Nors pasninkas jau kelis tūkstantmečius praktikuojamas įvairiose kultūrose ir religijose, labai nedaug šiandieninės visuomenės atstovų jo vis dar laikosi. Kodėl?

Artėjant didžiosioms krikščioniškoms šventėms Bažnyčia kviečia laikytis pasninko. Vis dėlto daugumai kyla klausimas – kodėl? Kokia pasninko prasmė?
„Esu pasninkavęs per didžiąsias šventes, tai yra Kūčių dieną ir Didįjį penktadienį. Nors Bažnyčia ragina ir siūlo pasninko laikytis kiekvieną penktadienį, mano patirtis nebuvo labai maloni. Gyvenu katalikiškoje aplinkoje, turiu daug katalikų draugų, tačiau pasninkas nėra aktuali ar populiari tema“, – prisipažįsta dvidešimt trejų metų Simonas Bendžius.
Nors pasninkas jau kelis tūkstantmečius praktikuojamas įvairiose kultūrose ir religijose, labai nedaug šiandieninės visuomenės atstovų jo vis dar laikosi. Ne kiekvienas prisimena reikiamomis dienomis susilaikyti nuo mėsos ir kitų riebių patiekalų ar tuo labiau praleisti dieną tik su duona ir vandeniu. Galų gale ir tokio pasninko prasmė jau yra nutolusi nuo šiuolaikinio žmogaus, kurį supanti aplinka kaip tik skatina kuo daugiau ir dažniau vartoti. „Jausmas, kai visą dieną nevalgai, nori, bet negali, nėra malonus, ir tikrai kyla klausimas, kam viso to reikia, ar tikrai Dievas nori, kad aš taip elgčiausi“, – svarsto S.Bendžius.

Pasninkas kaip dvasinė praktika

Beveik kiekviena religija pripažįsta pasninką kaip naudingą dvasinę praktiką ir turi savo nuostatas, kaip ir kada susilaikyti nuo maisto, gėrimų ar tokių dalykų, kaip rūkymas, tuščios kalbos, lytiniai santykiai, linksmybės ir pan. Pagal Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukciją dėl atgailos ir pasninko dienų katalikai Lietuvoje kviečiami atsisakyti mėsos ar tik kartą per dieną sočiai pavalgyti visais metų penktadieniais, Pelenų trečiadienį, Didįjį penktadienį ir Kūčių dieną.
Tokio pasninko tikslas nėra svorio metimas, kūno sveikata ar, atvirkščiai, savęs kankinimas. Esant tik kūniškiems tikslams pasninkas virsta tiesiog paprasčiausia dieta ar savo valios patikrinimu. Publicistas Tomas Viluckas įsitikinęs, kad pasninkas negali būti savitikslis ir turi turėti dvasinę prasmę. „Pasninkas visais laikais būdavo suprantamas kaip atgailos praktika. Žmogus, kaip Dievo kūrinys, susilaikydamas nuo maisto, gėrimo, pramogų, parodo Kūrėjui, kad šiuo metu nori būti tik su juo, atsigręžęs tik į jį. Tai individualus pasninko aspektas. Antras – socialinis aspektas. Kolektyviniu požiūriu mes gyvename nelygybės visuomenėse, kuriose dalis žmonių stokoja pačių pagrindinių, pamatinių medžiaginių gėrybių. Žmogus, susilaikydamas nuo maisto, tokiu būdu solidarizuojasi su tais, kuriems to maisto stinga. Tai, ko nesuvalgai, neišnaudoji, paaukoji tiems, kurie stokoja. Tada pasninkas įgauna savo tikrąją prasmę“, – komentuoja T.Viluckas.
Kaip sėkmingo pasninko pavyzdį Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas ir parapijos vikaras brolis kun. Algirdas Malakauskis OFM pateikia Bernardinų bažnyčioje prieš kelerius metus vykdytą akciją, kurios metu vaikai buvo kviečiami suvalgyti mažiau saldumynų, o nesuvalgytus saldainius atnešti į Bažnyčią ir įmesti į specialią dėžutę. Advento pabaigoje visi surinkti saldumynai buvo padovanoti neturtingoms šeimoms ir jų vaikams. „Tai labai gražus gestas ir vaiko ugdymas kilnesniems dalykams, proga pamatyti, kad aš gyvenime galbūt galiu vienų arba kitų dalykų gauti, bet yra pasaulyje tokių vaikų, kurie tų dalykų gauti negali, ir čia yra mano pasidalijimas“, – aiškina dvasininkas.

Pasninko įtaka sveikatai

Nors religinis pasninkas praktikuojamas dėl dvasinių tikslų, negalima paneigti jo įtakos ir fizinei žmogaus sveikatai. Pasak klinikoje „Dietos sistema“ dirbančios gydytojos dietologės Kristinos Jasmontienės, mums tik į naudą, jei kartais apribojame ir ne kasdien valgome mėsą, dažniau renkamės žuvį, ribojame riebius pieno produktus, padažus, vengiame saldumynų. „Tai neprieštarauja sveikos mitybos principams ir taip valgyti reikėtų kasdien. Tokiai pasninko formai pritariu ir pati mielai tai darau“, – tvirtina gydytoja.
Vis dėlto kai kurios pasninko formos žmogaus organizmui ne tik nenaudingos, bet, atvirkščiai, gali būti net pavojingos. Pasak gydytojos dietologės Žanos Antonovos, gyvūninės kilmės maisto produktų atsisakymas yra normali ir sveika pasninko forma, tačiau ilgas badavimas arba valgymas tik kartą per dieną sukelia organizmui stresą.
„Jei ilgą laiką badaujama, organizme pradeda kauptis toksinės medžiagos, todėl įsitikinimas, kad badavimas yra kaip tik gerai – klaidingas. Pasninkauti negali žmonės, sergantys virškinamojo trakto ligomis. Pasninkavimas badaujant ar valgant tik kartą per dieną net ir sveikam žmogui gali išprovokuoti tam tikrus negalavimus. Kūčių dieną reikėtų valgyti lengviau nei įprasta, tačiau pati didžiausia klaida, kai žmogus visą dieną nevalgo, o vakare prisivalgo sočiai. Dėl to po įvairių švenčių kartais būna virškinamojo trakto ligų paūmėjimų ar naujų susirgimų“, – aiškina dietologė.
Jai pritaria ir K.Jasmontienė, kuri pasninkaujant pataria valgyti žuvies patiekalus, ankštinius produktus, grybus, daržoves ir vaisius – produktus ir patiekalus, kuriuos kas dieną renkamės per retai, o jie iš tiesų itin vertingi. „Taip valgant pasninkas bus sveikas ir sveikatai naudingas“, – aiškina dietologė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Popiežius Benediktas XVI inicijavo Tikėjimo metus, kurie tęsis iki 2013 m. lapkričio 24 d. Vatikanas viliasi, kad tikintiesiems tai bus paskata atnaujinti tikėjimą, o netikintiesiems – galimybė pažinti Dievą ir suvokti, jog netikint gyventi daug sunkiau nei tikint.

Skirtingi sociologiniai tyrimai liudija, kad daugybę žmonių, taip pat ir Lietuvos gyventojų, yra apėmusi tikėjimo krizė. Štai 2008 m. tarptautinės sociologinės apklausos rengėjų paklausti, ar religija užima svarbią vietą jų gyvenime, net 52 proc. lietuvių atsakė “ne”.
Vis didėjančią prarają tarp didesnės visuomenės dalies ir Katalikų bažnyčios patvirtina ir pernai interneto portalo “Delfi” užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos rezultatai, rodantys, kad net 69 proc. lietuvių nusivylę šiandieninės Bažnyčios požiūriu į kontracepciją, skyrybas, antrą santuoką bei kunigų celibatą. Praktikuojančiais katalikais, reguliariai besilankančiais pamaldose, save laiko vos 18,9 proc. lietuvių, o 60,2 proc. respondentų pamaldose lankosi tik ypatingomis progomis (paprastai per šv. Kalėdas ir šv. Velykas).
„Visuomenėje išplitęs mąstymas, kad žmogus turi atrasti savo laimę geisdamas bei tenkindamas norus ir atsižadėdamas „iš šalies primestų“ moralinių apribojimų. Iš pradžių reliatyvizmu redukavus krikščionybę iki taisyklių ir papročių sąrašo, o vėliau atsižadėjus to, ko iš esmės nepažįstama, kuriamas realybės neatitinkantis tikinčio žmogaus įvaizdis ir pagaliau jis atmetamas“, – taip apklausų rezultatus komentuoja vyskupas Gintaras Grušas.
Katalikiško žurnalo „Artuma“ redaktorius Darius Chmieliauskas priduria, kad tikėjimo krizę iš dalies lėmė ilgas ateizacijos laikotarpis, per kurį Dievo paveikslas buvo stipriai iškreiptas. „Tiek Lietuvoje, tiek Vakarų pasaulyje jaučiama baimė Dievo, kurio praktiškai nepažįstame ir kurį įsivaizduojame kažkokį kitokį, negu jis iš tiesų yra. Tokį, kokį ateizmo vadovėliai piešia ar žiniasklaida pristato. Iš tiesų Dievas yra mylintis Tėvas, ir tai krikščionims puikiai žinoma. Baubu jis tampa tik tiems, kurie jo nepažįsta“, – komentuoja D.Chmieliauskas ir priduria, kad stereotipai apie baudžiantį, laisvę ribojantį Dievą yra visiškas jo vaizdo iškraipymas.
„Šiaip jau tikėjimas sunkiai priimamas ten, kur garbinami nūdienos stabai – daiktai, pinigai, seksas, alkoholis, narkotikai ir panašūs dalykai. Mes tarsi einame per tamsią naktį, kur labai mažai žiburių“, – įsitikinęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ.

Problemos tarp tikinčiųjų

Vis dėlto tikintieji pripažįsta, kad ir jie iš dalies kalti dėl smarkaus tikinčiųjų sumažėjimo Europoje. Kaip vieną tokios krizės priežasčių teologijos ir teisės magistras Vygantas Malinauskas įvardija pačių tikinčiųjų nesugebėjimą argumentuotai pateikti tikėjimo tiesų. „Bažnyčioje visais laikais būdavo ir šiuo metu yra intelektualų, kurie gali giliai ir pagrįstai pristatyti tikėjimą, tačiau jų nepakanka (beje, net ir mokslo pasaulyje galima paminėti garsių žmonių, kurie tapo tikintys būdami jau brandaus amžiaus). Ilgainiui tarp tikinčiųjų tapo gana populiarus požiūris, kad tikėjimas yra ne proto, o širdies ar jausmų dalykas, todėl gilintis į kažkokius tik protu suvokiamus argumentus arba kaip nors kritiškai vertinti faktus, kurie kelia iššūkį tikėjimui arba parodo jo pagrįstumą, visiškai nebūtina. Ir tai gana didelė mūsų laikų problema, kurios negalima ignoruoti”, – mano V.Malinauskas.
Dar viena problema, kad iškrikusį požiūrį į tikėjimą ar visišką religinį infantilumą tėvai perduoda savo vaikams, stipriai sujaukdami jų protą, jausmus bei vertybes. Jei tėvas savo dešimtmetę dukrą, kuri sekmadieniais eina į bažnyčią, vadina davatka, jei jis savo vaikams skelbia netikįs, kad Jėzus Kristus prisikėlė, o motina priduria laikraštyje skaičiusi, kad tarp kunigų esama daug pedofilų, tada bus didelis stebuklas, jei vaikas taps giliai tikinčiu žmogumi ar bent adekvačiai nusimanys apie tikėjimo reikalus.
Kiti tikinčiųjų mažėjimo veiksniai, kuriuos savo laiške „Tikėjimo vartai“ įvardija popiežius Benediktas XVI, yra pačių tikinčiųjų džiaugsmingo ir įtikinamesnio liudijimo bei užsidegimo perduodant tikėjimą trūkumas. Tam pritaria ir S.Tamkevičius, kurio žodžiais, jei tikintis žmogus yra liūdnas, tai jis tikrai prastas Evangelijos liudytojas. “Kam gali būti įdomūs žmonės, kurie nespinduliuoja tikru džiaugsmu?“ – klausia arkivyskupas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vienos svarbiausių visiems krikščionims švenčių Velykų išvakarėse pakalbinome Lietuvos pranciškonų šv. Kazimiero provincijos brolį kunigą Tomą Žymantą. Pokalbį pradėjome nuo pasikeitusio daugumos Lietuvos gyventojų požiūrio į tikėjimą.

