Aistė ČEPUKAITĖ,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

Regionų klestėjimo metas jau ne už kalnų. Bent jau taip galima manyti žvelgiant į pastarųjų dienų susirūpinimą mažesniais šalies miestais, miesteliais ir kaimais. Centrinė valdžia imasi gelbėtojo vaidmens, kuria aibę planų. O regionai kaip manos iš dangaus laukia žadėtų pokyčių – nuo mokesčių lengvatų iki studentų paskyrimo į provinciją. Ką daryti, kad regionų gelbėjimo misija nežlugtų?

Pirmiausia svarbu žinoti, kodėl apskritai reikia gelbėti Lietuvos periferiją. Dėl kokių priežasčių žmonės pasirenka palikti gimtąjį kraštą ir išvyksta svetur arba bent į sostinę?

Įvairios apklausos rodo, kad dažniausiai išvykstama dėl ekonominių motyvų – nedarbo, mažų atlyginimų. Suprantama, kad jei stinga verslo iniciatyvos, nebus kam ir darbo vietų kurti, ir algų kelti. Bet ar visur ši situacija prasta?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas „Lietuvos savivaldybių indeksas“ atskleidė, kad ekonomiškai stagnuojančios – toli gražu ne visos mažesnės savivaldybės. Nors dažnai galima išgirsti apie Vilniaus ir likusios Lietuvos reiškinį, investicijų atskirtis egzistuoja net ir tarp pačių regionų.

Yra mažųjų savivaldybių, kuriose vienam gyventojui tiesioginių užsienio investicijų tenka po kelis tūkstančius eurų, yra tokių, kuriose – vos keli eurai. Dėl to ir nedarbo lygis savivaldybėse skiriasi daugiau kaip tris kartus, ilgalaikių bedarbių procentas – daugiau kaip penkis kartus, o socialinę pašalpą gaunančių gyventojų dalis skiriasi daugiau kaip 11 kartų.

Ką tai pasako apie regionų gelbėjimo misiją?

Pirma, ne visur situacija yra prasta. Verslo iniciatyvos stygių išgyvenančios savivaldybės gali žvilgtelėti į kaimyno daržą. Pavyzdžiui, šalies pakraštyje esančioje Tauragėje veikia išplėtotas industrinis parkas, į kurį keliasi vis daugiau įmonių. Šalia – stagnuojantys Pagėgiai. Čia tiesioginių užsienio investicijų nedaug ir jų mažėja: 2015 m. jos siekė vos 10 eurų gyventojui. Pagėgiuose nedarbas didelis, beveik pusė bedarbių nerado darbo metus ar ilgiau, net 8 proc. žmonių gyvena iš socialinių pašalpų.

Kitas pavyzdys – Utenoje 2015 m. vienam gyventojui teko net per 4 tūkst. eurų tiesioginių užsienio investicijų, o šalia esančiuose Zarasuose investicijų iš užsienio kiekis gyventojui nesiekė nė 100 eurų. Švenčionyse jau kurį laiką veikia stambus užsienio investuotojas, sukūręs pusantro tūkstančio darbo vietų. Tačiau kaimyninėje Ignalinoje kenčiama nuo didžiausio nedarbo šalyje.

Paprastai verslas renkasi tas savivaldybes, kuriose mažiau biurokratinių kliūčių, žemesni mokesčių tarifai, sklandūs teritorijų planavimo procesai, patogesnė infrastruktūra, labiau išsilavinusi darbo jėga.

Taigi kartais galimi sprendimai yra kur kas arčiau, nei manoma. Pasimokyti iš geros praktikos dažnu atveju yra geriau, nei laukti manos iš centrinės valdžios.

Antra, kaip rodo šie pavyzdžiai, jau dabar egzistuojant investicijų ir gerovės atotrūkiui tarp pačių regionų, jų gelbėjimo misija rizikuoja tapti netaikli. Tarkime, abejotina, kad mokesčių lengvatos dirbančiuosius periferijoje motyvuos neišvykti. Be to, regionuose yra ir stambių įmonių, kurių darbuotojai gauna dideles algas, o miestuose yra gaunančių kuklesnes.

Tokios ir panašios priemonės yra kaip vaistas, kurį valdžia nori išrašyti visiems, nepaisant konkrečios savivaldybės būklės. Vis dėlto ne kiekvienas regionas yra beviltiškas, ne kiekvieną reikia gelbėti.

Trečia, prieš traukiant miestelius ir kaimus į šviesesnį rytojų reikia įsitikinti, kad jie negali ten nueiti patys. Lengva nuspręsti už kitą, kas jam geriausia, tačiau kas šiuo atveju savo problemas žino geriau?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta bendruomenių apklausa parodė, kad iš tiesų regionuose žmonės teigiamai vertina investicijas, verslo iniciatyvą. Jie supranta, kad ateinantis verslas reiškia ir didesnį darbo vietų skaičių, ir didesnes algas.

Ta pati apklausa parodė, kad žmonėms tiesiog trūksta žinių, kaip tinkamai dalyvauti vystant investicinius projektus. Net 88 proc. apklaustųjų teigė įžvelgiantys poreikį daugiau mokyti bendruomenes apie jų teises ir pareigas, susijusias su investiciniais projektais. Be to, žmonės nori, kad su jais būtų daugiau komunikuojama – tiek iš verslo, tiek iš valdžios pusės.

Reikia pripažinti, kad vien švietimo ir komunikacijos neužteks. Valdžia jau kalba apie didesnį savarankiškumo suteikimą regionams – puikios žinios! Bet ar pagalvota su didesnėmis galiomis suteikti ir daugiau atsakomybės? Juk blogiausiu atveju savivaldybės gali dar labiau įklimpti į skolas, o valdžiai reikės už tai atsakyti. Žinoma, naudojant mokesčių mokėtojų pinigus.

Kol garsiai skelbiama, kaip pagaliau bus prikeltas merdintis kaimas ir mažesnieji miestai, dalis savivaldybių jau dabar sėkmingai tvarkosi ir rodo gerą pavyzdį. Vadinasi, misija – įmanoma. O centrinė valdžia turi apsispręsti, ar duos regionams galimybę patiems stotis ant kojų, suteikdama daugiau laisvių ir atsakomybių, ar toliau bandys sukurti panacėją stagnuojančioms savivaldybėms. Pasirinktas vaidmuo gali nulemti misijos baigtį.

Kelionės. Etnografinės parodos ir vakaronės, ekstremalios pramogos dumblynuose, pažintiniai žygiai miškuose, apžvalginės ekskursijos ore – tai toli gražu ne visos pramogos, kokias verta išbandyti šį pavasarį.

Pavasarį į egzotiškus kraštus žvalgytis neverta: Lietuvoje šiuo metų laiku galima rasti tiek įdomių pramogų miške, laukuose, pajūryje, paežerėse, kaime ir mieste, kad tik spėk suktis, kol visas išbandysi.

„Nereta šeima Italiją, Prancūziją ar net kokią Turkiją pažįsta geriau nei savo gimtąjį kraštą. Savaime suprantama, tose šalyse yra ką veikti ir ką pamatyti, tačiau įdomybių netrūksta ir Lietuvoje. Ypač pavasarį“, – tikina trijų vaikų mama Rimantė Jonienė.

Rimantės šeima šiais metais pavasarį planuoja daug keliauti po Lietuvos kaimus ir mažus miestukus. Ėmę dairytis įdomesnių sužinojo, kad 2015-ieji paskelbti Etnografinių regionų metais, todėl Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos regionų miestuose netrūksta pačių įvairiausių renginių. „Taigi netikėtai mūsų pavasarinės kelionės įgijo etnografinės kultūros prieskonį“, – šypsodamasi sako mūsų pašnekovė.

Pasak jos, visuomenėje vis dar gajus skeptiškas ar net ironiškas požiūris į etninę kultūrą, kurią gerokai suvulgarina ir tokie renginiai kaip Kaziuko mugė. Tačiau tokiame renginyje ypatingos autentikos ieškoti neverta – geriau pasidairyti po provinciją, kur daugelis tradicijų prikeltos ir gyvuoja tik entuziastų pastangomis.

Na, o Etnografinių regionų metais susipažinti su tautodaile, tautosaka ar tradicine kulinarija yra kur kas daugiau galimybių. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Pavyzdžiui, gurmanams ar nuolat ieškantiems naujų skonių verta susigundyti Žemaitijoje, Grinių kaime, Pakražančių kultūros centre, balandžio mėnesį organizuojama Sūrių švente „Jurgis, Jorgis ir Jurgelis – skamba jis visom tarmelėm“, o gegužę užsukti į Nidą, kurios uosto teritorijoje, Žvejo etnografinėje sodyboje, gegužę kvepės žuvimis – visi rinksis į „Žiobrines“. Na, o jei patiks „Žiobrinės“, iš pamario ir pajūrio skubėti neverta – geriau pasukti ir kitais Mažosios Lietuvos keliais, pavyzdžiui, sudominti tikrai turėtų ekskursija „Vėtrungių kelias“.

Gegužę galima patraukti į folkloro festivalį „Dzūkų godos“, vyksiantį Marcinkonių kaime Varėnos rajone, o tada – į Alytaus kraštotyros muziejų, kuriame veiks unikali Dzūkijos kryžių, koplytėlių, skulptūrų paroda, kurios eksponatai surinkti iš daugelio Pietų Lietuvos muziejų.

Na, o Suvalkijoje tik spėk suktis kaip vijurkas, kad visus renginius aplankytum. Balandį Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre šėls Regioninis tradicinio muzikavimo ir dainavimo šeimų sambūris, gegužę Girdžių klebonijos klojime vyks Klojimo teatrų šventė, kurios metu bus pristatomi ir šio regiono amatai, tradicinis maistas.

Gegužės pabaigoje griaudės Marijampolės „Miesto dienos 2015“, bus galima pasižvalgyti ir devintą kartą rengiamoje Sūduvių amatų šventėje Paežerių dvaro parke, Vilkaviškio krašto muziejuje. Šventėje ir didelis, ir mažas galės pats pasigaminti vieną ar kitą dirbinį.

Na, o folkloro renginių, koncertų ar vakaronių bus gausu kiekviename krašte. Visų čia neišvardysi, tačiau gyvenant Vilniuje įdomu gegužės pabaigoje apsilankyti bent viename iš daugybės renginių, skirtų tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“, kuriame jei ne lietuviškų kanklininkų pasiklausysi, tai bent į svečius iš egzotiškų kraštų pažiopsosi.

Jei vakaronėms ir mugėms nėra laiko, planuojant maršrutą verta pasidomėti muziejų edukacinių programų pasiūlymais, tai ypač aktualu keliaujant su vaikais. Kiekvienas krašto muziejus siūlo valandos ar kelių trukmės pamokų bei užsiėmimų, tokių kaip žvakių liejimas, duonos kepimas ar įvairių metų švenčių valgių gaminimas bei degustavimas.

Tarkime, Šilutės muziejuje, be kitų edukacinių užsiėmimų, galima ne tik pasiklausyti šišioniškių tarme pasakojamų įdomybių apie lietuvininkų kulinarinį paveldą, bet ir paragauti gavėnios patiekalų. Rokiškio krašto muziejuje ne viena edukacinė programa tinkama būtent pavasariui – galima išmokti marginti kiaušinius ir sužinoti, ką simbolizuoja įvairiausi velykiniai raštai. Beje, kainos nesikandžioja – dažnai jos tėra simbolinės, tesiekiančios eurą ar kelis.

Aišku, daugiausiai tokių renginių yra Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Čia daug renginių skirta kalendoriniams darbams, šventėms ir papročiams. Tiesiog tereikia išsirinkti labiausiai patinkantį ir sudalyvauti. Tiesa, čia jau siūloma daugiau pramogų, tad ir kaina visai kitokia – nuo kelių dešimčių eurų.

Na, o gerai papramogavus galima ir pasišildyti, ir atsikvėpti tikroje lietuviškoje pirtyje. Ją čia reikėtų užsakyti gerokai iš anksto – ne tik dėl to, kad tai populiari pramoga, bet ir dėl to, kad ją reikia paruošti ir gerai įkaitinti. Pirties pramogų netrūks ir vaikams, tik jie dūks gerokai vėsesnėje pirtyje. Na, o po pirties būs pasiūlyta atsigaivinti arbata, ruošta senoviniame virdulyje.

Pirtis – pramoga, tinkama visais metų laikais. Tačiau žiemą tenka naudotis džiovintomis vantomis, o pavasarį galima pasilepinti ir pasimėgauti įvairiausiais šviežiais žolynais. Lietuviškoje pirtyje naudojami beveik visi augalai, išskyrus nuodingus. Štai neseniai išsprogusių dilgėlių vanta tinka reumatinėms ligoms gydyti, beržo ir liepos šakelių vantos švelnina bei gydo odą, jėgų suteikia ąžuolo, energijos – pušies, antiseptinių savybių turi kadagio šakelių vantos.

Pats smagumas išsitiesti tikroje senovinėje ar pagal senąsias tradicijas statytoje pirtyje, kurių jau nemažai pasistato pirties mokslus kremtantys žmonės. Labiausiai pasiseka turintiems giminių kaime, kur yra išlikusių senučiukių pirčių, statytų beveik prieš šimtą metų, – tokių dar esama Aukštaitijoje. Na, o jei vietinės močiutės paklaustum apie papročius, tai ji paporintų ne vieną legendą apie laumes, mėgstančias pasilepinti pirtyje ir dėkingai paliekančias vieną kitą stuomenį audinio.

