Savaitraštis “Veidas” jau penkioliktą kartą skelbia universitetų reitingą. Jo PDF versiją jau galite nusipirkti čia – http://www.veidas.lt/veidas-nr-21

Šiemet visas aukštąsias universitetines mokyklas, tiek valstybines, tiek privačias, reitingavome kartu. Šito pageidavo pačių aukštųjų mokyklų vadovai bei atstovai, susirinkę į mūsų savaitraščio vasarį surengtą pirmąją aukštųjų mokyklų reitingavimo konferenciją. Mat pernai dėl geriausiai mokyklas baigusių jaunuolių studijų krepšelių galėjo konkuruoti jau visi universitetai.

Iki šiol rezultatai buvo nesunkiai prognozuojami – lyderių pozicijas užimdavo tie patys universitetai. Didžiausias šiųmečio reitingo netikėtumas: vietomis pirmajame ketvertuke pasikeitė Kauno technologijos ir Vytauto didžiojo universitetai, o nevalstybiniai universitetai, reitinguojami kartu su visais universitetais, neatrodo taip gerai, kaip reitinguojami atskirai.

Pagrindiniai universitetų vertinimo kriterijai buvo šie:

I. Vykdoma mokslo ir / ar meno veikla (20 taškų)

II. Aukščiausi veiklos įvertinimai (2 taškai)

III. Akademinis personalas (7 taškai)

IV. Universiteto tarptautiškumas (13,75 taško)

V. Studijų programų įvairovė (11 taškų)

VI. Studijų sąlygos (12,75 taško)

VII. Studentų nuomonė (10 taškų)

VIII. Paklausa darbo rinkoje (18 taškų)

IX. Finansavimo struktūra (4 taškai)

Taigi, kokio universiteto diplomas garantuoja karjeros ir gyvenimo sėkmę? Pirmoji išvada – nei magistro, nei juolab bakalauro diplomas nebegarantuoja darbo vietos. Faktas tas, kad darbo rinka visiškai nutolo nuo studijų. Nei universitetai, nei valstybių ekspertai nesugeba tiksliai prognozuoti, ko reikės po penkerių metų, nes dauguma sektorių dėl moderniųjų technologijų tobulėjimo labai sparčiai progresuoja, kad tokių specialistų, kokių reikėjo rinkai prieš ketvertą metų, šiandien jau nebereikia.

Tad šiandieniniai abiturientai, rinkdamiesi, ką ir kur studijuoti, turi galvoti apie būsimos srities eksponentinį vystymosi šuolį: ar reikės to, ką jie išmoks universitete, ir kokių žinių bei gebėjimų prireiks.

Ta pačia kryptimi turėtų galvoti ir universitetai. Bet galvoja ne visi.

Kita vertus, ne visų universitetų gebėjimai, o ir sritys yra tokios, kad sudomintų verslo užsakovus; bet jungtis su kitais universitetais ir tapti stipriais didžiųjų fakultetais irgi nenori.

Vis dėlto, kaip pastebi švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė, tik laiko klausimas, kada mažesni ir silpnesni universitetai arba turės prisijungti prie stipresnių Lietuvos universitetų, arba išnyks iš rinkos. “Lietuvoje universitetų yra per daug, – vienareikšmiškai nukerta viceministrė. – Dėl to premjero sudaryta darbo grupė ir parengė universitetų optimizavimo gaires. Pagaliau kuriasi globalūs universitetų tinklai, tad ateityje išliks tik tie universitetai, kurie kels mokslo ir studijų kokybės lygį.”

Universitetų stiprybę rodo mokslo lygis ir tarptautiškumas

ŠMM, atrinkusi pagal “The Times” skelbiamą universitetų reitingą 40 geriausių Jungtinės Karalystės universitetų, nusamdė ekspertą, kuris kvietė britų aukštąsias mokyklas ateiti į Lietuvos aukštojo mokslo rinką ir steigti bendrus fakultetus ar centrus. Mat universitetų tarptautiškumas yra vienas šansų, galinčių padėti Lietuvos aukštosioms mokykloms ne tik išlikti, bet ir sustiprėti. Daugiausiai vilčių dėta į Didžiosios Britanijos technikos mokslų universitetus.

Į lietuvių kvietimą atsiliepė kiti, daugiausia už keturiasdešimtuko ribos esantys universitetai. Iš pradžių jie kalbėjosi su mūsų universitetais dėl savo filialų steigimo, bet pamatę akademinių bendruomenių priešiškumą ėmė tartis dėl bendrų su mūsiškiais universitetais padalinių steigimo.

Kaip reitingavome universitetus

Šiemet visus universitetus rangavome pagal iš anksto su universitetų atstovais vasarį vykusioje pirmojoje aukštojo mokslo reitingavimo konferencijoje pristatytus ir aptartus kriterijus bei pokriterijus.

Kad nenukentėtų mažieji universitetai, daugelį absoliučiųjų skaičių vertinome išvesdami santykį su studentų arba su jiems paslaugas teikiančių dėstytojų skaičiumi.

Problemiškiausias šiųmetis parametras – mokslo ir meno veikla, nes trečius metus iš eilės universitetų mokslo pasiekimus vertinome pagal pasenusius 2008 m. duomenis. Tačiau daugumos universitetų rektoriai išreiškė tokią poziciją: kadangi finansavimas universitetams skiriamas pagal šiuos, tegul ir nusenusius, duomenis, taigi šis rodiklis turi būti vertinamas aukščiausiu svorio koeficientu.

Kiek universitetas yra universitetas, o kiek tik tokio vardo turėtojas, puikiai parodo, keliose srityse universitetui suteikta teisė rengti ir teikti mokslo daktaro laipsnį. Kai kurie universitetai turi daugybę bakalauro ir magistro studijų programų, bet negeba parengti daktarų. Daugiausiai doktorantūros programų turi VU, KTU ir VDU.

Tradiciškai du itin svarbius kriterijus mums apskaičiuoti padėjo savaitraščio “Veidas” rengiamo universitetų reitingo partneriai: sociologinių ir rinkos tyrimų bendrovė “Prime consulting” apklausė darbdavius, o Lietuvos studentų atstovybių sąjunga atliko 3060 universitetų studentų apklausą. Tiesa, trijų universitetų – LKKA, EHU bei LCC tarptautinio universiteto (pastarojo studentams jau prieš mėnesį prasidėjo atostogos) studentai buvo labai neaktyvūs ir dėl per menkos imties jų nuomonė reitinge neatspindima. Dėl šios priežasties šie universitetai prarado dalį galimų surinkti taškų.

Labiausiai šiemet nustebinęs reiškinys – kai kurių universitetų akademinis nesąžiningumas pateikiant duomenis: kai kurie universitetai skaičius gerokai “pasigražino”, žinoma, į sau naudingą pusę.

Universitetų reitingas

1. Vilniaus universitetas

2. Vytauto Didžiojo universitetas

3. Mykolo Romerio universitetas

4. Kauno technologijos universitetas

5. Vilniaus Gedimino technikos universitetas

6. ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas

7. Lietuvos muzikos ir teatro akademija

8. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

9. Šiaulių universitetas

10.Vilniaus dailės akademija

(daugiau…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-21) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Veidas” antrą kartą skelbia nepriklausomą visų šalies vairavimo mokyklų reitingą.

