Laikas nestovi vietoje: istorija virto dar viena, jau aštuntoji šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius“. Kas labiausiai įsiminė?

Renata BALTA

Bėgant laikui viskas nusistovi: tai, kas iš pradžių atrodė neįtikėtinas stebuklas, pamažu tampa įprasta rutina. Žiūrovas išpuiksta ir nebemoka didžiuotis galimybe nebesijausti provincija Europos meno žemėlapyje. Tai, kad privatūs rėmėjai (tokie kaip Viliaus Kavaliausko „Lewben Art Foundation“) kasmet pristato visų akims brangių, įvairiausiais apdovanojimais pažymėtų kūrinių ekspozicijas, pradedama laikyti norma. Tad be sąžinės graužimo vertinama, kad pernykštė „liubeno“ pristatytos kolekcijos dalis galbūt buvo įsimintinesnė už šiųmetę.

Tačiau atsipeikėkime ir pastebėkime, kad viskas atrodytų gerokai kitaip, jei pačios vertinimo galimybės staiga nebeliktų. Ir pripažinkime, kad daug mielesnis tuomet atrodytų šįmet britės Helen Martin eksponuotas džiovyklės ir vaikiško vežimėlio hibridas su visomis iš to išplaukiančiomis semantinėmis interpretacijomis.

Teatrališkos prancūzės Claire Tabouret „Trys kaukės“ vilniečių galvose neišvengiamai lyginamos su Stanislovo Kuzmos „Trimis mūzomis“. Ir nežinia, kurios iš jų labiau atlieptų dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro santykį su tradicija, – greičiau prancūziškoji tapybos versija, kuri išties įdomiai atrodytų kaip S.Kuzmos skulptūrų replika teatro fojė. Bet kam tie dūsavimai…

Miniatiūriškos paslaptys

Atsipūtę prie meditatyvaus Vladimiro Tarasovo filmuoto krioklio (turbūt pats populiariausias šios mugės suoliukas), galime pakartotinai keliauti į galerijų ekspozicijų erdves. Patyliukais mintydami, kad almantis krioklys sulaukia netgi daugiau asmenukių medžiotojų dėmesio nei specialiai tam tikslui Raimondos Sereikaitės įtaisyta auksiniu audiniu aptraukta „triūba“.

Kad be dėmesio neliko Dusetų dailės galerijos pristatyta Indrės ir Remigijaus Kriukų sukurta stiklo instaliacija – jau akivaizdu: būtent „4 dienos Marse“ dažniausiai buvo minimos lankytojų balsavimo biuleteniuose. Galima tai vadinti ir pagrindiniu „Art Vilnius“ Tamsos kambariu, nors tamsių palapinių filmams rodyti mugėje būta daug. Bet tik šiame Tamsos kambaryje ekspozicijos dalimi (migloje tarp stiklo skulptūrų maklinėjančiais „Marso tyrinėtojais“) tampa patys mugės dalyviai. Marso tyrinėtoju, o ne šiaip statistiniu žiūrovu, tampi ir pats.

Garsiosios skardų siuvinėtojos Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės eksponuotus darbus šįmet galima vadinti akivaizdžiu įrodymu tiesos, kad ne masteliai mene svarbiausi. Donaldais ir Skrudžais dekoruoti kibirai 

 (paskutinis – beviltiškai išplėštu dugnu…) – gražu, bet ne taip įstabu kaip drugeliai, siuvinėti ant mažyčių surūdijusių konservų skardinių dangtelių. Miniatiūrų žavesys neprapuola net akimi neaprėpiamos mugės platybėse.

Jei jau prakalbome apie miniatiūras – kaip nepaminėsi grafikės Kristinos Norvilaitės moteriško kambariuko su istorijas pasakojančiomis paslapčių dėžutėmis ir dienoraščių knygomis. Jau buvome įpratę prie Marijaus Jonučio drožinėtų romantiškų stalčiukų, o čia – kitokia, kasdieniškesnė, buitiška išpažinčių versija. Labiausiai įsimena tos, kuriose daugiau literatūrinės ironijos.

Nesistebėkite tokiu pasisveikinimu: daugelį festivalio koncertų šįmet vienija Italijos tema. Todėl operos primadona Elyna Garanča soliniame koncerte atliks ne tik operų arijas, bet ir neapolietiškas dainas, premjerai rengiamos Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ veiksmas, be abejo, vyks Veronoje, o Milane įsikūrusi kompozitorė Justė Janulytė violončelės solo savo kūrinio premjeroje patikės italui Mario Brunello.

Renata BALTA

Buongiorno Vilniaus festivalis savo publikai tars jau birželio 5-ąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tą vakarą prestižinė scena bus patikėta keturiasdešimtmetei latvių primadonai Elynai Garančai, Vilniuje koncertuosiančiai pirmą kartą.

E.Garanča – viena iš to rango operos primadonų, kurių vardą tariant tautybė jau nebeturi reikšmės. Žurnalistai ją taikliai praminė Donna Baltika – operos didike, kilusia nuo Baltijos krantų.

Ir jie teisūs: dainininkė užaugo Rygos centre, netoli Dauguvos ir keleivinių keltų prieplaukos esančiame Strielnieku gatvės rajone. Jos tėtis buvo choro dirigentas, o mama – dainininkė ir vokalo pedagogė. Tėvų raginama Elyna, kaip ir trejais metais vyresnis jos brolis Janis, baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę, nors jautė, kad pianiste tikrai netaps. Po abitūros egzaminų mergina stojo į aktorystės studijas, bet nesėkmingai. Tik tuomet pradėjo daugiau laiko skirti savo vokalui.

„Pamenu, jaunystėje pasileisdavau Jessye Norman plokštelę su garsiąja Normos arija „Casta Diva“, septynis kartus išklausau, aštuntą pati mėginu dainuoti. O iš kiemo rusiškai atsklinda: „Nustok baubti, karve!“ Beje, pastabų sulaukiau ir gerokai vėliau, kai jau gyvenau Vienoje ir dirbau šio miesto valstybinėje operoje. Spektakliams ruošdavausi namie, kol muzikalus kaimynas kartą patarė: „Gal jau liaukitės. Bent jau būtų bosas, o čia – viso labo lyrinis mecosopranas…“ – prisimena E.Garanča.

Nuo to laiko ji stengiasi repetuoti tik teatruose. Tačiau savo valdose Sevilijoje atokiau nuo pagrindinio pastato solistė turi įsirengusi atskirą namelį, kuriame yra ir, anot jos, klyksmo kambarys.

E.Garančos kopimas į operos viršukalnes prasidėjo dar studijuojant Latvijos muzikos akademijoje. Laimėjusi keletą prestižinių tarptautinių konkursų ji ryžosi išvykti dirbti į Vokietiją: iš pradžių į Meiningeno „Südthüringischer Staatstheater“, vėliau – į Frankfurto operą. Rygon grįžo tik išlaikyti akademijos baigiamųjų egzaminų.

„Gyventi vienai užsienyje nuo 22-ejų nebuvo lengva, tuo labiau gerai nemokant vokiečių kalbos. Jos mokiausi iš knygų, savo kolegų ir kvailų rytinių TV pokalbių laidų, mat vakarais turėdavau dirbti teatre“, – prisimena E.Garanča.

