BFL

Apie aukštojo mokslo ir bendrąsias švietimo tendencijas, svarbiausius laukiančius darbus svarsto naujasis Mykolo Romerio universiteto rektorius, buvęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus teigimu, vienas svarbiausių aukštosios mokyklos sėkmės dėmenų – dėmesys kiekvienam individui, suvokiant, kad žmogaus asmeninė sėkmė yra valstybės sėkmė. O sektis žmogui gali tada, kai jis atranda savo kelią, išskleidžia ir realizuoja savo potencialą. Lydėti jį šiame kelyje yra aukštosios mokyklos misija, prisidedanti prie visuomenės ir valstybės pažangos.

„Manau, kad pagrindinis universiteto uždavinys – dinamiškai keičiantis aplinkybėms išlaikyti šią sėkmę. O iššūkių kyla nemažai. Viena, dabar labai mažėja abiturientų. Kaip tai spręsti? Matau du kelius: skiriant dėmesio kiekvienam studentui ir skatinant grįžti išvykusiuosius. Pavyzdžiui, mes vieni pirmųjų sukūrėme programas, kurios vyksta nuotoliniu būdu. Jose studijuoja lietuviai, gyvenantys Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Taigi, tikėtina, kad šie žmonės ketina po kurio laiko parvažiuoti ir kurti ateitį Lietuvoje“, – sako Algirdas Monkevičius.

Vis daugiau svarbos įgyja mokymosi visą gyvenimą strategija – o Lietuva kaip tik šioje srityje labai atsilieka. „Šalys, kurios turi aukštus mokymosi visą gyvenimą rodiklius ir sugeba derindamos valstybės biudžeto, darbdavių paramą nuolat kelti savo gyventojų kompetencijas, yra stiprios ekonomiškai, o žmonės jose – laimingesni, – pasakoja rektorius. – Švedijoje, Danijoje, Suomijoje šie rodikliai labai aukšti, o Lietuvoje esame maždaug ties viduriu. Statistiniai duomenys rodo, kad geri mokymosi visą gyvenimą, suaugusiųjų švietimo ir įvairių socialinių grupių įtraukties į mokymosi procesą rodikliai tiesiogiai koreliuoja su aukštais žmonių laimės ir sėkmės jausmo rodikliais.“

MRU įdiegta kompleksinė karjeros stebėsenos sistema sudaro sąlygas stebėti, kaip šio universiteto absolventai integruojasi į darbo rinką. „Šių metų sausio pradžioje iš kelių dešimčių tūkstančių mūsų absolventų darbo biržoje buvo registruota per šimtą asmenų, – teigia universiteto vadovas. – Apskritai baigusieji studijas sudaro tik 0,05 nuošimčio bedarbių. Kuo žmonių išsilavinimas aukštesnis, tuo mažiau jų neranda darbo arba jie nėra ilgalaikiai bedarbiai. Galima sakyti, kad gyvenimo kokybė tiesiogiai susijusi su mokymusi. Kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo sunkiau jais manipuliuoti. Jeigu visuomenės išsilavinimo lygis žemas, atsiranda patogi terpė informaciniams karams, daugėja kriminalinių nusikaltimų.“

Pasak rektoriaus, išsilavinimas nėra tolygu gautam diplomui. Išsilavinęs žmogus siekia nuolat tobulėti, savarankiškai kelti savo kompetencijas ir įgyti naujų. Tai daryti vis labiau skatina tiek pažangios įmonės, tiek viešasis sektorius, norintys veikti efektyviau ir teikti didesnę naudą piliečiams. Tendencijos yra tokios: kuo aukštesnis žmonių išsilavinimas ir kuo aktyviau jie dalyvauja mokymesi visą gyvenimą, tuo tikimybė prarasti darbą yra mažesnė, o sėkmingai siekti karjeros ir daugiau uždirbti – didesnė.

Darbdaviai laukia plataus profilio specialistų

A.Monkevičiaus teigimu, tarptautiniu mastu vis aiškiau skamba prognozės, kad iki 2050-ųjų diplomą pakeis vadinamasis kompetencijų portfelis, susidėsiantis iš labai įvairių kompetencijų: „Darbdaviams tos įvairovės ir reikia. Iš užsienio grįžę Lietuvos universitetų alumnai kalba apie tai, kad norint įsitvirtinti darbe specialiųjų gebėjimų reikia vis mažiau. Šiandien reikalingi bendrieji gebėjimai: mokėti dirbti komandoje, bendrauti, kartu priimti sprendimus, rasti informacijos, gebėti dirbti su partneriais, įvairiais metodais generuoti idėjas. Bazinės žinios svarbu, bet dar svarbiau susirasti tas žinias informacijos vandenyne.“

Šiemet mokyklą baigiantiems jaunuoliams MRU rektorius linki renkantis studijų programą galvoti, kokias bendrąsias kompetencijas ji ugdo. Programos yra sudaromos diskutuojant su darbdaviais, kokių darbuotojų reikės, žvelgiant bent penkerius metus į priekį. Nėra jokios abejonės, kad darbdaviai tikėsis kūrybingų ir gebančių dirbti komandoje žmonių. Ateityje vis dažniau reikės veikti daugiatautėje, tarpkultūrėje aplinkoje, mokėti priimti sprendimus, būti lyderiu. ES prognozuojama, kad jau 2020-aisiais 25 proc. sumažės rutininių darbų ir padidės aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Ypač plėsis paslaugų – transporto, statybos, logistikos sektoriai.

A.Monkevičius mano, kad siaurų techninių specialybių netrukus beveik nebeliks, todėl kalbėti, esą kažkokių specialistų parengiama per daug ar per mažai, anot jo, – vakar diena: „Net besirenkantieji technologijas neturėtų pamiršti, kad jie dirbs komandoje, su kuria reikės plėtoti verslą, turėti tiek ekonomikos, tiek filosofijos žinių, mokėti kalbų. Kiekvienas žmogus, kiekvienas darbuotojas turi būti įvairiapusiškas, pilietiškas, gebantis bendrauti. Žinoma, renkantis aukštąją mokyklą dar labai svarbu, kokia ten aplinka, kokios saviraiškos galimybės, kaip veikia savivalda, ar plėtojami tarptautiniai mainai ir kt.“

Be to, rektorius pabrėžia, kad universitetas yra žinių kūrimo, mokslo institucija. Tai, ką sukuria mokslas, turi būti naudinga žmonėms, verslui ir valstybei. Į mokslinę veiklą labai svarbu įtraukti tiek studentus, tiek praktikus ir socialinius partnerius – nevyriausybines organizacijas, savivaldybių, verslo įmonių atstovus, kurie siekia gerinti savo veiklą, teikiamų paslaugų kokybę ir prieinamumą.

„Pavyzdžiui, jau rugsėjį šalia universiteto atversime laboratorijų tinklą, kuriame darbuosis mokslininkai, o trečdalis jų bus studentai. Bus įkurta 19 laboratorijų, kuriose bus kuriamos moksliniais tyrimais grįstos socialinės inovacijos, ieškoma būdų, kaip pasinaudojant mokslu pakeisti žmonių gyvenimą. Diegiant socialines technologijas labai svarbu pažinti interesų grupes, įtraukti jas į sprendimų priėmimo svarstymą, paversti kokios nors idėjos šalininkais – tik tada jos virs inovacijomis“, – neabejoja A.Monkevičius.

MRU veiklos sėkmės rodikliai, pasak rektoriaus, labai aiškūs: tai į studijų programas priimtų, ją baigusių studentų skaičius ir, svarbiausia, jų gebėjimo rasti darbą bei verslumo lygis. Aukščiausiu pasiekimu laikoma tai, kad darbo vietų sukuria patys absolventai. 90 proc. įsidarbinamumo lygį siekiama išlaikyti ir ateinančius penkerius metus.

Siūloma mažinti atskirtį ir atrasti lyderių

MRU rektoriaus teigimu, švietimo sistemos atsakomybė yra padėti kiekvienam žmogui atskleisti savo talentus ir nuolat tobulėti: „Svarbu sukurti ir palaikyti ryšį su visomis švietimo grandimis, pradedant nuo darželio.“

Švietimo misija – nuo pat pradžių suteikti žmogui galimybių ir paskatų, kad jis nesukluptų ties jokiu švietimo sistemos slenksčiu ir išliktų motyvuotas.

