Apmokestinti investicijas – tai lyg imti ir nusukti sprandą auksinius kiaušinius dedančiai žąsiai.

Pensijų grąžinimas, valdininkų atlyginimų didinimas, nemokamas švietimas ir kiti poreikiai valdžios atstovus verčia sukti galvas, kaip į valstybės biudžetą surinkti daugiau lėšų. Ir čia kaip panacėja visoms problemoms spręsti vis iškyla mokesčių didinimo pasiūlymai. Tad politikai it turguje puola rinktis – tarp naujų darbo jėgos, kapitalo bei vartojimo mokesčių.
Niekam ne paslaptis, kad darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje (39 proc.) ir taip jau seniai viršija Europos Sąjungos vidurkį (36 proc.). Tad naujų pajamų šaltinių ieškančios valdininkų akys vis dažniau nukrypsta ne tik į papildomą vartojimo (didesni akcizo mokesčiai, „nesveiko“ maisto apmokestinimas), bet ir į kapitalo apmokestinimą. Tačiau ar kapitalo apmokestinimo didinimas iš tiesų leistų surinkti daugiau pajamų į biudžetą? Gal kaip tik maži mokesčių tarifai labiau prisideda prie visuomenės gerovės didinimo?
Lietuvoje efektyvus kapitalo apmokestinimo tarifas, remiantis Europos Komisijos skaičiavimais, yra mažiausias ES ir siekia 5,5 proc., o ES vidurkis – 20 proc. Tokia situacija, atrodo, pati siūlo problemos sprendimą – didinti pelno, dividendų ir kitų kapitalo mokesčių tarifus, nors būtent šito ir nereikėtų daryti.
Pelno apmokestinimas, kaip rodo neseniai atlikto Lietuvos ekonomikos tyrimo rezultatai, yra vienas svarbiausių kriterijų renkantis šalį investavimui. Dauguma atliekant tyrimą apklaustų rinkos dalyvių (daugiau nei 50 proc.) reinvestuojamo pelno apmokestinimą, pelno mokesčio dydį bei mokestinių nuostolių perkėlimo ribojimą įvardijo kaip svarbius mokestinės aplinkos aspektus. Būtent nepalankus kapitalo apmokestinimas dažnai būna viena priežasčių, kodėl verslas nusprendžia „iškelti“ pelną ir pelno mokestį mokėti mažesnių mokesčių šalyje.
Juk kapitalo migracijos praktika ES yra ne tik leistina, bet ir įgyja vis daugiau populiarumo. Verslas, turėdamas galimybę rinktis tarp įvairių jurisdikcijų, paprasčiausiai pasirenka tas, kurios taiko patraukliausius mokesčius ir vykdo stabilią politiką. Tad didelius mokesčių tarifus taikančios valstybės tiesiog pralaimi konkurencinėje kovoje.
Kaip sekasi mums? Pastarojo laikotarpio tendencija rodo, kad Lietuva, nepaisant mažo kapitalo apmokestinimo, yra būtent pralaiminčiųjų stovykloje. Statistikos departamento duomenimis, dažniausiai pralaimima tokioms šalims, kaip Nyderlandai, Kipras, Latvija. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos įmonių, investuojančių į pagrindinių buveinių veiklą užsienyje, padaugėjo 44 proc. Taip įmonės susikuria sąlygas dalį mokesčių mokėti mažesnių tarifų šalyje.
Minėto tyrimo dalyvių nuomone, pagrindiniai veiksniai, lėmę tokį verslo sprendimą, yra susiję su sunkiai prognozuojama ir dažnai kintančia įstatymų baze, dideliu biurokratijos lygiu, nepatikima investicijų apsauga nuo politinės rizikos bei nepalankia mokestine aplinka. Tad esant tokiai situacijai paklauskime savęs, ar vis dar norėtume didinti kapitalo mokesčius. Akivaizdu, kad tai tik sukurtų dar vieną priežastį verslo emigracijai – didelį kapitalo apmokestinimą. Tuomet reikėtų ruoštis ne tik didesnei įmonių emigracijai, bet ir mažesnėms į biudžetą surenkamoms pajamoms.
Kaip rodo „Eurostato“ duomenys, daugiau pajamų galima surinkti taikant ir mažus kapitalo mokesčius. Pavyzdžiui, tokiose šalyse, kaip Kipras, iš pelno mokesčio surenkama 6,2 proc., Liuksemburge – 5,7 proc. BVP. O Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje, kur taikomi didesni tarifai, surenkama atitinkamai tik 3,1 ir 1,9 proc. BVP. Akivaizdu, kad šalims finansiškai labiau apsimoka taikyti mažus mokesčius ir išlaikyti stabilią mokesčių sistemą kuo ilgesnį laikotarpį. Verslui tai suteikia stabilumo ir užtikrintumo, kuris padeda pritraukti stambių mokesčių mokėtojų. O tai svarbu – jų sumokami mokesčiai (net ir esant mažesniam tarifui) smarkiai viršija surenkamų pajamų dalį nuo BVP, palyginti su didesnių tarifų šalimis.
Didelis kapitalo apmokestinimas neigiamai gali atsiliepti ir investicijoms. O be investicijų nebus iš ko sukurti ir taip trokštamos ekonominės gerovės, iš vietos nepajudės ir socialinių problemų sprendimo traukinys. Šiuos tikslus gali padėti pasiekti tik investicijų skatinimas.
2012 metų ES šalių statistiniai duomenys rodo glaudų investicijų ryšį tarp darbo jėgos produktyvumo ir vidutinio darbo užmokesčio. Padidinus investicijų kiekį, tenkantį vienam gyventojui, dešimčia tūkstančių litų, valandinis darbo produktyvumas šalyje išauga 3,4 Lt, o vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 433 Lt. Kitaip tariant, apmokestinti investicijas – tai lyg imti ir nusukti sprandą auksinius kiaušinius dedančiai žąsiai.
Mažesnis kapitalo apmokestinimas ir paskatos vykdyti investicijas (pavyzdžiui, leidžiant susimažinti apmokestinamą pelną) duotų visiems juntamos naudos: didėtų našių gamybos priemonių kiekis, atsirastų realus pagrindas didinti darbo užmokestį bei steigti naujas darbo vietas. Tai paskatintų ekonomikos augimą ir sukurtų naujus, papildomus mokestinių pajamų srautus į biudžetą iš padidėjusio vartojimo.
Tad valdantiesiems, kaskart, kai kils noras pasirausti svetimose kišenėse, verta prisiminti auksinę taisyklę: padidinus mokesčius jų nebūtinai bus surinkta daugiau. Akivaizdu, kad kapitalo apmokestinimo didinimas nepadės surinkti daugiau lėšų į valstybės biudžetą, o gyventojų pajamas tai gali net sumažinti.
O štai mažas kapitalo apmokestinimas ir investicijų skatinimas galėtų sukurti tinkamas sąlygas gyventojų pajamų didėjimui bei paskatinti verslą mokėti mokesčius Lietuvoje. Dėl gausesnių pajamų ir didėjančio vartojimo pasipildytų ir valstybės biudžetas. Tuomet būtų ir vilkas sotus, ir avys sveikos.

Didelius mokesčių tarifus taikančios valstybės tiesiog pralaimi konkurencinėje kovoje.