Beveik pusė lietuvių būsto remonto darbus stengiasi atlikti patys ir tik kas dešimtas kreipiasi į kvalifikuotus specialistus. Vis dėlto, be specialistų konsultacijų planuodami darbus lietuviai neišsiverčia. Tai parodė 20 metų veiklos Baltijos šalyse sukaktį švenčiančio vieno didžiausių statybos medžiagų bei jų sistemų gamintojo „Knauf“ iniciatyva atlikta apklausa, kuria buvo siekiama išsiaiškinti, kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi lietuvių būsto remontavimo įpročiai.

Būstą remontuoja savarankiškai, bet konsultuojasi

Atlikta apklausa parodė, kad 47 proc. lietuvių remonto darbams atlikti prašo šeimos narių pagalbos, 39 proc. apklaustųjų teigė, viską atliekantys patys. Tuo metu į kvalifikuotas remonto, apdailos ar statybų bendroves kreipiasi vos 13 proc. lietuvių. Dar 26 proc. apklaustųjų teigė darbus patikintys privačiai samdomiems darbininkams.

„Labiausiai tokią elgseną lemia siekis būsto remontui išleisti kuo mažiau pinigų. Vis dėlto, mūsų patirtis rodo, jog daugeliui būsto remontą planuojančių žmonių prireikia profesionalių konsultacijų. Per 20 metų statybinių medžiagų ir sprendimų pasiūla labai išaugo, todėl teisingai pasirinkti tapo daug sudėtingiau“, – teigė „Knauf“ statybinių medžiagų ir sistemų ekspertas Kastytis Vaseris.

Tai, kad per pastaruosius 20 metų labiausiai pasikeitė statybinių medžiagų asortimentas pripažįsta ir patys vartotojai. 94 proc. apklausos dalyvių pirmiausia išskyrė būtent šį rinkos pokytį. Panaši dalis apklaustųjų taip pat pažymėjo, jog per dvidešimtetį stipriai patobulėjo statybinių medžiagų prieinamumas ir savybės.

Elgseną keitė krizė ir internetas

Tyrimas taip pat parodė, jog nemažos dalies lietuvių būsto remonto planus koregavo ekonominė krizė. 86 proc. apklausos dalyvių teigė, kad 2008-2011 metais nesiskolino būsto remontui ir vertėsi savo jėgomis. Daugiau nei trečdalis nusprendė būsto remontą apskritai atidėti „geresniems laikams“. Beveik 82 proc. respondentų taip pat tvirtino, jog krizės metu pasidarė sunkiau rasti kvalifikuotų darbininkų, o gerų meistrų tekdavo laukti ilgiau.

Pasak „Knauf“ specialistų, tiek krizė, tiek besikeičianti rinka pakeitė ir vartotojų elgseną. Dabar daugelis žmonių medžiagas būsto remontui perka iš anksto susirinkę nemažai informacijos iš skirtingų šaltinių. Patys šaltiniai taip pat sparčiai kinta. Jei dauguma respondentų teigė, kad prieš dešimtmetį patarimų būsto remonto klausimais pirmiausia teiraudavosi draugų ir prekybos vietose dirbančių konsultantų, dabar informacijos dažniausiai ieško internete.

Prieš 10 metų statybinių medžiagų gamintojų tinklalapiuose informacijos ieškodavo 13 proc. remontą planuojančių lietuvių, o į specializuotus statybų temomis rašančius interneto puslapius užklysdavo vos 7 proc. Dabar šie du informacijos šaltiniai tapo pagrindiniais – pusė apklaustųjų teigė aplankantys gamintojų puslapius, specializuotus tinklalapius – kas ketvirtas.

Su internetu Lietuvos vartotojai sieja ir nemažai prognozuojamų pokyčių statybinių medžiagų rinkoje. 70 proc. apklaustųjų mano, kad prekyba statybinėmis medžiagomis per artimiausią dešimtmetį persikels į elektroninę erdvę. Pusė apklaustųjų prognozuoja, jog atsiras daugiau informacinių centrų, kurių specialistai internetu teiks profesionalias konsultacijas statybų klausimais. Du trečdaliai lietuvių mano, jog gamintojai diegs vis daugiau inovacijų.

Viadukas priemiestyje kyla keliskart sparčiau nei pačioje judriausioje sostinės gatvėje, nes savivaldybei nesvarbu, kaip jaučiasi vilniečiai.

Šiandien Vilnius kelia asociacijų su sovietmečiu, kai prieš atvykstant kokiam Maskvos ponui į parduotuvių lentynas trumpam prikraudavo prekių ar padažydavo žolę, kad būtų žalesnė. Visas sostinės centras – vieni apkasai ir nesibaigiančios spūstys, nes tuo pat metu remontuojamos visos gatvės. Bet iki liepos 1-osios, kai Lietuva taps ES Tarybos pirmininke, o Vilnius – beveik ES sostine, sulauksiančia milijonų svečių, viskas turi būti baigta.
Tiesa, oficialių delegacijų padaugėję ir dabar, tad europiečiams kyla nemažai klausimų, kokia stichinė nelaimė nusiaubė Vilnių, kad prireikė keisti visus šaligatvius ir asfaltuoti gatves. Juk tuo pat metu vykdomi ir ilgalaikiai kelių projektai. Vienas jų – Geležinio Vilko g. viadukas – eismą bene judriausioje centrinės sostinės dalies gatvėje pagal projektą trikdys maždaug trejus metus. Beje, darbai panašiame objekte miesto pakrašty, regis, bus baigti per kelis mėnesius.
Kas atsakingas už visas šias šaradas?

Pirmąkart remontuoja, o ne lopo
Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža gatvių remonto darbų eiga patenkintas: visai uždarytas eismas vienintelėje Šventaragio g., o kitur remontuojamos gatvės tik mažiau pralaidžios, darbai pradėti laiku, t.y. kai tik buvo įmanoma juos pradėti atėjus vėlavusiam pavasariui, o kad darbai nevėluotų, savivaldybė leido juos vykdančioms bendrovėms dirbti ilgiau – iki 19–20 val. Šiek tiek kebliau dėl Šventaragio g. Senamiestyje rekonstrukcijos, nes čia darbai strigtelėjo dėl archeologinių tyrimų. Meras Artūras Zuokas minėjo, kad čia gali tekti dirbti ir naktimis, bet V.Pauža tikisi, kad gal to neprireiks, o jei prireiktų, būtų dirbama tik tai, kam nereikia triukšmingos technikos.
Tačiau ar gatvių ir šaligatvių danga tokia netvari, kad jų nebuvo galima pakloti pernai arba užpernai? Juk seniai žinojome, kada pirmininkausime ES. Meras keiksnoja ankstesnę Vyriausybę, kurios prašyta papildomų lėšų, bet ji neskyrusi. Dabartinė ES pirmininkavimo proga atriekė 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai), o iš savivaldybės biudžeto planiniam gatvių tvarkymui skirta dar 16 mln. Lt. Žinoma, kyla klausimas: jei atrandame 32 mln. Lt sostinės gatvėms, kodėl jas tvarkome tik prieš svečius iš Briuselio, nors šie atvažiuos ir išvažiuos, o mums važinėti duobėtomis gatvėmis ir vaikščioti išklaipytais šaligatviais teko metų metus.
Tačiau šis proeuropietiškas gatvių remonto šturmas – tik laikini nepatogumai prieš po to būsiantį praktiškai unikalų reiškinį Vilniuje: išasfaltuotas, o ne užlopytas gatves. O štai didieji projektai, visų pirma viaduko Geležinio Vilko g. statybos, spūstyse vilniečius laikys dar ilgai.

