Šalyje veikiančios kolegijos tampa vis patrauklesnės studentams, siekiantiems darbo rinkoje perspektyvesnių profesijų.

Lietuvos kolegijų veikla apipinta įvairiausiais mitais, neretai – neigiamais. Taip teigia privačios Socialinių mokslų kolegijos (SMK) viešųjų ryšių programos antro kurso studentė Kamilė Katkutė. „Studijuoti SMK pasirinkau sąmoningai, nors prieš stodama maniau, kad į kolegijas eina tik itin meniški arba prastai egzaminus išlaikę moksleiviai. Tai buvo pirmas mitas, kurį sugrioviau pradėjusi studijuoti Socialinių mokslų kolegijoje“, – teigia studentė.
Lietuvoje vis dar paplitęs mąstymas, kad tik universitetinį aukštąjį išsilavinimą įgijęs žmogus turi perspektyvų pasiekti karjeros aukštumas. Todėl dažnai tėvai būna linkę atgrasyti savo atžalas nuo studijų kolegijose, neva ten mokslo kokybė esanti per menka.
K.Katkutės patirtis paneigia ir šį mitą. „Šį mėnesį pati ieškojau praktikos vietos, nes norėjau išmėginti save. Dabar tvirtai žinau, kad SMK sukauptos žinios kiekviename darbo pokalbyje leido jaustis tvirtai ir užtikrintai“, – prisipažįsta studentė.
Bene didžiausiu pranašumu studentai laiko tai, kad kolegijose kur kas daugiau dėmesio skiriama praktiniam studijuojamos srities išmanymui, teorinių žinių pritaikymui praktikoje.
Tiesa, universitetinės studijos vis dar sulaukia daugiau studentų: praėjusiais metais į universitetines studijų programas įstojusiųjų skaičius siekė beveik 15,6 tūkst., į kolegijas – 11,6 tūkst. Pastaruosius penkerius metus fiksuojamas artėjimas prie universitetinių ir kolegijų studijų programų studentų skaičiaus balanso leidžia prognozuoti, kad ateityje situacija kolegijoms bus dar palankesnė.

Daugiau praktinių įgūdžių

Viena pagrindinių studentų, baigusių savo studijas, nepasitenkinimo priežasčių yra per mažas praktinių žinių bagažas, įgyjamas studijuojant. Neretam studentui privaloma praktika trunka vos tris mėnesius per visus ketverius metus, tad jeigu jis savarankiškai neieško, kur galėtų papildomai atlikti stažuotę, praktinės patirties iš tiesų stokojama.
Kolegijų studentai su šia problema teigia nesusiduriantys. Vilniaus kolegijoje bendrosios praktikos slaugą studijuojanti Valentina Fumito teigia, kad studijas kolegijoje pasirinko būtent dėl galimybių teorines žinias pritaikyti praktikoje. „Čia gerokai daugiau praktikos nei universitete. Mūsų kolegijos studentai į praktiką išleidžiami jau pirmame kurse“, – teigia studentė.
Jai antrina ir Kauno kolegijoje maisto pramonės verslo vadybą studijuojantis antrakursis Matas Mizgaitis: „Kolegijoje patinka tai, kad suteikiama galimybė atlikti praktiką ir tikroje įmonėje, ir kolegijoje.“
Tai lemia specifinė kolegijų paskirtis, nes jose studijuojantiems asmenims siekiama suteikti darbo rinkoje tiesiogiai pritaikomų žinių. Neretai kolegijų studentams dėsto specialistai, turintys ilgametę tos srities darbo patirtį: tokie dėstytojai studentus supažindina ne tik su teorinėmis savo srities žiniomis, bet ir su procesais „iš vidaus“. „Kolegijose verta studijuoti tiems, kurie žino, ką nori veikti gyvenime, ir siekia gauti efektyviai darbe pritaikomą žinių paketą iš savo srities profesionalų“, – neabejoja SMK studentė K.Katkutė.
Gerėjantis kolegijų įvaizdis bei didėjantis populiarumas tarp sėkmingai egzaminus išlaikiusių abiturientų paneigia stereotipinį įspūdį, kad studijos kolegijose skirtos tik mažiau gabiems bei vietos universitetuose negavusiems jaunuoliams. Pavyzdžiui, praėjusiais metais pirmuoju prioritetu studijuoti kurią nors studijų programą daugiausiai stojančiųjų nurodė Vilniaus universitetą – 5885, o antroje vietoje, pranokusi kitas aukštąsias mokyklas, rikiavosi Vilniaus kolegija (2824). Darbo rinkos ekspertų teigimu, tai pozityvi tendencija, nes šalyje trūksta profesines kvalifikacijas įgijusių specialistų, o ne socialinių mokslų atstovų.
Tiesa, įdomu, kad ir kolegijose socialiniai mokslai yra populiariausi ir gerokai lenkia antrą pagal populiarumą sritį – technologinius mokslus.

Kaip per penkerius metus kito kolegijų tendencijos

Jau penkerius metus sudaromas aukštųjų neuniversitetinių mokyklų reitingas padeda įžvelgti tam tikras kolegijų kokybės tendencijas. Reitinguojant vertinama konsultacinė, taikomoji mokslo ir meno veikla, aukščiausi veiklos įvertinimai, akademinio personalo kvalifikacija, kolegijos tarptautiškumas, studijų programų įvairovė ir išskirtinumas, studijų sąlygos, studentų nuomonė, paklausa darbo rinkoje bei finansavimo struktūra.
2011 m. į Lietuvos kolegijas buvo priimti 13 157 studentai, 2012 m. – 12 871, 2013 m. – 11 671 studentas. Nors tendencija yra neigiama, ji susijusi su bendru studentų skaičių mažėjimu. 2000 m. Lietuvoje veikė tik keturios valstybinės kolegijos, jose mokėsi vos 3,5 tūkst. studentų. Šiandien šalyje veikia 13 valstybinių ir 11 privačių kolegijų, kuriose mokosi apie 45 tūkst. studentų.
Per kolegijų gyvavimo laikotarpį jos išplėtojo platų studijų krypčių tinklą, Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis modernizavo infrastruktūrą, suteikė galimybių užsienyje stažuotis ir studentams, ir dėstytojams.
Per šiuos metus išryškėjo ir neuniversitetinių aukštųjų mokyklų favoritai bei autsaideriai. Penkerius metus „Veido“ sudaromas kolegijų reitingas parodė, kad tarp valstybinių kolegijų neabejotinų lyderių pozicijas užima Vilniaus bei Kauno kolegijos, tarpusavyje konkuruojančios dėl pirmosios pozicijos. 2013 m. pirmoje reitingo vietoje buvo Kauno, antroje – Vilniaus kolegija.

Atlikęs ekspertų apklausą, savaitraštis “Veidas” skelbia advokatų elito – šiandieninės Lietuvos advokatūros lyderių sąrašą.

Kokie advokatai Lietuvoje šiandien yra didžiausi autoritetai ir savo srities profesionalai, pelnę tiek kolegų, tiek klientų pasitikėjimą? Kokius advokatus galėtume priskirti prie dabartinio Lietuvos advokatūros elito?
Keldami šiuos klausimus atlikome Lietuvos teismų teisėjų, prokurorų, universitetų Teisės katedrų vedėjų ir teisės srities mokslininkų, didelių įmonių ir valstybinių institucijų Teisės skyrių vadovų apklausą ir šių ekspertų padedami sudarėme dabartinį Lietuvos advokatūros lyderių – geriausių šalies advokatų sąrašą.

Elito sąraše – seni advokatūros vilkai

“Advokatai tarpusavyje dabar elgiasi lyg šunys: nebeliko vienybės, vyksta arši kova dėl kiekvieno kliento”, – stebėjosi vienas žinomas sostinės advokatas.
Iš tiesų daugybė advokatų pritartų, kad dabar džiaugtis ir švęsti advokatūros jubiliejų – ne pats tinkamiausias metas.
Prie to prisidėjo daug priežasčių: valstybės požiūris į advokatūrą kaip į “šiukšlių dėžę” – ramų užutėkį pasitikėjimą praradusiems teisėjams, prokurorams ar suteptos reputacijos politikams, turintiems teisinį išsilavinimą, pasroviui paleistas advokatų skaičius ir advokatūroje įsivyravęs pinigų kultas.
Šiandien matome daug pavyzdžių, kai pinigai advokatams tampa svarbesni už advokato, kaip kilnios profesijos atstovo, misiją. Visa tai įtraukia advokatūrą į nelabai švarų žaidimą, o advokatus verčia balansuoti tarp savo profesijos misijos ir paprasčiausio pasipinigavimo.
Tokių piktžaizdžių advokatūroje matyti ne taip jau mažai. Patys paprasčiausi pavyzdžiai ateina iš teismų: turbūt kiekvienas didesnę patirtį turintis teisėjas pasakytų, kad jam neretai akis bado akivaizdžios advokatų pastangos bet kokia kaina pratęsti bylinėjimąsi, nors byla aiškiai neturi perspektyvos. Teisėjai mato, kaip advokatai nuslepia tai nuo savo klientų ir toliau rašo beprasmius kasacinius skundus arba visomis įmanomomis priemonėmis palaiko ginčą tik todėl, kad tai jiems reiškia pratęstą sutartį ir pinigus.
Vilniaus advokatas Kęstutis Lipeika, vienas etiškiausių ir autoritetingiausių visoje Lietuvos advokatūroje, ir pats stebisi kai kurių savo kolegų darbo standartais. “Pavyzdžiui, vienoje byloje advokatas atstovauja vyriškiui, savo klientui, kad šis nemokėtų priteisto įsiskolinimo vaiko išlaikymui. Ir atstovauja piktai, su didžiausiu užsidegimu, viskam prieštaraudamas – kiekvienam dokumentų pateikimui ir kiekvienam žodžiui. Bet už tokios piktos nereto advokato elgsenos dažnai slypi vien tik siekis įtikti savo atstovaujamam klientui, taip galbūt pagrindžiant užsiprašytą didelį honorarą”, – įsitikinęs vienas labiausiai patyrusių šalies advokatų.
Pasak jo, atsiradusi nuožmi konkurencija ir klientų “badas” verčia advokatus ne tik stengtis kuo ilgiau išlaikyti klientą, bet ir iki padebesių kelti savo įkainius.
“Teisėjų, prokurorų, antstolių, notarų skaičius yra ribojamas, o advokatų – neribojamas. Bet kreipimųsi į advokatus kiekis tai ribotas, todėl ir turime situacijas, kai koks nors jaunas advokatas, dvi savaites nesulaukęs jokio ateinančio žmogaus, trečią savaitę, kai galiausiai kas nors kreipiasi, užsiprašo neproporcingai didelio honoraro. Pripažįstu, aš dažnai sulaukiu priekaištų, kad mūsų kontoroje, kurioje dirba keliolika advokatų, honorarai yra per maži. Bet aš turiu du principus, kuriais vadovaujuosi: pirma, mano profesinis gyvenimas baigiasi ir aš nebegaliu šluotis pinigų iš visų, kas tik ateina. Antra, aš visada atkreipiu dėmesį, koks tai ginčas, dėl ko ir kas ateina teisinės pagalbos prašyti. Jei yra ginčas dėl vaikų išlaikymo tarp buvusių sutuoktinių ir ateina mokytoja, gaunanti 900 Lt atlyginimą, tai kaip galima nustatyti 4000 Lt honorarą? O pas mane būtent ir lankėsi tokia mokytoja, kuri negalėjo sumokėti už darbą advokatui, užsiprašiusiam tokios sumos”, – profesinio sąžiningumo stygių šių dienų advokatūroje įžvelgia K.Lipeika.
Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas advokatas prof. Ignas Vėgėlė pastebi, kad dar niekada Lietuvos advokatūroje nebuvo tokio pinigų kulto, kaip dabar. Vertybėms visuomenėje keičiantis, o advokatūrą persmelkus verslo standartams, advokatai susidūrė su didžiuliu iššūkiu, kaip išsaugoti esminius advokato misijos principus. Advokato misija, pasak I.Vėgėlės, yra labai aiški – padėti siekti teisingumo ginant savo atstovaujamą asmenį ir laikantis aukščiausių sąžiningumo bei etikos standartų. „Tai yra esminis dalykas advokatui – etiškumas ir įsipareigojimas savo klientui”, – teigia profesorius.
Deja, dalis naujosios kartos advokatų, pradėjusių praktiką per pastaruosius du dešimtmečius, jau nepriklausomoje Lietuvoje, šio išbandymo neatlaikė. Ko gero, tai viena priežasčių, kodėl tarp dabartinio advokatų elito matome daug senų advokatūros vilkų, bet nematome daug naujųjų advokatūros lyderių, nors išimčių, be abejo, yra.
Kalbėdamas apie advokatūros elitą Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas I.Vėgėlė pripažino, kad ir advokatūra turi savo „bunkių” ir “grigaičių”, o elitui dažnai priskiriami labiau viešumoje matomi teisininkai, nepaisant jų profesinių savybių. „Bet žiūrint į elito sąvoką rimčiau – įvardijant elitu lyderius, gabiausius ir labiausiai patyrusius specialistus, reikia pripažinti, kad Lietuvos advokatūra eidama į nepriklausomybę juos jau turėjo: iš tiesų dabartinio elito branduolį advokatūra atsinešė jau iš sovietinio palikimo, tik per pastaruosius du dešimtmečius šie lyderiai dar labiau augo, brendo ir išryškėjo”, – neabejoja profesorius.
Tad koks jis, dabartinis Lietuvos advokatūros elitas?

