sodra“.

Pensijų kaupimo sistema sukurta 2003 metais, siekiant išvengti „Sodros“ mokumo krizės po kelių dešimtmečių, kai, remiantis ekspertų prognozėmis, pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiaisiais, smarkiai išaugs. Sistema leidžia laisva valia pasirinkusiems dalyvavimą pensijų kaupimo sistemoje dirbantiesiems sukaupti kapitalą papildomai pensijai, kuri būtų mokama šalia gaunamos iš „Sodros“.

Vyriausybės siūlomas naujadaras – iš trijų dalių susidedanti įmoka į pensijų fondus – galutinai kompromituoja pensijų reformą kaip tokią, teigia Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Toks sprendimas, kartu su leidimu grįžti į „Sodrą“, pakirs privataus pensijų kaupimo esmę, skatins žmones rūpestį dėl savo senatvės palikti išimtinai valstybinio socialinio draudimo sistemai, o privatus kaupimas senatvei bus numarintas dorai nė neįsibėgėjęs. LLRI ragina palaipsniui atstatyti sumažintus pervedimus į 5,5 proc. lygį ir kuo skubiau įgyvendinti esminę „Sodros“ pertvarką.

Pirmadienį Lietuvos Vyriausybė pateikė Seimui įstatymų pataisas, kuriomis siūlo leisti kaupiantiesiems privačias pensijas grįžti į „Sodrą“ kitus metus padarant „apsisprendimo metais“. Vietoje žadėto sugrįžimo prie 5,5 proc. pervedimų į gyventojų asmenines sąskaitas, esamiems pensijų kaupimo dalyviams siūloma nuo 2013 m. daugiau kaupti savo ir valstybės biudžeto sąskaita: žmogui, raštiškai neatsisakiusiam kaupti daugiau nei dabartiniai 2 proc. nuo „Sodros“ įmokų, nuo jo draudžiamųjų pajamų automatiškai būtų nuskaičiuojamas 1 proc., o iš valstybės biudžeto į jo sąskaitą būtų pervedamas 1 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio (nuo 2016 metų – po 2 proc.). Nauji pensijų kaupimo dalyviai, kurie sudarys sutartis 2012 m. ir vėliau, bus priversti pensijų kaupimui papildomai skirti iš savo kišenės.

Instituto nuomone, pasitikėjimą pensijų kaupimu pakerta tai, kad, užuot grąžinusi pervedimus į 5,5 proc. lygį ir kompensavusi praradimus dėl sumažintų pervedimų į pensijų fondus, Vyriausybė siūlo pensijų kaupimo apimtis didinti papildomomis pensijų dalyvio ir valstybės biudžeto lėšomis. „Kol Konstitucinis Teismas nepateikė sprendimo byloje dėl antros pakopos pensijų įmokų sumažinimo, tol pensijų kaupimo tvarkos keitimas turėtų būti tabu. Vyriausybė pasiūlė naujadarą, iškraipantį visą antros pensijų pakopos esmę – tai, kad pensijas kaupiančių žmonių įmokos į jų asmenines sąskaitas auga, o įmokos „Sodrai“ – mažėja. Tokiu būdu laisvų lėšų kaupimui neturintys būsimi pensininkai taip pat įgyja galimybę taupyti senatvei. Tuo tarpu Vyriausybė siūlo privatų žmogaus kaupimą paversti valstybės reikalu – būtų ne tik skiriamos subsidijos, bet ir įdiegiamas ydingas perskirstymas: lėšų kaupti neturintys mokesčių mokėtojai būtų priversti subsidijuoti tuos, kurie turi galimybių kaupti papildomai. 2012 m. ar vėliau pensijų sutartis sudarę žmonės turės tik du pasirinkimus – arba likti vien „Sodroje“, arba susimokėti papildomą 1 proc. nuo pajamų, “ – komentuoja LLRI ekspertė Kaetana Leontjeva.