Pasak rektoriaus, dažnai nutinka taip, kad perėjimas iš vienos ugdymo pakopos į kitą nevyksta sklandžiai ir iššvaistoma daug talento. Kaip šiame kelyje neprarasti nė vieno žmogaus – ne vien edukologijos specialistų rūpestis. Reikalingos socialinės inovacijos, tinkamos ugdymo aplinkos kūrimas. Kaip pavyzdį A.Monkevičius pateikia MRU su Pietų Korėjos Dongseo universitetu vykdomą jungtinę bakalauro studijų programą „Skaitmeninis turinys“: „Tai, kokius žaidimus vaikai žaidžia, kokiomis programomis naudojasi, gali tiek griauti, tiek ugdyti jų pasaulėvoką ir asmenybę. Mūsų su Dongseo universitetu vykdoma programa pasiūlys alternatyvą komercinei, vartojimą skatinančiai skaitmeninei produkcijai. Šias ugdomąsias programas bus galima diegti mokyklose.“

Tokie dalykai, kuriami bendradarbiaujant su partneriais iš viso pasaulio, skirti tam, kad kiekvienas vaikas iki universiteto, kolegijos ar profesinės mokyklos ateitų neturėdamas didelių spragų. Pašnekovo teigimu, svarbu kurti ne tik palankią mokymosi aplinką, bet ir sąveiką su tėvais, mokyklos bendruomene. Padėti tėvams atrasti ir nuo ankstyvo amžiaus pažinti savo vaikų polinkius, gebėjimus.

„Taip pat būtina keisti požiūrį. Dar ir šiandien kai kuriems gėda pasakyti, kad jų vaikas mokosi amato. Bet tai absurdas – pažiūrėkite, kiek yra garsių pasaulyje meistrų, turinčių kirpėjo ar siuvėjo išsilavinimą. Turėtume padėti žmogui atrasti savo polinkius ir gabumus, kurie reikalingi šeimai, visuomenei, valstybei. Švietimo sistemoje niekur neturi būti akligatvio. Žinau nemažai atvejų, kai žmonės po universiteto savo malonumui mokėsi profesinėje mokykloje, pavyzdžiui, bitininkystės. Arba atvirkščiai – sukaupę didelę praktinę patirtį kolegijų absolventai baigė universitetines studijas, pasinaudodami neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistema. Tokių lanksčių sąlygų suteikia, pavyzdžiui, Europos Sąjungos, skatinančios mokymąsi visą gyvenimą, projektai“, – aiškina A.Monkevičius.

Į daugelio aukštųjų mokyklų palankiai sutiktą Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymą įvesti minimalų stojimo balą jis turi aiškų savo požiūrį: „Nemanau, kad šis balas reikalingas. Mes turime motyvacijos pokalbius su būsimais studentais – tai abiem pusėms padeda pasitikrinti, kiek jaunuolis tinkamas konkrečiai studijų programai, ar apsisprendęs joje studijuoti. Per tą pokalbį aiškinamės, ar ši programa yra tas kelias, kuriuo jis tikisi toliau eiti, ar įsivertino, kad bus sunku. O galbūt jis turi spragų ir žinias bei gebėjimus dar turėtų pagerinti – sudaroma ir tokia galimybė. Tam universitetas vysto karjeros ugdymo sistemą, apimančią ne tik įžanginius pokalbius, bet ir lanksčias studijų dalykų pasirinkimo galimybes nuo pirmųjų studijų dienų.“

Rektoriaus teigimu, minimalaus balo reikalavimo MRU neperžengtų tik nedidelė studentų dalis, dauguma jų būtų iš socialiai pažeidžiamų grupių. Jo manymu, tai padidintų atskirtį visuomenėje. Be to, tokios priemonės neatitinka nei ES direktyvų, nei pasaulinės praktikos. „Tarkime, JAV atlikus tyrimus nustatyta, kad tik apie 50 proc. jaunuolių iš jautresnių socialinių grupių pasiekia aukštąjį išsilavinimą, kai iš viso jį įgyja per 80 procentų. Šiai problemai spęsti vykdoma vadinama „Second Chance“ programa. Net ir prastai besimokantis moksleivis, įrodęs stiprią motyvaciją ir pateikęs rekomendaciją iš mokyklos, gauna galimybę siekti aukštojo mokslo. Ar ne tuo keliu ir mes turėtume eiti?“ – svarsto A.Monkevičius.

Jo teigimu, socialinė ir kultūrinė aplinka turi labai daug įtakos mokinių mokymosi sėkmei. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, išanalizavusi mokinių pasiekimų tyrimus, paskelbė, kad Lietuva yra toje valstybių grupėje, kurioje ryškūs kontrastai. Įrodyta, kad mokinių iš šeimų, kurių ekonominis bei kultūrinis kapitalas ir statusas žemesnis, pasiekimai yra mažesni.

„Mes siūlome atvirą ir skaidrią išeitį, kuri padėtų gerinti aukštojo mokslo prieinamumą, socialinį teisingumą ir studijų kokybę. Viena yra atsirinkti geriausius ir stipriausius studentus, o kita – skirti dėmesio ir paramos kiekvienam. Orientuojamės į skandinavišką modelį – Kopenhagos, Helsinkio, Talino universitetus, siekiančius ugdyti lyderius iš visų visuomenės sluoksnių. Mokslo kokybė atsiskleidžia per tai, kiek sėkmingai žmogus save realizuoja profesinėje veikloje. O mechaniniai dalykai riboja ir vargu ar yra susiję su kokybe. Kur dėsis tie keli šimtai ar tūkstantis neperžengusiųjų nustatyto balo Lietuvoje? Kalbos, kad jie galės stoti į profesines mokyklas, tik stiprina priešpriešą tarp skirtingų švietimo grandžių, tarsi jos nebūtų vienodai vertingos“, – įsitikinęs MRU rektorius.

Protingos sąveikos paieškos

A.Monkevičiaus nuomone, Lietuvos švietimo sistemoje dar labai trūksta susitelkimo ir bendrų susitarimų valstybiniu lygmeniu. Kol kas neapsispręsta, kaip turėtų būti rengiami pedagogai, koks turėtų būti mokytojo statusas ir kaip pertvarkyti sistemą, kad ateitų kritinė masė naujų mokytojų, o pensinio amžiaus sulaukusieji būtų tinkamai išlydėti. Pavyzdys mums galėtų būti Estija, Suomija, parengusios aiškias nacionalines strategijas dėl mokytojų rengimo ir ypač – jaunų mokytojų pritraukimo, atlyginimų bei motyvacijos sistemos.

Rektoriaus teigimu, siekiant gerinti švietimo situaciją papildomi ribojimai nepadės. Diskutuojant su mokinių ir tėvų atstovais siūlomi kiti būdai: stengtis sudominti vaikus nuo mažumės, padėti jiems atskleisti ir kryptingai plėtoti individualias stiprybes. Taip pat būtina skirti pakankamai dėmesio pedagogų rengimui ir kvalifikacijos tobulinimui, šiuolaikinėms priemonėms, atrasti talentingus mokytojus ir dalytis gerąja mokyklų patirtimi. „Mano matematikos mokytojas buvo nuostabus žmogus. Jis turėjo tik krūvą uždavinių sąsiuvinių ir kreidos gabaliuką kišenėje, tačiau dauguma klasės draugų rinkosi studijuoti matematiką – net tie, kurie manė neturį jai pašaukimo“,  ? prisimena A.Monkevičius.

Jis pabrėžia, kad visos švietimo grandys turėtų orientuotis į bendradarbiavimą, o ne į nesveiką konkurenciją. Universitetų reitingai, užuot skatinę siekti geresnių rezultatų, dažnai sukuria nereikalingą spaudimą, sėja paniką. Geriau reikėtų ieškoti sąsajų, būdų bendrauti su kitais universitetais, keistis vizituojančiais dėstytojais ir žiniomis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje universitetų tinklinis bendradarbiavimas laikomas regiono plėtros ašimi. MRU taip pat šiuo metu kuria jungtinę programą su Kauno technologijos universitetu ir partneriais, daug dėmesio skiria tarptautiniams ryšiams plėtoti, bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos, Suomijos, Austrijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Kinijos ir kitų šalių universitetais. Rektoriaus ateities vizija – Lietuvos universitetų tinklas, bendradarbiaujantis intelektinis potencialas, sumaniai sąveikaujantis su globaliais Azijos, Amerikos, Europos tinklais.

Greta bazinių dalykų, kurių mokoma mokykloje, A.Monkevičiaus manymu, būtina kalbėti apie kultūrinę, pilietiškumo ir kitas kompetencijas. Šiandienos iššūkių kraštui kontekste reikia sutarti, kokius žmones siekiama ugdyti, kas yra branda, iš ko ji susideda. „Jaunimas turi labai didelį potencialą, energijos ir išskirtinių gabumų, tačiau ar sugebame juos pastebėti ir ugdyti? Šiandien švietimo sistemoje orientuojamės į atskiras gebėjimų sritis, bet per mažai kalbame apie asmenybę, brandų žmogų. Žinoma, niekas nesako, kad nereikia gerinti matematinio ar kitokio raštingumo. Tačiau kaip tai įausti į visumą? Pavyzdžiui, ar galime laikyti branda, jei šimtukais mokyklą baigęs žmogus sako nematąs prasmės ginti savo šalį? Tai ne paprastas klausimas, nes nuo jo reikėtų atsispirti kuriant švietimo programas. Bet, žinoma, tam reikia išsamesnių diskusijų“, – apibendrina MRU rektorius.

