Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šią savaitę baigtame rengti pensijų sistemos reformos priemonių plane numatoma galutinai įteisinti iki 2 proc. sumažintą asmens draudžiamųjų pajamų kaupiamąją įmoką į pensijų fondus, didinti vyrų ir moterų pensinį amžių iki 65 metų, o 2,7 mlrd. litų siekiantį “Sodros” deficitą panaikinti per trejus-ketverius metus.

Reformuojant socialinio draudimo sistemą šiuo metu iš valstybės biudžeto mokamos valstybinės pensijos ir įvairios rentos būtų perduodamos naujai įkurtiems profesiniams fondams, ketvirtadienį rašo “Lietuvos žinios”.

Pasak viceministro Audriaus Bitino, parengtame plane numatyta, kad norintieji kaupti senatvei didesnes sumas galės į pensijų fondus savanoriškai pervesti dar 2 proc. draudžiamųjų pajamų.

Dar svarstoma galimybė, kad valstybė šiems žmonėms skatinti galėtų teikti subsidiją, kuri sudarytų apie 2 proc. vidutinio darbo užmokesčio, tad į pensijų fondus būtų pervedama maždaug 6 proc. draudžiamųjų pajamų.

“Sugrąžinti 5,5 proc. įmoką į fondus tikrai nesiūlysime. Tai ydingas principas. Privatūs fondai neturi būti finansuojami “Sodros” lėšomis. Tai turi būti privati iniciatyva, o valstybė ją skatins lengvatomis”, – aiškino A.Bitinas.

Pagal šį planą vyrų ir moterų pensinis amžius nuo 2012 metų pamažu didėtų ir 2026-aisiais pasiektų 65 metus. Moterims pensinis amžius kiltų greičiau, nes jos dabar į pensiją išeina 60-ies, o vyrai – 62-ejų su puse.

Planuojama skatinti žmones kuo ilgiau likti darbo rinkoje, o išėjimą į pensiją anksčiau laiko riboti mažesnėmis išmokomis. “Europos Sąjunga ragina kuo greičiau naikinti išankstinių pensijų sistemą. Kol kas to nenumatome, bet ateityje išėjusieji į pensiją anksčiau gautų mažesnes išmokas,” – dėstė viceministras.

A.Bitinas teigė, jog socialinio draudimo ir pensijų kaupimo sistemą Lietuvoje siūloma reformuoti pagal Vilniaus universiteto docento Teodoro Medaiskio pasiūlytą vadinamųjų apskaitos vienetų (taškų) sistemos modelį.

Kartu ministerija teiks ir Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio rengtą “virtualių sąskaitų” modelį. Kuris iš jų geresnis, spręs Seimas.

Viceministras teigė, jog ateityje bazinę pensiją iš valstybės biudžeto (dabar yra 360 litų) gautų tik mažai uždirbantys žmonės, visiems kitiems pensija būtų mokama iš socialinio draudimo įmokų. “Taip siekiame aiškiai atskirti socialinį draudimą nuo socialinės paramos”, – sakė A.Bitinas.

Turėtų išnykti ir dabar mokamos mokslininkų valstybinės pensijos bei įvairios rentos. Vadinamosios privileginės pensijos ateityje turėtų būti mokamos iš profesinių fondų, kuriuos sudarytų pačių darbuotojų įmokos ir institucijų indėlis. Pareigūnų pensijų siūloma nenaikinti, bet įvairias rentas, pavyzdžiui, sportininkų, siūloma peržiūrėti.

Šiuo metu mėnesio vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, yra 769 litai, vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 740 litų.

Valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija nuo 2008 metų yra 360 litų.

Numatoma, kad 2011 metais “Sodros” išlaidos bus 2,75 mlrd. litų didesnės nei įplaukos.

Vasarį “Sodros” išmokos buvo 245,5 mln. litų didesnės už pajamas. Pagal planą “Sodros” pajamos su išmokomis turėtų susilyginti 2014-2015 metais.

Pertvarkius socialinio daudimo sistemą, pensijų skaičiavimas nesikeis – vidutinės pensijos dydis priklausys nuo vidutinio darbo užmokesčio, sako socialinės apsaugos ir darbo ministras.

“Po reformos žmogus turės didesnę galimybę planuoti savo ateitį – nuo socialinių įmokų “Sodrai”, nuo dalyvavimo antroje pakopoje – privačiame pensijų kaupime – priklausys, kokią jis gaus pensiją. Jis turės galimybę matyti savo būsimą pensiją santykyje su būsimu vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvoje”, – ketvirtadienį žurnalistams Seime sakė Donatas Jankauskas.

Pasak jo, vidutinė pensija ateityje galės būti didesnė tiek, kiek bus didesnis vidutinis atlyginimas.

“Mes siekiame jį (buvusio darbo užmokesčio ir pensijos dydžių santykį – BNS) išlaikyti ne mažesnį kaip yra dabar, projektuojama ne mažiau kaip 40 proc. (buvusio darbo užmokesčio – BNS)”, – kalbėjo D.Jankauskas.

Ministras pabrėžė, kad pertvarkius socialinio draudimo sistemą “Sodra” išliks: “Sodra” toliau egzistuotų bendras (politinis – BNS) sutarimas yra”.

Šiuo metu Seime ir ministerijoje svarstomi du pensijų sistemos modeliai – vadinamoji “taškų” sistema, kurios laikomasi Vokietijoje ir Prancūzijoje, ir nacionalinių virtualių sąskaitų sistema, kurią turi švedai, latviai, lenkai.

Permainos sveikatos apsaugos srityje įstrigo prieš dešimt metų.

Sveikatos apsaugos reforma visų pirma buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, kad žmonės patys rūpintųsi savo sveikata ir kad dalyvautų priimant sveikatos politikos sprendimus. Antra, reformos tikslas buvo racionalizuoti sveikatos sistemą, užtikrinant paslaugų kokybę ir prieinamumą visais paslaugų organizavimo lygiais. Nesutinku su sakančiais, kad vykdant sveikatos apsaugos reformą nieko nepadaryta.
Pakeistas sveikatos mokymas mokyklose, o per bendruomenės sveikatos tarybas savivaldoje, viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų ir ligonių kasų stebėtojų tarybas, net Nacionalinę sveikatos tarybą, per nevyriausybines organizacijas sudaryta galimybė dalyvauti priimant sveikatos politikos sprendimus. Pertvarkyta pirminė sveikatos priežiūra, orientuojant ją į šeimos gydytojo instituciją. Atsirado nemažai privačios medicinos. Pati brangiausia sritis – stacionarinė pagalba – pertvarkyta, siekiant daugiau žmonių gydyti ambulatorinėmis sąlygomis. Pakeista medikų rengimo sistema, įteisinant mišrų finansavimo modelį, kurio didžiąją dalį sudaro socialiniu sveikatos draudimu grįstas finansavimas. Decentralizuotas sveikatos priežiūros įstaigų valdymas, sveikatos priežiūros įstaigos reorganizuotos į viešąsias.
Iš tiesų kai kas vykdant reformą pavyko, kai kas vertintina labai nevienareikšmiškai ir reikia tobulinti, o kai kas nepasisekė. Tačiau blogiausia, kad visi šie pokyčiai nuosekliai vyko iki 2000 metų. Deja, vėliau dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl nuolatinės valdžioje esančių pareigūnų kaitos ir politinių partijų švytavimo iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, per mažo dėmesio visuomenės sveikatos ir pirminės sveikatos priežiūros sektoriui bei nevyriausybinių organizacijų veiklai, nesusikalbėjimo su kitais sektoriais, tarpžinybinės veiklos trūkumų ir t.t., ligtolinių pokyčių buvo per mažai, kad gyventojų sveikatos rodikliai rodytų ženklią teigiamą dinamiką.