LLRI atstovės teigimu, leidimas grįžti į „Sodrą“ sukompromituotų pensijų reformos idėją ir sudarytų prielaidas išvalstybintos pensijų dalies nacionalizavimui. „Rimtas smūgis pasitikėjimui pensijų reforma jau buvo suduotas šiai Vyriausybei „laikinai“ sumažinus pervedimus iš „Sodros“ nuo 5,5 iki 2 proc. Dabartiniai siūlymai parodo valdžios atstovų blaškymąsi, smukdomas pasitikėjimas pensijų reforma jai net neparodžius apčiuopiamų ilgalaikių rezultatų. Dalis būsimų pensininkų gali grįžti į „Sodrą“ vien dėl to, kad esami 2 proc. pervedimai yra per menki, o skirti papildomą procentą jie neišgali ir kaupti jiems nebeapsimoka. Antra vertus, jeigu žmogui bus leidžiama grįžti į „Sodrą“, jam taip pat turi būti leidžiama iš jos visiškai išeiti ir kaupti lėšas senatvei savarankiškai ,“ – mano K. Leontjeva.

K.Leontjeva taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendimas leisti grįžti į „Sodrą“ prieštarautų Europos Komisijos Žaliojoje knygoje „Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos“ nurodytai krypčiai pereiti prie daugiapakopių pensijų sistemų, kai gyventojai ne tik tikisi valstybinių sistemų mokamų pensijų, bet ir savarankiškai antroje pensijų sistemos pakopoje kaupia senatvei. Anot jos, leisdami grįžti į „Sodrą“, valdžios atstovai neskatintų žmonių paskirstyti apsirūpinimo senatvei riziką tarp „Sodros“ ir savarankiško kaupimo.

 

LLRI ragina iki 2 proc. sumažintus pervedimus į asmenines žmonių sąskaitas palaipsniui atstatyti į ankstesnį 5,5 proc. lygį, nes šis apkarpymas buvo laikinas ir motyvuotas bloga ekonomine padėtimi. Institutas taip pat siūlo kuo skubiau įgyvendinti esmines „Sodros“ sistemos permainas, pereinant prie universalios, fiksuoto dydžio pensijos, finansuojamos iš bendrųjų mokesčių, tuo pačiu sudarant galimybę žmonėms savarankiškai sutaupyti pakankamai lėšų senatvei.

Premjeras Andrius Kubilius parlamentarus ragina suvokti, kad šiandieniniai svarstymai apie “Sodros” ir socialinio draudimo pertvarką lems Lietuvos ilgalaikę ateitį ir šalies patikimumą tarptautinėse finansų rinkose.

“Jeigu šiandien nedarome tokių reformų, tai pensijų sistema po 2023-2024 metų patirs gilius ir ilgalaikius deficitus ir negebėjimą išsaugoti savo finansinio tvarumo”, – Seimo nariams, antradienį pradėjusiems svarstyti “Sodros” ir socialinio draudimo reformos gaires, teigė premjeras

Pasak A. Kubiliaus, šie sprendimai  labai svarbūs ir dabartiniams pensininkams: ”Nes jeigu mes priimam šiuos sprendimus ir pradedam įgyvendinti, akivaizdu, kad  mūsų finansų sistemos tarptautinėse finansų rinkose patikimumas didėja. O tai reiškia, kad skolintis galime pigiau. Tai reiškia, kad turėsime daugiau pinigų ir pensijoms šiandien mokėti”, – sakė A. Kubilius.

Jis pabrėžė, kad įgyvendinus permainas socialinio draudimo sistemoje, iki 2020 metų šalies pensijų sistema sugebės ir “išeiti” iš deficito, ir sugrąžinti skolas, ir kompensuoti sumažintas pensijas, ir iki 2012 metų jas atstatyti.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys socialdemokratas Algirdas Sysas priekaištavo, kad Vyriausybė iki šiol nepateikė konkrečių įstatymų: ”Tai dokumentas apie viską ir apie nieką. Reikia ne gairių, o labai konkrečių įstatymų, nes bedarbystė nemažėja, emigracija auga, algos įšaldytos, tad “Sodros” pajamoms didėti mažai šansų”, – kalbėjo parlamentaras.

Pagal Seime patvirtintas “Sodros” reformos, kuri numato nedidinti “Sodros” įmokų, gaires, bus parengti konkretūs įstatymai, kurių daugelio įsigaliojimas planuojamas nuo kitų metų. Be to, siūloma didinti ir suvienodinti vyrų ir moterų pensijos amžių, skatinti asmenis, auginančius vaikus.

