Ateinantį penkmetį politikų laukia iš esmės tie patys iššūkiai, kurie buvo įrašyti dar pirmųjų vyriausybių programose.

Kokia Lietuva bus po penkerių ar dešimties metų: konkurencinga ir klestinti, kokią ją savo vizijose regi premjeras Algirdas Butkevičius, ar ir toliau niekaip neįgyvendinamose reformose besikapanojanti, skurdi, atsilikusi ir sparčiai nykstanti valstybė?
Vieno atsakymo į šį klausimą nėra, bet ir nebūnant pranašu aišku, kad tokią Lietuvą, kokią ją ateities strategijose vaizduoja politikai, pamatysime dar negreitai. Bent jau ligšiolinė mūsų politinė patirtis rodo, kad visais svarbiausiais klausimais Lietuvoje judama be galo lėtai ir neproduktyviai.
Iššūkių artimiausioje Lietuvos politinėje darbotvarkėje iš tiesų daug, bet jie iš esmės tie patys, kuriuos gvildeno visos ankstesnės vyriausybės. Tad kyla klausimas, ar pavyks A.Butkevičiui padaryti tai, ko nepajėgė dar nė vienas nepriklausomos Lietuvos premjeras?

Atidėlioti reformų nebegalima
Gyventojų mažėjimas ir emigracijos stabdymas, socialinės atskirties mažinimas, energetiniai projektai, valstybės biudžeto ir „Sodros“ deficitas, neatliktos reformos, darbo vietų kūrimas ir investicijų skatinimas, nuo pirmosios Vyriausybės judinama daugiabučių renovacija – tai tik keletas svarbesnių artimiausios Lietuvos politinės darbotvarkės klausimų, kurie tiek politikams, tiek visuomenei žinomi jau iki pat panagių.
„Kalbant apie ateities iššūkius, kurie nėra išspręsti nuo pat reformų pradžios, į galvą pirmiausia ateina sveikatos apsaugos sistemos veikimas, finansavimas, kokybės klausimai, socialinė apsauga ir konkrečiai pensijų reforma. Galima kalbėti ir apie švietimo, aukštojo mokslo sritį, nes dabartinė Vyriausybė nori peržiūrėti anksčiau priimtus sprendimus. Kitaip sakant, tai darbotvarkė, kuri nėra įgyvendinta jau dvidešimt metų“, – pabrėžia VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.
Pasak jo, tai politiškai sudėtingi sprendimai, todėl bet kuri valdančioji dauguma ar mažuma lig šiol juos vis atidėliojo, o jei ir imdavosi įgyvendinti, tai susidurdavo su įvairiais apribojimais – pradedant teisiniais ir baigiant interesų grupių pasipriešinimu. Galime guostis nebent tuo, kad Lietuva šiuo požiūriu pasaulyje nėra jokia išimtis. “Absoliučioje daugumoje pasaulio šalių reformos šiose srityse tiek siekiant aukštesnės kokybės, paslaugų prieinamumo, tiek reaguojant į tokius pokyčius, kaip demografinė kaita, migracija, pasaulinė konkurencija ar bent jau konkurencija Europoje, vyksta labai sunkiai“, – pastebi R.Vilpišauskas.
Vis dėlto Lietuva jau pasiekė ribą, kai atidėlioti reformų ir sprendimų svarbiausiais klausimais nebėra galimybių, jei nenorime ir toliau likti visišku ES užribiu. Pasak politologo Algio Krupavičiaus, ypač negalima atidėlioti sprendimų, susijusių su mūsų apsirūpinimu energetiniais ištekliais didinimu ir jų efektyvumu, nes dėl didelių energetikos sąnaudų Lietuvos ekonomika greitai gali tapti nekonkurencinga. Ko gero, tai bus vienas svarbiausių valdančiųjų darbų net ne penkmetį, o visą ateinantį dešimtmetį.
Kitos sritys, kurioms būtinas neatidėliotinas politikų dėmesys, A.Krupavičiaus požiūriu, yra emigracija, negalima žiūrėti pro pirštus ir į spartų visuomenės senėjimą bei su tuo susijusius didžiulius ateities iššūkius.
Ryžtingų politikų žingsnių prireiks ir kitu svarbiu klausimu – mažinant vis didėjančią socialinę atskirtį visuomenėje. “Regioninė plėtra, tiksliau, “antrosios Lietuvos” sąmoningas ir intensyvus tempimas paskui “pirmąją Lietuvą”, kuri puikiai geba naudotis globalizacijos, sparčios technologijų kaitos ir mokslo pažangos teikiamais privalumais, yra labai svarbi tema. “Glokalizacijos” reiškinys Lietuvoje yra akivaizdus, o klausimą, kaip su tuo kovoti, sau užduoda daug išsivysčiusių pasaulio valstybių”, – kad Lietuvai dar teks rasti pačias tinkamiausias išeitis, pabrėžia Valstybės pažangos tarybos strategijai „Lietuva 2030“ įgyvendinti narys, VšĮ „Geros valios projektai“ valdybos pirmininkas Tadas Langaitis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulio katalikų bendruomenė kuo toliau, tuo atidžiau nagrinėja rugpjūčio gale mirusio Italijos katalikų bažnyčios kardinolo Carlo Marios Martini paskutiniame interviu, duotame bičiuliui jėzuitų kunigui Georgui Sporschillui, išsakytas mintis apie būtinybę Katalikų bažnyčiai pasukti reformų keliu.

„Mūsų kultūra paseno, mūsų bažnyčios didelės ir tuščios. Išsikerojusi biurokratija. Mūsų religiniai ritualai ir drabužiai, kuriuos dėvime, yra pompastiški“, – sakė velionis kardinolas. Kartu C.M.Martini apibendrino, kad Vakarų Europos ir JAV katalikų bažnyčia nuo gyvenimo atsilikusi apie 200 metų.
Kaip šias įžvalgas vertina Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai bei visa dvasininkija? Nuo to pradėjome pokalbį su Jo Eminencija kardinolu Audriu Juozu Bačkiu.