Sužėlę pavasariniai žolynai pasufleruoja dar vieną nieko nekainuojančią pramogą – prisirinkti žolynų ir pasigaminti įdomesnį patiekalą. Garšvos, dilgėlės, kiškio kopūstai labai tinkami daug vitaminų turinčioms pirmosioms salotoms ruošti. Na, o iš balandų ir dilgėlių galima gaminti ir žaliuosius kokteilius.

O kur dar vaistinių savybių turintys augalai: šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapų ir pumpurų trauktinė labai tinka artritui gydyti. Beje, dieną praleisti galima ir į kompaniją įsiprašius kokiai nors žoles pažįstančiai žolininkei, kuri ne tik pavedžios po mišką, bet ir supažindins su naudingais augalais.

Na, o neturint pažįstamos močiutės žolininkės galima patraukti į Žuvinto, Čepkelių ar Kamanų rezervatus. Čia lankytojų centruose galima užsisakyti ekskursijas ir su lydinčiu gidu ar miškininku keliauti stebėti gamtos: ne tik susipažinti su augalais, bet ir išmokti pagal giesmes atskirti paukščius, pagal pėdsakus – žvėris. Pavasarį bene įdomiausia stebėti parskridusius paukščius ir klausytis jų tuoktuvių giesmių.

Panašaus pobūdžio ekskursijas galima užsisakyti ir bene visuose nacionalinių parkų lankytojų centruose. Tiesa, reikėtų žinoti, kad lįsti prie retų paukščių perimviečių negalima net iš tolo. Juk net norint su fotoaparatu bėgioti po miškus reikia turėti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą.

Žolynai kai kurių žmonių gal ir nedomina, bet žydėjimo šventės abejingų nepalieka. „Pavasaris – fotogeniškiausias metų laikas. Ir nereikia grūstis į Olandiją pasidairyti po tulpių laukus – užtenka savų gėlių, pabirusių pievose ir laukuose. Ir net tokioms kuklioms gėlytėms, kaip plukės, sužydėjus miške pasijunti tarsi rojuje“, – sako gėlininkyste besidominti septintą dešimtį metų skaičiuojanti Stasė Mažeikienė.

Plukių dairytis reikia balandžio mėnesį. Šioms gėlėms sužydėjus Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė, joje gausu įvairiausių renginių – nuo poezijos skaitymų iki žygių dviračiais.

Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje gražiausia Skinderiškių dendrologijos parke, mat ten išskleidžia savo žiedus bene tūkstantis įvairiausių magnolijų. Nuo gegužės vidurio iki balandžio vidurio metas paviešėti ir pas kaimynus latvius, viename didžiausių Europoje Duobelės alyvų parke, – čia tuo metu turėtų būti pats alyvų žydėjimas.

„Balandžio pabaigoje Druskininkuose romantiška pasivaikščioti po narcizų lauką. Nepaprastai gera atsikvėpti narcizų jūroje“, – šypteli ponia Stasė ir priduria, kad gėles mėgstantiems keliautojams verta nepamiršti ir Burbiškio tulpių žydėjimo šventės.

Lietuvoje nėra tokios vietos kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau Burbiškio tulpių žydėjimo šventės laukia daugybė žmonių ir kiekvienais metais lankytojų ten daugėja. Beje, tulpėmis ir kitais pražydusiais pavasariniais augalais galima pasigrožėti ir VU botanikos sode, Vytauto Didžiojo, Šiaulių universiteto ar Klaipėdos universiteto botanikos soduose.

Verta paminėti, kad prie Baltojo tilto, greta Nacionalinės dailės galerijos, pražydus sakuroms, net susidaro automobilių spūstys, mat vilniečiai ir miesto svečiai čia traukia būriais – kas atsikvėpti po žiedais, o kas nusifotografuoti. Priminsime, kad sakurų sodinukų Vilniui dovanojo Japonijos vyriausybė šios šalies diplomato Čijunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti.

Nemažai šių lepių augalų sodinukų neatlaikė lietuviško oro kaprizų, tačiau išgyvenę ir suvešėję medeliai džiugina žiedais. Tiesa, ne kiekvienais metais. Štai praėjusiais metais sakuros buvo apsipylusios žiedais, o šiemet gali prasiskleisti vos vienas kitas. Tačiau nereikėtų per daug nukabinti nosies – verčiau traukti į Žagarę ir pasidžiaugti lietuviškomis vyšniomis.

Sakoma, Lietuva iš paukščio skrydžio graži visais metų laikais. Tad kiekvienas gali rinktis ekskursijai ore jam labiausiai patinkantį metų laiką. Tačiau kiekvienam rekomenduotume iš viršaus pasižvalgyti pavasarį. Ypač ankstyvą, kai vos iš po sniego išsivadavę ryškiai žaliuoja žiemkenčiai, kai kur ne kur boluoja sniego lopai, o upės ar upeliai netveria savo vagoje ir kliūsteli per kraštus.

Bene įspūdingiausias ir egzotiškiausias matytas vaizdas – po snieguotos žiemos iki kraštų pritvinusios Biržų rajone esančios smegduobės. Tiesa, tokiais vaizdais gamta palepina ne kiekvienais metais.

Na, o kas bijo aukščio? Sakoma, kad skrydžio ir aukščio baimę geriausiai pagydo ramus, sklandus ir lėtas skrydis oro balionu, tad praskridus virš raudonų Vilniaus senamiesčio stogų ar virš Nemuno Kaune metas ir kur kas ekstremalesnei pramogai – dangaus sūpuoklėms. Taip kartais dėl savo konstrukcijos vadinami parasparniai. Mat pilotas ir keleivis, jei skrendama dviviečiu, kabo tik ant, rodos, plonyčių virvelių.

Smagu, kad parasparnis pakyla gerokai aukščiau nei oro balionas: pastaruoju turistai paprastai pakeliami į 300 m aukštį, o štai parasparniu Lietuvoje galima skraidyti 700–2500 m aukštyje. Pakilęs viename Lietuvos krašte, gali nusileisti visai kitame – tereikia nusklęsti nuo vieno termiko, kylančios šiltesnės už aplinką šiltesnio oro srovės, ir rasti kitą, kuris pakelia į viršų.

O kur gražiausia skraidyti? Ten, kur sausumos ir vandens kontrastai. Nuostabiai atrodo Nemuno kilpos prie Birštono, telkšančios ežerų akys Molėtų ar Ignalinos rajonuose. Na, ir, aišku, dar ilgai sapnuosis skrydis virš Trakų pilies ir ežerų. Beje, net jei ir šiose apylinkėse netenka paskraidyti – nusiminti nereikia. Pakilus parasparniu, jei matomumas puikus, galima išvysti ir už kelių dešimčių kilometrų esančius miestus.

Skrydis dviviečiu parasparniu kainuoja nuo 29 eurų. Turistai gali rinktis trumpus apžvalginius, trunkančius apie 15 minučių, arba ilgus laisvuosius skrydžius, ore prabūnant apie valandą. Tokių kaina jau bus didesnė.

Nesiryžtantiems ore kelių kilometrų aukštyje pakibti be jokio tvirtesnio pagrindo po kojomis, bet norintiems išbandyti bemotorę skridimo priemonę verta rinktis skrydį sklandytuvu. Tiesa, tokio skrydžio metu pasidairyti į vaizdingas vietoves bus galima tik oro uosto apylinkėse. Keleivis kartu su instruktoriumi iškeltuvu pakeliamas į maždaug 300 metrų aukštį ir sklendžia vieną ratą aplink aerodromą. Skrydis trunka apie penkias minutes. Gal tai ir nėra visiškai pavasarinė pramoga, bet adrenalino užtenka ilgam.

Besidairantiems egzotikos Lietuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į pavasarį bundančias ežerų gelmes. Tai daugeliui keliautojų ir smalsuolių dar neatrasta erdvė. Žinoma, savarankiškai nardyti nevertėtų – reikia, kad instruktorius pamokytų ir nertų kartu su jumis. Tikinama, kad vienas įdomesnių nardyti ežerų yra Asvejos (Dubingių), tyvuliuojantis Vilniaus, Molėtų ir Švenčionių rajonuose. Patyrę nardytojai giria ir Platelių ežero povandeninį pasaulį. Tačiau niekada nebandžiusiam tokios pramogos pasižvalgyti į ką tikrai bus ir artimiausio ežero dugne.

Prie ekstremalių pramogų, ypač tinkamų pavasarį, galima paminėti pasivažinėjimą bekele visureigiais ir keturračiais. Na, o kada būna didžiausi dumblynai, neįveikiami kelio ruožai, jei ne pažliugusį pavasarį. Ta gerai pramogai daugiau nieko nereikia – tik stačių šlaitų, sunkiai išvažiuojamų atkarpų, galimybės pasivaržyti ir linksmai praleisti laiką.

„Jei visureigio ar keturračio negana, galima sėsti prie šarvuočio vairo ir apsukti vieną kitą ratą Jurbarko tankodrome“, – siūlo ekstremalių pramogų mėgėjas Antanas Kazakevičius ir priduria, kad pavasarį net tokių transporto priemonių vairavimas nėra ekstremaliausia pramoga.

Pati ekstremaliausia pavasario pramoga miestiečiui būtų išleisti jį nežinomame miške ir liepti bent parą jame išbūti. Kiek paprastų žmonių, ne žygeivių, sugebėtų nepraalkti, rasti atsigerti vandens ir šiltai pernakvoti? Tikriausiai vienetai.

„Todėl vaikus nuo mažens reikia pratinti prie miško, kartu eiti į vienos ar kelių dienų žygius, stovyklauti ar tiesiog pasivaikščioti apie vieną ar kitą ežerą. Na, o paauglius patartina išleisti net ir į kelių dienų išgyvenimo stovyklas. Ypač probleminius paauglius. Išėję į kelių dienų žygį ir pakliuvę į mažai pažįstamą aplinką, vaikinai ir merginos greitai atsikrato visų įgytų kaukių ir atsiskleidžia jų tikrosios asmenybės bei charakterio savybės“, – pradeda pasakojimą edukologas ir supervizorius Nerijus Januškevičius.

Pasak jo, čia galioja visai kitos taisyklės nei mokykloje ar namie: šalia nėra mamos, kompiuterio, be to, kiekvienas yra atsakingas už kokį nors darbą. Laukiniame žygyje nuėjus ne vieną kilometrą ir jau pavargus dar reikia rasti jėgų įsirengti stovyklą, užsikurti laužą, pasigaminti valgyti, ir tik tada atsiranda laisvo laiko, jei norisi – galima papramogauti. „Tačiau jėgų nebėra“, – šypteli pašnekovas.

Tokio žygio metu vaikai susipažįsta su gamta, atranda savyje tokių savybių, kokių net nežinojo turintys, išmoksta dirbti kartu ir bendromis jėgomis siekti užsibrėžto tikslo, pagloboti silpnesnį, ir, žiūrėk, rodos, priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu vaikai tampa draugais.

O kur naudingi įgūdžiai – uždegti laužą, paruošti valgyti, mokėti iš kibiro ir įkaitinto akmens pasigaminti palapinės šildytuvą, iš kelių kuolų ir polietileninės plėvelės – indėnišką pirtį. Ir tai dar ne viskas. „Ankstyvą pavasarį tinka į žygį imti palapinę, na, o atšilus orams – galima ir be palapinių. Puikiai išsimiegama ir po žvaigždėmis“, – sako Nerijus.

Tokios stovyklos ankstyvą pavasarį gal atrodo ir per daug ekstremaliai, tačiau į bundančią gamtą galima išsiruošti: pasivaikščioti nacionalinių parkų įrengtais takais, ežerų pakrantėmis pajodinėti žirgais ar susiorganizuoti paprasčiausią iškylą.

O ir taip keliaujant galima prisigalvoti visokių pramogų. Jei poilsiautojai pasiims binoklį, spės pasigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves. Pasak Nerijaus, adrenalino irgi nepritrūks ir bus nenuobodu, jei keliautojai neieškos lengvų kelių, o ryšis iššūkiams ir nuotykiams. Pavyzdžiui, per upelį, užuot ieškojus brastos, galima pabandyti įsirengti perkėlą, tik reikia nepamiršti iš anksto pasiimti 5–10 metrų storesnės virvės. Beje, toli keliauti nereikia – kartais užtenka pasižvalgyti miškuose ir parkuose, esančiuose šalia gimtojo miesto.

O jei pasitaiko toks lietingas savaitgalis, kad nesinori laukan nė nosies iškišti, galima prasimanyti ir kitokių pramogų. Tarkim, eiti pasižiūrėti kurio nors „Kino pavasario“ programos filmo. Ir nereikia manyti, kad į rimtesnį filmą vaikų neverta vestis. Pasirodo, yra įdomių ir prasmingų filmų, skirtų vaikams. Tarkim, festivalio metu  kovo 19–balandžio 2 d. pradinukams bus siūloma pasižiūrėti du lietuviškai įgarsintus filmus – vokiečių režisieriaus Veito Helmerio „Mažąsias padaužas“ ir prancūzų režisieriaus Jeano Peierre’o Jeunet „Neįtikėtiną jaunojo išradėjo kelionę“.

Tėvai paprastai skundžiasi nemažomis kino bilietų kainomis, tačiau pasirinkus kino teatrą „Pasaka“ ar kino centrą „Skalvija“ piniginės plačiai atverti neteks. „Sparčiai populiarėja „Karlsono kino“ seansai. Mes ne tik parenkame pačius įdomiausius filmus vaikams, bet ir nesuklysčiau sakydama, kad tai draugiškiausi šeimai seansai, mat bilietai pigiausi visame Vilniuje. Bilietai tėveliams – 2,32, vaikams – 1,74 euro“, – sako „Skalvijos“ kino centro atstovė Diana Kliukoitytė.

