Rugsėjo 12 d. Romoje (Italijos Respublika) vykusioje konferencijoje “Neapykantos, nusikaltimai prieš krikščionis: atsakas ir prevencija” pareikšta, kad ESBO narės privalo dėti daugiau pastangų siekiant išvengti ir apsisaugoti nuo nusikaltimų prieš krikščionis.

“Lietuva visais laikais pasižymėjo tolerancija kitatikiams. Lietuvoje šalia vieni kitų taikiai gyvena įvairių religinių konfesijų atstovai. Tuo tarpu pasaulyje vis dar vyksta įvairūs nusikaltimai prieš krikščionis. Nustatyta, kad kas penkias minutes pasaulyje nuo persekiojimų žūsta vienas krikščionis”, − sakė iš konferencijos Romoje sugrįžusi Seimo delegacijos ESBO PA vadovė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Anot V. Aleknaitės, dažniausiai pasitaikantys nusikaltimai: šventovių, kapinių išniekinimas, padegimai, krikščionių nuosavybės niokojimas, pasikėsinimai į kunigus, vienuolius. Daugiausia nusikaltimų įvykdoma tose vietovėse, kuriose krikščionys sudaro religinę mažumą, tačiau konferencijos dalyviai iš daugelio ESBO valstybių narių labiausiai pabrėžė susirūpinimą dėl krikščionių diskriminacijos ir jų teisių suvaržymo tradiciškai krikščioniškomis laikomose šalyse.

Pasak statistikos, penkios iš dešimties pasaulio šalių, kuriose iki 2009 metų labiausiai kilo socialinis priešiškumas religijai yra Europoje: tai Bulgarija, Danija, Rusija, Švedija, Jungtinė Karalystė.

Tam, kad ši smerktina žmogaus teisių pažeidimo forma būtų išrauta su šaknimis, reikia, kad krikščionys pilnavertiškai dalyvautų viešajame gyvenime, kad visuomenė atvirai apie tai diskutuotų, rinkti patikimą informaciją apie diskriminacijos atvejus, tobulinti švietimą, auginti visuomenės supratimą ir toleranciją.

Apie ESBO konferenciją Romoje

“Neapykantos nusikaltimai prieš krikščionis: atsakas ir prevencija” konferencijoje dalyvavo 150 atstovų iš 56 ESBO šalių, religinės bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Lietuvą atstovavo: Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Seimo delegacijos ESBO PA vadovė, ESBO PA Politikos ir saugumo komiteto pranešėja, Evaldas Ignatavičius, užsienio reikalų viceministras, ambasadorius Alfonsas Eidintas, prof. kun. Andrius Narbekovas.

Vilija Aleknaitė-Abramikienė kalbėdama konferencijoje pasidžiaugė reikšmingu ESBO, kaip organizacijos, o taip pat ir ESBO PA indėliu, ginant ir įgyvendinant valstybėse narėse religijos laisvę. Šių metų liepos pradžioje Belgrado sesijoje priimta rezoliucija prieš netoleranciją ir krikščionių diskriminaciją ESBO erdvėje.

„Religijos laisvė – tai vaistai nuo totalitarizmo“, − sakė Seimo narė. Ji priminė susirinkusiems, jog po Antrojo Pasaulinio karo Sovietams okupavus Lietuvą, krikščionių persekiojimas ir nusikaltimai prieš juos buvo įprasta praktika. Neapykanta „priešams“, t. y. kunigams ir tikintiesiems, buvo Sovietų politikos atributas. Neapykantos skatinimas buvo metodas, kurio pasekmės visiems gerai žinomos. Kaip ir absoliuti dauguma konferencijos dalyvių, ji išreiškė susirūpinimą dėl mūsų dienomis nuolat eskaluojamo priešiškumo krikščionybei Europos žiniasklaidoje. „Ką reiškia šis priešiškumas“, − klausė Seimo narė, − jeigu tai emocija, aiškinkimės kodėl, o jei tai metodas, tada − koks jo tikslas. Bet kuriuo atveju neapykanta neatneša nieko gero, todėl Lietuvos delegacijos ESBO PA vadovė savo kalboje pabrėžė, jog pritaria prof. Massimo Introvigne siūlymui įsteigti Krikščionių kankinių atminimo dieną ESBO valstybėse narėse.

