Papročiai. Ar ši sena germanų patarlė galioja Lietuvoje? Kažkada buvę kalbos užribyje, šiandien keiksmai įsiveržė ne tik į kasdienybę, bet į į teatro scenas, kino ir televizijos ekranus.

Iki pat sovietinės okupacijos lietuviai dažniausiai keikdavosi lietuviškai. Arba nesikeikdavo. Kas atsitiko, kad per kelias dešimtis metų senieji keiksmai užleido vietą svetimiems – gerokai vulgaresniems?

„Keiksmai – aštrūs kalbos prieskoniai, kurie išreiškia labai stiprias emocijas. Vartodamas keiksmus žmogus pyktį išlieja iš savęs „į orą“, užuot nukreipęs agresiją į pašnekovą. Matyt, kažkada tikėta magiška prakeiksmų galia. Pavyzdžiui, lietuviškas „kad tave superkūnytų“ yra kreipimasis į vieną aukščiausių dievybių, prašant ir tikintis, kad dievas nubaus už skriaudą, paniekinimą. Tokiomis stiprioms, deginančioms emocijų raiškomis mūsų protėviai pakeisdavo smurto veiksmus“, – aiškina etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.

Patys bjauriausi keiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmoningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai.

Jis priduria, kad, ko gera, patys bjauriausi keiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmoningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai. Jų turinys užgaulus, palyginimai nešvankūs, kai minimi artimi žmonės to asmens, kurį norima įžeisti. Jie paprastai susiję su žmogaus fiziologija. Tačiau Lietuvoje gausiausia slaviškų keiksmų. L.Klimka pasakoja, jog kai kurie rusų istorikai aiškina, kad jų vartojami keiksmai yra iš užkariautojų perimtas paveldas: „Pažvelgę į rytinių kaimynų istoriją matome, kad jie patyrė kelis šimtus metų trukusią mongolų totorių jungo priespaudą. Pavergėjai engė, žemino ir baudė pavergtuosius; tie posakiai minint motiną atėjo iš pavergėjų pusės kaip didžiulis pažeminimo ir paniekinimo ženklas. Paskui jie tapo tautos savastimi.“

Etnologas pastebi, kad lietuvių tauta daug amžių buvo besiginanti tauta. Galbūt todėl tokie keiksmai – žeminantys bei vulgarūs – ir nesusiformavo. Keiksmai buvo vartojami kaip asmeninių emocijų išraiška, būdas nuleisti nuo jausmų perkaitusį garą.

Kalba – kultūros atspindys

Pasak L.Klimkos, tai, kad Rytų kaimynai keikiasi minėdami motinos vardą, lietuviui iki pat sovietinės okupacijos būtų buvę neįsivaizduojama ir nesuvokiama: „Lietuvių kultūroje motina yra pats artimiausias žmogus, prie jos prisišliejama negandų metu. Nenoriu sakyti, kad būta motinos kulto, bet didžiausia meilė ir pagarba reikšta būtent jai. Tai kaip jos vardą sieti su keiksmu? Dar XX amžiaus pradžioje tautosakininkas Vilius Kalvaitis surinko ir surašė net 99 gražius kreipinius, skirtus mamai pavadinti.“

Milžiniškuose lietuvių liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos.

Ne tik lietuvių keiksmai, bet ir visa kalba neturi tiesmukų vulgarių posakių. Apie gimimą, mirtį kalbama taip pat užuominomis. L.Klimka cituoja poeto Adomo Mickevičiaus paskaitą „Apie lietuvių tautą“, skaitytą Paryžiuje 1843 m.: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.“

Cituodamas garsųjį poetą žymus etnologas tarsteli: „Ką čia bepridursi prie poeto pastebėjimų… Tegul mūsiškė kalba toje vienoje srityje lieka skurdi!“

Profesorius atkreipia dėmesį, kad net ir šiandien lietuvių kalboje yra išlikę subtilumo. Pavyzdžiui, apie gimtį kalbama paslaptingai, užuolankomis. „Nėščia“ šnekamojoje kalboje iki šiol retokas žodis – „laukiasi“, „padėty“, „apsunkusi“, „kojas pašalusi“. Net žodis „pagimdė“ man skamba šiurkštokai – dažniausiai sakoma, kad susilaukė, pagausėjo šeima, Dievas davė“, – vardija etnologas. Pasak jo, dar ir šiandien kasdieninė šnekamoji kalba yra nesugadinta miesto kultūros.

Kita vertus, kintanti kalba lyg veidrodis atspindi ir visuomenėje vykstančius procesus. L.Klimka mano, kad gimties paslapties frazeologizavimas rodo šeimos eroziją, mūsų dienų aktualijas ir realybę. „Pasigimdė“ – tarsi tik sau, o ne šeimai, tarsi daiktą, o ne asmenį.

Kur yra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui, žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nuvertinimas.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad visa mūsų tradicinė kultūra yra persmelkta pagarbos gyvybei: viskas, kas gyva ir ateina į šį pasaulį, saugoma, priimama su džiaugsmu. Ta gyvybės idėja ryški mene, folklore, tradicijose. Žinia, valstietis turi papjauti savo išaugintą gyvulį, bet retas tai darydavo pats, paprastai tik vienas žmogus iš kaimo tuo užsiimdavo.

Ne mažiau subtiliai kalbama ir apie mirtį – „iškeliavo į dausas“, „išėjo anapilin“, „pasišaukė Viešpats“. Kalbant apie žmogaus ir gyvūno mirtį vis dar vartojami skirtingi posakiai.

Vilniaus universiteto dėstytoja psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė sako, jog nereikėtų manyti, kad kažkada buvo gerai, o dabar jau blogai. Arba paprastai teigti, kad ankstesnė kultūra buvo geresnė, dvasingesnė. Tiesiog kalbama apie skirtingus emocijų raiškos būdus. „Jei negalime kalbėti apie mirtį, gimimą paprastai – tai irgi nėra labai gerai. Kitas klausimas, kur yra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui, žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nuvertinimas“, – svarsto psichologė.

Ji sutinka, kad anksčiau mūsų kalboje buvo gausų gražių paslėptų, užkoduotų prasmių. Tereikia įsiklausyti kad ir į meilės dainas, pasidomėti, kaip jas aiškina folklorininkai ir etnologai: ten apstu erotinių užuominų, tačiau jos pateiktos labai metaforiškai, pavyzdžiui, ištryptas rūtų darželis.

„Lietuviški keiksmai irgi tokie“, – pabrėžia R.Bieliauskaitė ir pasidžiaugia, kad VU Filosofijos fakultete, kuriame dėsto, keiksmų jai girdėti netenka.

Svetimas paveldas

Taigi kodėl per palyginti trumpą laiką mūsų visuomenėje prigijo tokie gašlūs ir vulgarūs svetimi posakiai? Ar tapome nejautrūs, mažiau subtilūs, paniekinę žodžio galią? Kodėl prigijo angliški, rusiški skoliniai – ar pakito tautos kultūra?

Rusiškus keiksmus vertinu kaip sovietų armijos paveldą. Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivinių tvaikas liko.

L.Klimka aiškina, kad visuomenėje įvyko sudėtingi sociolingvistiniai procesai. „Rusiškus keiksmus vertinu kaip sovietų armijos paveldą. Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivinių tvaikas liko. Ten nė vienas įsakymas nebuvo duodamas nepastiprinus keiksmu. Pavaldiniai įprato, kad jei nesikeikia, tai įsakymas nerimtas, jis negalioja, – keiksmas buvo kaip savotiškas antspaudas. Tai įkalta labai giliai. Pastebėjau, kad karta iš kartos perima tuos emocinius išsireiškimus. Ir populiarioji žiniasklaida, o ypač šoumenai šią „tradiciją“ uoliai palaiko“, – teigia etnologas ir priduria viešoje vietoje rusiškai besikeikiančių jaunuolių dažnai paklausiantis, ar jie bent moka tą kalbą. Dažniausiai jie tų keiksmų prasmės nesupranta.

„Girdėjau, kad ir NBA krepšininkus rusų legionieriai išmokė savų keiksmų. Gal anglų kalboje tokių stiprių posakių nėra?“ – svarsto L.Klimka. Ir retoriškai klausia, kodėl gadiname laisvos Lietuvos orą okupantų palikta smarve.

Keiksmų poveikis

R.Bieliauskaitė aiškina, kad įprotis keiktis neretai ateina iš šeimos. Psichologė pabrėžia, kad pirminė keiksmų paskirtis – nuvertinti, pažeminti, atsilyginti, pasididinti savivertę, tačiau šiandien neretai jie jau yra įgiję kitą semantinę prasmę. Dažnai keiksmažodžiai tampa savotiška „kalbos figūra“, kai kurie žmonės yra taip įpratę keiktis, kad keiksmažodžiais pakeičia ištiktukus.

Ironija, sarkazmas gali būti psichologiškai labiau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, tačiau sąmoningai nukreipiama agresyvi emocija, energija.

Todėl tų pačių keiksmų prasmė ir poveikis skirtingi. Psichologė pataria atkreipti dėmesį, kaip keiksmai vartojami: ar nusikeikiama užsigavus, smarkiai susinervinus, ar siekiant pažeminti kitą, išreikšti agresiją. Jei tėvai žemina vienas kitą ar vaikus, tada ne tiek jau svarbu, kokius žodžius vartoja, – pažeminimo jausmas lieka. Juk žmogų menkinti galima ir mandagiai: ironija, sarkazmas gali būti psichologiškai labiau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, tačiau sąmoningai nukreipiama agresyvi emocija, energija.

Todėl vaikas, kuris jaučiasi pažemintas, norėdamas atgauti savivertę, neabejotinai žemins kitą. Būtent iš čia kyla ir patyčių problema: tyčiojasi tie, kurie patys patiria patyčias. Žmogaus psichikos ypatybė yra ta, kad jis turi atkurti savivertės balansą.

Psichologė pastebi, kad šiandien keikiamasi siekiant ne tik sustiprinti emociją: dažnai keiksmas nėra nukreiptas į kitą – tiesiog žmogus, neturėdamas „normalesnio“ būdo išreikšti liūdesį, baimę, bandydamas išvengti sąlyčio su savo jausmais, imasi juos maskuoti keiksmais, taip tarsi save nuo jų saugodamas.

Tačiau skirtingose šeimose užaugę skirtingos kultūros žmonės juos gali suprasti labai skirtingai. Vieniems normalu kone į kiekvieną sakinį įterpti keiksmą, kitas tai gali suprasti kaip baisų įžeidimą.

Tai, kad žmogus nesikeikia, yra mandagus, nebūtinai yra gerai. „Jei jis nesuvokia ir neišreiškia savo jausmų, tai gal daro kitas kiaulystes?“ – svarsto R.Bieliauskaitė.

Pasak jos, pasyvus agresyvumas – taip pat baisi agresijos forma. Juk kasdien turime progų supykti ant artimiausių žmonių, bet jei išsiaiškiname, paprastai mūsų santykiai nenukenčia. Kur kas blogiau manyti, kad pykti negerai, todėl net nesuvokti to pykčio.

Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santykiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, nesvarbu, kaip pasireiškiantis.

Paklausta, kaip žmonių santykius veikia vis įterpiami keiksmai arba, priešingai, net ir kasdienybėje nepamirštamos mandagumo frazės, psichologė pateikia tyrimo duomenis: „JAV psichologas Johnas Gottmanas atliko milžinišką darbą – 20 metų buvo tiriama 20 tūkst. šeimų ir aiškinamasi, kas lemia šeimos santykių patvarumą. Pasirodo, šeimos darna nepriklauso nuo konfliktų – jų gali būti, gali ne, tai nesusiję ir su kalbos kultūra, nes ji visų skirtinga. Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santykiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, nesvarbu, kaip pasireiškiantis.“

Žodžiai virta kūnu

Kažkada už nepadoriai ištartą žodį buvo galima ir kvietimo į dvikovą sulaukti, tapti nepageidaujamam geroje draugijoje. Dabar kai kuriose visuomenės grupėse, priešingai, keiksmai klesti. Kita vertus, už viešą iškeikimą galima sulaukti ir teisinių pasekmių.

Dar mano jaunystėje, jei mergina būtų išgirdusi jai sakomą keiksmažodį, neabejotinai būtų skėlusi antausį.

L.Klimkos įsitikinimu, ne veltui Šventajame Rašte pasakyta: „Ir žodis tapo kūnu.“ Kalba ir mąstymas juk susiję. Etnologas stebisi girdėdamas, kaip jaunuoliai vienas į kitą kreipiasi keiksmažodžiu, šis yra tapęs tarsi skiriamąja sakinio dalimi, keikiamasi merginų akivaizdoje. „Dar mano jaunystėje, jei mergina būtų išgirdusi jai sakomą keiksmažodį, neabejotinai būtų skėlusi antausį. Jeigu šiandien to nėra, jeigu keikiasi pačios moterys, nieko nuostabaus, kad su jomis bus elgiamasi kaip su mazgotėmis“, – įsitikinęs profesorius.

Jis siūlo atkreipti dėmesį, kaip bet koks žodis tampa veiksmu. Užtenka pažvelgti, kaip šiandien elgiamasi su moterimis: daug smurtaujama, jokios pagarbos – ištisinė socialinė bėda ir klampynė.

Garsus etnologas įsitikinęs, kad jei kasdieninė kalba ir kultūra nusirita iki keiksmo – žmonės kalbasi draugiškai, bet kas antrą žodį palydi keiksmu, – tai yra visiškas nuprotėjimas, mūsų visuomenės pakrikimo, susvetimėjimo ženklas.

Šiandien net mene gausu keiksmų – esama nemažai spektaklių, kuriuose ištisai keikiamasi. Ar tai mūsų tikrovės veidrodinis atvaizdas, ar greitas ir pigus būdas atkreipti dėmesį? Ką menininkas nori parodyti vartodamas keiksmus ir ką reiškia, jei žiūrovas tai priima?

Trumpasis interviu

Taigi kodėl menininkai į savo kūrinius įtraukia keiksmų? Kalbiname teatro režisierių Oskarą Koršunovą.

O.K.: Teatre tikrai nesistengiu sąmoningai vartoti keiksmažodžių, nors mane dažnai tuo kaltina. Neturiu tikslo tik šokiruoti žiūrovą. Tačiau keiksmažodžiai yra dalis mūsų – taip žmonės kalba. Pavyzdžiui, spektaklyje „Išvarymas“ – tai vaizduojamų žmonių savasties dalis, ir aš nesprendžiu, gerai tai ar blogai. Tiesiog taip yra. Jų socialinę aplinką, gyvenimą, esmę atspindi ir keiksmažodžiai. Juk kalba yra esminė žmogaus raiška, jo sielos rūbas. Šiuo atveju nematau, kaip kitaip parodyti tam tikrą realybę. Kalba daug ką pasako. Jei mes literatūriname ir bandome apeiti tų žmonių kalbą, mes apeiname tuos žmones.

Keiksmai susiję kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, jie ateina per karus, perimami iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labai daug keikiasi rusiškai.

Keiksmažodžiai – gana įdomus dalykas, turintys labai senas tradicijas. Jų yra visose kalbose. Keiksmai susiję kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, jie ateina per karus, perimami iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labai daug keikiasi rusiškai, juk ir rusai kažkada juos perėmė iš pavergėjų.

Kitas dalykas, kad keiksmažodžiai būdingi ne tik žemiausiems visuomenės sluoksniams, bet ir aristokratams – tie žmonės leisdavo sau daugiau nei kiti ir sąmoningai peržengdavo ribas.