A.J.Bačkis: Kai prieš dvidešimt metų kūriau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją, buvau nuvažiavęs į Milaną pasitarti su kardinolu Carlo Maria Martini. Ir sulaukiau jo palaikymo. Jis buvo vienas garsiausių Šventojo Rašto tyrinėtojų – ne tik tyrinėtojų, bet ir mylėtojų. Esu skaitęs daugelį jo parašytų knygų, kuriose apmąstomi Šventojo Rašto žodžiai, gražiai juos pritaikant prie šių dienų žmogaus, prie šių laikų Bažnyčios gyvenimo, nebijant iššūkių. Tai buvo gilus mąstytojas, geras ganytojas, mylintis Kristų, Bažnyčią ir žmones. Jame mačiau tikrą Bažnyčios autoritetą, o ne pompastišką „hierarchą“, kaip dažnai mus įsivaizduoja ir pavaizduoja žmonės. Vyskupo vadovavimas yra tarnystė, o ne „institucija“. Dievo tauta siekia užmegzti dialogą ir su kitaminčiais, kitamaniais. Kaip tik tai labai gražiai ir veiksmingai darė kardinolas Martini. Jis troško matyti evangeline dvasia gyvenančią Bažnyčią.
Tad ir pirmoji mintis perskaičius jūsų minimą interviu – tai labai nuoširdaus ir ištikimo Bažnyčios sūnaus nerimo balsas. Jis kupinas susirūpinimo, kurį popiežius ir vyskupai ėmė reikšti dar XIX a. pabaigoje. Jau tada Bažnyčia matė, kaip sparčiai augančių miestų naujieji gyventojai, atitrūkę ne tik nuo gimtinės kaime, bet ir nuo tėvų tradicijų, paveikti materializmo ir marksizmo ideologijos, tolsta nuo tikėjimo. Taigi ne praeitame, o dar užpraeitame šimtmetyje Bažnyčia ėmė klausti savęs, kaip kalbėtis su šiais žmonėmis, kaip neprarasti ryšio su naujai besiformuojančia pramoninės ir technologinės visuomenės kultūra.
Vatikano II Susirinkimas ir visi po jo vykę Vyskupų Sinodai nuolat kalbėjo apie pasišventusių pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje, apie jų įsitraukimą į liturgiją, kad „ritualai“ nebūtų vien „pompastiški“. Kardinolo interviu ypač pabrėžiamas privatus Šventojo Rašto skaitymas (jis buvo žymus biblistikos profesorius), tokių pačių raginimų rasime dažname Benedikto XVI pasisakyme. Ne vienas Jono Pauliaus II ir dabartinio popiežiaus dokumentas kelia tas pačias problemas ir ieško atsakymo į opiausius gyvo tikėjimo, gyvosios Bažnyčios ir gebėjimo liudyti Gerąją naujieną šiuolaikiniame pasaulyje klausimus.
Labai atidžiai perskaičiau kardinolo Martini mintis, tačiau neradau interviu to, ką jūs vadinate „būtinybe Bažnyčiai pasukti reformų keliu“. Greičiau sakyčiau, kad a.a. ganytojas ragina iki galo, be išlygų, be nuolaidžiavimo mūsų visų žmogiškoms silpnybėms įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimus. Interviu, tiesa, vaizdžiais bei aštriais žodžiais – taip mėgdavo kalbėti kardinolas Martini – kviečia tiek dvasininkus, tiek pasauliečius nuosekliai laikytis to, ką Bažnyčia nepailsdama skelbia nuo šv. Petro laikų. Sakyčiau, kad kalbėdamas apie žmones žarijas, kurios galėtų suliepsnoti po gausiais pelenais, kardinolas Martini pateikia puikią, uždegančią Naujosios evangelizacijos programos, paskelbtos Jono Pauliaus II, santrauką.
Gal galima taip apibendrinti: tie du šimtai atsilikimo metų, kurie žiniasklaidos buvo iškelti į antraštes, – tai laikotarpis, kai Bažnyčia suvokia ir apmąsto pirmiausia Vakaruose prasidėjusias, o dabar beveik visą pasaulį apėmusias permainas, tačiau kviečia savo narius eiti kiek kitu keliu, rinktis kitą gyvenimo tikslą, todėl ir kitus prioritetus. Ar visada sugebame tai skelbti suprantama kalba, paveikiu balsu ir, svarbiausia, įtikinamais pavyzdžiais? Deja, ne visada. Šventasis Tėvas dėl to susirūpinęs. Aš dėl to susirūpinęs. Ir a.a. kardinolas Martini dėl to buvo susirūpinęs. Jo išsakytose mintyse girdėti širdies skausmas.
Suprantu jį ir iš dalies priimu jo susirūpinimą dėl pompastiškumo ir perdėtos biurokratijos bei per daug centralizuotos Katalikų bažnyčios valdymo sistemos. Tačiau nesustočiau prie tokio griežto apibendrinimo. Mano įsitikinimu, šiuo interviu mestas iššūkis, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į Evangelijos dvasią, užuot susitelkus į raidę.
VEIDAS: Velionis kardinolas C.M.Martini kalbėjo apie tai, kad Katalikų bažnyčia jautriau turėtų vertinti ir išsituokusias šeimas, tiksliau, pasyvųjį skyrybų kaltininką. Kaip pavyzdys pateikiama vyro palikta moteris, sukūrusi antrą santuoką ir toliau dorai gyvenanti, katalikiškai auklėjanti vaikus; bet, negalėdama priimti šv. Komunijos, ji tolsta nuo Bažnyčios, su ja tolsta ir jos vaikai. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
A.J.Bačkis: Kam gali nerūpėti suirusių šeimų, išsituokusių asmenų padėtis? Skyrybos yra sunkus išbandymas su skaudžiomis pasekmėmis išsituokusiems, o dar labiau vaikams, kurie ne tik būna pirmosios nesantaikos aukos, bet neretai tampa dar ir tėvų konflikto įkaitais. Skyrybų istorijoje visuomet esama kaltės, lieka gilios žaizdos, kartais ir aštri neapykanta. O kur dar sąžinė tų, kurie sulaužė ištikimybės pažadą, duotą priimant Santuokos sakramentą? Ar Bažnyčia gali būti neištikima Kristaus žodžiams, kurie aiškiai nusako santuokos neišardomumą: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria.“
Kalbėdamas apie konkretų kardinolo Martini pateikiamą pavyzdį moters, kuri gyvena antroje santuokoje ir negali eiti sakramentų, noriu pasakyti, kad ji, kaip ir visi kiti, sukūrę naujas darnias šeimas, nėra Bažnyčios atstumti. Visi išsiskyrusieji lieka mylimais Bažnyčios nariais. Jie gali dalyvauti šv. Mišiose, melstis, priimti dvasinę Komuniją, katalikiškai auklėti vaikus, atlikti gailestingumo darbus. Jie neturėtų jaustis esantys Bažnyčios „užribyje“.
Mes, dvasininkai, kaip ir tikintieji, kurie gyvena tvarkingoje santuokoje, turime nepažmiršti tų porų, rūpintis jų sielovada. Išsituokusiems reikia dvasinės ir psichologinės pagalbos, supratimo, atjautos. Norėčiau, kad Bažnyčia dar daugiau dėmesio skirtų pakartotinai sukūrusių šeimą porų sielovadai, kad jos būtų kuo labiau įtrauktos į Bažnyčios gyvenimą, nors joms ir neleidžiama priimti šv. Komunijos.
Turime Vilniuje gražių pavyzdžių, tokių kaip nuo 2004 m. veikiantis centras „Bendrakeleiviai“, kuriame sielovada skiriama būtent išsituokusiems žmonėms. Labai norėčiau, kad kiekvienoje parapijoje vyktų panaši sielovada, kuri suburtų žmones bendrai maldai, pasidalijimui. Antroje santuokoje gyvena daug žmonių, mūsų Bažnyčios narių. Skaudu jiems, o drauge ir visai Bažnyčios bendruomenei. Noriu juos padrąsinti, kad nenutoltų nuo Bažnyčios, neatsisakytų Kristaus mokymo.
Drauge noriu kreiptis į jaunimą ir raginti kuo atsakingiau, neskubotai, rimtai pasirengti Santuokos sakramentui. Šeimos centruose tikrai rasite ir įdomių paskaitų, ir pasirengusių jus konsultuoti psichologų, teologų, gydytojų. Po santuokos gera būtų įsitraukti į vieną ar kitą šeimų bendruomenę, kur rasite atramos, pagalbos, pastiprinimo. Jo prireiks, kad susidūrę su neišvengiamais sunkumais, kurie yra neatskiriama gyvenimo, taigi ir krikščioniškų šeimų gyvenimo, dalis, išliktumėte tvirti ir ištikimi savo pažadams. Nėra meilės be aukos.
VEIDAS: Iš esmės visuotinai pripažįstame, kad Lietuva, kaip valstybė, nuo civilizuoto Vakarų pasaulio atsilikusi apie 50 metų, arba tiek, kiek buvo okupuota. Tad jei Vakarų bažnyčia, anot velionio kardinolo C.M.Martini, atsilikusi 200 metų, kiek mūsų, Lietuvos katalikų bažnyčia, atsilikusi nuo Vakarų Europos ir JAV katalikų bažnyčios?
A.J.Bačkis: Tokie skaičiavimai – pažangus, atsilikęs – tinkami, kai lyginami automobiliai ar kompiuteriai, ir ne visuomet prasmingi, kai kalbama apie kultūrą. O bendruomenei, jos vidiniam gyvastingumui, susiklausymui, augimui vargiai taikytini apskritai. Bažnyčia viena – Visuotinė, todėl galime kalbėti nebent apie kurios nors bažnytinės institucijos ar veiklos srities panašumus ir skirtumus Lietuvoje, Italijoje, JAV.
Tikra tiesa, kad sovietmečiu paskleisti Vatikano II Susirinkimo nutarimus, jo dvasią Lietuvoje buvo nepaprastai sunku dėl sovietų valdžios persekiojimo. Todėl, pavyzdžiui, apie pasauliečių apaštalavimą visu balsu čia pradėta kalbėti trimis dešimtimis metų vėliau. Tačiau pamaldos lietuvių kalba, leidusios pasauliečiams aktyviau įsitraukti į liturginį gyvenimą, įvestos net ir sunkiomis okupacijos sąlygomis.
Tik nedaugelyje vietų parapinę katechezę ir mokyklinį tikybos mokymą drįsčiau pavadinti moderniu, atitinkančiu šiuolaikinės kompiuterių kartos poreikius. Ir tai mano nuolatinis rūpestis.
Kita vertus, Lietuvoje katalikų interneto tarnyba buvo įkurta, elektroninės lietuviškos Šventojo Rašto, Bažnyčios Katekizmo, Magisteriumo dokumentų publikacijos paskelbtos anksčiau nei daugelyje labiau išsivysčiusių šalių. Jau minėti Šeimos centrai, rengdami sužadėtinius, organizuodami sutuoktinių susitikimus bei konsultacijas, kuriose šeimos mokosi spręsti kylančius sunkumus, veikia labai panašiai ir tikrai ne mažiau sėkmingai nei Austrijoje ar Italijoje, iš kurių perėmėme patirtį.
Apibendrindamas teigčiau, kad Lietuvoje gal ryškiau nei Vakarų Europoje Bažnyčia išgyvena dramatišką kartų kaitą, tačiau pats procesas ir ten, ir čia labai panašus. Vis mažėja „tradicinių katalikų“ – turiu galvoje ne tuos, kurie prisimena Bažnyčią tik per didžiąsias šventes, o tuos, kurie tikėjimą natūraliu būdu perėmė iš šeimos, gal labiau senelių nei tėvų, kaip svarbų paveldą. Gražu, kaip tokie žmonės brangina tradicijos dovaną, nekelia tikėjimo prasmės ir „Bažnyčios naudos“ klausimo.
Tačiau jų pavyzdys ne visuomet įkvepia ieškančius Dievo, besiblaškančius tarp pasaulėžiūrų, pajutusius egzistencinę tuštumą paauglystėje ar pasiekus ankstyvą brandą. Pirmiausia pastaruosius matau kaip tas jaunas poras, šeimas, studentų ir moksleivių būrelius, sekmadienį sugužančius į bažnyčią. Jauni žmonės keičia bendruomenių veidą miestuose, nes jie išgirsta Viešpaties kvietimą, pajunta Šventosios Dvasios dvelktelėjimą pačiuose įvairiausiuose susitikimuose, stovyklose, savanorystėje, piligrimystėje ir net visai atsitiktinai užklydę ten, kur bent du “susiėję Kristaus vardu”, todėl ir Jis yra tarp jų.

Pasinaudoję ES struktūrinių fondų parama, nemažai Lietuvos universitetų ir kolegijų naujausia įranga atnaujina auditorijas bei laboratorijas, kuria modernius studijų centrus, renovuoja bendrabučius. Vis dėlto didžiausią kokybės šuolį per šiuos ir praėjusius metus žengusioms mūsų aukštosioms mokykloms iki užsienio universitetų dar labai toli.

Vilnietė Monika Dapkutė, verslo vadybos ir administravimo bakalauro studijas baigusi Vilniaus universitete (VU), o magistro – tęsusi Amsterdamo universitete, pastebi, kad infrastruktūra, mokslo bazėmis, dėstytojų kompetencija ir studijų programų turiniu Lietuvos aukštosios mokyklos gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos universitetų. Mergina tvirtina, kad lyginant bet kurią sritį skirtumas būtų lyg diena ir naktis. Tarkime, kiekviena iš rinkodaros studijų paskaitų, kurias M.Dapkutė lankė Amsterdamo universitete, koncentruota į konkrečią sritį, o žinias perduoda kaskart kitas stambios įmonės vadovas. Verslo atstovai ne tik dalijasi savo patirtimi, atskleidžia asmenines klaidas, bet ir formuluoja praktines užduotis, kurias atlikę studentai jiems pateikia savo išvadas. Teorinei medžiagai paskaitose laikas nėra gaištamas, su ja kiekvienas studentas privalo susipažinti savarankiškai skaitydamas literatūrą. Be to, daug užsiėmimų vykdavo ir pačiose įmonėse.
„Ypač daug dėmesio Amsterdamo universitete skiriama supažindinti su socialiai atsakingu verslu, o VU apie tai man teko mažai girdėti. Studijuojant Lietuvoje dažnai stebindavo ir dėstytojų nekompetencija. Štai per matematikos paskaitas analizavome metodą, kuris mokslininkų jau seniai paneigtas“, – prisimena M.Dapkutė.
Mergina neabejoja, kad kol kas Lietuvos aukštosios mokyklos su užsienio universitetais negali lygiuotis ir infrastruktūra, bibliotekomis. M.Dapkutė teigia, kad rašyti magistro darbą jai buvo kur kas paprasčiau studijuojant Olandijoje. Mat ten kiekvienas studentas gauna slaptažodžius ir iš bet kur gali prisijungti prie vienos didžiausių pasaulyje mokslinių leidinių duomenų bazių, iš kurios visus leidinius galima parsisiųsti elektroniniu formatu. Visos auditorijos ten taip pat aprūpintos naujausia įranga, o savarankiškam darbui skirtos trisdešimties darbo vietų patalpos, kuriose galima naudotis ne tik kompiuteriu, bet ir projektoriais, spausdintuvais. (…)

