Gabija SABALIAUSKAITĖ

„U-Multirank“ Lietuvos kolegijoms už mokslą ir žinių perdavimą vėl parašė pažymį „prasčiau nei vidutiniškai“. Pajamas iš mokslo taikomosios veiklos dauguma jų padidino, nors ir vos vos. Kolegijos ramina, kad užsakymų daugėja, tik kad kai kurių jų vertė – 10 eurų.

Daugumos kolegijų rezultatai šiųmečiame „U-Multirank“ liko kaip įkalti. Per metus jos, galima sakyti, šiek tiek kilstelėjo tik tarptautiškumo rodiklius – pradėjo vykdyti daugiau studijų programų užsienio kalba ar net prisikvietė vieną kitą dėstytoją iš užsienio.

Sudėtingiausia sritis Lietuvos kolegijoms – mokslo (taikomoji) veik­la ir žinių perdavimas.

Pasauliniame reitinge Lietuvos kolegijos, kaip ir pernai, geriausius įvertinimus pelnė studi­jų ir poveikio regionui srityse. Tai reiškia, kad „la­bai gerai“ (A) ar „gerai“ (B) atrodo dalis stu­dentų, kurie sėkmingai arba numatytu laiku bai­gia studijas, taip pat kolegijų pajamos iš re­giono šaltinių, regione atlikta studentų praktika ir jų įsidarbinimas. Pagal regione dirbančių bakalaurų dalį aukščiausią įvertinimą gavo Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM), privati Socialinių mokslų kolegija (SMK), Kau­no kolegija (KK) bei Šiaulių valstybinė ko­legija (ŠVK), pagal pajamas iš regioninių šaltinių – Vilniaus kolegija (VK) ir ŠVK. Dau­gu­ma kolegijų – Vilniaus, Kauno, Alytaus, SMK aukš­čiausią A įvertinimą pelnė ir už meninės veiklos produkciją.

Iš 2016 m. balandį pasirodžiusio „U-Mul­ti­rank“ rezultatų matyti, kad sudėtingiausia sritis Lietuvos kolegijoms – mokslo (taikomoji) veik­la ir žinių perdavimas. Vertinant jų rodiklius – išorines mokslinių tyrimų pajamas ar privataus kapitalo pritraukimą – išsiskiria nebent LAJM (balandį šiame reitinge pasirodžiusi pirmą kartą), kuri už šias sritis gavo B ir A įvertinimus. Pagal pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos – LAJM, SMK bei Alytaus kolegija (AK). Kitos kolegijos arba nepateikė skaičių, kiek pinigų uždirbo iš mokslinių tyrimų, arba duomenys buvo įvertinti D (prasčiau nei vidutiniškai).

Kai kurių kolegijų pajamos iš mokslo taikomosios veiklos per metus nesiekia 2 tūkst. eurų.

Vis dėlto dauguma šio rodiklio reikšmę bent šiek tiek pagerino. Pasirodo, svarbi pagalba kolegijoms pritraukti pajamų – Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) priemonė „Inočekiai LT“, pagal kurią jų paslaugas užsako valstybės paramą gavusios įmonės.

Kolegijoms – kitokie vertinimo kriterijai

Į klausimus, kodėl kai kurių kolegijų pajamos iš mokslo taikomosios veiklos per metus nesiekia 2 tūkst. eurų arba kodėl kai kurios iš vieno studento mokesčio uždirba daugiau, nei sugeba visa institucija, buvo atsakoma teisinantis kolegijų istorine patirtimi, neaiškiu vaidmeniu Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje šalia universitetų ir paties verslo poreikiais bei galimybėmis užsakyti jų paslaugas ir t.t.

Iš tiesų skirtumų, palyginti su Europa, yra: Lietuvoje binarinė sistema ir kolegijos atsirado apie 2000 m., Jungtinėje Karalystėje – keliais dešimtmečiais anksčiau, o štai Vokietijoje kolegijų atitikmenų – Fahoschule dėstytojams doktorantūros studijos buvo nemokamos. Žodžiu, susiformavo skirtingos galimybės.

Didžiausias kolegijoms keliamas reikalavimas yra atitikti darbo rinkos poreikius. Jei ji to nedaro, tokia kolegija tikrai nereikalinga.

Vis dėlto prastų išorinių mokslinių tyrimų pajamų, taip pat pajamų iš privačių šaltinių įvertinimų mūsiškės kolegijos Europoje nelabai turi gėdytis. VK direktorius doc. dr. Gin­tau­tas Bražiūnas nesistebi prastais moksliškumo įvertinimais, kuriuos surinko Lietuvos kolegijos, nes tokius gavo ir jų užsienio kolegės – taikomųjų mokslų universitetai ar technologiniai institutai. Pavyzdžiui, Nyderlandų Hanze taikomųjų mokslų universiteto išorinės mokslinių tyrimų pajamos įvertintos D, privataus kapitalo pritraukimo rodiklis – D, Austrijos Karintijos taikomųjų mokslų universiteto išorinės mokslinių tyrimų pajamos – C, privataus kapitalo pritraukimas – D. Žinoma, yra ir kitokių pavyzdžių: tie patys Vokietijos Ingolštato aukštosios technikos mokyklos rodikliai įvertinti B ir A. Matyt, vargiai galima palyginti fundamentinius mokslo tyrimus vykdančių universitetų ir mokslo taikomąja veikla užsiimančių kolegijų rodiklius pagal tą patį kriterijų, pavyzdžiui, publikacijas, paskelbtas prestižinėje „Thomson Reuters Web of Science“ duomenų bazėje.

Kad negalima taikyti to paties kurpalio, pasak VK vadovo, suprato ir „U-Multirank“ sudarytojai, todėl jie sutarė su „Eurashe“ tinklo nariais, taikomųjų mokslų aukštojo mokslo institucijomis ir pasišovė atrasti geriau kolegijų veiklą įprasminančių rodiklių, susijusių su poveikiu regionui ir darbo rinkos poreikių atitikimu. Bandomasis naujos metodikos projektas, kuriame bus matyti jau kitaip apskaičiuoti kolegijų pasiekimai, turėtų pasirodyti rudeniop.

„Didžiausias kolegijoms keliamas reikalavimas yra atitikti darbo rinkos poreikius. Jei ji to nedaro, tokia kolegija tikrai nereikalinga, – įsitikinęs G.Bražiūnas. – Žinoma, rengiant reikalingus specialistus reikia taikyti naujausias technologijas ir remtis mokslu.“

Vien iš ES struktūrinių fondų universitetai gavo keliasdešimt kartų daugiau pinigų. Apie tokią bazę, kaip slėniai, kolegijos negali nė pasvajoti.

G.Bražiūnas atkreipia dėmesį, kad pagal mokslinės veiklos rezultatus Lietuvos ir, pavyzdžiui, Belgijos ar Danijos kolegijų įvertinimai yra analogiški, tačiau patikina, kad esama ir išimčių. Kai pastaraisiais metais išsiplėtė inovacijos, taigi ir mokslinės veiklos ribos, kai kurios vyriausybės ėmėsi kitaip finansuoti ir kolegijų veiklą. Kaip pasakoja VK direktorius, Airija už maždaug 50 mln. eurų įkūrė centrą jų eksperimentams su visa reikalinga įranga, kurį modernumu ir investicijomis būtų galima prilyginti Lietuvoje išdygusiems slėniams. O lietuviškos kolegijos, esančios šalia universitetų, apie tokį finansavimą esą gali tik pasvajoti. Beje, pasak G.Bražiūno, pirmenybę universitetai turi ir pritraukiant pajamų iš privačių šaltinių.

„Verslo užsakymų situacija irgi ne kolegijų naudai. Kiek daug universitetų atskirų mokslo institutų yra vien Vilniuje, o valstybinių kolegijų – tik dvi. Kodėl reikėtų bendradarbiauti su kolegija, jei pilna kitų besisiūlančių mokslo institucijų, turinčių didesnį įdirbį, finansavimą ir įrangą, – sako VK direktorius. – Vien iš ES struktūrinių fondų universitetai gavo keliasdešimt kartų daugiau pinigų. Apie tokią bazę, kaip slėniai, kolegijos negali nė pasvajoti.“

VK direktoriaus teigimu, nors užsakymų ir mažai, lėšų iš verslo pritraukti pavyksta: pagrindiniai užsakymai susiję su konsultacijomis, įmonių darbuotojų mokymu naujų metodikų ar technologijų.

VK šiųmečiame reitinge labiausiai pagerino tarptautiškumo rodiklius: studijų programų anglų kalba padaugėjo nuo 3 iki 7, tad įvertinimas šoktelėjo iki B (gerai). Taip pat, nors ir „silpnai“, pagerėjo tarptautinio akademinio personalo rodiklis, nes VK atsirado du užsieniečiai dėstytojai.

Pajamos išaugo su „Independence“

LAJM, 2016 m. „U-Multirank“ pasirodžiusi pirmą kartą, už pajamas iš privačių šaltinių ir nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos gavo aukščiausius įvertinimus. Kolegijos ataskaitoje nurodoma, kad, pavyzdžiui, 2015 m. LAJM vykdoma konsultavimo paslauga, kuri yra dalis mokslo taikomosios veiklos, pasinaudojo 17 bendrovių ir įstaigų. Pajamos iš to sudarė 130,8 tūkst. eurų, o iš mokymo kursų – 152,5 tūkst. eurų.

LAJM direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai dr. Aida Norvilienė paaiškina, jog tokius rezultatus lėmė ir tai, kad nuo 2014 m. kolegija aktyviai dalyvauja užtikrinant SGD terminalo navigacinį saugumą. Pavyzdžiui, panaudojant „Independence“ navigacinį modelį kolegijoje apmokytos 6 terminalo įgulos, taip pat – trijų aprūpinančių įmonių 9 įgulos, pasitelkiant jų dujovežių modelius.

Vienas dažniausių šios specifinės kolegijos tyrimų užsakovų yra Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, uosto įmonės – „Klaipėdos Smeltė“, Malkų įlankos terminalas ir kitos.

„Visi mūsų tyrimai nukreipti į navigacinio saugumo užtikrinimą. Ypač didesni laivai ir privačios bendrovės kreipiasi į mus, nes turime gana aukšto lygio įrangą, treniruoklių, simuliatorių. Visas gautas pajamas investuojame būtent į materialinės bazės gerinimą – skiriame treniruokliams ir įvairių laivų modeliams įsigyti“, – apie pastangas pritraukti užsakymų pasakoja LAJM direktoriaus pavaduotoja A.Norvilienė.

Užsakovai – socialiniai partneriai

Kad pastangų įkalbėti įmones pirkti paslaugas iš kolegijos reikia, gali patvirtinti ir kita regioninė Šiaulių valstybinė kolegija. Ji organizuoja specialius renginius, kad išsiaiškintų, kokių tiksliai paslaugų reikia vietos įmonėms. Dažniausiai kolegijai užsakymus pateikia vidutinio dydžio įmonės, o jų perkamos paslaugos yra techniniai tyrimai, inžineriniai sprendimai, sistemų projektavimas. ŠVK ataskaitoje teigiama, kad 2015 m. kolegija atliko 37 taikomuosius tyrimus ir gavo 1,8 tūkst. eurų pajamų.

