"Bloomingdale’s" reklama

“The Wall Street Journal” pateikia 5-tuką reklamų, kurios sulaukė didžiausio dėmesio socialiniuose tinkluose:

1. Nėra blogos reklamos?

Prabangių prekių parduotuvių tinklo “Bloomingdale’s” reklama gali būti laikoma nugalėtoja kovoje dėl dėmesio. Tiesa, šis dėmesys daugiau neigiamas, nes reklamoje įžvelgta tolerancija išprievartavimams per pasimatymą. Kompanija net gi atsiprašė už šią reklamą. Skaičiuojama, kad trečdalis reklamos paminėjimų socialiniuose tinkluose buvo neigiami.

2. Už širdies griebianti istorija

Vokietijos prekybos centrų tinklo “Edeka” reklama apie senelį, kuris surežisuoja savo mirtį, kad prie švenčių stalo prisikviestų savo šeimą, sulaukė daugiau 44 mln. peržiūrų “Youtube”.

3. “Žmogus Mėnulyje”

Britų mažmenininko “John Lewis” emocingos reklamos yra vienos populiariausių kiekvienais metais. Šį sezoną sukurta reklama “Žmogus Mėnulyje” taip pat neturėtų palikti abejingų. Reklamą “Youtube” peržiūrėjo virš 23 mln. žmonių.

4. Nepralenkiamas “Apple”

Ne paslaptis, kad “Apple” marketingas – vienas geriausių pasaulyje. Šį kartą kompanija į pagalbą pasikvietė Stevie Wonderį ir Andra Day, kurie atliko 1967 m. hitą “Someday at Christmas”. 3,3 mln. peržiūrų.

5. Trumpa komedija

Paskutiniai 5-tuke liko prekės ženklo “Old Navy” komiška reklama.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Praėjusiais metais Lietuvos reklamos apimtys, lyginant su 2012 m. duomenimis, paaugo 3,8 proc. 2013 m. daugėjo reklamos kine, radijuje, internete ir televizijoje. Tai parodė didžiausios Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT atliktas reklamos rinkos tyrimas.

„Pernai labiausiai reklamos apimtys augo kalėdiniu laikotarpiu – nuo spalio iki gruodžio pradžios. Šiais mėnesiais reklamai buvo skiriama po 11-12 proc. metinio gross biudžeto. Mažiausiai lėšų reklamai buvo skiriama sausio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais – po 5-6 proc. biudžeto. Vertinant reklamos pokytį medijų grupėse, matyti, kad reklamos apimtys labiausiai augo kino teatruose ir radijuje. Tačiau beveik trečdaliu krito reklamos kiekis ant degalinių degalų pylimosi pistoletų“, – sakė TNS LT Reklamos monitoringo vadovė Giedrė Juronienė.

Labiausiai 2013 m. augo reklamos apimtys kino teatruose, iki 44,9 proc. Iš viso per šį laikotarpį buvo parodyta 305 tūkst. reklaminių klipų.

Dar vienas didžiausiu augimu išsiskiriantis reklamos kanalas – radijas, kuris šoktelėjo 35,2 proc. Tam įtakos turėjo išaugęs radijo reklamos žaidimų kiekis bei metų pradžioje pradėta matuoti ZIP FM radijo stotis. Lyginant radijų stočių sąrašą be ZIP FM, per 2013 metus radijo reklamos laikas išaugo 21,8 proc. Radijo stotys per 2013 metų sausį-gruodį transliavo 6 mln. 997 tūkst. sekundžių reklamos.

Trečias pagal reklamos kiekį augęs kanalas – internetas. Automatinė interneto reklamos sistema Evaliant™ per dvylika 2013-ųjų metų mėnesių užfiksavo 10,4 proc. daugiau reklamos negu per 2012 metų sausį-gruodį. Evaliant™ sistema pernai metais užfiksavo 4 mln. 347 tūkst. reklamos vienetų.

Reklamos televizijoje apimtys išliko beveik nepakitusios. Statistiškai TV reklamos apimtys, lyginant 2013 ir 2012 metų rezultatus, paaugo 4,2 proc., tačiau augimui įtakos turėjo TV kanalų RTR Planeta ir REN TV, kurie pradėti matuoti nuo 2013 metų kovo ir rugsėjo mėnesio, apimtys. Be šių kanalų duomenų, TV reklamos laikas smuktelėjo 0,5 proc. Per 2013 metus televizijoje buvo ištransliuoti 1 mln. 418 tūkst. reklaminių klipų.

Spaudos reklamos apimtys, lyginant 2012 ir 2013 metų duomenis, sumažėjo 9,8 proc. Atitinkamai 12,4 ir 4,7 proc. mažėjo reklamos plotai laikraščiuose ir žurnaluose. Iš viso laikraščiuose per praėjusius metus buvo išspausdinta 12 mln. 743 tūkst., žurnaluose – 6 mln. 773 tūkst. kv.cm. reklamos.

Lauko reklamos vidutinis vienos dienos plotas, lyginant šių ir praėjusių metų duomenis, sumažėjo 16,3 proc. Šio rodiklio kritimui įtakos turėjo nuo 2013 metų pradžios nebeteikiami lauko reklamos agentūros „Audora“ reklamos apimčių duomenys. Šios agentūros reklamos plotas praėjusiais metais sudarė 18 proc. viso lauko reklamos ploto. Be „Audora“ duomenų lauko reklamos plotas ūgtelėjo 0,1 proc.

Lauko video ekranuose per 2013 metus buvo transliuota 3 mln. 726 tūkst. sekundžių reklamos. Palyginus su 2012 metais, lauko video reklamos apimtis sekundėmis krito 9,7 proc.
Vidaus TV reklamos kiekis, lyginant praėjusių ir 2012 metų duomenis, sumažėjo 16,6 proc.

Žemiau TNS LT reklamos apimčių apžvalgoje pateikiami žiniasklaidos reklamos monitoringo duomenys, reklamos apimčių pokytis lyginant 2013-ųjų ir 2012-ųjų* metų sausio-gruodžio mėnesių rezultatus.

Reklamos apimčių pokytis
Media priemonės    Reklamos apimtys    Pokytis 2012-2013
TV    sekundės    4,2%
LAIKRAŠČIAI    cm²    -12,4%
ŽURNALAI    cm²    -4,7%
RADIJAS    sekundės    35,2%
INTERNETAS    kartai    10,4%
LAUKO STATINĖ REKLAMA    m²    -16,3%
LAUKO VIDEO REKLAMA    sekundės    -9,7%
FILLBOARD    kartai    -30%
VIDAUS TV REKLAMA    kartai    -16,6%
KINO REKLAMA    kartai    44,9%

TOP 10 reklamuotojų
Reklamuotojas
TELE2
STUDIO MODERNA
BITĖ
MAXIMA LT
HENKEL
PROCTER&GAMBLE
PALINK
OMNITEL
4FINANCE
OLIFĖJA

Produktų grupės TOP 10
Produktų grupė
PREKYBOS TINKLAI
GREITASIS KREDITAS
MOBILAUS RYŠIO OPERATORIAI
MOBILAUS RYŠIO IŠANKSTINIO MOKĖJIMO KORTELĖS
VAISTINĖS
PREKYBOS CENTRAI
POPULIARIOS MUZIKOS KONCERTAI, FESTIVALIAI
MOBILAUS RYŠIO TELEFONAI – PREKYBA
VITAMINAI, ŽUVIES TAUKAI IR KITI PRIEDAI
LOTERIJOS

Produktų grupių pokytis
Produktų grupė    2013     2012
PREKYBOS TINKLAI    1    1
GREITASIS KREDITAS    2    5
MOBILAUS RYŠIO OPERATORIAI     3    4
MOBILAUS RYŠIO IŠANKSTINIO MOKĖJIMO KORTELĖS    4    2
VAISTINĖS     5    7
PREKYBOS CENTRAI    6    6
POPULIARIOS MUZIKOS KONCERTAI,FESTIVALIAI    7    8
MOBILAUS RYŠIO TELEFONAI – PREKYBA    8    3
VITAMINAI, ŽUVIES TAUKAI IR KITI PRIEDAI    9    9
LOTERIJOS    10    12

Televizijoje, radijuje ir lauko video reklamoje yra skaičiuojamas reklamos laikas sekundėmis, spaudoje – reklamos plotas kvadratiniais centimetrais, lauko statinėje reklamoje – kvadratiniais metrais, internete, vidaus TV, kine ir fillboard reklamoje – kiekis (reklamų vienetai).

Duomenys pateikiami tik iš TNS LT registruojamų žiniasklaidos priemonių sąrašo, o tai sudaro (ekspertinis vertinimas): TV – 99%, spauda – 90%, radijas – 90%, lauko reklama – 90%, lauko video reklama – 90%, kino reklama – 85%, interneto banerinė reklama 80%, fillboard reklama – 100%, vidaus tv reklama – 80% reklamos rinkos apimties.

Didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT priklauso tarptautinei kompanijai TNS. TNS turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. Jos atstovybės įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ pavaldi komunikacijos paslaugų grupei WPP. Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.

*GROSS – tai reklamos skelbimo žiniasklaidoje išlaidos, skaičiuojamos naudojant oficialius žiniasklaidos tiekėjų kainininkus, neatsižvelgiant į jokias galimas apimties ar kitas nuolaidas, kurias žiniasklaidos tiekėjai gali suteikti reklamos užsakovams

Bankų specialistams prognozuojant, jog kitais metais Lietuvos ūkis pasieks prieškrizinį 2008-ųjų ekonomikos lygį, tai patvirtina ir apsukų nemažinantys, dar didesniu tempu nei pernai augantys marketingo biudžetai. 2014 metais išlaidas rinkodarai ketina didinti 62,3 proc. marketingo specialistų.

ardavimų skatinimas bei įvaizdžio formavimas ir toliau didės (atitinkamai 72,13 proc. ir 62,3 proc.). Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) atlikta rinkodaros specialistų apklausa rodo, jog marketingas internete ir netradiciniai reklamos sprendimai jau trečius metus neužleidžia pagrindinių pozicijų įmonėms skirstant marketingo biudžetą.