„Veidas“ skelbia kasmetinį prekybos tinklų reitingą, kuriame ir šiemet pirmą vietą užėmė Lietuvos prekybos rinkos lyderė „Maxima“. 54 žmonių gyvybes nusinešusi tragedija Rygoje iš „Maximos“ pareikalaus investicijų įvaizdžiui reabilituoti, bet pirkėjų srautų parduotuvėse nesumažins.

Liūdnas atsitiktinumas, kad kasmet „Veido“ sudaromas Lietuvos prekybos tinklų reitingas šiemet sutapo su skaudžia nelaime „Maximos“ parduotuvėje Rygoje, kai įgriuvus stogui žuvo 54 žmonės, o dar kelios dešimtys buvo sužeista.
Kai buvo sudaromas šiemetinis prekybos tinklų reitingas vis didėjo aukų ir sužeistųjų Rygos „Maximoje“ skaičius, buvo keliamos įvairios nelaimės versijos ir ieškoma kaltųjų, taip pat kuriami scenarijai, kokios įtakos šis įvykis vienu ar kitu atveju turės prekybos tinklo „Maxima“ veiklai tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje. Tačiau ši skaudi tragedija „Veido“ sudaromo prekybos tinklų reitingo rezultatams neturėjo jokios įtakos ir niekaip nelėmė galutinės „Maximos“ pozicijos šių metų prekybos tinklų sąraše.

Kodėl „Maxima“ Lietuvoje pirma

Prekybos centrai vėl džiaugiasi prisipildžiusiomis patalpomis ir už durų besirikiuojančiais potencialiais nuomininkais, o šios tendencijos padrąsinti statybininkai traukia iš stalčių primirštus naujų prekybos centrų projektus.

Užsitęsusio sunkmečio atvertas žaizdas prekybos centrai, bent jau Vilniuje, baigia išsigydyti. Įmonės „Inreal“ duomenimis, šiandien Vilniuje laisvų patalpų prekybos centruose tėra 1 proc., Klaipėdoje – 0,3 proc., Kaune ir Šiauliuose – 2 proc., Panevėžyje – 2,5 proc.
„Nuomininkų turime kur kas daugiau, nei galime pasiūlyti laisvo ploto, nes didieji prekybos centrai užimti 100 proc. – susidariusi eilutė norinčiųjų pas juos ateiti. O tai leidžia prekybos centrams rinktis, kuris nuomininkas patrauklesnis – ar pagal prekės ženklą, ar pagal prekių segmentą, kad viena ar kita dalis nebūtų perpildyta ir nesusidarytų nesveikos konkurencijos tarp esamų nuomininkų“, – komentuoja įmonės “Ober-Haus” komercinio NT departamento vadovas Darius Tumas.
Pasak jo, tarp norinčiųjų patekti į prekybos centrus daugiausiai yra specializuotų prekiautojų skaitmenine technika – mobiliaisiais telefonais, planšetiniais ir nešiojamaisiais kompiuteriais, taip pat drabužių, avalynės, prabangos aksesuarų pardavėjų. „Didžioji jų dalis gana maži, taigi nedrįstų pradėti veiklą dideliame plote. Jie neturi stipraus užnugario ar motininės įmonės, todėl prekybos centrai į juos žiūri atsargiai“, – pastebi D.Tumas.
Tokie nuomininkai, kurie per krizę buvo visai priimtini, šiandien prekybos centrų jau nedomina, nes situacija pasikeitusi. „Inreal“ konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius priduria, kad prekybos tinklų užimtumo tendencija Vilniuje prasidėjo nuo didelių užsienio tinklų atėjimo į Lietuvą. 2011 m. tarp žymiausių į geriausius prekybos centrus atėjusių prekių ženklų paminėtini „Marina Rinaldi“, NEXT, „Massimo Dutti“, 2012 m. – „Aldo“, „Mohito“, 2013 m. – „Desigual“, „Springfield“, „Burberry“ ir, žinoma, H&M.
„Didieji prekybos centrai Vilniuje, norėdami pritraukti daugiau lankytojų, noriai įsileido naujus užsienio tinklus. H&M padarė ryškiausią įtaką, nes išsinuomojo didelius plotus. Tai leido didiesiems prekybos centrams atsisveikinti su silpnesniais nuomininkais ir vietoj jų pasirinkti stipresnius. O tie nuskriaustieji, su kuriais atsisveikinta, dažniausiai kėlėsi į kitus prekybos centrus ir sėkmingai užėmė jų plotus. Dėl to laisvų patalpų sparčiai mažėja ir šiuo metu likę labai nedaug“, – tvirtina A.Antanavičius.
Žūtbūt išlaikyti kuo didesnį patalpų užimtumą prekybos centrai stengėsi ir per krizę, nes tuščios patalpos atbaido lankytojus ir skatina kalbas apie prekybos centro agoniją. Tad, kaip pamena A.Antanavičius, per pačią didžiausią krizę tik vienas kitas centras turėjo 10–20 proc. laisvų patalpų, o dauguma leidosi į derybas su verslininkais, taikė nuolaidas, mažino nuomos kainas. Kad šiuo metu situacija pasikeitusi, rodo ir kylančios nuomos kainos. Pasak D.Tumo, Vilniuje vien per praėjusius metus jos pakilo 10 proc., o šiais metais – dar 5 proc. „Su tais nuomininkais, kurie mokėjo per mažai, jau arba persiderėta, arba atsisveikinta“, – pabrėžia A.Antanavičius.

Iš H&M atėjimo neišlošė nė vienas

Atsirinkdami nuomininkus prekybos centrai šiandien stengiasi surasti naujų prekių ženklų, kurių nėra kituose prekybos centruose, tačiau šios paieškos jiems kol kas sekasi prastai – bus vos vienas kitas atvejis, kai prekybos centras galėtų pasigirti išskirtinėmis ir kitur nerandamomis parduotuvėmis ar paslaugomis. Netgi iš ilgai laukto drabužių prekybos tinklo H&M nė vienam prekybos centrui išlošti nepavyko – šio prekės ženklo parduotuvės atsidarys visuose didžiuosiuose prekybos centruose.
„Lietuvoje nėra tiek stiprių įmonių, prekių ženklų, kad prekybos centrai galėtų turėti skirtingus prekių ženklus ir pasiekti, jog parduotuvės nesidubliuotų“, – neabejoja D.Tumas. O atėjusiems didiesiems užsienio tinklams taip pat neapsimoka šalyje apsiriboti viena parduotuve, tad jie plečiasi ir į kitus prekybos centrus.
Tad prekybos centrų ekspertas Laurynas Mituzas mano, kad vien per nuomininkus pasiekti ilgalaikio unikalumo beveik neįmanoma: ženklai, kuriems gerai sekasi, greitai pasklinda, o nevykėliai nėra didelis unikalumas. „Todėl vienintelis kelias užtikrinti ilgalaikį unikalumą yra centro koncepcija ir valdymas. Centro valdymo sąvoka Vakarų Europoje, kur didžiosios kompanijos savo supratimą apie prekybos centrus formavo beveik pusšimtį metų, reiškia centro vairavimą rinkoje, o Lietuvoje – sutarčių ir pastato administravimą. Dažnai Lietuvoje prekybos centrus valdo NT agentūros, kurių tikslas – gauti komisinius“, – skirtumus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šalių pabrėžia L.Mituzas.
Beje, iki krizės tikslo išsiskirti didieji prekybos centrai net neturėjo, nes jie atsirado tada, kai naujo prekybinio ploto pasiūla vos vijosi paklausą, todėl kompromisai koncepcijos atžvilgiu buvo toleruojami. „Po sunkmečio vangiai atsigaunant apyvartoms ir paaštrėjus konkurencijai, centrai deda dideles pastangas, kad pritrauktų prekių ženklų ir tobulintų reklamą, tačiau gerai matyti, kur koją kiša gerais laikais padaryti skuboti sprendimai. Pavyzdžiui, joks didelis užsieninis žaidėjas nestatys prekybos centrų 3 km atstumu vienas nuo kito“, – atkreipia dėmesį L.Mituzas.
Tad „Panoramai“, „Ozui“ ir „Akropoliui“, išsirikiavusiems vienas šalia kito, šitas minusas atsilieps dar ilgai. Dar viena padaryta klaida, į kurią statytojai neatkreipė dėmesio, – kiekvienas prekybos centras turi turėti tiesioginę traukos teritoriją: iki trečdalio lankytojų, kurie pėsčiomis galėtų pasiekti prekybos centrą. Turėdami tokių pirkėjų, išlošia Vilniaus ir Kauno BIG, Vilniaus „Akropolis“, bet jų neturi „Ozas“, „Panorama“ ar VCUP.
O kaip tokios klaidos atsiliepia patiems prekybos centrams? „Lenkijoje ar Vokietijoje statant prekybos centrus įvertinta ilgametė patirtis. Todėl, pavyzdžiui, Vilniaus „Akropolio“ apyvarta iš kvadratinio metro, palyginti su geriausiu prekybos centru Varšuvoje, yra keturis kartus mažesnė. O Varšuvoje veikia daugiau nei 40 prekybos centrų“, – lygina L.Mituzas.

