„Kuo gyvenime būdavo sunkiau – tuo daugiau padarydavau“, – konstatuoja skulptorė Tamara Janova.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vedžiodama po personalinę parodą sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje autorė, rodos, ir pati stebisi savo kūriniais. Štai bronzinis „Einantis žmogus“, sukurtas dar 1998-aisiais: klibinkščiuodamas protezu, apsiaustu apsigobęs vyras ryžtingai juda į priekį. Kur liko jo koja – kuriame kare, kurioje šalyje?

„Rytų moterys“ iš kieto raudonmedžio mena karo Vietname laikus. Viena šios serijos skulptūra yra Maskvos Tretjakovo galerijos kolekcijoje. Skulptorė tvirtina, kad šiandien tokių niekaip nebeįstengtų išdrožti – rankų riešai sunkaus darbo nebeatlaikytų.

Klūpantis „Elgeta“ autorei atrodo taurus ir gražus, nors ir kuprotas. Todėl jo molinė figūra po autorės manipuliacijų blizga lyg iš brangaus akmens išskaptuota.

Bronzinę „Mergaitę su oro balionu“ T.Janova vadina savo autoportretu, nes tulpę primenantis balionėlis simbolizuoja jos pačios iliuzijas. O „Sizifas“ – skulptoriaus profesijos simbolis, nes, anot meistrės, jie dirba fiziškai sunkų, bet niekam nereikalingą darbą: „Pažiūrėkit – pilna salė darbų, kurių po parodos nebus kur dėti. Vėl ant lentynų sumesiu, stovėsiu ir žiūrėsiu į juos, niekam nereikalingus. Jei paskutiniais sovietmečio metais iš Dailininkų sąjungos nebūčiau gavusi dirbtuvės Užupyje – nė parsivežti neturėčiau kur.“

Stabtelėjusi prie moteriško biusto, pavadinto „Margo“, Tamara pasakoja, kad modeliu simpoziume sutiko pabūti kolegė iš Kišiniovo – kresna, stipri moteris, kurianti mažytes liaunas skulptūrėles. Ji – tikra smulkios ir gležnos Tamaros, kuriančios galingas skulptūras, priešingybė.

„Man ilgai norėjosi visiems įrodyti, kad skulptūron patekau neatsitiktinai, kad esu pakankamai stipri, gal net vyriška. Todėl kuo gyvenime būdavo sunkiau (du maži vaikai, dvejos skyrybos, nėra buto, nėra dirbtuvės) – tuo daugiau padarydavau. O dabar gyvenu palyginti komfortiškai (stogas yra, vaikai seniai išmokslinti, niekur nepabėgę) – ir susmulkėjo mano darbeliai, tapau mažosios plastikos atstove“, – pati iš savęs šaiposi T.Janova. 

Ir mosteli į galingo it siena stoto šamoto „Vartininką“, kurį 1977-aisiais nulipdė dar jauna moterėlė. O po to – į romantiškai pakylėtą, tarsi kito kūrėjo rankos suformuotą liauną moters figūrą, pavadintą „Šlove laisvei“. Ją lipdė jau pripažinta meistrė, nebeprivalanti niekam nieko įrodinėti. Bėda, kad užsakymų dėl to nepadaugėjo.

Moteris tarp vyrų

Kiti autoriai stengiasi pabrėžti savo kūrinių privalumus, o Tamara tai šen, tai ten apsisukusi vis beda pirštu, kur jos iki galo nenušlifuota, nenudailinta, kur arklio galva per skubėjimą kompozicijoje liko per didelė… O štai varinę „Energingą moterį“, kuri jai pačiai atrodžiusi grėsmingai baisi, tik skulptorės dirbtuvėje apsilankiusi menotyrininkė nuo spintos privertė nukelti.

Pati skulptorė atvirai prisipažįsta, kad pagrindinė jos kūrybos varomoji jėga ilgai buvo graužatis dėl kitame mieste samdytoms močiutėms paliktos auginti dukrelės, kai pati ryžosi studijoms sostinėje. Tvirčiau įsikūrusi parsivežė dukrą į Vilnių, bet kaltės jausmas persekiojo dar ilgai.

Pati Tamara gimė nedėkingu laiku itin nedėkingoje vietoje – 1941-ųjų rudenį Stalingrade, kuriame nė metams neprabėgus ėmė griaudėti Antrojo pasaulinio karo eigą pakeitusios kanonados. Savo tėvo lakūno mergaitė nebepamatė – jis žuvo fronte dar jai negimus. Mama su dviem vaikais pasitraukė į Maskvą, gavo darbą. Bet kartą pavėlavo į naktinę pamainą, o tuo metu už tokį „nusikaltimą“ grėsė karinis tribunolas. Todėl vaikus palikusi savaitiniame darželyje mama, su drauge apsikeitusi dokumentais, traukiniu pabėgo pas lietuvį, su kuriuo siejo trumpa pažintis Maskvoje.

Toji pažintis, kaip pasirodė, tapo lemtinga: netrukus į Kauną, į naują šeimą persikėlė ir Tamara su seserimi. Ten, siausdamos pokario kiemuose miesto centre, jos užaugo. O kadangi Tamara labai troško būti savarankiška, po septynių klasių įstojo į technikumą ir, įgijusi baldų technologo specialybę, aštuoniolikmetė išvažiavo dirbti į Klaipėdos baldų kombinatą.

Vis dėlto Tamaros išrinktuoju tapo ne stalius, o jūreivis. Skubėdavo pasimatyti su mylimuoju į kiekvieną pasiekiamą uostą, kuriame bent kelioms dienoms prisišvartuodavo jo laivas. Netrukus jauna šeima gavo savo pirmąjį kambarėlį. Tamara dirbdama pradėjo neakivaizdines studijas Leningrado miškų technikos akademijoje, bet kartą bibliotekoje palinkusi virš vadovėlių suprato, kad trokšta visai ko kita. Tada grąžino aukštosios matematikos vadovėlius ir ėmė vartyti meno albumus.

Su menininkais klaipėdietė jau buvo spėjusi susipažinti Palangoje, kur vasaromis įvairių respublikų dailininkai draugiškai stovyklaudavo ir dirbdavo dabartiniame Gintaro muziejuje. Ton pusėn ją traukė lyg magnetu – neretai iš uostamiesčio į kurortą atlėkdavo dviračiu, kad galėtų jiems papozuoti. „Tik negalvokite nieko nedora – pozuodavau tik apsirengusi“, – priduria T.Janova.

Pozavo ji ir skulptoriui Konstantinui Bog-danui, kuris po keleto metų tapo jos kurso vadovu Vilniaus dailės institute. Pirmą kartą stodama institutan konkurso neįveikė, tačiau antruoju bandymu pavyko.

„K.Bogdanas, sutikęs mane bliaunančią koridoriuje po prastai išlaikyto egzamino, nutarė, kad jo kursui reikia bent vienos merginos, kuri būtų jaunų vyrukų tvarkdarė. Taip ir atsidūriau tarp skulptorių, nors nebuvau nei ypatingai gabi, nei kokių aukštų viršininkų giminaitė“, – pati savo lemtimi stebisi pašnekovė.

Nuo skulptoriaus profesijos smulkios merginos niekas neatkalbinėjo. Tik bendrakursiai jai įstojus paaiškino, kad darbas yra darbas, ir jokių džentelmeniškų nuolaidžiavimų profesijoje būti negali. Taigi ir sunkias medžiagas tampyti, ir kaltais manipuliuoti teks pačiai.

„Taip jie mane išauklėjo. Aš iš tiesų stengiausi būti savarankiška ir kiek pajėgdama tempiau, vilkau, gremžiau akmenis kartu su vyrais. Kai nebepajėgdavau – statydavau butelį samdytiems pagalbininkams“, – prisimena T.Janova.

Būdavo ir taip, kad kūrybos simpoziumuose vyrai gerdavo, o Tamara kaldavo. Per tą kalimą net įsivarė migreną, kiekvieną grubaus šamoto paviršiaus lopinėlį pro juvelyrinius akinius šlifuodama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

D. Matvejevo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vasario premjerų epigrafas: Faustas, kaip ir Junas Gabrielis Borkmanas, pernelyg vėlai suvokia, ko neteko sąmoningai išsižadėję savo tikrosios meilės. O mefistofelių netrūksta jokiais laikais.
Nors teatrų repertuarai retai kreipia dėmesį į tai, kokios nedarbo dienos mirga pažymėtos kalendoriuje, šįmet turėsime Vasario 16-ajai skirtą premjerą. Gytis Padegimas Kauno miesto kameriniame teatre pagal savo sudėliotą pjesę rengia spektaklį „Alksniškės“, kuriame pasakojama trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus gyvenimo istorija.

Pernai Lietuva minėjo K.Griniaus 150-ąsias gimimo metines. Palydėtas į ekranus šiai iškiliai asmenybei skirtas Editos Mildažytės filmas „Kredo: demokratas“, pasirodė istoriko Mindaugo Tamošaičio studija „Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime 1926–1940“.

Atėjo laikas apie prezidentą K.Grinių prabilti teatro kalba.

Alksniškės – tai kaimas Marijampolės apskrityje, kuriame K.Grinius gyveno savo sesers Onos Griniūtės-Bacevičienės ūkyje, kai 1942 m. lapkritį kartu su Jonu Pranu Aleksa ir Mykolu Krupavičiumi vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė protesto raštą dėl Lietuvos žydų žudymo ir Lietuvos kolonizavimo. Abu minėtus memorandumo autorius gestapas suėmė ir išvežė darbams į Vokietiją, o solidaus amžiaus K.Griniui tiesiog uždrausta gyventi Kaune. Apsistojęs pas seserį, jis tęsė įprastus darbus – gydė žmones ir rašė tekstus valstybės valdymo temomis. Tuo metu Kaune su sūnumi likusi jo žmona Kristina įvairiais būdais stengėsi gauti iš okupacinės valdžios leidimą vyrui grįžti į namus. Ir jai pavyko, todėl Grinių šeima frontui sugrįžtant spėjo pasitraukti į Vakarus.

Spektaklyje atskirtas nuo namiškių K.Grinius prisimena kertinius savo veiklos taškus – kovą už demokratiją, žodžio, religijos ir kitų laisvių įsigalėjimą Lietuvoje bei daug ką mūsų valstybėje kitaip pakreipusį 1926 m. gruodžio 17-osios perversmą, po kurio trečiasis prezidentas buvo priverstas atsistatydinti. Jo dialoguose su giminaičiais, kaimynais ir gyvenimo bendrakeleiviais atsiskleidžia nepaisant gausių likimo smūgių idealizmo nepraradusi, valstybės interesus aukščiau individualių interesų iškelianti asmenybė.

Dokumentinei pjesei G.Padegimas naudojo paties K.Griniaus ir jo sūnaus Liūto rašytus atsiminimus, Gedimino Ilgūno ir Alfonso Eidinto monografijas bei kitus prezidentui skirtus tekstus. Gyvendamas Alksniškėse prezidentas rašė veikalą „Lietuvos demokrato principai“. Tarnavimą demokratijai jis visą gyvenimą laikė pirmaeile savo, kaip politinio veikėjo, misija.

„Šiais sudėtingais laikais, kai demokratija daugelyje šalių darosi tarsi nebereikalinga, jis mums yra svarbus pavyzdys“, – pabrėžia G.Padegimas, vaidinti K.Grinių „Alksniškėse“ patikėjęs aktoriui Henrikui Savickiui.

Pavėluotas praregėjimas

Iš aristokratų šeimos kilusio Juno Gabrielio Borkmano, Henriko Ibseno dramos pagrindinio veikėjo, taip pat neaplenkia gyvenimo smūgiai. Viešai paskelbtas nusikaltėliu ir nesulaukdamas palaikymo iš artimųjų, jis pasiduoda depresijai ir suvokia, kad dėl daugelio padarytų klaidų gali kaltinti tik save. Pirmoji lemtinga klaida buvo vardan solidžios karjeros banke atsisakyti mylimos moters ir vesti kitą. Vėliau – tenkinti vis didėjančius savo žmonos įgeidžius svetimais pinigais… Galiausiai, atsėdėjęs kalėjime už banko lėšų iššvaistymą, Borkmanas lieka vienišas, savo šeimos visiškai ignoruojamas. Ir tik sunkiai sergančios buvusios mylimosios atjauta grąžina jam norą gyventi, siekti jaunystėje užsibrėžtų tikslų… Bet – per vėlu, pernelyg daug laiko iššvaistyta.

„Juną Gabrielį Borkmaną“ Valstybiniame jaunimo teatre stato režisierius Gintaras Varnas, pasitelkęs senuosius režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurso aktorius Kostą Smoriginą, Vidą Petkevičių, Dalią Overaitę ir metais vėliau studijas baigusią Jūratę Onaitytę. Šia premjera teatras atsisveikins su rekonstrukcijai uždaroma didžiąja scena.

G.Varnas prie H.Ibseno dramaturgijos grįžta beveik po 20 metų: 1998 m. Kauno dramos teatro repertuare atsiradusi jo „Heda Gabler“ tapo viena moderniausių H.Ibseno dramaturgijos interpretacijų Lietuvos scenoje. O jų mūsų teatruose netrūksta, nes H.Ibsenas tebeturi magišką publikos traukos galią. Ir kimba į jo dramaturgiją labai skirtingi režisieriai: prisiminkime Jono Vaitkaus „Visuomenės priešą“, Agniaus Jankevičiaus „Šmėklas“, Yanos Ross „Meistrą Solnesą“, Ramučio Rimeikio „Laukinę antį“. Ryškūs H.Ibseno personažai laikomi vertinga aktorine mokykla, todėl ką tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre žiūrovai regėjo Veltos ir Vytauto Anužių vadovaujamo magistrantų kurso diplominę „Hedą Gabler“.

