Religija ir kariuomenė. Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje Rukloje ketverius metus tarnavęs, o prieš daugiau nei metus į atsargą išėjęs profesionalus karys Ruslanas yra katalikas, tuokėsi bažnyčioje ir reguliariai lankosi mišiose. Tačiau tarnybos kariuomenėje metu su katalikišku mokymu ir sielovada jam susidurti neteko – su čia dirbusiu kapelionu bendravo vos kelis kartus, bet emocinis tarpusavio ryšys taip ir neužsimezgė.

„Kapelionas pas mus darydavo tik tai, kas yra tiesiogiai susiję su kariuomene, – per rikiuotes perskaitydavo ištrauką iš Šventojo Rašto, pasakydavo porą žodžių, palinkėdavo sėkmės. Per ketverius tarnybos metus negirdėjau nė vieno atvejo, kad kas nors būtų kreipęsis pagalbos į kapelioną, kaip psichologą. Kariuomenėje yra psichologas, atsakingas už įvairias tokio pobūdžio problemas“, – pasakoja į atsargą išėjęs karys.

Pasak jo, religinis aspektas kario kasdienybėje beveik neegzistuoja, nes kariuomenėje yra statutas, pagal kurį kareivis privalo gyventi ir dirbti, o visi nestatutiniai gyvenimo aspektai – mažai svarbūs. Nors didžioji dalis karių yra tikintys, jiems kur kas patogiau savaitgalį apsilankyti savo parapijos bažnyčioje namuose, nei laukti apeigų kareivinėse.

Iš tiesų apklausos rodo, kad 81 proc. kariuomenėje tarnaujančių karių yra tikintys, o tarp jų beveik devyni iš dešimties nurodo esantys Romos katalikai. Tačiau, kario tikinimu, per ketverius metus niekas nedėstė ir nesupažindino su katalikišku požiūriu, kaip kariui derėtų teisingai elgtis.
„Mes laikomės Ženevos konvencijos. Kapelionas kariuomenėje neturi didesnės nei simbolinė reikšmės – ateina per šventes, palaimina. Čia žmonės tiki Dievą, bet nelabai sureikšmina to, kad reikia kreiptis į kapelioną, visi patys eina į bažnyčią“, – įsitikinęs Ruslanas.

Kapelionai sekmadieniais laiko mišias, dalyvauja visuose kariuomenės renginiuose, o kiekvieną pirmadienį per rytinę rikiuotę taria žodį ir skaito ištrauką iš Šventojo Rašto.

Kitas penkerius metus Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis karys pasakoja, kad su kapelionu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas kareivis. „Su kapelionu man asmeniškai teko kažkiek susidurti, pats mišiose kartais dalyvauju. Šiaip kapeliono durys visada yra atviros“, – sako savo vardo nenorėjęs atskleisti karys.

Pasak jo, kapelionai padeda ir su sakramentais – kariai gali kreiptis dėl krikšto ar santuokos. Be to, kapelionas yra tarsi psichologas, su kuriuo, esant poreikiui, visada gali pasikalbėti. Bet pašnekovas prisipažįsta, kad pats dėl konkrečių problemų į kapelioną nėra kreipęsis. Negalėtų jis ir atsakyti, koks yra Katalikų bažnyčios mokymas apie karą.

„Gal kažkada kažkas ir pasakojo, bet nedrįsčiau sakyti, kad žinau. Esu buvęs pas kapelioną pasitarti – norėjau išsiaiškinti, kodėl bažnyčioje atliekamos kai kurios apeigos. Tai buvo įdomu. Yra kapelionų, kurie gerai išmano kitas religijas. Manau, kad kapelionai yra reikalingi. Žinoma, tai labai priklauso nuo konkretaus kapeliono asmenybės, kaip jis sugeba prieiti prie žmogaus. Kareiviai juk yra palyginti specifinė auditorija“, – aiškina pusmetį misijoje Afganistane praleidęs karys.

Ruslanas taip pat sutinka, kad kapelionas yra reikalingas, ir pabrėžia, kad ypač tai pasakytina apie tarptautines misijas. Čia kapelionas suteikia kariams tikėjimo savo jėgomis, gali padėti sužeistajam, jis reikalingas kario žūties atveju. Svetur kapelionas vykdo ir humanitarinę misiją – dirba su regiono vaikais, keliauja po kaimus, padeda gyventojams.

Būtent tarptautinių misijų metu, Ruslano įsitikinimu, kapelionų vaidmuo yra gerokai didesnis, nes kariai daugiausiai laiko praleidžia uždaroje teritorijoje. Kapeliono buvimas šalia kartais tiesiog praskaidrina nuotaika, su juo galima pasikalbėti įvairiomis temomis. Kiekvieną sekmadienį misijoje tarnaujantiems kariams kapelionas aukoja mišias. Ši atokvėpio valandėle kariui padėdavo atgauti psichologines jėgas, leisdavo pabūti su savimi, pamąstyti.

Kapelionų šiuo metu trūksta – Lietuvos kariuomenės ordinariate iš viso dirba devyni kapelionai, tarnaujantys 16-oje kapelionatų. Jie veikia teritoriniu principu, visos Lietuvos kariuomenės karinės pajėgos – Sausumos, Oro, Jūrų, Savanorių, Specialiųjų operacijų – turi savo kapelionus. Kai kurie kapelionai turi net po kelis dalinius. Tarkim, vienas kapelionas turi dalinių ir Panevėžyje, ir Šiauliuose, ir Kaune.

Planuojama, kad rudenį kariuomenė gaus daugiau kapelionų – yra keletas kandidatų, kuriuos dar būtina parengti. Kapelionu gali būti kunigas iš Lietuvos kariuomenės ordinariato, o norintieji tapti karo kapelionais iš kitų vyskupijų turi gauti savo vyskupo sutikimą ir siuntimą, taip pat būti geros sveikatos, įvykdyti fizinio pasirengimo normatyvus ir baigti karinio pasirengimo kursus. Anksčiau kai kurie kapelionai buvo siunčiami mokytis į užsienį, bet šiuo metu stengiamasi pagreitinti jų parengimo procedūrą.

Aktualus interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas.

VEIDAS: Katalikų bažnyčios požiūriu, kas yra geras karys?

V.V.: Katalikų bažnyčia specifinės pozicijos neturi. Bažnyčia ir savo kariuomenės neturi, nebent tokia galime laikyti Vatikaną saugančią šveicarų gvardiją. O Bažnyčia rūpinasi karių, kaip visuomenės grupės, sielovada. Antrajame Vatikano susirinkime buvo priimtos tam tikros nuostatos, kad karys gali laikyti save tautų laisvės garantu, jeigu jis gina savo tėvynę, jei gina kitų prispaustųjų teises. Tai bendražmogiška pozicija, skelbianti, kad geras karys yra tas, kuris kovoja už teisingą reikalą. Egzistuoja vadinamoji teisingo karo doktrina – visada buvo giriamos pastangos, kai karys buvo nuskriaustųjų, teisingųjų pusėje.

VEIDAS: Tačiau kariai yra šiek tiek išskirtiniai, nes kariuomenėje dirba kapelionai, o juos vienija ordinariatas, prilygintas vyskupijai.

V.V.: Tai turi senas istorines tradicijas. Šiais laikais mes nieko išskirtinio nesugalvojome. Turbūt pirmieji kapelionai pasirodė dar Romos imperijoje vos įteisinus krikščionybę. Po Milano edikto jie su romėnų legionais žygiavo kartu. Kariai dvasiškai yra itin pažeidžiami – žūtys, sužeidimai, todėl jiems reikia ypatingos pagalbos, psichologinės paramos, tą ir daro kapelionai.

Kapelionų yra ir kitur – ligoninėse, universitetuose, bet kariuomenės ordinariatas yra labiau centralizuota struktūra, prilyginta vyskupijai, o kiti kapelionai to neturi. Karo kapelionai taip organizuoti todėl, kad kariai valstybės gyvenime vaidina išskirtinį vaidmenį. Tai kartais gali būti ir valstybės išlikimo klausimas – tik nuo karių priklauso, ar bus apginta valstybė. Užtai jiems ir skiriamas ypatingas dėmesys.

VEIDAS: Kokių daugiausia problemų kyla kariams? Dėl ko jie dažniausiai kreipiasi į kapelionus?

V.V.: Jei pasižiūrėtume į visų kariuomenių statutus, kapelionų vaidmuo yra labai panašus: kapelionas – įvairių lygių vadų patarėjas, padėjėjas moralės klausimais. Jam tenka ir kitokios funkcijos – patriotinio ugdymo, bendražmogiško auklėjimo. Šių dienų kariuomenėje, žinoma, kai kurios kapelionų funkcijos yra atkritusios.

Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos kariuomenėje kapelionai atliko labai svarbų šviečiamąjį vaidmenį, skaitydavo paskaitas. Į kariuomenę ateidavo kaimo vyrai, mokslų nedaug ragavę, jiems reikėjo bendražmogiškos patirties. Būtent kapelionams teko užpildyti ir išsilavinimo spragas. Šiandien į kariuomenę ateina gerokai labiau išprusę žmonės, galų gale turime internetą, kitų galimybių, tad šios kepelionų funkcijos nebereikia. Patarimas vadui, bendražmogiškas auklėjimas, tiesioginis bendravimas su kariais, diegiant krikščioniškas vertybes, apie kurias mes daug kalbame, yra pagrindinis kapeliono uždavinys šių dienų kariuomenėje.

VEIDAS: Kaip vyksta šis bendravimas?

V.V.: Net į kovinio rengimo planą įtraukiamos kapelionų paskaitos apie motyvaciją, krikščionišką lyderystę. Tačiau nebūtinai jos sudaro svarbiausią bendravimo dalį. Svarbu ir buvimas, bendravimas su kariais, kapelionas gali pasidalyti savo patirtimi, būti pavyzdžiu, kaip galima įveikti krizinę situaciją. Dabar kapelionų nėra tiek daug, kartais darbo krūvis tenka toks, kad fiziškai nespėji visko apvažiuoti, nes daliniai išsimėtę po visą šalį.

VEIDAS: Esate dalyvavęs tarptautinėje misijoje Afganistane. Su kokiais didžiausiais iššūkiais kariai susiduria ten, kuo kapelionai gali jiems padėti?

V.V.: Misijose aplinka kitokia, bendruomenė uždaresnė, mažoje erdvėje turi sutilpti daug žmonių. Kapelionų vaidmuo daugiausia yra padėti vadui išlaikyti dvasinį klimatą. Kariams per atstumą atsiranda įvairių problemėlių – kartais iš šeimos sužino kokių nors dalykų, vaikams kas nesiseka, žmogui reikia išsikalbėti. Visi turi savo darbų ir savo vargų, o kapelionas kartais būna tas žmogus, pas kurį galima ateiti pasikalbėti, pasitarti. Stengiamės kiek galėdami atlikti tą vaidmenį – stiprinti moralinį klimatą, išklausyti.

VEIDAS: Kada kareiviai kreipiasi į psichologą, o kada prašo kapeliono pagalbos?

V.V.: Nesame dubleriai – mes truputį kitaip prie žmogaus prieiname. Nesame ir konkurentai, greičiau bendradarbiai, tik šiek tiek skirtingomis priemonėmis dirbame su žmogumi. Kartais kariui norisi konfidencialumo, o psichologai ne visada gali tai suteikti, jie turi užpildyti tam tikrus dokumentus, paskui tai įrašoma į asmens bylą. Kapelionas nieko neįrašo. Apskritai darbo visi turime pakankamai.

VEIDAS: Ar supažindinate kareivius su Katalikų bažnyčios mokymu apie teisingą karą, tinkamą kario elgesį?

V.V.: Apie tai ypač kalbame prieš tarptautines misijas, aiškiname, kad kažkur vykdome misiją toli nuo  tėvynės, tačiau vis tiek ten giname savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, nes šių dienų pasaulis yra labai susijęs, ir veiksmas lygus atoveiksmiui. Kad ir būdami tame pačiame Afganistane, jei ten užtikriname saugumą, tas saugumas persiduos ir ateis iki mūsų per tūkstančius kilometrų. Ir atvirkščiai. Pasaulis šiais laikais labai susijęs. Kad ir kur būtum, galioja tie patys principai – humaniškumas, pagalba kitiems. Tai yra kario duona.

VEIDAS: Netrukus prie kariuomenės turėtų prisijungti šauktiniai kariai. Ar įžvelgiate skirtumų dirbant su jais ir profesionalais?

V.V.: Šauktiniai kariai žengs kariuomenėje pirmus žingsnius – didelės akys iš nuostabos ir panašiai, bet jie greit apsipras, o kapeliono reikalas – kad vaikinai išlaikytų dvasinę pusiausvyrą. Galbūt reikės šiek tiek daugiau pastangų, bet jie tokie pat vyrai. Didelio skirtumo nematau. Šauktiniams galbūt taikomi šiek tiek didesni apribojimai – kareivinių režimas, jie lieka uždaroje, mažesnėje erdvėje. Šiuo požiūriu tai yra tarsi nedidelis grįžimas į tarptautinių misijų aplinką.

Istorija

Lietuvos kariuomenės ordinaras, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas primena, kad pirmieji karo kapelionai Vilniaus bernardinų vienuoliai dalyvavo 1830 m. sukilime, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863-iųjų sukilimą prieš Rusiją. Dvasinę pagalbą karo kapelionai aktyviai teikė ir vykstant nepriklausomybės kovoms, tarpukario Lietuvos kariuomenėje bei pokario rezistencijos metais.

Atkūrus nepriklausomybę, 2000-aisiais buvo pasirašytos trys Lietuvos ir Vatikano sutartys, viena iš jų – dėl kariuomenes ordinariato įsteigimo. Pirmuoju Lietuvos kariuomenės ordinaru popiežius Jonas Paulius II paskyrė vyskupą Eugenijų Bartulį.

Kokiais atvejais kariniai veiksmai yra pateisinami, o kada – smerkiami? Ir koks kariuomenės elgesys vertinamas kaip moralus?

Bažnyčios istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius pabrėžia, kad Bažnyčios pozicija konkrečių valstybių ar kariuomenių atžvilgiu yra niekaip nesusijusi ir ją būtina aiškiai atskirti nuo sielovados ar patarnavimo žmonėms, patekusiems į įvairias situacijas. Kariuomenės kapelionatų atsiradimas Katalikų bažnyčioje susijęs su laikotarpiu, kai žmonės negalėjo patys tokio likimo pasirinkti – karinė tarnyba buvo privaloma. Tačiau net jei kariai yra savanoriai, Bažnyčia niekuomet nekelia klausimo, ar ši jų veikla yra pateisinama, gera; neklausia, kodėl jie eina į karą. Nepaisant to, jiems vis tiek stengiamasi patarnauti, nes karo atveju kariuomenėje žmonės susiduria su didžiausiais išbandymais, o dažnai atsiduria ir mirties akivaizdoje.

Klausimas apie karą ir jo teisėtumą bei teisingumą visada buvo aktualus – apie tai svarstė šv. Augustinas, jį sistemiškai išdėstė šv. Tomas Akvinietis, nurodęs teisingo karo kriterijus. Viduramžių Europoje buvo išplėtota ir krikščioniškoji teisingo karo doktrina, kurios pagrindą šiandien galima atrasti Katalikų bažnyčios katekizme.