Jos, kaip operos solistės, profesionalus debiutas įvyko irgi Meiningene: tai buvo Oktaviano partija Richardo Strausso operoje „Rožės kavalierius“. Kaip ir daugeliui mecosopranų, karjerą jai teko pradėti nuo „vaidmenų su kelnėmis“: Frankfurte jos laukė Jonukas iš Engelberto Humperdincko operos „Jonukas ir Grytutė“, o Zalcburgo festivalyje – Anijus iš Wolfgango A.Mozarto operos „Tito gailestingumas“. Būtent šis pastatymas išgarsino E.Garančos vardą Europoje.

„Taip jau yra: kai tau per dvidešimt, dainuoji nesuskaičiuojamus W.A.Mozarto operų berniukus. Pavyzdžiui, Kerubiną iš „Figaro vedybų“: stovi scenoje apžavėtas Grafienės, o kartu mokaisi iš jos vaidybos ir vokalinio meistriškumo subtilybių. Bet kai tau daugiau nei trisdešimt ir esi padainavęs Kerubiną bent 50 kartų, supranti, kad iš karjeros tikiesi šio to daugiau“, – neslepia solistė.

Jai pačiai ilgai „kelnėse“ lūkuriuoti neteko: 2005 m. E.Garanča pasirašo sutartį su „Deutsche Grammophon“, atsisako darbo trupėse ir pradeda kviestinės solistės karjerą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m

Europos operos diena pirmąkart buvo minima prieš dešimtį metų – 2007-aisiais, taigi artėjanti šventė bus jau vienuoliktoji. Šįmet ją lydės tarptautinis projektas „Opera Panorama“, siekiantis patraukliai pristatyti 36-iose šalyse esančius 135 teatrus, kuriuos vienija tarptautinė organizacija „Opera Europa“.

Renata BALTA

Pristatymui žadama panaudoti populiarių operų „Karmen“ ir „Užburtoji fleita“, kurias repertuaruose turi daugelis operos teatrų, pastatymų fotografijas. „Opera Panorama“ videosiužetą Europos operos dienų metu bus galima išvysti visuose į šventę kviesiančiuose teatruose, taip pat ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).

Europos operos dienų renginių programą gegužės 6 dieną 11 valandą pradės muzikalūs „Pusryčiai su Kipru“. Kipras šiuo atveju – tai Kipro Petrausko paminklas, stovintis pievelėje priešais LNOBT. Joje visiems susirinkusiems draugiškai gurkšnojant kavą ir vyksta pokalbiai apie naujausius teatro pastatymus bei artimiausias premjeras. „Pusryčiuose su Kipru“ šįmet žada apsilankyti naujoji „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė balerina Kristina Gudžiūnaitė, įvairiuose operų pastatymuose dainuojantis baritonas Eugenijus Chrebtovas, operos stažuotojų programą bebaigiantis solistas Žygimantas Galinis ir kiti teatro artistai.

Gegužės 11 d. prieš „Figaro vedybų“ spektaklį vyks susitikimas su spektaklio dirigentu Martynu Staškumi ir režisieriaus asistente Jūrate Sodyte. Gegužės 12 d. 18 val. loterijos būdu bus išrinkti aktyviausiai Teatro skonio rinkimuose dalyvavę teatro FB svetainės lankytojai, o gegužęs 13 d. nuo 11.30 val. teatro foje bus galima paskanauti naujojo Teatro skonio – pagal specialiai sukurtą receptą įmonės „Choco Group“ meistrų pagaminto šokolado.

Pamaloninę gurmaniškus pojūčius, tą patį šeštadienį 12.30 val. Kamerinėje salėje galėsime pasiklausyti teatro stažuotojų koncerto, o 14.30 val. žiūrovų lauks klasikinio ir modernaus šokio kolektyvo „Polėkis“ mergaičių pasirodymas.

Renata BALTA

Kas vyksta miestuose, kurie netenka svarbių pramonės objektų? Apie tai – spektaklis „Žalia pievelė“ Vilniuje ir „Kasykla“ Šiauliuose.

Kas yra gegužė teatralams? Tai „Naujasis Baltijos šokis“, Europos operos dienos renginiai, šįmet pirmą kartą – ir kamerinės operos festivalis Klaipėdoje. Pastarajame išvysime naujo kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės („Geros dienos“ autorės) opuso „Į švyturį“, kurį įkvėpė to paties pavadinimo literatūros klasikės Virginios Woolf kūrinys, premjerą. Kamerinę operą stato klaipėdietė režisierė Loreta Vaskova ir maskvietė scenografijos ir kostiumų dailininkė Olga Nikitina, vadinama viena perspektyviausių savo srities kūrėjų.

Šiuolaikinio šokio premjerų netrūks ir už festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ ribų. Štai Kauno šokio teatras „Aura“ sezoną baigia pristatydamas savo vadovės Birutės Letukaitės kūrinį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“. Jis kalba apie nesėkmingas, smurto sulaužytas šeimas, kuriose auga meilės ir saugumo alkani vaikai.

Jaunosios kartos choreografė Austėja Vilkaitytė savo spektaklyje „Išoriniai pojūčiai“ irgi kalba apie moterų tapatybę ir solidarumą dabartinėje visuomenėje. Pasiremdama juokingai naiviais lietuviškų popdainų tekstais ir kičo estetika, autorė parodijuoja atgyvenusius moterų stereotipus.

Pjesė siauruko stotelėje

Toliau veržiasi iš savo „baltųjų rūmų“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatras: neseniai parodžiusi premjerą teismo salėje, šįkart trupė lauks žiūrovų Aukštaitijos siaurojo geležinkelio stotelėje. Premjera taip ir vadinsis – „Stotelė“. Mat pjesę lenkų režisierius Jacekas Glomba sudėliojo iš Bohumilo Hrabalo prozos epizodų, o čekų klasiko, kadaise dirbusio geležinkelininku, tekstuose traukinių būta išties nemažai. Ko verta vien apysaka „Ypatingai sekami traukiniai“…

Pameistrys Milošas, jo mylimoji Elizka, porelę išskirti mėginanti geležinkelio vadovo dukra Liza ir kiti rašytojo personažai įtrauks į šmaikščias mažo miestelio istorijas, kuriose netrūksta B.Hrabalui būdingos švelnios ironijos. Jokių dekoracijų ar butaforijų – viskas tikra ir autentiška, tad žiūrovams neturėtų būti sudėtinga įsijausti į spektaklio veiksmą.

Vietoj aktorių – Visagino gyventojai

Vis dėlto įdomiausia netiesioginė akistata gegužę laukia Nacionalinio dramos ir Valstybinio Šiaulių dramos teatrų. Mat galėsime palyginti laboratoriniu ir tradiciniu dramaturginiu būdu statytus spektaklius, bylojančius ta pačia tema: apie tai, kas vyksta su vietovėje gyvenančiais ir dirbančiais žmonėmis po svarbaus pramonės objekto uždarymo.