Martyna Bražiūnaitė

Balandžio 1 d., per 436-ąjį Vilniaus universiteto (VU) gimtadienį, Šv. Jonų bažnyčioje inauguruotas jau 85-asis rektorius šio universiteto istorijoje.

Naujajam universiteto rektoriui profesoriui habilituotam daktarui Artūrui Žukauskui įteikus insignijas – valdžios simbolius, jis oficialiai pakeitė profesorių habilituotą daktarą Jūrą Banį.

Rektoriaus apvilkimas toga simbolizuoja pirmtakų tradicijų tąsą, apgaubimas pelerina – pareigą globoti Vilniaus universiteto bendruomenę, grandinės ant kaklo uždėjimas – universiteto narių jungimą ir vienijimą, kepurės – garbingą, išmintingą atstovavimą universitetui, įteiktas skeptras – tinkamą vadovavimą, na, ir perduotas antspaudas – universiteto teisių ir laisvių saugojimą.

Rektoriaus inauguracijoje sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kiti aukščiausi valstybės vadovai, taip pat VU Senato pirmininkė profesorė Dainora Pociūtė Abukevičienė, kadenciją baigęs rektorius profesorius Benediktas Juodka, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas profesorius Alfonsas Daniūnas ir kiti. Ceremonijos metu taip pat tradiciškai iškilmingai sugiedotas studentų himnas „Gaudeamus“ bei senovinė giesmė.

Profesorius A.Žukauskas (gim. 1956 m.) į VU rektoriaus pareigas perėjo iš Taikomųjų mokslų instituto Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjo kėdės. Mokslininkas specializuojasi puslaidininkių fizikoje, yra tikrasis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys. A.Žukauskas yra įnešęs didelį indėlį į Lietuvos mokslą. Už tai jis buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija, LMA vardine Povilo Brazdžiūno premija, Nacionaline pažangos premija už svarų indėlį plėtojant puslaidininkių fiziką ir kt. A.Žukausko mokslinių publikacijų skaičius viršija du šimtus, be to, jis yra trijų išradimų autorius.

Rektorius. Nuo balandžio Vilniaus universitetas oficialiai turės naują rektorių. Juo netrukus bus inauguruotas akademikas, fizikos profesorius habil. dr. Artūras Žukauskas. Su juo ir kalbamės apie seniausio šalies universiteto laukiančias naujoves, iš praeities besivelkančias problemas ir ambicingus siekius.

VEIDAS: Pabrėžiate geros vadybos reikšmę ir tikitės, kad pagerinus šią sritį VU netruktų prisivyti pasauliniame QS universitetų reitinge 379-oje vietoje esančio Tartu universiteto. Dabar VU yra 551–600 vietoje. Nuo ko pradėsite?

A.Ž.: Verslo valdymo programa jau parengta. Tai toks dalykas, kai, sakykime, universiteto administracijos darbuotojai kurį laiką, savaitę ar dvi, turės užrašinėti viską, ką veikė (rašiau elektroninį laišką – 5 minutės, gėriau kavą – 5 minutės, atsakiau į telefono skambutį – 7 minutės). Tada visa informacija sueis į vieną vietą, kad būtų išsiaiškinta, kas ką konkrečiai veikia. Pamatysime, ką kokiose vietose galima pašalinti, ką kur vertėtų perkelti, išsiaiškinsime, kur švaistomas laikas. Pats matau, kad kai kurie darbuotojai sėdi iki išnaktų, o kiti kavutes gėrinėja. Taip viskas bus optimizuojama. Versle tai jau seniai sutvarkyta, o universitete tiek visko per 400 metų priaugo, tiek daug žmonių buvo priimta… Tai nesubalansuota, niekas netaikė modernių valdymo metodų.

VEIDAS: Per kiek laiko tikitės optimizuoti administracijos darbuotojų darbą?

A.Ž.: Didžiausia problema yra per viešuosius pirkimus nupirkti tą paslaugą iš specialistų. Na, o tada tereikės poros savaičių.

VEIDAS: Kaip apskritai apibūdintumėte dabartinę VU padėtį?

A.Ž.: Daugybę metų vyko ekstensyvi plėtra: daugėjo studentų, didėjo padalinių skaičius, prie universiteto buvo jungiami institutai, administracijos aparatas plėtėsi, atsirado daug „minkštų“ struktūrinių projektų. Mano galva, jau seniai atėjo laikas pereiti prie intensyvios plėtros. Turi kilti studijų, mokslo kokybė, o kiekybinė plėtra turėtų baigtis. Reikia spręsti kokybinius dalykus: modernizuoti studijų organizavimą (nekalbu apie turinį – bent jau formą), įdiegti modulinę sistemą. Ši kai kuriuose fakultetuose fragmentiškai veikia, tačiau tai turi veikti viso universiteto mastu. Tai techninis dalykas: beveik niekas nesikeistų, tik esami moduliai būtų padaromi vienodo „dydžio“.

Toliau, vėlesniu etapu, bus naikinamas dubliavimasis. Kam dėstyti kažkokį dalyką, jei jį dėsto ir gretimoje katedroje? Taip bus sumažintas bendras krūvis, atlaisvintos auditorijos, dėstytojai turės daugiau laiko moksliniam darbui dirbti. Žinoma, reikės amortizavimo, kažkiek žmonių liks be darbo.

Taip pat reikia sužiūrėti mokslą. Net nėra sukurta tinkamų jo vertinimų, tad situacija neaiški, ypač socialinių, humanitarinių mokslų srityje. Niekas negali pasakyti, ar jų lygis iš tikrųjų aukštas, ar žemas. Juk ir mokslinės publikacijos daugiausia rašomos tam, kad būtų gautos kokios nors pareigos, o ne dėl kažkokių inovacijų, noro komunikuoti, perduoti žinias. Kai kuriose srityse išsikerojęs „atestacinis“ mokslas. Žinoma, turime ir aukščiausio pasaulinio lygio mokslininkų, tarkime, biotechnologijų, genų inžinerijos, lazerių srityje.

Be to, universiteto bendruomenė išsiskaidžiusi, fakultetai dažnai dirba kas sau. Turime kažkokią fakultetų asociaciją. Taip pat apleista partnerystės sritis. VU nukenčia ir dėl to, kad mūsų viešieji ryšiai fragmentiški, nėra nuoseklumo, agresyvumo, priešingai nei daugumoje pasaulio universitetų.

Blogiausia, kad nėra aiškaus vektoriaus, aiškios krypties. Tai užrašyta universiteto strateginiame plane, patvirtintame dar 2012 m., bet jo realizavimas stringa.

„Ką daryti“ maždaug aišku, bet ta dalis „kaip daryti“ yra problemiška. Dėl to rengiamės bendradarbiauti ir su verslu. Nors universitetai tikrai neturėtų tapti verslo įmonėmis, perimti kai kuriuos aspektus iš verslo vertėtų.

Galų gale strateginio plano punktus reikės paskirstyti pagal svarbą. Ten prirašyta visko, o kai kurių dalykų nė neįmanoma pamatuoti. Pavyzdžiui, „kažką pagerinti“. Kas turėtų pasakyti, ar kas nors užtektinai pagerėjo, ar ne?

Taigi VU yra bėdų dėl bendruomenės, partnerystės, didelio mokslo kokybės netolygumo, o jeigu vertinsime studijas, tai čia sunku surasti galus, suprasti, kam už ką moka.

VEIDAS: Ar dėl modulinės sistemos neatsirastų dar daugiau darbo?

A.Ž.: Kaip tik viskas taptų paprasčiau: visos auditorijos būtų valdomos iš vieno taško, pinigai kontroliuojami viena programa (kiek kreditų suteikta, tiek pinigų ir atiteka padaliniui), o svarbiausia, kad nuo mokymo būtų pereita prie mokymosi. Nuo pat įstojimo į universitetą studentas priimtų sprendimus, kaip susidėlioti studijų eigą. Žinoma, jam padėtų ir jį orientuotų, tačiau galutinę atsakomybę jis prisiimtų pats. Taip būtų orientuojamasi ne į procesą (kaip baigti kursą), o į tikslus (įgyti vienokią ar kitokią kompetenciją). Aišku, būtų privalomų dalykų, tačiau studijas būtų galima labiau prisitaikyti sau. Dėstytojai patartų jaunuoliui pagal jo gabumus, motyvaciją. Kadangi tada reikėtų mažiau dėstyti, nes būtų maksimaliai mažinamas auditorinis krūvis, padaugėtų darbo akis į akį su studentais.