Susitikime dalyvavo net trys Lietuvos pirmininkavimo metu paskirti aukštieji ESBO pareigūnai: ESBO generalinis sekretorius Lamberto Zannier, ESBO Žmogaus teisų biuro vadovas Janez Lenarčič, Massimo Introvigne – ESBO pirmininko asmeninis atstovas kovoje su netolerancija ir diskriminacija prieš krikščionis, Arkivyskupas Dominique Mamberti, Šventojo Sosto Sekretorius Ryšiams su Valstybėmis, Metropolitas Hilarion of Volokolamsk, Maskvos Patriarchato Departamento Ryšiams Pirmininkas.

Pagrindinė mintis, kurią išreiškė aukštieji pareigūnai ir konferencijos dalyviai yra ta, jog neapykantos skatinimas viešoje erdvėje veda prie neapykantos nusikaltimų, kuriems ESBO skiria didelį dėmesį, nes jie kelia grėsmę visuomenei. Padaryta jau nemažai siekiant užkardyti neapykantos nusikaltimus prieš žydus, musulmonus, tautines, religines ir kitas mažumas. Tačiau krikščionių denominacijos iki šiol nebuvo ginamos. Kaip rodo praktika, ne vien mažumai, bet ir daugumai priklausantys asmenys gali tapti neapykantos nusikaltimų aukomis. Šalys narės paragintos sustiprinti neapykantos nusikaltimų prevenciją atitinkamai koreguodamos savo įstatymus bei jų įgyvendinimo praktiką.

Konferenciją Romoje organizavo ESBO Demokratijos ir žmogaus teisų (ODIHR) biuras Varšuvoje ir pirmininkaujanti šalis – Lietuva.

Faktai apie prevenciją prieš neapykantą krikščionims

• Terminas „kristofobija“ arba „kristianofobija“ pirmą kartą buvo paminėtas teisininko specialisto Joseph Weiler. Šis terminas buvo pristatytas tarptautinėms institucijoms 2004 metų gruodį, kada Europos Sąjunga atmetė Rocco Buttiglione‘s, praktikuojančio kataliko, kaip ES komisijos nario kandidatūrą. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisija Ženevoje dabar įvardija tris lygiaverčius reiškinius: anti-semitizmą, islamofobiją ir kristianofobiją.

• Pagal „Pew Forumą dėl religijos ir visuomeninio gyvenimo“, iki 2009 metų penkios iš 10 pasaulio šalių, kuriose socialinis priešiškumas susijęs su religija pakilo daugiausiai, yra Europoje: Bulgarija, Danija, Rusija, Švedija ir Jungtinė Karalystė.

• Religijos laisvė yra pripažįstama visuose pagrindiniuose tarptautiniuose žmogaus teisės aktuose. Pagal Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją (1948 m.) „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas“ (VŽTD, 18 straipsnis).

• Detalus religijos laisvės aprašymas randamas Romos Katalikų Bažnyčios dokumente Dignitatis Humanae, kuris buvo priimtas 1965 metais Popiežiaus Pauliaus VI pritarimu.

• Helsinkio ESBK Akto (1975 m.) 7 principas, pabrėžia, kad kiekvienas individas turi teisę praktikuoti ir išpažinti religiją arba tikėjimą pagal jo sąžinės balsą.
• Jungtinių Tautų deklaracija dėl pašalinimo visų netolerancijos ir diskriminacijos formų, pagrįstų religija ir tikėjimu, kuri buvo priimta 1981 metais lapkričio 25 dieną, pabrėžia religijos institucijų laisvę skatindama teisę „pasirinkti, priimti ir pakeisti personalą pagal jų atitinkamus reikalavimus bei standartus“.
• Ši teisė taip pat yra išreikšta Vienos ESBK Konferencijoje (1986-1989 m.), kurioje buvo siūlyta Vakarų šalims svarstyti religijos bendruomenių norą dalyvauti viešajame dialoge, įskaitant ir masinę žiniasklaidą.
• Pamatinių Europos Sąjungos Teisių Chartijos 10 straipsnis yra skiriamas minties, sąžinės ir religijos laisvei.
• 2009 m. liepos 9-10 d. Vienoje ESBO priėmė Rekomendacijas Pilietinės visuomenėms atstovams, kuriose sakoma: “Valstybės narės yra skatinamos aktyviai kurti atmosferą viešoje erdvėje, kurioje skleistųsi laisvė tikėjimui ir religijai, o religijų bendruomenės dalyvautų pilnavertiškame ir produktyviame dialoge. Ši erdvė turi būti atvira visiems, ir masinė žiniasklaida gali vaidinti svarbų vaidmenį šios erdvės kūrimui“.