Vilnietė Lina Sakalauskienė (42 m.) ilgai nesiryžo mokytis vairuoti. “Kai visos bendramokslės studijų metais panūdo įgyti vairuotojo pažymėjimą, tam nei atliekamų pinigų turėjau, nei poreikio jaučiau: gyvenau bendrabutyje miesto centre, taigi paskaitos buvo lengvai pasiekiamos, o ir automobilį anais laikais turėjo vos vienas kitas studentas. Vėliau irgi gyvenau miesto centre, o kadangi labai mėgstu vaikščioti, tai eiti į darbą pėstute vėl man buvo pats tas. Taip sulaukiau 34-erių ir pamačiau, kad kas antrą automobilį vairuoja moteris, o aš vis dar lūkuriuoju stotelėje troleibuso”, – šmaikščiai dėsto moteris.
Bet pasirinkti vairavimo mokyklą Linai nebuvo lengva, nesvarbu, kad tokių mokyklų pasiūla didžiulė: vien Vilniuje jų apie šimtą, o visoje Lietuvoje – daugiau kaip trys šimtai. Viena draugė pašnekovei rekomenduodavusi vieną mokyklą, kita – kitą, vyras girdėjęs apie labai gerą vairavimo instruktorių trečioje…
Šiandien Lina tik pasišaipo iš savo neryžtingumo, bet kartu atvirai kritikuoja daugelį vairavimo mokyklų bei praktinio vairavimo instruktorių: “Daugelis jų iš viso negeba dirbti pedagoginio darbo. Tai elementarūs sovietinio mentaliteto “šoferiai”, bet taip ir neišmokę bendrauti su klientu, mokiniu, kuris faktiškai yra jų darbdavys.”
Jai antrina kitas mūsų pašnekovas, kaunietis Ričardas: “Tokiame darbe reikia būti ne tik savo darbą išmanančiu, jį mėgstančiu profesionalu, bet ir talentingu pedagogu, o svarbiausia – psichologu.”
Lina, kurios vaikai netrukus irgi sės mokytis vairuoti, visiems besirenkantiems vairavimo mokyklą pirmiausia, siūlo kliautis ne tik ir ne tiek oficialiaisiais rodikliais, kiek kurios vairavimo mokyklos mokinių iš pirmo karto išlaikė teorinio ar juolab praktinio vairavimo egzaminą, o tuo, kiek mokykla kreipia dėmesio į klientą.
Geras vairavimo mokyklas, kaip ir bendrojo lavinimo mokyklas, gimnazijas, nuo nevykusių skiria keletas bruožų: apie savo ateitį galvojančios ir klientus išlaikyti besistengiančios vairavimo mokyklos daug investuoja tiek į mokymo klases, kompiuterius, programų atnaujinimą, baldus, tiek į automobilių parką bei, svarbiausia, mokytojus. Tad ir buvusių ar esamų klientų nusiskundimų dėl jų populiariausiose vartotojų skundų svetainėse nėra. Priešingai, daugelyje pokalbių svetainių neanonimiškai dalijamasi nuoširdžiomis padėkomis konkrečioms vairavimo mokykloms ar jų instruktoriams už supratingumą mokant vairavimo subtilybių. Žinoma, kartais apie save teigiamai rašinėja ir pačių vairavimo mokyklų administracijos darbuotojai, bet tai nesunku įžvelgti.
“Atėjusi į vairavimo mokyklą aš buvau paklausta, ko tikiuosi, o jau po egzamino manęs teiravosi, ar mokykla atitiko mano lūkesčius, kaip praktinio vairavimo mokytojas bendravo, domėjosi, ką mokykla galėtų patobulinti”, – prisimena ponia Lina.
Iš savo vairavimo mokyklos ji taip pat periodiškai gauna elektroninių pasiūlymų – priminimų apie buvusiems mokiniams rengiamus įvairius papildomus mokymus. “Suprantu, kad tai elementarus rinkodaros triukas, kad taip mokykla galvoja apie papildomas pajamas. Bet malonu, ką ir kalbėti, – juk mane prisimena. Mano mokyklai ne tas pats, kaip aš toliau, po egzamino, elgiuosi gatvėje”, – dėsto vilnietė.
Jos vertinimu, renkantis mokyklą būtinai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar mokykla mokinį rengia tik egzaminui, ar nori jį išmokyti vairuoti, o ir toliau apie jį galvoja, tai yra palaiko su juo ryšį kviesdama į papildomus ekstremalaus vairavimo, ekologinio vairavimo kursus. “Prastos mokyklos nerengia jokių papildomų mokymų, nes jų paslaugomis klientai dažniausiai būna nusivylę, ir tokių nebeprisikviesi”, – apibendrina Lina.
Ponas Ričardas besirenkantiems vairavimo mokyklą siūlo paanalizuoti, kokių kategorijų vairuotojus jos rengia: “Yra tokių, kurių specializacija – tik B kategorijos vairuotojų rengimas. Viskas gerai, jei iš tiesų tokia mokykla turi senas vairuotojų mėgėjų rengimo tradicijas, o mokytojai nuolat patys mokosi, kaip mokyti kitus. Bet tarp šių mokyklų yra daugybė tokių, kurias įkūrė įvairūs nesėkmę taksi ar pervežimo versle patyrę verslininkai arba vairuotojai. Tad tokiose mokyklose nei kultūros, nei pakankamo mokymo lygio. Tarkime aš rinkčiausi tą mokyklą, kuri rengia daugiau nei tik B kategorijos vairuotojus.”
Taigi, kaip pasirinkti vairavimo mokyklą – mūsų savaitraščio žvilgsnis.

Gerų mokyklų išskirtinumas – grįžtamasis ryšys su klientu
Inžinieriaus Kąstyčio Povilaičio vadovaujama UAB “Autologija”, kurią daugelis vilniečių, ypač moterų, nuo seno geriau žino, kaip “Femina mobile” yra viena tų retų mokyklų, apie kurias kalbėjo mūsų pašnekovė L.Sakalauskienė. Čia mokomi ne tik B, o ir ruošiami A, C, CE, D kategorijų vairuotojai, bet, svarbiausia, kad jau turintys vairuotojų pažymėjimus buvę šios mokyklos mokiniai čia kviečiami mokytis ekonomiško arba tobulinti ekstremalaus vairavimo įgūdžių.
K.Povilaitis, paklaustas apie klientų požiūrį į “Autologijos” mokytojų darbą, neslepia: “Visiems būsimiems mokiniams kursų pradžioje pateikiame užpildyti anketas apie jų lūkesčius, o išlaikius mokyklinius egzaminus, paprašome užpildyti anketas, kiek tuos lūkesčius patenkinome; taip pat klausiame ir apie administracijos darbą, ar mūsų vadybininkės suteikė visą reikiamą informaciją. Ir, apibendrinę duomenis, kiekvieną mėnesį kalbamės su visais vairavimo instruktoriais – apie tai, kaip juos vertina klientai, ką būtų galima padaryti dar geriau… Aš nuolat kartoju savo darbuotojams, kad ne aš esu tikrasis jų darbdavys, o – mūsų mokiniai”.
Geriausia vairavimo mokykla tiek “Veido”, tiek Susisiekimo ministerijos reitinge išrinktos UAB “ARV – auto” Mokymo vadovas Valdas Šlepikas antrina, kad anoniminės anketos su buvusių mokinių komentarais apie mokyklos paslaugų kokybę jiems padėjo suformuoti patį stipriausią Kaune 25 vairavimo praktikos ir 6 teorijos dėstytojų kolektyvą. “Su keletu žmonių, kuriems buvo nepakeliui su mūsų kokybės vizija, teko atsisveikinti”, – neslepia V.Šlepikas.
Tuo pačiu tiek V.Šlepikas, tiek K.Povilaitis, leidžia suprasti, kad, jei mokyklai nėra svarbi kliento nuomonė apie suteiktas paslaugas, tai, vargu, ar tai mokyklai svarbus klientas. Gal tik jo atnešti pinigai?
K.Povilaitis, be kita ko, priduria, kad visiems mokykloje dirbantiems vairavimo mokytojams nuolatos primenąs ir kitą dalyką: svarbu ne tik ir ne tiek paruošti būsimą vairuotoją egzaminui VĮ “Regitra”, kaip svarbu visam gyvenimui išmokyti saugiai vairuoti.
Panašiai kalba ir šįmet Susisiekimo ministerijos geriausia vairavimo mokykla Vilniaus regione išrinktos UAB “LDV Unio” (būsimiems vairuotojams labiau žinoma iš automobilių, paženklintų pavadinimu “Draiveris”) Mokymo skyriaus vadovė Aušra Juknienė: “Gali paruošti žmogų išlaikyti egzaminą iš pirmo karto – šitai pasiekiama važinėjant tik tomis gatvėmis, kuriomis VĮ “Regitra” egzaminuoja; bet kas iš to, jei jis pats savarankiškai nesugebės saugiai išvažiuoti į gatvę. O juk nemažai mokyklų taip ir elgiasi”.
Beje, skambinant į daugelį šalies vairavimo mokyklų, ypač provincijos, ir, teiraujantis B kategorijos vairuotojų ruošimo kursų kainos, neretas įmonės vadovas prisipažindavo, kad jis visiems instruktoriams davęs nurodymą, kad visi mokiniai išlaikytų egzaminą iš pirmo karto, taigi, instruktoriai dirbsią taip, kad pasiektų tokio rezultato ir dėl to labai agitavo rinktis, būtent, jų mokyklą.
Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad vairavimo mokyklas stengtis, jog kuo daugiau mokinių iš pirmo karto išlaikytų tiek teorijos, tiek praktikos egzaminus, verčia naujasis ministro įsakymas, kuriuo siekta vairuotojų rengimo kokybės pagerinimo. Mat, kaip sakė Valstybinės kelių transporto inspekcijos Saugaus eismo skyriaus vedėjas Viktoras Lapinas, jei mokykla nepasiekia nustatyto kokybės rodiklio (kad ne mažiau kaip 45 proc. mokinių išlaikytų egzaminą iš pirmo karto) mokyklai gresia neeilinis patikrinimas; o, jei randama rimtų trūkumų, tai gali netekti net ir teisės mokyti vairuoti.
“Bet taip neatsitinka, nes prastos mokyklos moka tvarkyti popierius, kurie svarbūs inspektoriams: vairavimo temos surašytos, lapai užpildyti, mokinio parašai sudėti, vadinasi, viskas tvarkoje; o, kad mokymo procesas apgailėtinas, šito dokumentai neatspindi, – replikuoja V.Šlepikas ir prisimena, kad viena vairavimo mokykla Kaune vis dėlto buvusi neseniai uždaryta, bet – po keletos mėnesių atgimė kitu pavadinimu”.
Beje, tiek V.Šlepikas, tiek A.Juknienė akcentuoja, kad nevisuomet egzamino išlaikymas iš pirmo karto atspindi mokymo kokybės lygį. “Laikant egzaminą VĮ “Regitra” neretai suveikia vadinamasis žmogiškasis faktorius: jautresni žmonės tiesiog nesusitvarko su jauduliu, nors iš tikro yra puikiai paruošti. Todėl vertinant mokymo kokybę, derėtų vertinti ne kiek mokinių egzaminą ilšlaikė iš pirmo, o kiek iš antro karto”, – aiškina V.Šlepikas. O A.Juknienė paantrina: “Todėl aš, atsiimdama apdovanojimą už mokymo kokybę, sakiau ministrui, jog būtų puiku, jei VĮ “Regitra” dirbtų psichologas, su kuriuo labai besijaudinantys būsimi vairuotojai galėtų pasikonsultuoti prieš egzaminą”.