Didžiausi – LSMU ir VU projektai

Bene daugiausiai dėmesio infrastruktūros atnaujinimui per pastaruosius metus skyrė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). Bendromis ES struktūrinių fondų, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) bei paties universiteto lėšomis buvo įgyvendinta projektų, kurių vertė siekia net 150 mln. Lt. Mokslo metų pradžią LSMU studentai pasitiks atnaujintoje Medicinos fakulteto Kalbų ir edukacijos katedroje, baigiami patalpų ir mokslinės įrangos atnaujinimo darbai Veterinarijos fakulteto Užkrečiamųjų ligų katedroje. Šiemet buvo modernizuota ir nemažai LSMU laboratorijų: Paukščių lesalų ir paukštininkystės produktų, Mikrobiologinių tyrimų, Gyvūninių maisto žaliavų saugos ir kokybės tyrimų, taip pat Dantų ir žandikaulių ortopedijos klinika.
Beje, ir kitais metais numatyta didelių darbų – planuojamas baigti statyti Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centras, į kurį persikels Farmacijos fakultetas, statomas naujas Visuomenės sveikatos fakultetas, Veterinarijos gydykla.
Kaip vieną svarbiausių projektų LSMU Medicinos fakulteto dekanas prof. Algimantas Tamelis išskiria pavasarį duris atversiantį Medicinos simuliacijos centrą, kuriame būsimieji medikai mokysis daryti injekcijas, imtis priemonių skęstant, dūstant ir pan. manekenui. Iki šiol teorines žinias studentai iškart taikydavo tikriems pacientams – to jau seniai nėra nė vienoje Vakarų Europos aukštojoje mokykloje.
Vienas labiausiai atsinaujinusių Lietuvos universitetų yra ir VU. Čia buvo atnaujintos laboratorijos, auditorijos, renovuota daugelis bendrabučių, kuriami modernūs tyrimų centrai, tokie kaip Telekomunikacijų mokslo centras. Jame bus atliekami mobiliųjų tinklų modeliavimo ir kitų sričių tyrimai, kuriami lietuvių, latvių, lenkų ir kitų kalbų atpažinimo ir vertimo į tekstą metodai. (…)

Iš kolegijų išsiskiria Vilniaus ir Kauno kolegijos

Kauno technologijos universitetas (KTU) 2011–2012 m. daug dėmesio skyrė ne tik laboratorijų atnaujinimui, bet ir studentų laisvalaikio zonų kūrimui. Šiuo metu baigiama sutvarkyti studentų miestelio atvira poilsio zona, kurioje statomi suoliukai, nutiesti takai, veiks belaidis interneto ryšys. Jau įrengta futbolo lauko aikštelė. Šiemet KTU investavo ir į dviejų studentų bendrabučių renovaciją.
Šiuolaikiška poilsio bei darbo erdvė šiemet buvo įrengta ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Čia taip pat galima naudotis belaidžiu interneto ryšiu arba bendrauti, ilsėtis. Beje, VDU ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliems studentams – žmonės rateliuose gali pakilti į visus aukštus, atskiri kabinetai paženklinti atitinkamais Brailio rašto užrašais. Įdomu tai, kad pernai VDU buvo įrengta moderni 150 vietų konferencijų salė, kurioje sumontuoti balsavimo pultai, konferencijos transliuojamos ir nuotoliniu būdu.
Daugiausiai studentų, nusprendusių įgyti neuniversitetinį išsilavinimą, pritraukiančios Vilniaus bei Kauno kolegijos taip pat nestovi vietoje. Štai Kauno kolegijoje mokomąja bei laboratorine, kompiuterine bei programine įranga, naujais baldais aprūpinta dvidešimt Integruotų technologijų praktinio mokymo centro laboratorijų, skirtų biomedicinos, technologijų ir meno studijų sričių studentų praktiniams gebėjimams ugdyti.
Vilniaus kolegijoje į naujas, suremontuotas patalpas perkeltas Technologijų ir dizaino fakultetas, 11 laboratorijų įvairių krypčių studentus šiais mokslo metais pasitiks nauja, modernia įranga.
Iš viso didesnius ar mažesnius infrastruktūros projektus vykdo trylika universitetų (VDA, LKKA, VGTU, VU, LSMU, VDU, ISM, ŠU, KTU, LCC, Aleksandro Stulginskio universitetas, KU, LMTA) ir septyniolika kolegijų. Kitos aukštosios mokyklos nespėjo pateikti paraiškų, kad gautų finansavimą iš ES struktūrinių fondų 2007–2013 m.  (…)

Naujos studijų programos – dažnai tik skambūs pavadinimai

Beje, atnaujinti aukštųjų mokyklų fasadai, įdiegtos naujausios IT technologijos dar negarantuoja aukštos studijų kokybės. E.Butkus kaip vieną didesnių mūsų universitetų trūkumų išskiria tai, kad atvyksta gana nedaug dėstytojų iš užsienio. Šiais mokslo metais tik dvidešimties Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai galės klausytis dėstytojų iš užsienio paskaitų.
„Universitetai ir kolegijos nepakankamai stengiasi pritraukti aukšto lygio specialistų, kurie čia dirbtų ilgesnį laiką, galėtų vadovauti doktorantams, įtrauktų Lietuvos mokslininkus į tarptautinius projektus. Daugelis dėstytojų, dirbančių ne moderniose kryptyse, neieško kolegų užsienyje, nes nelabai turi ką jiems pasiūlyti, ir taip susidaro izoliacija. Vis dėlto yra ir gerų pavyzdžių. Aktyvūs VU, KTU fizikai, biotechnologai“, – teigia VU Organinės chemijos katedros profesorius.
ŠMM duomenimis, vos penkios mūsų aukštosios mokyklos (Socialinių mokslų kolegija, VDU, MRU, VU, VGTU) įgyvendina ir jungtines studijų programas su užsienio aukštosiomis mokyklomis, kai paskaitų klausomasi ir Lietuvoje, ir užsienyje, galima naudotis dviejų mokyklų duomenų bazėmis ir įgyjamas dvigubas diplomas.
Dar daugiau kritikos sulaukia naujos studijų programos. Nors daugelis aukštųjų mokyklų, pabrėždamos, kad nestovi vietoje ir reaguoja į darbo rinkos realijas, pristatė ne po vieną naują studijų programą, deja, dažnai po patraukliai skambančiais pavadinimais nei naujumo, nei kokybės nėra. (…)

Didžiausią pažangą daro privačios ir universitetų gimnazijos

2011–2012 m. infrastruktūros atnaujinimo darbus vykdė ne tik nemažai universitetų bei kolegijų, bet ir kai kurios profesinės mokyklos, gimnazijos. Štai Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje atidarytas šiuolaikiškai įrengtas Baldžių rengimo centras, kuriame nuo šio rugsėjo būsimieji baldininkai bus mokomi modernia įranga gaminti baldus iš medžio masyvo, plokštės, apdirbti stiklą, naudojamą balduose. Pernai šiuolaikiškos dirbtuvės, skirtos staliams bei baldžiams, buvo įrengtos ir Kauno statybininkų rengimo centre.
Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pabrėžia, kad per pastaruosius metus, pasinaudojus ES parama, 241 bendrojo ugdymo mokyklos bibliotekos, daugiausia vidurinių ir gimnazijų, aprūpintos naujais baldais, kompiuteriais, naujausia organizacine technika.
Be to, nemažai gimnazijų fizikos, chemijos ir biologijos kabinetų pasiekė šiuolaikiški priemonių komplektai: modernūs mikroskopai ir preparatai, kompiuterinė laboratorijų įranga su įtampos, slėgio, triukšmo lygio, temperatūros ir kitais jutikliais, įvairūs rinkiniai laboratoriniams darbams atlikti. Taip pat daugeliui mokyklų buvo nupirktos modernios lentos, kopijavimo aparatai, projektoriai. Šią vasarą Vilniaus Gerosios Vilties vidurinės, Kauno Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos, Utenos Dauniškio, Mažeikių r. Viekšnių, Zarasų „Ąžuolo“, Radviliškio Lizdeikos gimnazijų stadionuose klojama speciali danga, pritaikyta futbolui ar krepšiniui žaisti, perkami sporto įrenginiai.
Visi šie darbai atliekami inicijuojant ŠMM, tačiau yra gimnazijų, kurios randa ir kitų būdų gauti lėšų atsinaujinimui – sutaupo racionaliai naudodamos mokinio krepšelio lėšas, surenka daugiau pinigų iš mokinių tėvų pervedamų 2 proc. pajamų mokesčio.
Įranga, naujausiomis technologijomis, laboratorijomis, šiuolaikiškomis klasėmis išsiskiria privačios gimnazijos (Šiuolaikinės mokyklos centras, Kauno bei Vilniaus jėzuitų gimnazijos) ir priklausančios universitetams (KTU gimnazija, VDU „Rasos“ gimnazija), taip pat Vilniaus licėjus.
Kaip vieną šiuolaikiškiausių mokyklų galima paminėti Druskininkų „Atgimimo“ vidurinę mokyklą, kurioje įrengtos „Apple“ klasės. Jose mokiniai naudodamiesi specialia programine įranga gali įgarsinti vaizdo siužetus, rengti mokomuosius filmukus, dalytis vaizdo medžiaga. Skaitmeninės mokymo priemonės naudojamos Kaišiadorių rajono Algirdo Brazausko, Prienų „Žiburio“, Šiaulių „Didžvario“ gimnazijose.

Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas E.Butkus: „Universitetai nepakankamai stengiasi pritraukti aukšto lygio specialistų, kurie čia dirbtų ilgesnį laiką.“

SKVC Studijų vertinimo komisijos pirmininkas K.Dubnikas: „Naujose studijų programose dažnai surašomi tik metodai, o kad nėra aukšto lygio dėstytojų, mokslo bazės, laboratorijų – nesvarbu.“

Šiemet pasiektas norinčiųjų studijuoti mediciną pikas

Populiariausia studijų programa tarp stojančiųjų į Lietuvos universitetus šiemet buvo medicina. Ši studijų kryptis pralenkė net tokias iki šiol itin paklausias specialybes, kaip ekonomika ir teisė. Štai VU ekonomiką šiemet studijuos 296, tame pačiame universitete teisę – 287, o mediciną LSMU – 308 pirmakursiai. Tai daugiausiai studentų šiais metais surinkusios studijų programos.
Svarbu tai, kad krepšelių medicinos studijų programai buvo skirta vos šiek tiek daugiau nei pernai (pavyzdžiui, LSMU gavo dvidešimt penkiais daugiau), o daugiausiai nemokamų vietų, kaip ir ankstesniais metais, atiteko ekonomikos studijų krypčiai VU – 228.
LSMU Medicinos fakulteto dekano prof. Algimanto Tamelio nuomone, truputį didesnis gautų krepšelių skaičius mažai prisidėjo prie išaugusio susidomėjimo medicinos studijomis. „Jau trejus metus daugėja norinčiųjų studijuoti su sveikata susijusias specialybes, ir ne tik universitetuose. Kolegijose taip pat stipriai išpopuliarėjo, pavyzdžiui, slaugytojo specialybė. Toks susidomėjimas medicinos studijomis buvo tik 1970–1980 m.“, – sako A.Tamelis.
„Šiemet stojimas į mediciną pasiekė piką, – antrina VU Medicinos fakulteto dekanas prof. Algirdas Utkus. – Stojančiųjų skaičių padidina medikų vaikai, norėdami tęsti gydytojų dinastiją, svarbus ir saugumo jausmas, kad galės profesionaliai pasirūpinti savo bei artimųjų sveikata. Vis dėlto bene svarbiausia priežastis – užtikrinta darbo vieta.“ (…)

Jaunuolių, pageidavusių studijuoti mediciną LSMU
2009 m. 1942
2010 m. 1981
2011 m. 2307
2012 m. 2730

Šaltinis: LAMABPO

Studijų programos, surinkusios daugiausiai studentų 2012 m.

Aukštoji mokykla    Studijų programa    Pasirašyta studijų sutarčių
LSMU    Medicina    304
VU    Ekonomika    296
VU    Teisė    287
MRU    Teisė    222
MRU    Viešasis administravimas    221
VDU    Viešoji komunikacija    209
Šaltinis: LAMABPO

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Naujoji Europos fiskalinė sutartis įsigalios dar tik po metų, bet vien sprendimas ją ratifikuoti jau spėjo padaryti gerą darbą: euro krizė lyg ir suvaldyta, o ekonominės ES prognozės, nors ir iš lėto, ima gerėti. Kitas žingsnis, kurio iš politikų laukia Europos verslas, – tai drastiškos ir drąsios reformos.
Apie tai, kaip dabartinę verslo aplinką ir fiskalines naujoves vertina verslo atstovai, kalbamės su balandžio pabaigoje Lietuvoje viešėjusiu Europos pramonės konfederacijos BUSINESSEUROPE generaliniu direktoriumi Philippe’u de Bucku.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip naujoji fiskalinė sutartis spėjo paveikti Europos verslo atmosferą? Ar valstybių fiskalinė drausmė skatins verslo plėtrą, ar kaip tik taps iššūkiu?
Ph.B.: Pirmieji stabilumo ženklai pasirodė dar metų pradžioje. Nors ir iš lėto, taip pat didėja bendras pasitikėjimas ekonomika. Vyriausybių pasirašyta sutartis įrodė, kad valstybės vieningai siekia fiskalinės drausmės, ir tai labai sveikintina. Tačiau vien tik naujojo pakto nepakaks, nes būtinos radikalios, drąsios reformos: tik tada Europa išliks konkurencinga, o euras – stabilus.
Kita vertus, dabar matomi stabilumo ženklai nėra vien tik minėto pakto nuopelnas. Finansų rinkos stabilizavosi dar ir dėl to, kad buvo pasiektas susitarimas su privačiu sektoriumi dėl Graikijos skolos, kartu pasitarnavo ir Europos centrinio banko sprendimas bankams suteikti vidutinės trukmės finansinių išteklių. Pagaliau kai kurios ES šalys ėmėsi griežtų fiskalinių ir struktūrinių priemonių.
VEIDAS: Tačiau tų šalių gyventojai fiskalinės drausmės idėjos nelinkę palaikyti?
Ph.B.: Tai tiesa, gyventojai nepalaiko fiskalinės konsolidacijos, ir tai galima suprasti. Tačiau tai būtina ir, ko gero, pagrindinė priemonė, norint susigrąžinti investuotojų pasitikėjimą. Svarbiausia – kad ši konsolidacija būtų nukreipta į ekonomikos augimą, o tai padaryti galima radikaliai sumažinus nereikalingas išlaidas, išsaugant visas svarbiausias investicijas, o ne didinant mokesčius.
VEIDAS: Paminėjote reformas. Kurios iš jų, jūsų vertinimu, pačios svarbiausios?
Ph.B.: Svarbiausias dalykas valstybėms yra sureguliuoti viešąsias išlaidas, įskaitant viešojo sektoriaus efektyvumo didinimą.
Žinoma, svarbios ir tos reformos, kurios susijusios su darbo rinka, mat būtina spręsti nedarbo problemą.
VEIDAS: O kokias reformas pirmiausia įgyvendinti patartumėte Lietuvai?
Ph.B.: Jei kalbėsime apie Lietuvą, negalėčiau patarti kažko kito, nei pataria Lietuvos pramonininkų konfederacija: konsoliduoti viešąsias išlaidas, investuoti į tyrimus, plėtrą ir inovacijas, reformuoti darbo rinką ir išmokų sistemą, reformuoti mokesčių sistemą ir sukurti stabilią mokesčių politiką, taip pat sukurti įmonėms prieigą prie finansavimo, stiprinti verslo aplinką ir skatinti verslumą.
VEIDAS: Ar manote, kad centralizuota ES fiskalinė politika žemyne skatina verslumą? Ir ar tai nepavers tokių šalių kaip Lietuva tam tikra ES periferija?
Ph.B.: Verslo atstovai palaiko idėją, kad biudžeto deficitas neturėtų viršyti 1 proc. BVP. Tačiau nepritaria jokiems naujiems ES mastu taikomiems mokesčiams, įskaitant ir finansinių transakcijų mokestį.
Atsakydamas į antrą klausimo dalį noriu pabrėžti, kad investuotojai dairosi visomis kryptimis, ir svarbiausia, kad kiekviena ES narė siektų tų investuotojus pritraukti.

Spalio 15-ąją taikiu protestu išreikšti nepasitenkinimą vyriausybių politika, bankų godumu ir tarptautinių kreditorių suvaržymais visame pasaulyje vienu metu ketina apie 10 mln. žmonių.

Šių metų spalio 15-oji į pasaulio istoriją gali patekti kaip didžiausių visų laikų protestų diena. Socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, spaudoje ir televizijoje mirga pranešimai apie planuojamus masinius protestus visame pasaulyje, pradedant Graikija, Portugalija, Airija ar Lenkija ir baigiant Šiaurės bei Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos šalimis ir net Australija. Tinklalapyje map.15october.net esančiame žemėlapyje kasdien atsiranda naujų raudonų taškų, žyminčių vietas, kuriose šeštadienį gyventojai ketina prisidėti prie vadinamojo pasaulinio protesto.

Įtūžę gyventojai nebegali tylėti

Šių protestų dalyvių pasipiktinimas kunkuliuoja dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui JAV, kur jau kelias savaites protestai nerimsta ir vis plečiasi ne tik Niujorke, bet ir Bostone, Čikagoje, Los Andžele bei kituose miestuose, pagrindinė jų priežastis – bankininkų ir didžiųjų verslo korporacijų godumas. Demonstracijų dalyviai teatrališkai – išsipaišę veidus baltai ir vaizduodami vaiduoklius ar dėvėdami „skudurinių onučių“ kostiumus, skanduoja šūkius, kad Volstritas priklauso žmonėms, o ne bankininkams, ir kaip tik paprastiems amerikiečiams, o ne korporacijoms turi būti skirta milijardinė vyriausybės parama.
Šeštadienį į JAV miestų gatves išeis ir dėl savo ateities neužtikrinti studentai, ir darbo netekę vidurinės klasės atstovai, ir didelė dalis šalyje veikiančių profsąjungų – iš viso, tikėtina, protestuose dalyvaus daugiau nei milijonas amerikiečių, reikalaujančių diržus suveržti turčiams, o ne jų godumo įkaitais tapusiems paprastiems piliečiams.
Europoje į gatves plūstančių žmonių nepasitenkinimą labiausiai kursto kitkas – ne tiek bankininkai ar turtuoliai, kiek Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo reikalavimai mažinti vyriausybių išlaidas bei pastarųjų bandymas visą šio taupymo naštą perkelti ant žmonių pečių.
Štai Didžiojoje Britanijoje, kur praėjusią savaitę vien Mančesteryje jau protestavo apie 20 tūkst., o Glazge – apie 15 tūkst. gyventojų, šeštadienį į gatves turėtų išeiti apie pusę milijono žmonių, labiausiai nepatenkintų vyriausybės taupymo programa.
Airijoje, kur jau rengiami transparantai su užrašais „okupuok Dubliną“ ar „užimk Korką“, šeštadienį į protesto demonstracijas irgi gali susirinkti iki 500–600 tūkst. žmonių.
Ne mažiau protestuotojų tikimasi ir Graikijoje, kur ir taip jau daugiau nei metus nuolat vyksta didesni ar mažesni protestai. Šioje šalyje žmonės ypač niršta dėl to, kad iki ausų į skolas šalį įklampinę politikai dabar keliaklupsčiauja prieš ES ir TVF inspektorius.
„Piliečius protestuoti skatina pyktis dėl to, kad kitose ES šalyse visa graikų tauta, o ne šios šalies politikai, kaltinama skaičių klastojimu, skolintų pinigų švaistymu ir reikalavimais juos gelbėti nuo bankroto. Demonstracijose dalyvaujančių protestuotojų įsiūtį kelia ir Graikijos vyriausybės pataikavimas pinigų paskolinusiam TVF“, – protestų priežastis aiškina Graikijos analitikas Dmitris Bekiaris.
Masiniai protestai laukia ir Portugalijos. Jau prieš savaitę Lisabonoje protestavo 130 tūkst., Porto mieste – apie 50 tūkst. žmonių, o spalio 15-ąją laukiama didžiausių protestų per pastaruosius 30 metų. „Neabejoju, kad protestuose gali dalyvauti milijonas ar dar daugiau portugalų. Į juos rinksis ir kairieji, ir dešinieji. Manau, kad ši diena pakeis šalies istoriją“, – svarsto vienas šalies aktyvistų Ricardo Salta.
Jo nuomone, į aklavietę pateko ne valstybių biudžetai, o vyriausybių vykdoma fiskalinė politika, ir politikai bus priversti atsižvelgti į protestuotojų kritiką. „Suimti ir užčiaupti 700 protestuotojų, kaip nutiko prieš savaitę Niujorke, įmanoma, tačiau milijonams viso pasaulio žmonių garsiai pareikšti savo nuomonę ne tik nepavyks uždrausti, bet ir teks į ją atsižvelgti“, – neabejoja R.Salta.