Dabar pasipylė daug spektaklių, kuriuose keiksmažodžiai vartojami visiškai be reikalo, pavyzdžiui, statant klasiką. Mano spektakliuose keiksmažodžiai skirti tam tikram žmonių tipui pristatyti, įeiti į tam tikrą kalbą, pasaulį. Tai būtina, nes menas neturi paisyti kažkokių mandagumo taisyklių, norų, o turi skverbtis į pačią esmę.

VEIDAS: Galbūt keiksmai yra lengviausias būdas atkreipti dėmesį, šokiruoti?

O.K.: Taip, gali būti. Nusižengimas normoms, taisyklėms visuomet patrauklus, ir aš čia nieko bloga nematau. Jei keiksmažodžiai vartojami kaip nusižengimas, nukrypimas nuo normos ir tai patinka žiūrovams, tai reiškia viena – kad egzistuoja ta norma. Tokie savotiški ekskursai tą normą tik įtvirtina. Taip manyčiau.

VEIDAS: Vadinasi keiksmai mene yra tam tikros tikrovės atspindys. O gal kartu tai ir tokios tikrovės konstravimas, platinimas?

O.K.: Ne, jokiu būdu taip nemanau, jeigu kalbame apie teatrą. Teatras nėra televizija ar kitas masinio vartojimo dalykas. Į teatrą einama žinant kur, galima iš anksto pasirinkti. Teatro spektakliai nėra nuolatos matomi, atviri, jie gana hermetiški, uždari.  Tačiau būtų nehumaniška atriboti sceną nuo žmogiškų išsireiškimų. Keiksmažodžiai – irgi žmogaus dalis.

Manau, reikėtų klausti, kaip keiksmažodis veikia žiūrovą. Ar po to spektaklio jis norės keiktis?

Pavyzdžiui, Rusijoje keiksmažodžiai scenoje uždrausti, už juos teatrui gresia milžiniškos baudos. Taigi naujosios dramaturgijos, atviresnės kalbos apie žmogų, kaip šių laikų žmogų, Rusijos teatruose negali būti. Tačiau ar dėl to Rusijos visuomenė ėmė mažiau keiktis? Ar tapo geresnė?

Beje, spektaklyje dažniausiai keikiasi tie personažai, kurie nėra teigiami. Manau, reikėtų klausti, kaip keiksmažodis veikia žiūrovą. Ar po to spektaklio jis norės keiktis? O gal kaip tik nustos, pamatęs tą savo bjaurųjį atvaizdą, tą savo kalbos bjauriąją pusę.

VEIDAS: Ar keiksmas nekeičia mūsų mąstymo ir sąmonės?

O.K.: Kalba ir mąstymas yra labai susiję dalykai. Švarindami savo kalbą mes švariname savo mąstymą bei sielą, ir atvirkščiai. Iš kalbos, iš žodžių – kokie ir kaip vartojami – galima daryti išvadą apie žmogų, apie jo būseną, apie jo psichiką ir jo sielą. Užtenka išgirsti kalbą, ir net nematant žmogaus galima padaryti apie jį absoliučiai visas išvadas. Tai labai susiję dalykai.

VEIDAS: Ar keikiatės pats?

O.K.: Kartais vartoju keiksmažodžius. Kokius? Rusiškus. Stengiuosi jų vengti, bet kartais tam tikrame ratelyje pavartoju.

Regina Statkuvienė

Prof. Liberto Klimkos stiprūs lietuviški palinkėjimai

Kad tave varnos sulestų. Kad tave sliekas prarytų. Kad tau kelnėse ežys išdygtų. Kad tave zuikis subadytų. Kad tu susitrauktum kaip naginė. Lįsk vabalo blauzdon. Ko prikibai kaip vantos lapas prie užpakalio. Slėpkis sliekų pavėsy. Eik tu balų degint. Pakasyk sliekui pažastis. Kad tave žaltys. Ko stovi kaip melžiamas. Tu varlės kinka.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. vasario mėnesį.

BFL

Papročiai. Prisiminus plačiai nuskambėjusias komiškas istorijas apie britų turistus, besišlapinančius ant Prezidentūros kampų, galima stebėtis ir baisėtis nepadoriu atvykėlių elgesiu, tačiau ne mažiau stebėtina, kad nuostabos, pasidygėjimo ir pasipiktinimo nesukelia faktas, jog ne tik mažesniuose miestuose, bet ir sostinėje beveik nėra tvarkingų viešųjų tualetų, kuriuose tie turistai galėtų apsilankyti.

Lietuva, o ypač sostinė, reprezentuojama, reklamuojama – nuo Valdovų rūmų statybos ir oranžinių dviračių projektų iki drąsios šalies, regiono centro idėjos, tačiau kasdieniai, paprasti gyventojų ir svečių poreikiai, pavyzdžiui, apsilankyti švariame viešajame tualete, vis dar sąmoningai ar ne ignoruojami.

Žinia, viešųjų tualetų statyba ir tinkama jų priežiūra neatrodo labai pelninga investicija, tačiau ką prisimins civilizuotos šalies turistas, grįžęs iš mūsų sostinės: modernią vilniečio kortelę ar tai, kad mieste nerado tualeto? Arba šis buvo nešvarus.

Kita vertus, ar galima priekaištauti miestų ir miestelių savivaldybėms, kad viešose erdvėse nėra šio joms gana brangaus patogumo, kai net daugiau nei 16 proc. (Eurostato duomenimis) Lietuvos gyventojų vis dar naudojasi lauko tualetais, kai vis dar galima atrasti mokyklų, kurių moksleiviai priversti bėgioti į lauką, kai net naujai renovuotame prekybos centre Gedimo prospekte ar seniausioje sostinės universalinėje parduotuvėje atvėrus duris į tualeto patalpą norisi užsidėti dujokaukę. Gal tai mentaliteto ypatybės, kad tam tikros organizmo funkcijos yra gėdingos ir nešvarios, todėl ir vieta joms atlikti neprivalo būti pernelyg puoselėjama?

Sociologai tualetus įvardija kaip viešas intymias erdves, kurios atspindi visuomenės emocinę būklę ir, žinoma, kultūrines tradicijas bei švaros supratimą. Kuo laisvesnė ir turtingesnė visuomenė, tuo švaresni tualetai. Totalitarinių skurdžių visuomenių piliečiai, tarsi atsigriebdami už priespaudą, ima reikštis būtent šiose vietose. Nešvankūs užrašai, sąmoningas teršimas transliuoja, kaip žmonės iš tiesų jaučiasi ir ką mano apie savo aplinką. Tai vieta, kurioje sunku pagauti „nusikaltėlį“, ir vieta, kurioje galima nevaržomai, anonimiškai „išsilieti“.

Bene geriausiai tualetą, kaip civilizacinį slenkstį, iliustruoja faktas, kad daugelis sovietų karių, 1945 m. įžengusių į Berlyną, pirmą kartą pamatė klozetus ir bidė. Nesuprasdami jų paskirties, ten plovė indus, daržoves. Vyresni žmonės dar turbūt prisimena ir dvokiančius sovietinius statinius, į kuriuos įžengti subtilesniam žmogui reikėdavo nemažai drąsos ir kokių nebuvo matęs joks turistas iš Vakarų.

Šiandien tokios ryškios kultūrinės atskirties, ko gera, jau nėra, tačiau keliaudami per Europą galime aiškiai skirti, kur viešieji tualetai vis dar suvokiami kaip išvietės – nešvarios vietos „nešvariems“ reikalams, ir kur kiekvienas keliautojas gali pasinaudoti tualetu plačiąją šio žodžio prasme: nebūdamas priverstas saugotis, kad tik prie ko netyčia neprisilietus, ramiai susitvarkyti.

Įdomu, kad net ir beveik nesidomintys istorija, tačiau keliaujantys žmonės šiandien gana tiksliai galėtų nubrėžti ne tik apytiksles buvusios Romos imperijos ribas – pakaktų prisiminti įspūdžius iš viešųjų tualetų, bet ir įvardyti, kur piliečiai jaučiasi šeimininkai, o kur aiški konfrontacija tarp valstybės ir visuomenės.

Žlugus Romos imperijai, penktajame mūsų eros amžiuje žlugo ir švaros kultūra. Neprižiūrimi akvedukai, užakusios kanalizacijos, sugriautos ar apleistos termos, pamiršti namų baseinai pasmerkė Europą daugiau nei tūkstančio metų murkdymusi purve ir atmatose.

Romėniškoji kultūra pirties malonumus buvo pakylėjusi iki socialinio ritualo: termoje žmonės, tokie, kokius juos Dievas sukūrė, susitikdavo ne tik švarindamiesi – čia galėdavo ir pabendrauti, pasimėgauti masažo malonumais. Terma buvo atvira visiems – nuo vergo iki patricijaus. Deja, žlungant imperijai ir jos gyventojų moralei, termos tapo ištvirkavimų ir orgijų vietomis, visokeriopos nešvaros ir ligų židiniais. Nenuostabu, kad krikščionybė, susidūrusi su jau išsigimusia pirties kultūra, įvardijo ją kaip dvasinio ir fizinio purvo skleidėją. Visi intymios higienos reikalai buvo susieti su paskutiniųjų Romos pirčių nuodėmėmis, jas uždarius sunyko ir joms aptarnauti skirti to meto inžinerijos stebuklai – vandentiekis ir kanalizacija.

Vienintelės švaros oazės – tada dar gana laukinėje Šiaurės Europoje (ir Lietuvoje!) egzistavusios pirtys. Tiesa, jos čia radosi ne kaip romėniškųjų termų giminaitės, bet kaip savarankiškas šaltųjų platumų gyventojų išradimas, turėjęs praktinę paskirtį – nusiprausti.

Kadangi Lietuva į europinės civilizacijos traukinį įšoko šiek tiek pavėluotai, tai jos nepasiekė ne tik Romos nuodėmės, bet ir jų pagimdytas viduramžiškas asketizmas bei fanatizmas: bažnytinis teismas – inkvizicija, masiškas „raganų“ deginimas ir pirties fobija.

Ispanijos karalienė Izabelė Kastilietė, gyvenusi XIV amžiaus pabaigoje, prisipažino, kad prausėsi tik gimusi ir prieš vestuves, o Lietuvoje ir valdovai, ir kaimiečiai pirties malonumais mėgaudavosi dažnai. Tiesa, tualetus pilyse ir rūmuose turėjo tik valdovai ir didikai. Valstiečiams tokia poniška prabanga nebuvo žinoma.

Kaimuose pirmieji lauko tualetai atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje, prie bažnyčių. Dvasininkų noras išmokyti parapijiečius naudotis išviete nebuvo labai sėkmingas. Kelis kilometrus pėsčiomis kulniavusios moterys čia užsukdavo persiauti batų, palikdavo ryšulėlius su maistu – kad nereikėtų lašinių ir duonos neštis į bažnyčią. Išvietė – savo pirmine paskirtimi ir forma – netikėtai ėmė atlikti kai kurias tualeto funkcijas.

Vis dėlto kaimo žmonės su šia svetimybe buvo priversti gana greitai susitaikyti – Pirmojo pasaulinio karo metais lauko tualetai paplito masiškai, nes okupacinė vokiečių valdžia įvedė reikalavimą prie kiekvienos sodybos įrengti „būdelę“, priešingu atveju gyventojai būdavo apmokestinami. Kodėl? Galbūt norėta surinkti daugiau mokesčių, o gal tiesiog neapsikęsta nevalyvumo, nes ir patys vokiečių kariai, net žygiuodami per svetimą kraštą, paisė tvarkos: kariuomenės sustojimo vietose visos atliekos būdavo užkasamos – tik tada judama toliau. Taip vietos gyventojai galėdavo be vargo atskirti – rusų ar vokiečių karių žygiuota.

Sovietmečiu kaimo gyventojai prievarta buvo sugrūsti į daugiabučius ir staiga iš kaimo kultūros pateko į jiems svetimą urbanistinę erdvę. Smarkiai sumažėjusi privati erdvė ir šalia gerojo kambario įrengta išvietė šiek tiek komplikavo santykį su šia patalpa: „nešvarumams“ skirta vieta lyg ir turi būti prižiūrima – nes čia pat virtuvė ir valgomasis, bet pernelyg didelę švarą joje palaikyti „poniška“, nereikalinga, neįprasta.

Vakarų šalys po viduramžiškų sutemų sėkmingai grįžo prie švaros kultūros, o štai Lietuvai teko ilgokai trypčioti, nes visos „buržuazinės nesąmonės“ sovietiniam žmogui buvo neleistinos ir nepasiekiamos.

Dar ir dabar apsilankius bet kuriame bute galima suprasti, kuo žmogus naudojasi – išviete ar tualetu. Ir su kuria civilizacine aplinka jis tapatinasi – sovietinio kaimo žmogaus, įkalinto „dėžutėje“, ar vakarietiškos civilizacijos piliečio, kuriam kūno priežiūra ir jo fiziologija yra įprastas, kasdienis ritualas, o ne gėdingas, purvinas reikalas.

Kartą pažįstama jauna mama skundėsi, kad jos mažylis, pradėjęs lankyti įprastą valstybinį darželį, kur tualeto kvapas pasklinda visoje patalpoje, rimtai sunegalavo, mat į tualetą eidavo tik ryte ir vakare namuose, nes darželyje įveikti civilizacinio barjero – sėstis ant dvokiančio klozeto nepajėgė. Žinoma, vaikui prasidėjo fiziologiniai negalavimai. Mama, suprasdama nelengvą darželių finansinę padėtį, nupirko daug ir kokybiškų valymo priemonių, kad valytojai jų nestigtų, paaiškindama problemą. Deja, darželio darbuotojų atsakymas pribloškė: „Ponia, nereikia išlaidauti, visko mums pakanka, tiesiog mažiau lepinkit savo vaiką, nešveiskit namie kasdien tualeto, kad vaikas nepriprastų prie bereikalingo sterilumo ir neišsidirbinėtų.“

Atrodo, kad tokia logika vadovaujasi ir daugelio miestų bei miestelių administracijos atstovai. Švarus ir tvarkingas viešasis tualetas suvokiamas kaip bereikalinga „poniška“ prabanga, nedovanotina kuklaus biudžeto siurbėlė.

Ir nors viešųjų tualetų Lietuvoje dar trūksta, o švara juose labai dažnai santykinė, galima pasidžiaugti: vis dar atsilikdami nuo senųjų Vakarų Europos šalių, jau tolokai nusiyrėme ir nuo sovietinio mėšlyno. Bent jau teoriniai reikalavimai atrodo nepriekaištingi, o tada ir iki praktikos bent keliais žingsniais arčiau.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Vaizgenytė pateikia informaciją iš higienos normos „Viešieji tualetai“. Šis teisės aktas nustato: „Tualeto patalpos turi būti švarios visą laiką. Nešvarios grindys valomos nedelsiant drėgnu būdu. Du kartus per dieną patalpų sienos, grindys, įrenginiai išdezinfekuojami ir išplaunami. Panaudotas popierius, kitos atliekos sumetamos į šiukšlių dėžes. Šiukšlių dėžėse turi būti įkloti vienkartiniai plastikiniai maišeliai. Už švarą ir tvarką, aprūpinimą inventoriumi, valymo ir dezinfekcijos medžiagomis, popieriumi, muilu atsako jį prižiūrintis darbuotojas.“

Įdomu, kiek viešųjų tualetų, taip pat esančių kavinėse ir restoranuose, atitinka šį konkretų reglamentą? Ir kaip paisoma dar vieno konkretaus reikalavimo – įrengti tualetus ne tik geležinkelio ir autobusų stotyse, oro uostuose, jūrų ir upių uostuose bei prieplaukose, prekybos, parodų centruose, degalinėse, bet ir turgavietėse, automobilių stovėjimo aikštelėse, stadionuose, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, prie gatvių, prie automobilių magistralių esančiose autobusų stotelėse ir poilsio aikštelėse?