Kitur dirbama ir naktį
„Kai kas rytą važiuodamas į darbą įstrigdavau Geležinio Vilko gatvėje (tiesa, dabar nebevažiuoju, darau lankstą), kurioje statomas viadukas, statybvietėje matydavau krapštantis vieną ar du piliečius ir kokį vieną burzgiantį mechanizmą. Teko gyventi Vokietijoje, Švedijoje, bet ten su tokiais nepatogumais žmonės nesusiduria, nes niekas taip neorganizuoja darbų tose gatvėse, kuriose didelis judėjimas“, – sako Automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Egidijus Skrodenis.
Kitose šalyse tokius objektus intensyvaus eismo gatvėse stengiamasi baigti kuo greičiau, todėl dirbama keliomis pamainomis, taip pat ir naktį. „Jei jau nedirba naktį, tai nereikia dirbti ir piko valandomis – patrauktų kelio ženklus ir leistų žmonėms važiuoti. Ką ten – visą žiemą Geležinio Vilko gatvėje buvo duobė ir vien per ją didėjo kamščiai. Kelių direkcija raštu kreipėsi į savivaldybę, kad užlygintų tą duobę ir pakeistų Lietuvos kelių eismo taisyklių neatitinkantį kelio ženklą, kurį buvo pasistačiusi darbus vykdanti Latvijos bendrovė. Bet šis objektas finansuojamas ne Kelių direkcijos ir didesnės įtakos jam padaryti negalime“, – konstatuoja E.Skrodenis.
Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus V.Paužos požiūris į šio viaduko statybos darbus kitoks: „Jei kas pravažiuodamas nemato daug žmonių statybvietėje, tai yra informacija, ištraukta iš konteksto. Jei darbininkas nestovi prie gatvės, dar nereiškia, kad jis nedirba kitoje šio objekto vietoje. O naktimis leidžiama dirbti nebent netriukšmingus darbus, pavyzdžiui, gatvių ženklinimo, priešingu atveju pasipila gyventojų skundai. Kas draudžia? Įstatymai“, – tikina savivaldybės valdininkas.
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos vyriausiasis specialistas Valdas Uscila sako nežinąs jokių valstybės teisės aktų, kurie beatodairiškai draustų statybos darbus, ypač minimu atveju, kai arti nėra gyvenamųjų pastatų, nebent pati savivaldybė būtų priėmusi kokių savo taisyklių.
„Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra straipsnis dėl viešosios rimties trikdymo naktį. Jis buvo labiau orientuotas į buitinį triukšmą, pavyzdžiui, per garsiai grojamą muziką ir pan., bet prieš porą metų inicijuotas kodekso pakeitimas ir praplėsta ši savoka, kad negalimi bet kokie veiksmai, galintys trikdyti viešąją rimtį. Triukšmo ribiniai dydžiai taikomi gyvenamuosiuose būstuose ar visuomeninės paskirties – mokyklų, ligoninių pastatuose. Bet jei statybos darbai vyksta ten, kur nėra tokių objektų, tai negali ir trukdyti, todėl nematyčiau pagrindo tokiems darbams stabdyti“, – aiškina V.Uscila.
Galų gale, remiantis Triukšmo valdymo įstatymu ir higienos reikalavimais, griežčiausios triukšmo normos nuo 22 iki 6 val., todėl, tikėtina, ne pačius triukšmingiausius darbus šiuo šviesiausiu metų laiku dar būtų galima dirbti bent jau iki 22 val., kai triukšmo normos nuo dienos laiko skiriasi penkiais decibelais, bet juk tuo metu sumažėja automobilių keliamas triukšmas.
Be to, pasak E.Skrodenio, reikėtų vertinti ir kitus dalykus: vieno kito namo gyventojai prie viaduko statybvietės gali ramiai ilsėtis ir miegoti, bet per tą vietą kasdien pravažiuoja apie 50–60 tūkst. automobilių, o juose sėdi dar daugiau žmonių. „Ir vieni, ir kiti svarbūs, bet reikia nusistatyti prioritetus. Jei gatvė eitų vidury gyvenamojo rajono, sutinku, naktį nereikėtų dirbti, bet juk čia atokiau nuo gyvenamųjų namų“, – mano E.Skrodenis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atšilus orams gatvėse atsivėrusios duobės ir vėl bus palopytos tik kur ne kur. Mūsų valstybė nebepajėgia prižiūrėti esamo miestų gatvių tinklo, todėl dar po dešimtmečio jų būklė gali būti katastrofiška.

Ar gatvėse ir daugiabučių kiemuose mažės duobių, ar bus sutvarkyti išklypę šaligatviai, o priemiesčių kvartaluose – išasfaltuoti dulkantys žvyrkeliai? Atėjus pavasariui tai rūpi daugeliui, deja, nieko paguodžiamo nei vienu, nei kitu klausimu pasakyti negalima.
Dauguma savivaldybių šiemet lėšų turės tik vienai kitai didesnei gatvei ar jų atkarpoms patvarkyti – didesnės apimties darbų ir gatvių rekonstrukcijų galima tikėtis tik išimtiniais atvejais. Dėl lėšų stygiaus užtaisyti pavyks tik menką dalį visų duobių, tad išvada vienareikšmiška: jokių esminių pokyčių gatvėse šiemet tikėtis neverta.
Ar mažės duobių daugiabučių kiemuose? Čia padėtis visai liūdna: daugelio savivaldybių valdininkai jau be užuolankų sako, kad šito tikėtis beviltiška, ir pataria gyventojams į savo kiemus investuoti patiems. Tą patį galima pasakyti ir priemiesčių gyventojams, kurie vis dar viliasi, kad valdininkai tesės prieš krizę duotus pažadus išasfaltuoti palei jų gyvenvietes einančius žvyrkelius, ypač jei gatvės atokesnės ir ten net nekursuoja visuomeninis transportas. Laukti gali tekti nežinia kiek, o sąžiningai sakant – jei šie darbai pajudėtų, įvyktų tikras stebuklas.

Laukti asfaltuotų kelių gali tekti visą gyvenimą

„Verčiau kelkitės gyventi į Užupį“, – tokio atsakymo, prieš kelis mėnesius susitikę su Vilniaus meru Artūru Zuoku ir paklausę, kada bus išasfaltuota nuo sostinės centro apie 16 kilometrų nutolusi Jaunystės gatvė, sulaukė šio privačių namų kvartalo, per metų metus susiformavusio plyname lauke, gyventojai. Pažadais išasfaltuoti gatvę jie buvo maitinami daugiau nei dešimtmetį, o rezultatų – jokių. Po pastarojo susitikimo su A.Zuoku daugeliui užgeso ir paskutinės viltys.
Į gyvenvietes be infrastruktūros atsikėlusiems vilniečiams teks įsisąmoninti, kad norėdami pagerinti savo gyvenimą kokybę jie turi tik vieną išeitį – investuoti į kelius patys. Tiesa, šansų, kad ir miesto valdžia prie to bent iš dalies prisidės, išlieka. Vilniaus politikai ir valdininkai jau kuris laikas bando pripratinti gyventojus prie naujųjų realijų, tarkime, pasiūlyta programa, pagal kurią savivaldybė sutinka prisidėti prie gyventojų infrastruktūros projektų lygiomis dalimis (pusę darbams reikalingos sumos skiria gyventojai, antra tiek – savivaldybė), kaip pastebi Vilniaus savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža, yra labai populiari.
Vilnius nėra išimtis – tie laikai, kai savivaldybių lėšomis buvo asfaltuojami keliukai atokesnėse privačių namų gyvenvietėse, jau grimzta į praeitį daugelyje savivaldybių. „Mums jau net nebežada, kad kada nors tuos darbus padarys“, – numoja ranka vienoje Kauno nuosavų namų gyvenviečių gyvenantis Tomas Andrijauskas.
Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda, įsikūręs Labrenciškių individualių namų gyvenvietėje, sako, kad jis ir pats su kaimynais susimetė po 3500 Lt gatvėms išasfaltuoti. „Nes vasarą labai dulkėjo, tad nesinorėjo laukti. Reikia suprasti, kad visas gyvenimas gali praeiti, kol sulauksi finansavimo iš miesto“, – visus optimistus ant žemės nuleidžia L.Dūda.
Jis pastebi, kad Klaipėdoje jau atsiranda ir daugiabučių namų gyventojų, kurie, nebeapsikentę duobių, savo lėšomis imasi darbų, pavyzdžiui, pakloja ištisinę asfalto dangą savo kieme, kaip padarė vieni I.Kanto gatvės gyventojai. Kita alternatyva – laukti valdžios malonės, bet tokia diena gali ir neateiti, nes eilėje – daugybė laukiančiųjų. „Kiemuose padėtis labai bloga. Kasmet kiemuose padarome maždaug 150 tūkst. Lt vertės darbų, tad tvarkysime kažkiek ir šiemet, nors realus lėšų poreikis yra apie 3 mln. Lt“, – teigė L.Dūda.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šlampa ir pelija buto sienos? Prie grindų ar kambarių kampuose jaučiamas skersvėjis? Tai požymiai, jog pats laikas susirūpinti tarpblokinių siūlių remontu. Priešingu atveju bute susikaupusi drėgmė gali priversti pasirūpinti brangiu ir neplanuotu patalpų remontu.