VEIDAS: Daugeliui žmonių Velykos tapo tik proga susitikti su giminaičiais ir susėsti prie stalo. Kaip manote, kodėl pamirštama tikroji šventės prasmė?
T.Ž.: Penkiasdešimt metų sovietinio režimo paliko pėdsaką. Dvasininkai žmonėms neaiškino, kas yra Kalėdos, Velykos, ką mes tomis dienomis švenčiame. Tad daugelis krikščioniškų švenčių vis dar yra šeimos susibūrimas ir gero nugėrimo bei pavalgymo proga. Per Kalėdas, ačiū Dievui, dar apsikeičiama dovanėlėmis, pasakomas geras žodis. Per Velykas dažniausiai tik kiaušiniai ridenami. Tačiau kunigai nuolat aiškina Velykų tridienio pamaldų reikšmę, daug dėmesio skiria žvakės, vandens simbolių aiškinimui. Pradedame iš naujo katechizuoti žmones. Tą būtina daryti, tačiau kad žmogus suvoktų švenčių prasmę, jis pats to turi norėti. O noras ateina su tikėjimu.
VEIDAS: Ką iš tikrųjų švenčiame per Velykas ir kaip tą reikėtų daryti?
T.Ž.: Krikščioniui Velykos – pirmiausia Kristaus prisikėlimo šventė. Prisimename, kaip Kristus prisikėlęs iš kapo pasakė: „Pakelkite galvas, atsitieskite, aš esu gyvas, mirtis nugalėta, šėtonas nugalėtas.“ Tas dvi dienas žmonės eina į bažnyčią, meldžiasi ir kartu su parapine bendruomene švenčia didžiąsias išganymo paslaptis.
Vis dėlto pirmoji ir antroji Velykų dienos – šventės kulminacija. Švenčiamas Velykų tridienis, kuris prasideda Didįjį ketvirtadienį Chrizmos mišiomis, kai vyskupas su savo kunigais šventina šventuosius aliejus. Vakare prisimenama Paskutinė vakarienė, kunigystės įsteigimas. Penktadienis – Kristaus kančios atminimas, stengiamės suprasti, kokia yra kryžiaus prasmė kiekvieno asmeniniame gyvenime. Didįjį šeštadienį – Velyknaktis, arba Velykų budėjimas, kai tamsai uždengus dangų renkamės su žvakutėmis bei vandeniu į bažnyčią ir pradedame švęsti Kristaus prisikėlimą. Kunigai šventina ugnį, kuri simbolizuoja prisikėlusio Jėzaus šviesą, vandenį, kaip krikšto, mirties ir naujo žmogaus gyvenimo simbolį. O šventės kulminacija, kai iškilmingai užgiedama: „Kristus prisikėlė, aleliuja, aleliuja.“
Atidavus garbę ir šlovę Dievui, paskui šeimos rate reikia išgyventi Velykų džiaugsmą. Tai džiaugsminga diena, nes simbolizuoja Kristaus ir žmogaus pergalę.
VEIDAS: O kaip išgyventi tą tikrąjį Velykų džiaugsmą? Ką daryti, jei jis neaplanko?
T.Ž.: Pirmiausia žmogus viduje turėtų džiaugtis. Gavėnia, keturiasdešimt dienų prieš Velykas, ir yra tas laikotarpis, kai reikia sustoti, kad pažiūrėtum į savo vidų, apmąstytum, kaip gyveni. Kiekvienas prisilietimas prie sakralių dalykų žmogų keičia. Velykų šventimas, kuris kartojasi kasmet, taip pat turėtų kiekvieną keisti. Kuo didesnis ryšys su Dievu, tuo ir džiaugsmo daugiau, nes žmogus priima prisikėlimo pergalę, suvokia, kad gyvenimo pabaigoje pats bus prikeltas. Kai įsigiliname į tai, šventės ir tikėjimas įgauna kitą prasmę.
VEIDAS: Vis dėlto pats tikėjimas šiandien pasikeitęs. Nemažai žmonių atsirenka tik tas tikėjimo tiesas, kurios yra patogios, o kitas atmeta.
T.Ž.: Dabartinis popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad didžiausia Europos ir pasaulio problema – sinkretizmas, kai žmogus iš visų religijų ima tik tai, kas jam patinka, ir susikuria sau patogų Dievą, o ne priima jį tokį, koks yra iš tikrųjų. Tai didžiausias pavojus žmogaus asmenybei, nes negali eiti apsižergęs dviejų kelių. Kai iš budizmo atsirenka vienus dalykus, iš islamo ar krikščionybės – kitus, žmogus sutrinka, neturi pagrindo, todėl tampa bestuburis. Jeigu esi krikščionis, turi abiem kojomis stabiliai stovėti ant tikėjimo pagrindo, kuris yra Kristus. Krikščionis turi būti tvirtas tikėjimu. Senajame Testamente parašyta, kad Dievas myli ištikimybę. Dievui reikia ištikimų žmonių.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, ar Lietuvoje daugėja nuoširdžiai tikinčio jaunimo?
T.Ž.: Yra daug gražaus jaunimo, besižavinčio krikščionybe, atradusio asmeninį Dievą, tačiau jiems reikia artimo dvasios vadovo, kuris padėtų eiti tikėjimo keliu. Deja, Lietuvoje labai trūksta dvasios vadovų. Jauni žmonės skundžiasi, kad neranda tokio palydovo, kuris galėtų jiems patarti. Vyresni taip pat ieško žmogaus, kuris pakreiptų teisingu keliu, padėtų atsakyti į klausimus. Šiandieniniam žmogui būtinas dvasios tėvas, tačiau dažniausiai jam keliami labai aukšti kriterijai. Pamirštama, kad dvasininkas taip pat yra žmogus su savo charakteriu, mąstymu, mentalitetu, ydomis. Be to, svarbu atsakyti sau į klausimą, ką nori išgirsti iš dvasios tėvo: tai, kas miela širdžiai, ar tiesą, pavyzdžiui, kad gyveni mele ir nuodėmėje?
VEIDAS: Ar šiandien kunigas gali būti dvasios vadovas, kai jo autoritetas visuomenėje gerokai sumenkęs, be to, žiniasklaidoje dažnai formuojamas neigiamas dvasininkijos įvaizdis?
T.Ž.: Ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir pačios krikščionybės ar bet kokio kito tikėjimo puolimas iš visuomenės pusės visada bus, nes norima, kad ta institucija būtų tobula. Reikalaujant tobulybės peržengiamos ribos. Juk bažnyčia – tik pastatas, giliau žvelgiant Bažnyčia – visi žmonės, o tarp jų daug nuodėmingų. Aš taip pat esu nuodėmingas. Beje, kartais naudinga, kai žiniasklaida iškelia Bažnyčios nuodėmes. Tada pamatai, kokia yra dvasininkija ir kokia tikinčioji liaudis.
VEIDAS: Tad kokia šiandien yra dvasininkija?
T.Ž.: Jai reikia atsinaujinti, tačiau dvasininkai turėtų likti ištikimi pirmajai meilei. Nepamiršti pirmųjų tikėjimo žingsnių, kuriuos žengdami degė noru tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.
VEIDAS: Kodėl, Jūsų manymu, kasmet mažėja norinčiųjų paskirti gyvenimą Dievui ir į kunigų seminarijas stoja bei vienuolių įžadus duoda vis mažiau jaunuolių? Dabar, regis, studijuoja tik 90 klierikų.
T.Ž.: Ieškančiam savo kelio jaunuoliui nelengva greitai apsispręsti. Mat kiekvienas žingsnis reiškia atsakomybę. Tai atbaido nuo kunigystės ar vienuolio kelio pasirinkimo. Tačiau tikiu, kad įvyks sprogimas ir vėl bus pilnos seminarijos, netrūks vienuolių brolių bei seserų.
VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad islamo religija nepatiria panašių problemų. Musulmonai ir tiki nuoširdžiau?
T.Ž.: Viena islamo taisyklių reikalauja melstis penkis kartus per dieną, todėl musulmonai jos laikosi, ir atrodo, kad tiki nuoširdžiau.
VEIDAS: Bet Katalikų bažnyčia taip pat turi daug įsakymų, tarp kurių reikalavimai ir melstis, ir dalyvauti mišiose.
T.Ž.: Daugelis lietuvių nesimeldžia, nes nebuvo mokomi asmeninės praktikos. Tad nežino, kaip reikia melstis, ko prašyti, kokia turėtų būti maldos struktūra, kad Dievui patiktų. Tačiau Dievui svarbiausia, kad malda eitų iš vidaus. Galima melstis paprastais žemiškais žodžiais: „Dieve, padėk, Dieve, pagelbėk. Matai, kad turiu ydų, bet, Dieve, tu esi mano Viešpats.“ Kai žodžiai eina iš širdies, Dievas išklauso. Be to, reikia nepamiršti, kad Dievas – asmuo, su kuriuo galima bendrauti. Tad svarbu atrasti laiko asmeniniam pokalbiui su Dievu.
VEIDAS: Ar vaikai per tikybos pamokas, taip pat rengiant, pavyzdžiui, Komunijos sakramentui mokomi pajusti asmeninį santykį su Dievu?
T.Ž.: Tai didelis gyvenimo uždavinys. Žmogus pats turi apsispręsti dėl tikėjimo. Dievas per prievartą negrūda savęs, tačiau respektuoja žmogaus apsisprendimą. Jeigu sakai: „Dieve, tu man reikalingas, nors ir klysdamas, nusidėdamas, stengiuosi gyventi su tavimi“, Dievas priima šį norą.
Tam, kad žmogus suprastų, ar jam reikia Dievo, labai svarbu, jog suvoktų sakramentų prasmę. Todėl vaikai, ruošiant juos Pirmajai komunijai, ne tik mokomi tikėjimo tiesų, bet po truputį įvedami į bendruomenės gyvenimą, kad jaustųsi čia laukiami. Ėjimas iš lėto Dievo link duoda vaisių.
Deja, nemažai tėvų numeta vaikus bažnyčiai, tikėdamiesi, kad dvasininkai juos išmokys tikėjimo tiesų ir taip įgrūs tikėjimą. Jeigu namie nėra meldžiamasi, tėvai nelanko bažnyčios ir negilina savo tikėjimo, bažnyčia vaiko nepadarys tikinčio. Dvasininkai gali tik padėti eiti tikėjimo keliu. Be to, žinios yra vienas dalykas, o tikėjimo praktika – visai kas kita. Ji atsiranda tik kasdienybėje, išgyvenant asmeninį santykį su Dievu, skaitant Šventąjį Raštą, švenčiant Eucharistiją, taip pat bendruomeninėje maldoje ir tarnystėje, kai tarnaujama artimui.
VEIDAS: Pakalbėkime ir apie materialius dalykus. Ar daug Lietuvoje bažnyčių, kurios priverstos užsidaryti todėl, kad sumažėjo parapijiečių arba nesurenkama pakankamai aukų?
T.Ž.: Visi ekonominiai dalykai, kurie vyksta pasaulyje, atsiliepia ir Bažnyčios gyvenime. Yra tokių bažnyčių, kurios uždaromos, nes susirenka mažai žmonių arba jos sunkiai išsilaiko. Žmonės dažnai pamiršta, kad tai jų pareiga išlaikyti Bažnyčią ir jos tarnus. Vis dėlto Bažnyčiai neturėtų labiausiai rūpėti pinigai, svarbiausia turi būti Dievas ir prie Dievo ateinantis žmogus. Juk Bažnyčia yra žmogaus palydėtojas Dievo link. Tad didžiausias jos turtas – žmonės.

“Jeigu namie nėra meldžiamasi, tėvai nelanko bažnyčios ir negilina savo tikėjimo, bažnyčia vaiko nepadarys tikinčio.”

Šių dienų Lietuvai labai trūksta tokios erudicijos, tolerancijos visoms tautoms ir jautrumo skurstantiesiems asmenybės, koks buvo Jurgis Matulaitis.

„Tik laiko klausimas, kada palaimintasis Jurgis Matulaitis bus paskelbtas šventuoju. Manau, tai bus labai netrukus“, – tikisi J.Matulaičio įkurtos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Ona Vitkauskaitė ir visa religingoji Lietuvos visuomenės dalis.
Kuo toks faktas būtų svarbus ne tik Bažnyčiai ir tikintiesiems, bet ir visiems piliečiams bei valstybei? „Viduramžiais, kai klestėjo šventųjų kultas, kurios nors tautos atstovo paskelbimas šventuoju skatindavo pilietinę konsolidaciją, kaip kad kol kas vienintelio lietuvio šventojo Kazimiero kultas formavo lietuvius kaip politinę tautą. O XXI amžiuje tai tam tikra garbė visai tautai ir valstybei, kurią šventasis reprezentuoja, kad ji sugebėjo išsiugdyti išskirtinę asmenybę, ypač jei valstybė nedidelė. Juk krikščioniškosios Bažnyčios istorijoje šventaisiais paskelbti apie 2 tūkst. asmenų ir didžioji jų dalis – arba iš kilmingų šeimų, arba iš didžiųjų tautų“, – paaiškina istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Istoriko vertinimu, J.Matulaitis buvo tokio didumo asmenybė, kokios gimsta gal kartą per šimtmetį. O jo idėjos, kaip mažinti socialinę atskirtį, spręsti istorijos paveldą – lietuvių santykius su lenkais, gudais, žydais, šiandien ne mažiau aktualios.
Šiemet, minint Vilniaus vyskupo, Lietuvos apaštališkojo vizitatoriaus, vienuolio ir vienuolijų steigėjo, teologo ir sociologo, diplomato, vargšų globėjo, tautų taikytojo paskelbimo palaimintuoju 25-metį, Lietuvos vyskupai 2012-uosius paskelbė Palaimintojo J.Matulaičio metais.

„Nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių“
„Dabar skurdo, deja, ne ką mažiau nei tada, kai gyveno J.Matulaitis. Yra socialiniai darbuotojai, bet pagalbos ir dėmesio vargstančiam žmogui klausimas nė kiek ne mažiau aktualus“, – sako Vargdienių vienuolijos sesuo O.Vitkauskaitė.
1918 m. J.Matulaičio įsteigta padėti vargšams, vienuolija ir šiandien padeda skurstantiesiems, bedarbiams, benamiams, senjorams. Kelrodis vienuolėms – J.Matulaičio vyskupiškasis šūkis „Nugalėk blogį gerumu“, kurio jis nenuklysdamas laikėsi. Sesuo Ona primena J.Matulaičio gyvenimo epizodą, kai jam, Vilniaus vyskupui, kaip vasaros rezidencija skirti Trinapolio rūmai. Čia buvo įkurdinti našlaičių globos namai, ir vyskupas pasakė nenorįs, kad dėl jo nuriedėtų nors vieno vaiko ašara, todėl vaikų neiškeldino ir kartu su jais leisdavo vasaras.
O Bielianuose, Lenkijoje, vienuolyne glaudė 200 našlaičių ir pats rinkdavo aukas jiems išmaitinti. Savo dvasiniame dienoraštyje „Užrašai“ jis rašė: „Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbą nuo maža, ramiai, nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų.“
„J.Matulaitis buvo labai gabus, galėjo siekti karjeros ir Bažnyčioje, ir kitose srityse, bet jam buvo svarbiau gelbėti žmones“, – žavisi jo asmenybe sesuo Ona. Deja, anuomet Bažnyčios jis ne visada buvo suprastas, skaudžiai kentėjo, net buvo apšauktas komunistu ar socialistu. „Toks buvo mąstymas – kad tik bažnyčioje gali reikšti savo nuomonę. O jis savo misiją suprato daug plačiau – eiti į žmones, nešti jiems Evangeliją ir nebūtinai kaip propagandą, bet kaip pagalbą žmogui, kuris vargsta“, – pasakoja sesuo Ona.
J.Matulaičio gyvenimo tyrinėtoja istorikė Genovaitė Gustaitė atkreipia dėmesį, kad J.Matulaitis visą gyvenimą išliko neturtingas, nors pagal savo padėtį galėjo turėti daug. Jo vaikystė paženklinta netekčių ir nepriteklių: tėvo neteko, būdamas trejų, motinos – dešimties, sirgo kaulų džiova. Tačiau net tapęs arkivyskupu ar apaštališkuoju vizitatoriumi – aukščiausia lietuvių pasiekta pareigybe bažnytinėje hierarchijoje, jis nesikrovė materialių turtų. „Šiandien, vartotojiškoje visuomenėje, tai savybės, kurių labai trūksta“, – lygina G.Gustaitė.

Nesvarbu, lietuvis, lenkas, žydas ar gudas
J.Matulaitis su kiekvienu mokėjo kalbėtis, kiekvieną suprasti, gebėjo įeiti į kiekvieno padėtį ir gynė kiekvieną nuskriaustąjį, nepaisydamas jo tautybės. G.Gustaitė primena, kad Vilniaus vyskupu jam teko būti 1918–1925 m. – badmečiu, politinėse sumaištyse skęstančiame Vilniuje. „Nebėra nei graiko, nei žydo, nei lietuvio, lenko, ruso – visi esame kažkas viena Kristuje“, – J.Matulaitį cituoja G.Gustaitė.
Istorikė pasakoja, kaip pas jį, lietuvį katalikų vyskupą, stačiatikiai ėjo prašyti iš Apaštalų Sosto gaunamos paramos po Pirmojo pasaulinio karo pasimetusių našlaičių prieglaudai, ir pagalbos sulaukė. 1919 m. jis bene vienintelis iš visos Lietuvos aukštuomenės viešai kritikavo žydų pogromus. O Vilniaus žydai su rabinu bėgo pas vyskupą prašydami išgelbėti nors porą žmonių, ir J.Matulaitis tai padarė. Bet jis yra kreipęsis ir į rabiną, kad žydų policininkai nepersekiotų katalikų.
Istorikas A.Kasparavičius daro prielaidą, kad J.Matulaičio gebėjimas vienodai žiūrėti į visus žmones ir net 1924–1925 m., praktiškai karo būklės tarp lenkų ir lietuvių metu, viską vertinti objektyviai buvo ne tik įgimtas, bet ir gautas iš kelionių, gyvenimo įvairiose šalyse – Lenkijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje ir daugybėje kitų kraštų. „Skaitydamas jo dokumentus, susirašinėjimą, viešus pamokslus gali tik stebėtis, kaip, būdamas lietuvis, jis nesusigundė to meto politiniais dalykais, o tvirtai laikėsi bendražmogiškos humanistinės pozicijos, kad visi žmonės lygūs ir visų teisės nepaneigiamos prieš Dievą“, – sako A.Kasparavičius.
Kai Lenkija ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą ir Vilnius tapo Lenkijos bažnytinės provincijos sudėtine dalimi, J.Matulaitis 1925 m. vasarą pasitraukė iš Vilniaus vyskupo posto, puikiai suvokdamas, kad dėl dalies lenkų priešiškumo pareigų nebegalės atlikti. Tačiau atvykęs į Romą pirmiausia aplankė ne vietos lietuvių, o lenkų bendruomenę, parodydamas, kad nejaučia pagiežos tautai, dėl kurios atstovų neteko vyskupo pareigų.

Diplomatiniai nuopelnai – ne menkesni nei vyskupo
Popiežiaus Pijaus XI paprašytas J.Matulaitis vėl grįžo į Lietuvą, šįsyk į Kauną spręsti Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo klausimo. A.Kasparavičius mini, kad viena iš kliūčių grįžti buvo ta, kad jis niekada neturėjo Lietuvos pilietybės ir lietuviško paso: kai tapo Vilniaus vyskupu, šis kraštas buvo okupuotas Vokietijos kariuomenės, vėliau atėjo bolševikai, paskui jį užėmė lenkai.
1926 m. pavasarį J.Matulaitis įvykdė Popiežiaus Pijaus XI jam patikėtą užduotį – įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. „Tai didelis laimėjimas ne tik bažnytinei, bet ir visai Lietuvos pilietinei visuomenei, politinei valdžiai. Tai konsolidavo Lietuvos visuomenę, formavo naujus dvasinės kultūros centrus“, – įvykį vertina A.Kasparavičius.
Istorikė G.Gustaitė primena, kad nors buvome nepriklausoma valstybė, iki įsteigiant bažnytinę provinciją arkivyskupai rezidavo Dancige, Petrapilyje, Varšuvoje, Mogiliove, o ją įsteigus pagaliau sutapo valstybės ir vyskupijų sienos.
J.Matulaitis parengė Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato projektą (nors 1927 m. pasirašyta kita jo redakcija). „J.Matulaitis sugeba įrodyti Lietuvos valdžiai, kaip svarbu Lietuvai, turinčiai kaimynę bolševikinę Rusiją ir nesureguliuotus teritorinius santykius su Lenkija, palaikyti gerus santykius su Šventuoju Sostu, kaip tarptautinių santykių moraliniu autoritetu. Jo diplomatiniai gebėjimai ne mažiau reikšmingi nei vyskupo. Tokia asmenybė ir šiandien praverstų tiek mūsų kunigijai, tiek diplomatijai“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
G.Gustaitė priduria, kad J.Matulaitis buvo išskirtinis eruditas, didelės kultūros žmogus, sociologas. Jis puikiai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, o dėl puikaus lotynų kalbos mokėjimo jį vadindavo Ciceronu.

Suprastas tik po dešimtmečių
Vis dėlto, pasak A.Kasparavičiaus, matuojant dabartiniais standartais, jo populiarumo reitingai, ko gero, nebūtų peršokę 2–3 proc. „Savo dienoraštyje jis ne kartą užsimena niekam neįtinkantis, bet aiškiai matantis savo misiją ir savo tikslą – siekti taikos ir ramybės tarp tautų, išvengti prievartos, smurto, karo. Jis buvo menkai pastebimas, to meto spaudoje, tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje, aršiai kritikuojamas, nes lietuviai manė, kad jis tarnauja lenkams, o lenkai buvo įsitikinę, kad jis lietuvis nacionalistas ir jiems kenkia. Jo aura, asmenybės didumas pradėjo aiškėti tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, o ypač po to, kai Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju“, – neabejoja A.Kasparavičius.
„J.Matulaičio asmenybė – kaip vandenynas“, – žavisi juo G.Gustaitė. Dėl išskirtinės asmenybės atitikties šventojo etalonui abejonių nėra, tačiau ar bus J.Matulaitis paskelbtas šventuoju, priklausys nuo žmonių liudijimų, ar melsdami jo pagalbos sulaukė stebuklo. Bet, ko gero, pats tikriausias stebuklas nutiktų, jei visi pasektų jo idėjomis – kunigija atsisakytų siekti asmeninio materialiojo turto, Bažnyčios valdomas turtas būtų skirtas maldai ir vaikų, skurdžiau gyvenančiųjų, nuskriaustųjų pagalbai, kad pagaliau ieškotume geresnio sutarimo tarp Lietuvoje gyvenančių tautų. Tai būtų gražiausias J.Matulaičio metų įprasminimas.

Jurgis Matulaitis
Gimė 1871 m. Lūginės kaime prie Marijampolės.
Mokėsi Kelcų, Varšuvos kunigų seminarijose, Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu.
Fribūre (Šveicarija) gavo teologijos daktaro laipsnį. Dėstė Kelcų kunigų seminarijoje, Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje.
1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus.
1914–1918 m. gyveno Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Belianuose, globojo našlaičių prieglaudą.
1918 m. atgaivino marijonų centrą Marijampolėje. Paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai.
1925 m. polonizacijos šalininkų spaudžiamas atsisakė šių pareigų. Popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi.
1927 m. mirė Kaune.
1987 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas palaimintuoju.

Su Lietuva susiję palaimintieji ir šventieji
Vienintelis lietuvis, Katalikų bažnyčios oficialiai paskelbtas šventuoju, – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras (1458–1484).
Palaimintaisiais pripažinti du: vienuolis Augustinas Mykolas Giedraitis (mirė 1485 m.) ir arkivyskupas J.Matulaitis (1871–1927).
Dar tris lietuvius, išpažinusius stačiatikybę – Vilniaus kankinius Antaną (Antonijų), Joną (Joaną) ir Eustachijų (Jevstafijų), nukankintus 1347 m., šventaisiais laiko Stačiatikių bažnyčia.
Su Lietuva susiję Rytų apeigų katalikų (unitų) šventasis – arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius (1580–1623), Lietuvos jėzuitų provincijai priklausęs šventasis Andriejus Bobola (1591–1657), Vilniuje gyveno šventasis karmelitas Rapolas Juozapas Kalinauskas (1835–1907), šventoji vienuolė lenkė Faustina Helena Kovalska (1905–1938).

„Tik laiko klausimas, kada palaimintasis Jurgis Matulaitis bus paskelbtas šventuoju. Manau, tai bus labai netrukus“, – tikisi J.Matulaičio įkurtos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Ona Vitkauskaitė ir visa religingoji Lietuvos visuomenės dalis.
Kuo toks faktas būtų svarbus ne tik Bažnyčiai ir tikintiesiems, bet ir visiems piliečiams bei valstybei? „Viduramžiais, kai klestėjo šventųjų kultas, kurios nors tautos atstovo paskelbimas šventuoju skatindavo pilietinę konsolidaciją, kaip kad kol kas vienintelio lietuvio šventojo Kazimiero kultas formavo lietuvius kaip politinę tautą. O XXI amžiuje tai tam tikra garbė visai tautai ir valstybei, kurią šventasis reprezentuoja, kad ji sugebėjo išsiugdyti išskirtinę asmenybę, ypač jei valstybė nedidelė. Juk krikščioniškosios Bažnyčios istorijoje šventaisiais paskelbti apie 2 tūkst. asmenų ir didžioji jų dalis – arba iš kilmingų šeimų, arba iš didžiųjų tautų“, – paaiškina istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Istoriko vertinimu, J.Matulaitis buvo tokio didumo asmenybė, kokios gimsta gal kartą per šimtmetį. O jo idėjos, kaip mažinti socialinę atskirtį, spręsti istorijos paveldą – lietuvių santykius su lenkais, gudais, žydais, šiandien ne mažiau aktualios.
Šiemet, minint Vilniaus vyskupo, Lietuvos apaštališkojo vizitatoriaus, vienuolio ir vienuolijų steigėjo, teologo ir sociologo, diplomato, vargšų globėjo, tautų taikytojo paskelbimo palaimintuoju 25-metį, Lietuvos vyskupai 2012-uosius paskelbė Palaimintojo J.Matulaičio metais.

„Nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių“
„Dabar skurdo, deja, ne ką mažiau nei tada, kai gyveno J.Matulaitis. Yra socialiniai darbuotojai, bet pagalbos ir dėmesio vargstančiam žmogui klausimas nė kiek ne mažiau aktualus“, – sako Vargdienių vienuolijos sesuo O.Vitkauskaitė.
1918 m. J.Matulaičio įsteigta padėti vargšams, vienuolija ir šiandien padeda skurstantiesiems, bedarbiams, benamiams, senjorams. Kelrodis vienuolėms – J.Matulaičio vyskupiškasis šūkis „Nugalėk blogį gerumu“, kurio jis nenuklysdamas laikėsi. Sesuo Ona primena J.Matulaičio gyvenimo epizodą, kai jam, Vilniaus vyskupui, kaip vasaros rezidencija skirti Trinapolio rūmai. Čia buvo įkurdinti našlaičių globos namai, ir vyskupas pasakė nenorįs, kad dėl jo nuriedėtų nors vieno vaiko ašara, todėl vaikų neiškeldino ir kartu su jais leisdavo vasaras.
O Bielianuose, Lenkijoje, vienuolyne glaudė 200 našlaičių ir pats rinkdavo aukas jiems išmaitinti. Savo „Užrašuose“ jis rašė: „Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbą nuo maža, ramiai, nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų.“
„J.Matulaitis buvo labai gabus, galėjo siekti karjeros ir Bažnyčioje, ir kitose srityse, bet jam buvo svarbiau gelbėti žmones“, – žavisi jo asmenybe sesuo Ona. Deja, anuomet Bažnyčios jis ne visada buvo suprastas, skaudžiai kentėjo, net buvo apšauktas komunistu ar socialistu. „Toks buvo mąstymas – kad tik bažnyčioje gali reikšti savo nuomonę. O jis savo misiją suprato daug plačiau – eiti į žmones, nešti jiems Evangeliją ir nebūtinai kaip propagandą, bet kaip pagalbą žmogui, kuris vargsta“, – pasakoja sesuo Ona.
J.Matulaičio gyvenimo tyrinėtoja istorikė Genovaitė Gustaitė atkreipia dėmesį, kad J.Matulaitis visą gyvenimą išliko neturtingas, nors pagal savo padėtį galėjo turėti daug. Jo vaikystė paženklinta netekčių ir nepriteklių: tėvo neteko, būdamas trejų, motinos – dešimties, sirgo kaulų džiova. Tačiau net tapęs arkivyskupu ar apaštališkuoju vizitatoriumi – aukščiausia lietuvių pasiekta pareigybe bažnytinėje hierarchijoje, jis nesikrovė materialių turtų. „Šiandien, vartotojiškoje visuomenėje, tai savybės, kurių labai trūksta“, – lygina G.Gustaitė.

Nesvarbu, lietuvis, lenkas, žydas ar gudas
J.Matulaitis su kiekvienu mokėjo kalbėtis, kiekvieną suprasti, gebėjo įeiti į kiekvieno padėtį ir gynė kiekvieną nuskriaustąjį, nepaisydamas jo tautybės. G.Gustaitė primena, kad Vilniaus vyskupu jam teko būti 1918–1925 m. – badmečiu, politinėse sumaištyse skęstančiame Vilniuje. „Nebėra nei graiko, nei žydo, nei lietuvio, lenko, ruso – visi esame kažkas viena Kristuje“, – J.Matulaitį cituoja G.Gustaitė.
Istorikė pasakoja, kaip pas jį, lietuvį katalikų vyskupą, stačiatikiai ėjo prašyti iš Apaštalų Sosto gaunamos paramos po Pirmojo pasaulinio karo pasimetusių našlaičių prieglaudai, ir pagalbos sulaukė. 1919 m. jis bene vienintelis iš visos Lietuvos aukštuomenės viešai kritikavo žydų pogromus. O Vilniaus žydai su rabinu bėgo pas vyskupą prašydami išgelbėti nors porą žmonių, ir J.Matulaitis tai padarė. Bet jis yra kreipęsis ir į rabiną, kad žydų policininkai nepersekiotų katalikų.
Istorikas A.Kasparavičius daro prielaidą, kad J.Matulaičio gebėjimas vienodai žiūrėti į visus žmones ir net 1924–1925 m., praktiškai karo būklės tarp lenkų ir lietuvių metu, viską vertinti objektyviai buvo ne tik įgimtas, bet ir gautas iš kelionių, gyvenimo įvairiose šalyse – Lenkijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje ir daugybėje kitų kraštų. „Skaitydamas jo dokumentus, susirašinėjimą, viešus pamokslus gali tik stebėtis, kaip, būdamas lietuvis, jis nesusigundė to meto politiniais dalykais, o tvirtai laikėsi bendražmogiškos humanistinės pozicijos, kad visi žmonės lygūs ir visų teisės nepaneigiamos prieš Dievą“, – sako A.Kasparavičius.
Kai Lenkija ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą ir Vilnius tapo Lenkijos bažnytinės provincijos sudėtine dalimi, J.Matulaitis 1925 m. vasarą pasitraukė iš Vilniaus vyskupo posto, puikiai suvokdamas, kad dėl dalies lenkų priešiškumo pareigų nebegalės atlikti. Tačiau atvykęs į Romą pirmiausia aplankė ne vietos lietuvių, o lenkų bendruomenę, parodydamas, kad nejaučia pagiežos tautai, dėl kurios atstovų neteko vyskupo pareigų.

Diplomatiniai nuopelnai – ne menkesni nei vyskupo
Popiežiaus Pijaus XI paprašytas J.Matulaitis vėl grįžo į Lietuvą, šįsyk į Kauną spręsti Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo klausimo. A.Kasparavičius mini, kad viena iš kliūčių grįžti buvo ta, kad jis niekada neturėjo Lietuvos pilietybės ir lietuviško paso: kai tapo Vilniaus vyskupu, šis kraštas buvo okupuotas Vokietijos kariuomenės, vėliau atėjo bolševikai, paskui jį užėmė lenkai.
1926 m. pavasarį J.Matulaitis įvykdė Popiežiaus Pijaus XI jam patikėtą užduotį – įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. „Tai didelis laimėjimas ne tik bažnytinei, bet ir visai Lietuvos pilietinei visuomenei, politinei valdžiai. Tai konsolidavo Lietuvos visuomenę, formavo naujus dvasinės kultūros centrus“, – įvykį vertina A.Kasparavičius.
Istorikė G.Gustaitė primena, kad nors buvome nepriklausoma valstybė, iki įsteigiant bažnytinę provinciją vyskupai rezidavo Dancige, Petrapilyje, Varšuvoje, Mogiliove, o ją įsteigus pagaliau sutapo valstybės ir vyskupijų sienos.
J.Matulaitis parengė Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato projektą (nors 1927 m. pasirašyta kita jo redakcija). „J.Matulaitis sugeba įrodyti Lietuvos valdžiai, kaip svarbu Lietuvai, turinčiai kaimynę bolševikinę Rusiją ir nesureguliuotus teritorinius santykius su Lenkija, palaikyti gerus santykius su Šventuoju Sostu, kaip tarptautinių santykių moraliniu autoritetu. Jo diplomatiniai gebėjimai ne mažiau reikšmingi nei vyskupo. Tokia asmenybė ir šiandien praverstų tiek mūsų kunigijai, tiek diplomatijai“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
G.Gustaitė priduria, kad J.Matulaitis buvo išskirtinis eruditas, didelės kultūros žmogus. Jis puikiai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, o dėl puikaus lotynų kalbos mokėjimo jį vadindavo Ciceronu.

Suprastas tik po dešimtmečių
Vis dėlto, pasak A.Kasparavičiaus, matuojant dabartiniais standartais, jo populiarumo reitingai, ko gero, nebūtų peršokę 2–3 proc. „Savo dienoraštyje jis ne kartą užsimena niekam neįtinkantis, bet aiškiai matantis savo misiją ir savo tikslą – siekti taikos ir ramybės tarp tautų, išvengti prievartos, smurto, karo. Jis buvo menkai pastebimas, to meto spaudoje, tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje, aršiai kritikuojamas, nes lietuviai manė, kad jis tarnauja lenkams, o lenkai buvo įsitikinę, kad jis lietuvis nacionalistas ir jiems kenkia. Jo aura, asmenybės didumas pradėjo aiškėti tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, o ypač po to, kai Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju“, – neabejoja A.Kasparavičius.
„J.Matulaičio asmenybė – kaip vandenynas“, – žavisi juo G.Gustaitė. Dėl išskirtinės asmenybės atitikties šventojo etalonui abejonių nėra, tačiau ar bus J.Matulaitis paskelbtas šventuoju, priklausys nuo žmonių liudijimų, ar melsdami jo pagalbos sulaukė stebuklo. Bet, ko gero, pats tikriausias stebuklas nutiktų, jei visi pasektų jo idėjomis – kunigija atsisakytų siekti asmeninio materialiojo turto, Bažnyčios valdomas turtas būtų skirtas maldai ir vaikų, skurdžiau gyvenančiųjų, nuskriaustųjų pagalbai, kad pagaliau ieškotume geresnio sutarimo tarp Lietuvoje gyvenančių tautų. Tai būtų gražiausias J.Matulaičio metų įprasminimas.

Jurgis Matulaitis
Gimė 1871 m. Lūginės kaime prie Marijampolės.
Mokėsi Kelcų, Varšuvos kunigų seminarijose, Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu.
Fribūre (Šveicarija) gavo teologijos daktaro laipsnį. Dėstė Kelcų kunigų seminarijoje, Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje.
1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus.
1914–1918 m. gyveno Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Belianuose, globojo našlaičių prieglaudą.
1918 m. paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai.
1925 m. polonizacijos šalininkų spaudžiamas atsisakė šių pareigų. Popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi.
1927 m. mirė Kaune.
1987 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas palaimintuoju.

Su Lietuva susiję palaimintieji ir šventieji
Vienintelis lietuvis, Katalikų bažnyčios oficialiai paskelbtas šventuoju, – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras (1458–1484).
Palaimintaisiais pripažinti du: vienuolis Augustinas Mykolas Giedraitis (mirė 1485 m.) ir arkivyskupas J.Matulaitis (1871–1927).
Dar tris lietuvius, išpažinusius stačiatikybę – Vilniaus kankinius Antaną (Antonijų), Joną (Joaną) ir Eustachijų (Jevstasijų), nukankintus 1347 m., šventaisiais laiko Stačiatikių bažnyčia.
Su Lietuva susiję Rytų apeigų katalikų (unitų) šventasis – arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius (1580–1623), Lietuvos jėzuitų provincijai priklausęs šventasis Andriejus Bobola (1591–1657), Vilniuje gyveno šventasis karmelitas Rapolas Juozapas Kalinauskas (1835–1907), šventoji vienuolė lenkė Faustina Helena Kovalska (1905–1938).

"Veido" archyvas

Jonas Paulius II yra sakęs, kad niekas jam neteikia tiek džiaugsmo, kaip švęsti kasdienines mišias bei tarnauti žmonėms, ir šito niekas negali pakeisti, net buvimas popiežiumi

Popiežius Jonas Paulius II vadinamas pirmuoju pasaulio vadovu, Didžiuoju pontifiku, kurio daugelis darbų tapo istoriniai, rekordiniai ir atlikti pirmą kartą. Jo pontifikatas – vienas ilgiausių ir ryškiausių Bažnyčios istorijoje.

Prieš mėnesį buvo minimos paskutinės Jono Pauliaus II (Karolio Jozefo Wojtylos) mirties metinės. Praėjus šešeriems metams po pontifiko išėjimo iš šio pasaulio, gegužės 1 dieną jis paskelbtas palaimintuoju ir nuo šiol popiežiaus mirties diena vadinama gimimo dangui metinėmis.