Vilniečiai Rimantas Ribačiauskas, Jonas Tertelis ir Lietuvoje gyvenanti vokietė Kristina Werner savo būsimo dokumentinio spektaklio „Žalia pievelė“ herojais ir kartu aktoriais pakvietė būti tikrus visaginiečius. Ir nors jie teatrine avantiūra susidomėjo ne iš karto, galiausiai susirinko trupė, kurioje – režisūros studijas baigusi jauna moteris, trejetas Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų, kinologas, jauna mama, pora smalsių moksleivių ir viena britė, Jungtinių Tautų Organizacijos konsultantė. Jų autentiškos patirties pasakojimai galiausiai ir tapo spektakliu. Tai pirmasis Nacionalinio dramos teatro dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vaidina ne teatro aktoriai, o žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis. Spektaklyje skambės trys kalbos: lietuvių, rusų, anglų.

Visagine gyvena apie 20 tūkst. keliasdešimties tautybių žmonių, maždaug pustrečio tūkstančio tebedirba elektrinėje. Ką jie išgyvena, ardydami tai, ką statė? Kokią miesto ateitį mato? Kaip jaučiasi blaškomi besimainančių politinių direktyvų? Ekonomistai ir politikai, priimdami sprendimus, nesidairo į žmones, jų emocijos, reakcijos niekam neįdomios.

Būsimam teatro projektui pasirinkti kadaise „importuotų“ žmonių likimai. Visaginiečiai tikėjo savo ateitimi, mėgavosi gerove, o šiandien liko prie suskilusios geldos: dauguma miesto langų nekeisti ir nedažyti nuo aštuntojo dešimtmečio, kai iškilo Visagino daugiabučiai. Vyresnieji vengia apie tai kalbėti, nes tai tolygu žaizdos draskymui. Jaunesnės kartos žmonės nepatyrė tokio stipraus emocinio ir socialinio sukrėtimo kaip jų tėvai ir seneliai, tačiau tik dalis jaunimo linkusi organiškai integruotis į Lietuvos gyvenimo realybę.

„Žalia pievelė“ (angl. „greenfield“) – tai terminas, apibūdinantis galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvųjį kurą elektrinės vietoje neliks nieko – tik žalia pievelė. Vis dėlto aiškėja, kad IAE vietoje greičiausiai liks „rudasis laukas“ („brownfield“), t.y. pramonės pėdsakai nebus iki galo panaikinti. Jau dabar pasigirsta nuomonių, kad staigus reaktoriaus išmontavimas neįmanomas, nes jame – per didelis radiacijos kiekis. Taigi teks uždėti ant reaktoriaus sarkofagą ir taip laikyti mažiausiai penkiasdešimt metų, kol sumažėjusi radiacija leis tęsti darbus.

„Visaginas – lyg žvėriukas, lyg koks tigras, kurį gali glostyti, bet jis netikėtai gali įkąsti. Manau, pataikėme į dešimtuką tarptautiniame kontekste. Bendraujame su britų mokslininkais iš Sasekso ir Braitono universitetų, kurie tiria monoindustrines bendruomenes, susijusias būtent su atomine energetika. Jų duomenimis, per ateinančius dešimt metų pusė visų Europos atominių elektrinių turi būti uždaryta. Dabar yra laikas, kai jos baigia savo nustatytą darbo ciklą. Įdomu, kaip kitos šalys su tuo tvarkysis“, – pasakoja spektaklio idėjos autorius R.Ribačiauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Lauros Vansevičienės nuotr.

Lietuvos teatrai tampa plačiai atverti užsieniečiams: iš dešimties balandžio premjerų dvi patikėtos lenkams, po vieną – rusų ir italų statytojams.

Renata BALTA

Jei klaustumėte, ką labiausiai verta žiūrėti iš balandžio dramos premjerų, rekomenduočiau Gabrielės Tuminaitės „Fantazijų“ Vilniaus mažajame teatre. Nes įspūdis iš spektaklio eskizo, dar rudenį parodyto repeticijų sale paverstame teatro sandėlyje, iki šiol neišblėso. Tiek mizantropiška aktoriaus Martyno Nedzinsko šypsena, tiek pakvaišęs Agnės Šataitės ir Elžbietos Latėnaitės veikėjų šokis, tiek prašmatniu geležiniu žirgu tiesiog iš kiemo atbirbiantis Daumantas Ciunis iki šiol gyvi atmintyje, ir tai šiek tiek pavojinga turint omeny, kad tikroji „Fantazijaus“ premjera vyks ne sandėlyje, o pagrindinėje Vilniaus mažojo teatro scenoje. Ir nežinia, kiek žavaus pirmųjų repeticijų „undergroundo“ joje belikę.

Literatūrinis spektaklio pagrindas – garsaus prancūzų romantiko Alfredo de Musset to paties pavadinimo pjesė. Pasak režisierės, ją skaitant viena akis verkia, kita – juokiasi. Fantazijus yra savotiškas paties autoriaus A.de Musset prototipas. Jis ilgisi tikėjimo ir kartu niekuo netiki pats, ilgisi meilės ir kartu ryžtingai ją atmeta: „Meilė yra ostija, kurią reikia perlaužti pusiau prie altoriaus ir dviese nuryti besibučiuojant; altoriaus nebėra, meilės nebėra.“

Fantazijus – kartu ir cinikas, ir sentimentalistas, ir intelektualas. Tai nusivylusio ir šviesesnės, tauresnės realybės besiilginčio žmogaus portretas. „A.de Musset kuria herojų, persunktą mizantropijos, melancholijos, geriantį, lošiantį azartinius žaidimus. Skaitydamas pjesę negali nejausti simpatijos, galų gale meilės šiam žmogui. Mūsų visuomenėje tokie žmonės dažniausiai nustumiami į paraštes, tampa marginalais dėl savo nepatogios tiesos, kurią sako viešai ir dėl to yra sunaikinami arba susinaikina spaudžiami aplinkos. Dėl to ši pjesė man – tarsi meilės laiškas tokiems žmonėms“, – išpažįsta Fantazijaus vaidmenį kuriantis aktorius M.Nedzinskas.

Socialinės skulptūros

Buvęs G.Tuminaitės bendrakursis Paulius Ignatavičius, tapęs Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovu, vis daugiau spektaklių kuria šio, jau neblogai spėto pažinti teatro scenoje. Šįkart jis pasirinko šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Skulptūra“, kurios dėmesio centre – standartinė pasiturinčių europiečių šeima. Ramybė joje sutrinka, kai šeimoje pasirodo iš kito socialinio sluoksnio atkeliavusi valytoja Džesika. Ji demaskuoja tokių vertybių, kaip humanizmas, tolerancija ir socialinė lygybė, neegzistavimą šiuolaikinėje Vakarų Europos tikrovėje.

Pagrindinė dramos mintis dar suprantamiau įkūnijama šeimos draugo menininko Haulupos sumanytoje ciniškoje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia: mašina svaido maisto atliekas, kurias visas instaliacijos demonstravimo valandas turi kuopti emigrantė valytoja iš „trečiosios šalies“. Dramaturgas tarsi klausia, kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės.