Režisierius G.Varnas ypač vertina šį norvegų autorių dėl jo pjesėse meistriškai naudojamų simbolinių prasmių, gebėjimo išreikšti gyvenimui pasmerkto žmogaus ir jo santykio su visuomene prieštaringumą. Dramaturgas gebėjo sukurti savitą teatro fenomeną – probleminį teatrą, kurį pats vadino idėjų drama. H.Ibsenas vertinamas ne vien kaip rašytojas, bet ir kaip mąstytojas, moralinis filosofas, visuomenės kritikas.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė Solveiga Daugirdaitė išleido mokslinę studiją apie garsių prancūzų rašytojų Simone de Beauvoir ir Nobelio literatūros premijos atsisakiusio Jeano Paulio Sartre‘o trumpą viešnagę Lietuvoje.
Artėjant Vilniaus knygų mugei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai, sudarinėjantys kūrybingiausių knygų dvyliktuką, įnirtingai skaito pernai pasirodžiusias lietuvių autorių knygas. Solveiga Daugirdaitė tikina, kad jos tas malonumas dar laukia, nes kol kas buvo skubesnių darbų: reikėjo parengti pranešimą Ievos Simonaitytės 120-osioms gimimo metinėms skirtai konferencijai ir pristatyti savo naujausią knygą „Švystelėjo kaip meteoras“ Kauno skaitytojams.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Joje pasakojama apie Jeano Paulio Sartre‘o ir Simone de Beauvoir apsilankymą Lietuvoje 1965-aisiais. Už šios viešnagės atspindžių studiją, sudėtą knygon „Švystelėjo kaip meteoras“, humanitarinių mokslų daktarei S.Daugirdaitei neseniai paskirta ją į mokslininkes atviliojusio literatūrologo Vytauto Kubiliaus vardo premija.

Atminties patikimumo problema

Tą 1965-ųjų vasarą, kai nuo liepos 26-osios iki rugpjūčio 3-iosios Lietuvoje viešėjo S.de Beauvoir ir J.P.Sartre‘as, Solveigos pasaulyje dar nebuvo. Ar apskritai realu po pusės amžiaus pagal rašytinius liudijimus rekonstruoti tikslų garbių žmonių viešnagės maršrutą?

„Sakyčiau – taip, bet žiniasklaida šiuo atveju mažai tegalėtų padėti. Spaudoje pasirodę pranešimai tik bendromis frazėmis informuodavo apie Rašytojų sąjungoje surengtą susitikimą su svečiais ir kitas jų aplankytas vietas. Daugiau detalių savo atsiminimuose pateikia įvykių liudininkai. Jų atmintyje įstrigusius tų dienų pokalbius ir vaizdus tyrinėti gerokai įdomiau, negu valandų ir minučių tikslumu atkūrinėti patį vizito maršrutą“, – sako S.Daugirdaitė.

Patys pokalbiai prie pietų stalo galiausiai irgi nėra labai svarbūs, nes apsiriboja mandagumo frazėmis, kuriomis keičiasi visi pirmąkart susitinkantys svečiai ir šeimininkai. Solveiga įsitikinusi, kad tokie patys paviršutiniški šnektelėjimai apie prancūzų ir lietuvių kultūrą panašioje situacijoje rutuliotųsi ir šiandien. Todėl ji nemato prasmės aiškintis, ką konkrečiai šnekėjo, tarkim, Aleksandras Štromas, kai vaikštinėdamas Trakuose sutiko kitų rašytojų lydimą J.P.Sartre‘ą. Nieko gilaus tokiuose trumpuose susidūrimuose būti negalėjo.

Vis dėlto kieno liudijimai buvo patys atviriausi? S.Daugirdaitė svarsto, kad negalima lyginti atvirumo žmonių, gyvenusių skirtingomis sąlygomis. Natūralu, kad sovietiniais ir nepriklausomybės laikais arba svetur rašyti atsiminimai gerokai skiriasi atvirumo doze.

Negalima pamiršti, kad egzistuoja ir žmogaus atminties problema. „Jei turėčiau antrą gyvenimą, tai tyrinėčiau žmogaus atmintį, tačiau tai būtų ne filologinis, o psichologinis tyrimas, nes atmintis neišvengiamai daug ką iškreipia. Vienintelis patikimas įvykių atkūrimas be technologinių priemonių yra operatyvus užsirašinėjimas. Prisiminimai labiau atskleidžia žmogaus jauseną rašymo momentu, o ne tikrąjį praeities vaizdą. Tyrimai rodo, kad laikui bėgant nyksta įspūdžio tikslumas bei ryškumas, prisideda fantazijos elementas, net jeigu iš pradžių atrodo, kad tokio įvykio bus neįmanoma pamiršti. Vis dėlto vėliau gavusi papildomos informacijos mūsų atmintis ją nejučia „inkorporuoja“ į tikruosius prisiminimus“, – aiškina mokslininkė.

Būtent todėl tiek daug liudininkų sakosi matę J.P.Sartre‘ą Nidoje, nors ten jis praleido vos kelias valandas. Regėdami garsiąsias Algimanto Sutkaus fotografijas, žmonės, kurie filosofą buvo sutikę kitose Lietuvos vietose, nejučiomis susiejo savo prisiminimus su nuotraukų vaizdiniais.

Dėl šios priežasties patikimiausiais daktarė vadina pačios viešnagės metu rašytus liudijimus, paliktus žmonių, mėgusių užsirašinėti išgyvenimų detales ir vėliau tuos užrašus paskelbusių. Tokie yra rašytojų Mykolo Sluckio ir Marijos Macijauskienės tekstai.

Įdomūs ir A.Sutkaus prisiminimai, tačiau jis į įvykius jau žvelgia retrospektyviai, žinodamas, kuo visa ta istorija baigėsi ir ką ji jam reiškia šiandien. Todėl ir jo požiūris keitėsi. Tarkim, anksčiau interviu teigė, kad keliauti į Nidą kartu su svečiais buvo pakviestas, nes draugavo su mūsų rašytojais, o pasirodžius Liongino Šepečio dienoraščių knygai „Negeri užrašai“ jau žinojo, kad jo nenorėta ten imti. Taigi ir po pusšimčio metų galima sužinoti apie save šį tą naujo.

Pasigesdavo privatumo

Žymioji prancūzų pora po Sovietų Sąjungą keliaudavo palyginti laisvai, o jų reikalus čia tvarkydavo visur rašytojus lydėdavusi maskvietė vertėja Lena Zonina. Į Maskvą septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje prancūzai atvykdavo dažnai. Saugumas jų kelionėms nesipriešindavo, nes J.P.Sartre‘as buvo laikomas svarbiu Sovietų Sąjungos draugu. Problemų kildavo nebent ypatingais atvejais.

Tarkim, sykį atvykę jie panūdo pamatyti poeto Aleksandro Puškino tėvų dvarą Michailovskojės gyvenvietėje. Bet stipriai militarizuotame Pskovo krašte, kur stovi šis dvaras, tuo metu veikiausiai vyko kariniai manevrai, ir leidimas prancūzų kelionei nebuvo suteiktas. Vis dėlto L.Zonina, motyvuodama svečio statusu, sugebėjo gauti išskirtinę teisę pravažiuoti. S.de Beauvoir vėliau savo prisiminimuose liudys, kad jiems judant automobiliu kelias buvo visiškai tuščias.

Iš tų pačių prisiminimų susidaro įspūdis, kad didžiausia kliūtis prancūzų kelionėms po šalį būdavo ne kas kita, o vietiniai partiniai ir kultūros veikėjai, laikydavę savo pareiga priimti svečius kiekviename miestelyje. S.de Beauvoir teigia, esą lietuviai jų vienų nepalikdavo nė minutei. Šiuo požiūriu jai labiau patiko viešnagė Estijoje, nes ten juos priėmusi prancūziškai kalbanti muzikologės ir rašytojo Semperių šeima buvo subtilesnė: „Jie būdavo šalia, kai mums reikėjo, ir netrukdydavo, kai norėdavome pabūti patys sau.“

O štai viešnagė vaišingoje Gruzijoje prancūzams buvo tikras kantrybės išbandymas, nes ilgų gruziniškų tostų, svečių garbei sakomų užstalėse, vertėja nesuprato ir neversdavo. Tad gruziniškos puotos užsieniečiams virto tikra kankyne.

Garsinosi ne visi

J.P.Sartre‘ui ir S.de Beauvoir Lietuva buvo tik stotelė vienoje iš daugelio jų kelionių po Sovietų Sąjungos kraštus. Todėl S.Daugirdaitė neslepia, kad įdomiau stebėti, kaip žymių užsienio svečių fone stengėsi pasirodyti lietuviai, kaip jie prancūzų atvykimą sureikšmino. „Skaitydamas tuos atsiminimus supranti, kad šiuo metu nebėra pasaulyje kultūros asmenybių, kurių atvykimas į Lietuvą sukeltų panašų furorą. Nors Nobelio premijos laureatai retkarčiais užsuka čia ir dabar“, – konstatuoja pašnekovė.

Iš lietuvių žurnalistų ją maloniai nustebino radijo korespondentas Stasys Arnašius (1933–2011). Nepriklausomybės metais jis išleido savo prisiminimų knygą („Interviu su savimi ir su tais, kuriuos sutikau kelyje…“), tačiau apie susitikimą su J.P.Sartre‘u ir S.de Beauvoir nepaminėjo nieko, nors yra aiškiai matomas jų vizito metu darytose fotografijose. Turbūt prancūzų pora nepadarė jam didesnio įspūdžio, ir žmogus nematė reikalo sureikšminti to, kad pusvalandį praleido šalia garsenybių.

Nepasinaudojo proga pasididžiuoti ir žurnalistė Birutė Zavialovaitė-Liauškienė, antrąją svečių viešnagės dieną ėmusi iš J.P.Sartre‘o interviu „Švyturio“ žurnalui. Mokslininkei ilgai nepavyko atsekti, kas yra spausdinto interviu autorė B.Zavialovaitė, tik vėliau aptiko greta parašytas abi moters pavardes ir suprato, kad ieškomas žmogus daug metų kukliai vaikšto šalia. Kalbindama įžymų svečią jauna prancūziškai šnekanti žurnalistė jau buvo perskaičiusi J.P.Sartre‘o veikalo originalą, o tokių žmonių Lietuvoje tebuvo vienetai. Užsienio kalbų paskaitos tada žurnalistams universitete nebuvo privalomos, tik norintieji jas rinkdavosi kaip fakultatyvinį kursą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ketvirtadienį Vilniuje prasideda „Žiemos ekranai“ – stambiausias Baltijos šalyse rengiamas prancūzų kino festivalis. Jis Lietuvos žiūrovams pristatys įvairialypę subtilių ir įžūlių, nuotaikingų ir slegiančių, ironiškų ir jautrių prancūziškų filmų paletę. „Žiemos ekranai“ – jau dvyliktą kartą Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojama kino šventė. Šįmet ji įsuks į savo žiemišką sūkurį 11 mūsų šalies vietovių, po kurias keliaus 24 kino juostos.

Festivalį sudaro du fundamentalūs blokai: pagrindinės ir retrospektyvinės programos. Pagrindinė programa, kuri šįmet vadinama „Susitikimais“, stengiasi atskleisti, kas pastaraisiais metais vyko ir tebevyksta Prancūzijos kino pasaulyje, atkreipti dėmesį į naujus kūrėjus, aktorius, įžvelgti naujas aktualias temas. Ši programa gana koncentruota – joje tik dešimt filmų, tad stropus žiūrovas gali pamatyti juos visus ir susidaryti išsamų šiandienos prancūzų kinematografo vaizdą.

Siūlomų filmų visuma tematiškai aprėpia itin platų problemų spektrą: nuo socialinės nelygybės, individo akistatos su sistema iki kertinių egzistencinių dalykų – santykio su artimaisiais, vienatvės, meilės, mirties. Čia yra ir jaunosios kartos režisierių darbų, pavyzdžiui, Damieno Manivelio „Parkas“, ir ne vienus metus trukusių projektų, kaip Emilie Brisavoine „Polina ištrūksta“ ar mūsų publikai žinomų režisierių André Téchiné, Benoit Jacquot filmai.

Pastarieji irgi atstovauja visiškai skirtingoms kryptims: A.Téchiné „Septyniolikmečiai“ yra realistinis filmas, kalbantis apie socialinę skirtingų žmonių grupių tikrovę, o štai B.Jacquot „Iki niekados“ labiau gvildena psichologinius būties ir nebūties vingius. Tai pasakojimas apie merginą, kuri mirus draugui jų namuose lieka visiškai viena, tačiau netrukus supranta, kad draugas ir toliau yra šalia. Jis kaip sapnas, ilgesnis už naktį.

„Tuo kino susitikimai ir bus įdomūs: pažintis su savitu autoriaus žvilgsniu gali nepatikti, tačiau žiūrovo viduje kažkas vis tiek sukirbės“, – teigia festivalio filmų kolekcijos sudarytoja Eglė Maceinaitė.

Nenuspėjami susitikimai

Organizatoriai ilgai svarstė dėl filmo „Solanž ir gyvieji“. Jo autorė – Paryžiuje gyvenanti kanadietė Ina Mihalache, kuri išgarsėjo „YouTube“ internetiniame kanale kuriamais filmukais. Ir tai jaučiama iš kuklaus biudžeto, kuriuo režisierę aprūpino sutelktinio finansavimo kampanija, filmo struktūros. Priimdama siuntinį, kurio, jos manymu, niekas negalėtų jai siųsti, mergina nualpsta, o kaimynai pasiryžta prie jos lovos budėti per naktį. Įdomu, kad pagrindinę heroję, kuri pamažu lenda iš kieto vienatvės šarvo, suvaidino pati režisierė.

Ko gero, alternatyviausias pagrindinės programos filmas – Damieno Manivelio „Parkas“. Jis – minimalistinis, trumpas, bet neskubus, su pora bevardžių personažų ir parku, kuris iš draugiško tampa vis grėsmingesnis.

Xavier Serono „Galvą guldau“ – tai juosta apie niūrią temą – mirtį, tačiau pats filmas mirtinai juokingas. Jame panaudoti barokiniai paveikslai „Barzdota moteris“, „Nuostabusis pieno davimas šv. Bernardui“ ir kiti keistoki tos epochos ikonografijos pavyzdžiai. Po filmo seansų bus galima susitikti su atvykstančiu režisieriumi.

Jeano Christophe‘o Meurisse‘o filmas „Apnėja“ – teatro režisieriaus debiutas kine. Filmas sukurtas be scenarijaus, tik numačius kartu gyvenančio vienos moters ir dviejų vyrų draugiško trikampio situacijas. Tačiau jos gyvai perteikia šiandienos Prancūzijos socialinę realybę ir pačių prancūzų mentalitetą. Ši šalis seniai nebėra atvirukinio Eifelio bokšto, sūrio, prancūziškų batonų ir kanelių kraštas. Joje vykstantys pokyčiai pranoksta senus stereotipus.

Kone ilgiausiai festivalio organizatoriai dairėsi atidarymo filmo. Galiausiai juo tapo „Džiunglių įstatymas“, dar nefigūravęs kitų festivalių programose ir todėl negavęs apdovanojimų. Šį Antonino Peretjatko filmą E.Maceinaitė atrado žiūrėdama kitą to paties režisieriaus kūrinį. O pamačiusi pagalvojo: oho, kažkas naujo. Užtenka pasakyti, kad filmo veikėjas, ministerijos praktikantas, išsiunčiamas į Prancūzijos Gvinėją steigti pirmosios uždaros slidinėjimo trasos Amazonės džiunglėse, tikintis atgaivinti turizmą atokiame krašte.