Stengiasi išsiskirti, bet sunkiai pavyksta

Kadangi išsiskirti parduotuvėmis ir vienetiniais prekių ženklais nepavyksta, šiuo metu prekybos centrai aktyviai naudoja rinkodaros priemones savo įvaizdžiui kurti – rengia masinius išpardavimus, organizuoja parodas, išskirtinius renginius. Tiesa, labiau išsiskirti pavyksta nebent Vilniaus prekybos centrams. „Bet kai kurie yra pasiklydę – eina viena kryptimi, tada kita kryptimi, ir nuomininkams tai blogai atsiliepia. Pavyzdžiui, iš pradžių orientuojasi į didesnių pajamų klientą, vėliau į mažesnių, ir klientai sutrinka, nebesupranta, kas darosi“, – prekybos centrų daromas klaidas vardija daugelyje jų batų parduotuves valdančios bendrovės „Armitana“ prezidentas Arminas Mačys.
Pasak L.Mituzo, paprastai didesnius atstumus vykdami į prekybos centrus žmonės įveikia dėl unikalumo, plataus pasirinkimo ir mažų kainų. „Lietuvoje klientų srautus labiausiai lemia maisto parduotuvės dydis. Antroje vietoje yra didėjantis teigiamas kai kurių centrų apsipirkimo alėjos, kaip laiko praleidimo vietos, įvaizdis. Be to, bendras lankytojų srautas priklauso nuo prekybos centro suvokiamos kritinės masės – kuo didesnis pastatas, tuo iš toliau į jį važiuoja žmonės“, – kuo prekybos centrai vilioja lankytojus, paaiškina L.Mituzas.
Tad nenuostabu, jog „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ praėjusią savaitę atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa parodė, kad Vilniuje patogiausiais prekybos centrais apsipirkti ir pramogauti respondentai laiko „Akropolį“, „Ozą“ ir „Panoramą“. Būtent šie prekybos centrai kaip geriausi Vilniuje iškyla į viršutines pozicijas ir „Veido“ sudarytame reitinge, kuriame lyginome nuomininkų, lankytojų skaičių, pramogų įvairovę, automobilių stovėjimo aikšteles ir pan.
„Akropolis“ – labiausiai lietuvių sąmonėję įsigyvenęs prekybos centras, turintis savo istoriją ir jau tapęs populiaria jaunimo susitikimo vieta. Be to, lietuviai labai jautrūs kainoms, o su „Akropoliu“ dėl nuolaidų ir akcijų mažai kas gali varžytis. „Ozas“ – turbūt labiausiai į vaikus orientuotas prekybos centras, nes išsiskiria ne tik didžiausiu pramogų kompleksu, skirtu vaikams, bet ir savo išskirtinėmis parodomis šeimai: žinių, technologijų, egzotinių gyvūnų ir t.t. Dideliam vokiečių tinklui ECE priklausančiam „Ozui“ organizuoti tokias parodas paprasčiau, nes jos keliauja iš vieno giminingo prekybos centro į kitą. “Taip „Ozas“ būsimo pirkėjo sąmonėje įsitvirtina kaip jo prekybos centras“, – stipriąją šio centro pusę pabrėžia beveik visuose prekybos centruose esančių „Sportland“ parduotuvių generalinis direktorius Vladas Korsakovas.
O „Panorama“ šiuo metu šiek tiek sutrikusi, nes savo koncepciją keičia: iš pradžių prisistačiusi kaip mados prekybos centras ir susitelkusi į aukštesnio segmento prekių ženklus, dabar pasivadino šeimos prekybos centru – neseniai atidarė vaikų žaidimų erdvę, organizuoja renginius, skirtus šeimoms, o nuomininkus apstulbino prie brangesnio segmento parduotuvių antrame aukšte netikėtai įkurdintomis vaikų parduotuvėmis.

Mūsų šalis – sparčiausiai nykstanti gyventojų skaičiumi ne tik Europoje, bet jau ir pasaulyje. Net 45 proc. visos mūsų šalies teritorijos jau dabar apgyvendinta retai arba labai retai – viename kvadratiniame kilometre tegyvena nuo 1,5 iki 12,5 žmogaus. Net 4200 buvusių apystambių savivaldybių gyvenviečių ištuštėjo, jose neliko nė vieno gyventojo. Prognozuojama, kad jau apie 2030 m. mūsų gali likti vos du milijonai.

Trečius metus Vilniuje gyvenantis maisto produktų technologijos specialybės studentas šakietis Antanas Grigaitis, kaip ir absoliuti dauguma jo kraštiečių, po studijų žada likti ir kurtis sostinėje, o gal kitame didesniame mieste.
Kas turėtų įvykti, kad šis jaunuolis ir jo bendraamžiai grįžtų į Šakius, į savivaldybę, patenkančią tarp labiausiai per pastaruosius dešimt metų tiek dėl vidinės (daugiausia į didmiesčius), tiek dėl išorinės (daugiausia į ekonomiškai pajėgesnes kitas Europos Sąjungos šalis) migracijos nukentėjusių savivaldybių gretas?
„Pirmiausia, – pragmatiškai vardija Antanas, – Šakiuose turėtų atsirasti daugiau darbo vietų. Juk čia nėra nė vieno fabriko, o didžiausias darbdavys pačiame rajono centre tėra savivaldybės administracija. Tad šiandien į Šakius grįžta nebent Kaune, A.Stulginskio universitete, mokslus baigę stambiųjų ūkininkų vaikai. Dar čia lieka tie, kurie nesvajoja apie perspektyvesnę ateitį.“
Antra Antano nurodyta sąlyga – kad darbo vieta Šakiuose būtų siūloma su ne mažesne nei 3 tūkst. Lt alga.
Panašiai kalba ir buvusi kėdainietė Aistė Kaladytė, po studijų Tarptautinėje verslo mokykloje likusi sostinėje ir įsidarbinusi draudimo brokere. „Aš sutikčiau grįžti į Kėdainius tik jei ten gyventų ir gerą darbą turėtų mano galimas sutuoktinis ir aš pati gaučiau gerą darbą, už kurį būtų mokama 3–4 tūkst. Lt dydžio alga“, – tvirtina mergina.
Bet, pasak šios pašnekovės, jokio protų viliojimo iš sostinės ar kitų didmiesčių į Kėdainius nevyksta, be to, apskritai stinga informacijos apie laisvas darbo vietas šiame rajone. „Kėdainiuose yra nemažai įvairaus dydžio įmonių, bet jų savininkai priima į darbą ne ką tik mokslus baigusius jaunus profesionalus, o savo gimines, artimuosius, ar pažįstamus”, – įsitikinusi Aistė..
A.Grigaitis atkreipia dėmesį, kad Šakiuose tėra vienas protų medžiotojas – IT įmonės savininkas Algirdas Ungulaitis. Jis į Šakius parsiviliojo net keletą jaunų šakiečių, jau spėjusių įleisti šaknis didmiesčiuose. „Bet taip mąsto ir elgiasi tik vienas Šakių verslininkas“, – apibendrina mūsų pokalbininkas.
Antano, Aistės ir jų bičiulių nuomone, kitos sąlygos, galinčios turėti įtakos apsisprendimui grįžti tėviškėn, – viešosios paslaugos: darželių, mokyklų, poliklinikų, ligoninių, viešojo maitinimo įstaigų bei laisvalaikio leidimo vietų įvairovė ir kokybė.
Deja, analizuojant gyvenimo kokybę savivaldybėse pačiais įvairiausiais pjūviais, prielaidų, kad jaunimas netrukus grįžtų į savo miestus ir vėl išjudintų senatve dvelkiančią provinciją, absoliučioje daugumoje rajoninių savivaldybių nematyti. O štai remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2001 m., kai buvo atliekamas gyventojų surašymas, iki 2011 m. gyventojų surašymo labiausiai nukraujavo Visaginas, kuriame gyventojų per dešimtmetį sumažėjo net 25,3 proc., toliau rikiuojasi Pagėgiai (22,4 proc.), Akmenės r. (22 proc.) ir Jurbarkas su Ignalina (po 21,4 proc.).
Liūdna, bet šis sąrašas ilgas: analizuodami detaliau matome, kad per pastarąjį dešimtmetį gyventojų daugėjo tik trijose žiedinėse Lietuvos savivaldybėse: Klaipėdą juosiančiame Klaipėdos rajone – 7,4 proc., Vilnių supančiame Vilniaus rajone – 6,2 proc. ir Kauną apglėbiančiame Kauno rajone – 3,2 proc. O visose kitose daugiau nei penkiasdešimtyje Lietuvos savivaldybių gyventojų per dešimtmetį tik mažėjo.
Jei nagrinėtume tik pačius rajonų centrus ir nežvilgtelėtume giliau, į jų kaimiškąsias seniūnijas, vaizdas atrodytų dar ganėtinai patrauklus. Bet vos tik paanalizuoji kaimiškųjų seniūnijų gyvenimo pokyčius, supranti, kad daugelio rajonų savivaldybių perspektyvos labai liūdnos – jos nebeturi jokios ateities. Ar taip teigti nėra per drąsu? Paklauskime mokslininkų.

43 seniūnijoje pernai negimė nė vienas vaikas

Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė Lietuvos gyventojų nykimo savivaldybėse nedramatizuoja. „Mes, demografai, remiamės kas dvejus metus sudaromomis Jungtinių Tautų bei ES statistikos biuro „Eurostat“ prognozėmis, kurios Lietuvai nėra tokios jau pesimistinės. Štai naujausioje, 2011 m. atliktoje prognozėje nurodoma, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens apie 2,5 mln. gyventojų. Taigi tokio emigracijos masto, koks buvo, jau nebebus“, – tikisi pašnekovė.
O štai Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas įsitikinęs, kad JT prognozės pernelyg optimistinės. „JT vertina situaciją pagal pastarųjų metų tendencijas, bet nevertina ilgalaikių praeities tendencijų. Mes, Lietuvos socialinių tyrimų instituto geografai, jau antrą dešimtmetį stebime, tiriame ir analizuojame pokyčius Lietuvos regionuose, todėl mūsų prognozės kur kas pesimistiškesnės – manau, per artimiausią dešimtmetį neteksime dar apie kita tiek gyventojų, kiek jų sumažėjo nuo 2001 iki 2011 m.“, – prognozuoja V.Daugirdas. Taigi 2020 m. mūsų veikiausiai teliks vos du milijonai.
Mokslininkas prisipažįsta, kad net jo žmona (su kuria pasikalba apie šiuo metu Socialinių tyrimų centre atliekamą tyrimą „Lietuvos retai apgyvendintos teritorijos ir gyventojai“) nenori tikėti sutuoktinio Lietuvai prognozuojamu apokaliptiniu scenarijumi. „Bet aš ne politikas, aš mokslininkas, kalbu tai, prie kokių išvadų prieiname atlikę mokslinius tyrimus, – dėsto V.Daugirdas. – Faktas tas, kad nuo 2000 m., kai pradėjome vykdyti aktyvią stebėseną, priėjome prie išvados, jog Lietuvoje sparčiai daugėja itin retai apgyvendintų teritorijų, kuriose gyventojų tankumas toks pat kaip Mongolijos stepėse ar Sacharos dykumoje, tai yra vos du trys gyventojai viename kvadratiniame kilometre. Štai 2000 m. retai apgyvendintų teritorijų, kurių viename kvadratiniame kilometre gyveno iki 12,5 žmogaus, tebuvo 41, o 2006 m. – jau 70, o 2012 m. – net 183 seniūnijos. Be to, net šešiose teritorijose gyventojų tankumas nesiekia nė penkių gyventojų viename kvadratiniame kilometre. O juk problemos esmė ta, kad šios 183 seniūnijos užima net 45 proc. visos mūsų šalies teritorijos.“
Taigi, V.Daugirdo žodžiais, galime teigti, kad tampame retai apgyvendintu kraštu. Be to, pasak šio mokslininko, kartu su kolegomis iš Socialinių tyrimų centro nagrinėjančio retai apgyvendintų teritorijų Lietuvoje plėtimąsi, per artimiausius 15–20 metų beveik visos kaimiškos teritorijos bus retai apgyvendintos.
Vilniaus universiteto profesorė demografė Dovilė Krupickaitė sako taip pat mananti, kad kaimiškose seniūnijose netrukus liks tik “špitolės”. Mat jau šiandien, kaip atkreipia dėmesį docento V.Daugirdo suburtų mokslininkų grupė, Lietuvoje yra net 43 seniūnijos, kuriose pernai negimė nė vienas vaikas. Kai kuriose jų nė vieno naujagimio neužregistruota jau antrus metus iš eilės. O kur dar dešimtys seniūnijų, kuriose per metus gimsta tik nuo vieno iki dviejų naujagimių.
Pati geriausia padėtis tarp visų vadinamų retai apgyvendintų teritorijų yra Viešvilės seniūnijoje (Jurbarko r.). Čia vaikai iki 15 metų amžiaus sudaro net 19,2 proc. visų seniūnijos gyventojų. Bet net jei visi šioje, pagal vaikų skaičių geriausioje, seniūnijoje šiuo metu gyvenantys vaikai liktų čia kurti savo ateities, jie vis tiek nepagimdytų tiek vaikų, kad bent jau išliktų toks pat gyventojų skaičius, koks yra šiandien. Ką jau kalbėti apie mažiausiu gimstamumu išsiskiriančią Labanoro seniūniją, kurioje vaikai tesudaro vos 6,9 proc. visų seniūnijos gyventojų.
O jei remsimės Statistikos departamento duomenimis, matysime, kad mokinių Lietuvoje nuo 2000 iki 2011 m. sumažėjo net 35 proc., arba po 5–6 proc. kiekvienais metais. Todėl buvo uždarytos net 1045 mokyklos, arba net 44 proc. visų šalies mokyklų. O dar apie 300 ugdymo įstaigų bus uždaryta per artimiausius kelerius metus.
Tiesa, politikai stengiasi, kad kaimo mokyklos būtų išsaugotos, paverčiant didesnių, rajonų centrų mokyklų filialais. „Bet tik laiko klausimas, kada ir šie filialai bus uždaryti. Ir tai bus natūrali baigtis, – prognozuoja V.Daugirdas. – Beje, daugybė tokių mokyklų yra ką tik renovuotos: pastatas tviska iš tolo savo sienų baltumu, langų blizgesiu, spalvingomis klasėmis. Deja, nebėra kam jose mokytis. Ir ne vienas seniūnas mums skundžiasi, girdi, jie nesugebėjo prognozuoti, kad nebebus mokinių, – dar prieš porą metų atrodė, kad mokykla gali veikti toliau, bet šįmet teko uždaryti.“
O ir ne vienas seniūnas tyrimą atliekantiems mokslininkams yra pripažinęs, kad kaimuose lieka dažniausiai tik tas reprodukcinio amžiaus jaunimas, kuris nesugeba emigruoti ir kurio “darbas” yra alkoholis.
Geografai, padedami seniūnų, fiksuoja daugybę kaimų, kuriuose apie 40 proc. visų gyventojų yra pensininkai: tai esantys Labanoro, Marcinkonių ir Tauragnų seniūnijose. „Tiesa, oficialiais duomenimis, šiose seniūnijoje pensininkų tėra nuo 34,4 iki 41,4 proc., bet iš tikrųjų, pasak seniūnų, – net 50 proc. ir dar daugiau. Mat kai kurie vietiniai senučiukai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę kitur, – pasakoja docentas. – Oficialiosios statistikos duomenimis, 2011 m. be gyventojų buvo net 4200 gyvenviečių, bet iš tikrųjų daugiau, mat dešimtyse seniūnijų gyvybė sukruta tik vasarą. Štai Salako (Zarasų r.) seniūnas netgi prasitarė, girdi žiemą jiems belieka užkalti daugelio gyvenviečių langus, nes nebėra kam gyventi, žmonės čia atvažiuoja tik vasaroti.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Neuniversitetinės aukštosios mokyklos – kolegijos – pradeda dramatišką išlikimo kovą dėl studentų: ir konkuruodamos tarpusavyje, ir su universitetais, ir su profesinėmis technikos mokyklomis.