Beje, dėl specifinių klimatinių sąlygų remontuoti siūles galima tik nuo balandžio iki spalio mėnesio, o dėl užsitęsusios žiemos šis periodas šiemet bus dar trumpesnis.
Po kiekvienos žiemos senų blokinių daugiabučių namų gyventojai neretai susiduria su viena opiausių problemų – šlampančiomis ir pelijančiomis sienomis. Tai nutinka dėl prastos būklės siūlių. Specialistai įspėja – nekreipti dėmesio į susidėvėjusias siūles yra tas pats, kaip ir negydyti progresuojančios ligos. Kuo ilgiau delsiama, tuo pasekmės gali būti liūdnesnės – netvarkant susidėvėjusių siūlių išlaidos už remontą kasdien vis labiau auga.
Atpažinti susidėvėjusių siūlių simptomus nėra sudėtinga. Jei bute drėksta siena iš vidinės pusės ties siūle arba pradeda formuotis pelėsis, tai yra ženklai, jog siūlė nebėra sandari, praleidžia drėgmę ir peršąla. Įtarti, kad siūlė nebeatlieka savo funkcijos galima ir tuomet, jei vizualiai iš lauko matyti, kad ji ištrupėjusi. Pastebėjus šiuos simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į namo administratorių.
Bendrovės „Mano būstas“ Vilniaus regiono vadovo Arūno Kubiliaus teigimu, siūlių remonto sostinėje šaukiasi beveik visi senos statybos stambiaplokščiai namai, ypač statyti 1980-1990 metų laikotarpiu. Mat šių namų plokštės buvo gaminamos itin nekokybiškai, tad greitai susidėvėjo, sunyko jų rišamoji medžiaga. Dėl šių priežasčių butuose ėmė kauptis drėgmė, įsimetė pelėsis.
„Praėjusiais metais Vilniuje siūlės buvo tvarkomos 200 namų. Iki šios dienos jau esame sulaukę apie 150 prašymų sutvarkyti siūles. Gyventojams, kurie savo bute pastebėjo drėkstančias sienas, patarčiau nedelsti ir apie tai pranešti namą administruojančiai bendrovei. Priešingu atveju rizikuojama susidurti su brangiu ir neplanuotu buto remontu, o jei įsimes pelėsis, jį išnaikinti bus be galo sunku“, – akcentavo A.Kubilius.
Sostinės Birželio 23-osios gatvės 11 name gyvenanti Elena ne vienus metus kovojo su drėkstančiomis buto sienomis. Problemą pavyko išspręsti tik tada, kai buvo sutvarkytos susidėvėjusios daugiabučio siūlės.
„Net baisu prisiminti, kiek vargo turėjome anksčiau. Vanduo tiesiog sunkte sunkėsi. Šis košmaras baigėsi, kai buvo suremontuotos siūlės. Tikiuosi, drėgmė ir su ja susijusios bėdos į mūsų namus daugiau nebegrįš“, – vylėsi Naujamiesčio gyventoja Elena.

Daugiau nei pusė mūsų šalyje gyvenančių šeimų savo padėtį įvardija patenkinamai. Svarbiausi šeimų tikslai per ateinančius dvejus metus yra gyvenamojo būsto remontas, sveikatos stiprinimas ar su ja susijusių problemų sprendimas bei savo ar vaikų išsilavinimas. Tai parodė specialus rinkos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas pirkimo ir vartojimo įpročių tyrimas „TNS Atlas™“.

Dažniausiai Lietuvos gyventojai savo šeimos finansinę padėtį įvardija patenkinamai – taip teigė 58 proc. apklaustų žmonių. Itin optimistiškai ir pesimistiškai nusiteikusių lietuvių skaičius pasiskirstė panašiai. Labai gerai arba gerai savo šeimos padėtį vertinantys šalies gyventojai sudaro 18 proc., kuomet teigiančių, kad jų šeimos padėtis yra bloga arba labai bloga yra 22,5 proc.

Geriausiai savo šeimos materialinę padėtį vertina jaunimas nuo 15 iki 19 metų. Taip teigė beveik kas ketvirtas arba 24 proc. šios grupės atstovų. Pagal šį rodiklį išsiskiria ir 30-39 metų amžiaus grupė, taip pat aukštąjį išsilavinimą įgiję ir miestuose gyvenantys žmonės. Blogiausiai savo padėtį įvertina vyresnio amžiaus, t. y. nuo 50 iki 59 metų, atstovai, taip pat žmonės iš kaimo vietovių.

„Mūsų atlikto tyrimo duomenys parodė, kad dauguma Lietuvos šeimų pakankamai optimistiškai žvelgia į ateitį. 27 proc. šeimų ateityje tikisi materialinės padėties pagerėjimo. Kas antras gyventojas įsitikinęs, kad jo šeimos padėtis per ateinančius dvejus metus išliks nepakitusi. Ir tik penktadalis apklaustųjų prognozuoja, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogės“, – TNS LT Media departamento projektų vadovė Justina Tauginienė.

Kaip svarbiausią šeimos tikslą per artimiausius dvejus metus – remontą minėjo kas trečias, sveikatą – kas ketvirtas, o išsilavinimą – beveik kas penktas apklaustas šalies gyventojas. Tuo metu į ketvirtąją vietą tarp tikslų, kurie buvo įvardinti kaip svarbiausi Lietuvos šeimoms, pateko siekis susirasti arba pakeisti jau esamą darbą. Taip teigė 19 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų. Tuo tarpu 16 proc. apklaustųjų teigė, kad jų šeima apskritai jokių tikslų neturi.

15 proc. apklaustų gyventojų sakė, kad jų šeima per artimiausius dvejus metus rengiasi pakeliauti, 12 proc. – taupyti ir investuoti lėšas, 11 proc. – įsigyti transporto priemonę. Rečiau Lietuvos gyventojai užsiminė apie tokius savo šeimų artimos ateities planus kaip noras grąžinti paskolą, ilgalaikio naudojimo prekių įsigijimas, esamo būsto pakeitimas. Sąrašo pabaigoje atsidūrė siekis įsigyti pirmą savo nuosavą būstą arba vasarnamį ar sodybą.

„TNS Atlas™“ tyrimas buvo atliktas 2012 m. pirmąjį pusmetį, o jame dalyvavo 1847 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 m. amžiaus. Šio tyrimo tikslas – nustatyti tikslines produktų vartotojų grupes, surinkti informaciją apie žmonių pirkimo ir vartojimo įpročius.