„Tai labai savotiškas projektas – fragmentiškas, specifinio stiliaus ir humoro. Galbūt šiek tiek neįprastas „Žiemos ekranams“ dėl jame išsakomos kritikos. Bet pamaniau – kodėl gi ne? Jeigu filmas iškelia kelias skirtingas pozicijas, laikau tai geru ženklu. Nesinorėtų tapti patogiu bei nuspėjamu festivaliu“, – teigia festivalio programos sudarytoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Sostinėje – vaiski Dzūkijoje įsikūrusio dailininko Jono Daniliausko (nuotr.)„Dangaus ir vandens mėlynė“. Įprastai ramioje Pylimo galerijoje, kur neretai galėdavai patirti vienatvės paveikslų apsuptyje prabangą, nuo metų pradžios net per didžiausius šalčius nuolat varstomos durys. Po nedidukę salę neskubėdami suka ratus studentai, stypčioja elegantiškos damos, nuo atkaltėmis suremtų kėdučių akis po drobes gano garbingi senjorai, ir atrodo, kad visi jaučiasi laimingi šioje sodrių spalvų šventėje, kurią vilniečiams dovanojo Vilnių į Dzūkijos miškus senokai iškeitęs tapytojas Jonas Daniliauskas.

Bet ne nuo lankytojų gausos ir ne nuo jų pilamų pagyrų labiausiai spindi dailininko akys. Jos nušvinta sulaukus pažįstamo žvejo skambučio. Jonas, kaip sodybos šeimininkas, ne tik svetingai suteikia leidimą žvejonei savo tvenkiniuose, bet ir nurodo, prie kurios eketės ir kuriuo paros metu geriausiai kimba. O pats neslepia ketinimų su senų draugų kompanija po dienos kitos lėkti prie Molėtų ežerų, nors iš patirties žino, kad geresnis laimikis nei namie retai kur pasitaiko.

„Iš mano tvenkinio galima ištraukti ir ešerį, ir kuoją, ten plaukioja lynų, lydekų. Kalėdų stalui pasigavau storą pustrečio kilogramo karpį, o vakar – dar neužmigusį karosą žuvienei“, – kaip ir visi žvejai, mielai vardija laimikius pašnekovas.

Dangaus apsiaustas

Nepaisant to, visuose parodos paveiksluose nerasite nė menkiausio žuvies atvaizdo. Autorius tvirtina girdėjęs, kad iš visų natiurmortų prasčiausi būna perkami natiurmortai su žuvimis.

Čia nerasite netgi undinės, nors voniose mirkstančių mauduolių netrūksta. Mat eksponuojami naujausi, per pastaruosius porą metų nutapyti darbai, o per šį laikotarpį dailininkui teko pasišvaistyti teptukais Druskininkų „Eglės“ ir Birštono „Versmės“ sanatorijose surengtuose pleneruose. Be to, ir pats menininkas kas antrą ar trečią savaitgalį užkuria savo pirtelę Dargužių kaime ant Merkio kranto. Nuo liepto į ledinę upę su draugais ramuviečiais niurktelėjo ir pasitikdami Naujuosius.

Taigi dėl vandens aišku, o iš kur paveiksluose toks giliai mėlynas dangus? „Augau Suvalkijos lygumose, kur horizontas buvo tiesus ir žemas: žemės matyti mažai, o dangaus – daug. Begalinio dangaus įspūdis, patirtas dar vaikystėje paišant sode po kriauše, manyje iki šiol gyvas. Ir todėl horizonto linija mano paveiksluose reikšmingai pabrėžta, ryški, neišplaukusi“, – atkreipia dėmesį autorius.

Kas matė dabar kino salėse rodomą filmą „Užslėptas grožis“, žino, kad šioje juostoje Mirtis, vaidinama Helen Mirren herojės, vilki žavų skaisčiai mėlyną apsiaustą. Aktorei idėją pamėtėjo nedidukas paukštelis – mėlynasis strazdas, vadinamas mirties simboliu. Taigi dangus gali būti mėlynas ir šia, perkeltine prasme, nors lietuviai nuo seno įpratę mirtį rengti juodai.

„Tikiu, kad kokiai nors tautelei mirtis gali būti mėlyna. Bet man ši turtinga, daugybę at-spalvių turinti spalva labiau simbolizuoja erdvę, viltį ir svajonę. Galbūt liūdną ar melancholišką svajonę, bet tikrai ne tragediją“, – nepasiduoda kinematografinei provokacijai menininkas.

Gimtinė virto dirbamais laukais

Gimęs Šakių rajone, Lekėčiuose, po poros metų mažasis Daniliauskas su tėvais išsikėlė gyventi į mamos tėviškę netoli Griškabūdžio. Vėliau tėvai tame pat krašte nusipirko Dovydaitynę – į Sibirą išvežtos Dovydaičių šeimos ūkį: jį vietiniams pardavė sugrįžę tremtinių vaikai. Dailininko mama šiame ūkyje ir nugyveno visą savo amželį, o štai tėvą Suvalkijoje siautėjusi melioracija privertė miestelyje statytis standartinį kolūkietišką namuką. 

Paskutinę Dovydaitynės vasarą pirmakursis Jonas, vyriausias iš trijų šeimos vaikų, pietus virdavo ne tik namiškiams, bet ir netoliese laukus lyginusiems melioratoriams. „Tie pietūs būdavo ūkiškai paprasti: mokėjau virti kelias sriubas, mėsos gabalą iš puodo išlupdavau. Ir vis tiek man spalį grįžus į studijas vyrai dar tris dienas sodyboje gėrė apgailestaudami, kad neteko tokio puikaus virėjo“, – pamena tapytojas.

Dabar senosios Dovydaitynės nelikę nė ženklo. „Buvau porąsyk nuvažiavęs, pasivaikščiojau palei savo vaikystės upelį Novą. Aplink – lygūs arimai, nei mūsų, nei kaimyninių vienkiemių nė pėdsako nebėra“, – neapgaudinėja savęs J.Daniliauskas.

Mokytojo darbo kampas

Po tarnybos sovietinėje armijoje dailininkas dešimtį metų mokytojavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tuo metu mokyklos dailės skyriuje buvo susitelkęs stiprus menininkų kolektyvas: keramikas Egidijus Talmantas, grafikas Arvydas Každailis, tapytojai Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Romualdas Kunca, Aloyzas Stasiulevičius. Šalia tokių meistrų ir jaunimas tapdavo labai motyvuotas.

„Kai dirbau mokykloje, dar neturėjau savo dirbtuvės, todėl kolegos dailės skyriuje leido atsitverti koridoriaus kampą ir jame tapyti. Aišku, mokiniams irgi būdavo smalsu į tą kampą kyštelėti nosį. Tad galiausiai leidau ir jiems šalia pasistatyti molbertus“, – pasakoja J.Daniliauskas.

Vėliau ketverius metus tapytojas dėstė Vilniaus dailės akademijoje, po to dar septynerius buvo „laisvas menininkas“, kol pasidavė įkalbinėjimams ir vėl apsiėmė dėstyti Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakultete. Bet būsimosios drabužių dizainerės ir konstruktorės į jo paskaitas dažnai žiūrėdavo pro pirštus, o dėstymo valandų galiausiai sumažėjo tiek, kad nebeapsimokėjo dėl jų iš sodybos važinėti į sostinę. Taigi jau treti metai J.Daniliauskas – vėl laisvas menininkas, bet į savo senąją studiją sostinės Užupyje užsuka nebe taip dažnai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Sausis sausas: po naujametinių dvasios puotų – įprastas šviežių reginių badas. Teatrų premjeromis viduržiemį lepinami tik mažieji ir jaunieji.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Oskaro Koršunovo „Tartiufas“, Gintaro Varno „Junas Gabrielis Borkmanas“, miuziklas „Adamsų šeimynėlė“… Stop, neskubėkit: visa tai laukia mūsų vasarį. O kol kas didieji teatrai tenkinasi sukauptu repertuaru, kuriame dėl ligų pakirstų artistų žioji vis daugiau atšauktų spektaklių skylių, ir kaupia jėgas būsimoms premjeroms.

Rodo studentai

Užtat atsirado daugiau vietos studentų ir neformalių jaunimo trupių pasirodymams. Dar nespėjęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos atsiimti Vytautas Anužis kartu su žmona Velta pristato savo išleidžiamo magistrantų kurso diplominį spektaklį „Heda Gabler“, kuris visiems norintiems nemokamai rodomas LMTA Balkono teatre.

Tai tas pats garsusis „anužiukų“ kursas (tiksliau – magistrantūrą pasiekusi jo dalis), kuris buvo rengiamas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui ir savo bakalauriniais spektakliais sėkmingai papildė jo repertuarą. Porą jų ryškiausių darbų (Kazio Sajos „Devynbėdžius“ bei Fiodoro Dostojevskio „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“) įrašė netgi Lietuvos televizija, retkarčiais rodanti juos „Kultūros“ kanale.

Gerai, kad spėjo įrašyti, mat šiandien tai būtų nebeįmanoma: naujajam plačius užmojus puoselėjančiam Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vadovui Linui Zaikauskui „anužiukai“ ir jų spektakliai pasirodė visiškai nereikalingi. Tai pajutęs, kurso jaunimas praėjusią vasarą vieningai pasiprašė iš teatro atleidžiamas. Dabar ryškiausi jo aktoriai Agnieška Ravdo bei Marius Meilūnas sėkmingai vaidina Vilniaus ir Kauno scenose (užtenka priminti naujausius jų vaidmenis Jono Vaitkaus spektakliuose „Apreiškimas Marijai“ ir „Fjorenca“), o kino ekranuose sužibėjusi Aistė Diržiūtė toliau filmuojasi tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Visa tai primenu tam, kad nelaužytumėte galvos, kodėl tikrus teatro mėgėjus raginčiau sausį užsukti į kuklų LMTA balkoną dėl Henriko Ibsenos „Hedos Gabler“, net jei iš atminties dar neišdilusi kaunietiškoji Gintaro Varno ar televizinė Vidmanto Bačiulio šios dramos interpretacija.

O štai Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Vytautas Gasiliūnas kartu su VDU vaidybos studentais spektaklį „Man ne *X“ pristatys Kauno miesto kameriniame teatre. Eksperimentinio teatro nemėgėjai įspėjami, kad tai ne spektaklis, o vis madingesnis tampantis „interaktyvus socialinis vyksmas“. Išvertus iš akademinės į paprastų žmonių kalbą, šis žodžių junginys reiškia tai, kad žiūrovai taip pat gali būti prašomi ką nors elementaraus nuveikti visos publikos akivaizdoje, o išėję iš teatro nemokės draugams apsakyti, ką jie ten matė, nes vientiso, pasakojimui tinkamo siužeto „interaktyviuose socialiniuose vyksmuose“ tiesiog nebūna. Būtent tai jaunimą ir traukia kaip medus (kartu su išraiškingomis žvaigždutėmis pavadinimuose).

Tik nemanykite, kad Kauno studentai rezga kažką nešvankaus. Atvirkščiai – „Man ne *X“ anotacija teikia nuorodas į amžinatilsį brazilų režisierių Augusto Boalį ir jo išgarsintą forumo teatro metodiką, padedančią žiūrovams spręsti aktualias problemas. Pagal skambius metodikos siekius – tai kone grupinės psichoterapijos seansas, raginantis nelikti abejingiems ir aktyviai dalyvauti kovoje už geresnį pasaulį. O iš tiesų greičiau žaidimas, kuriame aktoriai pateikia iš anksto surežisuotas situacijas ir publikos atsiklausia, kaip, jos nuomone, suvaidintus konfliktų mazgus galima išnarplioti.

Temų ratas – įprastas socialiniam teatrui: emigracija, psichologinis ir fizinis smurtas, socialinė nelygybė, rasizmas ir t.t. Kartu su studentais vaidinsiančio V.Gasiliūno spektaklis – Kauno miesto kamerinio teatro projekto „Kaitos platforma“ dalis.

Pirmasis Lietuvos samurajus

Tas pats Kauno miesto kamerinis teatras pristato dar vieną eksperimentinį spektaklį – menininkų sindikato „Bad Rabbits“, kurio ideologiniu vedliu laikomas garsus režisierius Agnius Jankevičius, naują darbą „Samurajaus knyga“. Jo legenda byloja apie keistą sąsiuvinį, ant kurio viršelio šie žodžiai buvo užrašyti storu šriftu. Patyrinėjus sąsiuvinį paaiškėjo, kad tai berniuko, vardu Tomas Lašas, dienoraštis.

Kartą Tomas parsinešė į namus knygą „Hagakure. Slaptoji samurajų knyga“ ir susižavėjęs ja pabandė rytiečių išmintį taikyti kasdieniame gyvenime. Taip Tomas Lašas tapo pirmuoju samurajumi Lietuvos istorijoje…

Apie tai, ką likimas buvo parengęs lietuviškam samurajui, spektaklyje liudija ir jo tėvai, leidžiantys nuosekliau suvokti Tomą supančią aplinką. Juos labiausiai jaudina klausimas, kas yra paslaptingas jų šeimos samurajaus Šeimininkas. Mat kiekvienas samurajus privalo susitikti su savuoju Šeimininku, o samurajus be Šeimininko, pasak „Hagakure“ išminties, tėra šuo.

Tiek apie legendą. Apie spektaklį ką nors apibrėžtai sakyti rizikinga, nes „Bad Rabbits“ pats save pristato kaip partizaninę opoziciją tradiciniams teatro reiškiniams. Taigi jei vakaro pramogas renkatės spontaniškai, iš anksto spektakliais nepasidomėję – dėl neapdairumo galite kaltinti tik save. Vis dėlto ir šiuo atveju „Bad Rabbits“ neturėtų smarkiai nuvilti, mat vienas sindikato devizų – kurti ne vien uždarai teatro bendruomenei.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Gruodžio pradžioje Baltijos šalių premjerai Rygoje pasirašė regioninės dujų rinkos sukūrimo deklaraciją. Ji padeda pagrindą nacionalinių dujų rinkų sujungimui ir apibrėžia dujų sektoriaus reformos veiksmus, būtinus tam, kad vieninga rinka Baltijos šalyse galėtų sėkmingai veikti.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ši deklaracija yra antras rimtas žingsnis strateginio Lietuvos tikslo – integravimosi į re­gio­­ninę gamtinių dujų rinką – įgyvendinimui. Tačiau vieningą rinką Baltijos regionui dar rei­kia sukurti, o tai – pirmaeilis Lietuvos, Latvijos, Es­tijos, o ateityje  ir Suomijos atsakingų institucijų uždavinys.