Pasaulio nepakeis?

Stiprėjantis gyventojų nepasitenkinimas finansinių sunkumų slegiamose valstybėse, prasiveržiantis vis didesniais ir masiškesniais protestais, iš tiesų yra aiškus signalas politikams, kad su dabartine situacija gyventojai nelinkę taikytis. Tačiau ar „pasaulinis protestas“ išties gali pakeisti pasaulį?
Ispanijos politologas profesorius Fernandas Vallespinas aiškina, kad vienintelis dalykas, kuris po protestų gali pasikeisti, yra atnaujintos politinių partijų programos, kuriose bus atsižvelgta į protestuotojų reikalavimus. „Tačiau tai, kad rinkimuose dalyvaus ir laimės naujas programas pasirašiusios senosios partijos, dar nereiškia, kad sulauksime naujovių“, – skeptiškai protestuotojų viltis pakeisti vyriausybių politiką vertina analitikas.
Tiesa, kai kurie pasaulio lyderiai, regis, pabūgo įpykusių gyventojų ir artėjant didžiajam protestų šeštadieniui užsimena apie galimus pokyčius. Štai JAV prezidentas Barackas Obama, viena ausimi lyg ir įsiklausantis į protestuotojų šūkius, praėjusią savaitę užsiminė apie naują Buffeto mokestį turtingiesiems, pavadintą už didesnį turtuolių apmokestinimą pasisakančio milijardieriaus Warreno Buffeto vardu. Bet ar ši iniciatyva kada nors taps realybe, kol kas sunku atsakyti.
Taip pat nė žodžiu neužsimenama, ar kada nors bus atsižvelgta į protestuotojų reikalavimus mažinti ne mokytojų atlyginimus, o karinį biudžetą ar biurokratų reprezentacines išlaidas, kurios jau kelias savaites paprastų amerikiečių vadinamos „keksiukų mokesčiu“. Mat neseniai, atlikus valstybinių JAV institucijų auditą, paaiškėjo, kad prasidėjus sunkmečiui ir ėmus skalambyti apie visuotinį taupymą, šalies valdininkai nė kiek nesumažino savo apetito tiesiogine šio žodžio prasme. Tarkime, auditoriai nustatė didžiulį gyventojų įniršį sukėlusį faktą, kad gynybos srityje dirbančių valdininkų furšetuose pernai buvo be skrupulų vaišinamasi 16 dolerių kainuojančiais miniatiūriniais pyragaičiais, – tuo pat metu, kai B.Obama aiškino, jog verčiau reikia karpyti socialines išmokas, nei gynybos biudžetą.

Reikalingos radikalios reformos

Taigi kas esant dabartinei situacijai galėtų numaldyti protestuotojų pyktį, o valstybėms padėti apsivalyti nuo skolų?
Analitikų teigimu, aklai klausyti protestuotojų reikalavimų gal ir nederėtų, tačiau į kai kuriuos pasiūlymus atsižvelgti verta. Štai Vašingtone įsikūrusio Politinių ir ekonominių tyrimų centro direktorius ekonomistas Markas Weisbrotas sako, kad graikų noras trauktis iš euro zonos yra visiškai logiškas, nors valdžios atstovai kategoriškai atmeta tokią galimybę aiškindami, esą tai turės labai skaudžių ekonominių ir politinių padarinių. Tačiau M.Weisbrotas dabartinę Graikijos padėtį lygina su 2000-ųjų finansine krize Argentinoje ir tikina, kad taip, kaip anuomet Argentinoje, dabar ir Graikijoje nieko dramatiško nenutiktų.
Priminsime, kad 2000-aisiais Argentina tapo nemoki ir atsiejo nacionalinę valiutą nuo JAV dolerio. Ir nors daugelis ekonomistų Argentinai tuomet prognozavo katastrofą, tačiau šalies ekonomika netrukus atsigavo.
Dar vienas dėmesio vertas protestuotojų reikalavimas – valstybių išlaidas mažinti biurokratų sąskaita ir apskritai imti taupyti, o ne švaistyti pinigus. Juk komiškai atrodo tai, kad toje pačioje Graikijoje vis dar galima paminėti apie 600 profesijų, kurių atstovai beveik dešimtmečiu anksčiau išeina į pensiją ir pradeda gauti valstybinę senatvės pensiją. Ir tai ne ugniagesiai ar medikai, o, tarkime, padavėjai ar buhalteriai.
Ir ar galima sakyti, jog neteisūs protestuojantys graikai, liejantys pyktį dėl to, kad Graikijos vyriausybė, artimiausius ketverius metus pažadėjusi kasmet po 100 tūkst. sumažinti biurokratų skaičių, šiemet savo biurokratinį aparatą sumažino tik 30 tūkst. etatų.
Apskritai protestuotojai visame pasaulyje siekia atkreipti valdžios dėmesį į gyventojų socialines problemas, korupciją, korporacijų įsigalėjimą, nedarbą, dideles išsilavinimo kainas, ir turbūt nėra nė vieno analitiko pasaulyje, kuris pasakytų, kad šios problemos išgalvotos, o reikalavimas jas spręsti – nepagrįstas.
Beje, protestuotojų reikalavimus palaiko netgi George’as Sorosas. „Atvirai sakant, šiuo metu galiu suprasti gyventojų nusiteikimą ir pritariu jų nepasitenkinimui bei daugeliui reikalavimų“, – teigia JAV investuotojas, investicinės bankininkystės atstovas, filantropas G.Sorosas.

A.Zuokas: daug judesio – mažai rezultato. R.Mikaitis: tiek, kiek gali, bet gali nedaug. V.Grubliauskas: ir ceremonmeisteris, ir pirmtako darbų tęsėjas.

Praėjo kiek daugiau nei pusmetis po savivaldybių rinkimų ir penktas mėnuo, kai 26-iose iš 60-ies savivaldybių šeimininkauja nauji merai. Dviejose savivaldybėse – Prienų rajono ir Kazlų Rūdos – naujieji merai jau ir nuversti. O ar tris didžiausius Lietuvos miestus valdyti ėmę nauji politiniai lyderiai jau ėmėsi įgyvendinti rinkimų pažadus?

Vilniuje – smulkmenos, bet fotogeniškos
Gali ištisą savaitę nieko neišgirsti apie prezidentę ar premjerą, tačiau jei jokio garso apie sostinės merą Artūrą Zuoką – vadinasi, jis kažkur toli nuo Lietuvos. Viešųjų ryšių intensyvumu Zuokas Trečiasis nedaug skiriasi nuo Pirmojo (2000–2003 m.) ar Antrojo (2003–2007 m.). Jo pasivažinėjimas tankete per neva ne vietoje pastatytą automobilį ne tik šiapus, bet ir kitapus Lietuvos sienos paskelbė: šerifas grįžo. Kaip ir anksčiau – su daug idėjų: ne pačių svarbiausių vilniečiams, bet vizualių ir plačiai nuskambančių, kaip anuomet jo užmojai Vilnių įrašyti į užsienio televizijų orų prognozių žemėlapį. Nesugniuždytas ankstesnio meravimo fiasko su oranžiniais dviračiais, šįsyk jis iš karto ėmėsi pats save plagijuoti (trūksta naujų idėjų?), propaguodamas elektrinius ir riedžius.
“Pavažinėti tanku ar riedžiais, atšaukti įlipimą pro priekines duris – smulkmenos, ir dar klausimas, pagerino jos ar pablogino situaciją. Spekuliacijos įvaizdžiu, užuot dirbus”, – piktinasi Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Verslo plėtros skyriaus vedėjas Juozas Jarmala.
Vilniečio nedžiugina, kad rengiantis Europos krepšinio čempionatui paskubomis lopytos gatvės, nes tai padaryta “bangomis”, netvarkomi apleisti net savivaldybei priklausantys pastatai. “A.Zuokas ir anksčiau tik savo Užupį, savivaldybės aplinką ir centrą gražino”, – piktinasi J.Jarmala.
Nelabai ką nauja buitiniu lygmeniu sako pastebintis ir kitas vilnietis – Geologijos ir geografijos instituto vyr. mokslo darbuotojas doc. dr. Vidmantas Daugirdas: “Viešojoje erdvėje padaugėjo pažadų, lyg vaizduojama gyvybė, aktyvumas. Nors kai pavasarį dingo prie mano namo buvę šiukšlių rūšiavimo konteineriai, tai nepadėjo net raštai administruojančiai įmonei.”
A.Zuoko pirmtakas konservatorius Raimundas Alekna taip pat kritikuoja dabartinio mero pirmuosius darbus: “Nereikia nei tanko, nei tramvajaus – transporto spūsčių problema gerokai sumažės pastačius aplinkkelį, o žmonės naudosis visuomeniniu transportu, jei bus patogus jo grafikas, priimtina kaina, o autobusai ir troleibusai – tvarkingi. Į tai ir reikia investuoti.”
R.Alekna abejoja, ar tai prioritetinis uždavinys artėjant šildymo sezonui ir A.Zuoko užmojis žūtbūt surasti milijonų Sereikiškių parkui sutvarkyti.
O juk A.Zuokas žadėjo imtis kur kas monumentalesnių tikslų – kad vidutinė alga iki 2020 m. siektų 6,4 tūkst. Lt, kad klestėtų verslas. “Norėjome asmeniškai susitikti su meru, jis pažadėjo, buvo numatytas susitikimas. Bet vyko perversmas savivaldybėje, ir susitikimas atidėtas nežinia kokiam laikui. Matyt, ne visos įtakos sferos padalytos”, – priežastį įžvelgia J.Jarmala.
Dar A.Zuokas žadėjo “skubiai išspręsti miesto finansines problemas ir padengti įsiskolinimus paslaugų teikėjams”. Bet, R.Aleknos tikinimu, kol kas čia nieko nepadaryta. Tiesa, meras paskelbė pradėsiąs atsiskaitinėti su paslaugų teikėjais, tačiau opozicija ironizuoja: ar su savo bičiulių “City Service”, priklausančios koncernui “Icor” (anksčiau – “Rubicon Group”), įmonėmis ir su likusiomis vienodai?