Pastarojo dvidešimtmečio “gaminys” – neuniversitetinės aukštosios mokyklos išgyvena stulbinamą transformaciją. Tarkime, 2000-aisiais mūsų šalyje tebuvo keturios valstybinės kolegijos (jose mokėsi viso labo 3,5 tūkst. jaunuolių), o šiandien jų jau trylika. Bet didžiausias kolegijų pakilimo taškas buvo 2008-ieji: tuo metu veikė net penkiolika valstybinių kolegijų, kuriose mokėsi 43,7 tūkst. studentų. O pridėję privačiose kolegijose besimokiusius studentus, pamatytume, kad iš viso neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose 2008 m. studijavo net 61,4 tūkst. jaunuolių.
Beje, 2008-ieji studentų piko metai buvo ir universitetuose. Tačiau nuo to laiko valstybiniai universitetai neteko 21,72 proc., arba 107,1 tūkst., studentų, o valstybinės kolegijos neteko 17,34 proc., arba 7576, studijuojančiųjų.
Tiesa, privačių kolegijų studentų skaičius pamatuojamas sunkiau, mat ne visos jos viešai skelbia tikruosius duomenis. Vis dėlto faktas lieka faktu – šiandien valstybinėse ir privačiose kolegijose studijuoja tik 45,7 tūkst. jaunuolių.
“Šiandien kolegijos dėl studento turi kautis ir su stipriais universitetais, ir su stipriomis profesinėmis technikos mokyklomis, kurios, pasinaudojusios ES parama, iki maksimumo pagerino turimas studijų bazes ir programas bei rengia šiuolaikiškus savo amato meistrus, – sako buvęs Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys ir priduria: – Bet tiesa yra ta, kad jaunimo prioritetas yra universitetai, o kolegija tėra atsarginis variantas.”
Todėl kolegijos turi įrodyti jaunimui, kuo jos kitokios, kuo geresnės ir kodėl verčiau rinktis jas, o ne proftechnines mokyklas, kuriose profesiją galima įgyti kur kas greičiau – per dvejus metus.
Taigi ar kolegijose verta studijuoti ir kurias pravartu rinktis.

Trečdalis kolegijų artimiausiais metais nunyks?

Parlamentaras V.Stundys bei Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Koleginių studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas tvirtina, kad dauguma kolegijų spėriai ir labai sėkmingai naudojosi ES struktūrinių fondų parama: pagerino savo bazes, įsigijo visą reikalingą įrangą specialistams ruošti, atnaujino ir labiau prie darbo rinkos poreikių pritaikė studijų programas, kėlė dėstytojų kvalifikaciją, pagerino kitas studijų sąlygas.
Ir nors pačios kolegijos garsiai to nesako, iš tikrųjų ši ES parama labai prisidėjo prie kolegijų išgyvenimo. Jei ne šie pinigai, jau šiandien dalis kolegijų būtų arba bankrutavusios, arba susijungusios su stipresnėmis. V.Stundžio nuomone, be šios ES paramos būtų nelikę maždaug trečdalio aukštųjų neuniversitetinių mokyklų.
“Didžiausia išlikimo grėsmė kyla regionų kolegijoms – Žemaitijos, Marijampolės ir Utenos, šiek tiek geresnė didžiųjų miestų kolegijų padėtis. Beje, praėjusią kadenciją mažėjančių regioninių kolegijų iniciatyva buvome surengę ne vieną išvažiuojamąjį posėdį ir apskritojo stalo diskusiją, kuriose kolegijos prašė valstybės prisidėti prie jų gelbėjimo. Manau, ta pagalba buvo labai ženkli – ŠMM skyrė milijonines lėšas kolegijų studijų programų patrauklumui didinti”, – sako V.Stundys.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, Žemaitijos kolegija per pastaruosius penkerius metus neteko net 57 proc. visų savo studentų, Alytaus kolegija 52,65 proc., Marijampolės 38,37 proc., Vilniaus technologijų ir dizaino 24,61 proc., Panevėžio 21,81 proc., Utenos – 18,07 proc. Bet tiek A.Levickas, tiek V.Stundys mano, kad kol kas kolegijos dar nėra pasiekusios kritimo dugno. “Demografinė duobė toliau gilėja, o jos pikas bus po penkerių šešerių metų. Taigi didieji sunkumai kolegijų dar laukia”, – spėja A.Levickas.
“Manau, 2020-ieji kolegijoms bus patys negailestingiausi ir veikiausiai dalis neprisitaikiusių mokyklų degraduos”, – prognozuoja V.Stundys.
A.Levicko įsitikinimu, nunyks tos, kurios nenori keistis, o  išliks pačios šiuolaikiškiausios ir taupančios kolegijos: “Valstybė negali gelbėti studentų neturinčios kolegijos. Jos pačios turi ieškoti galimybių, kaip užsidirbti pinigų, tarkime, perkvalifikuoti seniau studijas baigusius suaugusius žmones, pritraukti studentų iš užsienio ir taupyti. Kita vertus, taupydamos jos negali nuleisti studijų kokybės kartelės. Beje, nors didieji miestai traukia jaunimą, čia veikiančios kolegijos irgi junta grėsmę ir jau imasi veiksmų. Štai Kauno kolegija dėl mažėjančio studentų srauto atsisako dalies patalpų ir kelia du fakultetus į vieną. Šitaip turėtų elgtis ir visos kitos, o ne kažko laukti.”
Kol kas ne tik neprarado, bet netgi sugebėjo daugiau pritraukti studentų Šiaulių valstybinė (1,69 proc. daugiau), Kauno technikos (3,66 proc.), Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (38,38 proc.) ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos (net 60,54 proc.) kolegijos.
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Edvardas Žakaris įsitikinęs, kad tiek, kiek dabar Lietuvoje turime kolegijų, tikrai nereikia. “Manau, netgi Šiauliams, kuriuose gyvenu, dviejų aukštųjų mokyklų yra per daug – universiteto ir kolegijos. Juolab kad jų programos dubliuoja viena kitą. Valstybė neturėtų remti viena kitą dubliuojančių mokyklų. Jei jos nebūtų valstybinės, lai veikia, jeigu išsilaiko, bet šiuo atveju reikėtų valstybės įsikišimo – švietimo sistema neturėtų būti visiškai laisva rinka. Kita vertus, regionuose, kuriuose nėra viena kitą dubliuojančių aukštųjų mokyklų, valstybė turi remti kolegijų išlikimą, nes ne visi jaunuoliai dėl finansinių galimybių gali studijuoti didžiuosiuose miestuose”, – pabrėžia E.Žakaris.
A.Stundžio pastebėjimais, vis dėlto valstybinės kolegijos, net ir netekusios dalies studentų, gali toliau kliautis valstybės parama, t.y. gauti studijų krepšelius, o privačių kolegijų iššūkiai dar sunkiau nusakomi. “Norinčios išlikti kolegijos turėtų labiau išsiskirti iš kitų, labiau specializuotis, o ne siūlyti tą patį, ką ir visos kitos, – įsitikinęs V.Stundys. – Neseniai ekspertai parengė universitetų ateities viziją. Jų vertinimu, išlikti gali tik į vieną susijungę universitetai: vienas Vilniuje, kitas Kaune. Manau, tas pats pasakytina ir apie kolegijas. Abejoju, kad atsižvelgiant į demografines tendencijas dabartinė kolegijų struktūra galėtų išlikti. Susijungusios į vieną jos sustiprintų ne tik savo programas, o ir suteiktų studentams daugiau galimybių rinktis.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Geriausios 2013 m. kolegijos

1    Kauno kolegija
2    Vilniaus kolegija
3    Utenos kolegija
4    Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija
5    Žemaitijos kolegija

Savaitraštis “Veidas” šešioliktąjį kartą pristato Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų reitingą. Šiemet vėl atskirai buvo vertinami valstybiniai ir privatūs universitetai. Tarp valstybinių pirmą vietą užėmė Vilniaus universitetas, tarp privačių – ISM vadybos ir ekonomikos universitetas.

Kiekvieną mėnesį maždaug po keturis šimtus lietuvių, kurių daugiau kaip pusė turi Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų diplomus, praveria įdarbinimo užsienyje agentūrų duris su tikslu gauti bet kokio legalaus darbo užsienyje. Dauguma apsilankančiųjų labiausiai nori išvykti laikinai padirbėti į Norvegiją. Kiti pageidaujamų darbo vietų maršrutai driekiasi į Jungtinės Karalystės ir Vokietijos ūkius ar gamyklas. Tarp interesantų ypač daug esama žmonių su universitetiniu socialinių mokslų krypčių išsilavinimu: vadybininkų, buhalterių, apskaitininkų, teisininkų bei edukologų. “Bet įdarbiname juos Norvegijoje tikrai ne vadybininkais ir ne mokytojais. Dažniausiai jie stoja prie žuvų fabriko konvejerio linijos, o kai kurie karjerą Norvegijoje pradeda nuo kiemsargio darbo.

Kitais metais sulauksime Europos Komisijos inicijuoto ES universitetų reitingo. Taip nors ir pavėluotai ES institucijos reaguoja į Europos universitetų konkurencingumo globalioje rinkoje mažėjimą.