Pirmasis reikšmingas žingsnis ta pačia kryptimi žengtas prieš dvejus metus, kai buvo susitarta dėl bendros darbo grupės, kuriai patikėta ruošti regioninės dujų rinkos vystymo veiksmų planą. Šis veiksmų planas dabar jau patvirtintas, ir perdavimo sistemos operatoriams bei valstybės institucijoms beliko imtis aiškiai sudėliotų ir konkrečiuose laiko perioduose apibrėžtų uždavinių įgyvendinimo. Šie už­daviniai apima ne tik techninius veiksmus, pa­leng­vinančius gamtinių dujų transportavimo organizavimą, bet ir kainodaros klausimus, iš esmės priklausančius nacionalinių reguliuojančių institucijų kompetencijai, bei mokestinius įstatymus, kurie privalo būti tvirtinami valstybių parlamentuose.

Tartis tenka ne vien dėl dujų srautų transportavimo ir prekybos rinkos viduje, bet ir dėl bendros perdavimo paslaugų kainodaros bei sąnaudų pa­skirstymo mechanizmo.

Pats regioninės dujų rinkos vystymo veiksmų planas nebuvo kurtas tuščioje vietoje: prieš tai visų nacionalinių sistemų operatoriai iniciatyva buvo užsakyta bendros rinkos sukūrimui skirta studija, kurią parengė tarptautinė konsultantų bendrovė „Frontier Economics“. Ji  išanalizavo regioninės rin­­kos formavimo tikslingumą, pasiūlė galimus jos formavimo proceso modelius, numatė pagrindinius regioninės rinkos veikimo principus.

„Tačiau klaidinga manyti, kad Baltijos šalims te­rei­kėjo prisitaikyti ankstesnę kitų regionų patirtį, nes tokios patirties, kaip apjungti keturių savo dy­džiu panašių šalių dujų rinkas, Europoje paprasčiausiai nė­ra. Iki šiol būdavo jungiamos nebent skirtingos kai­nų zonos stambesnių šalių viduje (pavyzdžiui, Vo­kie­tijoje), o vienintelis tarptautinio sujungimo pavyzdys – tai Belgijos ir Liuksemburgo rinkos. Tačiau jos buvo tokios nesulyginamos savo dydžiu ir dujų rinkos išsivystymo lygiu, kad Baltijos šalims jų pasirinkto metodo nukopijuoti nepavyktų“, – pasakoja Sau­lius Bilys, AB „Amber Grid“ generalinis direktorius.

Kodėl kartu geriau

Baltijos šalių institucijoms iki šiol ne visuomet pa­vykdavo pačioms susitarti – tarkim, galutinį spren­­­dimą dėl Lenkijos ir Lietuvos dujotiekių jung­ties projekto sąnaudų padalijimo teko priimti Eu­ropos Komisijos energetikos reguliatorių bendra­dar­bia­vimo agentūrai ACER (Agency for the Cooperation of Energy Regulators). Ar galima ti­kėtis, kad regioninė dujų rinka bus kuriama sklan­­džiai ir koordinuotai?

„Tikimės bendro sutarimo, nes visi proceso da­lyviai jame įžvelgia naudą. Klausimas dėl dabartinės situacijos išsaugojimo apskritai nėra keliamas. Vienintelė ateities perspektyva, siekiant supaprastinti dujų įsigijimo bei transportavimo procedūras bei atpiginti pačias dujas, yra mūsų smulkių ir segmentuotų rinkų apjungimas. Tik padidinę rinkos apimtis galėsime užtikrinti veiksmingesnę konkurenciją ir tuo pačiu mažesnes dujų kainas vartotojams“, – komentuoja S.Bilys.

Šiuo metu Lietuvos metinė dujų rinka siekia šiek tiek daugiau nei  20 TWh, bendra trijų Baltijos šalių – apie 40 TWh, o Suomija savo dalyvavimu ją padidintų iki 65-70 TWh. Tris kartus didesnis nei Lie­tuvos viduje suvartojamas dujų kiekis galėtų su­dominti didesnį skaičių tiekėjų, tame tarpe ir stip­resnius rinkos žaidėjus, turinčius lankstesnius kon­traktus arba nuosavus dujų resursus ir todėl savo kainodaroje galinčius taikyti mažesnes rizikos maržas.

„Atskirai vertindami kiekvienos Baltijos šalies var­­totojų profilius, juose galime pastebėti tam tikrų nuo­krypių. Sujungus nacionalines rinkas į vieną, nuo­­krypių rizika gerokai sumažėja, profilis tampa lo­giškesnis ir komerciškai patrauklesnis. Klaipėdos SGD terminalas bei gamtinių dujų saugykla In­ču­kalnyje teikia papildomas galimybes rinkos dalyviams“, – teigia S.Bilys.

Trūkstama infrastruktūra, o būtent Estijos-Suo­mijos ir Lenkijos-Lietuvos dujų jungtys, jau su­pro­jektuotos, tačiau jų atsiradimas nebūtinai turi su­tapti su regioninės dujų rinkos veiklos pradžia, nu­ma­toma 2020 m. Jeigu jungčių įrengimo darbai už­truktų, bendra trijų Baltijos šalių dujų rinka pradėtų funkcionuoti nesulaukusi šių projektų įgyvendinimo pabaigos.

2017 m. balandžio mėn, pasibaigus trečiojo ES ener­getikos paketo išimties galiojimui, pagaliau bus liberalizuota ir Latvijos dujų rinka. S.Bilys teigia, jog tai neabejotinai palengvins regioninės rinkos vystymo žingsnius: „Latvija buvo paskutinė regiono šalis, neatvėrusi dujų rinkos konkurencijai ir neįvykdžiusi trečiojo ES energetikos paketo reikalavimų. Dabar ji žengia tuo pačiu logišku keliu, kaip Lietuva ir Estija“.

2017 m. „Amber Grid“ planuoja kartu su Lat­vijos dujų perdavimo ir saugojimo sistemos operatoriumi „Conexus Baltic Grid“ užsakyti bendrą Lie­t­uvos-Latvijos dujotiekių jungties pajėgumų išplėtimo galimybių studiją, kuri duotų atsakymą, ar toks išplėtimas reikalingas rinkai ir  kokie jungties pajėgumai ateityje būtų optimalūs.

Naujaisiais metais Lietuvos pusėje planuojama ir Lenkijos-Lietuvos dujotiekių jungties statybų pra­džia. Lenkijos pusėje, kur reikalingas dvigubai il­­gesnis vamzdynas nei Lietuvoje,  statybos darbai bus pradėti šiek tiek vėliau, kadangi iškilus poreikiui da­li­nai pakeisti anksčiau numatytą dujotiekio trasos maršrutą reikia parengti  naują techninį pro­jektą.

„Bet kuriuo atveju šis dujotiekis sujungs ne tik Lie­tuvos ir Europos gamtinių dujų rinkas, bet ir Klaipėdos bei Svinoujusčtjės SGD terminalus. O tai reiškia, kad padidės į Baltijos jūrą atplukdytų SGD realizacijos ir lankstumo galimybės, nes jei vienas iš terminalų dėl kokių nors priežasčių negalėtų priimti dujovežio, jis galėtų būti iškrautas ki­tame. Ir ne­svarbu, kurios šalies gavėjui skirtos at­­­pluk­dytos du­jos: apsikeitimų sandorių dėka Klai­pėdoje galės būti kraunamos ir pavyzdžiui Čekijos ar Vengrijos rinkai skirtos SGD“, – akcentuoja S.Bilys.

Pokyčiai biržos dalyviams

2017 m. gamtinių dujų rinkos operatoriaus „GET Baltic“ Lietuvoje valdoma dujų birža planuoja plėstis į Latviją ir Estiją. Šiose šalyse bus steigiamos prekybos platformos, be to, Baltijos šalių prekybos aikštelės bus  integruotos taikant netiesioginį pajėgumų paskirstymo modelį. Jį taikant vienoje šalyje pateikiami siūlymai biržoje pirkti ar parduoti dujas būtų atvaizduojami ir kitos šalies prekybos aikštelėje papildomai pridėjus transportavimo tarp valstybių narių kainą, t.y. bus siūlomas  automa­tiškas perdavimo pajėgumų priskyrimas biržoje įsigytam dujų kiekiui, o įvykus sandoriui tarp skirtin­gų prekybos aikštelių transportavimu nereikės rūpintis rinkos dalyviams, – tą už juos padarys biržos operatorius. Tai bus konkretus ir rinkos dalyvių juntamas žingsnis vieningos regioninės dujų rinkos kūrimo linkme.

Nuo 2020 m., kai bendra Baltijos šalių dujų rin­ka realiai pradės veikti, joje tarpvalstybiniai transportavi­mo mokesčiai bus apskritai panaikinti, o gamtinių du­jų kainos visose Baltijos šalyse suvienodės. Did­me­ninėje rinkoje bus vienas virtualus prekybos taškas, o sistemos balansavimas bei perdavimo pajėgumų paskirstymas bus vykdomas centralizuotai.

„Kalbant apie atviros rinkos poveikį, kaip pavyzdį galima pateikti tai, kad 2015 m. Lietuvoje transportavimui į Estiją buvo įsigyta 1 TWh gamtinių dujų, 2016 m. – tik 0,5 TWh. Galima sakyti, kad iš Lietuvos į Estiją tiekiamų dujų kiekis per metus sumažėjo dvigubai. Jeigu žiūrėtume tik į šiuos skaičius, atrodytų, kad kažkas negero nutiko Lietuvoje. Tačiau iš tiesų 2015 m., atsivėrus Lietuvos ir Estijos dujų rinkoms, Estijoje „Gazprom“ tiekiamos dujos bu­vo brangesnės nei pas mus parduodamos ir tai su­kėlė iš Lietuvos importuojamų dujų srautą. O 2016 m. „Gazprom“ sureagavo į situaciją ir sumažino dujų kainą Estijai, todėl vietos verslui nebeliko paskatos jų importuoti iš Lietuvos. Taigi realūs pokyčiai iš tiesų vyko ne Lietuvoje, o Estijoje, kur pirkėjai atviros rinkos dėka gavo galimybę įsigyti pi­gesnių dujų. Tokiu būdu estai, netgi tiesiogiai nesinaudodami SGD terminalu, pajuto jo teigiamą po­veikį“, – sako S.Bilys.

Ekspertai įspėja, kad dujų rinkoje šiuo metu ka­raliauja pirkėjai, tačiau tokia situacija nesitęs amžinai. Ar iš tiesų Europos horizonte jau ryškėja kylančių kainos kreivių kontūrai?

„Tokie ekspertai dažniausiai atstovauja gavybos įmonių interesams. Jie turi taip kalbėti, nes buksuojančios kainos mažina šio verslo pelningumą. Tačiau pasaulis pakito, ir tie fundamentalūs pokyčiai, ku­riuos patyrė į atsinaujinančius išteklius atsigręžusi pa­saulio energetika, tapo nebeatšaukiami. Jie už­programuoja žemas iškastinio kuro kainas ateičiai, nors, aišku, išlieka laikinų svyravimų tikimybė. T­ačiau kuo didesnis bus laikinas iškastinio kuro kainos šuolis, tuo ryškesnį matysime kritimą jam pasibaigus. Kalbos apie 100 JAV dolerių už naftos barelį tapo istorija, kuri dėl per didelio naftos ir dujų telkinių operatorių godumo, paskatinusio atsinaujinančios energetikos bumą, niekada nepasikartos. Tačiau tai nereiškia, kad gamtinės dujos nebeturi ateities: tiesiog šis energetikos sektorius privalės išmokti tenkintis mažesnėmis pelno maržomis“, – pabrėžia AB „Am­­ber Grid“ generalinis direktorius.

L. Vansevičiūtės nuotr.

„Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre: danaidės pabėgėlės, Europos pasirinkimas ir tuščias lietuviškas baseinas.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Oskaro Koršunovo spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ viena žiūrovė pridengė prieš fo­to­objektyvą stebėtojų minios akivaizdoje nusirenginėjančios merginos pečius nuosavu megz­­­tuku. Detalė, kuri premjerų sūkuryje būtų seniai pasimiršusi, jei šitaip savo reakciją išreiškusi žiūrovė nebūtų buvusi Paulius Ignatavičiaus žmo­na Justė, o pats Paulius tuo metu nebūtų ruošę­sis statyti kito spektaklio ta pačia pabėgėlių te­ma.

Ir štai „Europiečiai“ jau kviečia į savo prem­­jerą. Su režisieriumi P.Ignatavičiumi aiškinamės, kokiai pozicijai atstovaujama jo režisuotame spektaklyje.

Didžiausias blogis – stereotipai

„Po „Eglės žalčių karalienės“ premjeros man su­kilo dvejopi jausmai: iš vienos pusės, O.Kor­šu­no­vas sukrėtė negailestingai panardindamas į hiperbolizuotą mūsų pačių nuodėmių purvą, kurį kasdienybėje būname linkę ignoruoti, iš kitos pu­sės – daugeliui spektaklio reginių norėjosi priešintis, nes daugialypę migracijos problemą režisierius nušvietė itin vienpusiškai, niekam neleisdamas su­abejoti, kur juoda, o kur balta. Aš pats, bendraudamas su islamo tyrinėtoju Egdūnu Račiumi,  su­sidariau ge­­rokai komplikuotesnį problemos vaizdą. Kaip bet kurioje kitoje minioje, pabėgėlių gretose gali rasti visko: ir karo pabėgėlių, ir patogesnio gyvenimo ieškotojų, ir net pasislėpti ar naują tapatybę įgy­ti siekiančių nusikaltėlių. Todėl spektaklyje sten­gėmės vengti visų plačiai tiražuojamų stereotipų: tiek pabėgėlio kaip bejėgės aukos, tiek pabėgėlio kaip potencialaus teroristo“, – pasakoja P.Ig­na­tavičius.

Jis pripažįsta, kad pačiam neteko lankytis di­džiuosius migrantų srautus priglobusiose Eu­ropos pabėgėlių stovyklose, nors prieš imdamasis „Eu­ro­piečių“ ir planavo panašų žygį Vokietijon. Taigi pa­bėgėlius, kaip ir dauguma mūsų tautiečių, režisierius kol kas dažniau mato žinių laidose nei miesto gatvėse, o štai Vokietijoje – viskas kitaip.

Vis dėlto pati tema prie Pauliaus nuosekliai ar­tėjo besidomint, kuo kvėpuoja šiuolaikinis vokiečių teatras. O patį didžiausią postūmį suteikė Ham­­burgo „Thalia“ trupė, parodžiusi savanorišką pa­bėgėlių integravimo iniciatyvą: jos aktoriai pa­tys panoro supažindinti atvykėlius su miesto kul­tūriniu gyvenimu, padėti jiems mokytis vokiečių kalbos.

