Dauguma gimnazijų 2016 m. „Veido“ gimnazijų reitinge gan smarkiai pakeitė savo vietas – vienos krito žemyn per keliasdešimt vietų ar iš reitingo uodegos atsirado pirmoje jo pusėje ir aplenkė nemažai dar pernai geresnėse pozicijose buvusių kolegių. Nors kai kurios egzaminų ar įstojimo rezultatus akivaizdžiai pagerino, tačiau vis tiek krestelėjo žemyn, nes buvo tokių mokyklų, kurioms šiuos rodiklius pavyko pagerinti dar labiau.

Svarbią dalį sudarant šį reitingą ir vėl sudarė valstybinių brandos eg­zaminų rezultatai. Taip pat svarbu, kaip abiturientams pa­vyko įstoti į svajonių specialybę. Tuo tarpu valstybinių brandos egzaminų rezultatų įtaką galutiniam mokyklos balui šiek tiek sumažino šiemet atsiradęs trečiasis dėmuo – mokyklos ugdytinių pasiekimai šalies žinių olimpiadose ir konkursuose.

BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Lietuvos universitetai, jau apšilę kojas pasauliniame „U-Multirank“ reitinge, per metus spėjo pagerinti bent po keletą rodiklių. Nors ir ne septynmyliais žingsniais, pakilo mokslinės veiklos ir žinių perdavimo rodikliai: daugiau lėšų mokslui vykdyti, daugiau verslo užsakymų, daugiau studentų įkurtų įmonių. Tačiau klausimų kelia paties reitingo „U-Multirank“ metodika ir logika.

Vos pasirodžius pirmajam Europos Ko­mi­si­jos inicijuotam reitingui, jo organizato­riai prisaikdino nekarūnuoti aukštųjų mokyklų ir neieškoti autsaiderių, nerikiuoti jų pagal geriausius įvertinimus ar kokį kitą dirbtinai iš reitingo ištrauktą kriterijų. Tokioms rekomendacijoms, suprantama, pritarė ir pa­čios aukštosios mokyklos: juk „U-Mul­ti­rank“ ir sukurtas tam, kad būtų atsvara tradiciniams reitingams: užuot baksnojęs į jų bėdas, at­skleistų aukštųjų mokyklų specifiką ir įvairovę, o ne girtų ir peiktų nepalyginamas institucijas.

Vis dėlto kasmet, paskelbus nors ir alternatyvų, bet vis tiek reitingą, žiniasklaida ir patys universitetai puola sumuoti nepalyginamus pasiekimus rodančių įvertinimų, pavyzdžiui, kiek studentų atlieka praktiką regione ir kiek universitetas uždirba iš verslo užsakymų.

Kaskart paskelbus „U-Multirank“ ar bet kokį kitą reitingą, universitetai nepuola perbraižyti savo strateginių planų.

Grynai įdomumo dėlei galima apskaičiuoti ir suminį „U-Multirank“ reitingą – kiek aukščiausių A įvertinimų, reiškiančių „labai gerai“ (prasčiausias įvertinimas „silpnai“ yra E), gavo konkretus universitetas. Įvertinimais nuo E iki A aukštosios mokyklos pristatomos penkiose srityse: studijų, mokslinių tyrimų, žinių perdavimo, tarptautiškumo ir poveikio regionui, o šios išskiriamos dar į kelis kriterijus, kurių instituciniame „U-Multirank“ iš viso yra 31.

Daugiausiai aukščiausių įvertinimų A šiemet, kaip ir pernai, surinko Vilnius Gedimino technikos universitetas (VGTU), antras geriausias įvertinimas priklauso Kauno technologijos universitetui (KTU), surinkusiam devynis aukščiausius įvertinimus. Beje, tiek pat aukščiausių įvertinimų (9) surinko ir Lietuvoje dėl prastos kokybės atvirai kritikuojamas Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), o Vilniaus universitetas (VU) pelnė triskart mažiau nei LEU – tris aukščiausius įvertinimus.

Lietuvos universitetų, kurie „U-Multirank“ dalyvavo ir pernai, ir šiemet, atstovai pritaria, kad šis, kaip ir kiti reitingai, yra subjektyvus, be to, kai kurie jų kolegos gali pasipuikuoti nurodydami gražesnius skaičius, nei yra iš tiesų. Vis dėlto, kaskart paskelbus „U-Multirank“ ar bet kokį kitą reitingą, universitetai nepuola perbraižyti savo strateginių planų. Reitingo informacija jie tvirtina besinaudojantys kaip viena iš priemonių, kad įvertintų, kaip po įgyvendintų darbų pasikeičia konkretūs rodikliai, palygintų savo situaciją ir pokyčių tempą su užsienio universitetais.

Lietuvos universitetai – neva lyderių lyderiai

VU, kuris, kalbant reitingų žargonu, naujausiame „U-Multirank“ buvo „nukarūnuotas“, šią reitingavimo sistemą vertina remdamasis oficialiai pareikšta Europos universitetų tinklo – Koimbros grupės valdybos pozicija: „U-Multirank“ sudarytojai turėtų pergalvoti kri­terijus, pasirinkti svarius bei palyginamus ir su­prantamai juos paaiškinti aukštojo mokslo institucijoms.

Duomenys interpretuojami laisvai, taip pat savarankiškai pasirenkami ir pjūviai, žaidžiama neobjektyvia informacija.

Be to, kai kurie Koimbros tinklo universitetai priklauso ir kitam tinklui – LERU, o šio nariai yra ir prestižiniai Oksfordo, Kembridžo universitetai, kurie dar 2013 m. ne tik viešai kritikavo „U-Multirank“ metodologiją, bet ir atsisakė teikti jam duomenis. LERU šiuos reitingus peikė už tikslių kriterijų nebuvimą, problemišką duomenų lyginimą ir pernelyg laisvo jų interpretavimo galimybę, juolab kad „U-Multirank“ universitetų teikiama informacija yra netikrinama. Būtent šio reiškinio padariniai, VU partnerystės prorektorės prof. Gretos Drūteikienės teigimu, yra matomi ir Lietuvoje: duomenys interpretuojami laisvai, taip pat savarankiškai pasirenkami ir pjūviai, žaidžiama neobjektyvia informacija.

„Jeigu tikėtume reitingo duomenimis, pagal kai kuriuos kriterijus ne viena Lietuvos aukštojo mokslo institucija lenkia pasaulyje aukščiausiai vertinamus ir į geriausiųjų šimtuką pa­ten­kančius Europos universitetus, nors visi suprantame, kad tai negali būti tiesa“, – reitingo nesusipratimus paaiškina G.Drūteikienė.

Prasčiausiai įvertinas VU iš Lietuvos universitetų, „U-Multirank“ duomenimis, turi daugiausiai mokslinių publikacijų, skelbiamų „Thomson Reuters Web of Science“ duomenų bazėje, vienintelis gavo aukščiausią balą už mokslinių publikacijų, parengtų su užsienio autoriais, dalį ir kt. Per metus šiek tiek sumažėjo universiteto daugiausiai cituojamų mokslinių publikacijų, iš išorės gaunamų pajamų už mokslinę veiklą ir kitų rodiklių reikšmės.

Iš viso VU pavyko šiek tiek pagerinti 19 ro­diklių, o reikšmingiausi pokyčiai, G.Drū­tei­kie­nės teigimu, matyti mokslo produkciją ir tarptau­tiškumą atspindinčiuose rodikliuose. „Thom­son Reuters Web of Science“ indeksuoja­mų publikacijų skaičiaus trejų metų vidurkio įvertinimas pagerėjo nuo C iki B, taip pat – tarpdisciplininių publikacijų dalis nuo bendro jų skaičiaus per ketverius metus, meninės veiklos produkcijos vertinimas pasikeitė nuo E (silpnai) iki B (gerai), o didesnį skaičių užsienio kalba vykdomų magistrantūros studijų prog­ramų „U-Multirank“ įvertino C (pernai – D).

Daugiausiai geriausių įvertinimų – VGTU

Šiemet, kaip ir pernai, daugiausiai aukščiausių įvertinimų pelnė VGTU, labiausiai pagerinęs kai kuriuos mokslinės veiklos, žinių perdavimo, tarptautiškumo sričių rodiklius. Šiek tiek sumažėjo sėkmingai studijas baigiančių magis­trantūros studentų dalis, daugiausiai cituojamų ir tarpdisciplininių mokslinių publikacijų ro­dik­lių reikšmės.

VGTU Strateginio planavimo, kokybės vadybos ir analizės centro vedėjos Lidijos Kraujalienės teigimu, šiemet reitingo sudarytojai įvertino padidėjusį mokslinių publikacijų skaičių, jų citavimo indeksą, taip pat – magis­trantūros programų užsienio kalba ir laipsnio siekiančių užsienio studentų pagausėjimą.

Iš tiesų visų šių rodiklių reikšmės pakilo, tačiau bent jau „U-Multirank“, priešingai nei VGTU, nurodo, kad universiteto publikacijų „Thomson Reuters Web of Science“ duomenų bazėje sumažėjo nuo 1041 iki 1032. Vis dėlto, VGTU skaičiavimais, šis rodiklis (bendras ketverių metų publikacijų skaičius) esą turėtų siekti maždaug 1,1 tūkst. publikacijų.

„Skirtumų gali būti dėl institucijos pavadinimų gausybės. Gali būti, kad kai kurie VGTU pavadinimai buvo neįvertinti, tačiau bendras universiteto publikacijų skaičius didėjo, taip pat ir „Thomson Reuters Web of Knowledge“ platformos „Web of Science“ tarptautinėje duomenų bazėje“, – tvirtina L.Kraujalienė.

O štai padidėjęs VGTU mokslinių publikacijų citavimo indeksas matyti ir „U-Multirank“: pernai jis buvo 0,95, šiemet siekia 1,14. VGTU nuo 33,39 2015 m. iki 56,27 2016 m. padidino ir iš išorės gautų pajamų už mokslo veiklą ir akademinio personalo santykio rodiklio reikšmę. L.Kraujalienė paaiškina, kad šis rodiklis padidėjo, nes universitetas gavo daugiau tarptautinių ir nacionalinių lėšų įvairiems projektams įgyvendinti. Pavyzdžiui, nacionalinės mokslo programos „Ateities energetika“ projektams – „Energiją tausojančių medžiagų kūrimas, tyrimai ir taikymas pastatų atitvarose“, „Pastato ir atsinaujinančios energijos vartojimo tvarumo modelis“ ir kitiems.

Didėjo ir VGTU uždirbtos pajamos iš verslo užsakymų (privataus kapitalo pritraukimo rodiklis) – tai universitetui pelnė aukščiausią įvertinimą. L.Kraujalienė paaiškina, kad daugiausia Lietuvos ir užsienio įmonių užsakomi darbai yra susiję su naujų medžiagų, skaitinio intelekto algoritmų, informacinių technologijų tyrimų sritimis.

„Labai gerai“ VGTU įvertintas ir pagal nuo universiteto atskilusių, „pumpurinių“ įmonių skaičių: naujausiame „U-Multirank“ šis įvertinimas pelnytas už 16 naujų universiteto startuolių.

Rodikliams pagerinti reikia kelerių metų

KTU per metus labiausiai pagerino mokslinės veiklos ir žinių perdavimo sričių rodiklius, šiek tiek sumažėjo mokslinių publikacijų citavimo indeksas, absoliutus jų skaičius bei kartu su verslo partneriais parengtų publikacijų dalis procentais. Išorinių mokslinių tyrimų pajamų rodiklio reikšmė išaugo nuo 26,24 iki 34,96. Reitingo sudarytojai šį rodiklį apskaičiuoja remdamiesi 2012–2014 m. duomenimis, o kaip tik tuo metu KTU padaugėjo 7-osios bendrosios programos įgyvendinamų projektų, kitų mokslo darbų.

„Tikimės ir toliau išlaikyti tokį rodiklį, nes 2015 m. duomenys, kurie bus pateikti artimiau­siu metu, taip pat gerėja: auga aukšto lygio tarptautinių mokslo publikacijų, patentų skaičius, daugėja laimėtų „Horizontas 2020“ projektų“, – prognozuoja KTU strateginio plana­vimo ir kokybės direktorė Solveiga Buo­žiū­tė.

KTU jau pasirašė 12 programos „Ho­ri­zon­tas 2020“ dotacijos sutarčių ir tapo strateginio pro­jekto „Sveiko senėjimo mokslo ir technologijų kompetencijos centras“ koordinatoriumi. Šį programos „Horozintas 2020“ projektą KTU įgyvendins drauge su Lietuvos sveikatos moks­lų universitetu, VU, Švedijos Lundo universitetu, VTT Suomijos techninių tyrimų centru.

KTU pajamos padidėjo ir žinių perdavimo srityje – už privataus kapitalo pritraukimą šis universitetas įvertinas „labai gerai“. Didesnes pajamas iš verslo užsakymų lėmė 2012 m. įsteigto KTU Nacionalinio inovacijų ir verslo centro (NIVC) veikla, o 2015 m. atsirado ir jo koordinuojama atviros prieigos sistema APCIS, kurioje verslas paprastai gali iš tūkstančio universiteto siūlomų paslaugų išsirinkti reikalingą darbą ir jį užsakyti.

„Anksčiau verslininkai sakydavo, kad nežino, į ką kreiptis dėl tam tikrų darbų, nes universitetas didelis, nėra „vieno langelio“ principo. O NIVC ir atviros prieigos sistema sujungė verslo ir mokslo žmones – technologijų perdavimas verslui suaktyvėjo. Taigi trejų metų įdirbis šiandien jau duoda matomų rezultatų – pajamos iš privataus sektoriaus, Lietuvos ir užsienio rinkų didėja“, – apibendrina S.Buožiūtė.

Per metus nuo praėjusio „U-Multirank“ KTU gerokai padidino ir nuo universiteto atskilusių įmonių skaičių. Startuolių skatinimas KTU prasidėjo 2012 m., kai universitetas įsteigė akademinį jaunimo verslumo centrą „KTU Statup Space“, o dabar KTU kasmet įkuriama apie 12 jaunųjų įmonių. Pavyzdžiui, 2014 m. studentai įsteigė įmones, kad galėtų gaminti pragulų prevencijos lovas su šoninio pavertimo funkcija, komercializuoti sintetinį kaulo pakaitalą ir t.t.