Jame teigiama, jog kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo stengtis, kad būtų išvengta karų, tačiau nurodoma: „Kol išlieka karo pavojus ir nėra kompetentingos, atitinkamą galią turinčios tarptautinės valdžios, tol valstybių valdžioms negalima paneigti būtinosios ginties teisės, jeigu prieš tai buvo išsemtos visos taikių derybų galimybės.“

Katekizme išskirtos ir sąlygos, kurioms esant karinė savigyna leistina. Gynyba leidžiama, jei tautai ar tautų bendrijai užpuoliko daroma žala tikrai yra ilgalaikė, didelė ir neginčijama, taip pat visos kitos priemonės užkirsti jai kelią pasirodė neveiksmingos ar neįmanomos įvykdyti. Gynyba leidžiama, jei yra rimto pagrindo tikėtis gynybinės sėkmės ir jeigu ginklo naudojimas nepadarys didesnės žalos bei sumaišties negu blogis, kurį reikia pašalinti. Jei šios sąlygos egzistuoja, valstybės valdžia tokiu atveju turi teisę ir privalo įpareigoti piliečius atlikti veiksmus, būtinus valstybei apginti.

„Visi praėjusio amžiaus ir šio amžiaus popiežiai kalba apie būtinybę pirmiausia siekti taikos. Net apsiginklavimas yra matomas kaip būdas išvengti karo, tai yra viena iš priemonių, kad agresijos nebūtų. Morališkai tai gali būti pateisinama. Žinoma, yra išimčių, pavyzdžiui, kai imamasi ginkluotis ir karo scenarijai numato visišką miestų, regionų, nekaltų žmonių sunaikinimą. Tai jau peržengia moralines ribas“, – paaiškina arkivyskupas G.Grušas.

Ar tai reiškia, kad agresija kito atžvilgiu visuomet amorali? Pasak arkivyskupo, būtina atsižvelgti į tai, kad turime pareigą ir trečio asmens saugumui. Tarkim, jeigu kas nors laiko žmogui į galvą įrėmęs šautuvą ir kitų priemonių išsaugoti jo gyvybę nėra, nušauti užpuoliką, kuris smurtauja prieš kitą, policininkams yra teisėtas  veiksmas. Šis principas išsiplečia ir tarp tautų: jeigu matome, kad viena tauta neteisingai puola kitą, žudo, kitų tautų pareiga yra apginti nuskriaustuosius. Tačiau ir tokiu atveju tai suprantama kaip gynyba, o ne kaip agresija – agresija negali būti morali, kaip ir blogis negali būti moralus.

Atsižvelgiant į teisėto karo sampratą reikėtų suprasti bei vertinti ir Dievo įsakymą „Nežudyk“. „Kodėl mes tuomet valgome gyvulių mėsą? – klausia Lietuvos kariuomenės ordinaras G.Grušas. – Kai kas naudoja ir šį argumentą. Tačiau žmonėms yra duota valdžia, o eiti ir be reikalo žudyti gyvulius tik dėl savo malonumo ar kažkokio iškreipto požiūrio irgi nebūtų pateisinama. Klausimas: jei tave kas nors puola, galbūt iš meilės kitam žmogui tu gali pasiduoti? Bet nėra nuodėmė gintis. Kitas klausimas: jei puola tavo vaiką, ar tu turi teisę jį ginti? Pakankamai aišku, kad turi teisę ginti silpnąjį. Iš to ir kilo mąstymas, kad tai nėra žudymas kaip toks, bet gynimas. Teisėto karo atveju žudyti neginkluotus žmones, atsitiktinai ar nesiginant, yra nemoralu ir neteisėta. Staiga branduolinę bombą numesti ant didelių plotų, kad atbaidytum agresorių, kuris dar nepradėjęs veikti, būtų nepateisinama.“

Šiuolaikiniame kare kariuomenės paprastai nebesusitinka mūšio lauke akis į akį, kad per trumpą laiką išsiaiškintų, kuri yra nugalėtoja. Tradicinį konvencinį karą pastaraisiais laikais keičia partizaniniai veiksmai ar išpuoliai, nukreipti prieš civilius gyventojus. Tokioje aplinkoje dažnai net sunku atskirti priešą nuo nuskriaustojo. Tokiomis aplinkybėmis nesunku įsivaizduoti situaciją, kai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė kur nors toli už šalies sienos, vykdydama tarptautinę misiją, pradėtų netinkamai elgtis ar būtų apkaltinta vykdžiusi karo nusikaltimus. Ar tai galėtų reikšti, kad Katalikų bažnyčia pasmerktų tokius veiksmus ir nusisuktų nuo kariuomenės?

Istorikas P.Subačius pabrėžia, jog vien dėl to, kad kapelionai dalyvauja įvairiose procesijose, kurias galima prilyginti kitoms ceremonijoms, kai susitinka valstybė ir Bažnyčia, pavyzdžiui, aukščiausių valstybių vadovų inauguracijai, bei turi teisę patarti karo vadams, dėl šios pagalbos Bažnyčia netampa kariaujančios kariuomenės struktūros dalimi. Bažnyčia išlieka tik kariuomenės, kaip žmonių, socialinio darinio, dalis.

Arkivyskupas G.Grušas sako, kad kapelionai ir medikai dalyvauja tiek teisėtame, tiek neteisėtame kare, siekdami išgelbėti gyvybes ir sielas, kiek jie gali tai padaryti: juk medikas negali pasakyti, kad čia neteisėtas karas, todėl jis jame nedalyvaus, nes yra davęs Hipokrato priesaiką. Taip pat ir dvasininkas sieks išgelbėti žmones, o matydamas neetiškus kariuomenės veiksmus jis visų pirma turi pareigą atkreipti kariuomenės vado dėmesį į klaidas ar amoralų elgesį.

P.Subačius pabrėžia, kad Bažnyčia smerkia karą kaip blogį – žmonių žudymą, jų teisių pažeidinėjimą ir nesiima spręsti, kas yra teisus, o kas kaltesnis, kas pradėjo pirmas: „Pagal krikščionišką doktriną karas visada yra blogis, tik būna mažesnis arba didesnis blogis. Žinoma, vieni labai norėjo, jog popiežius pasveikintų Maidaną ir pasakytų, kad čia viskas gerai, o kiti galbūt norėjo, kad pasmerktų, bet nieko panašaus iš Šventojo Sosto nesulaukė. Lygiai kaip vieni norėjo, kad Šventasis Tėvas nepriimtų Vladimiro Putino, o kitiems, priešingai, tai galbūt atrodė kaip didžiulė pergalė. Bet Šventasis Sostas tokių klausimų net nekelia.“

Dovaidas Pabiržis

 

 

Kas kaltas? Dažnas su religijotyra, filosofija, pasaulio istorija ir propagandos teorijomis nesusipažinęs žmogus ne iš piktos valios nukreipia savo pyktį prieš ką nors, kas tampa atpirkimo ožiu.

Statistika ir mokslinės studijos rodo, kad pastaruoju metu, nors tai gali skambėti kaip paradoksas, daugiausiai akmenų sulekia į musulmonų daržą. Vadinamųjų neapykantos nusikaltimų tradicijos kinta – pagrindiniu „nekentėjų“ taikiniu tampa būtent islamo išpažinėjai.

Remiantis įvairiais apibrėžimais, neapykantos nusikaltimą daugmaž galima apibrėžti kaip veiksmą, kai auka pasirenkamas tam tikros socialinės grupės asmuo. Ši grupė gali būti susijusi su įvairiais dalykais: etniškumu, kalba, tautybe, fizine išvaizda, religija, lyties tapatybe ir kt.

Neapykantos nusikaltimai dažniausiai neapsiriboja tiesiog grasinimais, keiksmais. Pasirinktos aukos fiziškai užpuolamos, gadinama jų nuosavybė, jos niekinamos, rašomi neapykantos kupini laiškai (tai itin paplito interneto, ypač feisbuko eroje).

Terminas „neapykantos nusikaltimas“ (angl. ~hate crime~) teisėje paplito po Antrojo pasaulinio karo – pirmiausia turint galvoje armėnų genocidą, kai 1915 m. turkai bei kurdai išžudė ir ištrėmė bent 1,5 mln. armėnų (su jais ir asirų, graikų), taip pat Šoa (nacių vykdytą žydų naikinimą – Holokaustą).

Genocidas – senas kaip žmonija reiškinys. Tokie dalykai, kaip indėnų (tiksliau, tikrųjų Amerikų gyventojų) genocidas, taip pat „tylieji“ genocidai Europoje (pvz., samių, bretonų), papuasų genocidas Indonezijoje – primiršti arba mažai žinomi. Neturėtume pamiršti, kad aštuntoji genocido stadija – jo neigimas, kuris užkerta kelią tolesniems tyrinėjimams, pridengiant nusikaltimus pasiteisinimais: „tiems žmonėms tiesiog norėta padėti“, „nesugadinkite derybų“, „nužudyta tik 5000“, „tai tik etninis valymas“, „kalta pati istorija“, „taip jau nutiko“, „jie tikri žvėrys, o ne aukos“.

Kodėl vyksta genocidai? Priežastys įvairios – nuo religinių įsitikinimų iki tikslingos politikos.

Kai kuriuos įvykius Lietuvoje irgi galima vertinti kaip genocidą: tai kryžiuočių ir kalavijuočių XIII–XIV a. vykdytas baltų genčių užkariavimas, lietuvių asimiliacija XIX a., kurią vykdė Rusijos imperija, Sovietų Sąjungos politika Lietuvoje 1939–1954 m.

Manoma, kad dėl genocido išnyko neandertaliečiai (pavadinimas kilo nuo nedidelio Neandertalio slėnio Vokietijoje, kur pirmąsyk neandertaliečio kaulai rasti 1866 m.). Anksčiau būta teorijos, jog žmonių (~Homo sapiens~) giminaičiai ~Homo sapiens neanderthalensis~ išnyko dėl to, kad „pasiekė natūralią evoliucijos aklavietę“, neprisitaikė prasidėjus paskutiniajam ledynmečiui. Teigta, kad neandertaliečiai, neturėdami gausios populiacijos, buvo išstumti žmonių.

Neandertaliečių smegenys, palyginti su šiuolaikinio žmogaus, buvo 13 proc. didesnės (1500, o ne 1400 mililitrų), jie buvo fiziškai stiprūs, 160–175 cm ūgio, turėjo kalbą, jiems buvo būdingas abstraktus mąstymas, vaizduotė, jie turėjo savo tikėjimą, ritualus, su tuo susijusią muziką, mirties ir pomirtinio gyvenimo suvokimą, rūpinosi mirusiaisiais (pvz., vienoje oloje dabartinio Irako teritorijoje rasta gėlių likučių). Neandertaliečiai naudojosi ugnimi, gaminosi ginklus – ietis, žeberklus. Manoma, kad dabartinis žmogus turi dalį neandertaliečių kilmės X chromosomų, didžioji dalis tokių žmonių gyvena Vakarų Azijoje.

Neandertaliečiai ilgai ir sėkmingai gyveno Eurazijoje, tačiau į ją atsikėlus dabartinių žmonių padermei įvyko genocidas. 40-yje vietų Vakarų Europoje atlikti tyrimai 2014 m. parodė, kad tai įvyko maždaug prieš 40 tūkst. metų. Tikėtina, kad Europoje su žmonėmis neandertaliečiai koegzistavo apie 5 tūkst. metų.

Šiais laikais tipingi neapykantos nusikaltimai, mažo masto genocido aktai yra linčo teismai. Žodis „linčiuoti“ greičiausiai atsirado pagal JAV Virdžinijos valstijoje gyvenusio kvakerių tikėjimo žemvaldžio Charleso Lyncho (1736–1796), pasisakiusio už neoficialius teismus, egzekucijas, pavardę.

1889–1918 m. JAV nulinčiuota daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau kaip 84 proc. buvo juodaodžiai. Pavyzdžiui, 1920 m. birželio 15 d. JAV Minesotos valstijos Duluto mieste vyko linčo teismas, kurio metu baltieji nulinčiavo tris juodaodžius. Buvo paskleisti gandai, neva šeši afroamerikiečiai išžagino ir apiplėšė paauglę, tačiau gydytojas jokio žaginimo fakto nenustatė.

Duluto miestelyje linčo teismai vyko ir anksčiau, pavyzdžiui, 1918 m. rugsėjį suomių emigrantas Olli Kinkkonenas buvo nulinčiuotas dėl to, kad tariamai atsisakė kariauti Pirmajame pasauliniame kare.

Ypač rasinė neapykanta klestėjo per vadinamąją raudonąją 1919-ųjų vasarą, kai keliasdešimtyje JAV miestų buvo puldinėjami juodaodžiai (daugiausiai jų nužudyta Čikagoje, Vašingtone, Arkanzaso valstijoje). „Nigeriai“ tuomet apkaltinti tuo, kad jie esą bolševikai, ketinantys JAV paversti bolševikine valstybe. Nulinčiuoti (pakarti, nušauti, sudeginti gyvi) bent 43 afroamerikiečiai. Kilo juodaodžių pasipriešinimo judėjimai (atsirado legendiniai afroamerikiečių savigynos būriai „Buffalo Soldiers“, „African Blood Brotherhood“ ir kt.).

Duluto linčo teismus primena Bobo Dylano, gimusio šiame mieste, 1965 m. sukurta daina „Desolation Row“: „Jie pardavinėja atvirukus su kartuvių vaizdais…“

Akivaizdu, kad bet kokių nusikaltimų aukomis tampa tos rasės ir tikėjimo žmonės, kurie sudaro gyventojų daugumą. Pavyzdžiui, 2008–2012 m. JAV įvykdyta daugiau kaip 1,85 mln. nusikaltimų musulmonams, 5,25 mln. – žydams, 2,93 mln. – indėnams, 38,93 mln. – juodaodžiams, 50,48 mln. – ispanakalbiams, 15,21 mln. – Azijos gyventojams, 223,55 mln. – baltiesiems. Smurtinių nusikaltimų statistika panaši: 65 proc. su smurtu susijusių nusikaltimų aukų buvo baltieji, 15 proc. – ispanakalbiai, 13 proc. – afroamerikiečiai.

O neapykantos nusikaltinų statistika kitokia. JAV federalinio tyrimų biuro duomenimis, 2010 m. 48 proc. neapykantos nusikaltimų buvo susiję su rase, 70 proc. jų – nukreipta prieš juodaodžius. Neapykantos skleidėjams JAV nepatinka ir žydai, baltieji, ispanakalbiai, musulmonai.

Nuo 2002 m. Europos Sąjungoje baudžiama už internetu skleidžiamą neapykantą. Nepaisant to, ne vienas, „apsigyvenęs“ feisbuke, žino, kad įžeidimai dėl religijos, ypač nukreipti prieš musulmonus, dažni ir ES, ir Lietuvoje.

Kas skatina islamofobiją? 2015 m. vasario 19 d. JAV prezidentas Barackas Obama paneigė, kad Vakarai kovoja su islamu. Vis dėlto nuo 2001 m. vykstančio „karo su teroru“ pasekmė ta, kad musulmonai tampa pažeidžiamiausia neapykantos nusikaltimų istorijoje religine grupe: 13,9 proc. visų sunkių neapykantos nusikaltimų JAV 2008–2012 m.