Ir tada, kaip žinome, sulaukė tuo metu „Tha­lia“ teatre spektaklį stačiusio kviestinio režisieriaus Alvio Hermanio demaršo: latvis paliko Ham­­burgą teigdamas, kad tolesnis bendradarbiavimas su šiuo teatru tapo nebeįmanomas, nes trupė iš kūrybinio kolektyvo virto pabėgėlių prieglo­bs­čio centru. Šio kategoriško sprendimo vertinimai Europos menininkus padalijo į dvi sunkiai sutaikomas stovyklas.

„Negalėčiau atsakyti, ar pateisinu A.Hermanį.  Neturiu teisės jo asmeninės pozicijos smerkt, nes kiekvienas turime savų argumentų. Ko tikrai ne­pateisinu – tai paviršutiniškumo, mėginimų formuoti stereotipus iš atsitiktinių žiniasklaidos tiekiamos informacijos nuotrupų. Aplink mus ir taip knibždėte knibžda tuščiavidurių, niekuo ne­pa­grįstų nuomonių. Vienas tokių stereotipų, pa­vyz­džiui, – kad visi vokiečiai tikslūs, darbštūs, tvarkingi, jų prekės aukščiausios kokybės, tai ne mūsų lietuviškos. Esu praleidęs Vokietijoje pakankamai laiko, kad drįsčiau teigti, jog tokia saviplaka neturi realaus pagrindo. Vienokie ar kitokie apibūdinimai gali būti taikomi tik konkretiems asmenims, bet ne masėms.“

Rūtos Meilutytės baseinas

„Norėjosi to, ko nesu daręs anksčiau: aštraus do­­­kumentinio, politinio spektaklio“, – neslepia re­žisierius.

Bet kodėl tuomet Aischilas, kodėl Senovės Grai­­­kijos mitas? „Nuoroda į Aischilo „Mal­dau­to­jas“ buvo ir Elfriede’s Jelinek pjesėje, nuo ku­rios sa­vam pastatymui atsispyrė O.Koršunovas. Kai per­skaičiau Aischilo tragediją, pats nustebau, kaip tiks­liai jos siužetas atkartoja nūdienos įvykius. Pa­sirodo, ir prieš tūkstantmečius žmonės ly­giai tomis pačiomis problemomis gyveno. Aki­vaiz­džių sutapimų tiek daug, kad rašant pjesę netgi norėjosi nuo jų nusigręžti, labiau išmaišyti kortas, papildant veiksmą su mitu nesusietomis detalėmis“, – teigia Paulius.

Bendravimas su dramaturgu Andriumi Jev­se­je­vu dar labiau paskatino mąstyti plačiau ir pa­grindinį dėmesį skirti ne danaidžių mito siužetui, o temos plėtiniams iš nūdienos aktualijų lauko. Vis dėlto nesinorėjo, kad tos užuominos būtų ties­­mukai reportažinės, skirtos eiliniam žiūrovo šiurpinimui.

Iš čia kyla ir apleisto baseino scenografijos idė­ja. Viena vertus, tai nuoroda į mūsų „auksinės žu­velės“ Rūtos Meilutytės apžavėtą Lietuvą, uoliai skaičiuojančią statomus ar ketinamus statyti baseinus, antra vertus, užuomina į tai, kad ši iniciatyva, kaip ir dauguma lietuviškų iniciatyvų, greičiausiai bus trumpalaikė.

Taigi scenoje regime apleistą R.Meilutytės var­do baseiną po pusšimčio metų. Net jei baseinas veik­tų, jame vargiai bebūtų kam treniruotis, nes dauguma lietuvių jau užsienyje. Užtat erdvus niekam nereikalingas pastatas naudojamas kaip laikina pastogė pabėgėliams priimti – tokių pavyzdžių Europoje apstu.

Vis dėlto Europa radikalėja, ir su migrantų pri­ėmimu susijusios problemos neabejotinai yra vienas svarbiausių tą radikalėjimą skatinančių veiksnių. Todėl kyla klausimas, ar patys europiečiai il­gai bepajėgs laikytis bendrų vertybių nuo globalistinių idėjų vis labiau nusisukančiame pasaulyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

Kodėl vaikystėje gėda nekalbėti tarmiškai, o suaugus pasidaro gėda kalbėti? Kodėl tiek mažai literatūros kūrinių, perkeliančių į dešimtąjį dešimtmetį? Ir ko rauda bronzinė Šiaulių mergaitė?

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Norminės lietuvių kalbos atstovas, paėmęs į rankas Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“, iš pradžių lavina kantrybę verždamasis pro neįprastos leksikos brūzgynus, o vėliau su siaubu pastebi, kad ir pats, pakeltas nuo knygos, ima neįprastai kraipyti žodžius. Tasai Šiaulių „bičiukų“ žargonas, pasirodo, kibus kaip varnalėšos. Be to, reklamai jis labai parankus. Taigi natūralu, kad „Pietinia kronikas“ pristatymai bei pirmieji romano autoriaus interviu buvo tokiomis pat varnalėšomis aplipę.

Vis dėlto šįkart pabandykime jas nupešioti ir pasikalbėti apie tai, kokia reali gyvenimo patirtis slypi už šmaikščia kalba surašyto teksto. Juolab savo vardą ir pavardę pagrindiniam knygos veikėjui dosniai paskolinęs Rimantas Kmita iš tikrųjų užaugo Pietiniu vadinamame Šiaulių mikrorajone, jame iš tikrųjų žaidė regbį, o vėliau iš tikrųjų pradėjo studijuoti lituanistiką Klaipėdos universitete. Visai kaip Rimantas Kmita iš „Pietinia kronikas“…

– Romano pradžioje persekioja mintis, kad rankose laikai ne būsimo rašytojo, o būsimo kriminalinio autoriteto „bildungsromaną“. Ir tas netikėtas herojaus dvasinis prabudimas, perskaičius Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ ir Richardo Bacho „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“, nepaisant autobiografinės paradigmos, skaitytojui netgi šiek tiek įtartinas… Ar tik nekyšo čia moralizuotojas, siekiantis jaunimui įteigti, kad išlįsti iš išorinių ar vidinių treningų niekada nevėlu?

– Man ta dvasinio prabudimo linija buvo viena svarbiausių. Norėjosi suprasti, kas keičia žmogų, kaip nutinka tokios Sauliaus virtimo Pauliumi istorijos. Tam personažo virsmui bandžiau rasti ne vieną motyvaciją ir pretekstą. Tai ir įvairios knygos, kurios į rankas patenka dėl skirtingų, nors ir gana anekdotiškų priežasčių, ir regbis, kuris moko tam tikros etikos, sąžiningumo, ir religinis auklėjimas, kuris susipynęs su kompleksais, stereotipais, naiviais įsivaizdavimais, na, ir bičiuliai, su kuriais bendraujama, ir merginos, kurioms norisi patikti. Šiaulių kultūrinė aplinka su roko muzika, alternatyviu menu, avangardinėmis madomis, įvairiausiais performansais irgi neabejotinai veikia personažo brendimą. Visa aplinka veikia.

Mano prielaida buvo ta, kad tokie virsmai įmanomi. Iš dalies norėjau pergalvoti ir savo brendimą, atsakyti sau į kai kuriuos klausimus. Iš dalies buvo įdomu galvoti apie aną labai greitai besikeičiantį laiką ir taip pat greitai besikeičiantį jauną žmogų jame. Tarsi būtų tokie du greitintuvai vienu metu. Ir kai viskas vyksta taip greitai, žmogaus apsisprendimus gali nulemti net smulkmenos. Taigi moralizuoti tikrai nesiekiau, man buvo įdomiau pasiaiškinti, kaip tie virsmai vyko. Galiu prisipažinti, kad savo gyvenimo pokyčių likau neišsiaiškinęs, galbūt esu prastas psichologas. O gal ne viskas gyvenime yra paaiškinama. O štai personažui tas motyvacijas turėjau sukurti.

Dabar galvoju, ar aš pats patyriau tiek alternatyvaus meno poveikio, kiek jo patiria romano personažas. Atmintis yra keistas dalykas. Ji pergrupuoja viską taip, kaip nori matyti tam tikru metu.

– Įdomu, kaip susiklostė kitų Pietinio kvartalo jaunuolių – jūsų kaimynų ir komandos draugų gyvenimo istorijos. Ar tai būtų vertinga medžiaga kokiai nors socialinei studijai? Ar šiuo požiūriu Pietinis būtų kuo nors išskirtinis Šiaulių arba visos Lietuvos kontekste?

– Jeigu kalbėčiau apie savo bendraamžius, tai likimai patys įvairiausi – nuo kiečiausių Lietuvos didžėjų iki ekonominių emigrantų. Sunku būtų apibendrinti, nors tie, kuriems rūpėjo kultūra, menas, tuo daugiau mažiau ir tebegyvena. Turbūt nei Pietinis, nei Šiauliai nėra išskirtiniai, o socialinė studija būtų labai įdomi, tik kas surinktų medžiagą? Bet aš rašiau apie dešimtojo dešimtmečio pirmą pusę, tuo metu Šiauliai tikrai turėjo savo veidą ir buvo išskirtinis Lietuvos miestas.

– Kaip manote, ar nūdienos jaunuoliai tebejaučia tokią pat gilią prarają tarp mokyklos brukamų teorinių tiesų ir realaus gyvenimo? Juk socialinės atskirties žirklės nuo romane vaizduojamų laikų dar beviltiškiau išsiskėtė, ir nemažai veikėjų, anuomet susikrovusių pradinį kapitalą, vėliau iš treningų sėkmingai peršoko į šiuolaikinių verslininkų ir valdininkų kostiumus…

– Apie nūdienos jaunuolius labai mažai galiu pasakyti. Galiu juos stebėti kokiam „Coffe Inne“ arba kartais susitinku mokyklose, kur nukeliauju kaip rašytojas ar literatūros kritikas. Man atrodo, kad būdamas jaunas tu intensyviai gyveni kitais dalykais, esi pasinėręs į muziką, hobius, tau svarbu kurti santykius su bendraamžiais, o socialinės atskirties žirklės ne taip pastebimos, ir kova su jomis nukeliama į ateitį. Romane norėjau parodyti to meto kontekstą, kuriame veikia mano personažas, todėl jis skaito laikraščius ir atkreipia dėmesį į tai, kaip ir kuo gyvena mokytojai ar net jo paties tėvai. Gyvenime visa tai buvo, bet kažkur kitur. Kažkur kitur buvo visi mafiozų šaudymaisi ir sprogdinimai, po kurių nemaža dalis jau galėjo peršokti tik į velionio kostiumus.

– Mokytojai jūsų romane – apgailėtinos personos, kurioms paklūstama irgi nebent iš gailesčio. Kadangi pačiam, kaip humanitarinių mokslų daktarui, veikiausiai tenka bent retkarčiais skaityti paskaitas, kaip jaučiatės perėjęs priešingon stovyklon? Ir kas, žvelgiant iš nūdienos suvokimo, labiau kaltas dėl nemąžtančio antagonizmo mokykloje: iškreiptas jaunuolių laisvės suvokimas ar stiprių pedagogų stygius?

– Kadangi romane norėjau priminti anuometinius „kietumo“ standartus tarp tam tikro sluoksnio jaunuolių, tai atsainumas ar net panieka mokyklai ir mokytojams buvo vienas jų. Paauglystėje visi užsiiminėjome keisčiausiais dalykais, kurie iš tolimesnio žmogaus gyvenimo perspektyvos gali pasirodyti netikėti.

Tas šiandienis antagonizmas vėlgi nėra labai aiškus. Kai kurie mokytojai skundžiasi, kad vaikai visai neskaito, kai kurie džiaugiasi, kad vaikai smalsūs, kūrybingi ir domisi menais bei literatūra. Esu važinėjęs po įvairias Lietuvos mokyklas ir kalbėjęs su mokiniais apie skaitymą – kam, kodėl verta skaityti. Bent jau man liko įspūdis, kad susikalbėti įmanoma. Ir net didžiausias klasės chuliganas, sėdintis paskutiniame suole, galų gale sutikdavo, kad pasaulis be knygų nebūtų visai geras. Nors aš jo neįtikinėjau knygų grožiu, priešingai – hiperbolizuodamas bandžiau vaizduoti pasaulį be knygų ir be skaitymo, naudoti tą neskaitančiųjų argumentaciją.

Taigi viskas įmanoma, tik ne viskas priklauso nuo mokytojų. Jie yra įsprausti į visokius projektus, egzaminų reikalavimus ir tiesiog žmogiškai pasikalbėti su mokiniais apie literatūrą, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, dažnai neturi progų. Aš pats esu dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojai, kuri pasiūlė paprastą dalyką: už dešimt ne iš programos perskaitytų knygų rašydavo dešimtuką. Norėdamas pasigerinti pažymių vidurkį ėmiau skaityti viską iš eilės. Pamažu formavosi skonis, supratimas, kas yra gera literatūra. Ji, nors ir sudėtingesnė, galiausiai vis tiek tave įtikina, ir pradedi labiau pasitikėti klasikais ar gerais šiuolaikiniais rašytojais, o ne grafomanija.

Tiesą sakant, kai galvoju apie save prieš dvidešimt ir daugiau metų, tai net sunku galvoti apie save kaip apie save. Aš tais laikais pats sau esu labiau personažas negu dabartinis „aš“. Gal dėl to ir pajutau, kad jau laikas, kad galiu apie tą laiką ir iš dalies save patį tame laike pabandyti rašyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Darijus Gerlikas

Renata BALTRUŠAITYTĖ
Juvelyras Darijus Gerlikas (nuotr.) Valdovų rūmuose pristatė trijų Lietuvos valdovams priklausiusių žiedų rekonstrukcijas. Pasak jo, įdomiausia buvo autentiškuose žieduose įžiūrėti XVI a. juvelyrų pjūklelių rėžius ir suprasti, kaip anuomet buvo gaminami karaliams skirti papuošalai.
Pirmą kartą idėja patyrinėti valdovų žiedus vilniečiui juvelyrui kilo 2004 m. apsilankius Valdovų rūmų teritorijos radinių parodoje. Jau tada Lietuvos dailės muziejaus direktorius Rimantas Budrys sakė, kad žiedas su deimantu – pats gražiausias šioje ekspozicijoje. Ir D.Gerlikui tas žiedas labai patiko, nors tada nedrįso svajoti, kad kada nors galės prie jo prisiliesti.