Ar esame sveikesni ir gyvename ilgiau

Vidutinės gyvenimo trukmės ir gyventojų sergamumo rodikliai Lietuvoje gana teigiamai kito iki 2000 m., tai patvirtina, kad strateginiai užmojai buvo teisingi. 2000–2007 m. laikotarpiu Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai labai pablogėjo. Tai lėmė ir liberalizuota alkoholio bei tabako politika, ir įvairiausių priežasčių nulemtas stresas, kurio, “Eurostato” duomenimis, Lietuvos gyventojai patiria daugiausiai Europoje, – tai rodo savižudybių, streso darbe atvejų skaičius. Prastėjančius rodiklius lėmė ir visuomenės sveikatos programų menkas finansavimas, didėjantys socialiniai bei sveikatos paslaugų netolygumai.
Mirtingumas pasiekė 1950 m. lygį (3 pav.), sergamumas padidėjo. Nacionalinė sveikatos taryba keletą metų iš eilės perspėjo Seimą, kad esant tokiai situacijai sveikatos sistemos resursai senka. Sergančiųjų išgydomomis ligomis mažėja, tačiau didėja sergamumas tomis ligomis, kurių įmanoma išvengti.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad be reikalo žūsta jauni darbingo amžiaus vyrai. Tuo buvo susirūpinta sugriežtinus alkoholio kontrolės priemones ir paskelbus karą keliuose. Tai davė rezultatų: per pastaruosius dvejus metus smarkiai sumažėjo mirtingumo, ypač smarkiai – alkoholio nulemtų ligų rodikliai, pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Žinoma, ir krizė prisidėjo, kad dėl nepriteklių žmonės alkoholio ėmė vartoti šiek tiek mažiau.
Ši Lietuvos patirtis labai įdomi kitoms Europos valstybėms. Nuo 2006 iki 2009 m. pavyko 51 proc. sumažinti potencialiai prarastų gyvenimo metų skaičių nuo transporto traumų ir beveik 17 proc. – nuo visų išorinių priežasčių.

Kaip pacientai vertina sveikatos apsaugą

Nors Lietuvos žiniasklaidoje vyrauja pavienių pacientų neigiamas sveikatos apsaugos sistemos ir jos pokyčių vertinimas, reprezentatyvūs tyrimai rodo ką kita. Pagal “Eurobarometro” skelbiamus tyrimų duomenis, 57 proc. Lietuvos gyventojų stacionarinę sveikatos priežiūrą vertina gerai ir labai gerai, 64 proc. teigiamai atsiliepia apie ambulatorinių specialistų paslaugų kokybę ir 77 proc. teigiamai vertina šeimos gydytojo instituciją.
Pati sveikatos apsaugos sistema, kuri žmonėms sunkiai suprantama ir vertinama gana kritiškai, Lietuvoje, tiesa, yra gana sudėtinga. Jos valdymas, kaip ir visos kitos Lietuvos ūkio sritys, turi daug problemų. Be to, sistema vis dar kuriama. Nestebina ir tai, kad kai žmogus sveikas, jis tai vertina kaip savaime suprantamą dalyką, o kai suserga, kai jam ką skauda, tampa ypač jautrus sistemos trūkumams. O jų sveikatos apsaugos sistemoje nemažai. Todėl, kaip sakoma, šaukštas deguto statinę medaus pagadina.
Sveikatos sistema per tokią dažną sveikatos apsaugos ministrų kaitą (keturiolika per nepilnus dvidešimt vienus metus) patyrė nemažai valdymo nuostolių, nes suvokti ir suplanuoti sistemą kiekvienam ministrui trunka vidutiniškai apie pusę metų. Todėl, galime sakyti, kad aprašytos Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje sveikatos sistemos pokyčiai atsilieka mažiausiai septyneriais metais.
Be to, medikų sveikatos apsaugos sistemos valdymo vertinimai daug kritiškesni nei pacientų. Pastarojo dešimtmečio sveikatos reformos apžvalga rodo, kad iš apsilankiusiųjų sveikatos priežiūros įstaigose blogai atskirų sveikatos priežiūros įstaigų darbą vertina tik 5 proc. respondentų. Lietuvos gyventojai kaip nepasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugomis priežastis dažniausiai įvardija negatyvius gydytojo ir paciento santykių aspektus, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą (šį daug blogiau vertintina gydytojai nei patys pacientai). Tai rodo, kad pacientų nuomonę apie sveikatos sektorių daugiausia lemia asmeniniai paciento ir gydančio gydytojo santykiai. Beje, didesnes pajamas turintys ir aukštesnio išsilavinimo respondentai yra kritiškesni nei mažesnių pajamų ir žemesnio išsilavinimo žmonės. Todėl privačios sveikatos priežiūros plėtra Lietuvoje turi geras perspektyvas.
Sveikatos priežiūros sistemos valdymui svarbu ir tai, kad tas pats procesas abiejų jame dalyvaujančių pusių – paciento ir gydytojo – vertinamas skirtingai. Taigi norint prognozuoti bei valdyti paciento ir gydytojo bendradarbiavimą svarbu žinoti, kokie ir kuriose srityse galimi neatitikimai tarp gydytojo ir paciento vertinimų. Kaip žinome, sveikatos sistemai finansuoti skiriama apie 6 proc. BVP, arba 7,4 mlrd. Lt (Europos Sąjungos valstybėse 8–9 proc.). Visą laikotarpį iki 2008 m. BVP augimo tempai buvo spartesni nei sveikatos draudžiamojo finansavimo. Gyventojų privatūs mokėjimai sudaro apie 27 proc. (1,9 mlrd. Lt), iš jų nelegalus atsilyginimas medikams sudaro 8–9 proc. Tai nemaža sveikatos sistemos dalyvių santykių problema. Tyrimai rodo, kad nelegalūs gyventojų mokėjimai apie 2000 m. buvo smarkiai sumažėję, o pastaruoju metu vėl padidėjo.
Lietuva gana gerai vertinama Europoje pacientų gynimo požiūriu. Tai teikia vilčių, kad piliečių dalyvavimas priimant sveikatos sistemos sprendimus gerės.