Stebėtina, kad restoranų ar kavinių patiekalus, aptarnavimą vertinantys, reitinguojantys ar tiesiog savo nuomonę išsakantys autoriai kone niekada neužsimena apie šią vietelę. Tarsi ji neegzistuotų. O gal tvarka jose – konstanta, taigi ir rašyti nėra apie ką? Dažnai būtent vizitas į tualetą būna teisingiausia nuoroda, ko gi galima tikėtis.

Keliaujant po Europą gerus restoranus sėkmingai galima pasirinkti ir nesivarginant ieškoti atsiliepimų internete ar kelionių vadovuose – pakanka pasiteirauti, kur galima nusiplauti rankas. Ta vieta pasako viską: jei trūksta tualetinio popieriaus ar yra tik pigiausio, vargu ar galima tikėtis, kad restorano administracija bus linkusi išlaidauti kur kas brangiau kainuojantiems dalykams – produktams, prieskoniams, kvalifikuotam personalui. Jei nepasirūpinta geru muilu ir nepriekaištingai švariais rankšluosčiais (ar kokybišku elektriniu džiovintuvu), ar verta ragauti ten patiekiamą maistą dar ir tinkamai nenusiplovus rankų? Galvoje ima suktis klausimai, kaip darbuotojai paiso higienos reikalavimų.

Štai ir aiškėja įstaigos požiūris į kokybę. O į klientą? Jei lankytojas pasijunta ramybės ir švaros oazėje, kur galima ne tik nusiplauti rankas, bet ir susitvarkyti makiažą, įsidėti kontaktinius lęšius, susitvarkyti drabužius, pagaliau paskambinti telefonu, – tikėtina, jog klientas čia vertinamas ir laukiama, kad jis sugrįžtų.

Pagaliau svarbus ir restorano administracijos požiūris į darbuotojus, kuris irgi aiškėja tualete. Kas jį valo? Nusiplūkusi padavėja, ištaikiusi laisvą minutę? Į dienos pabaigą užsukanti valytoja? O gal yra visą darbo dieną tualetą prižiūrintis darbuotojas, kuris pastebi ir sutvarko kiekvieną smulkmeną – net vandeniu aptėkštą veidrodį nuvalo greičiau, nei kas spėja pastebėti tą mažyti tvarkos pažeidimą… neabejotina, tikėdamasis, kad į lėkštelę šalia įėjimo barškės patenkintų lankytojų arbatpinigiai.

Tokioje vietoje, beveik neabejotina, bus pasirinktas ir puikus virtuvės šefas, ir kalbus bei sumanantis padavėjas. Jei žmonės dirba tik savo darbą ir jis yra vertinamas, restorano lankytojas tai būtinai pajus.

Pažvelgus į tualetą galima greitai ir tiksliai išsiaiškinti, kaip vertinamas žmogus, koks požiūris į jį konkrečioje įstaigoje, mokykloje, restorane, mieste. Jei mokykloje rakinami švarūs mokytojų tualetai, kuriuose yra ir rankšluostis, ir tualetinio popieriaus, ir muilo, o moksleiviai priversti tenkintis dvokiančiomis išvietėmis, kažin ar galima tikėtis, kad toje įstaigoje gerbiamas moksleivių orumas ir ugdomos asmenybės. Net jei ir sienos ką tik nudažytos ir sudėti nauji langai.

Galima teisintis, kad moksleiviai dažnai nepaiso švaros reikalavimų, tačiau mokyklų, kuriose ir moksleivių tualetai tvarkingi, nuolatos valomi, patirtis sakytų ką kita. Švarias vietas žmonės dergia daug rečiau nei apšnerkštas. Ir tualete, ir gatvėje galioja tas pats principas: jei aplinka šiukšlina, tai retas praeivis jausis nejaukiai, jei numes nereikalingą popiergalį. Tvarkingoje vietoje teršiama gerokai rečiau. Taip ir tualete – nepriekaištingai išblizgintos ir kvepiančios grindys, spindintys veidrodžiai, kokybiškas popierius ir rankšluosčiai verčia paklusti aplinkos diktatui.

Praėjo kone dešimtmetis nuo garsiojo Prezidentūros remonto, kai laukiant karalienės Elizabeth II buvo neįprastai prabangiai ir prašmatniai suremontuoti tualetai. Renkantis jų aksesuarus iš dizainerio Gianni Versace mados namų katalogo, darbų sąmata išsipūtė iki 250 tūkst Lt. Kvaila būtų ginčytis, kad vienoje svarbiausių valstybės institucijų viskas turi atrodyti reprezentatyviai – tualetai čia jokia išimtis, bet štai papildoma kaina už Versace vardą greičiau yra ne tik abejotina ir sunkiai pateisinama prabanga, bet ir ryškus socialinės atskirties rodmuo bei žaidimas statusu. Ypač žinant, kad ir dabar, praėjus beveik dešimtmečiui, Lietuvoje yra mokyklų, kuriose tualetų apskritai neįrengta – tik lauko išvietės. Taigi vieniems – mados namų logotipu paženklinta santechnika, kitiems – dvokas iš duobės.

Padėtis darželiuose, mokyklose, studentų bendrabučiuose vis dar rodo – vaikai ir jaunimas yra „mažiau vertingi žmonės“. O viešieji tualetai labai aiškiai žymi mūsų kelionės į vakarietišką civilizaciją etapą: kokią viešą intymią erdvę piliečiui siūlo valstybė ir kaip jis į tą pasiūlymą atsako – tvarkingai juo naudodamasis, dergdamas ar reikalaudamas geresnio.

Regina Statkuvienė

BFL

Nepaskelbtas karas. Lietuvoje kone kiekvieną savaitę išgirstame apie girtų ar nedrausmingų vairuotojų sukeltas avarijas, per kurias žūva žmonės. Statistika rodo, kad tragiškų eismo įvykių po truputį mažėja. Visuomenės tolerancija pažeidėjams – taip pat.

Dar neseniai žurnalistai nesibodėdavo vadinti net ir mirtinas nelaimes sukėlusių vairuotojų gana skambiu kelių erelio titulu, vėliau susigriebta, kad labiau tiktų kelių gaidelio pravardė. Galbūt netoli laikas, kai imsime kalbėti apie nusikaltimus teisiniais, o ne gamtiniais terminais; kai žmogžudystės ir teisėsaugos institucijų, ir žiniasklaidos bei visuomenės bus vertinamos kaip žmogžudystės – neišskiriant nė tų, kurios įvykdytos naudojant ne tik ginklą ar tuščią butelį, bet ir automobilį.

Juolab kad pirmasis precedentas jau yra. 2014 m. kovo 29 d. Utenos mieste girtutėlis vairuotojas sukėlė avariją, pražudydamas tris žmones, dar dviem nesunkiai sutrikdydamas sveikatą. Pirmą kartą Lietuvos teismų praktikoje girto vairuotojo sukeltas eismo įvykis, per kurį žuvo ir buvo sužeisti žmonės, buvo perkvalifikuotas į tyčinį nužudymą bei tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjęs bylą paliko tokią pat kaltinamojo veiksmų kvalifikaciją ir skyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę.

Iki tol Lietuvos teismų praktikoje keliuose žmones pražudę girti ar leistiną greitį kelis kartus viršiję vairuotojai atsipirkdavo mažesnėmis bausmėmis, nes jiems kažkodėl buvo taikomas kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis – 281 (buvo kvalifikuojama kaip veikla dėl neatsargumo transporto eismo saugumui ir grėsdavo maksimali 10 metų bausmė).

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Donatas Skrebiškis, paprašytas prisiminti beprecedentį sprendimą nulėmusias aplinkybes, pasakoja: „Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, įvykis buvo kvalifikuotas kaip nusikaltimas transporto eismo saugumui, tačiau netrukus, įvertinusi byloje esančias faktines aplinkybes, Panevėžio apygardos prokuratūra įtariamojo veiką perkvalifikavo į tyčinį asmenų nužudymą bei sveikatos sutrikdymą esant kvalifikuojančioms aplinkybėmis. O būtent: įtariamasis, apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo automobilį, sąmoningai nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, priešingai, padidinęs greitį kirto net dvi šalutines miesto centrinės dalies gatves, nepaisydamas nei kelio ženklų, nei šviesoforo signalų, kol galiausiai trečioje sankryžoje, lėkdamas beveik 130 km/h greičiu, įvažiavo į pagrindinį kelią, susidūrė su taksi automobiliu. Trys žmonės žuvo, du nesunkiai sužeisti. Galima tik papildyti, kad ši tragedija buvo sukelta šeštadienio rytą, netoli centrinės miesto turgavietės, būtent tada, kai eismas mieste intensyvus. Pabrėžtina, kad šio įvykio kaltininkas ne kartą buvo baustas administracine tvarka už kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą.“

D.Skrebiškis svarsto, kad visuomenėje šis atvejis didžiulio atgarsio sulaukė galbūt ne tik todėl, kad buvo pražudyti trys niekuo dėti žmonės, bet ir dėl to, kad ši veika buvo perkvalifikuota į tyčinį nužudymą bei tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Esant tokiems kaltinimams baudžiamoji byla buvo perduota teisminiam nagrinėjimui į Panevėžio apygardos teismą, kuris išnagrinėjęs bylą paliko tokią pat kaltinamojo veiksmų kvalifikaciją ir, kaip minėta, skyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę. Tai pirmas toks atvejis Lietuvos teismų praktikoje.

Pasak prokuroro, esant tiek nusikalstamoms veikoms, padarytoms žmogaus sveikatai, gyvybei (tyčiniai bei neatsargūs sveikatos sutrikdymai, nužudymai), tiek nusikalstamoms veikoms, padarytoms pažeidžiant kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles (eismo įvykiai), visais atvejais rezultatas tas pats: sveikatos sutrikdymas arba skaudžiausia pasekmė – atimama žmogaus gyvybė.

„Dažnai išgirstame, kad žmogaus sveikata tyčia sutrikdoma ar gyvybė atimama įvairių konfliktų metu panaudojant pačius įvairiausius įrankius – peilius, šaunamuosius ginklus ir pan. Maksimali bausmė už tokius nusikaltimus gali būti įkalinimas iki 20 metų ar net iki gyvos galvos. Atvejai, kada asmenims sveikata sutrikdoma ar gyvybė atimama dėl neatsargumo pažeidžiant kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles, paprastai kvalifikuojama kaip veika, padaryta transporto eismo saugumui, tai yra tokia įtariamojo asmens veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. Šiame straipsnyje numatyta, kad asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai veika padaryta dėl neatsargumo, ir jeigu būna skiriama laisvės atėmimo bausmė, ji paprastai būna mažesnė nei 10 metų, nes taikant baudžiamąją atsakomybę pagal minėtą straipsnį maksimali laisvės atėmimo bausmė yra 10 metų“, – atkreipia dėmesį D.Skrebiškis.

Jis pabrėžia, kad ne visi eismo įvykiai, per kuriuos žūva žmonės, sukeliami dėl neatsargumo: „Atskirais atvejais tai galėtų būti traktuojama kaip tyčinis nusikaltimas. Kokios rūšies bausmė bei kokio dydžio ji bus skirta, sprendžia tik teismas, išsamiai įvertinęs visas bylos aplinkybes, nes kiekvienas atvejis yra skirtingas bei individualus.“

Kas verčia žmones sąmoningai rizikuoti savo bei kitų gyvybe ir sveikata, aiškinasi ir psichologai. Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Antanas Kairys sako, kad netyčinės klaidos dažniausiai daromos, kai vairuotojams tiesiog pristinga dėmesingumo arba jie neteisingai įvertina situaciją: „Dėl tyčinių pažeidimų – sudėtingiau, priežasčių gali būti ne viena. Pavyzdžiui, agresyvus, pavojingas vairavimas sietinas su noru pasirodyti drąsiam, ryžtingam, pasididžiuoti – aš kietesnis už visus, lenkiu kiekvieną ir užkertu kelią.“

Kita priežastis – prasta emocijų, pirmiausia pykčio, kontrolė. Tokie žmonės nusižengia kelyje būdami supykę, įsiutę. Net yra vartojimas terminas „kelių įsiūtis“, –  aiškina psichologas. – Kelių eismo taisyklės pažeidinėjamos ir todėl, kad tikimasi, jog nieko nenutiks. Pavyzdžiui, būdingas įsitikinimas, kad nedaug viršijęs greitį liksi nenubaustas, arba – visi čia kerta ištisinę liniją, tad kodėl ir man negalima?“

Vytauto Didžiojo universiteto psichologės Auksė Endriulaitienė, Laura Šeibokaitė, Rasa Markšaitytė, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė, Aistė Pranckevičienė daugiau nei dešimtmečio tyrimų rezultatus publikavo monografijoje „Lietuvių rizikingas vairavimas. Ką gali paaiškinti psichologiniai veiksniai“.

Pasak vienos iš bendraautorių, psichologės dr. L.Šeibokaitės, rizikingai vairuojančio (rizikingas vairavimas – tai bet koks veiksmas, kuris padidina eismo įvykio tikimybę) žmogaus elgesį lemia skirtingos priežastys ar jų visuma. „Mokslininkai sutaria, kad sąmoningai eismo taisykles pažeidžiantys vairuotojai pasižymi tam tikromis asmenybės ypatybėmis. Dažniausiai tai agresyvios asmenybės, kurios tam tikrose konfliktinėse situacijose trokšta pakenkti kitiems. Impulsyvus žmogus sudėtingose situacijose reaguoja greitai, nespėja apgalvoti savo veiksmų, elgiasi taip, kaip jį pastūmėja pirmasis impulsas. Rizikingu vairavimu yra linkę mėgautis aštrių pojūčių, rizikos gerbėjai – tai didina adrenalino kiekį organizme, žmogus išgyvena jaudulį ir juo mėgaujasi“, – aiškina specialistė.

Be asmenybės ypatumų, yra daugybė kitų priežasčių, kodėl žmonės sąmoningai nusižengia kelyje. „Daugiausiai žalos padaro ne tie, kurie pažeidžia taisykles netyčia, bet tie, kurie žino, kad jų elgesys netinkamas, prieštarauja eismo taisyklėms, tačiau vis dėlto taip elgiasi. Kodėl? Motyvų esama įvairių“, – aiškina L.Šeibokaitė.

Ji atkreipia dėmesį, jog kai kurie pažeidėjai jaučia nepagarbą kelių eismo taisyklėms, manydami, kad jos sukurtos „kvailiams“, kurie nesugeba susidoroti su sudėtingomis situacijomis.  Kiti, ypač jauni vairuotojai, siekia pasipuikuoti savo įgūdžiais – nebūtinai prieš šalia sėdinčiuosius, bet ir prieš kitus vairuotojus.

Pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis – dar viena rizikingo vairavimo priežastis. „Aš pernelyg gerai vairuoju, kad tų taisyklių man reiktų laikytis“, – mano dažnas pažeidėjas. Kai kurie žmonės vairavimu stengiasi „susireguliuoti“ emocijas: būdami susinervinę ar supykę vairuoja, kol nurimsta. Beje, L.Šeibokaitės teigimu, net ir pernelyg didelis džiaugsmas nėra pati geriausia būsena sėsti prie vairo.