O štai Lietuvoje vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai modeliai neretai tiesiog „instaliuojami“, ignoruojant kritinius jų vertinimus. Todėl kūrybinis sindikatas „Bad Rabbits“, vadovaujamas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, spektaklyje „Vienatvė 1991“ kviečia pamąstyti apie nepriklausomoje Lietuvoje gimusią kartą, vadinamuosius laisvės vaikus. Tai karta, užaugusi su fraze „tu gali viską“. Ir tuo pačiu metu karta, pasiklydusi tarp galimybių ir nerandanti savo identiteto. Tvyrančioje informacijos painiavoje ji nebežino, kuo tikėti, todėl viskuo abejoja ir niekuo nepasitiki. Tai karta, beviltiškai nespėjanti kartu su nuolat kintančiu pasauliu. Ji klaidžioja po laisvės labirintą ir jame vis labiau jaučiasi vieniša.

Kūrėjai įspėja, kad „Vienatvė 1991“ – interaktyvus spektaklis, kuriame žiūrovai suvaidina didesnę pjesės dalį nei aktoriai. Todėl jis nerekomenduojamas tiems, kurie mėgsta patogiai stebėti aktorius tamsoje, vengia aplinkinių dėmesio ir nenori būti filmuojami.

Teatrinių eksperimentų balandį bus ir daugiau. Štai Nacionaliniame dramos teatre svečias iš Lenkijos Lukaszas Twarkowskis pristatys savo 2015 m. Vroclavo lenkų teatre sukurtą audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“, kurį įkvėpė Julios Kristevos knyga „Juoda saulė: depresija ir melancholija“. Čia, kaip ir mūsiškės pojūčių teatro propaguotojos Karolinos Žernytės kurtuose vaidinimuose, žiūrovų bus prašoma užsimerkti ir pasitikėti savo vaizduote, keliaujant po įvairias teatro erdves. Pasak režisieriaus, tai panašu į meditaciją arba tamsos terapiją teatre. Vos tik žiūrovai pasirenka po pagalvę ir patogiai įsitaiso, prasideda pasakojimas, kuris, sykį prasidėjęs, nebegali sustoti.

L.Twarkowskis – režisierius ir scenografas, garsus šiuolaikinių menų atstovas, prieš metus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip spektaklio „Didvyrių aikštė“ videoprojekcijų autorius. Ir tai buvo anaiptol ne pirmas jo bendras darbas kartu su režisieriumi Krystianu Lupa.

Rusiški nuosprendžiai

Remontui rengiamo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas ryžosi žiūrovų teismo savo naujam spektakliui „Mergaitės svajonė“ sulaukti ne bet kur, o tikrame teisme. Jaunos aktorės Erikos Račkytės vaidinamas šešiolikmetės nusikaltėlės Natašos monologas tikroje Panevėžio apylinkės teismo posėdžių salėje bus pristatytas kaip paskutinis teisiamosios žodis.

Aktyvesni teatrinio gyvenimo stebėtojai veikiausiai jau suprato, kad tai ta pati Nataša iš Juroslavos Pulinovič pjesės „Natašos svajonė“, kurią Vilniuje, Rusų dramos teatro scenoje, vaidina Gabija Urniežiūtė. Taigi E.Račkytės laukia nemenkas konkurencinis iššūkis. 

 Nataša auga vaikų namuose, nes jos motiną mirtinai sumušė suteneris, o daugiau artimųjų nėra. Kartą ligoninėn patekusią paauglę aplanko vietinio laikraščio korespondentas, į kurį meilės nepatyrusi Nataša nukreipia savo šviesesnės ateities viltis. Vaikinas nenujaučia, kuo ši nekalta pažintis gresia jam ir jo paties sužadėtinei.

„Mergaitės svajonė“ – tik viena eilutė iš Panevėžyje vykdomo teatrinio projekto „Russian Today“, skirto Rusijos revoliucijos šimtmečiui paminėti, programos. Šis projektas į Panevėžį atvedė ir Karelijos nacionalinio dramos teatro vadovą Andrejų Dežonovą, kuris pasirinko Sergejaus Pronino, dar žinomo Seppo Kantervo pseudonimu, pjesę „Siena“. Joje istorinė tiesa šiek tiek iškraipoma – Hitleris ne nusinuodija, o paimamas į nelaisvę, todėl Stalinas gauna progą padiskutuoti su juo savo slaptame bunkeryje. Du vienas kito verti tironai stoja į tiesioginę tarpusavio dvikovą.

To paties „Russian Today“ projekto programoje balandį pasirodys ir lenkų aktoriaus Tomaszo Leszczynskio kuriamas spektaklis pagal Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo“.

„Ši pjesė liečia esminę mūsų dienų temą – karą. Autorius vaizduoja šiuolaikinės visuomenės narius, kurie gyvena taikiose vietovėse, bet karas yra kažkur netoliese. Žmonės gyvena savo gyvenimą, sprendžia kasdienes problemas, tačiau stiprus ateinančios tragedijos jausmas tvyro ore. Karas mano paties gyvenime pasirodė dar vaikystėje. Ne tiesiogine to žodžio prasme, bet per vyresniųjų pasakojimus, filmus, televiziją, žinių naujienas. Aš patyriau milžinišką baimę, kad karas gali bet kada prasidėti. Bet, laimei, to neįvyko“, – pasakoja režisieriumi tapęs aktorius.

Skrydžiai į tėvo širdį

Vienintelis vaikams skirtas spektaklis šįkart pasirodo Alytaus miesto teatre. Jo pagrindu tapo Steve‘o Worlando knyga „Popieriniai lėktuvėliai“. Joje mokytojas siūlo vaikams pabandyti išlankstyti kuo toliau nuskrisiantį lėktuvėlį. Vienų vaikų lėktuvėliai šovė į lubas, kiti sukdamiesi spirale nusileido ant grindų. Kai kurie susidūrė ore, dar kiti atsitrenkė į langus. Tačiau vienas lėktuvėlis skrido tiesiai, greitai, tiksliai. Jis buvo Dilano – berniuko, kuris anksčiau net nenutuokė, kad rengiamos rimtos popierinių lėktuvėlių varžybos, o jose pasiektas pasaulio rekordas yra 69 metrai ir 14 centimetrų.

Dilanas pradeda kantriai ruoštis čempionatui. Pasitelkęs origamio techniką jis ieško tokios lenkimo linijos, kuri jo lėktuvėlį nuskraidintų toliau nei kitų. Lankstiniai berniukui yra daug daugiau nei popierius ar naujas pasaulio rekordas – tai visų pirma viltis prisibelsti į po skaudžios nelaimės palūžusio tėvo širdį. Gal tuomet, kai jam pavyks tapti nugalėtoju, tėtis norės praleisti su juo daugiau laiko?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

"Tobuli melagiai"

Renata BALTA

Pristatome „Kino pavasario“ filmus, į kuriuos likus savaitei iki festivalio prad-žios buvo išpirkta daugiausiai bilietų.
Itališka komedija „Tobuli melagiai“ ir festivalio atidarymo filmas „Ji“ su garsia prancūzų aktore Isabella Huppert – štai du filmai, kurie, pasak „Kino pavasario“ programos sudarytojo Edvino Pukštos, populiarumu greičiausiai išliks nepranokstami iki pat šiųmečio festivalio pabaigos. Nežinia, kuris iš jų surinks patį didžiausią žiūrovų būrį, nes lentelėje tai vienas, tai kitas filmas vis išsiveržia į priekį. Vis dėlto sunku tikėtis, kad į šią dvikovą įsiterptų daugiau kino kūrinių, nes abiejų lyderių atotrūkis nuo kitų konkurentų – gana ryškus.