Šiuo projektu norima sukurti ne tik objektyvų universitetų reitingavimo instrumentą, padėti studentams apsispręsti kuriame iš 4 tūkst. Europos universitetų jiems verta studijuoti, bet ir pačioms aukštosioms mokykloms parodyti, kokie jų veiklos kokybės vertinimo kriterijai yra svarbiausi besikeičiančiame pasaulyje ir gali užtikrinti Europos kontinento ekonomikos konkurencingumą globalioje aukštojo mokslo rinkoje.
Pripažinus, kad universitetų reitingavimas yra ne tik aukštojo mokslo institucijų „grožio konkursas“ bet ir iniciatyvos, kurios gali įtakoti universitetų kokybę,  buvo siekiama sukurti naują reitingavimo metodiką, kurį atitiktų šiuolaikinio pasaulio reikalavimams. Neperdėsime teigdami, kad šalies ekonominis, socialinis ateities pajėgumas yra toks, kokie šiandien yra šalies universitetai.
Įgyvendinant šią iniciatyvą Europos Komisija buvo paskelbusi konkursą naujos reitingavimo metodikos kūrimui. Konkurso nugalėtoju tapo 15 Europos organizacijų konsorciumas, kuriame lyderio vaidmuo atiteko Vokietijos CHE aukštojo mokslo centro organizacijai, jau seniai veikiančiai kaip „ThinkTank“ aukštojo mokslo srityje ir Olandijos aukštojo mokslo studijų politikos centrui.
Aptariamas konsorciumas 2014 m. pradžioje pirmą kartą paskelbs 500 Europos universitetų ir kolegijų reitingą. Universitetų ir kolegijų skaičius reitinge bus auginamas kasmet pridedant po 125 aukštąsias mokyklas tol, kol reitingas apims visas daugiau nei 4 tūkst. Europos aukštąsias mokyklas.
Pradžioje šis Europos Komisijos inicijuotas reitingas apims tik keturias mokymo programas – verslo studijas, fiziką, inžineriją ir elektroniką. Pirmos reitinguojamos programos parinktos pagal tai, kokių specialistų šiandien labiausiai trūksta Europos bendrovėms, siekiančioms konkuruoti pasaulio rinkose. 2015 m. reitingas bus papildytas dar šešiomis mokymo programomis – IT inžinerija, sociologija, psichologija, muzikos studijomis, medicina, psichologija ir slauga. Kasmet programų skaičius bus auginamas keturiomis-šešeriomis papildomomis mokymo programomis.

Vadinamoji U – Multirank aukštųjų mokyklų reitingavimo sistema bus kitokia nei iki šiol pasaulyje egzistuojančios universitetų reitingavimo sistemos (“US News and World Report”, “Times”, Šanhajaus reitingavimo sistemos). Reitingas apims ne tik universitetų ir kolegijų mokslinius tyrimus bet ir žinių perdavimo sugebėjimus, tarptautinę orientaciją ir institucijos regioninį reikšmingumą, gebėjimus darbo rinkai duoti aukštos kvalifikacijos, tarptautines kompetencijas turinčius absolventus.
Reitingo rezultatų naudotojai internete galės susirasti juos dominančių mokymo programų lyderius Europoje. Modernus ir patogus internetinis reitingo modulis bus lanksčiai prieinamas studentams, akademinių bendruomenių nariams, universitetams, politikams, verslo žmonėms. Reitingo vartotojai galės palyginti skirtingas aukštąsias mokyklas pagal juos dominančias mokymo programas. Taip bus bandoma išvengti dažnos universitetų reitingų kritikos esą lyginami sunkiai palyginami dalykai – skirtingo dydžio ir profilių aukštąsias mokyklas.
U-Multirank aukštųjų mokyklų reitingas bus sudaromas duomenis gaunant iš skirtingų šaltinių (tarptautiniai bibliografiniai duomenys, patentų duomenys): tiek iš nepriklausomų nacionalinių ir ES institucijų, tiek iš pačių aukštųjų mokyklų. Ateityje bus siekiama remtis tik nepriklausomais duomenų šaltiniais. Norintys dalyvauti šiame reitinge turės užpildyti specialią anketą. Pirmieji reitingui sudaryti būtini duomenys bus pradėti kaupti jau šių metų birželio mėnesį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gimnazijų sėkmės raktas – mokyklos direktorius.

Kodėl vienos gimnazijos yra nuolatinės Gimnazijų reitingų lyderės, o kitos autsaiderės? Kodėl vienose mokyklose mokytojai net vaikiukus iš socialiai apleistų šeimų uždega siekti mokslo, žinių ir gyventi kitaip, nei gyvena jų tėvai, o kiti – negeba nė vieno abituriento paruošti taip, kad jie išlaikytų bent vieną egzaminą pačiais aukščiausiais balais? Kas apskritai lemia mokyklos sėkmę?
“Veido” tyrimas rodo, kad tik direktorius eruditas, vizionierius, turintis didelę – nerealią svajonę, ja degantis ir gebantis surinkti mokytojų kolektyvą, kurie įtikėtų jo svajonės tikrumu bei padėtų direktoriui siekti užsibrėžtų tikslų – mokykoje gali sukurti mokslui gerą aurą. Būtent, tokie yra visi geriausių šalies gimnazijų direktoriai. Dėl savo svajonės – sukurti geriausią gimnaziją – nė vienas pažangiausios mokyklos direktorius nebijo prarasti savo posto. Jie kalba atvirai, o kartais netgi aštriai: kritikuoja sistemą, valdininkiją, neslepia ir savo klaidų. O konkursai į jų gimnazijas viršija konkursus į kai kuriuos šalies universitetus.
Dešimties pačių geriausių gimnazijų vadovų šįkart paprašėme pasidalyti savo gimnazijų stiprybės, išminties ir sėkmės receptais.

Sėkmė prasideda nuo – direktoriaus svajonės

Taigi, kas yra geras mokyklos direktorius? – nuo šito klausimo ir pradėjome pokalbį su visų kalbintų dešimties geriausių šalies gimnazijų vadovais.
“Geras direktorius? Pirmiausia, laisvas žmogus, kuris nebijo, kad jį išmes iš darbo ir jis nuskurs, – vardija Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius, doc. Bronislovas Burgis. – O tokiu gali būti tik toks administratorius, kuris turi rimtą profesiją ir, netekęs direktoriaus darbo, galėtų išgyventi. Tik laisvas direktorius galės drąsiai ir atvirai šnekėtis tiek su savivaldybės švietimo skyriaus, tiek su ministerijos vadovybe. Antra, direktorius turi būti arba labai turtingas žmogus, arba visiškai negodus, nes, kitu atveju, kyla įvairių pagundų, kaip gauti kyšį ar susiorganizuoti kokį neteisėtą priedą. Trečia, direktorius turi būti eruditas. Juk, jeigu mokykloje jis buvo vidutiniokas, universitete irgi vidutinybė, tai, kaip gali tikėti, kad dirbdamas bus kitoks?”
Pats B.Burgis prisipažįsta Priekulės vidurinę mokyklą baigęs aukso medaliu, studijuodamas anuomečiame KPI, nebuvo gavęs jokio kito pažymio, išskyrus, tuomet aukščiausią – penketą, institutą baigė “raudonu diplomu” ir gavo pasiūlymą likti dėstyti. “Pagal išsilavinimą, esu elektroninės technikos inžinierius. Tiesa, aš nė dienos nedirbau inžinieriumi, nes supratau, kad tai – ne man. Aš esu minties ir žodžio žmogus. Aš – mokytojas. Bet niekas man to nepasakė mokykloje. Tik pradėjęs dėstyti elektroniką, vėliau matematiką ir programavimą, tai supratau”, – kalba pašnekovas.
Iki tapdamas KTU gimnazijos vadovu, B.Burgis net 19 metų dirbo programuotoju ir dėstytoju. Vėliau leido žurnalą “Kompiuterija” bei rašė straipsnius. Taigi, kaip juokauja, KTUG direktorius, netekęs posto galėtų užsiimti daugeliu dalykų. Ir šitai jam leidžia būti drąsiam.
“Aš nežinau, kas yra geras direktorius, bet aš žinau, kas yra blogas direktorius, – Kauno kolegai antrina sostinės Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠMC) direktorius (beje, profesionalus muzikantas) Vytis Buivydavičius ir po nedidelės pauzės tiesmukai išrėžia: Tai tas, kuriam rūpi tik savo užpakalis ir, kuris savo užpakalį pridengia įvairiais įsakymais. Bet, būtent, tokių mokyklų direktorių Lietuvoje ir yra dauguma”.
V.Buivydavičiaus nuomone, gerus mokyklos rezultatus lemia sveikas administracijos ir mokytojų protas. “Bet mokyklose, o ir apskritai švietimo institucijose sveiko proto veik nėra. Tik standartai, taisyklės ir apsimetinėjimas”, – atvirai dėsto ŠMC vadovas.
“Tik direktorius, kuris yra asmenybė, kuris myli vaikus ir yra tikras laivo kapitonas, tai yra nesislepia už švietimo skyriaus ar ministerijos nurodymų, o pats prisiima atsakomybę, gali suburti gerą komandą, tikrą bendruomenę ir mokymuisi palankią aurą”, – įsitikinęs valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas.
Anot jo, mokykla reikia “sirgti” – pastumti visus asmeninius darbus ir rūpesčius į šalį ir gyventi mokykla. Pats M.Jakobas taip ir gyvena. Užtat jo, kaip ir dar keliasdešimties kolegų vadovaujamos mokyklos ir yra geriausios.
“Direktorius turi turėti viziją ir stumtelti bendruomenę pirmyn. O, jei direktorius neturi vizijos keletui metų į priekį, gyvena tik šia diena, bendruomenėje įsivyrauja siauražvilgsniškumas: trypčiojimas vietoje ar žengimas atgalios”, – pertaria Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius kunigas Artūras Sederevičius SJ. Bemaž prieš porą metų po švietimo vadybos magistrantūros studijų JAV į Lietuvą grįžęs ir stojęs vadovauti VJG kun. A.Sederevičius SJ šmaikščiai pacituoja vieną mokyklų vadybos vadovėlį: “Jeigu direktorius nemaitina idėjomis mokytojų, tai mokytojai pradeda “maitintis” savo mokiniais”. Todėl direktorius turi užduoti bendruomenei kryptį”.
Po studijų JAV pernai grįžęs ankstesnis VJG direktorius, nuo pernai vadovaujantis Kauno jėzuitų gimnazijai (KJG), brolis Virgilijus Saulius SJ pastebi, kad mokyklos sėkmę lemia ne tik direktorius, o visa bendruomenė. “Bet, kad bendruomenė pajudėtų tikslo, vedančio sėkmės link, svarbu, kaip direktorius mąsto, – kalba KJG vadovas. – Direktorius turi svajoti ir įtikinti bendruomenę siekti tos svajonės: “Gal bandome kitaip”. Direktorius turi nurodyti kryptį ir duoti postūmį. O, jei jis negalvoja apie pokyčius, bijo keistis, reikalai nepajudės, kitokios mokyklos nepavyks sukurti”.
Br. V.Saulius SJ prisipažįstą esąs didelis svajotojas. Jis svajoja gimnazijoje įrengti multifunkcinę salę. “Aš neturiu lėšų ir dar nežinau, iš kur jų gauti, bet turiu svajonę ir žinau, kad tokią salę KJG turės”, – tikras naujasis KJG vadovas.
Jis vardija ir kitas savo bei savo pirmtako KJG direktoriaus svajones. “Mano pirmtakai mąstė, jog KJG turėtų įsteigti tarptautinio bakalaureato klasę, kuri turi daug jėzuitiškos mokyklos bruožų. Tiesa, tėvai apie tai mažai turėjo informacijos, nes tarptautinio bakalaureato klasės yra tik trijose Lietuvos mokyklose: Vilniaus licėjuje, Šiaulių Didždvario gimnazijoje ir Vilniaus tarptautinėje mokykloje; todėl mums reikėjo tėvams parodyti šią kryptį ir jau nuo šių metų mes irgi turėsime pirmąją tokią klasę. Tai, beje, buvo didelis iššūkis ir mokytojams, nes tarptautinės bakalaureato klasės programos atnaujinamos kas šešerius metus, jas kuria geriausių pasaulio universitetų profesūra, ir, pagal jas dirba viso pasaulio mokyklų tarptautinio bakalaureato klasės; todėl gimnazijos mokytojai irgi turės nuolat atnaujinti savo žinias”, – akcentuoja KJG direktorius.
Dar jis svajoja apie tokį gamtos mokslų kabinetą, kokį matė geriausiose JAV mokyklose…
O štai, Š.Aleichemo gimnazija jau turi tokį kabinetą. Jame didžiausia IT srities naujiena – kompiuterinė laboratorija “NOVA 5000”, skirta fizikos, chemijos ir biologijos laboratoriniams darbams atlikti. Tokiomis kompiuterinėmis laboratorijomis naudojamasi tik penkiose pasaulio valstybėse mokyklose: Pietų Korėjoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Singapūre ir Lietuvoje. Tokį kabinetą padėjo įrengti tarptautinė žydų bendruomenė. Bet dabar šios gimnazijos direktorius turi dar didesnę svajonę – persikelti į naujas, didesnes patalpas ir priimti visus valstybinėje žydų gimnazijoje norinčius mokytis vaikus. Mat kasmet apie pusė vaikų, norinčių mokytis šioje mokykloje, lieka “už durų”. “Aš noriu parodyti, kokia turi būti tikra mokykla, noriu priimti visus vaikus, bet neturiu kur, todėl pernai įrengiau dar vieną klasę buvusiame tualete, – neslepia M.Jakobas. – Ko gero, esu toks vienintelis direktorius Lietuvoje, bet man buvo svarbu patenkinti norinčiųjų mokytis mūsų gimnazijoje lūkesčius”.
Svajotojas ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas. Santūraus būdo matematikas E.Grigaliūnas, paklaustas apie savo svajonę, leidžiasi į ilgą pokalbį, kurį, kaip ir su visais kalbintais dešimčia geriausių Lietuvos gimnazijų vadovų, norisi tęsti ir tęsti… “Aš svajoju jau daugiau kaip 20 metų, tiek, kiek vadovauju šiai gimnazijai. Per tuos metus nesu nė vienos nakties ramiai užmigęs, vis galvoju, ką dar galėčiau ir turėčiau padaryti. Ir, jei ieškai, tai ir rasi. Būtent, tuo ir išsiskiria visos geriausios gimnazijos – jų administracijos ir pedagogai nuolatos ieško būdų, kaip dar pagerinti ugdymo kokybę”, – pastebi E.Grigaliūnas.
VJG antrus metus vadovaujantis kun. A.Sedervičius SJ per pokalbį su “Veidu” irgi prisipažino naktimis dažnai save pagaunąs galvojant apie – gimnaziją ir tai, ką jis darytų švietimo sistemoje kitaip, jei galėtų imtis šios srities reformos.
M.Jakobas šmaikštauja, kad jam, palyginti su kitais kolegomis direktoriais yra lengviau motyvuoti gerai dirbti tiek mokytojus, tiek gimnazistus, nes 70 proc. visų mokinių yra žydų tautybės vaikai. “O žydų tautoje būti nemokytu yra didžiulė gėda. Tai per dieną aš kartoju vaikams po 30 – 40 kartų. Vaikams sakau, kad be mokslo nėra gyvenimo: jei nesimokysi, dirbsi darbus, kurie nėra švarūs ir kvepiantys”, – pasakoja M.Jakobas.
Dar vienas bendras daugeliui geriausių gimnazijų vadovų bruožas, kad jie turi ne po vieną aukštojo mokslo diplomą. M.Jakobo nuomone, keli diplomai išplečia akiratį. Jis pats be pedagogo diplomo dar turi ir įvaizdžio formuotojo. “Šis diplomas labai praverčia. Be to, moku įtaigiai kalbėti ir įtikinti mokytojus, kad blogai dirbti yra gėda, nes ir vaikai, ir tėvai supranta, kuris mokytojas profesionalas, o kuris tik amatininkas”, – akcentuoja Š.Aleichemo gimnazijos vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitraštis “Veidas” kartu su partneriais jau penkiolika metų pateikia išsamų valstybinių ir privačių universitetų reitingą.