Šią savaitę į „Vakarų laivų remonto“ dokus perdažymui žada stoti „DFDS Seaways“ keltas „Kaunas“, kuris po šios procedūros bus vadinamas ilgesniu vardu „Kaunas Seaways“. Tuomet bendrovės pavadinimą atspindinčius vardus turės visi kelionės keltais paslaugas Lietuvoje teikiantys bendrovės laivai.
„Šis sezonas ypatingas tuo, kad pavyko sudaryti identiškų laivų poras, aptarnaujančias populiariausias linijas iš Klaipėdos į Kylį ir Karlshamną. Patys didžiausi keltai plaukia į Vokietijos uostą Kylį – tai „Regina Seaways“ ir „Victoria Seaways“, šiek tiek mažesnių keltų pora „Optima Seaways“ ir „Liverpool Seaways“ kasdien vykdo reisus į Karlshamną Švedijoje. Turėdami tapačius laivus, kiekviename reise galime užtikrinti vienodo lygio paslaugas, lengviau dirbti ir kelionių agentūroms“, – tvirtina „DFDS Seaways“ atstovas Vaidas Klumbys.
Keltas „Kaunas Seaways“ po remonto žada pasikeisdamas darbuotis kartu su Klaipėdos-Zasnico liniją aptarnaujančiu laivu „Vilnius Seaways“. Tiesa, reisų skaičiaus didinti nežadama – į šį Vokietijos uostą ir toliau bus plaukiama tris kartus per savaitę.
Nedžiuginanti šio sezono naujovė – sugrąžinta priemoka už brangstančius degalus laivais plukdomiems kroviniams ir keleiviams. Priemokos gabenamų sunkvežimių ilgio metrui peržiūrimos kas mėnesį, tačiau visomis kryptimis keliaujantys keleiviai nuo kovo mėnesio 10 d. už bilietus moka 5 eurais (17 Lt) brangiau. Panašūs mokesčiai, tik įvairaus dydžio, jau įvesti ir konkuruojančių kompanijų keltuose. „Žinoma, bendrovė „Tallink“, kurios keltai veža iki 2 tūkst. keleivių, savo linijose renka mažesnes priemokas“, – teigia V.Klumbys. Patys didžiausi iš Klaipėdos plaukiantys keltai turi tik šiek tiek daugiau nei pusę tūkstančio vietų keleiviams.

Šiuo metu Lietuvos parduotuvėse galima rasti net 50 tūkst. skirtingų prekių. Tokia milžiniška pasiūla stumia Lietuvos gyventojus į vartojimo kultūrą ir daiktų keitimą.

Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse dalis gyventojų jau persisotino nuo vartojimo ir net buriasi į judėjimus, skatinančius pirkti mažiau naujų daiktų, jei seni dar veikia arba juos galima sutaisyti.

Garsios baldų gamintojos „Ikea“ naujausia filosofija – kurti tokius daiktus, kurie būtų universalūs. Pavyzdžiui, lentynėlė tiktų ir kaip kėdė, arba šviestuvas – ir kaip vaza. Taip siekiama sumažinti daiktų kiekį namuose. Į ekologiją bei taupumą atsigręžė ir daugybė tekstilininkų, kuriančių audinius drabužiams iš perdirbtų medžiagų, pavyzdžiui, plastiko ar net popieriaus. Šiuolaikinės technologijos tokias medžiagas padaro ne tik išoriškai patrauklias, bet ir patogias nešioti.
Mes kartais nė neįsivaizduojame, kiek gyventojai išmeta buitinės technikos vien todėl, kad ji prarado prekinę išvaizdą ar joje sugedo smulki detalė. Vakaruose prekybos centrai dėl pažeistos etiketės išmeta net brangiausią vyną ar visą dviratį – dėl kiauros padangos. Vis mažiau nuo jų skiriamės ir mes, stebėtinai greitai prisitaikę prie vakariečių įpročių, tik tiek, kad mus riboja piniginės storis.
Sociologas Dainius Genys pastebi, kad pastaraisiais metais Lietuvoje pernelyg sureikšminamos ir aukštinamos materialinės gėrybės. „Užtenka vien prisiminti kalėdinių dovanų pirkimo isterijas – tada mes tiesiog šluojame prekybos centrų lentynas. Daugelis beatodairiškai leidžiasi išprovokuojami rinkodaros specialistų sukurtų triukų – atseit tie, kurie neperka dovanų savo vaikams, sutuoktiniui, tėvams ir draugams, yra neatsakingi, artimųjų nevertinantys apsileidėliai. Teikdami dovanas neva jaučiame bičiulių dėkingumą, todėl ir patiriame pasitenkinimą – juk mes išpildėme tai, ko iš mūsų reikalaujama. Dažnai sakoma, esą šventiniu periodu patiriame euforiją ir atsipalaidavimą. Tačiau kaip jaučiamės, jei negalime nupirkti tiek dovanų, kiek norime? Drįstu spėti, kad nesuprimityvinę situacijos ir švenčių nuotaikos nesumenkinę iki dovanų pirkimo manijos, galėtume patirti kur kas pakilesnę nuotaiką“, – įsitikinęs D.Genys.
Persisotinę nuo daiktų gausos vakariečiai jau prieš 50 metų įkūrė judėjimą „Pasidaryk pats“, labiausiai pagreitį įgavusį Didžiojoje Britanijoje. Šio judėjimo atmaina „fryganai“ – tai tarsi sanitarai, surenkantys kitų išmestus daiktus, perkonstruojantys ir panaudojantys juos sau. D.Genio vertinimu, tokio judėjimo plėtrą lemia žmonių noras būti originaliems, savitiems, išsiskirti iš daugumos. Juk masinis pirkimas šiandien anaiptol nereiškia išskirtinumo – kad ir kokius „originalius“ daiktus manytume perką, tai mus vis tiek bloškia į vartotojų bandą.
„Vis dėlto kad ir kokia populiarėjanti būtų „Pasidaryk pats“ bendruomenė, palyginti su bendromis vartotojiškumo tendencijomis ji išlieka nedidelis lašas masinio vartojimo vandenyne“, – apgailestauja pašnekovas.
Regis, labai skirtingos sąvokos: sąmoningumas ir nepriteklius mus skatina netapti tipiškais vartotojais ir ieškoti kitokių išeičių. Galbūt sugedus senam daiktui jį geriau remontuoti, nei įsigyti naują?

Stambią buitinę techniką – remontuoti verta

Lietuviai turi kiek keistų įgeidžių: prietaisus jie visada nori pirkti už kuo mažesnę kainą, bet kartu jie nori, kad šie veiktų dešimtmečius. “Taip nebūna, – sako buitinės technikos remonto dirbtuvių savininkas Borisas Ščerbanis. – Šiuolaikinė technika pigesnė, bet ir laiko kur kas trumpiau. Tarkim, anksčiau „Snaigės“ šaldytuvas kainavo 550 rublių, tad pensininkas, norėdamas jį įsigyti, turėjo taupyti 10 mėnesių. Dabar šaldytuvą galima nusipirkti ir už vieną pensiją, bet atitinkamai trumpiau jį ir naudosime.”
Tačiau specialistai su šypsena žvelgia į žmones, kurie vos sustreikavus prietaisui jį meta lauk ir perka naują. Visi kalbinti buitinės technikos auksarankiai sutaria, kad stambiąją buitinę techniką, jei sugedo ne variklis, taisyti tikrai apsimoka, nes tai kainuoja keturis penkis kartus pigiau nei naujas gaminys. Ir sugedusių detalių nereikia laukti savaitėmis, daugumą jų meistrai vežiojasi su savimi. Pasak B.Ščerbanio, iš 10 užsakymų, 8 pataisomi iškart.
Tuo tarpu smulkią techniką, pasak “Veido” pašnekovų, remontuoti retai kada apsimoka, nebent ji brangesnė nei 200 Lt. Skaičiuojama, kad jei reikia sumokėti daugiau nei pusę daikto kainos už detales ir remontą, tokį prietaisą geriausia išmesti. Pavyzdžiui, neverta taisyti mikrobangų krosnelės už 120 Lt, jei naują galima įsigyti už panašią kainą. Virdulių „Philips“, „Braun“ kaitinimo elementas nekeičiamas, nes įlietas į vidų. Niekaip nepataisysite ir lygintuvo spiralės.