„Pavyzdžiui, įmonė užsako atlikti betono stiprumo gniuždant tyrimą arba automobilių remontu užsiimanti įmonė prašo sukurti benzininių purkštuvų patikros stendą, kita panaši – automobilio sekimo ir degalų apskaitos imitacinį stendą, dar kita – nustatyti plieninių srieginių strypų mechaninių savybių rodiklius. Tai daugiausia techniniai tyrimai, kuriuos tikrai galime atlikti“, – kolegijos paslaugas vietinėms įmonėms vardija ŠVK Mokslo skyriaus vedėjas Nedas Jurgaitis.

Taip pat ŠVK ekspertams pateikė įvertinti savo paslaugas, kurios turėtų atsidurti valstybiniame MITA inočekių registre. „Esant jame būtų galima lengviau gauti užsakymų ir solidžiau pateikti savo paslaugas, – paaiškina N.Jurgaitis. – Dalyvavome MITA kvietime susikurti mokslo komercinimo planus, esame tokį planą parengę ir laukiame, kol pasirodys inočekių priemonių rezultatai.“

Į priemonę „Inočekiai LT“, pagal kurią smulkios ir vidutinės įmonės gali gauti finansinę paramą paslaugoms iš mokslo ir studijų institucijų įsigyti, vilčių pritraukti daugiau pajamų iš mokslo taikomosios veiklos deda ir KK. Šiųmečiame „U-Multirank“ KK, nors ir labai nedaug, padidino pajamas mokslinės veiklos ir žinių perdavimo srityse.

„Laikotarpiu, kurio duomenis reikėjo pateikti „U-Multirank“, Kauno kolegija įgyvendino stambų projektą su medienos įmonėmis, taip pat čia įskaičiuotos inočekių programos pajamos. Pavyzdžiui, Technologijų fakulteto pajamos iš inočekių sudarė pusę kitų su mokslo veikla susijusių pajamų“, – kodėl pagerėjo pajamų iš išorinių mokslinių tyrimų rodikliai, paaiškina KK Strateginio planavimo ir studijų kokybės valdymo tarnybos vadovė Kristina Adomaitienė.

Ji sako, kad sudėtingiausia pritraukti socialinių mokslų užsakymų – konkurencija didelė, todėl, atrodo, trūksta naujų idėjų. Be to, kai kurie žmonės dirba savo, o ne institucijos vardu, todėl jų veikla bendrame kolegijos paslaugų krepšelyje neatsispindi.

K.Adomaitienė pastebi, jog aktyviau užsiimti mokslo taikomąja veikla kliudo ir tai, kad dėstytojams, turintiems daug kontaktinių darbo su studentais valandų, sudėtinga užsiimti papildoma veikla, be to, kolegija ne visada gali atlikti įvairius tyrimus, nes neturi tam priemonių.

„Dažniausiai privatus sektorius pirmiausia kreipiasi į universitetą, ir jei šis negali pasiūlyti reikalingų paslaugų, tik tada į kolegiją, – sako K.Adomaitienė. – Jei kalbėtume apie pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos, turime Kompetencijų ugdymo centrą, kuris organizuoja kvalifikacijos tobulinimo kursus, tačiau daugiausia lemia fakultetų iniciatyva, bendradarbiavimas su socialiniais partneriais. Kai kur pritraukti pajamų padeda susiformavęs paslaugų poreikis. Pavyzdžiui, šiuo požiūriu yra gera Medicinos fakulteto situacija, nes slaugytojai privalo surinkti tam tikrą valandų skaičių.“

Užsakymas mokslo institucijai už 10 eurų

Labai nedaug pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos padidino Marijampolės kolegija (MK).

„Svarstome didinti paslaugų kainas, nes dabar jos yra simbolinės. Galima pajuokauti, kad pinigų gauname tik už pažymėjimų išdavimą, jų spausdinimą. Ir dėstytojai kelia klausimus, kodėl tos pačios tematikos privatūs mokymai, kvalifikacijos tobulinimo kursai yra gerokai brangesni nei siūlomi mūsų kolegijos. Taigi šių pajamų dalis kolegijos biudžete labai nedidelė“, – komentuoja MK Tarptautinių studijų ir ryšių skyriaus vedėja Kristina Čeponienė, pridurdama, kad kai kurie verslo užsakymai yra itin maži, pavyzdžiui, 10 eurų vertės vertimo paslaugos.

„Klausiame verslininkų, kokių tyrimų jiems reikia, ką būtume pajėgūs atlikti, bet mumis ne visada pasitiki, galbūt renkasi didesnius universitetus. Be to, neturime ir visų technologinių galimybių, reikalingų laboratorijų“, – svarsto K.Čeponienė.

Duomenų apie MK pajamas iš privačių šaltinių „U-Multirank“ nėra, kaip ir nemažai kitų. Nedaug duomenų reitingo sudarytojams MK pateikė esą dėl to, kad statistika „išbarstyta“ ir ją sudėtinga priskirti vienam rodikliui. Reitinge nė negalima rasti, kokia dalis studentų baigia studijas norminiu laiku, arba nurodoma, kad regione praktiką atlikusių studentų buvo nulis. Pasirodo, numatytu laiku studijas baigė 78 proc. MK studentų, o praktiką regione atliko per 90 proc.

Duomenys apie Klaipėdos valstybinę kolegiją (KVK) „U-Multirank“ reitinge pasirodė ir 2015, ir 2016 m., tačiau kolegijos atstovai tikina, kad juos instituciniam (ne studijų krypčių) reitingui pateikė tik vieną kartą, o jų laikotarpis – 2012–2013 m. Pagal pačios kolegijos duomenis, pajamos iš mokslo taikomosios veiklos didėja: 2014 m. jos sudarė 2,5 tūkst. eurų (be konsultacinės veiklos). 2015 m. – 12 tūkst. eurų, o šiemet, kaip planuojama, bus dar didesnės.

„Situacija kasmet po truputį gerėja, verslo užsakymų padaugėjo pasirodžius inočekių priemonei, – sako KVK Taikomosios mokslinės veiklos centro vadovė Jurga Kučinskienė. – Padaugėjo užsakymų dalyvaujant ir Klaipėdos miesto savivaldybės siūlomuose konkursuose, taip pat projektinių „Eras­mus+“, „Nordplus“ lėšų už mokslo taikomąją veiklą. Dalyvaujame ir Lietuvos mokslo tarybos Lietuvos ir Baltarusijos programoje, ku­rioje galime, mat kolegijoms reikia atsirinkti, kur dalyvauti, nes jos vykdo mokslo taikomosios veiklos, o ne fundamentinius tyrimus“, – sako KVK atstovė.

AK „U-Multirank“ aukščiausią įvertinimą pelnė už pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos. Daugiausiai AK uždirba iš apskaitos, kompiuterinio raštingumo, profesionalaus klientų aptarnavimo, anglų kalbos, valstybės tarnautojų mokymų. O už pajamas iš privačių šaltinių buvo įvertinta C. AK Studijų kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjos Jovitos Balčiūnienės teigimu, iš didžiausių kolegijos gautų užsakymų, kurių vertė – bent keli tūkstančiai eurų, yra „Dzūkijos vandenų“ užsakytas vartotojų tyrimas, „Alytaus naujienų“ skaitomumo apklausa, vėdinimo sistemų projektavimas.

SMK, kaip ir daugelyje valstybinių kolegijų, išorinių mokslinių tyrimų pajamų bei pajamų iš privačių šaltinių padidėjo dėl MITA inočekių priemonės. SMK Mokslo ir verslo centro vadovė Aurelija Pastarnokė paaiškino, kad pajamos iš įmonių užsakytų galimybių studijų bei tyrimų atsispindi dviejuose „U-Multirank“ rodikliuose: „Sukuriamas produktas – tyrimai, galimybių studijos, prototipai – yra mokslinis, bet finansavimas ateina iš įmonių, todėl ši veikla atsispindi ir privataus kapitalo pritraukimo rodiklyje. Pagal „Inočekiai LT“ priemonę įmonės gauna finansavimą iš valstybės, bet mums už paslaugą sumoka verslas.“

 

 

 

 

Vieta hierarchijoje. Pasauliniai universitetų reitingai jau įkalė į galvą, kad nepatenkame tarp 500 geriausių planetos universitetų. Nepatenkame, bet kai europinė reitingavimo sistema „U-Multirank“ detaliai pamatavo universitetų skirtumus ir panašumus, dėlionė tapo ryškesnė.

 

Šį kartą sužinojome ne vien tai, už kokios ribos liekame. Ir ne kaimynų užimta vieta buvo įdomiausia, o konkrečios sritys, kuriose sekasi prasčiau. Laimei, yra sričių, kuriose aplenkiame tolimo ir, atrodo, nepasiekiamo auksinio penkišimtuko narius.

Europos sukurtas, bet pasaulinis tapęs reitingavimo įrankis pirmą kartą parodė Lietuvos ir kitų universitetų vietą globalioje aukštojo mokslo erdvėje. Tą vietą šį kartą galima nusakyti itin tiksliai – pagal studijas, mokslą, tarptautiškumą ar pagal kurį tik nori iš 31 sąraše esančio kriterijaus leistis gilyn į universiteto veiklos pobūdį, stipriąsias ir silpnąsias jo veiklos puses.

Paprasčiau kalbant, dinamiškas „U-Multirank“ įrankis atskleidžia universitetų skirtybes, kartu ir unikalumą, kurį paslėpdavo jo pirmtakai tradiciniai reitingai. Juose universitetų išrikiavimą daugiausia lemdavo moksliniai pasiekimai, net institucijos dydis. O kai „U-Multirank“ visiems rodikliams suteikė vienodą reikšmę, sužibo ir tie, kurie daugiau dėmesio skiria studijoms.

Lietuvos universitetai, karšiami už tai, kad nepatenka tarp penkių šimtų geriausių pasaulyje, jau turi alibi. Pagal studijas, poveikį regionui jie pirmauja Europoje ir gali rikiuotis greta Europos lyderių – Estijos Tartu, Švedijos Lundo, Suomijos Alto ir kitų universitetų. „Veido“ atliktas Lietuvos universitetų „U-Multirank“ palyginimas su panašiais kaimyninių šalių universitetais parodė, kad kai kuriose srityse lenkiame artimus universitetus, patenkančius tarp 500 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų.

Tokie rezultatai stebinti neturėtų. Kaip „Veidui“ anksčiau sakė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorės pavaduotoja Laura Stračinskienė, „U-Multirank“ sudarytojai tikino siekę atskleisti universitetų įvairovę. Pristatydami šį įrankį rengėjai svarstė, kad savo tikslą pasiekė, nes tie, kurie „U-Multirank“ gavo geriausius įvertinimus, tarp 500 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų nė nepakliūva.

Tokių paradoksų yra ir Lietuvos universitetų įvertinime. Pagal bakalauro studijas sėkmingai baigiančių absolventų rodiklį lenkiame Lenkijos, Čekijos, Estijos universitetus. Atsipirko ir pastarųjų metų universitetų pastangos didinti tarptautiškumą. Pagal studentų mobilumą pasiekiame panašius įvertinimus kaip Europos lyderiai. Pavyzdžiui, 54-o pasaulyje Vokietijos Miuncheno technikos universiteto studentų mobilumas, pasirodo, yra toks pat kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU). Vilniaus universitetas (VU) galėtų pasigirti aktyvesniu studentų mobilumu nei 77-as pasaulyje Jungtinės Karalystės Notingamo universitetas. O regioninio Klaipėdos universiteto (KU) mobilumo įvertinimas prilygsta prestižinio Šveicarijos Ciuricho universiteto rezultatui.