Kaip “Veidas” reitingavo mokyklas
Šiemet savaitraštis “Veidas”, sudarydamas vairavimo mokyklų reitingą, analizavo, kiek kiekviena mokykla praėjusiais metais parengė mokinių, kadangi kito oficialaus skaičiaus, išskyrus VĮ “Regitra” duomenis, niekas nekaupia, vertinome, kiek kiekvienos mokyklos mokinių praėjusiais metais laikė praktikos egzaminą ir tam suteikėme 20 taškų svorio koeficientą. Mat vienos mokyklos per metus parengė vos vieną mokinį, kitos – daugiau nei po tūkstantį. Praktikos egzamino išlaikymą iš pirmo karto vertinome 30 tšk. svorio koeficientu, o teorijos – 10 tšk.
Kainai buvo siteiktas 15 tšk. svorio koeficientas. Tiesa, šis kriterijus pastaruoju metu kelia nemažai diskusijų. Mat, nors viena vertus, klientams kaina yra labai svarbi, kita vertus, dažniausiai kuo prastesnis vairuotojų paruošimo lygis, tuo žemesnė paslaugos kaina. “Kai kurios mokyklos dempinguoja kainą ir nieko nepadarysi – mes irgi privalome jais sekti ir daryti įvairių akcijų. O iš tikro, jei įmonė investuoja į automobilius, klases, instruktorių mokymą ir sumoka valstybei visus mokesčius, ji negali išmokyti vairuoti už 950 Lt. Tai nereali kaina”, – atvirai dėsto V.Šlepikas.
Sudarydami reitingą taip pat vertinome, kokių kategorijų vairuotojus kiekviena mokykla rengia ir tam suteikėme 25 tšk. svorio koeficientą.
Tiesa, tam, kad reitingas būtų kuo objektyvesnis, “Veido” žurnalistai siekė aprėpti kuo didesnį kriterijų kiekį. Deja, duomenų, kiek kiekviena mokykla turi vairavimo mokytojų, automobilių, koks parko amžius ir, svarbiausia, kiek kelių eismo taisyklių pažeidimų bei autoįvykių sukelia jauni, dvejų metų vairavimo stažo neturintys vairuotojai (vertinant, pagal jas parengusias mokyklas) niekas nekaupia.
Lietuvoje nesama ir duomenų, kiek avaringumas sietinas su vairuotojo egzamino išlaikymu iš pirmo karto. O štai, Skandinavijoje toks rodiklis nuolat skaičiuojamas ir, kaip parodė Danijos ekspertų išvados: avaringumas nesikoreliuoja su vairuotojo praktikos egzamino išlaikymu iš pirmo karto.
Šiuo metu daug diskutuojama dėl priverstinio visų jaunų vairuotojų permokymo po dvejų metų. Geriausios mokyklos atstovui V.Šlepikui raginimai pereiti prie šios naujos tvarkos kelia šypseną: “Jei ši teorija būtų davusi teigiamų rezultatų, ją seniai taikytų visos ES šalys, bet visų jaunų vairuotojų mokymas, kaip rodo šitai inicijavusios Suomijos pavyzdys, yra atvirkščiai proporcingas avaringumo lygiui ir, dėl to jie šį reikalavimą jau atšaukia. Tie jauni vairuotojai, kurie saugiai važinėja dvejus metus, neturėtų būti verčiami papildomai įrodinėti savo vairavimo kokybės, o tie, kas nesaugiai važiuoja, užsimuša ir per tuos dvejus metus”.
Pagaliau, juk nereikalaujame universitetų magistrų, daktarų, docentų ir profesorių po dvejų metų įrodyti, kad jie yra tikri magistrai, daktarai, docentai ar profesoriai.

Šaltinis: “Veidas”
Pastaba: Rengiant reitingą remtasi VĮ “Regitra”, Valstybinės kelių transporto inspekcijos, vairavimo mokyklų duomenimis

Šią savaitę savaitraštis “Veidas” jau devintą kartą pristatė gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Šįmet mokyklos buvo vertintos pagal naują metodiką, bet nauji kriterijai lyderių nepakeitė.

“Mokyklos sėkmę lemia trys veiksniai: pirmiausia išprusęs, švietimo vadybos naujoves išmanantis ir jas pritaikyti gebantis direktorius, antra, stiprūs ir naujiems metodams imlūs mokytojai, trečia, patys vaikai ir jų gyvenamoji aplinka. Tiek S.Jurkevičius, tiek B.Burgis, tiek kiti geriausių rezultatų pasiekiančių gimnazijų direktoriai visų pirma yra labai reiklūs sau, apsiskaitę, nuolat ir viskuo besidomintys, besigilinantys ir į naujas mokymo metodikas, ir į mokyklų vadybą, turintys aiškų tikslą, matantys mokyklos viziją ir to siekiantys, – vardija iistorikas, žurnalistas ir žiniasklaidos vadybininkas Kęstutis Petrauskis. – Kuo vadovas reiklesnis sau, tuo geresni gimnazistų pasiekimai.“

Keturios pirmosios vietos šių metų gimnazijų reitinge liko nepakitusios lyginant su praėjusiųjų metų rezultatais. Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjus), doc. Bronislovas Burgis (Kauno technologijos universiteto gimnazija), Artūras Sederevičius SJ (Vilniaus jėzuitų gimnazija), Edmundas Grigaliūnas (Vilniaus Žirmūnų gimnazija) – tai pirmųjų keturių geriausių mokyklų vadovai. Į penktą vietą iš dvyliktos pakilo Vilniaus M.Biržiškos gimnazija, vadovaujama Valdemaro Kaupinio. Iš 5 vietos išstumta Panevėžio J.Balčikonio gimnazija šiais metais nusileido viena pozicija žemyn.

Tiesa, sąrašą derėtų pratęsti dar keliasdešimčia ar bent keliolika pavardžių, nes šios penkios gimnazijos turi išskirtinę teisę rengti egzaminus ir atsirinkti geriausius ir gabiausius savo miesto ar visos Lietuvos vaikus. Dar keliolika kitų gimnazijų dirba su ta “žaliava”, kuri auga jų kieme, bet pasiekia puikių rezultatų. Tai – Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazija, Kauno J.Jablonskio gimnazija, Vilniaus “Gabijos” gimnazija, Panevėžio 5-oji vidurinė mokykla ir kt.…

Šiais metais “Veido” gimnazijų reitingas papildytas dar vienu nauju kriterijumi: kaip sekėsi laikyti keturis brandos egzaminus visiems tos gimnazijos ar vidurinės mokyklos moksleiviams. Vertinome keturis valstybinius brandos egzaminus, kuriuos dažniausiai pasirenka abiturientai: lietuvių kalbos, matematikos, užsienio kalbos ir istorijos.

Lietuvos gimnazijų reitingas

1. Vilniaus licėjus
2. Kauno Technologijos universiteto gimnazija
3. Vilniaus Jėzuitų gimnazija
4. Vilniaus Žirmūnų gimnazija
5. Vilniaus M. Biržiškos gimnazija
6. Panevėžio J. Balčikonio gimnazija
7. Klaipėdos Ažuolyno gimnazij
8. Kauno J. Jablonskio gimnazija

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-17) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Veidas” pristato gidą abiturientams ir jų tėvams, svarstantiems, kurią kolegiją verta rinktis.

Paradoksalu, bet Lietuvos kolegijų studentai ir absolventai savo studijomis, jų kokybe patenkinti labiau nei universitetų studentai. Universitetuose jaunuoliai pasigenda praktinių žinių, o kolegijose jų gaunama gana nemažai. Be to, kolegijose santykiai tarp dėstytojų ir studentų šiltesni, bičiuliškesni nei universitetuose. Svarbu ir tai, kad, nemažos dalies darbdavių nuomone, kolegijų studentai daug geriau parengiami konkrečiai darbo vietai ir jau po studijų gali imtis darbo, o universitetų absoventai dar apie metus turi būti mokomi pirmoje darbovietėje.
Kaip paaiškėjo iš “Veido” reitingo partnerės sociologinių tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos (apklausta per tūkstantį darbdavių), geriausiai darbdaviai vertina Vilniaus kolegijos absolventus: net 46,5 proc. jų visiškai patenkinti šios aukštosios mokyklos absolventų parengimu. O iš privačių kolegijų darbdaviai geriausiai vertina Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos (23,7 proc.) absolventų parengimą.
Daugiausiai darbdavių priekaištų, remiantis sociologine apklausa, sulaukė valstybinė Žemaitijos kolegija – net 19,3 proc. darbdavių nėra linkę pasitikėti šios kolegijos absolventų parengimu, o iš privačių – Kolpingo (30,2 proc.).
Tuo tarpu Kauno technologijos universiteto Taikomosios matematikos katedros docentas, KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis nusijuokia girdėdamas darbdavių liaupses kolegijų absolventams bei pačių kolegijų studentų ir absolventų vertinimus, esą studijos kolegijoje kokybiškesnės nei universitete.
“Aš irgi esu darbdavys ir manau, kad kolegijų absolventai geresni darbuotojai nei universitetų absolventai, ir ne tik todėl, kad jie geriau parengti atlikti konkretų darbą, – dėsto B.Burgis. – Iš tikrųjų retas darbdavys pasakys visas tokios nuomonės priežastis. O tiesa ta, kad universitetų absolventai, nors ir baigę labai prastais pažymiais, būna apie save geresnės nuomonės, mažiau lojalūs darbdaviui, o kolegijų absolventai kuklesni, nesiginčija su darbdaviu, klusniai vykdo pavestas užduotis, nesidairo į šonus geresnio pasiūlymo.”
O jaunuoliai, geriausios Lietuvoje gimnazijos direktoriaus nuomone, geriau atsiliepia apie kolegijas todėl, kad yra praradę norą lavintis. “Lietuvoje, kaip ir senojoje Europoje, užaugo nauja karta, kuriai žinios nebėra vertybė. Vieni paveldėjo iš tėvų pakankamą kapitalą ir dėl to yra abejingi sudėtingesnėms studijoms, kiti, galvojantys, kaip užsidirbti duonos su sviestu, atvirai sako: ką čia svaičiojat apie lavinimąsi, ilgas universitetines studijas, kurios ne visuomet garantuoja gerą uždarbį, – greičiau duokit darbo ir duonos”, – didžiosios dalies šiuolaikinės kartos filosofiją atskleidžia patyręs pedagogas.
Pagaliau, pasak B.Burgio, dauguma kolegijų dėstytojų yra ne mokslininkai, o praktikai, gamybininkai. Jie kalba paprastai, aiškiai, “nevargina” studentų moksline retorika, be to, yra dosnūs įvertinimų, mažiau priekabūs ginantis diplominius darbus.
Kita vertus, kaip pastebėjo B.Burgis, ir kai kurie mūsų universitetai gana žemo lygio, net neišlaiko konkurencijos su kolegijomis. Tai, beje, geriausiai paliudija LAMA BPO kasmet skelbiami studentų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Bent keletas kolegijų, pirmiausia Vilniaus kolegija ir Kauno kolegija, pagal studentų pageidavimų ir ypač pageidavimų pirmu noru kiekį lenkia keliolika universitetų.