Televizoriai ir kompiuteriai genda nuolat

Pagal iškvietimus atvykstantys meistrai lietuvių namuose dažniausiai remontuoja skalbykles ir šaldytuvus, o štai buitinės technikos remonto centruose dažniausiai taisomi kompiuteriai ir televizoriai. Nors rinką baigia užkariauti televizoriai plokščiu ekranu, pasirodo, nemažai gyventojų vis dar nori, kad būtų suremontuoti ir kineskopiniai jų televizoriai (jei sugedęs ne kineskopas, o elektronika, aukštos įtampos transformatorius, tranzistorius. Priminsime, kad pačių kineskopų gamyba jau nutraukta).
Remonto įmonę turintis ir per 40 metų šioje srityje dirbantis Stepas Mackevičius pastebi, kad lygiagrečiai daugėja žmonių, kurie atneša taisyti ir naujoviškų skystųjų kristalų ar plazminių televizorių, kuriuose dažniausiai sugenda ekranas (matrica). Tokį televizorių taisyti jau neapsimoka.
Darbo nestokoja ir kompiuterių specialistai. Jei sugedo programinė įranga ar gedimas pačiame tinkle, remontas kainuos 60–120 Lt, o jei gedimas rimtesnis, taisymas gali pabrangti iki kelių šimtų. Pasak kompiuterių meistro Gvido Kirvelio, kartais kompiuterių remonto išlaidos perauga jų vertę. Jo nuomone, penkerių metų senumo kompiuterių remontuoti jau neapsimoka. Tačiau jei klientas nesivaiko naujausių technologijų, jau geriau sumokės daugiau negu pusę turimo kompiuterio kainos ir vėl naudosis jam įprastu daiktu.
Gana dažnai pasitaikantis, bet palyginti brangus remontas – kompiuterių standžiųjų diskų keitimas ir informacijos išsaugojimas. Dėl potvynių Tailande sustojo viena šių diskų gamykla, todėl standžiųjų diskų kaina išaugo du kartus ir suprastėjo jų tiekimas. Iki šiol, jei standžiojo disko gedimai nedideli, remontui tekdavo pakloti apie 200–250 Lt, tačiau jei keičiame visą diską, iš naujo įdiegiame operacinę sistemą, kaina išauga dar 100 Lt. Jei pažeista disko elektronika ir pradingo duomenys, norint susigrąžinti prarastą informaciją gali tekti pakloti ir 2000 Lt. Praradę vaikų kūdikystės nuotraukas ar buhalterinius duomenis žmonės ryžtasi ir tokioms išlaidoms.

Siuvėjos ir batsiuviai originalių darbų negauna

Šiais laikais drabužių pasiūla tokia didelė, kad niekas jų nebetausoja, kaip buvo įprasta preiš 25 metus. Todėl ir siuvėjos šiais laikais negali pasigirti originaliais darbais. Įprastoje siuvykloje drabužiai dažniausiai taisomi, palenkiami, atlenkiami ar keičiami užtrauktukai.
Pasak siuvyklos savininkės Alos Ragauskienės, būna ir tokių klientų, kurie atneša už 600 Lt pirktus džinsus suadyti. Pats brangiausias šios siuvyklos užsakymas – už 400 Lt buvo persiūti kailiniai.
O štai batų taisyklos sulaukia daugiau klientų ir iš įvairių socialinių sluoksnių, nes pačios dažniausios paslaugos – pakeisti nusidėvėjusį bato padą ar kulną, pageidauja gana daug žmonių. Tačiau, pasak batų taisyklos darbuotojos Ligitos Livienės, jei reikia pakeisti bato kulną laikančią plokštelę arba kai avalynė prakiūra, tuomet žmonės dažniausiai atsisako remonto, nes pridėjus dar tiek pat, kiek kainuos remontas, jau galima įsigyti naujus batus.
O jei dar prasidėjo išpardavimo metas su neva 70 proc. nuoladomis, vėl visi skuba į parduotuves ir perka tiek batus, tiek bet kokius kitus naujus daiktus. Ir taip vėl sukasi vartojimo ratas. Nors amerikiečių filosofas Henris Davidas Thoreau dar 1845 m. stipriai kritikavo besaikį vartotojiškumą ir primygtinai siūlė netapti mūsų kurtų įrankių įrankiais.

Neapsimoka remontuoti

Mikrobangų krosnelės, jei sugedęs per 100 Lt kainuojantis magnetronas.
Plaukų džiovintuvo, jei sugedęs variklis, kuris kainuja apie 30 Lt, ir dar 30 Lt – remontas.
Virdulio, kuris kainuoja pigiau nei 50 Lt, nes kaitinimo elementas kainuoja 30 Lt, ir dar remontas – 25–30 Lt.
Sulčiaspaudės, elektrinės mėsmalės, nes variklis atsieis apie 70 Lt ir apie 30 Lt – darbas.
Indaplovės, nes vien vandens purškimo variklis kainuoja nuo 300 Lt.
Laikrodžių, nes gerų laikrodžių remontas – brangus.

Apsimoka remontuoti

DVD ir CD grotuvus, nes nauja lazerinė galvutė kainuoja 50–70 Lt, su darbu – apie 120 Lt. Naujas šis prietaisas kainuoja 300–500 Lt.
Virtuvės kombainą, nes naujas jo variklis kainuoja apie 70 Lt, o naujas kombainas – vidutiniškai 500 Lt.
Lygintuvą, kainuojantį daugiau nei 200 Lt.
Šaldytuvą, nes jo remontas kainuos 100–300 Lt, nelygu gedimas, o naujas šaldytuvas kainuoja mažiausiai 900 Lt.
Skalbyklę (iškyrus, kai sugenda variklis), nes remontas kainuos tik ketvirtadalį naujos skalbyklės kainos.
Nešiojamąjį kompiuterį (tiesa, kadangi nauji šie įrenginiai vis pinga, remontuoti verta tik tada, kai gedimai nedideli).
Drabužius, nes tai kainuoja 15–50 Lt (palenkimas, užtrauktuko pakeitimas, iširimo sutvarkymas).
Brangesnius ir kokybiškesnius batus, nes juos sutvarkyti kainuoja 25–60 Lt.

Siekiant efektyvesnės ir skaidresnės veiklos ir remiantis kitų valstybių sėkminga patirtimi AB “Lietuvos energija” valdomose Lietuvos elektrinėje ir Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje nuspręsta remonto veiklą perduoti išorės rangovui. Nuo š. m. liepos 18 d. šių elektrinių remontas patikėtas konkursą laimėjusiai UAB “Kauno energetikos remontas”.

Pasak “Kauno energetikos remontas” direktorės Olgos Grigienės, įsigaliojus sutarčiai, bendrovės darbuotojai vykdys planinius ir avarinius “Lietuvos energijai” priklausančių elektrinių remonto darbus. Iki 2011 m. pabaigos Lietuvos elektrinėje yra numatyti darbai už 3 mln. litų, įskaitant aštuntojo bloko kapitalinio remonto darbus. Šiais metais “Kauno energetikos remontas” yra sudaręs darbų atlikimo sutarčių už daugiau nei 34 mln. litų. Bendrovės specialistai atlieka analogiškus remonto darbus Vilniaus ir Kauno elektrinėse.