„Strateginė kryptis, kurios idėja buvo suteikti pagalbą ir erdvę jaunojo verslo plėtrai, šiandien duoda rezultatų, net geresnių nei Suomijos Aalto, Nyderlandų Delfto technologijos ar Danijos technikos universitetų“, – KTU rodiklį su panašių užsienio aukštųjų mokyklų situacija lygina S.Buožiūtė.

KTU rezultatas šių užsienio universitetų pa­sie­kimams prilygsta ir studijų srityje pagal sėkmingai bakalaurą baigiančiųjų dalį (61,84 proc.) –  jų KTU per metus padaugėjo daugiau nei dešimtadaliu. Toks rezultatas gali atspindėti studijų programų pertvarkos, naujojo dėstytojų edukacijai skirto KTU centro EDU-LAB veiklos, pirmosios Lietuvoje 2014 m. atsiradusios kompleksinės mentorystės programos naudą. Šios programos dalyviams, maždaug trečdaliui universiteto studentų, susidoroti su studijų metais kilusiais sunkumais padeda jų mentoriai.

Pajamų už mokslą jau gauna ne tik techniniai universitetai

Padidėjusios iš išorės gautos pajamos už mokslą – nacionalinės, tarptautinės lėšos moks­linei veiklai 2012–2014 m. – aukščiausią įver­ti­nimą pelnė ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU).

VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) dekanė doc. dr. Rita Bendaravičienė paaiškina, kad žymų rodiklio reikšmės (nuo 63,03 iki 154,12) padidėjimą lėmė universiteto įgyvendintų projektų gausa. 2012–2014 m. vien Lietuvos mokslo taryba (LMT) finansavo 52 universiteto įgyvendinamus projektus, o 2014-aisiais VDU pritraukė 56,8 proc. daugiau įvairių fondų paramos mokslo projektams vykdyti. Pajamų didėjimo tikimasi ir toliau, nes praėjusiais metais taip pat augo LMT skiriamos lėšos, 20 proc. padidėjo tarptautinių projektų finansavimas.

„2014 m. prasidėjo paraiškų teikimas programos „Horizontas 2020“ projektams įgyvendinti, todėl tikimės, kad šis rodiklis gerės ir toliau, jo pokytis bus matomas, kai „U-Multirank“ pateiksime duomenis apie 2013–2015 m. laikotarpio mokslinės veiklos pajamas, – prognozuoja R.Bendaravičienė. – Didelio šuolio nebus, bet pajamos nuosekliai turėtų didėti, nes ir pats universitetas investuoja į šią strateginę kryptį. Pavyzdžiui, VDU Pasaulio lietuvių universiteto idėjos realizavimas skatina mokslininkų ir studentų bendradarbiavimą, kūrybinius mainus ir yra gera platforma pritraukti lėšų.“

Kitas gerokai pasikeitęs VDU rodiklis – nuo universiteto atskilusių „pumpurinių“ įmonių skaičius: per metus šio rodiklio reikšmė išaugo nuo nulio iki 4,87 (B).

R.Bendaravičienė paaiškina, kad naujų įmonių atsiradimą lėmė Verslo praktikų centro įkūrimas, nes viena iš jo veiklų – gerinti studentų verslumo kompetencijas: „Dėl centro kompetencijos, teikiamos pagalbos steigiant įmones, teikiamų konsultacijų ir kitų veiklų faktiškai atsirado įkurtų įmonių.“

Atskilusių įmonių gerokai padaugėjo ir Mykolo Romerio universitete (MRU), už šį rodiklį MRU „U-Multirank“ gavo aukščiausią A įvertinimą. Taip pat didėjo pajamos iš privataus kapitalo, tačiau, nors šio rodiklio reikšmė padidėjo nuo 1,14 pernai iki 7,78 šiemet, už jį universitetas gavo C įvertinimą.

MRU Komunikacijos ir rinkodaros centro direktorius Šarūnas Sakalauskas abu pagerėjusius rodiklius sieja su MRU LAB įsteigimu: 19 laboratorijų, sutelktų atskirame universiteto padalinyje, įgyvendina trečiąją universiteto misiją – bendradarbiauja su verslu. Tarp universiteto teikiamų paslaugų verslui didžiausią dalį užima mediacijos mokymai, nacionaliniu mastu atliekami kibernetinio saugumo tyrimai.

„Siekiame, kad mūsų mokslinių tyrimų darbotvarkę formuotų ne tik mokslininkai, bet ir verslininkai, – sako Š.Sakalauskas. – Nors laboratorijų korpusas atidarytas 2015 m. rugsėjį, jų veikla buvo prasidėjusi jau anksčiau: pastato atidarymo dieną jau turėjome 10 MRU LAB partnerių – įmonių, organizacijų, todėl tikimės, kad kitąmet reitinge bus matyti dar didesni privataus kapitalo pritraukimo skaičiai.“

Š.Sakalauskas, kaip ir kitų universitetų atstovai, patvirtina, kad vienas iš motyvų dalyvauti „U-Multirank“ yra galimybė pasitikrinti, kaip universitetui sekasi siekti strateginių tikslų, be to, šis reitingas kaip tik akcentuoja žinių perdavimo sritį – gana detaliai, skirtingais rodikliais įvertina universitetų bendradarbiavimą su verslu.

Nors „U-Multirank“ sulaukia kritikos, Š.Sakalausko teigimu, šio reitingo stiprybė yra ta, kad, be institucinio vertinimo, jame galima palyginti palyginamus dalykus – skirtingų aukštųjų mokyklų siūlomas studijų programas ar jų kryptis, bet ne gretinti ir panašumų ieškoti tarp nepalyginamų skirtingos specializacijos universitetų, kaip dalyje kitų reitingų.

„Jei stipriausi pasaulio universitetai toliau kvestionuos „U-Multirank“ metodiką, reitingo sudarytojams reikės rasti būdų, kaip apsiginti“, – apibendrina Š.Sakalauskas. Jis prognozuoja, kad ilgainiui patikimesnėmis reitingavimo sistemomis bus laikomos tos, kurios, užuot pasikliovusios vien universitetų pateikiamais skaičiais, remsis atvirai prieinamais duomenimis.

„Visi reitingai yra subjektyvūs, visuose taikoma vienokia ar kitokia perspektyva, vienur skaičiuojami išvestiniai dydžiai, kitur – absoliutūs skaičiai. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Mano nuomone, problemų atsiranda tada, kai lyginami nepalyginami dalykai“, – sako VDU EVF dekanė R.Bendaravičienė, kuri „U-Multirank“ tyrinėjo dar iki jo pasirodymo.

Ji priduria, kad į profiliavimą nukreiptas „U-Multirank“ vis tiek yra viena iš priemonių, kurios padėtų universitetui įvertinti stipriąsias ir tobulintinas sritis, ir nėra blogesnis už kitus reitingus.

Kitąmet „U-Multirank“ gali nebūti VU

Išorines mokslinių tyrimų pajamas smarkiai pa­didino ir Klaipėdos universitetas (KU). KU plėt­ros prorektorius dr. Saulius Gulbinskas tokį rezultatą sieja su sėkminga Jūrinio slėnio veikla ir struktūrine universiteto pertvarka: technologijos ir gamtos mokslai sutelkti viename fakultete, smulkūs jūrinių krypčių mokslo padaliniai sujungti viename Jūros tyrimų atviros prieigos centre ir kt.

„Didesnes mokslo pajamas lėmė mokslinių tyrimų laivo „Mintis“ ir Jūros tyrimų ir atviros prieigos centro laboratorinė įranga, leidžianti atlikti stambesnės apimties mokslinius tyrimus. Be to, sukurta mokslinių tyrimų projektų administravimo paslauga, kuri mokslininkams leidžia labiau koncentruotis į mokslines veiklas, taip pat pradėta vykdyti aktyvesnė mokslinių tyrimų rinkodara“, – vardija KU prorektorius.

Tarptautiškumo srityje KU gerokai padidėjo užsienio kalba vykdomų magistrantūros studijų programų dalis (nuo 1,75 proc. 2015 m. iki 11,86 proc. 2016 m).

KU studijų prorektorius prof. dr. Kęstutis Du­činskas paaiškina, kad didinti tarptautiškumą ir studijų užsienio kalba plėtrą yra strateginiai KU uždaviniai. Naujų magistrantūros studijų už­sie­nio kalba atsiranda ir todėl, kad į KU atvyksta studijuoti daugiau užsienio studentų, kuriuos KU prisikvietė ėmęsis aktyvesnės tarptautinių studijų rinkodaros.

Magistrantūros studijų užsienio kalba padaugėjo ir Lietuvos sporto universitete (LSU), už šį rodiklį LSU šiemet gavo aukščiausią įvertinimą, taip pat – ir už tarpdisciplinines mokslo publikacijas. LSU šiek tiek kilstelėjo ir privataus kapitalo rodiklį, nors jo įvertinimas ir šiemet yra D.

Šiemet „U-Multirank“ pasirodė ir Lietuvos svei­katos mokslų universitetas (LSMU), LEU bei Šiaulių universitetas (ŠU).

Devynis A įvertinimus susižėręs LEU geriausiai įvertintas studijų srityse už numatytų laiku studijas baigiančių bakalaurų ir magistrų dalį, meninės veiklos produkciją, aukščiausią įvertinimą ga­vo visi poveikio regionui srities rodikliai – regione dirbančių bakalauro ir magistrantūros absolventų, studentų, regione atlikusių praktiką, mokslo publikacijos su regiono autoriais, taip pat – pajamos iš regiono šalinių. Įvertinimą „silpnai“ LEU gavo už mokslo publikacijas, parengtas su verslo partneriais, nuo universiteto atskilusias įmones ir kt.

ŠU šešis geriausius įvertinimus pelnė už panašius rodiklius – numatytu laiku studijas baigiančių bakalaurų ir magistrų dalį, meninės veiklos produkciją, pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos, užsienio kalba vykdomų bakalauro studijų programų dalį, regione dirbančius bakalauro ir magistrantūros absolventus.

Šešis kartus „labai gerai“ LSMU „U-Mul­ti­rank“ buvo įvertintas už sėkmingai studijas baigiančių bakalaurų dalį, pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo, iš regioninių šaltinių, taip pat – už regione dirbančių bakalaurų ir magistrų dalį.

Kitąmet šiame reitinge dalyvaujančių Lie­tu­vos aukštųjų mokyklų (šiemet skaičiuojant su kolegijomis jų yra 19) gali ir sumažėti – VU svarstys galimybę jau nuo kitų metų nebedalyvauti „U-Multirank“.

Shutterstock

Vieta žemėlapyje. Nors Lietuvoje kolegijos neretai laikomos kažkuo tarp universiteto ir profesinės mokyklos, atrodo, kad jos pačios savo misiją supranta geriau. Mūsiškių kolegijų pasiekimai mažai kuo skiriasi nuo užsienio atitikmenų – taikomųjų mokslų universitetų Europoje.

Reitingavimo sistemos „U-Multirank“ duomenys rodo, kad Lietuvos kolegijos pasižymi aukštais studijų rodikliais – daug studentų sėkmingai baigia mokslus. Kaip ir derėtų kolegijoms, jos aktyviai veikia regione, kur praktiką atlieka (o vėliau ir dirba) jų auklėtiniai. Beje, kai kurios kolegijos į Lietuvos regioną pritraukia ir išsiunčia svetur praktiškai tiek pat studentų, kiek Suomijos ar Nyderlandų taikomųjų mokslų universitetai. O štai pagal pasiekimus meno srityje Lietuvos kolegijos aplenkia savo kolegas Europoje ir dar, pasirodo, išugdo dalyvių europiniam „Eurovizijos“ dainų konkursui.

„Veidas“, remdamasis „U-Multirank“ duomenimis, įvairiose srityse palygino jame dalyvaujančių lietuviškų kolegijų rodiklius su panašių užsienio institucijų rezultatais. Jos, žinoma, taip pat yra binarinės aukštojo mokslo sistemos – į mokslą, akademines žinias orientuotų universitetų ir praktinius įgūdžius savo auklėtiniams diegiančių kolegijų, taikomųjų mokslų universitetų, dalyvės. Daug „Veido“ pasirinktų mūsiškėms kolegijoms giminingų Vakarų mokslo įstaigų yra jų partnerės, su kuriomis Lietuvos kolegijos keičiasi studentais, dėstytojais, o ir jų studijų apimtis, matuojama kreditais, sutampa. Tokioje panoramoje mūsų kolegijos žiba studijų ir regioniškumo srityse, tačiau vargiai savo jėgomis pelno pajamų iš privačių užsakymų ir mokslo taikomąja veikla bent kol kas aktyviau neužsiima.

Pamatinius Lietuvos kolegijų skirtumus nuo panašių institucijų užsienyje dėl pajamų, mokslo taikomosios veiklos ar kitų parametrų gali lemti ir kitokia jų kūrimosi istorija. Lietuvoje binarinė sistema ir kolegijos atsirado 2000 m., Jungtinėje Karalystėje – keliais dešimtmečiais anksčiau. Vokietijoje kolegijų atitikmenų – ~Fahoschule~ dėstytojams doktorantūros studijos buvo nemokamos.

Iš technikumų kilusios, palyginti dar menką istoriją skaičiuojančios ir, kaip dažnai mėgstama sakyti, podukros vietoje laikomos Lietuvos kolegijos tikina išgyvenusios nuolat besikeičiančius reikalavimus, jų funkcijos gryninimą. O štai jų kolegos užsienyje, priešingai, esą nuo pat pradžių jautė valstybės pagalbos ranką. Pačios kolegijos tikina kai kur pasiekiančios panašių rezultatų kaip ir jų partnerės užsienyje, nors pastarąsias ir valstybė labiau skatina, ir verslas dažniau prisimena, kai reikia pagalbos įgyvendinti kokius nors užsakomuosius darbus.

