Jauni, perspektyvūs, talentingi, drąsūs ir dėl svajonės pasiryžę daug kam: palikti tėvus, draugus, namus iškeisti į bendrabučio kambarį, gimtinę – į tolimąją Pietų Afrikos Respubliką. O šios svajonės vardas – regbis.

Inga NECELIENĖ

„Jauniems talentingiems žmonėms reikia erdvės tobulėti ir skleistis jų gebėjimams. Be galo malonu stebėti šį procesą ir dėti pastangas, kad jis vyktų“, – sako Lietuvos regbio federacijos (LRF) prezidentas Rytis Davidovičius, talkinantis jauniesiems regbio talentams, kad šie laiku atsidurtų tokioje aplinkoje, kur regbis – kaip pas mus krepšinis.

Pietų Afrikos Respublika (PAR) yra viena stipriausių regbio šalių, pasaulio reitingo lentelėse nusileidžianti tik Naujajai Zelandijai. „Bet lietuviai kur kas geriau už mus žaidžia krepšinį. Džiugu, kad vyksta abipusiai mainai: jūs iš mūsų mokotės regbio, o mes iš jūsų – krepšinio“, – džiaugdamasis bendradarbiavimu ne tik su Lietuvos regbininkais, bet ir su Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubu sakė Lietuvoje lankęsis PAR regbio federacijos mainų programos vadovas Richardas de Jageris.

Žaliavos pakanka

LRF prezidentas pritaria, kad mes galime pasaulį mokyti tik krepšinio, o kai kalbama apie visą kitą sportą, privalome gerai atkartoti tai, kas jau sukurta. Ne išimtis ir regbis, kurio milžinišką populiarumą pasaulyje iliustruoja kad ir toks skaičius: neseniai Anglijoje prasidėjusio pasaulio regbio čempionato atidarymo rungtynes stebėjo 82 tūkst. sirgalių.

Lietuvoje regbis dar tik skinasi kelią pripažinimo link, o iš neprofesionalių žaidėjų sudaryta mūsų šalies rinktinė pirmąkart suklusti varžovus privertė po to, kai 2006–2010 m. laimėjo 18 rungtynių iš eilės ir pagerino Naujajai Zelandijai priklausiusį rekordą. Ne mažiau sensacingas ir regbio septynetų rinktinės patekimas į aukščiausią Europos divizioną, suteikęs realių šansų pakovoti dėl vietos 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Puikios „žaliavos“ regbiui plėtoti mūsų šalyje pakanka. Kaip ir pridera krepšinio šalies žmonėms, nestokojame aukštų, stiprių, tvirtai sudėtų jaunuolių, todėl, ne vieno regbio trenerio įsitikinimu, mums ir krepšinis, ir regbis tiesiog genetiškai tinka, o regbio rinktinių laimėjimai jau šiandien nusileidžia tik mūsų krepšininkams.

R.Davidovičius sako, kad didelių perspektyvų ir gerų žaidėjų turime, bet jiems savo pranašumą dar tenka įrodinėti ne tik aikštėje. Neturime nė vienos profesionalios komandos, todėl žaidėjams tenka ieškotis klubo užsienyje arba Lietuvoje treniruotis po darbų, o į turnyrus, čempionatus vykti atostogų ar laisvadienių sąskaita.

„Tereikia kelių dalykų, kad mūsų rinktinė kovotų su geriausiomis pasaulyje regbio šalimis. Reikia taktinių, techninių gebėjimų ir aplinkos, kuri skatintų tobulėti, nestokotų konkurencijos ir kokybiškų rungtynių kiekvieną savaitę. Šių poreikių vedami Lietuvos regbio puoselėtojai užmezgė glaudžius santykius su PAR regbio atstovais“, – apie naują regbio plėtros postūmį prasitaria LRF prezidentas.

Išvyko vienas – panoro kito

Indijos vandenyno pakrantėje įsikūręs PAR didmiestis Durbanas gerai žinomas ne tik dėl uosto, paplūdimių, bet ir dėl pasaulinio lygio „Sharks“ regbio klubo ir akademijos. 2011 m. šis klubas susidomėjo idėja pasikviesti talentingą lietuvį. Taip buvusio regbininko Lino Naujalio iniciatyva ir turimais kontaktais 203 cm ūgio ir 100 kg svorio Karolis Navickas išvyko į Durbaną. Kelių mėnesių lietuvio stažuotė buvo tokia sėkminga, kad vietos skautai pasiūlė jam vykti į aukščiausiosios lygos profesionalų Prancūzijos klubą.