Svarbiausia, kad užsienyje visa tai jau veikia. Į Lietuvą atvažiuoja užsienio ekspertai ir sako, kad neišradinėtume rato – viskas jau sukurta. Be to, manau, kad tai, kaip studijos organizuojamos dabar, yra jovalas. Kas ten gali susigaudyti?

VEIDAS: Ar yra kokių nors konkrečių valstybių, kurių pavyzdžiu sekame ar vertėtų sekti?

A.Ž.: Mano galva, moderniausia studijų sistema šiuo metu yra Švedijoje, Danijoje.

VEIDAS: Ar galvojama ir apie mokslo optimizavimą? Gal galima tikėtis, kad mokslas duos didesnės finansinės naudos?

A.Ž.: Yra žmonių, manančių, kad universitetinis mokslas turi išsilaikyti iš verslo. Tai absoliutus kliedesys. Taip nėra net Masačusetso technologijų universitete (MIT), nors jis universitetų reitinguose yra pirmas, be to, tai technologijų universitetas. Apie 70 proc. mokslo portfelio sudaro valstybės dotacijų lėšos, 17 proc. ateina iš verslo ir dar maždaug 13 proc. MIT apskritai gauna iš labdaros. Na, o paslaugos, apie kurias šnekama, kad universitetai gali užsidirbti, net čia sudaro dešimtąsias procento. O Lietuvoje žmonės atsistoja tribūnoje ir kliedi: esą visko pasistatote, tai dabar turite susirasti verslą, kuris norėtų visa šitai išlaikyti.

Apskritai universitete negalima organizuoti jokio verslo vien dėl viešųjų pirkimų. Tiesiog tragedija, jei profesoriui nupirkti naują kompiuterį gali užtrukti porą metų. Apie kokias inovacijas tokiu atveju galima kalbėti? Man pačiam irgi jau pusantro mėnesio nulūžęs nešiojamojo kompiuterio ekranas ir turėjau jį priklijuoti lipnia juosta. Tuo metu, kai nuvykau į Daniją, vienam vietiniam profesoriui vakare kaip tik sugedo kompiuteris, jis susisiekė su administracija, ir iš ryto jau turėjo naują.

Universitetas neturi užsiimti verslu. Jis „gamina“ žmones ir atlieka tyrimus, kad atsirastų naujų idėjų. Nėra fundamentinių tyrimų – nėra idėjų, nėra ko pasiūlyti verslui.

VEIDAS: Kalbama, kad universitetams sunku pritraukti doktorantais tinkamų tapti studentų. Kokia padėtis yra VU?

A.Ž.: Tai tiesa. Dabar doktorantų VU yra apie 400. Nuo vasaros minimalus atlyginimas, tarkime, valytojos, jau bus 375 eurai. Panašiai tiek pat gauna doktorantas, baigęs šešerių metų studijas, jei daugiau niekur nedirba. Kokių žmonių už tokius pinigus tikimės pritraukti? Vadinasi, dažnai į doktorantūrą ir stoja valytojos lygio žmonės. Aišku, nenoriu įžeisti, yra daug gabių vaikų, kurie stoja vien iš entuziazmo.

VEIDAS: Ką čia galima padaryti?

A.Ž.: Jei valstybė neturi pinigų, tegul du kartus sumažina studentų skaičių ir du kartus padidina stipendiją. Lietuvoje maždaug 40 proc. žmonių turi aukštąjį išsilavinimą (JAV – mažiau nei 20 proc., Šveicarijoje – apie 20 proc.), ir darbo rinka visiškai iškraipyta. Lietuvoje diplomai yra tarsi indulgencija nuo fizinio darbo. Padidinus doktorantūros studijų krepšelio dydį reikalai pajudėtų. Deja, vis dar orientuojamės į kiekį.

Mums reikia išsaugoti pirmarūšius studentus, sukurti jiems geras sąlygas. Paklauskite, kodėl daug geriausiųjų nelieka Lietuvoje? Jie žino, kad universitetai – „ubagynas“, dėstytojai gauna mažas algas, dirba antrus darbus ir čia ateina tik kad atbambėtų paskaitas. Kas iš to, jei prigaminsime daug studentų, jeigu jie nekurs realios pridėtinės vertės? Uždaras ratas: baigę universitetus nesugeba kurti darbo vietų ir nemoka uždirbti pinigų. Iš ko gyvena universitetai? Iš mokesčių mokėtojų pinigų. Sutelkite resursus universitetuose, kad iš čia išeitų žmonės, sugebantys uždirbti pinigų, – daugiau lėšų ateis ir į biudžetą.

VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė dėl minimalių stojimo į aukštąsias mokyklas balų?

A.Ž.: VU minimalus stojimo balas – 3. Manau, jis būtinas. Universitetas nėra vieta, kurioje būtų lopomos mokyklinio išsilavinimo spragos. Juk galima perlaikyti nepavykusius egzaminus, papildomai pasimokyti – tai geriau, nei mokėti pinigus už kokį nors bevertį diplomą (juk dažniausiai mokama už studijas, po kurių išduodami beverčiai diplomai). Dabar būna taip, kad sumokami pinigai už studijas, ir tokie studentai maustomi. Kaip vienas universitetas aiškina: pasimokys porą metų, netiks – išmesime. Beje, taip ir padaro – didelė dalis studentų būna pašalinami. Bet ar sąžininga imti iš jų pinigus, kai žinai, kad vaikai neskubės mokytis universitete?

Juk kokia nauda iš to diplomo, jei žmogus nieko nemoka? Sakykime, žmonės, baigę vadybą, moka dirbti kompiuteriu, yra paskaitę apie mikroekonomiką ir makroekonomiką, moka naudotis „Google“, „Excel“. Ar čia vadybininkas?

Dirbu su pramone ir galiu pasakyti, kad šalyje nėra gerai parengtų pardavimo vadybininkų. Ką sako pramonė? „Gaminame lygiai tokiomis pat staklėmis, iš tokių pat medžiagų, tokios pat kokybės produktą kaip vokiečiai, o parduodame du tris kartus pigiau. Kodėl? Nes nemokame parduoti. Kodėl nemokame? Nėra gerų pardavimo vadybininkų. Niekas Lietuvoje neinvestavo į tokią sritį. Juk paprasčiau dėstyti iš vadovėlių ir imti pinigus. O kas kviečiasi gerų dėstytojų iš užsienio bent dviem savaitėms? Juk dabar yra daugiau galimybių, universitetai yra viešosios įstaigos, gali paimti paskolą banke, pasikviesti geriausių. Tada ateis studentai ir mokės daugiau už tokias studijas, nes tai žadės jiems didelius pinigus pabaigus.

VEIDAS: O kaip dėl planų prie mokslininkų „pastatyti“ vadybininkus, pardavimo ekspertus?

A.Ž.: Tam turi būti rengiami specialistai, vadinamieji antrepreneriai. Jų neparengsi auditorijoje – jiems reikia daug praktikos. Tokie dalykai pasaulyje jau daromi. Kuo dabar skundžiamasi? Sako, yra mokslas, yra verslas ir dėl kažko jie ten nesusitaria. Tokią spragą ir turi užpildyti šie specialistai, tam reikia kurti atskiras struktūras. Pateiksiu pavyzdį: Suomijoje yra toks VTT centras – Suomijos techninių tyrimų centras, jį perpus išlaiko valstybė ir verslas. Jis ir atlieka tą technologijų perdavimo funkciją.

Beje, Suomijoje, turinčioje 5,5 mln. gyventojų, dirba apie 30 tūkst. aukštos kvalifikacijos žmonių, kurių pagrindinė užduotis ta, kad mokslo idėjos virstų produktais. Tokių panašių specialių institutų yra ir kitur. Beje, noriu pabrėžti, kad jie kabo ne ant universitetų kaklo. Universitetai turi daryti savo darbą, verslas – savo, o tokie institutai – atlikti savas užduotis. Aišku, universitetai atsakingi, kad būtų parengti tinkami žmonės.

VEIDAS: Ar įmanoma antreprenerius parengti universitetuose?

A.Ž.: Kodėl gi ne? Tik, deja, Lietuvoje blogai išplėtotos tokios mokymo formos, kaip vadinamasis treiningas, ir daugiausia apsiribojama paskaitomis, rašto darbais. Tiesa, būna šiek tiek ir tų pasižaidimų – simuliacijų. O Vakaruose treiningas užima labai daug mokymosi laiko.

VEIDAS: Ar dirbdamas rektoriumi sieksite, kad daugiau dėmesio būtų skiriama praktinei mokymosi daliai, jūsų minėtam treiningui?