Studentų mažėja, kolegijų daugėja
Tiek B.Burgis, tiek buvęs Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) direktorius dr. Eugenijus Stumbrys neabejoja, kad nors daugelis kolegijų atlieka joms patikėtą misiją parengti specialistus praktikus, tiek kolegijų, kiek yra šiandien, Lietuvai nereikia. Ir tik laiko klausimas, kada jų sumažėsią, mat jau netrukus dėl demografinės duobės po nepriklausomybės atkūrimo aštuoniolikmečių sumažės apie 14 tūkst. O pridėjus išvažiuojančiuosius studijuoti į užsienį akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų laukia jungimasis arba bankrotas.
E.Stumbrio manymu, Lietuvai užtektų penkių šešių universitetų ir maždaug dešimties kolegijų, kitaip tariant, kiekviename regione po vieną. O daugiausia didmiesčiuose esančios specializuotos, šakinės kolegijos turėtų integruotis į didžiąsias.
Vis dėlto Švietimo ir mokslo ministerija, kaip teigia jos Koleginių studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas, bent jau artimiausiais metais nesiims siaurinti kolegijų tinklo. Tolesnė šių aukštųjų mokyklų raida palikta spręsti laisvajai rinkai.
Aukštųjų mokyklų gausa E.Stumbriui primena partinį gyvenimą: iš daugiau kaip pusšimčio politinių partijų, be dviejų klasikinių, gyvybingos vos keletas mažesnių. Panašiai ir su aukštosiomis mokyklomis: vienos visomis išgalėmis orientuojasi į kokybę, kitos stveria visus, kurie tik moka už mokslą, todėl šiaip taip išsilaiko.
Kaip pabrėžia buvęs SKVC direktorius, studijas imituojančios kolegijos į vieną studijų programą priima po 100–150 studentų, bet nei sugeba rasti jiems praktikos vietų, nei pačioje kolegijoje turi modernių imitacinių praktikos centrų. Ypač tai pasakytina apie kolegijas, besiorientuojančias į socialinius mokslus.

Kaip reitingavome kolegijas
Šįkart visas kolegijas rangavome pagal devynis parametrus. Jiems suteikėme skirtingus svorio koeficientus. Svarbiausi parametrai: kolegijų vykdyta užsakomoji konsultacinė, taikomoji mokslo ir / ar meno veikla bei darbo rinkos poreikių tenkinimas. Šiems kriterijams skyrėme po 20 taškų iš šimto.
Privačias kolegijas 2011 m. dar vertinome atskirai nuo valstybinių. Ir nors galutinėje lentelėje privačios kolegijos surinko daugiau taškų nei valstybinės, tai nereiškia, kad jos yra geresnės. Mat privačių kolegijų absoliutieji rodikliai beveik pagal kiekvieną pokriterijį yra gerokai prastesni nei valstybinių. Vis dėlto, jei būtume vertinę privačias kolegijas kartu su valstybinėmis, tuomet pirmųjų balai būtų buvę gerokai mažesni.
Norėtume atkreipti dėmesį į trečiąjį reitingo kriterijų, kuris puikiai iliustruoja, kurios kolegijos geba pritraukti jaunų, modernių dėstytojų, o kurios tik “skolinasi” dėstytojus iš kitų kolegijų. Būsimiems studentams į tai irgi derėtų atsižvelgti, mat vieną semestrą kolegijoje dėstęs puikus samdomas antraeilininkas kitą semestrą gali nebedėstyti. Pagaliau, jei kolegija turi daugiau pagrindiniame darbe dirbančių dėstytojų, vadinasi, ji investuoja į jų kvalifikaciją, o tai jau reiškia didesnę tikimybę, kad tokioje kolegijoje ir studijos kokybiškesnės.
Dar vienas svarbus rodiklis – kolegijų tarptautiškumas. Tiesa, mūsų kolegijose tarptautiniai mainai su užsienio kolegijomis vyksta kol kas daugiau į vieną pusę: mūsų studentų ir dėstytojų į užsienio kolegijas išvažiuoja kur kas daugiau, nei iš ten atvažiuoja.

Šiemet nuožmūs prekybos tinklų karai liovėsi: jie vis dar varžosi siūlydami nuolaidas, bet tai jau nebe kova, o savotiškas žaidimas, naudingas prekybininkui, o ne pirkėjui.

Prekybos tinklai užkasė karo kirvį: kainos juose susilygino ir didesni skirtumai išryškėja tik per akcijas, kurios paeiliui (o kartais net tuo pat metu) taikomos toms pačioms prekėms visuose didžiuosiuose prekybos tinkluose.
Prekybos tinklai išsidalijo rinkos pyragą ir ramiai sau gyvena: kaip teigia UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas, prekybininkai grumtis dėl vietos po saule nebemato prasmės, nes jau įsitikino, kad dėl jų karų laimi ne jie, o tik vartotojai. Tuo labiau kad Lietuvos mažmeninėje rinkoje tyčia ar netyčia susiklostė prekybininkams, o ne vartotojams palankios konkurencijos sąlygos.
Netgi prekybos tinkluose mirguliuojančios akcijos ir nuolaidos ekspertams panėšėja veikiau į iliuzinę, o ne į realią kainų kovą, nes nuolaidų daug visuose prekybos tinkluose, vieną savaitę jos didesnės viename, kitą – kitame, be to, nuolaidų bumas stebimas ne tik Lietuvos, bet visos Europos mažmeninėje prekyboje, tik ten gal kiek mažesnis.

Nuolaidos ir akcijos – akims dumti

Šių laikų pirkėjas nebenori pirkti be nuolaidos ir prekybininkas į tai reaguoja, bet tai nereiškia, kad save nusiskriaudžia: vienur praranda, kitur atsigriebia. „Tai ekonomiškai subalansuotas žaidimas, padedantis prekybininkams neblogai „pašienauti“ per pirkėjų pinigines. Pirkėjai įprato prie nuolaidų, ieškoti nukainotos prekės tapo savotišku sportu. O tokios akcijos, kaip „Jamam“ „Akropolyje“, per kurias kone pusėje miesto susidaro automobilių spūstys, tik patvirtina, kad gyventojai labai noriai žaidžia pagal tas žaidimo taisykles“, – aiškina G.Umbrasas.
Prekybininkai žino, kad, be prekės su įspūdinga nuolaida, statistinis pirkėjas kartu įsigyja ir krūvą neplanuotų bei ne tokių pigių prekių, o tai ir kompensuoja suteiktas nuolaidas.
Taip net ir siūlydami 30–70 proc. nuolaidas didieji prekybos tinklai sugeba visai neblogai verstis. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. sausio–rugsėjo mėnesį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, mažmeninės prekybos apyvarta Lietuvoje palyginamosiomis kainomis padidėjo 6,4 proc. Antra tiek, 12,3 proc., padidėjo mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis.
„Patarčiau nepasiduoti masinei pirkimo su nuolaida manijai – daugiausiai nereikalingų daiktų prisiperkama kaip tik per išpardavimus, – teigia rinkodaros konsultantas Audrius Savickas. – Aš siūlyčiau planuoti pirkinius, įvertinti savo laiką ir kelionės sąnaudas, o tada gali paaiškėti, kad šilta bandelė iš šalia įsikūrusios kepyklėlės suteikia daugiau džiaugsmo nei dvi bandelės su nuolaida iš didelio prekybos centro kitame miesto gale.“
34-erių metų vilnietis istorikas Remigijus Bunevičius prisipažįsta, kad jau buvo įpratęs rinktis parduotuves, kuriose apsipirkti, pagal siūlomas nuolaidas, kol vėliau skaičiuodamas šeimos biudžetą įsitikino, kad pirkdamas ten, kur neva nuolaidų daugiau, išleidžia tokią pat sumą arba netgi didesnę.
„Nepasiteisino ir idėja iš karto įsigyti didesnį kiekį prekių, siūlomų su gera nuolaida. Pavyzdžiui, sykį nusipirkome penkiolika pakų tualetinio popieriaus po dvylika ritinėlių, bet jie tik užėmė vietą namuose, nes kol visą šį kiekį sunaudojome, tokios pat ir dar geresnės kainos buvo pasiūlytos dar kokius penkis kartus“, – teigia R.Bunevičius. Jo įsitikinimu, nuolaidos gerai tada, kai sugebi pirkti tik tai, ko tau iš tikrųjų reikia.