„Mūsų tyrimas rodo, jog atsigavusios po krizės įmonės labai intensyvina konkurencinę kovą dėl užimamos rinkos dalies. To apraiškos matosi ir šiuo metu vykstančiuose veiksmuose – vieši mobiliojo ryšio operatorių kainų ir reklamos karai užkulisiuose slepia daugybę ne taip matomų mažesnių įmonių grumtynių dėl rinkos dalies. Jos taip pat dažnai pasitelkia agresyvias reklamos priemones“, – sako LiMA valdybos pirmininkas Simonas Bartkus. Jo teigimu, iš tyrimo matyti, jog ateinančiais metais, priešingai nei ankstesniais, kai visas marketingo biudžetų augimas buvo sutelktas į pardavimų skatinimą, įmonės pasiruošusios investuoti ir į įvaizdį.
LiMA rinkodaros specialistų apklausa parodė, jog mažinti išlaidas marketingui planuoja perpus mažiau marketingo vadovų nei 2013 m. – vos 9,84 proc. (2013 m. tokių buvo 21,3 proc.). Iš tų įmonių, kurios ketina 2014 m. mažinti rinkodaros biudžetus, 50 proc. metinė apyvarta yra nuo 20 iki 50 mln. litų. Daugiausia tai mažmeninės prekybos, finansų, farmacijos sektoriaus atstovai. Tuo metu 27,87 proc. rinkodaros specialistų yra linkę marketingo biudžetus kitais metais išlaikyti tokius pat, kaip ir šįmet. Iki 20 proc. didinti marketingo biudžetus ketina 52,46 proc. įmonių.
Marketingo specialistų nuomone, 2014 m. išlaidos reklaminiams skydeliams turėtų didėti 36,07 proc. 44,26 proc. įmonių rinkodaros atstovų linkę didinti išlaidas mokamai paieškai („Google Adwords“). Tuo metu pusė apklaustųjų prognozuoja, jog išlaidos šioms rinkodaros sritims neturėtų kisti, palyginti su 2013 m. Socialinių tinklų populiarumas tarp verslo segmentų ir toliau didėja – išlaidas komunikacijai socialiniuose tinkluose planuoja didinti 57,38 proc. įmonių, t.y. 16,38 proc. daugiau nei 2013 m. bei 6,38 proc. daugiau nei 2012 m.
Žvelgiant į rezultatus, marketingo išlaidos įvairioms reklamos priemonėms turėtų išlikti panašios, kaip ir šiais metais. 63,93 proc. specialistų 2014 m. planuoja ir toliau didinti išlaidas reklamai internete. Netradicinėms reklamos priemonėms išlaidas ketina didinti 62,3 proc. apklaustų rinkodaros specialistų, 16,39 proc. – reklamai televizijoje, po 21,31 proc. – reklamai radijuje ir spaudoje, lauko reklamai – 13,11 proc.
Palyginti su 2013 m., kitąmet marketingo vadovai planuoja didinti išlaidas pardavimams skatinti 72,13 proc. (2013 m. prognozuota, kad išlaidos didės 61,3 proc., 2012 m. – 61 proc.), įvaizdžiui formuoti ar palaikyti – 62,3 proc. (2013 m. – 60 proc., 2012 m. – 44 proc.). 67,21 proc. specialistų prognozuoja, jog išlaidos rinkos tyrimams kitais metais neturėtų skirtis nuo šių metų išlaidų.
2013 m. marketingo išlaidas sumažino 22,95 proc. apklaustų marketingo specialistų (šių metų pradžioje tai padaryti planavo 21,3 proc. įmonių). 85,71 proc. įmonių, mažinusių išlaidas rinkodaros biudžetams, tai darė mažindamos išlaidas reklamai, 50 proc. – keitė marketingo priemones į pigesnes; 42,86 proc. – derėjosi su reklamos planavimo ir kūrybinėmis agentūromis; 7,14 proc. – mažino marketingo skyriaus darbuotojų atlyginimus, 14,29 proc. – atsisakė dalies marketingo padalinio darbuotojų, 14,29 proc. – atsisakė išorinių vykdytojų paslaugų.
LiMA apklausoje dalyvavo 120 Lietuvos marketingo asociacijos narių – rinkodaros specialistų ar šių skyrių vadovų.

Ilgą laiką pagrindinė reklamos funkcija buvo suteikti informacijos apie prekės ar paslaugos savybes ir pranašumus. Tačiau per kelis pastaruosius dešimtmečius reklama beveik visiškai prarado šį savo vaidmenį ir dabar atlieka visai kitokią užduotį. Retai susimąstome, kad reklamos poveikis visuomenei gali būti ne tik naudingas, bet ir labai žalingas.

Reklamos užuomazgų galima rasti prieš kelis tūkstančius metų: indėnai naudojo piešinius ant uolų, egiptiečiai rašė ir piešė ant papiruso, komercinės ir politinės reklamos žinučių rasta ir Pompėjoje bei senovės Arabijoje. Reklama tapo kasdienybe išradus spausdinimo mašinas ir paplitus spaudai. Jos nauda buvo neabejotina – geriau informuoti pirkėjai galėjo pasirinkti prekes ir paslaugas, geriausiai atitinkančias jų poreikius, o geresnis pirkėjų informuotumas vertė aršiau konkuruoti ir siūlyti aukštesnės kokybės prekes.
Šiuolaikiniai reklamos apibrėžimai jau nebeužsimena apie tai, kad jos tikslas yra „informuoti“ potencialius pirkėjus. Dabar tai – komunikacijos būdas, naudojamas padrąsinti, įtikinti ar net manipuliuoti auditorija, siekiant paskatinti pradėti arba tęsti kažkokį veiksmą. Dažniausia reklamos paskirtis yra komercinė – siekiama paskatinti prekės ar paslaugos pirkimą, tačiau nereta ir svarbi yra politinė bei ideologinė reklama.
Dažniausiai nekyla abejonių, kad komercinė reklama visuomenei gali turėti ir žalingą poveikį, dėl to, pavyzdžiui, daugelis šalių riboja arba visiškai draudžia alkoholio bei tabako reklamą. Tokiu atveju atsiranda reikalavimai matomai ir aiškiai informuoti (reklamuoti) tokių prekių neigiamus šalutinius poveikius. Tačiau galima diskutuoti, kiek naudos visuomenei duoda, tarkim, visas ligas išgydančio švęsto vandens reklama, labai paplitusi pietinėse JAV valstijose. Ir ar tikrai nėra klaidinanti bei žalinga greitųjų kreditų, kurių metinės palūkanos siekia 200 procentų, reklama, žadanti finansinę laisvę ir gerovę?
Negana to, vertindami net nežalingų produktų ir paslaugų reklamą, ar galime būti tikri, kad jos perteklius neturi nepageidaujamo šalutinio poveikio visuomenei? Tyrimai rodo, kad per metus daugiau nei milijardas tonų, arba tarp 30 ir 50 proc., viso pasaulyje pagaminamo maisto yra ne suvalgoma, o atsiduria šiukšlynuose. Keturių asmenų šeima JAV per metus išmeta maisto, kurio vertė siekia 2275 dolerius.
Dalis šios problemos priežasčių yra, pavyzdžiui, prekybininkų standartai, lemiantys, kad neestetiškai atrodantys vaisiai ir daržovės net neatsiduria ant prekystalių. Tačiau neabejotina švaistymo priežastis – ir labai kūrybinga bei įtaigi reklamos industrija, kurstanti hedonistinį žmogaus pradą ir turtingiausiose pasaulio šalyse sukūrusi perteklinio vartojimo kultūrą.
Žinoma, turbūt negalime kaltinti reklamos industrijos, kuri tiesiog labai sėkmingai daro savo darbą – įtikina pirkėjus išleisti pinigus, kurių jie (dažniausiai) turi. Dėl didesnio vartojimo yra kuriamos darbo vietos, nes reikia gaminti daugiau prekių ir teikti daugiau paslaugų, sparčiau judama visiško užimtumo ir mažesnio nedarbo link. Turbūt teisingiau būtų diskutuoti, ne kodėl žmonės yra skatinami vartoti daugiau, nei jiems reikia, bet kodėl neatsiranda pakankamai efektyvių mechanizmų, leidžiančių perteklinį vartojimą nukreipti ten, kur jo trūksta.
Maža to, reklama turi ir vieną labai svarbų šalutinį poveikį. Reklamos užsakovai sumoka už tai, kad gyventojai galėtų matyti nemokamas televizijos programas. Jei nebūtų reklamos spaudoje, laikraščiai ir žurnalai, suteikiantys ne tik kasdieninę informaciją, bet ir atliekantys švietimo funkciją, būtų daug brangesni ir ne visiems gyventojams prieinami. Jei nebūtų reklamos, nebūtų ir nemokamo turinio naujienų portaluose ar nemokamos muzikos internete.
Reklama yra tam tikra tarptautinė valiuta – jau dabar galima klausytis naujausios muzikos ir žiūrėti filmus internete, jei sutinkate fone ar per pertraukas girdėti ir matyti reklamą. Ateityje ši valiuta bus dar svarbesnė ir lengviau konvertuojama į „popierines valiutas“. Vartotojai žiūrėdami televiziją, klausydamiesi muzikos arba skaitydami naujienas galės pasirinkti parinktį negauti jokios reklamos, už tai susimokėdami konkrečią kainą.
Svarbu įvertinti ir tai, kokią žalą visuomenei gali padaryti ne tik komercinė, bet ir politinė ar ideologinė reklama. Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose gausu ir paslėptos ideologinės propagandos, ekspertų lūpomis reklamuojančios, pavyzdžiui, žilvičių auginimo ir subsidijavimo pranašumus bei skalūnų dujų žvalgybos pavojus. Ar tokia reklama leidžia valstybei iškelti ir pasiekti ilgalaikius strateginius tikslus, geriausiai atitinkančius visų šalies gyventojų poreikius?
Pernai Lietuva uždraudė įmonėms finansiškai remti politines partijas, kurios gautas lėšas galėtų nukreipti rinkėjų įtikinėjimui, o vėliau rėmėjams atsidėkoti, priimdamos jiems palankius įstatymus. Tačiau turbūt nereikėtų tikėtis, kad šis pokytis sugriovė politinės korupcijos pamatus ir užtikrino skaidrų bei efektyvų demokratinį procesą, juolab kad šešėlinė ekonomika, sudarantį beveik trečdalį visos šalies ekonomikos, išlieka potencialus nelegalios paramos šaltinis. Galbūt Lietuva turėtų žengti dar vieną žingsnį ir smarkiai apriboti politinės reklamos turinį? Keista, kad politinei reklamai Lietuvoje ne tik negalioja griežtesni standartai, bet net nėra taikomos reklamos įstatymo nuostatos, apsaugančios vartotojus nuo galimo klaidinančio ir žalingo jos poveikio.
Pasaulyje beveik nėra demokratinių valstybių, draudžiančių politinę reklamą, – dažniausiai ribojamas tik neigiamas turinys, kai draudžiama skleisti neigiamą informaciją apie oponentus. Tačiau politinės reklamos ribojimų mažai yra ne todėl, kad toks reguliavimas nebūtų naudingas visuomenei, o todėl, kad jis būtų nepalankus patiems politikams. Patogu, kai žmogaus sprendimą balsuoti už vieną ar kitą kandidatą gali lemti politiko makiažas, šypsena, kaklaraištis ar ne jo paties sugalvotas, bet įkvepiantis šūkis. Politinės kampanijos būtų daug sudėtingesnės, jei rinkėjų sprendimus lemtų tik kandidato intelektas ir kompetencija bei ideologinės nuostatos ir vertybės, kurias, deja, reklama ne atskleidžia, o užmaskuoja.
Kad ir kaip norėtųsi drausti ar reguliuoti reklamas, akivaizdžiai kenkiančias ilgalaikei visuomenės gerovei, tenka pripažinti, kad reguliavimais ir draudimais dažniausiai sukuriama daugiau problemų, nei jų išsprendžiama. Daug saugesnis ir efektyvesnis kelias yra visuomenės švietimas, skatinant analitinį bei kritinį mastymą ir pasvertą skepticizmą, verčiantį sprendimus grįsti moksliniais faktais ir žiniomis, o ne neracionaliais lūkesčiais. Deja, šis kelias yra labai ilgas, o jo galo daug kas niekada taip ir nepasiekia.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose gausu paslėptos ideologinės propagandos, ekspertų lūpomis reklamuojančios, pavyzdžiui, žilvičių auginimo ir subsidijavimo pranašumus ar skalūnų dujų žvalgybos pavojus.