A.Ž.: Taip. Pirmiausia nusiųsime žygūnus pasižvalgyti, kaip rengiami antrepreneriai. Antra, būtina imti rimtai rengti pardavimo vadybininkus, apskritai vadybos studijas pakelti į aukštesnį lygį. Jos negalima išmokti iš vadovėlių ar kokių nors savamokslių – reikia kviestis ekspertų iš užsienio. Nėra tam lėšų? Reikia jų ieškoti. Stengsimės, nors jei valstybė to nerems – nieko nebus. Užsienyje vyriausybės irgi skiria daug lėšų, kad būtų parengta tokių tarpininkų.

VEIDAS: Papasakokite daugiau apie laukiančią struktūrinę reformą VU. Kokių svarbiausių tikslų norite ja pasiekti?

A.Ž.: Ši reforma turi keletą svarbių aspektų. Pirma, siekiama sumažinti struktūrinių padalinių, kuriems tiesiogiai vadovauja rektorius, skaičių. Šiuo metu turime, regis, 17 kamieninių padalinių ir dar keletą kamieninių centrų. Iš vadybinės pusės tokia sistema jau vargiai besuvaldoma.

Vis dėlto vadybos aspektas ne pagrindinis. Esmė – padaryti pertvarką tuose struktūriniuose padaliniuose. Tokių katedrų, kokios yra dabar, turėtų nelikti. Tai turi pakeisti akademinės komandos, vadovaujamos lyderių profesorių. Profesorius veikiau turi turėti katedrą, o ne dirbti joje. Šios grupės dažniausiai būtų „minkštos“. Tai reiškia, kad tie patys žmonės galėtų dirbti keliose grupėse iš karto. Atsirastų didelė kritinė masė, tyrėjų nebeskirtų tų mažų padalinių rėmai, jie daugiau tarpusavyje bendrautų ir būtų galima prisiimti didesnių iššūkių. Kiek gali nuveikti penkių žmonių padalinys? Tai yra vadinamoji Stanfordo sistema.

Sakyčiau, dabar apskritai yra milžiniška struktūrinė problema viso Lietuvos viešojo valdymo srityje. Jis labai atsilikęs. Padėtį dar labiau sugadino europinių pinigų įsisavinimas. Tai didelę dalį žmonių tiesiog ištvirkino iki tokio lygio, kad pagrindiniu dalyku tapo procesas, kaip tas lėšas įsisavinti, o konkretus rezultatas – kone trečiaeilis.

Niekam nerūpi, ar mokslininkas kažką išrado ar atrado, – pinigus skirstančioms institucijoms rūpi, kad savo paraiškoje parašytum, į kokią konferenciją važiuosi po trejų metų (tai dar nė nebūna paskelbta) ir kiek kainuos autobusas tame mieste iki viešbučio. Vadinasi, mokslininkas pasirenka, kad esą skris į San Fransiską, ir surašo, kas kiek jam ten turėtų kainuoti. Žinoma, po tų trejų metų viskas būna kitaip. Padėtis tokia, kad svarbiau, jog būtų krūva popierių ir viskas „pagrįsta“, ir vienodai šviečia, kas tame San Fransiske būtų buvę.

VEIDAS: Žinote daug užsienio pavyzdžių, kaip yra tvarkomas aukštųjų mokyklų valdymas, organizuojamos studijos, mokslas.

A.Ž.: Esu keliavęs nuo Nepalo iki JAV. Čia esu ir dirbęs pusę metų. Visur, kur keliaudavau, su kolegomis iš užsienio kalbėdavausi, domėdavausi, kaip ten veikia  universitetai ar kaip perdavinėjamos mokslo idėjos.

Taigi pirmas darbas, kurį atliksiu po visų formalumų, – pasisamdysiu porą užsienio specialistų, kad šie apsiuostytų ir parodytų, kokie didžiausi mūsų skirtumai nuo sistemų Vakaruose, kokios bėdos labiausiai bado akis, bei nupaišytų strateginį žemėlapį, kuriame sudėtų visus tikslus ir visas priemones į vieną vietą. Tai yra strategijos grafinis pavaizdavimas ir tikslų išdėliojimas pagal svarbą, jų prioritetizavimas. Iš to lengva pamatyti, kur galima greitai ir su nedaug išteklių pasiekti maksimalų rezultatą, į ką reikia daugiau investuoti, kas užtruks ilgesnį laiką, bet taip pat duos didesnę naudą, ir kokius sumanymus geriau mesti į šiukšlių dėžę. Tai svarbu, nes kol kas viskas, kas dabar surašyta universiteto strategijoje, yra vieno lygio.

VEIDAS: O kaip VU senate buvo sutinkamos tokios kalbos, kad štai Danijoje yra vienaip, JAV tai tvarkoma šitaip ir pan.? Ar tai sulaukdavo palaikymo?

A.Ž.: Veikiau atsiliepimų, kad Žukauskas – arogantiškas tipas, trukdo dirbti, vėl sužlugdė posėdį…

VEIDAS: Galbūt VU, optimizuodamas veiklą, ketina atsisakyti ir tam tikrų priklausančių patalpų?

A.Ž.: Prieš apie tai galvojant pirmiausia reikėtų šiuolaikiškai sutvarkyti turto valdymą. Tarkime, Biotechnologijų institutas atsikels į Saulėtekį, kur statomas Gyvybės mokslų centas, ir Aukštuosiuose Paneriuose liks jo pastatas. Iki šiol VU negalėjo net jo įforminti kaip savo nuosavybės, nes valdžia pasakė, kad, kol nebus įvykdyta valdymo reforma (suformuoti visi organai: naujas senatas, taryba ir išrinktas rektorius), neturėsime visų turto valdymo teisių.

Taigi tarp pirmųjų darbų bus paversti tai normalia universiteto nuosavybe. Pavyzdžiui, pastatui Aukštuosiuose Paneriuose jau būtų ir pirkėjas. Vadinasi, gautas lėšas jau būtų galima investuoti į naujus pastatus ar dar kažkur. Arba, pavyzdžiui, Naugarduko gatvėje yra Chemijos fakultetas, o Matematikos fakulteto pastatas jau suprojektuotas Visoriuose, bet statyboms trūksta pinigų. Naugarduke aplink prasidėjusios statybos, kiek vien už tą žemę ten būtų galima gauti.

Buvo ir daugiau apribojimų dėl to, taigi nuo balandžio, kai būsiu inauguruotas rektoriumi, universitetas galės daug laisviau disponuoti turtu.

VEIDAS: Kaip manote, ar universitetams reikalinga autonomija?

A.Ž.: Atsakyčiau šitaip: brandiems universitetams – taip. Vis dėlto negali susirinkti keli žmonės, pasivadinti kažkokiu skambiu vardu, gauti autonomiją ir daryti, ką nori. Kitas reikalas, kai universitetui jau per 400 metų ir jis jau yra įrodęs savo vertę, daug ką nuveikęs. Juk ką iš tiesų reiškia autonomija? Atsakomybės prisiėmimą. Manau, VU turima autonomija adekvati.

Vaiva Sapetkaitė

Prieš metus tapęs KTU rektoriumi, habilituotas mokslų daktaras prof. Petras Baršauskas universitetą sugebėjo priartinti prie verslo, gerokai padidinti šios mokslo įstaigos tarptautiškumą ir į svarbiausius universitete vykstančius pokyčius įtraukti studentus.

“Jeigu nori ramiai gyventi ir nieko nekeisti, tai tikrai įmanoma. Jei leidi visiems procesams tekėti sava tėkme, jie ramiai sau vyksta. Bet jei bandai kažką keisti – nežmoniškai apsikrauni. Kol kas to apsikrovimo nebijau, o ramaus gyvenimo nesinori”, – sako pernai rudenį KTU rektoriumi išrinktas Petras Baršauskas, kurio sėkmės istorija davė daug naudos Lietuvai, tad jis atsidūrė “Veido” 10 sėkmės istorijų sąraše.
“P.Baršauskas – vienas daugiausiai visoje šalyje per metus nuveikusių rektorių, prieš kurį tikrai lenkiu galvą”, – prisipažįsta buvęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. “Jis – rektorius, sugebėjęs ne tik išgirsti studentų balsą, bet ir paskatinęs mus kalbėti”, – antrina KTU studentų atstovybės prezidentas Justinas Staugaitis.
Pats P.Baršauskas šiuos komplimentus vertina kukliai ir teigia nieko nedarantis dėl garbės ar reklamos, o vien raginamas įsitikinimo, kad universitetui būtina keistis. “Dar mano tėvas mane taip mokė – visada skatino gyventi ateitimi”, – tikina rektorius, kurio nuomone, svarbiausia, kad visi sprendimai būtų orientuoti į ateitį. Štai todėl jis aiškina ne tiek dar daug nuveikęs, nes spręsti apie darbus, kol dar nėra aiškių rezultatų, esą per anksti.
Vis dėlto nuveiktų darbų ir KTU įvykusių pokyčių sąrašas – iš tiesų įspūdingas.