Didžiausios Lietuvos neuniversitetinės aukštosios mokyklos – Vilniaus kolegijos direktorius doc. dr. Gintautas Bražiūnas, paklaustas apie Lietuvos kolegijų padėtį Europos kontekste, atsako, kad ne tik „U-Multirank“, bet ir „Webometrics“, ir kiti reitingai liudija, jog Lietuvos kolegijų padėtis yra gera. Trumpai tariant, už mažiau joms pavyksta padaryti tiek pat ar daugiau nei užsienio kolegoms.

„Ko gero, galime didžiuotis kainos ir kokybės santykiu: kur kas pigiau, turėdami mažiau išteklių, darome tai, kas užsienyje kainuoja gerokai brangiau. Pavyzdžiui, dėstytojų atlyginimai, kad ir Estijoje, yra beveik dvigubai didesni. Pigiau nei užsienyje Lietuvoje atsieina nebent išlaikyti pastatus, tačiau mūsų infrastruktūra yra pasenusi. Jei važiuotume per Europos aukštąsias mokyklas, pamatytume, kaip per pastarąjį dešimtmetį jos pasikeitė: arba pasistatė naujus rūmus, arba iki blizgesio renovavo senuosius. Vis dėlto turime prietaisų, įrangos, kurios pažangumu prilygstame ar net lenkiame kitas Europos aukštojo mokslo institucijas“, – Lietuvos kolegijų panoramą Europoje apžvelgia Vilniaus kolegijos vadovas ir priduria, kad reitinguose nematomas, bet svarbiausias veiksnys kokybei užtikrinti yra dėstytojai. Kitaip tariant, jei nėra gerų dėstytojų, nepadės nei gražiausi rūmai, nei geriausi studentai.

„U-Multirank“ studijų kriterijų grupėje pagal sėkmingai ir numatytu laiku bakalauro studijas baigiančių absolventų dalį Lietuvos kolegijos įvertintos aukščiausiais A ir B (labai gerai ir gerai) įvertinimais. Tiesa, kai kurios kolegijos nurodo, kad numatytu laiku bakalauro laipsnį įgyja 100 proc. absolventų. Jei jų pateikti skaičiai atitinka realybę, vadinasi, visi pirmakursiai po trejų metų, kiek trunka profesinio bakalauro studijos kolegijoje, ją baigia be menkiausio nubyrėjimo.

Analogiškus gerus įvertinimus Lietuvos kolegijos gauna ir poveikio regionui srityje: labai gerai (A) vertinama didelė absolventų, dirbančių regione, taip pat studentų, čia pat atlikusių praktiką, dalis. Dvi kolegijos – Vilniaus ir Šiaulių šioje srityje gauna aukščiausius įvertinimus ir už pajamas iš regioninių šaltinių.

Penkios iš septynių „U-Multirank“ dalyvaujančių kolegijų nuskynė laurus ir pagal sukuriamą meninę produkciją, kūrybos rezultatus. Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas svarsto, kad šį rodiklį būtų galima taikyti ir universitetams, ir kolegijoms, kurių menų padaliniai, kaip matyti iš „U-Multirank“ duomenų, gali pasiekti aukštų rezultatų ir be papildomo finansavimo.

„Mes turime daug meno profesionalų, tad šioje srityje galime varžytis su universitetais. Jei turime įžymybių, nesvarbu, ar tai džiazo, ar populiariosios muzikos ekspertai, juk profesionalai vertinami vienodai gerai, – tvirtina aukščiausią įvertinimą už meninę produkciją gavusios kolegijos vadovas. – Net turime šūkį: jei nori dalyvauti „Eurovizijoje“, studijuok Vilniaus kolegijoje. Daug šio konkurso dalyvių – Vilija Matačiūnaitė, Jeronimas Milius, Erica Jennings, Vaidas Baumila yra mūsų absolventai.“

Pagal meninės produkcijos įvertinimą Lietuvos kolegijos prilygsta Suomijos Savonijos ir Seinejokio taikomųjų mokslų universitetams, lenkia ~Lillebaelt~, VIA universitetų koledžus Danijoje, Nyderlandų ~Hanze~ taikomųjų mokslų universitetą.

Esminis Lietuvos kolegijų ir panašių į jas užsienio institucijų skirtumas – pajamos. Vakarų taikomųjų mokslų įstaigoms įprasta uždirbti iš įmonių, kitų partnerių užsakymų – suprojektuoti kokią nors automobilio detalę ar parengti miesto viešojo transporto galimybių studiją. O Lietuvos kolegijose dar tik randasi tokios praktikos užuomazgų. „U-Multirank“ skaičiuojant pajamas iš privačių šaltinių (be mokesčių už studijas), visos kolegijos įvertintos prasčiau nei vidutiniškai. Tiesa, panašių neblizgančių įvertinimų sulaukia ir kai kurie užsienio taikomųjų mokslų universitetai.

„Pagal „U-Multirank“ duomenis įdomu stebėti savo ir kolegų situaciją, atrasti tendencijas, patvirtinančias bendras problemas. Pajamos nėra vien mūsų bėda – su panašiais sunkumais susiduria ir užsienio aukštosios mokyklos. Tad pasiguosti negalime, bet turime progą sau tai patvirtinti ir ieškoti kitų variantų, kaip sustiprinti šią veiklą“, – tvirtina Šiaulių valstybinės kolegijos direktorės pavaduotoja strateginės plėtros klausimais Lina Tamutienė. Ji pasakoja, kad neseniai kolegija įsitraukė į dviejų klasterių – Baltijos baldų ir Lietuvos plastiko – veiklą, nes iš naujos veiklos tikisi ir daugiau galimybių bendradarbiauti su regiono verslu.

L.Tamutienė svarsto, kad kolegijoje kuriamas žinias, produktus komercializuoti sunku, nes iki konkretaus užsakymo, už kurį galima gauti papildomų pajamų, reikia įdirbio, pasitikėjimo ir rekomendacijų. „Todėl, – priduria ji, – turime daug sutarčių visuomeniniais pagrindais, nors finansinio atlygio dar negauname.“

Taigi pagrindinis lėšų šaltinis kolegijoms vis dar yra valstybė. Papildomų pajamų aukštosios mokyklos gauna nebent iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos – kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo kursų, tęstinių studijų, suaugusiųjų mokymo. Pagal šį kriterijų labai gerai ir gerai įvertintos Alytaus, Marijampolės ir privati Socialinių mokslų kolegija.

Alytaus kolegijos direktorė doc. Danutė Remeikienė paaiškina, kad pastaruoju metu kolegija vykdė daug svarbių regione darbų: kvalifikaciją čia kėlė visi Alytaus pedagogai, praėjusiu ES finansiniu laikotarpiu 2 tūkst. alytiškių kolegijoje mokėsi kompiuterinio raštingumo, ji taip pat turi licenciją teikti valstybės tarnautojų mokymo paslaugas, o apie 200 vaikų mokosi Jaunųjų informatikų akademijoje.

„Turime ir verslo užsakymų: pagal iš anksto suderintas programas mokome įmonių darbuotojus. Tai būna specializuoti kursai, pavyzdžiui, kelių tiesėjams ar statybos inžinerinių tinklų specialistams. Kadangi turime pažangų regioninį technologijų centrą, naudojamės baze, tinkama alternatyviesiems energijos ištekliams – saulės baterijoms, vėjo jėgainėms ir kt. lyginti“, – vardija Alytaus kolegijos vadovė.

Klaipėdos valstybinės kolegijos (KVK) direktoriaus pavaduotoja strateginės plėtros klausimais Nijolė Galdikienė svarsto, kad Lietuvoje dar nesusiformavo tradicija verslui paslaugas užsakyti iš aukštųjų mokyklų. Tokių užsakymų stygių jaučia ne tik kolegijos: užsakomosios veiklos pavyzdžių dar palyginti nedaug turi ir universitetai, kurių įranga bei priemonės įgyvendinti įvairius įmonių užsakymus, tikėtina, yra geresnės nei kai kurių kolegijų.

N.Galdikienės įvardijamos kolegijų teikiamos paslaugos, iš kurių uždirbama papildomų pajamų, – suaugusiųjų mokymo, švietimo ir konsultavimo, taip pat kolegijai priklausančio turto nuoma.

„Pavyzdžiui, mūsų kolegijos vadovybė vyko į Vakarų Lietuvos savivaldybes ir įmones, gavome užsakymų organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus, konsultacijas. Pajamos iš šios veiklos sudaro didžiausią kolegijos uždirbamų papildomų lėšų dalį“, – komentuoja N.Galdikienė. Jos teigimu, Lietuvos kolegijos kasmet iš tokios veiklos uždirba nuo 1,5 tūkst. iki 0,5 mln., skaičiuojant litais, o sumos dydis tiesiogiai susijęs su įstaigos dydžiu.

„Veido“ kalbinti pašnekovai tikisi, kad jei, kaip svarstoma, bus taikomos skirtingos konkursinės finansavimo sąlygos universitetams ir toms institucijoms, kurių pagrindinė veikla yra ne mokslinė, tarp jų ir kolegijoms, nauja tvarka galėtų paskatinti proveržį kolegijų mokslo taikomojoje veikloje. Dabar „U-Multirank“ visų kolegijų išorinės mokslinių tyrimų pajamos vertinamos prasčiau nei vidutiniškai.

„Jei kalbame apie mokslinę veiklą, mes leidžiame tarptautinį žurnalą, vykdome konsultacinę veiklą. Bet mokslinė veikla yra apysilpnė, nes arba negauname finansavimo, arba gauname jo nedaug. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija Vilniaus kolegiją pagal atitinkamus kriterijus įvertino geriausiai ir skyrė 23 tūkst. eurų mokslinei veiklai. Taigi manome, kad labai pasisekė. Juk kiekvieno straipsnio spausdinimas rimtame žurnale kainuoja, be to, dėstytojas turi skaityti paskaitas ir neturi laiko mokslinei veiklai – tai problema, nes šiuo metu be pinigų mokslo nesukursi“, – komentuoja G.Bražiūnas.

Vilniaus kolegijos direktorius paaiškina, kad su ribotomis kolegijų galimybėmis pritraukti užsakymų ir uždirbti papildomų pajamų susijusi ir didelė aukštųjų mokyklų koncentracija ne tik Lietuvoje, bet ir konkrečiame regione. Pavyzdžiui, įmonė, norinti užsakyti kokį nors darbą, Vilniuje ar Kaune renkasi iš galybės variantų, kuriuos kolegijoms nurungti gali būti sudėtinga.

„Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra per daug. Nesakau, kad jas reikia naikinti, bet jei jas sujungtume – pajamų rodikliai pagerėtų, nes institucija turėtų daugiau erdvės teikti konsultacijas, įgyvendinti užsakymus. Kiek dabar Vilniuje yra universitetų, kolegijų, institutų, centrų ir kitų darinių. Jei koks nors darbdavys nori užsakyti tiriamąją analizę ar kvalifikacijos kėlimo kursus, jis turi aibę galimybių rinktis, ir Vilniaus kolegijai sunku pirmauti prieš tokią mokslinės produkcijos pasiūlos įvairovę“, – aiškina G.Bražiūnas.

Gali būti, kad būtent dėl riboto mokslo taikomąją veiklą vykdančių institucijų skaičiaus geriausius rodiklius pagal pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos demonstruoja Alytaus ir Marijampolės kolegijos.

Vis dėlto Vilniaus kolegijos direktorius primena, kad dabar egzistuojantį Lietuvos kolegijų atotrūkį pagal pastangas pritraukti privataus kapitalo pajamų lėmė ir jų formavimosi istorija. Pavyzdžiui, Vokietija nuo pat taikomųjų mokslų universitetų (vok. ~Fahoschule~) kūrimosi pradžios investavo į dėstytojų kvalifikacijos kėlimą – apmokėjo doktorantūros studijas, o apsigynusieji disertaciją turėjo grįžti į ~Fahoschule~. Todėl šiai gerovės valstybei per dešimtmetį pavyko pasiekti, kad tokiose mokslo įstaigose dirbtų 80 proc. mokslų daktarų. Airija koledžų kokybę pagerino panašiu finansiniu stimulu – dotacijomis, konkursais finansavimui gauti, taip skatindama mokslinę taikomąją veiklą.

„O mes į doktorantūrą savo žmones siunčiame patys. Krepšeliuose nenumatyta lėšų dėstytojo kvalifikacijai kelti, vadinasi, reikia rasti pinigų kieno nors sąskaita. Be to, neretai apsigynę disertacijas, perspektyvūs ir gabūs žmonės viliojami likti universitetuose“, – sako G.Bražiūnas.

Dabar galiojantis normatyvas, kad kolegijoje dirbtų 10 proc. mokslų daktarų, seniausiai viršytas. Tačiau šios „lubos“ nesiejamos su konkrečios kolegijos situacija ir poreikiais. Vadinasi, kolegijoms finansiškai nenaudinga turėti kuo daugiau mokslų daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, kuriems reikia mokėti didesnius atlyginimus.

KVK direktoriaus pavaduotoja N.Galdikienė sako, kad besiformuojant binarinei sistemai, vis kylant reikalavimams kolegijoms, šios priprato prie pokyčių tempo, tad ir dabar supranta poreikį nuolat tobulėti ir konkuruoti su universitetais. Juolab kad, universitetinių ir neuniversitetinių aukštojo mokslo įstaigų pobūdžiui skiriantis, jų veikla daugeliu atvejų yra labai panaši.

„Jei valstybė priėmė sprendimą, kad Lietuvoje yra binarinė aukštojo mokslo sistema, jos dalyviai turi prisitaikyti ir dirbti savo darbą. Pavyzdžiui, aš ginuosi disertaciją Suomijoje, kur taip pat yra binarinė aukštojo mokslo sistema. Ten taikomųjų mokslų universitetai, kolegijos vykdo bakalauro studijas, kurios yra tik kai kuriuose universitetuose, nes šie vykdo magistrantūros ir doktorantūros studijas“, – lygina N.Galdikienė.