Nelieka pamiršti ir senjorai. „Skalvijos“ kino centre bus rengiami seansai senjorams už specialią kainą – bilietas tekainuos 1,45 euro. Senjorai galės pasižiūrėti tokius filmus, kaip Andrew Huculiako „Žiaurumas“, Jasmilos Zbanic „Meilės sala“ ir kt.

Tačiau ir tai nėra pati mažiausia kaina. Pasak D.Kliukoitytės, verta paminėti, kad Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ norintieji gali pamatyti nemokamai.

Beje, kino centre organizuojami kino klasikos vakarai jau sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Balandį kino gurmanams bus pasiūlytas mokslinės fantastikos šedevras – Stanley Kubricko „2001: kosminė odisėja“. Tai filmas, kuriame bandoma įminti žmogaus egzistencijos prasmę.

„Galima akcentuoti, kad „Skalvijos“ žiūrovas išties mėgsta klasikinį filmą. Bilietai į kino klasikos seansus neretai išperkami jau prieš savaitgalį. Be to, ateina neatsitiktiniai žiūrovai, dažnai pasidomėję pačiu filmu, jo reikšme ir svarba kino istorijai, galintys argumentuoti, pagrįsti savo vertinimą“, – sako D.Kliukoitytė.

Daiva Urbienė

ITAR-TASS

Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iškilmingoje ir pompastiškoje ceremonijoje paskelbė, kad Krymas tampa Rusijos Federacijos dalimi. Ciniškai ignoruodamas tarptautinės teisės principus, Kremlius okupavo bei neteisėtu referendumu aneksavo Krymo pusiasalį. Kovo 16 dieną įvykęs vadinamasis referendumas, kurio baigtį buvo nesunku prognozuoti jam dar neprasidėjus, tapo pagrindu Rusijos prezidentui įvykdyti savo užmačias: deklaruojama, kad Krymo prisijungimą prie Rusijos parėmė net 95,5 proc. pusiasalio gyventojų.
Po iškilmingo pasirašymo Krymo prorusiškos valdžios atstovai neslėpė džiaugsmo spausdami ranką V.Putinui. Tačiau nors visi supranta, kad įvykusio referendumo rezultatai buvo suklastoti, ko gero, esant laisvam Krymo gyventojų apsisprendimui rezultatas taip pat būtų Kremliaus naudai: pusiasalyje, kuriame dominuojantys rusai sudaro apie 59 proc. visų gyventojų, demokratišku referendumu greičiausiai būtų priimtas toks pat sprendimas, tik šiek tiek kuklesne persvara.
„Šiandien laimingiausia diena mano gyvenime, mes grįžtame pas motiną Rusiją“, – britų dienraščiui „Guardian“ teigė 72 metų Liudmila Balatskaja. „Laukėme to 23-ejus metus. Pagaliau einame namo“, – džiaugsmo neslėpė Vladivostoke gimusi, tačiau visą gyvenimą Sevastopolyje gyvenusi Raisa Basoka.
Pagrindinis separatistinių regionų, siekiančių grįžti į Kremliaus glėbį, gyventojų siekis – viltis, kad Rusijos sudėtyje prasidės klestėjimo ir ekonominės gerovės laikotarpis. Tą pačią viltį išreiškė ir Pietų Osetijos bei Abchazijos ir Padniestrės regionų gyventojai, kurie praėjus vos keleriems metams buvo priversti nusivilti. Prisijungimas prie Rusijos neišpildė jų lūkesčių, o viltys gyventi geriau sudužo į šipulius.
Taigi kaip šiandien gyvena nepripažintų separatistinių regionų gyventojai?

Pietų Osetija: žlugusios viltys tapti turizmo centru

Pietų Osetija bei Abchazija – separatistiniai Gruzijos regionai, nepriklausomomis pasiskelbusios, tačiau tarptautinės bendruomenės nepripažįstamos valstybės. Konflikto ištakos tarp šių regionų ir Tbilisio slypi kur kas giliau, nei įprastai minimas 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas.
Kaip teigia Birmingamo universiteto profesorius Stefanas Wolffas, tiek Abchazija, tiek Pietų Osetija turėjo didelius autonominius įgaliojimus būdamos Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl įtampa tarp osetinų, abchazų ir gruzinų prasidėjo praėjusio amžiaus aštuntojo devintojo dešimtmečių sandūroje, kai sustiprėjo gruzinų nacionalizmas. „Abchazija ir Pietų Osetija norėjo išsaugoti savo autonomiją ir išlikti Sovietų Sąjungos sudėtyje, suvokdamos tai kaip vienintelį kelią išsaugoti etnokultūrinį tapatumą“, – teigia profesorius.
Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpiu prasidėję konfliktai išaugo į karinius neramumus, o separatistiniams regionams paskelbus nepriklausomybę šie „įšalę konfliktai“ lieka gyvi iki šiol.
Pietų Osetijos gyventojų teigimu, Rusijos kariuomenės įvedimą 2008 m. jie pasitiko taip pat džiaugsmingai kaip Krymo gyventojai. Tačiau greitai džiugios nuotaikos išblėso. „Pirmą žiemą vis dar manėme, kad „karas ką tik baigėsi“. Antrą žiemą apėmė didžiulė neviltis. Kai atėjo trečioji žiema, viskas pasidarė aišku“, – savo nusivylimą atskleidė nevyriausybinei organizacijai „Pietų Osetijos kapitalas“, veikiančiai sostinėje Cchinvalyje, vadovaujanti Dina Alborova.
Karinių konfliktų padariniai Pietų Osetijai kainavo ypač daug, o realaus atsigavimo ženklų nematyti iki šiol: net vertinant viso Pietų Kaukazo kontekste Pietų Osetija išlieka kaip ypač vargingas regionas, neturintis realios pramonės ir nesulaukiantis išorės investicijų. 2008 m. su džiaugsmu rusų kariuomenę pasitiko ne tik piliečiai, bet ir Pietų Osetijos valdžia, kuri įsivaizdavo sukursianti turizmu paremtą ekonominį atsigavimą, panašų į nykštukinių valstybių – Monako ar Andoros.
Separatistinis regionas, kovojęs dėl Rusijos pripažinimo beveik du dešimtmečius, užsiėmė daugiausia obuolių auginimu ir nelegalia narkotikų, klastotų pinigų bei alkoholio prekyba per tunelį, Pietų Osetiją jungiantį su Rusija. Kaip teigia „New York Times“, po 2008 m. konflikto Rusija šiam regionui atsikurti skyrė 55 mln. JAV dolerių, tačiau praėjusių metų Rusijos federalinio audito duomenimis, 33 milijonai buvo iššvaistyti arba pavogti.
Reaguodama į tai Pietų Osetijos valdžia pradėjo net septyniasdešimt bylų buvusiems valstybės pareigūnams, o šių metų pradžioje buvęs KGB karininkas ir dabartinis prezidentas Leonidas Tibilovas atšaukė visą ministrų kabinetą. „Nors pažeidimai padaryti ankstesniais metais, kabinetas nesiėmė jokių veiksmų padariniams likviduoti, todėl turėjau priimti šį sprendimą“, – šių metų sausį pareiškė nepripažintos valstybės prezidentas.
Regione nėra išplėtota praktiškai jokia infrastruktūra, socialinė ar švietimo sistema, o dauguma nuo karo nukentėjusių pastatų stūkso neatstatyti, tačiau Pietų Osetijoje galima pamatyti juodų prabangių automobilių, kuriais važinėjasi valdžios pareigūnai.

Nemaža dalis mažesnių miestų susinaikins, nes naiviai regi save europiniais turizmo centrais, o prieš verslo, jei jis ne vietos politikų, planus statyti kokį gamybos objektą rengia piketus.

„Modernus Rytų ir Vidurio Europos piligrimystės centras, patogus ir saugus gyventi, viliojantis svečiuotis, patrauklus investuoti”, – tokį tikslą strateginiame plane iki 2020 m. sau kelia Raseiniai. Panašaus pobūdžio prioritetų apstu ne vienos Lietuvos savivaldybių strategijose.

„Nuo kada piligrimystė gali būti sėkmingas verslo modelis? O investicijų skatinimas Raseinių minimas paskutinėje vietoje”, – stebisi Organizacijų vertinimo agentūros ir Kauno technologijos universiteto Strateginio valdymo katedros ekspertas dr. Petras Oržekauskas. Be kokio švento stebuklo iš tiesų sunku tikėtis, kad piligrimystės centras vietos gyventojams garantuotų darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį.

Ne vienas mažesnis Lietuvos miestas save vizijose mato kaip rekreacinį centrą su puikia infrastruktūra, su mokykla ir gydymo įstaiga po langais. ES pinigais tai realizuojama, tik nelabai likę kam ta gerove naudotis. Užburtas ratas: iš mažesnių miestų ir miestelių žmonės išvažiuoja į didesnius ar į užsienį, nes čia nėra darbo vietų, tačiau jų niekas ir neketina kurti, nes miesteliuose neliko bent kokį rimtesnį darbelį galinčių dirbti žmonių.

Įmonės mažuose miesteliuose – išimtis ar išeitis?

Apie 7 tūkst. gyventojų turinčioje Pabradėje, dažniausiai minimoje, kai kyla koks konfliktas čia įsikūrusiame Pabėgėlių centre, pernai įsteigta mokslinė laboratorija. Iškilo modernus UAB “SG Dujos Auto” pastatas su gražiai sutvarkyta aplinka, kuriame tiriama, kaip degalams panaudoti vandenilį, maišant jį su gamtinėmis dujomis. Jei tyrimai pasiseks, Pabradė taps naujų, ekologiškesnių ir efektyvesnių degalų išradimo vieta.

Kodėl Pabradė? Įmonės vadovas Vidas Korsakas pasakoja, kad lėmė keli aspektai: artumas nuo Vilniaus, vietos istoriniai ryšiai su transportu ir, žinoma, čia jau turimas žemės sklypas. Kol kas iš dešimties laboratorijos darbuotojų vietiniai tik du, kiti važinėja iš Vilniaus. „Bet jei tyrimai ir hipotezės pasitvirtins ir pradėsime pardavimo procesą, tada planuotume samdyti daugiau žmonių iš Pabradės”, – žada V.Korsakas.

Tiesa, pasiūla nėra didelė, nes 99 proc. kvalifikuotų pabradiškių, kurie nevažinėja dirbti į Vilnių, triūsia šiemet dvidešimtmetį mininčioje aukštųjų technologijų Didžiosios Britanijos antrinėje įmonėje „Intersurgical”.

Dar vienas Pabradės gyvybingumo ženklas – didelių prekybos centrų konkurencija: priešais senbuvę “Norfą” įsikūrė ir “Maxima”.

Na, Pabradei pasisekė – vos už pusšimčio kilometrų Vilnius, o aplink nuostabi gamta. Tačiau ir atkampų miestelį, tokį kaip Naujoji Akmenė, gali prikelti antrajai jaunystei atgimusi įmonė – „Akmenės cementas“.

„Investuotojų forumo” vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė vardija kitus optimistiškai nuteikiančius pavyzdžius: Tauragėje privatūs verslininkai įsteigė pramoninį parką, Panevėžyje įsteigta net Užsienio investuotojų asociacija, čia verslininkai kartu su miesto bei rajono savivaldybėmis bando gaivinti regioną.

Tačiau gerieji pavyzdžiai – išimtis ar išeitis nedideliems miestams ir miesteliams?

Investuotojus baido vietos verslininkai-politikai

R.Skyrienė, pastaruoju metu itin daug važinėjanti po regionus, pasakoja susidariusi labai prieštaringų įspūdžių. „Yra gerų pavyzdžių, tačiau kai kur kilo abejonių, ar regiono valdžia iš tiesų nori gerinti verslo aplinką ir siekti investicijų. Kai kur savivaldybės tik kovoja dėl europinių pinigų, už juos nutiesia kokį šaligatvį aplink tvenkinį, pastato suoliukus, ir mano, kad jau gerai. Tačiau nėra kas tais šaligatviais vaikšto, nes savivaldybės kiša pagalius verslui išduodant leidimus, derinant planus. Savivaldybėse reikia keisti mąstymą ir galvoti, ką padaryti, kad verslui būtų patraukliau investuoti. O kai vietos žmonės turės uždarbį, jie neemigruos, liks miestelyje”, – mano R.Skyrienė.

O pavyzdžiai, kai regionai baidosi investicijų, stulbinami. R.Skyrienė pasakoja, kad „Investuok Lietuvoje” įkalbėjo vieną Lenkijos investuotoją perkelti pas mus savo gamybos padalinį. Jie pageidavo, kad būtų darbuotojų, mokančių lenkų kalbą, tad kreiptasi į keturias lenkakalbes savivaldybes, kad šios pateiktų pasiūlymus. Bet atsakymo sulaukta tik iš vienos. „Kai kur vietinei valdžiai nerūpi plėtoti verslo. Tačiau politikavimu gerovės juk nesukursi”, – konstatuoja R.Skyrienė.

Ji pastebėjo dar vieną didžiulį investicijų, ypač užsienio, stabdį: pagalius į ratus kiša to regiono verslininkai, nes jie nenori konkuruoti dėl darbuotojų – atsiradus daugiau darbo vietų jiems tektų kelti algas. „Savivaldybė turi ginti visų verslininkų interesus, tačiau vieno ar kito verslininko protegavimas regionuose – norma”, – piktinasi investuotojų atstovė.

P.Oržekauskas priduria, jog tose savivaldybėse, kurių tarybų valdančiosiose koalicijose yra verslininkų-politikų, matyti, kad proteguojamas tik savas verslas. O investicijų pritraukimo sąlygų, skelbiamų savivaldybių interneto tinklapiuose, analizė parodė, kad investicijos nėra laukiamos ir skatinamos taip, kaip oficialiose kalbose sako politikai: daugumoje jų nėra nurodyta jokių paskatų pritraukti kitų verslininkų verslui ten kurti.