Labiausiai pasistūmėjo bendradarbiavimas su verslu

Pats P.Baršauskas teigia, kad svarbiausias jo nuveiktas darbas, kuriuo gali pagrįstai pasidžiaugti, – tai drauge su visa komanda išgryninti universiteto prioritetai. O jie, pasak rektoriaus, yra trys: tarptautiškumas, tarpdiscipliniškumas ir bendradarbiavimas su verslu. Visa tai vienu sakiniu galima pasakyti taip: universitetas turi būti konkurencingas. Ir ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei viso pasaulio mastu.
Siekiant šio tikslo daugiausiai nuveikta skatinant universiteto bendradarbiavimą su verslu. P.Baršauskas šioje srityje pats įžvelgia esminį lūžį, o jo žodžius patvirtina ne vienas faktas. Per metus “užsukti” vadinamieji startuoliai (nauji ir originalūs studentų verslo sumanymai), pradėjo veikti Inovacijų ir verslo centras, kuris, pasak rektoriaus, bus bazinis įrankis slėnio projekte. Beje, šį rudenį centre atidaryta ir naujausia Lietuvoje dvidešimties darbo vietų mobiliųjų programėlių (aplikacijų) laboratorija.
“Verslo žmonės sako, kad procesas iš tiesų pajudėjo, kad pas mus prasidėjo mokslinės minties komercializacija, kad einame teisingu keliu nuo minties iki produkto, nuo produkto iki įmonės”, – dėsto rektorius.
Pats naujausias KTU ryšių su verslu pavyzdys – bendradarbiavimas su inžinerinių sprendimų UAB „Fima”, kuri į KTU Cheminės technologijos fakulteto Organinės chemijos katedrą kreipėsi patarimo dėl priemonės apsauginei medžiagai nuo laidų valyti ir gavo ne tik konsultacijų, bet ir unikalių sprendimų. „Būtent to verslas ir nori. Universitetas rado geriausią užduoties sprendimą, ir esame visiškai patenkinti”, – pripažįsta “Fima” projektų vykdymo tarnybos direktorius Giedrius Valužis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Netempkite visų ant bendro kurpalio“, – aukštojo mokslo optimizatorių prašo Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas.

„Lygindami Lietuvą su Latvija džiaugiamės, kad mūsų šalis tolygiau išvystyta: turime ne du, kaip kaimynai, o bent penkis šimtatūkstantinius didmiesčius. Tačiau jeigu laikysimės strategijos mažinti universitetinių mokyklų skaičių atokesniuose miestuose, šio pranašumo lengvai galime netekti. Juk realiai nėra jokio kito būdo jaunimui provincijoje išlaikyti“, – dėsto Vilniaus dailės akademijos rektoriumi nuo šių metų pradžios dirbantis Audrius Klimas.
Į šias pareigas vieną iš prorektorių paskyrė akademijos senatas, pasibaigus kartą jau pratęstai ankstesnio rektoriaus Adomo Butrimo kadencijai. Tačiau A.Klimo vadovavimo laikotarpis gali ilgai netrukti: jau gruodžio mėnesį dabar sudarinėjama VDA taryba skelbs naujo akademijos rektoriaus rinkimus. Tiesa, 55-erių metų profesorius neatmeta galimybės juose dalyvauti.

Išlaikė padalinių tinklą

Vilniaus dailės akademija – vienintelė šalyje, iki šiol išlaikiusi mažesniuose miestuose įsikūrusių padalinių tinklą. Ir nežada jo atsisakyti, nes, pasak A.Klimo, kol kas jokios atliktos studijos neįrodė, kad tokia akademijos struktūra būtų neracionali. Atvirkščiai: dabartinis modelis suteikia galimybę provincijos studentams dažniau regėti sostinės profesorius ir išlaikyti panašų studijų kokybės lygį. Štai grafikas, Nacionalinės premijos laureatas Rimvydas Kepežinskas važinėja dėstyti į Kauną, o meno istorikas A.Butrimas – į Telšius. Mažesniuose miestuose, kur ryškesni menininkai ir menotyrininkai pirštais suskaičiuojami, tai svarbu.
Beje, šįmet populiariausia akademijos studijų programa buvo architektūros studijos Kaune: į vieną valstybės finansuojamą vietą ten pretendavo 16 jaunuolių. O taikomosios skulptūros programa Telšių fakultete, gavusi labai palankų užsienio ekspertų įvertinimą, priešingai, nesulaukė nė vieno stojančiojo. „Paradoksas, nes patiems Telšiams labai rūpėjo tokią programą turėti. Dabar ten ES lėšomis tvarkoma Masčio ežero pakrantė, joje jau numatytos vietos skulptūroms“, – stebisi rektorius.
Jis nesupranta, kodėl visos šalies aukštosios mokyklos tempiamos ant vienodo kurpalio: ar tam, kad valdininkams jų veiklą kontroliuoti taptų paprasčiau? „Nėra vieno modelio, kuris būtų visiems optimalus, antraip jis užkariautų visus pasaulio universitetus. Taip, Kinijoje yra po 40 tūkst. studentų turinčių universitetų, bet ar jie mums pavyzdys? Nebūtinai didžiausias universitetas yra geriausias. Tarkim, elitinė Karališkoji dailės akademija Kopenhagoje teturi pusę tūkstančio studentų. O štai garsiajame Aalto universitete Helsinkyje sujungtos dizaino ir jo vadybos studijos, jame mokoma ne vien kurti pramoninį dizainą, bet ir jį parduoti. Mes irgi norėtume išsaugoti savitumą“, – tvirtina A.Klimas.

Dizaino laukia ilgia kelias

Jis turbūt pirmas Lietuvos istorijoje profesionalus dizaineris, kuriam likimas lėmė tapti rektoriumi. Audriaus brolis dvynys Alvydas – taip pat dizaineris, vadovaujantis Vizualiojo dizaino katedrai akademijos Klaipėdos skyriuje. Klaipėda – brolių gimtasis miestas. O dizainas… „Tiesiog nieko daugiau mes su broliu ir nemokam“, – kuklinasi akis nuleidęs rektorius.
Naudojuosi proga paklausti, ar Lietuvos dizainas turi šansų tapti toks pat pasaulyje matomas ir pelningas kaip Suomijos. „Suomių dizaino ištakos glūdi senovės amatuose, – primena A.Klimas. – Medkirčiams rūpėjo, kaip išdrožti patogiausią darbui kirvio kotą, kokia kirvio ašmenų forma pati tinkamiausia ir t.t. Per keletą šimtmečių ši patirtis peraugo į tokį pramoninį dizainą, kuriuo gėrimės šiandien. Tad klaidinga būtų manyti, kad prieš keletą metų Vilniuje atidarę Dizaino inovacijų centrą ir tik šįmet surinkę pirmąjį dizaino vadybos studentų kursą netrukus varžysimės su suomiais. Nors veikiausiai esate girdėję apie mūsų diplomantę Eglę Ugintaitę, kuri pasiūlė lazdos su įmontuota skaitmenine navigacija ir sveikatos būklę (kraujo spaudimą, pulsą, kūno temperatūrą) tikrinančiais prietaisais idėją ir laimėjo „Fujitsu“ konkurso didįjį prizą.“
Bet tai – ne vienintelis pavyzdys. „Tarkim, neseniai mūsų drabužių dizainerių delegacija grįžo iš Maskvoje rengiamo madų konkurso „Russkij siluet“. Jame dalyvavo du šimtai dizaino mokyklų iš viso pasaulio, demonstruota daugiau nei keturi tūkstančiai kolekcijų. Vis dėlto tris prizus šiame konkurse laimėjo mūsų absolventų diplominiai darbai“, – džiaugiasi rektorius.