Jono Pauliaus II beatifikacija (skelbimo palaimintuoju ceremonija), vykusi Vatikane, yra ypatingas įvykis viso pasaulio tikintiesiems. Į palaimintuosius iškeltas mūsų epochos žmogus, kurį gyvai kalbantį girdėjo ir matė apie 250 mln. žmonių. Popiežius aplankė 129 šalis – daugiausiai už visus savo pirmtakus. Jis buvo pirmasis istorijoje popiežius, įžengęs į evangelikų bažnyčią, sinagogą ir mečetę. Daug prisidėjo prie komunistinio režimo žlugimo ir geležinės uždangos sugriovimo. Prieš totalitarinius režimus pirmasis popiežius iš Rytų Europos kovojo šventumu, inteligentiškumu ir filosofinės minties galia. Jonas Paulius II ypač buvo mėgstamas jaunų žmonių, jiems tapo moralės ir aukštų gyvenimo idealų pavyzdžiu.

Jau popiežiaus laidotuvių dieną keli milijonai žmonių, atvykusių išlydėti amžinybėn vieno iš XX a. pasaulio lyderių, skandavo “Santo subito!” (“Tuoj pat šventuoju!”). Jau tada tikintieji neabejojo šio žmogaus darbų išskirtinumu, nepaprastomis Jono Pauliaus II asmeninėmis ypatybėmis, atsidavimu Dievui ir žmonėms. Tai patvirtino ir kanoninę bylą nagrinėjusi Šventųjų skelbimo kongregacija.

Sukūrė naują popiežiaus bendravimo stilių

Pagal Bažnyčios kanonus, palaimintuoju gali būti paskelbtas miręs asmuo, kai oficialiai pripažįstama, kad velioniui užtariant prieš Dievą įvyko stebuklas, kurio nepajėgia paaiškinti mokslas.

Toks stebuklas, dėl kurio Jonas Paulius II paskelbtas palaimintuoju, yra Parkinsono liga sergančios prancūzės vienuolės Marie Simon-Pierre išgijimas, kurio moksliškai paaiškinti negalėjo nei jį tyrusi Mokslo ir medicinos taryba, nei Teologų komisija.

M.Simon-Pierre progresuojanti Parkinsono liga buvo diagnozuota 2001 m. Mirus Jonui Pauliui II, kuris taip pat sirgo šia liga, vienuolės sveikata labai pablogėjo. Tad jos artimieji ir vienuolės pradėjo kiekvieną dieną melsti Jono Pauliaus II užtarimo, kad sesuo pasveiktų. Moteris visiškai išgijo per vieną naktį, praėjus dviem mėnesiams po popiežiaus mirties. Liovėsi ją kankinę traukuliai, nustojo drebėti rankos, vienuolė galėjo vaikščioti. M.Simon-Pierre prisimena, jog kai kitą dieną apsilankė pas gydytoją, jis nustebęs patvirtino, kad neliko jokių ligos simptomų. Atlikus tyrimus taip pat paaiškėjo, kad liga nepaaiškinamai pasitraukė.

Jeigu bus pripažintas antras stebuklas, įvykęs po Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju, net 26 metus Bažnyčiai vadovavęs pontifikas gali būti paskelbtas šventuoju.

Kad Jonas Paulius II to vertas, jau seniai neabejoja artimai su popiežiumi bendravę ir asmeniškai jį pažinoję bažnyčios tarnai ir pasauliečiai. Jono Pauliaus II kanonizacijos postulatorius monsinjoras Slawomiras Oderis knygoje “Kodėl jis šventas?” apie popiežiaus kelionę į Meksiką 1979 m. rašo: “Ten jis aplankė bažnyčią, kurioje vos tilpo sergantys ir neįgalūs žmonės. Jis sustojo prie kiekvieno, glostė visų galvas, stengėsi suprasti, ką jie kalba. Susidarė įspūdis, kad garbina kiekvieną ligonį.”

Jono Pauliaus II šiltas bendravimas su įvairių tikėjimų, tautybių ir socialinių sluoksnių žmonėmis iki šiol vadinamas fenomenu. Jis sukūrė naują popiežiaus elgesio stilių, pagrįstą paprastumu ir nuoširdumu. Iki tol buvo stengiamasi išlaikyti kuo didesnį atstumą tarp popiežiaus ir žmonių, taip pabrėžiant pagarbą jam. Jonas Paulius II mėgo sakyti, kad “ne žmonės laikui, bet laikas žmonėms”, todėl pabendrauti su pasauliečiais jam buvo svarbu.

1993 m. viešėdamas Lietuvoje jis kelis kartus išėjo iš Vilniaus nunciatūros, kur buvo apsistojęs, kad pasikalbėtų su žmonėmis, nors tai nebuvo įtraukta į dienotvarkę. Eidamas pro minią popiežius visada spausdavo rankas, sveikindavosi, glostydavo galvas.

Popiežius drąsino nebijoti permainų

Ir istorikai, ir didžiųjų valstybių vadovai pripažįsta neeilinį Jono Pauliaus II vaidmenį kovojant su komunistiniu režimu. 1980 m. popiežius kreipėsi į Lenkijos katalikų bažnyčios vadovus reikalaudamas, kad šie palaikytų besikuriantį “Solidarumo” judėjimą, kuris ėmė griauti komunistinės sistemos pamatus. Vėliau nusiuntė laišką tuometiniam SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, primindamas apie Helsinkyje 1975 m. pasirašytą susitarimą nesikišti į kitų valstybių vidaus reikalus.

Popiežius kritikavo ir Persijos įlankos karą 1991 m., oro antpuolius priešSerbiją Kosovo krizės metu 1999 m., karą Irake 2003 m. Tai sukeldavo įtampą tarp Vatikano ir Vašingtono, tačiau jis vis tiek ragino siekti taikos, gynė žmogaus teises.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kuriam teko bendrauti su Jonu Pauliumi II, mano, kad tai buvo drąsi asmenybė. “Jis nebijojo išsakyti savo nuomonės, tačiau visuomet tai darė korektiškai. Popiežius mėgo kartoti: “Nebijokite! Nebijokite tikėti, išpažinti, liudyti, džiūgauti, nes prisikėlęs Kristus yra su mumis.” Iki šiol man šie žodžiai skamba kaip paspirtis, padrąsinimas sunkiais momentais”, – sako R.Norvila.

Vyskupas žavisi ir Jono Pauliaus II giliu tikėjimu, pamaldumu, kuris ir suformavo popiežių kaip asmenybę. “Zakopanėje jam buvo įrengti keli kambariai, kad atvykęs į gimtąją Lenkiją galėtų kelias dienas pailsėti, pabūti vienas.

Tačiau jis visą tą laiką praleisdavo melsdamasis. Koplyčioje priimdavo ir visus svarbiausius sprendimus”, – tvirtina R.Norvila ir priduria, kad tai buvo stiprios dvasios žmogus, skleidžiantis ypatingą, žodžiais sunkiai nusakomą galią.

Jis dažnai prisimindavo žydų žudymą, lenkų naikinimą, tačiau niekam nejautė pykčio. Atleido net turkui Mehmetui Ali Agcai, kuris 1981 m. gegužės 13 d. šovė į popiežių, važiuojantį per Šv. Petro aikštę atviru automobiliu. Jonas Paulius II buvo sunkiai sužeistas, kulka pataikė į pilvą ir sužalojo žarnyną, tačiau popiežius po kelių metų aplankė užpuoliką kalėjime ir jam atleido. Pontifikas tikėjo, kad gyvybę jam išgelbėjo Fatimos Mergelė Marija.

Iki šiol tiksliai nežinoma, kodėl M.A.Agca šovė į Joną Paulių II. Kardinolas Stanislawas Dziwiszas, keturiasdešimt metų dirbęs asmeniniu popiežiaus sekretoriumi, įsitikinęs, jog pasikėsinimą surengė Sovietų Sąjungos slaptosios tarnybos, kad pašalintų įtakingą komunizmo priešininką.

Eruditas ir intelektualas

Beje, Jonas Paulius II išsiskyrė ne tik kaip stipri asmenybė, bet ir intelektualumu. Jis mokėjo aštuonias užsienio kalbas. Be to, nuo vaikystės domėjosi poezija ir filosofija, pats kūrė, nors gyvenimas jo nelepino. Būdamas vos devynerių neteko mamos, po kelerių metų mirė brolis, o kai Karoliui buvo 21-eri, amžinybėn iškeliavo ir tėvas. 1941 m. vokiečiams okupavus Lenkiją vaikinas dirbo akmenų skaldykloje, tačiau vakarais pogrindyje su bendraminčiais vaidino ir skaitė eiles. Jis buvo talentingas aktorius, todėl dramos studijos draugai nustebo, kad Karolis įstojo į pogrindžio kunigų seminariją. Pasibaigus karui jis buvo įšventintas į kunigus ir išvyko studijuoti į Romą. Vos 38 metų K.Wojtyla tapo vyskupu, po penkerių metų arkivyskupu, 47-erių jau ėjo kardinolo pareigas, o 58-erių paskelbiamas popiežiumi.

Nors Jonas Paulius II užėmė aukštą postą, tačiau visą gyvenimą išlaikė glaudų ryšį su intelektualais ir mokslininkais. Būdamas Krokuvos vyskupu net buvo vadinamas mokslo mecenatu, nes universitete, kuriame dėstė, subūrė intelektualus ir su jais diskutuodavo įvairiomis temomis. Vėliau organizavo mokslinius simpoziumus, į kuriuos rinkdavosi įvairių sričių specialistai, bažnyčioje jaunimui skaitydavo paskaitas filosofinėmis temomis.

Vyskupas R.Norvila prisimena labai nustebęs, kai iš savo studijų Romoje draugo, kuris dirbo pas popiežių, sužinojo, kad visų viešų kalbų pagrindines mintis Jonas Paulius II sudėliodavo pats. O jų per dieną pasakydavo po tris keturias.
Popiežiaus kalbos, kurios sutraukdavo minias, žavėjo erudicija ir diplomatija. Jis kalbėdavo su humoru, nuoširdžiai, bet drąsiai, todėl į Bažnyčios istoriją Jonas Paulius II įėjo kaip vienas didžiųjų ir ryžtingųjų popiežių. Jam pavyko savo tarnystę atlikti taip, kad daugelio tikinčiųjų prisiminimuose liks kaip ištikimybės Dievui ir jo principams pavyzdys.

Pagrindine
Jonas Paulius II yra sakęs, kad niekas jam neteikia tiek daug džiaugsmo, kaip švęsti kasdienines mišias bei tarnauti žmonėms, ir šito niekas negali pakeisti, net buvimas popiežiumi

1. Į kunigus K.Wojtyla įšventintas Krokuvoje 1946 m.
2. Jono Pauliaus II pontifikatas truko 26 metus
3. 1981 m. Romoje M.A.Agca šovė į popiežių ir sunkiai jį sužeidė
4. 1993 m. vizito Lietuvoje metu popiežius aplankė Kryžių kalną
5. Po Jono Paulio II mirties popiežiumi išrinktas Benediktas XVI

Įkarta
Vyskupas R.Norvila: “Jonas Paulius II buvo stiprios dvasios žmogus, skleidžiantis ypatingą, žodžiais sunkiai nusakomą galią.”

BFL

Daugiau kaip pusė lenkų mano, kad Velykų šventė yra gera proga susitikti su artimaisiais, rodo neseniai atlikta apklausa.

Lenkija yra viena religingiausių Europos valstybių – 95 proc. lenkų deklaruoja savo priklausomybę Katalikų Bažnyčiai, o 85 proc. tvirtina esantys praktikuojantys katalikai.

Tačiau dabar Lenkijos viešosios nuomonės tyrimo instituto “Homo Homini” atliktos apklausos rezultatai, kuriuos paskelbė lenkų radijas, rodo, jog 45,1 proc. lenkų teigia, kad Velykos yra šeimos šventė, ir tik 41,5 proc. jų Velykas sieja su religiniais išgyvenimais.

9 proc. respondentų tvirtino, kad Velykos – tai poilsio dienos, o 2,9 proc. apklaustųjų teigė, kad tai yra galimybė linksmai pašvęsti prie stalo.

0,6 proc. lenkų pareiškė, kad Velykų nešvenčia.

"Veido" archyvas

Santuokų bažnyčioje daugėja, tačiau sąmoningai suvokdami Santuokos sakramento prasmę prie altoriaus žengia vienetai

Šiandien daugelis jaunavedžių bažnyčioje tuokiasi tik sekdami mada ir dėl iškilmingos ceremonijos, o ne tikėdami Santuokos sakramentu.

Sovietmečiu santuoka oficialiai galiojančia buvo pripažįstama tik susituokus civilinės metrikacijos įstaigoje. Dabar galima tuoktis bažnyčioje, santuokų rūmuose, kaimo turizmo sodyboje, ant jūros kranto ar piliakalnio. Svarbu tik paskui įregistruoti santuoką metrikacijos biure.