Reklama tampa vis labiau “išmani”. Pasitelkusi mokslinius tyrimus, kruopščią duomenų analizę ir naujas technologijas, ji išgyvena naują aukso amžių.

Reklama tampa vis sudėtingesniu ir rafinuotesniu kūriniu, susidedančiu iš vis daugiau etapų. Laikai, kai verslininkai pasikabindavo iškabą prie durų ir tikėdavosi sulaukti klientų, liko gūdžioje praeityje. Dabar prekės ar paslaugos rinkodarą galima tapatinti ne tik su tam tikra kūrybos forma, bet ir su tiksliuoju mokslu. Tobulėjant technologijoms, daugeliui kasdienių procesų persikeliant į skaitmeninę erdvę, reklamos pramonės ir mokslo, technologijų sąryšis vis stiprėja, pateikdamas dar nematytų, naujų rezultatų.

Žmonės gali meluoti, nutylėti, nemokėti tiksliai įvardyti emocijų ar tiesiog pamiršti, tad jų vertinimų patikimumas dažnai abejotinas. Nors stengiamasi apeiti „pašalinį triukšmą“, tai nelengva. Tokį uždavinį sau kelia gana nauja sritis – neurorinkodara (versle dažniau vadinama „neuromarketingu“).
Kadangi tik 2 proc. smegenų išnaudojama sąmoningiems procesams, galimybė pasiekti likusius 98 pasąmonės procentus matoma kaip šventojo Gralio paieška.
Pasitelkiant neurorinkodarą galima testuoti vaizdo klipus, spaudos, radijo reklamą, išsiaiškinti, kaip žmones veikia pakuotės ar etiketės, o neurologinių tyrimų naudojimas prekės plėtojimo ir pateikimo etapuose gali ne tik atkreipti į save dėmesį tarp analogiškų produktų, bet ir sukurti pasitikėjimą tam tikru prekės ženklu bei ilgiau išlikti potencialių klientų atmintyje. Tuo nevengia naudotis tokios bendrovės, kaip „Google“, „Yahoo“, „Microsoft“, „Hyundai“, televizijos tinklas CBS ar „Disney“, taip pat ir politikai per savo rinkimų kampanijas.
„New York Times“ žurnalisto Charleso Duhiggo knygoje „Įpročio galia“ pateikiama istorija, kaip bendrovė „Polyphonic HMI“, dirbtinio intelekto ekspertų ir statistikų grupė, pagal neurologijos principus sukūrė programą „Hit Song Science“, analizavusią matematines melodijų charakteristikas, lygindama jų tempą, melodiją, garso aukštį, akordų seką ir kita. Tai jai suteikė patogų būdą prognozuoti būsimą išleidžiamų dainų sėkmę. Dažniausiai rezultatai būdavo stebėtinai tikslūs. C.Duhiggo teigimu, „pirmenybės teikimas tam, kas skamba pažįstamai, yra mūsų neurologijos vaisius“. Pasak jo, žmogaus smegenys sudaryti taip, kad pasąmoningai nenorime kaskart priimti sprendimo, ar kūrinys mums patinka, tad mieliau klausysimės ko nors panašaus, kas jau patiko anksčiau.
Atkreiptinas dėmesys, kad Baltjos šalyse neurorinkodara imta aktyviau taikyti tik praėjusių metų rudenį, nors Europoje tokio pobūdžio tyrimai atliekami nuo 2006 m., o JAV šios srities tyrimai prasidėjo dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje.
Pasak Eleonoros Šeimienės, pirmosios tokias paslaugas Lietuvoje teikiančios rinkos tyrimų bendrovės TNS LT neurorinkodaros tyrimų departamento vyr. projektų vadovės, kaimyninėje Lenkijoje neurorinkodara pasitelkiama vis dažniau, Estijoje ji taip pat sulaukė nemenko pasisekimo, o štai Lietuvoje į šią sritį verslas žengia dar nedrąsiai. E.Šeimienės manymu, nors šie tyrimai gana brangūs, bet įvertinus, kad kartais reklamai sukurti ir transliuoti išleidžiamos didžiulės sumos, investicija į neurorinkodaros tyrimą nesudarytų žymios dalies, o tobulesnė kampanija galėtų duoti didesnės naudos.
Tyrimai rodo, kad didžiausias postūmis pasirinkti kurį nors iš mažai kuo besiskiriančių konkuruojančių prekės ženklų yra emocijos. „Kai kuri nors smegenų dalis tampa aktyvi, nervinės reakcijos greitėja, – dėsto neurologijos mokslų profesorius Richardas Silbersteinas. – Galime pateikti psichologinių procesų profilį, sekti, kaip jie keitėsi kiekvieną sekundę, ir taip pažvelgti į žmonių protą bei emocijas.“
Lietuvoje atliekant tyrimus dažniausiai pasitelkiamas elektroencefalografas, skirtas matuoti smegenų bangoms, taip pat tiriama odos galvaninė reakcija (elektrinis aktyvumas), stebimos akių reakcijos.
Pasak E.Šeimienės, nurorinkodaros tyrimus galima palyginti su medicinoje naudojamu rentgenu: jis parodo silpnas ir stiprias organizmo vietas, bet kuo konkrečiai ligonis serga, vien iš rentgeno nuotraukos nustatyti sunku: „Parodoma, kuri reklamos vieta ar vaizdas respondentams sukelia reakcijas, tačiau suprasti, kas konkrečiai tai padaro, ar išsiaiškinti, kokios asociacijos gimsta vartotojų galvose, galima tik įprastais tyrimais: fokus grupių, giluminių interviu ar apklausų metu.“
Kaip ir daugelis naujovių, neurorinkodara sulaukė ir daug kritikos bei skeptiškumo, nerimaujama, kokiu lygiu galima „manipuliuoti nieko nenutuokiančia auditorija“. Nors tai galima laikyti perdėtu nerimu, tačiau, atsižvelgiant į būsimą technologijų kaitą, svarbu nustatyti bendras žaidimo taisykles.
Į nuogąstavimus, ar galima taip giliai lįsti į pasąmonę, E.Šeimienė atsako, kad pats metodas negali būti nei etiškas, nei neetiškas, tiesiog svarbu, kokiems tikslams ir kaip bus naudojami juo gauti rezultatai. „Pavyzdžiui, jei reklama skirta mažinti smurtui šeimoje ir ją tirdami neurorinkodaros metodais padedame tą tikslą pasiekti, tai ar tokiu atveju metodas yra etiškas, o jau kitais atvejais ne?“ – stebisi ekspertė.
Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, jog įmonės, pasitelkiančios neurorinkodarą, nenori to skelbti, nes nerimauja, kad dalį žmonių tai išgąsdins. Tokį požiūrį patvirtina ir C.Duhiggo aprašyta JAV parduotuvių tinklo „Target“ patirtis. Šis tinklas dideliais kiekiais kaupia ir analizuoja informaciją apie savo klientus, kad vėliau jiems pateiktų asmeniškai parengtus itin patrauklius reklaminius pasiūlymus. Tinklo atstovai pastebėjo, kad jei klientas supranta, jog pasiūlymai skirti specialiai jam, kyla nepasitenkinimas, kad apie jį tiek daug žinoma. Tačiau jei klientas nesuvokia, kad yra „šnipinėjamas“, ir mano, kad tokių pačių pasiūlymų gauna ir kiti, mielai jais pasinaudoja.
Tai aiškiai parodė pavyzdys, susijęs su nėščiosiomis. Kai „Target“, pagal sukurtus algoritmus išanalizavęs pakitusius pirkėjų įpročius išsiaiškindavo (ar „įtardavo“), jog moteris laukiasi, ir nusiųsdavo specialiai jai pritaikytą katalogą, reklamuojantį vaikiškas prekes, iš būsimos mamytės dažniausiai sulaukdavo priešiškos reakcijos, tačiau jei tuos pačius pasiūlymus užmaskuodavo, pavyzdžiui, nusiųsdavo reklaminių lankstinukų, kuriuose vaikiškos prekės atsidurdavo tarp žoliapjovių, lauko baldų ir kitų neva atsitiktinių visiškai neaktualių daiktų, taktika dažnai pasiteisindavo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos reklamos biuro Arbitražo komisija nutarė, kad ironiška Estijos savitarnos siuntų terminalų tinklo „Post24″ televizijos reklama nediskriminuoja ir neįžeidžia estų tautos. Praėjusių metų pabaigoje šis biuras gavo skundą, kuriame lietuvis pareiškė, kad reklama „Ledynmetis“ žemina ir diskriminuoja estus. Išnagrinėjusi šalių pateiktus atsakymus, komisija pripažino šį skundą nepagrįstu.