Seimas 2010 metų pabaigoje nerado politinio sutarimo dėl pensijos amžiaus didinimo – Vyriausybė tada siūlė tvarką, pagal kurį moterų išėjimas į pensiją būtų kasmet atidedamas po 4 mėnesius, o vyrų – po 2 mėnesius, kol pasieks 65 metų ribą.

Pensijos amžius paskutinį kartą keistas 1994 metais, kai jis buvo pamažu didinami nuo 55 metų iki 60 metų moterims ir nuo 60 iki 62,5 metų vyrams.

Pavyzdžiui, siūloma ateityje papildomai remti pensijas kaupiančius šalies gyventojus, kurie augins vaikus, taip pat ir įvaikintus, ir į antros pakopos pensijų fondus savarankiškai mokės 2 proc. pajamų įmokas – tokioms šeimoms į antros pakopos pensijų fondus iš valstybės biudžeto siūloma mokėti vadinamąsias skatinamąsias įmokas – pavyzdžiui, 0,5 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio (VDU) įmokas. Kol kas neapsispręsta, ar papildoma įmoka būtų priskaičiuojama abiem tėvams, ar tik vienam. Taip pat plačiau nediskutuojama apie “vaiko auginimo formą”.

Taip pat svarstomi ir kiti skatinimo būdai – vaiko auginimo laiką įtraukti į darbo stažą arba padaryti kitas lengvatas tokiems asmenims (pavyzdžiui, pridėti taškų) apskaičiuojant pensiją pagal naują ateityje galiosiančią sistemą.

Ministerijos parengtame socialinio draudimo sistemos reformos plane numatyta, kad norintieji kaupti senatvei didesnes sumas, į antros pakopos pensijų fondus galės savanoriškai pervesti dar 2 proc. savo ikimokestinių pajamų. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus atlyginimas siektų 800 litų, jo savanoriška įmoka į fondą būtų 16 litų (per metus apie 200 litų), jeigu uždarbis būtų 2 tūkst. litų, įmoka būtų 40 litų (apie 500 litų), o jeigu 3 tūkst. – 60 litų (apie 720 litų).

Savanoriškai apsisprendusiems mokėti įmokas valstybė svarsto galimybę teikti subsidiją, kuri sudarytų 2 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Valstybės indėlis nebūtų toks pat, kaip savanoriška įmoka, nes ji būtų vienoda visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų pajamų dydžio.

Tikintis valstybės paramos, patiems prisidėti prie pensijų kaupimo sistemos naudingiausia būtų tiems šalies gyventojams, kurie gautų mažesnes negu VDU uždarbius.

Vidutinis darbo užmokestis 2010 metų ketvirtąjį ketvirtį siekė 2121 lito, todėl jeigu šiuo metu galiotų pensijų kaupimo sistema 2+2+2, valstybė per mėnesį prisidėtų 42 litais – maždaug 500 litų per metus.

Seimo aptariamose gairėse numatytas senatvės pensijų apskaičiavimas arba pagal virtualių sąskaitų sistemą, arba pagal taškus, o kuri sistema bus pasirinkta vėliau spręs Vyriausybė ir teiks svarstyti Seimui.

Gairės numato, kad dėl to paties draudiminio įvykio negalės būti mokamos kelios socialinio draudimo išmokos. Siekiama nustatyti, kad visos išmokos daugiau priklausytų nuo gyventojų sumokėtų įmokų.

Bazinę pensiją (vietoj socialinio draudimo bazinės pensijos, socialinio draudimo našlių pensijos ir šalpos pensijos) siūloma mokėti iš valstybės biudžeto.

Socialinio draudimo reformos kūrėjai siūlo ateityje socialinės pašalpos dydį nustatyti, atsižvelgiant į šeimos narių skaičių – pirmam šeimos nariui būtų mokama 100 proc. valstybės remiamų pajamų dydžio pašalpa – 350 litų, antram – 70 proc. o trečiam ir likusiems – po 80 proc..

Dabar socialinė pašalpa siekia 90 proc. valstybės remiamų pajamų – neturintys jokių pajamų gyventojai gauna 315 litų, nepriklausomai nuo to, kiek šeimoje yra narių.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) ir Italijos premjeras Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis) antradienį Romoje sutarė kartu tobulinti Šengeno susitarimus, paskelbė Prancūzijos žiniasklaida.