Kasmet vis daugiau santuokų sudaroma bažnyčioje, deja, skyrybų dėl to nemažėja. Santuokos nutraukiamos ne tik civilinėse bylose, bet ir bažnyčios teisme. Štai Kauno arkivyskupijos tribunolas per metus gauna vidutiniškai 60–70 prašymų paskelbti santuoką negaliojančia. Maždaug pusė jų būna patenkinami.

Nors būsimieji jaunavedžiai privalo išklausyti specialius sužadėtiniams skirtus kursus, kuriuose supažindinami su Santuokos sakramentu ir Bažnyčios mokymu, tačiau sąmoningai Dievo akivaizdoje vienas kitam prisiekia vienetai. Mat ne tikėjimas daugelį atveda prie altoriaus. Ceremonija bažnyčioje dažnai tampa tik iškilmingos šventės dalimi, giminės tradicija, o prasmingi priesaikos žodžiai lieka antrame plane. Neretai jie tariami nesuvokiant tikrosios prasmės, ypač jeigu prieš tai jaunavedžiai pasirašė vedybų sutartį. Mat susitarusi, kaip skirdamasi dalysis turtą, pora prie altoriaus žengia prognozuodama skyrybas. Taip paneigiamas Santuokos sakramentas ir tokia santuoka yra negaliojanti.

Populiarėjančios pagoniškos tuoktuvių apeigos taip pat tarsi paneigia bažnytinę santuoką. Nors jos dažniausiai suvokiamos tik kaip atrakcija, tačiau taip suplakami du skirtingi tikėjimai.

Iš bažnyčios – prie aukuro

Pernai vasarą susituokę Greta ir Linas Svitovičiai iškart po ceremonijos vienoje Vilniaus bažnyčių vyko į Kernavę, kur atliko dar ir pagoniškas apeigas. “Pylėme į ugnį druskos, barstėme grūdus kaip gyvybės simbolį. Mums pakirpo plaukus. Tai labai sena tradicija, reiškianti atsisveikinimą su buvusiu gyvenimu ir padedanti su nauja energija pradėti naują etapą”, – pasakoja Greta.

25-erių metų mergina prisipažįsta, kad jie su vyru nėra nei praktikuojantys katalikai, nei senojo baltų tikėjimo išpažintojai, tačiau norėjo, kad vestuvių diena būtų įspūdinga, ilgam išliktų atmintyje. “Vilniaus santuokų rūmai – seni, dvelkiantys sovietiniu šalčiu, todėl rinkomės ceremoniją bažnyčioje, kuri buvo labai iškilminga ir jaudinanti. Be to, tėvai norėjo, kad mus sutuoktų kunigas. O pagoniškos apeigos buvo įdomios ne tik mums, bet ir svečiams. Nenorėjome tik nusifotografuoti gamtoje ar žaisti visiems žinomus žaidimus. Tad pasirinkome originalesnį variantą”, – aiškina Greta ir priduria nemananti, kad suplakę du tikėjimus juodu sumenkino bažnytinę santuoką. Merginos nuomone, ne Santuokos sakramentas užtikrina šeimyninę laimę, o dviejų žmonių pastangos gyventi santarvėje.

Kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis tvirtina, kad įvairios pagoniškos apeigos skatina abejoti bažnytinės santuokos tikrumu. “Jokių papildomų sutarčių, apeigų ar palaiminimų neturėtų būti. Juk santuoka sudaroma arba ne. Trečio varianto negali būti”, – sako Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas.

Nors vyskupai teigia, kad bažnytinė santuoka sustiprina šeimą, vis dėlto šiandien daugeliui svarbiausia surengti įspūdingą šventę svečiams. Inija Trinkūnienė, kartu su vyru, vyriausiuoju Lietuvos kriviu Jonu Trinkūnu, laiminanti poras pagal senojo baltų tikėjimo papročius, pastebi, kad pagoniškos ceremonijos kasmet pageidauja vis daugiau žmonių. Pernai jie sutuokė keturiasdešimt porų, o dėl apeigų ateinančią vasarą jau dabar yra susitarusios kelios dešimtys sužadėtinių.

“Vieni tuokiasi tik pagal senąsias tradicijas, kiti eina ir į bažnyčią. Dažniausiai to pageidauja jaunųjų tėveliai arba vienas iš poros išpažįsta senąjį baltų tikėjimą, o kitas yra katalikas. Dar kitiems atrodo, kad kuo daugiau apeigų, tuo bus tvirtesnė santuoka”, – motyvus tuoktis laikantis senovės baltų tradicijų atskleidžia I.Trinkūnienė.

Moteris neabejoja, kad lietuviams gamta yra svarbi, daugeliui artimas šventumo jausmas, todėl senieji papročiai visus sužavi ir nustebina. “Jie aiškūs, paprasti ir suprantami, todėl nereikia papildomų aiškinimų”, – mano apeigų ansamblio “Kūlgrinda” vadovė.

Kunigas gamtoje sutuokti negali

Vestuvių planuotoja Diana Sugintienė taip pat sako, kad vis daugiau žmonių domisi senaisiais ne tik vestuvių, bet ir krikštynų papročiais. “Tai kaip detalės, suteikiančios šventei išskirtinumo. Nei krikštijantieji vaikus, nei jaunavedžiai nenori išduoti religijos, tik stengiasi sukurti įdomų reginį svečiams. Vis dėlto svarbiausias akcentas yra ceremonija bažnyčioje. 99 proc. porų, kurioms nėra jokių juridinių kliūčių, tuokiasi bažnyčioje. Tačiau pusė iš jų prie altoriaus eina tik dėl iškilmingos ceremonijos”, – teigia aštuonerius metus vestuves organizuojanti moteris.

Net ir nepraktikuojantiems katalikams kunigo palaiminimas bei priesaika Dievo akivaizdoje suteikia tikėjimo, kad sąjunga bus tvirta ir vienintelė gyvenime. To tikrumo pageidauja ir tie, kurie kartą jau tuokėsi bažnyčioje. Tačiau jeigu Bažnyčios tribunolas nepaskelbė santuokos negaliojančia, norintiesiems tuoktis antrą kartą jokios išlygos netaikomos. Kunigas negali net palaiminti tokios sąjungos ar žiedų.

“Toks palaiminimas – tik iliuzija. Jokios galios jis neturi. Kaip ir ceremonija, pavyzdžiui, gamtoje. Santuokos sakramentas gali būti priimamas bažnyčioje arba koplyčioje. Tik išimtiniais atvejais, gavus vyskupo leidimą, kunigas gali sutuokti kitoje vietoje”, – pabrėžia Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas.
Sutuokti ant jūros kranto, piliakalnio ar kaimo turizmo sodyboje, kad santuoka būtų oficialiai galiojanti, gali tik civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai.

“Retai kada pavyksta prikalbinti bažnyčios atstovą atvykti, kai pora tuokiasi gamtoje, nes, pavyzdžiui, bažnyčioje negali, bet nori, kad juos palaimintų kunigas. Daugelis tai vadina spektakliu. Tačiau jaunavedžiams tai rimtas įsipareigojimas, todėl jie norėtų palaiminimo. Ir, žinoma, kunigo dalyvavimas suteikia vestuvėms iškilmingumo”, – sako D.Sugintienė.

Pasak jos, taip pat nemažai keblumų kyla, kai bažnyčioje nori tuoktis skirtingas religijas išpažįstanti pora. “Skirtingo tikėjimo žmonės gali sudaryti santuoką, tačiau tik tuomet, kai vyskupas jiems suteikia leidimą”, – teigia A.Grušas.

Vedybų sutartis panaikina santuoką

Santuoka bažnyčioje tampa spektakliu ir tuomet, kai jaunavedžiai žengia prie altoriaus sudarę vedybų sutartį. Nors jos Lietuvoje populiarėja ir skyrybų atveju gali padėti išvengti ilgų bei brangių teisinių ginčų, tačiau prieštarauja Santuokos sakramentui. “Žmonės, nusprendę tuoktis bažnyčioje, pasižada vienas kitam mylėti be jokių išlygų. Tad prieš santuoką negali būti pateikiamos jokios sąlygos, susijusios su ateitimi. Jeigu sudaroma vedybų sutartis, ji panaikina santuoką. Tokią santuoką Bažnyčios tribunolas gali paskelbti negaliojančia”, – paaiškina Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas A.Peškaitis.

Monsinjoras A.Grušas sako, kad santuoka negaliojančia gali būti pripažinta ir tuomet, kai vienas iš sutuoktinių prisiekė ištikimybę nemylėdamas, pavyzdžiui, tik dėl to, kad pora laukėsi vaikelio, arba nebuvo tinkamai suvokęs savo įsipareigojimų. Negalioja santuoka tarp dviejų asmenų, kurių vienas yra pakrikštytas katalikų bažnyčioje, o kitas nekrikštytas, arba jeigu jau buvo sudaryta santuoka bažnyčioje. Santuoka negaliojančia gali būti pripažinta dėl impotencijos, svainystės, giminystės iki ketvirto laipsnio, šventimų ar vienuolio įžadų. Bažnyčios tribunolas nagrinėja, ar santuoka sudarymo dieną buvo sudaryta galiojamai, ar negaliojamai. Jei buvo nuslėptų priežasčių, santuoka neįvyko jau sudarymo dieną, todėl ji gali būti paskelbta negaliojančia. Tačiau tam įrodyti gali trukti net kelerius metus, nes nagrinėjami moraliniai dalykai, apklausiami draugai ir liudytojai.

Jeigu bažnytinis teismas nepripažįsta, kad santuoka yra negaliojanti, bet žmonės įteisina civilines skyrybas, jie gyvena nuodėmėje. “Į pamaldas gali ateiti, tačiau negalės eiti išpažinties ir priimti komunijos”, – sako A.Peškaitis ir priduria, kad tikinčiam žmogui labai svarbu Santuokos sakramentą priimti sąmoningai, ne dėl gražios ceremonijos ar tradicijų, suvokti, kad tai sprendimas visam gyvenimui. O priesaika mylėti yra duodama ne Dievui, bet kitam žmogui.

Velykų išvakarėse “Veido” užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas skaičiais parodė tai, ką buvo nesunku numanyti: didžioji dalis lietuvių kažkodėl laiko save katalikais, o iš tiesų net nesigilina, nei kas ta katalikybė, nei kas ta Bažnyčia, nei ko ji moko, nei ko reikalauja ar ką duoda.

Antraip argi didžioji dalis respondentų Velykas laikytų ne reikšminga religine švente, o smagiu šeimos susibūrimu prie gausiai padengto pusryčių stalo ir akcentuotų pavasarį, saulę, bundančią gamtą. Žinoma, savaime tai nėra jokia blogybė – ir pasiilgta šeima, ir geras maistas, ir širdį maloniai kutenanti pavasario žaluma yra gyvenimo džiaugsmo elementai, svarbūs ir būtini kiekvienam žmogui.

Tik klausimas, kodėl tiek daug lietuvių laiko ar bent įvardija save tais, kuo iš tiesų nėra. Juk Lietuvoje neprivaloma būti kataliku, kaip ir apskritai neprivaloma išpažinti jokios religijos. Tačiau, matyt, pasąmonėje saugiau sieti save su kažkokia senas tradicijas turinčia institucija, kuri užima tvirtas pozicijas ir tavo šalyje, – jos kvestionavimas, savojo alternatyvaus kelio paieškos reikalautų nemenkų intelektinių pastangų.

Keista nebent tai, kad save tik formaliais katalikais laikantys lietuviai, visiškai nesigilinantys į Bažnyčios tvarką, jos mokymus, apeigų prasmę, staiga ima masiškai piktintis, kai Bažnyčia pareiškia visiškai jos esmę atitinkančią poziciją – neleidžia bažnyčion įnešti katalikybės nepraktikavusio žmogaus karsto; į katalikišką gimnaziją nepriima gabaus vaiko dėl to, kad jo tėvai atvirai deklaruoja panieką Bažnyčios propaguojamam Santuokos sakramentui; nesutinka kur nors ant kalvelės po pušele palaiminti tą Santuokos sakramentą priimančios sutuoktinių poros, kuriai bažnyčia tokia proga atrodo per menkas prieglobstis. Apie tai – bažnytinių sutuoktuvių prasmę analizuojantis “Veido” straipsnis “Bažnytinė santuoka daugeliui lietuvių – tik graži ceremonija”.