Kruvinas išpuolis prieš musulmonus įvyko maždaug prieš mėnesį vasario 12 d. JAV, Čapel Hilyje, kur buvo nušauti trys jauni musulmonai. Žuvo Šiaurės Karolinos universiteto studentai Deah Shaddy Barakatas, jo žmona Yusor Mohammad, jos sesuo Razan Mohammad Abu-Salha. Jie buvo nušauti prie savo būstų studentų gyvenvietėje. Žudikas – jų kaimynas Craigas Stephenas Hicksas. Teismas turės nuspręsti, ar tai būta buitinio nusikaltimo, kurio priežastis – ginčas dėl automobilio vietos, ar motyvas susijęs su religine neapykanta.

Po tokių išpuolių ir kitų islamofobiškų veiksmų musulmonų, kaip pažeidžiamiausios pasaulyje religinės grupės, gyvenimas turėtų būti kuo objektyviau nušviečiamas žiniasklaidoje. „Koranas – visų bėdų pasaulyje šaltinis“, – panašių absurdiškų frazių yra tekę girdėti ne kartą. Vienintelis būdas kovoti su jomis – šviesti žmones. Kova su islamofobija / ~džahilija~ (arab. „neišmanymu“) yra būtina, antraip ir toliau didžioji dalis žmonių feisbuke ir kitur internete musulmonus vadins „babajais“, „teroristais“ ir pan.

Rytų ir Vakarų priešstatos, kaip ją nušvietė Edwardas Saidas knygoje „Orientalizmas“ (1978), seniai nebėra, visa tai senos „orientalizmo“ pasakos, kurių negatyvios pasekmės – tokie išpuoliai kaip nusikaltimas „Charlie Hebdo“ redakcijoje  (ir apskritai dėl karikatūrų, pašiepiančių islamą, ypač žinant, kad tai vienintelė monoteistinė religija, draudžianti vaizduoti Dievo ir jo pranašų veidus).

Mindaugas Peleckis

Neapykantos nusikaltimų priežastys JAV 1995–2012 m.

Rasė, tautybė, kilmė  88 736

Religija   24 872

Lytinė tapatybė       21 788

Neįgalumas 835

Kitokios   90

Šaltinis: JAV federalinis tyrimų biuras

 

 

Tikėjimas. Ar iš tikrųjų mes jau tokie dideli krikščionys? Ar nėra taip, kad Lietuvą didžiai krikščionišku kraštu laikome greičiau jau iš savotiškos inercijos, o ne remdamiesi objektyviais faktais?

Visuomenėje kilus klausimų dėl vieno ar kito sprendimo, reiškinio moralumo, labai greitai išgirstame tokių frazių, kaip „Lietuva – krikščioniškas kraštas, todėl…“ Lietuvos krikščioniškumas yra absoliuti tiesa, kurios kvestionuoti visiškai nepriimtina.

Tačiau apklausos bei statistika rodo, kad tikroji situacija kitokia: Lietuvą galime vadinti nebent proginių krikščionių kraštu. Nors vien katalikais save laikančių lietuvių yra beveik 80 proc., iš jų tik labai nedidelis procentas reguliariai lankosi mišiose. Dauguma savo katalikiškumą prisimena tik per šventes, laidotuves ar krikštynas. Vis dėlto paklausti jie nedvejodami atsako: „Mes katalikai, ir dargi neblogi katalikai!“

Kodėl tuomet mes vis dar savotiškai apgaudinėjame save? Ar religijos svarba šiuolaikinėje visuomenėje menksta? Kaip tai keičia mūsų visuomenę, o sykiu ir pačią Bažnyčią?

Sekmadienio mišios vienoje provincijos bažnyčioje. Pustušte bažnyčios tikrai nepavadinsi, bet ir laisvų vietų ant suolų pakankamai daug. Didžioji dalis besimeldžiančiųjų – vyresnio amžiaus moterys, skrupulingai besilaikančios apeigų tvarkos. Šios moterys bažnyčioje – bene kiekvieną sekmadienį. Daugelis kitų besimeldžiančiųjų gerokai retesni svečiai. Sekmadienio mišiose jie apsilanko priartėjus kokio nors giminaičio mirties metinėms arba susipratus, kad seniai nebūta bažnyčioje. Kitą kartą jie čia tikriausiai apsilankys artėjant Velykoms, gal Žolinei ir, savaime suprantama, Kūčioms. Per jas bažnyčia atrodo visiškai kitaip. Tada sudėtinga susirasti ne tik sėdimąją vietą, bet ir kamputį, kuriame stovėdamas galėtum matyti kunigą. Kitaip tariant, per didžiąsias šventes bažnyčia iš erdvios staiga virsta itin ankšta.

Mūsų pašnekovas 24-erių Dovydas sekmadienio mišiose retas svečias. Jo metinius apsilankymus bažnyčioje būtų galima nesunkiai suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Vizitų priežastys tradicinės: šventės, metinės ir, jeigu jau taip atsitinka, laidotuvės ar krikštynos. Tuo Dovydo religinis gyvenimas ir apsiriboja, tačiau nei ateistu, nei agnostiku jis savęs nevadina. Dovydas – tikintis, Romos katalikų bažnyčios narys. Kodėl tada bažnyčioje jis toks retas svečias? Dažniau lankytis tiesiog nematąs reikalo. Dabartinio religinio gyvenimo esą visiškai pakanka, o staiga tapti ateistu jis irgi neketina. Juk jis tiki Dievą.

Dovydą galima pavadinti tipiniu proginiu kataliku. Šis terminas neturi griežtesnio apibrėžimo, bet sociologai jį vartoja kalbėdami apie žmones, kurie formaliai priklauso Katalikų bažnyčiai, bet jos gyvenime praktiškai dalyvauja labai minimaliai. Kitaip sakant, forma yra, bet turinio – ne.

VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. A.Lukaševičius sako, kad proginis katalikas tenkinasi išoriniais krikščioniškumo bruožais: „Tai būtų žmogus, kuris yra priėmęs sakramentus – dažniausiai krikšto, pirmosios komunijos ir sutvirtinimo. Taip pat augdamas jis yra šiek tiek gavęs katalikiškosios patirties, pavyzdžiui, per švenčių šventimą. Vėliau jo gyvenime katalikiškumo išorinių požymių mažėja, ir sykiu vidinės nuostatos susivelia, tampa nebe tokios aiškios. Jo gyvenime lieka tam tikrų išorinių katalikiškumo atributų. Pavyzdžiui, jis švenčia Vėlines, Kūčias. Jeigu kas paklaustų, jis atsakytų esąs katalikas. Neretai jis netgi save laiko jeigu ne geru, tai bent jau labai normaliu kataliku.“

Šis žmogus savo katalikiškumo sąmoningai dažniausiai neprisimins, nors ištikus bėdai ar įtampai jis, tarkime, trumpam prisimena maldos praktiką. Katalikiškumas taip pat nesąmoningai, giluminiu lygmeniu, pačiam žmogui net to nežinant, atlieka tam tikrą vaidmenį. Kai tik paliečiamos kokios aktualios politinės realijos, moraliniai įsitikinimai, žmogus net pats to nesuvokdamas savaime suprantamai užima poziciją, kuri, atidžiau pasižiūrėjus, yra ženklios katalikiškos pakraipos. Vis dėlto problemai ir svarbiam klausimui išnykus religija vėl nustumiama į giluminį lygmenį.

Pranciškonų brolis kunigas Arūnas Peškaitis OFM neatsitiktinai proginių katalikų tikėjimą palygina su gemalo stadija. „Universalaus apibrėžimo nėra, tačiau, aišku, sociologai proginio kataliko terminą vartoja. Galima sakyti, kad proginis, arba kultūrinis (kartais vartojamas ir toks terminas), katalikas yra tas, kuris priskiria save krikščioniškajam tikėjimui ar konkrečiai Katalikų bažnyčiai, bet praktiškai nepraktikuoja tikėjimo. Jo tikėjimas lieka tokioje gemalo stadijoje. Jis nesigilina į patį tikėjimą, jo turinį, į tai, ko moko Bažnyčia, kas yra Kristus. Man, kaip kunigui, toks įspūdis, kad pro tokį žmogų malonė tiesiog praeina. Evangelijoje yra tokia vieta, kurioje kalbama apie negilias šaknis. Toks žmogus ateina į bažnyčią vieną du kartus per metus. Dar per laidotuves, santuokas. Tačiau yra kažkokia kultūrinė aplinka, kuri verčia tą žmogų sakyti, kad jis yra katalikas. Tarp tų žmonių yra tokių, kurių vertybės labai panašios į krikščioniškas, tačiau yra ir tokių, kurie su krikščionybe nieko bendro neturi. Jie tik laiko savo krikščionimis ir atsiradus progai ateina į bažnyčią“ – aiškina kunigas.

Jo teigimu, sekmadienį besimeldžiančiųjų minioje atpažinti proginį kataliką ne taip ir sunku. Eiliniais sekmadieniais daugiausia ateina tie, kurie tikrai praktikuoja tikėjimą. Tačiau būna mišios už mirusiuosius, ir tada padaugėja žmonių, kurie ateina būtent tokiomis progomis. Proginius katalikus lengviausia atpažinti ne iš veidų, o iš to, kad jie nežino, kaip atsakyti kunigui, nedalyvauja liturgijoje. Jie tyli. Tai kunigui labai aiškiai matoma.

Kuo skiriasi katalikas nuo proginio kataliko

Vis dėlto konkrečiai durti pirštu ir įvardyti, kad vienas ar kitas žmogus yra proginis katalikas, nėra taip paprasta. Kas apskritai yra katalikas? Ką reiškia juo būti? A.Lukaševičius pabrėžia, kad tai tikrai nėra lengvas klausimas, nes nėra aiškių kriterijų. „Vienas toks kriterijus, kuris dažniausiai taikomas per apklausas, yra ar pats žmogus save priskiria prie katalikų. Jeigu taip, tai jis ir laikomas kataliku. Tačiau gilinantis labiau reikia paklausti, kokiu pagrindu jis tai daro. Čia jau patenkame į teologijos ir religijotyros sferas. Kitas, labiau pagrįstas kriterijus būtų krikštas. Jeigu žmogus krikštytas katalikų bažnyčioje, tai jis, iš teologinio taško žvelgiant, yra katalikas. Tačiau ir šis kriterijus yra atsietas nuo gyvenimo bei mąstymo būdo. Pagal šį kriterijų ir Stalinas, ir Hitleris buvo krikščionys. Tačiau pats krikšto faktas juk nesusisieja su žmogaus pasirinkimais, vertybėmis. Tada jau patenkame į trečią sferą. Kiek žmogaus gyvensenoje ir mąstysenoje reiškiasi katalikiškumas? Čia jau būtų giliausia plotmė. Pagal šitą kriterijų žmonių, kurių gyvenimo būdas atitinka kataliko parametrus, yra tikrai ne 80 procentų. Net kalbos nėra“, – tikina docentas.

Kokia dalis Lietuvos gyventojų tuomet atitinka šį kriterijų? Vienas paprasčiausių parametrų, kaip pamatuoti katalikiškumą, yra sekmadienio mišių lankymas. Čia mes turime labai stabilų rodiklį – 13 proc. Būtent tokia dalis iš tų 80 proc. Lietuvos gyventojų, kurie laiko save katalikais, reguliariai dalyvauja mišiose.

Toks mažas skaičius gali išgąsdinti ir priversti paklausti: gal tai rodo religijos nykimą? A.Peškaitis nieko itin naujo čia neįžvelgia. Pasak jo, visais laikais tikrai praktikuojančiųjų būdavo mažuma. „Jėzus Evangelijoje sako: „Nebijok, mažoji kaimene.“ Tuo kreipiniu jis pasako, kad tikrai tikintys žmonės niekada nesudarys daugumos. Net ir tada, kai buvo labai įprastas reiškinys sekmadieniais vaikščioti į bažnyčią ir gyvenimas buvo bendruomeniškesnis, realiai išpažįstančių tikėjimą žmonių buvo nedaug. Ilgą laiką, net ir viduramžiais, vyravo nuostata, kad visi pasauliečiai nueis į skaistyklą, ten degs, bet galiausiai kaip nors prasispraus į dangų. Evangelijų patarimai – atseit ne pasauliečiams, o vienuoliams. Skirtumas tas, kad tuomet tie proginiai katalikai vis tiek ateidavo į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Dabar jie ateina kartą ar du per metus. Kartais iš viso neateina. Jie sako širdyje turintys Dievą, ir jiems to gana. Manau, jog proginės katalikybės reiškinys atsiranda dėl to, kad žmogus prasilenkia su Dievo malone. Aš nežinau, kaip ir kodėl taip atsitinka. Kiekvienas atvejis skirtingas. Tačiau kai prasilenki su Dievo malone, ėjimas sekmadieniais į bažnyčią gali būti nebent tradicija ar pareiga. Nors ir šių dalykų šiuolaikinis žmogus nesilaiko. Postmodernioje visuomenėje nepakanka to fakto, kad močiutė ėjo į bažnyčią. Nėra prasmės“, – svarsto kunigas.

Pasak jo, tikėjimas, religinis gyvenimas yra šalia proginio kataliko, bet dažniausiai ir būna tik šalia. „Proginis katalikas tos Dievo malonės kažkaip išvengia. Gal jis nusisuka nuo jos, gal tiesiog nekreipia dėmesio. Jis pasineria į šiuolaikinės visuomenės rūpesčius, džiaugsmus ir pasiūlymus. Svarbiausia – vartoti, vartoti, vartoti… Tačiau kai paklausia jo per gyventojų surašymą, jis atsako – katalikas. Todėl man tie statistiniai duomenys kartais ir atrodo keisti. Gal reikėtų paklausti giliau, kas yra katalikas. Pasakyti, kad esi katalikas, juk nieko nereiškia. Aš juk galiu pasakyti, kad esu jūreivis. Na, ir kas? Aš kartais juokiuosi, kad „nepraktikuojantis katalikas“ yra labai įdomus apibūdinimas. Aš gal tada esu nepraktikuojantis verslininkas. Taip juk nebūna“, – stebisi A.Peškaitis.

Kas atsitinka, kai norisi lengviau ir greičiau

A.Lukaševičius pastebi, kad proginė katalikybė yra indiferentiškumo vaikas. Ji yra bendro visuomenės nesidomėjimo religija pasekmė. Paties nesidomėjimo priežastis jis mato dvejopas: „Be abejo, prie priežasčių tikrai būtų komunistinė diktatūra. Penkiasdešimt metų davė savo vaisių. Katalikiškumo samprata ir įvaizdis buvo ir tebėra kaip reikiant iškreiptas. Žmonės susidarė labai daug iškreiptų katalikybės įvaizdžių. Jie tokie ir tebelieka. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės negeba judėti rimtesnio katalikiškumo link. Jų samprata yra kreiva. Kita ženkli įtaka – Vakarų pasaulio sekuliarumas, kuris daugiausia yra ateistinis. Tačiau tas ateizmas Vakaruose diegtas ne priverstiniu būdu, o per vartotojiškos visuomenės augimą. Tokioje visuomenėje Dievas nustumiamas į privačią sferą: jeigu nori, gali tikėti ir praktikuoti, bet šiaip realiame gyvenime tam nėra vietos“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, materialinė gerovė egzistencinius klausimus iš mūsų gyvenimo kuriam laikui išstumia. Tačiau atėjus krizei tuos klausimus tenka prisiminti. Tai paaiškina ir tai, kodėl net ir proginis katalikas sunkią valandą prisimena savo iki tol nepraktikuotą religiją. A.Lukaševičiaus žodžiais, iš teologinės pozicijos žiūrint bandymas gyventi gerai be Dievo yra žmogaus nuopuolio pasekmė. Žvelgiant labiau iš sociologinės perspektyvos, gerovė skatina žmogų pamiršti Dievą. Kitaip tariant, susikuriame iliuziją, kad galime pasiekti laimę vien ekonominėmis priemonėmis ir gerindami socialinę, medicinos, pramogų sritis. Tačiau paprastai ta gerovė kažkuriuo momentu pakerta savo pačios šaknis. Dažniausiai kažkas vis dėlto įvyksta, ir žmogus pamato savo ribotumą. Tada jis supranta, kad reikalingi gilesni atsakymai už tuos, kuriuos duoda mokslas ar medicina. Kyla gyvenimo prasmės, vertybių klausimai.