„U-Multirank“ tikrai nepasirodėme silpnai, jokiu būdu neiškritome iš Europos universitetų konteksto. Žinoma, yra sričių, kuriose reikia tobulėti, bet tokių gali atrasti ir geriausi Europos universitetai, – įsitikinusi Kauno technologijos universiteto strateginio planavimo ir kokybės direktorė dr. Solveiga Buožiūtė. – Pažanga priklauso nuo strategijos, kurios rezultatus šį kartą ir išvydome. Ji buvo nukreipta į studijų sritį, tad dabar pagal studijas atrodome panašiai kaip geriausi universitetai. Tarkime, lyginant šią sritį su Estijos universitetais, lenkiame tiek Talino technikos, tiek Tartu universitetus. O dabar turime stiprinti mokslinę dalį, nes pagal mokslą atsiliekame.“

Pašnekovė priduria, kad net moksliniai Lietuvos rezultatai daugeliu atvejų tėra nedaug prastesni nei užsienio kolegų. Nors mokslo ir žinių perdavimo atžvilgiu lietuviškiems universitetams sekasi silpniau, vis dėlto geriau nei daugeliui lyginamų Lenkijos, Latvijos, Čekijos, Slovakijos universitetų.

Pavyzdžiui, pagal išorines mokslinių tyrimų pajamas beveik visi Lietuvos universitetai, už šį rodiklį gavę B-C įvertinimus, aplenkia D įvertintą Lenkijos Jogailos, Lodzės, Čekijos Karolio ir Prahos ekonomikos universitetus. VGTU ir KTU, pagal „U-Multirank“ vertinimą, skaičiuoja daugiau pajamų iš privačių šaltinių nei Tartu, Varšuvos universitetai.

Taigi didieji Lietuvos universitetai žaidžia vidutinėje lygoje ir toli gražu nėra Europos autsaideriai.

„Kai pasauliniai reitingai išskiria lyderius, nustatoma tokia skiriamoji geba, kad iškyla keli šimtai geriausiųjų, o kiti universitetai susilieja į bendrą masę, jų vieta matuojama kelių šimtų ar tūkstančių intervalu. O ši europinė reitingavimo sistema vertina detaliai, nors ir mažiau, bet panašių universitetų, taigi tokie palyginimai įgauna didesnę prasmę ir yra labai reikalingi“, – vertinimų skirtumus paaiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslo prorektorius prof. Juozas Augutis.

Europos Komisijos remiamas „U-Multirank“, kuris atsirado Nyderlanduose, Tventės universitete, buvo kuriamas kaip atsvara pasauliniams reitingams, surikiuojantiems aukštąsias mokyklas į lyderes ir autsaideres pagal galutiniam vartotojui nematomus skaičius. Nors, pavyzdžiui, kasmet skelbiamas QS reitingas supažindina tik su 500 universitetų, visuomenei geriausiųjų eilės yra įdomios. Todėl „U-Multirank“ ir buvo sukurtas tam, kad patenkintų tokį visuomenės pageidavimą, tik atviriau ir kokybiškiau.

Pasaulis pastaraisiais metais stebėjo Azijos universitetų iškilimą tradiciniuose geriausių aukštųjų mokyklų reitinguose, JAV žiniasklaida ėmė svarstyti, kodėl aukščiausiose jų vietose tarp lyderių, aukštojo mokslo korifėjų iš Amerikos, įsiterpė Honkongo, Tokijo, Seulo, Singapūro universitetai.

Kai kurių ekspertų nuomone, JAV ir Azijos aukštojo mokslo dvikovą iš šalies stebėjusi Europa sąmoningai įsitraukė į mūšį, sukurdama „U-Multirank“. Esą jis tapo įrankiu parodyti, kad Senajame žemyne esama net geresnių aukštųjų mokyklų.

Dėmesį atkreipti pavyko. Balandį antrą kartą paskelbus kasmet pildomą „U-Multirank“, jau nebebuvo galima abejoti jo aprėptimi ar aukštojo mokslo institucijų pasitikėjimu naujoviška palyginimo metodika. 2015-aisiais jame dalyvavo per 1,2 tūkst. institucijų, beveik po penktadalį jų buvo iš JAV ir Azijos.

Kai reitingas išaugo iš Europos ribų ir įrodė savo svorį, JAV žiniasklaida pripažino, kad Europos universitetai dominuoja pagal daugelį rodiklių, bet ypač stiprūs jie atrodo vertinant tarptautiškumą, poveikį regionui ir žinių perdavimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jei visi, kurie pernai tapo bedarbiais vos baigę aukštąsias mokyklas, norėtų surengti susitikimą, absolventams reikėtų išsinuomoti „Siemens areną“. Beveik 11 tūkst. – tiek, kiek žiūrovų gali sutalpinti ši arena – aukštojo mokslo absolventų, pernai gavę diplomą, pasuko į Lietuvos darbo biržą (LDB).

Deja, dviejų Neringos savivaldybių gyventojų skaičiui prilygstanti absolventų gausybė (maždaug 4 tūkst. universitetų ir kolegijų absolventų) darbo nerado ir metams besibaigiant. Paruošti 5 tūkst. bedarbių kainavo maždaug 117 mln. litų (skaičiuota pagal vidutines metines studijų kainas – 6,9 tūkst. litų universitetuose ir 4,2 tūkst. kolegijose). Tik neaišku, kokią dalį šių pinigų sumokėjo valstybė, o kokią – patys bedarbiai „su aukštuoju“.
Tokius šokiruojančius rezultatus atskleidė „Veido“ sudaryti universitetų (2014 m. gegužės 27 d. 21 numeris) ir kolegijų reitingai (šis numeris). Galutiniai reitingų rezultatai parodė, kad daugiau nei dešimtadalis (11,9 proc.) universitetų absolventų ir penktadalis (19,2 proc.) baigusiųjų kolegijas, praėjus pusmečiui po studijų baigimo, vis dar liko bedarbiai.
Tyrimo rezultatai rodo, kad 22 reitinguojamos kolegijos paruošė daugiau bedarbių nei universitetai. Vos baigę studijas, darbo ieškojo kone pusė kolegijų absolventų (4 tūkst. iš 10 tūkst. baigusiųjų) ir beveik penktadalis universitetų absolventų (per 6 tūkst. iš 28 tūkst. baigusiųjų). Metų pabaigoje darbo vis dar neturėjo penktadalis kolegijų (2 tūkst.) ir dešimtadalis universitetų (3 tūkst.) absolventų.
Tokia išvada nustebino ir „Veido“ kalbintus pašnekovus, priminusius kolegijų polinkį ir poreikį orientuotis į praktinius rinkos poreikius, vadinasi, ruošti specialistus darbo vietai, o ne darbo biržai.

Apie kolegijų reitingus
Visus duomenis apie kolegijų situaciją pateikė institucijos, renkančios ir sisteminančios informaciją apie Lietuvos aukštąsias mokyklas – Švietimo informacinių technologijų centras, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), LDB, ir Studijų kokybės vertinimo centras.
„Veido“ kolegijų reitinguose 2014 m. aukštųjų neuniversitetinių mokyklų kokybė vertinama, remiantis keliais kriterijais – akademinio personalo kokybe, kurią lemia mokslų daktaro laipsnį turinčių dėstytojų dalis. Ji skaičiuota pagal personalo, dirbančio pagrindiniame darbe ir turinčio mokslų daktaro laipsnį, nuo visų dėstytojų, dirbančių pagrindiniame darbe. Paaiškėjo, kad dvi kolegijos – Šiaurės Lietuvos ir Vilniaus verslo kolegijos – neturi dėstytojų, kurie dirbtų jose nuolat ir turėtų mokslų daktaro laipsnį.
Daugiausia mokslų daktarų turi nevalstybinės Šv. Ignaco Lojolos kolegija ir V.A.Graičiūno aukštoji vadybos mokykla. Tuo metu Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis, 2012–2013 m. vos 5,5 proc. visų kolegijų dėstytojų turėjo daktaro laipsnį. Universitetuose daktarų dalis siekė 41 proc.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Mokslinė kompetencija vertinama ir įvairiose ūkio šakose, o ir gerų studijų nebūna be universitete kuriamo mokslo. Kokia šiuo požiūriu Lietuvos universitetų padėtis?

Europos universitetai sutelkia savo pajėgas verslo laimėjimams ir pažangai užtikrinti, plinta verslių universitetų koncepcija, kai universitetas, be studentų mokymo, visuomenės švietimo ir mokslinių tyrimų, pats dar ir kuria verslus. Štai pasaulinių universitetų reitingų lyderis Kembridžo universitetas yra per pusantro tūkstančio įmonių savininkas, turi per 50 tūkst. darbuotojų, o jo pajamos siekia 11 mlrd. svarų sterlingų (apie 47,3 mrd. Lt).

“Veido” analizė
Šių metų “Veido” moksliškumo reitingas sudarytas pagal 2013 m. universitetuose sukurtų mokslinių publikacijų, apgintų disertacijų skaičių ir laimėtas lėšas mokslo projektams vykdyti. Kaip matavimo vienetas pasirinktos lėšos, išreikštos litais, nes tai objektyvesnis rodiklis nei projektų, kurie kai kuriais atvejais yra nedidelės apimties, skaičius.
Atsižvelgiant į mokslo sričių skirtumus, aukštųjų mokyklų dydį, kiekvieno universiteto laimėtų lėšų dydis lyginamas su bendra reitinguojamų universitetų laimėta suma mokslinei veiklai. Toks santykis leidžia pamatyti konkrečių universitetų pastangas pritraukti lėšų ir jų metinį indėlį į būsimą mokslo potencialą.
Daugiau vertės skaičiuojant galutinį moksliškumo balą suteikiama Europos Komisijos 7BP programai (30 porc.) nei finansavimui iš Lietuvos biudžeto (20 proc.). Gauti lėšų konkuruojant su kitais Europos mokslininkais Europos Komisijos 7 BP programoje gerokai sunkiau nei nacionaliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, užpernai pateiktose vertinimui visų programos projektų paraiškose buvo 2093 partneriai iš Lietuvos, o finansuojamų arba numatomų finansuoti paraiškose atsidūrė 408.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

 

Penki iš septynių norinčiųjų valdyti valstybę neturi net esminių privalomų valstybės vadovo savybių ir kompetencijos.

„Mes kaip moterys, norinčios vyro, kuris nerūkytų, negertų, nemėgtų žiūrėti futbolo, nesižvalgytų į svetimas moteris, keliame prezidentui pernelyg daug reikalavimų, ir realus žmogus vargu ar gali visus juos patenkinti“, – šypsosi įvairiose apklausose tarp visuomenės geidžiamų valstybės vadovų taip pat minimas autoritetingas ekonomistas dr. Gitanas Nausėda. Tad belieka rinktis iš tų, kurie arčiausiai prezidento idealo.

„Veidas“ pasitelkė skirtingų sričių ekspertus „sukomplektuoti“ prezidentui turėtinų pagrindinių kompetencijų ir žmogiškųjų savybių „krepšelį“ ir pabandė pasverti, kiek kiekvienas iš kandidatų septynetuko juos atitinka.