Lietuviui išvykus regbio klubo atstovai ėmė teirautis, ar turime tokių pat stiprių ir darbščių regbininkų kaip K.Navickas. Taip per kelerius metus į PAR išvyko dar keturi lietuviai. Dalis jų įgijo patirties, sustiprėjo ir grįžo į Europą, pradėjo žaisti profesionaliai. Beveik visi tapo stipriais Lietuvos regbio rinktinių ramsčiais.

Vienas pirmųjų į PAR išvykęs Dovydas Taujanskas šiuo metu yra Lietuvos septynetų regbio rinktinės kapitonas. Vienu pajėgiausių Lietuvos regbininkų tapo ir Jonas Mikalčius. Nerijus Mačiulis žaidė Italijos antrojoje lygoje, Airidas Savickas rungtyniauja Škotijoje, Ginas Medvedevas žaidžia Lietuvoje.

„Pamatėme, kad išvykę į PAR Lietuvos regbininkai sparčiai tobulėja, įgyja patirties, tampa stipresni. Grįžę jie jau gali atstovauti šalies rinktinei, tapti jos lyderiais. Tai puiki galimybė jauniems talentingiems žmonėms atskleisti savo galimybes toje srityje, kuria jie gyvena“, – sako R.Davidovičius.

Perspektyvusis penketukas

Draugystė tarp Lietuvos ir PAR regbio kasmet stiprėja. Nuspręsta ne tik siųsti žaidėjus į regbio Meką PAR, bet ir pasikviesti šios sporto šakos specialistų į Lietuvą. Vilniaus regbio akademija itin gerai įvertino metus Lietuvoje dirbančio PAR trenerio Siyos Mlalandle‘s patirtį ir gebėjimą ugdyti jaunimą, o prieš metus Lietuvos regbio-15 rinktinės vyr. trenerio vairą į savo rankas perėmęs Ntando Manyosha įrodė, kad geba ugdyti jau suaugusius žaidėjus ir siekti pergalių. Kol kas jo vedama rinktinė Europos čempionatuose žengia be pralaimėjimų.

Lankydamasis Lietuvoje R.de Jageris gyrė darbščius ir disciplinuotus PAR besimokančius lietuvius ir pabrėžė, kad labai svarbu regbininkams varžytis su aukšto lygio žaidėjais ten, kur ši sporto šaka turi senas tradicijas. Mainų programos suteikia galimybę ne tik treniruotis stipriuose PAR regbio klubuose, rungtyniauti, bet ir mokytis šios šalies mokyklose.

Radus rėmėjų 2014–2015 m. dar penki talentingi 16–18 metų jaunuoliai išvyko tobulėti į PAR. „Jie ten ne tik žaidžia regbį, bet ir mokosi gerose mokyklose. Visų išvykusiųjų anglų kalba stipriai pagerėja, jie prisitaiko prie naujos aplinkos ir neabejotinai praplečia akiratį. Apie tai, kad tobulėja ir kaip žaidėjai, net neverta kalbėti. Alanas Alasauskis jau dabar rimtai vertinamas kaip stiprus kandidatas į Lietuvos suaugusiųjų rinktines. Tautvydas Krasauskas, Dainius Žepnickas, Dovydas Smolenskas ir Eimantas Bagarauskas yra ateities žaidėjai“, – perspektyvųjį penketuką vardija R.Davidovičius.

Ir sporto, ir gyvenimo mokykla

Seniausiai iš šio penketo PAR patirties semiasi 19-metis A.Alasauskis. Ilgiau nei metus prasimokęs Durbano George‘o Campbello technologijų mokykloje, prieš porą mėnesių jis persikėlė į Pitermaricburgo aukštąją mokyklą, į kurią nuo šio pavasario atvyko kiti keturi lietuviai. A.Alasauskis neslepia, kad būti vienam svečioje šalyje sunku, todėl persikėlęs į naują vietą ypač apsidžiaugė tautiečių draugija.