Ar garsios muzikos klausymasis gali mažinti saugumą kelyje? „Užsienio mokslininkai nustatė, kad jei vairuotojas klausosi muzikos, kuri jam kelia malonias emocijas, jis ima elgtis rizikingiau – pradeda niūniuoti, dainuoti, o tai jį blaško, jis gali neišgirsti kitų garsų“, – sako psichologė ir priduria, kad yra tyrimų, atskleidžiančių, jog žmonės, pasižymintys depresyvumu – nuolatiniu liūdesiu, susikoncentruoja tik į savo problemas, o ne į veiklą – vairavimą. Jie taip pat dažniau sukelia eismo įvykius.

„Tai bene pagrindinės priežastys. Kuri iš jų svarbiausia, atsakyti sudėtinga, įvairialypis jų derinys ir lemia netinkamą vairuotojo elgesį kelyje“, – sako specialistė.

Paprastai rizikingai vairuojantiesiems stinga ypatybių, kuriomis pasižymi geri vairuotojai. L.Šeibokaitė išskiria dvi svarbias psichologines savybes: tai sąmoningumas – polinkis laikytis tvarkos ir taisyklių, apgalvoti savo veiksmus; ir sutarumas – noras, kad ir kitiems būtų gera įvairiose situacijose, siekis sutarti su kitais žmonėmis, gebėjimas atsižvelgti į jų poreikius.

Nors ir labai nesinorėtų didinti priešpriešos tarp vairuotojų vyrų ir moterų, tačiau faktas, kad vyrai dažniau patiria ar sukelia tragiškas avarijas, sąmoningai pažeidžia eismo taisykles. Kodėl?

Pasak L.Šeibokaitės, vairavimas vis dar priskiriamas tipiškam vyriškam socialiniam vaidmeniui – tikras vyras turi vairuoti. Nors tikrovė šiandien pasikeitusi – vairuoja dauguma moterų. „Kai kurie tyrėjai mano, kad vyrai sąmoningai rizikuoja būtent dėl su vyrišku vaidmeniu sietinų priežasčių: tai konkurencija su kitais vairuojančiais vyrais – tikras vyras turi geriau nei kiti atlikti šį specifinį vaidmenį. Toks siekis paprastai ir veda prie nereikalingos rizikos. Kita priežastis – noras įtvirtinti tam tikrą statusą. Neva tikram vyrui privalu vairuoti labai gerai – taip, kad net galima nepaisyti eismo taisyklių. Rizikingas vyrų vairavimas atitinka stereotipinius jiems keliamus visuomenės lūkesčius. Paplitęs požiūris, kad moterys nemoka vairuoti, o vyrai moka gerai, todėl gali sau daugiau leisti kelyje. Tačiau dauguma mūsų atliktų ar pasaulinių tyrimų nerodo didelių skirtumų tarp vyrų ir moterų gebėjimų šioje srityje“, – pabrėžia psichologė.

Nelengva rasti atsakymą ir į klausimą, kodėl būtent Lietuvoje tiek daug skaudžių eismo nelaimių. Pasak L.Šeibokaitės, tokių tarpkultūrinių tyrimų nėra, tiesiog konstatuota, kad mūsų vairuotojai vairuoja palyginti rizikingai. „Galima samprotauti, kad saugus eismas priklauso nuo trijų dalykų: tai geras kelias, padedantis išvengti netyčinių nelaimių, svarbu techniškai tvarkingas automobilis, kuris nesulūžta ir nestringa, ir vairuotojas, kuris tinkamai elgiasi. Norint padidinti saugumą keliuose reikėtų tobulinti visus tris veiksnius. Lietuvoje gerėja pirmi du. Nors daugelis vairuotojų nėra patenkinti kelių būkle, ypač miestuose, tačiau pažvelgus dešimt metų atgal pagerėjimas akivaizdus. Automobilių parkas irgi jaunėja. Dažnai automobiliai turi visas reikiamas charakteristikas ar bent artėja jų link. Labiausiai „pamirštas“ yra vairuotojas. Lietuvoje nėra institucijos, kuri reikalautų ir tikrintų, kad eismo saugumo nuostatų bei elgesio būtų mokoma su tokiu pačiu stropumu, kaip ir vairavimo, manevravimo įgūdžių, nors akivaizdu, jog vairuotojus reikia mokyti ir saugaus elgesio kelyje“, – neabejoja pašnekovė.

Šiuos teiginius patvirtina Lietuvos automobilių kelių direkcijos darbuotojas Evaldas Tamariūnas: „Eismo saugumo užtikrinimas galimas tik tada, kai visa sistema – kelias, automobilis, eismo dalyvis – veikia darnai. Jei viena kuri grandis yra silpnesnė, nukenčia visa sistema.“

Pasak jo, yra efektyvių inžinerinių eismo saugą keliuose gerinančių priemonių: tai avaringų sankryžų rekonstrukcija į žiedines, pėsčiųjų ir dviračių takų tiesimas, šalikelių saugumo didinimas, greičio mažinimo priemonių diegimas, avaringų kelio ruožų apšvietimas, stacionarių greičio matavimo prietaisų sistemos veikimas ir kt. Tačiau ne mažiau svarbi ir gera automobilio techninė būklė bei tinkamas vairuotojo elgesys.

L.Šeibokaitė kalbėdama apie vairavimo kultūros gerinimą pastebi, kad eismo situacija per visus nepriklausomybės metus kito greitai – gana staiga atsirado daugiau automobilių ir vairuotojų, todėl labai greitų pokyčių nieko neveikiant tikėtis nereikia. Tačiau gerųjų požymių esama. Juk anksčiau niekas nepranešdavo apie keistai manevruojančius automobilius, galbūt išgėrusius vairuotojus, o dabar policija tokių pranešimų sulaukia. Visuomenėje randasi tam tikro nepakantumo rizikingai vairuojančiųjų atžvilgiu.

„Supratimas apie tai, kas leidžiama, o kas ne, klostosi kiekvienoje kultūroje. Pavyzdžiui, neseniai mažame Graikijos provincijos miestelyje teko porą valandų stebėti, kaip vairuoja vietos ūkininkai. Per dvi valandas pastebėjau tik tris mašinas, kurios parodė posūkius. Visi automobiliai daugiau ar mažiau aplankstyti. Ten – tokios vairavimo normos“, – pasakoja A.Kairys.

Jis atkreipia dėmesį, kad net Lietuvos miestuose nemaža skirtumų. Pavyzdžiui, Vilniuje pėsčiajam priėjus prie perėjos dažnas automobilis sustoja. „Klaipėdoje gali stovėti pusvalandį – tavo bėda. Tik žengus į perėją vairuotojai sustoja. Neformalios vairavimo normos Lietuvoje klostėsi veikiamos daugybės priežasčių: sovietinio paveldo, kuriam būdinga didelė bendra nepagarba taisyklėms, baudų specifikos, policijos veiksmų“, – vardija psichologas.

Šiuo metu labai populiarėja nedrausmingų vairuotojų gaudymas viešinant vaizdo registratoriais nufilmuotus vaizdus. „Lietuvoje nėra duomenų, kad vaizdo registratorių naudojimas gali skatinti kultūringesnį vairuotojų elgesį, tačiau panagrinėjus užsienio šalių patirtį galima teigti, kad tai pakankamai efektyvi priemonė“, – mano E.Tamariūnas.

Tačiau visai priešingą rezultatą duoda tragiškų avarijų vaizdų rodymas internete ar per televiziją. L.Šeibokaitė pasakoja: „Užsienio patirtis rodo, kad rizikingo vairavimo prevencijos priemonės, taikytos siekiant padėti pažeidėjams suvokti savo veiksmų pasekmes, kai jiems buvo demonstruojama medžiaga su kraupiomis avarijų pasekmėmis, rodomi artimųjų netekusiųjų interviu apie jų išgyvenimus, nepasiteisino. Tos strategijos buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad ji duoda priešingą efektą arba jokio.“

Priežastis gana paprasta. „Tokios situacijos žmogui kelia siaubą, nekontroliuojamumo pojūtį. Kadangi žmogus pasijunta negalįs nieko paveikti, tai neskatina keisti ir savo elgesio vairuojant, o neigiamos emocijos, beviltiškumas skatina elgtis dar rizikingiau, pavyzdžiui, greičiau važiuoti“, – aiškina psichologė.

Be to, taip labai žeidžiami žuvusiųjų artimųjų jausmai. L.Šeibokaitė siūlo prieš skelbiant tokius vaizdus savęs paklausti: o kaip mane tai paveiktų? Turbūt nė vienas nenorėtų matyti per žinias rodomo brangaus žmogaus sumaitoto automobilio, išmėtytų jo asmeninių daiktų… „Ne visi žmonės gali matyti kraupius vaizdus, kai kuriems nuo jų darosi negera, silpna. Įsivaizduokime, kaip jaustis, jeigu dar turi ryšį su tuo žmogumi? Pagalvokime, koks jausmų spektras turėtų įsijungti. Kokį siaubą, pažeminimą, bejėgiškumą turėtų patirti tuo metu žmogus“, – suprasti kito skausmą ragina psichologė.

Žmogiškas smalsumas, pasak jos, suprantamas, tai, kas nekasdieniška, būna įdomu – ne kiekvienas savo akimis yra matęs avariją, per kurią žuvo žmonės, tačiau to smalsumo tenkinimas be galo įskaudina žuvusiųjų artimuosius, neduodamas jokios naudos stebėtojui. „Sąmoningi internetinių tinklaraščių ar televizijų savininkai bei redaktoriai tokią informaciją turėtų labiau blokuoti, o ne, priešingai, jos prašyti“, – įsitikinusi L.Šeibokaitė.

Jos kolega A.Kairys papildo, esą neabejotina, jog kai kurie „Farų“ laidos herojai didžiuojasi tuo, kad buvo sulaikyti per muštynes girti ir juos parodė per televiziją. „Kol dalis visuomenės reaguos į greitį ir taisyklių pažeidinėjimą kaip į šaunius dalykus, tol ir „kelių erelis“ bus komplimentas. Žiniasklaida galbūt šiek tiek prisideda prie tokio požiūrio ir romantizuoto agresyvaus vairuotojo įvaizdžio, tačiau, manau, daug svarbesnis veiksnys yra filmai, tokie kaip „Greiti ir įsiutę“, „Transporteris“ ar panašūs. Juose pagrindinis herojus vairuoja tikrai meistriškai, bet kartu – ypač pavojingai. Ir yra žavus. Tad kai kam tai tampa siektinu elgesio modeliu“, – teigia psichologas.

Svarstydama galimus avaringumo mažinimo būdus L.Šeibokaitė siūlo kelyje galvoti tik apie save. „Esame atsakingi tik už savo elgesį. Atsitikus nelaimei negalėsime pasiteisinti, kad kitas eismo dalyvis mus suerzino. Teisinės ir psichologinės pasekmės teks eismo įvykio sukėlėjui. Mano rekomendacija – nesivelti į jokį rungtyniavimą: ne tik važiuojant, kas greičiau, ne tik aplenkiant ir pristabdant, bet absoliučiai į jokį, kad ir į gestų konfliktą. Jeigu esu tikras, kad vairuoju gerai ir taisyklingai, nieko niekam nereikia įrodinėti. Pravartu prisiminti tokią taisyklę: kuo mažiau jausmų ir minčių investuojame į situaciją, tuo greičiau ją pamirštame, tuo mažiau ji paveikia mūsų manevravimo galimybes. Jei neįsivelsite į konfliktinę situaciją, neabejotina, kad maždaug po penkių minučių jau galvosite apie kažką kita“, – pataria psichologė.

Kone sutartinai visi pašnekovai tikina, kad situacijos keliuose pagerėjimo galima tikėtis tik tada, kai išmoksime paisyti taisyklių ir įstatymų, kai netoleruosime pažeidėjų visose gyvenimo srityse, kai imsime gerbti šalia esančiuosius, rūpintis vieni kitais, paisyti elementaraus mandagumo. Tačiau svarbiausia – visa tai pritaikysime sau, o ne kitiems.

Regina Statkuvienė

Papročiai ir įpročiai. Septynios savaitės griežto pasninko, kuris buvo kiekvieno kataliko prievolė, verčianti išsivalyti kūną ir sielą, tėra niekis, palyginti su šių laikų „teisingos“ mitybos ideologijų gausa ir bekompromisiškumu.

Vegetarai, su panieka žvelgiantys į „lavonėlių“ valgytojus, veganai, susirūpinę „išnaudojamų“ gyvūnų teisėmis ir poreikiais, pagaliau žaliavalgiai, atradę vienintelį sveikatos šaltinį, – nemaža visuomenės dalis, atmetusi paprastas pasninko taisykles, imasi ieškoti naujų, sudėtingesnių stebuklingos sveikos mitybos receptų.

Vilniaus universiteto dėstytoja sociologė dr. Gražina Rapolienė pastebi, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje stiprėja dėmesys sveikatai, kūnui, jo priežiūrai. Tai būdinga postmodernybei, kuri vis labiau smelkiasi į mūsų kasdienybę. Asmeninis tapatumas kuriamas, formuojamas, perkuriamas; jo pagrindas – kūnas.

Sociologas Bryanas S.Turneris šiuolaikines Vakarų visuomenes dėl didėjančio dėmesio kūnui pavadino somatinėmis. Taip įvardyta socialinė sistema, kai kūnas sudaro centrinį kultūrinės ir politinės veiklos lauką. Šių madų ar tendencijų kaita, skirtingų, netgi priešingų kūno priežiūros būdų koegzistavimas vienu metu yra charakteringas postmodernybės bruožas, stipriai veikiamas vartotojiškumo, kai siūlomo produkto ar paslaugos pažadas pamirštamas vos tik jį įsigijus – tuoj pat siūlomas kitas. Modernybės epochai buvo būdinga aiškintis klientų poreikius ir stengtis juos patenkinti, o postmodernus laikmetis bando žmogui jo poreikius įteigti.

Kaip sako gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė, vienos tiesos atradimą apsunkina tai, kad kiekvienas esame labai individualus ir rekomendacijos kiekvienam turėtų būti skirtingos: „Mitybos mokslas ir su juo susiję moksliniai tyrimai labai sudėtingi. Medikamentus tirti santykinai lengva – poveikis yra arba ne. Maitinimosi pasekmės gali pasireikšti po 10–20 metų, o tiek trunkančių tyrimų – labai nedaug.“

Kita priežastis, kodėl plinta įvairios sveikos gyvensenos teorijos, – reklama: žadama, kad bus atsikratyta antsvorio arba padaugės energijos. Tai daugelio žmonių bėdos.

Gyvo maisto propaguotojas Paulius Jaruševičius pasakoja, kad jį ieškoti alternatyvų įprastinei mitybai paskatino sveikatos sutrikimai: „Sulaukęs 40 metų susirgau labai sunkios formos alergija. Prieš ketverius metus, kai suvalgiau šašlyko ir išgėriau bokalą alaus, pasijutau taip blogai, jog teko kviesti greitąją, griuvo darbo planai – negalėjau išvažiuoti į komandiruotę. Prieš tai kelis kartus vos nemiriau, gydytojai rekomendavo nešiotis adrenalino, kad užėjus priepuoliui iškart susileisčiau.“ P.Jaruševičius sako supratęs, kad su jo organizmu kažkas ne taip. Gydytojos alergologės patartas jis išbandė veganišką mitybą. „Alergija praėjo, numečiau apie 20 kg svorio ir pasijutau geriau nei prieš 20 metų. Tada ir ėmiau domėtis, nuo ko priklauso mūsų sveikata, – prisimena pašnekovas. – Supratau, kad mityba yra vienas pagrindinių sveikatą lemiančių veiksnių. Žinoma, sveikata priklauso ne tik nuo mitybos, bet ji – bene svarbiausia.“

Taip P.Jaruševičius atrado mūsų tautietės, gyvenusios JAV, Onos Varapickaitės (Ann Wigmore), kuri buvo natūropatė, neapdoroto, gyvo maisto bei želmenų sulčių vartojimo pradininkė, sukurtą mitybos sistemą.