Verslininkams atbaidyti pasitelkiama ir visuomenės nuomonė. UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktorius Gintas Umbrasas pastebi: „Jei regionuose ir atsiranda koks verslas ar jo idėja, kad ir fermos, ką jau kalbėti apie kokią agresyvesnę aplinkai gamyklėlę, susibūrusios bendruomenės aršiai kovoja, kad jų nebūtų. 9–10 tūkst. gyventojų miestuose valdžia nesuinteresuota jokio verslo, ypač gamybinio, atėjimu. Daug bendrauju su įvairiomis savivaldybėmis ir pastebiu, jog daugelio jų šventas įsivaizdavimas – kad jų regioną išgelbės turizmas, dar tiktų Silicio slėnio lygio aukštų technologijų įmonė arba antrų Druskininkų variantas.”

Pasak P.Oržekausko, išgyventi miestams gali padėti tik regioninio verslo sistemos principas, tai yra savivaldos ir verslininkų bendradarbiavimas juos skatinant ir remiant, kad jie kurtų darbo vietas. Bet kad ši sistema veiktų, reikia, jog politikai į visus verslininkus žiūrėtų vienodai, nesudarydami išskirtinių sąlygų savųjų verslams.

Vizijose – paukštelių čiulbėjimas

O kokiose nerealiose ir netoliaregiškose vizijose šiandien skęsta mažesnių miestų savivaldybės, atskleidžia plėtros strategijos. „Daug jų parengta „copy paste” principu. Net jei jose įrašytas šūkis „Vystysime pramonę”, nėra jokios analizės, kokių regione esama darbuotojų, kokios jie kvalifikacijos, o gal juos reikia paskatinti kurti savo verslą, gal reikia kokių mokymų. Juk negali visi nukopijuoti Druskininkų”, – sako R.Skyrienė, pabrėždama, kad regionas turi objektyviai vertinti savo galimybes ir ieškoti savo unikalumo.

P.Oržekauskas pritaria: „Apie verslumą skatinančias, verslo plėtrai palankias sąlygas, investicijų skatinimą, gamybos plėtojimą strateginiuose planuose pradedama kalbėti tik tarp trečios eilės prioritetų. Prioritetai skiriami tikrai ne toms sritims, kurios gali pakelti regionų ekonominį lygį. Beje, taip yra ne tik daugumos regionų, bet ir visos Lietuvos mastu, pavyzdžiui, 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programoje.”

P.Oržekauskas negali atsistebėti, ir kuo remdamosi savivaldybės grindžia savo strategijas. Pavyzdžiui, minėta Raseinių regiono strategija buvo kuriama labiausiai atsižvelgiant į moksleivių nuomonę: iš 1759 apklaustųjų 1505 – moksleiviai. Gal todėl ir vizija tokia poetiška – piligrimų centras, miela vieta gyventi, patraukli svečiuotis. Tačiau kur žmonėms užsidirbti tam jaukiam gyvenimui?

Kita vertus, ir solidesnėse apklausose, pavyzdžiui, prieš porą metų Vidaus reikalų ministerijos surengtoje savivaldybių apklausoje, prioritetai vardijami tokia seka: pirma, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra, antra, bendrojo lavinimo mokyklų modernizavimas, trečia, ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo infrastruktūros kūrimas ir plėtra ir t.t.

Lietuvos kaimo gyventojai atranda naują verslo nišą ir kuria teminius kaimus, pavyzdžiui, Paukščių, Lieptų, Pelėdų, Prieskonių, Muilo, kuriuose siūlomos edukacinės programos, ragaujama vietos valgių, supažindinama su krašto tradicijomis ar amatais.

Kėdainių rajone įsikūręs Pelėdnagių miestelis Pelėdų teminiu kaimu tapo vos prieš mėnesį, tačiau norinčiųjų papramogauti ūkaujant pelėdoms netrūksta kone kiekvieną savaitgalį. Svečiams čia atskleidžiamos įdomybės apie pelėdų gyvenimą, mokoma susirišti apyrankę ar pelėdą naudojant daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo siūlų rišimo techniką. Taip pat gaminami paveikslai iš pelėdų plunksnų, vyksta šaudymo iš lanko varžybos. Paskui galima paragauti lauže arba židinyje kepto „Pelėdos kiaušinio“ – lašinukais įdarytos bulvės, morkų pyrago ar gilių kavos, apžiūrėti pelėdų muziejų, o vasarą bus organizuojami dar ir naktiniai žygiai bei stebimos pelėdos.
Vasaros pabaigoje į pirmąsias ekskursijas pakvietė ir kitas teminis kaimas – Lieptų. Apie dešimt Antalieptės (Zarasų r.) kaimo žmonių organizuoja žygius Gražutės regioniniame parke įrengtu Šavašos pažintiniu taku. Teatralizuotoje edukacinėje programoje žaidžiant žaidimus ir atliekant įvairias užduotis supažindinama su senuoju lietuvių tikėjimu, dievais, deivėmis ir mitologinėmis būtybėmis. Perėjus užrištomis akimis miestelio viduryje kabančiu lieptu virš Šventosios upės patenkama į XIII amžių, kuriame pasitinka įvairiomis mitologinėmis būtybėmis (medžioriumi, krūminiu, vėlinu, mildauninke ir kitais) persirengę personažai. Svečiai ne tik klausosi įdomių pasakojimų, bet ir turi gelbėti mitologines būtybes, patys susirasti tunelį, kad galėtų tęsti kelionę, pamato, kaip buvo garbinami senovės lietuvių dievai.
Šiais metais Zarasų rajone pradėjo veikti dar du teminiai kaimai – Paukščių ir Senolių. O kituose kaimuose į bendrą veiklą po dešimt ar daugiau žmonių yra įsitraukę ne vienus metus. Štai Nociūnuose (Kėdainių r.) penkiolika moterų gamina muilą, kurio daugiau kaip dešimt kilogramų jau užsisakė vienas viešbučių tinklas. Juodkaimių kaimo (Kėdainių r.) moterys pusę hektaro yra užsodinusios įvairiais prieskoniniais augalais, kuriuos sudžiovinusios ir susmulkinusios pardavinėja mugėse.
Dargužiuose (Varėnos r.) veikiantiems „Sūrininkų namams“ iš avių ir karvių pieno sūrius taip pat gamina nemažai kaimo moterų. O Šlyninkos vandens malūne, kuriame supažindinama su grūdų malimo procesu, kepama duona, pasakojamos istorijos apie malūną, dirba didžioji dalis kaimo bendruomenės.

Hobitų, Gandrų, Aguonų kaimai

Buvęs Varėnos turizmo ir informacijos centro direktorius Algirdas Juškevičius, aplankęs ne vieną Lenkijos teminį kaimą, taip pat išstudijavęs kitų šalių patirtį, neabejoja, kad teminių kaimų idėją mūsų šalyje galima sėkmingai plėtoti ir pasiekti efektyvių rezultatų. Mat į teminį kaimą atvykstantys turistai atgaivina vietovę, kaimo gyventojai gali save realizuoti ir užsidirbti.
Tai patvirtina ne vieno Lenkijos ar Australijos ūkininko pavyzdys. A.Juškevičiaus žodžiais, Lenkijoje įsikūrusių Gluosnių labirinto kaimo šeimininkai, siūlydami turistams įvairių pramogų, gauna kelis kartus daugiau pajamų, nei augindami galvijus. „Jie senų gamyklų patalpose iš vytelių ir gluosnių yra nupynę labirintus, kuriuose reikia, pavyzdžiui, surinkti raides, o paskui sudėti žodį. Užduotys būna susietos su pasakomis, filmais. Čia vyksta festivaliai, menininkų plenerai“, – pasakoja A.Juškevičius.
Kitame, populiariausiame Lenkijoje, Hobitų teminiame kaime turistai žaidžia J.R.R.Tolkieno sukurtus personažus. Juos užpuola troliai, elfai, kalvėje reikia nusikaldinti žiedelį ir pan. Įdomu tai, kad kaimo pardavėjas vaidina Golumą, mokyklos ūkvedys – trolį, o viena ūkininkė – elfų princesę. Taip kaime buvo sukurta daugiau kaip dvidešimt naujų darbo vietų.
Kitas unikalus Lenkijos kaimas – Gandrų, kuriame yra apie šešiasdešimt gandralizdžių. Kaime apsigyvenę turistai pro žiūronus stebi, kaip gandrai krauna lizdus, moko skraidyti savo jauniklius.
Išskirtinis ir Austrijoje įkurtas Aguonų kaimas. Čia turistai virš raudonuojančių laukų skraidinami sraigtasparniais, iš aguonų galvučių kuriami floristikos darbai ir net gaminama kosmetika. Svečiai ragauja penkiolikos rūšių patiekalų, pagamintų iš aguonų, gali apsistoti viešbutyje, kurio interjere taip pat vyrauja aguonos.
Žemės ūkio rūmų vicepirmininko Broniaus Markausko žiniomis, Ispanijoje yra kaimų, kuriuose didesnė dalis bendruomenės kartu augina gėles, rengia parodas, festivalius. O viename Airijos miestelyje net pastatytas hipodromas, kuriame rengiamos žirgų lenktynės, ir daugelis vietos gyventojų teikia įvairias su žirgais susijusias paslaugas bei pramogas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dėl silpstančio verslo regionuose, ypač orientuoto į vidaus rinką, Lietuvoje ėmė daugėti bankrotų. Dar labiau ši situacija paaštrės netrukus padidinus minimalų darbo užmokestį.

Užpalių miestelio seniūnas Eugenijus Keraminas jau keletą metų stebi, kaip traukiasi miestelio aptarnavimo sfera: užsidarė knygynas, mezgykla, kirpykla, maisto parduotuvėlės aplinkiniuose kaimuose, o pernai – jau ir vaistinė. Tad prireikus apsipirkti, nusifotografuoti ar pasitaisyti televizorių užpališkiams tenka 22 kilometrus važiuoti iki Utenos. „Nebėra tokios paklausos, kuri padėtų išsilaikyti vietos verslams. Užpaliuose gyveno daugiau nei 4 tūkst. gyventojų, o dabar nebėra ir dviejų tūkstančių“, – neišvengiamybę, kad vietinių žmonių gyvenimo kokybė prastės, suvokia E.Keraminas.
Maisto parduotuvėlės, knygynai, vaistinės, prekybos ir paslaugų įmonėlės tarsi dūmas nyksta ir kituose rajonuose. Kuo toliau, tuo labiau ryškėja tendencija, kad provincijoje lieka tik pačios pagrindinės paslaugos. Pavyzdžiui, įmonių riziką vertinančios bendrovės „Creditreform Lietuva“ atliktas tyrimas atskleidė, kad penkiuose šalies didmiesčiuose registruota 74 proc. visų Lietuvos drabužių ir avalynės prekybos įmonių, 65 proc. specializuotos maisto prekybos, 62 proc. laisvalaikio prekių parduotuvių, daugiau nei pusė statybos ir buities bei laisvalaikio prekių parduotuvių.
O į kai kuriuos miestelius užklydęs prašalaitis šiandien jau sunkiai ras ir kur pavalgyti. Štai Linkuvos gyventojas Virgilijus Tamulionis apgailestauja, kad neseniai miestelyje įsikūrusi kavinukė nesulaukdavo tiek klientų, jog galėtų veikti kiekvieną dieną.
Prastėjančią verslo padėtį regionuose aiškiai rodo skaičiai: Registrų centro duomenimis, šiemet Lietuvoje per 11 mėnesių padaugėjo bankrotų – nuo 1200 pernai iki 1244 šiemet.  Tačiau „Creditreform Lietuva“ atliktas tyrimas atskleidė, kad šį padidėjimą labiausiai lėmė išaugęs bankrotų skaičius regionuose. Penkiuose didmiesčiuose šiemet per 11 mėn. užfiksuota 824 bankrotai – 33 proc. mažiau nei pernai, o regionuose – 420 bankrotų, arba 22 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Lapkritį pastebimai pagausėjo bankrotų į vidaus rinką orientuotose statybos ir prekybos (ypač statybinių medžiagų mažmeninės ir didmeninės prekybos) šakose.
Dėl masinės emigracijos iš provincijos, taip pat dėl gyventojų senėjimo, didelio nedarbo lygio bei didėjančios minimalios darbo algos ši tendencija tik ryškės, o smulkiajam verslui, ypač orientuotam į vidaus vartojimą, regionuose išgyventi bus vis sudėtingiau. Nepadės nei dalijami ES pinigai verslo pradžiai provincijoje, nei regionuose kuriamos laisvosios ekonominės zonos, nei į atokias gyvenvietes vedami kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžiai. Juk už ES pinigus kuriama infrastruktūra, kurią kažkokiu būdu vėliau reikės išlaikyti patiems, nepanaikins fakto, kad potencialių klientų kasmet mažės.
Dėl šios priežasties naujų verslų judėjimas regione labai menkas. “Swedbank” ekspertai suskaičiavo, kad per pastaruosius dvejus metus pusė Lietuvoje įkurto verslo buvo įregistruota Vilniuje, 16,5 proc. – Kaune, 10 proc. – Klaipėdoje. Vadinasi, daugiau nei 70 proc. naujų verslininkų susitelkia trijuose pagrindiniuose šalies miestuose, o ateityje šis procentas bus dar didesnis.
„Tai tiesioginės regioninės politikos nebuvimo, rinkos koncentracijos, taip pat gyventojų senėjimo ir emigracijos padarinys. Vietiniams gyventojams besitraukianti infrastruktūra reiškia ne tik darbo praradimą, bet ir blogėjančią gyvenimo kokybę“, – komentuoja „Creditreform Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa.
„Skurdžiausi rajonai patiria dvejopą žmonių migraciją – kai šie išvyksta į užsienį arba kai išvyksta į miestus ar gyvybingesnius rajonus, todėl natūralu, kad aptarnavimo sfera provincijoje traukiasi. Ji regionuose tampa nepakankamai reikalinga, kad išsilaikytų“, – priduria Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas Arturas Mackevičius.