Remonto darbai elektrinėse turi būti atliekami kokybiškai ir laiku be jokių išlygų, todėl darbai “Kauno energetikos remontas” bendrovei bus perduodami palaipsniui, laikantis saugumo reikalavimų ir dalyvaujant Lietuvos elektrinę eksploatuojantiems specialistams.

Bendradarbiaujant darbdaviams, darbuotojams ir bendrovėje veikiančioms profesinėms sąjungoms, Lietuvos elektrinės ir Kruonio HAE remonto tarnybų darbuotojai, šiose bendrovėse vykdę remonto funkcijas, yra kviečiami ypač palankiomis sąlygomis įsidarbinti “Kauno energetikos remontas” bendrovėje.

“Su “Kauno energetikos remontas” susitarta, kad Lietuvos elektrinės darbuotojai turės galimybę įsidarbinti šioje bendrovėje išlaikant sukauptą darbo stažą, kasmetines atostogas ir šiuo metu gaunamą darbo užmokestį vienerius metus nuo sutarties pasirašymo. Bendrovė taip pat įsipareigojo atsiskaityti su darbuotojais, jei “Kauno energetikos remontas” nevykdytų finansinių įsipareigojimų darbuotojams”, – sakė AB “Lietuvos energija” generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Be to, “Kauno energetikos remontas” įsipareigojo vienerius metus be darbuotojo sutikimo nekeisti jo darbo vietos ir nenutraukti darbo santykių. Siekiant visiško skaidrumo ir tarpusavio supratimo, naujos darbo sąlygos ir darbuotojų perkėlimo į “Kauno energetikos remontas” procedūra remonto tarnybos darbuotojams paaiškinama tiek bendraujant su profesinėmis sąjungomis, tiek ir individualiai kiekvienam darbuotojui.

1

“Dabar jūsų buto remontuoti negaliu, turiu kitų darbų – statau namą. Mėnesiuką teks palaukti. Man krizė baigėsi jau pernai”, – atšovė vilnietis statybininkas Edvardas, paklaustas, kada galėtų perdažyti buto sienas.
Tokį jau dvejus metus negirdėtą atsakymą statybininkų ieškantiems klientams šiuo metu tenka išgirsti vis dažniau. “Plytelių klojėjai dabar deficitas. Jų tikrai trūksta, tad šie specialistai užsiėmę mažiausiai tris savaites į priekį. Ir dažytojai labai apkrauti”, – patvirtina vidaus įrengimo darbus atliekančios statybininkų brigados “NT meistrai” atstovas Andrius Aleksejevas.
Žinoma, užsirašyti į eilę ir mėnesį laukti atvykstant meistro, kaip būdavo ekonominio pakilimo laikais, dar nereikia – paieškojus visada galima rasti statybininkų, galinčių pradėti dirbti kad ir po kelių dienų. Tačiau kvalifikuotiems, gerų rekomendacijų nestokojantiems meistrams šiuo metu darbų pakanka, tad jie jau pradeda rinktis ir nebesiima kiekvieno užsakymo.
“Labai daug žmonių skambina dėl įvairių smulkmenėlių – balkoną suremontuoti, sanitarinį mazgą pakeisti. Tokių labai dažnai net nesiimame, nes turime didesnių objektų”, – pripažįsta su keliais kolegomis pagal verslo liudijimą dirbantis Artūras Jermakovas.
Darbuotojų nenorą imtis smulkių remonto darbų pastebi ir įmonės “G&J Group” direktorius Giedrius Sapka. “Darbuotojai orientuojasi į didesnius darbus: jei žmogus paskambins ir paprašys iškloti tualetą plytelėms, darbuotojas nenorėsi pas jį eiti – jis rinksis užsakymą, kur plytelėmis reikia iškloti 100 kv. m plotą. Žinoma, per krizę neatmesdavome jokio darbo, net jei prašydavo tualetą paklijuoti – eidavome ir klijuodavome”, – pasakoja G.Sapka.
A.Aleksejevas džiaugiasi, kad šiandien padėtis statybos ir remonto rinkoje, palyginti su 2009–2010 m., smarkiai pagerėjusi ir užsakymų sulaukiama beveik dvigubai daugiau. Dažniausiai žmonės prašo išklijuoti patalpas plytelėmis, atlikti kapitalinį buto remontą arba pabaigti sunkmečiu sustojusius statybų darbus. “Per krizę savo eilės sulaukė visi klientai, kurie meistrų neprisišaukdavo bumo laikotarpiu: sunkmečiu buvo remontuojami visi seni butai, nes pakilimo metu mums labiau apsimokėdavo įrenginėti naujus. Dabar užsakymai pasidaliję per pusę: renovuojame ir senus butus, ir įrenginėjame naujus butus ar namus”, – paaiškina A.Jermakovas.
Kaune dirbantis G.Sapka taip pat pastebi, kad naujų butų su daline apdaila įrengimo darbų gerokai padaugėjo – tokių užsakymų per krizę pasitaikydavo itin retai.

Statybininkų gretas praretino emigracija

“Visa rinka atgijo, bet pagrindinė to priežastis gal ne tiek ekonomikos augimas, kiek darbo jėgos sumažėjimas”, – į emigracijos padarinius dėmesį atkreipia A.Aleksejevas, asmeniškai pajutęs konkurentų sumažėjimą.
Iš tiesų, krizė kaip reikiant apšienavo statybininkų gretas – dalis jų emigravo, o dalis praradę darbą turėjo persikvalifikuoti. “Iš dešimties darbuotojų kokie du–keturi emigravo”, – antrina įmonės “G&J Group” direktorius G.Sapka.
Šią tendenciją pajuto ir Lietuvos architektai. “Didelė bėda dėl gerų statybininkų, nes jų Lietuvoje mažėja. Manau, kad didelė dalis gerų stalių, mūrininkų emigravo – tai su darbo užmokesčiu ir darbo pasiūla susijęs rezultatas. Dabar susirasti normalesnių specialistų gana sudėtinga”, – apgailestauja kaunietis architektas Rimas Adomaitis.
Jis pasakoja, kad su šia problema susidurta jau pavasarį, kai dėl keleto stambesnių statybos objektų buvo rengiami konkursai. “Rangovai sakė, kad pavasarį jau per vėlu konkursus skelbti: jeigu į juos būtų kreiptasi rudenį, dar viskas būtų buvę gerai”, – pokalbį su statybos bendrovių vadovais prisimena architektas.
Dėl šios priežasties statybų bendrovės jau pasinėrė į aktyvią kvalifikuotų specialistų paiešką, tačiau jų rasti ne taip lengva. “Mes nuolat ieškome specialistų, ypač plytelių klojėjų. Sudėtinga jų rasti, nes meistrų yra, bet gerų meistrų – nedaug. Šią tendenciją įrodo tai, kad pastaruoju metu pagrindinis mūsų užsiėmimas – perdaryti kitų meistrų atliktą darbą. Prieš metus to beveik netekdavo daryti”, – tvirtina A.Aleksejevas.
Iš tiesų, sunkmečiu sumažėjus darbų apimtims, statybininkai daugiau dėmesio skirdavo darbų kokybei, tačiau padėčiai gerėjant statybinio broko problema ir vėl ima lįsti į paviršių.