Būti prezidentu net savo oponentams

„Prezidentui reikia skirtingų savybių, atsižvelgiant į tai, kokiai valstybei ir kokiu metu jis vadovauja. Bet dvi iš jų – universalios visiems laikams ir visoms visuomenėms. Pirma, prezidentas turi gebėti vienyti, o ne skaldyti tautą, net bendraudamas su politiniais oponentais turi visada prisiminti, kad jis yra ir jų prezidentas. Antra, lyderiu valstybėje turi tapti žmogus, kuris sugeba pajausti ir numatyti šalies poreikius, pagal juos suformuluoti tikslus ir padėti visuomenei juos realizuoti“, – pabrėžia politine lyderyste besidomintis psichologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Visvaldas Legkauskas. O kitos savybės, pasak jo, jau gali varijuoti pagal situaciją.

Bet gebėjimas vienyti visuomenę – tai ne gebėjimas įtikti kiekvienam jos nariui, o gebėjimas sutelkti pagrindines visuomenės grupes. Štai Dalia Grybauskaitė labai kategoriška Darbo partijos atžvilgiu, bet, kaip pastebi V.Legkauskas, ji kategoriška konkrečios organizacijos, konkrečių asmenų atžvilgiu, ji nesakė, kad tie, kurie remia Darbo partiją, yra kokie Lietuvos išdavikai. Tad čia vienybės griovėja jos nepavadinsi.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

 

Premjeras Algirdas Butkevičius ir socialdemokratai išsaugo didelį populiarumą dėl visiškai objektyvių priežasčių, nors jų pačių nuopelnų čia nėra – gyvenama Andriaus Kubiliaus Vyriausybės įdirbio sąskaita.

Praėjusią savaitę paskelbtos kelios apklausos, darytos skirtingų agentūrų, bet vienodai rodančios neblėstantį premjero Algirdo Butkevičiaus ir jo vadovaujamos Socialdemokratų partijos populiarumą, sukėlė nelauktai skausmingą reakciją – socialiniai tinklai virė nuo komentarų apie „baudžiauninkų tautą“, solidžiuose portaluose politologai samprotavo apie A.Butkevčiaus atsparumo kritikai paslaptis.
Ir privačiuose pokalbiuose, ir viešojoje erdvėje tvyrojo vienas klausimas: kaip nieko nedaranti, strateginius valstybės projektus vieną po kito žlugdanti Vyriausybė, vadovaujama nuolat nusišnekančio ir kelis kartus per dieną nuomonę keičiančio premjero, suformuota koalicijos, kurios viena pusė nuteista už sukčiavimą, o kita pusė niekina Lietuvos nepriklausomybės simbolius, praėjus metams nuo darbo pradžios išsaugo tokį populiarumą?
„Spinter tyrimų“ apklausos duomenimis, lygiai trečdalis – 33,5 proc. Lietuvos gyventojų laiko A.Butkevičių geriausiai tinkamu Vyriausybės vadovu, už jo vadovaujamą LSDP balsuotų ketvirtadalis rinkėjų – tris kartus daugiau nei už artimiausias konkurentes. Palankiai Vyriausybės veiklą vertina apie 40 proc. apklaustųjų.
Analogiškus rezultatus pateikia ir „Baltijos tyrimai“: tarp aktyvių politikų A.Butkevičius antras, už LSDP balsuotų 28 proc. apklaustųjų, artimiausi konkurentai – konservatoriai ir „tvarkiečiai“ atsilieka bemaž trigubai, pasitikinčiųjų Vyriausybe – kiek mažiau nei pusė.
Kai kelios agentūros ganėtinai ilgą laikotarpį pateikia daugmaž vienodus rezultatus, galima pagrįstai manyti, kad tie rezultatai nedaug skiriasi nuo tikrovės.
Žinoma, negalima pamiršti dar per 2011-ųjų vasarį vykusius savivaldybių tarybų rinkimus išryškėjusio, o pernai prieš Seimo rinkimus pasitvirtinusio fakto: tiksliai nustatyti konservatorių partijos reitingų viešosios nuomonės tyrimo agentūros nesugeba. Dėl socdemų daugmaž pataiko (su tendencija pagerinti), dėl Darbo partijos pataiko, dėl „Tvarkos ir teisingumo“ pataiko, dėl liberalų pataiko, o dėl Tėvynės sąjungos kala mažne perpus pro šoną, su tendencija rodyti mažiau.
Tarp politikų sklandančius įtarimus (ypač sustiprėjusius prieš mėnesį, kai kalbėdamas per LRT agentūros „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys „tvarkiečių“ įvardijo vieną reitingą, o po dviejų dienų spaudoje publikuotoje toje pačioje „Vilmorus“ apklausoje šis buvo pusantro karto mažesnis) galėtų patvirtinti arba paneigti tik jų pačių užsakymu atlikti tyrimai, kurių kažkodėl niekas nesivargina daryti, mat kurti sąmokslo teorijas lengviau.
Svarbiausia priežastis, neleidžianti abejoti apklausų rodomu valdančiųjų populiarumu, yra tas paprastas faktas, kad visus šiuos metus gyvenimas Lietuvoje nuolat gerėjo. Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo mėnesį (kada ir darytos Vyriausybei palankios apklausos), 15 proc. gyventojų teigė, kad jų finansinė padėtis per metus pagerėjo, 60 proc. – kad nepakito. 21 proc. tikėjosi, kad ateityje jų finansinė padėtis dar pagerės. Kas ketvirtas Lietuvos gyventojas manė, kad per šiuos metus Lietuvos ekonomika pagerėjo.
Tai nestebina, nes dėl ankstesnės Vyriausybės atliktų reformų ir verslo bei eksporto skatinimo programų į 2013 metus Lietuva įžengė turėdama sparčiausią ekonomikos augimą Europos Sąjungoje. Šiemet Lietuvos bendrasis vidaus produktas pasiekė 70 proc. bendrojo ES vidurkio ir didėjo toliau – tai pats geriausias rezultatas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ketverius metus trukęs ekonomikos augimas, anksčiau daugiausia paremtas eksportu ir matomas tik statistinėse ataskaitose, nuo kurių „paprastam žmogui“ nei šilta, nei šalta, pagaliau pradeda pasijusti ir Lietuvos vidaus rinkoje.
Atsigavus nekilnojamojo turto rinkai, vėl įsivažiuoja statybos, rangovai skundžiasi, kad Vilniuje projektų eigą stabdo statybininkų trūkumas, – vadinasi, vėl atsiveria darbo rinka mažai kvalifikuotiems darbininkams. Įsibėgėjo prekyba automobiliais – šiemet sudaryta per 300 tūkst. sandorių, o tai ne tik pinigai, bet ir užsakymai tūkstančiams provincijos meistriukų, kurių nemaža dalis formaliai laikomi bedarbiais. Tad oficialus, šiek tiek per 10 proc. siekiantis nedarbas iš tikrųjų gerokai mažesnis.
Kodėl šie žmonės turėtų nemėgti Vyriausybės? Kad ji kažkokį „ševroną“ išvijo? O jis užsakymų parvaryti pilną „tralą“ mašinų ir sutvarkyti joms kėbulus duos? Taigi.
Politologai ir apžvalgininkai piktinasi ir šaiposi, kad Vyriausybė per metus nepriėmė nė vieno paminėti verto sprendimo, tik darbo grupes kūrė, o paskui jų pasiūlymus į šiukšlių dėžę metė. Betgi žinoma: jei valdžia nieko nedaro, tai, verslo požiūriu, elgiasi geriausiai iš visų galimų būdų – užtikrina stabilumą.
Didžiausia praėjusios savaitės žinia, kad Lietuva pagal sąlygas verslui per metus pakilo iš 27-os į 17 vietą ir pirmą kartą pagal šį rodiklį aplenkė Estiją, tik patvirtina, kad dėl Andriaus Kubiliaus Vyriausybės 2011–2012 m. atliktų reformų verslui šiemet gyventi buvo gera, jį pradėti buvo dešimt kartų paprasčiau, o gauti paskolą – dvigubai lengviau.
Iki rinkimų dar toli, visos opozicinės partijos gyvena atsipūtusios, tad natūraliai praranda reitingus, kurių joms šiandien ir nereikia. Žiniasklaida, ypač provincijoje, liežuvį iškišusi laukia A.Butkevičiaus pažadėtos spaudos pirkimo programos, nes per A.Kubiliaus taupymą gyveno badmečio sąlygomis. Visos neigiamos tendencijos – verslo sąlygų bloginimas, investuotojų išėjimas, kvalifikuotų specialistų vijimas iš valstybinių agentūrų – matomos tik tuo konkrečiai besidominčių žmonių, be to, pirma, vyksta Vilniuje, antra, kol kas tėra tendencijos, o ne pasekmės, tad absoliuti dauguma žmonių jų nejaučia ir jomis nesidomi.
Antroji aukštų socdemų reitingų priežastis – tos visuomenės grupės, kurias neigiamai paveikė ar paveiks dabartinės Vyriausybės veiksmai, net nebando prieš juos protestuoti. Namudininkai, kurie savo gaminius siunčia paštu ir patiria šoką dėl naujųjų socdemų vadovaujamo Lietuvos pašto įkainių, atvirai sako, kad jiems lengviau savo siuntinių tarnybą susikurti, nei į V.Kudirkos aikštę prie Vyriausybės išeiti. Mokesčiais apkraunamų mažųjų bendrijų savininkų praėjusį penktadienį susirinko vos dešimt, nors nuo pernai jų susikūrė apie tris tūkstančius.
O jeigu gyvenimas Lietuvoje vis gerėjo, tai kodėl valdančiųjų reitingai turėtų smukti? Štai kai A.Butkevičiaus nieko nedarymas atsilieps žmonių kišenei, tuomet ir jo populiarumo „fenomenas“ išnyks.

Jei valdžia nieko nedaro – nei mokesčius keičia, nei naujų reguliavimų įveda, tai, verslo požiūriu, elgiasi geriausiai iš visų galimų būdų – užtikrina stabilumą.

Rugsėjo 10 dieną paskelbtame tarptautiniame universitetų reitinge „2013–2014 QS World University Rankings” tarp geriausių pasaulio universitetų pateko ir 4 Lietuvos aukštosios mokyklos: Vilniaus universitetas (VU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU),  Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Kauno technologijos universitetas (KTU).

Reitingo rengėjai deklaruoja, kad atsižvelgiant į pasaulio universitetų skaičių, QS sąrašas atspindi 4 proc. geriausiųjų aukštųjų mokyklų. Aukščiausiai iš Lietuvos universitetų įvertintas VU –  jis užėmė 601–650 vietą. Į 701+ kategoriją pateko dar trys Lietuvos universitetai – VGTU, VDU ir KTU. Pastarasis šiemet vertintas pirmą kartą.

„Nors Lietuvos universitetai šiemet užima žemesnes pozicijas, tai nereiškia, kad jų rezultatai yra blogesni, net atvirkščiai. Pavyzdžiui, VGTU duomenys yra ne ką prastesni, o studijų ar tarptautiškumo srityse – geresni nei pernai,“ – kalbėjo VGTU rektorius Alfonsas Daniūnas. „Šiemet QS reitingą papildė daugiau nei 130 naujų aukštųjų mokyklų, vertinami universitetai iš 76 pasaulio šalių, tarp jų ir Azijos, kur valstybės investicijos į aukštąjį mokslą kasmet ženkliai didinamos, bet Lietuvos universitetai vis tiek patenka tarp geriausiųjų.“

VGTU rektoriui antrino ir Zoya Zaitseva, QS reitingų Centrinės Europos regiono direktorė:
„Universitetų vertinimas – labai dinamiškas, kiekvienas turi smarkiai stengtis, kad keletą metų iš eilės išliktų toje pačioje vietoje. Labai gaila, kad trys iš keturių Lietuvos universitetų yra žemiau 700-osios vietos, bet taip greičiausiai nutiko dėl nepakankamo mokslo ir švietimo finansavimo.“

„QS World University Rankings“ skelbiamas jau dešimtus metus iš eilės. Aukštosios mokyklos vertinamos pagal šiuos kriterijus: universiteto reputaciją tarp akademikų (40%) ir darbdavių (10%), santykį tarp studentų ir dėstytojų (20%), citavimo indeksą (20%), užsienio dėstytojų dalį (5%) ir tarptautinių studentų skaičių (5%).