Maža konkurencija

Taigi reali konkurencija tarp prekybos centrų nėra didelė, o tai jiems leidžia laikyti santykinai didesnes kainas. Anksčiau manyta, kad prekybos tinklus mažinti kainas privers populiarėjantys ūkininkų turgeliai ir nedidelės specializuotos parduotuvėlės, kurių šalyje pamažu daugėja, tačiau didesnių permainų rinkoje tai nesukėlė: prekybos tinklai patys ėmė kurti kaimo ar ekologiškų prekių skyrius ir jau spėjo numarinti kai kurias naujas mažas parduotuvėles, o šalia prekybos centrų įsikuriantys ūkininkų turgeliai jiems netgi naudingi, nes, kaip sako žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, tomis dienomis, kai veikia turgeliai, prekybos tinklų apyvarta netgi padidėja. „Mes ne konkuruojame, o vieni kitus papildome“, – atskleidžia jis.
Šiuo metu skirtingose Vilniaus ir Kauno vietose tam tikromis dienomis veikia 37 ūkininkų turgeliai.
Na, o kad kainos prekybos tinkluose susilygino, patvirtina ir savaitraščio „Veidas“ sudarytas 2011 metų prekybos tinklų reitingas, kurį rengdami lyginome tinklus pagal trylika skirtingų kriterijų. Kasmet to paties „Veido“ skaičiuojamo pirkinių krepšelio suma tarp didžiausių prekybos tinklų šiemet skiriasi vos iki poros litų.
Didesne prekių krepšelio kaina išsiskiria tik prekybos tinklas „Aibė“, tačiau jis, turintis vos keletą kuklių parduotuvėlių Vilniaus miegamuosiuose rajonuose („Aibė“ labiau įsitvirtinusi provincijoje), joks konkurentas rinkos banginiams. „Aibės“ parduotuvėse dažniausiai perkamos smulkios pavienės prekės, jei ko nors greitai prireikia, taigi šio prekybos tinklo apyvarta mažesnė, todėl ir kainos didesnės. Tiesa, dabar šio prekybos tinklo savininkai elgiasi itin keistai, yra labai paslaptingi ir neteikia jokios informacijos.
Svarbus dar vienas aspektas: „Veido“ sudarytas prekybos tinklų reitingas patvirtina, kad Lietuvoje sparčiai kyla kainos, – per metus pabrango net keturiolika iš dvidešimt penkių mūsų krepšelio prekių. Pavyzdžiui, tų pačių prekių krepšelis (atkreipiame dėmesį, kad buvo pakeistos tik dvi prekės, nes jų parduotuvėse šiemet neberadome) pirmą vietą reitinge užimančiame prekybos tinkle „Maxima“ šiemet kainuoja 21 Lt brangiau nei pernai. Prekybos tinkle „Iki“ krepšelis pabrango mažiau – nuo 143,79 iki 152,16 Lt, taigi kiek daugiau nei 11 Lt. Beje, „Iki“ pagal krepšelio kainą šiemet pralenkė pernai metų lyderę „Maximą“.
Pernai pastebėjome keistą dalyką: sužinoję, kad „Veido“ žurnalistai tam tikromis dienomis fiksuos prekių kainas, prekybos tinklo „Maxima“ strategai pagudravo – gerokai (keliais litais) vienai savaitei sumažino kavos „Jakobs Kronung“ kainą, o kitą savaitę vėl grąžino ankstesnę. Tai pernai sukėlė kitų prekybos tinklų vadovų pasipiktinimą, esą „Maxima“ galbūt piktnaudžiauja – siekdama geresnės vietos reitinge, laikinai atpigina kai kurias prekes.
Šiemet žurnalistų, fiksavusių kainas prekybos tinkluose, įtarimai dar padidėjo, nes „Maximoje“ net prie penkių krepšelio prekių kainos buvo perbrauktos ir šalia užrašytos mažesnės (be to, kainos buvo baltos spalvos etiketėse, o ne geltonos, kaip paprastai būna per akcijas). Tų penkių prekių kainos buvo gerokai mažesnės nei kitose parduotuvėse. Tačiau „Maximos“ atstovė Olga Malaškevičienė tikino, kad kainų dėl reitingų jie nekoreguoja, o baltos etiketės su nubraukta kaina reiškia, jog tai nėra laikina akcija, – tiesiog įmonė savo iniciatyva šią vasarą ir rudenį atpigino per tūkstantį kasdienio vartojimo prekių.
Vis dėlto „Veidas“, skaičiuodamas prekių krepšelį, šias sumažintas kainas nutarė traktuoti kaip akcines.

Ar rinką sujauks „Lidl“ atėjimas

Rinkodaros konsultantas A.Savickas apibendrina, kad pastaraisiais metais Lietuvos prekybos centrų rinka tampa brandesnė: nebematome kietakaktiškų kovų, nusistovėjo tam tikros žaidimo taisyklės, kurios atsispindi ir kainodaroje, tačiau šią pusiausvyrą dar gali sujaukti naujo prekybos tinklo „Lidl“, vieno mažmeninės prekybos maisto produktais lyderių Europoje, atėjimas į Lietuvą. Ir tai pirkėjui būtų tik į naudą.
Tiesa, kol kas šio Europos milžino numatoma plėtra mūsų šalyje dar nėra aiški: kaip „Veidui“ teigė UAB „Lidl“ atstovė Daina Balčiūnienė, prekybos tinklas planuoja plėtrą Lietuvoje ir šiuo metu ieško parduotuvėms statyti tinkamų sklypų. O pirmą bandomąją parduotuvę numatoma atidaryti Alytuje.

2011 m. prekybos tinklų reitingas

Vieta    Vieta 2010 m.    Pirkinių krepšelio kaina (Lt)    Žurnalistai užtruko rinkdamiesi prekes (min.)    Ar buvo pakankamai vietų automobiliams pastatyti    Tinklo nuolaidų kortelės kaina (Lt)    Tinklas turi parduotuvių    Ilgiausiai dirbančios parduotuvės darbo laikas    Tinkle per parą vidutiniškai apsilanko klientų    Kiek turi savitarnos kasų    Pagrįstų pirkėjų skundų dėl kokybės (proc.)    Apyvarta (per tris 2011 m. ketv., Lt)    Suteikė labdaros (Lt)    Didžiausios parduotuvės asortimentas (kiek yra skirtingų pavadinimų prekių, tūkst.)    Kiek prekių iš 25 prekių krepšelio radome    Iš viso surinko balų

1. „Maxima“ 1    153,15    30    Taip    4,99    219    00–24    550 000    4    24    3,90 mlrd.    3,6 mln.    46    25    86,4
2. „Iki“ 2    152,16    25    Taip    3    227    7–23    300 000    100    21    1,64 mlrd.    8 mln.    15    24    85,1
3. „Rimi“ 5    154,7    30    Taip    4,44    46    8–23    n.d.    0    28    n.d.    n.d.    35    23    46,2
4. „Norfa“ 3    155,41    50    Taip    10    126    8–23    200 000    0    43    943,5 mln.    138 tūkst.    19,5    21    38,9
5. „Prisma“ 4    153,03    30    Taip    25    2    8–23    n.d.    0    37    n.d.    0 45        23    36,9
6. Aibė n.d.*    162,6    20    Ne    Neturi    n.d.    n.d.    n.d.    0    n.d.    n.d.    n.d.    n.d.    22    6,2

* 2010 m. „Aibės“ prekybos tinklas į reitingą įtrauktas nebuvo.

Pastaba: prekybos tinklus vertinome pagal trylika skirtingų parametrų. Daugiausiai prekybos tinklai galėjo surinkti 100 balų. Pirkinių krepšelio kainą vertinome didžiausia suma – 20 taškų, 15 taškų suteikėme prekybos tinklų turimų parduotuvių skaičiui, po 10 taškų buvo galima gauti už vidutinį klientų skaičių per parą bei pagrįstų pirkėjų skundų skaičių, 7 balus – už nuolaidų kortelės įsigijimo kainą, 5 taškais vertinome laiką, sugaištą ieškant reikiamų prekių, ilgiausiai dirbančios tinklo parduotuvės laiką, savitarnos kasų skaičių, apyvartą, tinklo per metus suteiktą labdarą, didžiausioje parduotuvėje esantį asortimentą – skirtingų pavadinimų prekių skaičių ir kiek iš krepšelio reikiamų prekių radome. Likusius 3 taškus skyrėme už tai, ar prie parduotuvių buvo pakankamai vietų automobiliui pastatyti.
Vietoje nepateiktų duomenų rašėme nulį. Mažą prekybos tinklo „Aibė“ balų skaičių labiausiai lėmė tai, kad įmonė nepateikė apie save jokių duomenų.
Savaitraštis „Veidas“ prekybos tinklų patikimumo, šių juridinių asmenų mokumo bei galimos bankroto rizikos nevertino. Už įmonių pateiktus duomenis neatsakome.
Šaltinis: įmonių pateikti duomenys, „Veidas“, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Pirkinių krepšelis

Produktas
1. Juoda duona, kurios 1 kg kainuoja pigiausiai
2. Aukščiausios rūšies „Malsenos“ miltai, 2 kg
3. Natūralus „Dvaro“ pienas, 1 l (2,5 proc., pakelis)
4. Grietinė „Naminė“, 400 g, 30 proc.
5. „Rokiškio“ fermentinis sūris, 1 kg
6. L dydžio rudi pigiausi kiaušiniai, 10 vnt.
7. Atvėsintos viščiukų šlaunelės (lietuviškos), 1 kg
8. „Obelių“ rapsų aliejus, 0,9 l
9. „Suslavičiaus“ kečupas (šašlykų), 500 g
10. Pomidorai (importuoti, pigiausi), 1 kg
11. Paprikos (geltonos), 1 kg
12. Apelsinai, 1 kg
13. Druska (joduota, pigiausia), 1 kg
14. Cukrus „Panevėžio Plius“, 1 kg
15. Kava „Jakobs Kronung“, 250 g
16. Arbata „Lipton“ („Yellow Label“), 25 vnt. pakelis
17. Šokoladas „Karūna“ su lazdynų riešutais, 100 g
18. Šokoladiniai sausainiai „Selga“
19. Dušo želė „Palmolive“ su pieno ir medaus priedais
20. Skalbimo milteliai „Ariel White Flowers“, 400 g
21. Tualetinis popierius „Gritė Plius XXL“, 4 vnt. pakas
22. Alus „Švyturio extra“, 0,5 l
23. Degtinė „Lietuviška“, 0,5 l
24. Cigaretės „Marlboro Red“
25. Firminis parduotuvės maišelis (didelis)

Šiemet nuožmūs prekybos tinklų karai liovėsi: jie vis dar varžosi siūlydami nuolaidas, bet tai jau nebe kova, o savotiškas žaidimas, naudingas prekybininkui, o ne pirkėjui.