Vis dėlto tokia galimybė atsirado, kai prieš dvejus metus juvelyras susipažino su archeologe Rasa Valatkevičiene, atsakinga už Valdovų rūmuose saugomų metalo dirbinių restauravimą. Finansiškai muziejus negalėjo paremti žiedų rekonstrukcijos, todėl pats D.Gerlikas įteikė projektą Kultūros tarybai, gavo stipendiją ir galėjo imtis kadaise šmėkštelėjusios idėjos įgyvendinimo.

Kartą pirmadienį, kai ekspozicijos neveikė, muziejininkai ištraukė eksponuojamus žiedus iš užantspauduotų Valdovų rūmų vitrinų, padėjo juos po mikroskopu, leido apmatuoti ir įvairiais kampais nufotografuoti.

„Galbūt būtų leidę trumpam ir dirbtuvėn pasiimti, bet pats to neprašiau. Vis dėlto tokios vertybės dirbtuvėje be specialios apsaugos verčiau nepalikti, jeigu nori ramiai miegoti. Be to, penkis amžius žemėje išgulėjęs metalas yra trapus – maža kas nešiojant galėtų nutikti“, – sako D.Gerlikas.

Dirbama plika akimi

Juvelyras jau dešimtmetį vadovauja Vilniaus senamiestyje įsikūrusiai juvelyrikos mokyklai ir galerijai „Vilnensis“, kurioje prie specialiai įrengtų stalų gaminti papuošalus gali išmokti kiekvienas norintis. Pačiam Darijui studijuoti Vilniaus dailės akademijoje nusišypsojo laimė kaip tik tuo metu, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir užsienio šalys pradėjo siūlyti stipendijas mūsų studentams. D.Gerlikas su Italijos užsienio reikalų ministerijos stipendija Florencijon išvyko pusmečiui, bet savo paties iniciatyva liko ten aštuoneriems metams. Iš pradžių Florencijos universitete studijavo architektūrą, vėliau mokėsi juvelyrikos. Tačiau reikšmingiausiais juvelyras vadina trejus garsaus meistro Leonardo Chilleri dirbtuvėse praleistus metus. Chilleri juvelyrų šeima jau nuo XIX a. kolekcionuoja brangenybes, turi savo parduotuves ir dirbtuves.

„Italijoje beveik 90 proc. juvelyrų naudojamų brangakmenių iki šiol yra deimantai, spinduliuojantys savo vidinę jėgą ir todėl visais laikais vertinti turtuolių. Kadangi į šios šalies uostus pirkliai iš Indijos ir Turkijos atplukdydavo daug brangakmenių, juvelyrai turėjo puikias sąlygas savo meistriškumui ugdyti. Ten susiformavo ir savitos šio amato technologijos, kurių mūsų meistrai iki šiol nenaudoja. Pavyzdžiui, akmenys į metalo apsodus Italijoje iki šiol dedami naudojant štikeliais vadinamus kaištukus. Be to, laikomasi tradicijos dirbant nesinaudoti didinamuoju stiklu, nes klientai mato ir vertina tavo kūrinį plika akimi“, – pasakoja tikrose italų juvelyrų dirbtuvėse patirties sėmęsis D.Gerlikas.

„Italijoje beveik 90 proc. juvelyrų naudojamų brangakmenių iki šiol yra deimantai, spinduliuojantys savo vidinę jėgą ir todėl visais laikais vertinti turtuolių

Elektros neatsisakė

Gamindamas valdovams priklausiusių žiedų kopijas juvelyras neturėjo tikslo pedantiškai laikytis XVI a. juvelyrų naudotų technologijų. Meistras neatsisakė savo elektrinio grąžto, elektrinės krosnelės emaliui degti ir jau tikrai nesirengė dirbti žvakių šviesoje. Sako tiesiog negalėjęs sau leisti vienam projektui skirti šitiek laiko.

„Įdomiausia buvo atrasti nežinomo meistro rėžtuko paliktas žymes. Profesionaliu požiūriu tai nėra idealiai tobulas darbas, bet tuo šie žiedai ir yra jaukūs, gyvi, kalbantys. Papuošalus anuomet gamindavo ilgai – padaryti žiedą užtrukdavo apie pusmetį. Ir užsiimdavo tuo ne vienas žmogus: vyriausiajam meistrui dirbtuvėse talkindavo mažiausiai pora pameistrių ir dar keturi penki nekvalifikuoti pagalbininkai, kurie paduodavo įrankius, patrindavo, pašlifuodavo“, – pasakoja D.Gerlikas.

Vis dėlto kalbant apie paties aukso grynumą reikėtų prisiminti, kad tuo metu dar nemokėta jo išgryninti tiek, kiek dabar. Todėl senasis auksas dėl gausesnių sidabro, vario ir kitų metalų priemaišų dažniausiai būdavo sodresnės spalvos. Ne veltui nūdienos ekspertai, nustatinėdami papuošalų amžių, atlieka ir paties aukso cheminę analizę. Remiantis tokiais tyrimais buvo datuojami ir Valdovų rūmų teritorijoje rasti žiedai.

Vis dėlto kalbant apie paties aukso grynumą reikėtų prisiminti, kad tuo metu dar nemokėta jo išgryninti tiek, kiek dabar. Todėl senasis auksas dėl gausesnių sidabro, vario ir kitų metalų priemaišų dažniausiai būdavo sodresnės spalvos.

Itališkos mokyklos žiedas

Vienas jų – jau minėtas žiedas su deimantu, kadaise sužavėjęs juvelyrą. Šį žiedą, rastą kartu su keraminių indų ir koklių liekanomis, puošia grakštūs vynuogių spurgelių formos raižiniai ir dviejų spalvų emalis.

„Ir tikrai – man jis, turintis daug negatyvinės (tai yra į vidų išlenktos) formos detalių ir kompozicija primenantis gėlės žiedą, iki šiol pats gražiausias. Jo deimantas yra kvadrato formos, piramidinio šlifavimo, bet turintis kelias papildomas briaunas. Tokie deimantai buvo ypač populiarūs XVI a. viduryje. Kadangi deimantas – ypatingai kietas ir sunkiai šlifuojamas akmuo, Renesanso laikais jame niekas nešlifuodavo tiek briaunų, kiek priimta dabar. Šiais laikais panašus deimantas turėtų 58 briauneles, o senojo žiedo akmuo teturi 10. Kadangi Lietuvoje taip šlifuoti deimanto niekas neapsiėmė, po ilgų paieškų tik Londone pavyko rasti pagyvenusį meistrą, kuris turėjo savo stakles ir sutiko imtis tokio ekskliuzyvinio darbo“, – pasakoja D.Gerlikas.

Žiedą su deimantu juvelyras priskirtų itališkai juvelyrikos mokyklai. Tokia versija tikėtina žinant, kad karalienė Bona Sforca į Lietuvą buvo atsikvietusi Italijos meistrų. Panašiai elgdavosi ir kitos iš svetimų kraštų atitekėjusios karalienės, kartu atsigabendavusios savo papuošalus ir kraičio dalį. Todėl D.Gerlikas spėja, kad kitas Valdovų rūmų teritorijoje rastas auksinis žiedas su rubinu į rūmus galėjo atkeliauti su pirmąja Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaite, nors istorikai neturi žinių tokiai prielaidai patvirtinti. Tiesiog žiedas skirtas labai liaunam piršteliui, o Elžbieta ištekėjo paauglė ir mirė sulaukusi vos devyniolikos.

Be to, žiedas su rubinu savo stilistika priklausytų vokiečių juvelyrikos mokyklai. Vokiečių meistrų tais laikais būta ir Vilniuje. Jų žinias vėliau perėmė jiems padėję vietiniai meistrai. Tačiau kas konkrečiai gamino Valdovų rūmuose rastus žiedus, nėra patikimų žinių: tai neidentifikuotų meistrų kūriniai.

Rubinai ir špineliai

Didelio, maždaug 0,8–0,9 karato dydžio natūralaus rubino, tinkamo šio karališko žiedo kopijai, irgi teko ilgai ieškoti. Paaiškėjo, kad šiais sintetinių rubinų laikais natūralų tokių matmenų rubiną jau sudėtinga rasti, o jų kainos prilygsta deimantų kainai. Pagrindinės šio akmens radimvietės dabar yra Birmoje, kuri garsėja ypatingo „balandžio kraujo“ raudonumo rubinais.

„Nors tais laikais dar nebuvo sintetinių rubinų gamybos technologijų, tai nereiškia, kad nepasitaikydavo netikrų rubinų. Tiesiog klastotojai vietoj tikro rubino „prakišdavo“ panašios spalvos natūralų, tik minkštesnį ir pigesnį akmenį – špinelį. Klastotes būdavo įmanoma atpažinti nebent pasiryžus patikrinti akmens kietumą. Nenuostabu, kad šiuolaikiniai prietaisais ginkluoti tyrinėtojai špinelių vietoj rubinų aptiko netgi Anglijos karalienės karūnoje“, – pasakoja D.Gerlikas.

Dėl pasikeitusių šlifavimo technologijų juvelyrui teko ieškoti didesnio rubino, kad galėtų jį peršlifuoti reikalingu kontūru. Kai tinkamą akmenį vis dėlto pavyko rasti, juo užsiėmė senovinę formą rubinui suteikęs gemologas Mindaugas Čebatariūnas.  Kadangi tais laikais brangakmeniai šlifuoti paprasčiau, tam, kad rubinas ryškiau spindėtų, meistrai po akmeniu žiede dėdavo plonutės sidabro folijos atšvaitą.

Žiedas su rubinu taip pat nustebino D.Gerliką kontrastinga mažo apskritimo skersmens ir stambaus, maždaug 0,8–0,9 karato, akmens proporcija. Senovinė akmens įtvirtinimo technologija, kai jis ne panardinamas metale, o iš viršaus  prispaudžiamas metalo kojytėmis, optiškai jį dar labiau padidina.

Auksinis žiedas su rubinu buvo rastas kasinėjant buvusio rūmų tualeto vietoje. Matyti, kad auksas buvo puoštas emaliu, kuris šimtmečių egzamino neištvėrė: raižiniuose matyti tik pavieniai emalio luobelės trupinėliai. Todėl juvelyras atkūrė du žiedo variantus: vieną – originalaus radinio, eksponuojamo muziejaus stende, kitą – emaliu dengto žiedo, kuriuo kadaise galėjo grožėtis jo savininkė.

Nuoširdumas, taika ir šlovė

Trečiojo rekonstruoto žiedo pavyzdžio juvelyras neturėjo, nes Barboros Radvilaitės žiedas, rastas tvarkant Vilniaus katedros rūsius po didžiojo 1931-ųjų potvynio, yra paslaptingai dingęs. Aišku tik tiek, kad vandeniui nuslūgus šventovės kriptoje tąsyk buvo rasti trijų Lietuvos valdovų – Aleksandro Jogailaičio, Elžbietos Habsbugaitės ir Barboros Radvilaitės kapai su brangenybėmis. Kartu su Radvilaitės palaikais aptikta karūna, skeptras ir valdžios ženklas – obuolys. Karalienės kaklą puošė auksinė grandinėlė, dešinę ranką – du žiedai: vienas pintas, kitas puoštas dviem deimantais. Ant kairės rankos rastas auksinis žiedas su trimis brangakmeniais – baltu deimantu, žaliu smaragdu ir raudonu rubinu.

Būtent pastarąjį iš detalių grafikos piešinių, darytų 1932 m. surengtoje brangenybių ekspozicijoje, dabar atkūrė D.Gerlikas. Manoma, kad šį žiedą savo mylimajai dovanojo jos vyras Žygimantas Augustas. Iš išlikusių Barboros laiškų Žygimantui Augustui žinoma, kad laiškuose ji gaudavusi ir žiedus. Šaltiniai mini paties Žygimanto Augusto turėtą lobyną su daugybe brangakmenių, kurių gausa nustebino netgi popiežiaus pasiuntinį Bernardo Bongiovanni. Jo lobyne minima ir 15 tūkst. svarų paauksuoto sidabro, atgabento iš Venecijos.

Nors viduramžiais nešioti saikingai, Renesanso epochoje žiedai tapo labai populiarūs. Tačiau tik nuo XVIII a. žiedus pradėta nešioti dėl grožio. Iki tol jie turėdavo įvairią praktinę paskirtį: tai būdavo arba didiko antspaudas, arba santuokos ar sužieduotuvių simbolis, arba skiriamasis reprezentacijos ženklas, arba relikvijorius, arba tiesiog magijos priemonė, nešiota kaip naujųjų laikų amuletas. Todėl Renesanso laikais žieduose naudoti akmenys turėjo svarbią simbolinę reikšmę. Deimantas reiškė nuoširdumą, nuolankumą, smaragdas – taiką, ramybę, o rubinas – šlovę ir sėkmę. Todėl galima sakyti, kad Barboros Radvilaitės žiedas linkėjo jai svarbiausių tos epochos vertybių.

Tačiau tik nuo XVIII a. žiedus pradėta nešioti dėl grožio. Iki tol jie turėdavo įvairią praktinę paskirtį

Auksiniai papuošalai – neamžini

Vertindami nūdienos akimis pastebėtume, kad senieji meistrai aiškiai persistengdavo su dekoru: šių laikų juvelyras, turėdamas rankose tokius vertingus brangakmenius, veikiausiai rinktųsi subtilesnes metalo formas, leidžiančias dar labiau akcentuoti pačių akmenų grožį.

Bet D.Gerlikas ragina nepamiršti, kad žiedai buvo skirti valdovams, o šie privalėdavo aplinkiniams kelti akinantį, kone antgamtiško spindėjimo įspūdį, taip palaikydami savo ypatingos kilmės legendą. Taigi valdovai siekdavo išskirtinio puošnumo ir rungtyniaudavo juo tarpusavyje. Nei apdarams, nei juvelyrikai jie netaupydavo valdomos šalies biudžeto. Pavyzdžiui, viena auksu siuvinėta Italijos valdovų Medičių aksominė skraistė savo kaina prilygo ištisiems rūmams. O juk panašių prabangos atributų Medičių aplinkoje buvo daug. Valdovų tikslas ir buvo pabrėžti savo išskirtinumą, viešai pasididžiuoti sukauptais turtais. Todėl kiekvienas jų nešiotas drabužis ar papuošalas privalėdavo būti „pats pačiausias“.

Įdomu, kad panašių į Valdovų rūmuose rastus XVI a. žiedus netgi turtingesnėse Europos valstybėse nėra išlikę daug. Priežastis – dažnai nešiojamas auksas sudyla, susidėvi, o perlieti jį naujam, madingesniam papuošalui nesudėtinga. Taip elgdavosi ir valdovai. Todėl geriausios būklės archeologų randami tie žiedai, kurie pačių šeimininkų būdavo pamesti, gerai paslėpti arba kartu su jais nukeliaudavo į kapą.