Vartotojo skundas dėl reklamos, kuri galėtų įžeisti ar diskriminuoti estų tautą, buvo išnagrinėtas Arbitražo komisijos posėdyje. Jo metu komisija priėjo išvadą, kad „estai šioje reklamoje daugiau vaizduojami kaip sulėtintos reakcijos žmonės. Tokia etiketė jiems dažnai klijuojama humoristiniame kontekste, siekiant suteikti šiai tautai lėtapėdžių įvaizdį“.

Ši komisija, nagrinėdama vartotojo pateiktą skundą, rėmėsi skundėjo ir UAB „EP-24“, valdančio „Post24“ savitarnos terminalų tinklą Lietuvoje, pateikta informacija. Arbitražo komisijos posėdžio protokole pateikta išvada, kad Estijos pašto valdomos įmonės Lietuvoje reklama yra humoristinė bei neatrodo žeminanti ar menkinanti tautą. Tiesiog estai humoro forma vaizduojami sulėtintos reakcijos.

„Šis sprendimas tik įrodo, kad padarėme teisingą sprendimą ir nepabijojome autoironijos forma pabrėžti savo „estiškumo“. Pats būdamas estas, džiaugiuosi, kad lietuviams rūpi, kokia reklama apie jų kaimynus transliuojama. Lietuvoje išties yra daug anekdotų ir vyraujančių stereotipų apie estų lėtumą. Spėju, kad tokį įspūdį sudaro mūsų kalboje vartojamų žodžių ištęstumas. Todėl susidaro įspūdis, kad ilgai galvojame, kol pasakome vieną sakinį“, – komentavo sklandžia lietuvių kalba šnekantis UAB „EP-24“ direktorius Lietuvoje Joona Saluveer.

Savitarnos siuntų terminalų tinklas „Post24“ priklauso Estijos logistikos ir pašto paslaugų bendrovei „Eesti Post”. 2011 metais lauke įrengti savitarnos siuntų terminalai buvo įvertinti pasauliniu pašto apdovanojimu „World Mail Awards“ už inovacijas. Praėjusių metų birželio mėnesį į Lietuvos rinką įžengęs tinklas atidarė 31 terminalą 12- oje didžiausių Lietuvos miestų. Šiais metais šalyje iš viso veiks 35 paštomatai.

Reklamos klipą, kuriame pokštaujama, kad estai yra per lėti nueiti į paštą, todėl naudojasi „Post24“ siuntų terminalais, galite peržiūrėti čia.

Didžiausios šių rinkimų laimėtojos – viešųjų ryšių, PR ir reklamos agentūros

Tokios rinkimų įtampos, kokia sekmadienio naktį tvyrojo dviejų sisteminių partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų – rinkimų štabuose, jau seniai nebūta. Tiek Andriui Kubiliui, tiek Algirdui Butkevičiui ši rinkimų kampanija buvo savęs įtvirtinimo kampanija. Dar rinkimų išvakarėse skaičiuota, jog tas, katras iš jų, veikiausiai su Darbo partija ir Liberalų sąjūdžiu, formuos naująją daugumą, ne tik ketveriems metams atsisės į premjero kėdę, bet pagaliau taps ir vienvaldžiu partijos lyderiu: pirmasis atsikratys patriarcho Vytauto Landsbergio šešėlio, antrasis – Algirdo Brazausko klano įtakos. Iki šiol nei A.Kubilius, nei A.Butkevičius savo partijose neturėjo tvirtos atramos. Užtat per šią rinkimų kampaniją abu stengėsi pasirodyti kiek įmanoma geriau: vienas susikoncentravo į neva naują modernų savo partijos rinkėją, esą gyvenantį virtualioje tikrovėje, antrasis – į nereiklų sovietinio mentaliteto darbininką.
Pasibaigus pirmajam rinkimų turui tiek vienos, tiek kitos politinės stovyklos lyderiai, kaip ir į sistemines partijas pretenduojančių Darbo partijos, Liberalų sąjūdžio bei naujųjų politinių darinių atstovai, bando save ir visuomenę įtikinti, esą visi jie – rinkimų laimėtojai. Tačiau realybė tokia, kad tikro laimėtojo nėra. Nors, kita vertus, yra. Paradoksalu, bet prie šių rinkimų laimėtojų galima priskirti viešųjų ryšių, PR ir reklamos agentūras, kurios iš partijų išviliojo solidžias sumas pinigų, o pačias partijas apmulkino.
Iki rinkimų dauguma partijų buvo persiėmusios “piarininkų” sugromuliuota idėja, esą naujosios technologijos pakeitė balsuotoją: esą dabar visi kiaurą parą sėdi internetine arba socialiniuose tinkluose, o tradicinė reklama reikalinga nebent sau patiems nuraminti. Bet pirmadienio rytas parodė, kad dabar save raminti tenka tiems, kurie susikoncentravo tik į internetą ir socialinius tinklus. Labiausiai viešųjų ryšių magų burbulais buvo įtikėję konservatoriai.

TS rinkimų štabo vadovą vargina laikraščių skaitymas
“Ar Tėvynės sąjunga (TS) dalyvauja Seimo rinkimuose?”, “Kodėl nėra TS reklamos nei nacionalinėje, nei vietos spaudoje?”, “Kodėl kiekvienas miestas ir rajonas nukabinėtas visų partijų rinkimų plakatais ir stendais, o didžiausią valstybės dotaciją rinkimams gavusios TS nėra?”, “Kodėl partija prileido nevykusių žurnalų su narciziška Manto Adomėno savireklama ir paliko vienmandatininkus pačius ieškoti pinigų, kaip pristatyti savo idėjas rinkėjams?”, “Kieno rinkimų kampaniją vykdo TS: M.Adomėno ar partijos?”, “Kodėl nei mūsų partijos lyderių, nei TS atributikos nebuvo tradicinėje politinių kalinių, tremtinių ir rezistentų kasmetėje šventėje Ariogaloje, į kurią susirenka mūsų rėmėjai?”, “Ar TS vadovai supranta, kad partija praloš kovą su kitomis partijomis vienmandatėse rinkimų apygardose?” – tokia nepasitenkinimo ir pagiežos retorika jau keletą pastarųjų savaičių sklinda iš skirtingų Tėvynės sąjungos skyrių visoje Lietuvoje.
“Negali būti”, – taip į visus šiuos klausimus atsako TS-LKD pirmininkas, premjeras Andrius Kubilius.
“Aš laikraščių nebeskaitau”, – arogantiškai mestelėjo TS-LKD rinkimų štabo vadovas Raimundas Alekna, paklaustas apie partijos kolegų nepasitenkinimą keliančią naują partijos reklamos strategiją.
“Iš tiesų R.Aleknai rinkimų kampanija visiškai nerūpi: pastaraisiais mėnesiais jis labai užsiėmęs savo verslo plėtra – atidarinėja naujus privačios psichiatrijos klinikos skyrius. Visus partijos rinkimų kampanijos pinigus tvarko ir strategijas su viešųjų ryšių konsultantais kuria M.Adomėnas”, – dėsto vienas rinkimų kampanija nusivylęs konservatorius.
Kaip tvirtina konservatorių oponentas, politinės partijos ir judėjimo “Taip” rinkimų štabo vadovas Žilvinas Šilgalis, TS-LKD gavo pačią didžiausią rinkiminę injekciją iš biudžeto – apie 5 mln. Lt, taigi jos rinkimų kampanija galėjo būti pati efektyviausia. Bet atsitiko priešingai. “TS rinkimų kampanijos strategas M.Adomėnas – išsilavinęs žmogus, bet jo pasaulio suvokimas neatitinka masių suvokimo, tad TS prisistatymas rinkėjams šiai partijai nedavė naudos. Juk ši partija savo skyriuose turi daug patyrusių žmonių, kandidatuojančių vienmandatėse rinkimų apygardose, bet jais nesiremiama. Manau, jei konservatorių partija būtų daugiau padėjusi vienmandatininkams, būtų laimėjusi daugiau mandatų”, – svarstė Ž.Šilgalis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniaus „Mambo“ picerijose pavalgę lankytojai šiuo metu daug ilgiau nei įprastai studijuoja jiems pateiktas sąskaitas, tiksliau – negali atplėšti akių nuo sąskaitų knygelėse įmontuotų skystųjų kristalų (LCD) ekranų, kuriuose visai netikėtai išnyra nufilmuoti žmogeliai, pasakojantys apie internetą.

„Nauja reklamos rūšis gimė bevartant muzikinius atvirukus, kuriuos atsivertęs gali išgirsti įvairiausių melodijų. Idėją patobulinome panaudodami modernias vaizdo ir garso technologijas, o svarbiausia – sugalvojome, kaip praktiškai visa tai pritaikyti“, – pasakoja reklamos paslaugų bendrovės „8848“ direktorius Andrius Kėkštas.

Anot jo, baigiamajame kūrybinio proceso etape ypač svarbūs buvo pirmojo reklamos užsakovo poreikiai ir pageidavimai – patikėjęs kūrybine idėja, ją išbandyti sutiko mobiliojo 4G interneto „Mezon“ paslaugas teikiantis Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras).