„Nuolatiniai festivalio žiūrovai jau neabejoja, kad atidarymo filmu visuomet parenkamas neeilinė, dėmesio verta kino juosta. Taigi filmo „Ji“ išankstinė sėkmė buvo lengvai prognozuojama. O „Tobuli melagiai“ – tai protinga, universali komedija, kurios paklausa išryškėjo po kelių išankstinių festivalio seansų. Italijos pernykštėse kino teatrų suvestinėse šis filmas buvo antras žiūrimiausių sąraše, sėkmingai jis rinko žiūrovus ir Lenkijoje, Rusijoje, netgi Estijoje. Todėl neabejoju, kad po festivalio „Tobuli melagiai“ dar užkariaus ir Lietuvos kino teatrus“, – prognozuoja E.Pukšta.

O štai „Oskarus“ neseniai susišlavusi „Mėnesiena“ mūsų šalies kino teatrų repertuaro nepasieks, tad „Kino pavasario“ seansai daug kam taps vienintele galimybe išvysti kūrinį didžiajame ekrane. Mat, nepaisant svarių apdovanojimų, platintojai netiki, kad filmas, pasakojantis apie juodaodžius gėjus ir narkotikų pardavėjus, Lietuvoje atsipirktų, tad savo lėšomis nerizikuoja. Nors, pavyzdžiui, Estijos kino teatruose ši juosta rodoma.

„Mėnesiena“ kartu su filmais „Tarnaitė“ ir „Tai tik pasaulio pabaiga“ sudaro festivalio lyderius mėginančią persekioti grupelę. Abu pastarieji priklauso gerai iš ankstesnių „Kino pavasarių“ pažįstamiems režisieriams. Korėjiečio Park Chan-Wooko filmai „Troškulys“, „Naktinė žvejyba“, „Stokeriai“ pelnė lietuvių publikos pripažinimą, o Kanados prancūzo Xavier Dolano ankstesnis kūrinys „Mamytė“ netgi buvo tapęs „Kino pavasario“ atidarymo filmu.

Dar vieną „persekiotojų“ grupelę pradedantis „Manifestas“ bus rodomas tik paskutinę festivalio dieną. Priešingai nei ankstesniais metais, jokių išankstinių uždarymo filmo seansų žiūrovai gali nesitikėti – sprendimą rodyti „Manifestą“ tik paskutinę dieną priėmė patys festivalio organizatoriai. Todėl E.Pukšta įspėja, kad populiariausių filmų sąrašuose „Manifestas“ netrukus, išsekus laisvų bilietų atsargoms, pradės leistis žemyn, tačiau tai jokiu būdu nebus žiūrovų nusivylimo atspindys.

Komedijai „Pasiklydę Paryžiuje“ vėlgi padeda gerai Lietuvoje žinomas režisierių Fionos Gordon bei Dominique‘o Abelio kūrybinis tandemas. „Kino pavasaris“ yra pristatęs visus ankstesnius jo ilgametražius filmus, pradedant debiutiniu „Ledkalniu“. Populiarumo šiam kūriniui neabejotinai prideda ir greta pačių režisierių nusifilmavę legendiniai prancūzų aktoriai Emmanuelle Riva ir Pierre‘as Richard‘as.

O štai žemiau populiariausiųjų dešimtuke matomi „Tarp mūsų“ ir „Ledi Makbet“ yra režisierių Maysaloun Hamoud ir Williamo Oldroydo ilgo metro kinematografiniai debiutai. Pirmasis greičiausiai sulaukė dėmesio kaip kūrinys, narpliojantis izraeliečių ir palestiniečių šeimų tradicijas bei tarpusavio santykius. O „Ledi Makbet“, kaip ir anksčiau minėta „Tarnaitė“, vilioja erotiškais pasakojimais apie santuokos neištikimybę ir prašmatniuose miegamuosiuose netramdomas aistras.

Dešimtuką užbaigia geidžiamiausias festivalio dokumentinis filmas „Stambulo katės“. „Jo turinį tobulai nusako pavadinimas: juostoje daug Stambulo vaizdų ir daug šio miesto gatvėse laisvai gyvenančių kačių. Šviesus, optimistinis pasakojimas apie jas nepatiks tik tiems, kurie negali pakęsti šių švelniakailių padarų. Tokie žiūrovai verčiau tepalieka šansą išvysti filmą tikriems kačių mylėtojams“, – pataria E.Pukšta.

Gera žinia: kol kas nėra „Kino pavasario“ programos filmų, į kuriuos visai nebūtų likę bilietų. Vis dėlto norintieji išvysti rečiau rodomus kūrinius, tokius kaip „Tarnaitė“, „Manifestas“ ar „Stambulo katės“, turėtų paskubėti, nes atskiri jų seansai jau išpirkti, o ir likusiuose laisvos vietos tirpsta.

Kovo premjerų apžvalga: krepšinio komanda „Žalgirės“, kėdės plaukiančiame laive ir trys sesutės Lietuvos provincijoje.
Pradėsiu nuo tikros istorijos, gan tiksliai diagnozuojančios teatro statusą nūdienos visuomenėje. Pasitikdamas vaikiškos operos premjerą, visais parametrais (darbuotojų skaičiumi, pastato ir pagrindinės scenos dydžiu, žiūrovų salės talpa) stambiausias šalyje Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras prie skelbimų stulpo su teatro afišomis pririšo puokštę margaspalvių balionėlių. Tam, kad atkreiptų praeivių dėmesį ir apie artėjančią premjerą praneštų netgi tiems, kurie afišų skaityti nemėgsta. Pririšo, beje, gana aukštai, taip, kad be kopėtėlių nelabai pasieksi.

Renata BALTA

Ir ką jūs manote? Prabėgus vos keletui valandų teatro darbuotojai pro langus pastebėjo dailias minisijones paneles, drožiančias savo prašmatnaus automobilio link su ta pačia balionėlių puokšte. Pagautos teisinosi, kad balionėliais, kurie prie gatvės kabojo neva niekam nereikalingi, nutarė pradžiuginti savo draugę, o apie jokį šalimais stovintį teatrą jos esą apskritai nėra girdėjusios.

Moralas: kad ir kokie dideli ir gražūs būtų teatrai, jie turi stebuklingą savybę likti nematomi tiems, kurie jų pastebėti nenori.

„O argi gali būt kitaip?“ – nustebusi paklaustų tose afišose reklamuotų „Penkių Merės stebuklų“ pagrindinė veikėja Merė, pirmosios Ramintos Šerkšnytės parašytos operos veikėja. Kas nenori matyti – nemato, kas nenori girdėti – negirdi. Ir sėkmingai sau gyvena, tik štai pro vėjyje besiplaikstančius balionėlius abejingai nei praeiti, nei pravažiuoti neįstengia. Traukia tokius tuščiaviduriškumo fenomenas kaip magnetas, kaip dvasinė giminingų sielų bendrystė. Ir jokio stebuklo čia nėra.