Savo ruožtu A.Peškaitis pastebi, kad vartotojiška kultūra mus taip įpratino prie greito ir patogaus aptarnavimo, kad netgi religijoje pradėjome ieškoti šių dalykų. „Šiandien visuomenė siūlo labai daug malonumo. Kuo tu daugiau ir geriau vartoji, tuo atseit turi daugiau savigarbos. Prestižas ir orumas matuojamas galimų nusipirkti prekių kokybe. Tokia visuomenė nukreipia žmogaus žvilgsnį nuo to, kas jam yra esminga, – tiesos ieškojimo. Vartotojiškos visuomenės sąlygomis formuojasi ir savotiška religinė rinka. Įvairios knygos, religinės bendruomenės siūlo dievus pagal kišenę. Dievą, kuris sukurtas pagal tavo paveikslą ir panašumą, o ne atvirkščiai. Patogų Dievą. Pasiskaitai knygelių, gali pasvajoti apie tai, koks bus gražus gyvenimas po mirties, ir jokio įsipareigojimo. Iš tiesų – ir jokios meilės, jokios vilties, jokios prasmės. Tik svajonės, dažniausiai netgi labai tuščios. Aš kartais nustembu, kai pamatau pardavinėjamas knygeles, kurios priverčia aiktelėti dėl jų bukumo. Pavyzdžiui, vienoje knygelėje rašoma, kaip viena mediumė susisiekė su princese Diana. Diana labai džiaugiasi, nes ten taip gerai, prekybos centrai geresni nei Londone, visur švaru. Skaitai, ir juokas ima. Tačiau žmogus ten juk rašo ne humoreską, o rimtą dalyką. Tai tokia šėtoniška apgaulė, kuri žmogų nukreipia nuo tiesos ieškojimo į visiškai paviršinius dalykus“, – pabrėžia kunigas.

Jis pastebi, kad mes norime greito maisto. Laukti, stengtis labai nesinori. „Vartotojiška visuomenė apskritai yra linkusi padaryti taip, kad paauglystė užsitęstų, o paauglystė yra maišto ir ieškojimų metas. Socialinė paauglystė, kai kurių autorių teigimu, dabar užsitęsia iki 40-ies ar net 50 metų. Tada jau žmogus subręsta ir iš karto pasensta. Tai labai apsunkina kelią į tikėjimą, bendruomenę. Tas nenorėjimas įsipareigoti neleidžia tikėtis, kad žmogus išeis iš proginio katalikizmo rėmų, nes tikėjimas reikalauja pasiaukojimo. Ten nieko nebūna greitai. Reikia daug laiko“, – aiškina A.Peškaitis.

Natūraliai kyla klausimas: jeigu katalikybė tavo gyvenime neatlieka svarbesnio vaidmens, kam tuomet vadintis kataliku? Ar ne paprasčiau vadintis tiesiog ateistu arba agnostiku? Pasak A.Lukaševičiaus, ne viskas taip paprasta. „Nėra taip juoda arba balta. Lietuvoje žmonių, laikančių save ateistais, labai nedaug. Proginių katalikų gyvenime religija vaidina tam tikrą vaidmenį. Ypač tų giluminių, nereflektuotų vertybių lygmeniu. Kitaip tariant, žmogus pasirenka katalikišką poziciją, nors ir nemokėtų pagrįsti savo pasirinkimo. Jis užima poziciją, kuri akivaizdžiai paveikta katalikiškumo. Ji tiesiog nėra pakankamai pagrįsta. Tai defektai, bet tai rodo, kad žmonių, neturinčių su religija nieko bendro, yra labai nedaug“ – teigia VDU Katalikų teologijos fakulteto docentas.

Kitaip tariant, proginis katalikas nenori nei skirti daugiau laiko religijai, nei visiškai jos atsisakyti. Jo išorinis katalikiškumas itin pasireiškia šventiniu laikotarpiu. „Nuo to, kad proginis katalikas porą kartų per metus nueina į bažnyčią, jis netampa tikinčiu. Tačiau jis tarsi taip pateisina savo kataliko vardą. Juk tą šventę reikia kažkaip įprasminti. Kam tos dovanėlės? Kam ta eglutė? Atseit šeimos šventė. Tebūnie, čia nieko blogo. Tačiau jeigu pamirštamas pats Kristus, kuris yra šios šventės centras? Jie patys apiplėšia save. Pernai nustėrau pamatęs, kad kažkokioje parduotuvėlėje kalėdinėmis prekėmis pradėta prekiauti dar prieš Vėlines. To dar nebuvo. Jie net paskelbė, kad būtent ten šiemet prasideda Kalėdos. Anksčiau prasidėdavo „Maximoje“, tačiau šįkart net ir „Maxima“ pavėlavo“, – sako A.Peškaitis.

Be abejo, Bažnyčiai proginė katalikybė – didžiulis iššūkis. Jau apie trisdešimt metų Bažnyčia kalba apie darbą su tais, kuriuos galima vadinti proginiais katalikais. Tai vadinamoji Naujoji evangelizacija. Jos išskirtinumas tas, kad darbas turi būti nukreiptas jau į krikštytus žmones. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad Bažnyčioje yra daug krikštytų žmonių, kurių pažiūros defektyvios, ir su jais reikia dirbti praktiškai iš naujo, pradedant nuo pačių pamatų. Pastaraisiais metais Vatikanas labai stipriai kelia šį klausimą ir ragina kreipti dėmesį į šiuos žmones. Didžioji jų dalis nėra kokie antikatalikai – jie tiesiog neturi santykio su katalikybe.

Vis dėlto A.Peškaitis pastebi, kad mes paprasčiausiai nelabai mokame kalbėti apie tikėjimą. Religijos tema Lietuvoje apskritai retai liečiama. Tam labai didelės įtakos turėjo sovietmetis: tada kalbėti apie tikėjimą nebuvo galima, nustota leisti teologines knygas, šias temas buvo priversti ignoruoti ir universitetai.

„Mums daug ko trūksta. Trūksta pačios skaitymo kultūros. Aš stebiuosi ir džiaugiuosi, kad knygų mugė sutraukia tiek daug žmonių, tačiau skaitančių žmonių vis dėlto yra mažai. Kartais yra mada pirkti knygas, bet nėra mados jų skaityti – dažniau skaitome feisbuką. Labiau vertinama pramoginė knyga, nes ją lengviau skaityti. Teologinė ir filosofinė literatūra reikalauja susikaupimo. Kaip ir Biblija. Trūksta įgūdžio, tradicijos. Vakarų šalys sekuliarizuotos gal net labiau, bet ten iš kartos į kartą perduotas tikėjimo paveldas, tam tikri dalykai suvokiami savaime, žmonės žino, kuo tiki krikščionys. Ar jie patys tiki – jau kitas klausimas. Lietuvoje dažnai nežino. Tai jau sovietizmo palikimas. Ta tradicija tada buvo sudarkyta. Kaime ji dar liko, bet mieste jau nebe. Kalbėti apie tikėjimą buvo nepriimta“, – teigia kunigas.

Pasak jo, labiausiai ateistinės propagandos paveikti žmonės – dabartiniai keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai. Tai žmonės, kurių vaikai dabar yra paaugliai, jauni suaugusieji. Iš savo tėvų jie nėra paveldėję praktiškai jokios religinės tradicijos. Nieko keista, kad ši proginių katalikų karta nuo tikėjimo atitolusi dar labiau ir į bažnyčią jie ateina dar rečiau. Tačiau A.Peškaitis pastebi, kad jaunoji karta jaučia savotišką religinį alkį. Kunigo uždaviniu tampa atrasti minioje per tą retą progą į bažnyčią užklydusį žmogų ir prabilti būtent jam. Tai padarius, tikėtina, asmuo atras kelią į bažnyčią ir savo tikėjimą.

Kad visuomenėje esama religinio alkio, įsitikinęs ir A.Lukaševičius. Savo nuomonę jis gali pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais, nes jau nuo 2002-ųjų Kaune dalyvauja suaugusiųjų katechezės mokyklos veikloje. „Mes jau keliolika metų užsiimame šia veikla. Dirbame su suaugusiaisiais ir galime patvirtinti tyrimus, kurie buvo atlikti: žmonių domėjimasis rimtais dvasiniais dalykais tikrai labai didelis. Galiu tai pailiustruoti pavyzdžiu. Tada, 2002-aisiais, dėjome daug pastangų, kad surinktume grupę. Dalijome bukletus, kalbėjome bažnyčioje. Susirinko apie 30–40 žmonių, iš kurių pasiliko 20–30. Kitais metais istorija kartojosi. Laikui bėgant mes vis mažiau stengėmės reklamuotis, bet grupė nuolat didėja. Dabar nuolat lankančiųjų yra apie 80–90, o sąraše – apie 150. Žmonės jau sužino apie mus vieni per kitus. Domėjimasis dvasiniais klausimais labai didelis, ypač tarp išsilavinusių žmonių. Mes esame susidarę tokį stereotipą, kad tikintieji dažniau yra menko išsilavinimo. Tyrimai rodo, kad tai netiesa. Iš mūsų grupės lankytojų didžioji dalis yra 30–50 metų amžiaus, tai yra pati užimčiausia visuomenės grupė. Daugumos jų išsilavinimas yra aukštasis ir dažnai jie eina atsakingas pareigas. Tikėjimu domisi tie, kurie geba kritiškai mąstyti, sunkiau pasiduoda masinės kultūros brukamam indiferentiškumui ir pigiam vartotojiškumui“, – teigia jis.

Proginė katalikybė – masinis reiškinys, kurio fenomeną tikriausiai galėsime stebėti dar ilgai. Vis dėlto tie, kurie jį mato kaip religijos nykimo išdavą, regis, klysta. Proginė katalikybė beveik tokia pat sena kaip ir pati katalikybė, tik naujosios formos gerokai akivaizdesnės. Ar verta kovoti su progine katalikybe? Galbūt tai ne tik grėsmė, bet ir proga Bažnyčiai sustiprėti?

„Yra ir taip, ir taip. Aišku, proginėje katalikybėje yra religijos profanacijos pavojus. Kita vertus, tai proga prakalbėti žmonėms. Tuomet žmonės, kurie lieka bažnyčioje, būna sąmoningesni. Pavyzdžiui, aš pastebiu, kad jaunos poros, kurios tuokiasi bažnyčioje, jau nebeateina tėvelių ar močiučių varomos. Šie jauni žmonės ateina patys. Jų tikėjimas gal ir eklektiškas, jie gal tiksliai ir nežino, ką jie tiki ir kas yra, bet yra pasiryžę suprasti. Tokių žmonių tik daugėja“, – tikina kunigas A.Peškaitis.

Povilas Sabaliauskas

 

 

 

 

 

Socialdemokratai subrandino mintį, kad negalima palikti religinių reikalų politiniams oponentams. Ar užteks mažėjančio tikinčiųjų elektorato ir kairiesiems, ir dešiniesiems? Konfesijų rėmimas valstybės pinigais vertinamas prieštaringai.

 

Jūratė Kiliulienė

 

Statistika skelbia, kad pasaulyje religingumo mažėja. Lietuvoje – taip pat.

Nors Lietuvoje nėra valstybinės religijos, įvairios konfesijos kasmet gauna pinigų iš valstybės biudžeto. Tradicinius asignavimus Lietuvos religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams Finansų ministerija išdalys tik pavasarį, tačiau gavėjai jau dabar žino, kokios sumos jiems teks iš 637 164 eurų, numatytų 2015-ųjų valstybės biudžete.

„Pinigai bažnyčioms yra skirstomi pagal tikinčiųjų skaičių, remiantis 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis“, – aiškina Finansų ministerijos Biudžeto departamento Švietimo, kultūros ir socialinių sektorių skyriaus vedėja Vida Žagūnienė.

Dotacijos suma apskaičiuojama pagal  paprastą formulę: kiekviena tradicinė religinė bendruomenė gauna po nuolatinę sumą – 10 tūkst. Lt (2898,5 euro) ir kintančią dalį, kuri priklauso nuo konfesijos narių skaičiaus.

Pernai iš visoms tradicinėms religinėms bendruomenėms skirtų 1,687 mln. Lt didžiausia dalis – beveik 1,5 mln. Lt atiteko Katalikų bažnyčiai. Kitų aštuonių konfesijų atstovai pasidalijo mažiau nei 200 tūkst. Lt.

 

Tikėjimo vis mažiau

 

Ne tik dvasiniame, bet ir visuomeniniame šalies gyvenime įsitvirtinusiai Katalikų bažnyčiai skiriami biudžeto (t.y. visų mokesčių mokėtojų) pinigai apipinti klausimais ir abejonėmis. Visuomenė turi labai ribotas galimybes sužinoti, kaip tos lėšos yra panaudojamos, mat religinės bendruomenės neprivalo aiškinti, kur ir kaip leido pinigus. Finansų ministerijai jos atsiskaito formaliai, tepranešdamos, kiek pinigų gauta ir kokiai sričiai jie buvo skirti.

Abejonių kelia ir teiginys, esą Lietuva – Marijos žemė, kurioje gimusiajam vos ne savaime suprantama būti kataliku. Statistikos departamentas skelbia, kad katalikais save laiko 77,3 proc. Lietuvos gyventojų, o prieš dešimtmetį tokių buvo 79 proc. Būtent šis skaičius įrašomas į formulę skaičiuojant, kiek biudžeto dotacijų priklauso katalikų konfesijai.

Suvesti galų, kiek iš tikrųjų Lietuvoje yra katalikų, valstybė neturi galimybių. O pati Bažnyčia neturi priežasčių kvestionuoti šių duomenų.

Eurobarometras religijai apskritai pranašauja liūdną ateitį – Europos Parlamento nuomonių apklausos rodo tikinčiųjų mažėjimą. Pagal jas, 2005 m. netikintys Dievu ar kitomis aukštesnėmis jėgomis teigė 18 proc. europiečių, 2010-aisiais – jau 20 proc., 2012-aisiais agnostikais save laikė 16 proc., ateistais – 7 proc. Europos gyventojų.

Lietuvoje stebima ta pati – tikinčiųjų mažėjimo tendencija. Mūsų šalyje 2005 m. 49 proc. apklaustųjų teigė tikintys Dievą, 12 proc. – netikintys, 3 proc. buvo neapsisprendę. 2010-aisiais ateistais save laikė 2 proc., o agnostikais – 6 proc.  lietuvių.