Prekybos tinklai užkasė karo kirvį: kainos juose susilygino ir didesni skirtumai išryškėja tik per akcijas, kurios paeiliui (o kartais net tuo pat metu) taikomos toms pačioms prekėms visuose didžiuosiuose prekybos tinkluose.
Prekybos tinklai išsidalijo rinkos pyragą ir ramiai sau gyvena: kaip teigia UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas, prekybininkai grumtis dėl vietos po saule nebemato prasmės, nes jau įsitikino, kad dėl jų karų laimi ne jie, o tik vartotojai. Tuo labiau kad Lietuvos mažmeninėje rinkoje tyčia ar netyčia susiklostė prekybininkams, o ne vartotojams palankios konkurencijos sąlygos.
Netgi prekybos tinkluose mirguliuojančios akcijos ir nuolaidos ekspertams panėšėja veikiau į iliuzinę, o ne į realią kainų kovą, nes nuolaidų daug visuose prekybos tinkluose, vieną savaitę jos didesnės viename, kitą – kitame, be to, nuolaidų bumas stebimas ne tik Lietuvos, bet visos Europos mažmeninėje prekyboje, tik ten gal kiek mažesnis.

Nuolaidos ir akcijos – akims dumti

Šių laikų pirkėjas nebenori pirkti be nuolaidos ir prekybininkas į tai reaguoja, bet tai nereiškia, kad save nusiskriaudžia: vienur praranda, kitur atsigriebia. „Tai ekonomiškai subalansuotas žaidimas, padedantis prekybininkams neblogai „pašienauti“ per pirkėjų pinigines. Pirkėjai įprato prie nuolaidų, ieškoti nukainotos prekės tapo savotišku sportu. O tokios akcijos, kaip „Jamam“ „Akropolyje“, per kurias kone pusėje miesto susidaro automobilių spūstys, tik patvirtina, kad gyventojai labai noriai žaidžia pagal tas žaidimo taisykles“, – aiškina G.Umbrasas.
Prekybininkai žino, kad, be prekės su įspūdinga nuolaida, statistinis pirkėjas kartu įsigyja ir krūvą neplanuotų bei ne tokių pigių prekių, o tai ir kompensuoja suteiktas nuolaidas.
Taip net ir siūlydami 30–70 proc. nuolaidas didieji prekybos tinklai sugeba visai neblogai verstis. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. sausio–rugsėjo mėnesį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, mažmeninės prekybos apyvarta Lietuvoje palyginamosiomis kainomis padidėjo 6,4 proc. Antra tiek, 12,3 proc., padidėjo mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis.
„Patarčiau nepasiduoti masinei pirkimo su nuolaida manijai – daugiausiai nereikalingų daiktų prisiperkama kaip tik per išpardavimus, – teigia rinkodaros konsultantas Audrius Savickas. – Aš siūlyčiau planuoti pirkinius, įvertinti savo laiką ir kelionės sąnaudas, o tada gali paaiškėti, kad šilta bandelė iš šalia įsikūrusios kepyklėlės suteikia daugiau džiaugsmo nei dvi bandelės su nuolaida iš didelio prekybos centro kitame miesto gale.“
34-erių metų vilnietis istorikas Remigijus Bunevičius prisipažįsta, kad jau buvo įpratęs rinktis parduotuves, kuriose apsipirkti, pagal siūlomas nuolaidas, kol vėliau skaičiuodamas šeimos biudžetą įsitikino, kad pirkdamas ten, kur neva nuolaidų daugiau, išleidžia tokią pat sumą arba netgi didesnę.
„Nepasiteisino ir idėja iš karto įsigyti didesnį kiekį prekių, siūlomų su gera nuolaida. Pavyzdžiui, sykį nusipirkome penkiolika pakų tualetinio popieriaus po dvylika ritinėlių, bet jie tik užėmė vietą namuose, nes kol visą šį kiekį sunaudojome, tokios pat ir dar geresnės kainos buvo pasiūlytos dar kokius penkis kartus“, – teigia R.Bunevičius. Jo įsitikinimu, nuolaidos gerai tada, kai sugebi pirkti tik tai, ko tau iš tikrųjų reikia.

Maža konkurencija

Taigi reali konkurencija tarp prekybos centrų nėra didelė, o tai jiems leidžia laikyti santykinai didesnes kainas. Anksčiau manyta, kad prekybos tinklus mažinti kainas privers populiarėjantys ūkininkų turgeliai ir nedidelės specializuotos parduotuvėlės, kurių šalyje pamažu daugėja, tačiau didesnių permainų rinkoje tai nesukėlė: prekybos tinklai patys ėmė kurti kaimo ar ekologiškų prekių skyrius ir jau spėjo numarinti kai kurias naujas mažas parduotuvėles, o šalia prekybos centrų įsikuriantys ūkininkų turgeliai jiems netgi naudingi, nes, kaip sako žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, tomis dienomis, kai veikia turgeliai, prekybos tinklų apyvarta netgi padidėja. „Mes ne konkuruojame, o vieni kitus papildome“, – atskleidžia jis.
Šiuo metu skirtingose Vilniaus ir Kauno vietose tam tikromis dienomis veikia 37 ūkininkų turgeliai.
Na, o kad kainos prekybos tinkluose susilygino, patvirtina ir savaitraščio „Veidas“ sudarytas 2011 metų prekybos tinklų reitingas, kurį rengdami lyginome tinklus pagal trylika skirtingų kriterijų. Kasmet to paties „Veido“ skaičiuojamo pirkinių krepšelio suma tarp didžiausių prekybos tinklų šiemet skiriasi vos iki poros litų.
Didesne prekių krepšelio kaina išsiskiria tik prekybos tinklas „Aibė“, tačiau jis, turintis vos keletą kuklių parduotuvėlių Vilniaus miegamuosiuose rajonuose („Aibė“ labiau įsitvirtinusi provincijoje), joks konkurentas rinkos banginiams. „Aibės“ parduotuvėse dažniausiai perkamos smulkios pavienės prekės, jei ko nors greitai prireikia, taigi šio prekybos tinklo apyvarta mažesnė, todėl ir kainos didesnės. Tiesa, dabar šio prekybos tinklo savininkai elgiasi itin keistai, yra labai paslaptingi ir neteikia jokios informacijos.
Svarbus dar vienas aspektas: „Veido“ sudarytas prekybos tinklų reitingas patvirtina, kad Lietuvoje sparčiai kyla kainos, – per metus pabrango net keturiolika iš dvidešimt penkių mūsų krepšelio prekių. Pavyzdžiui, tų pačių prekių krepšelis (atkreipiame dėmesį, kad buvo pakeistos tik dvi prekės, nes jų parduotuvėse šiemet neberadome) pirmą vietą reitinge užimančiame prekybos tinkle „Maxima“ šiemet kainuoja 21 Lt brangiau nei pernai. Prekybos tinkle „Iki“ krepšelis pabrango mažiau – nuo 143,79 iki 152,16 Lt, taigi kiek daugiau nei 11 Lt. Beje, „Iki“ pagal krepšelio kainą šiemet pralenkė pernai metų lyderę „Maximą“.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šią savaitę “Veidas” jau šeštą kartą pristato Lietuvos komercinių bankų reitingą. Jame kiekvienas skaitytojas pagal jam svarbiausius kriterijus išsiaiškins, kuris bankas jam priimtiniausias.
Tačiau vertinant iš esmės visas Lietuvos bankinis sektorius nėra patrauklus. Mūsų bankai iš tiesų elgiasi kaip tas bankininkas iš anekdoto: kai saulė šviečia, maloniai pasiūlo skėtį, o kai ima lyti, skėtį atima.
Dauguma mūsų šalyje veikiančių bankų yra užsienio kapitalo, ir blogiausia, kad jie lietuvius vertina kaip infantilus, kuriems nesunku ant ausų kabinti makaronus. Iki 2008 m. jie ieškojo kvailių ir jų rado, aiškindami, kad visas pasaulis gyvena iš paskolų, tad kodėl taip gyventi negali lietuviai. Bankininkai puikiai žinojo, kad tūkstančiai žmonių, kuriems jie išdavė kreditus, iš tiesų nėra pajėgūs jų grąžinti, jie taip pat žinojo, kad iki beprotybės skatindami skolinimąsi jie pučia nekilnojamojo turto ir kitus burbulus, bet tempo nė nemanė sulėtinti.
Prasidėjus krizei, jie lietuvius kvailino jau pagal kitą programą: manipuliuodami skaičiukais, prirašinėdami ir nurašinėdami, žaisdami su atidėjiniais ir neva blogosiomis paskolomis (kurios iš tiesų buvo ne tokios ir blogos) jie vaidino, kad ir jiems sunkmetis padarė didžiulę žalą, esą ir jie patiria šimtamilijoninius nuostolius. Palyginti neblogai suvaidinę kankinius ir dar šiek tiek padelsę, jau 2010 m. Lietuvos bankai nustojo maivytis ir vėl ėmė skelbti apie šimtamilijonius pelnus.
O šių metų pradžioje jie, tarsi nieko nebūtų įvykę, pradėjo naują naivuolių paieškos etapą: mūsų bankų ekonomistai vėl skelbia šviesias Lietuvos makroekonomines prognozes (nesvarbu, kad visoje Europoje finansinis sektorius gyvena apokaliptinėmis nuotaikomis), mūsų bankininkai vėl kviečia skolintis būstui, įrodinėdami, kad jis jau nebepigs (nors dar tikrai pigs), vėl kviečia investuoti į vertybinius popierius (tarsi nebūtų girdėję, kad ankstesnės investicijos baigėsi juodais minusais).
Lietuvos bankininkai mano, kad jie labai gudrūs ir jų manipuliacijų niekas nesupranta, nepastebi, kad jie socialiai nėra atsakingi. Iš tiesų viskas yra matoma ir suvokiama. Tegul a.a. R.Sikorskis kažkada ir teigė, kad lietuviai – veršių tauta, vis dėlto matydami, kad 2009 m. bankai mūsų valdžiai kreditus suteikdavo už 7–9 proc. palūkanas, o už indėlius žmonėms mokėjo 2 proc. palūkanas, daugelis suprato, jog tai viso labo bankininkų pasipinigavimas.
Todėl bankų reputacija mūsų šalyje nėra gera, žmonės bankams nėra lojalūs. Žinoma, dar nepasiekėme to lygmens, koks buvo tarpukariu, kai kiekvienas pasirašęs paskolos sutartį su banku buvo lyginamas su plaukiku, kuris po kaklu pasirišęs akmenį, bet ta linkme einame. Kartu komercinių bankų vadovai ir atstovai neturėtų labai stebėtis, kodėl daugybė lietuvių taip palaiko valstybinio banko idėją ir ji iš lėto pradeda materializuotis.
Kai komerciniai bankai į Lietuvos gyventojus pradės žvelgti pagarbiai, kai savo šūkį “asmeninis finansų patarėjas” įgyvendins ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, tada galbūt Lietuvoje į bankus nebebus žvelgiama kaip į vilkus.