O pats operos spektaklis – vaikštančių namukų, kalbančių kūdikių ir parke geriamos arbatos karalystė. Ir dar – jautrios, anaiptol ne „tuščiavidurės“ muzikos, kurią atlieka visos sudėties simfoninis orkestras. Pasak muzikos vadovo ir dirigento Juliaus Geniušo, rečitatyvų ir besikaitaliojančių ritmų kupina R.Šerkšnytės operos partitūra nei orkestrui, nei vokalistams lengvai nepasidavė, tačiau susivokti kūrinyje, kuriame kiekvienas veikėjas turi savo atsikartojančią muzikinę temą, jauniesiems klausytojams sunku nebus.

Tiesa, tai ne tas atvejis, kai vaidinimas vaikams baigiasi visuotinėmis linksmybėmis. „Penkiuose Merės stebukluose“ – kaip ir gyvenime: kuo arčiau pabaigos, tuo daugiau tragizmo. Pasak kompozitorės, jaunieji žiūrovai Merės virtimą žvaigždute galbūt priims kaip dar vieną auklės stebuklą, tačiau suaugusieji greičiausiai susivoks, kad paskutinio operos paveikslo veiksmas vyksta jau šešėlių karalystėje.

Tarp realybės ir iliuzijos

Kauno kamerinio teatro premjeroje „58 sapnai“ pagal Juliaus Kelero pjesę scena tiesiog bus padalyta į dvi dalis, kad pabrėžtų konfliktą tarp realaus gyvenimo ir iliuzijos, arba tarp noro atsiriboti nuo realaus gyvenimo ir noro į jį sugrįžti. Tai tarsi du monospektakliai, simboline siena ir atskiriami, ir sujungiami.

„Tai gyvenimas? Atleiskit, ponai, išdrįsiu patrukdyti, tai gyvenimas? Iš kurios ekrano pusės? Apšviestos ar tamsios?“ – klausia pjesės personažas.

Panašių klausimų, tik „riebiau“ suformuluotų, netrūksta ir Artūro Areimos teatro premjeroje „Antikristas“. „Tai pats geriausias spektaklis, kurio dar nematėte. Tai pats juokingiausias spektaklis, apie kurį dar negirdėjote. Tai pats aistringiausias spektaklis, nuo kurio drėks Jėzaus stigmos“, – parodijuodami reklaminę stilistiką, žada jo kūrėjai.

Pasaulį jie mato kaip sintetinį lauką, kuriame mes imame panikuoti. O panika – tai paprasčiausia baimė. Mes bijome ir bandome dalykus kontroliuoti, paversti juos steriliais, susintetinti mus supančią aplinką. Tą pačią aplinką, kuri veda mus iš proto. Mes esame bepročiai. Mes ieškome prasmės ir tikrumo kiekviename savo gyvenimo žingsnyje ir tuo pat metu nuo jo bėgame.

„Antikristas“ – tai nesterilus spektaklis apie meilę ir vertybes, kviečiantis elgtis taip, lyg rytojaus nebūtų. Nes labai gali būti, kad rytdiena mums visai nepatiks.

O kaip ji gali patikti, jei pasaulį kūręs demiurgas irgi buvo nevykėlis? Tuo mus bando įtikinti jauna spektaklio „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ komanda, kurios darbas praturtins Vilniaus „Lėlės“ teatro suaugusiems žiūrovams skiriamą repertuarą. Spektaklis įkvėptas lietuviškų sakmių ir Rytų mitologijos, Viktoro Pelevino romano „T“ ir Fiodoro Dostojevskio apsakymo ,,Juokingo žmogaus sapnas“ bei Felikso Bajoro kūrinių ciklo ,,Sakmių siuita“.

Įkalinti vaikystėje

Režisierius Darius Rabašauskas Klaipėdos valstybiniame dramos teatre imasi naujausios baltarusio Pavelo Priažko pjesės „Juoda dėžutė“. D.Rabašauskas jau seniai bendrauja su šiuo pačioje Baltarusijoje vis dar nežinomu dramaturgu ir iš pradžių buvo pasirinkęs kitą jo pjesę, bet autorius uždraudė ją statyti, nes savo ankstyvosios kūrybos yra išsižadėjęs.

„Pastaraisiais metais P.Priažko pradėjo rašyti visai kitokius, specifinius tekstus, kuriuose maža žodžių, tačiau juose telpa labai daug. „Juodoje dėžutėje“ jis kalba apie apokalipsę taip, tarsi ši jau būtų įvykusi. Mes tiesiog jos nepastebėjome“, – pasakoja režisierius.

Dar nė karto teatruose nestatytos pjesės veikėjai susitinka mokykloje-internate, kur kažkada gyveno, dirbo ir mokėsi. Nežinodami priežasties, kodėl jie čia, būdami jau suaugę, yra priversti vėl gyventi savo vaikystės pasaulyje, kuriame viskas iki skausmo pažįstama, bet kartu kažkas negrįžtamai pasikeitę. Veikėjai bando „peržaisti“ savo istoriją – tačiau žaidimas išeina kraupokas, kupinas neišsakomo nerimo ir nebylaus siaubo.

P.Priažko sugeba, pasitelkdamas remarkas, sudarančias bene pusę pjesės teksto, istoriją papasakoti ne per kalbą, o per judesius, žvilgsnius ir nutylėjimus. Ir tai pasiteisina, nes ir realiame gyvenime kalbos kodai mažiau svarbūs už judesių, gestų ir mimikų choreografiją, per kurią ir vyksta tikroji komunikacija.

Subūrė krepšinio komandą

Režisierius Vidas Bareikis ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena teatro žiūrovus kviečia krepšinio komandon. Tai moterų krepšinio komanda itin kaunietišku pavadinimu „Žalgirės“ (spektaklis juk statomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre). Šios komandos kapitonė – lengvoji krašto puolėja Sandra Fakulina (vaidmeniui pakviesta garsi aktorė Elzė Gudavičiūtė). Jos charakteris – ne dovanėlė, bet mergina nesavanaudiškai padeda savo draugei Astai Kilytei, pradedančiai atakuojančiai gynėjai. Komandą puošia grožio kulto vergė vidurio puolėja Toma Kunigunda ir merginų širdis daužanti įžaidėja Goda Meilutė. Prie jų netrukus prisidės turtingo vyro žmona, lemtingoms gyvenimo permainoms nusiteikusi Ona Ledinskienė. Krašto puolėją Dianą Lazutkiną derėtų pristatyti kaip  vegetarę, feministę bei aktyvistę. Taip pat negalima pamiršti tyliojo komandos balso – Birutės Vaidilutės. Klausos ir kalbėjimo sutrikimų turinčiai merginai „Žalgirių“ komanda yra ta vieta, kurioje ji atranda galimybę save įprasminti.

„Žalgires“ treniruoja buvusi profesionali žaidėja – tikra sporto fanatikė. Aktorės Daivos Rudokaitės įkūnijama herojė – ambicinga, stipri asmenybė, bet ji nėra laiminga.

„Mūsų komandos narės labai ryškios, kaip kokios „Spice Girls“: viena kieta sportininkė, kita „marozė“, trečia „fyfa“, – pasakoja komediją režisuojantis V.Bareikis, kuris pats paauglystėje troško mesti muzikos mokslus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kad galėtų visą dieną gainioti kamuolį krepšinio aikštelėje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m

Vilniaus kongresų rūmuose šią savaitę karaliauja Charles‘io Gounod opera „Faustas“. Pirmąkart garsiojo alchemiko vaidmenį parengęs tenoras Edgaras Montvidas jį vadina svarbiu savo karjeros etapu.