“Mes norime, kad Šengenas gyvuotų, o tam, kad jis gyvuotų, Šengenas turi būti reformuotas”, – dienraščio “Le Figaro” tinklalapyje cituojami N.Sarkozy žodžiai, pasakyti po susitikimo.

Didžiulis pabėgėlių srautas, pirmiausia iš Tuniso ir Libijos per Italiją į Prancūziją sukėlė įtampa tarp dviejų kaimyninių Europos valstybių. Nelegali migracija ir Prancūzijos galimybės priimti didžiulius srautus migrantų tapo aštrių politinių diskusijų šalyje tema.

Tą pačią dieną kasdien rengiamoje Europos Komisijos spaudos konferencijoje Briuselyje migrantų iš pietų Viduržemio regiono šalių sukėlė plačią diskusiją.

Oficialus Europos Komisijos atstovas Olivier Bailly (Olivjė Baili) atsisakė komentuoti Romoje vykusį Italijos ir Prancūzijos vadovų susitikimą, pažymėdamas, kad išvadas bus galima daryti, kai Briuselis gaus konkrečius šalių pasiūlymus.

“Vertinant Europos Komisijos požiūriu, aišku, kad atėjo metas grįžti prie kai kurių Šengeno kodekso nuostatų, pavyzdžiui, apie galimą mechanizmą, kuris patikslintų, kaip ES narės gali įvesti savo vidaus sienų kontrolę, tarkim, tam tikrą sienos atkarpą”, – sakė O. Bailly.

Pasak jo, prieštaravimų tarp Prancūzijos ir Italijos kilo šioje srityje. “Suprantama, turime ką patikslinti šioje srityje, kad ir Šengeno kodekso 23-iojo straipsnio taikymą (laikinas vidaus sienų kontrolės įvedimas), ir dirbame šia kryptimi”, – sakė Europos Komisijos atstovas.

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pasigenda platesnių diskusijų su interesų grupėmis dėl rengiamos pensijų sistemos pertvarkos gairių.

“Komitetuose jau yra gana daug atvirumo, tačiau ne visi komitetai pakankamai gerai organizuoja tokias diskusijas, kurios vyksta mūsų kitose salėse, kada susirenka įvairios interesų grupės. (…) Negaliu sakyti, kad tų diskusijų visai nevyksta, bet galbūt nepakankamai daug arba ne taip plačiai, kaip norėtųsi”, – sakė I. Degutienė trečiadienį interviu “Žinių radijui”.

Parlamento vadovės manymu, tinkama erdvė tokioms diskusijoms dėl ‘Sodros” reformos gairių būtų internetas.

“Ženkliai yra praplėsta interneto bazė ir internetu mes irgi galime turėti plačias diskusijas dėl “Sodros” reformos gairių, kur tikrai galės internautai rašyti savo atsiliepimus, juos paskui sistemina komitetas, ir mes turime žymiai platesnės visuomenės nuomonę. Ne visi gali fiziškai susirinkti, bet internetu ir elektroniniu būdu puikiai gali bendrauti ir diskusijos gali būti žymiai platesnės”, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė paaiškino, kad po išsamesnių diskusijų galima tikėtis ir konkrečių Vyriausybės išvadų dėl “Sodros” reformos gairių. Pasak Parlamento vadovės, aiškius atsakymus dėl savo ateities turi gauti tiek dabartiniai, tiek būsimieji pensininkai. “Jeigu mes patvirtiname pateiktas gaires, kaip šiandieninis pensininkas gyvens? Ar jam pensija didės, ar liks tokia pati? Ar skaičiavimo sistema bus ta pati? Ar naujos gairės ir pagal tas gaires priimti įstatymai nepakeis jo šiandieninės situacijos?” – dabartiniams pensininkams rūpimus klausimus vardino I. Degutienė.

Atsakymus, pasak Seimo Pirmininkės, turi gauti ir dabar jauni žmonės, kuriems iki pensijos liko 25-30 metų.

“Kokio dydžio jis gali prognozuoti, kad gaus pensiją? Ar jis galės normaliai gyventi? Kaip per darbingus metus jam reikės dalyvauti kaupiamuose fonduose? Kiek reikės mokėti arba kiek valstybė už tai mokės?”, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkės įsitikinimu, galutinį sprendimą bus galima priimti tik po plačių diskusijų su interesų grupėmis.