Darbai – kitiems, nuopelnai – sau
Kitas A.Zuoko mėgstamas žanras – vaizduoti didelių problemų sprendiką, kai tai viršija jo kompetencijos ribas. Štai jis pareiškė, kad viešuosius pirkimus gali laimėti tik tos įmonės, kurios įsipareigos mokėti ne mažesnę nei vidutinę algą. Tačiau kodėl A.Zuokas, kol buvo Seimo narys, neparengė tokios įstatymo pataisos? Gal kad kur kas įspūdingiau dėtis kovotoju su nepasiduodančia sistema?
Dar A.Zuokas iškilmingai pranešė, kad į Vilnių ateina baldų milžinas IKEA. “Derybos su IKEA vyko, kai A.Zuokas dar buvo Seime, ir didžiausias nuopelnas čia buvo Vyriausybės. Aš dirbau meru du mėnesius ir man taip pat teko nukirpti juostelių, bet juk nesakiau, kad tai aš suorganizavau aplinkkelio tiesimą. A.Zuoko sau prisiskiriami nuopelnai neadekvatūs nei vieno žmogaus galioms, nei laikui, kiek jis yra meras”, – konstatuoja R.Alekna.
Žinoma, Vilniaus meras (kad ir kas juo būtų tapęs) turi tęsti aplinkkelio, įgyvendinti šiukšlių tvarkymo projektus. “Bet A.Zuoko indėlį bus galima vertinti, kai pamatysime, kiek jis prisidės prie vilniečių, o kiek – prie kai kurių verslo grupių interesų gynimo”, – abejonė skamba Vilniaus miesto tarybos nario R.Aleknos balse.
Štai A.Zuokas žadėjo 20 proc. atpiginti šilumą – tada vilniečiams ji būtų pigiausia visoje šalyje. Tačiau ir šios problemos sprendimą nutarė permesti centrinei valdžiai – pasiūlė, kad valstybė centralizuotai pirktų kurą šilumai gaminti. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė Diana Korsakaitė mano, kad tai didelio efekto neduos, bet pasiūlė A.Zuokui, jei jis iš tikrųjų nori atpiginti šilumą, keliuose daugiausiai už šilumą mokančiuose namuose atkurti radiatorių išdėstymą iki projektinio, nupjaunant pasistatytus papildomai. Tai sumažintų šildymo išlaidas bemaž trečdaliu. Bet negirdėti, kad meras imtųsi tokios iniciatyvos.

Kas nusvers – Abonento kupra ar energija
Zuokui Trečiajam jo “abonentinė” biografija – tarsi kupra. Jis dievažijasi depolitizuosiantis savivaldybės įmones, bet “darbiečiai”, pasijutę nuskriausti, atvirai atskleidė įmonių dalybų schemą. Tačiau net iš tokios, atrodė, koaliciją į griūtį vedančios situacijos A.Zuokas sugebėjo išeiti ne tik suvaldęs “darbiečius”, bet dar ir pagausinęs koaliciją.
Vis dėlto koks šiandien būtų Vilnius be dviejų ankstesnių A.Zuoko kadencijų? Taip, bepig merui girtis laimėjimais, kai ekonomika zenite, o didžiuliai darbai daromi lendant į skolas. Tačiau daug skolinosi ir kiti sostinės (ir ne tik) merai. “Kai A.Zuokas nebuvo meras, atsirado sąstingis. Dabar – bent taip atrodo – kažkas juda, ir tai teikia vilties, uždega kitus žmones. Deja, vėl pradeda lįsti atidirbinėjimas verslo grupėms. Bet vilniečiams labai svarbu, kad būtų išasfaltuotos gatvės, atpigtų šiluma. Skaičiuojant A.Zuoko blogųjų ir gerųjų savybių balansą, bent man blogus prisiminimus nusveria jo gyvybingumas”, – vertina vilnietis mokslo darbuotojas V.Daugirdas.

Kaune – valdžios ledkalnis, Klaipėdoje – tęstinumas
Laikinoji sostinė visą Lietuvą nustebino, kai meru tapo Rimantas Mikaitis, Liberalų sąjūdžio, Kaune laimėjusio tik tris mandatus iš 41-o, atstovas. Tai panašu į sandorį, prisiimant formalaus vadovo poziciją. Kauniečiai šaiposi, kad dabar savivaldybė – kaip “uabas”: visi pasidaliję valdžios tiek, kiek turi akcijų, o savivaldybės administracija niaujasi besigviešdama kuo daugiau įtakos.
Ačiūdie, Kauno sporto arena, kad ir vėluojant, iki Europos krepšinio čempionato baigta, pradėtas amžiaus gatvių remontas. Bet tai dar ankstesnės kadencijos savivaldybės sprendimų tąsa. Apsnūdimo laikinojoje sostinėje drumstėjas architektas Audrys Karalius naują merą vertina taip: “Ramus, tylus žmogus. Jokių jo pažadų negirdėjau, ryškių darbų nematyti. Gal jų ir neįmanoma taip greitai nuveikti, tačiau nematau nė požymių. Jei Kauno valdžią prilygintume Nemunu plaukiančiam ledkalniukui, tai jo viršūnėlė matoma, bet kas slepiasi po vandeniu, ir yra tikroji valdžia, kuri ir reguliuoja plaukimo kryptį.”
O Klaipėdos meras, taip pat liberalsąjūdininkas Vytautas Grubliauskas iš pirmo žvilgsnio labiau primena miesto ceremonmeisterį – tai trimitą kur papučia, tai kokią juostelę perkerpa. Tačiau Klaipėdos universiteto Politologijos katedros vedėjas doc. dr. Saulius Šiliauskas tikina, kad tai tik išorinis vaizdas. “Jūros šventė, džiazo festivalis, regata, krepšinio arenos atidarymas – meras čia negalėjo nebūti matomas. Bet jis tikrai ne tik reprezentacinė figūra. Jis pakankamai kompetentingai dirba, turi sumanymų, tęsia pradėtus darbus, negirdėjau, kad būtų įsipainiojęs į interesų konfliktą, neapsijuokė kaip Kauno ir Vilniaus merai, po poros mėnesių darbo puolę atostogauti. Žodžiu, ne revoliucija, bet tikrai ne stagnacija”, – vertina S.Šiliauskas.
Beje, eksmero Rimanto Taraškevičiaus liberalcentristai dabar valdančiojoje daugumoje, nors ankstesnės kadencijos laikotarpiu Liberalų sąjūdis buvo opozicijoje. Tad, priešingai nei Vilniuje ir Kaune, Klaipėdoje koncentruojamasi darbams dirbti, o ne vidinėms intrigoms regzti.
Vis dėlto, politologo, ISM dėstytojo dr. Vincento Vobolevičiaus manymu, po rinkimų daugumoje savivaldybių gyvenimas eina savo vaga, tęsiami pradėti darbai. O įspūdis, kad nieko nevyksta, – tik optinė apgaulė po rinkimų karštinės. Tiesiog po rinkimų viskas nutyla, nes reklama daug kainuoja. Bet, politologo pastebėjimu, ten, kur stipriai keitėsi valdančioji dauguma, gali būti permainų, nes artėjant Seimo rinkimams nauji valdantieji sieks inkorporuoti savo žmones į svarbias pozicijas savivaldybių kontroliuojamose įstaigose, kurios – pinigų karvės rinkimams. Taigi vilniečiams ir kauniečiams permainos valdžioje gali duoti dividendų tik po to, kai didžiąją jų dalį tarpusavyje išsidalys nauji valdantieji.

Politologas dr.V.Vobolevičius: “Kur stipriai keitėsi valdančioji dauguma, siekiama inkorporuoti savus žmones į savivaldybių įmones, nes jos – pinigų karvės Seimo rinkimams.”

 

Prokuratūros sistemos pertvarka buvo būtina, sako prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas.

“Tokių pakeitimų poreikis buvo akivaizdus jau seniai, tačiau vis nepavykdavo susitarti, kaip turi būti sprendžiamos susikaupusios problemos”, – antradienį interviu Žinių radijui apie praėjusią savaitę Seimo patvirtintą prokuratūros reformą sakė N.Udrėnas.

Svarbiausiais prokuratūros sistemos pertvarkos pakeitimais jis įvardijo įvestas kadencijas vadovaujantiems prokurorams ir sistemos atvėrimą žmonėms iš šalies atrenkant bei vertinant prokurorus.

“Svarbiausi pakeitimai – visiems be išimties vyriausiasiems prokurorams įvedamos kadencijos ir jų skaičius ribojamas. Tai užtikrins nuoseklią vadovų kaitą, paskatins sveiką konkurenciją, tiek esamų vadovų, tiek pageidaujančiųjų jais tapti motyvaciją siekti geresnių rezultatų. Antra – prokurorų atranka, tarnybos vertinimas, pažeidimų tyrimas bus pavestas specialioms komisijoms, kuriose, skirtingai nei iki šiol, bus ne tik prokurorai, bet ir žmonės iš šalies, iš kitų institucijų deleguoti atstovai”, – kalbėjo N.Udrėnas.

Jis tvirtino, kad prokuratūros sistemai nepriklausančių dalyvių įtraukimas į procesus, kurie visuomet buvo uždari, ne tik “užtikrins objektyvių sprendimų priėmimą, bet ir padidins visuomenės pasitikėjimą šiais procesais”.

Seimas praėjusią savaitę priėmė Prokuratūros įstatymo pataisas, kurios iš esm
ės keičia Lietuvos prokuratūros sistemą. Vietoj trijų pakopų ją sudarys dvi – Generalinė prokuratūra ir penkios apygardos prokuratūros, o šiuo metu veikianti 51 apylinkės prokuratūra taps apygardos prokuratūrų padaliniu. Vadovaujantiems prokurorams įvedamos 5 metų kadencijos ir numatyta, kad tų pačių pareigų jie negalės eiti ilgiau kaip 10 metų iš eilės.