Kiek sutaupyta pinigų

Sveikatos apsaugos ministerijos skaičiavimais, vien pirmasis sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapas leido sutaupyti apie 150 mln. Lt. Sveikatos apsauga, ypač stacionarinė pagalba, yra brangi ir jos sąnaudos dėl senėjančios populiacijos bei naujų medicinos technologijų, taip pat augančio jos poreikio visame pasaulyje tik didėja, taip bus ir ateityje. Todėl sveikatos stiprinimas ir jos išsaugojimas bei ligų profilaktika kartu su sveikatos sistemos vidaus optimizavimu bei efektyvinimu yra didžiausias ateities iššūkis.
Tačiau pats didžiausias sveikatos apsaugos sistemos finansinio efektyvumo rodiklis skaičiuojamas išsaugotomis žmonių gyvybėmis. Deja, tai skaičiuoti Lietuvoje kol kas nepopuliaru. Kasmet dėl darbingo amžiaus žmonių mirčių, sukeltų išvengiamų arba išgydomų ligų, prarandame apie 300 tūkst. vadinamųjų potencialiai prarastų gyvenimo metų. Jei skaičiuotume labai paprastai, kad šie darbingi žmonės, kurių netekome, dirbtų ir gamintų bendrąjį vidaus produktą, jo pagamintų apie 10 mlrd. Lt daugiau vien šių metų verte. O kur dar išlaidos laikinojo nedarbingumo išmokoms, gydymo, reabilitacijos sąnaudos, psichologinė ir finansinė našta jų artimiesiems.
Taigi sveikatos sektorius yra vienas Lietuvos ekonomikos gelbėjimo šaltinių. Man nesuprantama, kodėl ūkio planuotojai labiau rūpinasi, kaip sumažinti akcizus, kad padidėtų alkoholio ir tabako vartojimas, o ne kaip išsaugoti darbingo amžiaus žmones nuo žūčių. Vien dėl to, kad potencialiai prarastų nuo alkoholio sukeltų ligų ir mirčių gyvenimo metų nuo 2006 iki 2009 m. sumažėjo penkiais šimtais atvejų, buvo sutaupyta apie 16 mln. Lt.
O sumažinus mirčių dėl traumų ir alkoholio sukeltų ligų vien per keletą metų pavyko pailginti Lietuvos gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę šiek tiek daugiau nei vienais metais.

box1
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje (metais)
1996 m.    1997 m.     1998 m.    1999 m.     2000 m.    2001 m.    2002 m.    2003 m.    2004 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.
70,26    71,08    71,39    71,76    72,19    71,78    71,91    72,19    72,1    72,2    71,1    70,9    71.9    72,5
Šaltinis: Statistikos departamentas

box2
Gyventojų mirtingumo (1000 gyventojų) dinamika
12,5    11,1    12,8    13,2    13,5    13,1    12,6
1995 m.    2000 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

box3
Transporto traumos, sukeltos girtų asmenų
Transporto traumų skaičius
Sužalotų asmenų skaičius
Mirčių skaičius
1031    995    888    990    1151    987    1013    674    405
1321    1338    1145    1340    1604    1388    1450    946    517
118    90    84    109    121    89    98    63    45
2001 m.    2002 m.    2003 m.    2004 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kaip ir kodėl reikia (ir ar iš viso reikia) reformuoti socialinio draudimo sistemą?

Apie socialinio draudimo reformą šiandien šneka visi: jos reikalauja prezidentė, ją žada iki vasario parengti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl jos diskutuoja politinės partijos ir ekspertai. Svarstymus paskatino ir smarkiai įkaitino pastaraisiais metais atsiradęs socialinio draudimo biudžeto deficitas. Nuo 2008 m. jo išlaidos viršija pajamas, ir šios liūdnos tendencijos galo nematyti. 2011 m. biudžetas taip pat pateiktas tvirtinti su 2,6 mlrd. Lt deficitu.

Problemų priežastys – politika, krizė, demografija
Dabartinės “Sodros” padėties tiesioginės priežastys ne kartą minėtos: neatsakingas politikų elgesys, krizės poveikis ir ilgalaikės demografinės bei darbo rinkos tendencijos. 2007–2008 m. priešrinkiminės varžytuvės smarkiai ir ne pagal išgales (net jei nebūtų buvę krizės) padidino socialinio draudimo išlaidas. 2007 m. motinystės (tėvystės) išmokos kainavo 300 mln., o 2009 ir 2010 m. jau teko mokėti keturis kartus, arba kasmet beveik milijardu litų, daugiau. 35 proc. padidintos ir pensijų išlaidos – nuo 6,1 iki 8,3 mlrd. Lt.
Socialinio draudimo pajamas lemia uždarbiai. Jie 2008 m., palyginti su 2007 m., padidėjo 18 proc. Jei šis augimas būtų išlikęs ir 2009-aisiais, per dvejus metus uždarbis būtų padidėjęs beveik 39 proc., taigi pensijų didinimas, nesitikint recesijos, buvo daugmaž pamatuotas. Lietuvoje ir po pensijų padidinimo joms buvo išleidžiama perpus mažiau lėšų, palyginti su BVP, negu ES vidurkis. Tačiau ketveriopas motinystės išmokų padidinimas būtų sužlugdęs socialinio draudimo biudžetą ir be krizės.
Deja, algos 2009 m. sumažėjo beveik 8 proc., o dėl nedarbo pačių apdraustųjų liko 10 proc. mažiau. Tačiau 2008 m. pabaigoje atėjusi į valdžią koalicija 2009 m. nesiryžo sumažinti socialinių išmokų, todėl “Sodros” biudžeto rezultatas blogiausias per visą jo istoriją. 2010 m. net išmokų sumažinimas nebegelbėjo nuo didžiulio biudžeto deficito.
Rimtą rūpestį kelia ir demografinės tendencijos. Dabar trims žmonėms iki 60 metų tenka vienas vyresnis nei 60-ies, o 2060-aisiais jų bus po tiek pat.
Padėtį blogina ir tai, kad ne visi darbingo amžiaus žmonės dirba ir moka įmokas. “Sodros” duomenimis, 2010 m. apdraustųjų, mokančių įmokas, buvo 1,3 mln., senatvės pensininkų – apie 600 tūkst., o invalidumo ir netekto darbingumo pensininkų – 226 tūkst. Taigi trims dirbantiesiems tenka du senatvės ar negalios pensininkai.
Šie faktai verčia kelti keletą esminių socialinio draudimo dabarčiai ir ateičiai svarbių klausimų. Pirma, ar gali būti socialinio draudimo sistema reformuota taip, kad ji būtų atsparesnė neapgalvotiems politiniams poveikiams ir ekonominiams svyravimams? Antra, gal yra būdas, kad išmokos, ypač pensijos, užtikrintų jų gavėjams orumo nežeminančias pajamas? Trečias ne mažiau svarbus klausimas – kaip užtikrinti socialinio draudimo finansinį stabilumą nepalankių demografinių poslinkių akivaizdoje?

Finansavimo būdo pakeitimas svarbiausių problemų neišspręs

Karštesnės galvos apskritai siūlo likviduoti socialinį draudimą, kaip nepasiteisinusią sistemą. Tačiau atmetus tai, kad būtume vienintelė tokia ES šalis, – turėtume pasikliauti vien privačiais fondais ir draudimu. Gal fondai saugesni krizės akivaizdoje ir gali garantuoti didesnes pajamas senatvėje? Ne, 2008 m. Lietuvos pensijų fondų apskaitos vieneto vertė vidutiniškai krito beveik 20 proc. Jei turėtume tik kaupiamąją sistemą, tais metais išėję į pensiją žmonės visą likusį gyvenimą gautų penktadaliu (o kai kurie ir per pusę) sumažėjusią pensiją tuo metu, kai vidutinė “Sodros” senatvės pensija sumažėjo 9 proc., ir tai tik laikinai. Gal fondai labiau apsaugoti nuo politikų sprendimų? Tik iš dalies, tą liudija ir Lietuvoje bei kitose šalyse įteisintas įmokų į fondus sumažinimas.
Tačiau gal kaupiamoji pensijų sistema geriau sprendžia senėjimo problemą? Irgi ne. Įsivaizduokime ateities visuomenę, kurioje daugybė pensininkų su milijoninėmis santaupomis, bet labai mažai dirbančiųjų, kurie galėtų pagaminti duonos ir žaidimų. Tada už duonos kepaliuką reikės mokėti milijoną.