„Pats esu taisęs nemažai praėjusio šimtmečio pradžios žiedų, todėl galiu konstatuoti, kad ir per vieną amžių auksas pastebimai susidėvi: įskyla, sulūžta pagrindas arba nudyla akmenis laikančios kojytės. Tokio žiedo jau nebeįmanoma nešioti, o pataisyti irgi neišeina, todėl dažniausiai iš seno gaminamas naujas papuošalas. Plonesni kasdien nešiojami (pavyzdžiui, vestuviniai) žiedai gali sudilti ir per pusę šimto metų. Žinoma, skrynelėse saugomi papuošalai išlieka ilgiau, nes auksas nesioksiduoja ir, priešingai nei žalvaris ar sidabras, yra atsparus aplinkos poveikiui. Todėl būtent auksiniai papuošalai archeologų aptinkami geriausios būklės“, – pasakoja D.Gerlikas.

Visą šį savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

L. Vansevičienės nuotr.

Gruodžio premjerose karaliaus gyva muzika: spektakliuose gros „Kontrabanda“, „Colours of Bubbles“ ir miuziklų profesionalais virstantys Keistuolių teatro aktoriai.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Liežuvis tenupus besiskundžiančiam, kad Lie­tuvos teatrinis gyvenimas apsnūdęs: 2017-uosius pasitiksime su 17 gruodžio premjerų. Mažiausiai tiek, jeigu dar kokia ekspromtus mėgstančių entuziastų trupė nepareikalaus sau publikos dėmesio čia pat ir nedelsiant.

Vis dėlto tokių ekspromtinių staigmenų pastebimai mažėja: tiek dėl profesionalėjančios teatrų va­­dybos, tiek dėl aštrėjančios jų konkurencinės ko­­­­­vos. Reginių pasiūla didėja sparčiau nei publikos susidomėjimas teatru, o kur dar tas gimtinei nuo pasienio kasmet mojantis statistinis Alytus… Taip galima sulaukti laikų, apie kuriuos vis garsiau šneka muzikos projektų organizatoriai: daugeliui pradedančių atlikėjų publika tampa savaimine vertybe, o bilietų kainos klausimą keičia klausytojų atviliojimo į ne­mokamus kon­certus problema.

Tačiau yra ir bus menininkų, sprendžiančių priešingas – per ankštų salių problemas. Štai į visus penkis „Pašaliniams draudžiama“ gruodžio rodymus bilietai Klaipėdos dramos teatre iššluoti nė repeticijoms neprasidėjus. Užteko poros slaptažodžių: režisierius Oska­ras Koršunovas, pjesės autorius Gintaras Gra­jaus­­­kas, ir nei bilieto kaina, nei siužetas, nei aktorių są­rašas žiūrovų piniginių at­si­vė­rimams nebeturėjo reikš­­mės.

Pankrokas prie bangolaužio

Nors kūrėjai bando būti pa­slaptingi ir taip artėjančiai premjerai suteikti dar daugiau intrigos, jau dabar Klaipėdoje kalbama, kad „Pašaliniams draudžiama“ vis labiau panašėja į miu­ziklą. Gy­va muzika teatre – jo­kia naujie­na, tačiau išvysti spek­­taklyje pank­roko grupę, ku­­rioje dainuoja ir bosine gitara „pjausto“ drama­turgas (G.Gra­jaus­­kas), o kla­viši­niais – spektaklio kompozitorius (An­tanas Ja­sen­ka), vis dėlto ne kas­dien pavyktų. Šiuo atveju būtent to­kį derinį, primenantį uostamiesčio le­gendinę grupę „Kontra­ban­da“, scenoje ir matysime. Pjesės (o ir grupės dainų tekstų) autoriui Gintarui kompaniją palaikys dar du senosios „Kontrabandos“ muzikantai.

Saikinga scenografija taip pat nestokos klaipėdietiškų akcentų: scenoje žadama atkurti stilizuotą šiaurinio molo bangolaužį su jo akmenimis ir tetrapodais. Kadangi autentiški uosto atributai sce­­nai per sunkūs, tenka gaminti butaforinius.

Du svarbiausi pernai vasarą teatrui įteiktos pje­sės „Pašaliniams draudžiama“ veikėjai, keliaujantys per visą spektaklį, – tai Poetas (pirmą sezoną Klaipėdos dramos teatre įpusėjęs Jonas Bara­naus­kas) ir Bitininkas (į Nacionalinę kultūros ir meno premiją pretenduojantis Darius Meškaus­kas). Kartais šie personažai susitapatina, ir tuomet galima įtarti, kad energingas devintojo de­šimt­mečio poetas subrendęs virto ramiu išmintingu bitininku.

Visi kiti veikėjai tarsi „road movie“ kronikoje pasirodo ir vėl išnyksta. Užtat jų daug – spektaklyje užimta didžioji dalis teatro trupės. Spektaklyje matysime Reginą Arbačiauskaitę, Reginą Šaltenytę, Igorį Reklaitį, Rimantą Pelakauską ir kitus žy­mius Klaipėdos aktorius.

Florencijos pasirinkimas

Kauniečiai gruodį irgi tikisi ryškios premjeros. Jų viltys siejamos su Jono Vaitkaus ir Ainio Stor­pirš­čio pirmąkart Lietuvoje statoma Thomo Man­no 1905 m. sukurta pjese „Fjorenca“.

Šiam pastatymui J.Vaitkus ne tik pasitelkė nuola­tinį savo bendražygį kompozitorių Algirdą Mar­tinaitį, bet ir Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę „atmiešė“ lapkritį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje pristatyto spektaklio „Apreiškimas Marijai“ jaunaisiais aktoriais Agnieška Ravdo ir Mariumi Meilūnu.

Pjesės veiksmas vyksta Florencijoje, Medici vi­lo­je, 1492 m. Esminis dramos konfliktas – vienuolio pamokslininko Girolamo Savonarolos (1452–1498) ir Florencijos miesto valdovo Lo­ren­zo de Medici (1469–1492) (arba Lorenco Nuos­ta­biojo) pažiūrų skirtumai. Dviejų žymių vyrų ne­santaiką dar labiau kursto gražuolė Fjorė Fjo­ren­ca (šį vaidmenį pasikeisdamos kurs Martyna Ged­vi­laitė ir Ugnė Žirgulė). Ji kažkada atstūmė besiper­šantį Savonarolą (akt. Egidijus Stancikas ir Vai­das Maršalka), užtat sutiko būti Lorenco (akt. Liu­bomiras Laucevičius) mylimąja. Vis dėlto mirš­tantis menus puoselėjęs Florencijos valdovas dva­sinį Bažnyčios lyderį vertina kaip sau lygų. O išgalvotas Fjorencos personažas – alegorinė nuoro­da į pačią Florenciją, mat viduramžiais miestas bu­vo žinomas Fjorencos vardu. Taigi Fjorencos pa­si­rinkimas tolygus Florencijos miesto pasirinkimui.

„Lorencas teigia, kad nevalingas, nesugebantis atsispirti jausminiams poreikiams, neturintis saiko žmogus iš esmės save sunaikina. Taip sako tas, ku­ris pats buvo viršūnėje, rengė linksmybes, karnava­lus ir pats juose dalyvavo. Spektaklyje taip pat ke­liama profesinės išdavystės problema, teigiama, kad netekusio moralinių atrankos kriterijų menininko kūryba virsta šiukšliadėže. Žmogus bevališkumu, bestuburiškumu apnuodija savo kūrinį. Šiais laikais šiukšlių prisiryjama iš visur: iš medijų, literatūros, fotografijos. Moralės, etikos kriterijų nebelieka – visiems viskas skanu ir gerai“, – ironizuoja J.Vaitkus.

Siekdamas sukurti autentiškus pagrindinių herojų paveikslus T.Mannas studijavo G.Savo­na­rolos biografiją ir Jacobo Burckhardto veikalą „Renesanso kultūra Italijoje“. Tačiau autorius „Fjo­­rencos“ nelaikė istorine drama, tiesiog dvi žy­mios Florencijos istorinės asmenybės, jo nuomone, idealiai tiko prieštaringų principų reiškėjų vaid­­menims. Sulaukęs priekaištų dėl katalikybės dis­kreditavimo, rašytojas kritikams paaiškino, kad to­kio tikslo neturėjo, ir jeigu dramoje esama kritinių tendencijų, tai kritikos objektas buvo Re­ne­san­so kultūra, o ne Katalikų bažnyčia. Nepaisant to, „Fjorenca“ didelės sceninės sėkmės nesulaukė ir rampų šviesą išvysdavo ganėtinai retai, o jos likimu nusivylęs T.Mannas daugiau dramų neberašė.

Šiuolaikinė danaidžių versija

Sostinės teatro mėgėjai, šį pavasarį Gintaro Var­no pageidavimu kruopščiai studijavę antikinio Oidipo mito vingrybes, po pusmečio turės progą žinias atnaujinti Vilniaus mažajame teatre. Čia vis drąsiau scenoje besijaučiantis režisierius Paulius Ig­natavičius kartu su dramaturgu Andriumi Jev­sejevu imasi Aischilo dramos „Maldautojos“, ku­rios sušiuolaikinta versija pristatoma „Euro­pie­čių“ pavadinimu.

Yra žinoma, kad „Maldautojos“ buvo pirmoji dra­ma iš Aischilo tetralogijos. Joje pasakojama apie danaides – 50 karaliaus Danajo dukterų, ku­rias jų tėvo brolis valdovas Aigiptas nori ištekinti už 50 savo sūnų. Pirmąją naktį 49 dukterys nužudė savo vyrus, tik viena Hipermnestra pasigailėjo sa­vo jaunikio. Nepaklususios tironui danaidės su sa­vo tėvu išplaukia į tolimąją Graikiją. Argo miesto karalius Pelasgas turi priimti nelengvą sprendimą – priimti juos ir stoti į kovą su Aigipto sūnumis ar nepriimti, taip užrūstindamas Dzeusą, bet iš­veng­damas konflikto ir karo. Pelasgas atsiklausia sa­vo tautos nuomonės, ir ši nusprendžia priimti pa­bėgėles.

O kaip pasielgs mūsų tauta? Ar esame teisūs, pabėgėlius traktuodami kaip problemą, o ne kaip ga­limybę? Ar europietiškoji vienybė ir solidarumas tebėra įmanomi? Nevienareikšmiškus atsakymus į šiuos klausimus ir tikisi rasti „Europiečių“ kūrėjai, bandantys graikiškojo Olimpo dievus prakalbinti moderniosios literatūros tekstais ir nūdienos Lietuvos politikų išmintimi.

O ta išmintis nedaug kuo skirsis nuo interneti­nės išminties, kurią visai neseniai tautiniu kostiumu aprengta šviesiaplaukė geltonkasė (beje, na­cio­nalinės baleto trupės direktorės Rūtos But­vi­lienės duktė Gailė Butvilaitė) įkvėptai bėrė se­kio­­dama paskui O.Koršunovo spektaklio „Eglė žal­čių karalienė“ žiūrovus.

Naujametinių pasakų ratelis

Gruodį „Eglės žalčių karalienės“ premjera irgi numatoma, bet jau visai kitokia – muzikali, nuotai­kinga  ir kalėdinės pasakos rūbais apvilkta. Į nuo­­taikingą, vietomis pratrūkti juokais, o vietomis – nubraukti ašarą kviečiantį režisierės Eglės Ki­žaitės spektaklį kviečia šeši jauni Keistuolių teatro aktoriai, įtraukiantys į veiksmą ir jaunuosius žiūro­vus bei primenantys jiems gražiausius kasdienybės stebuklus – meilę, draugystę, ištikimybę.

Pasakų asortimentą atnaujina ir Nacionalinis dra­­mos teatras, kviečiantis į spektaklį „Kaulinis se­­nis ant geležinio kalno“. Spektaklis išskirtinis tuo, kad bando scenon perkelti dailininkės Birutės Ži­lytės knygai pieštas iliustracijas. O šios – iš tų, ku­rios neidealizuoja, nesušvelnina, pastelinėmis spalvomis nepertapo sekamos pasakos veiksmo. Kitaip sakant – iš tų, kurias vaikai vadina „baisiomis“, nors patys, prisižiūrėję filmukų, dažnai paišo dar baisesnius siužetus.

„Šiandien pasakos iliustruojamos labai „saugiai“. Baimė augančias kartas „sužaloti“ žiauria ir mistiška lietuvių liaudies pasaulėjauta pavertė pa­sa­kas, o su jomis ir mūsų kultūrines ištakas, in­fan­tiliomis, perdėtai sutaurintomis ir, mano nuomo­ne, labai nutolusiomis nuo periferijos žmonių pa­saulėjautos. Ir nors pasakomis anksčiau siekta ne tik auklėti, bet ir gąsdinti, jų pagrindinė misija išliko: supažindinti klausytoją su kita, nematoma pa­saulio puse, jo istorijomis, o svarbiausia – priversti žmogų iš tikrųjų smalsauti, bijoti, juoktis ir ki­taip patirti sunkiai paaiškinamą gamtą“, – teigia dai­lininkė B.Žilytė, kurios iliustracijas skulptūromis ir vaizdo projekcijomis užsibrėžė prikelti jau­nų menininkų komanda.

Iš pradžių nematomo, tačiau visur esančio Kau­­­linio senio vaidmuo patikėtas Povilui Budriui.

Į pasakas neria ir neseniai diplominį „Heraklį“ Keis­tuolių teatro repertuaran įvedęs Aido Gi­nio­čio studentas Gildas Aleksa. Kauno kameriniame teatre jis kartu su megztų spektaklių specialiste scenografe Ramune Skrebūnaite narsto „Megz­ti­nį“ pagal Donaldo Bisseto pasakas. O jame – dvi mer­gaitės, kurių mama nemoka sekti pasakų, už­tat močiutė – tikra pasakų ir žaidimų meistrė. Ji gy­vena tarp daugybės megztų ir nenumegztų megz­tinių, ir kiekvienas iš jų turi atskiras nepakarto­jamas istorijas. Šiame spektaklyje net tuščias ka­na­rėlės narvas ar sušlapęs mobilusis telefonas, mo­čiutei paliepus, pasakoje atgyja naujam gyvenimui.

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorius Vy­tautas Kupšys nutarė nesiremti nei literatūrinėmis, nei liaudies pasakomis ir su kolegomis scenoje dėlioja savitą Kalėdų Senelio nuotykių siužetą. O jis paremtas tuo, kad Senelio pagalbininkas, viską užmirštantis nykštukas vardu Pamiršau, pa­miršta dar vieną svarbų dalyką ir tuo sukelia grėsmę artėjančiai šventei. Ar Kalėdų rytas vis dėlto išauš, tėvai ir taip nuspėja, o vaikai sužinos panevėžiečių spektaklyje „Ar pažįsti Kalėdų Senelį“.