Paklausta apie Lietuvos ir Vakarų kolegijų skirtumus, KVK direktoriaus pavaduotoja svarsto, jog Skandinavijos šalyse vyrauja didesnis dėmesys taikomųjų mokslų universitetams, kad šie įgyvendintų pagrindinę savo funkciją – praktinių įgūdžių diegimą. Pavyzdžiui, kiekvienoje praktikos vietoje studentams paskiriami mokytojai: jei slaugytojas priima praktikantą, sumažėja jo darbo krūvis, kad jis galėtų studentą apmokyti ir pan.

Kolegijų atstovai, nepaisant „U-Multirank“ rodiklių, labiausiai linkę sureikšminti mažus bedarbių absolventų skaičius. Gegužės 1 d., Lietuvos darbo biržos duomenimis, darbo neturėjo mažiau nei dešimtadalis, arba per septynis šimtus kolegijų absolventų, iš 9,9 tūkst. baigusiųjų kolegijas 2014 m. Tokie skaičiai – palyginti saujelė su pernai „Veido“ suskaičiuotais 5 tūkst. 2013 m. laidos universitetų ir kolegijų bedarbių, kurie darbo nerado iki 2013 m. pabaigos.

Gabija Sabaliauskaitė

Shutterstock

Tapatybė. Palyginimo principu sukomponuotas „U-Multirank“ reitingas leidžia pačiam susidaryti universitetų reitingą. „U-Multirank“ padarė beprasmes iki tol buvusias varžybas siekti aukščiausių vietų universitetų turnyrinėse lentelėse. Nėra prasmės veržtis aukštyn vien dirbtinai gerinant tradiciškai reitinguose vertinamus veiklos rodiklius.

Lygiai prieš metus pasirodęs ir Europos Komisijos (EK) remiamas aukštųjų mokyklų reitingas „U-Multirank“, pagal surinktus balus išrikiuojantis aukštąsias mokyklas į bendrą eilę, savo patogumu ir pažangumu pranoko Šanchajaus universitetų reitingavimo sistemą, pasaulio universitetų reitingą „QS World University Rankings“, „Guardian“, „Times“ ir kitos įtakingos žiniasklaidos sudaromas geriausių universitetų eiles. Sugalvotas atskleisti Europos įvairovei, kuri yra jos stiprybė, „U-Multirank“ išlaikė savo liniją įprasminti universitetų unikalumą ir skirtybes, tačiau iš Europos marškinėlių jau išaugo. Antrajame projekto etape – per 1,8 tūkst. institucijų iš 83 valstybių: penktadalis institucijų iš JAV, 17 proc. – iš Azijos šalių.

Žinoma, „U-Multirank“ duomenys nėra gera žaliava tai žiniasklaidai, kuriai norėtųsi juos „apdoroti“ paprastai: antraštėse kelioms aukštosioms mokykloms užmaukšlinti karūną, pranešti, kas nusileido į žemas vietas, ir pirštu parodyti į prasčiausias aukštąsias mokyklas. Būtent tokio absoliutinimo ir supriešinančių bandymų žūtbūt „pelus atskirti nuo grūdų“ atsisakymas – didžiausia „U-Multirank“ vertybė.

Alternatyva, kurią pasiūlė „U-Multirank“, – ne geriausių ir blogiausių universitetų reitingas, suskirstantis skirtingo dydžio bei profilio universitetus į vieną bendrą eilę, o galimybė pačiam susidaryti savo aukštųjų mokyklų reitingą pagal asmeninius poreikius ir palyginti, kaip kuri aukštoji mokykla atrodo pagal skirtingas studijų kryptis arba skirtingus kriterijus – dėstymą ir mokymąsi (studijų), mokslinės veiklos, žinių perdavimo, tarptautiškumo, poveikio regionui. Iš viso šias kriterijų grupes sudaro 31 rodiklis. Pavyzdžiui, tarptautiškumas matuojamas studentų mobilumu, tarptautinėmis mokslinėmis publikacijomis ir kt., o mokslinę veiklą apibūdina citavimo indeksas, mokslinių publikacijų skaičius ir t.t. Kiekvienas iš 31 rodiklio patogiai grafiškai įvertinamas raidėmis nuo E iki A (aukščiausias A įvertinimas atitinka „labai gerai“, žemiausias E – „silpnai“).

Dinamiškas ir patogus internetinis įrankis leidžia universitetus apžiūrėti pagal kelias funkcijas: galima lyginti pasirinktus universitetus kaip institucijas, pagal norimas kriterijų grupes, galima pažiūrėti, kaip kurioms aukštosioms mokykloms sekasi konkrečiose septyniose studijų srityse – verslo studijų, elektros inžinerijos, mechanikos inžinerijos, fizikos (buvo vertinamos pirmame etape, pasirodė 2014 m. gegužę), medicinos, psichologijos ir kompiuterijos (prisidėjo antrame etape, 2015 m. balandį). Taip pat prieinamas ir kitas įrankis: pažiūrėti, kaip atrodo konkreti aukštoji mokykla, kai galima susipažinti net su jos siūlomomis studijų programomis (tomis, kurias institucija pateikė „U-Multirank“), taip pat pamatyti, kaip pagal skirtingas sritis jos rodikliai išsidėsto panašių institucijų kreivėje: kur didžiausia reikšmių koncentracija, koks vidurkis ir t.t.

„Šios sistemos niuansas yra tas, kad nepasakysi, kuris universitetas geriausias. „U-Multirank“ nesudaro geriausiųjų eilės, nesumuoja rodiklių, nes visi jie yra savarankiški: nė vienas iš 31 rodiklio neturi prioritetinės eilės, nors ir pristato skirtingas sritis, – svarbiausią europinio reitingo principą apžvelgia Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorės pavaduotoja Laura Stračinskienė. – Jame pamatai aukštosios mokyklos profilį, strateginės veiklos kryptį. Svarbiausia, kad gali palyginti obuolius su obuoliais, o ne su slyvomis. „U–Multirank“ tikslas yra užtikrinti, kad pasirinkęs rūpimus aspektus pagal lyginamuosius pjūvius gausi informaciją apie tas institucijas, kurias gali palyginti. Kitaip tariant, čia nėra jokio bendro sąrašo ir jokių apibendrinimų.“

Jei jau labai knieti sudaryti bendrą reitingą, galima pasinaudoti funkcija, kuri išrikiuoja aukštąsias mokyklas pagal daugiausiai geriausių įvertinimų, tačiau bus skaičiuojami tik A įvertinimai. Vadinasi, jei konkreti institucija nepateikė duomenų, jų stygius įtakos rikiavimui pagal A rezultatus neturės.

Apie reitingo rengėjų tikslus pasakojanti L.Stračinskienė pabrėžia, kad „U-Multirank“ rengėjai deklaruoja siekiantys atskleisti institucijų įvairiapusiškumą, kurio įprasminti nepajėgdavo visi kiti reitingai, orientuoti į mokslinės veiklos vertinimą. Ne mažiau svarbus motyvas buvo visuomenės interesas. Pasak pašnekovės, reitingo organizatoriai, pripažinę, kad aukštųjų mokyklų reitingais domisi visuomenė, į juos reaguoja ir pačios institucijos, ir aukštojo mokslo aplinka apskritai, norėjo atsakyti į visuomenės susidomėjimą reitingais ir nutarė siekti pateikti teisingiausią bei reikalingiausią informaciją.

„Į dabar esančius reitingus įtraukiama tik maždaug 3 proc. visų pasaulio aukštojo mokslo institucijų. Europoje tai dažniausiai universitetai, kurie pirmauja vertinant mokslinius tyrimus, tačiau didžioji dalis studentų mokosi kitose institucijose. Reitingai vertina mokslinių tyrimų lygį, bet ignoruoja kitus svarbius aukštojo mokslo institucijų veiksnius, ypač mokymą ir mokymąsi“, – taip MOSTA periodiniame leidinyje „Agenda“ pernai „U-Multirank“ poreikį apibūdino Gero Federkeilas, „U-Multirank“ projekto koordinatorius.

„U-Multirank“ pateikiami absoliutūs skaičiai, o ne išvestiniai dydžiai – sudėtiniai balai ir t.t., todėl šios sistemos duomenys leidžia matyti realią situaciją. Be to, duomenys kone apie visus rodiklius pateikiami santykiu – procentine dalimi, todėl, pateikiant skaičius, priklausančius nuo bendro skaičiaus, institucijos dydžio, deramai galima pristatyti ir mažų, ir didelių institucijų padėtį.

„Dalis kitų reitingų yra gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, 50 proc. vietos QS pasaulio universitetų reitinge lemia akademinė reputacija, kurią savo subjektyvia nuomone vertina išorės bendruomenė, darbdaviai. Be to, tradiciniuose reitinguose daugelis realių institucijos duomenų yra „po vandeniu“, jie nematomi. Tarkime, tame pačiame pasaulio universitetų reitinge galima pamatyti daugiausiai pirmų 300 aukštųjų mokyklų profilius, kai kuriuos jų įvertinimus. O „U-Multirank“ yra skaidrus: matomi realūs duomenys, o ne sukaupti taškai. Realūs duomenys pagal įvairius parametrus pateikiami bendroje atskaitos skalėje, todėl toks išdėstymas leidžia suvokti kitų institucijų rodiklius ir atrasti savo vietą tarp jų“, – metodikos ir duomenų pateikimo pranašumą aptaria Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) tarptautinių ryšių prorektorė dr. Asta Radzevičienė.

Pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla, kuri dalyvavo dar bandomajame „U-Multirank“ projekte, buvo Vilniaus kolegija. Jos direktorius dr. Gintautas Bražiūnas sako, kad pažangi europinio reitingo metodika, priešingai nei tradicinių reitingų komponavimo principas, apsaugo ir nuo pavojaus dirbti vien dėl aukštesnės vietos reitinguose. Dirbinai keliant rodiklius, už kuriuos skiriama vieta reitinguose, bendra kokybės gerinimo sistema praranda prasmę.

„Tyrimai parodė, kad nors kai kurie reitingai vertinami su pašaipa ir ironija, aukštosios mokyklos į juos vis dėlto reaguoja: nors veidrodis ir kreivas, į jį vis tiek žiūrima. Taigi Europos universitetų asociacija, svarsčiusi šį klausimą, padarė išvadą, kad nereikėtų kreipti dėmesio į masinės žiniasklaidos rengiamus reitingus, nes, kaip rodo praktika, tada pradedama dirbti rodikliams ir apie jokią kokybės kultūros kūrimo sistemą negali būti nė kalbos“, – apie iškreiptą vaizdą pasakoja G.Bražiūnas.

Direktorius paaiškina, kad dėl šių priežasčių, kuriant „U-Multirank“ sistemą, ir buvo nutarta parodyti rodiklių reikšmes, bet šiukštu jų nesumuoti, nesudėti jokių bendrų balų ir nerikiuoti geriausiųjų eilės.

„Visa sistema paremta galimybe pamatyti, kas yra aukščiau vidurkio, kas žemiau, bet sumavimas yra klaida. Kitaip tariant, tai aukštosios mokyklos profilio parodymas pagal pasirinktus rodiklius. Galbūt studentas yra silpnas, jis nenori stoti į mokslo instituciją, todėl ieško universiteto, kuriame svarbiausia studijos ir galintys jam suteikti žinių dėstytojai“, – patogumą gauti informaciją pagal vartotojui aktualias sritis apžvelgia Vilniaus kolegijos vadovas.

Atrodytų, kriterijų grupės, juolab visi smulkesni rodikliai, tarpusavyje skiriasi savo turiniu ir verte: tarkime, aukštą citavimo indeksą „uždirbti“ sunkiau nei laiku studijas baigiančių bakalaurų procentinę dalį. Nepaisant to, pabrėžiama, kad visi rodikliai yra vienodai svarbūs ir jiems negalima skirti jokios pirmumo teisės.

Kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, reitingo metodikos galimybių studijos buvo rengiamos nuo 2008 m., o per tą laiką dėl kiekvieno rodiklio detaliai diskutavo ekspertai – CHERPA aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijų konsorciumas, kuriam vadovavo Aukštojo mokslo centras (CHE, Vokietija), Aukštojo mokslo politikos tyrimų centras (CHEPS, Nyderlandai), pačios aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, vien institucijos tarptautiškumui iliustruoti buvo pasirinkti 186 rodikliai.

L.Stračinskienės teigimu, „U-Multirank“ rengėjai viliasi, kad dalyvaujančioms valstybėms aktualūs visi rodikliai, aukštojo mokslo institucija pati pasirenka, apie kokias kryptis pateikti duomenis, taip pat pati sprendžia ir kokias sritis tobulinti. Juolab studentas pats renkasi, kas jam svarbiau: galbūt jis nori studijuoti universitete, kuris nedemonstruoja pačių geriausių mokslinės veiklos pasiekimų, bet didžiausią dėmesį skiria bakalauro studijoms. Taigi vienintelis ir svarbiausias tokios metodikos argumentas – galimybė rinktis pačiam. Bet kokiu atveju, kad ir kokius rodiklius pasirinks „U-Multirank“ įrankyje, naudos gauna kelios suinteresuotos šalys – visuomenė, studentas, institucija ir valstybė, turinti progą įvertinti savo universitetų situaciją, bendrą vietą tarptautinėje panoramoje.