G.Rapolienė pabrėžia, kad sveikatos problemas ar antsvorį gali paskatinti ne tik gyvenimo būdas – sėdimas darbas, fizinio aktyvumo stoka, nesveika mityba ar žalingi įpročiai, bet ir socialinio pobūdžio veiksniai, turintys įtakos sveikatai: išsimokslinimas, pajamos, lytis, amžius ir kt.: „Struktūrinė socialinė nelygybė atsispindi ir sveikatos nelygybėje.“

Rudenį Sveikatos apsaugos ministerijos organizuotoje konferencijoje profesorius iš Didžiosios Britanijos Michaelas Marmotas pristatė naują tyrimą apie socialinių veiksnių reikšmę sveikatai. Pavyzdžiui, labai svarbu yra darbas ir jo sąlygos. Vienu procentu padidėjęs nedarbas siejamas su 0,8 proc. išaugusiu savižudybių ir žmogžudysčių skaičiumi. Didelės socialinės transformacijos, pavyzdžiui, posovietinėje erdvėje, tikriausiai paskatino didelį atotrūkį tarp vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės (Vakarų šalyse šis atotrūkis yra apie 5–7 metus, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje – 10 metų ir daugiau).

A.Jauniškytė-Ingelevičienė atkreipia dėmesį, jog žmogaus psichika pasižymi tuo, kad patiriant įtampą, susidūrus su problemomis bandoma rasti priežastį ir dažniausiai ieškoma fizinių problemos sprendimo būdų. Dėmesys nukreipiamas į valgymą. Keisdamas mitybą žmogus įsivaizduoja tapsiantis laimingesnis, gražesnis, jam esą geriau seksis darbe. Tai vyksta nesąmoningai.

Keičiant valgymo įpročius iš tiesų vyksta ir psichologiniai pokyčiai. Tik ne visada tokie, kokių tikimasi. „Jei maistas ribojamas, kyla daugiau minčių apie valgį, atsiranda nuotaikų svyravimai. Kodėl žmonės „užkimba“? Pirmiausia juos apninka geros emocijos – atsiranda jėgų, energijos, vilties. Kiekvienam žmogui šis laikotarpis trunka skirtingai. Ilgainiui ta energija išsenka, ima varginti nuovargis, silpnumas, alkis, vis labiau kamuoja mintys apie maistą, atsiranda dirglumas, genda nuotaika. Žmonės nori vėl pajusti tą pradinę euforiją, tačiau kiekvienąkart iš naujo ribojant maistą ji dažniausiai nebepasikartoja“, – perspėja gydytoja.

Pasak jos, žmonės geriau pasijunta ne tik pakeitę mitybą, bet ir pradėję vengti streso, pradėję daugiau judėti, skirti daugiau dėmesio ir laiko savo poreikiams. Kraštutinumai – kalorijų skaičiavimas, graužatis, jeigu suvalgiau „blogo“ produkto, blogina gyvenimo kokybę. Žmogus įsijaučia į ribojimą, suvalgęs netinkamo maisto pradeda griaužtis, todėl, kad nereiktų išgyventi graužaties, ima save riboti dar labiau.

„Maisto skirstymas į gerą ir blogą ar sveiką ir nesveiką daro daug žalos. Žmogus, suvalgęs produkto, kuris pagal jo klasifikaciją yra „blogas“, pasijunta blogu žmogumi. Tačiau „blogo“ maisto valgymas nepadaro žmogaus blogo, nei „gero“ valgymas nepaverčia jo šventuoju“, – sako gydytoja.

Neabejotinai tokiam teiginiui prieštarautų etinio veganizmo šalininkai. „Pasaulyje plinta vadinamasis etinis veganizmas, kurio praktikuotojai skelbia nenorintys žudyti gyvūnų ar jų eksploatuoti. Tai stiprus judėjimas, dažniausiai į jį įsitraukia jaunimas. Tie žmonės dažnai nesusimąsto, kaip subalansuoti mitybą, kad gautų pakankamai kalorijų, mineralinių medžiagų, ir tai kelia didžiulę riziką jų sveikatai. Kita grupė – žmonės, kurie suserga ir ieško sprendimų. Jie aiškiai ima suvokti savo negalavimų priežastis“, – pasakoja P.Jaruševičius.

Pasak jo, tikroji problema yra ta, kad klesti daug sveiką gyvenseną propaguojančių dalykų, kurie iš tiesų yra moksliškai nepagrįstas šarlatanizmas. Tada žmonės nueina klystkeliais, nepakeisdami iš esmės savo gyvensenos, o tik bandydami įvesti kažkokių elementų.

P.Jaruševičiaus manymu, Lietuvoje trūksta ne tik valgymo kultūros, bet ir švietimo, nuo ko priklauso mūsų sveikata. „Tradicinė lietuviška virtuvė susiformavo sunkaus fizinio darbo fone, tačiau šiandien būtų pats laikas atrasti kitokią – europietišką valgymo kultūrą, kuri atitiktų šiuolaikinį gyvenimo būdą. Mes įsivaizduojame, kad mūsų seneliai valgė daug gyvūninės kilmės maisto. Tai netiesa. Jie daug dirbo gryname ore, jų imuninė sistema buvo stipri. Dabar dažnai valgome tik todėl, kad atėjo laikas pietauti, nors iš tiesų nenorime – mūsų alkio pojūtis išbalansuotas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis pastebi, kad valgome vis daugiau, greitojo maisto restoranai, kuriuose patiekiamas apdorotas maistas, klesti. Todėl verta atsigręžti į gerąsias mūsų tradicijas, kai žmonės daržovių užsiaugindavo patys. „Dar viena problema – nėra ekologiško maisto vartojimo tradicijų. Todėl nėra ir rinkos – mažai auginama, o tai kelia tokios produkcijos kainas“, – mano sveikos mitybos propaguotojas.

„Žiemą mūsų klimato zonoje beveik nėra kokybiško šviežio maisto, todėl siūlyčiau daiginti namie grūdus, sėklas. Tai paprastas būdas pagerinti savo mitybą, juk vasaris, kovas, balandis – organizmui sunkiausi mėnesiai. Beje, jei prisiminsime senąsias mitybos tradicijas, tai nėra jokia naujiena. Kaip ir raugintas, o ne konservuotas maistas. Šiandien tas tradicijas užgožia maisto pramonė, siūlanti greitų, paprastų, labai patrauklių, deja, dažniausiai nesveikų sprendimų. Pasisotinti galima labai pigiai ir greitai, tik pasekmės būna sunkios“, – įsitikinęs P.Jaruševičius.

Jis atkreipia dėmesį, kad daugybė maisto pramonėje naudojamų kvapų yra sintetinami laboratorijose, organizmas negali jų atskirti nuo natūralių. „Einant pro kepyklėlę mums tiesiog pakerta kojas. Sintetiniai kvapai, druska, cukrus, riebalai užgožia natūralius poreikius“, – sako pašnekovas.

A.Jauniškytė-Ingelevičienė pastebi, kad žmonės dažnai prisiklauso rekomendacijų, ką galima, ko ne, atsisako tai pieno produktų, tai angliavandenių ar mėsos. „Gerai tada, jeigu atsisakoma to, ko nesinori. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie tikrai nemėgsta mėsos ir gali būti vegetarai, o kiti be jos negali. Mes negalime pasakyti, kuris iš jų maitinasi sveikiau, nes visų poreikiai individualūs. Normaliai valgo tas, kuris įsiklauso į savo kūno poreikius ir savęs neprievartauja“, – aiškina gydytoja dietologė.

Ji atkreipia dėmesį, kad gera mityba yra tokia, kuri atitinka organizmo poreikius, o jie būna skirtingi – vaikų, besilaukiančių moterų, jaunų, vyresnių, pagyvenusių žmonių. Vienu gyvenimo etapu labai svarbu gauti gyvūninių riebalų, kitu jų reikia mažiau. Skiriasi sveikųjų ir sergančiųjų poreikiai. Svarbus ir sezoniškumas: žiemą norisi daugiau valgyti – reikia daugiau energijos kūnui sušildyti. Pavasarį laukiame šviežių salotų ir ridikėlių. Kūnas signalizuoja apie savo poreikius. Būtent alkio ir sotumo pojūčiais remiasi intuityvusis valgymas.

Gydytoja dietologė primena, kad svarbu ne tik tai, ką valgome, bet ir kaip. Valgyti dėmesingai – lėtai, atsipalaidavus, mėgaujantis – tai geriausia maisto virškinimui ir maistinių medžiagų pasisavinimui, nes kai žmogus jaučia stresą, virškinimas ir maisto pasisavinimas sutrinka, negana to, netenkame daug maistinių medžiagų.

Medikė atkreipia dėmesį, kad sveikos mitybos įpročiai diegiami nuo mažens: auginant vaiką svarbu ne tik akcentuoti valgį – jį riboti ar, priešingai, atkakliai siūlyti; labai svarbu yra bendravimas, vaiko emocijų „atlaikymas“, atspindėjimas, supratimas. Juk žmogus turi ir kūną, ir psichiką, ir jų negalima atskirti.

Pasak sociologės G.Rapolienės, siektina ir labai sveikintina, kai žmonės prisiima atsakomybę už savo sveikatą, ja rūpinasi, buriasi į bendraminčių grupes ir gina savo interesus. Juk toks ir yra sveikatos reformos tikslas: žmogus turėtų būti aktyvus sveikatos priežiūros sistemos dalyvis, gebantis priimti motyvuotus sprendimus, ne tik nuolankiai vykdantis tai, ką nurodė gydytojai, ir nesėkmės atveju juos kaltinantis. Būrimasis į interesų grupes kuria, stiprina pilietinę visuomenę. Sveikatos klausimas postmoderniose visuomenėse – tokia tampa ir Lietuva – yra politinis, o vienijimasis į bendraminčių bendruomenes primena politinius sąjūdžius.

„Vis dažniau ir Lietuvoje suprantama, kad sveikata yra gyvenimo būdo pasekmė. Sveikatos reforma siekiama paskatinti žmones labiau rūpintis savo sveikata ir prisiimti už ją atsakomybę. Tokios tendencijos stebimos, nors galbūt ir nėra tokios dažnos, kaip norėtųsi tikėtis“, – aiškina sociologė.

Kita vertus, begalinės sveiko gyvenimo būdo paieškos, prasidėjusios interneto platybėse ar rekomenduotos draugų, neretai atveda ir iki gydytojų, gydančių valgymo sutrikimus bei jų sukeltas kitas ligas, durų.

Pasak A.Jauniškytės-Ingelevičienės, Lietuvoje dietų laikosi net 60 proc. paauglių. Kartais jie nepajunta ribos, ir maisto ribojimas virsta sutrikimu. Dalis tokių žmonių yra susidūrę su rimtomis psichologinėmis problemomis, kiti serga psichikos ligomis, pavyzdžiui, depresija. „Įsitikinimas, kad tai, ką aš galvoju, ir yra tiesa, – nekritinio mąstymo ypatybė. Tokia būsena būdinga vaikams, jiems ji normali. Kai vaikas mano, kad po lova tūno vilkas, jam tai yra tikra. Suaugę žmonės kartais irgi panyra į tokią būseną: kaip aš galvoju, taip ir yra. Tokiam žmogui jo mintys atrodo pačios teisingiausios, todėl jis tampa piktas, fanatiškai gina savo poziciją. Kad žmogaus būsena nenormali, rodo tai, kad jo neveikia loginiai argumentai. Dažnai susiduriu su žmonėmis, kuriems slenka plaukai, krinta dantys, bet jie nepripažįsta, jog tai dėl to, kad jie tapo, pavyzdžiui, žaliavalgiais, nes jų nuostata – esu žaliavalgis, todėl turiu gerai jaustis, ir sveikata sutriko tikrai ne todėl. Todėl ir diskusijos būna labai aršios, nes sveikas protas jau nebeveikia. Valgymo sutrikimai yra psichikos liga. Ji pagydoma“, – darbo patirtimi dalijasi medikė.

Ji pastebi, kad žaliavalgystė gali būti valgymo sutrikimo simptomas, tačiau negalime teigti, jog visi žaliavalgiai turi valgymo sutrikimų. „Tačiau kad tai nėra normali mityba, tai faktas“, – konstatuoja gydytoja.

Ji atkreipia dėmesį, kad dar yra vadinamosios tarpinės būsenos, kurios vadinamos sutrikusiu valgymu. Tai mityba, kai nepatenkinami organizmo poreikiai arba, priešingai, iš valgymo tikimasi to, ko jis negali paveikti. Pavyzdžiui, žaliavalgiai tikisi, kad valgymas apsaugos juos nuo visų ligų, visas ligas išgydys, tačiau tai nėra tiesa. „Valgymo sutrikimai susiję ne tik su fiziologija, mitybos įpročiais, bet ir su psichologija. Kai maistas pasidaro svarbiausias dalykas gyvenime, nesvarbu, kuria forma – žaliavalgystės, visiško badavimo, dietų laikymosi, galime kalbėti apie sutrikusį valgymą“, – sako A.Jauniškytė-Ingelevičienė.

Ieškant stebuklingos gyvensenos recepto galbūt pravartu atsigręžti ir į savas, gerokai primirštas tradicijas. Vilniaus universiteto docentas dr. Rimvydas Laužikas, knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė“ autorius ir kulinarinio paveldo tinklaraščio administratorius, pasakoja, kad vietinė virtuvės tradicija formavosi nuo seniausių laikų, tad galime kalbėti apie kai kurias mitybos tradicijas, pasiekiančias mus iš proistorės, – juk vietinės virtuvės ypatybes lemia klimatas, konkrečiai gamtinei zonai būdingi augalai bei gyvūnai, ūkininkavimo būdas.

Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių genties žmonės, gyvenę nederlingame regione – Rytų Lietuvoje. Tad šio krašto maisto tradicijos turėjo nemenkos įtakos vėlesniems laikams. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje iš visų javų geriausiai auga rugiai, todėl iki šiol pagrindinis mūsų patiekalas – juoda ruginė duona, kuri ir iliustruoja vieną iš mūsų savitumų: esame rugių gastronominė kultūra. Žinoma, auginti ir kviečiai, miežiai, avižos, bet kvietinė duona – pyragas yra labiau šventinis, nekasdienis kepinys.

Lietuvoje nuo seno auginti naminiai gyvūnai: galvijai, kiaulės, avys, ožkos, vištos žąsys, antys. Todėl mėsos ir pieno produktai užėmė ne mažiau reikšmingą vietą. Istoriniais laikais labiausiai vertinta jautiena bei didelių paukščių – žąsų, kaplūnų, vėliau kalakutų mėsa. Nuo senų laikų žinomi prabangūs rūkyti produktai – dešros, kumpiai, skilandžiai, jiems gaminti reikėjo daug ir geros mėsos. Tokie pat ir zrazai, gaminami iš brangios jautienos nugarinės. Jautienos patiekalai puikavosi ant bajorijos stalo. Mažiau turtingi valgytojai tenkinosi daugiausia kiauliena.