Vienu talentingiausių jaunųjų žaidėjų vadinamas Alanas neslepia, kad vis dar sunku priprasti prie gana griežtų gyvenimo taisyklių. „Visą savaitę būname bendrabutyje. Draugus ar šeimas, kurios kviečiasi į svečius, galime aplankyti tik savaitgaliais. Čia labai svarbu gerai mokytis, nes jei nesiseka mokslai – nežaidi ir regbio. Tokios laisvės kaip Lietuvoje čia neturime, bet tik taip galima išmokti disciplinos. Būdamas čia supratau, kas yra atsakomybė, drausmė, išmokau savarankiškumo. Kaip žaidėjas, ėmiau labiau vertinti komandą ir šalia stovintį žmogų. Dar išmokau stumti save iki tokios ribos, kai jau tikrai daugiau nebegaliu. Jaučiuosi labai patobulėjęs ir džiaugiuosi tuo, ką esu iki šiol pasiekęs“, – prisipažįsta A.Alasauskis.

T.Krasauskui penkių PAR praleistų mėnesių dar nepakako apsiprasti. Bene sunkiausia – krimsti mokslus svetima kalba ir atlaikyti stiprią regbininkų konkurenciją, todėl sunkiai dirbti tenka ne tik aikštėje, bet ir prie knygų.

Šioje mainų programoje dalyvavę ir dabar PAR esantys jaunuoliai bei jų tėvai neslepia, kad išgirdę žinią apie galimą stažuotę pirmiausia patyrė lengvą šoką. Ypač patys pirmieji, tokie kaip dabar 22-ejų D.Taujanskas, pirmąsyk į PAR išvykęs prieš dvyliktą klasę.

„Buvo labai netikėta, daug sąmyšio, lakstymo, dokumentų tvarkymo, nerimo. Bet praėjus keliems mėnesiams sūnui ėmė darytis neramu, kad teks grįžti“, – pasakoja regbininko mama Regina Taujanskienė.

Išvykus tenka susidurti su daugybe sunkumų – peržengti kalbos, kitos kultūros, mentaliteto barjerus, bet patirtus vargus atperka įgyta neįkainojama patirtis. Ir ne tik regbio aikštėje, bet ir gyvenimiška. Iš pradžių ne tik tenka pratintis prie žiūrovų pilnų tūkstantinių stadionų, bet ir įveikti didžiulę konkurenciją. Svetur pasitobulinęs Lietuvoje gali jaustis labiau patyręs nei kiti, bet užsienyje yra kitaip: jei nori įsitvirtinti komandoje, privalai būti geresnis už šimtus.

Sportinėje biografijoje atsiradęs įrašas „stažuotė PAR“ irgi svarbus. Šiuo metu studijuojantis ir Vakarų Anglijos Hartpurio koledžo komandos garbę ginantis D.Taujanskas pataria visiems, kurie sulaukia siūlymo išmėginti jėgas PAR, būtinai ten vykti, nes žaidėjai grįžta sutvirtėję ir fiziškai, ir psichologiškai, o tai labai praverčia regbio aikštėje.

Psichologinio tvirtumo prireikia ir siekiant studijas suderinti su treniruočių, koledžo rungtynių ir Lietuvos rinktinės varžybų tvarkaraščiu. „Nors į kiekvienas Lietuvos rinktinės rungtynes sūnus negali grįžti, jis visada jaučia pareigą, atsakomybę ir garbę atstovauti savo šaliai. Kita vertus, po išvykų į PAR dabar Anglija atrodo visai šalia – beveik tas pats, kas įveikti atstumą Vilnius–Šiauliai“, – palygina šiauliečio regbininko mama R.Taujanskienė.

Ateities talentai

Ambicingų planų neslepianti LRF neatsisako olimpinės svajonės, tik ją nukelia iki 2020 m. žaidynių. Per artimiausius metus galbūt dar daugiau jaunuolių įgis patirties PAR ir papildys regbio rinktinę. Tačiau svarbiausias šios mainų programos tarp Lietuvos ir PAR regbio akcentas – ne tik sportas ir perspektyvių jaunuolių patekimas į rinktinę arba profesionalų klubą, bet ir asmenybės bei talento ugdymas. „Be galo smagu matyti jaunus žmones, kurie gavę šansą tobulėti juo pasinaudoja. Manau, šios mūsų rėmėjų investicijos pagrindinė vertė yra asmenybių, kurios ateityje garsins Lietuvą ir bus įkvėpimas, ugdymas“, – sako R.Davidovičius.

Regbininkų mainų programos rėmėjos UAB „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas pritaria, kad jų įmonės strategija – remti jaunus, talentingus, perspektyvius jaunuolius, kurie ateityje pakeis dabartinius lyderius ir bus savo sričių profesionalai.