„Trumpai tariant, jei niekada negalvojai studijuoti X universitete, pasidomėjęs rūpimais klausimais „U-Multirank“, galbūt jį ir pasirinksi, – apibendrina L.Stračinskienė. – Vertybė yra ta, kad jame nėra svarbiausių rodiklių. O jei tokių bandoma ieškoti arba stengiamasi informacijos srautą pakreipti kažkuria linkme, šis įrankis praranda prasmę.“

„U-Multirank“ duomenų turinys ir patogus jų pateikimo formatas – dinamiškas internetinis įrankis, leidžiantis susipažinti su skirtinga informacija vienoje vietoje, yra proveržis informacijos apie aukštojo mokslo institucijas sraute. Įprastai informacijos apie studijų, mokslo ir bet kokius kitus rodiklius reikia ieškoti. „Veido“ pašnekovai vardija institucijas, kurios kaupia ir sistemina tam tikrus duomenis. AIKOS sistemoje galima rasti institucijų sąrašą, studentų skaičius, daug duomenų apie konkrečias sritis, atsižvelgiant į aktualią tematiką, pateikia ir MOSTA. Na, o pagrindinis informacijos šaltinis – pačių aukštųjų mokyklų pateikiama informacija. Tiesa, ir „U-Multirank“ informaciją pateikia pačios aukštosios mokyklos, galinčios pasirinkti, kurių studijų krypčių vertinime dalyvauti. Tačiau viena yra universiteto lankstinuke perskaityti, kad kasmet dešimtadalis studentų išvyksta pasimokyti svetur, ir kas kita pamatyti, daug ar mažai tie 10 proc. išvykstančių studentų yra panašiose aukštosiose mokyklose ar konkrečiose jų studijų kryptyse.

„Daug informacijos buvo prieinama ir Lietuvoje, įrankių tam turime. Tačiau „U-Multirank“ atveju valia supažindinti su veikla, informacija yra išreikšta pačios institucijos. Lietuvoje visose srityse galime gauti duomenų apie metinius rezultatus, stojamuosius balus, efektyvumą ir kt., bet šiuo atveju mes kalbame apie tarptautinę erdvę, pasaulinę pasiūlą“, – paaiškina MOSTA atstovė L.Stračinskienė.

Nepamainomas šis įrankis ir pačioms aukštosioms mokykloms, kurie gali įvertinti savo rezultatus, juos palyginti su kolegų pasiekimais ir kurti strategiją, kaip tobulinti atskiras sritis. Dar svarbiau siekiantiems pagerinti savo studijų ir mokslo kokybę yra plati reitingo geografija, leidžianti Lietuvos aukštosioms mokykloms suvokti savo vietą tarptautinėje – Europos ar pasaulio universitetų erdvėje. „U-Multirank“ sistema, kurios kilmę kai kurie ekspertai tiesiogiai siejo su atsvara JAV ir Azijos universitetams, jau peraugo Europos ribas. „Tai tarptautinis, o ne europinis įrankis. 21 proc. institucijų yra JAV, 17 proc. – Azijos šalyse“, – patikslina MOSTA direktorės pavaduotoja.

Atrodo, kad pačios aukštojo mokslo institucijos, kurios aktyviai jungiasi prie „U-Multirank“ tinklo, taip pat aktyviai linkusios naudotis ir jo medžiaga priimdamos sprendimus. Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas, neseniai dalyvavęs metinėje Europos aukštojo mokslo institucijų asociacijos (EURASHE) konferencijoje, pasakoja, kad renginyje buvo pristatyti aukštųjų mokyklų apklausos rezultatai, kaip universitetai vertina „U-Multirank“. Pasirodo, 60 proc. universitetų teigė pasinaudosiantys jo medžiaga partnerių paieškai ar vidiniams sprendimams, 30 proc. teigė dar svarstantys, kaip panaudoti šiuos duomenis, o 10 proc. sakė, kad į „U-Multirank“ duomenis nereaguos ir niekaip jų nepanaudos.

Lietuvos aukštosios mokyklos gali numanyti, kokią vietą užima regione ar Europoje, bet, ko gero, sunkiai įsivaizduoja savo pozicijas pasaulinėje aukštojo mokslo erdvėje. „U-Multirank“, kaip tikina „Veido“ pašnekovai, vertingas ir tarptautinei partnerių paieškai, pačių Lietuvos aukštųjų mokyklų pokyčiams, integracijai į europinę aukštojo mokslo erdvę.

„Ši sistema, mano nuomone, yra labai gera galimybė Lietuvai, kurios, kaip šalies, pozicija pasaulio aukštojo mokslo erdvėje yra neaiški. Vertinant Europos mastu, žinome, kokią vietą užima mūsų aukštasis mokslas, kokių galimybių jis turi. Tačiau jam vis labiau globalėjant, skverbiantis į Azijos, Pietų Amerikos šalis, reikia pasakyti pasauliui, kas tu esi, kokia yra ši aukštojo mokslo institucija. „U-Multirank“ ir yra priemonė tą tapatybę parodyti. Galime pykti, ignoruoti faktą, kad sudaroma daug įvairių reitingų, tačiau ši per pasaulį besiritanti mada ir toks savęs pozicionavimo būdas neišvengiamas. Taip gali atskleisti stipriąsias savo savybes“, – svarsto VGTU prorektorė A.Radzevičienė ir priduria, kad „U-Multirank“ yra ne faktus konstatuojantis reitingas, bet darbo priemonė aukštajai mokyklai, padedanti priimti sprendimus, kurti strategiją.

Pasak jos, tai strateginio valdymo priemonė. Pavyzdžiui, aukštoji mokykla, pamačiusi platų spektrą parametrų, gali planuoti, kaip toliau sieks gerų rezultatų prioritetinėse srityse. „Pavyzdžiui,  šiuo metu visoms aukštosioms mokykloms aktualu būti matomoms regione. Ši sritis svarbi ir VGTU, todėl paskelbus naujausius „U-Multirank“ duomenis galėjome įvertinti, ar pasiteisino mūsų pastangos. Paaiškėjo, kad pagal poveikio regionui kriterijų grupę trys iš penkių šios srities įvertinimų buvo A. vadinasi, gerai suprantame ir vykdome šią savo misiją“, – universiteto įžvalgas aptaria prorektorė.

Ji pasakoja, kad būtent „U-Multirank“ duomenys paskatino vidinius debatus ir planuojamą sprendimą – didinti anglų kalba vykdomų magistrantūros studijų programų skaičių aktualioje tarptautiškumo srityje.

Paklausta, ar VGTU ieškojo „atitikmenų“, panašių užsienio universitetų, A.Radzevičienė sako, kad rasti tikslius universitetus vargiai įmanoma, nes „U-Multirank“ suteikia laisvę panašius kolegas rinktis pagal 31 kriterijų iš 1,8 tūkst. dalyvių, vertinant penkias veiklos sritis.

„Panašūs veiklos bruožai geriausiai išryškėja atskirose vertinimo srityse, dar tiksliau – vertinant pagal atskirus kriterijus. Matome VGTU veiklos profilį panašų į mūsų partnerių – RMIT (Australija), Turino technikos universiteto (Italija), Aalto universiteto (Suomija), Dublino universiteto (Airija), ypač ir regioninio įsitraukimo, poveikio regionui srityse“, – vardija VGTU tarptautinių ryšių prorektorė.

„Manau, kad „U-Multirank“ pakeis situaciją, atsiras jungtinės studijų programos, partnerystė, kursis jungtinis mokslas. Juk jei bendradarbiausi su tomis organizacijomis, kurių prioritetas yra žinios, gebėjimai, išsilavinimas, savaime keisiesi ir pats. Juk užmegzti bendradarbiavimą su geromis institucijomis nėra lengva: jos taip pat atsakingai vertina ir renkasi partnerius“, – prognozuoja MOSTA direktorės pavaduotoja L.Stračinskienė ir priduria, kad sekdamos savo rodiklius „U-Multirank“ aukštosios mokyklos gali analizuoti rodiklių prastėjimą ar gerėjimą ir ieškoti pokyčių priežasčių.

„U-Multirank“ duomenys reikšmingi ir sprendimų priėmėjams. Tiesa, įrankio nauda valstybei, kaip primena „Veido“ kalbinti pašnekovai, priklauso nuo jos įsitraukimo, investicijų,. Be to, neaišku, ar ilgainiui pačios reitinge dalyvaujančios institucijos ar valstybės neturės prisidėti prie šios sistemos rengimo.

Planuojama, kad dabar septynias studijų kryptis siūlantis palyginti įrankis trečiame etape pridės dar penkias: matematiką, biologiją, chemiją, istoriją, sociologiją ir socialinį darbą, ragins nuolat atnaujinti vertinamus rodiklius. Vis dėlto neaišku, kas užtikrins jo tęstinumą. L.Stračinskienė pasakoja, kad jau pirmuoju „U-Multirank“ kūrimo etapu institucijos svarstė, kokia ateitis laukia pažangaus projekto, kai baigsis jam numatyta EK komisijos parama. Klausimas, kas prisiims naštą – valstybė ar institucija, yra atviras.

Pasirodo, „U-Multirank“, kuriam 2014–2017 m. numatyta 4 mln. eurų EK parama, kūrėjai jau mąsto apie finansinį ateities scenarijų, nes vėlų rudenį visoms dalyvaujančioms institucijoms išsiuntė anketą su klausimu, ar šios įsivaizduoja „U-Multirank“ ateitį, jei būtų taikomas narystės mokestis.

„Akivaizdu, kad kaupiami duomenys ir bandoma kurti alternatyvią EK finansavimui strategiją. Juolab kad šis reitingas nebėra vien Europos, jis vis labiau tampa pasaulinis, – komentuoja VGTU prorektorė. – Nors narystės mokesčio idėją galima vertinti kontroversiškai. Jei reitingas linkęs pats save išlaikyti, generuoti pajamas, įprastai tokiu atveju plečiamas perkamų paslaugų paketas, dingsta grynumas. Ilgainiui, priklausomai nuo finansavimo šaltinių, gali atsirasti informacijos prieinamumo klausimas. Nežinia, ar tokia praktika būtų gera, nes dabar atvirumas, dialogas ir yra ta geroji praktika, kuria pasižymi „U-Multirank“.“

Vis dėlto kai kurie ekspertai šio reitingo duomenų tikslumu abejoja jau dabar: esą negalima patikrinti visų universitetų, o jie gali nurodyti tokius skaičius, kokius tik nori. Tačiau, „Veido“ kalbintų pašnekovų tikinimu, šios abejonės mažai pagrįstos. „U-Multirank“ naudojasi bent kelių šaltinių duomenimis – ne vien institucijos, kuri juos pateikia.

Pavyzdžiui, Kembridžo ir Oksfordo universitetai „U-Multirank“ nedalyvauja. Kyla klausimas, kodėl elitiniai universitetai nelinkę atvirai pasakoti apie savo veiklą, bet faktas, kad dalis duomenų – mokslinės veiklos, žinių perdavimo – prieinami kitais kanalais, todėl informacijos apie šias lyderių kalves atsirado ir „U-Multirank“.

„Naudojami įvairūs šaltiniai: klausimynas institucijoms, studentų apklausa, „Thomson Reuters“ duomenų bazė ir t.t. Kadangi kalbėjausi su specialistais, kurie apdoroja duomenis, iš jų žinau, kad gauti skaičiai lyginami su kitų šaltinių, pavyzdžiui, Eurostato, duomenimis. Jei esama neatitikimų, duomenys grįžta į instituciją ir kiek įmanoma tikslinami. Žinoma, paklaida visada yra, bet nemanau, kad universitetai sąmoningai juos iškreiptų ir sakytų netiesą. O patys „U-Multirank“ rengėjai linkę nuolat tobulinti šį įrankį. Tarkime, dabar jie pripažino, kad dėl duomenų sudėtinga buvo lyginti studijų, dėstymo ir mokymosi sritis“, – komentuoja MOSTA direktorės pavaduotoja.

Kad neatitikimų gali būti, įsitikinęs ir Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas. Pavyzdžiui, nurodoma, kad studentų apklausa laikoma įvykusia, kai joje dalyvauja 10 proc. visų apklaustųjų, arba ne mažiau kaip 15 studentų. G.Bražiūnas skaičiuoja, kad yra aukštųjų mokyklų, kurios iš viso turi 15 studentų, vadinasi, dalyvavimas apklausoje bus šimtaprocentinis?

„Arba kitas rodiklis – kiek absolventų nuo įstojusiųjų baigia studijas. Gali rašyti realų skaičių, gali nurodyti, kad baigė visi. Žinoma, galbūt buvo 30 pirmakursių, 30 gavo ir baigimo pažymėjimus. Bet ar tai tikrai tie patys studentai? Juk nubyrėjimas yra, – pavyzdį pateikia didžiausios šalies kolegijos vadovas. – Galima suklysti, bet galima kitokius skaičius ir sąmoningai nurodyti. Juk mes apytikriai žinome vieni kitų skaičius, todėl galiu pasakyti, kad kai kurie kolegos blefuoja.“

Plačios „U-Multirank“ galimybės gauti informaciją apie rūpimas sritis ilgainiui turėtų keisti ir vartotojų – būsimų studentų, jų tėvų įpročius. Lietuvoje vyraujant kone visuotiniam aukštajam mokslui, kai didžiausia vertybe dalis jo siekiančiųjų laiko ne išsilavinimą, bet diplomą, daugiadimensis įrankis leis įvertinti aukštojo mokslo institucijos kokybę ir pagal kai kuriuos parametrus daryti prielaidas, kokia kultūra – diplomo ar išsilavinimo yra vyraujanti toje institucijoje.

Gabija Sabaliauskaitė

Shutterstock

Pasiekimai. Mokinys vienas, o mokomųjų dalykų daug, bet jis nesimoko žinių gabalais, nes tai – natūralus pažinimo procesas, o ne griežtai laike suplanuotas temų planas. Švietimo madas diktuojanti Suomija tikina pereinanti prie temų, susiejančių skirtingų dalykų žinias, o ne dalijančių mokinio dieną į valandas, kurias jis mokysis matematikos ar istorijos, nes to iš jo pareikalaus darbo aplinka. Lietuvos mokyklose taip pat skatinamas toks požiūris ir pažintinė, tiriamoji veikla, paremta pedagogų darbu, kada jie derinasi prie mokinio ir skatina jo kūrybą bei mąstymą. Kitaip tariant, kai sukūrę idėją Lietuvos mokiniai pagalvos, už kiek ją parduotų, o mokytojas mokys ne septintokus, bet septintoką, neabejojama, kad jie pasieks ir geresnių rezultatų.