Įstatymu taip pat norima glaudesnį padaryti prokuratūros ir  Vyriausybės bendradarbiavimą. Numatyta, kad Vyriausybė, garantuodama valstybės saugumą ir viešąją tvarką, savo veiksmus koordinuoja su generaliniu prokuroru. Generalinis prokuroras savo ruožtu apie prokuratūros ne proceso veiklą teikia informaciją Vyriausybei.

Be to, premjeras, greta Seimo pirmininko ir prezidento, skirs savo atstovus į Prokurorų atrankos, Vyriausiųjų prokurorų atrankos, Etikos ir Atestacijos komisijas.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka penktadienį pavartojo terminą “katastrofa”, patikindamas gyventojus, kad valdžia pasiryžus adekvačiai reaguoti į bet kuriuos iššūkius, gilėjant finansų krizei, ir pažadėjo neleisti pasikartoti “arabų pavasariui”.

Šaliai išgyvenant nacionalinės valiutos devalvavimo, kainų šuolio ir po to kilusio prekių bado padarinius, A.Lukašenka sakė, jog valstybė pasirengusi, esant nepaprastajai situacijai, apriboti importą, kad paremtų šalies gamintojus.

“Jeigu iš viso bus katastrofa – uždarysime sienas ir pirksime tik tai, ką mums reikia importuoti. Žinoma, neduok Dieve, jeigu mums teks uždaryti sienas”, – sakė A.Lukašenka spaudos konferencijoje, kurią tiesiogiai transliavo radijas.

Šalyje, kuri išsaugojo sovietinius ekonomikos valdymo metodus, remdamasi energetikos išteklių tiekimu iš Rusijos mažomis kainomis, kovą prasidėjusios valiutos krizės padariniais tapo Baltarusijos rublio devalvacija 36 proc., 25 proc. infliacija per penkis mėnesius, taip pat prekių ir grynosios valiutos stygius.

Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, o kai kur įvyko protesto akcijos. A.Lukašenka įspėjo opoziciją, kad naujos akcijos bus nuslopintos, ir priminė revoliucijų bangą arabų pasaulio šalyse.

“Aš vidaus reikalų ministrui pasakiau: dar tokia akcija – ir tu be antpečių”, – sakė prezidentas.

“Aš įspėjau, kad tokiems dalykams tučtuojau būtų užkirstas kelias…Jie šią masę kaupia kaip Egipte, kitose šalyse. Po to, kai jų bus keli tūkstančiai, ateis lyderiai ir ves į kokį nors puolimą… Štai taip mėginama įsiūbuoti šalį”, – sakė ji.

A.Lukašenka sakė, kad “Baltarusijos ekonomikos stebuklas” – kuriuo daugelis gretimų šalių buvusioje sovietinėje stovykloje gyventojų vadino palyginti mažą nedarbą Baltarusijoje, garantuotas darbo žmonių pajamas, saugumą ir tvarką gatvėse – gyvas ir gyvuos, nepaisant naujausių abejonių.

“Kaip visi rašo apie mus, net springdami! Tarp eilučių toks džiaugsmas – na, pagaliau Baltarusijos stebuklas sužlugo! Niekur jis nesužlugo ir niekada nesužlugs”, – pažadėjo A.Lukašenka.

Prezidentas anksčiau įspėjo, jog valdžia stebi opozicijos aktyvistų mėginimus koordinuoti savo protesto akcijas internetu ir vėl paskelbė savo įtarimus, kad spauda ir tinklaraštininkai pakerta ekonomikos stabilumą.

“Panika, kuri kilo mūsų šalyje, yra daug kur žurnalistų darbas. Ažiotažas vartojimo rinkoje žymiu mastu kilo aktyviai dalyvaujant kai kurioms žiniasklaidos priemonėms. Valiutos rinkoje tuo viskas ir prasidėjo”, – sakė A.Lukašenka.

“Šiandien kiek kitais metodais mėginama įsiūbuoti Baltarusiją. Taip pat ir per tą šiukšliadėžę, kuri vadinama internetu”, – sakė jis.

Po protesto akcijų prieš benzino kainų augimą, kurią surengė Minske nepatenkinti automobilininkai, A.Lukašenka įsakė sumažinti kainas degalinėse.

“REFORMOMS NĖRA PINIGŲ”

Devalvavęs Baltarusijos rublį Nacionalinis bankas įvedė griežtus kurso svyravimo apribojimus, ir tai faktiškai įšaldė valiutos rinką. A.Lukašenka pareiškė, jog neketina atšaukti apribojimų, bet pripažino,kad valiutos deficito problema artimiausiu laiku nebus išspręsta.

“Kai mes pirmajame pusmetyje gausime statistikos duomenis, mes dar sparčiau eisime. Ar bus keityklose valiutos – nebus kol kas. Valstybė šio žaidimo iki liepos 1 dienos nežais”, – sakė prezidentas.

Jis pavadino Baltarusijos rublį nepakankamai gerai įvertintu po devalvacijos, po kurios kursas yra 5 tūkst. Baltarusijos rublių už 1 dolerį.

“Tai net pernelyg aukštas kursas mūsų šaliai”, – sakė prezidentas.

Baltarusija tikisi ištaisyti situaciją, pasitelkusi į pagalbą finansavimą iš užsienio.

Eurazijos ekonominės bendrijos antikrizinis fondas, kurį finansuoja daugiausiai Rusija, žada skirti Baltarusijai 800 mln. dolerių jau birželį. Minskas taip pat prašo TVF paskolų. Kaip finansinės paramos sąlygą kreditoriai nurodė ekonomikos reformas ir privatizaciją.

A.Lukašenka sako, kad nenori išparduoti aktyvų pusvelčiui, bet kreditorių reikalavimui vykdyti reformas jis taip pat neturi pinigų.

“Daug kas sako: reikia pertvarkyti ekonomikos struktūrą ir reformuoti… Kas man duos trilijoną dolerių, kad būtų galima įvykdyti ekonomikos struktūros reformą?” – sakė prezidentas.

Jis pažymėjo, kad laukia 10 mlrd. dolerių įplaukų į aukso ir valiutos atsargas, bet lėšų šaltinio nenurodė:

“Jeigu viskas pavyks, artimiausiu laiku mes gausime apie 10 mlrd. dolerių į aukso ir valiutos atsargas. Tai bus jau mūsų pinigai. Ne paskola”, – sakė jis.

Tarp patrauklių Baltarusijos aktyvų, kuriais domėjosi investuotojai iš Rusijos, stambi Baltarusijos trąšų gamintoja, kurią A.Lukašenka įvertino 30 mlrd. dolerių, ir dujų transportavimo bendrovė “Beltransgaz”, dėl kurios seniai vyksta derybos su “Gazprom”.

A.Lukašenka ne kartą kaltino dėl ekonomikos sunkumų išorės priešus. Jo spaudos konferencijoje, kuri tęsėsi rekordines penkias su puse valandos, priekaištų teko ir rinkėjams.

“Aš kiek pykstu ant žmonių, kad jie sukėlė tokį ažiotažą, pirko druską, degtukus”, – sakė prezidentas.

“Bet liaudies nepasirinksi. Yra tokia, kokia yra”, – pridūrė jis.

JAV aukšto rango pareigūnas šeštadienį kalbėdamasis su Bahreino sosto įpėdiniu paragino jį gerbti žmogaus teises ir po masinių protestų pradėti “prasmingas” reformas, pranešė Baltieji rūmai.

JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Tomas Donilonas su Bahreino sosto įpėdiniu Salmanu bin Hamadu al Khalifa (Salmanu bin Hamadu Chalifa) telefonu kalbėjosi kitą dieną po to, kai prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) pasmerkė griežtas priemones, kuriomis slopinami protestai perieš režimą.

“Ponas Donilonas pakartojo, (kad) prezidentas smerkia smurtą, naudotą prieš taikius protestuotojus, ir išreiškė paramą žingsniams, kurių princas įsakė imtis santūrumui pademonstruoti ir dialogui inicijuoti”, – sakoma pareiškime.

Anksčiau Bahreino policija ir armija, turbūt žengdamos susitaikymo žingsnį, pasitraukė iš sostinės Menamos Perlų aikštės – demonstracijų epicentro.

Po to sosto įpėdinis įsakė saugumo pajėgoms laikytis atokiai ir paprašė “minios išeiti”, kad būtų galima pradėti “naują nacionalinių veiksmų fazę, kuri suburs visas partijas”, sakoma valstybinės naujienų agentūros BNA pranešime.

Jungtinės Valstijos ketina remti demokratines reformas, pareiškė valstybės sekretorės pavaduotojas Williamas Burnsas (Viljamas Bernsas).

“Kaip pareiškė prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama), Egipte viskas jau nebegali būti taip, kaip anksčiau. Egiptiečiai tvirtai siekia laisvės, siekia turėti atsakingą, atstovaujamą ir pareigingą vyriausybę, ir JAV remia egiptiečius”, – sakė W.Burnsas interviu agentūrai “Interfax”.

Pasak jo, JAV taip pat remia egiptiečių siekį užtikrinti žmogaus teises, organizuotą greitą valdžios perdavimą, “kad būtų įvykdytos gilios ir svarbios politinės sistemos reformos”.

“Mes darysime viską, kad padėtume tai pasiekti”, – pabrėžė Amerikos diplomatas.

Jis taip pat pabrėžė, kad panašūs iššūkiai yra iškilę ir kitoms regiono šalims. “Gyventojai jose taip pat jaučia tokį patį nusivylimą, taip pat siekia pagrindinių laisvių”, – sakė W.Burnsas.

Jis pridūrė, jog JAV sako savo draugams ir partneriams regione, kad čia būtinos lanksčios politikos ir ekonomikos reformos.

“Stabilumas – tai ne kažkas statiška: jeigu ilgą laiką atsakymo į susirūpinimą visuomenėje nėra, užtikrinti stabilumą bus labai nepaprasta, faktiškai neįmanoma”, – pabrėžė JAV valstybės sekretorės pavaduotojas.

Omaras Suleimanas, kuriam ketvirtadienį buvo perduoti prezidento įgaliojimai, anksčiau buvo Egipto žvalgybos vadovas, kol išniro į viešumą, kai buvo paskirtas šalies vadovo Hosni Mubarako (Hosni Mubarako) pirmuoju pavaduotoju.