Statybos įkainiai didėja

Pagyvėjus rinkai ir mažėjant kvalifikuotų meistrų, ūgtelėjo statybos darbų įkainiai. Tiesa, ne tiek, kiek norėtų patys statybininkai – prieškrizinio lygio aukštumų kainos dar tikrai nepasiekė. “Dabartinės kainos – maždaug 2006 metų lygio”, – pabrėžia rekomendacijas statybos sąmatų skaičiavimams rengiančios bendrovės “Sistela” direktorius Albinas Vaitkevičius. “Sistelos” turima informacija, rinkoje statybos įkainiai nuo pernai paaugo 3 proc.
Statistikos departamento duomenimis, statybos kainos, į kurias įskaičiuojama medžiagų, mechanizmų darbo, darbo užmokesčio sąnaudos, mokesčiai ir kitos išlaidos, dugną pasiekė 2009 m. trečiąjį ketvirtį, kai per metus nukrito net 13,8 proc. Jos stabilizavosi 2010 m. paskutinįjį ketvirtį, o 2011 m. pirmąjį, palyginti su buvusiomis prieš metus, ūgtelėjo 1,5 proc.
Šiemet nuo pavasario padidėjo daugumos statybos darbų kainos. Kaip vardija A.Aleksejevas, plytelių klijavimo kaina ūgtelėjo 30 proc. ir šiuo metu išklijuoti plytelėmis kvadratinį metrą kainuoja 30 Lt. Prieš pusę metų tokiam darbui meistrą galėjai prisikviesti už 25 Lt, o prieš metus – už 20 Lt. Sienų dažymo kainos pakilo iki 20 proc., tad šiuo metu glaistymas ir dažymas du kartus atsieis 20 Lt už kvadratinį metrą. Žinoma, paieškojus internete galima rasti skelbimų, kuriuose statybininkai siūlosi dažyti sieną ir po 12 Lt už kvadratinį metrą, tačiau dažniausiai tokią kainą siūlys mokesčių nemokantys “nelegalai”, o rizika dėl darbo kokybės bus gana nemaža.
Priminsime, kad prieškrizinės kainos siekdavo dabar sunkiai suvokiamas aukštumas: 50 Lt ir daugiau už kvadratinį metrą plytelių klijavimo ir 35 Lt už dažymo.
Beje, rinkoje jau pasijutęs darbuotojų trūkumas verčia įmones pradėti kelti statybininkams atlyginimus. “Sistelos” duomenimis, darbo jėgos kaina, palyginti su pernai, padidėjo 5 proc. ir šiemet statybininko valandos įkainis siekia 13–15 Lt už valandą, kai pernai buvo 11–12 Lt. 2008 m. statybininko darbo valanda kainavo apie 20 Lt.
Kita priežastis, kelianti statybos darbų įkainius, – brangstančios statybinės medžiagos. “Apdailos medžiagų gamintojai savo produkciją kiekvienais metais brangina vidutiniškai 3–7 proc. Jų teigimu, tai susiję su žaliavų ir energijos brangimu. Vidutiniškai toks pabrangimas atsikartoja ir Lietuvos rinkoje. Bendrąsias statybines medžiagas (cementą, statybinius blokelius, apšiltinimo medžiagas) gamintojai šiemet brangino 10–20 proc.”, – informuoja apdailos medžiagų prekybos tinklus valdančios bendrovė “Iris” pardavimo direktorius Tadas Zdanavičius.
“Sistelos” vadovas A.Vaitkevičius priduria, kad 7 proc. pakilo ir metalų bei spalvotųjų metalų, vamzdžių, asfalto, 5 proc. – izoliacinių medžiagų, 4 proc. – elektrotechninių medžiagų kaina.
“Statybos darbų kainų kreivė judės aukštyn, nes darbo valandos, medžiagų kaina, degalų ir energijos išteklių sąnaudos turi tendenciją didėti”, – apibendrina A.Vaitkevičius.

Box

Statybininkų darbo įkainiai

Darbas (kub. arba kv. m kaina)    2011 m. liepa (Lt)    2009 m. birželis (Lt)    2008 m. birželis (Lt)

Mūrijimas    80–100    50–80    120–180
Sienų tinkavimas    10–15    10    35
Plytelių klijavimas    20–35    15–25    50–70
Dažymas, glaistymas    16–20    10    25–35
Parketo klojimas    30–35    35    55
Gipso kartono lubų įrengimas    17–20    10–15    25–35
Grindų betonavimas    12–13    8–20    16–30

Šaltinis: statybos įmonių ir su patentais dirbančių statybininkų apklausa; kainos skirtos privatiems klientams

Box
Pajūryje dygsta apartamentai

Kol mažos įmonėlės ir pagal verslo liudijimus dirbantys meistrai užsiima senų namų remonto ir naujų butų įrengimo darbais, didesnės statybų bendrovės po truputį imasi butų bei komercinių patalpų statybos. Žinoma, iki buvusių apsukų dar labai toli.
Architektas Rimas Adomaitis pastebi, kad labiausiai atsigavimas statybų rinkoje pasijuto pajūrio zonoje. “Pajūryje atsigavimas gana ženklus. Rengiame daug projektų – didžioji dalis yra apartamentai. Jų pirkėjai – užsieniečiai, tarp kurių daugiausiai iš Rusijos”, – pasakoja R.Adomaitis.
Pagyvėjo ir komercinių patalpų statyba. Pasak R.Adomaičio, priešingai nei prieš krizę, dabar dygsta ne didžiuliai prekybos centrai, bet iki 10 tūkst. kv. m dydžio komercinės patapos, skirtos nuomai. Pagrindinis skirtumas – dabar nuomojami kur kas mažesni plotai negu prieš keletą metų. “Rinka susitraukusi, darbuotojų mažiau, tad ir poreikiai sumenko – nuomojami plotai įmonių prekių ekspozicijoms sumažėję nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių kvadratinių metrų. Dabar dažniausiai nuomojami 60–80 kv. m plotai”, – pokytį komentuoja architektas.

Nesulaukus pavasario sesijos pabaigos, Seime užvirs milijonus litų kainuosiantys remontai. Bus tvarkomi parlamentarų kabinetai, kai kurios salės, keičiamos elektros komunikacijos.

Projektui, kuris gali trukti ne vienus metus, Seimo valdininkai ir politikai planuoja išleisti mažiausiai 11 mln. litų, rašo “Lietuvos rytas”.

Remontuoti visus Seimo pirmųjų rūmų ketvirtajame aukšte esančius kabinetus, vieną iš salių, keisti komunikacijas kanceliarija planavo dar pernai. Bet tam leidimo prieš rinkimus nedavė politikai, be to, nebuvo aišku, ar parlamento biudžeto maiše atsiras tiek pinigų.

Pagrindinis lėšų šaltinis, į kurį buvo dairomasi, – parlamentui priklausantys butai Vilniuje, Fabijoniškių ir Pilaitės rajonuose, taip pat poilsiavietės Palangoje ir Švenčionių rajone. Tačiau šio nekilnojamojo turto vis nesiryžtama parduoti.

Ledai pajudėjo praėjusią savaitę – Seimo kanceliarija pasirašė sutartį su Turto banku, kuris dabar turės rūpintis minėtų butų ir poilsiaviečių pardavimo reikalais. Iš to Seimas planuoja uždirbti 9 mln. litų.

Pagal Seimo rūmų rekonstrukcijos projektą, kuris parengtas pernai, planuota išleisti per 17 mln. litų.

“Vis dėlto sutarėme, kad reikės 11-12 milijonų”, – tokį nurodymą valdininkams teigė davusi Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė.

Taigi prie pinigų, kuriuos tikimasi gauti už parduotą nekilnojamąjį turtą, teks pridėti dar ne vieną milijoną litų, kurie gauti už Seimui priklausančių patalpų nuomą ir, anot V.Baltraitienės, buvo saugomi kaip “neliečiama atsarga”.

“Nežinia, ar ir tų pinigų užteks – juk projektas gali ir pabrangti. Darbai turėtų būti vykdomi dalimis”, – kalbėjo politikė.

Ketvirtajame Seimo rūmų aukšte įsikūrę nemažai aukštus postus užimančių politikų. Čia yra Seimo vicepirmininko Algio Kašėtos, Aplinkos apsaugos, Teisės ir teisėtvarkos, Užsienio reikalų komitetų pirmininkų Jono Šimėno, Stasio Šedbaro ir Emanuelio Zingerio kabinetai.