Didžioji pieno dalis buvo suvartojama šviežiu ar raugintu pavidalu. Mūsų regionui būdingiausias pieno produktas – baltas varškės sūris. Dėl klimato sąlygų (per daug šalta) ir menko karvių produktyvumo nesukūrėme brandinto sūrio kultūros.

Nederlingų žemių regione neretai pritrūkdavo grūdų ir mėsos, tad tekdavo prisidurti ir iš gamtos. Miško gėrybės, patiekalai iš jų ar su jomis – nemenka lietuviškos virtuvės dalis. Ypač mėgti grybai, gėlavandenės žuvys, vėlesniais laikais (XV–XVII a.) tapusios neatskiriama lietuviško pasninko dalimi.

Apie baltų maistą proistorės laikais žinių mums suteikia archeologija bei greta archeologijos esantys gamtos mokslų tyrimai. Nuo Vytauto ir Jogailos laikų turime jau nemažai rašytinių dokumentų, tad galime drąsiai kalbėti apie valdovo dvaro virtuvę. Išlikę šaltiniai leidžia teigti, kad jie valgė ne prasčiau nei bet kuris kitas to meto Europos valdovas. Apie ankstesnius valdovus kalbėti sunkiau, nes trūksta šaltinių. Tačiau galime būti tikri – virtuvė visada buvo socialinio statuso ženklas, todėl neabejotina, kad Mindaugas ir jo valstiečiai tikrai nesimaitino taip pat.

Jei reikėtų ieškoti kokių nors svarbiausių Lietuvos virtuvės bruožų, tai būtų atvirumas ir daugiakultūriškumas. LDK buvo tolerantiško valdančiojo elito šalis, kurioje sąveikavo didžiosios ano meto Europos kultūros: katalikai, stačiatikiai, protestantai, žydai, net musulmonai. Todėl ir į mūsų kulinarinę tradiciją naujovės ateidavo lengvai ir greitai virsdavo savastimi. Buvo perimami įvairių tautų ir konfesijų patiekalai. Šiuolaikinėje Europoje nerastume regiono, iš kurio kilę patiekalai nebūtų palikę pėdsakų Lietuvos gastronominėje tradicijoje. Čia rasime ne tik italų, prancūzų ar vokiečių, bet ir graikų, Balkanų slavų, ispanų, anglų, škotų, skandinaviškosios, net turkų, totorių ir karaimų virtuvių pėdsakų.

Skirtingais laikotarpiais šių virtuvių poveikiai skyrėsi. Tarkime, vokiška gastronomija pažymėtoje gotikos epochoje Lietuvoje paplito šakniavaisiai: ropės, ridikai, pastarnokai, griežčiai. Maždaug tuo pat metu iš bizantinio pasaulio atkeliavo balandėliai, taip pat grikiai – graikų kruopos, vyšnios, slyvos, trešnės. Renesanso epocha sietina su Bonos Sforcos vardu ir itališka virtuve. Paplinta miltiniai patiekalai – įvairūs įdaryti pyragai, makaronai, lazanijos. Pradedama valgyti žalias daržoves, nes iki tol manyta, kad žmonės turi valgyti tik virtas daržoves, o žalios tinkamos vien gyvūnams. Baroko epocha – savotiškas gotikos sugrįžimas. Kartu tai posūkis į „sunkią“, šiaurietišką vietos virtuvę. Klasicizmo laikotarpiu išpopuliarėja prancūziški patiekalai, įvairūs sviestiniai padažai, paštetai.

Šiandien Lietuvą taip pat pasiekia europinės mados. Skirtumas tas, kad XVII a.  madų virtuvėje vaikytis galėjo 3–5 proc gyventojų, o dabar – kokie 80 proc. Šiais laikais jos greičiau sklinda, labiau pastebimos. Lietuvos virtuvės daugiakultūris mentalitetas tebėra ryškiai pastebimas – mums smalsu išbandyti naujoves ir egzotiką. Pavyzdžiui, Vilniuje gausu įvairiausių Europos ir Azijos šalių tradicijų restoranų, kavinių. Kartais tos virtuvės tikros, kartais ne itin, tačiau tai rodo, kad kitos šalies kulinarinės tradicijos mums tebėra įdomios. Bene ryškiausia mūsų pamėgtos itališkos virtuvės tąsa šiais laikais – pica tapo jau beveik nacionaliniu patiekalu.

Bulvių patiekalai taip pat neatskiriami nuo mūsų tradicinės virtuvės. Daugumą jų iš Šiaurės Vokietijos XIX a.–XX a. pradžioje atnešė Lietuvos žydai – litvakai. Bulvinių patiekalų nereikia atsisakyti, tačiau būtina suvokti, kad tai tik nedidelė mūsų kulinarinio paveldo dalis – jokiu būdu ne visas; yra daug kitokių tradicinių patiekalų.

Iš istorinės virtuvės galėtume nemažai pasimokyti: produktų sezoniškumo, jų derinimo tarpusavyje, maisto ruošimo namie ir kitų dalykų.

Krikščioniškasis pasninkas – ryškus tokio požiūrio pavyzdys. Tradicinėje kultūroje gavėnia sutampa su laikotarpiu, kai žiema ne taip aštriai rodo savo nagus, sunkių ūkio darbų dar nėra, o ir mėsėdo laikotarpiu paskerstų gyvulių mėsa jau baigiasi – taigi pats metas pasninkauti.

Krikščioniškojo pasninko prasmę dar XIII a. sukurtoje „Aukso legendoje“ gražiai išdėstė Jokūbas Voraginietis. Pasak jo, pasninko priežastys yra žmogaus fizinė ir dvasinė sveikata, kurios supratimas viduramžiais glaudžiai siejosi su antikine keturių kūno skysčių – humorų (kraujo, geltonosios tulžies, juodosios tulžies ir flegmos) teorija. J.Voraginietis rašė: „… pasninkų laikomasi keturis kartus per metus, pagal metų laikus, o tai turi daug priežasčių <…> pirmoji – dėl to, kad pavasaris šiltas ir drėgnas <…>, taigi pasninkaujame, kad savyje sutramdytume kenksmingą drėgmę ir geidulingumą <…>, vasara – karšta ir sausa <…>, taigi pasninkaujame, kad pažabotume žalingą karštį arba godumą <…>, ruduo – šaltas ir sausas <…>, pasninkaujame tam, kad pažabotume puikybės sausrą <…>, o žiema – šalta ir drėgna <…>, tad pasninkaujame, kad pažabotume neištikimybės ir niekšybės speigą…“

Pavasarinis pasninkas yra gavėnia, vasaros – Sekminių savaitė, rudenį pasninkaujama prieš Šv. Mykolo šventę, o žiemą – per adventą.

Krikščioniškasis pasninkas – tai susilaikymas nuo prabangos, mėsos, pieno ir kiaušinių: šių produktų valgymas istorinėje gastronomijoje buvo laikomas aukšto socialinio statuso ženklu. Be to, mėsai buvo priskiriamos kai kurios afrodiziakų savybės, tad valgyti ją per pasninką buvo ypač nederama. Kadangi krikščionybė atsirado Viduržemio jūros regione, pasninko valgiai yra kasdieniai (neprabangūs) šio regiono valgiai: duona, aliejus, žuvys. Be to, duona – dar ir Kristaus simbolis, o žuvis – krikščionybės.

Regina Statkuvienė

Būtų gana nelengva rasti dar vieną Europos sostinę, kuri būtų taip subjaurota grafičių teplionėmis, kaip Vilnius. Daugumoje miestų grafičiai išstumti į metro tunelius, pramoninius rajonus ir bent jau istoriniuose centruose neužgožia praėjusių amžių palikimo, o Vilniuje jie akį rėžia visur – ir universiteto prieigose UNESCO saugomame Senamiestyje, ir ant ką tik renovuotų namų sienų, ir ant papilkėjusių daugiabučių.

Kalbiname Veroniką Urbonaitę-Barkauskienę, Vilniaus universiteto doktorantę, tyrinėjančią miesto, erdvės ir vietos sociologiją. Pasak jos, grafičius galima skirti į tris didžiules grupes. Spontaniški užrašai, piešiniai – bet kur ir bet kokie – mieste ant sienų, mokyklose ant suolų, tualetuose yra vadinamosios latrinalijos. Kita dalis yra „tagų“ grafičiai. Tai specifinis užrašas, konkretaus žmogaus arba piešėjų komandos ženklas  – „tagas“. Trečia rūšis yra gatvės menas, kuris išsivystė iš „tagų“. Tai piešiniai, vaizdiniai, o jeigu ir užrašai, tai prasmingi, suprantami ne tik patiems autoriams, bet ir miestiečiams. Visos minėtos kategorijos gali būti ir legalios, ir ne, priklauso nuo to, kur nupieštos.

Įdomu, kad rašinėjimas ant sienų nėra naujas reiškinys: atsiradus raštui ir miestams, atsirado ir užrašai, jų rasta net Pompėjoje. Žinoma, kad romėnai mėgdavo ant sienų rašyti politinius šūkius, agitacinius tekstus.

„Šiuolaikiniai grafičiai atsirado septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Amerikos didmiesčiuose. Tai lėmė kelios priežastys: atsirado priemonių, tokių, kaip aerozoliniai dažai, vandeniui atsparūs spalvikliai. Pakito socialinis ir kultūrinis gyvenimas didmiesčiuose: pasiturintiems baltaodžiams masiškai keliantis į priemiesčius, „vidiniame mieste“ susidarė getų erdvės, kuriose koncentravosi žemesnės socialinės klasės žmonės, migrantai. Jų vaikai būrėsi į jaunimo gaujas, kurios formavo naująją miesto kontrkultūrą, atmetančią tradicines dominuojančios kultūros formas“, – pasakoja V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Taip atsirado gatvės šokis, hiphopo muzika. Dalis šios miesto kontrkultūros – ir nesankcionuotas rašymas ant sienų, pirmiausia tuose geto tipo rajonuose, vėliau ir visame mieste. Tai tapo savotiška socialinio protesto išraiška, noru išsiveržti iš kontrolės ir parodyti, kad miestas priklauso ir tiems jauniems žmonėms, kurie yra tarsi nurašyti, nustumti į visuomenės pakraščius.

Pašnekovė pasakoja, kad į Europą ir kitus žemynus grafičiai ateina maždaug per porą dešimtmečių. Per tą laikotarpį „tagų“ grafičiai keitėsi, atsirado daug įvairių jų formos ir turinio interpretacijų – gimė miesto erdvėms ir miestiečių skoniui jautresni postgrafičiai, arba gatvės meno judėjimas, kuris nebėra taip stipriai siejamas su socialine atskirtimi ir protesto kultūra. Šiais laikais visų trijų rūšių grafičiai koegzistuoja miesto erdvėje ir jų galima pamatyti beveik visur.

Kodėl vieni miestai, tokie kaip Vilnius, išterlioti grafičiais visur – nuo Senamiesčio ir centro iki miegamųjų rajonų, o kituose grafičiai išstumti bent jau iš reprezentatyvių erdvių?

Pasak V.Urbonaitės-Barkauskienės, tai priklauso nuo skirtingų miestų politikos grafičių atžvilgiu. Santykinai galima išskirti tvarkos miesto strategiją, kurią geriausiai iliustruoja Skandinavijos miestų pavyzdžiai. Jų savivalda rūpinasi pašalinti grafičius kaip įmanoma greičiau. Grafičių piešėjams iš tiesų labai svarbu būti matomiems – jie nerašo dėl momentinio džiaugsmo rašyti, jiems svarbu, kad jų darbai išliktų, būtų matomi ir žinomi, kad jų „tagas“ pasiliktų kaip antspaudas. Todėl „tvarkos miesto“ politika remiamasi logika, kad jeigu grafičiai bus tuoj pat nuvalomi, bus mažesnė motyvacija ir juos piešti. Paprastai tokia politika pasiteisina, tik kainuoja brangiai.

Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, nuvalyti vieną kvadratinį metrą teplionių kainuoja daugiau nei septynis eurus. Per 2014 metus Vilniuje nelegaliems užrašams nuvalyti skirta maždaug 4800 eurų, tai yra nuvalyta apie 520 kvadratinių metrų.

Kovojant su nelegaliu terliojimu, pravartu pasidomėti ir kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, kai kurios Briuselio komunos (savivaldos) bet kokius grafičius traktuoja kaip rimtą viešosios tvarkos pažeidimą, mažinantį gyventojų saugumo pojūtį. Todėl savivaldybė gyventojams už simbolinį mokestį siūlo grafičių šalinimo paslaugas, taip pat iš dalies kompensuoja vaizdo kamerų įrengimo išlaidas.

„Šiuolaikiniai miestai labai dideli, todėl dažniausiai tik centrinės dalys – istorinis, komercinis centras – gali griežtai laikytis tvarkos miesto pozicijos, o atskiruose to paties miesto rajonuose gali būti taikomos ir kitokios grafičių vadybos strategijos“, – sako V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Pavyzdžiui, atviro miesto strategija taikoma kai kuriose Berlyno erdvėse: centre ar privačių namų kvartaluose grafičių nedaug, tačiau tam tikruose rajonuose (pvz., ~Kreuzberg~, ~Friedrichshain~, ~Neukölln~) grafičiai yra įprasta miesto vizualumo dalis, ten jų net nesistengiama valyti, nes jie suvokiami kaip erdvinio tapatumo ir visuotinės laisvės išraiška: daugybė teritorinių „tagų“, daug gatvės meno pavyzdžių ir tiesiog spontaniškų užrašų.

Galima dar viena miesto erdvių valdymo politika – grafičių legalizavimas, komercializavimas ir tikslingas panaudojamas kuriant išskirtinio, įdomaus, meniško, kūrybinio miesto įvaizdį.

Vilniuje ir stoties prieigose, ir Senamiestyje – vaizdas panašus. „Manau, kad Vilniaus miesto savivaldybėje stengiamasi kovoti su grafičiais, bet nėra iki galo analizuojama, kas yra grafičių kultūra, kokios jos rūšys ir kaip skirtingai jos funkcionuoja mieste“, – pastebi V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad grafičių rūšys yra šiek tiek izoliuotos viena nuo kitos, todėl ir politika jų atžvilgiu turėtų būti formuojama atsižvelgiant į tai – su jomis reikia dirbti skirtingai. Bet pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, koks mūsų miestas turėtų būti.

„Pirminė Vilniaus savivaldybės vizija, mano nuomone, – sterilus tvarkos miestas su grafičiais tik tam tikrose legaliose vietose. Bet palaikyti absoliučiai tvarkai trūksta lėšų, kurių tam reikėtų daug. Dabar truputį lėšų ir dėmesio skiriama prevencijai, truputį – legalioms sienoms, kažkiek – grafičių šalinimui, bet viskam – nepakankamai. Reikėtų aiškaus įsivardijimo ir pagrindimo, kurioms miesto erdvėms skiriame daugiausiai lėšų ir dėmesio, kurie rajonai yra neprioritetiniai, o kokias erdves mieste paliekame laisvai grafičių ir gatvės meno raiškai. Dabar Vilniuje ir lėšų, ir aiškios strategijos trūksta, todėl miestas lieka toks, koks yra“, – mano grafičių, kaip socialinio reiškinio, tyrinėtoja.