Sudarinėjant universitetų reitingą šiemet atsižvelgta į daugiau nei 62 tūkstančių mokslininkų ir beveik 28 tūkstančių darbdavių nuomonę. Pasak „QS World University Rankings“ rengėjų, toks aukštųjų mokyklų įvertinimo tyrimas – didžiausias ir reikšmingiausias pasaulyje.

Su šiuo reitingu glaudžiai susijusi kita vertinimo sistema – „QS Stars“, detaliau analizuojanti aukštųjų mokyklų veiklą ir įvertinanti jų pažangą konkrečiose srityse. Iš Lietuvos universitetų aukščiausiai įvertintas VGTU, kuriam suteiktas bendras trijų žvaigždučių statusas. Penkių žvaigždučių vertinimą šis universitetas gavo trijose veiklos srityse: studijų, infrastruktūros ir inovacijų.

Aukščiausias vietas „2013–2014 QS World University Rankings“ užima Jungtinių Amerikos valstijų ir Jungtinės karalystės universitetai. Geriausiu pasaulyje pripažintas Masačusetso technologijos institutas, toliau rikiuojasi Harvardo universitetas, Kembridžo universitetas, Londono universiteto koledžas ir  Londono imperatoriškasis koledžas.

Savaitraštis “Veidas” šešioliktąjį kartą pristato Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų reitingą.

Kiekvieną mėnesį maždaug po keturis šimtus lietuvių, kurių daugiau kaip pusė turi Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų diplomus, praveria Vilniuje įsikūrusios įdarbinimo užsienyje agentūros UAB “Jobcenter Lt” duris su tikslu gauti bet kokio legalaus darbo užsienyje. Dauguma apsilankančiųjų labiausiai nori išvykti laikinai padirbėti į Norvegiją. Kiti pageidaujamų darbo vietų maršrutai driekiasi į Jungtinės Karalystės ir Vokietijos ūkius ar gamyklas. “Šiandien Norvegija yra kiekvieno lietuvio svajonė Nr. 1, – su lengva ironija sako UAB “Jobcenter Lt” direktorius Ilja Malkinas. – Deja, įdarbiname tik apie trisdešimt”.
Tarp interesantų ypač daug esama žmonių su universitetiniu socialinių mokslų krypčių išsilavinimu: vadybininkų, buhalterių, apskaitininkų, teisininkų bei edukologų. “Bet įdarbiname juos Norvegijoje tikrai ne vadybininkais ir ne mokytojais. Dažniausiai jie stoja prie žuvų fabriko konvejerio linijos, o kai kurie karjerą Noravegijoje pradeda nuo kiemsargio darbo. Tokio darbo Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje geidžia šimtai mūsų žmonių su aukštuoju išsilavinimu”, – pasakoja I.Malkinas.
Tiesa, mokytojai dažnai norėtų ir svetur dirbti darbą susijusį su vaikais, bet retas moka norvegų ar anglų kalbas, tad net auklės darbo negauna, ką jau kalbėti apie darbą mokykloje. Remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos duomenis, pernai į juos kreipėsi vos šeši pedagogai, pašydami suteikti jiems pažymą, patvirtinančią jų profesines kvalifikacijas ir suteikiančią teisę įsidarbinti kitų ES šalių narių švietimo įstaigose. Bet, kaip jiems pavyko darbintis, niekas Lietuvoje nesidomi.
“Beje, nors mes giriamės, kad jaunimas puikiai kalba angliškai, iš tikrųjų dažnas studentas angliškai temoka tiek, kad jam net negali siūlyti įsidarbinti pardavėju parduotuvėje, barmenu ar užsakymų priėmėju. Tad ką jau kalbėti apie vyresnę kartą”, – toliau dėsto I.Malkinas.
Verslininkas taip pat teigia net neprisimenąs daug atvejų, kad lietuviai, turintys socialinių mokslų krypties ar pedagogo diplomus prašytų būtinai padėti rasti darbą užsienio šalies biure ar mokykloje. “Dažnas suvokia, kad jų diplomas darbdaviui nieko nereiškia, o jie patys nėra pajėgūs susikalbėti svetima kalba. Pagaliau, mes esame verslo organizacija, suinteresuota savo sėkme, tad negalime rizikuoti ir specialiai pirkti brangaus sertifikato, suteikiančio teisę ieškoti mūsų specialistams su aukštuoju išsilavinimu kvalifikuoto darbo, tarkime, Anglijoje, – aiškina UAB “Jobcenter Lt” vadovas ir priduria: Mums tai būtų tikri nuostoliai, manau, per mėnesį įdarbintume kokį vieną lietuvį su universitetiniu išsilavinimu, o dabar – keliasdešimt”.
Konsultantas teisininkas Marius Pečkys atkreipia dėmesį, kad iš tiesų socialinių ir humanitarinių mokslų krypčių pritaikomumas itin siauras. Mat dažnos socialinių ar humanitarinių mokslų krypties disciplinos svarba baigiasi sulig Lietuvos valstybės teritorijos riba. Tarkime, teisininkas yra teisininkas tik Lietuvoje, o pervažiavus sieną ir atvykus į Lenkiją, mūsų teisininko diplomas nieko nebereiškia. “Lietuvos rinka ribota, o socialininių ir humanitarinių mokslų krypčių specialistų Lietuvoje jau šiandien yra didžiulis perteklius, tad jauni žmonės, rinkdamiesi šios krypties studijas, turėtų gerokai pagalvoti: kam ir kur jie parduos savo žinias?”, – akcentuoja M.Pečkys.
Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį, kad į socialinius mokslus dažnai stoja ne patys geriausi gimnazijų abiturientai, nes šie mokslai yra lengvesni. O vidutiniokui įsidarbinti, pagal specialybę, dar problemiškiau. “Žinoma, patys geriausi teisininkai, o ir kiti socialinių mokslų atstovai, taip pat sėkmingai tęsia studijas užsienio šalių universitetuose ir ten darbinasi, bet tokių yra vienetai”, – pastebi M.Pečkys.
Taigi, į ką kreipti dėmesį renkantis, kokiame Lietuvos ar užsienio universitete bei kokią studijų programą studijuoti, mūsų savaitraštis klausė įdarbinimo bei mokslo ekspertų.

Pedagogų poreikis mažėja dramatiškai
Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus pastebi, kad per pastarąjį dešimtmetį kai kuriuose universitetuose studentų skaičius sumažėjo perpus ir akivaizdu, kad toliau mažės. Mat mažėja gimstamumas, be to, dar apie 10 nuošimčių visų gimnazijas baigiančių jaunuolių išvyksta studijuoti į užsienio šalių universitetus bei koledžus, o dar galbūt apie kita tiek dirbti nekvalifikuotų darbų. Bet, nepaisant jaunimo emigracijos, anot viceministro, Lietuvoje ir toliau mažės kai kurių specialistų su universitetiniu išsilavinimu poreikis. Pirmiausia, socialinių mokslų krypčių bei edukologų. Ypač didelė perprodukcija ikimokyklinukų pedagogų. Jiems Lietuvoje susirasti darbą, pagal įgytą išsilavinimą, sudėtingiausia.
R.Vaitkus akcentuoja, jog viso pasaulio ekspertai pabrėžia, jog dabar reikia, o po keleto metų dar labiau reikės technologinių, fizinių, biomedicinos mokslo krypčių specialistų. “Matydami šias tendencijas, šiemet mes sudarėme valstybinį specialistų su aukštuoju išsilavinimu rengimo užsakymą. Jame dominuoja kryptys, kurias išskiria pasaulio švietimo ir mokslo strategai. Be to, kadangi per pastaruosius ketverius metus drastiškai sumenko kai kurių žemės ūkio bei sporto, ikiteisminio tyrimo specialistų rengimas, o poreikis didžiulis, tad šias kryptis išskyrėme atskirai ir agronomų, miškininkų, trenerių, policininkų rengimą taip pat įtraukėme į prioritetinį valstybinį užsakymą”, – informuoja viceministras.
Ir jaunuoliams R.Vaitkus pataria vadovautis pasaulinėmis tendencijomis – ateitis priklauso technologiniams, fiziniams, biomedicinos mokslams bei tarpdisciplininėms studijų programoms. Kitaip tariant, absolventams, įgijusiems diplomą su dviejų skirtingų mokslo krypčių žiniomis ir gebėjimais, neteks varstyti darbo biržos durų.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šeštadienį dienraščio “Lietuvos rytas” skelbiamos apklausos duomenimis, populiariausios išlieka opozicinės partijos – Darbo partija, socialdemokratai bei partija “Tvarka ir teisingumas”. Valdantieji konservatoriai – ketvirti.  Apie tai praneša BNS agentūra.
Apklausos duomenimis, kitos partijos neperžengtų 5 proc. rinkimų barjero.
Atsakydami į klausimą, už kokią partiją balsuotų, jei Seimo rinkimai vyktų artimiausią sekmadienį, dauguma – 17,6 proc. – apklaustųjų nurodė Darbo partiją, 13 proc. – Socialdemokratų partiją. Birželį abiejų partijų reitingas atitinkamai siekė 17,1 proc. ir 13,7 procentų.
Tuo metu trečiąją poziciją išlaikiusios opozicinės partijos “Tvarka ir teisingumas” ir ant ketvirtojo laiptelio likusios valdančiosios Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų (TS-LKD) reitingai kiek smuktelėjo. Pirmosios populiarumas nuo birželį buvęs 10,7 proc., liepą siekė 8,9 proc. Ketinantys balsuoti už konservatorius nurodė 7,5 proc., birželį tokių buvo 8,4 proc.

Apklausa rodo, kad kitos partijos – Liberalų sąjūdis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Liberalų ir centro sąjunga, Lietuvos lenkų rinkimų akacija, Sąjunga TAIP, Tautininkų sąjunga, Krikščionių partija – neperžengtų 5 proc. rinkėjų paramos barjero. Valdantis Liberalų sąjūdis gautų 2,9 proc., Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 3,1 proc. rinkėjų balsų.

Savaitraštis “Veidas” jau devintą kartą pristato gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Šįmet mokyklos ranguotos pagal naują metodiką, bet nauji kriterijai lyderių nepakeitė.

Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjus), doc. Bronislovas Burgis (Kauno technologijos universiteto gimnazija), Artūras Sederevičius SJ (Vilniaus jėzuitų gimnazija), Edmundas Grigaliūnas (Vilniaus Žirmūnų gimnazija) ir Valdemaras Kaupinis (Vilniaus M.Biržiškos gimnazija) – tai penkių geriausių šalies gimnazijų vadovai. Tiesa, sąrašą derėtų pratęsti dar keliasdešimčia ar bent keliolika pavardžių, nes šios penkios gimnazijos turi išskirtinę teisę rengti egzaminus ir atsirinkti geriausius ir gabiausius savo miesto ar visos Lietuvos vaikus.
Dar keliolika kitų gimnazijų dirba su ta “žaliava”, kuri auga jų kieme, bet pasiekia puikių rezultatų: Raimondas Dambrauskas (Panevėžio J.Balčikonio gimnazija), Vilija Prižgintienė (Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazija), Vytautas Gylys (Kauno J.Jablonskio gimnazija), Vilija Klimavičienė (Vilniaus “Gabijos” gimnazija), Antanas Doniela (Panevėžio 5-oji vidurinė mokykla)…
Taigi kas sieja visus šiuos direktorius ir jų gimnazijas, kaip jiems pavyko pasiekti tokių rezultatų bei juos išlaikyti? Ir, priešingai, kodėl daugiau kaip dviejuose šimtuose gimnazijų bei bendrojo lavinimo mokyklų nėra nė vieno vaiko, kuris gebėtų bent už vieną valstybinį brandos egzaminą surinkti nuo 90 iki 100 balų? Ar tai reiškia, kad daugiau kaip pusėje Lietuvos negimsta talentingų bei darbščių vaikų, o gal šių mokyklų direktoriai ir mokytojai vadovaujasi ydinga ugdymo filosofija?
“Mokyklos sėkmę lemia trys veiksniai: pirmiausia išprusęs, švietimo vadybos naujoves išmanantis ir jas pritaikyti gebantis direktorius, antra, stiprūs ir naujiems metodams imlūs mokytojai, trečia, patys vaikai ir jų gyvenamoji aplinka. Tiek S.Jurkevičius, tiek B.Burgis, tiek kiti geriausių rezultatų pasiekiančių gimnazijų direktoriai visų pirma yra labai reiklūs sau, apsiskaitę, nuolat ir viskuo besidomintys, besigilinantys ir į naujas mokymo metodikas, ir į mokyklų vadybą, turintys aiškų tikslą, matantys mokyklos viziją ir to siekiantys, – vardija istorijos vadovėlio su S.Jurkevičiumi bendraautoris, istorikas, žurnalistas ir žiniasklaidos vadybininkas Kęstutis Petrauskis. – Visi jie yra lyderiai, kurie supranta, kad mokyklai į priekį padės žengti tik patys geriausi mokytojai – mokytojai lyderiai, todėl tokius, panašius į save, ir telkia.”
Štai naujasis Vilniaus jėzuitų gimnazijos vadovas A.Sederevičius taip ir sako: “Manau, aš, kaip direktorius, esu mažiausiai prisidėjęs prie mokyklos sėkmės. Iš tikrųjų, jei viskas gerai gimnazijoje – girk mokytojus, jei blogai – peik save.”

Kuo vadovas reiklesnis sau, tuo geresni gimnazistų pasiekimai

“Saulių pažįstu daugiau kaip du dešimtmečius, jis labai darbštus, atkaklus, griežtas kirstukas, kuris žino, ko siekia, bet kartu leidžia mokyklos bendruomenei pasireikšti”, – dėsto Vilniaus licėjaus vadovo bendramokslis, nūnai Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kancleris Dainius Numgaudis.
Aštuoniolika metų licėjui vadovaujantis eruditas S.Jurkevičius sukūrė laisvą, demokratišką, “džiazuojančią” atmosferą: čia nėra jokių skambučių, skelbiančių pamokos pradžią, nes gimnazistai pasiekę tokį sąmoningumo lygį, kad patys žino, kada ateiti į pamoką ir kada prasidės kita pamoka. Čia nėra ir per pertraukas budinčių ar rūkalius gaudančių mokytojų, nes per pertraukas vieni licėjininkai žaidžia stalo tenisą koridoriuose, kiti likę su mokytoju gilinasi į ką tik pasibaigusios pamokos užduotis ar rengiasi būsimai pamokai, be to, čia niekas nenusirašinėja.
Panašūs, pasak D.Numgaudžio, ir kiti “Veido” geriausiomis įvardytų gimnazijų vadovai bei jų komandos: KTU gimnazijai irgi vadovauja netrafaretinio mąstymo, “džiazuojantis” direktorius, kurio komanda, nuolat besivaržydama su licėjumi, katra mokykla geresnė, pasiekia vis įspūdingesnių rezultatų. Beje, doc. B.Burgis prieš 23 metus ir buvo idėjos steigti universitetinę gimnaziją, kokios veikia prie geriausių Jungtinės Karalystės universitetų, sumanytojas.
Teologijos bakalauro studijas Kauno kunigų seminarijoje bei mokyklų vadybos magistro studijas JAV baigęs A.Sederevičius SJ dar tik apie pusmetį vadovauja Vilniaus jėzuitų gimnazijai (VJG), bet, kaip ir jo pirmtakas brolis V.Saulius SJ, remiasi brolių jėzuitų švietimo ir dvasingumo filosofija ir mokyklos sėkmės siekia išlaikydamas artimus bendruomenės santykius. Beje, A.Sederevičius SJ, prieš išvykdamas studijuoti į JAV, buvo Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas ir tai jam padeda jau vadovaujant gimnazijai geriau suprasti, kas jaudina moksleivius bei mokytojus. O pedagogai direktoriaus kabinetą net vadina “atviromis durimis”, mat jis niekad jų neuždaro: kiekvienas mokytojas ar gimnazistas gali įlėkti ir pasikalbėti su direktoriumi. Kaip šmaikštauja VJG direktoriaus pavaduotoja Rasa Jurkuvėnienė, mokytojai direktoriaus kabinete išlieja visas susikaupusias emocijas, todėl nebėra noro ir reikalo kelti tono per pamokas.
Žirmūnų gimnazijos direktorius E.Grigaliūnas – stiprus mokyklų vadybininkas, sutelkęs itin reiklią pedagogų komandą; Vilniaus M.Biržiškos gimnazijos vadovas V.Kaupinis, iki 1997 m. ėjęs Vilniaus miesto švietimo skyriaus vedėjo pareigas, pereinamuoju laikotarpiu politikų spaustas ir išbandytas “ugnimi bei vandeniu”, išlaikė ir dar sustiprino mokyklos bendruomenę bei jos laimėjimus.
Kita vertus, nors šių penkių gimnazijų direktoriai, Vilniaus, Kauno bendruomenių akimis, ir yra labai įtakingi, o jų vadovaujamos mokyklos tapusios švietimo madų diktuotojomis, vis dėlto geriausių regioninių, provincijos mokyklų vadovai savo regionuose yra įtakingesni nei vilniškiai ir kauniškiai. “Matyt, nesuklysiu sakydamas, kad Panevėžio J.Balčikonio gimnazijos direktorius R.Dambrauskas pagal įtaką ir svarbą yra ketvirtas penktas žmogus savo mieste, o vietos politikai visada išklauso ir dažnai įsiklauso į jo žodžius. Vilniuje, Kaune taip nėra”, – neabejoja D.Numgaudis, beje, iki ateidamas į ministeriją pats vadovavęs dabartinei sostinės S.Daukanto gimnazijai.
Taigi, nors sostinės bei Kauno stipriausių gimnazijų reikšmė miesto gyventojams didžiulė, tarp vietos politikų, savivaldybininkų, kurie ir yra daugumos gimnazijų steigėjai, juntamas antagonizmas. Ne vienos geriausios Vilniaus, Kauno gimnazijos vadovas yra tarsi rakštis tiek vietos, tiek centrinės valdžios politikams, nes kietai rėžia tai, ką kuklių rezultatų pasiekiančių gimnazijų vadovai nebent anoniminiuose interneto komentaruose rašinėja. Nė vienas geriausios gimnazijos direktorius nedreba, kad dėl tokio savo nepaklusnumo gali netekti posto.
B.Burgis neslepia, kad jo kėdė gerokai susvyravo, kai vieno įtakingo koncerno vadovai ėmė spausti be konkurso priimti jų atžalas. “Parodžiau duris ir sulaukiau pasekmių, bet aš nebijau: viena vertus, esu matematikas, docentas, žurnalistas, antra vertus, netrukus ir pensija. O svarbiausia, kad mane palaiko šeima – net devyni žmonės, taigi jaučiuosiu nenugalimas, tarsi nemirtingasis, turintis devynis gyvenimus, – ironizuoja KTUG direktorius. – Žinau viena, kad jei nenori sužlugdyti gero projekto – gimnazijos, privalai visiems panašiems mėgintojams spausti pasakyti: “ne”, priešingu atveju mokykla neteks patrauklumo.”
Pasak pašnekovo, tai kainuoja nemažai sveikatos. “Dėl patiriamos įtampos jau penkiskart esu patekęs į reanimaciją. Bet esu sibirietis, tremtinys, labai gajus, – vėl su lengva ironija prabyla B.Burgis ir galiausiai rimtai užbaigia: – Bet džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad taip pat elgiasi ir kolega S.Jurkevičius.”
Dar vienas elito traukos centras – Vilniaus jėzuitų gimnazija. Joje, kaip sakė R.Jurkuvėnienė ir kaip skelbiama gimnazijos svetainėje, rėmėjų vaikams rezervuojama keletas vietų, tačiau jie irgi turi laikyti bendrą egzaminą, o jo rezultatas negali būti žemesnis, nei nustatyta priėmimo taisyklėse. Ir visiškai nesvarbu, kas būtų tas rėmėjas ir kokia suma jis ketintų remti.
Stojantieji, pasak A.Sederevičiaus SJ, neturėtų tikėti ir gundytis plūstančiais repetitorių siūlymais parengti stojamiesiems į šią gimnaziją. “Mūsų užduočių nežino niekas, išskyrus mane, nes jas rengia visai ne mūsų gimnazijos mokytojai. O ir pavaduotojos užduotis gauna voke tik egzamino dieną”, – pabrėžia VJG vadovas.
Beje, nors gimstamumas mažėja, pretenduojančiųjų mokytis stipriausiose šalies mokyklose daugėja, be to, į jas patekti reikia vis daugiau pastangų, nes konkursai vis didesni: į kai kurias geriausias gimnazijas priimama turint ne mažesnį nei 9–9,2 balo pažymių vidurkį.