„Tokia mūsų linija ne tik sporto, bet ir kitose srityse – jaunimui remti skiriame apie 90 proc. visos teikiamos paramos. Ugdome ateities talentus Lietuvai – ar tai būtų sportas, ar menas, ar mokslas, – pabrėžia įmonės gen. direktorius, jau ne vienus metus trunkančio bendradarbiavimo pradžią prisimenantis tokią: – Atėjo protingi, iniciatyvūs žmonės, kurių pristatyta idėja sutapo su mūsų įmonės strategija, ir pradėjome bendradarbiauti. Mums svarbiausia, kad parama būtų panaudota tikslingai, sąžiningai ir nukeliautų ten, kur reikia.“

Paklaustas, kuo pačiam patinka regbis, V.Ramanauskas pamini keletą patrauklių šios sporto šakos elementų: „Tai rimtas komandinis žaidimas, skirtas ne tik raumenims, bet ir galvai dirbti. Gal ne vienam atrodo, jog turi būti stiprus žmogus, kad galėtum kitus pastumdyti, bet tas stumdymasis turi savas taisykles. Čia reikia daug mąstyti ir dirbti kaip komandai.“

Regbis Lietuvoje verčia naują savo istorijos puslapį. Moterų ir vyrų Europos čempionatai, siekis tapti trečia pagal populiarumą sporto šaka šalyje ir tikslas patekti į 2020 m. olimpines žaidynes – su tokiomis mintimis gulasi ir keliasi Lietuvos regbio bendruomenė.

Šiuo metu regbio bendruomenę, įskaitant žaidėjus, trenerius, teisėjus ir šios sporto šakos puoselėtojus, sudaro apie 2500 žmonių. Daug tai ar mažai? Masiškumas yra vienas esminių komandinių sporto šakų kriterijų, o regbis jau dabar atitinka Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) nustatytus standartus, todėl yra laikomas strategine sporto šaka.
Kalbėdama apie sportinius rezultatus, Lietuvos regbio federacija (LRF) planuoja kreivę aukštyn. Prieš kelerius metus Lietuvos regbio-15 rinktinė jau buvo patekusi į sporto žiniasklaidos antraštes, kai pasiekė ilgiausią per istoriją 18-os pergalių seriją ir net du kartus buvo pripažinta sėkmingiausia pasaulio rinktine. Po to prasidėję atoslūgis pamažu nueina į užmarštį, nes jėgas pergrupuoja ir regbio-15, ir regbio-7 rinktinės. Pastaroji būtent ir taikosi į olimpines žaidynes.

Ambicingi siekiai

Tarptautinis olimpinis komitetas prieš kelerius metus nusprendė grąžinti regbį į olimpinių žaidynių programą. Tiesa, Rio de Žaneire ir būsimose olimpiadų sostinėse varžysis ne didžiojo regbio-15, o gerokai mažesnio regbio-7 rinktinės. Šios atmainos skiriasi ne vien žaidėjų aikštėje skaičiumi: regbio-7 varžybos vyksta daug greičiau ir dinamiškiau, tad ir olimpinio turnyro nereikės rengti kelias savaites.
Lietuvos regbio-7 rinktinė gerą dešimtmetį kovojo su elitinėmis žemyno komandomis „Grand Prix“ divizione, bet pastaruoju metu užleido pozicijas. Viena priežasčių – objektyvi: regbį-7 paskelbus olimpine sporto šaka, dideles investicijas į jį metė didžiosios regbio šalys Anglija, Prancūzija, Škotija, Italija ir kt.
Šią vasarą lietuviai bandys grįžti į šią elito grupę, o sąlygos tai padaryti – labai palankios, nes lemiamas I diviziono Europos čempionato etapas vyks Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione.
„Tai realus tikslas. Daug metų žaidėme „Grand Prix“ divizione ir esame ne po sykį įveikę daugelį komandų. Lietuvoje padės ir namų sienos, ir žiūrovai, o ir rinktinę, kaip matome dabar, turėtume suburti neblogą“, – „Veidui“ sakė rinktinės žaidėjas Justinas Vasiliauskas.
Sugrįžimas į „Grand Prix“ divizioną – tik pirmas žingsnis. LRF vadovai nedrąsiai užsimena ir apie 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, tačiau esminis ir pagrindinis siekis – nuvežti regbio-7 vyrų rinktinę į 2020 m. žaidynes.
„Kaip yra sakęs Napoleonas, reikalauk neįmanomo – pasieksi maksimumą. Ši frazė net ne visai tinka mūsų tikslams. Jie, mūsų galva, yra realūs, tiesiog esame sudarę strateginį planą su daugeliu krypčių ir jo nuosekliai laikomės. Suprantame, kad olimpinį tikslą pasiekti nebus lengva, bet be tikslų daugelis darbų apskritai būtų mažai verti ir niekur nevedantys“, – pabrėžia LRF prezidentas Rytis Davidovičius.
Regbio-7 vyrų rinktinė jau dabar patenka tarp 15-os stipriausių Europos komandų. Kai kurie rinktinės žaidėjai rungtyniauja Prancūzijos, Rusijos, Anglijos klubuose, o pagrindiniuose šalies regbio centruose Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje auga nemažai gabaus jaunimo.
„Siekiame su savo rėmėjais pritraukti vis daugiau vaikų. Kuo didesnį pasirinkimą turėsime, tuo stipresnės bus mūsų rinktinės. Nors neturime didelio biudžeto, bet tai kompensuoja noras, entuziazmas ir turimų išteklių, kurie koncentruojami į kokybinį šuolį, paskirstymas“, – aiškina R.Davidovičius.