Pernai visas aukštąsias universitetines mokyklas, tiek valstybines, tiek privačias, reitingavome kartu. Šito pageidavo pačių aukštųjų mokyklų vadovai bei atstovai, susirinkę į mūsų savaitraščio surengtą aukštųjų mokyklų reitingavimo konferenciją. Toks 2012 m. posūkis buvo intriga tiek reitingo rengėjams, tiek universitetams. Iki tol rezultatai būdavo nesunkiai prognozuojami – lyderių pozicijas užimdavo tie patys universitetai.
Didžiausias 2012 m. reitingo netikėtumas – vietomis pirmajame ketvertuke pasikeitė Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetai, o nevalstybiniai, reitinguojami kartu su visais universitetais, nebeatrodė taip gerai, kaip reitinguojami atskirai.

Niekas nebesugeba prognozuoti
Pirma išvada, prie kurios priėjome per pastaruosius penkiolika metų, – nei magistro, nei juolab bakalauro diplomas nebegarantuoja darbo vietos. Faktas tas, kad darbo rinka visiškai nutolo nuo studijų, ir tai lėmė ne tik ir ne tiek kai kurių mūsų universitetų atotrūkis nuo darbo rinkos poreikių, kiek stulbinami visų ūkio šakų pokyčiai. Nei universitetai, nei valstybių ekspertai nebesugeba tiksliai prognozuoti, ko reikės po penkerių metų, nes dauguma sektorių dėl moderniųjų technologijų tobulėjimo taip spėriai progresuoja, kad tokių specialistų, kokių reikėjo rinkai prieš ketvertą metų, šiandien nebereikia.
Tad šiandieniniai abiturientai, rinkdamiesi, ką ir kur studijuoti, turi galvoti apie būsimos srities eksponentinį vystymosi šuolį: ar prireiks to, ką jie išmoks universitete, ir kokios žinios bei gebėjimai bus reikalingi.
Apie tą patį turėtų galvoti ir universitetai, bet galvoja ne visi. Viena vertus, daugelis Lietuvos universitetų yra labai uždari ir vis dar ignoruoja faktą, kad švietimas ir aukštasis mokslas yra laisvosios rinkos paslauga, todėl nenori bendrauti su verslu, kurdami naujus modernius produktus ar didindami savo paslaugų kokybę.
Kita vertus, ne visų universitetų pajėgos bei sritys yra tokios, kad sudomintų verslo užsakovus; bet jungtis su kitais universitetais ir tapti stipriais didžiųjų fakultetais irgi nenorima.
Vis dėlto, pasak švietimo ekspertės dr. Nerijos Putinaitės, tik laiko klausimas, kada mažesni ir silpnesni universitetai arba turės prisijungti prie stipresnių, arba išnyks iš rinkos. “Lietuvoje universitetų yra per daug. Pagaliau kuriasi globalūs universitetų tinklai, tad ateityje išliks tik tie universitetai, kurie kels mokslo ir studijų kokybės lygį”, – neabejoja ekspertė.

Universitetų stiprybę rodo mokslo lygis ir tarptautiškumas

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) finansiškai talkina Lietuvos universitetams, galvojantiems, kaip išlikti konkurencinėje kovoje su užsienio universitetų tinklais. Pastaraisiais metais iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų buvo skirta lėšų mokslo slėniams kurti, studijų programų dėstymui užsienio kalbomis pritaikyti, galiausiai partneriams Vakaruose ieškoti ir bendriems Lietuvos bei užsienio universitetų padaliniams steigti.
ŠMM, atrinkusi pagal “The Times” skelbiamą universitetų reitingą 40 geriausių Jungtinės Karalystės universitetų, pasamdė ekspertą, kuris kvietė britų aukštąsias mokyklas ateiti į Lietuvos aukštojo mokslo rinką ir steigti bendrus fakultetus ar centrus. Mat universitetų tarptautiškumas yra vienas šansų, galinčių padėti Lietuvos aukštosioms mokykloms ne tik išlikti, bet ir sustiprėti. Daugiausiai vilčių dėta į Didžiosios Britanijos technikos mokslų universitetus.
Deja, daugelis Didžiosios Britanijos technikos universitetų, o ir kitų pirmojo keturiasdešimtuko stipriausių universitetų, labiau domisi Singapūro, kitų Azijos šalių talentingiausiais studentais, ir Lietuva juos mažai domina.
Į lietuvių kvietimą atsiliepė kiti, daugiausia už keturiasdešimtuko ribos esantys universitetai. Iš pradžių jie kalbėjosi su mūsų universitetais dėl savo filialų steigimo, bet pamatę akademinių bendruomenių priešiškumą ėmė tartis steigti bendrus su mūsiškiais universitetais padalinius.
N.Putinaitės teigimu, ne visi Lietuvos universitetai entuziastingai sutiko britus, siūlančius steigti bendrus fakultetus ar padalinius ir taip sustiprinti mūsiškių universitetų studijų programų kokybę. “Kaune atsiliepė trys universitetai: Kauno technologijos (KTU), Aleksandro Stulginskio (ASU) ir Vytauto Didžiojo (VDU), o Vilniuje – tik du: Mykolo Romerio (MRU) ir Vilniaus Gedimino technikos (VGTU)”, – atskleidžia ekspertė.
Ji neabejoja, kad universitetų, pasirašiusių bendradarbiavimo sutartis su Vakarų šalių universitetais dėl bendrų padalinių steigimo, studentai laimės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Veidas“ sudarė 2012 m. prekybos tinklų reitingą ir domėjosi, su kokiais iššūkiais susidurs prekybininkai, į Lietuvą įžengus vokiečių mažmeninės prekybos milžinui „Lidl“.

2012 m. prekybos tinklų reitinge lyderiai išlieka tie patys: 1–2 vietas ir toliau dalijasi „Maxima“ bei „Iki“. Šie prekybos tinklai Lietuvoje valdo daugiausiai parduotuvių, o „Veido“ sudaryto pirkinių krepšelio kaina juose pati mažiausia. Šie prekybos tinklai kartu yra ir viešiausi, noriai teikiantys apie save informaciją, o nuo to taip pat priklauso jų galutinė vieta reitinge.
Tai vienos svarbiausių priežasčių, kodėl patrauklia aplinka ir dėmesingumu pirkėjams išsiskiriantis „Rimi“ prekybos tinklas šių metų reitinge tėra penktoje vietoje ir nusileidžia netgi „Aibei“, nors šio prekybos įmonių aljanso parduotuvės, įsikūrusios daugiausia mažuose provincijos miestuose bei degalinėse, nė iš tolo neprilygsta akiai malonioms „Rimi“ parduotuvėms.
„Rimi“ parduotuvių tinklas skaičiumi kol kas tebėra vienas kukliausių – įmonei Lietuvoje priklauso 44 parduotuvės, o pirkinių krepšelio kaina, kuri reitinge vertinama didžiausia taškų suma, jame šiemet buvo pati didžiausia. Be to, dalies duomenų, tokių kaip šių metų apyvarta, klientų skaičius ar labdarai skiriamos lėšos, „Rimi“, priešingai nei dauguma kitų tinklų, apskritai neskelbia, o tokį sprendimą motyvuoja savo akcininkų – Švedijos ICA grupės politika bei apribojimais, taikomais biržoje kotiruojamoms įmonėms.
Taigi šiemet gana netikėtai į trečią reitingo vietą iškopė po „Aibės“ prekės ženklu net 544 atskirų savininkų valdomas parduotuves subūręs prekybos įmonių aljansas. Galima pastebėti, kad „Aibė“, pasirinkusi kitą kryptį nei didžiąją dalį rinkos išsidaliję prekybos tinklai – aptarnaujanti ne tokį reiklų provincijos pirkėją ir turinti mažų parduotuvių daugiausia gyvenamuosiuose rajonuose, pastaraisiais metais gerokai sustiprino savo pozicijas ir pretenduoja užimti penktojo konsoliduoto prekybos tinklo Lietuvoje nišą, nors tarpusavyje „Aibės“ bei „Maximos“ ar „Iki“ parduotuvės iš tiesų sunkiai palyginamos.
Tačiau viena didžiausių šių metų prekybos tinklų reitingo staigmenų – beveik visuose prekybos tinkluose sumažėjusi „Veido“ sudaromo krepšelio kaina. Ankstesniais metais krepšelis brango, o šiemet gana pastebimai atpigo. Pavyzdžiui, „Aibės“ krepšelis šiemet, palyginti su 2011 m., pigesnis net vienuolika, o „Maximos“ – dešimčia litų. Krepšelis nuo keturių iki devynių litų atpigo ir kituose tinkluose, tik „Rimi“ beveik nepakito. Na, o palyginus atskirų prekių kainas aiškiai matyti, kad prekybos tinklai šiemet kainas vengė didinti – priešingai, jos arba šiek tiek mažėjo, arba išliko tokios pat.
Be abejo, tokias tendencijas lėmė vis dar sudėtinga gyventojų ekonominė padėtis. Kita vertus, kas galėtų paneigti, kad prekybos tinklai jau mažina savo apetitą rengdamiesi triukšmingam vokiečių mažmeninės prekybos milžino „Lidl“ atėjimui?