Dėstytojai pagaliau susipažino

Atsisakius ekstremaliausios pertvarkos idėjos – daugelį sostinės aukštųjų mokyklų paversti Vilniaus universiteto padaliniais, toliau tebesvarstomas Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijų sujungimas. A.Klimas, kaip ir pirmosios akademijos rektorius Zbignevas Ibelhauptas, nėra didelis tokios pertvarkos entuziastas. Jis primena, kad meninio profilio studijos Lietuvoje apskritai tesunaudoja penkis procentus šalies aukštojo mokslo biudžeto, taigi sujungus dvi akademijas smarkiai sutaupyti nepavyktų.
Priešingai nei Muzikos ir teatro akademijoje, dailininkų stovykloje tyliai pasikeitus rektoriams reikšmingų perversmų, susijusių su vadovybe, nevyko. Tik ankstesnis rektorius A.Butrimas tapo prorektoriumi mokslo klausimais, o A.Klimo turėtą studijų prorektoriaus vietą užėmė garsi tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė.
Be to, pakeisti du dekanai. Tai lėmė pertvarkyta studijų sostinėje struktūra. „Anksčiau turėjome Vaizduojamosios ir taikomosios dailės bei Architektūros ir dizaino fakultetus, o dabar liko Vilniaus (arba bakalauro studijų) fakultetas ir Aukštųjų studijų, apimančių magistrantūrą ir doktorantūrą, fakultetas. Kitaip sakant, pasiskirstėme ne pagal studijų profilį, kaip įprasta kituose šalies universitetuose, o pagal studijų pakopas“, – aiškina A.Klimas.
Kam to reikėjo? Pasirodo, naujoji tvarka griauna tarp fakultetų stūksojusias nematomas sienas. Jei anksčiau vieno fakulteto studentas norėdavo pasirinkti kito fakulteto studijų programos dalyko paskaitas arba pasinaudoti kito fakulteto katedrai priklausančiomis dirbtuvėmis, jam tai ne visuomet pavykdavo: mažų mažiausiai reikėdavo gauti dekano sutikimą. Dabar menininkų, architektų ir dizainerių bendravimas turėtų tapti laisvesnis ir intensyvesnis. „Netgi dėstytojai, toje pačioje akademijoje išdirbę penkiolika metų, pagaliau susipažįsta fakulteto tarybos posėdžiuose“, – ironijos gaidelių neslepia rektorius.
O kai bendradarbiavimo galimybes atranda dėstytojai – jas išvysta ir studentai. Beje, įvairioms katedroms priklausančias dirbtuves taip pat numatoma priskirti naujam, visiems studentams prieinamam padaliniui. Todėl jų noras išbandyti kitas meninės raiškos formas nebepriklausys nuo mokymo meistrų ar katedrų vedėjų geranoriškumo.

Bando užsidirbti patys

„Per pastaruosius trejus metus studentų skaičius mažai tejudėjo, tačiau dramatiškas pokytis įvyko pradėjus taikyti studijų krepšelio sistemą: tuomet praradome trečdalį studentų. Bet akademijos biudžetas dėl to beveik nepasikeitė, nes dabar valstybės garantuojamose vietose studijos finansuojamos šimtu procentų, o anksčiau finansavimas tesiekė 47 proc.“, – aiškina A.Klimas.
Savo lėšomis VDA šįmet studijuoja 90 studentų. Tiesa, dauguma jų rinkosi pigiausiai (3,4 tūkst. Lt per metus) kainuojančią dailėtyros studijų programą. Dailės bakalauro studijų metai kainuoja daugiau nei 11 tūkst., architektūros – daugiau nei 7 tūkst. Lt.
Šalia akademijos veikia atvira dailės, dizaino ir architektūros mokykla, kurioje mokosi savarankiškai lavinantieji savo gabumus, siekiantieji platesnio išsilavinimo ar besirengiantieji studijoms. Paskaitos šioje mokykloje – mokamos.
Pajamų akademijai teikia ir šį pavasarį pradėjusi veikti Nidos meno kolonija. Penkiose jos rezidencijose dažniausiai dirba užsienio menininkai, užsitikrinę savo šalies ar tarptautinių fondų finansinę paramą. „Kai viešėjau ten rugsėjo pabaigoje, rezidencijose gyveno JAV, Japonijos, Olandijos, Austrijos atstovai ir viena lietuvė“, – pasakoja A.Klimas.
Šalia rezidencijų įrengta ir kuklesnė pastogė, kurioje apsistoja iki šešių dešimčių kūrybinę praktiką atliekančių studentų. Tikimasi, kad žiemą ši kolonija gerokai pagyvins kurorto kultūrinį gyvenimą.
Vilniaus dailės akademijai priklausančioje Panemunės pilyje rekonstrukcijos darbai tik įsibėgėja. „Gavę ES lėšų, pavasarį planuojame baigti pirmąjį darbų etapą – renovuoti du bokštus ir vakarinį sparną. Kadangi kieme tebevyksta archeologiniai tyrimai, šiuo metu jokios parodos pilyje nevyksta, tačiau ateinančią vasarą ketiname nudžiuginti turistus istorinių radinių ekspozicija. Pilyje veiks kavinė, nedidelis viešbutis su konferencijų sale. Ką gali žinoti, gal ateityje, prastėjant studijų finansavimui, akademiją gelbės būtent tokie objektai“, – svarsto rektorius.

BFL

„Veidas“ ketino šnekinti prieš savaitę į Muzikos ir teatro akademijos rektoriaus kabinetą persikrausčiusį Z.Ibelhauptą inauguracijos proga ir parodyti jį visu naujųjų pareigų grožiu, tai yra dėvintį iškilmingą rektoriaus mantiją. Bet išaiškėjo, kad ceremonija atidėta iki metų pabaigos, ir „kalta“ dėl to būtent… mantija. „Tam, kad ją pasiūtų, turime skelbti viešųjų pirkimų konkursą, sulaukti paraiškų, išrinkti nugalėtoją. Tada kas nors konkursą apskųs, vyks teismo procesas. Jam pasibaigus, pradėsime siūti“, – prognozuoja rektoriumi tapęs pianistas.
Jo atėjimas į postą sutampa su šiokia tokia pertvarka pačioje akademijoje: ji, kaip ir kitos Lietuvos universitetinės aukštosios mokyklos, virsta viešąja įstaiga. „Viena vertus, tapsime ūkiškai savarankiškesni, turėsime galimybę užsidirbti iš komercinės veiklos. Antra vertus, jei nesiseks, galėsime bankrutuoti“, – pabeldžia į stalą rektorius.

Į dėstytojų vietas – konkursai

Ar bus akademijoje ir kitokių pertvarkų? „Atsivedžiau savo komandą – studijų prorektorę doc. Vidą Umbrasienę, mokslo prorektorę doc. Juditą Žukienę ir meno prorektorę prof. Ramunę Marcinkevičiūtę. Beje, teatro srities atstovų rektorate jau kelis dešimtmečius nebuvo – nuo amžinatilsį prorektorės Irenos Vaišytės laikų. Kodėl pasirinkau moteris? Pažvelkite, kas šiuo metu valdo mūsų valstybę… Atvirai šnekant – nekreipiau į tai dėmesio. O kodėl anksčiau akademijai vadovaudavo vien vyrai?“ – savo ruožtu klausia Z.Ibelhauptas.
Šioje mokslo įstaigoje naujasis rektorius sukasi jau tris dešimtmečius, su pusantrų metų tarnybos armijoje pertrauka. „Šaukimą gavau iškart po laimėto M.K.Čiurlionio pianistų konkurso, ką tik įstojęs aspirantūron. Pats tada jaučiausi labai didelis menininkas. Kai kariškių komisija pasiteiravo, ar moku pūsti dūdą, naiviai prisipažinau, kad ne. „Tai koks tu muzikantas?“ – nusistebėjo karininkas. Ir pasiuntė į tankų dalinį, kuriame tarnavom du „europiečiai“ šalia šimtas keturiasdešimt aštuonių tadžikų. Ten mane greit nuleido ant žemės, išmokė pakovoti už save“, – prisimena Zbignevas, neslėpdamas, kad šiuo požiūriu armija išėjo į naudą.
Tad už ką kovos eidamas naujas pareigas? Juk jauni dėstytojai prisipažįsta, kad Muzikos ir teatro akademijai būdinga savotiška „dedovščina“: teisės turėti savo studentų klasę tenka laukti dešimtmečiais. O studentai savo ruožtu skundžiasi, kad trūksta jaunų, pasaulio mačiusių dėstytojų.
„Taip, nes veikė griežtai apibrėžta sistema, reikalaujanti pereiti visus karjeros laiptelius: nuo asistento iki profesoriaus. Jaunimas žino, kad Vakarų akademijose tokios sistemos nėra: į laisvą profesoriaus vietą būna skelbiamas konkursas, kuriame gali dalyvauti visi, turintys atitinkamą kvalifikaciją ir kompetenciją. Todėl ten matome jaunų profesorių. Manau, ir mes turime pereiti prie realių konkursų sistemos. Pretendentai į dėstytojo vietą pagros rečitalį, praves viešą meistriškumo pamoką, dalyvaus pokalbyje su komisija, ir tada drauge studentais nuspręsime, kuris kandidatas verčiausias. Nes žmonių, kurie trypčioja už durų (netgi su užsienio doktorantūrų diplomais), kiekvienoje katedroje yra. Iki šiol naujokas būdavo tiesiog „įkeliamas“ į katedrą metams, dažnai nė katedros vedėjo neatsiklausus. Tokia sistema veikė nuo sovietinių laikų ir man yra visiškai nepriimtina“, – teigia pašnekovas.
Jautresnis klausimas – kaip atlaisvinti jaunimui darbo vietas. Tarkim, Vokietijoje sukanka profesoriui 65-eri, ir „auf Wiedersehen“, jokių kompromisų. „Čia aklai to taikyti nenorėčiau. Paradoksas, bet brandžiausias muzikos pedagogo amžius ir yra 60–65 metai, kai žmogus sukaupia ir išminties, ir patirties. O tuomet tarsi reikėtų viską mesti ir išeiti… Neteisinga, nes, vertinant darbo kokybės kriterijumi, neretai turėtų trauktis jaunesni kolegos. Kita kalba su tokiais, pas kuriuos nebenori mokytis studentai“, – svarsto Z.Ibelhauptas.
O kaip dėl dėstytojų, kurie yra ryškūs, aktyviai gastroliuojantys menininkai ir todėl akademijoje tepasirodo keletą dienų per semestrą? Ar rektorius, kuris pats yra koncertuojantis pianistas, juos supras ir pateisins? „Na, keliskart per semestrą – turbūt kraštutinis pavyzdys, bet apskritai žiūrėčiau skatinamai. Tokie dėstytojai garsina akademiją ir teikia jai naudos: jų meninė produkcija vertinama taškais lygiai taip pat, kaip kitų dėstytojų mokslinė veikla. Ir tie taškai akademijai grįžta pinigais. Todėl laikysimės lankstumo politikos.“