Standartinių mokyklų mokytojai nepastebi gabiausių

Neįstojusieji į geriausias gimnazijas, o ir silpnųjų gimnazijų vadovai bei pedagogai, girdėdami palankius atsiliepimus apie geriausių rezultatų pasiekiančias gimnazijas, neretai mesteli, girdi, bepigu kolegoms dirbti, kai per stojimo atrankas nusigraibo grietinėlę – gabiausius, o kiti turi dirbti su tais, kurie lieka. Suprask, netalentingi ir beviltiški.
“Oi, tokie argumentai tikrai nieko verti, – įstikinęs D.Numgaudis. – Su gabiais, smalsiais vaikais dirbti nėra paprasta, jie nepalyginti reiklesni sau, pedagogams ir šių taikomiems mokymo metodams, žinioms.”
“Lengviausia dirbti su vidutinių gabumų vaikais, – pabrėžia Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro psichologė dr. Aida Šimelionienė. – Beje, šiandieninės mokyklinės ugdymo programos pritaikytos vidutinių gabumų vaikams. O aukštesnių intelektinių gabumų mokiniams jos netinka.”
S.Jurkevičiaus ir B.Burgio nuomonė dar kategoriškesnė: bendrojo lavinimo mokyklų programos orientuotos jau net nebe į vidutiniokus, o į atsiliekančiuosius. Mokiniams nesistengiama suteikti išsamių žinių – jie tik rengiami sėkmingai išlaikyti egzaminus. R.Jurkuvėnienė priduria, kad ypač skurdūs dvyliktokų mokslai: jų akiplotyje – tik egzaminai.
Ką jau kalbėti apie tai, kad vyresniųjų klasių mokiniai tik keleto dalykų mokosi visu krūviu ar sustiprintai, o kitų disciplinų – vadinamuoju B lygiu. A.Sederevičius SJ įsitikinęs, jog B lygis yra ne kas kita, kaip mokymo simuliavimas bei dykinėjimas, ir svarsto, kad verčiau jau tas laikas būtų skirtas jaunuolio socialiniams gebėjimams lavinti bei savęs pažinimui skatinti, nes dabar kai kurie jaunuoliai nesugeba atlikti elementarių buities darbų.
Geriausiose šalies mokyklose gabiausi iš geriausiųjų paprastai neišskiriami, bet talentingiausiems ir siekiantiesiems žinių mokytojai sukuria papildomų galimybių gilintis į patinkančią sritį. B.Burgis skaičiuoja, kad jo vadovaujamoje gimnazijoje itin gabūs yra dešimt vaikų, o A.Sederevičius SJ sako, jog Jėzuitų gimnazijoje aukščiausi intelektiniai gebėjimai konstatuojami keturiems penkiems kiekvienų metų gimnazistams.
O štai standartinėse bendrojo lavinimo mokyklose, pasak psichologės A.Šimelionienės, retas mokytojas skiria ir supranta, kuris vaikas yra iš tiesų gabus. Mat paprastai manoma, kad gabūs – tik gerai besimokantys vaikai, bet iš tikrųjų taip nėra. Gerai besimokantis vaikas, pasak psichologės, dažnai neturi nieko bendro su gabaus vaiko sąvoka. Psichologai gabiais vaikais laiko tuos, kurių aukšti intelektiniai gebėjimai. “Atlikę vaikų intelekto testus dažnai pastebime, kad gabieji visiškai neblizga savo teorinėmis žiniomis, nors ir yra labai intelektualūs, kūrybingi. Ir, priešingai, vidutinių gabumų vaikai, vadinamieji kalikai, daro įspūdį savo žiniomis”, – dėsto A.Šimelionienė.
Kodėl taip nutinka? Pasirodo, mokytojai nesugeba pastebėti, o ir dirbti su psichologų per specialius testus išaiškintais gabiais vaikais, ir gabieji nusimoko. “Vieni gabieji suvokia savo išskirtinius gebėjimus ir pamatę, kad jiems, palyginti su bendraamžiais, nereikia tiek daug mokytis, pasijunta žvaigždėmis, liaujasi mokęsi ir neišnaudoja turėto savo gebėjimų potencialo, kiti iš viso nesuvokia savo išskirtinumo”, – aiškina psichologė.
Štai profesorė Joan Freeman, dirbanti su gabiais vaikais, viename naujausių savo tyrimų priėjo prie mokslinės išvados, kad mokytojai pastebi tik pusės gabiausių vaikų gebėjimus, o kiti taip ir lieka neatskleisti. Taigi gabiausi vaikai gali būti netgi trejetukininkai ar iš viso nebaigti mokyklos dėl aptingimo ir nuobodulio.
Mūsų pokalbininkės A.Šimelionienės apginta disertacija kaip tik ir vadinosi “Intelektualiai gabių vaikų pasiekimo veiksniai”. Mokslininkė iš viso tyrė 329 vaikus, iš kurių atrinko 54 labai aukštų intelektinių gebėjimų ir intelektualiai gabius vaikus. Bet štai paaiškėjo, kad šie standartinėse mokyklose mokytojų mokomi vaikai, laikydami egzaminus, niekuo neišsiskyrė iš savo bendramokslių.
Pašnekovė pacitavo net keletą užsienio kolegų tyrimų, kuriuose teigiama, kad kuo aukštesnis vaiko intelektas, tuo daugiau laiko mokykloje jis praleidžia tuščiai. O jei vaiko IQ siekia 160 balų, jam iš viso žalinga eiti į mokyklą, nes vaiko gebėjimai pradeda tik menkėti. Tokio aukšto intelekto vaikas turi būti mokomas individualiai.
Taigi gabiausiems vaikams mokyti, pasak A.Šimelionienės, reikia ypatingo mokytojo talento ir žinių. Daugiausia, ką moka šiandieniniai pedagogai, – diferencijuoti užduotis, bet ir tai daro gal tik apie pusę visų mokytojų. Kiti tik skundžiasi, kad jiems niekas nemoka už papildomą užduočių rengimą gabesniems vaikams, o ir specialių metodikų nėra.
Galiausiai dažnos mokyklos pedagogai nė nesidrovi tėvams pasakyti, kad šie savarankiškai rengtų gabų vaiką olimpiadai, konkursui. Bet nuopelnus visuomet užsirašo sau ir mokyklai. Pasak S.Jurkevičius, kad ir kaip būtų tragiška konstatuoti, bet sovietmečiu mokytojai daug daugiau dirbdavo su gabiais vaikais ir darydavo tai be papildomo užmokesčio.
Beje, po įvairias Lietuvos mokyklas važinėjanti psichologė A.Šimelionienė pastebi, kad kaimų ir rajonų mokyklose yra netgi daugiau mokytojų, pastebinčių gabiuosius ir jiems rengiančių specialias užduotis, nei daugelyje didmiesčių  bendrojo lavinimo mokyklų.
O idėją, kaip išsaugoti gabiausius šalies moksleivius, pastaruoju metu itin aštriai keliantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius profesorius Remigijus Žaliūnas tik liūdnai atsidūsta: šiandien gabūs vaikai palikti tėvams ir repetitoriams, o jei tėvai irgi nepastebi vaikų gabumų, patys negeba pamokyti ir neturi finasinių galimybių samdyti repetitorių, tai Lietuva ir praranda talentą.
Beje, A.Šimelionienė su kolegomis rengia keleto dienų seminarus mokytojams, kaip atpažinti gabiausius vaikus ir kaip su jais dirbti. Liūdna, kad iš mokyklų vadovų į tokius užsiėmimus deleguojamų aštuonių pedagogų grupės vos vienas po keturių dienų iš tiesų nuoširdžiai susidomi, ima sekti ekspertų duotais patarimais, atranda ir pradeda ugdyti gabiuosius, dar penki šeši lieka pasyvūs… ir toliau orientuojasi į vidutiniokus.
Beje, kaip informavo ŠMM specialistė Marytė Skakauskienė, gabių vaikų pastebėjimui ir ugdymui iš ES struktūrinių fondų per pastaruosius dvejus metus skirta net 4,9 mln. Lt. Tiesa, gabių vaikų tėvai realaus efekto nepajuto: su atrinktais gabiaisias, ypač jauniausiais, vaikais niekas standartinėse bendrojo lavinimo mokyklose iki šiol papildomai nedirba.

Universitetinės gimnazijos – gelbėjimosi ratas provincijos talentams

Užsukus į dažną statistinę bendrojo lavinimo mokyklą tampa nejauku dar ir dėl tarpusavio santykių erozijos. Tikrai nedaugelis mokyklų gali pasigirti gera atmosfera. O neretoje mokykloje aplinka nepalanki ne tik mokymuisi, bet jau net ir gyvybei, vaikai eina galvom, pakeltu tonu bendrauja mokytojai ir direktoriai.
Ir jau visiškas liūdesys apima peržvelgus gimnazijų reitingo rezultatus. Iš jų plika akimi matyti, kad įvariose gimnazijose mokymo lygis labai skirtingas.
R.Žaliūnas įsitikinęs, kad tokia maža šalis, kaip Lietuva, neturi teisės toliau taip žlugdyti vaikų ir jaunuolių. “Į vaiko parengimą reikia investuoti nuo pradžių: šeimos, darželio, pradžios mokyklos, progimnazijos, gimnazijos iki universiteto. Bet realiai tik Vilniaus ir Kauno vaikai gali gauti kokybišką vidurinį išsimokslinimą ir susikurti saugią ateitį, o regionų, miestelių, kaimų net ir patys talentingiausi vaikai patenka į beviltišką padėtį, nes jų mokyklų lygis nekonkurencingas”, – dėsto LSMU rektorius.
Todėl, profesoriaus įsitikinimu, Švietimo ir mokslo ministerija turėtų nedelsdama įvertinti visą mokyklų tinklą ir mokyklas akredituoti iš naujo, pagal kokybinius jų parametrus, kad tėvai žinotų, ko jų vaikui tikėtis iš kiekvienos įstaigos. O talentingiausiems provincijos vaikams išsaugoti ir puoselėti galėtų būti įkurtos universitetinės gimnazijos. Bet, pasak R.Žaliūno, svarbi sąlyga, kad tokios gimnazijos turėtų bendrabučius ir apgyvendintų jaunuosius provincijos šviesuolius.
Šitam jau rengiasi ir R.Žaliūno vadovaujamas LSMU. “Universiteto senatas ir taryba jau pritarė siekiui tapti universitetinės gimnazijos steigėju ir dalininku. Kalbamės su Kauno J.Jablonskio gimnazija, nes iš jos į medicinos ir veterinarijos studijų programas stoja itin daug abiturientų, be to, ši gimnazija būsimus studentus parengia tikrai kokybiškai. Gimnazijai tapus universitetine, joje galėtų būti dėstoma apie 20–30 proc. visų disciplinų, kurios dėstomos pirmuosiuose LSMU kursuose”, – pasakoja R.Žaliūnas.
Tiesa, jau dabar universitetinių gimnazijų Lietuvoje yra net keletas, be mūsų jau aptartos KTUG, Vytauto Didžiojo universitetas turi Kauno “Rasos” gimnaziją, Šiaulių universitetas prieš keletą metų taip pat įsteigė gimnaziją, o Kauno Maironio universitetinė gimnazija įkurta kartu su Kauno arkivyskupijos kurija. Vis dėlto tikras universitetinės gimnazijos turinys – tik KTU gimnazijoje, o kitų tik pavadinime esama universitetinio kvapo.
KTU rektorius prof. Petras Baršauskas pasakoja, kad universitetas nemažai prisideda prie savo gimnazijos finansavimo, be to, gimnazistai naudojasi universiteto laboratorijomis, dalis profesūros skaito paskaitas gimnazistams. Problema ta, kad pastaraisiais metais dauguma KTU gimnazijos talentingiausių absolventų rinkosi arba neinžinerines studijas KTU, arba studijas ne Lietuvoje.
Tiesa, kaip pastebi B.Burgis, dar viena svarbi sąlyga universitetinei gimnazijai sėkmingai funkcionuoti – didesnis valstybinis talentų iš provincijos finansavimas. “Žmonės neturi pinigų, kad išleistų vaikus į Kauną, Vilnių: nors šie gauna nemokamą maitinimą, bet už bendrabutį vis tiek reikia mokėti, ir tai jau kliūtis. Pirmaisiais KTUG gyvavimo metais apie du trečdalius jaunuolių buvo talentai iš provincjos, o šiandien tokių jau tik trečdalis”, – pasakoja gimnazijos vadovas.
A.Šimelionienė, apibendrindama, ką daryti tėvams ir vaikams, besirenkantiems, kokioje mokykloje ar pas kokį mokytoją mokytis, siūlo vadovautis Izraelio psichologų sukurta metodika: mokytoją ir mokyklą vertinti išsiaiškinus, kaip dirbama su pačiais negabiausiais ir pačiais gabiausiais vaikais; ar jie iš viso atpažįstami. Ten, kur orientuojamasi tik į statistinį moksleivį, vidutinioką, net neverta praverti durų. Ir tai būtina pradėti daryti jau nuo darželio. O ypač svarbi pradžios mokykla, mat per pirmus ketverius metus vaikas arba išmoksta mokytis, arba praranda motyvaciją dirbti ir neišnaudoja prigimtinių talentų.
Deja, kaip pastebi A.Sederevičius SJ, mokytojas iš pašaukimo šių laikų Lietuvoje jau retenybė: dauguma net viliojami į VJG ar kitas geriausias gimnazijas pirmiausia klausia, koks bus atlyginimas.
Geriausiose gimnazijose prastai dirbančių mokytojų – vienetai, užtat ir vaikų pasiekimai puikūs, o štai statistinėse bendrojo lavinimo mokyklose mokytojų, degančių noru kitaip mokyti vaikus, – irgi vienetai, tad ir tų gimnazijų vaikų mokymosi rezultatai apgailėtini.
VJG direktorius mano, kad Lietuvos vaikų pasiekimai būtų daug geresni, jei mokyklų direktoriai, kaip yra JAV, turėtų daugiau teisių pasirinkdami pedagogus ir juos atleisdami. Bet Lietuvoje veltėdžius mokytojus saugo Darbo kodeksas.
Galiausiai esminis bruožas, skiriantis geras mokyklas nuo prastų, yra tas, kad  geriausiųjų direktoriai skatina grįžtamąjį ryšį, kasmet anonimiškai apklausia moksleivius, alumnus bei tėvus apie kiekvieno mokytojo darbo pranašumus, trūkumus ir laukia įvairiausių siūlymų. Apibendrintą nuomonę pateikia patiems pedagogams ir stebi, kaip mokytojai keičiasi. Prastose mokyklose tėvų nuomonė nereikalinga, jų interneto puslapiuose net nėra galimybės ką nors pakomentuoti.