• 2010 m. kovo 11 d. Specialus pranešėjas dėl religijos arba tikėjimo laisvės Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryboje teigė: „Tai yra labai apgailėtina kad visuomenės su aukštu pajamų ir išsilavinimo lygiu išreiškė atvirą nenorą viešiems religijos simboliams“.
• 2011 m. sausio 1 d. popiežius Benediktas XVI teigė, kad „Krikščionys dabar yra religinė grupė, dėl savo tikėjimo sulaukianti daugiausia persekiojimų“.

• Šių metų kovo 16 d. Europos Parlamente vykusiame seminare pripažinta, kad diskriminacija ir netolerancija krikščionims egzistuoja ir Europos Sąjungoje.

• Šių metų birželio mėnesio pradžioje nauja ESBO studija atskleidė jog pasauliniu mastu 105 tūkstančiai krikščionių per metus (vienas kas 5 minutes) yra nužudomi dėl jų įsitikinimų ir religijos.

• Šių metų ESBO PA sesijoje, vykusioje liepos 6-10 dienomis Belgrade, priimta rezoliucija prieš netoleranciją ir krikščionių diskriminaciją ESBO erdvėje. 12-as Rezoliucijos straipsnis rekomenduoja viešą diskusiją apie netoleranciją ir diskriminaciją prieš krikščionis ir apie jų teisę pilnavertiškai dalyvauti viešajame gyvenime. 15 straipsnis skatina žiniasklaidos atstovus neskleisti išankstinių nusistatymų prieš krikščionis ir kovoti su stereotipais. 16 straipsnis ragina krikščionių Bažnyčias toliau dalyvauti visuomeniniame gyvenime taip prisidedant prie visų žmonių orumo apgynimo, laisvės ir socialinės sanglaudos.

Krikščionys yra ir dar ilgokai liks didžiausia pasaulio religinė bendruomenė, tačiau musulmonai gali pasigirti kitkuo: islamą išpažįstančiųjų gretos didėja sparčiausiai.

Pasaulyje musulmonų daugėja dvigubai sparčiau nei kitų religijų išpažinėjų, o po dviejų dešimtmečių jie turėtų sudaryti daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Tokias prognozes skelbia JAV įsikūrusio “Pew” tyrimų centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo analitikai. Jų skaičiavimais, artimiausius du dešimtmečius musulmonų kasmet daugės po 1,5 proc., o kitas religijas išpažįstančių žmonių – tik po 0,7 proc.

Toks spartus musulmonų gausėjimas lems tai, kad 2030 m. musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų, kurių tuo metu iš viso bus apie 8,3 milijardo.

Šiuo metu iš visų 6,9 mlrd. planetos gyventojų musulmonais save laiko 23,4 proc. Vadinasi, jeigu mokslininkų prognozės teisingos, musulmonų dalis per 20 metų padidės trimis procentiniais punktais. Tai daug spartesnis musulmonų gausėjimas nei iki šiol, nes per pastaruosius 20 metų jų padaugėjo 1,5 proc.

Įdomu tai, kad musulmonų dalis pasaulyje sparčiau didės mažesnių, ne tokių įtakingų religijų sąskaita.

Skirtingų šaltinių prognozės liudija, kad krikščionybę išpažįstančių gyventojų dalis neturėtų keistis – krikščionys ir toliau bus didžiausia religinė bendruomenė, o šią religiją išpažins maždaug trečdalis pasaulio gyventojų.

Atkreiptinas dėmesys, kad tarp krikščionybę išpažįstančių žmonių daugiausiai yra katalikų – jų pasaulyje suskaičiuojama apie 1,2 milijardo, o tai pusė visų krikščionių. Panašus santykis laikosi jau keletą dešimtmečių ir neturėtų keistis artimiausiu metu.

Nemažai ir protestantų – 670 milijonų, o štai jų dalis tarp visų krikščionių turėtų padidėti: vietoj dabartinių 23 proc. po 5–10 metų protestantai gali sudaryti iki trečdalio visos krikščionių bendruomenės. Mat tarp krikščionių mažėja išpažįstančiųjų tokias krikščionybės atmainas, kaip metodizmas ar liuteronų tikėjimas.