Kita vertus, ji pastebi,Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, grafičiai yra gana naujas reiškinys, o jų vadybos idėjos randasi metropoliuose, kurie turi daug senesnę ir turtingesnę grafičių ir gatvės meno valdymo patirtį. Šiuo požiūriu Vilnius yra greitai besikeičiantis miestas, nors savivaldybėje dirbantys žmonės – galbūt šiek tiek inertiški, grafičiai jiems yra naujas, gąsdinantis, neaiškus reiškinys, kurį norisi užgniaužti, o jis tam kažkodėl nepasiduoda.

Kad Vilniaus miesto savivaldybė ne tik neturi strategijos, kaip kovoti su sienų terliotojais, bet ir stengiasi šią problemą permesti patalpų savininkams, iliustruoja ir savivaldybės darbuotojų atsakymas į klausimus, kurie buvo nusiųsti merui, kaipgi kovojama su grafičiais: „Nuo 2013 m. kovo mėn. Statinių tinkamos priežiūros taisyklėse nebeliko nuostatos, jog statinio naudotojas, bendrojo naudojimo objektų valdytojas privalo nuvalyti ar uždažyti grafičius, užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą. Ne vieną kartą Savivaldybė jau kreipėsi ir į Vyriausybę, ir į Aplinkos ministeriją, kad ši tvarka būtų sugriežtinta. Iki tvarkos pasikeitimo, per 2013 m., Viešosios tvarkos skyriaus duomenimis, buvo surašyta apie 20 protokolų, remiantis LR ATPK 161 str., kuris užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų tūkstančių litų.“

Tačiau V.Urbonaitė-Barkauskienė mano, kad Vilniuje, dinamiškame ir besikeičiančiame mieste, galima įdiegti naują erdvės kultūrą, žinoma, jeigu atsiras žmonių, rimtai dirbančių su miesto erdvėmis. Ne per metus ar dvejus, bet per dešimt ar penkiolika metų galima paversti Vilnių miestu, kuris rūpintųsi savo erdvėmis, ir ne tik išorinėmis pastatų sienomis, bet ir daugiabučių kiemais, šaligatviais, parkais.

„Šiuo metu tuo „rūpinasi“ grafičių piešėjai, jie diegia savo miesto erdvės kultūrą. Tačiau labai svarbus ir savivaldybės vaidmuo – ar ji lakstys paskui vėją laukuose, bandys sugaudyti ir užgniaužti grafičių kultūrą, ar stengsis ją suvaldyti inovatyviomis vadybos priemonėmis. Skiriant daug dėmesio, neišvengiamai dideles lėšas, įmanomas Vilniaus ir grafičių sugyvenimas, kuris taptų priimtinas tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams. Ir netektų klausytis turistų nuostabos, kad miesto centras užvaldytas grafitininkų“, – įsitikinusi pašnekovė.

Kaip jau minėta, grafičiai atsirado geto tipo rajonuose ir iki šiol siejami su žemo socialinio sluoksnio žmonėmis. Tačiau dažnai gatvės menu užsiima jau visai kito socialinio profilio žmonės, dažnai turintys meninį išsilavinimą, nebūtinai gyvenantys atskirties rajonuose. V.Urbonaitė-Bardauskienė pasakoja, kad grafitininkai, su kuriais jai teko bendrauti, šiai veiklai skiria labai daug laiko, jie supranta tą subkultūrą ir aiškiai skiria erdves, kur galima rašyti ir kur ne.

„Kalbu apie „profesionalius“ grafičių piešėjus, kurie tuo užsiima ilgai ir jaučia atsakomybę rinkdamiesi, kur galima piešti. Bet kokie ir bet kur piešiami grafičiai yra pradedančiųjų darbas. Arba tų „tagerių“, kurie nors ir turi didelę patirtį, į visuomenės norus ir poreikius nereaguoja – reaguoja tik į savo subkultūros poreikius bei tradicijas. Jie piešia nesirinkdami erdvių: Senamiestis jiems ne kliūtis, o atvirkščiai – viliojantis iššūkis“, – pastebi pašnekovė.

Pasak jos, grafičių tema – neišvengiamai prieštaringa. Meno ir vandalizmo dėmenys grafityje visada egzistuoja kartu. Iš čia ir kyla užprogramuotas konfliktas. Gatvės menas yra šiek tiek labiau prijaukinta grafičių forma, gatvės meno kūrėjai jautriai žiūri į miesto erdvę, nori, kad jų darbas būtų įdomus tam tikroje erdvėje, o ne pats savaime, o štai „tagai“, priešingai, yra vartojantys erdvę. Juos geriausiai būtų galima palyginti su reklama: reklamos užsakovai nori kuo labiau matomos erdvės, kur jų produktas bus labiausiai pastebimas. Tas pats pasakytina ir apie „tagus“: jų turi būti daug, greitai ir visur.

Reklamos užsakovų tikslas – žinomumas ir pelnas, o koks anoniminių grafičių kūrėjų tikslas?

V.Urbonaitė-Barkauskienė aiškina: „tagų“ piešėjams svarbi subkultūrinė logika, jie gana gerai pažįsta vieni kitus. „Tagai“ skelbia žinią: „Aš esu kietas, su savo vardu ar savo komandos vardu galiu mieste užvaldyti daug erdvės.“ Kai tas žinomumas išeina į visuomenę, grafičių kūrėjai jaučia vadinamąjį „fame“ – pripažinimo, šlovės efektą. Kai kurie piešėjai teigia: „Išeinu į miestą, matau grafičius ir jaučiuosi šiek tiek pranašesnis už kitus, nes aš juos perprantu ir taip pat žinau, kad paprastam žmogui tai nejauku, svetima, nesuprantama.“

Taigi malonumo jiems teikia miesto užvaldymo pojūtis, miestas tam tikra prasme tampa jų nuosavybe. Čia vėl kalbama apie „tagų“ piešėjus.

Sociologė pastebi, kad Vilniaus grafitininkų pasakojimai apie miesto erdvės pojūtį sutampa su informacija iš JAV ar Australijos. Įdomu, kad jie erdvę supranta skirtingai nei daugelis mūsų. Daugumai miestiečių normalu, kad miestą formuoja savivaldybė, žmonės, turintys kompetencijos ir galių, – urbanistai, inžinieriai, architektai, o grafičių piešėjai miestą suvokia visiškai skirtingai. Sociologė atkreipia dėmesį, kad jiems nėra skirtumo, ar erdvė yra jų virtuvė, ar miesto aikštė, – pojūtis iš esmės vienodas. „Jeigu virtuvėje galiu dėlioti prieskonių indelius kaip noriu, tai ir viešojoje erdvėje taip elgiuosi – aš esu jos gyventojas, tam tikra prasme aš galiu ją kurti“, – tokia logika vadovaujasi grafičių piešėjai, nors gerai žino, kad laužo taisykles. Tačiau mieste jie pritaiko savas taisykles ir tuo mėgaujasi. Gatvės meno atstovai nuoširdžiai siekia „pagerinti“ miestą, paįvairinti jo pilkumą, suteikti šarmo, „pabudinti“ žmogų savo netikėtomis erdvės interpretacijomis.

Tačiau Vilniaus menininkai jau senokai bando suteikti miesto gatvėms žavesio gerokai subtilesniais būdais: tai nežinia iš kur atskridę angelai, apmegzti medžiai, stebuklingos grindinio plytelės, vienas kitą mylintys krantai.

„Tai tam tikra legalaus gatvės meno forma – viešasis menas. Vakarų miestuose šiuo metu labai populiarėja taktinis urbanizmas – judėjimas, siekiantis įtraukti miestiečius į miesto kūrimą, grąžinti miestui jaukumą ir skatinti jam svarbių sprendimų svarstymą bei priėmimą „iš apačios į viršų“, – pasakoja V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Kadangi dažnai didieji miestai projektuojami atsižvelgiant į transporto, stambaus verslo interesus, žmonės pastebi, kad netenka šaligatvių, suoliukų, žaliųjų erdvių. Pajutę šį trūkumą miestiečiai imasi patys inicijuoti naujų viešųjų erdvių kūrimą. Pavyzdžiui, organizuojama pasaulinė „Parkavimo diena“ („(Park)ing day“), kurios metu gatvės paverčiamos vienos dienos parkais. Štai prieš keletą metų ir Vilniuje Gedimino prospekto dalis buvo uždaryta eismui ir paversta parku, patiesta dirbtinės žolės.

Taigi miestas gyvas dabartimi, tačiau didžiuojasi praeitimi. Galime didžiuotis, kad Vilniaus senamiestis – vienas didžiausių Europoje, dar ir saugomas UNESCO, kad jame slypi barokiniai Europos architektūros perlai. Beje, Vilniaus barokas brėžia skiriamąją ribą tarp Rytų ir Vakarų – toliau į rytus šios architektūros nepamatysime. Daugiatautis ir daugiakultūris istorinis paveldas kažkada leido Vilnių tituluoti Lietuvos Jeruzale, o kur dar vienas seniausių universitetų Rytų Europos erdvėje. Galima vardyti ir daugiau pavyzdžių.

Tačiau istorija įspūdinga tiek, kiek ji atpažįstama bei gyva dabartyje. Grafičiais nuterliotos sienos ir dvokiantys viešieji tualetai praneša tą pačią žinią kaip ir pelėsiai bei voratinkliai apleistuose, tegul ir labai gražiuose, namuose: nėra šeimininko.

O ką apie grafičius sostinėje mano meras ir populiariausi kandidatai į jo postą? Deja, Artūras Zuokas, įsuktas rinkimų karštinės, nei pokalbiui, nei atsakymui raštu į du trumpus klausimus – „Ką manote apie grafičius Vilniuje? Ar turite numatę savo rinkimų programoje, kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?“ laiko nerado. Teko pasitenkinti savivaldybės darbuotojų komentaru mero vardu:

„Tikrieji grafičiai yra menas ir judėjimas. Menui yra sava vieta. Grafičių piešėjai ir sienų terliotojai – ne tas pats. Bet tai, ką mes dažniausiai matome Vilniuje, ne kas kita kaip terlionės. Esu įsitikinęs, kad kovoti su teplionėmis, kurių negalima pavadinti grafičiais, turėtų sutelkti jėgas ir namų savininkai, ir savivaldybė. Kai trūksta gabumų, išgarsėti siekiama tik išsišokimais ir vandalizmu. Tokie vandalai turi būti paviešinti ir kuo griežčiau nubausti.

Vilniečiams reikia aiškiai įvardyti erdves, kuriose tikrai negalima daryti grafičių, ir erdves, kur kviečiama tai daryti. Mes atsižvelgėme į grafičių piešėjų prašymą išrinkti Vilniuje tokias vietas, kur piešti galima iš karto, nederinant su savivaldybe leidimų. Dabar Vilniaus mieste yra dviejų tipų grafičių piešimo vietos: tokios, kuriose galima piešti grafičius nederinant su Vilniaus miesto savivaldybe, ir vietos, kuriose galima piešti grafičius tik suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe.

Vietas ir reikalavimus galima rasti čia: ~http://www.vilnius.lt/index.php?3868226211~.“

Remigijus Šimašius ir Mykolas Majauskas rado laiko pateikti savo nuomones.

Remigijus Šimašius.

VEIDAS: Ką manote apie grafičius Vilniuje?

R.Š.: Manau, kad Vilnius labai smarkiai nuterliotas miestas ir grafičiai yra iš esmės miestą bjaurojantis dalykas. Noriu pabrėžti, kad grafičius reikėtų atskirti nuo gatvės meno, kuris yra legalus, suderintas su pastatų savininkais ir gali papuošti miestą. Čia reikėtų nubrėžti labai aiškią skiriamąją ribą, kur yra miesto terliojimas, o kur jo gražinimas, pasitelkiant gatvės meną.

VEIDAS: Ar turite numatę savo rinkimų programoje, kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?

R.Š.: Savieigai šios problemos palikti negalima, nes tai viešas miesto veidas. Svarbu, kad ir gyvenamųjų rajonų gyventojai rastų, kur prisėsti, išeiti su vaikais ir neturėtų dėl to būtinai važiuosi į Bernardinų sodą. Natūralu, kad grafičiais nuterliota aplinka tam kiša koją. Esu apie tai kalbėjęs su policija, yra priemonių kovoti su grafičiais efektyviau nei dabar. Reikėtų kiekvienu atveju rasti tinkamą sprendimą. Svarbu tartis su policija, pastatų savininkais, vietos bendruomenėmis, seniūnais. Vienais atvejais reikėtų įrengti gerą apšvietimą, kitais – kameras, dar kitais gali pagelbėti dažai, nuo kurių grafičius galima nuplauti, padėtų ir operatyvinė policijos veikla. Variantų yra įvairių, konkrečiai situacijai reikia rasti tinkamą, nes ne visur tas pats receptas padėtų. Visi norime gyventi švariai ir gražiai, tačiau sutelkto veikimo trūksta.

Savivaldybė puola savininkus, išrašinėja baudas, tačiau padėties tai negerina. Kad ir kaip banaliai skambėtų, Vilniuje trūksta šeimininko.

Mykolas Majauskas

VEIDAS: Ką manote apie grafičius Vilniuje?

M.M.: Esu prieš grafičius, nes manau, kad tai miesto urbanistinės aplinkos niokojimas, prilygintinas vandalizmui.

VEIDAS: Ar turite numatę savo rinkiminėje programoje kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?

M.M.: Geriausia kova – visuomenės švietimas ir nepakantumo tokio tipo vandalizmui ugdymas. Jeigu būsiu išrinktas meru, šiai problemai spręsti sudarysime specialią komisiją, į kurią įtrauksime tiek teisėsaugos atstovus, tiek ir tokius su grafičiais viešai kovojančius asmenis, kaip Algis Ramanauskas.

Ramūnas Matonis, Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus viršininkas

Grafičiai gali būti vertinami ir kaip turto sugadinimas, ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas – nelygu užrašo turinys. Nuo nuostolių dydžio priklauso, ar tai administracinė, ar baudžiamoji atsakomybė – nuo to priklauso ir nuobaudos dydis (bauda iki 86 eurų) ar bausmė (iki 5 metų laisvės atėmimo).

Policija reaguoja į visus pranešimus, tačiau ikiteisminį tyrimą pradeda tik gavusi pastato savininko skundą, nes turi būti įvertinti nuostoliai. Tačiau jeigu būna pagrindo, ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas ir nesant skundo.

Grafitis, jeigu jis yra neteisėtas, yra administracinis teisės pažeidimas arba nusikalstama veika. Tirti šias veikas – viena iš policijos funkcijų. Tačiau kovoti su neteisėtomis veikomis turi teisę ir savivaldybė, ir pastatų savininkai.

Regina Statkuvienė

Kalbėti apie Briuselį kaip visumą gana sudėtinga – vos nutolus nuo pagrindinių Europos Sąjungos institucijų atsiveria margaspalvis, daugiatautis miestas. Palyginti su kitais Europos didmiesčiais, Briuselyje didžiausia islamo religiją išpažįstančių žmonių koncentracija.

Regina Statkuvienė

Pro džinsuotus turistus, skaras ryšinčias musulmones, ryškiaspalvėmis afrikietiškomis suknelėmis vilkinčias juodaodes, kostiumuotus institucijų klerkus galima pamatyti kitokį miestą. Per ketverius gyvenimo Briuselyje metus įvairūs pokalbiai, situacijos, atsitikimai papildė Briuselio kasdienybės paveikslą – nors ir subjektyvų, tačiau gyvą, paremtą asmenine patirtimi, išgyvenimais, susitikimais.