Miesto įvaizdis yra daugiamatis paveikslas, susidedantis iš daug skirtingų detalių, tačiau neatsiejamas nuo kasdien čia gyvenančių, į darbus skubančių, iš mokyklos sugrįžtančių, parke besiilsinčių žmonių. Koks objektas ar emocija atsiranda sąmonėje pagalvojus apie miestą – tai ir įtakoja apsisprendimą likti jame gyventi, dirbti, atostogauti ar dažniau aplankyti.

Kaip aiškina, viešbučio „Europa Royale Marijampole“ direktorė Agnė Tamkvaitytė, Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagalba Marijampolės miestas gražėja labai sparčiai, tačiau vis dar neturi aiškaus veido. „Šiandien nėra tikslinga vykdyti atskirtų objektų marketingą. Suformuoti miesto veidui reikalingas vietos marketingas – miesto įvaizdžio formavimas atradus jį reprezentuojančius simbolius ir nuolatinis jų viešinimas“, – sako keturių žvaigždučių viešbučio direktorė.

„Pirmiausia turi būti skėtis – pagrindinė žinutė, mintis, emocija apie miestą, kuri turi traukti, o po tik po skėčiu randama visa infrastuktūra – viešbučiai, restoranai, skulptūros, parkai, maršrutai, įžymės“, – vertina ji.

Atliekamuose tyrimuose Marijampolė dažniausiai siejama ne su konkrečiais regione esančiais objektais, bet su čia gyvenančių žmonių tarme. „Skirtingi objektai, esantys mieste, turi dirbti vieningai t.y. traukti žmones į miestą. Organizuojame forumus, kuriuose diskutuoja iškiliausi Lietuvos intelektualai, gražiname miesto erdves, remiame sporto, švietimo, kultūros renginius, didiname užimtumą jaunimui, tačiau tai turi vykti intensyviau visos savivaldybės mastu“, – mintimis dalinasi A. Tamkvaitytė.

Mieste yra unikalus  sporto kompleksas Lietuvoje. „Futbolo aikštynas yra vienintelis toks Baltijos šalyse, kuris turi geriausią vidaus ir išorės treniruočių bazę futbolui, taip pat juo galėtų naudotis ir kitos sporto šakoms, todėl leidybos įmonės savininko Arūno Reinikio išsakyta Marijampolės, kaip futbolo sostinės mintis yra patraukli, kurią būtina dažniau priminti viešojoje erdvėje“,  – dar vieną miesto veido idėją aptaria „Europa Royale Marijampole“ direktorė.

Sūduvos sostine vadinama Marijampolė, turtinga tuo, kad čia įsikūrusi stambi pramonė: „Arvi“, „Mantinga“, „Stevila“ „CIE LT Forge“ – šios įmonės kuria darbo vietas ir didžia dalimi prisideda prie regiono ekonomikos plėtros. „Marijampolė auga ant pramonės pamatų, čia esančios įmonės žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Verta priminti apie mieste esančias kvalifikuotas darbo vietas ir vystomas technologijas, ir gal pavadinti pramonės miestu“, – vertina ji.

Marijampolėje vasaros laikotarpis pavadintas „Paminklų bumu“. Dar iki tol mieste pastatyti paminklai kalbai ir tautai, Vytautui Didžiajam, kunigaikščiui Vyteniui, cukriniam runkeliui, o šiais metais ARVI įmonių grupė atidengė suolelį V. Urmanavičiūtei – Urmanai,  mieste pastatytas akmuo Vytautui Kernagiui, paminklinis akmuo kunigui Juozui Montvilai, kačių skulptūrėlės P.Butlerienės kiemelyje. „Kodėl Marijampolė negalėtų vadintis ir skulptūrų miestu?“, – šypteli ji.

Kaip apibendrina Agnė Tamkvaitytė, Marijampolėje jau seniai yra parodyti daugiau, nei Lietuva žino. Mieste netrūksta lankytinų objektų, o žinutės apie jas. Viena efektyviausių, nors ir sunkiausiai valdoma, komunikacijos priemonė „iš lūpų į lupas“, todėl ir patys miestiečiai gali prisidėti prie miesto populiarinimo ir teigiamos žinutės siuntimo visam pasauliui.

Daugiausiai darbuotojų regionuose įdarbinę verslininkai tvirtina, kad mažesnių miestų ir rajonų darbuotojai lojalesni ir mažiau išpuikę nei didmiesčiuose.

“Veido” tyrimas rodo, kad daugiausiai darbuotojų Lietuvos periferijoje įdarbina maisto pramonės įmonės – pieno, mėsos, žuvų perdirbėjai išsibarstę po įvairiausius šalies kampelius nuo Utenos iki Marijampolės ar Plungės. Didžiausių regiono darbdavių dvidešimtuke maisto pramonės atstovų yra aštuoni, tačiau pirmoje vietoje įsitaiso ne jie, o naftos perdirbimo gamykla ir didžiausia Lietuvos įmonė “Orlen Lietuva”, įsikūrusi Mažeikių rajone.
“Orlen Lietuva” darbuotojų skaičius jau senokai nedidėja, o štai antrą vietą užimanti vienkartines kvėpavimo sistemas Pabradėje gaminanti įmonė “Intersurgical” kasmet sparčiai plečiasi. 1450 darbuotojų turinti bendrovė vien per pirmąjį šių metų ketvirtį jau įdarbino šimtą naujų darbuotojų, o jos gamyba ir pardavimas, palyginti su tuo pat metu pernai, šoktelėjo 15 proc. Ši įmonė įdarbinusi ne tik Pabradės, bet ir aplinkinių miestelių gyventojus – Švenčionių, Švenčionėlių, Molėtų ir kt. “Ateityje priimsime dar daugiau darbuotojų, bet aukštesnės kvalifikacijos, tokių kaip pramonės inžinieriai”, – planais dalijosi įmonės “Intersurgical” direktorius Sigitas Žvirblis.
Alytaus krašto verslininkų asociacijos vadovė Aldona Dalia Matukienė įsitikinusi, kad didžiųjų darbdavių didmiesčiuose ir periferijoje proporcija itin netinkama, o atskirtis tarp didmiesčių ir regionų šiuo metu yra didžiulė. Tad regionuose dirbančių gamyklų nauda kur kas didesnė, nei galima matyti iš pirmo žvilgsnio – jos ne tik mažina atskirtį, bet ir yra sukūrusios didžiulį nematomų darbo vietų tinklą: superka produkciją iš ūkininkų, pateikia užsakymų vietinėms gamykloms, transporto, paslaugų bendrovėms.
Pavyzdžiui, “Intersurgical” iš vietinių gamintojų užsisako pakuočių, gamybai reikalingų dalių, o transportininkams per metus pateikia užsakymų už daugiau nei 10 mln. Lt. Pasirodo, iš viso Lietuvoje “Intersurgical” turi apie šimtą skirtingų tiekėjų.
Didumai žmonių užsidirbti galimybę suteikia ir Panevėžio rajone krakmolą gaminanti įmonė “Amilina”, kurioje dirba 330 darbuotojų, o šiuo metu samdoma dar apie 40–50. Jos generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas skaičiuoja: įmonė iš 3 tūkst. ūkininkų superka ir perdirba 240 tūkst. t kviečių, o po trejų metų planuoja didinti perdirbimą iki 480 tūkst. t.
“Taip pat per metus išvežame 240 tūkst. t produkcijos, o tai yra 10 tūkst. reisų Lietuvos transporto sektoriui. Jei laikytume, kad vienas reisas yra trijų keturių dienų vieno vairuotojo darbas, galima sakyti, jog dar apie 150 žmonių mums dirba transporto kompanijose. Be to, mūsų vykdomuose projektuose nuolat dirba vidutiniškai apie 50 žmonių iš statybos ir montavimo kompanijų, o startuojant naujiems projektams jų skaičius didės iki 150″, – prognozuoja M.Gedvilas.
Didelį darbo vietų tinklą aplink save sukūrusios ir maisto pramonės įmonės. “Biovelos grupės” vadovas Virginijus Kantauskas tvirtina, kad visoje grupėje, kuriai priklauso “Biovela”, “Utenos mėsa”, logistikos bendrovės ir kiaulių kompleksai, dirba per 1400 darbuotojų. Visi šie žmonės įdarbinti Utenoje ir Vilniaus rajone, o dar 15 tūkst. ūkininkų užsidirba grupės įmonėms parduodami galvijus, kurių per metus grupė superka per 40 tūkst.
“Pradėjome nuo 15–20 žmonių kolektyvo, dirbome, plėtėmės, taip ir atsirado naujų darbo vietų. Kūrėmės regione, nes maisto pramonė turi būti arčiau kaimo, arčiau žemės ūkio”, – kodėl verslą vystė regione, aiškina V.Kantauskas.
560 žmonių įdarbinęs vienas didžiausių darbdavių regione “Marijampolės pieno konservai” pieną superka iš 4 tūkst. ūkininkų visoje Lietuvoje, tačiau įmonės direktorė Aldona Kvedarienė tvirtina, kad įmonės gaminama produkcija darbo vietų leidžia susikurti ir smulkiesiems vietos verslininkams. “Individualios nedidelės parduotuvės, turgaus prekeiviai gyvena perparduodami mūsų produkciją”, – teigia A.Kvedarienė.
Pasak vadovės, įmonės periferijoje labai svarbios, nes jei visas verslas telksis didmiesčiuose, o regionai negaudami mokesčių merdės, iš jų išvažiuos jaunimas ir čia nebeliks nei mokyklų, nei darželių. Beje, per pastarąjį dešimtmetį tendencijos ir juda šia kryptimi. Gyventojų surašymo duomenys atskleidė, kad per dešimtmetį Lietuvoje labiausiai susitraukė periferiniai miestai: Biržų, Akmenės, Kelmės, Jurbarko, Pagėgių, Ignalinos rajonuose, Visagino mieste gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei penktadaliu.

Regionuose darbuotojai lojalesni

Regionuose šimtus ar net tūkstančius darbo vietų sukūrę darbdaviai įžvelgia ir privalumų dirbant mažesniuose miestuose. M.Gedvilas mano, kad regionuose žmonės neišpaikinti ir rodo didžiulį norą dirbti. “Rajonuose pragyvenimo išlaidos mažesnės, todėl jei pasiūlai atlygį, kuris šiek tiek didesnis, nei tame regione įprasta, bet mažesnis nei didmiesčiuose, tai ir įmonei gerai, ir žmogus patenkintas. Be to, regione biurokratijos tikrai mažiau ir santykiai žmoniškesni. Tikriausiai matyčiau daugiau trūkumų nei privalumų, jei gamykla būtų Vilniuje arba Kaune”, – pabrėžia M.Gedvilas.
Apie didesnį mažų miestelių gyventojų lojalumą savo darbdaviui, mažesnę darbuotojų kaitą kalba ir “Intersurgical” vadovas S.Žvirblis. Būtent dėl to įmonė yra įdarbinusi daugiau aplinkinių regionų gyventojų negu vilniečių. Darbuotojams iš aplinkinių rajonų ir sostinės vežioti per metus “Intersurgical” išleidžia apie milijoną litų. Tačiau pagrindinis jos tikslas – įdarbinti kuo daugiau pabradiškių.
“Įmonei dirbant visą parą vienas svarbiausių veiksnių – turėti kuo daugiau vietinių darbuotojų. Didžioji dalis jų iš pradžių net įgūdžių neturėjo, bet dabar įmonėje atlieka svarbius darbus – kalbu apie kvalifikuotą darbo jėgą. Vienas mūsų tikslų yra įdarbinti kuo daugiau vietinio jaunimo. Dar taip nėra buvę, kad nepriimtume į darbą jaunuolio, jei jis prašosi. Gal tik būna, jog skirtingai įsivaizduojame jo veiklą: juk pradėti įmonėje dirbti iškart vadovu yra sudėtinga”, – šypsosi S.Žvirblis.
O štai A.D.Matukienė šiame reiškinyje įžvelgia naudos ir darbuotojams – periferijoje mažesnė konkurencija, tad geriems specialistams lengviau kilti karjeros laiptais.
Žinoma, regionuose gerų kvalifikuotų darbuotojų, ypač retesnių specialybių, trūkumas dar aktualesnis negu didmiesčiuose. Todėl darbuotojai neretai patys apmoko darbuotojus ar perspektyvius specialistus išsiunčia studijuoti  į didesnius miestus. V.Kantauskas pasakojo, jog “Bioveloje” ir “Utenos mėsoje” dirbama net šeimomis, tad įmonės vadovai stengiasi pasiekti, kad tėvai rekomenduotų savo vaikams eiti dirbti į aptariamas įmones.
Labai siauros specializacijos darbuotojus gamyklos taip pat bando prisikviesti pasiūlydamos lengvatų, pavyzdžiui, apmoka transporto išlaidas, jei žmogus važinėja iš kito miesto, nuomoja jam butą. V.Kantauskas tvirtino, kad kartais pati įmonė paklausiems specialistams suteikia paskolą butui įsigyti.
Be kvalifikuotų darbuotojų trūkumo, A.D.Matukienė įžvelgia dar vieną svarbią priežastį, kodėl didelės įmonės rečiau steigiamos regionuose – nepatogus susisiekimas.
“Energijos ištekliai visuose miestuose bemaž vienodi, bet atsivežti žaliavas, medžiagas ar išvežti produkciją, pavyzdžiui, iš Naujosios Akmenės, kainuoja daug daugiau nei iš Klaipėdos, Vilniaus ar Kauno. Mes nukirtome transporto arterijas. Norėdami iš Alytaus pagamintą produkciją geležinkeliu nuvežti į Marijampolę, turime nuvažiuoti iki Kauno ir tik tada į Marijampolę, nors tiesiai – tris kartus trumpesnis kelias”, – nepatogumus vardija A.D.Matukienė.
Pasak jos, susidaro užburtas ratas – jei pramonė nevystoma mažesniuose miestuose, į juos neateina kvalifikuota darbo jėga, kuri gali pakelti darbo našumą, o jei darbo našumas mažas, įmonė negali mokėti didesnių atlyginimų.