Kaip šiemet reitingavome mokyklas
Šiais metais “Veido” gimnazijų reitingas papildytas dar vienu nauju kriterijumi: kaip sekėsi laikyti keturis brandos egzaminus visiems tos gimnazijos ar vidurinės mokyklos moksleiviams. Vertinome keturis valstybinius brandos egzaminus, kuriuos dažniausiai pasirenka abiturientai: lietuvių kalbos, matematikos, užsienio kalbos ir istorijos. Reitingo lentelėje matyti visų laikiusiųjų egzaminą vidurkiai. Kiekvienam pokriterijui (tai yra egzaminui) suteikėme maksimalią 10 taškų sumą. Taigi geriausiai konkretų egzaminą išlaikiusios mokyklos atstovams buvo suteikta 10 taškų, mažiausiai – nulis taškų.
Šiemet, kaip ir pernai, vertinome, kiek moksleivių už minėtus keturis brandos egzaminus surinko nuo 90 iki 100 balų. Kiekviena mokykla, kuri už konkretų egzaminą surinko daugiausiai aukščiausių balų, taip pat galėjo gauti maksimalų 10 taškų vertinimą, bet kelete šimtų mokyklų iš viso nebuvo nė vieno abituriento, gavusio maksimalų įvertinimą, taigi joms rašemė po nulį taškų.
Tradiciškai vertinome, kaip 2011 m. laidos gimnazistai pagal pirmą pageidavimą stojo į Lietuvos aukštąsias universitetines mokyklas, ir tam suteikėme 15 taškų sumą, o tos mokyklos, iš kurių nė vienas abiturientas neįstojo į universitetą pagal pirmą pageidavimą, negavo nė vieno taško.
Moksleivių stojimui į užsienio universitetus suteikėme po 5 taškus, nes šis kriterijus, reitingo rengėjų ir juos konsultavusių ekspertų nuomone, šiek tiek niveliavosi, mat pastaraisiais metais į užsienį studijuoti išvažiuoja visi, kurie turi pinigų, o nebe geriausi ir gabiausi. Be to, stojama ne vien į aukšto lygio užsienio universitetus, bet ir į tokius, kuriuos gerokai lenkia Lietuvos aukštosios mokyklos. Todėl šiam kriterijui suteikėme patį mažiausią svorio koeficientą.

Pats paklausiausias “Veido” numeris kiekvienais metais būna tas, kuriame skelbiamas gimnazijų reitingas. Tikėtina, kad ir šis bus toks pat, nes vaikams, tėvams, galbūt ir mokytojams tokia informacija labai reikalinga ir naudinga.

Juk Švietimo ir mokslo ministerijai visos mokyklos ir gimnazijos geros, o mokymo kokybė jose itin aukšta. Jei jau jos įveikė formalių reikalavimų kartelę ir tapo gimnazijomis, vadinasi, yra panašaus lygio, tad vaikai, baigę gimnazijas skirtinguose regionuose, gauna panašų žinių bagažą ir gyvenimui yra parengiami iš esmės panašiai.
Bet tie, kurie tas gimnazijas lanko, ar tie, kurie gimnazijas savo vaikams parenka,  yra kažkokie keistuoliai, nes mano, kad gyvenime viskas yra visiškai kitaip nei Švietimo ir mokslo ministerijos raštuose. Nuojauta jiems kužda, kad vienos gimnazijos kitas pranoksta kelis ar keliolika kartų, todėl jie ir nori gauti nešališkų gimnazijų palyginimų, taip pat duomenų, kaip skirtingų mokyklų abiturientams sekasi laikyti egzaminus bei stoti į aukštąsias mokyklas. Ir tokie jų norai tikrai nėra ufonautiški, o kaip tik labai įžvalgūs ir išmintingi.
Jei tėvai mato, kad iš vienos gimnazijos 60 proc. abiturientų įstoja į aukštąsias mokyklas ir į norimas specialybes, o iš kitos tik 10 proc., arba jei sužino, kad vienos gimnazijos 50 proc. abiturientų per lietuvių kalbos ar matematikos egzaminus gavo 90–100 balų, o kitos gimnazijos tokių abiturientų – nulis procentų, tai jie daro išvadas. Natūralu, kad tos išvados nepatinka kai kurių gimnazijų direktoriams ar mokytojams, nes tokiose gimnazijose mokinių skaičius elementariai mažėja. Taigi mažėja ir mokinio krepšelių bei apskritai pinigų. Kitaip tariant, mokykla ritasi žemyn.
Mes, gimnazijų reitingo rengėjai, nuolat girdime priekaištų, kad kelios mokyklos susirenka gabiausius Lietuvos vaikus, tad natūralu, jog atsiduria pirmose reitingo vietose. Ir tai esą joks mokyklų direktorių ar mokytojų nuopelnas. Gerai, bet mums niekas netrukdo ignoruoti pirmajame trejetuke esančių mokyklų ir lyginti įprastų tradicinių gimnazijų. Tarkime, ketvirtoje vietoje esančios Vilniaus Žirmūnų ar penktoje atsidūrusios Vilniaus M.Biržiškos gimnazijos ir 445-oje vietoje esančios Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos. Jų struktūra, filosofija ir finansavimas panašūs, o rezultatai skiriasi stulbinamai.
Būtent šios prastos mokyklos, taip pat ir prastos aukštosios mokyklos niokoja švietimo įstaigų reputaciją Lietuvoje. Jos, taip pat ir Švietimo bei mokslo ministerija, atsakingos dėl to, kad tik 9,6 proc. sociologų apklaustų Lietuvos gyventojų yra patenkinti Lietuvos švietimo sistemos darbu, o 63,2 proc. – nepatenkinti. Podažniai tenka girdėti, kad dabartiniai vaikai ir jų tėvai nebežino, ko nori. Iš tikrųjų jie tikrai žino, ko nori: jie nori kokybės, žinių, pažangių ir savo darbą mėgstančių mokytojų, išmanių mokymo priemonių, naujoviškų mokymo metodų, geros atmosferos mokykloje ir pan., bet daug kur viso to nesulaukia.

Savaitraštis “Veidas” jau devintą kartą pristato gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Šįmet mokyklos ranguotos pagal naują metodiką, bet nauji kriterijai lyderių nepakeitė. Savaitraščio “Veidas” PDF su gimnazijų reitingu SMS žinute galite nusipirkti čia.

Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjus), doc. Bronislovas Burgis (Kauno technologijos universiteto gimnazija), Artūras Sederevičius SJ (Vilniaus jėzuitų gimnazija), Edmundas Grigaliūnas (Vilniaus Žirmūnų gimnazija) ir Valdemaras Kaupinis (Vilniaus M.Biržiškos gimnazija) – tai penkių geriausių šalies gimnazijų vadovai. Tiesa, sąrašą derėtų pratęsti dar keliasdešimčia ar bent keliolika pavardžių, nes šios penkios gimnazijos turi išskirtinę teisę rengti egzaminus ir atsirinkti geriausius ir gabiausius savo miesto ar visos Lietuvos vaikus.
Dar keliolika kitų gimnazijų dirba su ta “žaliava”, kuri auga jų kieme, bet pasiekia puikių rezultatų: Raimondas Dambrauskas (Panevėžio J.Balčikonio gimnazija), Vilija Prižgintienė (Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazija), Vytautas Gylys (Kauno J.Jablonskio gimnazija), Vilija Klimavičienė (Vilniaus “Gabijos” gimnazija), Antanas Doniela (Panevėžio 5-oji vidurinė mokykla)…
Taigi kas sieja visus šiuos direktorius ir jų gimnazijas, kaip jiems pavyko pasiekti tokių rezultatų bei juos išlaikyti? Ir, priešingai, kodėl daugiau kaip dviejuose šimtuose gimnazijų bei bendrojo lavinimo mokyklų nėra nė vieno vaiko, kuris gebėtų bent už vieną valstybinį brandos egzaminą surinkti nuo 90 iki 100 balų? Ar tai reiškia, kad daugiau kaip pusėje Lietuvos negimsta talentingų bei darbščių vaikų, o gal šių mokyklų direktoriai ir mokytojai vadovaujasi ydinga ugdymo filosofija?
“Mokyklos sėkmę lemia trys veiksniai: pirmiausia išprusęs, švietimo vadybos naujoves išmanantis ir jas pritaikyti gebantis direktorius, antra, stiprūs ir naujiems metodams imlūs mokytojai, trečia, patys vaikai ir jų gyvenamoji aplinka. Tiek S.Jurkevičius, tiek B.Burgis, tiek kiti geriausių rezultatų pasiekiančių gimnazijų direktoriai visų pirma yra labai reiklūs sau, apsiskaitę, nuolat ir viskuo besidomintys, besigilinantys ir į naujas mokymo metodikas, ir į mokyklų vadybą, turintys aiškų tikslą, matantys mokyklos viziją ir to siekiantys, – vardija istorijos vadovėlio su S.Jurkevičiumi bendraautoris, istorikas, žurnalistas ir žiniasklaidos vadybininkas Kęstutis Petrauskis. – Visi jie yra lyderiai, kurie supranta, kad mokyklai į priekį padės žengti tik patys geriausi mokytojai – mokytojai lyderiai, todėl tokius, panašius į save, ir telkia.”
Štai naujasis Vilniaus jėzuitų gimnazijos vadovas A.Sederevičius taip ir sako: “Manau, aš, kaip direktorius, esu mažiausiai prisidėjęs prie mokyklos sėkmės. Iš tikrųjų, jei viskas gerai gimnazijoje – girk mokytojus, jei blogai – peik save.”


Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-17) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.