Neatidėliotini sprendimai – nepopuliarūs, bet neišvengiami

Tai ką gi daryti? Iš pradžių – ką reikėtų padaryti tuoj pat. Tam nereikia reformos, bet reikia tvirtos politinės valios ir gebėjimo paaiškinti žmonėms nepopuliarius sprendimus.
Norint bent jau stabilizuoti socialinio draudimo finansus, reikėtų atsisakyti pažado kompensuoti dėl pensijų sumažinimo neišmokėtas sumas. Ar kas nors ketina kompensuoti dirbantiesiems jų sumažėjusį arba dėl nedarbo visai prarastą atlyginimą? Konstitucinio Teismo argumentas, kad pensija yra nuosavybė, einamojo finansavimo pensijai visiškai netinkamas. Nerasime, kad Konstitucijoje būtų taip ir parašyta. Tai tėra pensininkų anksčiau mokėtomis įmokomis įgyta teisė, kad dirbantieji su nebedirbančiais dėl senatvės ar negalios žmonėmis dalytųsi savo pajamomis, todėl jos dydis nuo tų pajamų didėjimo ar mažėjimo tiesiogiai priklauso.
Nors dėl krizės 2008 m. sumažėjo ir pensijų fonduose sukauptų aktyvų vertė, kažkodėl niekas nesiūlo, kad reikėtų ir tuos praradimus kompensuoti. Atsigaus ekonomika, didės žmonių uždarbiai, pensijos galės grįžti į ankstesnį lygį ir toliau didėti. Tokį kompensavimo būdą ir siūlo Vyriausybė. O jei pensijų sistemai užkrausime milijardines kompensacines išmokas, su pensijų didinimu reikės ilgam atsisveikinti.
Antra, motinystės draudimo išmokos turi grįžti jei ne į 2007-ųjų, tai bent į perpus kuklesnį negu dabar lygį. Tam tikri žingsniai šia kryptimi daromi, tačiau jie galėtų būti ryžtingesni. Ir apskritai, norint skatinti gimstamumą, reikia ne motinystės išmokas didinti, o valstybės lėšomis subsidijuoti šeimos ir darbo pareigų derinimo galimybes – palankių šeimoms darbo santykių ir sąlygų sudarymą, vaikų priežiūros infrastruktūros plėtrą.
O ginklas nuo kvailų politinių sprendimų gali būti tik vienas – protinga pilietinė visuomenė, suprantanti socialinio draudimo logiką ir neužkimbanti ant populistinių meškerių. Ekonominio ciklo svyravimus gali smarkiai sušvelninti socialinio draudimo rezervo fondas. Iki krizės tokį turėjome, bet jį išleidome padidinę motinystės išmokas, o estams rezervas leido nemažinti pensijų, neįlįsti į tokią didelę skolą, ir dabar jie turi eurą. Tokio fondo sudarymas ir šiuo metu privalomas pagal Lietuvos įstatymus, tereikia jų laikytis ir sugriežtinti rezervo naudojimo taisykles.

Kas lieka laukiamai “Sodros” reformai?

Pirma, finansiniam visos pensijų sistemos (kaupiamosios dalies – taip pat!) stabilumui bei išmokų adekvatumui užtikrinti gyvybiškai būtina išlaikyti racionalią proporciją tarp dirbančiųjų ir pensininkų. Todėl išėjimo į pensiją amžių reikia kuo greičiau pradėti didinti bent iki 65 metų vyrams ir moterims, rimtai pasirūpinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumo, gimstamumo skatinimo politika. Nereikia turėti iliuzijų, kad kaupimu paremtoje sistemoje žmonės galės išeiti į pensiją “kada panorėję”. Jei bus mažai darbingo amžiaus žmonių, o daug norinčiųjų gauti pensiją, jų iki 60 metų sukauptos lėšos “įpirks” pernelyg mažą išmoką, ir vis tiek teks dirbti ilgiau.
Antra, reikia atkurti griežtą pensijos dydžio priklausomybę nuo mokėtų įmokų ir tuo grąžinti paskatas dalyvauti socialinio draudimo sistemoje. Šitaip padarius mažesniosios pensijos būtų dar mažesnės, o didelės – dar didesnės. Turint galvoje mūsų pensijų dydį, mažesnių, o ir vidutinių pensijų gavėjus teks remti. Dabar šį vaidmenį atlieka bazinė pensija, mokama iš tų pačių socialinio draudimo lėšų. Tačiau savo esme ji yra paraminė, todėl jos finansavimą laipsniškai reikėtų perduoti valstybės biudžetui. Tai bent jau vizualiai sumažintų darbo jėgos kainą, nes sumažėtų socialinio draudimo įmoka, bet užtat gali tekti padidinti kitus mokesčius. Aiškesnės draudimo logikos įteisinimas būtų pozityvus žingsnis.
Trečia, reikalinga aiški ir skaidri pensijų indeksavimo tvarka. Lietuva – vienintelė iš ES šalių, neturinti privalomų pensijų indeksavimo taisyklių. Didėjant dirbančiųjų pajamoms, atitinkamai didėtų ir pensijos, tačiau krizės akivaizdoje mažėjimas būtų neišvengiamas, o rezervo fondas tai šiek tiek amortizuotų.
Pensijos priklausomybę nuo mokėtų įmokų ir indeksavimo tvarką galima įgyvendinti bent dviem dabar svarstomais būdais – apskaitos vienetų (arba “taškų”) ir virtualių sąskaitų (vadinamoji NDC sistema). Pirmas būdas artimesnis dabartinei sistemai, o antrasis “virtualiai” imituoja kaupimą. Abu būdai turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau pasirinkimas tarp jų – vis dėlto labiau techninis, o ne principinis reformos aspektas.
Taigi fundamentalios socialinio draudimo problemos yra ne tik ir ne tiek jo vidaus, kiek išorės: tai neatsakingas elgesys su sistema, ekonominė krizė, blogėjanti demografinė padėtis, be to, ir nepakankamai civilizuoti darbo santykiai, kai darbuotojams nemokama, ką jie uždirbo, pasitenkinant minimalia alga. Todėl pokyčiai reikalingi ir išorėje, o sistemos viduje jie pirmiausia turi būti nukreipti į socialinio draudimo imuniteto išoriniams poveikiams stiprinimą bei skaidresnę ir aiškesnę vidinę sandarą, leisiančią užtikrinti didesnį pasitikėjimą socialinio draudimo sistema ir besąlygišką jos įsipareigojimų vykdymą.

Box 1
Valstybinio socialinio draudimo fondo einamųjų metų rezultatas (mln. Lt)
2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.*    2011 m.**
476    –1437    –2879    –2789    –2633
*Prognozė
**Biudžeto projektas
Šaltinis: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba

box2
Demografinės prognozės
Gyventojų iki 15 m., 15–59 m. ir per 60 m. skaičius (tūkst.)
2009 m.    2015 m.    2025 m.     2035 m.    2060 m.
499    468    388    316
2132    2085    1848    1679    1189
697    722    841    931
Gyventojai
0–15 m.
15–59 m.
60+ m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Seimo Sveikatos reikalų komitetas vėl siūlo keisti tik vasarą įsigaliojusią receptų išrašymo tvarką. Pagal dabar galiojančią gydytojas recepte gali rašyti tik bendrinį veikliosios medžiagos pavadinimą. Siūloma leisti recepte nurodyti ne tik bendrinį veikliosios medžiagos, bet ir konkretaus vaisto pavadinimą. Nuo spalio 1 d. pacientai vaistinių kompiuterių ekranuose gali susipažinti ne tik su kompensuojamųjų, bet ir su nekompensuojamųjų vaistų kainomis bei pasirinkti preparatą pagal priimtiną kainą.