Šių metų „Veido“ gimnazijų reitingo metodika išliko tokia pati, kokia buvo pernai. Per 400 šalies vidurinių mokyklų ir gimnazijų išsirikiavo pagal svarbiausius akademinius pasiekimus. Kaip ir praėjusiais metais, šiemet reitinge 80 galutinio balo taškų skiriama už valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatų vidurkį, o daugiausiai – 20 taškų mokyklos galėjo pelnyti už abiturientų, pirmu pageidavimu įstojusių į „svajonių“ studijų programą, dalį.

Vienoda metodika leidžia palyginti 2013 ir 2014 m. šalies bendrojo ugdymo mokyklų, išleidusių abiturientus, rezultatus. Matyti, kad vienos mokyklos stipriai pagerino savo rezultatus, kitos užleido pozicijas, šiųmečiame reitinge nukrisdamos kad ir per šimtą ar daugiau vietų, o trečios pagerino bendrą savo balą, palyginti su praėjusių metų rezultatais, tačiau greta jų atsirado didesnę pažangą padariusių mokyklų, todėl, nors ir pelniusios daugiau taškų, šiek tiek nusileido žemyn.

Žinoma, drąsiai galima sakyti, kad Lietuva turi prestižinių mokyklų lyderių: dešimtuke 2014 m. lieka absoliučios pirmūnės – Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus Žirmūnų gimnazija, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija, Kauno ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos. Vis dėlto negalima paneigti, kad šios geriausios šalies ugdymo įstaigos išsirenka geriausius mokinius.

Vertinant kitų ugdymo įstaigų dvejų metų egzaminų rezultatus matyti, kad dalies jų įvertinimai kardinaliai skiriasi. Galima sakyti, tai ypač palietė mažesnes rajono mokyklas, kurių bendram įvertinimui ryškią įtaką gali padaryti kad ir menki kelių mokinių rezultatai. Pavyzdžiui, Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazija, pernai buvusi 24 vietoje, šiemet nusileido į 274 vietą. Šios gimnazijos VBE vidurkis nuo 60,71 balo 2013 m. nukrito iki 34,38 balo 2014 m. Panašus šuolis žemyn lydėjo ir Rokiškio r. Juodupės gimnaziją, kurios abiturientai, 2013 m. surinkę vidutiniškai 52,89 balo, šiame reitinge pelnė 35,30 balo.

Ryškūs svyravimai rodo, kad vienų metų VBE rezultatai priklauso nuo konkrečios abiturientų laidos – jų gabumų, asmeninės motyvacijos, indėlio ir atsakomybės, galbūt korepetitorių pagalbos. Ypač rajonų mokyklose į šį klausimą atsakyti padeda ir socialinė, ekonominė aplinka, kuri daro tiesioginę įtaką mokymosi rezultatams.

Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazijos direktorius Almantas Jakimavičius pripažįsta sunkiai galintis rasti atsakymą į klausimą, kodėl ne tik jo vadovaujamos rajono gimnazijos, bet ir kitų „galingesnių“ mokymo įstaigų, net įsikūrusių miestuose, rezultatais kasmet gali kardinaliai skirtis.

Viena vertus, abiturientų laidos skiriasi savo gebėjimas, motyvacija ir lūkesčiais, kita vertus, juk dirba tie patys pedagogai, nors ir atnaujinantys savo dėstymo formas, taikantys tuos pačius mokymo metodus. Pasak direktoriaus, ypač rajono mokyklos susiduria su neišvengiamų aplinkybių įtaka: socialine aplinka, ekonominiais rodikliais, veikiančiais mokinių pasiekimus.

„Mes nuolat apie tai kalbame ir analizuojame įvairias galimybes. Tačiau reikia pripažinti laidų skirtingumą, socialinę aplinką, iš kurios tie mokiniai kilę. Įdomu ir svarbu išsiaiškinti, kodėl rezultatai šokinėja. Pavyzdžiui, norėdami atsakyti į šį klausimą esame analizavę mokinių pažangą nuo pat pradinių klasių, net aiškinomės, kuris mokytojas jiems dėstė. Neįžvelgėme net tendencijos, susijusios su konkrečių pedagogų darbu. Nebuvo taip, kad būtent to mokytojo ugdytiniai pasiekė gerų rezultatų, o kito – prastų“, – komentuoja Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazijos direktorius A.Jakimavičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vartotojai išloštų, jei gerokai pavėlavęs Vokietijos prekybos milžinas rastų savo vietą Lietuvoje ir pirkėjams pasiūlytų daug mažesnes kainas.

Aušra Pocienė

Šiemet, kaip ir kasmet, „Veidas“, sudarydamas prekybos tinklų reitingą, apsilankė ir „apsipirko“ septynių šalies prekybos tinklų parduotuvėse. Į pirkinių krepšelį krovėme tas pačias 25 prekes, kurių kainos skirtingose parduotuvėse skyrėsi nuo kelių centų iki kelių litų, o viso pirkinių krepšelio kaina – nuo pusantro iki penkiolikos litų.

Beje, šiemet pirkinių krepšelis palengvėjo, nes parduotuvėse nebeliko 400 g skalbimo miltelių „Ariel Moutain Spring“ pakuotės, kuri pernai skirtinguose prekybos tinkluose kainavo nuo 5,49 iki 6,09 Lt. Į krepšelį teko krauti mažesnę, tačiau akivaizdžiai brangesnę 280 g šių skalbimo miltelių pakuotę, kainuojančią 5,49–5,99 Lt.

Dar vienas nemalonus atradimas šiemet laukė visų, išskyrus „Rimi“, tinklų parduotuvių saldumynų skyriuje, pastebėjus, kad juodojo šokolado „Karūna“ svoris nuo 100 g yra sumenkęs iki 90 g, o kaina išaugusi nuo 2,99 pernai (100 g) iki 3,29 Lt šiemet (90 g).

Akivaizdu, kad maisto prekių kainos kyla: iš 25 krepšelio prekių tik šešių (miltų, pieno, viščiukų blauzdelių, aliejaus, apelsinų, druskos) kainos liko tame pačiame lygyje kaip ir pernai, o cukraus (nuo 4,19 iki 3,19 Lt) ir arbatos (nuo 4,99 iki 4,49 Lt) sumažėjo. Pirkinių krepšeliai pabrango visų vertintų tinklų parduotuvėse, tik vienur mažiau, pavyzdžiui, „Prisma“ (2,11 Lt), „Norfa“ (4,86 Lt), „Iki“ (5,93 Lt), „Rimi“ (6,77 Lt), „Maxima“ (6,83 Lt) tinkluose, kitur – daugiau, kaip

tinkluose „Aibė“ (12,93 Lt), „Fresh Market“ (8,06 Lt).

Negalima nepastebėti, kad konkuruodami tarpusavyje „Maxima“, „Iki“ ir „Rimi“ tinklai žaidžia „taškas į tašką“, daugeliui prekių nustatydami visiškai tas pačias kainas ir pirkėjus viliodami akcijomis, kurios kaip bangos užlieja tinklus vieną po kito. „Norfos“, kuri nusitaikiusi į vidutinių ir mažesnių pajamų pirkėjus, parduotuvėse nemažos dalies prekių kainos yra pastebimai mažesnės, tačiau kai kuriais atvejais jų ir kokybė prastesnė. Pavyzdžiui, tyrimo metu fiksuojant kainas vienoje iš tinklo parduotuvių į krepšelį teko krauti nekaip atrodančius antros klasės pomidorus, paprikas, apelsinus, nes pasirinkimo nebuvo.

Į panašų pirkėjų segmentą orientuotų „Fresh Market“ ir „Aibės“ tinklų parduotuves sunku lyginti su kitų penkių rinkos dalyvių parduotuvėmis tiek dydžiu, tiek asortimentu, tiek tvarka. Kai kurių krepšelio prekių šiose parduotuvėse iš viso nebuvo. Todėl skaičiuojant teko kainą prilyginti tos pačios prekės kituose prekybos tinkluose kainų vidurkiui. Tačiau „Fresh Market“ parduotuvėje, kaip ir pernai, pirkinių krepšelis kainavo pigiausiai, o štai „Aibė“ nustebino kai kurių krepšelio prekių kainomis, kurios buvo gana didelės, palyginti su kitų vertinamų tinklų parduotuvėmis, ir lėmė bendrą didžiausią pirkinių krepšelio kainą.

Rinkos lyderis – vėl pirmas

Šiemet prekybos tinklai buvo vertinami pagal devynis skirtingus parametrus, daugiau ar mažiau lemiančius pirkėjų pasitenkinimą vienu arba kitu prekybos tinklu. Kaip ir pernai, „Maxima“, šiuo metu Lietuvoje valdanti 231 parduotuvę, surinko daugiausiai balų pagal daugumą šių parametrų ir jau kelinti metai iš eilės atsidūrė pirmoje reitingo vietoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau ne pirmus metus kalbama, kad informacinių technologijų specialistai paklausūs darbo rinkoje. Iš tiesų, praėjus maždaug 4 mėnesiams nuo studijų baigimo, darbo galėjo neturėti tik mažiau nei šimtas 2014 m. laidos absolventų, baigusių universitetų ir kolegijų studijas. O informatikos ir susijusių krypčių specialistai, neretai gaunantys darbą ir be diplomo, gali mėgautis gerokai didesniu nei vidutiniu atlyginimu.

Geras įsidarbinimo tendencijas atskleidė ir 2014 m. „Veido“ sudarytas informatikos ir susijusių krypčių studijų programų reitingas, apimantis fizinius – informatiką ir technologijos mokslus – informatikos inžineriją ir kt. studijų programas.

Viešojoje erdvėje nuolat girdimi pareiškimai apie sėkmingos karjeros receptą – IT studijas, šių specialistų trūkumą ir solidžius jų atlyginimus – nėra laužti iš piršto. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui (MOSTA) atlikus Specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminę analizę paaiškėjo, kad kompiuterijos mokslų srities studijos (informatika, informacijos sistemos, informatikos inžinerija, programų sistemos, sveikatos informatika) visose pakopose 2013 m. įsidarbinimo lygis ir atlyginimas buvo didesnis už Lietuvos vidurkį. Ši analizė parodė, kad 2013 m. universitetą baigusių bakalaurų atlyginimas siekia 810 eurų (2800 Lt), kolegijų – 724 eurų (2500 Lt), o magistro laipsnį turinčių specialistų atlyginimas siekė kiek daugiau kaip 1300 eurų (4500 Lt).

Pasirodo, kad šios srities absolventų karjerą versle daugiausia lemia savarankiškos pastangos ir asmeninis indėlis tobulėti. Vadinasi, diplomas, patvirtinantis išsilavinimą, toli gražu nėra svarbiausias reikalavimas IT specialistams. Todėl jie dar studijuodami pradeda dirbti, o studijas baigia tik pusė įstojusiųjų.

„Iš tiesų galima sakyti, kad absolventų galimybės gauti darbą priklauso ne tik nuo to, ar žmogus studijuoja, ar baigia aukštąją mokyklą, pagaliau ar gauna diplomą. Gabūs specialistai, norintys darbo ir praktikos, dirbti pradeda dar studijų metais. Todėl pastebime tam tikrą riziką, kad turėdami geras galimybes gauti darbą jauni specialistai į antrą vietą nustumia studijas. Mūsų nuomone, tai gali būti viena priežasčių, kodėl tik apie pusę įstojusiųjų baigia IT pakraipos studijas“, – komentuoja Nacionalinio informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.

A.Plečkaitis neabejoja, kad pagrindinis IT pakraipos studijų programų kokybės garantas – praktinė vertė. Nors į visas bakalauro studijų programas įtraukta privalomoji praktika, pašnekovas patikina, kad trūksta aiškesnio jos trukmės ir apimties nustatymo. Teigiamų pokyčių jis tikisi sulig IRT profesinio standarto patvirtinimu. Jį sukūrus aukštosios mokyklos galės geriau orientuotis, kaip sudaryti studijų programas, kad šios suteiktų ne tik kvalifikacinį bakalauro laipsnį, bet ir profesinę kvalifikaciją.

„Problema ta, kad universitetai bijo studentų kontaktų su verslu ir tų kontaktų galimybių nebando įtraukti į studijų programas, kad studentai aiškiau įsivaizduotų, ką galės veikti baigę studijas. Turi atsirasti formų, leidžiančių studentams padirbėti įmonėje bent kelis mėnesius ir įgyti praktinės patirties nesudarant darbo sutarties, – teigia A.Plečkaitis. – Pavyzdžiui, vieno Šiaurės Airijos universiteto studentai metus praktikuojasi įmonėje, o paskutiniais metais, pasirinkę specializaciją, universitete įgyja bakalauro laipsnį. Taigi nemanau, kad universitetų noras atriboti studentus nuo verslo yra teisingas. Kur kas naudingiau būtų numatyti praktinę veiklą studijų metais. Tokia galimybė didintų studentų pasitenkinimą studijomis, tad jų „nubyrėtų“ mažiau.“

Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto prodekanas Jonas Čeponis tvirtina, kad į studentų praktiką universitetas žiūri lanksčiai, todėl įmonėse šio fakulteto auklėtiniai praktiką atlieka dar pirmuosiuose kursuose. Jis patikina, kad didesnė dalis studentų įsidarbina dar nebaigę studijų, tačiau yra ir neoficialiai dirbančių laisvai samdomų studentų, kurie įgyvendina atskirus projektus, pavyzdžiui, programuotojai sukuria duomenų bazes ir t.t.

„Pačios įmonės, ieškodamos specialistų, kreipiasi į fakultetą, kai studentai neatsiliepia į jų skelbimus, – tvirtina J.Čeponis. – Žinoma, darbdaviai suinteresuoti, kad specialistai dirbtų pas juos, o mes esame suinteresuoti, kad jie studijuotų. Tačiau išleidžiame studentus į praktiką dar žemesniuose kursuose, ieškome kompromisų, bet studentai vis tiek turi atsiskaityti už studijas.“

Darbdaviams jau nebe pirmus metus pabrėžiant išaugusį IT specialistų poreikį, šiemet bus išskiriama nauja informatikos, informacijos sistemų, programos sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų krypčių grupė. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, jai universitetuose planuojama skirti 700 valstybės finansuojamų studijų vietų. Tai 20 proc. daugiau nei buvo skirta 2014 m.