Periferijose svarbios įdomaus laisvalaikio galimybės

A.D.Matukienės nuomone, didelių įmonių kūrimąsi regionuose paskatinti gali padėti Laisvosios ekonominės zonos. Šiemet pradėtos kurti penkios jų: Akmenėje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Panevėžyje ir Šiauliuose.
Kita vertus, vien užtikrinta darbo vieta regionų nepadės atgaivinti – šiam tikslui pasiekti reikia imtis kompleksinių priemonių. S.Žvirblis tvirtina, jog jų įmonė seniai rado atsakymą į klausimą, kaip pasiekti, kad jaunimas nešivyktų – tam riekia sukurti pramogų ir aktyvaus laisvalaikio praleidimo infrastruktūrą. Dėmesio tam S.Žvirblis pasigenda tiek iš vietinės, tiek iš centrinės valdžios.
“Intersurgical” savo lėšomis parengė projektus renovuoti Pabradės stadioną, sutvarkyti aplinką, kaimo turizmo objektus, parką, bet negavus finansavimo dokumentai nugulė savivaldybės stalčiuose. “Turėdami 1,5 tūkst. darbuotojų, esame nepatenkinti socialine infrastruktūra, kuri miestelyje po tarybinių laikų nebuvo vystoma. Jei žmonės turėtų geras gyvenimo sąlygas, negalvotų apie važiavimą į užsienį”, – įsitikinęs S.Žvirblis.

Didžiausi darbdaviai regionuose
Įmonė    Darbuotojų skaičius
1. “Orlen Lietuva”    1878
2. “Intersurgical”    1450
3. “Žemaitijos pienas”    1268
4. “Achema”    1155
5. “Rokiškio sūris”    1032
6. “Plungės kooperatinė prekyba”    1088
7. “Lifosa”    973
8. “Kaišiadorių paukštynas”    835
9. “Šilutės baldai”    772
10. “Boen Lietuva”    758
11. “Mantinga”    747
12. “Utenos trikotažas”    705
13. “Umega”    675
14. “Snaigė”    655
15. “Visatex”    645
16. “Vlantana”    645
17. “Utenos mėsa”    625
18. “Marijampolės pieno konservai”    589
19. “Akmenės cementas”    564
20. “Nematekas”    561

Šaltinis: “Sodra”
Pastaba: Neįtrauktos Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų įmonės

Per trejus metus regionų socialiniams ir ekonominiams skirtumams mažinti Vyriausybė numato skirti dar 1 mlrd. litų. Beveik visos lėšos bus skirtos iš Europos Sąjungos (ES) paramos fondų.

Pagrindinis investicijų į regioninius centrus, problemines teritorijas bei mažus miestelius tikslas – pasiekti, kad 2013 metais nė vienoje Lietuvos apskrityje vidutinis bruto darbo užmokestis nebūtų mažesnis kaip 80 proc. šalies vidurkio, o nedarbas šalies vidurkį viršytų ne daugiau nei trečdaliu, pranešė Ministro pirmininko tarnybos Spaudos tarnyba.

Numatoma, kad iki 2013 metų 15-oje miestų, esančių probleminėse teritorijose, bus kompleksiškai sutvarkyta viešoji infrastruktūra, atnaujinti 200 daugiabučių namų, beveik dešimtadaliu sumažės socialinio būsto laukiančių šeimų skaičius.

Numatyta baigti kompleksiškai sutvarkyti viešąją infrastruktūrą ir aplinką ir šimte kaimų bei mažų miestelių.

Tokią Vidaus reikalų ministerijos parengtą regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo 2011-2013 metų programą pirmadienį patvirtino Vyriausybė.

Projekte teigiama, kad programa skirta visų Lietuvos regionų plėtrai skatinti, o daugiausia – Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių, Utenos, Mažeikių ir Visagino miestų.

Jame taip pat rašoma, kad panaudojant lėšas bus siekiama mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų ir pačiose regionuose, didinti teritorinę socialinę sanglaudą.

2007-2010 metais buvo įgyvendinta daugiau nei tūkstantis projektų, kurių vertė – beveik 1,3 mlrd. litų.

"Veido" archyvas

Lietuvoje šimtai kaimų jau išmirę ir juos primins tik pavadinimai

Per metus kaime gimusius kūdikius jau galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Viena po kitos uždaromos mokyklos. Daugėja kaimų, kuriuose nelikę nė vieno gyventojo. Ar atlaikę karus ir okupacijos laikus jie įveiks šį laikmetį?

Kad pamatytume, kuo kaime gyvenama, būtina ten nuvykti. Beje, važiuodama prisiminiau vieno ūkininko pasakytą mintį, kad kaimas – nesunaikinamas, nes nėra valdžios, kuriai tai pavyktų.

Kaimą okupuos miestiečiai

Ukmergės rajone Šešuolių miestelyje gyvenantys ūkininkai Stasė ir Pranas Baltakiai tikina, kad kaime darbas darbą veja. Tą šeštadienio popietę šeimos galva su sūnumi Ramūnu remontavo techniką, o žmona su anūkais sukosi po namus. “Kas laukia kaimo? Miestas suvažiuos. Jau dabar kiek sodybų vilniečiai nusipirkę. Vieni vasaras leidžia, kiti ramios senatvės ieško. Yra ir tokių, kurie savo įmones mieste turi, o patys kaime gyvena. O tie, kurie dirbo žemę, ją ir toliau dirbs, kol numirs. Štai mes visa šeima ūkininkaujame – dirbame kartu su vaikais. Pradėjome nuo aštuonių hektarų, o dabar su nuomojama žeme turime 150 ha ekologinį ūkį, – pasakoja ponas Pranas. – Juk kai kolūkiai sugriuvo, reikėjo ko nors imtis. Be to, abu žemės ūkio mokslus esame baigę. O dar žmona, kaip ir jos tėvai, labai mėgo žemę, tai ir pradėjome – viena karvė, paskui dvi, trys, keturios, o dabar melžiame 60. Nors dirbti kaime sunku, bet kai įpranti, atrodo, kad nieko geresnio ir nėra”.

Darbo dieną ūkininkai pradeda nuo pusės keturių ryto, o baigia dešimtą vakaro. Triūsia be išeiginių ir atostogų. Neslepia, kad kartais kildavo noras viską mesti, bet, pasak pono Prano, žemė neleidžia – turi ją dirbti. Baltakiai gali džiaugtis: sūnus ir dukra į miestus neišvažiavo ir darbas užsienyje jų nesuviliojo. O kai darbų naštą šeimoje vieni su kitais dalijasi, ne tokia ji ir sunki.

Pasak Baltakių, ne toks blogas tas gyvenimas kaime: miestas ranka pasiekiamas, savas namas ir kiemas, o darbo – tik spėk suktis.

Kaime blogai gyvena tik tinginiai

Šešiolika metų Ukmergės rajono Šešuolių seniūnu dirbantis Jonas Dikčius tikina, kad ir sunkesnių laikų kaimas yra matęs. “Daug kas jame pasikeitė. Turime daug darbščių ūkininkų. Žmonės pamėgo tvarką, namai skęsta gėlėse. Manau, dabar kaime blogai gyvena tik tinginiai”, – įsitikinęs seniūnas.

Seniūnijoje šiuo metu gyvena daugiau kaip 1100 gyventojų. Deja, jų kasmet mažėja. Štai šiemet gimė vos vienas kūdikis, o anapus palydėta 15 žmonių. Pradinę mokyklą Liaušiuose teko uždaryti. Joje dabar veikia biblioteka. Už kelių kilometrų esančioje Šešuolių pagrindinėje mokykloje, kurios gali pavydėti ir miestai, šiuo metu mokosi 40 mokinių.

Seniūnijoje yra vienuolika įmonių, daugiausia medžio apdirbimo. Jose dirba apie 250 žmonių. Sėkmingai veikia anglų kapitalo baldų gamybos įmonė, neseniai pradėjusi gaminti ir stogo čerpes. Nuo nedarbo gelbsti ir viešieji darbai.

Juose dabar dirba devyniolika žmonių. Bet žmonės ieško, kur moka daugiau. Todėl trys šeimos jau išvyko uždarbiauti į užsienį, laikinai svetur uždarbiauja dar 27 gyventojai. Vis dėlto seniūnas viliasi, kad kaimas dar sulauks geresnių laikų. “Juk gyvenimo lygis čia ne prastesnis nei mieste, o gyventi savo name daug geriau nei daugiabutyje”, – mano J.Dikčius.

Užsiminus, kad važiuojant per miestelius akis bado jau nuo ryto “pavargę” vyrai, seniūnas pašmaikštauja, kad tokie jau tie pijokai – visiems visą dieną tik ir rodosi. “Tokiems visur sunku. Būna, ateina, prašo viešųjų darbų, bet vos gauna pinigą – ir visi darbai jiems nusispjaut. Deja, ta šelpimo politika kai kuriuos žmones dar labiau gramzdina, – sako seniūnas. – Štai gauname nemažai maisto produktų, jų norinčiųjų – daugybė, bet įpratę taip gyventi atpranta dirbti”.

Ar bus kam kaimuose gyventi

Keliaukime toliau. Radviliškio rajono Šaukoto seniūnas Albinas Augustis, rodydamas miestelio herbą su pempe ir septyniomis spanguolėmis, sako, kad tos uogos simbolizuoja šiose apylinkėse buvusius septynis dvarus. Deja, iki šių dienų išlikęs tik vienas, kitus “sulesė” laikas. Gal toks pats likimas laukia ne tik daugelio kaimų, bet ir ne vieno miestelio? Nors seniūnas nestokoja optimizmo, žiūrėdamas į gyventojų statistiką atsidūsta: “Per ketverius metus jų sumažėjo 139 žmonėmis, o gimė vos ne perpus mažiau nei mirė. Tik šiemet padėtis stabilizavosi – mirė devyni, o gimė aštuoni”. Ateitis? Nors miestelyje veikia pagrindinė mokykla, kurioje galėtų mokytis 250 moksleivių, šiuo metu joje mokosi tik apie šimtą vaikų. Seniūnijoje jau neliko ir nė vienos pradinės mokyklos.

Kas liks iš kaimo, pasak seniūno, priklausys nuo valstybės politikos: “Jeigu bus sudarytos sąlygos, bus ir kas gyvena. Juk lietuviai sėslūs ir savo namų be priežasties nepalieka. Dirbti į užsienį iš seniūnijos yra išvykę apie trisdešimt jaunų žmonių. Žinau, kad ne vienas norėtų grįžti”, – tikina jis.

Grįš ar negrįš? Kaip tvirtina emigracijos procesus tyrinėjantys psichologai, po trejų gyvenimo užsienyje metų mintį apie grįžimą puoselėja per 70 proc. emigrantų, o po penkerių jų sumažėja vos ne dvigubai. Po dešimties gyvenimo svetur metų tokių lieka vos 20 proc.

Nors Šaukotas toli nuo didelių miestų, seniūnas džiaugiasi, kad atsiranda norinčių čia įsikurti: “Vaizdingose apylinkėse sodybos nuperkamos kaipmat. O štai neseniai atvažiavo iš Panevėžio jauna šeima, auginanti keturis vaikus. Šeimos galva dirba tolimųjų reisų vairuotojų. Jiems čia patiko. Suradom namą, kurį išsinuomojo trejiems metams. Miestelyje gyvena ir du užsieniečiai, kuriuos iš Vakarų Europos čia atvežė mūsų moterys. Vienas išsinuomojęs žemės ūkininkauja, o kitas gražiai tvarkosi sodyboje. Regis, abu čia prigijo”.

Čia buvo kaimas, čia jo nėra

Toje pačioje seniūnijoje Daužnagių kaime gyvenantis ūkininkas Alfonsas Bliznikas, paklaustas, kas laukia kaimo, tik mosteli ranka tuščių namų link. Pasak jo, vieni kaimai jau išmirė, o kiti laukia savo eilės. Juos primins tik pavadinimai. Prieš 26-erius metus su žmona į šį kaimą jis atvažiavo iš Šiaulių – slaugyti sergančios mamos. Po šešerių metų jai mirus, keltis į miestą juodu nesiryžo.

Ūkininko nuomone, kaime gyventi daug sunkiau nei mieste: darbo daug, o naudos maža. Juolab kad orientuojamasi tik į stambius ūkininkus, o smulkiesiems ne tik išmokos mažesnės, bet net už tą patį pieną mokama perpus mažiau. Ir jokių lygių galimybių. Be jokio apgailestavimo ūkininkas sako, kad du užauginti sūnūs sekti jo pėdomis neketina – sunkus darbas ir miglotos perspektyvos kaime jų netraukia.