Renata BALTA

„Viskas galiausiai priklauso nuo žmogaus, jo ambicijų: kas siekia kilti aukštai ir stačiai, tas kabarojasi visomis išgalėmis. O man labiau patinka nuožulniau, po laiptelį… Todėl dar liko žymių teatrų, kuriuose nesu dainavęs, ir neparengtų partijų. Žodžiu, yra ko siekti“, – prieš septynerius metus „Veidui“ kalbėjo Edgaras Montvidas.

O ką jis apie savo ambicijas ir karjeros laiptelius galvoja šiandien? „Sakyčiau, kad kiekvienas gyvenimo periodas turi savo laiptelių porciją. Ją įveikęs gali atsipūsti mažoje aikštelėje. O tada – vėl aukštyn. Nesu nusistatęs, koks vaidmuo turėtų būti pačiame laiptų viršuje. Kaip ir kiekvienas dainininkas, privalau taikytis prie savo balso galimybių, todėl stengiuosi lipti neperšokdamas pakopų, neapgaudinėdamas nei savęs, nei žiūrovų“, – sako solistas.

Ankstesnėmis savo etapinėmis „aikštelėmis“ jis laiko Edgardo partiją Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ ir Verterį to paties pavadinimo Jules‘io Massenet operoje. O dabar – Faustą, kuriam parengti prireikė gyvenimiškos patirties ir meninės brandos. Netgi ne vokalo reikalai čia svarbiausi, nors jie, žinoma, dainininkui taip pat reikšmingi. Parengtą Fausto partiją – tokią, kaip jie su režisiere Dalia Ibelhauptaite ją traktuoja, – solistas neabejodamas vadina reikšmingu savo karjeros etapu.

Iki šiol dainuoti Fausto jam niekas ir nesiūlė, mat pasaulio teatrams E.Montvidas buvo geriau pažįstamas kaip lyrinių bel canto partijų (ypač G.Donizetti ir Wolfgango Amadeaus Mozarto operose) atlikėjas. Tačiau bėgant metams iš kai kurių vaidmenų natūraliai „išaugama“: pradedi jausti, kad scenoje nebeprilygsti jaunesniems kolegoms. Toks jausmas E.Montvidą pradėjo persekioti, pavyzdžiui, dainuojant Ferandą W.A.Mozarto operoje „Visos jos tokios“, kur daug ansamblinio dainavimo, kur būtinas lankstus ir vikrus vokalas.

„Ferando dažniausiai atlieka jauni, neseniai studijas baigę dainininkai. Mano balsas šiai operai jau „per stambus“, ir apskritai komediniai vaidmenys man darosi nebeįdomūs. Paskutinįkart su juo pasirodžiau garsiam dirigentui Marcui Minkowskiui ir viduje apsisprendžiau, kad Ferando – nebe man. Tačiau tuo ir žavus mūsų darbas, kad negali žinoti, kaip tavo balsas skambės po penkerių ar dešimties metų. Gali tik numanyti ir padėti jam, išmintingai lavindamas, nesidraskydamas ir nedarydamas neapgalvotų žingsnių“, – atvirai pasakoja tenoras.

Jis pats netiki per naktį įsižiebusiomis žvaigždėmis, kurių po poros metų niekas neatsimena. Sunkiau yra ne sužibėti, o išsilaikyti pasiektame lygyje ir pelnyti operos teatrų pasitikėjimą. „Man svarbu, kad su mano vardu asocijuotųsi kokybė ir niekas neabejotų, jog atvyksiu būdamas puikios formos. Tai – ilgos karjeros garantas, o aš ketinu likti scenoje dar ilgai“, – neslepia dainininkas.

Du Faustai viename

„Stengiuosi per sezoną nedainuoti daugiau kaip 30 spektaklių. Sakote, mažai? Bet tai reiškia tris keturis pastatymus kasmet, o kiekvienas iš jų turi savo repeticijų laikotarpį. Dar kamerinių koncertų prisideda… Nenoriu pervargti“, – dar viena citata iš septynerių metų senumo interviu.

Šiandien E.Montvidas dainuotų spektaklių jau nebeskaičiuoja, tačiau spėja, kad jų kiekis išliko panašus. Juk reikia pasilikti pakankamai laiko naujiems vaidmenims parengti, kad naujos partijos būtų ne tik nepriekaištingai išmoktos, bet ir giliai apmąstytos, o pats dainavimas nevirstų „blynų kepimu“.

Pastaruoju metu dėl lėšų stokos daugelis operos teatrų sumažino rengiamų premjerų skaičių, taigi šešios naujo spektaklio repeticijų savaitės jau nebelaikomos prabanga. E.Montvidui nepatiktų, kaip dabar tenka jo kolegai baritonui Laimonui Pautieniui, skraidyti į repeticijas Vilniuje iš Vokietijos, nes gyvenimo tempas, kuriam paklusti solistus verčia teatrų diktuojamos sąlygos, gerokai nualina.

„Jei kalbame apie Faustą, nesinorėjo, kad tai būtų tik dviejų skirtingų jo dimensijų – jaunystės ir senatvės priešprieša. Bandome atmesti romantizavimo tradiciją ir parodyti, kad gyvenime visi esame priversti laviruoti ir sudarinėti kontraktus su savo sąžine. Tiesa, mes dažniau tam ryžtamės siekdami valdžios ar turtų, o Faustui svarbu susigrąžinti jaunystę su visomis jos aistromis. Bet esmė yra ne paskatos, o tai, kaip žmogus sugeba jam skirtus išbandymus įveikti neprarasdamas žmogiškumo. Tai atskleidžia, kiek tavyje esama Fausto“, – svarsto solistas.

Jaunystės kultui karikatūriškai atnašaujančių žmonių E.Montvidas prisižiūrėjo pernai visą vasarą praleidęs Naujosios Meksikos valstijoje JAV, kur dalyvavo Santa Fė operų festivalyje. Brangiai kainuojančiomis plastinėmis operacijomis siekiančių susigrąžinti išorinę jaunystę „faustų“ ten netrūko. Vis dėlto solistas nesiryžtų jų smerkti už pasidavimą pagundai atsukti laiką, nes ryškiau ar silpniau išreikštų faustiškų bruožų turime visi.

„Šiuo metu man atrodo, kad prabėgę metai nėra našta. Puikiai suprantu, kad atsukęs laiko ratą ir susigrąžinęs tuometinį dvasios būvį turėčiau atsisakyti ir visos įgytos patirties, o jos atsisakyti nenoriu. Tačiau nesu tikras, ar nebegalėdamas valdyti savo kūno ir sėdęs į invalido vežimėlį pats nepulčiau desperacijon“, – pripažįsta tenoras.