Jei kalbėsime apie kitas pasaulio religijas, nedaug turėtų keistis ir induistų užimama dalis – prognozuojama, kad jų turėtų likti apie šeštadalį.

Užtat pasaulyje mažėja pagonybę ar zoroastrizmą išpažįstančių žmonių. Mąžta ir džainistųar tokią kontroversiškai vertinamą religiją, kaip spiritizmas, išpažįstančių gyventojų (pastarųjų dabar yra per 15 milijonų).

Musulmonų daugės visur

Kur ir kokios religijos vyraus? Kai kalbama apie islamą, pirmiausia peršasi mintis, kad jo išpažinėjų daugės arabų pasaulyje. Tačiau toks įspūdis klaidingas. Šiuo metu tik apie 18 proc. musulmonų gyvena arabų pasaulyje, ir ši tendencija turėtų išlikti ateityje. Pasirodo, daugiausiai musulmonų – trečdalis visų išpažįstančiųjų šią religiją – dabar gyvena Indijos pusiasalyje. 20 proc. musulmonų gyvena Afrikoje, 17 proc. – Pietryčių Azijoje, dar 10 proc. – Rusijoje ir Kinijoje.

Jei pažvelgsime į didžiausią musulmonų bendruomenę turinčias valstybes, išskirti derėtų Indoneziją. Tačiau jau netrukus didžiausia musulmonų koncentracija turėtų būti Pakistane. Apskritai daugiau nei šeši dešimtadaliai išpažįstančiųjų islamą 2030 m. gyvens Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.

Tačiau musulmonų daugės ir Vakaruose. Prognozuojama, kad musulmonų dalis tarp JAV gyventojų, kuri šiuo metu nesiekia ir vieno nuošimčio, iki 2030 m. pasieks 1,7 proc. ir bus apytikriai tokio pat dydžio kaip Jungtinių Valstijų žydų arba episkopalinės bendrijos.

Na, o Europoje, kaip rodo “Pew” mokslininkų prognozės, per du ateinančius dešimtmečius musulmonų padaugės beveik trečdaliu. Pavyzdžiui, pernai Senajame žemyne gyvenantys 44,1 mln. musulmonų sudarė 6 proc. gyventojų, o 2030 m. jų bus apie 58,2 mln., arba 8 proc. gyventojų.

Rusijoje 2030 m. gyvens 18,6 mln. šią religiją išpažįstančių žmonių.

"Veido" archyvas

Egipto krikščionys protestavo prieš musulmonų išpuolius

Nesutarimai ir kruvini konfliktai tarp skirtingas religijas toje pačioje šalyje išpažįstančių tikinčiųjų vis dažnėja ir žiaurėja, bet popiežius užsimojo tapti pasauliniu taikdariu.

Popiežius Benediktas XVI šių metų spalį po 25 metų pertraukos į vieną vietą Asyžiaus mieste ketina sukviesti pasaulio religijų lyderius ir tartis su jais, kaip padidinti santarvę tarp skirtingų tikėjimų išpažinėjų visame pasaulyje.

Tai bus bandymas pakartoti 1986-aisiais vykusį renginį, į kurį tuometinis popiežius Jonas Paulius II bendros maldos už taiką pakvietė musulmonų, žydų ir kitų religijų lyderius. Skirtumas tas, kad dabar tokių nesutarimų esama kur kas daugiau nei 1986-aisiais, tad Benedikto XVI sumanymas išties savalaikis, juolab kad jis pats neatsargiais savo žodžiais pirmosiomis šių metų dienomis įplieskė dar daugiau aistrų.

Mat pirmoji šių metų diena prasidėjo visą pasaulį sukrėtusiu išpuoliu prieš krikščionių maldininkus Egipto mieste Aleksandrijoje. Po vidurnakčio jiems einant iš Šventųjų bažnyčios, prie jos susisprogdino mirtininkas, ir šis sprogimas nusinešė 21 žmogaus gyvybę, dar 79 buvo sužeisti.

Šis įvykis sukėlė audringą krikščionių reakciją: kelias dienas po incidento jie protestavo sostinėje Kaire, kur kelis kartus susirėmė su vietos policija ir akmenimis apmėtė atvykusį ministrą. Dėl šių susirėmimų nukentėjo dar 45 žmonės – tiek krikščionys, tiek musulmonai.