Iš tiesų mes tingime gilintis ir gyvenimo išminties mokymuisi paskirti visą savo gyvenimą. Jau trisdešimtmečiui Lietuvoje atrodo, kad jis viską išmano ir supranta geriau ne tik už savo tėvus, darbdavį, valdžią, bet ir tą pačią Bažnyčią. Nes jei įsiklausytume į tuos, kurių patirtis matuojama gilesniais, nei mūsų asmeniniai, matais, nebūtų ir pagrindinės šio “Veido” numerio temos – dėl ko mes pykstamės su lenkais. Išmintingas, krikščioniškas vertybes suvokiantis ir pagal jas gyvenantis žmogus natūraliai nejaustų paniekos kitos tautybės savo kaimynui. Tiek lietuviai, tiek lenkai, pagal statistiką, yra vienos katalikiškiausių Europos tautų. Tačiau kažkodėl mūsų katalikybė labiausiai reiškiasi polinkiu į pompastiką ir noru statyti sanktuariumus. Bet juk visos šventovės bus per ankštos paniekos persunktiems žodžiams: “Šiame krašte turite integruotis jūs, o ne mes.”

“Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Jei žmogus iš tiesų tiki, tai netaupys tam, kas jo gyvenime brangu”, – įsitikinusi evangelikų reformatų bažnyčios kunigė Sigita Švambarienė. Ji teigia, kad nors sunkmečiu žmonės ėmė taupyti daugeliui dalykų, bažnyčios surenkamos aukos nepasikeitė.

Tą patį pastebi ir kalbinti Vilniaus bei Kauno arkivyskupijų kurijų darbuotojai, kurių tikinimu, sunkmetis bažnyčiose surenkamoms aukoms įtakos neturėjo.

Panaši padėtis ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Kad aukų surenkama panašiai kaip prieš krizę, patvirtino ir Radviliškio bei Tytuvėnų parapijų atstovai. “Žmonės aukoja, kiek gali. Vieni aukoja nuolat, bet po litą ar du, kiti – per didžiąsias šventes, bet didesnėmis sumomis, tačiau bendra per mėnesį surenkama suma yra tokia pati kaip ankstesniais metais ir šioje parapijoje siekia apie 2 tūkst. Lt”, – teigia Tytuvėnų bažnyčios klebonas Rimantas Žaromskis.

Jis priduria, kad dar 900 Lt bažnyčia pernai gavo iš paaukotų 2 proc. mokesčių, nors ši suma palyginti labai nedidelė.

Bažnyčioms, kunigo teigimu, niekada nebuvo lengva išsilaikyti, juo labiau kad didėja mokesčiai už elektrą ar šildymą, bet kasa nėra bent jau minusinė – suaukotų pinigų pakanka personalo atlyginimams, komunaliniams mokesčiams bei žvakėms, ir tuo reikia džiaugtis.

Pakanka ištarti “Motina Teresė”, ir tarsi tuo būtų viskas pasakyta: pasiaukojimas, atjauta, meilė ir beatodairiška tarnystė vargšams bei atstumtiesiems. Prieš šimtą metų Makedonijos sostinėje Skopjėje pasiturinčių albanų katalikų šeimoje gimusiai Gonxhai (Agnes) Bojaxhiu buvo lemta tapti milžiniško religinio ordino steigėja, Nobelio taikos premijos laureate, o po mirties – palaimintąja.

Į būsimą kelią ji pasuko vaikystėje, kai būdama dvylikametė pasakė, kad norėtų būti misionierė. Po šešerių metų įstojo į airių Loreto Dievo Motinos vienuolyną, trumpai mokėsi Dubline ir netrukus su keliomis vienuolėmis iškeliavo į Indiją, į Kalkutą, dirbti švietėjiško darbo. Mokytojavo daugiau nei dešimtmetį. Teresės vardą pasirinko būdama 27-erių, duodama vienuolės įžadus ir pagerbdama šv. Teresę Avilietę. Vidinį balsą, raginantį rūpintis nelaimingaisiais, išgirdo 1946 metais važiuodama traukiniu.

Iš pradžių mokytoja viena pati pradėjo rūpintis didžiausio Indijos miesto gatvėse ir lūšnose badaujančiais, žaizdotais ir mirštančiais vargšais. Bet netrukus atsirado pagalbininkių. Jų pastangos buvo pastebėtos: Bažnyčia leido Motinai Teresei palikti vienuoliją, kuriai ji priklausė dvidešimt metų, ir steigti savąją – Artimo meilės misionierių bendruomenę. Tuo metu kartu su ja buvo dvylika seserų vienuolių.

Beveik šventoji

Naujos vienuolijos tikslas buvo labai aiškus: padėti kenčiantiems nelaimingiesiems, juose atpažįstant Jėzų. Misionierės neturėjo teisės dirbti už atlygį ar turtingiesiems. Dar po poros metų šios vienuolės atidarė pirmuosius slaugos namus “Tyra širdis” savo globojamiesiems. Motinai Teresei tada buvo 42 metai.

Jos bendraminčių ir pagalbininkių, kurios taip pat tapdavo vienuolėmis, daugėjo, ir jau ne tik Kalkutoje, ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje, nes daugelyje šalių ji sulaukdavo ne tik pritarimo savo veiklai, bet ir paramos. Ji rūpinosi mokyklų, ligoninių, gimdymo namų steigimu, karštai pasisakė prieš abortus.

Prieš mažą smulkią vienuolę baltu abitu su mėlynomis juostelėmis atsidarydavo pasaulio galingųjų durys, jai lenkėsi didžiausi politikai. Šie susitikimai jai buvo reikalingi savo veiklai plėsti. Save ji laikė “Dievo pieštuku – mažučiu pieštuku, su kuriuo Jis rašo, kaip nori”. Vieni ją vadindavo mirštančiųjų angelu, kiti – padugnių šventąja.

Jos sveikata nebuvo pakankamai stipri, kad atlaikytų tą naštą, kurią pati vis krovė ir krovė ant savo silpnų pečių. Ji daug sirgo, patyrė sunkių operacijų, bet ją palaikydavo malda. Kai 1979 m. Motinai Teresei buvo įteikta Nobelio premija, ji ištarė tokius žodžius: “Mums nepakanka sakyti: aš myliu Dievą, bet nemyliu savo kaimyno… Kaip gali mylėti Dievą, kurio nematai, jeigu nemyli savo kaimyno, kurį matai, lieti, su kuriuo gyveni?” Premijos įteikimo iškilmių dalyviams ji pasiūlė atsisakyti puotos, nes “nešvenčiama namuose, kuriuose miršta tavo brolis”. Jos biografas kunigas Teresio Bosco aiškino, kad taip ji kalbėjo apie visą pasaulį, kuriame tiek daug mirštančiųjų badu.

Motina Teresė užgeso 1997 m. rugsėjo 5 d. Kalkutoje, būdama 87-erių. Vos po dvejų metų, kur kas greičiau, nei Bažnyčioje priimta, buvo pradėtas jos beatifikacijos procesas. Tam pritarė popiežius Jonas Paulius II, kuris buvo linkęs kuo greičiau Motiną Teresę paskelbti šventąja. Tačiau iš pradžių, prieš paskelbiant ją palaimintąja, reikėjo įrodyti ją padarius stebuklą. Juo buvo pripažintas jaunos moters iš Vakarų Bengalijos pagijimas po itin sunkios ligos. Kai ant jos kūno buvo uždėtas jau mirusios Motinos Teresės medalikėlis, ligonė pasveiko – ją kankinęs didelis auglys, kurio medikai nesiryžo operuoti, išnyko. Gydytojai nežinojo, kuo daugiau, jei ne stebuklu, tai paaiškinti

Popiežius Jonas Paulius II Motiną Teresę paskelbė palaimintąja 2003 m. spalio 19 d. Tačiau kai buvo paskelbti jos nepublikuoti laiškai, pasaulį sukrėtė naujiena, kad palaimintoji juose prisipažįsta ne visada jautusi Dievo buvimą. Vis dėlto žinia apie Motinos Teresės išgyventą ilgai trukusią “tikėjimo naktį”, galbūt atitolinusi jos paskelbimą šventąja, tik dar labiau priartino ją prie visų, kurie jaučia ir dvasinį badą.

Aštuoniolika metų Lietuvoje

Vilniuje keliaujant pas Motinos Teresės seseris reikia pereiti visą ilgą ir spalvingą Šv. Stepono gatvę, o jos gale užkopti laiptais. Kitapus gatvės – didelis baltas pastatas. Čia po vienu stogu ir Vilniaus “Caritas”, ir Motinos Teresės vienuoliniai namai. Geltonos lentelės rodyklę, rodančią, kad į juos reikia pasukti už kampo, išlaužė kažkieno pikta ranka. Vienuolių vartai užrakinti, bet skambinti neverta. Telefonu atsiliepęs moteriškas balsas paaiškino, kad apie save ir savo darbus seserys nepasakoja.

Stebėtis nereikia – užtenka prisiminti, kad lygiai taip elgėsi ir garsiausia pasaulio vienuolė Motina Teresė, neleidusi savęs padaryti žiniasklaidos auka, kaip yra sakęs popiežiaus namų pamokslininkas, kalbėdamas apie jos atsainumą pagyroms. Tačiau tas pats balsas, kuris nesileido į kalbas, maloniai pakvietė ateiti rugpjūčio 26 d., kai čia bus minimas Motinos Teresės šimtasis gimtadienis.

Vyskupas Arūnas Poniškaitis, kurį seserys buvo pakvietusios į mišias, “Veidui” trumpai papasakojo, kad Motinos Teresės seserys į Lietuvą arkivyskupo buvo pakviestos 1992 m., o 1995 m. Naujosios Vilnios parapijoje įsikūrė keturios seserys – dvi iš Lenkijos ir dvi iš Indijos. Vėliau vienuoliniai namai persikėlė į sostinę. Juose seserys gyvena labai kukliai, kasdien meldžiasi ir maitina vargšus pietumis. Turi jos pagalbininkų savanorių, tarp kurių esama studentų medikų. Kai Vilniaus kunigų seminarija norėjo pakviesti seseris į svečius, jos atsisakė. Motinos Teresės seserų esama ir Kretingoje, čia jos globoja vienišus senelius.

Gerai, palauksime garbingo gimtadienio šventės. Beje, pagrindinės iškilmės vyks Kosovo Gajkovo mieste, kuriame yra gimusi palaimintosios motina, taip pat Kosovo sostinėje Prištinoje, Albanijos sostinėje Tiranoje ir Kalkutoje. O kol kas galima bent pažvelgti anapus vartų į erdvų kiemą, kuriame kaip sargybiniai prie sienos išsirikiavo saulėgrąžos, o gilumoje, iš akmenų sudėliotoje altanoje, šviečia balta Dievo motinos statulėlė, idealiai išpurentoje žemėje žydi daugybė gėlių. Kiemas žiūri į gretimą aikštę, pilną išrikiuotų autobusų, – visai šalia dunda stotis.

Priešingai nei seserų namų, “Carito” durys buvo plačiai atvertos ir prie jų sutikta Jadvyga, matyt, “Carito” nakvynės namų gyventoja, pasakė, kad ketvirtą valandą po pietų seseris baltais abitais su mėlynomis juostelėmis galima sutikti valgykloje. Prie jos išsirikiuoja maždaug pusšimčio valgytojų eilė. Žiemą ji būna dar ilgesnė. Kuo maitina? Daržovių sriuba, kartais duoda ir kiaušinių, visada daug duonos. Jadvyga pastebėjo, kad seserys keičiasi – vienos išvyksta, jų vietoje pasirodo naujos. “Dabartinės tikriausiai iš Indijos, gal Pakistano, o lietuvių tarp jų nėra”, – nė kiek neabejoja moteris.

Moteriška savanorių armija

Motinos Teresės sekėjomis galima laikyti ir “Carito” savanores. Lietuvos “Carito” direktoriaus pavaduotoja Janina Kukauskienė pasakojo prieš devynerius metus lankiusis Kalkutoje, Motinos Teresės įkurtos kongregacijos namuose. “Ten lankydamasi tarsi jaučiau jos dvasią. Tada pagalvojau, kad jos buvimas tarp mūsų buvo tarsi Dievo rankos prisilietimas, nes tik išskirtiniai žmonės gali taip pasiaukoti dėl kitų”.

Žiniasklaidoje retkarčiais šmėsteli pasakojimai apie lietuves, kurias savanorystės keliai nuveda į Kalkutą. Bet Motina Teresė yra įspėjusi: “Nevykite į Kalkutą! Verčiau ieškokite Kalkutos ten, kur gyvenate!” O ten, kur gyvename, tų ieškančiųjų ne tiek jau daug. Minint “Carito” Lietuvoje veiklos 20-metį J.Kukauskienė minėjo, kad organizacijoje darbuojasi pustrečio tūkstančio savanorių. Iš jų net 98 proc. – moterys, ir tikriausiai tai vienintelė organizacija Lietuvoje, turinti tiek daug savanorių. Tačiau jie tesudaro 0,08 proc. visų Lietuvos gyventojų, todėl, kaip sakė vadovė, savanorystės mastas, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, tampa simbolinis. O šiuo metu, pasak J.Kukauskienės, tas skaičius būtų dar šiek tiek mažesnis.