Ar tiesa, kad didžiausia Fausto klaida buvo atstumti mylinčią Margaritą? E.Montvidas aiškina, kad operos pastatyme keičiama tradicinė Goethe‘s personažo interpretacija. Čia Faustas įsimyli ne Margaritą, o Mefistofelio jam nurodytą meilės viziją, kuri atsitiktinai nukrypsta į tuo metu šalia esančią moterį. Faustas – tik silpnas žmogus, sunkią akimirką besišaukiantis šėtono pagalbos. Kalbėdamas apie Margaritos kūdikį, jis net nevadina jo savo kūdikiu, taip į pragaro ratus paskui save įtraukdamas ir tokią pat silpną, savo vaiko apginti nesiryžtančią moterį. Pats Faustas bergždžiai save ramina, neva garbingai atsitraukdamas sugebės išsaugoti tyrą Margaritos sielą, bet iš tiesų šėtonišku sandėriu susigrąžinta jaunystė sužlugdo ir kitų jam artimų žmonių gyvenimus.

Kartais Ch.Gounod operos pastatymuose jaunąjį ir senąjį Faustą įkūnija du skirtingi dainininkai. „Vilnius City Opera“ (VCO) pastatyme pasirinkta vientiso vaidmens koncepcija, taigi 41 metų E.Montvidui tenka tai pridėti, tai atmesti nuo savęs maždaug porą dešimtmečių ir įtikinamai perteikti skirtingo amžiaus „kūno fiziką“. Skirtumus, kiek tai įmanoma, bandoma atspindėti ir vokalo niuansais, senojo Fausto arijoms pridedant daugiau kartėlio.

Nė karto nepabėgo

Įdomu, kad kitas E.Montvido laukiantis personažas taip pat parduos savo sielą šėtonui, tačiau nebe už jaunystės sugrąžinimą, o už sidabrinį antspaudą, kuriuo stuktelėjus stebuklingai byra monetos. Tai bus Konradas iš retai statomos Camille‘io Saint-Saenso operos „Sidabro ant-spaudas“, kuriam pinigai reikalingi tam, kad galėtų asistuoti trokštamai panelei. Šiuo pastatymu pavasarį po beveik dvejus metus trukusios rekonstrukcijos žiūrovams pagrindinę sceną atvers Paryžiaus teatras „Opera Comique“. „Sidabro antspaudas“ bus įrašytas ir į kompaktinę plokštelę.

Prancūzijoje solisto laukia ir koncertiniai kitų retai atliekamų operų atlikimai. „Patys prancūzai teigia sukaupę nacionalinį maždaug 600 operų bagažą, tačiau tik nedaugelis tų kūrinių matomi teatrų repertuaruose. Jau esu dainavęs C.Saint-Saenso operoje „Barbarai“, beje, pasakojančioje apie nuo Lietuvos pusės per Vokietijos žemes į Pietų Prancūziją plūstančius užkariautojus. Šios operos atlikimas taip pat įamžintas kompaktinėje plokštelėje. Nacionalinių operų prikėlimu iš užmaršties rūpinasi Prancūzijos vyriausybės ir privačiomis lėšomis remiama muzikų asociacija, kuri šifruoja kompozitorių rankraščius, daugina natas, samdo orkestrus ir dainininkus“, – pasakoja E.Montvidas.

Sezonas jam pažymėtas ir keliais debiutais anksčiau neišbandytose scenose, pavyzdžiui, Drezdeno „Semperoper“ teatre arba Milane su dirigento Antonio Pappano vadovaujamu „Santa Cecilia“ simfoniniu orkestru, priklausančiu seniausių ligi šiol koncertuojančių Europos orkestrų plejadai. Su juo lietuvis pristatys lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio operos „Karalius Rodžeris“ koncertinį atlikimą.

„Džiaugiuosi, kad šią XX amžiaus pradžios operą, nukeliančią į dramatiško pagonybės ir krikščionybės susidūrimo laikus, išgirs ir lietuviai: ją su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksime uždarydami šių metų Pažaislio muzikos festivalį. Pirmąkart joje dainavau diriguojant žymiajam Charles‘iui Dutoit, kuris vadovavo Bostono simfoniniam orkestrui. Praeitą rudenį tas pats dirigentas viešėjo Vilniuje, tiesa, jau su kitu savo vadovaujamu kolektyvu – Karališkuoju filharmonijos orkestru iš Londono“, – primena E.Montvidas.

Dainininkas palankiai vertina Europoje populiarėjančią koncertinių operos atlikimų tradiciją, leidžiančią klausytojams pristatyti platesnį muzikos spektrą. Galbūt ne visos operos vertos brangių sceninių pastatymų, tačiau pigesniais koncertiniais atlikimais Lietuvos publika galėtų būti lepinama dažniau. Tokiais atvejais solistams paprastai leidžiama dainuoti iš natų, nes dėl vieno ar kelių pasirodymų nėra prasmės kalti didelės apimties partitūrų. Nors galiausiai viskas priklauso nuo dirigento: pavyzdžiui, A.Pappano išreiškė pageidavimą, kad kviečiami atlikėjai savo partijas mokėtų mintinai. E.Montvidas juokauja, kad gerai treniruotoms solistų smegenims tai nėra jas apsunkinantis krūvis.

Kitąmet tenoras kviečiamas dainuoti amerikiečio Samuelio Barberio prieš šešis dešimt-mečius sukurtoje operoje „Vanesa“, kurią Glaindburno vasaros festivalyje Anglijoje statys garsus britų režisierius Keithas Warneris.

Vis dėlto dainininkas neslepia, kad gerai pagalvotų prieš sutikdamas dar kartą dainuoti Santa Fė festivalyje JAV, nes toks sprendimas reikalauja be išlygų paaukoti tris mėnesius, per kuriuos nevalia tolėliau atsitraukti. Tačiau paaiškėjo, kad ir amerikietiškų dykumų krašte įsikūrę bent kelios dešimtys lietuvių, tad kartu su tautiečiais E.Montvidas praėjusią vasarą spėjo ir šaltibarščių pavalgyti, ir lietuvių kultūros dienas organizuoti.

Solisto nestebina, kad Niujorko „Metro-politan“ ir kitose prestižinėse scenose pasirodantys atlikėjai neretai sutinka dainuoti mažuose atokiuose teatruose, jei ten siūlomas darbas jiems atrodo įdomus. Garsieji Amerikos teatrai ir festivaliai smarkiai veikiami juos finansuojančių privačių rėmėjų, todėl ten rengiami pastatymai, palyginti su Europos teatrais, atrodo ganėtinai konservatyvūs. Tokius niuansus pravartu išsiaiškinti prieš priimant sprendimus, nes nuolatinė trintis tarp kūrėjų ir rėmėjų trukdo konstruktyviam darbui.

„Taip pat nepatartina atsidurti trupėse, kuriose visas darbas sukasi aplink vieną ar kitą pasikėlusią ir visiems sąlygas diktuojančią operos žvaigždę. Tada netgi gerai pasirodęs rizikuoji likti nepastebimu palydovu aiškų centrą ir tikslus turinčioje kosminėje sistemoje“, – dėsto E.Montvidas, iki šiol savo karjeroje nepabėgęs iš jokio, netgi akivaizdžiai pigiu farsu virstančio ir nepatogiai jaustis verčiančio pastatymo.

VCO premjeroje jis pats yra pagrindinė žvaigždė ir neslepia, kad į jo siūlymus netgi reiklioji D.Ibelhauptaitė repeticijose įsiklausydavo. Taip pamažu solisto galvoje ėmė kirbėti viltis ir pačiam kada nors išbandyti jėgas operų režisūroje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m