BFL

Savaitraštis “Veidas” jau šeštą kartą pristato Lietuvos bankų reitingą.

Pedagogė Regina Kavaliauskienė prieš keletą savaičių savo terminuotą indėlį, laikomą viename komercinių šalies bankų, iškeitė į indėlį iki pareikalavimo. “Nebeverta laikyti terminuoto indėlio – jokios naudos iš palūkanų, procentai tokie menki, kad “uždirbu” vos keliasdešimt litų per metus. O kadangi turiu vaikų, greit tapsiančių studentais, jų studijoms pinigų gali prireikti bet kada, todėl viską perkėliau į neterminuotą indėlį, kurį galėsiu atsiimti kada panorėjusi”, – pasakoja moteris.
Jos bičiulė Stefa, su kuria moteris pasitaria taupymo klausimais, prieš gerą pusmetį savo santaupas pernešė į vieną provincijoje veikiančią kredito uniją. Mat, viena vertus, poniai Stefai iš mažo miestelio toloka nuvažiuoti į rajono centrą iki, jos nuomone, patikimesnio banko, kita vertus, sugundė ir kredito unijos mokamos kone dukart didesnės terminuotų indėlių palūkanos.
Regina pasakoja, kad tarp jos pažįstamų daugėja tokių, kurie, nusivylę komercinių bankų mokamais mažais procentais už terminuotus indėlius, apskritai kredito institucijų godumu ir nenoru per pastarąją krizę solidarizuotis su šalies gyventojais bei verslu, savo santaupas iš terminuoto indėlio keičia indėliu iki pareikalavimo, o provincijoje esą plečiasi ratas žmonių, kurie savo santaupas patiki kredito unijoms.
Remiantis Lietuvos bankų asociacijos šių metų trijų ketvirčių duomenimis, šiuo metu komerciniuose šalies bankuose paprasti indėlininkai laiko beveik 26 mlrd. Lt: apie 16,4 mlrd. Lt visų žmonių santaupų laikoma terminuotais indėliais, o per 9,5 mlrd. Lt sudaro indėliai iki pareikalavimo.
Iš juridinių asmenų bankuose laikomų daugiau kaip 19 mlrd. Lt terminuoti indėliai nesiekia nė trečdalio, sudarydami tik kiek daugiau nei 5,8 mlrd. Lt, o indėliai iki pareikalavimo viršija 13 mlrd. Lt visų įmonių lėšų, laikomų bankų sąskaitose.
Vis daugiau Lietuvos gyventojų glumina, kad bankai indėlininkams moka apgailėtinas vieno ar pusantro nuošimčio dydžio palūkanas, o nuo skolininkų lupa devynis kailius, Vyriausybei milijonus skolino ir skolina už tikrai solidžias palūkanas.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” duomenimis, rugsėjį komerciniais bankais nepasitikėjo apie ketvirtadalį visų šalies gyventojų. O ką rodo objektyvūs finansinių institucijų pateikiami skaičiai: ar bankai geranoriški savo lojaliausiems klientams, kuriame banke ir kokios paslaugos pigiausios, o kurie bankai apie save nenori skelbti informacijos? Apie tai – mūsų savaitraščio tyrimas, sudėtas į bankų paslaugų reitingo lentelę.

Kaip lyginome bankus

Visus bankus vertinome pagal 23 skirtingus parametrus, kiekvienam kriterijui suteikdami skirtingą svorio koeficientą. Daugiausiai, aštuonis balus iš šimto, suteikėme už bankų išduotų būsto paskolų, įvertintų pinigine verte, kiekį. Po septynis balus suteikėme net keletui kriterijų: būsto paskolų fiksuotoms bei kintamoms palūkanoms tiek litais, tiek eurais; bankų prašymu hipotekos teisėjų areštuotam tiek fizinių, tiek juridinių asmenų turtui. Už gyventojams suteiktų vartojamųjų paskolų kiekį, išreikštą pinigine išraiška, bei už terminuotų indėlių tiek litais, tiek eurais palūkanų dydį bankai galėjo gauti maksimaliai po šešis balus. Bankų turimų bankomatų skaičių vertinome penkių balų suma. Bankų pelnas (arba nuostoliai) buvo įvertintas keturiais su puse balo.
Už 10 tūkst. Lt dydžio vartojamosios paskolos, suteiktos penkeriems metams, palūkanų dydį bei už suteiktą labdarą bankai maksimaliai galėjo gauti po keturis balus. Banko skyrių ir aptarnavimo vietų skaičiui suteikėme trijų balų svorį; komisinių mokesčių už pavedimus iš kliento sąskaitos į kitą banką tiek banko padalinyje, tiek internetu – dviejų balų svorį. Po pusantro balo bankai galėjo gauti už dokumentų, imant būsto paskolą, tvarkymo mokesčio dydį, už paskolos sąlygų pakeitimo mokesčio dydį, taip pat už delspinigių, vėluojant grąžinti paskolą, dydį. O už didelį aktyvių banko klientų skaičių, interneto klientų skaičių bei mokėjimo kortelių turėtojų skaičių bankai galėjo užsidirbti maksimaliai po vieną balą.
Tie bankai, kurie nėra skaidrūs ir nuo visuomenės slepia informaciją, reitinguojant už konkretų nepateiktą kriterijų negavo jokio balo.
Palyginti su pernykščiu reitingu, šiųmečiame atsirado vienas naujas kriterijus: bankų klientams teikiamų vartojamųjų paskolų palūkanų dydis. Šiek tiek keitėme ir bankams įkeisto turto vertinimą: pernai pateikėme, kiek bankų prašymu hipotekos teisėjai areštavo įvairaus nekilnojamojo turto pagal rūšis, o šiemet – pagal pirkėją. Šis parametras geriau parodo, kuris bankas su kokiais klientais elgiasi agresyviau: vieni daugiau turto yra perėmę iš fizinių asmenų, kiti – iš juridinių.
Daugiausiai bankui įkeisto ir hipotekos teisėjų, bankui prašant, arešuoto tiek paprastų žmonių, tiek įmonių turto turi AB “DnB Nord” bankas (praėjusią savaitę pasivadinęs AB DNB banku) Iš viso AB “DnB Nord” banko prašymu hipotekos teisėjai areštavo 624 fizinių asmenų valdomus nekilnojamojo turto objektus: butus, patalpas, namus, žemės sklypus ir 165 – juridinių asmenų. Šiam bankui įkandin pagal areštuoto fizinių asmenų turto mastą seka AB “Swedbank”, paprašęs teismo areštuoti 469 paprastų žmonių valdomus nekilnojamojo turto objektus. O pagal juridinių asmenų areštuoto turto kiekį DNB vejasi SEB bankas – 105 areštuoti juridinių asmenų nekilnojamojo turto vienetai. Tiesa, negalima nepaminėti, kad visi šie trys paminėti bankai yra ir stambiausi, tai yra turi daugiausiai klientų, ir ekonominio burbulo metais suteikė daugiausiai paskolų.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusijos tyrimų agentūra „RIA-Analitika“ 32 Europos šalis išrikiavo pagal tai, kokią kainą šių šalių gyventojai moka už degalus. Paaiškėjo, kad Lietuva atsidūrė 19-oje vietoje: mes už benziną mokame brangiau ne tik už rusus, baltarusius, lenkus ar estus, bet ir už Ispanijos ir net turtinguosius Liuksemburgo gyventojus.
Beje, pats pigiausias benzinas, kaip paaiškėjo, yra Kazachstane, kur litras degalų kainuoja 2,2 Lt. Na, o brangiausiai, daugiau nei penkis litus už litrą degalų tenka mokėti Norvegijoje, Graikijoje ir Nyderlanduose.
Įdomu tai, kad labiausiai per metus benzinas pabrango ne tik valiutos devalvaciją išgyvenančioje Baltarusijoje, kur jo kaina šoktelėjo daugiau nei 60 proc., bet ir Ukrainoje (27 proc.). Taip pat gana ženkliai, daugiau nei 10 proc., benzinas brango Airijoje, Italijoje, Austrijoje ir Slovakijoje. Beje, Lietuvoje benzino kaina per metus išaugo 8,9 proc., o vienintelė Europos šalis, kur benzinas per metus ne tik nebrango, bet netgi atpigo, buvo Lenkija.
Įdomu ir tai, kad aptariamo tyrimo analitikai pateikė ir benzino kainas kituose žemynuose. Taigi pigiau negu daugelyje Europos šalių litras benzino kainuoja Brazilijoje (3,73 Lt), Kinijoje (2,68 Lt) ar JAV (2,5 Lt), na o pigiausias benzinas yra Kuveite – čia litras degalų kainuoja vos 60 lietuviškų centų.