„Sakyčiau, toks tokį sutiko – Andrius savo reklamai ieškojo modernių technologijų produkto ar paslaugos ir pirmiausiai kreipėsi į Telecentrą ir, žinoma, pataikė – mes nedvejoję sutikome dalyvauti dar nematytos reklamos projekte“, – sako Telecentro reklamos skyriaus viršininkas Skirmantas Ketvirtis.

Jo teigimu, tikslingai panaudotos inovatyvios priemonės reklamoje pasiteisina – netikėtumo efektas veikia stipriau nei tradicinė reklama, ir auditoriją tokiu būdu galima pasiekti ne tik greičiau, bet ir pigiau.

Pirmasis Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje įdiegęs 4G mobilųjį ryšį WiMAX, Telecentras garsėja neįprastais šios technologijos interneto „Mezon“ reklamos sprendimais.

Tarptautiniame įmonių grupės „JCDecaux“ konkurse 2010 metais lauko reklamos operatoriaus UAB „JCDecaux Lietuva“ ir Telecentro bendras projektas buvo pripažintas geriausiu iš 25 kitų šalių pristatytų netradicinių reklamos projektų. Užsieniečius sužavėjo idėja visuomeninio transporto stotelėse įmontuoti monitorius ir vaizdą bei garsą perduoti mobiliuoju internetu – vilniečiai ir kauniečiai realiu laiku galėjo vienas kitam nusišypsoti, pamojuoti ranka, pasišnekėti ir palinkėti geros dienos.

Naująją vaizdo reklamą sąskaitų knygelėse kol kas galima pamatyti tik Vilniuje veikiančiose „Mambo“ picerijose, ji netrukus pasirodys ir restorane „Bravaria“, veikiančiame Vilniaus prekybos centre „Akropolis“. Tikėdami šio projekto sėkme, UAB „8848“ ir Telecentro rinkodaros specialistai planuoja jį pristatyti ne tik sostinės, bet ir kitų miestų gyventojams.

Padidinti mokesčiai, netoliaregiški įstatymai ir nemokama internetinė žiniasklaida privedė prie ketvirtosios valdžios kokybės nuopuolio. Kaip iš jo pakilti?

Turbūt aštriausiai žiniasklaidos kokybės klausimą iškėlė 2011-ųjų pabaigoje įvykęs banko „Snoras“ žlugimas ir jį apgaubęs „Lietuvos ryto“ grupės visuomenės informavimo priemonių propagandos debesis. Žvelgiant ciniškai, isteriška šio dienraščio reakcija visai suprantama – juk „Snoro“ antrinei įmonei „Snoras Media“ priklausė didžiausias akcijų paketas, sudarantis daugiau nei 35 proc., tad normalu, kad „Lietuvos ryto“ grupė puolė ginti ją maitinančios rankos. Šie įvykiai labai aiškiai parodė, iki kokio dugno nusiritusi dalis Lietuvos žiniasklaidos, kuri laikosi kertinių žurnalistikos principų tol, kol tai nesikerta su jos savininkų ar leidėjų interesais ir nepakvimpa dideliais pinigais. Tuomet eilinius žurnalistus bandoma paversti leidėjų marionetėmis.

O šviesioji „Snoro“ ir „Lietuvos ryto“ istorijos pusė – kad visuomenė, politikai ir patys žurnalistai tarsi atsikvošėjo ir pamatė, jog nemaža dalis stambiojo verslo yra daugelio visuomenės informavimo priemonių savininkai, kuriems žiniasklaida reikalinga tik kaip platforma asmeninei nuomonei apginti ar kaip gelbėjimosi ratas, ištikus negandoms. Tačiau šios dvi galimybės iš esmės kertasi su žurnalistikos misija bei visuomenės interesais. Kas kita skandinavams priklausanti žiniasklaida, kur akcininkai stengiasi kuo mažiau kištis  į mass-media turinio formavimą. Tai būdinga daugiausiai Skandinavijos spaudos savininkams , valdantiems nemažą dalį mūsų periodinių leidinių. Bbei vienam kitam spaudos  “organui”, kurių akcininkai lietuviai: dalis jų visiškai nesikiška į turinio formavimą, o tik metų pabaigoje paprašo dividentų nuo mizerno pelno, žinoma, jei jo lieka.

2011 m. buvo ir daugiau nemažo atgarsio sulaukusių įvykių, privertusių atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos kokybės nuosmukį, iki kurio privedė sunkmečio problemos, visuomenės informavimo priemonių startegijos politikos nebuvimas, itin aktyvūs, o kartais ir perdėm agresyvūs komunikacijų agentūrųveiksmai  bei septynmyliais žingsniais link mūsų artėjančios interneto technologijos, iš esmes (dažniausiai į blogąją pusę) keičiančios žiniaskaidos sampratą. Mat interneto portalai giliai įnikę į kriminalų ir šuo verslo pasaulio liūną, o tai turi  mažai bendro su tikrąja žurnalistika.

Kita vertus, viena iš priežasčių, kodėl “Snorą” ištiko liūdnas likimas, buvo ta, kad bankas buvo palyginti uždaras, nežinia, ką veikė jo Komunikacijos departamentas su išpūstų etatų skaičiumi. Žodžiu “Snoro” komunikatoriai dirbo blogiau bei blogai. Jei būtų buvę daugiau skaidrumo, gal būt itin liūdnų pasekmių ir nebūtų nutikę, ar bent joms laiku būtų užkirstas kelias.

Kaip atsikratyti Rusijos pinigų?

Šiemet ir artimiausiu metu ketvirtoji valdžia gali pasinaudoti tik dviem galimybėmis: paskęsti verslo magnatų ar gerų dėdžių iš Rytų dosniai dalijamuose piniguose, taip sunaikindama pačią žurnalistiką, arba bandyti peržvelgti taisykles, pagal kurias iki šiol gyvavo žiniasklaida, ir atgimti. Tai bus nelengvas kelias, kadangi rimtoji žiniaskaida kaip verslas šiuolaikinėmis sąlygomis negali būti pelningas. Priežastis elementari – panaikinus PVM lengvatą, honorarus apmokestinus daugiau nei 50 proc. mokesčiais,  kieviena redakcija buvo prilyginta mėsos pardavėjui turgavietėse ar Kėdainių agurkų fabrikui.

Sunkiomis sąlygomis redakcijos kuriamus originalus tekstus neretai papildo PR agentūrų siūloma informacija, Pikčiausia yra tai, kad kelios dienos po pranešimo atsiuntimo, viešųjų ryšių agentūrų vadų paragintos asistentės skambinėja žurnalistams su primygtinimais klausimais, ar jie jau paskelbė jų siūlytą PR informaciją, nors tai ir buvo grynai reklaminis straipsnis. Mat PR agentūrai užsakovui reikia pateikti ataskaitą apie išspausdinų rašinių kiekį.  Manau, kad tai – įžūlumo viršūnė, peržengianti visas etikos ribas, kadangi žurnalistui iš principo net ir redaktoriai negali nurodinėti, kokius pašnekovus rinktis ir kokias išvadas iš rašinio padaryti. Kiekviena save gerbianti redakcija iš principo negali “copy-paste” perspasdinti agentūrų siūlomų informacijų (tai prilyginama šiurkščiam etikos pažeidimui), kadangi agentūros visada 100 proc. reklamuoja tą įmonę, iš kurios gauna atlygį. Kita vertus, impsyuvesni redakcijų žurnalistai su PR pranešimais elgiasi paprastai – nuspausdami “delete” mygtuką. Labai dažnai ta PR informacija būna parašyta “į vienus vartus”, net negalvojant, kad toje pačioje srityje veikia ir kitos kompanijos, kurių pasiekimai dažnai būna net geresni.

Normaliose redakcijose, žurnalistai, vien perrašinėjantys PR pranešimus yra baudžami, kad nesiteikė paklausti ir kitos nuomonės šia tema, nesurinko kitokių skaičių, neišsiaiškino bendrų vienai ar kitai sričiai būdingų tendencijų. Kas kita operatyvumo besivaikantys naujieniniai interneto portalai: rašinių kokybė čia dažniausiai trečio brolio vietoje, svarbu operatyvumas, mažai dėmesio kreipianti į kokybę. Kiek gilesni būna šių portalų komentarai, rašomi garsių žmonių. Nėra nė ko abejoti, kad autoriai jiems skiria ne po vieną valandą. Portalų žurnalistai mažai kada linkę tikrinti faktus, iš esmės pasikliauja prelegentų pateiktais faktais. Štai kodėl komunikacijos agentūroms internetiniai portalai yra tikras “rojus”, jų parengti PR pranešimai publikuojami nepakeitus nė žodžio. Neva, PR agentūros taip padeda formuoti turinį.

Savotikšos šiuolaikinės žiniaskaidos degradavimo priešačių keletas: visų pirma internetas, kuris publikavimui priima bet kokį šlamštą, todėl pagrįstai jau pramintas informacijos šiukšlynu. Dažniausiai ir su vogtu turiniu, nes vieni portalai be jokių skrupulų perrašinėja vieni kitus (BNS ir ELTOS žinių tai neliečia). Tai diskrimuojama tiriamoji žurnalistika, kuriai nelieka nei pakankamo finansavimo, nei laiko rimtai publikacijai parengti.  Mat parengti rimtą analitinį straipsnį dažnai užtrunka dvi – tris dienas, o ir jo kaina labai didelė.  Dažnai net dešimteriopa,  nei tarkime, fotografinė ataskaita (tas pasakė “tą”, o kitas “tą”)  iš kurios nors spaudos konferencijos, be jokių išvadų, be jokios analizės, o ir faktai dažnai būna pritempti. Tokį “opusą” praktikos turintis žurnalistas surašo per 20-30 min. Iš čia ir reklamos dempingas, ir abejotino turinio reklamos skelbimai be užsakymų numerių, nepaisant jokių etikos normų.