Pagarba artimui savo

Regbis didžiuojasi senomis ir realiai veikiančiomis tradicijomis. Regbininkams tikrai negalioja garsioji Niccolo Machiavelli frazė, kad tikslas pateisina priemones.
Suprantama, pergalės siekiama visomis įmanomomis priemonėmis, tačiau šalia to lieka pagarba varžovams, teisėjams ir žiūrovams. Ilgametę regbio kultūrą puikiai atskleidžia ir vadinamasis trečiasis kėlinys, kai po kiekvienų rungtynių net ryškiausios žvaigždės lieka pabendrauti su varžovais ir žiūrovais. Dažnai ne tik bendraujama, bet ir pakeliamas simbolinis bokalas alaus.
Senomis tradicijomis didžiuojasi ir futbolas, tačiau, palyginti su regbiu, esama esminių skirtumų. Viena linksma istorija prieš mėnesį įvyko per „Heineken Cup“ (regbio čempionų lyga) rungtynes: teisėjas Nigelas Owensas vienam regbininkui garsiai suriko „Futbolo stadionas – už 500 jardų“. Kitaip tariant, futbolą apėmusi ginčų ir diskusijų su teisėjais mada regbiui yra visiškai nepriimtina ir netoleruojama.
Dar Oscaras Wilde‘as teigė, kad regbis yra džentelmenų žaidimas, kurį žaidžia chuliganai. Tačiau yra šiek tiek kitaip: nors regbininkai atrodo galingi ir grėsmingi, paties žaidimo filosofija lemia, kad iš stadiono po rungtynių ar treniruotės jie išsineša tik geras emocijas ir pozityvų požiūrį į juos supantį pasaulį.
„Šios tradicijos yra gyvos ir puoselėjamos. Su jomis supažindiname ir tėvus, atvedančius vaikus į treniruotes. Regbis iš šono galbūt atrodo šiurkštus žaidimas, bet tai yra tik viena šios sporto šakos pusė“, – aiškina LRF generalinis sekretorius Irmantas Kukulskis.
Regbio bendruomenė yra tarsi šeima ne tik Lietuvoje. Regbis – vienas populiariausių žaidimų, o regbio pasaulio čempionatai pagal žiūrimumą atsilieka tik nuo olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos futbolo čempionatų. Tai didžiulė, milijoninė bendruomenė, kuri jaučia atsakomybę ir pareigą kitiems šeimos nariams.
Būtent dėl to Lietuvos regbio federacijai duris maloniai atidaro elitinių regbio valstybių žmonės. Pavyzdžiui, neseniai LRF pasirašė bendradarbiavimo sutartį su vieno stipriausių Europos klubų „ASM Clermont Auvergne“ (Prancūzija) akademija. Be to, talentingus Lietuvos jaunuolius ketinama siųsti mokytis žaidimo paslapčių į Pietų Afrikos Respubliką, kitas regbio valstybes.
„Aikštėje vyksta kova, tačiau šalia jos nėra paslapčių. Niekas nebando nuslėpti savo pergalių recepto. Grandai noriai dalijasi savo patirtimi, net skiria tam tikrų išteklių, kad regbis populiarėtų visame pasaulyje“, – pastebi R.Davidovičius.