Benzino kainos Europoje (Lt už litrą)
1. Norvegija    5,98
2. Graikija    5,76
3. Nyderlandai    5,68
…
19. Lietuva    4,63
20. Ispanija    4,53
21. Liuksemburgas    4,48
22. Estija    4,4
…
28. Lenkija    4,03
20. Ukraina    3,23
30. Baltarusija    2,33
31. Rusija    2,2
32. Kazachstanas    2,2
Šaltinis: RIA

BFL

Pagrindinė šiųmečio reitingo intriga – sostinė išsiveržė į pirmą reitingo poziciją ir iš pirmosios vietos išstūmė ketverius metus pirmavusią Neringos savivaldybę. O trečią ir ketvirtą vietas pasidalijo Kaunas ir Klaipėda.
Paskutinė tiek pernai, tiek šiemet liko nykštukinių Pagėgių savivaldybė.

Vilnius – beviltiškai praskolintas
Šiemet į reitingą įtraukti trys nauji kriterijai: šilumos kaina skirtinguose miestuose ir rajonuose, taip pat šalto vandens kaina bei savivaldybių prasiskolinimo lygis.
“Veido” vertinimu, savivaldybių skolos ypač gerai atskleidžia, ar racionaliai ir talentingai tvarkosi kiekvieno miesto bei rajono vadovai. Vienos savivaldybės, tarkime, Birštono ir Vilniaus rajono, iš viso neturi jokių jas slegiančių skolų: nei kreditorinių, kitaip tariant, blogųjų, nei skolų investiciniams projektams finansuoti. Tiesa, pastaruoju atveju klausimas atviras: ar savivaldybės neturi skolų dėl to, kad išties ūkiškai tvarkosi, ar dėl to, kad nieko pažangaus nedaro, užtat ir nesiskolina?
Birštono merė Nijolė Dirginčienė tikina, kad jų savivaldybė investuoja tikrai nemažai, ypač į ES projektus, tačiau mažai skolinasi investicijoms, nes galvoja apie kurorto ateitį ir nenori jo praskolinti. Paklausta, iš kur tuomet lėšos, merė atsakė, kad iš privatizavimo fondo. “Kita vertus, – neatmeta galimybės N.Dirginčienė, – kai išseks privatizavimo lėšos, gal ir Birštonui teks skolintis.”
Kodėl Vilniaus rajono savivaldybė nesiskolina – nežinia, akivaizdu tik tai, kad pažangos šiame rajone trūksta: kelių ir gatvių vaizdas labai liūdnas, gatvių ir gyvenviečių apšvietimas nykus, visuomeniniai pastatai, ypač lietuviškai kalbančiose Vilnijos salelėse, apšiurę.
Antroji savivaldybių grupė skolinasi tik investicijoms: Druskininkų, Neringos, Ignalinos, Klaipėdos rajono, Palangos, Elektrėnų, Kėdainių, Molėtų, Kazlų Rūdos, Šakių, Trakų. Daugumoje jų pažanga tikrai akivaizdi. O jei pažvelgsime į Druskininkus, matysime, kad šis kurortas pretenduoja į mūsų regiono turizmo traukos centrą.
Tiesa, Druskininkai iš visų savivaldybių ir yra pasiskolinę daugiausiai, jei kalbame apie lėšas investicijoms. Savivaldybėms leidžiama investicijoms, tarp jų ir ES projektams bendrai finansuoti, skolintis iki pusės visų biudžeto lėšų, o didmiesčių savivaldybėms šiek tiek daugiau. Druskininkai investicijoms pasiskolinę kiek daugiau nei pusę metinio biudžeto sumos. Bet, kaip “Veidui” sakė vieną naujovę po kitos į kurortą genantis meras Ričardas Malinauskas: “Šiandien nesiskolinti itin mažomis palūkanomis tiems projektams, kuriuos neišvengiamai teks daryti ateityje už keletą kartų didesnes palūkanas, būtų nusikalstama prieš vietos bendruomenę. Esmė ta, kad jei nenori nieko gyvenime pasiekti ir turėti, tada gali nesiskolinti, o jei nori pasiekti daugiau, tenka skolintis.”
Kita vertus, pasak R.Malinausko, kai kurioms nesiskolinančioms savivaldybėms bepigu būti neskolingoms, kai jos dar turėjo neparduoto brangaus turto ir jį pardavusios dabar gali investuoti.
“Pagaliau šypseną kelia kalbos, kad itin puikiai tvarkosi savivaldybės, kurios iš tikrųjų skolų neturi dėl centrinės valdžios paramos. Tarkime, Visaginas gavo milžiniškas lėšas Ignalinos atominės elektrinės uždarymui. Iš tikrųjų, jei tokius pinigus būtų gavusios kitos savivaldybės, jos irgi šiandien būtų neskolingos, – greitakalbe beria R.Malinauskas. – O ir regionų centrams bepigu tvarkytis, kai jie papildomai gavo didžiulę paramą iš Vyriausybės. Štai Druskininkų savivaldybė gavo 22 mln. Lt, o kitos mūsų apskrities savivaldybės – vidutiniškai po 33 mln. Lt. Ką jau kalbėti apie regiono centrą Alytų, kuris, be tų 30 mln. Lt, dar papildomai gavo apie 107 mln. Lt vien dėl to, kad yra regiono centras. Todėl bepigu jiems girtis, kaip puikiai jie išasfaltavo visas gatves. Jei mes būtume gavę tiek pinigų, ir pas mus visos gatvės būtų asfaltuotos. O juk iš tikrųjų tiek Alytus, tiek kiti regionų centrai tam, kad gautų didesnį papildomą finansavimą, patys nieko nenuveikė: nei projektų rašė, nei vertinimo komisijų, agentūrų įtikinėjo, kaip kad darome mes, siekdami gauti papildomą finansavimą ir investuodami į Druskininkus.”

Visą savivaldybių reitingą su lentelėmis galite skaityti savaitraštyje  “Veidas”, užsisakyti jį internete PDF formatu (http://www.veidas.lt/372011) arba įsigti “iPad” planšetiniam kompiteriui.

Reitingų agentūra “Moody’s” sumažino Japonijos skolinimosi reitingą vienu laipteliu – nuo Aa2 iki Aa3, palikdama stabilią perspektyvą.

Toks sprendimas, anot agentūros, susijęs su didžiuliu biudžeto deficitu ir smarkiai išaugusia valstybės skola nuo 2009 metų, kai prasidėjo pasaulinė recesija.

“Stabili” perspektyva palikta, ekspertų teigimu, dėl “nepakitusio investuotojų susidomėjimo nacionaliniais aktyvais”.

Anksčiau “Moody’s” analitikai aiškino, kad neigiamos įtakos šalies skolinimosi reitingams daro valiutinė intervencija, kuriai Japonijos vyriausybė ir šalies centrinis bankas ryžosi siekdami stabilizuoti jenos kursą.

Šiais metais Japoniją sudrebinęs žemės drebėjimas ir vėliau praūžęs cunamis sudavė šalies ekonomikai smarkų smūgį. Nemažai Japonijos įmonių, tarp jų automobilių gamyklos, buvo priverstos laikinai sustabdyti savo veiklą.

Ekonomikai atkurti Japonijos vyriausybė ketina išleisti 160 mlrd. dolerių, taip dar padidindama valstybės skolą, kuri šiuo metu viršija 220 proc. BVP (11 trln. dolerių).

Gruodžio mėnesį šiek tiek padaugėjo teigiamai Vyriausybės veiklą vertinančių šalies gyventojų, tačiau Ministrų kabineto reitingas ir toliau išlieka itin žemas, rodo penktadienį paskelbti apklausos rezultatai.

Gruodžio viduryje “teigiamai” arba “greičiau teigiamai” premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklą vertino 12,8 proc. apklaustųjų – tai 3,2 proc. daugiau nei lapkritį, skelbia portalas delfi.lt.

“Neigiamai” arba “greičiau neigiamai” Ministrų kabineto darbą įvertino 83 proc. respondentų.

Tyrimo duomenimis, populiariausios šiuo metu yra trys opozicinės partijos – Socialdemokratų partija, už kurią Seimo rinkimuose balsuotų 12,4 proc. apklaustųjų, Darbo partija (12,2 proc.) ir partija “Tvarka ir teisingumas” (8,7 proc.).

Didžiausia valdančioji Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija, anot apklausos, sulauktų 5,7 proc. rinkėjų paramos, koalicijos partneris Liberalų sąjūdis – 4,9 proc.

Paklausus, kas geriausiai tiktų užimti ministro pirmininko pareigas, 18,8 proc. nurodė Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, 10,7 proc. – socialdemokratą Algirdą Butkevičių, 9,2 proc. – Darbo partijos vadovą Viktorą Uspaskichą.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai” gruodžio 10-18 dienomis apklausė 1000 gyventojų nuo 18 iki 75 metų.