Yra ir keletas išimčių. Pavyzdžiui,”bernardinai.lt niekada nepriims apsinuoginusių merginų, apatinio trikotažo ar akloholio reklamos. Įsivazduolite, kuris redakorius žurnalistui per dieną privalančiam pateiti po 4-5 rašinius, leistų jam rinktis tyrimo medžiagą, jei tai užtruktų 2-3 savaites. Žinant, kad internetas tarsi informacijos liūnas, sugebantis praryti siaubingus miliniškus informacijos srautus, naujienų portalams tektų samdyti ne mažesnę nei kelių šimtų profesionalių žurnalistų ( o ne ką tik apsiplunksnavusių jaunuolių) armiją. Prisimenat juokingus reklamos įkainius internete, tai visiškai nerealu. pavyzdžiui, vokiečių “Der Spiegel” interneto vaqriante dirba du trečdaliai solidžių mokslo daktratų, iki nago juodymo išmanačių savo sritį ir tik trečdalis profesionalių žurnalistų su solidžiu stažu.

Kita prežatis – kuri žiniasklaidos priemonių, turinti ribotą skaičių žurnalistų ir jų honorarus prilyginus visų fabriko darbininkų algai mokestine prasme, gali išlaikyti tiek etatų, kad galima būtų oriai elgtis, rašiniui pasitelkti keletą rimtų vienos ar kitos srities ekspertų. Ne paslaptis, kad po naktinės vyriausybės reformos redakcijos darbuotojų skaičius sumažėjo daugiau kaip 30 proc., o atlyginimai “susitraukė” apie 40 proc. .

Grįžtant prie alternatyvių tradicinės spaudos būdų. Neseniai apie žinaskiados ateitį teko diskutuoti su “Verslo žinių” vyriasusiuoju redaktoriumi Romandu Barysu. Į mano provokuojantį klausimą “Kada spausdintinei spaudai ateis paskutinioji?”, mano kurso draugas R. Barysas buvo ramus: “Mes kuriame turinį, ir visai nesvarbu kaip jis bus pateiktas: internete, planšetiniame kompiuteruje, mobiliame telefone, o gal bus įsteigta speciali TV programa, ištisą parą skaitanti spaudos apžvalgas. Apie tai manęs nuolat klausinėja žurnalistikos studentai, jau dabar bijantys, kad jiems nebus kur dirbti. Jiems atsakau, kad visai nesvarbi žinių pateikimo forma, svarbu kurti kokybišką turinį”.

Gi žurnalistų, tiek ir viešųjų ryšių specialistų užduotis – kurti objektyvų, patikrintą ir įvairiapusišką turinį. Anot “Verslo žinių” redaktoriaus, ne ką mažiau svarbus yra publikacijos autorius – nesvarbu, ar jis redakcijos darbuotojas, ar viešųjų ryšių specialistas. Svarbu, kad skaitytojas juo tikėtų. Tai įtakoja ne vien tvirtos nuomonės laikymasis, bet ir atsispyrimas įvairioms dovanoms, dėl gardaus kąsnelio ar smulkios dovenėlės dalyvavimas korporatvyviniuose vakarėliuose, kuriuose žurnalistai pelnytai vadinami vienais didžiausių valgytojų. Tik nesusikompromitavusiu žurnalistu visomenė tikės, jų rašinius  laikys ne “antimis” o rimtais straipsniais, pagrįstais tikrais faktais.

Kam verslo magnatams reikia savos žiniasklaidos

Tradicinę žurnalistiką dar prislėgė reklamos užsakovų taupymas ir nemokamos internetinės žiniasklaidos alternatyva, tad teko labai stipriai optimizuoti savo sąnaudas ir susitraukti. Tai dar labiau išryškino ir nelygias sąlygas, kokiomis turi dirbti visuomenės informavimo priemonės: vienos privalo užsidirbti iš leidinių pardavimo ir reklamos, o kitoms lėšų skiria dosnūs savininkai, kuriems žūtbūt reikalingi svertai palankiai viešajai nuomonei apie save ar savo verslą formuoti. Šiandien Lietuvoje įstatymai teoriškai nedraudžia vienam stambiam magnatui turėti daugiau nei 40 proc. visos šalies žiniasklaidos.

Nėra jokių tarpšakinių apribojimų, todėl šiuo metu turime net kelis pavyzdžius, kai vienose rankose atsiduria ištisi žiniasklaidos „paketai“, aprėpiantys visas šiuolaikines informavimo priemones – laikraščius ir žurnalus, interneto portalus, televiziją bei radijo stotis. „Lietuvos ryto“ laikraščio, portalo ir televizijos pavyzdys – ne vienintelis. Ūkio bankas per savo antrinę įmonę valdo „Diena Media“ – tris dienraščius ir portalą. „Achemos“ grupė valdo dienraštį „Lietuvos žinios“, vieną nacionalinių televizijos kanalų „Baltijos TV“, radijo stotis „Radiocentras“, „Zip FM“, „Russkoje Radio Baltija“ ir dar keletą smulkesnių, spaustuvę. Nuo „Achemos“ grupės ne ką atsilieka ir koncernas „MG Baltic“, valdantis LNK, portalą alfa.lt, 51 proc. „UPG Baltic“, leidžiančios apie 30 žurnalų.

Žinoma, niekas nesako, kad minėtos žiniasklaidos priemonės nėra objektyvios, tačiau kas gali garantuoti, jog verslą ištikus negandoms skleidžiama informacija nevirs tam tikra propaganda?

Kokia viešųjų ryšių agentūrų informacija

Tam didžąja propogandos dalimi dažniausiai tarnauja tų pačių spaudos “magnatų” ( tiksliau tik žinaskaidos “mailaius”, kadangi tai remia ne vien mikroskopinė mūsų rinka, bet ir siauri provincialūs tikslai) įnoris turėti nuosavą Komunikacijos agentūrą, kuri vos ne kasdien “keptų” po pranešimą apie abejotinos reikšmės įvykius (Pvz. Balbieriškio spirito  varykla pasistatė naują spiralę spiritui aušinti ar Kelmės pieninė įsigijo naują šaldytuvą. Tokios žinios gal būt įdomios tik provincijos gyventojams.  Juk magnatams PR paslaugos kainuoja tik grašius. Suprantama , kad vietos po saule išliks tik toms Viešujų ryšių agentūros, kurios priklauso tarptautiniams tinkams ir atstovauja pasaulinio garso milžinams, tokiems kaip “Proctel&Gamble”, “Coca Cola”, užsienio kapitalo bankams, pasaulinio garsų automobilų ir elektronikos gamintojams, stambiems energetikams ir pan.

Kita vertus, su viešųjų ryšių kompanijomia verta palyginti reklamos agentūras, kurie skelbią vykdą skaidrią veiklą. Gal to priežastis ta, kad reklamos agentūros veikė dar tada, kai apie viešuosius ryšius niekas neišmanė. Per laiką tarp redakcijų ir reklamos komanijų nusistovėjo palyginti skaidrūs ryšiai: agentūros spaudai siūlo mokamą reklamą, už tarpininkavimą sau pasiimdamos proto ribas atitinkančius komisinius.  Tuo tarpu viešieji ryšiai deklaruoja, kad jie redakcijoms daro gerą darbą – “už dyką” teikia informaciją, tačiau tik tą informaciją, už kurią pačios komunikacijos agentūros ima pinigus… Taigi, su objektyvumu dažniausiai čia ir prasilenkiama. Yra ir antra medalio pusė: negali nuneigti, kad PR agentūros retsykiais pasiūlo gana įdomių temų žurnalistams, tačiau tokie faktai yra reti. Geriau parašyti vienpusišką pranešimą spaudai ir tikėtis, o gal kas nors jį išspausdins. Tada dividentai  prieš užsakovą garantuoti.

Nors ir reklamos rinkoje netrūksta kuriozų. Vienas gerai žinomas dienraštis susikūręs savotišką reklamos rinkimo schemą. Agentas sunčiams į bendrovę, kurio vadovui išrėžia: “Vienas tavo konkurentas už XX tūkst. Lt užsakė kompromituojantį staripsni prie tave. tad jei tu sumokėsi XXX tūkst. Lt, tai mes jo straipsnio nespausdinsime ir laikraščio puslapiuose parašysime teigiamą straipsni apie tavo firmą”… Tačiau tai – reta išimtis.

Mūsų magnatai (vadinti juos taip neapsiverčia liežuvis),  viešiesiems ryšiams atseikėję po kelis grašius, reikalauja kad jų pavardės vos ne kasdien figuruotų mass-media puslapiuose. Tačiaus supratę, kad tam reikia gero maišo pinigų, veržte veržiasi į nemokamas TV “šou” laidas, kurios iš esmės pilstoma iš tušio į kiaurą. Politikos ir verslo šoumetai supranta, kiek gali kainuoti jų rimta reklama rimtose spaudos priemonėse, todėl veržiasi tiek į R. Mikelkevičiūtės,  tiek į R. Grinevičiūtės pokalbių laidas, nepamirštant ir siaubą bei baimę propoguojančias K. Krivicko laidas.

Tiek Silvio Berlusconi, tiek Ruperto Murdocho pavyzdžiai rodo, kad didelė žiniasklaidos koncentracija vienose rankose ketvirtąją valdžią paverčia bene pačia svarbiausia, aukštesne už kitas valdžios pakopas. Abu minėti magnatai sėkmingai darė įtaką valstybėse, turinčiose senas demokratijos tradicijas, tad ką jau kalbėti apie Lietuvą, kurioje klestintis klientelizmas dar ilgai nebus išguitas. O tai gresia negerais dalykais. Tačiau Lietuvoje tai vargu ar atsitiks, kadangi tiek mūsų masteliai ne tie, tiek ir mūsų “oligarchėliai” nėra apsėdę furų,prigrūstų pinigų maišų. Čia net ir su keliais milijardais nieko nenuveiksi.

Spaudos įstatyme gausu landų

Po „Snoro“ ir „Lietuvos ryto“ peripetijų šalies įstatymų leidėjai susirūpino Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis, dar griežčiau draudžiančiomis bankams ir jų antrinėms įmonėms dalyvauti valdant žiniasklaidos priemones. Tikėtina, kad pagaliau pastebėjus tokio verslo kišimosi į žiniasklaidą trūkumus šiais metais bus priimta daugiau žiniasklaidos magnatų veiklą ribojančių įstatymų. Tačiau tai nei rekamos, nei viešųjų ryšių agentūroms nuosmūkiu negresia. Iki spalio viešojoje erdvėje dažniausiai figuruos politinės peripetijos vėliau viešąją erdvę užkariaus verslo struktūros, taigi tos agentūros, kurios turi diserfikuotą klientūrą, visai nenukentės.