Chemijoje stebuklų nebūna: jei jau vaisto veiklioji medžiaga užpatentuota ir yra tiražuojama kelių farmacijos bendrovių, skirtumų tarp vaistų nėra ir negali būti. Leistinas veikliosios medžiagos kiekio svyravimas sudaro tik 1–2 proc., antraip vaisto nebūtų leidžiama gaminti. Tai vienu balsu tvirtina nepriklausomi farmacijos ekspertai.

Savaitraštis “Veidas” (2010 06 21) pateikė išsamią informaciją, kad aštuoniose ES šalyse išrašant receptą nurodomas tik vaisto veikliosios medžiagos bendrinis pavadinimas, 14 valstybių receptuose pateikiamas bendrinis pavadinimas, o skliausteliuose gali būti nurodomas ir firminis pavadinimas, ir tik trijose ES valstybėse gautame recepte bus nurodytas vien vaisto firminis pavadinimas.

Kodėl lietuviams sunku išmokti laisvai rinktis ir patiems priimti sprendimą? Sunku pradėti patiems mąstyti, juk taip buvo “gera” sovietmečiu: viskas reglamentuota partijos ir vyriausybės, tik spėk vykdyti nurodymus. Smegeninė galėjo ilsėtis. Tokio “poilsio” sunku atsisakyti ir gyvenant trečiąjį nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmetį.

Viešojoje erdvėje pasirodė gyventojų apklausa, liudijanti, kad net 70 proc. gyventojų apskritai norėtų senosios receptų rašymo tvarkos. Toks noras rodo tik visišką nenuovoką, kokios naudos gali turėti vaistų pirkėjai iš galimybės patiems kontroliuoti jiems reikalingo vaisto (jo veikliosios medžiagos) gamintoją ir kainą.

Vokiečių kilmės JAV sociologijos profesorius Ralfas Darendorfas, analizavęs visuomenės gebėjimą prisitaikyti prie įvairių reformų bei socialinių pokyčių, yra įrodęs, kad teorinę politinę reformą galima atlikti per šešis mėnesius, ekonominę – per šešerius metus, o žmonių elgseną, jų mentalitetą galima pakeisti tik per tris kartas. Ar tikrai Rusijos imperijos bizantiškoje kultūroje ir sovietmečiu suformuota mūsų socialinė imuninė sistema yra tokia nepaslanki, kad galime leistis lengvai manipuliuojami vaistų receptų išrašymą norinčių kontroliuoti medikų ar farmacininkų?

Tokios reformos, kurios gali duoti daug naudos, padėti sutaupyti šimtus milijonų mokesčių mokėtojų litų, bet joms visavertiškai įgyvendinti būtini žmonių elgsenos pokyčiai, turi būti atliekamos ne tik Vyriausybės narių planuose, ministerijų kabinetuose ar vaistinių monitoriuose, bet pirmiausia žmonių galvose. Piliečiai turi būti profesionaliai šviečiami ir jiems aiškinama, kokios naudos jie gali turėti, jei sąmoningai ir savanoriškai dalyvaus rinkdamiesi vaistą.

Ar ateities pensininkams teks pavydėti pensijų net dabartiniams, o gal pavyks rasti kokią formulę, pagal kurią valstybė galės garantuoti orią senatvę? Kada visuomenė pamatys visą socialinio draudimo reformos projektą, kokį, o ne fragmentais, reikalauja pateikti prezidentė? To klausiame socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Audronės Morkūnienės.

A.M.: Prezidentės raginimas pateikti išsamų reformos vaizdą visiškai pagrįstas. Kaip tik dabar dirbame prie šio projekto. Tenka pripažinti, kad sausio pabaigoje svarstant darbo grupės parengtus siūlymus tikrai buvo nueita į detales ir vaizdas galėjo atrodyti ir, matyt, atrodė, fragmentuotas. Kita vertus, projektas didžiulis, o apsispręsti reikia dėl konkrečių dalykų. Dabar pagrindinis klausimas – pensijų reforma, nes pensijos yra pagrindinė socialinio draudimo išlaidų dalis, tai ilgalaikės išmokos ir ilgalaikiai valstybės įsipareigojimai.

VEIDAS: Kovą viešai paskelbėte septynių žingsnių socialinio draudimo reformos projektą. Bet iš jo neliko akmens ant akmens. Kodėl?

A.M.: Liko pensinio amžiaus ilginimas, priimti motinystės pašalpų mokėjimo pakeitimai.

VEIDAS: Bet nebe tokiais sparčiais, kaip siūlyta, tempais.

A.M.: Taip, bet negalime eiti į diskusiją, nepalikdami erdvės kompromisams. Liko gana radikalūs motinystės išmokų pakeitimai. Sunkiau rastas pritarimas dėl ligos, nelaimingų atsitikimų pašalpų mokėjimo didesnės naštos perdavimo darbdaviams, bet šie siūlymai nėra pamiršti, jie dar bus toliau analizuojami.

Bet dabar pagrindinis dėmesys – pensijoms. Per Seimo rudens sesiją turėtų būti priimtas sprendimas dėl pensinio amžiaus ilginimo, taip pat apsispręsta, kokią pensijų sistemą renkamės. Politinis sutarimas būtų pagrindas konkretiems teisės aktams rengti. Parengtą koncepciją darbo grupė socialinės apsaugos ir darbo ministrui turi pristatyti iki vasario 1 d., bet jei Seime bus sutarta dėl pagrindinės krypties, įmanoma baigti ir greičiau.

VEIDAS: Kokių šalių socialinio draudimo modelį laikote tinkamu pavyzdžiu Lietuvai?

A.M.: Pensijų reforma – tai konceptualus ir ilgas darbas. Reikia įvertinti ir padėties darbo rinkoje prognozes, ir ekonomikos augimo perspektyvas. Pavyzdžiui, švedai, kol perėjo prie virtualių sąskaitų sistemos, dirbo apie dešimt metų, derindami koncepciją su politinėmis partijomis ir visuomene, pagrįsdami ją moksliniais tyrimais.

Mes mėginsime pasinaudoti tuo, kas jau kitų padaryta. Nutarta svarstyti du modelius – vadinamąją taškų sistemą, kurios laikomasi Vokietijoje ir Prancūzijoje, ir nacionalinių virtualių sąskaitų, kurias turi švedai, latviai, lenkai.

Pensijų koncepcijos rengimas – tai ne vien techniniai skaičiavimai, už kokius metus kokį koeficientą taikyti. Iki to dar reikia prieiti, pirma radus sprendimus, kaip žmones paskatinti mokėti įmokas, ko žmonės tikisi iš sistemos, kaip ją padaryti kuo skaidresnę, finansiškai stabilią, ką daryti, kad ja būtų mažiau manipuliuojama.