„Per gyventojų surašymą 2011 m. 16 proc. Lietuvos gyventojų nepriskyrė savęs jokiai religinei bendruomenei. Jie nenurodė, kam priklauso. Apie šitą gyventojų grupę žinome labai nedaug, negalime pasakyti, kodėl jie save taip apibūdina. Tokiais duomenimis mes tikrai neišsiskiriame iš kitų visuomenių, Vakarų visuomenėse apie penktadalį gyventojų savęs nepriskiria jokioms konfesijoms“, – teigia sociologė, religijotyrininkė Milda Ališauskienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Stiprėjančios islamo radikalų grupuotės sėkmingai naudojasi socialiniais tinklais ir verbuoja į savo gretas šimtus europiečių

 

Aštuoniolikmetė Selma Abdel buvo niekuo neišsiskirianti paauglė: ji lankė mokyklą, daug laiko praleisdavo naršydama išmanųjį „iPhone 5“ telefoną ir kepdavo itin skanias picas. Gausios, tačiau ne skurdžios išeivių iš Maroko šeimos narė, turėjusi dar devynis brolius ir seseris, retai nutoldavo nuo namų Paryžiaus priemiestyje ir tėvų buvo švelniai vadinama „mieląja“.

Ta diena, kai ji dingo, šeimai tapo košmaru. Paieškos ilgą laiką nedavė vaisių, todėl baimintasi, kad mergina yra pagrobta ir gali būti prievartaujama. Tik vėliau paaiškėjo, kad tą lemtingą dieną ji išėjo iš mokyklos pro galines duris, nuvyko į oro uostą ir išskrido į Turkiją, iš kur džihado kovotojų padedama pasiekė Siriją. Prancūzakalbis, su kuriuo mergina susipažino internete, sukrėtė ją žiauriomis vaikų kančių Sirijoje nuotraukomis ir paskatino prisidėti prie šventos kovos.

Tai anaiptol ne pavienė istorija apie europiečius, kurie pasuka ekstremizmo keliu ir prisideda prie „Islamo valstybės“ (IS), įtakingiausia ir galingiausia sparčiai virstančios teroristinės organizacijos, ypač aktyviai veikiančios Irake ir Sirijoje. Pasak „Christian Science Monitor“ kalbintų ekspertų, į IS gretas per pastaruosius kelerius metus įsiliejo 12 tūkst. kovotojų iš 81 pasaulio valstybės. Apie ketvirtadalį jų sudarė Vakarų pasaulio piliečiai, kurie gali tapti grėsme stabilumui ne tik Artimųjų Rytų regione, bet ir Europoje.

 

Motyvuoja pragaištingas idealizmas

 

Manoma, kad daugiausiai europiečių į konflikto vietas iškeliavo iš Prancūzijos – apie 700, nedaug atsilieka Didžioji Britanija (500), Vokietija (300) bei kitos šalys. Didelį nerimą kelia tai, kad tikslių duomenų nėra, nes kontroliuoti judėjimo srautus sudėtinga: Europos Sąjungos valstybių piliečiai, pasinaudoję pigių skrydžių bendrovių paslaugomis, pasiekia Pietų Turkiją, o kirsti suirutės apimtos Sirijos sieną, ypač su vietinių koordinatorių pagalba, nesudėtinga. Tuomet daugelis įsilieja IS ar kitas radikalias teroristines grupes ir tampa džihado kovotojais.

Tačiau kas skatina jaunus europiečius musulmonus arba atsivertėlius atsisakyti sotaus bei saugaus gyvenimo turtingose Europos šalyse ir vykti kovoti į neramumų kamuojamą regioną? Įdomu, kad tai ne vien vyrai: merginos, tokios kaip Selma, sudaro apie ketvirtadalį, joms suteikiama laisvė be tėvų sutikimo ištekėti ir kurti šeimas su kovotojais.

„Kai kuriuos paskatina idealizmas – siekis už kažką kovoti, apginti skriaudžiamuosius, taip pat religiniai motyvai, – „New York Times“ sakė „Royal United Services“ instituto ekspertė Raffaello Pantucci. – Kiti bėga nuo nuobodulio ir rūpesčių, taip pat ir kriminalinių, namuose. Treti tiesiog yra jauni žmonės, atsidūrę ankstyvose gyvenimo kryžkelėse ir manantys, kad imti ginklą į rankas – visai šaunus būdas save realizuoti.“

Manoma, kad motyvuojančiu veiksniu tapo ir atsargi Vakarų šalių reakcija į pilietinį karą Sirijoje, kuris jau pareikalavo per 160 tūkst. gyvybių. Taip, kaip prieš kelis dešimtmečius musulmonai iš įvairių šalių keliavo į Afganistaną padėti kovoti su įsiveržusia sovietų kariuomene, kaip radikalūs islamistai paėmė ginklus Somalyje ir Irake, ir dabar jaunuoliai yra įtikinami prisidėti prie musulmoniško pasaulio idealų apsaugos. „Jaunuoliai ieško, kur įsitraukti, su kuo kovoti… Jie įtikinami, kad dominuojančią sistemą gali pakeisti tik islamizmas ir džihadizmas…“ – sako knygos „Prancūzijos džihadistai“ autorius Davidas Thomsonas.

Tik šiais laikais tą daryti kur kas lengviau: nauji kovotojai verbuojami socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Facebook“, „Twitter“, „Linkedin“.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

 

Kai kalbame apie sveikatos tausojimą ir stiprinimą visi savaime tarsi daugiausiai akcentuojame mitybą, fizinį aktyvumą, priklausomybių atsisakymą, tačiau sveikatos sistemoje pagrindinė dedamoji yra dvasinė sveikata. Artinantis Šv. Kalėdoms, į ją kiek labiau ir pasigilinkime, kokią vietą ji užima visame sveikatos audinyje. Baigiasi Sveikatingumo metai – kiti metai gali būti tolimesnių pasikeitimų metais, jei didesnį dėmesį atkreipsime į Dvasią.
Ne vienas mokslininkas yra tyrinėjęs vadinamuosius „aukštumų išgyvenimus“, kokį poveikį jie daro žmogaus psichikai, tolimesnei gyvenimo eigai. Prie „aukštumų išgyvenimų“ priskiriamos ir religinės patirtys, ir tos, kurios ryškiai išsiskiria iš kasdienybės ir daro esminį poveikį žmogaus mąstymui, motyvacijai, tikslo siekimui, prasmės suvokimui. Taip pat parašyta daugybė mokslinių darbų, kokią įtaką tiek psichinei, tiek visuomeninei, tiek fizinei sveikatai turi vienokios ar kitokios religijos nepaviršutiniškas, gilus, bet nefanatiškas praktikavimas.
Seniau (Zigmundo Froido) vyravo praktika labiau religines patirtis nagrinėti imant psichiškai nesveikų žmonių religinius išgyvenimus, tačiau jau daug dešimtmečių mokslininkai tyrinėdami pirmenybę teikia sveikų žmonių, ypač patyrusių „aukštumų išgyvenimus“ patirčiai analizuoti ir apibendrinti. Ir išvados nedviprasmiškos: tikėjimas labai pasitarnauja žmogaus brandai, motyvacijai, darnai, laimei ir galiausiai sėkmingam gyvenimui.
Dvasia hebrajiškai yra „Ruah“. To žodžio pirmoji prasmė yra „dvelksmas”, “oras”, “vėjas”, „kvėpavimas“. Praktine prasme galima pasakyti, kad tai Šventosios Dvasios kvėpavimas mumyse, kuris reiškiasi per asmeninę maldą. Biblijoje Pradžios knygoje išsireiškiama, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir „įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe”. Kiekvienas žmogus turi savyje tos dieviškos Dvasios, gyvybės pradmenis, tačiau jos gyvastingumą reikia pastoviai palaikyti, tuo kvėpuoti. Nekvėpuoja lavonas.
Žodis „entuziazmas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „enthusiasmos“ (angl. enthusiasm), o šį sudaro šios kalbos žodžiai EN ir THEOS. Pirmasis šiuo atveju reiškia “turintis savyje“, o antrasis – Dievą. Taigi, originalo kalba entuziazmas reiškia „turintis savyje Dievą“. Žodynai šį žodį apibūdina: „didelis dvasios pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas, įkarštis“.
Kai dvasia serga ir dūsta
Beje, „pilnų dvasios“, entuziazmo mūsų visuomenėje per daug nerasime, priešingai, labiau vyrauja pesimizmas, nusivylimas, iš dvasios tuštumos kylančios įvairios priklausomybės, galiausiai savižudybės ir kitokios savęs ir kitų naikinimo formos. Žmonėms patinka save gniuždyti neigiamu mąstymu, kaltės jausmu, nekonstruktyvia kritika kitų ir savęs atžvilgiu, „alsavimu bejėgyste“. Suprantama į tai mus stumia aplinka, kažkiek genai, bet kuo tapsim – kryptį, pasirenkame patys. Tai esminė tikėjimo nuostata: žmogus nėra nei genų, nei auklėjimo, nei aplinkybių visiškai nuspręstas kalinys. Jis gali keistis padedamas Dvasios! Jis gali keisti pirmiausia savo požiūrį į įvairias situacijas ir jose matyti ne tik problemą, bet ir galimybę.
Vienas iš pavyzdžių, kad ir neigiamus dalykus galima perkeisti  į gerus, tai  Timo Guenard’o autobiografija, kuri suguldyta knygoje “Stipriaus už neapykantą”, kai trejų metukų vaiką, prie stulpo pririšo ir paliko mama, teko gyventi vaikų namuose ir iš jų sprukti, paauglystėje išgyventi iš nusikalstamos veiklos Paryžiuje, atsidurti kolonijoje, kaip profesionaliam boksininkui ringe vis galvoti, kaip nužudys savo tėvą. Tačiau pasikeitimo virsmas įmanomas!
Šiandien Timas (kelis kartus lankęsis ir Lietuvoje) darniai augina 4 vaikus, važinėjasi po auklėjimo įstaigas su misija. „Širdis tapo mano ringu. Kiekviename iš mūsų vyksta meilės kova. Mokyklose, kalėjimuose, stadionuose sutikau tūkstančius jaunų žmonių. Jiems pasakoju savo mėgstamiausią palyginimą, kurį išmokau iš gyvenimo – mėšlo maldą. Juk reikia mėšlo, kad gėlyne augtų gražios gėlės. Tai mūsų praeitis, ir Dievas ja pasinaudoja, kad padėtų mums augti“, – prisiminimų knygoje „Stipriau už neapykantą“ rašo T. Guenard’as.
Bitininkas Timas vaizdžiai ir įkvepiančiai rašo: „Aplink mane sukasi bitė, dūzgia prie veido, grįžta prie gėlės jau apsunkusi nuo žiedadulkių. Jos gyvenimas sutvarkytas tarsi partitūra, ji groja savo likimo melodiją, savo genetinio kodo perduodamus nekintamus įsakus. Bitė, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, negali pakeisti savo elgesio. Žmogus gali. Žmogus yra laisvas. Žmogus laisvai gali pakreipti savo lemtį geriausio arba blogiausio link. Aš, alkoholiko sūnus, pamestas vaikas, sudaviau smūgį likimui. Priverčiau meluoti genetiką“.
Prasmė ir dėkingumas gydo
Naujos psichoterapijos krypties logoterapijos pradininkas, Vienos universiteto neorologijos ir psichiatrijos profesorius, 29 pasaulio universitetų garbės daktaras Viktoras Franklis, žmogaus gebėjimą bet kokiose situacijose įžvelgti prasmę laikė pagrindine sveikumo galimybe bei esme. Pats, perėjęs koncentracijos stovyklos siaubą, išplėtojo prasmės terapiją, kuri yra artima krikščioniškai sampratai, kad bet kokioje situacijoje žmogus lieka Dievo partneriu ir viskas, net blogiausios padėtys, gali pasitarnauti geram – priklauso nuo mūsų požiūrio, apsisprendimo, laikysenos.
Materialiai gyvenimo sąlygom gerėjant žmonių dvasinė sveikata netampa vis geresnė. Ir juokaudamas ir, beje, rimtai, besiskundžiančiam ir blogas nuotaikas pamėgusiam, depresuojančiam tenka su šypsena tarstelėti: „Jus reikia išvežti į Sibirą“. Turime tokią skaudžia šalies patirtį, kuri gali ir įkvėpti. Čia galima nusikelti į Sibiro platybes ištremtų jauseną: atskirti nuo įprastos gyvenamosios aplinkos, žemės, mėgstamo darbo, be elementariausių buitinių sąlygų, išvežti mirti, bet savižudybių atvejai, beje, buvo reti. Tai ko mums depresuoti dėl niekų? Blogos nuotaikos debesėlius sklaido dėkingumas. Biblijoje patariama: „Būkite dėkingi!“ Verta prisiminti apaštalo Pauliaus raginimą visada džiaugtis: „Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems“ (Fil 4,4). O tam reikia įkvėpimo. Svarbu mūsų nusiteikimas, o taip pat atvirumas Dvasiai, malda:
Įkvėpk mus Šventoji Dvasia!
Tikėjimo, vilties ir meilės Dvasia,
Supratimo ir išminties Dvasia,
Kūrybingumo ir įžvalgos Dvasia,
Patarimo ir tvirtumo Dvasia,
Išgydymo ir sveikumo Dvasia,
Žinojimo ir mokslo Dvasia,
Nuolankumo ir švelnumo Dvasia,
Gerumo ir gailestingumo Dvasia,
Skaistybės ir santūrumo Dvasia,
Ištikimybės ir teisingumo Dvasia,
Dievo pažinimo ir maldingumo Dvasia,
Šventumo ir jėgos Dvasia,
Stebuklų ir permainų Dvasia,
Dėkingumo ir gyvenimo prasmės Dvasia,
Kantrybės, ištvermės ir sėkmės Dvasia,
Doros, darnos ir kultūros Dvasia,
Džiaugsmo, laimės ir tikrojo malonumo Dvasia,
Gyvybės ir gyvenimo Dvasia.

Vyskupo Gintaro Grušo, praeityje matematiko, informatiko, korporacijos IBM darbuotojo, paskyrimas naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu bei inžinerijos mokslus į teologijos studijas iškeitusio jėzuitų kunigo Liongino Virbalo paskyrimas Panevėžio vyskupu ordinaru ne tik sustiprino jų asmeninį autoritetą tarp mokslo elito, bet ir teikia vilčių, kad prasidės kokybiškesnis dialogas tarp Bažnyčios ir pasaulietinės visuomenės, ypač antiklerikališkai nusiteikusios mokslininkų bendruomenės.