Kai kas teigia, kad dar šių metų pabaigoje sulauksime žiniasklaidos virsmo, nes prieš rinkimus plūstels politinių pinigų pliūpsnis. Deja, tai bus tik laikinas ir gana stichiškai atliekamas remontas, kuris iš esmės nepakeis sistemos – juk nedraudžiama banko savininkui, kaip privačiam asmeniui, įsigyti žiniasklaidos priemonių. Pavyzdžiui, šalies įstatymai politikams irgi draudžia turėti žiniasklaidos priemonių, tačiau peržvelgę regioninių laikraščių savininkų duomenis ten pamatysime ne vieną savivaldybės tarybos narį ar net merą. Antai Seimo narys Andrius Šedžius net neslepia, kad valdo Šiaulių televiziją”. Kaip priešnuodį rajonų klekrams galima būtų PR agentūrų pagalba provincijai patiekti bent jau iš dalies objektyvią informacija: apie didesnius pramonės objektus jų rajonuose, danų kiaulidžių išbujojimą, apie realią grėsmė gamtai, o kas svarbausia, kiek nauji verslininikai žada sukuti naujų darbo vietų. Tik neaišku, kas už tai mokės, nes provincijos verslininkų kišenės per kiauros prašomiems PR specialistų pinigams…

Kiekvieną mėnesį internetu naudojasi beveik 2 milijonai Lietuvos gyventojų (Gemius tyrimas, 2012 01 mėn.), Lietuva yra 6-oje vietoje pasaulyje ir 1-oje vietoje Europoje pagal interneto spartą, mūsų šalyje yra užregistruota virš 140 tūkst. skirtingų adresų su .lt galūne. Tačiau pagal internetinei reklamai skiriamus biudžetus (skaičiuojant biudžeto dalį vienam gyventojui) vis dar esame vieni paskutinių Europoje.

Kodėl taip yra? Priežasčių yra daug – atėjęs sunkmetis, neaiški situacija rinkoje, įvairūs techniniai klausimai. Didieji reklamos rinkos žaidėjai keičiasi lėtai, reklamos užsakovams dar palyginus nesenai įsisavinus TV reklamos naudą, dabar tenka aiškintis naujus terminus, susijusius su internetine reklama.

CPC, CPA, CPM, Reach ir kiti terminai – jei žinote ką jie reiškia, tuomet esate vienas iš maždaug 1000 žmonių Lietuvoje. Vidutiniškai tiek žmonių dalyvauja kasmet vykstančioje interneto konferencijoje “Login”. Kita priežastis – internetinės reklamos užsakymo procesas. Paprastai užsakymą priima reklamos agentūra, reklamos planą paruošia media planuotojai, reklama užsakoma per internetinės reklamos tinklus, kurie bendrauja su tinklalapių savininku, reklamos gamybą atlieka kūrybinė agentūra. Šis procesas užima nemažai laiko, taip pat išauga reklamos užsakymo kaina.

Greičiausiai atsiperkantis, tačiau techniškai sudėtingiausias reklamos būdas – svetainės optimizavimas paieškos sistemoms (SEO). Šis technologinis sprendimas Lietuvoje stipriai populiarėja, tačiau labai svarbu teisingai išsirinkti šios srities specialistus. Taikant juodąsias optimizavimo technologijas jūsų tinklalapis vieną mėnesį gali patekti tarp populiariausiųjų sąrašų, tačiau kitą mėnesį – būti visiškai pašalintas iš paieškos sistemos rezultatų.

Jei esate smulkus ir vidutinis reklamos užsakovas, o reklamuotis norite dabar pat, galite naudotis savitarnos tinklais (Google Adsense, AdClick.lt). Per šias sistemas užsakius reklamą, ji iš karto patalpinama keliuose šimtuose tinklalapių. Jei jums svarbus tiesioginis bendravimas su savo klientais, nepamirškite reklamos Facebook tinkle. Tačiau tam tikrų techninių žinių jums vis dėl to prireiks.

Jei norite greito ir paprasto reklamos užsakymo, taip pat jums yra svarbu, kur tiksliai yra rodoma jūsų reklama, tuomet išbandykite AdBox.lt paslaugas. Naudodamas AdBox.lt įrankius, tinklalapio savininkas gali tiesiogiai parduoti reklamos plotą lankytojams – savo svetainės lankytojus akimirksniu paversti reklamos užsakovais. Užsakovas moka tik už dienas, kai reklama yra rodoma tinklalapyje. Užsakymo procesas trunka keletą minučių, o reklamą jau galima užsakyti beveik 300 lietuviškų tinklalapių, nuo supermama.lt iki nišinių tinklaraščių (radiocool.lt, racas.lt ir k.t.).

Jei jūsų internetinei reklamai skiriamo biudžeto suma per mėnesį viršija 2000 Lt, tuomet rekomenduotina kreiptis į reklamos agentūrą. Beveik visos šiuolaikinės reklamos agentūros turi “Digital” skyrius, kurie gali pasiūlyti kompleksinius sprendimus. Agentūros atliks visą darbą, taip pat pasiūlys priimtiną nuolaidą.

Elektroninės komercijos projektą be reklamos būtų galima prilyginti su parduotuvės atidarymu vidury Labanoro girios. Kad ir kokia graži jį bebūtų, jei apie ją niekas nežinos, parduotuvė klientų nesulauks. Tad jei artimiausiu metu ketinate pradėti reklamuotis internete, išsirinkite tai, kas jums labiausiai tinka.

Darius Bereika

Seimo rinkimų kampanijos pradžia dar nepaskelbta, bet jau vyksta. Kodėl taip anksti prapliupo partijų rinkimų reklama?

„Džiugo pasirinkimas – sportas, bet šeima jam dar svarbiau. Konservatoriai propaguoja šeimos vertybes, o reklamos pagrindinis herojus – sportininkas, mat Lietuvoje daug sporto aistruolių“, – interneto erdvėse akis vartančio nupiešto vyruko sąsajas su Tėvynės sąjunga aiškina šios partijos vykdomasis sekretorius Raimundas Alekna. Į klausimą, ar jam pačiam patiko ši reklamos idėja, politikas atsako diplomatiškai: „Mane įtikino, kad jaunimui ji priimtina. O savęs negaliu priskirti šiai amžiaus kategorijai.“
Nors iki rinkimų dar apie aštuonis mėnesius, pasipylė ir kelių kitų partijų reklama, ką jau kalbėti apie gausybę televizijos laidų, kurias žiūrint sunku suprasti, ar jų temos sugalvotos žurnalistų, ar jose dalyvaujančių politikų. Prezidentė rinkimų datą, o kartu ir politinės kampanijos pradžią vėliausiai gali paskelbti balandžio 14 d. ir skubėti neketina.
Tiesa, ir prieš ankstesnius rinkimus politinė reklama nelaukdavo oficialios rinkimų kampanijos pradžios. Tačiau tai kelia abejonių: gal skubama todėl, kad dabar skelbiamai reklamai netaikomi rinkimų kampanijos metu galiojantys apribojimai? Maža to, ar kartu su gerokai prieš rinkimus prasidėjusiu politinės reklamos pliūpsniu nebus avansu apmokama ir būsima rinkimų agitacinė medžiaga, taip vengiant viršyti jai nustatytus limitus?

Įvaizdis vietoj vaizdo kainuoja vis brangiau
Nors įstatymų pataisomis nuolat bandoma skaidrinti politinės reklamos finansavimą, riboti rinkėjams mažai informacijos teteikiančias jos formas, partijų reklamai skiriamos lėšos per kiekvienus rinkimus didėja ne procentais, o kartais: per ketverius Seimo rinkimus tam partijų ir kandidatų skiriamos lėšos užaugo nuo 1,2 mln. iki 26,5 mln. Lt, 1996 m. Seimo rinkimuose tai sudarė kiek daugiau nei pusę visų partijų rinkimams skirtų išlaidų, o 2008 m. – net 90,4 proc. Susidaro įspūdis, jog partijos, užuot dirbusios darbą, kurį piliečiai akivaizdžiai matytų ir pajustų jo naudą, geriau susimoka profesionaliems viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, kad šie iš jų padarytų didžiavyrius.
Niekas neabejoja: viešieji ryšiai ir reklama reikalinga, klausimas – kokia ir kiek jos. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje reklamai televizijoje, radijuje, spaudoje ir internete partijos skiria apie trečdalį rinkimams numatytų išlaidų, kur kas daugiau skirdamos informacinei medžiagai, lankstinukams, dalijamiems tiesiai žmonėms į rankas. Beje, ir parlamento rinkimams britų partijų skiriama suma 2010 m., palyginti su ankstesniais rinkimais, sumenko ketvirtadaliu.
Sunku lyginti su lietuviškais apetitais, nes 2008 m. mūsų Seimo rinkimų kampanija vyko dar ikikrizinio išlaidavimo piko metu, bet vertinant pagal rinkimų šou preliudiją neatrodo, kad ir šiemet per Seimo rinkimus partijoms trūktų pinigų agitacijai.
Nors nuo šių metų įstatymu apribota galimybė fiziniams ir juridiniams asmenims remti partijas, tai negalioja rinkimų kampanijoms. Tiesa, fizinių asmenų maksimali auka – maždaug iki 20 tūkst. Lt – negalės viršyti 10 proc. pernai deklaruotų pajamų. Vadinasi, norint aukoti maksimalią sumą, pernai reikėjo uždirbti 200 tūkst. Lt. Ribojamas ir maksimalus politinės kampanijos išlaidų dydis: jei rinkimų apygarda apima visą šalies teritoriją – 2,7 mln. Lt, o savivaldybių teritorijose pagal gyventojų skaičių – apie 90 tūkst. Lt. Tačiau bet kuriam nuodui partijos greitai randa priešnuodį.
Po kiekvienų rinkimų kyla įtarimų, kad oficialiai deklaruojamos reklamos išlaidos menkesnės, nei atrodė pagal viešai matytą reklamos srautą, ir kad partijos pradeda rinkimų reklamą anksčiau, nei tai numato įstatymas. „Tačiau politikai išradingi – jie tikina, kad tai ne reklama, o partijos veiklos viešinimas. Kreipusis į teismą būtų sunku įrodyti, kad yra kitaip“, – aiškina Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė.
Pavyzdžiui, prieš oficialią prezidento rinkimų kampanijos pradžią visas Vilnius buvo išklijuotas būsimo kandidato, Socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus plakatais, bet partija įrodinėjo, kad tai naujai išrinktas jų lyderis, ir jis pristatomas visuomenei.

Linksmai ar informatyviai
TNS LT reklamos monitoringo vadovė Giedrė Juronienė sako, kad reklamos srautuose TNS LT atskirai fiksuoja ir politinę reklamą. Pavyzdžiui, nuo savivaldybių rinkimų iki dabar ganėtinai intensyviai reklamavosi dvi politinės partijos ir jų politikai – socialdemokratai bei Liberalų ir centro sąjunga (LCS). Tai daugiausia buvo įvaizdinė reklama – partijų šūkiai, logotipai, pagrindinių politikų veidai su nuorodomis į partijų ar jų asmeninius tinklalapius.
LCS pirmininkas Algis Čaplikas sako, kad tokia partijos taktika – nuolat apie save priminti. Tačiau reklamoje jis save tituluoja trečiojo kelio lyderiu, nors partija pagal dabartinius populiarumo reitingus gali net nepatekti į Seimą.
Socialdemokratų pirmininko pavaduotojas, centrinio rinkimų štabo vadovas Juozas Olekas aiškina, kad jų bene reguliariausią iš visų partijų priminimo apie save kampaniją internete – kertinių partijos asmenų nuotraukas su galimybe įeiti į partijos tinklalapį ir perskaityti siūlymus aktualiausiomis visuomenei temomis – paskatino kritika opozicijai, kad ši nesiūlanti alternatyvų. Be to, opozicinės partijos atstovo teigimu, valdančiųjų propagandos srautas milžiniškas, pavyzdžiui, renovuotas vos vienas namas, o tam pagarsinti skirtos šešiaženklės sumos. Opozicija tokių galimybių neturi, tad tenka pirkti reklamą.
Ar iki spalio rinkėjas neužmirš tų reklamuojamų idėjų? „Per anksti nebūna niekada – būna tik per vėlai“, – neabejoja socialdemokratus konsultuojanti Strateginių komunikacijų centro direktorė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, buvusi Seimo narė, vėliau – Rolando Pakso rinkimų štabo vadovė. Ji primena, kad anuomet, kai dar niekas nieko nedarė ir net nežinojo, kas dalyvaus prezidento rinkimuose, jie jau buvo susiplanavę metus į priekį, viską darė, lyg rinkimai būtų po mėnesio, ir rinkimus laimėjo.
Beje, socialdemokratai pabrėžia, kad idėjas pateikia konkrečiai, o ne kokiais paveiksliukais, kaip daro konservatoriai. Tačiau konservatorių atstovas R.Alekna paaiškina, kad šia reklama jie nusitaikė į tikslinę auditoriją – jaunimą. Nors jų tradicinis rinkėjas – solidesnio amžiaus, partija jau per savivaldybių rinkimus daug dėmesio skyrė reklamai internete.
Viešųjų ryšių specialistės D.Kutraitės-Giedraitienės manymu, gal išskyrus liberalų partijas, kitoms permesti daugiau reklamos į virtualią erdvę nevertėtų, nes didžioji dalis rinkėjų – pensininkai ir bedarbiai, o jie nėra aktyviausi internautai.

Paveikiausias – tiesioginis pokalbis
Vis dėlto tenka pripažinti: bandymai įstatymais priversti politikus ne dainuoti ar pozuoti, o aiškinti savo programas, patyrė fiasko. Apribojus reklamos galimybes, rinkimų kampanijos buvo tokios, kad apskritai buvo sunku įtarti, jog šalyje vyksta rinkimai. Tačiau, kaip rodo skaičiai, partijos vis tiek sugebėjo joms ištaškyti milijonus.
„Rinkimai visur ir visada turi teatro elementų, nes juk reikia patraukti minios dėmesį. Sako – pateikite informaciją. O kas jos nori? Žmonės balsuoja vadovaudamiesi principu „patinka – nepatinka“, remdamiesi įspūdžiu. Gal tai ar blogai, bet taip yra“, – tvirtina D.Kutraitė-Giedraitienė.
Politines kampanijas analizavusi Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros lektorė dr. Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė pritaria, kad pasaulyje, ypač JAV, iš dalies Didžiojoje Britanijoje, rinkimų kampanijos – didžiulis šou, bet kitose Europos valstybėse, kaip ir Lietuvoje, yra nemažai apribojimų.
Kokia politinė reklama dabar madingiausia demokratiniame pasaulyje? Ekspertės manymu, paveikiausia į konkrečias problemas orientuota reklama: partijai svarbu rasti pagrindinę žinią ir prie jos bandyti derinti siūlomas idėjas, veiklos kryptis pagal partijos ideologiją. Svarbu tai perduoti per įvairius kanalus ir įvairiomis skirtingoms grupėms patraukliomis formomis. O puolimas, negatyvi kritika kartais daugiau žalos pridaro patiems kritikams, bet ne jų oponentams.
Ar partijos, pasitelkusios reklamą, per likusius iki rinkimų aštuonis mėnesius dar gali smarkiai pagerinti savo pozicijas? Juk kartais partijos per rinkimus sudegina milijoną, o laimi šnipštą. Sociologas Vladas Gaidys yra pastebėjęs, kad liberalų partijos prieš rinkimus akumuliuoja nemažas lėšas ir jų populiarumas rinkimuose dažnai viršija iki jų buvusius reitingus. Vis dėlto, I.Unikaitės-Jakuntavičienės įsitikinimu, rinkimų reklama daugiausia skiriama partijų turimiems rėmėjams mobilizuoti, o paskui jau pakovoti dėl kelių procentėlių iš 10–20 proc. neapsisprendusiųjų.
D.Kutraitės-Giedraitienės manymu, kuo daugiau informacinių kanalų, tuo labiau žmonės vertina tiesioginį kontaktą. „Kai kurios partijos didelės, ir jei kiekvienas jos narys aplankytų po penkias šeimas ir jas pavyktų patraukti savo pusėn, įsivaizduokit, koks būtų rezultatas“, – siūlo viešųjų ryšių specialistė.
Bet čia irgi viešieji ryšiai – reikia žinoti, ką kalbėti, kaip kalbėti, pas ką eiti, ne tiesiogiai agituoti, o kalbėtis su žmonėmis. Priešingu atveju tai baigiasi skandalu, tokiu kaip socialdemokratės Birutės Vėsaitės bandymas „pasipiarinti“ vienos mokyklos tėvų susirinkime.

Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) kartu su „Verslo žiniomis“ gruodį atliktos marketingo specialistų apklausos rezultatai parodė, kad net 65,7 proc. įmonių šiais metais ketina didinti marketingo išlaidas reklamai internete.

Iš viso 2012 m. marketingo biudžetą ketina didinti 53,4 proc. įmonių – t.y. beveik 6 proc. daugiau nei pernai. 8,6 proc. visų apklaustų įmonių biudžetą planuoja didinti daugiau nei 50 proc. Tuo metu mažinti išlaidas marketingui planuoja tik 18,6 proc. šalies įmonių.

Didžioji dalis įmonių ketina didinti marketingo biudžetus iki 10 proc. „Pagrindiniai didesnes investicijas skatinantys veiksniai – laukiami didesni pardavimai ir noras užimti didesnę rinkos dalį augant įmonei“, – pastebi LiMA valdybos pirmininkas Simonas Bartkus. Tikslams pasiekti 41,4 proc. įmonių didins išlaidas reklaminiams skydeliams, 60 proc. – mokamai paieškai („Google Adwords“), 51,4 proc. – komunikacijai socialiniuose tinkluose.

Specialistų apklausa rodo, kad marketingo išlaidas didina 45 proc. apklaustų įmonių, kurių metinė apyvarta didesnė nei 50 mln. litų.

Išlaidų didinimas dažniausiai susijęs su pardavimų skatinimu (tokio rezultato siekia net 61,4 proc. apklaustų įmonių) ir įvaizdžio formavimu (44,3 proc.). Tuo tarpu rinkos tyrimams išlaidos didinamos atsargiau, jas didina vos 12,86 proc. įmonių. 2012 m. pardavimų skatinimui išlaidas karpys 11,4 proc., įvaizdžio formavimui taupys 18,6 proc., o rinkos tyrimams biudžetą mažins 14,3 proc. apklaustų įmonių.

Šalia numatomo didelio išlaidų interneto komunikacijai augimo, kitais metais įmonės ketina daugiau lėšų skirti ir netradiciniams marketingo sprendimams. Šioms priemonėms išlaidas didina net 60 proc. apklaustų įmonių. Iš viso netradicinėms reklamos priemonėms šiemet bus skirta apie 17 proc. visų marketingo biudžetų, 20 proc. atiteks reklamai spaudoje, 11 proc. – reklamai televizijoje, 7 proc. – lauko reklamai,  6 proc. – radijo reklamai, o daugiausiai – 35 proc. – reklamai internete.

Pernai 83,3 proc. įmonių, mažinusių marketingo biudžetą, tai darė mažindamos išlaidas reklamai, 83,3 proc. – keitė marketingo priemones į pigesnes, 58,3 proc. atsisakė išorinių vykdytojų paslaugų, 50 proc. – derėjosi su reklamos planavimo ir kūrybinėmis agentūromis, 16,7 proc. – atsisakė dalies marketingo padalinio darbuotojų paslaugų, 8,3 proc. – mažino marketingo skyriaus darbuotojų atlyginimą.

LiMA ir „Verslo žinių“ apklausoje dalyvavo 140 Lietuvos marketingo asociacijos narių – rinkodaros specialistų ar šių skyrių vadovų.

Lietuvos marketingo asociacija (LiMA) įkurta 2004 m. Organizacija vienija fizinius ir juridinius asmenis, dirbančius marketingo srityje. LiMA priklauso per 350 įvairių verslo sričių marketingo specialistų.