Apmoka gabaus tenoro studijas

Jau keletą metų piktinamasi dabartiniais pretendentų į valstybės finansuojamas studijų vietas atrankos principais, kurie talentingus, bet pavyzdingo atestato neturinčius menininkus palieka „už brūkšnio“. Štai ir šįmet pirmuoju numeriu stojamųjų komisijos įvertintas dainininkas pagal balų sumą nepateko į studentų sąrašą tik todėl, kad valstybiniu lygiu nebuvo išlaikęs vieno reikalingo egzamino.
„Neatstūmėme jo – didžiąją dalį mokesčio už studijas dengiame iš akademijos resursų. Koks bankas sutiktų teikti beveik 19 tūkst. Lt paskolą (tiek kainuoja vieni bakalauro studijų metai) jaunuoliui, kuris baigęs akademiją taps dainininku arba muzikos mokytoju? Kada jis tokią paskolą pajėgs grąžinti? Bet užvėręs mūsų duris, jis sėstų į autobusą, išliptų Varšuvoje arba Helsinkyje ir ten padainavęs pedagogų būtų sutiktas išskėstomis rankomis“, – tvirtina rektorius.
Šalia tradicinių studijų programų akademija žada siūlyti ir naujų, laiko poreikius atliepiančių specialybių. Šįmet, pavyzdžiui, atidaryta taikomosios kompozicijos programa. Vis dėlto rektorius pabrėžia, kad taikomųjų specialybių populiarumas – „slidus“ perspektyvos požiūriu. Tarkim, buvo laikas, kai jaunuoliai šturmuodavo garso režisūros ar kultūros vadybos studijas. Šiuo metu bedarbių vadybininkų – pilna darbo birža. Kad pavyktų rasti optimalų madingų ir klasikinių disciplinų santykį, rektorius ketina suburti strateginę veiklos tarybą, numatančią visuomenės kultūrinių pomėgių kaitą ir darančią įtaką jos skonių formavimui. Tarybos nariais galėtų tapti ne tik akademijos specialistai, bet ir jos absolventai, sėkmingai kuriantys savo karjerą užsienyje.
Patarimų iš šalies naujajam vadovui prireiks ne vien studijų planavimo klausimais. Netgi rektoriaus kabinete girdėti, kaip koridoriuje už polietileno „užuolaidos“ džeržgia statybininkai. Bet tai, ką matome čia, pasak pašnekovo, niekis, palyginti su darbo sąlygomis netoliese, Gedimino prospekte stovinčiuose trečiuosiuose akademijos rūmuose, kur repetuoja būsimi vokalistai. „Ten be šalmo geriau nesirodyti, nes gali užkristi tinko gabalas. Yra buvę, kad užsieniečiai, atvykę skaityti paskaitų, apsisukdavo ir išeidavo argumentuodami, jog nesaugi aplinka“, – neslepia Z.Ibelhauptas.
Kadangi pastatų atnaujinimo darbus turi planuoti profesionalai, o ne muzikantai, ketinama ieškoti verslo partnerių, kurie sutiktų mainais už koncertus pasidalyti kompetencija, nurodyti, kokie rekonstrukcijų projektai realūs, o kokių verčiau atsisakyti.

Ar muzikantai taps universiteto studentais

Kone daugiausiai nerimo akademijos senbuviui kelia iš Švietimo ir mokslo ministerijos sklindančios žinios, kad ten svarstomas Muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijų suvienijimas, taip pat – jų abiejų prijungimas prie Vilniaus universiteto. Darbo grupėje, rengiančioje siūlymus šiuo reikšmingu klausimu, nėra nei LMTA, nei VDA atstovų. „Man nesuvokiama, kaip valstybė galėtų sau leisti neturėti muzikos, teatro ir dailės akademijų“, – stebisi Z.Ibelhauptas. Netgi dviejų meninio pobūdžio mokslo įstaigų jungimas, jo nuomone, turėtų vienintelį privalumą: sutrumpėtų akademijos pavadinimas.
Ar siūlymas steigti Lietuvos meno akademiją toks jau blogas? Sumažėtų valdymo aparatas, sutaupytume finansų, o muzikantų, teatralų ir dailininkų bendras buvimas galėtų virsti įdomiais meniniais projektais. „Taip tik atrodo. Patikėkite – visą rugsėjo mėnesį drauge su naujuoju VDA rektoriumi Audriumi Klimu ieškojom įmanomų mūsų akademijų sąlyčio taškų. Ir priėjom išvadą, kad dabar drauge galėtume sukurti puikų meno projektą, o jei abiem tektų plėšytis dėl to paties lito – veikiausiai nieko nebeišeitų“, – dėsto pianistas.
Motyvai abi akademijas paversti Vilniaus universiteto padaliniais dar labiau abejotini. „Bandoma formaliai pasiekti, kad Lietuvoje universitetinių mokyklų kiekis susitrauktų nuo dabartinių trisdešimties iki vienženklio skaičiaus. Bet juk VU neturi jokios menininkų rengimo patirties, o mes ją sukaupėm didžiulę. Apskritai toks kompleksinių universitetų modelis būdingas šalims, nepasižyminčioms sena kultūrine tradicija. Jis ypač populiarus naujuose, dar besivystančiuose miestuose, kuriuose universitetas tampa pagrindiniu mokslo ir kultūros židiniu. Tačiau senos kultūrinės tradicijos valstybėse akademijos dažniausiai būna suverenios“, – tvirtina Z.Ibelhauptas.
Į kokias pasaulio akademijas naujasis rektorius norėtų lygiuotis? Sako, tokių daug, o pirmiausia pavydą kelia jų infrastruktūrinės galimybės. „Štai Estijos muzikos ir teatro akademija neseniai persikėlė į naują pastatą, šiuo metu greta kyla ir didelė koncertų salė. Nepaisant to, muzikantų studijos Taline kainuoja trečdaliu pigiau nei Vilniuje – maždaug 12–13 tūkst. Lt. Todėl ketinu peržiūrėti, ar pagrįstai apskaičiuotos studijų kainos Lietuvoje“, – žada Z.Ibelhauptas.

BFL

Konkurse dėl Kauno technologijos universiteto (KTU) rektoriaus posto panoro dalyvauti trys pretendentai.

Tarp jų – dabartinis aukštosios mokyklos rektorius profesorius Raimundas Šiaučiūnas, vadovaujantis universitetui nuo 2007 metų.

Be jo į rektoriaus postą pretenduoja ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius profesorius Petras Baršauskas ir daktaras Vladas Lašas, vadovaujantis bendrovei “Skubios siuntos”.

Šių trijų mokslininkų dokumentų sulaukta iki ketvirtadienio, kai buvo nustatyta paskutinė diena jiems pateikti.

Per septynias darbo dienas KTU taryba turi nustatyti, ar šie pretendentai gali dalyvauti konkurse.

Rektoriaus rinkimai vyks gegužės 31-ąją.

Rektorių viešo konkurso būdu renka ir skiria universiteto taryba, vadovaudamasi savo nutarimu patvirtintu rektoriaus rinkimų tvarkos aprašu.

Universitetui vadovauti gali asmuo, turintis mokslo laipsnį, pedagoginės ir vadybinės patirties.