Visa tai įplieskė naują ugnį tarp krikščionių ir musulmonų visame pasaulyje. Nors ir turėdamas gerų ketinimų, juos dar labiau paaštrino popiežius Benediktas XVI. Pontifikas pareiškė, kad toks krikščionių užpuolimas “įžeidžia Dievą ir viso pasaulio tikinčiuosius”, ir paragino ginti viso pasaulio krikščionis nuo smurto.

Į tai bemat sureagavo įtakingiausias musulmonų dvasininkas Egipte šeichas Ahmedas al Tayebas. Jis sukritikavo popiežiaus Benedikto XVI raginimą pasaulio lyderiams ginti krikščionis, pavadindamas tai kišimusi į jo šalies vidaus reikalus ir kitų religijų atstovų menkinimu. “Nesutinku su popiežiaus požiūriu ir klausiu, kodėl jis neragina ginti musulmonų, kurie žudomi Irake”, – per spaudos konferenciją sakė musulmonų sunitų mokslo centru laikomo universiteto, kuriame beveik tūkstantį metų studijuojamas Koranas, didysis imamas.

Smurto daugėja

Vis dėlto Egipte, kuriame gyvena iš viso apie 80 mln. žmonių, o koptų (krikščionių) bendruomenė sudaro maždaug 10 proc. gyventojų, smurtas tarp skirtingų religijų išpažinėjų yra veikiau išimtis nei taisyklė. Tiesa, pernai kovą musulmonams ekstremistams atakavus vieną Egipto krikščionių koptų bendruomenės centrą šalies vakaruose buvo sužeisti 23 tos bendruomenės nariai, tačiau tai buvo įvardyta kaip precedento neturintis įvykis.

Užtat kai kuriose kitose Afrikos šalyse kruvini susidorojimai yra tapę kone kasdienybe. Tai ypač pasakytina apie musulmonų dominuojamas mažiau išsivysčiusias Afrikos valstybes, kuriose nuolat užpuolami, išniekinami, suluošinami tiek vietos krikščionys, tiek kitas religijas išpažįstantys misionieriai.

Tarkime, krikščionims itin nesaldus gyvenimas Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, Kenijoje, Senegale, Ugandoje – visur, kur kartu gyvena krikščionių mažuma ir musulmonų dauguma. Kita vertus, tokių išpuolių itin daug ir pagal Afrikos lygį gana išsivysčiusioje Nigerijoje, kur tiesiog nepaliaujamai tęsiasi didesni ar mažesni susirėmimai tarp vietos krikščionių ir musulmonų. Kartais susirėmimai šioje šalyje būna tokie kruvini, kad viename ar kitame mieste per juos žūva iki 300 ar dar daugiau gyventojų. Be to, pasitaiko, kad taikius krikščionis Nigerijos provincijose užpuola, išveja iš namų ar išžudo klajojantys musulmonai piemenys.

Tokiose Afrikos šalyse sunkiai suprantamas, tarkime, Artimųjų Rytų tolerancijos įsikūnijimu vadinamos Sirijos pavyzdys, kai musulmonų mečetę ir krikščionių bažnyčią kartais skiria kelios dešimtys metrų. Tarkime, pačiame sostinės Damasko centre galima išvysti stačiatikių bažnyčią, už kelių šimtų metrų meldžiasi graikų ortodoksai, dar tolėliau – kitos krikščioniškos atšakos, Sirijos ortodoksų tikėjimo, išpažinėjai. Ir užėjus į bet kurią krikščionių bažnyčią ar cerkvę vakare čia kuo puikiausiai girdėti per garsiakalbius sklindantis musulmonų kvietimas melstis. Vis dėlto tai netrukdo nei vienos, nei kitos religijos išpažinėjams – Sirijoje religinių konfliktų nepasitaiko jau ištisus dešimtmečius.

Žinoma, musulmonai ir krikščionys kiek įmanoma sugeba drauge sugyventi ir Vakarų šalyse. Tačiau konfliktų pasitaiko ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir Danijoje. Prisiminkime kad ir aistras tarp krikščionių ir musulmonų sukėlusias Danijos dienraščio išspausdintas pranašo Mahometo karikatūras ar Nyderlandų politiko ir teisininko Geerto Wilderso 2008-aisiais sukurtą prieš musulmonus nukreiptą filmą – tai pastatė dar aukštesnę sieną tarp skirtingų religijų išpažinėjų visame pasaulyje.