Ištikimu H.Mubarako šalininku laikomas O.Suleimanas labiau pratęs prie pagal užsakymą pasiūto kostiumo nei karinės uniformos – jis visada matomas nepriekaištingai apsirengęs, želdantis kruopščiai prižiūrimus ūsus.

Jis taip pat yra santūrus ir viešintis nemėgstantis derybininkas, o šio talento jam neabejotinai reikės, kai teks rūpintis Egiptą apėmusio sukilimo padariniais ir daugeliu kitų problemų daugiausiai gyventojų turinčioje arabų šalyje.

77 metų O.Suleimanas, kuris karinių žinių įgijo buvusioje Sovietų Sąjungoje, jau daugelį metų laikomas svarbiu veikėju tiek pasaulyje, tiek savo šalyje, kurioje didelę įtaką turinčios kariuomenės veikla visada buvo gaubiama slaptumo šydo.

Tačiau kelerius pastaruosius metus O.Suleimanas vis dažniau buvo pastebimas viešojoje erdvėje ir netgi laikytas penkeriais metais vyresnio H.Mubarako, kuris anksčiau vadovavo Egipto oro pajėgoms, galimu įpėdiniu.

Didelę Egipto kariuomenės įtaką valstybės valdyme simbolizuoja prezidentui O.Suleimano atiduota kariška pagarba, kai sausio 29 dieną jis buvo prisaikdintas pirmuoju viceprezidentu nuo H.Mubarako kadencijos pradžios 1981 metais.

H.Mubarakas automatiškai tapo Egipto prezidentu, kai islamistai nužudė jo pirmtaką Anwarą Sadatą (Anvarą Sadatą).

O.Suleimanas gimė 1936 metais pasiturinčioje šeimoje, gyvenusioje Egipto pietiniame mieste Kinoje, o 1955-aisiais jis baigė Kairo karo akademiją.

1988 metais O.Suleimanas buvo paskirtas Egipto karinės žvalgybos vadovo padėjėju, o po metų perėmė jo postą. Jis dalyvavo kaip partneris Amerikos, Izraelio ir palestiniečių derybose bei prisidėjo sudarant susitarimus dėl virtinės svarbių, nors ir trumpai gyvavusių paliaubų tarp Artimųjų Rytų konflikto dalyvių per pastarąjį dešimtmetį.

Galbūt O.Suleimanas mėgstamas ir laikomas patikimu žmogumi užsienyje, tačiau daugelis Egipte jį laiko priklausančiu H.Mubarako artimiausių padėjėjų ratui ir tuo pačiu – vienu iš korumpuoto režimo stulpų.

Kai ketvirtadienio vakarą paaiškėjo, jog H.Mubarakas neatsistatydina, tik perduoda savo įgaliojimus viceprezidentui, Kairo centrinėje Tahriro aikštėje įpykusi minia skandavo: “Nei Mubarako, nei Suleimano!”

1995 metais O.Suleimanas patarė H.Mubarakui per vizitą Etiopijos sostinėje Adis Abeboje važiuoti šarvuotu automobiliu, o šis patarimas veikiausiai išgelbėjo prezidento gyvybę: islamistams apšaudžius mašiną, žuvo tik jos vairuotojas.

Praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje ir po nepavykusio pasikėsinimo į prezidento gyvybę Etiopijoje O.Suleimanas prisidėjo prie JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir kitų užsienio žvalgybos agentūrų kovos su islamistais Egipte ir už jo ribų.

Jo taikiniais taip pat tapo vietos islamistų grupuotės “Gamaa Islamiya” ir “Jihad”, surengusios išpuolius prieš užsieniečius, skaudžiai paveikusius Egiptui itin svarbų turizmo sektorių.

Pranešama, kad vadovaudamas Egipto žvalgybai O.Suleimanas prisidėjo prie prieštaringai vertinamos CŽV “ypatingojo perdavimo” programos, pagal kurią amerikiečių suimti įtariami teroristai būdavo gabenami į Egiptą ir kitas šalis, apeinant būtinas teisines procedūras, taip pat būdavo šiurkščiai tardomi.

Jei artėjant rinkimams valdžia žarsto pažadus apie naujas dideles reformas, vadinasi, prieš ankstesnius rinkimus ištrimituoti įsipareigojimai greičiausiai nebuvo įgyvendinti. Taisyklę apie neįvykdytus pažadus patvirtina dabartinė dešiniųjų valdžia, planuojanti vis naujas valstybės turto valdymo pertvarkas, susirengusi nuo pamatų pakeisti valstybės tarnybos sistemą. Kiek vertos visos tokios kalbos, galima spėti pažvelgus, pavyzdžiui, į Vyriausybėje vis dar veikiančią Saulėlydžio komisiją, rašo „Lietuvos rytas“.

„Lietuvos rytas“ praneša:

„Jei artėjant rinkimams valdžia žarsto pažadus apie naujas dideles reformas, vadinasi, prieš ankstesnius rinkimus ištrimituoti įsipareigojimai greičiausiai nebuvo įgyvendinti.

Taisyklę apie neįvykdytus pažadus patvirtina dabartinė dešiniųjų valdžia, planuojanti vis naujas valstybės turto valdymo pertvarkas, susirengusi nuo pamatų pakeisti valstybės tarnybos sistemą.

Kiek vertos visos tokios kalbos, galima spėti pažvelgus, pavyzdžiui, į Vyriausybėje vis dar veikiančią Saulėlydžio komisiją.

Pažadai sunaikinti daugybę biurokratinių institucijų ir liko pažadai.

Tuo tarpu skambiai pavadintoje komisijoje nesibaigia diskusijos dėl „strateginių krypčių” ir „reformos filosofijos”.

Spartus dalies valdininkijos ir įvairaus plauko įstaigų „saulėlydis” buvo vienas skambiausių dešiniųjų lyderio Andriaus Kubiliaus pažadų per praėjusius Seimo rinkimus ir po jų.

Tačiau šios valdžios kadencija jau įpusėjo, o vienos rankos pirštų užtektų, kad suskaičiuotum Saulėlydžio komisijos užsimotas likviduoti biurokratines įstaigas.

Tebeklesti ir viena skandalingiausių – Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba.

Saulėlydininkų siūlymai sunykdavo dar Vyriausybėje, net nepasiekę Seimo.

Vis atviriau imta kalbėti, kad valdžioje esantys politikai nenori pyktis su visagale biurokratija. Komisijos pirmininkas Valentinas Milaknis atsistatydino.

Tačiau valdantieji, užuot pripažinę, kad jų pažadai tebuvo burbulo pūtimas, nusprendė, kad komisija turi tęsti savo veiklą.

Šiuo metu jai vadovauja Vyriausybės kanclerio pavaduotojas Giedrius Kazakevičius, posėdžiai vyksta kone kas savaitę.

Taigi ką konkretaus pastaruoju metu nuveikė saulėlydininkai?

Pavyzdžiui, viename pastarųjų posėdžių virė ginčai dėl vis dar teberengiamos Viešojo valdymo ir administravimo tobulinimo programos.

Komisijos nariai svarstė, koks turėtų būti šios programos tikslas: „siekis didinti pasitikėjimą valstybe ir jos sudėtinėmis dalimis” ar „skaidrus ir efektyvus viešasis valdymas, tenkinantis visuomenės poreikius”.

Taip pat diskutuota, ar viešojo valdymo strategijai reikia apibendrinimo – „kepurės”. Jos ieškodami komisijos nariai pradėjo ginčytis, kokia apskritai turėtų būti „valstybės valdymo pertvarkos filosofija”.

Kai kurių ekspertų manymu, naujosios viešosios vadybos doktrina, nors Lietuvoje dar neįgyvendinta, jau yra pasenusi.

Po ilgų postringavimų komisija nutarė Vyriausybėje surengti viešas diskusijas „dėl viešojo valdymo filosofijos”, kuriose dalyvautų ir specialistai iš šalies.

Pradėję nagrinėti kai kurių institucijų likimą komisijos nariai neretai įninka į smulkmenas, o po to pateikia itin miglotas ir nekonkrečias rekomendacijas.

Pavyzdžiui, komisijos siūlymai žemės ūkio ministrui dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos likimo skamba taip: „Užtikrinti, kad būtų maksimaliai sumažintas juridinio asmens statusą turinčių padalinių skaičius, peržiūrėti tarnybos vidaus audito sistemą, vadovaujantis bendraisiais vadybos principais įvertinti ir optimizuoti tarnybos struktūrą.”

Panašiai nuspręsta dėl Statistikos departamento: „Rekomenduoti finansų ministrui vadovaujantis bendraisiais vadybos principais peržiūrėti departamento struktūrą, atkreipiant dėmesį į pavaduotojų ir skyrių skaičių”.

Tuo tarpu saulėlydininkams vadovaujantis G.Kazakevičius „Lietuvos rytui” tvirtino, jog komisijos darbas reikalingas ir efektyvus.

Vyriausybės kanclerio pavaduotojas nenorėjo pripažinti, kad komisija jau pralaimėjo karą su politikais ir valdininkija, o dabar tik imituoja veiklą: „Jau pakeistas Vyriausybės įstatymas.

Tačiau didžiausias laimėjimas yra tai, kad iki 2008 metų vykusį biurokratijos bei jos įstaigų plėtimosi procesą mes ne tiktai sustabdėme, bet ir pasukome atgal.

Įvairių nereikalingų valstybės institucijų ir valdininkų nuo to laiko sumažėjo mažiausiai 10 procentų.”

Vis dėlto G.Kazakevičius pripažino, kad Saulėlydžio komisija veikia ne taip, kaip norėtųsi, o kažkada jos taikiklyje buvusios įstaigos ramiausiai gyvuoja toliau.

Galiausiai pareigūnas pareiškė, jog Saulėlydžio komisijos tikslas – ne parodomieji sunaikinimai, o veiklos optimizavimas.

Tačiau čia pat paaiškėjo, jog „veiklos optimizavimas” – gana miglota sąvoka.

Anot G.Kazakevičiaus, dabar Vyriausybėje veikianti Saulėlydžio komisija turės surengti diskusijas su ministerijose veikiančiais analogiškais dariniais dėl „bendros krypties”.

Iš pirmų lūpų

* „Saulė biurokratijoje dar nenusileido. Saulėlydis, kokio mes tikėjo-mės, įvyko iš dalies arba menkai teįvyko.”

* Tokią prezidentės D.Grybauskaitės poziciją vakar perdavė šalies vadovės vyriausioji patarėja švietimo, mokslo, kultū-ros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė.