Regionų ateities peizaže – varganos špitolės
Ignalina ir Zarasai, Pasvalys ir Anykščiai, Lazdijai, Joniškis ir Akmenė, Pagėgiai, Kelmė ir Varėna – tai dešimt savivaldybių, kuriose, skaičiuojant vienam tūkstančiui gyventojų, daugiausiai socialinės rizikos šeimų, daugiausiai socialinių išmokų gavėjų, daugiausiai ilgalaikių bedarbių ir daugiausiai vaikų, gaunančių nemokamą maitinimą mokykloje.
Remiantis Darbo ir socialinių tyrimų instituto analize, Ignalinos ir Akmenės rajonuose mokesčių mokėtojai sudaro jau tik nuo 15 iki 23 proc. visų gyventojų.
Ir šį sąrašą rajoninių savivaldybių, kuriose vyrauja socialinė neviltis, kuriose labiausiai pasiturintys gyventojai yra pensininkai, būtų galima tęsti. Iš esmės prie mirštančių miestų ir rajonų būtų galima priskirti daugumą savivaldybių, nutolusių nuo penkių didžiųjų miestų daugiau kaip penkiasdešimt kilometrų ir esančių nuo magistralinių kelių toliau kaip dešimt–dvidešimt kilometrų.
Rajoninės savivaldybės, nutolusios nuo Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno daugiau kaip per pusšimtį kilometrų, kas penkerius metus praranda vidutiniškai po dešimtadalį gyventojų. Ir tai tik oficialioji statistika. (…)
Vilnius, Klaipėda ir Kaunas dar sparčiau “siurbs” provinciją
D.Krupickaitė ne kartą yra teigusi, kad daugelį regionų problemų išspręstų valstybės gimstamumo skatinimo politika. Tą patį kalba ir urbanistas M.Pakalnis. Jis cituoja “Eurostato” prognozes, kad jei jau dabar nepadidės gimstamumas, tai po aštuonerių metų Lietuvoje gyvens tik 2,5 mln., o apie 2050–2060 m. – vos 2 mln. gyventojų. “Tiesa, kai aš apie tai prakalbau dar 2004-aisiais, buvau politikų nušvilptas: jie aiškino, girdi apie 2020-uosius Vilnius būsiąs milijoninis miestas, o Lietuvoje gyvensią apie puspenkto milijono žmonių, nes esą lietuviai po visų netekčių išspręsdavę demografines problemas, – pasakoja M.Pakalnis ir apibendrina: – Bet iš tikrųjų visą laiką demografines problemas Lietuvoje sprendė tik kaimiečiai.
M.Pakalnis taip pat pastebi, kad nors dauguma bėgančių iš periferijos lietuvių traukia į sostinę, nei Vilnius, nei kiti du didmiesčiai nėra patogūs ir palankūs šeimoms – Lietuvoje nėra būstų, atitinkančių šiandieninį šeimų gyvenimo modelį: su saugiu uždaru kiemu ir jaukia buto ar namo erdve, kurioje galėtų bendrauti visa šeima.
“Kadangi pirkėjai nebuvo reiklūs, pirko net nepastatytus butus-sekcijas, kai iš laiptinės kiekvienas patenka į savo erdvę, tai statytojai ir nesistengė siūlyti aukštesnės kokybės.”
Kartu pašnekovas pabrėžia, kad ateityje Lietuvos didmiesčiai turėtų sekti Vienos, Hamburgo, Roterdamo ir kitų Vakarų Europos didmiesčių pavyzdžiais, kai savivaldybė išperka iš gyventojų senus daugiabučius, juos griauna, o paskui stato kokybiškus namus miestų centre, o ne plečia miestą į užmiesčio kvartalus.
Miestas, pasak SĮ “Vilniaus planas” vyr. architekto M.Pakalnio, turi būti plečiamas kompaktiškai: tankinant teritorijų užstatymą pačiame mieste. O vietoj per visą miestą besidriekiančių miškų turėtų būtų įrengiamos tikros žaliosios zonos su vaikų žaidimų aikštelėmis, suoliukais, gėlynais, fontanėliais, tvenkinukais, kaip yra Londono, Paryžiaus ar Hamburgo centre. (…)
1. Vilniaus m.
2. Neringa
3. Klaipėdos m.
4. Kauno m.
5. Klaipėdos raj.
6. Utenos raj.
7. Kauno raj.
8. Mažeikių raj.
(…)
(Pilnoje lentelėje – visos 60 savivaldybių)
Visą lentelę galėsite studijuoti nuo pirmadienio savaitraštyje “Veidas” “iPad” planšetėje ar užsisakę “Veido” elektroninę versiją PDF formatu adresu