Toliau kelias veda į Piktonių kaimo vienkiemį. Prieš dešimtį metų Vita Jankūnaitė-Kazlauskienė, užaugusi ir dirbusi mieste, kartu su 86-erių metų mama įsikūrė ant buvusios senelių žemės. “Kodėl atvažiavau? Sako, kad protėviai šaukia. Gal ir šaukia, tik nelengvai man einasi. Bet į miestą atgal nenoriu. Vaikščioti po antrų rankų parduotuves ir turgų? Tai – ne man. O čia ko tik nedarau: auginu javus, daržoves, įveisiau avietyną, medų iš avilių kopinėju, žolę pjaunu. Džiovykloje džiovinti grūdus brangu, tai dešimt jų tonų pati kieme išdžiovinau”, – apie gyvenimą 30 ha ūkyje pasakoja moteris.

Senelių namo vietoje puikuojasi gėlynas, o ten, kur stovėjo ūkinis pastatas, Vita susirentė gyvenamąjį namą. “Vieną sieną sumūrijau iš akmenų, pati rankomis ir tinkuoju. Taip ir statau, kaip bitė korį lipdydama. Planuoju iki žiemos pasikalti lubas, įsirengti svetainę, – beria ji. – Kieme židinį susimūrijau. Kodėl viską pati darau? Pinigų neturiu, kad galėčiau kitus samdyti”.

Ir ko tik ji nemoka: reikia paveikslo – nutapys, šaukšto – išdroš, megztinio – numegs. Paklausta, kaip išmoko drožybos, gūžteli pečiais: suprask, anoks tai mokslas – imi ir droži. Paskui priduria, kad gal viskas paveldėta, nes šviesaus atminimo tėvas Vladas Jankūnas buvęs auksarankis, o mama nuostabiausiais raštais lovatieses ausdavusi. Gal būtų lengviau, jeigu koks vyras ūkyje pavaduotų? “Tai kad vyrai su manimi nespėja. Gal per greita esu? Ir lepinti jų nemoku. Pas mane kaip kariuomenėje: valgyk, ark, miegok”, – šmaikštauja ji.

Ūkininkei nė motais, kad per porą kilometrų – nė žmogaus. Svarbiausia – erdvė ir laisvė. Jos akimis, tai irgi prabanga. “Galiu dainuoti, keiktis, verkti, juoktis. Kartais už poros kilometrų gyvenanti ūkininkė paskambinusi klausia, kodėl taip kieme griaudėju. Pagriaudėju – ir palengvėja. Kad ir sunku, bet čia gyventi gera”, – sako ji. Kai yra kas veikti, nėra laiko liūdesiui.

Vis dėlto dauguma “Veido” kalbintų žmonių nusiteikę optimistiškai. Jie mano, kad ir šį laikmetį kaimai ir miesteliai įveiks. Tiesa, gyventojų juose liks mažiau, jie bus ne tokie gyvybingi, bet galbūt taip ir turi būti. Gal iš provincijos ir turi išvažiuoti visi tie, kurie čia nemato jokių perspektyvų, o likti tie, kurie sugeba patys susikurti priimtiną gyvenimo kokybę, susirasti darbo, tie, kurie myli žemę ir kuriems gyvenimas kaime priimtinesnis nei mieste. Svarbiausia, kad tokių žmonių būtų, nes jei ir jų neliktų, praraja tarp miestų ir kaimų taptų dar didesnė ir išvyka iš miesto primintų kelionę į viduramžius.

Penktadienio vakarą iš sostinės ir laikinosios sostinės į visas puses nusidriekia didžiulės automobilių eilės – miestiečiai traukia į vasarnamius. Šimto kilometrų spinduliu nuo Vilniaus ir Kauno sodybos jau seniai išpirktos.

Neretai arčiau miestų esančios sodybos virsta ne tik vasarnamiais, bet ir nuolatinėmis gyvenamosiomis vietomis.

Ypač tai pasakytina apie Trakų rajoną ir jo gyventojus, kurie dirba ir mokosi Vilniuje, arba apie Kačerginę, kurios gyventojai dirba ir mokosi Kaune.

Panašios tendencijos ryškėja ir mažesniuose šalies miestuose. Pavyzdžiui, vis daugiau uteniškių gyvenimą mieste iškeičia į gyvenimą kaime ir dėl to nė kiek nesigaili. Gyventi sodyboje ant ežero kranto ir važinėti į darbą keliolika ar keliasdešimt kilometrų jiems atrodo priimtiniau, nei gyventi bute mieste.

Kita vertus, jei sodybos ėmėte dairytis tik dabar, teks gerokai nusivilti, nes gražesnėje vietoje namą su stogu galima įsigyti ne pigiau kaip už 100 tūkst. Lt. O jei sodyba sutvarkyta, teks pakloti tokią sumą, kuri prilygs buto mieste kainai.

Nekilnojamojo turto agentūros “Ober-haus” žemės sklypų eksperto Dovydo Paulausko tvirtinimu, vilniečiai dažniausiai dairosi prie vandens telkinio esančios sodybos, kuri būtų iki 70 km nuo sostinės centro,nereikalautų didelių investicijų, joje būtų galima gyventi žiemą ir kainuotų apie 200–300 tūkst. Lt. Labai svarbus veiksnys – geras kelias, mat retas miestietis ryšis keliolika kilometrų važiuoti miško vieškeliais. Beje, tokios pat sodybos 150–200 km atstumu nuo sostinės gali kainuoti net 30–50 proc. pigiau.

Pasak D.Paulausko, sodybų pasiūla, ypač aplink didžiuosius miestus nėra didelė, nes jų tiesiog nedaugėja. Vis dėlto miestiečiai ypač vasaromis tuntais keliasi į užmiestį.

Draugauja su kaimiečiais

Karaviškių kaimas Varėnos rajone stūkso šalia pasienio su Baltarusija. Jei nosies tiesumu trauksi per daržą – paėjęs puskilometrį įsirėši į valstybės sieną. Dabar ją saugo tvoros ir dryžuoti pasienio stulpai, o dar prieš aštuonerius metus pagrybauti buvo galima ir šiapus, ir anapus sienos. Kaimelyje septynios sodybos, bet tik dviejose nuolat gyvena vietiniai žmonės. Į kitas vasaromis susirenka gausios miestiečių pajėgos. Ir traukia ne tik iš sostinės ar Kauno, bet yra pargrįžtančiųjų net iš Vokietijos. Vieną sodybą turi nusipirkusi olandų pensininkų pora.

Kitame Lietuvos kampe – Ignalinos rajone Palūšės seniūnijai priklauso devyni kaimai, kuriuose dabar gyvena vos 190 žmonių. Tačiau vasarą apylinkės knibždėte knibžda vasarotojų iš miesto. Pavyzdžiui, keliasdešimties namų Meironių kaime dabar žiemoja 25 gyventojai, nors prieš keturiasdešimt metų čia nuolat gyveno 77 žmonės.

Vasarą kaimas atgyja – juk atostogauti suvažiuoja miestiečiai. Šio kaimo seniūnė Irena Lukašavičienė tikina, kad į Meironis miestiečius vilioja aplinkui liūliuojantys didžiuliai ežerai ir ošiantys miškai.

Pašnekovė tikina, kad miestiečiai rado bendrą kalbą su vietiniais, net dalyvauja kaimo šventėse: prisideda prie bendro stalo ir per Sekmines padeda plukdyti karves į ežerų salas. Pernai per kaimo šventę bendruomenė juos net pakrikštijo. “Mano kaimynai penevėžiečiai, – sako seniūnaitė. – Malonūs žmonės, gražiai prižiūri sodybą ir triukšmingų vakarėlių nerengia”.

Kiti panevėžiečiai pensininkai Danutė ir Vincas Raudoniai turi sodybą netoli Svėdasų. Čia jie vasaras leidžia bemaž penkiolika metų. Vienkiemį tarp didelių laukų jie įsigijo dar dirbdami. Per tuos metus iš dešimties netoliese esančio kaimo kaimynų liko tik vieni – jie dar gana jauni žmonės, turi savo ūkį. Kiti išmirė, o jų namus paveldėjo miestuose gyvenantys vaikai. Šie į kaimą atvažiuoja gana retai, nes nuo sostinės jį skiria beveik 130 km, nuo Kauno – dar daugiau.

1,5 ha ploto sodybą Raudoniai kruopščiai prižiūri: nors čia yra išlikę senųjų šeimininkų obelų, jie pasodino ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių. Be to, turi didelį daržą ir visai žiemai prisiaugina daržovių ne tik sau, bet ir dviejų vaikų šeimoms. O prieš trejus metus šeimininkas užsiveisė penkias bičių šeimas.

“Įsigytą namą teko smarkiai remontuoti, – pasakoja ponas Vincas. – Sudėjome naujus langus, grindis, iš lauko apkalėme dailylentėmis. Iš pradžių manėme, kad visam laikui persikelsime gyventi į sodybą. Bet pagyvenę porą metų vėliau apsisprendėme žiemai grįžti į miestą”.

Vasaromis ši šeima mielai bendrauja su vietiniais ūkininkais: dienomis atsiranda bendrų darbų, pavyzdžiui, kelią pataisyti, stogą bendromis jėgomis palopyti ar pievas nušienauti, o vakarais malonu ir liežuvius pagaląsti.

Kita mūsų pašnekovė marcinkoniškė Rūta Sakalienė turi net du kaimynus miestiečius: vilniečius ir kauniečius. “Geras kaimynas – geriau nei giminė. Gyvename kartu, vieni kitiems padedame. Jie vandens neturi, tai pas mane atsigeria. Ir permiega, nes remontuoja namą”, – pasakoja šeimininkė.

Pasak ponios Rūtos, paprastai miestiečiai perka mirusių senųjų gyventojų namus, tik dabar giminės jau retai benori juos parduoti. Ir pati Rūta gyvena iš senelio paveldėtame name.

“Dzievulis žino, kaip bus, – dzūkuoja ponia Rūta, paklausta, ar neatsitiks taip, kad Marcinkonyse greitai bus daugiau svetimų nei vietinių.

Atgaivino prosenelio namą

Ukmergės rajono Siesikų seniūno pavaduotoja Janina Staškūnienė džiaugiasi miestiečiais: “Jie taip gražiai tvarko savo sodybas! Puošia mūsų kaimus. Žinoma, turime gražiai tvarkomų ir kaimo sodybų, bet miestiečių ypatingesnės, nes jie turi pinigų, kuriuos  investuoja: veisia sodus, samdo kraštovaizdžio specialistus”.

Kelios sodybos miestiečiams priklauso pačiuose Siesikuose, kiti kuriasi vienkiemiuose. Pasak seniūnės, miestiečiai kaimo žmones paremia ir finansiškai, duodami jiems darbo: prašo suremontuoti sodybas, perka maisto produktus, samdo saugoti.

“Kaimo žmogus gyvena savo gryčioje. Jis apsipratęs su aplinka ir nebenori nei lyginti kemsyno, nei rauti kelmų, nei sausinti pelkės”, – tikina seniūnė.

Vienas tokių, kurie sausina pelkes ir lygina kemsynus, yra vilnietis verslininkas Artūras Juzėnas. Jis į sodybą netoli Inturkės Molėtų rajone atėjo užkuriais: sename gatviniame kaime jo žmona Audra atsiėmė senelių žemę. Tačiau namas jau buvo atitekęs svetimiems, nes prasidėjus trėmimams Audros senelis pardavė namą ir persikėlė į Vilnių. Tačiau dabar šeima sumanė jį atpirkti.

“Tas namas turi savo istoriją – 1888 m. jį pastatė žmonos prosenelis”, – pasakoja ponas Artūras. Tiesa, atpirkimo procesas nebuvo toks taip lengvas, kaip norėtųsi, ir vienu metu šeima net buvo sumaniusi pasistatyti naują namą, beje, tai būtų kainavę pigiau, nei atpirkti ir restauruoti senąjį.

Šiaip ar taip, jau ketvirti metai, kai sodyba grįžusi į tikrųjų savininkų rankas. Ponas Artūras ne tik suremontavo senąjį namą, išlikusį tvartelį bei kluoną, bet ir surentė naują pirtį, išvalė ir praplatino tvenkinį. Tačiau svarbiausia – atstatė žmonos senelio kalvę, įsigijo naują priekalą. Ketina mesti darbus sostinėje ir visai rimtai užsiimti kalvyste. “Man tik bulvių nepatinka sodinti, o visus kitus kaimo darbus mėgstu”, – sako ponas Artūras.

Juzėnų sodyba – seno gatvinio kaimo dalis. Iš jo dabar belikę keli namai. Viename gyvena vieniša moteris, kituose  savaitgaliais glaudžiasi miestiečiai. Jei ne jie, ir šitos sodybos būtų sunykusios.

Ne visi kaimynai malonūs

Tiesa, ne visada viskas klojasi taip sklandžiai. Kartais miestiečiai kaimo gyvenimą apkartina triukšmu ir nesibaigiančiomis išgertuvėmis, o kartais būna atvirkščiai: net labai šviesūs ir gerų norų turintys miestiečiai nesugeba įveikti kaimiečių tamsumo ir visiškos degradacijos. Štai vilnietė archeologė Giedrė Piličiauskienė pasakoja, kad prieš šešerius metus jų šeima įsigijo sodybą Ukmergės rajone.

“Nepatikėsite, bet mes čia net šviežio pieno nusipirkti negalime, nes aplinkiniai kaimiečiai visiškai nelaiko gyvulių. Jie gyvena arba iš pensijų, arba iš pašalpų. Nemažai čia ir geriančių, ir vagiliaujančių. Štai netoliese stovėjusį anykštėnų namą vietiniai sudegino. Šeimininkams teko jį atstatyti. Ir apskritai aplinkui beveik nėra vietinių žmonių, su kuriais norėtųsi šnekėtis”, – guodžiasi moteris.