„Infobalt“ duomenimis, stojančiųjų, pirmuoju pageidavimu pasirinkusių IT pakraipos studijas, pastaraisias metais sparčai daugėjo. Pavyzdžiui, 2014m. devyniose aukštosiose mokyklose, kurios į šios srities studijų programas priėmė daugiausiai studentų, priimtųjų skaičius viršijo 1900 pirmakursių, o dar 2012 m. jų buvo 1182.

Tačiau studentų gausėjimo tendencijos aplenkia regionus. Pavyzdžiui, Šiaulių valstybinės kolegijos informacinių technologijų studijų programą 2014 m. baigė 35 absolventai, trys Alytaus kolegijos studijų programos išleido 48 absolventų laidą.

„Regionuose IT studijų mažėja, jos persikelia į didmiesčius. Aukštosios mokyklos turi aiškiai specializuotis, pavyzdžiui, kaip padarė KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultetas. Antraip sunku rasti priežasčių, kodėl IT studijas vertėtų rinktis regione, o ne didmiesčiuose, nes finansiniai barjerai nėra tokie dideli“, – svarsto A.Plečkaitis.

Studentų galimybės stačia galva pasinerti į darbą, „Veido“ kalbintų ekspertų teigimu, kai kuriais atvejais trukdo ir kitam studijų privalumui – tarptautiškumui užtikrinti. Nors aukštosios mokyklos sudaro galimybes išvykti pasimokyti į užsienio aukštąją mokyklą, studentai jomis pasinaudoti ne itin linkę, nes pirmuoju studijų laikotarpiu jie turi sutelkti dėmesį į intensyvias studijas, o bakalauro mokslams įpusėjus didžioji dalis jau dirba, todėl tarptautinių studijų galimybės tampa ne tokios aktualios.

Iš universitetų padalinių, vykdančių IT pakraipos studijas, didžiausiu tarptautiškumu pasižymi MRU, kuriame beveik penktadalis šių krypčių studijų dėstytojų yra atvykę iš užsienio, o ketvirtadalis studentų – užsieniečiai.

MRU Socialinių technologijų fakulteto prodekanė doc. dr. Rasa Pilkauskaitė-Valickienė  pabrėžia, kad jungtinių programų studentai svetur plečia akiratį ir įgyja daugiau bendrųjų kompetencijų. Užsienio universitete paskaitas šiems studentams skaito tokio lygio profesionalai, kokių Lietuvoje gali dar nebūti. „Pavyzdžiui, kai kurių specialistų, kurie dėstys jungtinės informatikos ir skaitmeninio turinio programos studentams Pietų Korėjoje, Lietuva dar neturi“, – didžiausią tarptautinių studijų naudą studentams aptaria prodekanė.

BFL

Daugiausiai klientų 2014 m. antrąjį ketvirtį turėjo didieji Lietuvos bankai, priklausantys skandinaviškam kapitalui: „Swedbank“, SEB ir DNB. Didieji bankai naudojasi didžiausiu populiarumu ne tiek dėl ypatingų sąlygų, kurias suteikia savo klientams, kiek dėl to, kad yra labiausiai prieinami.

Martynas Šimulis

Lietuvos bankų klientų asociacija šių metų pradžioje apklausė daugiau nei 500 šalies įmonių vadovų, kuriais bankais naudojasi jų bendrovės. Rezultatai ir tarp juridinių klientų patvirtino tendencijas – populiariausi yra trys didieji bankai.

Vis dėlto pažvelgus į sąlygas, kurios suteikiamos privatiems klientams, tampa aišku, kad šie bankai nepateikia geriausių pasiūlymų jų paslaugomis besinaudojantiems žmonėms.

53-ejų metų Larisa, pagrindinę savo sąskaitą turinti viename didžiųjų Lietuvos bankų, terminuotąjį indėlį nusprendė patikėti lietuviško kapitalo bankui. „Šis bankas man pasiūlė gerokai geresnes sąlygas nepaisydamas to, kad iš pradžių aš nebuvau jų klientė. Terminuotąjį indėlį pasidėjusi šiame banke galiu būti tikra, kad per metus sukaupsiu daugiau pinigų, nei laikydama indėlį populiariame, dideliame, tačiau ne taip savo klientus vertinančiame banke“, – savo pasirinkimo motyvus „Veidui“ aiškina Larisa.

Ji teigia, kad ir savo suaugusiam sūnui, kuris netrukus planuoja imti būsto paskolą, patars kreiptis ne į didžiuosius Lietuvoje veikiančius bankus.

Daugiausiai palūkanų, pasidėjus terminuotąjį indėlį vieniems metams, „Veido“ atlikto bankų sąlygų tyrimo duomenimis, moka Latvijos koncernui priklausantis bankas „Citadele“. Palūkanos šiame banke siekia 1,15 proc. per metus. Nedaug nuo jo atsilieka Šiaulių ir Medicinos bankai. O štai lyderių pagal klientų skaičių pozicijas užimantys SEB, DNB ir „Swedbank“ bankai pagal šį kriterijų užima paskutines pozicijas.

Objektyviai ir vienareikšmiškai įvertinti būsto ir vartojimo paskolų kriterijų – sudėtinga. „Veido“ kalbinti bankų atstovai teigė, kad palūkanos ir paskolų suteikimo sąlygos negali būti generalizuojamos: kiekviena paskola suteikiama arba nesuteikiama atsižvelgiant į kliento finansines galimybes, šeimos narių skaičių, įsipareigojimus ir lojalumą bankui. Tačiau kai kurie bankai suteikia galimybę apskaičiuoti preliminarias įmokas ir sąlygas virtualiomis skaičiuoklėmis.

Palankiausias sąlygas imant 10 tūkst. Lt vartojimo paskolą penkeriems metams asmeniui, gaunančiam 3 tūkst. Lt atlyginimą ir neturinčiam šeimos bei vaikų, toks preliminarus skaičiavimas nustatė „Citadele“ banke, kur šias sąlygas atitinkantis asmuo kas mėnesį turėtų bankui mokėti po 217 Lt.

Virtuali „Swedbank“ skaičiuoklė parodė, kad didžiausią įmoką turėtų mokėti šio banko klientas – 249 Lt per mėnesį. Šiaulių ir „Nordea“ banko atstovai nurodė, kad paskolų sąlygų atskleisti negali, ir kiekviena vartojimo paskola bei mėnesinės įmokos yra derinama su kiekvienu besikreipiančiuoju atskirai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Aštuntą kartą „Veido“ sudarytas Lietuvos savivaldybių reitingas atskleidė, kad pajūrio savivaldybėse gyvenimo kokybė bene aukščiausia.

Tarp Lietuvos vaikinų gana populiarus posakis: kuo arčiau jūra – tuo gražesnės merginos. Jauni vyrai juokauja, kad pajūrio moterys – ypač patrauklios net ir gražuolių krašte Lietuvoje. Vis dėlto galima teigti ir kitaip: kuo arčiau jūra – tuo geresnis gyvenimas.

Savaitraščio „Veidas“ atliktas 2014 m. Lietuvos savivaldybių reitingas atskleidė, kad pajūryje įsikūrę miestai gyvenimo kokybe lenkia didžiąją dalį kitų šalies savivaldybių. Net sostinė, ne vienus metus iš eilės neturėjusi jokios konkurencijos, šiemet aukščiausią reitingo poziciją užleido Klaipėdos rajonui.

25-erių Gediminas, kaip ir daugelis mokyklos abiturientų, iš gimtojo Jurbarko patraukė į Vilnių, kur įgijo inžinieriaus specialybę. Tačiau šiuo metu vaikinas gyvena Klaipėdoje ir dirba pagal savo profesiją.

„Iš Vilniaus į Klaipėdą persikrausčiau dėl palankesnių darbo sąlygų. Čia kitaip žiūrima jauną, ką tik mokslus baigusį žmogų, neturintį rimtos patirties. Uostamiestyje jis vertinamas kaip galintis tobulėti specialistas, kuris yra kur kas imlesnis, lankstesnis nei „įsikirmijęs“ bei patirties prikaupęs darbuotojas. O ieškodamas darbo sostinėje, kai prašiau atlyginimo, kuris leistų bent jau neprašyti pragyvenimui pagalbos iš tėvų, darbdavys tik pasijuokdavo, kad esu „be patirties“ ir „nelabai kam reikalingas“, – apie savo patirtį ieškant darbo ir bandant statyti gyvenimo pamatus dviejuose Lietuvos miestuose „Veidui“ pasakoja Gediminas.

39-erių metų įvairiose įmonėse vadovaujamas pareigas ėjusio Sauliaus istorija – šiek tiek kitokia. Baigęs mokyklą Kaune, vyras išvyko studijuoti į Vilnių, kur gyveno keliolika metų, tačiau 2006 m. nusprendė kelti sparnus skrydžiui 300 kilometrų į vakarus ir apsistojo Klaipėdoje. Čia jis gavo darbą didelėje tarptautinėje įmonėje.

Kvietimas prisidėti prie stiprios į tarptautines rinkas orientuotos bendrovės vadovų komandos buvo tas iššūkis, kuris ir lėmė Sauliaus apsisprendimą bent laikinai palikti sostinę. Pasak jo, pirmaujančios Klaipėdos regiono bendrovės sostinei niekuo nenusileidžia. Jūrų uosto ir Klaipėdos LEZ veiksnys lėmė, kad Klaipėdoje jau daug metų sėkmingai veikia nemažai modernių įmonių, kuriose taikomi aukščiausi vadybos ir personalo valdymo standartai, o aukščiausios grandies vadovams siūlomi atlyginimai atitinka, o kai kada net lenkia Vilniaus lygį.

Vis dėlto po trejų metų Sauliaus kelias vėl pasuko sostinės link. „Pasirinkimas pateisino visus lūkesčius – vadovų komanda buvo tikrai stipri, profesinių iššūkių ir galimybių taip pat netrūko, tad profesinės ambicijos ir lūkesčiai buvo visiškai patenkinti. Tačiau sprendimas grįžti atgal į Vilnių taip pat nebuvo netikėtas – grįžimas dirbti į sostinę buvo natūralus tolesnis karjeros etapas“, – savo karjeros vingius aiškina Saulius.

Paklaustas, kokį įspūdį padarė gyvenimas uostamiestyje, vyras tikina: nors ekonomiškai Klaipėda gali prilygti Vilniui, žmonės ten kitokie: „Jūros vėjas praskaidrina galvas. Klaipėdiečiai šiek tiek skiriasi nuo sostinės gyventojų, nes yra labiau atsipalaidavę, mažiau skubantys, itin draugiškai ir šiltai bendraujantys.“

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

“Veidas” jau dešimtą kartą skelbia tradicinį trisdešimties turtingiausių lietuvių sąrašą.

Dešimt metų žurnalas “Veidas” žengia kartu su Lietuvos verslo lyderiais, įvardydamas juos, vertindamas jų verslą, siekdamas atskleisti jų asmenybes, papasakoti sėkmės istorijas. Per tuos dešimt metų veidai keitėsi nedaug, buvo ne tik sėkmės istorijų. Vienų verslo žvaigždės užgimusios kilo tik aukštyn, kitų – žiebėsi ir geso.
“Veidas” fiksavo agresyviai ir sparčiai augančių “Vilniaus prekybos” grupės, “MG Baltic”, “Rubikon” (dabar “Icor”) grupės žingsnius perkant įmones, žiniasklaidą.
Tarp jų buvo ir neregėtais tempais augęs lietuviškas investicinis fondas “Hermis fondų valdymas”, rinkoje apsipirkinėjęs ir pardavinėjęs įmones iš peties. Fondo rankose buvo didesni ar mažesni tokių įmonių, kaip “Snaigė”, “Rokiškio sūris”, “Vilniaus Vingis”, Kelmės pieninė”, “Sema”, ir kitų akcijų paketai. “Perku-parduodu” verslo filosofija besivadovavusių šio fondo savininkų Nerijaus Dagilio ir partnerių vardai turtingųjų sąraše puikavosi ne vienus metus.
Visuomet aiškiai sakėme, kad sudarinėdami turtingiausių lietuvių sąrašą nepretenduojame į absoliučią tiesą ir tikslumą. Tuo labiau kad ir tokių galimybių neturime. Mūsų tikslas – pateikti Lietuvos verslo pasaulio vaizdą, įvardyti sėkmingiausiai dirbančius verslininkus, įstengusius sukurti didžiausią vertę duodančius verslus.
Turtingiausių lietuvių trejetuko iki mirties neapleido koncerno “Achemos grupė” pagrindinis akcininkas Bronislovas Lubys. Tik vis pasikeisdavo vietomis su “Vilniaus prekybos” grupės pagrindiniu akcininku Nerijumi Numavičiumi.
Žvelgiant į Lietuvos turtingiausiųjų plejadą galima sakyti, kad kai kuriems gal nesvetima silpnybė pasipuikuoti brangiais automobiliais, prabangiais namais ar dvarais. Bet didžioji dalis verslo elito – gabūs, verslūs, ryžtingi, atkaklūs, sėkmės lydimi žmonės.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

Jau vienuoliktus metus iš eilės “Veidas” pateikia vidurinių mokyklų ir gimnazijų reitingą. Kartu bandome rasti atsakymą į vaikams, jų tėvams, mokytojams, švietimo sistemos darbuotojams bei visai visuomenei rūpimą klausimą, kokia turėtų būti ideali mokykla.