VEIDAS: Ar moralu lygiuotis į kitų šalių pensijų sistemas, kai mūsų vidutinė gyvenimo trukmė dešimtmečiu trumpesnė, o pagal vyresnio amžiaus žmonių sergamumą esame tarp pirmūnų?

A.M.: Nesakyčiau, kad įvedame tą patį, ką ir kitos šalys: daugelis jų jau nusprendė pensinį amžių ilginti iki 65-erių metų ir daugiau, tad šią ribą pasieks anksčiau nei mes. Suvokiame ir tai, kad, pastūmus pensinį amžių tolyn, žmonių, kurie negalės dirbti ir gaus netekto darbingumo pensijas, bus daugiau. Taip, mūsų valstybėje, deja, dar daug kas ne taip, kaip Vakaruose. Ir pensijos ne tokio dydžio. Tačiau skiriamės ir kitais rodikliais. Štai pagal tai, kiek pas mus pensijų gavėjų ir įmokų mokėtojų, gerokai skiriamės nuo, pavyzdžiui, prancūzų, o valstybės įsipareigojimai dideli.

Mūsų demografinė padėtis sudėtinga. Be to, vis dar mokame ir mokėsime, nes toks Konstitucinio Teismo nutarimas, pensijas dirbantiems žmonėms. O tai, kad maždaug 30 proc. žmonių po pensijos paskyrimo dar dirba, rodo, jog pensinį amžių galima stumtelėti.

VEIDAS: Bet dauguma dirba ne iš gero gyvenimo.

A.M.: Sutinku. Bet per reformos aptarimus pastebėjau, kad ypač moterys reiškia norą ilgiau likti darbo rinkoje.

VEIDAS: Ar kartu su pensinio amžiaus vėlinimu rengiate vyresnio amžiaus žmonių užimtumo programą?

A.M.: Pradėti rūpintis darbo vietos išlaikymu, kai jums šešiasdešimt metų ir dar liko keli mėnesiai padirbėti, manau, vėloka. Reikia keisti ir darbuotojo, ir darbdavio požiūrį – žmogus turi kelti kvalifikaciją visą gyvenimą, o jei jis bus vertinamas už kvalifikaciją, amžius neturėtų būti esminis klausimas. Juolab pensinis amžius bus ilginamas ne šuoliais, o tik po kelis mėnesius.

VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus iš biudžeto mokėti solidariąją, o iš “Sodros” – draudžiamąją pensiją?

A.M.: Iš pradžių siūlymai bazinę pensiją mokėti iš biudžeto buvo priimti labai skeptiškai, bet, manau, tokį siūlymą reikia labai rimtai apsvarstyti, atlikti rimtą analizę. Prastas požiūris tik pasakyti, kad dalį pensijos finansuosime iš bendrųjų mokesčių ir taip sumažinsime “Sodros” skolas. Reikia skaičiuoti ir modeliuoti, kaip tai daryti, ir tada pamatysime, ar yra prasmė.

Į valstybės finansus reikia žiūrėti valstybiškai, nes iš vienos kišenės perkėlus į kitą niekas nepasikeis, jei nebus pertvarkyta sistema. O kad ji būtų kitokia, reikia plėsti socialinio draudimo finansavimo bazę – nematau kito varianto.

Jei ir toliau apsiribojame tik įmokomis, gaunamomis nuo darbo jėgos darbinių pajamų, finansuoti net tokių pensijų, kokios jos yra dabar, esant būsimai demografinei padėčiai, – menkos perspektyvos. Socialinio draudimo įmokos dabar yra pats didžiausias Lietuvoje mokestis, gulantis tik ant darbo jėgos, o, pavyzdžiui, pajamų mokesčiai mokami ir nuo dividendų, palūkanų – nuo visų pajamų, nepaisant to, kas jas sukuria.

Svarstomas variantas mažinti socialinių įmokų dalį, nes “Sodra” nebūtų įsipareigojusi mokėti tam tikros pensijos dalies, o ji būtų finansuojama iš visų kitų mokesčių, iš bendro valstybės biudžeto katilo, kaip ir kitos valstybės finansuojamos programos. Pavyzdžiui, dabar taip finansuojama šalpos pensija. Esant tokiam modeliui, sistema pasidarytų aiškesnė, įmokos būtų labiau susietos su išmokomis, o žmonės jaustų didesnę motyvaciją jas mokėti.

Dar vienas esminis dalykas – pensijų sistemą turėtų veikti demografinės ar ekonominės padėties pasikeitimas, bet ne kažkieno norai ar pageidavimai.

VEIDAS: Jei nieko nebūtų daroma, kaip kistų pensija?

A.M.: “Eurostato” prognozėmis, norint iki 2060 m. palaikyti vidutinio atlyginimo ir vidutinės pensijos santykį, arba tektų padidinti įmokas 5–6 proc., arba pensija sudarytų apie 25 proc. vidutinės algos, o šiandien sudaro 35 proc.

Nereikia užmiršti ir to, kad 2015–2020 m. Lietuvos laukia demografinė duobė.

VEIDAS: Kokia jūsų asmeninė nuomonė – ar buvo teisinga sumažinti pervedimus į privačius pensijų fondus?

A.M.: Prieš 2004-ųjų pensijų reformą prognozuota, kad artėja labai neblogas laikotarpis, kai dėl demografinės padėties “Sodra” gaus papildomų pajamų – taip ir įvyko. Tą lėšų perteklių 2004 m. reforma padalijo tarp dabartinių ir ateities pensininkų – buvo didinamos pensijos, o ateities pensininkams dalį ateities išmokų leista persivesti į privačius pensijų fondus. Dabar analogija, tik mažinimo pusėn: negalima sumažinti pensijų dabartiniams pensininkams, bet nepaliesti būsimųjų. Kokiomis proporcijomis tą reikėjo daryti, nesiimu spręsti. Bet kad nė vienas nenukentės nuo krizės, neįtikima. Dabar reikalaujama grąžinti, kompensuoti praradimus, lyg krizės nebūtų buvę.

Gyvenimas nesikartoja, negalima tikėtis, kad padarinių nebus. Ar aš kaupiu pensijos dalį privačiuose fonduose? Taip.

VEIDAS: Kokias matote papildomo privataus pensinio draudimosi, trečiosios pensijų pakopos perspektyvas?

A.M.: Jei tik žmonės turi galimybių tai daryti, labai gerai. Tam skatinti yra ir mokesčių lengvatos.

VEIDAS: Kokia šiandien “Sodros” finansinė padėtis? Kiek pagelbėjo motinystės išmokų ir pensijų sumažinimas, kokios prognozės ir išeitys ją stabilizuoti trumpuoju laikotarpiu?

A.M.: Apie “Sodros” bankrotą kalbama ne pirmą kartą, bet ji išliko ir, esu tikra, valstybinė socialinio draudimo sistema, vienokia ar kitokia, išliks. O “Sodros” padėtis tokia, kokia ir planuota: biudžetas deficitinis, “Sodrai” skolina Finansų ministerija, kuri savo ruožtu skolinasi. Net sumažinus motinystės išmokas ir pensijas tebelieka deficitas (planuotas 2,7 mlrd. Lt, bet gali būti šiek tiek didesnis). Galima nebent pasidžiaugti, kad tendencijos neblogos tuo požiūriu, jog įmokos atitinka prognozuotąsias. “Sodros” išlaidos didesnės, nei planuota, tik dėl nedarbo išmokų. Kitąmet “Sodros” biudžetas taip pat bus deficitinis, bet, tikimės, mažiau nei šiemet.