Dar vienas galvos skausmas, kurį yra patyrę daugumos sodybų savininkai, – vagystės. Vagiama viskas: pradedant aliuminiais šaukštais ir baigiant stogais. Taigi įsigijus sodybą nemažai tenka investuoti ir į jos saugumą. Miestiečiai paprastai renkasi draudimą, įsirengia signalizaciją, samdo tvarkingus vietinius gyventojus arba prašo saugos bendrovių paslaugų. Šios gina klientų turtą jėga ir be ceremonijų. Mat girtuokliai, pasirodo, bijo tik fizinės jėgos – po tokių susidūrimų saugos vyrukams antrą kartą važiuoti netenka.

Tiesa, pasak Siesikų seniūno pavaduotojos Janinos Staškūnienės, į alkoholizmą, tamsumą ir vagystes nugrimzdę ne tik senieji kaimų gyventojai. “Nemažai girtuoklių ir asocialių asmenų kaimams parūpina miestai – pardavę savo butus, kaime už kelis šimtus litų jie įsigyja 25–30 kv. m lūšneles ir ten siautėja toliau”, – guodžiasi seniūnijos darbuotoja.

Pasak pašnekovės, kaimuose esama dar daug apleistų sodybų, ypač atokiose seniūnijose, kur nėra vandens telkinių. Tokie namai patrauklūs miestų girtuokliams. Tačiau kaimas laukia valyvų, pasiturinčių miestiečių, kurie verčia pasitempti ir kaimo gyventojus.

Gyvenimo ir darbo sąlygos įvairiuose Lietuvos regionuose vis labiau skiriasi, tad žmonės, ieškodami geresnės gyvenimo kokybės, vis dažniau migruoja į kitus miestus.

Januškai, Pavalkis, Vanaginė, Bartkūnai, Jurkašiškis, Švilpiškiai – tai nykstantys Pasvalio rajono kaimai. Tokių gyvybe beveik neberusenančių ar jau visai išnykusių kaimų Lietuvoje šimtai. Per pastaruosius dvidešimt metų kai kuriuose šalies regionuose gyvenimo kokybė ne tik nepagerėjo, bet net suprastėjo ir ją netgi galima lyginti su buvusia XX a. pradžioje.

Šiuo metu kaimuose gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų. Kyla klausimas, kokia jų gyvenimo kokybė. Atsakyti tegalima – apgailėtina ir tikrai ne europietiška. Trūkumai čia jau seniai gožia bet kokius kadaise buvusius privalumus. Juk, naujausiais duomenimis, skurdas periferijoje didėja ir dabar skursta kone trečdalis kaimo gyventojų.

Daugumoje provincijos regionų nėra ne tik darbo, bet ir apskritai veiklos, ką jau kalbėti apie aukštesnius tikslus ir siekius. Ir jokių prošvaiščių nematyti. Didžioji dalis vietinių gyventojų tai suvokia ir bėga į miestus ar apskritai emigruoja iš šalies, būtent dėl to gyventojų skaičius provincijos regionuose mažėja kur kas sparčiau nei miestuose. Ypač mažėja jaunų žmonių. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, 2009-aisiais daugiausiai asmenų persikėlė į Vilniaus miestą. Čia atvyko apie 30 tūkst., o išvyko apie 5 tūkst. žmonių. Nemažai persikraustė ir į Kauną (atvyko 15 tūkst., išvyko 5 tūkst.), Klaipėdą (atvyko 10 tūkst., o išvyko 2 tūkst.).

Žinoma, teisingiausia būtų ir likusius paraginti neužsisėdėti, nes atomazga bus liūdna, bet juk negali visa Lietuva gyventi miestuose. Negalime pasekti Latvijos pavyzdžiu, kur pusė žmonių gyvena Rygoje. Galbūt geriau būtų rinktis Lenkijos variantą, kurios provincija šiandien laikosi kur kas geriau negu mūsiškė.

Toliau “Veidas” pateikia keturias istorijas iš skirtingo dydžio Lietuvos vietovių, kurių gyventojai pasakoja apie savo gyvenimo kokybę (ir taip atskleidžia didžiulius jos skirtumus), kamuojančias bėdas ir jų migracijos priežastis bei samprotauja, ką, kur ir kaip reikėtų keisti, kad padėtis imtų gerėti.

Troškūnai

"Veido" archyvas

(500 gyventojų)

Privalumai

• Švari, graži gamta ir rami aplinka;

• Nors gyventojų tik penki šimtai, veikia trys bibliotekos;

• Galima išsiauginti savų daržovių ir sveikai maitintis;

• Viską galima pasiekti pėsčiomis, nereikia gaišti laiko automobilių spūstyse;

• Galimybė užsiimti žemės ūkiu.

Trūkumai

• Labai mažai darbo vietų;

• Mažos gyventojų pajamos;

• Nepatogus tarpmiestinio transporto grafikas;

• Mažai švietimo įstaigų (viena mokykla);

• Mažai kultūrinių renginių.

Troškūnuose šiuo metu gyvena vos 500 žmonių. Vietinė gyventoja Roma Novikienė teigia esanti laiminga dirbdama savivaldybėje ir galėdama bent minimaliai užsitikrinti ateitį, nes nedarbas šiose apylinkėse – opiausia problema.

Darbo čia galima gauti tik keliose maisto priekių parduotuvėse ar mokykloje. Dėl šios priežasties dauguma Troškūnų ir jų apylinkių gyventojų verčiasi žemės ūkiu. Tiesa, jie skundžiasi, jog ši veikla nėra pelninga.

O neturintieji jokio ūkio priversti kasdien važinėti po 20 km į Anyksčius, kur darbo pasiūla šiek tiek didesnė. Nors šios nedidelės gyvenvietės žmonės gyvena sunkiai – jų pajamos labai menkos, – R.Novikienė džiaugiasi, kad bent kultūrinis gyvenimas Troškūnuose gyvas: gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti susibūrimuose ir renginiuose.

Tačiau šios aktyvesnių bendruomenės narių dedamos pastangos palaikyti bent minimalų kultūrinį gyvenimą dažniausiai lieka neįvertintos. Sunkėjant gyvenimo sąlygoms, žmonės per daug sunerimę dėl savo ateities, kad juos domintų žmonių susibūrimai, renginiai ar kitos pramogos. Dar abejingesnis jaunimas – jo apskritai nedomina vietiniai renginiai, o alternatyvaus užsiėmimo jie neturi, tad dauguma pasmerkti bastytis gatvėmis be jokios veiklos.

Kaišiadorys

"Veido" archyvas

(9700 gyventojų)

Privalumai

• Švari ir rami aplinka;

• Aukšta švietimo įstaigų paslaugų kokybė;

• Ramus gyvenimo ir darbo tempas, nereikia gaišti laiko automobilių spūstyse;

• Mažas nusikalstamumas;

• Galima užsiauginti savų daržovių ir sveikai maitintis.

Trūkumai

• Didelis nedarbas;

• Prastėjanti sveikatos apsaugos įstaigų paslaugų kokybė ir jų prieinamumas;

• Skurdus kultūrinis ir socialinis gyvenimas;

• Mažos gyventojų pajamos;

• Didžiulis pramogų trūkumas.

Kaišiadorių miesto gyventojas Dainius Sladkevičius savo miestu labai nusivylęs. Pasak jo, apie gyvenimo kokybę nėra net ką kalbėti – esą čia vyksta tiesiog degradacija. Dėl didžiulio nedarbo vis daugiau žmonių skursta. Nuo bado gelbsti tik tai, kad galima užsiauginti savo daržovių ar pasigaminti kitų maisto produktų.

Be to, mūsų kalbintas kaišiadoriškis pasipiktinęs ir viešųjų įstaigų, ypač savivaldybės, darbu. Jo teigimu, visame mieste vyrauja korupcija. Aštrių žodžių Dainius negaili ir sveikatos priežiūros įstaigoms – neva uždaromi ligoninės skyriai, todėl gydymo paslaugų tenka vykti į kitus miestus. Vienintelė viešoji įstaiga, dirbanti nepriekaištingai, D.Sladkevičiaus vertinimu, yra mokykla. Beje, jų miestelyje yra net kelios ir mokymo kokybė visose pakankamai gera.

Apie vietinį kultūrinį gyvenimą to nepasakysi – jis ganėtinai skurdus. “Pasakysiu aštriai – jo čia tiesiog nėra: trūksta renginių, pramogų. Jaunimas, norėdamas smagiai ir įdomiai praleisti laisvalaikį, turi vyksti į Kauną ar Vilnių, tačiau tai brangu ir ne kiekvienas gali sau tai leisti”, – dėsto Dainius ir džiaugiasi, kad šiose apylinkėse yra pora ežerų, kuriuose galima  pažvejoti, – tai ir yra vienintelė vyrui prieinama laisvalaikio leidimo forma, praskaidrinanti sunkų gyvenimą.

Šiauliai

"Veido" archyvas

(120 tūkst. gyventojų)

Privalumai

• Didžiulė paslaugų ir prekių įvairovė;

• Arti visos viešosios įstaigos (ligoninė, poliklinikos, bibliotekos, mokyklos ir kt.);

• Nėra auotmobilių spūsčių;

• Veikia teatras, filharmonija, nemažai muziejų; daug kultūrinių renginių.

• Mieste yra universitetas, daug kitų aukšto lygio švietimo įstaigų.

Trūkumai

• Didžiulis darbo vietų trūkumas;

• Nemažas nusikalstamumas;

• Didelis užterštumas;

• Rekreacinių plotų trūkumas, mažai nemokamų pramogų;

• Mažiau galimybių sveikai maitintis.

Jurgitos ir Dariaus Navickų šeima prieš porą metų Šiauliuose prarado darbą, tad emigravo į Ispaniją. Tačiau, kaip teigia, ne visam laikui. Kartkartėmis pora vis grįžta į gimtąjį miestą tikėdamasi, kad padėtis darbo rinkoje bus pagerėjusi ir emigruoti nebeteks. Tuo labiau kad čia, Lietuvoje, lieka jų mažametis sūnus. Deja, nedarbo problema šiame regione ir visoje Lietuvoje tik gilėja ir vilties, kad padėtis greitai pasikeis, nedaug.

Kalbinta šeima sutinka, kad turint darbą gyvenimo kokybė Šiauliuose tikrai gera, šiaip ar taip, Šiauliai – Šiaurės Lietuvos centras, šiuo metu sulaukiantis gana didelės ES finansinės paramos. Net ir grįžus iš Ispanijos matyti, jog mieste daugėja gyvybės, statybų, visiškai atnaujinta miesto pėsčiųjų alėja, pastatyti nauji sporto rūmai, pagerėjusi infrastruktūra, išsisikiria šis miestas ir prekybos centrų gausa.

Navickai vertina tai, kad Šiauliuose vaikai turi galimybę lankyti aukšto lygio meno ir muzikos mokyklas, studijuoti universitete. Yra galimybė lankytis dramos teatre, filharmonijoje, daugybėje parodų, keliuose muziejuose, kino teatruose, apskritai daugėja pramogų. Tačiau šiauliečiai pastebi, kad nors paslaugų ir prekių šiauliuose yra su kaupu, jos gana brangios ir vidutines ar mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms sunkiai prieinamos.

Vilnius

"Veido" archyvas

(550 tūkst. gyventojų)

Privalumai

• Palyginti daug darbo vietų;

• Graži aplinka, achitektūra, nebloga infrastruktūra;

• Daug įvairių švietimo ir kultūros įstaigų, didelė kultūros renginių įvairovė;

• Visos reikalingos įstaigos ir paslaugų teikėjai;

• Itin kokybiškos sveikatos apsaugos paslaugos.

Trūkumai

• Daug laiko (0,5–2 val. per dieną) tenka praleisti automobilių spūstyse ir visuomeniniame transporte;

• Didelis triukšmas ir užterštumas;

• Mikrorajonuose suspausti daugiabučiai, maži butai, mažai erdvės;

• Greitas gyvenimo tempas;

• Didelis nusikalstamumas.

Poniai Aldonai Norkevičienei 67-eri metai. Į sostinę iš Radviliškio gyventi ir dirbti ji persikėlė prieš 27 metus. Ir šio savo sprendimo nesigailinti, nes gyvenimo kokybė, kultūros ir bendras žmonių gyvenimo lygis Vilniuje yra gerokai aukštesnis.

Ponia Aldona yra pensininkė, tačiau, kad galėtų patenkinti savo poreikius, dar dirba ir vaikų darželyje. Vien iš pensijos moteris negalėtų gyventi visaverčio gyvenimo. Tačiau ne vien galimybė dirbti sulaukus pensinio amžiaus (kas sunkiau įmanoma provincijoje) džiugina moterį. A.Norkevičienė taip pat patenkinta ir kultūrinių renginių gausa, mat praktiškai kiekvieną dieną galima rasti patinkantį renginį. Beje, dauguma jų yra nemokami. Tačiau ir be renginių sostinėje yra veiklos – juk čia tiek daug muziejų, teatrų, bažnyčių ir parkų. Na, o parduotuvių ir kavinių Vilniuje apskritai galybė, tad vartotojų poreikiams patenkinti čia sukurtos palankiausios sąlygos.

Kartu moteris įvertina ir sostinės, kaip mokslo centro, svarbą jaunimui. Pašnekovės teigimu, vienintelis svarus Vilniaus miesto trūkumas – automobilių gausa ir jų spūstys bei oro užterštumas.