Šių metų „Veido“ sudaryto gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingo metodika šiek tiek paprastesnė nei ankstesniais metais. Vertindami objektyvius gimnazijų ir mokyklų akademinius rezultatus svarbiausią vertę (80 tšk.) suteikėme visų laikytų valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatų vidurkiui, o likusius 20 tšk. mokykloms paskyrėme pagal tai, kiek jų abiturientų praėjusiais metais į Lietuvos aukštąsias įstojo pirmu pageidavimu. Šių dviejų kriterijų suma virsta galutiniu balu (100 balų), pagal kurį išrikiavome mokyklas. Du kriterijus kaip pagrindinius pasirinkome todėl, kad VBE yra objektyviausias rodiklis vidurinio ugdymo pasiekimams patikrinti, o sėkmė įstoti ten, kur labiausiai moksleivis nori, – taip pat geras mokyklos gebėjimo išmokyti rodiklis.
2014 m. reitinge atsisakėme kriterijaus, rodančio, kiek abiturientų įstojo į užsienio aukštąsias mokyklas. Tokį matą atmetėme kaip neobjektyvų, nes kyla klausimų dėl to, kokio lygio universitetus pasirinko Lietuvos abiturientai ir kokį stojimo konkursą jiems teko įveikti.
Vieną reitingo grafą paskyrėme mokinių skaičiui, kiek jų reitinguojamose mokyklose mokėsi 2013 m. spalio 1 d., paaiškinome ir mokyklų pavadinimus, jei jų statusas naujais mokslo metais pasikeitė.
Vis dėlto rezultatai rodo, kad ir pasikeitus metodikai ankstesnių reitingų lyderiai neužleidžia savo pozicijų. Pirmose aštuoniose reitingo vietose įsitvirtinusios tos pačios gimnazijos – Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus jėzuitų gimnazija, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, Kauno jėzuitų gimnazija, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. Devintoje vietoje atsirado Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, į 23 vietą nustūmusi Vilniaus Šalomo Aleichemo ORT gimnaziją. Garbingą 10 vietą šiemet užėmė Vilniaus Užupio gimnazija, privačią mokyklą Šiuolaikinės mokyklos centrą nuleisdama į 12 vietą.
Nors kardinalūs pokyčiai pirmųjų reitingo vietų nesudrebino, mokyklos po pirmojo dešimtuko persirikiavo, o rajono mokyklos, iš įpročio laikomos silpnesnėmis, iššoko į priekį, aplenkdamos miesto gimnazijas. Kai kurios mokyklos peršoko per šimtą ir daugiau vietų. Pavyzdžiui, Mažeikių r. Židikų M.Pečkauskaitės vidurinė mokykla iš reitingo pabaigos (415 vietos) pakilo į pirmąją reitingo pusę (195 vieta). Taip pirmajame trisdešimtuke atsidūrė keturios rajonų gimnazijos.
Be to, šiemet, norėdami didmiesčių gyventojams palengvinti pasirinkimą, sudarėme geriausių didmiesčių mokyklų penketukus, į kuriuos iškopia ir menų gimnazijos. Juk vieša paslaptis, kad siekdami savo atžaloms vietos geresnėje mokykloje tėvai dažnai ne tik formaliai persiregistruoja, bet ir iš tiesų persikrausto į kitą gyvenamąją vietą. Taip pat pateikiame ir geriausių privačių mokyklų penketuką.
„Veido“ reitingas, paremtas mokyklų akademinių pasiekimų matavimu, tik suteikia bazinę informaciją. Kiekviena mokykla yra individuali, todėl absoliutinti reitingo rezultatų negalima.

Deklaracijos prasilenkia su realybe
Kita vertus, kaip rodo ir šiame numeryje pateikiama “Veido” užsakymu atlikta didžiųjų miestų gyventojų apklausa, pasitikėjimas vidurinio švietimo sistema nėra didelis – vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms dar toli iki idealo. Ko trūksta?
Doras, siekiantis žinių, savarankiškas, atsakingas, išsilavinęs, mokantis gimtąją ir užsienio kalbas, gebantis savarankiškai kurti savo gyvenimą – tokį jaunuolio vaizdą piešia Švietimo įstatyme įtvirtinti tikslai. „Veido“ kalbinti pašnekovai įsitikinę, kad jei tik pavyktų tokią siekiamybę perkelti į ugdymo procesą, dėl švietimo problemų taip sielotis netektų ir sukurtume gerą mokyklą. Pavyzdžiui, suomiai, garsėjantys sėkminga švietimo sistema, daro tik tai, ką parašė savo dokumentuose, ir jokio stebuklo čia nėra.
„Nei Suomija, nei kas kitas neatrado kažko tokio, kas neįmanoma mums, arba tokio modelio, kurio mes nežinome. Jie tik įgyvendina tai, ko siekia“, – teigia Rygaudas Guogis, vienas VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ įkūrėjų ir Suomijos Jyvaskylos universiteto Švietimo lyderystės instituto magistrantas.
“Kuriančios bendruomenės” – tai penkių jaunuolių idėja įdiegti į Lietuvos švietimo sistemą užsienyje paplitusią socialinę metodologiją „Art of Hosting“ (menas aptarti dalykus, kurie iš tiesų rūpi). Toks metodas padeda bendruomenėms ir organizacijoms aptarti klausimus, kurie akivaizdūs, bet apie juos nekalbama. R.Guogis tvirtina, kad struktūruoto visų šalių – nuo moksleivių iki Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovų – pokalbio metu, visų nuostabai, paaiškėja sena tiesa, kad ir moksleiviai, ir tėvai, ir mokytojai nori tokios pat geros mokyklos, todėl belieka sutarti, kaip visiems kartu pasiekti bendrą tikslą.
„Švietimo teisėje deklaruota, kad mokome ne dalyko, bet mokome vaiką. Dabar, ko gero, labiau mokoma dalyko. Viskas nukreipta į jo žinias, o vaikas lyg ir pametamas“, – tokią vertą apmąstymo problemą įvardija Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros direktorius Gražvydas Kazakevičius.
Apie rašytinės Lietuvos švietimo teisės tobulumą kalba ir R.Guogis, juolab kad Lietuva turi visas prielaidas siekti kokybiško mokymo proceso: savo darbą dirba ir pedagogai, ir socialiniai darbuotojai, švietimu rūpinasi ir nevyriausybinės organizacijos, ir ŠMM specialistai. Tačiau pagrindinė problema, kodėl visi sistemos elementai neveikia darniai, yra jų nesusikalbėjimas ir polinkis svarbius reikalus tvarkyti nebyliais raštais. Tai viena priežasčių, kodėl dokumentuose gražiai įvardyti švietimo tikslai ir aprašytas procesas neturi nieko bendra su tikrove.
„Lankiausi europinės pasaulinio lygio pradinės mokyklos pamokose. Ta mokykla turi aiškią vertybių sistemą, joje vyrauja lyderystė, dirba profesionalių pedagogų kolektyvas. Taigi ir pamokos ten vyksta kitaip: ateini į klasę, o mokytojas ir mokiniai tave pasitinka kaip naują galimybę ir įtraukia į mokymosi procesą. Iškart supranti, kad ten dirbama kartu su bendruomene, mokykloje lankosi tėvai, o visi aplinkiniai yra naujos galimybės“, – sunku patikėti, bet šitaip R.Guogis kalba apie vieną iš valstybinių Lietuvos pradinių mokyklų.
Vis dėlto šiandien daugelyje Lietuvos mokyklų labiausiai akcentuojamos žinios ir akademiniai pasiekimai. Dalykų mokytojai susirūpinę, kaip laiku „išeiti“ programą ir pasirengti egzaminui, tad kitų ugdytinių gebėjimų ir vertybių puoselėjimas lieka antrame plane.

Savaitraštis „Veidas“ jau šešiolika metų sudaro Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų reitingus. Tad kurie Lietuvos universitetai geriausi ir konkurencingiausi?

Kaunietės inžinierės Virginijos Andriulienės sūnus Dovydas – abiturientas. Kaip ir dauguma jo bendraamžių, Dovydas dabar suka galvą, kokias studijas ir kokiame universitete rinktis.
„Sūnus sutrikęs, mes irgi nelabai žinome, ką patarti, nes šiandien darbo rinkoje viskas taip greitai keičiasi. Didžiausias galvosūkis mums ir sūnui – ar studijuoti tai, kas dabar atrodo perspektyvu, ar rinktis gal ir ne tokias perspektyvias, bet sūnui arčiausiai širdies esančias studijas“, – prisipažįsta V.Andriulienė ir priduria, kad ne ką lengviau nuspręsti ir dėl universiteto, nes trūksta žinių dėl jų mokslo ir studijų kokybės lygio.

Abiturientų dilema: kaip pasirinkti, kur studijuoti

Iš tiesų universiteto ir būsimos profesijos pasirinkimas šiandieniniame pasaulyje tėvams ir jų vaikams kelia vis didesnį rūpestį.
Savaitraštis „Veidas“ vienintelis iš Lietuvos žiniasklaidos priemonių jau šešiolika metų sudaro ir skelbia Lietuvos universitetų reitingus. Per tiek metų sukauptas įdirbis vertinant universitetus ir analizuojant pokyčius darbo rinkoje šiandien leidžia konstatuoti kelias svarbias išvadas: aukštojo mokslo diplomas darbo vietos nebegarantuoja, nes visų ūkio šakų pokyčiai technologijoms tobulėjant yra tokie spartūs, kad nei universitetai, nei ekspertai nebesugeba tiksliai prognozuoti, ko reikės po penkerių metų. Tai reiškia, kad darbo rinka visiškai nutolo nuo studijų, todėl tiek universitetai, tiek studijas besirenkantys šiandieniniai abiturientai turi ypač gerai apsvarstyti, kokios žinios ir gebėjimai bus reikalingi ateityje ir ar tas žinias, kurių jie įgis universitete, jie galės panaudoti ateities darbo rinkoje.
Šios problemos yra globalios ir būdingos toli gražu ne tik Lietuvai. Kaip išskirtiniame interviu „Veidui“ sakė Kembridžo universiteto vadovas prof. Leszekas Borysiewiczius, šiandien galvojant apie studijas ir būsimą profesiją visų pirma reikia keisti požiūrį – suvokti, kad pasirinkta profesija jau nebegarantuoja konkretaus darbo, kurį dirbsite visą likusį gyvenimą. Tie laikai, kai stodavai į universitetą, gaudavai darbą ir jį dirbdavai ateinančius keturiasdešimt metų, pasak L.Borysiewicziaus, yra praeitis – šiandieninis pasaulis jau nebe toks.
„Svarbu pasistengti suprasti skirtumą tarp apmokymo ir išsilavinimo. Tai, kam jus parengia universitetas, suteikdamas išsilavinimą, yra gebėjimas mokytis ir prisitaikyti esant bet kokiai situacijai. Kai jums tenka pakeisti kryptį, išsilavinimas pateikia būdų, kaip tą geriausiai padaryti. Manau, žmonės yra pernelyg užvaldyti minties, kad tie keleri studijų metai turi juos parengti konkrečiam darbui. Tai jau nebeveikia šių dienų darbo rinkoje. Universalumas, gebėjimas prisitaikyti prie rinkos poreikių – tai dalykai, kurių šiandien reikia labiausiai, nes mūsų aplinka kinta itin sparčiai, – pabrėžia Kembridžo universiteto vicerektorius L.Borysiewiczius ir priduria: – Visada sakau, kad renkantis studijas pirmiausia reikia galvoti apie tai, kas jums iš tikrųjų patinka. Kembridže per priėmimą tam skiriamas didelis dėmesys: ar studentas turi entuziazmo studijuoti, siekti žinių, nes treji metai – gana didelis laiko tarpas, tuo labiau kad yra ir ilgiau trunkančių studijų. Jei nejaučiate to didžiulio noro ir entuziazmo, jums greitai gali tapti nuobodu ir tada iš to nebus jokios naudos. Tad galvokite ne apie karjerą, kuri laukia po studijų, o apie tai, kas yra tas variklis, kuris skatins jus eiti pirmyn. Na, o tada pagal savo galimybes pasirinkite konkurencingą aukštąją mokyklą, kurioje būtų kiek įmanoma geresnė studijų kokybė, nes atėjus laikui tai padidins jūsų šansus tą didžiulį akademinį entuziazmą paversti darbu. Taigi svarbiausia yra studijuoti tai, kas labiausiai patinka, nes kitaip sėkmės gyvenime nepasieksite, o tik plauksite pasroviui.“
Vadinasi, sprendžiant dėl būsimų studijų svarbiausi yra keli dalykai: pirma, rinktis tai, kas labiausiai sekasi ir patinka, antra, savo studijoms pasirinkti kokybišką išsilavinimą teikiantį konkurencingą universitetą.
Siekdamas palengvinti šį pasirinkimą, „Veidas“ skelbia šalies universitetų reitingus, kurie leidžia ne tik objektyviai įvertinti universitetų mokslo ir studijų kokybę bei palyginti juos tarpusavyje, bet ir detaliau pasižiūrėti, kuriose konkrečiose srityse mūsų universitetai yra stiprūs, o kuriose – silpni ir atsiliekantys. Visas aukštąsias universitetines mokyklas šiuo metu vertiname pagal devynis parametrus, kiekvieną skirstydami į smulkesnius pokriterijus, kurių sudarant pastarąjį 2013 m. reitingą buvo net 78. Be to, dar aštuoni pokriterijai pastarajame reitinge pateikiami jų nevertinant – tiesiog tam, kad būsimi studentai galėtų geriau sužinoti apie savo potencialią aukštąją mokyklą.

Universitetų reitingai atskleidžia aiškius lyderius

Tad kokias išvadas galime daryti, pažvelgę šešiolika metų atgal, kai buvo paskelbtas pirmasis Lietuvos universitetų reitingas?
Vienintelė universitetinė aukštoji mokykla, per visus šiuos metus stabiliai išlikusi pirmoje pozicijoje, yra seniausias Lietuvoje Vilniaus universitetas. Per visus šešiolika metų nė vienam universitetui dar nė karto nepavyko nustumti Vilniaus universiteto nuo reitingo lyderio pjedestalo.
Kitų universitetų pozicijos ilgainiui daugiau ar mažiau kito, nors ryškesni lyderiai liko tie patys: be visuomet pirmo Vilniaus universiteto, pirmajame penketuke daugiausia matėme Kauno technologijos universitetą, Vytauto Didžiojo universitetą, Mykolo Romerio universitetą ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Šie valstybiniai universitetai šiuo metu užtikrina geriausią mokslo ir studijų lygį tarp universitetinių aukštųjų mokyklų ir pagal daugumą reitingo parametrų nuo pat pradžių išlaiko lyderių pozicijas.