Vis dėlto, nors lietuvių savanorių armija ne itin gausi, į Motiną Teresę daugelis esame linkę atsiremti. Štai finansų ministrė trumpai išrėžia: “Motina Terese verslui nebūsiu”. Ir viskas tuo pasakyta. O antai jauna panelė, pasiryžusi globoti benamius gyvūnus, aiškina, kad ją įkvepia Motinos Teresės mintis: “Mano darbas tėra vienas lašas vandenyne, tačiau jeigu jo nedaryčiau, vandenynas vienu lašu būtų seklesnis”.

Bet kritiškiausią gyvenimo akimirką net ir sergstinti vienuolės išmintis ne visada gali išgelbėti. Vasaros pradžioje prieš save ranką su ginklu pakėlęs verslininkas Antanas Gureckis savo kabinete irgi laikė įrėmintus Motinos Teresės žodžius, bet, matyt, tą paskutinę akimirką į juos nepažvelgė.

Sudegusią Labanoro bažnyčią tikimasi atstatyti per metus. Noras išgelbėti gaisro nusiaubtas bažnyčias suvienijo ne tik Labanoro žmones.

Kunigo Jurgio Kazlausko balse – daug vilties: netrukus, po atvelykio, bus pradėta atstatyti prieš Kalėdas sudegusi medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Tokia sena, XIX amžiaus pradžios, klasicistinė medinė bažnyčia Švenčionių krašte buvo vienintelė. Ši nelaimė sukrėtė ne tik aplinkinius žmones. Tada, gruodį, Rytų aukštaičių sambūris, kviesdamas paremti bažnyčios atstatymą, priminė, kad tikintieji čia rinkdavosi iš visos Aukštaitijos – atvykdavo iš Vilniaus, Švenčionių, Utenos, Anykščių, Ukmergės, Molėtų. Ne veltui į pirmąjį kvietimą valyti degėsių suvažiavo nemažai talkininkų ir iš Labanorui tolimesnių kraštų.

Atnaujinta beveik už milijoną

Įsimintinos labanoriškiams buvo šių metų Velykos. Mišios buvo aukojamos ant sudegusios bažnyčios pamatų, į jas žmonių susirinko apie pusantro šimto. Klebonas jiems pasiūlė parsinešti iš tų pamatų po akmenėlį – kaip savo istorijos dalelę.
Sudegusi bažnyčia Labanore buvo antra. O pirmoji turėjo būti pastatyta XVI amžiuje, nes 1522 m. Labanoro bažnyčia jau minima Vilniaus vyskupijos sąraše. Kitame bažnytiniame dokumente – 1675 m. vyskupo vizitacijos protokole – jau minimas ir šioje bažnyčioje kabantis stebuklingu laikomas Marijos Sopulingosios paveikslas. Senoji bažnyčia sudegė per 1768 m. kilusį gaisrą, o XIX a. pradžioje pradėta statyti nauja. Greta jos iškilo ir varpinė.

Ne kartą perstatyta, išpuošta drožiniais mūsų laikus bažnytėlė pasiekė beveik avarinės būklės. Prieš ketverius metus buvo pradėti ir jos, ir varpinės restauravimo darbai. Jiems valstybė skyrė 680 tūkst. Lt, o Švenčionių rajono savivaldybė – 110 tūkst. Lt. Darbai buvo baigti 2008 m., bet sutvarkyta ir perdažyta bažnyčia parapijiečiams neteko ilgai džiaugtis. Ši antroji Labanoro bažnyčia sudegė gruodžio 21-ąją su visu turtu – paveikslais, tarp kurių buvo ir stebuklingasis Labanoro Švč. Dievo Motinos paveikslas su karūnomis ir aptaisais, liturginiai auksuoti ir sidabriniai indai, šv. Teresės vaškinių figūrėlių relikvijorius, barokinės drožybos elementai.

Gyjanti žaizda

Labanoro seniūnas Vincas Jusys neslepia, kad žmonės mano, jog bažnyčia buvo padegta. “Bet prie bylos nuomonės nepridėsi”, – sako seniūnas. Ir jis, ir kiti, svarstydami šią versiją, buvo atkreipę dėmesį, kad tarp pelenų niekas nepastebėjo metalinių pakabukų nuo paveikslų. Gal jie dingo su visais paveikslais? Užtat tvarkant degėsius pavyko rasti daugiau nei tūkstantį antikvarinių caro laikų monetų ir gabalą išsilydžiusio baltojo metalo.

Labanoro bažnyčiai atstatyti iš Vyriausybės rezervo pirmojo etapo darbams skirta pusė milijono. Vėl 100 tūkst. Lt skyrė savivaldybė. Daugiau nei dvigubai daugiau paaukojo žmonės, tarp kurių viena šeima – net 100 tūkst. Lt.

Labanore įsikūręs Švenčionių vaistažolių fabrikas, pats skyręs 10 tūkst. Lt, dar surengė ištisus metus trunkančią akciją – perkant šio fabriko arbatą nuo pakuotės 10 centų skiriama bažnyčiai atstatyti. Bet iš viso reikėtų 1,7 mln. Lt.

“Kai prašome aukoti, sakome, kad auka turi būti iš širdies, – tikino kunigas J.Kazlauskas. – Tik tada ji pasiekia tikslą, nesvarbu, paaukotas litas ar dešimt. Kad ir maža aukele prisidėjęs žmogus iš kito Lietuvos krašto gal kada važiuodamas pro šalį sustos, prisilies prie bažnyčios ir prisimins: va, ir mano aukos čia esama”.

Seniūnas kartu su klebonu apsilankė pas generalinį miškų urėdą Benjaminą Sakalauską dėl medienos. Padegėliams būdavo skiriama 50 kub. m, bet nuo šiol visiems paveldosauginiams objektams bus skiriama iki 300 kub. m įsigyti lengvatiniu būdu. “Galime sakyti, kad mediena jau apsirūpinome”, – džiaugėsi seniūnas.

“Dabar jau žiūriu optimistiškai, nors suprantu, kad žmonėms šiemet per Velykas buvo skaudu stovėti ant pamatų. Ir procesija aplink ėjo, kaip priklauso, – nepaprastų Velykų nuotaikomis dalijosi kunigas. – Bet žaizda gyja, iki kitų Velykų tikrai būsime bažnyčią atstatę – Labanoras kyla kaip Feniksas. Tikimės iki mūsų garsiųjų rudens atlaidų, vadinamų labanorinėmis, turėti sienas ir stogą. Talkoms reklamos jau nereikia, bet jeigu kas nori atvažiuoti, darbo rasime – kad ir pamiškę patvarkyti”.

Gražiau nei prieš gaisrą

Prieš trejus metus panašiai žmonės gelbėjo medinę Užlieknės Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią (Mažeikių r.), kuriai tais metais sukako pusantro šimto metų. Nors gaisras buvo pastebėtas greitai, ugniagesiams pavyko jį užgesinti tik tada, kai buvo sudegęs visas stogas. Išdegė ir dalis vidaus. Nukentėjusius altorius žmonės dangstė polietileno plėvele. Laikinai bažnyčia buvo persikėlusi į kultūros namus. Aukos jai atstatyti buvo renkamos visoje Telšių parapijoje, nes reikėjo ne tik naują stogą uždengti, bet ir atkurti altorius, varpus.

Tirkšlių seniūnas Klemas Sobutas “Veidui” sakė, kad didžiausią sumą – 84 tūkst. Lt skyrė savivaldybė. “Dabar jau tiek negalėtų”, – neabejoja seniūnas. Jis patenkintas, kad Užlieknės bažnyčia bendromis jėgomis buvo taip atnaujinta, kad tapo dar gražesnė nei prieš gaisrą.

Ir kunigas, ir statybininkas

Tais pačiais 2007-aisiais, kaip ir Užlieknės, ugnis nuniokojo Panevėžio rajono Naujamiesčio Šv. Apaštalo Evangeliko Mato bažnyčią – vienas po kito nugriuvo mediniai bokštai, stovėję ant mūrinio pastato. Nors praėjo nemažai laiko, čia statybų darbai dar nebaigti. Velykų mišios šiemet buvo aukojamos seniūnijos pastate kultūros centro salėje.

Naujamiesčio seniūnas Antanas Katinas “Veidui” patvirtino, kad labai daug darbų padaryta, bet tai dar ne pabaiga. Teko pakeisti visą stogą, atstatyti kupolą, bet bokštų dar nėra. Visiems likusiems darbams milijono nepakaktų, todėl aukos teberenkamos. Parapijiečiai iš pradžių surinko 16 tūkst. Lt, pusę milijono skyrė Vyriausybė, aukotojų ieško ir randa parapijos klebonas Algirdas Dauknys.

Klebonas patikslino, kad jau surinkta 30 tūkst. Lt aukų, dalis jų paaukota telefono skambučiais, bet po to mobiliojo ryšio operatorius beveik antstoliais ėmė grasinti dėl nesumokėtų mokesčių. “Maniau, pervedė viską, kas mums priklauso”, – stebėjosi kunigas.

Sprendžiant iš jo vardijamų neatidėliotinų darbų, pastaruoju metu jam tenka dirbti kaip kokiam statybų rangovui: reikia pasirūpinti, kad būtų nušlifuotos ir nulakuotos naujos medinės grindys bažnyčioje, užglaistyti elektros laidų kanalai. Jau įvesta elektra ir apšvietimas su energiją taupančiais prožektoriais, bet tik viduje, o reikės ir išorėje, sutvarkyta lietaus kanalizacija, kurios anksčiau apskritai čia nebuvo. Vykdant priešgaisrinės saugos reikalavimus, kurių anksčiau buvo neįmanoma įvykdyti dėl architektūrinių ypatumų, dabar pastogėje ir virš kupolų per visą bažnyčios perimetrą reikia įtaisyti kopėčias. Jų komplektas kainavo daugiau, nei buvo tikėtasi, bet šiek tiek pavyko nusiderėti.

Instaliavus vitražą bus surašyti visi bažnyčios geradariai, be kurių darbai nebūtų pajudėję iš vietos. Tiesiami procesijų takai ir šaligatviai, galvojama apie apželdinimą. O kai bus sumontuotas didysis kupolas ir išardyti stelažai, jau bus galima ir vargonus statyti, bet pirmiausia dar reikės juos parsigabenti. Ir čia dar toli gražu ne visi rūpesčiai.

“Mums netgi siūlo apžvalgos aikšteles padaryti, – pasakojo kunigas. – Bet tai tolima perspektyva. Galima ir apie ją galvoti – juk anksčiau bažnyčias ištisus dešimtmečius statydavo. Žinoma, jeigu ES fondai padėtų, ateityje tai būtų labai geras ir turistinis objektas. Bet dabar spaudžia kiti darbai. Kad galėtume įsigyti varpą, vėl reikia nusiimti kepurę ir galvoti apie bokštą. Kad galėtume jį uždėti su kryžiumi, pradžiai reikia apie 100 tūkst. Lt. Kad Vyriausybė dar padėtų, apie tai nė užuominų nėra. Kalbėjausi su finansų ministre – beveik nusijuokė išgirdusi”.

Pretenduoti į europinių fondų paramą parapijai nelengva. Kunigo žodžiais, tam reikia ir laiko, ir sveikatos. Jis darbuojasi dviejose parapijose, o dar Panevėžyje artėja jaunimo dienos ir bus su jomis susijusių darbų.

Medinukių šiluma

"Veido" archyvas

Pasak kaunietės architektūros istorikės Algės Jankevičienės, knygų apie Lietuvos medinę sakralinę architektūrą autorės, bažnyčios degė visais laikais, tik sovietmečiu niekas jų neatstatydavo, kaip antai sudegusios Batakių bažnyčios. Dabar tai jau ir valstybės (kam ne visi pritartų), ir visų tikinčiųjų bendras reikalas.

Bet štai valstybinės įmonės “Lietuvos paminklai” vyriausioji architektė Asta Meškauskienė, įmonėje dirbanti jau šešiolika metų, sakė, kad Labanoro bažnyčios projektas kol kas pirmasis, kuris bus parengtas “Lietuvos paminklų” specialistų.

Kokia buvo sudegusi Labanoro bažnyčia, dar galima pamatyti Raimondo Paknio leidyklos išleistame fotografijų albume “Lietuvos bažnyčių menas”. Kartu su Arūnu Baltėnu išfotografavęs ir medines, ir mūrines bažnyčias, R.Paknys gailisi kadaise sudegusios Kaltinėnų medinės bažnyčios, kurios vietoje vėliau buvo pastatyta mūrinė.

“Ji nebe tokia graži kaip buvusioji. Mūsų medinės bažnyčios šiltos”, – sakė leidėjas. Bet medinėms, kaip įspėjo architektai, šiuo metu ir kyla daugiausiai pavojų. Ne tik dėl ugnies. Jos irsta, pūva ir dėl to joms reikia didesnio dėmesio.