Pasaulyje vis labiau įsisiūbuoja vadinamų naujųjų ateistų judėjimas. Rimti mokslo vyrai, daugiausia fizikai, biologai, chemikai, radikaliai neigia Dievą ir tikėjimą. Richardas Dawkinsas, kurio knyga „Dievo iliuzija“ visai neseniai buvo išleista ir lietuvių kalba, Danielis Dennettas, Samas Harrrisas, Stephenas Hawkingas, Christopheris Hitchensas kategoriškai teigia, kad vienintelis patikimas kelias į tiesą yra gamtos mokslai. O šie nieko daugiau, išskyrus materiją, neapčiuopė.
Kita vertus, kasmet po keletą buvusių naujųjų ateistų savo įsitikinimus netikėtai pakeičia. Štai ilgą laiką tikėjimą ir religiją neigęs buvęs žmogaus genomo projekto vadovas Francisas Collinsas, su kolegomis iššifravęs žmogaus mįslę, perėjo į kitą stovyklą ir sėdo rašyti knygos „Dievo kalba“, kuri jau išleista ir lietuvių kalba. Praėjusį pirmadienį į parlamentaro, kardiochirurgijos profesoriaus Arimanto Dumčiaus Vilniuje organizuotą konferenciją „Mokslo ir krikščioniškojo tikėjimo sąsajos“ atvykęs praeityje aršus naujasis ateistas Oksfordo universiteto profesorius, molekulinės biologijos daktaras Alisteris McGrathas taip pat prisipažino atradęs Dievą, o buvęs Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius Johnas Polkinghorne’as, dalyvavęs tyrinėjant mažiausią žinomą dalelę kvarką, po ketvirčio amžiaus metė mokslininko karjerą ir tapo anglikonų dvasininku.
Iš tikrųjų buvusių pasaulyje garsių mokslo vyrų, atradusių tikėjimo pasaulį, pavardžių galima prirašyti begalę. Jų atsivertimas artina mokslo ir religijos dialogą. Įdomu, kad Lietuvoje taip pat daugėja teologijos studijas ir kunigystę pasirinkusių praeityje perspektyvių mokslo vyrų.
Todėl buvusio matematiko, informatiko, perspektyvaus verslininko, bažnytinės teisės daktaro, vyskupo G.Grušo paskyrimas Vilniaus arkivyskupu ir buvusio inžinieriaus, Jėzaus draugijos (kuri ypač akcentuoja išsimokslinimo svarbą) nario kunigo L.Virbalo SJ paskyrimas Panevėžio vyskupu yra vienas tarp dešimties svarbiausių šių metų įvykių tiek tikinčiųjų bendruomenei, tiek mokslo pasauliui.

Tikėjimas nėra tamsumo sinonimas
Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, fizikas prof. Jonas Grigas, beje, už savo mokslo veiklą dukart – sovietmečiu ir jau nepriklausomoje Lietuvoje pelnęs valstybines mokslo premijas, mano, kad mokslo žmonių atėjimas į Bažnyčią yra ypač pažangus reiškinys. „Pirmiausia, – pabrėžia profesorius, – atkreipkime dėmesį, kad šįmet naująja Romos katalikų bažnyčios galva tapęs Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio yra chemijos mokslų magistras. Pagaliau žvilgtelėkime į viduramžius – kas buvo mokslo ir žinių židiniai? Ogi vienuolynai, bažnyčios. Jėzuitų ordinas steigė kolegijas ir universitetus tiek Europoje, tiek Amerikoje. Deja, vėliau Bažnyčia ėmėsi represijų prieš mokslą, pradėjo persekioti mokslininkus ir XVII a. mokslo ir Bažnyčios keliai galutinai išsiskyrė. Tuo pat metu Europoje susikūrė pirmosios mokslo draugijos, kurios tapo savotišku savisaugos nuo Bažnyčios persekiojimo institutu. XIX a. tarp mokslo ir tikėjimo buvo nubrėžtos jau labai aiškios ribos. Tiesa, iki Charleso Darwino buvo manoma, kad Kūrėjo buvimas yra įrodytas, o vėliau gausėjo gretos manančiųjų kitaip.“
Bet ar XXI a. moksliniai tyrinėjimai gali būti suderinami su žmogaus dvasiniais įsitikinimais, pasak J.Grigo, labai sudėtingas klausimas. Ir tokius klausimus kelti vengia tiek mokslo elitas, tiek Bažnyčios hierarchai. O ir retas lietuvis kunigas stengiasi bendrauti su mokslo žmogumi. „Keista. Nejaugi jie neturi apie ką kalbėtis? – retoriškai klausia profesorius. – Jeigu kunigas per pamokslą sako, kad išsimokslinimas kliudo tikėti Dievą, vadinasi, tikėti Dievą gali tik neišsilavinę, tamsūs žmonės. Tuo metu mokslo srityje vyksta stulbinami pokyčiai, kasdien plaukia informacija apie atradimus mikropasaulyje, apie kitokią žmogaus ir visatos sampratą. O religija, deja, stagnuoja.“
Štai JAV nacionalinė mokslų akademija ir JAV mokslo pažangos asociacija sukūrė gausybę projektų dialogui tarp mokslo ir religijos plėsti: Čikagos universitete buvo įsteigtas Religijos ir mokslo centras, o Berklio, Kembridžo ir Prinstono universitetuose – Teologijos ir mokslų centrai. Juose įsteigti nauji profesorių, atsakingų už mokslo ir tikėjimo derinimą, etatai.
„Beje, – tęsia J.Grigas, – yra daug žymių žmonių, kurie neneigia savo dvasinių įsitikinimų. Ko gero, vienas žymiausių – Nobelio premijos laureatas, prestižinio Masačusetso technologijos instituto rektorius, fizikas Charlesas Townesas, knygoje „Kuriant bangas“ net 30 puslapių paskyręs religijos klausimams. Ch.Townesas visą gyvenimą lankėsi bažnyčioje, kasdien meldėsi ir Bibliją laikė istorijos metraščiu, neprieštaraujančiu šiuolaikiniam mokslui.”
Ch.Townesas, kaip primena J.Grigas, yra radarų kūrėjas, jis taip pat sukūrė pirmąjį kvantinį mikrobangų generatorių – mazerį, vėliau – lazerį, domėjosi infraraudonąja astronomija ir įrodė, kad visatoje gausu organinės medžiagos. Maža to, Ch.Townesas viešai prisipažino, kad visų šių jo istorinių atradimų įkvėpimo šaltinis buvo Dievas.
Pagaliau, pasak profesoriaus, derėtų prisiminti genetinio kodo kūrėją F.Collinsą, kuris knygoje „Dievo kalba“ ragina skaityti Dievo kalbą, tai yra tyrinėti gamtą ir visatą, bei derinti tikėjimą prie mokslo žinių.

Neseniai prasidėjo adventas. Dabar šis laikas suvokiamas kitaip nei anksčiau. Šiandien daugeliui mūsų adventas – tai pasiruošimo Kalėdoms metas, kai reikia skubėti, verstis per galvą, ieškant dovanėlių, vis daugiau vartoti, antraip liksi nesuprastas.
Šiuolaikinis žmogus nebeprisimena ir nesupranta tikrosios advento reikšmės, nežino, kaip jo metu elgtis, arba mano, kad šiais laikais nebeįgyvendinama tai, kuo gyveno mūsų tėvų ir senelių kartos. Nuo to ir pradėjome pokalbį su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanu doc. dr. Benu Ulevičiumi.