Kodėl „Lidl“ nori būti Lietuvoje

Pirmosios „Lidl“ parduotuvės 1973 m. atidarytos Vokietijoje, o šiandien šį mažų kainų tinklą sudaro jau apie 10 tūkst. parduotuvių, kurių yra visose ES šalyse, išskyrus Baltijos valstybes. Tad didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų akcininkai ir vadovai jau kuris laikas bent moraliai rengiasi tam, kad anksčiau ar vėliau „Lidl“ įžengs ir į Lietuvą.
Pirmasis „Lidl“ bandymas įeiti į mūsų rinką 2002–2005 m. baigėsi nesėkme: nors ir įsigijo čia nemažai sklypų bei pastatų, Europos prekybos galiūnas Lietuvoje taip ir neatidarė nė vienos parduotuvės, o galiausiai visą įsigytą nekilnojamąjį turtą pardavė ir iš Lietuvos pasitraukė. Tuomet kalbėta, kad „Lidl“ akcininkai nuleido rankas susidūrę su milžiniška Lietuvos biurokratija ir korupcija.
Dabar istorija kartojasi: pastaraisiais metais „Lidl“ vėl aktyviai supirkinėja sklypus visoje Lietuvoje. „Ober-Haus“ duomenimis, šiuo metu šis Europos mažmenininkas yra aktyviausias žaidėjas apmirusioje Lietuvos komercinių žemės sklypų rinkoje. Nors kada bus atidarytos pirmosios „Lidl“ parduotuvės, tebėra neaišku – „Lidl“ atstovai šio prekybos tinklo planus Lietuvoje slepia po paslapties šydu. Tai nestebina: „Lidl“ seniai garsėja kaip viešumo vengianti įmonė.
Vis dėlto kokie galimi tolesni scenarijai? Nereikėtų atmesti galimybės, kad „Lidl“ atstovai ir šįkart tik „uostinėja“ Lietuvos rinką, o pamatę, kad verslo čia pradėti neverta, vėl pasipustys padus. „Veido“ šaltiniai didžiuosius Lietuvos prekybos tinklus valdančiose bendrovėse teigia, kad „Lidl“ būdinga ilgai analizuoti naujas rinkas, įsigyti jose nekilnojamojo turto ir net pasamdyti darbuotojų, bet tai dar nereiškia, kad aukščiausi šio tinklo vadovai tikrai yra apsisprendę atidaryti toje šalyje parduotuvių. „Lidl“ akcininkams labai svarbios ilgalaikės perspektyvos, o parduotuvės kuriamos tik sulaukus tinkamiausio momento.
Pasak vieną didįjį Lietuvos prekybos tinklą valdančios bendrovės akcininko, kuris nenorėjo būti įvardytas, tokiam mažmeninės prekybos milžinui nusipirkti keletą sklypų Lietuvoje nėra reikšmingas įvykis, tuo labiau kad jo akcininkai puikiai prisimena, jog pirmuoju bandymu eidami į Lietuvos rinką iš perparduotų sklypų sugebėjo netgi neblogai uždirbti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

students_laptop_02

Prieš vienuolika dienų prasidėjusiame bendrajame priėmime į aukštąsias mokyklas kartu su universitetais dalyvauja beveik visos: 12 valstybinių ir 11 nevalstybinių, kolegijų.

Taigi aukštųjų mokyklų konkurencija dėl studentų bus ypač aštri. Juolab kad šiemet, palyginti su praėjusiais metais, gimnazijas baigė 5 tūkst. gimnazistų, kitaip sakant, potencialių studentų, mažiau.

O konkurenciją dėl studentų dar labiau paaštrina tai, kad šiais metais Lietuvoje suaktyvėjo užsienio šalių universitetų ir kolegijų agentai – jie į užsienį studijuoti vilioja jau ne tik pačius geriausius abiturientus, bet ir vidutiniokus. Ir ne tik iš Lietuvos didmiesčių, bet ir iš rajoninių miestukų. Ypač aktyviai studentų Lietuvoje ieško skandinavai.

Štai Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos direktorius Valentinas Gendvilis pasakoja, kad įprastai iš kiekvienos jų gimnazijos abiturientų laidos į užsienį studijuoti išvažiuodavo vos keturi abiturientai, o štai šiemet tik iš vienos klasės išvažiuos keturi abiturientai. Ir visi į Danijos kolegijas. ”Danijos kolegijų atstovai renginyje, skirtame studijoms užsienyje pristatyti, pakvietė mūsų gimnazistus pažintinės kelionės į savo aukštąją mokyklą. Jiems nuvykus pažintis paliko didelį įspūdį”, – sako V.Gendvilis.

Tiesa, stojančiųjų į Lietuvos kolegijas iš Ukmergės J.Basanavičiaus gimnazijos nėra gausus būrys. Pernai iš 120 gimnaziją baigusių abiturientų tik 22 pasirinko studijas mūsų kolegijose. Daugiausia, pasak V.Gendvilio, tai buvę gimnazistai, kuriems sunkiau sekėsi krimsti mokslus, todėl jie ir rinkosi ne į akademines žinias orientuotas universitetines studijas, o į praktiką orientuotą mokymąsi kolegijoje.

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Stasys Ruiba paantrina, kad kolegijų įvaizdis vis dar atsilieka nuo universitetų. ”Jauno žmogaus studijų pasirinkimui didelę įtaką daro tėvai, o jų nuomone, kolegijos ir universitetai nėra lygiavertės aukštosios mokyklos”, – apibendrina S.Ruiba, pridūręs, kad iš jo vadovaujamos gimnazijos į kolegijas stoja tik apie 10 proc. jaunuolių.

Panašiai pasakojo ir kitų kalbintų Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos miestų gimnazijų vadovai.

Tad šiemet kiekvieną stojantįjį tiek universitetai, tiek kolegijos jau vertina kaip tikrąjį savo darbdavį. O tarp pačių aukštųjų mokyklų blyksi ir matomi, ir nematomi žaibai: universitetai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kolegijomis. Dauguma kolegijų dėl studentų dar aršiau kaunasi tarpusavyje: valstybinės su privačiomis, didmiesčių su regioninėmis, didžiosios klasikinės su mažosiomis.

Bet esminis klausimas lieka tas pats: ar aukštųjų mokyklų išlikimo kova pagerins studijų kokybę? Į jį atsakymų ieškojo savaitraščio ”Veidas” žurnalistai rengdami kolegijų reitingą.

Jokios aukštosios mokyklos diplomas neužtikrina darbo vietos

Pirma išvada, prie kurios priėjome jau 15 metų rengdami aukštųjų mokyklų reitingus: nei universiteto, nei kolegijos diplomas neužtikrina darbo vietos. Darbo rinka nutolo nuo studijų, ypač universitetinių. Ir tai lėmė stulbinami visų ūkio šakų pokyčiai, kurių numatyti ir prognozuoti nesugeba nei aukštųjų mokyklų, nei valstybių ekspertai. Moderniųjų technologijų tobulėjimas iš esmės keičia visų šalių ūkių poreikius: tų specialistų, kurių reikėjo rinkai prieš keletą metų, šiandien nebereikia.

Tiesa, kolegijoms, ypač regioninėms bei kai kurioms specializuotoms, šiek tiek paprasčiau – jos dažnai palaiko labai artimus ryšius su verslo įmonėmis ir rengia tokius specialistus, kokių reikia vietos verslininkams. Tad žvelgiant iš šių pozicijų kolegijų, ypač regioninių, absolventai, palyginti su baigusiaisiais universitetus, tarsi ir turi daugiau šansų rasti darbą pagal įgytą kvalifikaciją.

Kita vertus, jei pramonės sritis, į kurią, rengdama studijų programas, orientuojasi konkrečios kolegijos administracija, sakykime, bankrutuotų, kolegijos taip pat lauktų pragaištis.

Tad švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė teigia: ”Vyriausybė siekianti, kad kolegijos ilgainiui taptų ne tik jaunimo mokymo vieta, o ir  nuolatine studijų, suaugusiųjų persikvalifikavimo bei tobulinimosi vieta. Dabartinė situacija, kai jaunam žmogui baigus tiek universitetą, tiek kolegiją nutrūksta visi ryšiai su jį parengusia aukštąja mokykla ir jis, ypač būdamas jaunas, neturintis darbo patirties, tampa nedarbo rizikos grupės atstovu, yra keistina.”

Tuo pat metu viceministrė nenori sutikti su kolegijų administracijų viešojoje erdvėje peršama nuomone, esą kolegijų absolventus darbdaviai vertina geriau nei universitetų, mat jie labiau atitinka rinkos poreikius. ”Vienareikšmės universitetų bei kolegijų absolventų įsidarbinamumo statistikos bei vienos verslininkų nuomonės, katrie geresni, nėra, – bet kokius išvedžiojimus nukerta viceministrė. –  Taip, yra dalis darbdavių, kurie teigia, esą kolegijų absolventai geriau paruošti konkrečiai darbo vietai. Bet darbdaviai labai skirtingi – kai kuriems jų labiau reikia universitetus baigusių darbuotojų, pasižyminčių universalesniu, platesniu požiūriu. Pagaliau kolegijos labai nevienodos, o ir jų studijų programos labai skiriasi.”

Pasak Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorės Danutės Puchovičienės, sostinės Jono Basanavičiaus gimnazijos direktorės Faustos Gulbinienės bei Kauno ”Aušros” gimnazijos direktorės Bronislavos Valungevičienės, kolegijų absolventai nuo universitetų absolventų ypač skiriasi kuklumu.

“Atlikdami studijų praktiką universitetų studentai neretai atvirai prisipažįsta, kad jie jau turi darbus ir visiškai nesvarsto galimybės darbintis mokyklose, o pedagoginė praktika jiems tereikalinga studijoms baigti bei diplomui įgyti. Taigi universitetų studentai neretai praktikai neskiria tiek daug dėmesio kiek kolegijų studentai, kurie tikrai labai kruopščiai atlieka praktiką, atsiskaito už visus darbus, bet kartu ir nėra tikri, ar po studijų gaus pedagogo darbo vietą mokykloje”, – sako D.Puchovičienė.

Kolegijų trūkumai nesiskiria nuo universitetų silpnybių

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, paprašytas įvardyti koleginių studijų privalumus ir trūkumus, teigia, kad nepaisant įvairių pavirkavimų, daugumos tiek universitetų, tiek kolegijų absolventų įsidarbinimo procentas yra panašus. ”Sunkumų darbinantis dažniau kyla tik kai kurių regionų bei siaurai specializuotų kolegijų absolventams. O didžiausia perprodukcija Lietuvoje buhalterinę apskaitą kolegijose baigusių specialistų”, – teigia V.Stundys. Ir svarbiausia, anot pašnekovo, kad dauguma nerandančiųjų darbo jaunų žmonių patys ir finansavo nepaklausias studijas kolegijose.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad parlamentinis komitetas ne kartą yra svarstęs ir bėdų dėl studentų pritraukimo turinčių regioninių Marijampolės bei Žemaitijos kolegijų reikalus. ”Dėl šių kolegijų ateities ir konkurencijos gaunant valstybės finansuojamus studijų krepšelius, taip pat dėl Edukologijos, Lietuvos kūno kultūros akademijos bei Aleksandro Stulginskio universitetų ateities komitete išsakyta įvairių nuogąstavimų”, –  sakė V.Stundys ir pridūrė, kad viena vertus, jaunimą traukia didmiesčiai ir savo studijų metus jie nori praleisti didesniųjų miestų aukštosiose mokyklose, antra vertus, specializuotoms aukštosioms mokykloms Lietuvoje yra per maža rinka, todėl jos turi pačios būti aktyvesnės: daugiau dalyvauti įvairiuose, ypač regioniniuose, projektuose.

