Stasys Kropas/BFL

3 klausimai apie bankinių paslaugų naujoves Bankų asociacijos prezidentui Stasiui Kropui

– Civilinio kodekso pataisomis Seimas patvirtino naują indėlių rūšį – neatšaukiamą terminuotąjį indėlį. Kai palūkanos už indėlius jau kurį laiką yra nulinės ar neigiamos, ar gyventojai iškart susigundys nauja taupymo priemone ir puls dėti neatšaukiamų indėlių?

– Tokia priemonė nėra skirta šiam laikotarpiui, negalima pasakyti, kad atsiradus tokiai galimybei bankai iškart pradės mokėti didesnes palūkanas. Kol kas tai neaktualu, nes esame netipinėje ekonominio ciklo būklėje: palūkanos neigiamos, o mokamos už 5 ar net 10 metų vyriausybių vertybinius popierius nelabai skiriasi nuo mokamų už trumpalaikius indėlius. Esant normaliai ekonomikos raidai, pliusinėms palūkanoms, neatšaukiami indėliai, liaudiškai kalbant, yra maždaug 1,5 proc. brangesni. Vadinasi, jei terminuoto, atšaukiamo indėlio palūkanos yra 2 proc., už neatšaukiamus indėlius bankai turėtų mokėti 3,5 proc.

Manau, kad neatšaukiami, ilgesniam kaip vienų metų terminui padedami indėliai turėtų būti naudingi klientams ir ekonomikai. Ypač tada, kai baigiasi europiniai pinigai, bankams, kredito įstaigoms svarbu turėti resursų, žaliavos, iš kurios būtų galima teikti ilgesnio laikotarpio paskolas.

Žinoma, vartotojai nepuls nešti pinigų į bankus ir bankai nepuls aktyviai siūlyti šios priemonės. Klientams susipažinti, priprasti prie neatšaukiamų indėlių reikės tikrai ne vienų metų, tai ilgalaikio laikotarpio priemonė, todėl neatšaukiamų indėlių portfelis didės laipsniškai.

– Kokios su būsto paskolomis susijusios naujovės, įtvirtintos Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme, yra svarbiausios gyventojams?

– Klientams svarbiausia standartinė informacija apie kreditą, kurią suteikti turės visi kredito davėjai, įskaitant ir dabar neprižiūrimus. Įmonės, fiziniai asmenys, greitųjų paskolų bendrovės darė tam tikrą „versliuką“ pasiskelbdami, kad teikia paskolas, tačiau dabar jie turės deklaruoti veiklą ir atitikti reikalavimus.

Klientas per 14 dienų, skaičiuojant nuo kredito sutarties sudarymo, galės persigalvoti ir atsisakyti jau sudarytos sutarties. Tačiau, matyt, gali būti taip, kad per tas 14 dienų nuo sprendimo priėmimo bankai bus nelabai linkę išmokėti pinigų ir palauks, kol sueis šis terminas. Žinoma, galbūt konkurencija lems tai, kad bankai paskolos pinigus perves iškart ir prisiims riziką. Tačiau manau, kad bent iš pradžių bus bendro netikrumo, todėl sutartyse gali būti numatyta sąlyga, kad pinigai sąskaitą pasieks po 14 dienų. Bent jau aš taip elgčiausi, jei būčiau banko vadovas.

– Nuo vasario bankai privalės pasiūlyti ir būtiniausių bankinių paslaugų krepšelį, kurio maksimali kaina – 1,5 euro per mėnesį. Klientams, atrodytų, kainuos pigiau, bet bankams tokios „lubos“ nepatinka. Kodėl?

– Mūsų supratimu, šis reguliavimas yra be tikslo, galbūt jis buvo paremtas politiniais, ne ekonominiais skaičiavimais. Iš esmės tai yra konkurencijos ribojimas ir galbūt net koncentracijos didinimas. Nežinau, kaip klientai, bet aš dabar šią priemonę vertinu šiek tiek skeptiškai. Juk klientas galėjo pasirinkti įvairius bankus, nemokamai atsidaryti sąskaitas ir susidėlioti jam tinkamiausią krepšelį.

Be to, su krepšeliu atsirado dar vienas reikalavimas: nuo vasario bankai nebegalės taikyti skirtingų mokesčių pavedimams banko viduje ir tarp skirtingų bankų. Faktiškai visuose bankuose vidiniai pavedimai nieko nekainuoja, jais visą parą naudojasi šeimos nariai. Tačiau dabar reikalavimas suvienodinti kainodarą reiškia apmokestinti vidinius pavedimus. Jei yra tarpbankinių pavedimų mokesčiai, vadinasi, turi atsirasti mokėjimai ir už vidinius pavedimus. Natūralu, kad bus klientų nepasitenkinimo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Užsienio draudimo bendrovių filialai, veikiantys Lietuvoje, nuo motininių įmonių kardinaliai skiriasi tiek draudimo kultūros filosofija, tiek siūlomų apdrausti rizikų paketais, taikomais žalos atlyginimo principais. Tai atskleidė „Veido“ atliktas tyrimas.

Po ekonominiu sunkmečiu trukusio sąstingio pernai draudimo rinka atsigavo, šiemet dar ūgtelėjo, tad prognozuojama, kad kitąmet gali pasiekti 2007 m. lygį. 2011 m. pasirašytų įmokų suma pasiekė 1,7 mlrd. Lt – 9,5 proc. daugiau nei 2010 m. Draudimo sutarčių taip pat pagausėjo 3,3 proc. O per šių metų tris ketvirčius Lietuvos draudimo rinkos apimtis padidėjo dar 1,3 proc.
Svarbu tai, kad mūsų šalies draudimo rinką augina ne gyvybės draudimas, mat gyvybės draudimo sutarčių kasmet pasirašoma vis mažiau. Štai per šių metų tris ketvirčius gyvybės draudimo sutarčių sudaryta 6,2 proc. mažiau negu per tą patį 2011 m. laikotarpį.
Draudimo rinkos ekspertai aiškina, kad daugelis Lietuvos gyventojų labiau tiki prietarais: pabeldę į medį ar nusispjovę tris kartus per kairį petį tikisi, kad juos nelaimė aplenks, ir nesiima jokių veiksmų galimai rizikai išvengti. Be to, lietuviai linkę nuostolių naštą perkelti ne draudikams, o visuomenei. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto lektorės Aurelijos Ulbinaitės atliktas tyrimas apie draudimo paslaugų vartotojų elgseną patvirtino, kad nelaimingo įvykio atveju lietuviai tikisi sulaukti finansinės ar jai adekvačios pagalbos iš savo šeimos, giminių, valstybinių institucijų ir ne pelno fondų. Tad renkasi ne draudimą, o kitus pinigų kaupimo ir investavimo būdus, tarkim, grynuosius pinigus taupo namie ar banke, investuoja į nekilnojamąjį turtą.
Taigi Lietuva draudimo srityje tebėra visiška autsaiderė. Lietuvos draudikų asociacijos duomenimis, butus yra apsidraudę vos 21 proc. savininkų, gyvenamuosius namus – 53 proc. O štai Švedijoje būstas yra apdraustas 100 proc.
Pagal kitas draudimo rūšis taip pat smarkiai atsiliekame ne tik nuo Vakarų Europos šalių, bet ir nuo artimiausių kaimynų. Vidutinis lietuvis įvairių rūšių ne gyvybės draudimui per metus skiria 327 Lt, estas – 646 Lt, o slovėnas – net 2483 Lt.

Žalų reguliavimas vilkinamas, prisidengiant biurokratiniais trukdžiais

Pasak VU Ekonomikos fakulteto docentės Larisos Belinskajos, palyginti su kitomis šalimis, nedidelį mūsų naudojimąsi draudimo paslaugomis lemia ne tik ekonominė padėtis, draudimo naudos nesuvokimas, bet ir tai, kad pačios draudimo bendrovės per mažai prisideda prie draudimo kultūros formavimosi Lietuvoje.
„Mūsų draudimo įmonės konkuruoja ne siūlydamos kokybišką produktą, bet kaina. O mokėdamas mažesnes įmokas, įvykus nelaimei žmogus gauna ir mažesnę išmoką. Be to, pas mus ilgai trunka žalų reguliavimo procesai, jie vilkinami, prisidengiant įvairiais biurokratiniais trukdžiais, – nurodo L.Belinskaja. – Vakarų Europos šalyse draudikai pinigus iki tam tikros sumos po draudžiamojo įvykio perveda jau kitą dieną ir tik paskui susirenka reikalingus dokumentus apie jį.“ Taip jie esą taupo žalų reguliavimo sąnaudas ir saugo savo reputaciją.
Europos Sąjungos šalyse senbuvėse žalų reguliavimas sudaro tik 5 proc. draudimo įmokos, o Lietuvoje net – 30 proc., nes draudžiama nuo standartinių rizikų, žmonės neišsiaiškina, kokiais atvejais draudimas negalios, todėl įvykus nelaimei dažnai tarp draudiko ir kliento kyla ginčas dėl išmokos sumos.
Be to, L.Belinskajos žodžiais, mūsų šalyje veikiančios draudimo bendrovės mano, kad daugelis klientų yra sukčiai, įvykus nelaimei ne tik siekiantys atgauti tai, kiek įmokėjo įmokų, bet norintys ir uždirbti. Tad draudikai dar gaišta laiką, itin atidžiai tikrindami, ar prašoma išmokėti suma nėra nepagrįstai per didelė. „Šimtametes draudimo tradicijas turinčiose šalyse vadovaujamasi filosofija, paremta pasitikėjimu, o pas mus – atvirkščiai“, – apibendrina draudimo ekspertė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

smulkus_versl27

Lietuva Briuseliui pasiūlė aptarti galimybę visai atsisakyti įvairias paslaugas teikiančio itin smulkaus verslo reguliavimo. Įvairiais skaičiavimais, dabar smulkiesiems galioja apie 2 tūkst. įvairių reikalavimų, informuoja “Verslo žinios”.

“Tai idėja, kuri ateityje galėtų virsti veiksmų planu, kokia kryptimi turėtų vystytis smulkiojo verslo reglamentavimas ir Lietuvoje, ir visoje Europoje. Tam tikrų sričių reguliavimas – labai svarbus, tačiau jis turi būti adekvatus verslo dydžiui. Diskusiją dėl labai mažo verslo reguliavimo pradėsime Vyriausybėje, taip pat mums bus labai svarbu išgirsti verslo atstovų nuomonę”, – sakė ūkio ministras Rimantas Žylius.

Nors šalyje daugelį sričių reguliuoja europiniai teisės aktai, ministro manymu, išeitį galima rasti: pavyzdžiui, įstatymo leidėjas gali nurodyti kontroliuojančioms institucijoms, kad tikrinti smulkųjį verslą – nėra prioritetinė šių institucijų veikla, o bausti smulkiuosius draudžiama.

Ministras tikina, kad britai ir danai linkę jo pareikštai nuomonei pritarti, o ispanai smarkiai abejoja.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Stanevičius prisimena, kad prieš penkerius metus Briuselyje jau diskutuota dėl higienos sąlygų smulkiesiems. Diskusija baigėsi be rezultatų, šalims taip ir nesutarus, kas yra smulkusis verslas.

Vienų šalių vertinimu, į šią kategoriją patenka įmonės, kurių metinė apyvarta neviršija 2 mln. eurų (6,9 mln. litų), o Baltijos šalims, Maltai, Kiprui ar Slovakijai toks verslas atrodė jau vidutinis. Be to, pasipriešino ir senoji Europa, įsitikinusi, kad reglamentu patvirtintas maisto įstatymas, turi galioti visiems.

“Maisto atsekamumas, ženklinimas ar verslo atsakomybė turi būti nepajudinami dalykai”, – teigė Z.Stanevičius.

Tuo tarpu Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas teigia, jog Ūkio ministerija demonstruoja modernų požiūrį.

Jo teigimu, savireguliavimas, kai verslas susitaria dėl taisyklių bei normų ir vieni kitus prižiūri, anot jo, vartotojui būtų didesnė garantija už dešimtis pažymėjimų.

Energetikos ministerijos teikiamas projektas vienose rankose sutelkti energetikos, kainų ir ryšių sektorių kontrolę jau vadinamas afera, kur kas didesne nei “Leo LT” kūrimas.

Šį sumanymą remia ir prezidentūra, taip gausianti šansą dar labiau išplėsti savo galias, rašo “Lietuvos žinios”.

“Kai Seimas po 1,5 metų baigs kadenciją, ten įkišti vyrukai turės garantuotą duoną, ir ne bet kokią, – valdys nuo 5 mlrd. iki 10 mlrd. litų piniginių srautų reguliavimą. Manau (tą sakiau ir energetikos ministrui Arvydui Sekmokui), kad tai afera, stambesnė negu “Leo LT” įkūrimas. “VP Market” buvo užgrobęs tik elektros energetiką, o šis klanas baigia užgrobti viską – elektros, šilumos, dujų sritis”, – teigė po ilgiau kaip metus daryto spaudimo iš Valstybinės energetikos inspekcijos vadovo posto pasitraukęs technikos mokslų daktaras Vytautas Miškinis.

Iki praėjusių metų pabaigos būtent šis 38 metų darbo energetikoje patirtį turintis specialistas buvo pagrindinis stabdis, besipriešinantis, paties teigimu, “didelei nesąmonei ir valdančiųjų suplanuotam kadrų valymui”, steigiant Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą.

V.Miškinis pernai lapkritį buvo pakeistas iš Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktoriaus posto atėjusiu Rimgaudu Špoku, niekada nedirbusiu energetikoje. Kadrų politika kritikuojama ir kitose kontroliuojančiose institucijose, kurios taps naujos tarnybos pagrindu.

Pagal Energetikos ministerijos parengtą modelį, Seimo jau atmestą praėjusių metų pabaigoje, o dabar, kiek patobulintą, vėl pateiktą, būsimajai Infrastruktūrų reguliavimo tarnybai ketinama suteikti didžiulius įgaliojimus, vykdant iš esmės monopolinių įmonių – nuo energetikos iki komunalinių paslaugų – veiklos licencijavimą ir kainų reguliavimą.

Tarnyba, nustatinėsianti kainų “lubas”, bus išlaikoma iš mokesčio, susieto su tų pačių monopolinių įmonių milijardinėmis metinėmis apyvartomis, o tarnybos vadovybės – keturių Tarybos narių bei direktoriaus – atlyginimai priklausys nuo sektoriaus įmonių vadovų algų.

Seimo Darbo partijos frakcijos nario, buvusio ūkio ministro Kęstučio Daukšio nuomone, įsteigus Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą bus sukurta organizacija, kurioje penkių žmonių kompanija valdys visą krašto infrastruktūrą, ir būtent nuo jų valios priklausys pagrindiniai sprendimai.

“Sukursime tokį nedidelį monstriuką, tik nežinau, ar nuo kėdžių persistumdymo kas nors pasikeis”, – sakė parlamentaras.

Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius sakė, kad projektui trūksta konkretumo.

“Jei kuri tokią struktūrą, turėtum žinoti, kokius tikslus jai keli, kokias funkcijas ji atliks. Dabar matyti ne konkretumas, bet greičiau noras reorganizuoti veikiančias institucijas, jas likviduoti, atsisakyti specialistų ir priimti kitus kadrus. O kas bus toliau – visiškai neaišku”, – tvirtino jis.

Užsienio patirtis rodo, kad valstybės, sumažinusios valstybės reguliavimą žmonėms ir verslui, pasiekė gerų rezultatų ir mažindamos korupciją.

Dauguma tyrimų vienareikšmiškai patvirtina, jog korupcija valstybėje tuo mažesnė, kuo ta valstybė ekonomiškai laisvesnė ar sąlygos verslui paprastesnės, – pažymi Lietuvos laisvosios rinkos institutas.
Sąlygos korupcijai atsirasti priklauso nuo to, kokiam kiekiui verslo ar kasdienio gyvenimo sprendimų piliečiui reikia valstybės atstovo įsikišimo. „Žmonės ir verslas paprastai siekia laikytis įstatymų, tačiau reguliavimų gausa ir painumas, jų griežtumas ir įgyvendinimo sąnaudos dažnai priverčia ieškoti, kaip apeiti numatytus reguliavimus. Ir tai yra pagrindinė korupcijos priežastis.“ – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė.
Lietuvoje yra apie 150 verslą kontroliuojančių institucijų. Beveik nėra veiksmų, kurie versle nebūtų reguliuojami. Neišvengiamai asmenims kyla didelė pagunda paveikti valstybės tarnautojų sprendimus, o valstybės tarnautojams – gauti materialinės naudos.
Užsienio valstybių patirtys leidžia daryti vienareikšmes išvadas – reikšmingas reguliavimų sumažinimas visuomet iš esmės sumažina korupciją. Pavyzdžiui, Naujoji Zelandija per dešimtmetį nuo 1984 metų įvykdė iki šiol didžiausios pasaulyje apimties verslo sąlygų gerinimo bei valdžios kišimosi į ekonomiką sumažinimo reformas. Tiek įvairiuose ekonominės laisvės indeksuose, tiek Korupcijos suvokimo indekse Naujoji Zelandija užima pačias aukščiausias vietas.
Pietų Korėja 1999 metais panaikinusi 49 proc. šalyje taikytų reguliavimų bei pritaikiusi naujus reguliavimo principus, Lietuvą 2010 metų Korupcijos suvokimo indekse pralenkė 7 vietomis, nors prieš dešimtmetį Pietų Korėja su Lietuva indekse dalinosi 50 vietą.

Deja Lietuvoje pagrindinė valstybės institucijų veikla ir politikų retorika yra nukreipta į represines priemones kovai su korupcija ir per pastaruosius dešimt metų ji apčiuopiamų rezultatų nedavė. Todėl proveržį mažinant korupciją įmanoma pasiekti tik imantis dereguliuoti ir iš valstybės rankų paleisti sritis, kurios yra susijusios su korupcija ir kyšininkavimu – sveikatos paslaugų teikimas, teritorijų planavimo ir statybos sritys.

Šalies premjeras Andrius Kubilius sako, kad bus ieškoma teisėtų sprendimų, kaip pažaboti kylančias maisto kainas. Tačiau jis teigia kol kas nematantis būdų, kaip būtų galima reguliuoti kainas.

“Jeigu artimiausiu metu matysime aiškias išvadas, ieškosime tada teisėtų ir konstitucinių sprendimų, kaip neleisti piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje. Kaip visada, geriausias receptas yra didesnė konkurencija”, – po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė A.Kubilius.

“Aš nežinau, kaip tokį reguliavimą būtų galima padaryti. Bet jeigu kas žino tokių metodų, mes juos apsvarstysime”, – teigė Vyriausybės vadovas, paklaustas, kaip vertina siūlymą įvesti maisto kainų reguliavimą.

Ūkio ministras Dainius Kreivys taip pat teigė nematantis būdų, kaip būtų galima reguliuoti maisto kainas.

“Aš manau, kad pirmiausiai Konkurencijos taryba turi atlikti savo darbą, dirbti daug efektyviau, ne tik tiriant pasekmes, bet įtakojant ir patį procesą”, – sakė D.Kreivys.

Praėjusį pirmadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, kad prekybos tinklų pelningumas yra nepagrįstai išpūstas, ir jeigu padėtis nesikeis, šalies vadovė rimtai svarstys galimybę inicijuoti prekių antkainius reguliuojančius įstatymus.

Tuo tarpu Konkurencijos tarybos vadovas Jonas Rasimas šią savaitę pareiškė, kad neatmeta kartelinių susitarimų galimybės.

Žemės ūkio ministerija, remdamasi Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo pabaigoje išplatino informaciją, jog prekybininkų dalis pieno kainoje šiemet padidėjo labiausiai – 4,1 procentinio punkto nuo 50 iki 66 centų už 1 kilogramą 2,5 proc. riebumo pieno.

Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” vadovas Linas Sasnauskas praėjusią savaitę tikino, kad pieno perdirbimo pelno maržos “nudrožtos iki minimumo” dėl konkurencijos šalies viduje ir su tarptautiniais konkurentais. Pieno perdirbimo įmonių dalis 1 kilogramo pieno kainoje šiemet padidėjo nuo 47 iki 51 cento.

Rugpjūčio viduryje Kazimieras Starkevičius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl galimo duonos gamintojų kartelinio susitarimo.

(papildytas)

papildymai visame tekste

Vilnius, spalio 6 d. (BNS). Šalies premjeras Andrius Kubilius sako, kad bus ieškoma teisėtų sprendimų, kaip pažaboti kylančias maisto kainas. Tačiau jis teigia kol kas nematantis būdų, kaip būtų galima reguliuoti kainas.

“Jeigu artimiausiu metu matysime aiškias išvadas, ieškosime tada teisėtų ir konstitucinių sprendimų, kaip neleisti piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje. Kaip visada, geriausias receptas yra didesnė konkurencija”, – po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė A.Kubilius.

“Aš nežinau, kaip tokį reguliavimą būtų galima padaryti. Bet jeigu kas žino tokių metodų, mes juos apsvarstysime”, – teigė Vyriausybės vadovas, paklaustas, kaip vertina siūlymą įvesti maisto kainų reguliavimą.

Ūkio ministras Dainius Kreivys taip pat teigė nematantis būdų, kaip būtų galima reguliuoti maisto kainas.

“Aš manau, kad pirmiausiai Konkurencijos taryba turi atlikti savo darbą, dirbti daug efektyviau, ne tik tiriant pasekmes, bet įtakojant ir patį procesą”, – sakė D.Kreivys.

Praėjusį pirmadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, kad prekybos tinklų pelningumas yra nepagrįstai išpūstas, ir jeigu padėtis nesikeis, šalies vadovė rimtai svarstys galimybę inicijuoti prekių antkainius reguliuojančius įstatymus.

Tuo tarpu Konkurencijos tarybos vadovas Jonas Rasimas šią savaitę pareiškė, kad neatmeta kartelinių susitarimų galimybės.

Žemės ūkio ministerija, remdamasi Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo pabaigoje išplatino informaciją, jog prekybininkų dalis pieno kainoje šiemet padidėjo labiausiai – 4,1 procentinio punkto nuo 50 iki 66 centų už 1 kilogramą 2,5 proc. riebumo pieno.

Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” vadovas Linas Sasnauskas praėjusią savaitę tikino, kad pieno perdirbimo pelno maržos “nudrožtos iki minimumo” dėl konkurencijos šalies viduje ir su tarptautiniais konkurentais. Pieno perdirbimo įmonių dalis 1 kilogramo pieno kainoje šiemet padidėjo nuo 47 iki 51 cento.

Rugpjūčio viduryje Kazimieras Starkevičius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl galimo duonos gamintojų kartelinio susitarimo.