B.U.: Adventas – viena didžiausių Bažnyčios dovanų visai visuomenei. Bet šiandien advento metu girdime nepaliaujamus prekybininkų raginamus rūpintis rytojumi, tai yra pirkti ir parduoti. O kai rūpiniesi rytojumi, užplūsta jausmas, kad kažko nepadarei, nesuspėjai. Tad dar intensyviau skubame viską nudirbti, nes manome, kad kai viską nudirbsime, tapsime labai laimingi. Bet, pasirodo, kai nudirbi, pasieki tai, ko norėjai, vis tiek netampi laimingas. Ir tokia jausena dažną mūsų būna apėmusi iki tol, sulaukiame amžiaus vidurio. Ir tik kai patiriame amžiaus vidurio krizę, atsigręžiame į kitokias vertybes.
Taigi nemažai žmonių tik antroje gyvenimo pusėje pradeda ieškoti atsakymų į gilesnius klausimus, ima domėtis dvasiniais dalykais, praktikuoti vieną ar kitą religiją. Mat religija – tai galinčios ištikti baimės prevencija. Ir adventas yra proga stabtelėti, prisiminti, kad visos dovanos ateina po laukimo. Advento laikas yra paraginimas mums susitikti su pačiais savimi ir su aukščiausia tikrove.
Tiesa, dažnam mūsų šiandien atrodo, kad esame egoistai, labai mylime save. Bet iš tikrųjų dar niekados Vakarų kultūroje nebuvo taip, kad žmogus šitaip nemylėtų savęs ir neskirtų nė penkių minučių laiko sau pačiam, tai yra neįnikus į knygas, kitus dokumentus, televizijos ir kompiuterių ekranus, kitokius daiktus ar kažkokią veiklą. Kitaip sakant, mes visiškai neskiriame laiko pabūti su savo mintimis, savo vidiniu pasauliu. Ir štai kodėl, kai mus ištinka kokios nors krizės, kai būname labai sukrėsti, labai išsigąstame, tampame tarsi nuogi, pasijuntame nemaloniai nustebinti.
Taigi mano raginimas būtų adventą panaudoti pagal paskirtį, tai yra tapti dėmesingesniu, budresniu žmogumi, nes pati advento atmosfera yra būtent tokia. Tas geras dalykas, geroji naujiena dar nėra atėjusi, niekas dar nežino, kas čia turi įvykti, bet yra nuščiuvimas, laukimas prieš gyvenimo paslaptį, kasdienybėje galinčius įvykti stebuklus. Taigi advento esmė – sustok, atkreipk dėmesį.
VEIDAS: O kaip nusimesti visą šitą bjaurasties kuprą? Juk dauguma mūsų esame pervargę nuo didžiulio krūvio darbe, įtampos, o dažnoje darbovietėje, kaip rodo sociologiniai tyrimai, dar ir aplinka yra užnuodyta apkalbomis, pykčiu, nepasitenkinimu. Pagaliau grįžus į namus vėl užgriūva jau šeiminė rutina. Ir viso šito jovalo atomazgos nematyti. O juk nuo nuėjimo į bažnyčią darbų krūvis tikrai nesumažės.
B.U.: Kuo labiau intensyvėja mūsų gyvenimas, tuo intensyvesnės turi būti mūsų reabilitacijos praktikos, tai yra gebėjimas sustoti ir užduoti svarbesnius klausimus nei rutininiai buitiški klausimai. Iš tikrųjų, visi mes esame įsukti į produkcijos gamybą, nes bijome, kad kitu atveju su mumis nutiks kažkas nepataisoma. Tad norime apsidrausti, nes „o kas bus, jei atlyginimas sumažės“, „jei prarasiu darbą“, ir galiausiai taip įgundame bėgti voverės rate, kad galo nematyti. Bet, nors nuskambės baisokai, tačiau geriausia praktika, priverčianti sustoti, – prisiminti, kad visi mes mirsime. Ir, kaip pasakoja žmonės, atsigavę po klinikinės mirties, kai jie sustojo prie gyvenimo ir mirties slenksčio, pro jų akis prabėgo visas gyvenimas ir tada jie pamatė, kiek daug praeityje buvo tuščių dalykų.
Tiesa, mūsų kultūroje mirštantys žmonės yra nematomi, jie izoliuoti palatose, kad neišgąsdintų mūsų. Bet štai neseniai viena mirštančiųjų slaugytoja parašė apibendrinimus, kokius penkis dalykus išskyrė iškeliaujantieji. Nė vienas jų nepasakė, jog gaila, kad neuždirbo daugiau pinigų, nepasistatė dar vieno namo, nesusirado dar vieno darbo. Visi mirštantieji kalbėjo, kad gaila, jog tiek mažai laiko praleido su namiškiais, su draugais, nespėjo atsiprašyti. Taigi, manau, geras dalykas pagalvoti apie gyvenimo trapumą, trumpumą ir laiko trūkumą. Ir kai supranti, kad laiko stinga, tai kvaila jį švaistyti mažareikšmiams dalykams.
Visi išminčiai pabrėžia, kad kiekvieno žmogaus gyvenime pats reikšmingiausias dalykas yra meilė. Aišku, žodis “meilė” skamba banaliai. Bet pagalvokime, kiek iš mūsų esame šitai realizavę. Mažuma. Visi mes esame pasiekę karjerą, uždirbę pinigų, pasistatę namus, bet jaučiamės nelaimingi, tušti, “neišsipildę”, neragaujantys gyvenimo, nes nepraktikuojame tikros meilės. Taigi vertėtų tuoj pat, kad ir advento metu, pradėti mažų meilės darbų repeticiją. Pirmiausia reikia pamilti save ir greta esančiuosius, gal tada ir ateitų tas laukimo stebuklas. Iš tikrųjų sustoti reikia šiandien, kai atėjo ta mintis, nes rytoj mes tai ir vėl pamiršime.
VEIDAS: Daugybę žmonių nuo dvasinių praktikų, nuo Dievo atstumia rutina: šalta bažnyčia, nuobodžios pamaldos, o per didžiąsias metų šventes (ypač provincijoje) nesibaigiantys kunigų vieši dėkojimai finansiniams rėmėjams – verslininkams, Seimo nariams. Juk žmogui visiškai neaktualu, ką koks politikas ar verslininkas paaukojo bažnyčiai. Jam reikia kitokių dalykų: padrąsinimo, dvasinės artumos – per individualų pokalbį, rekolekcijas, susitikimus įvairiose grupelėse. Tačiau štai tokia veikla vyksta iš esmės tik didmiesčiuose ir tik keliose bažnyčiose. Daugumoje provincijos maldos namų nėra nieko panašaus, nes didžioji dalis provincijos kunigų tam neturi laiko – jie aptarnauja po keletą parapijų ir nebespėja. Tai kaip tam žmogui, pasiklydusiam ieškojimuose, pabusti?
B.U.: Tai kiekvienos didelės organizacijos problema, nes, kad ir kokia graži būtų idėja, kai ji tampa daugiamilijonine, tada pakraščiuose ta praktika gali ir nebebūti tokia gyvybinga. Bet kartu galioja ir įprasta taisyklė, kad randa tas, kuris ieško ir nurimti negali. Taigi paprastai stebuklus sukuria žmonės, kurie negali pasitenkinti mažesniu. Tokie žmonės, nesvarbu, kokia būtų parapija, nenurimsta, ieško bendraminčių, buriasi į grupes. Ir esu girdėjęs ne vieną istoriją, kai kunigas, pavargęs nuo pareigų, atsiradus aktyvių parapijiečių irgi atgyja.
Žinoma, šiandien reikėtų ieškoti papildomų galimybių: vykti į piligriminę kelionę, apsilankyti šeimos ir jaunimo centruose, kuriuose gausybė įvairių įdomių programų, net, jei reikia, atvykti į miestą, o tada geras užkratas ims plisti. Tad raginčiau žmones ieškoti informacijos, nes Katalikų bažnyčia šiandien labai įvairi, yra labai įdomių praktikų, ir jei tik žmogus nebijo ieškoti, nustemba, kiek jam visko siūloma. Tad siūlyčiau nesitenkinti paviršiniu sluoksniu ir pasikasti giliau.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokią vietą religija ir Bažnyčia užima šių laikų lietuvio gyvenime?
B.U.: Bažnyčia šiuolaikinio lietuvio gyvenime tebeužima svarbią vietą, bet priklauso, apie kokį lietuvį kalbame: vienam svarbus tradicijų ir apeigų ar tik švenčių lygmuo, kiti nori patirti religijos esmę. Pastarųjų daugėja, mat šiuolaikiniam žmogui nebeužtenka tradicinio aiškinimo apie autoritetus, jam reikia pagrindų ir atsakymų. Taigi Lietuvoje yra dvi katalikiškos visuomenės, bet abi vadovaujasi labai skirtingomis kalbėjimosi ir žinių perteikimo metodikomis, todėl viena kitai jos atrodo keistos.
VEIDAS: Kaip manote, kiek lietuvių formaliai skelbiasi esantys katalikai, o kiek jų nuoširdžiai tiki Dievą?
B.U.: Remiantis gyventojų surašymo duomenis, apie 80 proc. Lietuvos gyventojų nurodo esantys katalikai. Bet yra skirtumas tarp entuziastų ir pasitenkinančių minimumu. Tikslių skaičių, kiek esama tikinčių neformaliai, negalėčiau pasakyti, nes tokių tyrimų nėra. Tik aišku, kad aktyvių katalikų yra mažiau. Antra vertus, sąmoningų katalikų daugėja, o formaliai tikinčių po truputį mažėja. Taip kalbu stebėdamas, kad, tarkime, į krikščioniškos muzikos festivalį „Sielos“ susirenka vis daugiau jaunimo, lygiai taip į krikščioniškas jaunimo dienas taip pat atvyksta vis daugiau dalyvių. O šie renginiai rodo religinį entuziazmą.
VEIDAS: Jūs rengiate būsimus tikybos mokytojus. Bet ar šiandien yra prasmės tai daryti, juk kasmet mažėja vaikų, mokyklose besimokančių tikybos?
B.U.: Pirmiausia religijos pedagogika yra tik bakalauro studijų programa. Ją baigusieji skatinami studijuoti kitos srities magistrantūrą ir taip įgyti gilesnį, profesionalų išsilavinimą. Kita vertus, tikybos mokytojų poreikis tebėra didelis, nes 1990 m., kai mokyklose pradėta mokyti tikybos pagrindų, nebuvo nė vieno gerai parengto mokytojo. Tada į mokyklas atėjo entuziastai, kurie tikybos mokymo pagrindus sužinojo specialiuose katechetikos kursuose. Šiandien ši karta arti pensinio amžiaus arba jau paliko mokyklas. Taigi, jei tikyba ir toliau bus dėstoma mokyklose, teologijos mokytojų reikės.
VEIDAS: O kaip įvertintumėte studentų, besirenkančių teologijos studijas, pasirengimą, pagaliau ambicijas būti tikybos mokytojais?
B.U.: Teologijos išsilavinimą įgiję jaunuoliai dirba ne tik mokyklose, bet ir daugybėje nevyriausybinių organizacijų, bažnyčiose, parapijose. O aš į šias studijas žvelgiu kaip į pašaukimą. Teologiją turi studijuoti tie, kuriems rūpi gilesni klausimai, kurie negali šito nedaryti, nesvarbu, kokie buvo jų pasiekimai fizikos, matematikos, chemijos olimpiadose ar menų srityje. Ir žmonės, pasirinkę religijos studijas iš pašaukimo, neria į studijų nuotykį iki pačių gelmių. Kadangi tokie entuziastai netaupo savo laiko skaitymui, jų širdis nėra padalyta, jie gilinasi labai nuoširdžiai ir pasiekia daugiausiai.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kiek šiandien Lietuvoje perkama ir skaitoma religinės literatūros?
B.U.: Vienaprasmiškai įvertinti sunku. Mat Lietuvoje yra viena ypatybė: po SSRS griuvimo dauguma katalikų buvo konvertitai, tai yra nauji atsivertėliai į katalikybę. O tokie žmonės dažniausiai turi polinkį į sudėtingą, filosofinio pobūdžio literatūrą. Tad gerus dešimt metų mums stigo paprastos literatūros, nes buvo leidžiama labai pakylėta ir ne kiekvienam suprantama religinė literatūra.
Kita vertus, žmonių domėjimąsi religine literatūra reikia lyginti su jų užimtumu, nes kai grįžti iš darbo aštuntą vakaro, sunku prisiversti skaityti – vos ne vos randi laiko šeimai ir buitiniams darbams. Bet aš matau kitą dalyką – išaugusį žmonių susidomėjimą katalikiškais seminarais, paskaitomis. Kitaip tariant, lietuviai domisi religinėmis temomis, bet jiems paprasčiau ne patiems ieškoti atsakymų knygose, o ateiti į kokį nors katalikišką seminarą, savaitgalio susitikimą ir išgirsti apie knygas iš tų, kurie skiria visą savo laiką toms knygoms skaityti. Taigi susidomėjimas yra, bet knygų skaitymas daugeliui tapęs prabanga.
VEIDAS: Kad ir ką kalbėtume, žmonės nuo Bažnyčios tolsta daugelyje valstybių, ypač Vakarų Europoje. Bet gal yra šalių, kuriose Katalikų bažnyčia išgyvena pakilimą? Tad ko mūsų Bažnyčia galėtų iš jų pasimokyti?
B.U.: Afrikoje ir Azijoje katalikų daugėja, Katalikų bažnyčia labai stipri Pietų Amerikoje. O ir Europoje žmonių susidomėjimas Dievo klausimu nemažėja, mažėja tik lankančių Bažnyčią, kaip organizaciją. Mat po Antrojo pasaulinio karo mes labai įtariai ėmėme žvelgti į organizacijas ir bet kokių organizuotų idėjų skleidimą. Stalino ir Hitlerio totalitarinių režimų nusikaltimai suformavo imunitetą organizuotoms idėjoms. Taigi mažėja susidomėjimas religinėmis organizuotomis struktūromis, bet ne religija. O religinės knygos pasaulyje, beje, labai aktyviai skaitomos.
Manyčiau, domėjimąsi religijos klausimais ypač skatina dideli gamtamoksliai pasiekimai. Tad vis daugiau tiek intelektualų, tiek vidurinio gyventojų sluoksnio atstovų visame pasaulyje kelia konceptualius klausimus, tarkime, kuo skiriasi religijos kalbėjimas nuo gamtamokslio kalbėjimo. Ar gamtos mokslai atsako į svarbiausius mūsų būties klausimus?
VEIDAS: Bet naujųjų ateistų, gamtos mokslų atstovų Richardo Dawkinso, Danielio Denneto, Christopherio Hitchenso ar Samo Harriso balsas girdimas labiau.
B.U.: Logiškai diskutuoti su įpykusiais naujojo ateizmo skelbėjais sudėtinga, nes, kai idėjos tampa karingos, nėra vietos argumentams. Tiek Ch.Hitchenso, tiek kitų gamtos mokslų atstovų, naujųjų ateistų, argumentai tėra neapykanta organizuotai religijai. Kita vertus, daugybė buvusių naujųjų ateistų ideologų šiandien jau yra kitoje barikadų pusėje. Štai Oksfordo profesorius Alisteris McGrathas, turintis molekulinės biologijos daktaro laipsnį, paskelbė atradęs Dievą, o vienas žymiausių naujųjų ateistų filosofų Antony Flewas į gyvenimo pabaigą parašė knygą, kad Dievas vis dėlto egzistuoja ir kad jis, visą gyvenimą manęs kitaip, klydo.
Iš tikrųjų laboratoriniais argumentais neįmanoma įrodyti Dievo buvimo. Žinoma, galbūt apskritai dabar turėtume kelti klausimą, kas yra įrodymas. Bet, mano įsitikinimu, nuoseklus materializmas yra absoliučiai tragiška alternatyva religijai, nes nuoseklus materializmas nužmogina žmogų. Juk dalelėms nerūpi jokie mano moraliniai poelgiai, materialioms dalelėms nesvarbu, kaip aš elgiuosi, ką ir kaip aš mąstau, nes visos mano mintys tėra cheminių procesų, tokių pačių, kokie sukelia ir cunamius, pasekmė. Pagaliau materialioms dalelėms visiškai nesvarbu, ar aš mušu žmogų, ar jį glostau, juk tai tėra dalelių trintis. Materialios dalelės nediktuoja ir mano gyvenimo prasmės klausimo. Taigi ar visuomenė bus labiau atjaučianti, gailestingesnė, jei mes nuosekliai kartosime, kad šitas gyvenimas neturi prasmės, tikslo, kad visa yra tik aklo atsitiktinumo rezultatas?
VEIDAS: Visuomenė tikisi daug pokyčių iš naujosios kartos vyskupų. Ką, jūsų vertinimu, jie turėtų daryti kitaip?
B.U.: Manau, kad jie ir daro tai, ką turėtų. Pirmiausia vyskupai turi būti nusižeminę, bet išlikti ir kritiški, ir savikritiški, ir atrasti naujų kalbėjimo su pasauliu priemonių, nes kuo greičiau kinta pasaulis, tuo greičiau Bažnyčia turi megzti dialogą su pasauliu. Taigi vyskupas šiandien turi būti dialogo žmogus, kurti dialogo kultūrą, bet nepamiršti savosios tapatybės. Dialogo kultūra reikalauja, kad katalikybę išverstume į visiems suprantamą kalbą, – mes negalime būti „elitistai“, kurie turi savo kalbą ir džiaugiasi jiems vieniems suprantamomis, įšaldytomis kalbos formomis.
Kitas iššūkis vyskupams – griauti Bažnyčios stereotipus, kurie likę dar nuo sovietmečio ar suformuoti Holivudo kuriamų filmų. Jie turi parodyti gyvą, normalų kataliką.

Lietuvoje gausu priekaištaujančių, kad Katalikų bažnyčia mūsų šalyje nelanksti, pasyvi, nesikeičianti, nemodernėjanti, užsikonservavusi praėjusiame amžiuje.

Tačiau šie stereotipai yra labai seni ir visiškai neatitinkantys tikrovės. Iš tikrųjų šiandien bažnyčios siūlo tikrai daug veiklų, užsiėmimų ir juos lanko vis daugiau žmonių. Visų bažnyčių veiklų čia išvardyti neįmanoma, bet panagrinėkime tik vieną pavyzdį – Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčią ir jos renginius.
Kiekvieną ketvirtadienį (išskyrus mėnesio pirmąjį) bažnyčios rūsio salėje vyksta krikščioniškosios meditacijos užsiėmimai, taip pat kiekvieną ketvirtadienį rengiami seminarai “Tikėjimo dėsniai”, o į dar vieną salę renkasi meno terapijos užsiėmimų grupė (taigi net trys renginiai per vieną vakarą). Tiesą sakant, šioje bažnyčioje kiekvienas gali rasti veiklos pagal savo poreikius: galima rinktis šeimų grupę, prisidėti prie motinų, besimeldžiančių už savo vaikus, arba prisijungti prie miego terapijos užsiėmimų grupės, galima įsitraukti į Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę arba įstoti į krikščionišką kino klubą, o kai kam gal kils noras prisidėti prie projekto “Susitikimai”, kuris skirtas ieškantiems tikrojo gyvenimo draugo.
Pastarasis projektas pradėtas rengti matant, kad Lietuvoje ir pasaulyje daugėja vienišų žmonių. Žmonės daugiau bendrauja virtualioje erdvėje ir rečiau susitinka asmeniškai. Daugelis netekėjusių merginų ir nevedusių vaikinų pradeda nerimauti, kad gali taip ir nesutikti savo idealaus gyvenimo draugo. Taip pat našlės ir našliai sunkiau susiranda gyvenimo draugą – laikui bėgant mažėja pasirinkimo galimybių. “Susitikimų” projekto kūrėjų grupė renkasi kelis kartus per metus ir organizuoja renginius bei kuria susitikimų vietą, kurioje žmonės galėtų sutikti draugą, tobulėti ir atrasti bendraminčių prasmingai veiklai.
O kas vyksta per kitus bažnyčios renginius? Tarkime, 10 savaičių seminarų ciklą “Tikėjimo dėsniai” veda bažnyčios rektorius Rytis Gurkšnys. “Jis yra apie tai, kaip panaudoti savo tikėjimo galią, siekiant pokyčių fiziniame, emociniame, dvasiniame, finansiniame, socialiniame ir profesiniame gyvenime. Pagrindinė mokymų mintis – mes kuriame tai, ką mąstome apie save, kitus ir pasaulį. Mokymų temos – dėkojimas, atkaklumas, tarnavimas, optimizmas, pozityvumas, laimė, ramybė, sėkmė, sveikata”, – paaiškino pats R.Gurkšnys.
O štai krikščioniškosios meditacijos užsiėmimai skirti visiems norintiems susipažinti ir praktikuoti vieną seniausių ir paprasčiausių krikščioniškos maldos būdų. Meditacija rekomenduojama tiems, kurie dirba labai intensyvų darbą, reikalaujantį kūrybingumo, susikaupimo ir atidumo. Tai naudinga tiems, kurie ieško ramybės ir tylos savo streso, triukšmo, nerimo ir konfliktų kupiname gyvenime. Užsiėmimus veda Valdemaras Chmielevskis, Pasaulinės krikščioniškosios meditacijos bendrijos koordinatorius Lietuvoje.

Gyvenimas keičiasi, bet Katalikų bažnyčios nuostatos kontracepcijos, homoseksualių asmenų santuokų, abortų, dirbtinio apvaisinimo, lytinių santykių iki santuokos ar eutanazijos klausimais lieka nepajudinamos. Kodėl taip yra ir ko tikėtis vadovaujant šiam popiežiui?

Prieš ketvertą mėnesių Vatikano sostą palikęs popiežius Benediktas XVI nuolat buvo kritikuojamas dėl pernelyg konservatyvių pažiūrų šeimos, lytiškumo ir gyvybės temomis. Šimtmečiais nesikeičiantis Bažnyčios požiūris nuolat sukeldavo gana didelės dalies visuomenės pasipiktinimą.
Tad šiandien natūraliai kyla bent keli klausimai. Pirma, ar pasikeitus popiežiui ims keistis ir Bažnyčia? Ir antra, kodėl Bažnyčia iki šiol taip įnirtingai gynė ir tebegina vertybes, kurios daliai žmonių jau seniai tapo svetimos?
„Esu užaugusi katalikiškoje šeimoje, baigiau katalikų mokyklą, tačiau nesu praktikuojanti katalikė. Griežta Bažnyčios nuostata prieš abortus, eutanaziją, kontraceptikus ar lytinius santykius iki santuokos man nepriimtina, – teigia Kauno jėzuitų gimnaziją baigusi Indrė Makauskaitė. – Žmogus turėtų būti laisvas rinktis, jam turėtų būti laisvai prieinama informacija apie visus šiuos dalykus, jų pliusus ir minusus, kad galėtų pats nuspręsti, kaip geriau.“
Šiai nuomonei, ko gero, pritartų didelė visuomenės dalis. Sociologinės apklausos taip pat rodo, kad daugėja žmonių, kuriems Bažnyčios vertybės darosi svetimos.
Tačiau Katalikų bažnyčia, net ir matydama šias jai nepalankias tendencijas, regis, neplanuoja keistis. Priešingai – norėdami pristatyti savo požiūrio priežastis, neseniai praktikuojantys katalikai inicijavo projektą „Kataliko balsas“, kuris iš Didžiosios Britanijos persikėlė į dar devynias šalis, tarp jų – ir į Lietuvą. Įgyvendinant šį projektą Lietuvoje buvo išleista knyga „Katalikų balsas: kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją“.
Teigiama, kad projekto tikslas yra ne emocijomis ar sudėtingais terminais, bet visiems suprantamais argumentais paaiškinti, kodėl tikintieji laikosi vienokių ar kitokių nuostatų minėtais klausimais. Į knygos pristatymą Lietuvoje atvykęs anglų žurnalistas bei publicistas Austenas Ivereighas, vienas „Kataliko balso“ iniciatorių Didžiojoje Britanijoje, teigia, kad jei tikintieji mokėtų pozityviai ir aiškiai diskutuoti su kritikais, visuomenės nuostata Bažnyčios atžvilgiu sušvelnėtų. Kaip sėkmingą pavyzdį jis pateikia 2010 m. Didžiojoje Britanijoje vykdytą kampaniją popiežiaus Benedikto XVI vizito metu, kai daugybę valandų televizijos studijose diskutuodami su Bažnyčios kritikais specialiai tam pasirengę katalikai iš esmės pakeitė priešišką visuomenės toną Bažnyčios atžvilgiu.
Tokios sėkmės paskatinti katalikai buriami ir Lietuvoje.