Viceministrė N.Putinaitė pridūrė, kad mažiau studentų pritraukiančios aukštosios mokyklos daugiau dėmesio turėtų kreipti ir į studijų tarptautiškumą. Taip jos taptų patrauklesnės potencialiems studentams.

V.Stundys pabrėžia dar vieną blogybę, kuri kamuoja tiek universitetus, tiek kolegijas: nemažai jų pastaruoju metu pasidavė neapgalvotam naujų studijų programų kūrimui. Tad jaunimas, besirenkantis naujas egzotiškas studijų programas, turėtų gerokai paanalizuoti jų turinį ir pamąstyti, ką galės veikti baigę jas.

Ir bene akivaizdžiausia daugelio kolegijų silpnybė, anot V.Stundžio, konsultacinė, tiriamoji ir taikomoji mokslo ar meno veikla regionuose. Mat būtent šis parametras rodo, ar tikrai kolegija bei jos rengiami specialistai yra reikalingi rinkai.

Tad vis dėlto, ką jaunam žmogui rinktis: stiprią kolegiją ar silpną universitetą? Viceministrė N.Putinaitė nedvejodama atsako: ”Žinoma, kad stiprią kolegiją.”

O švietimo ir mokslo ministerijos Koleginių studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas primena, kad kolegijose bakalauro diplomas įgyjamas greičiau nei universitete, o galimybės baigus kolegiją tęsti studijas universitete yra tokios pačios, kaip ir baigus universitetą. Jau nebėra universitetų, nepasirašiusių sutarčių su kolegijomis dėl išlyginamųjų studijų, atveriančių kelią studijas tęsti universitete.

Kaip reitingavome kolegijas

Šiemet visas kolegijas vertinome pagal devynis kriterijus, kuriems suteikėme skirtingus svorio koeficientus. Svarbiausi jų: kolegijų absolventų paklausa darbo rinkoje (20 taškų), tarptautiškumas (17 taškų), vykdyta užsakomoji konsultacinė, taikomoji mokslo ir meno veikla (15 taškų).

Kiekvieno kriterijaus pokriterijus taip pat vertinome skirtingais svorio koeficientais – kiek kiekvienas pokriterijus yra reikšmingas potencialiam studentui.

Tiesa, po vasarį surengtos specialios aukštųjų mokyklų reitingavimo konferencijos sulaukėme daugelio kolegijų vadovų siūlymų, kaip vertėtų tobulinti rangavimą. Ypač daug siūlymų teikė Utenos kolegijos direktorius dr. Gintautas Bužinskas. Į daugelį siūlymų atsižvelgėme. Deja, Utenos kolegija bei Kauno miškų ir aplinkos kolegija boikotavo reitingą ir nepateikė duomenų. Dėl to ”Veidas” baigia rengti ieškinį ir jau šią savaitę kreipsis į teismą, prašydamas įpareigoti šias dvi valstybines aukštąsias mokyklas atskleisti visuomenei rūpimus svarbius duomenis.

Šiemet straipsnyje rasite ir naujos – Šv. Ignaco Lojolos kolegijos pavadinimą. Nors bendrame reitinge jos nėra – mokykla tik pernai priėmė pirmuosius studentus, tačiau pagal atskirus kriterijus nuomonę įmanoma susidaryti.

Deja, nepavyko įgyvendinti sumanymo visas valstybines ir privačias kolegijas reitinguoti bendrai, kaip kad reitingavome universitetus. Didžiausia problema ta, kad tiek valstybinių, tiek privačių universitetų mokslo veikla vertinama pagal jų mokslo publikacijų skaičių, o štai kolegijų konsultacinė, mokslo ir meno taikomoji veikla vertinama pagal jų indėlį savo regionams. Svarbu paminėti, kad valstybinės kolegijos už atliktą mokslo ir meno veiklą regionuose gauna tikslinį Švietimo ir mokslo ministerijos finansavimą, o nevalstybinės kolegijos tokių lėšų negauna. Maža to, pavyzdžiui, Vilniaus dizaino kolegija (kaip ir daugelis kitų nevalstybinių kolegijų) pati suinteresuota rengti įvairius renginius, darbų pristatymus visuomenei ir į tai investuoja savo lėšas.

Tiesa, privačių kolegijų, palyginti su valstybinėmis, surinkta visų rodiklių gerokai didesnė bendra suma nereiškia, kad privačios kolegijos pranoksta valstybines.

Šiemet tiek vertindami universitetus, tiek kolegijas ypač sureikšminome tarptautiškumo rodiklius. Palyginti su universitetais, pagal savo tarptautiškumo rodiklius kolegijos dar atsilieka. Čia gana didelės žirkės tarp atvažiuojančių ir išvažiuojančių studentų bei dėstytojų: kitaip tariant, iš Lietuvos išvažiuojančių daug, o į Lietuvą atvažiuojančių – mažai.

Be to, universitetai jau neretai pasirašo sutartis dėl bendrų studijų programų ar fakultetų steigimo, tegul ir ne su pirmo ešalono Vakarų Europos universitetais, o kolegijos kol kas orientuojasi dažniausiai tik į posovietinio bloko šalių antro–ketvirto ešalono kolegijas.

Vertindami, ar studijų programos atitinka darbo rinkos poreikius, įtraukėme naują pokriterijų: konkrečios kolegijos absolventų (jaunų, baigus studijas, vienus metus darbo nerandančių specialistų) ir visų darbo neturinčių absolventų su aukštuoju išsilavinimu skaičių santykis. Be to, kaip ir ankstesniais metais, pateikiame dar vieną Darbo biržos skaičiuojamą rodiklį – kiek konkrečios kolegijos studijas baigusių absolventų darbo nerado per vienus metus. Beje, sociologinį darbdavių nuomonių pjūvį apie kolegijų parengiamų specialistų kvalifikaciją pateikia reitingo partnerė UAB ”Prime consulting”.

Studentų nuomonę atspindi ”Veido” reitingo partnerės – Lietuvos studentų atstovybių sąjungos – surengta reprezentatyvi apklausa.

Šiemet šiek tiek koregavome akademinio personalo pokriterijų: kolegijų vadovų prašymu vertinome, kiek mokykloje dėsto aukščiausios kategorijos praktikų, taip pat pateikiame teoretikų ir studentų skaičių santykį.

Svarbu pabrėžti, kad aštrėjant konkurencijai dėl studentų kai kurios aukštosios mokyklos dar intensyviau mėgino gražinti savo rodiklius, bet visus juos, jei tik buvo įmanoma patikrinti, tikrinome, paprašę duomenų iš kontroliuojančių institucijų. O keletą parametrų iš viso atsisakėme vertinti, nes jų neįmanoma patikrinti. Tarkime, nevertinome bendradarbiavimo su tarptautinėmis akademinėmis organizacijomis, nors duomenis apie tai prašėme pateikti. Ir paaiškiname, kodėl: viena didžiausių kolegijų nurodė bendradarbiaujanti tik su aštuoniomis tarptautinėmis akademinėmis organizacijomis, o už pirmąją aštuoniskart mažesnė regioninė kolegija nurodė bendradarbiaujanti net su 8 tūkst. tokių organizacijų. Panašius skaičius pateikė ir kai kurios kitos nykštukinės kolegijos.

O būsimiems studentams renkantis kolegiją labiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į tai, pagal kurį konkrečiam studentui svarbų rodiklį yra stipri kiekviena aukštoji mokykla.

Kolegijų reitingo partnerių komentarai

Saulius Olencevičius, UAB ”Prime consulting” direktorius

Analizuojant šių bei ankstesnių metų sociologinių apklausų, kurias atliko bendrovė ”Prime consulting”, rezultatus, į akis pirmiausia krinta darbdavių požiūrio į kolegijas pokyčiai – jų nuomonė gerėja. Taigi, viena vertus, kolegijos rado nišą aukštojo mokslo sistemoje – jos suteikia galimybę jaunimui tobulėti ir siekti žinių, kita vertus, kolegijos padeda rasti jaunų verslo specialistų.

Vis dėlto vienas dalykas dar nėra ”išbaigtas” – tai pačių kolegijų pavadinimai. Kolegijų steigėjams ir vadovams atrodo, kad įmantresnis žodis pavadinime suteiks pranašumą rinkoje, tačiau taip nėra. Iš sociologinių anketų pastebime, kad visuomenė nežino arba nesupranta kai kurių kolegijų pavadinimų. Todėl vadovams galbūt derėtų pagalvoti apie aiškius ir konkrečius mokymo įstaigų pavadinimus, kurie palengvintų jų identifikavimą rinkoje ir nurodytų aiškią specializacijos kryptį.

Na, o šių metų darbdavių apklausa didelių staigmenų nepateikė. Su nežymiais statistiniais pasikeitimais lyderės išliko Vilniaus kolegija, Kauno kolegija bei Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla. Jų absolventų žinių kokybe respondentai yra linkę pasitikėti labiausiai. Taip pat svarbu paminėti, kad neblogai žinomos ir regioninės kolegijos, tačiau dėl siauros geografinės orientacijos ir nedidelių išteklių jos ”paskęsta” visoje Lietuvos švietimo sistemoje.

Priminsime, kad aptariamoje apklausoje dalyvavo 1005 darbdavių atstovai iš visos Lietuvos. Sudarant imtį buvo atsižvelgta į įmonių veiklos sritį ir registruotų įmonių skaičių kiekviename rajone. Savo nuomonę pareiškė aukščiausio lygio (33,3 proc.), vidurinio lygio (42,4 proc.) ir žemesnio lygio (24,3 proc.) vadovai.

Konsultacinė, taikomoji mokslo ir / ar meno veikla

Kolegijų reitingas pagal pirmąjį kriterijų

Kolegijos vieta pagal I kriterijų Taškų (15)  I.1 (Lt) / 10 tšk. I.2 (Lt) / 5 tšk.

Valstybinės

1. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla   11,1   350 129   10 942

2. Kauno kolegija   10,6   565 554   1537

3. Klaipėdos valstybinė kolegija   9,7   489 833   2565

4. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija   9,3   306 390   8754

5. Vilniaus kolegija   9,1   489 417   1255

6. Žemaitijos kolegija   6   255 068   3644

7. Utenos kolegija   4,9   231 889   2273

8. Panevėžio kolegija   4,4   199 407   2346

9. Marijampolės kolegija   4   212 798   1053

10. Šiaulių valstybinė kolegija   3,6   181 939   1368

11. Alytaus kolegija   3,4   137 199   2638

12. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija   3   156 683   1045

13. Kauno technikos kolegija   0   15 239   179

Nevalstybinės

1. Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla 15 2 783 000 25 532

2. VšĮ Socialinių mokslų kolegija 7,2 814 000 22 611

3. Vilniaus kooperacijos kolegija   5,1   489 100   18 115

4. VšĮ Šiaurės Lietuvos kolegija   1,3   106 000   6235

5. VšĮ Vakarų Lietuvos verslo kolegija   0,4   47 000   2938

6. Vilniaus dizaino kolegija   0   35 780   967

7–10 VšĮ Kolpingo kolegija   0   n.d.   n.d.

7–10 VšĮ Vilniaus verslo kolegija   0   n.d.   n.d.

7–10 UAB Klaipėdos verslo aukštoji mokykla   0   n.d.   n.d.

7–10 V.A.Graičiūno aukštoji vadybos mokykla   0   n.d.   n.d.