"Veido" archyvas

Ši valdančioji koalicija žada nepriiminėti jokių populistinių priešrinkiminių sprendimų vien tam, kad patrauktų rinkėjus

Šį politinį rudens sezoną valdantieji nusiteikę užsiimti valstybės biudžetu, valstybės turto valdymo ir dujų ūkio reformomis, o savivaldybių rinkimus nukelti į antrą planą.

Savaitės pabaigoje kartu su Seimo sesija oficialiai prasidės ir politinis rudens sezonas, kurį vasario mėnesį vainikuos savivaldybių tarybų rinkimai ir didysis vietos valdžios persiskirstymas. Bet bent jau pagrindinė valdančiąją koaliciją sudaranti partija – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai žada nepriimti jokių populistinių sprendimų, kurie padėtų pakreipti jų naudai savivaldos rinkimų rezultatus.

“Savivaldybių tarybų rinkimai – ne centrinės valdžios klausimas, – “Veidui” sakė Seimo konservatorių frakcijos seniūnas Jurgis Razma. – Seime nepriimsime jokių sprendimų, sietinų su artėjančiais rinkimais. Per rudens sesiją išimtinės svarbos klausimai bus 2011 metų biudžeto priėmimas ir energetikos sektoriaus reformos. Antroje eilėje bus švietimo sistemos ir sveikatos apsaugos sistemos reformos. Visi kiti klausimai, jei ką, galės ir palaukti”.

Pailginti pensinį amžių gali palikti socdemams

Tarp tokių, pasak konservatorių seniūno, ir pensinio amžiaus ilginimo įstatymas, dėl kurio priėmimo dar per pavasario sesiją buvo susitarta su opozicijos atstovais, pirmiausia – socialdemokratais. Tačiau artėjant savivaldos rinkimams jų noras remti tikrai populiarumo neturintį, tegul ir būtiną, įstatymą ėmė blėsti.

“Ką darysi – jei paramos tikrai nebus, metus kitus ir be šio įstatymo galėsime išgyventi, – tikino J.Razma. – Kam stengtis, jeigu opozicija labiau nori politikuoti? Norėjome priimti dabar, bet jei ne – galime šio įstatymo priėmimą nukelti į kitos kadencijos Seimą”.

Toks apsimestinis ramumas tėra aiškus signalas socdemams – jeigu netesėsite pavasarį duotų pažadų paremti Vyriausybės siūlomą socialinių išlaidų taupymo projektą, paliksime šį abejotiną politinį malonumą spręsti jums patiems, kai ateisite į valdžią. Kad pensinį amžių įkandin visos Europos teks didinti, neabejoja niekas. Būtent todėl premjero Andriaus Kubiliaus aplinkos žmonės tvirtina, esą pensinio amžiaus didinimas – ne savivaldybių rinkimų klausimas, ir rugsėjį viskas išsispręs. Bent jau todėl, kad opozicija – susiskaldžiusi, vienybės nėra netgi svarbiausioje Socialdemokratų partijoje, kurios balsai pavasarį Vyriausybei jau padėjo apkarpyti valdžios sektoriaus atlyginimus ir socialines išmokas.

Derasi su valstiečiais liaudininkais

Valdančiuosius šiuo metu labiau domina, kaip išsaugoti pavasarį pasirašytą susitarimą su Valstiečių liaudininkų partija, Seime turinčia tris balsus ir pasižadėjusia svarbiausiais klausimais remti Vyriausybę bei neleisti opozicijai jos nuversti. Mat liepos pabaigoje valstiečių liaudininkų lyderis Ramūnas Karbauskis priminė Vyriausybei, kad jei tiesioginės išmokos žemdirbiams bus mažesnės nei 380 mln. Lt, ši parama valdančiajai koalicijai gali būti nutraukta.

Juoba artėjant politiniam rudens sezonui socdemai dėjo visas pastangas, norėdami pervilioti “valstiečius” į savą Seimo pusę. Atsakydami į tai valdantieji praėjusią savaitę vedė derybas su “valstiečiais” dėl finansinės paramos kaimo mokykloms, tuo pat metu intensyviai ieškodami, iš kur būtų galima paimti bent 300 mln. Lt tiesioginėms išmokoms žemdirbiams.

Kitais požiūriais valdančiosios koalicijos sudėtis Seime išlieka nepakitusi – jie tebeturi 70 balsų (vienu mažiau, nei reikia daugumai), tik nepatikimą maištingąjį “zuokininką” Žilviną Šilgalį Liberalų ir centro sąjungos frakcijoje pakeitė mažiau į opozicijos pusę dairytis linkęs milijonierius Valdemaras Valkiūnas.

Kova dėl dujų ir valstybės įmonių

Bendraujant su Vyriausybės atstovais į akis krito tai, kad jie netgi kitų metų biudžeto priėmimą, dėl kurio Seime socdemai žada rimtą mūšį, laiko de facto išspręstu dalyku. “Aišku, vieną kitą milijoną reikės perkelti į kitą išlaidų eilutę, bet iš esmės sunkumų dėl biudžeto nebus, – aiškino “Veidui” vienas įtakingas konservatorius. – Algirdas Butkevičius gal ir prieštarauja, bet savo frakcijos jis nevaldo, o Algirdas Sysas ir Vytenis Andriukaitis remia socialinį biudžeto konsolidavimo projektą”.

Daug rimtesnės kovos rudenį Vyriausybė tikisi dėl rengiamų valstybinių įmonių valdymo ir dujotiekio valdymo pertvarkymo įstatymų. Kaip jau žinoma, Vyriausybė ketina Skandinavijos pavyzdžiu sukurti vieną valstybės turto holdingą “Visuomis”, kuris perimtų valstybei nuosavybės teise priklausančių pelno siekiančių įmonių valdymą ir padarytų jas pelningas. Tai reikštų, kad dešimtys, o gal ir šimtai šiuo metu didžiulį finansinį srautą valdančių valstybinių įmonių vadovų prarastų darbą. Žinant, kad dauguma jų buvo paskirti socialdemokratų valdymo laikais, tai iš tiesų gali tapti rimtesniu reikalu nei biudžetas. Štai urėdai jau kone atvirai pagrasino, kad Vyriausybė gali norėti vietoje 42 urėdijų įkurti vieną, bet šiems planams dar teksią įveikti Seimą.

Valstybinių įmonių klausimu konservatoriai nėra iki galo įsitikinę ir dėl bene patikimiausių savo sąjungininkų valdančiojoje koalicijoje – liberalsąjūdiečių. Mat labai daug didžiųjų valstybės įmonių – “Lietuvos geležinkeliai”, “Lietuvos paštas”, kelių tiesimo ir priežiūros bendrovės, Klaipėdos laivininkystės kompanija – priklauso Liberalų sąjūdžio pirmininko ir susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio įtakos sričiai. Tad svarstoma, ar jis tikrai norėsiąs tos įtakos atsisakyti.