Kodėl Bažnyčia nepritaria homoseksualų santuokai

„Kataliko balso“ dalyviai Didžiojoje Britanijoje pastaruoju metu daugiausiai su visuomene diskutuoja homoseksualų santuokos klausimu. Daugumai nėra aišku, kodėl Bažnyčia taip kategoriškai nusiteikusi homoseksualių asmenų atžvilgiu. Neretai teigiama, kad laikydamiesi savo pozicijos katalikai diskriminuoja seksualines mažumas.
Atremdamas tokius kaltinimus žurnalistas A.Ivereighas teigia, kad nors tai dažnai pateikiama kaip lygybės ir diskriminacijos klausimas, iš tiesų tai yra klausimas apie santuokos prasmę. Pasak A.Ivereigho, pagrindinė priežastis, kodėl valstybė reglamentuoja santuoką ir išskiria ją iš kitų gyvenimo formų, yra ta, kad santuoka akivaizdžiai susijusi su vaikais. Būtent todėl, kad vaikams ir psichologiškai, ir auklėjimo požiūriu geriausia, kai juos augina biologiniai tėvai stabilioje santuokoje, valstybė apibrėžia tokią santuoką kaip bendrą gėrį.
„Kai performuluojame santuokos apibrėžimą, kai ji tampa tik partnerystės forma, nesusijusia su vaikais, nebelieka priežasties, kodėl valstybė turėtų reglamentuoti ir ginti santuoką, – įsitikinęs anglų publicistas. – Jei santuoka tampa partneryste tarp dviejų žmonių, tai kodėl tuomet negali būti tarp trijų ar keturių žmonių? Kodėl santuoka negali būti trumpalaikė? Kai santuoka imsime laikyti bet kokius santykius, kada įsipareigojama ir palaikomi lytiniai santykiai, santuoka nebereikš nieko. Niekas nėra prieš lygybę, ir aš nesu prieš lygybę, bet esu už santuoką, kaip atskirą visapusišką sąjungą tarp vyro ir moters, nes tik jiems duota iš lytinių santykių pradėti vaikus. Manau, noras išsaugoti tokią santuoką nediskriminuoja.“
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, paklaustas, ar Katalikų bažnyčios pozicija homoseksualių asmenų atžvilgiu pasikeistų, jei būtų įrodyta, kad homoseksualumas yra įgimtas, atsakė, jog Bažnyčia gerbia kiekvieną žmogų, nepaisant to, kokia jo ideologija, įgimti bruožai ar lytinė orientacija. Vis dėlto Bažnyčios požiūrio į lytinius santykius ir santuoką tai nekeičia. „Bažnyčios mokymas apie santuoką kyla iš Dievo paveikslo: šeima susidaro iš vyro ir moters, kurie gali pradėti gyvybę. Kadangi lytiniai santykiai yra tokia brangi dovana, gyvybės puoselėjimo instrumentas, jis turi būti gerbiamas, branginamas ir turėtų vykti tik santuokos terpėje. Ir tai yra Bažnyčios mokymas nuo pat pradžių“, – tvirtina G.Grušas.

Vis daugiau dvasininkų – nuo seminaristų iki popiežių tampa socialinių tinklų vartotojais. Kokie užmojai juos skatina įsitraukti į elektroninę erdvę ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Į pranciškonų ordiną įstojęs brolis Artūras dar nebūdamas vienuolyne susikūrė profilį socialiniame tinkle “Facebook” ir iki šiol jame lankosi. „Iš pradžių į socialinius tinklus žvelgiau šiek tiek kritiškai, bet kai vis daugiau pažįstamų į juos persikėlė, ten atsiradau ir aš. Tai tapo vieta, kur galiu pasidalyti viena kita nuotrauka ar žinute su žmonėmis, kurių kasdien negaliu sutikti gatvėje ar pasikviesti išgerti arbatos“, – sako vienuolis. Jo žiniomis, daugybė brolių pranciškonų naudojasi tiek el. paštu, tiek socialiniais tinklais.
Priminsime, kad Vatikanas interneto komunikacijos priemones priskiria prie nuostabiausių žmonijos išradimų, prisidedančių prie visuomenės pažangos bei bendro gėrio. Negana to, socialinių tinklų garbei Bažnyčia netgi sugalvojo atskirą šventę, per kurią popiežius išplatina savo apmąstymus šia tema plačiajai visuomenei.
Naujojo popiežiaus Pranciškaus sekimas Benedikto XVI pėdomis, t.y. praėjus vos kelioms dienoms po išrinkimo sukurta “Twitter” paskyra, taip pat rodo, kad Bažnyčia palankiai vertina socialinius tinklus, stengiasi eiti koja kojon su šiuolaikiniu pasauliu ir bando ieškoti dialogo su tais, kuriems internetas tapo neatskiriama gyvenimo dalimi.
Vis dėlto nors oficiali Katalikų bažnyčios pozicija socialinių tinklų atžvilgiu atrodo aiški, realiame gyvenime dvasininkai kol kas pasidaliję: vieni entuziastingai kuria profilius socialiniuose tinkluose, rašo tinklaraščius, deda vaizdo įrašus į “YouTube”, kiti nuo šių bendravimo priemonių laikosi atokiau. Pavyzdžiui, Lietuvoje vargiai rasime kunigą, susikūrusį savo asmeninį tinklaraštį ar aktyviai įsitraukusį į socialinę svetainę “Facebook”. Kyla klausimas, ko bijo į socialinius tinklus kritiškai žvelgiantys kunigai ar vienuoliai ir kokių tikslų vedami į juos įsitraukia liberaliau nusiteikusieji?

Pasiekti jauną žmogų
„Esu feisbuke, nes mane įtikino, kad draugystė neturi ribų ir dvasininko kelias pasiekti žmones neturėtų būti ribojamas. Jei žmonės yra gatvėje, aš eisiu į gatvę, jeigu jie bus feisbuke, eisiu ir ten“, – taip kartą yra pasakęs Neapolio arkivyskupas kardinolas Crescenzio Sepe. Šiai nuomonei pritariantis Meksikoje gyvenantis kunigas Jose de Jesus Palaciosas tvirtina, kad socialiniuose tinkluose žmonės jam rašo maldos intencijas, teiraujasi dvasinės pagalbos ar ieško patarimo svarbiais gyvenimo apsisprendimo klausimais. Kartu tai yra puiki priemonė greičiau ir veiksmingiau pasiekti tuos, kurie yra nutolę, o galbūt ir apskritai nevaikšto į bažnyčią.
Tad labai aiškus tikslas, kurį išsikelia dvasininkai, – atrasti kanalus, kuriais būtų galima prieiti prie šiuolaikinio žmogaus ir taip perduoti jam tikėjimo vertybes. Pranciškonų brolis Artūras pasakoja, kad beveik į visus renginius jaunimą kviečia per “Facebook” ir net giesmių repeticijų laiką derina tenai. „Taip ir žmones lengviau pasiekti, ir informacija lengviau dalytis. Nereikia skambinėti penkiasdešimčiai žmonių ir tam išleisti kelių dešimčių litų. Užtenka parašyti žinutę, paspausti vieną mygtuką – ir visi penkiasdešimt žino, kad po savaitės 19 val. mes jų laukiame vienuolyne, kuriame lauks giesmių repeticija ar skani vakarienė, – pasakoja brolis. – Socialiniai tinklai yra labai patogi aikštė tikėjimui skelbti. Kadais šventasis Bernardinas evangeliją skelbė Sienos aikštėje, o dabar mes galime tai daryti ir “Facebook”, ir “Twitter” svetainėse, ir įvairius tinklaraščius rašydami.“
Galimybė dalytis ne tik rašytine, bet ir vaizdo informacija dvasininkų taip pat vertinama kaip išskirtinė elektroninės erdvės savybė. „Jaunoji karta vis daugiau žiūri ir vis mažiau skaito, todėl, pavyzdžiui, “YouTube” yra unikali galimybė prabilti į jauną žmogų ir padėti jam ieškoti atsakymų tiek į egzistencinius gyvenimo, tikėjimo klausimus, tiek praktiškai papasakoti, kaip gerai atlikti išpažintį“, – tvirtina kunigas Valdemaras Lisovskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastarieji dveji metai Lietuvos katalikų bažnyčiai buvo itin derlingi – vyskupų gretas papildė keturi nauji vyskupai. Kas paskatino Bažnyčią atnaujinti vyskupų skaičių ir kokių pokyčių galima tikėtis ateityje?

2012 metus Lietuvos katalikų bažnyčia užbaigė įšventindama jau ketvirtą per dvejus metus naują vyskupą Kęstutį Kėvalą. Keturiasdešimties metų kunigas tapo Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru – pagrindinio vyskupo pagalbininku. Už jį vienais metais jaunesnis Linas Vodopjanovas OFM vyskupo augziliaro šventimus priėmė 2012-ųjų pavasarį.
Gana įspūdingai atrodo “Catholic-hierarchy” pateikta statistika, kurioje tarp jauniausių visame pasaulyje Katalikų bažnyčios vyskupų pranciškonų vienuolis L.Vodopjanovas užima pirmą, o kunigas K.Kėvalas – ketvirtą vietą. Tarp jauniausių pasaulio vyskupų minimas ir 2010 m. įšventintas vyskupas Arūnas Poniškaitis. Beje, tais pačiais metais vyskupu tapo tik penkeriais metais vyresnis monsinjoras Gintaras Grušas.
Šiuos pokyčius stebintiems tikintiesiems natūraliai kyla klausimas: ar toks jaunų vyskupų skyrimas žada kokių nors permainų Lietuvos katalikų bažnyčioje? Dėl kokių priežasčių bene kas pusmetį įšventinamas naujas vyskupas?

Akistata su nūdienos aktualijomis

Kaip pagrindinę naujų vyskupų skyrimo priežastį Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas įvardija būtinybę rasti pamainą dabartiniams pensinio amžiaus vyskupams. Paprastai vyskupai, sulaukę 75 metų, išeina į pensiją. Praėjusiais metais šio amžiaus sulaukė Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, na, o šiemet 75 metų gimtadienį atšvęs ir Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ bei pats Panevėžio vyskupas J.Kauneckas.
Taigi atrodo, kad pastaraisiais metais vyskupais augziliarais, tai yra pagrindinio vyskupo padėjėjais, įšventinti kunigai jau greitai perims ir aukščiausių Lietuvos katalikų bažnyčios dvasininkų vietą. Su kokiais uždaviniais ir iššūkiais jie susidurs, nuspėti nesunku. Vis aštresnės ir garsesnės diskusijos dėl tradicinės šeimos vertybių, homoseksualių porų santuokos, abortų, eutanazijos, kunigų celibato ir kitų panašių klausimų pareikalaus ir naujųjų vyskupų atsako. Mažėjančios tikinčiųjų ir gausėjančios Katalikų bažnyčios kritikų gretos bus ta aplinka, kurioje naujiesiems vyskupams prireiks visų turimų diplomatinių savybių ir sukauptos patirties iš naujo kuriant pasitikėjimą Katalikų bažnyčia ir einant į dialogą su nusivylusiais bei sutrikusiais šiuolaikinės visuomenės piliečiais.
Jau greitai į pensiją išeisiantis vyskupas J.Kauneckas liūdnai konstatuoja, kad šiais laikais yra susvyravę visi visuomenės gyvenimo pagrindai: dora, ištikimybė, pasiaukojimas, sąžiningumas: „Baisiausia, kad tiek daug šeimų išyra. Kenčia patys žmonės, o ypač vaikai. Pavyzdžiui, važiuodami iš sutvirtinimo apeigų paėmėme pavėžėti porą paauglių. Klausiu jų, ar jau sutvirtinti. Vienas sako: „Ruošiausi, bet tėvai išsiskyrė, aš į viską spjoviau ir net bandžiau žudytis.“ O kitas: „Kai mano tėvai išsiskyrė, nustojau lankyti mokyklą, ėmiau valkatauti.“ Ką kalbėti apie vaikus, jei taip tėvų skyrybų būna sukrečiami 15–16 metų paaugliai?“
Su didele širdgėla vyskupas atsimena ir dar vieną įvykį, kai kartą grupės vaikų paprašė pakelti rankas tuos, kurių tėvai išeina pasivaikščioti su šunimi. Tuomet pakilo visos rankos. Tačiau paprašęs pakelti rankas tuos, kurie yra ėję pasivaikščioti su tėvais, vyskupas išvydo vos porą rankų. „Žinokite, negalėjau vakare užmigti: Dieve mano, tėvai daugiau bendrauja su šunimis negu su vaikais! Tai kas jų laukia? Tai baisi visuomenės tragedija! Beveik prieš 200 metų vyskupas siuntė kunigą Joną Vianėjų į Arsą, kur beveik niekas nebelankė bažnyčios. Vyskupas kunigui pasakė: „Ten nebėra meilės. Tu turi prikelti ten meilę.“ To, būtent to reikia ir šiandienei Lietuvai, ir šiandienei pasaulio visuomenei. Ir tai ne tik vyskupų, kunigų, bet ir visų tikinčiųjų uždavinys“, – įsitikinęs J.Kauneckas.
Į šiuos lūkesčius atsiliepia ir patys naujieji vyskupai. Štai K.Kėvalas savo pareigas teigia priimantis su noru skleisti Lietuvoje vilties ir pasitikėjimo kultūrą. „Teko keliauti po kitus kraštus ir patirti, jog mes Lietuvoje turime dar nemažai ką nuveikti, kad mūsų krašto žmogiškasis klimatas šiltų, – pastebi vyskupas. – Didžiausias šiandienos iššūkis yra sekuliarizmas ir įtarumas prigimtinio įstatymo egzistavimo atžvilgiu. Koks ženklas yra tai, kad šiemet Briuselyje nebuvo puošiama Kalėdų eglė! Atrodytų, smulkmena, bet tai detalė, rodanti rimtus vakarietiško mąstymo pokyčius. Mes gerbiame demokratiją, bet kai yra draudžiami ženklai, primenantys krikščioniškosios kultūros vertybes, jau darosi nejauku. Šiandien tarsi nebepasitikime vertybėmis, kuriomis remiantis buvo statoma mūsų civilizacija. Todėl Bažnyčios ganytojo iššūkis – prabilti į šiandienos žmogų tokiais žodžiais ir argumentais, kad nebūtų prarasta tai, kas taip sunkiai žmonijos istorijoje buvo pasiekta: pagarba žmogaus gyvybei ir orumui; vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos vertybės, autentiškos žmogaus laisvės apsauga.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.