Seimo valdininkai tvirtina, jog remontas šioje rūmų dalyje vyks ne dėl noro įtikti svarbiems asmenims, o dėl to, kad patalpų būklė – “klaiki”.

Pareigūnų teigimu, renovuotuose antruosiuose rūmuose už kvadratinio metro šildymą reikia mokėti po 3,51, o pirmuosiuose – po 5,32 lito.

Konkurencijos tarybos pareigūnų akiratyje atsidūrė Vilniaus miesto valdžios sprendimas savivaldybės įmonei “Avarija” patikėti vandentiekio tinklų remontą.

“Konkurencijos taryba aiškinosi, ar savivaldybė, patikėdama šias paslaugas teikti savivaldybės kontroliuojamai įmonei, o ne viešai pasirinktam paslaugų teikėjui, nepažeidė Konkurencijos įstatymo”, – BNS sakė tarybos atstovė Palmira Kvietkauskienė.

Konkurencijos taryba baigė daugiau nei metus trukusį tyrimą ir ketvirtadienį ketina išklausyti savivaldybės atstovus.

Sprendimą, ar savivaldybė nepažeidė Konkurencijos įstatymo, taryba paskelbs vėliau. Tyrimą Konkurencijos taryba pradėjo 2009-ųjų spalį, kai į ją kreipėsi Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje.

Dalis Seimo narių nešykšti parlamentinei veiklai skirtų lėšų privačių automobilių remontui – kai kurie iš jų per 9 šių metų mėnesius tam jau atseikėjo po 3 tūkst., 5 tūkst. ar net 7 tūkst. litų, rašo “Lietuvos žinios”.

Pridėjus ir pernykštes išlaidas privačių automobilių remontui bei priežiūrai, sumos tampa dar įspūdingesnės.

Transporto specialistams Seimo narių išlaidavimas sukėlė abejonių. Jų teigimu, susiremontuoti automobilius galima ir už mažesnes sumas.

Pavyzdžiui, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris per tris šių metų ketvirčius automobilio remontui ir priežiūrai išleido 5480 litų. Nuo kolegos neatsiliko ir Ekonomikos komiteto narys Kazimieras Kuzminskas – jis mašinų remonto dirbtuvėse šiemet jau paliko 5206 litus. Į Seimą su Tautos prisikėlimo partija atėjęs Antanas Nedzinskas, jaučiantis silpnybę seniems automobiliams, už savo transporto priemonės taisymą šiemet nepagailėjo 3778 litų.

Tačiau išties “auksiniu” serviso klientu galima vadinti Seimo Audito komiteto narį Saulių Stomą. Jis per šiuos metus už automobilio remontą paklojo net 7040 litų.

Per devynis šių metų mėnesius 83 parlamentarai automobilių remonto dirbtuvėse išleido beveik 109 tūkst. litų.

Aplinkos apsaugos komiteto narys Jonas Ramonas per dvejus metus pakeitė jau trečią automobilį. Anksčiau jis važinėjo “Toyota RAV4″ ir “Avensis” modeliais, o vos prieš mėnesį persėdo į visureigį “Mitsubishi”. Pernai J.Ramonas automobilio remontui išleido daugiau kaip 13 tūkst litų, o per ne visus dvejus metus – beveik 16 tūkstančių.

Paklaustas, ar brangiai atsieina mašinos priežiūra, politikas teigė negalintis tiksliai pasakyti.

“Remontuoti tenka, bet kaip dažnai ir kiek tai kainuoja, dabar nepasakysiu. Reikia pakelti “popierius”, – sakė J.Ramonas.

Audito komiteto narys S.Stoma per šiuos ir praėjusius metus už 9 metų senumo “Renault Lagūna” remontą suplojo jau daugiau kaip 14 tūkst. litų.

S.Stoma sutiko, kad asmeninės mašinos remontas atsieina brangiai, tačiau tai, politiko manymu, vis tiek pigiau, nei nuomotis naują automobilį. Parlamentaras pabrėžė, jog savo tinklalapyje yra išsamiai nurodęs, kada, už kiek ir kokias detales keitė savo mašinai.

“Šiemet subyrėjo turbina, tad vien jos keitimas atsiėjo 4 tūkst litų. Dar papildomos detalės kainavo, todėl ir susidarė tokia suma”, – aiškino beveik 10 metų senumo mašina važinėjantis S.Stoma.

Beveik 8 tūkst. litų per dvejus metus automobilio remontui išleidęs Ekonomikos komiteto narys K.Kuzminskas irgi tvirtino, kad jo vairuojamą 2002 metų laidos “Volvo 70″ neišvengiamai reikėjo taisyti.

“Mašina ne nauja, tačiau nebloga ir gana patvari. Šiais metais keičiau amortizatorius, variklio diržą. Dažnai tenka vykti į susitikimus su rinkėjais, todėl prisireikta važiuoti ne tik asfaltuotais, bet ir prastais keliais, o tai, suprantama, atsiliepia automobiliui”, – dėstė parlamentaras.

Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto narys A.Nedzinskas darbo reikalus taip pat tvarko asmeniniu transportu. Jaunasis politikas turi dvi mašinas – į šeštą dešimtį kopiantį “Ford Customline” ir 25 metų senumo “Mercedes-Benz 123″. Šiemet jis mašinų remontui išleido kone 4 tūkst. litų, litų, o per ne visus dvejus metus – beveik 6,5 tūkst. litų.

“Automobilio nesinuomoju, važinėju savu. Vasarą – fordu, o atšalus orams persėdu į mersedesą. Kartais paremontuoti, žinoma, reikia, bet tvarkymas nesudėtingas ir ne per brangiausias”, – atviravo A.Nedzinskas.

Kelių autorizuotų servisų meistrai tvirtino pastebėję, kad paprasti vairuotojai, priešingai nei valdžioje esantys žmonės, sunkmečiu automobilių priežiūrai skiria gerokai mažiau pinigų. Jų teigimu, 3-5 metų senumo vidutinės klasės automobilio šeimininkas stengiasi išsiversti su 500 litų per metus.

Meistrai tikino, kad tokios sumos visiškai pakanka mašinos profilaktinei patikrai atlikti, pašalinti dėl amortizacijos atsiradusius gedimus, pripilti naujos alyvos ir pakeisti filtrus. Todėl specialistai nustebo sužinoję, kiek pinigų automobilių remontui ir priežiūrai skiria politikai. Jiems kėlė nuostabą ir tai, kad kai kurie Seimo nariai per metus mašinas taiso net po tris kartus.

Brangiai kainuojantis Seimo narių pomėgis dažnai lankytis automobilių remonto dirbtuvėse keistai atrodo ir Lietuvos automobilininkų sąjungos nariui bei transporto inžinerijos docentui Virgilijui Sadauskui. Jis sunkiai įsivaizduoja, kaip galima mašinos remontui ir priežiūrai per metus išleisti keliolika tūkstančių litų.

“Daugelis mūsų vairuoja automobilius, todėl žino, kiek kainuoja jų eksploatacija ir išlaikymas. Jei tai atsieitų po keliolika tūkstančių litų kasmet, dauguma žmonių mašinomis nevažinėtų, nes būtų paprasčiausiai per brangu. Nemanau, jog Seimo narių automobiliai tokie išskirtiniai, kad už jų remontą reikėtų mokėti įspūdingas sumas”, – sakė Lietuvos automobilininkų sąjungos narys.

“Keistai atrodo ir tai, kad tas pats automobilis į servisus vairuojamas po tris kartus per metus. Nejaugi parlamentarų mašinos išties tokios nepatvarios ir jas būtina taip dažnai remontuoti? Šiuo klausimu kyla įvairiausių minčių. Ir ne pačių geriausių”, – kalbėjo V.Sadauskas.