"Veido" archyvas

Turbūt didžiausias Vyriausybės ir valdančiųjų laukiantis iššūkis – dujotiekio valdymo perėmimas iš “Lietuvos dujų”

Nors kol kas atrodo, kad šie nuogąstavimai nėra labai pagrįsti. “Daug dalykų šioje Ūkio ministerijos iniciatyvoje – sukurti vieną valstybės turto valdymo holdingą, kuris dirbtų skaidriai ir profesionaliai – yra labai teisingi, – “Veidui” sakė E.Masiulis. – Savo ruožtu Susisiekimo ministerijos valdymo srityje tokias pertvarkas jau pradėjome anksčiau – vertiname akcijomis oro uostus, pertvarkome valstybines kelių įmones. Tačiau nemanome, kad pakanka visas įmones, vaizdžiai sakant, sumesti į vieną katilą – ir problemos išsispręs. Jei iš pelningai dirbančių geležinkelių paimsime 100 mln. Lt ir sušelpsime nuostolingą “Lietuvos paštą”, bet neliberalizuosime pašto paslaugų rinkos ir neatsisakysime nuostolingų socialinių paslaugų tiekimo, niekas iš esmės nepasikeis”.

Bet turbūt didžiausias Vyriausybės ir valdančiųjų laukiantis iššūkis – dujotiekio valdymo perėmimas iš Rusijos “Gazprom” ir Vokietijos “E.ON Ruhrgas” valdomų “Lietuvos dujų”. Taip būtų įgyvendinta Europos Komisijos trečioji direktyva, reikalaujanti atskirti dujų tiekimą nuo dujų vamzdynų ir šitaip suteikti teisę jais naudotis ir trečiosioms šalims. Taip ES ir Lietuvoje būtų sukurta nepriklausoma dujų rinka. Šiuo metu “Gazprom” ir “E.ON” rašo laiškus Vyriausybei, reikalaudami taikyti “Lietuvos dujoms” Algirdo Brazausko iš Europos Komisijos išsireikalautą išimtį, pagal kurią būtų leidžiama “Gazpromui” išsaugoti monopolį Lietuvos rinkoje ir plėšti iš vartotojų už dujas trečdaliu didesnes kainas nei Vokietijoje.

“Neabejojame, kad rengiant Dujų įstatymo pataisas po Seimą vėl vaikštinės “Gazpromo” tarpininkės “Dujotekanos” atstovas Rimandas Stonys ir užsiims lobizmu, – sakė “Veidui” Vyriausybės atstovas. – Bet tam lobizmui atremti turėtų neblogai pasitarnauti dvylikos VSD pažymų išslaptinimas, nes iš esmės visos jos – apie R.Stonį ir jo veiklos metodus”.

Nuo liepos pirmosios naikinant apskričių viršininkų administracijas, atleidžiamų darbuotojų išmokoms, kompensacijoms, perkeliamų pareigybių išlaikymui bei likvidacinėms komisijoms Finansų ministerija numato skirti 18,6 mln. litų.

Vyriausybė trečiadienį posėdyje ministerijos siūlymu ketina paskirstyti 2010 metų valstybės biudžeto asignavimus, numatytus Finansų ministerijos administruojamoje programoje “Valstybės valdymo reformos išlaidos”.

Pagal administracijų pateiktus duomenis darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, išeitinėms išmokoms ir visiems darbuotojams kompensacijoms už nepanaudotas atostogas numatoma beveik 10 mln. litų.

Daugiausia numatoma Vilniaus ir Kauno apskrities viršininko administracijoms – atitinkamai 2,1 ir 1,5 mln. litų, po daugiau nei 1 mln. litų skiriama Panevėžio ir Utenos apskrities viršininko administracijoms.

Klaipėdos apskrities viršininko administracijai numatoma 979 tūkst., Šiaulių – 932 tūkst., Alytaus – 900 tūkst., Marijampolės ir Tauragės – maždaug po 530 tūkst., Telšių – 416 tūkst. litų.

Neįsidarbinusiems valstybės tarnautojams išeitinėms išmokoms Vidaus reikalų ministerijai numatoma dar 3,5 mln. litų. Šie pinigai, kaip išeitinės kompensacijos, atiteks atleistiems apskričių viršininkų administracijų valstybės tarnautojams.

Iš apskričių viršininkų administracijų perkeliamoms pareigybėms 3 mėnesiams išlaikyti siūloma skirti 4,8 mln litų. Daugiausia norima atseikėti Nacionalinei žemės ūkio tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos – 2,8 mln. litų, Vidaus reikalų ministerijai – 477 tūkst., Švietimo ir mokslo ministerijai – 371 tūkst., Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai – 255 tūkst., Aplinkos ministerijai – 191 tūkst., Ministro pirmininko tarnybai – 180 tūkst., Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai – 144 tūkst., Sveikatos apsaugos ministerijai – 85 tūkst., Kūno kultūros ir sporto departamentui – 74 tūkst., Ūkio ministerijai – 53 tūkst., Žemės ūkio ir Krašto apsaugos ministerijoms – po 42 tūkst., Kultūros ministerijai – 32 tūkst. litų.

Dar 390 tūkst. litų numatoma Vidaus reikalų ministerijai apskričių viršininkų administracijų likvidacinėms komisijoms išlaikyti 3 mėnesius – numatoma finansuoti 40 pareigybių.

Seimo Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) frakcija, susipažinusi su Vyriausybės darbo grupės parengta Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos koncepcija, teigia, kad siūlomi sprendimai nėra pakankami ir siūlo savo koncepciją.

Sprendimai būtini, nes jau pirmąjį šių metų ketvirtį “Sodros” deficitas siekia beveik milijoną litų.

„Reformos mastai, sudėtingumas ir vykdymo laikotarpis reikalauja visų politinių partijų ir socialinių partnerių diskusijų ir sutarimo. Atsakomybė dabarties ir ateities pensininkams mus įpareigoja neapsiriboti vien kosmetiniais Sodros sistemos pataisymais. Todėl kviečiu visus atsisakyti vienadienio politikavimo ir atsakingai spręsti esminę artimos ateities problemą“, – teigia Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas liberalcentristas Artūras Melianas.

Liberalų ir centro frakcija teigia, kad dėl nuolatinio gyventojų Lietuvoje mažėjimo ir visuomenės senėjimo reikia pradėti esminę valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformą. Atsižvelgdama į tai, LiCS parengė alternatyvų Sodros pertvarkos koncepcijos variantą.

Liberalų ir centro sąjunga siūlo socialinio draudimo įmokų dydį „pririšti“ prie draudžiamųjų pajamų ir ekonominės situacijos. Anot LiCS, tai neleistų politikams priimti neatsakingų sprendimų prieš rinkimus.

Siekiant apsisaugoti ateityje nuo krizinių situacijų, siūloma sukurti Fondo rezervą ir skirti 1 procentą nuo Sodros pajamų ir numatyti kompensacijas iš Valstybės biudžeto. Taip pat koncepcijoje siūloma skatinti papildomai draustis kaupiamajai pensijai bei susieti Pensijų fondų valdytojų pajamas su šių fondų veiklos rezultatais.

Siūloma palaipsniui atsisakyti visų valstybinių pensijų, užtikrinant Valstybės įsipareigojimus statutiniams tarnautojams. Privilegijuotas pensijas siūloma nedelsiant panaikinti. Koncepcija numato atsisakyti nedraudiminių išmokų ir funkcijų finansavimo iš Sodros fondo ir pradėti taikyti asmeninių sąskaitų modelį, leidžiantį ateityje pereiti prie pažangesnės kaupiamosios sistemos.

Projekte siūloma neskubėti didinti pensinio amžiaus ir suteikti galimybę dirbti antrus metus esantiems motinystės/tėvystės atostogose.

Galite susipažinti su visu koncepcijos variantu.