Migrantų kelias į Belgiją

Iš kur Belgijoje tiek daug imigrantų? Pirmieji atvykėliai, italų angliakasiai, atsikraustė dar XIX amžiuje, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plūstelėjo darbininkai iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos, o septintajame – iš nepriklausomybę atgavusios kolonijos Belgijos Kongo. Šiuo metu daugiausiai žmonių imigruoja iš Prancūzijos, Turkijos, Lenkijos, Olandijos. Statistiniai duomenys pateikiami tik remiantis imigrantų pilietybe, o ne tautine ar religine priklausomybe.

Daugeliui žmonių iš konfliktų, bado, skurdo kamuojamų Afrikos valstybių Europa šiandien atrodo kaip Pažadėtoji žemė, viltis patekti į ramų, mums įprastą pasaulį jiems reiškia galimybę tiesiog gyventi. „Maniau, kad mane atvežė į Londoną, pasirodo, čia Briuselis“, – aiškina jauna afrikietė. Žinoma, ji nepasakoja, kas, kaip, už kiek ir iš kur ją čia atgabeno. Jos vienintelis tikslas – susitvarkyti dokumentus, išmokti kalbą ir gauti bet kokį darbą. Nes laimingą bilietą ji jau ištraukė – pateko į pabėgėlių centrą.

Daugiakultūriai pamatai

Belgijoje nauja daugiakultūrė, daugiareliginė visuomenės įvairovė kuriasi ant senų etnokultūrinių atskirčių tarp prancūzakalbių valonų – būtent jie kažkada dominavo ekonominiame, politiniame, kultūriniame šalies gyvenime – ir olandakalbių flamandų, dėl valstietiškos kilmės anksčiau patyrusių kalbinę ir kultūrinę diskriminaciją. Dar XIX amžiaus viduryje Briuselis buvo olandakalbis, tačiau dėl asimiliacinės politikos buvo suprancūzintas. Olandakalbiai įtaria valonus sąmokslu, kad iš Šiaurės Afrikos šalių buvo skatinama imigracija siekiant galutinai įtvirtinti prancūzų kalbos dominavimą Briuselyje. Ir tai pavyko, tačiau kartu pasikeitė ir religijų santykis.

Šiuo metu Belgijoje yra trys valstybinės kalbos – prancūzų, vokiečių ir olandų, tačiau kalbiniai skirtumai bei nesutarimai ryškūs ir pastebimi: dauguma flamandų puikiai kalba ne tik gimtąja kalba, bet ir prancūziškai, angliškai, valonai vis dar dažnai komunikuoja tik viena – prancūzų kalba. Flamandai šneka keliais dialektais, tačiau mokyklose mokosi norminės olandų kalbos, kaip ir Nyderlanduose.

Beje, šiuo metu ekonomiškai pirmauti ima Flandrija, Briuselyje aktyviai vykdoma olandų kalbos grąžinimo į viešąjį gyvenimą politika. Flandrijos regiono vyriausybė dosniai finansuoja olandų kalbos kursus, kuriuos dažniausiai ir lanko prancūzakalbiai imigrantai. Bedarbiai ar imigrantai gali nemokamai ar labai pigiai įgyti nemažai specialybių – tereikia noro. O dviejų kalbų mokėjimas atveria duris į geriau mokamus darbus.

Daugelis imigrantų iš Šiaurės Afrikos stengiasi kaip įmanoma geriau integruoti savo vaikus į Belgijos visuomenę – paprastai namie puikiai išmokstama arabiškai ir prancūziškai, o įžvalgiu tėvų sprendimu vaikai vis dažniau keliauja į olandakalbes mokyklas, kuriose išmoksta dar ir anglų kalbą.

Pašalpos – sotaus gyvenimo garantas

Kadangi olandakalbėse mokyklose mokytojai su tėvais bendrauja tik olandiškai, tai jaunos ar vyresnės mamos, jei tik nemoka tos kalbos, kulniuoja į kalbų kursus, kad galėtų komunikuoti su atžalų pedagogais. Žinoma, per kavos pertraukėles vyksta diskusijos bei „informaciniai kultūriniai mainai“.

Būtent mokydamasi kalbų ir susipažinau su daugeliu savo pašnekovų – bedarbiais, teturinčiais pradinį išsilavinimą, universitetus baigusiais pabėgėliais, tingiais pašalpų gavėjais, daugiavaikėmis musulmonėmis, ambicingais jaunuoliais…

Štai jaunas marokietis kalbos kursuose pasakoja apie savo dieną. „Keliuosi prieš aštuntą ir po pusryčių kasdien važiuoju į olandų kalbos kursus (į juos siunčia darbo birža, siekdama padėti integruotis darbo rinkoje), grįžęs pietauju ir būtinai kokią valandėlę nusnūstu. Tada žiūriu filmus. Žinoma, kasdien penkis kartus meldžiuosi. Taigi esu tikrai užsiėmęs ir todėl negaliu kasdien paruošti namų darbų, kurių tiek daug užduodate“, – valiūkiškai paaiškina mūsų dėstytojai. „Iš ko gyveni?“, – klausiu. „Taigi pašalpas abu su žmona gaunam. Na, aš dar šiek tiek dirbu dėdės parduotuvėje“, – linksmai mirkteli, leisdamas suprasti, kad papildomos nelegalios pajamos jam leidžia jaustis šeimos maitintoju. „Negi nedirbsi ir kai susilauksite vaikų?“, – smalsauju. „Gal truputį daugiau teks padirbėti, bet mums daug nereikia, pakanka to, ką gauname. Nenorėčiau visą dieną dirbti“, – paaiškina.

Tai ir visos jaunojo marokiečio ambicijos. Mano klausimas, o kas, jei valstybė vieną dieną gali tapti nepajėgi išlaikyti visų bedarbių (norėjosi pasakyti „veltėdžių“), pakimba ore. Tokios situacijos tikimybė jam, matyt, lygi marsiečių invazijai.

Vėliau įsitikinu, kad nuostata „iš pašalpų gyveno mano seneliai, tėvai, gyvenu ir aš“ yra gaji ir naudinga. Turint penkis šešis vaikus pašalpos gerokai viršija vidutinį atlyginimą. O kur dar įvairios lengvatos. Dažnas vidutinio sluoksnio vakarietis gyvena skurdžiau už daugiavaikį socialiai remtiną bedarbį, nes gauna vidutinį atlyginimą ir, augindamas vieną ar du vaikus, negali pretenduoti į tokias pašalpas kaip daugiavaikės šeimos.

Vis dėlto būtų neteisinga į visus imigrantus ar jų palikuonis žvelgti tik kaip į pašalpų gavėjus ir nekvalifikuotus nelegalius darbininkus. Nemažai jų, ypač tie, kurie yra antros ar trečios kartos Belgijos piliečiai, – profesionalūs ir motyvuoti darbuotojai, siekiantys geresnio gyvenimo, dažnai susiduriantys su oficialiai deklaruojama lygybe, bet realybėje klestinčia atskirtimi. Nekilnojamojo turo agentai neslepia, kad šeimininkai pirmenybę teikia „baltiems“ nuomininkams. Mano bičiulė Andrea sako jau pripratusi, kad į jos prabangius namus iškviesti santechnikai ar kitokie darbininkai visuomet kalba su ja kaip su tų namų tarnaite. Kodėl? Nes ji juodaodė. Nesvarbu, kad kalba keliomis kalbomis ir turi puikų universitetinį išsilavinimą, taigi žiniomis pranoksta statistinį belgą.

„Mes geresni“

Įdomus paradoksas: daugelis musulmonų imigrantų ar jų palikuonių naudojasi Vakarų socialinės gerovės sistema, tačiau kartu demonstruoja panieką Vakarų kultūrai, jausdamiesi morališkai gerokai pranašesni. „Aš labai daug turiu kalbėtis su savo vaikais, kad jie būtų atsparūs šiuolaikiniam blogiui“, – skundžiasi man Naima, dviejų paauglių merginų motina.

Jos mergaitės jau neberyši skarų, tačiau Naima nerimauja ne dėl to. Ar jos nesusigundys alkoholiu, narkotikais, ar nepradės lytinio gyvenimo iki santuokos? O tokių pagundų aplink daug. „Argi normalu, kad žmonės renkasi karjerą ir vaikus jau nuo trijų mėnesių amžiaus atiduoda į lopšelius? Ar normalu, kad seneliai gyvena senelių namuose, kad mūsų šalyje Belgijoje įteisinta eutanazija?“ – vardija ji šiuolaikines blogybes. Jos teigimu, materializmas ir bedievystė yra baisiausia.

Pastebėjau, kad tie gana atsitiktinai sutikti musulmonai imdavo bendrauti gerokai atviriau ir pagarbiau, kai aiškiai pasakydavau, jog esu krikščionė. Visuomet sulaukdavau gražių palinkėjimų artėjančių švenčių proga, žmonės pasiteiraudavo apie šventines tradicijas ir su džiaugsmu pasakodavo apie savąsias. Net kai užduodavau gana įkyrius ar net intymius klausimus, visuomet sulaukdavau atsakymų, iš kurių juntamas noras parodyti, kad jų kultūra nėra menkesnė, o tikintis žmogus vertas pagarbos.

Taip sužinojau, kad žmonos gali reikalauti skyrybų, jei vyras nepajėgia aprūpinti šeimos, kad dažnai moteris pasiima vyro atlyginimą ir sprendžia, kiek skirti pinigų jo išlaidoms, kokius drabužius jam pirkti, kam išleisti likusius pinigus, kad moteris sprendžia, į kokias mokyklas leisti vaikus, kaip juos bausti, o tėtis gali tik linkčioti galvą ir gailėti. Žinoma, taip yra ne visose šeimose.

Susipažinti – per vestuves

Neįtikėtina, tačiau šiandienos Briuselyje sutikau nemažai vos dvidešimtmetį perkopusių jaunų moterų, kurios savo būsimus vyrus sutiko tik vestuvių dieną. Pasirodo, gana dažnai išeiviai iš islamo šalių – Maroko, Alžyro, Tuniso sūnums ar dukroms antrąsias puses parenka savo kilmės šalyse, apsiklausinėję ten likusių draugų ar giminių. Tada jaunuoliai išvyksta į gimtinę „atostogų“, ten sutuokiami, o naujasis sutuoktinis gauna leidimą atvykti gyventi, vėliau – ir pilietybę.

Kodėl tai vyksta? Belgišką išsilavinimą gavę jaunuoliai, nors ir iš musulmoniškų šeimų, dažnai nebetinka konservatyviems tėvams, nes yra „sugadinti“ vakarietiško švietimo ir kultūros. Kodėl gi nepasinaudojus Europos įstatymais, ginančiais šeimos teisę būti kartu? Tačiau europinę nuostatą ir teisę jaunuoliams patiems rinktis sutuoktinį jie jau priskiria prie europietiškų blogybių.

Naujai atvykę sutuoktinai imigrantai labai dažnai neturi supratimo apie Vakarų pasaulio santvarką, tradicijas, teisę, kultūrines normas. Jei tai moteris, dažniausiai ji bus tik statistinis vienetas – dar viena imigrantė, vaikų gimdytoja, kuri paklus vyro šeimai, perduos savo vaikams visas kultūrines ir religines tradicijas, nė nenutuokdama apie teises bei galimybes, kurias jai suteikia ES šalies pilietybė.

Kur kas sudėtingiau, kai atvyksta jauni, neišsilavinę vyrai.

Vaikai – svarbiausia

Kad vaikų svarba nėra tik tuščios kalbos, galima įsitikinti net paviršutinišku žvilgsniu stebint savaitgalines šeimų iškylas parkuose. Moterys dažniausiai visą dieną plepa patogiai įsitaisiusios ant patiesalų, vyrai su augesniais vaikais spardo futbolo kamuolį ar laksto paskui mažuosius. Paskui visi klegėdami sėdasi ir vaišinasi iš namų atsineštu maistu. Bandau suskaičiuoti, kiek kuri šeima turi vaikų: penki, šeši… Žinoma, dauguma jų dėvi drabužius iš dėvėtų rūbų parduotuvių, kažin ar buvo kada išvykę atostogų į užsienį, užtat jie turi visuomet pasirengusias išklausyti mamas, močiutes, tėčius.

O kaip dirbantys, auginantys vieną ar du vaikus belgai? Motinystės atostogos – trys mėnesiai, nes ilgiau nesaugoma darbo vieta. Vaikai keliauja į lopšelius, kurių čia netrūksta. Lietuviška motinystės atostogų sistema jiems atrodo lyg iš fantastinio filmo. „Juk jūs nesate labai turtinga valstybė?“ – negali patikėti mano pasakojimu sutikti belgai. „Nesame, – šypsausi, – bet mes ir neturime tokios dosnios pašalpų sistemos“, – priduriu.

Ar teks ryšėti skarą ir man?

Šiandien į gatvę išbėgau „nepersirengusi“ – segėdama sijoną „šiek tiek aukščiau kelių“. Skubėjau pasiimti vaikų iš mokyklinio autobuso. Lėkiau nesižvalgydama, kol nestabtelėjo automobilis, pilnas jaunų arabiškos išvaizdos jaunuolių: šūksniai, juokas – sėsk pas mus, eikš čia. Pasijutau nejaukiai ir nesaugiai. O jeigu būčiau dar ir pasidažiusi ir vietoj nuklaipytų „laivelių“ avėčiau aukštakulnius? Kodėl, po galais, kažkam kliūva mano sijonas – nuobodus, klasikinio modelio kasdieninis skuduras? Arba palaidi plaukai? Kodėl Vilniuje tai padoru, o Briuselyje jau ne? Nuotaika sugenda dar labiau, kai iš darbo grįžęs vyras primena gatvėje ir metro nesegėti auksinių papuošalų, nes kažkas išlipdamas juos gali tiesiog nuplėšti. Šiandien taip nutiko jo kolegei.

Prisimenu savo kaimynę Šarazad. Ji kilusi iš Maroko, visuomet ryši skarą, dėvi džinsus, kuriuos iki kelių dengia tunika. Esame vienmetės, auginame panašaus amžiaus vaikus. Pasišnekame apie vaikų išdaigas, maisto gamybą. Žinoma, kalbame ir apie kultūrinius skirtumus – ši tema mums smagiausia. Šiandien prasidėjo sezoniniai išpardavimai. „Įsivaizduoji, renkuosi aš sau apatinius, o kažkokia moteriškė žiūri net sustabarėjusi, matyt, galvoja, kad po skara ir megztiniu atrodau kaip kaliausė, – juokiasi ji. – Tai gatvėje aš slepiu plaukus, o namie visada stengiuosi atrodyti kuo patraukliau, man labiausiai patinka trumpučiai šortai, palaidinės be rankovių ir ilgi kabantys auskarai.“

Ar gyvenant Briuselyje man derėtų sekti Šarazad pavyzdžiu – puoštis tik uždaroje namų erdvėje? Nesvarstau tokios perspektyvos, nes grįžtu į geografinį Europos centrą  – Vilnių.

2012 m. duomenimis, iš 11 mln. Belgijos gyventojų 3 proc. kilę iš Azijos šalių, 5 proc. – iš Europos šalių. Statistiniai duomenys pateikiami atsižvelgiant į tai, kokios šalies pasą tuo metu turi asmuo. Gavęs Belgijos pilietybę asmuo statistiniuose dokumentuose tampa belgu. Jei pasižiūrėtume į senelių pilietybę – ketvirtadalis belgų yra kilę iš migrantų (tačiau nenurodoma nei tautinė, nei religinė priklausomybė).