Nuoskaudų laužai

Užtat pasakose, skirtose suaugusiems, ne viskas taip lengvai nuspėjama. Štai ponia Irena (akt. Valda Bičkutė) išlošia loterijoje (juk įspėjau, kad pasaka…), o per sėkmės aplaistymą artimiausių draugų ratelyje bilietas ima ir pradingsta. Jo nėra nei po stalu, jei spintose, nei tarp nešvarių vakarėlio indų. Ar gali būti, kad laimingąjį loterijos bilietą paėmė kažkuris iš svečių? Apvogtoji nieko ne­lauk­dama imasi veiksmų tam išsiaiškinti. Ir daro tai taip uoliai, kad vos nesugriauna savo šeimos ir ne­išvaiko senų bičiulių. Kaip neprarasti sveikos nuo­vokos užgriuvus netikėtai sėkmei – apie tai aš­tri „Domino“ teatro komedija „Loto“, pastatyta pa­gal rusų dramaturgo Vasilijaus Sigarevo pjesę.

Gytis Padegimas Kauno kameriniame teatre grįžta prie Thorntono Wilderio – amerikiečių drama­turgo, kurio pjesės „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Ka­lėdų vakarienė“ prieš kelis dešimtmečius lėmė ryš­kiausias režisieriaus kūrybos viršūnes. Šįkart jis stato tris vienaveiksmes T.Wilderio pjeses, pri­klau­­sančias nebaigtam lyrinių komedijų ciklui „Sep­tyni žmogaus amžiai“: „Kūdikystė“, „Vaikys­tė“ ir „Upės po žeme“.

Pastaroji, pasakojanti apie vidutinio amžiaus žmones, atrasta ir pirmąkart publikuota tik 1997 m., o iki tol buvo laikoma dingusia. Prasideda ji ra­miu Karterių šeimos vasaros vakaru, leidžiamu prie eže­ro. Sūnus, dukra ir jų tėvai dalijasi pastebėjimais ir prisiminimais. Tačiau už nekaltų frazių sly­pi daugiau, nei gali atrodyti pašaliečiams. Žodis po žodžio, ir senų nuoskaudų žarijos įsiliepsnoja…

Vis dėlto geriau tėvus turėti, nei jų netekti. Šiau­lių dramos teatro premjeroje „Visu greičiu at­gal!“ stebime dvi našlaitėmis likusias seseris, ku­rios, mirus mamai, nusprendžia savo gimdytojų pe­­­­lenus sujungti ir iškeliauja ieškoti prieš ketvirtį am­žiaus mirusio tėvo kapo. Bėda, kad nė viena ge­rai nežino, kur tas kapas yra, – tik tiek, kad jis kažkur Prancūzijos šiaurėje… Nusigauti ten seserys ban­do didžiuliu vogtu autobusu. Pakeliui aiškėja liūd­na jų šeimos istorija, bet makabriškoje kelionė­je netrūksta ir linksmų situacijų. Ryžtingąsias se­seris Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje pagal jauno prancūzų dramaturgo Pierre’o Not­te’o pjesę vaidina Nomeda Bėčiūtė ir Jūratė Bu­driūnaitė.

Įdo­miausia, kad iš Šiaulių A.Lebeliūnas dar sus­kubs į Alytų, kur naujametį vakarą įvyks paskuti­nė šių metų premjera. Spektaklis „Sudie, pone Lo­rencai“ kuriamas pagal Kanados dramaturgo Morriso Panycho pjesę „Mergaitė ir auksinė žuvelė“. Susipažinkite su dešimtmete Iris, gyvenančia ma­žame miestelyje, kur, atrodytų, niekas niekada ne­­gali nutikti. Tačiau vieną dieną miršta jos ge­riau­­sia draugė, auksinė žuvelė Amal. Maža to, Iris vandenyno pakrantėje randa bangų išmestą vyrą, Lorencą. Ji įsitikinusi – šis žmogus yra jos žu­­velės reinkarnacija ir buvo atsiųstas tam, kad pa­dėtų sulipdyti jos griūvančią, realybėje nesiorientuojančią šeimą. Iris pasikviečia Lorencą į savo na­­­mus, bet tai, kas juose nutinka, sugriauna pa­sku­tines šviesios vaikystės iliuzijas.

Nuo patriotizmo iki stimpanko

Visai neseniai Rusų dramos teatro premjeroje „#tevyne“ girdėjome, ką apie Lietuvą mano čia se­niai gyvenantys kitataučiai, konkrečiai – įvairaus amžiaus ir kilmės šio teatro aktoriai. Spektaklis, beje, ypatingas tuo, kad pirmasis valstybinio teatro scenoje išdrįso pateikti, tegu ir švelnią, dabartinės šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės parodiją. Garbė ją suvaidinti patikėta patyrusiai aktorei Valentinai Lukjanenko.

Dabar ateina laikas lietuviams išsakyti, ką jie mano apie Lietuvą. Valstybinio jaunimo teatro spek­­taklyje „Pasirinkimas“ tai žada padaryti jauni aktoriai, tebestudijuojantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šią vasarą jie kartu su režisieriu­mi Vidu Bareikiu ir dramaturgu Mindaugu Na­staravičiumi stovyklavo Čiobiškyje ir dalijosi tarpusavyje patirtimis bei apmąstymais apie tai, kas yra Lietuva jaunam žmogui. Tačiau ne visi studentai režisieriaus nurodymus supranta vienodai, to­dėl spektaklio kūrimas kai kuriuos iš jų įkvepia ap­mąstyti ir savo profesiją. Tikri aktorių pasakojimai čia, kaip ir spektaklyje „#tevyne“, pinsis su dra­maturgo pasiūlytais siužetais.

O vienas iš „#tevyne“ aktorių Aleksandras Špilevojus, pats neslepiantis dramaturgo ambicijų, gruo­dį Menų spaustuvėje pristatys savo pirmąją pje­sę „Neišmoktos pamokos“. Keturi aktoriai, pen­­­ki muzikantai ir dvylika kompozicijų, susijungian­­­čių į vieną bendrą istoriją, skatina žiūrovus pra­dėti iš naujo mokytis dalykų, kurių mūsų kažko­dėl neišmokė mokykloje – ten, kur teoriškai ir tu­rėjome būti rengiami gyvenimui. Vis dėlto spektak­lio veikėjai neįstringa beprasmiškuose kaltinimuose mokyklai. Jie tik pabando prisiminti save aš­tuntoje klasėje ir jau naujomis akimis įvertinti tai, ką anuomet darydavo ir ką kalbėdavo.

„Labai norėjome sukurti spektaklį, kuris būtų įdo­mus ne tik prisiekusiems teatralams, bet ir tiems, kurie teatre apsilanko dar rečiau nei bažnyčioje. Ir esu tikras, kad mums tai puikiai pavyko. Tai pats tikriausias šiuolaikinis teatras, bet tuo pačiu metu tai tikras gyvo garso koncertas“, – įsitikinęs pjesės autorius, režisierius ir vienas iš aktorių A.Špilevojus.

Kartu su juo vaidins Greta Grinevičiūtė, Greta Petrovskytė ir Paulius Markevičius, gros indie mu­zikos grupė „Colours of Bubbles“.

Keistuolių teatro sielai Aidui Giniočiui muzikantų iš šalies kviesti nereikia: užtenka suburti sa­vo teatre vaidinančius roko muzikos atlikėjus. Pa­sitelkęs stimpanko stilistiką, spektaklis „Edis Ag­re­gatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“ apeliuoja ne vien į Andriaus Tapino knygų gerbėjus, bet į visus, pasiruošusius nerti į pomirtinio gyvenimo bei amžinosios laimės paslapties ku­piną teatro nuotykį.

Kaip visada dėmesingas semantikai A.Ginio­tis šį savo nuotykį įvardija teatrine muzikine (m)is­te­rija, kurioje artroko muzika darniai sugyvena su naujų teatrinių formų paieškomis.

Siužetas išties misteriškas: nežinomame amžiuje skirtingose pasaulio vietose atrandamos legendi­nio pranašo Edžio Agregato, pagarsėjusio amžinai laimingu gyvenimu, relikvijos. Jos pasižymi ypa­­tingomis galiomis. Relikvijų atsirandant vis nau­­juose pasaulio kampeliuose, susiburia grupė žmo­­nių, pasiryžusių išsiaiškinti, kas gi iš tiesų buvo tas Edis Agregatas. Jiems pasitarnauja be galo ver­­tingas radinys – Edžio Agregato psalmynas, į kurį psalmių forma sudėti visi svarbiausi laimingojo pranašo gyvenimo įvykiai nuo neįprasto gimimo iki mirties, netikėtai tapusios naujos istorijos pradžia. Mat Edžiui Agregatui suteikta unikali galimybė naujai permąstyti savo paties istoriją jau iš anapusybės perspektyvos.

Taigi iš esmės principas – toks pat kaip ir „Ne­išmoktose pamokose“, skiriasi tik žaismingos mistikos kiekis ir, žinoma, muzikos stilius.

Gruodžio premjerų kalendorius

1 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“. Rež. Aidas Giniotis

3, 4 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Rež. Jonas Tertelis

3 d. 15, 19 val., 4 d. 14, 18 val., 17 d. 12, 19.30 val., 26 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Loto“. Rež. Olegas Šapošnikovas

3, 4 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Upės po žeme“. Rež. Gytis Padegimas

3, 30 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Visu greičiu atgal!“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

3 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Žaidimas baigtas“. Autoriai ir atlikėjai „Low Air“

8, 12, 21, 23, 26 d. 12 val., 13, 22 d. 11 val., 20 d. 10 val., 21 d. 14 val. Keistuolių teatre – „Eglė žalčių karalienė“. Rež. Eglė Kižaitė

8, 9, 17, 31 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Fjorenca“. Rež. Jonas Vaitkus

8 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Neišmoktos pamokos“. Rež. Aleksandras Špilevojus

8, 9 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Pirmapradis“. Rež. Karolina Žernytė

10, 11 d. 17 val., 31 d. 16, 18.30 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Pasirinkimas“. Rež. Vidas Bareikis

13, 14, 28 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Europiečiai“. Rež. Paulius Ignatavičius

14, 15, 18, 19, 20 d. 10, 12 val., 16, 17, 21, 22 d. 10, 12, 14 val. Kauno kameriniame teatre – „Megztinis“. Rež. Gildas Aleksa

14 d. 12 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Ar pažįsti Kalėdų Senelį?“. Rež. Vytautas Kupšys

14 d. 19 val. Rusų dramos teatre – „Ugnies pagauti“. Choreografė Marija Simona Šimulynaitė

16, 17, 30, 31 d. 18.30 val., 18 d. 17 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Pašaliniams draudžiama“. Rež. Oskaras Koršunovas

31 d. 18 val. Alytaus teatre – „Sudie, pone Lorencai“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Išvarymas

Nešvankių komedijų ir subtilių kino dramų auditorijų apimtys Lietuvoje skiriasi šimtais kartų. Netgi Europoje pripažinto kino meistro Šarūno Barto filmas į kino sales nepriviliojo nė poros tūkstančių žiūrovų. Užtat lietuvių autorių romanų tiražai nuo tokio skaičiaus tik prasideda.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kino centro duomenimis, 2015 m. daugiausiai žiūrovų į kino teatrus pritraukti pavyko komedijoms: Juliaus Pauliko filmui „Nepatyręs“, Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Martinkaus filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ir Alvydo Šlepiko „Kunigo naudą velniai gaudo“. Šie filmai sugebėjo prasiveržti į sėkmingiausiai 2015 m. Lietuvos kino teatruose demonstruotų juostų dešimtuką, o „Nepatyręs“ jame netgi užėmė garbingą antrą vietą, į priekį teužleisdamas animacinius „Pakalikus“. Pastarieji pernai visose trijose Baltijos šalyse buvo nepralenkiami.

Vis dėlto, palyginti su 2014 m., auditorijos susidomėjimas lietuviškais filmais pernai nusirito nuo 23 iki 14 proc. bendros kino žiūrovų auditorijos. Tačiau netgi toks rodiklis kitų Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodė ganėtinai solidžiai. Estijoje nacionalinio kino auditorijos dalis 2015 m. buvo 11 proc., o Latvijoje – vos 4 proc. bendro žiūrovų skaičiaus. Estijoje sėkmingiausiai demonstruotų filmų dešimtuke figūravo dvi estiškos juostos („1944“ bei „Slaptoji draugija“), Latvijos dešimtuke latviškų filmų apskritai nebuvo.

Kaip lietuviškam kinui sekėsi šįmet? „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis prognozuoja, kad nacionalinės kino auditorijos dalis 2016 m. vėl šoktelės aukštyn ir gal netgi pranoks 2014 m. rodiklius. Nors šįmet kino teatruose nepasirodė tokių galingų lietuviškų „blokbasterių“, kaip rekordines 300 tūkst. žiūrovų aukštumas pasiekę Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, tačiau neblogai sekėsi 2015-ųjų gruodžio 31 d. startavusiam Kęstučio Gudavičiaus filmui „Tarp mūsų, berniukų“, surinkusiam 203 tūkst. žiūrovų, bei Tado Vidmanto juostai „Gautas iškvietimas“, pritraukusiai 167 tūkst. žiūrovų.

Statistika liudija, kad pastarojo filmo tęsinys „Gautas iškvietimas 3“ (pavadinime užšifruota rinkodarinė apgaulė, nes „Gautas iškvietimas 2“ tiesiog neegzistuoja) šiuo metu yra surinkęs maždaug 120 tūkst. žiūrovų ir, kaip dažniausiai nutinka tęsiniams, pirmojo filmo rezultatų pranokti nebesugebės. Vis dėlto ir tokio rezultato užtenka, kad „Gautas iškvietimas 3“ pagal populiarumą taptų trečiuoju šių metų lietuvišku filmu.

Beje, platintojai nemažai tikisi ir iš premjerai rengiamų Algio Ramanausko režisuotų „12 kėdžių“. Tačiau nūdienos Lietuvon Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano veiksmą perkelianti ekranizacija, kurioje Benderį vaidina Mantas Stonkus, o Kisą – Julius Žalakevičius, bus pradėta rodyti tik gruodžio viduryje, todėl visos savo potencijos per dvi iki metų pabaigos likusias savaites nebespės atskleisti.

„Jeigu tai būtų E.Vėlyvio filmas, gal ir galėtume tikėtis minėto filmų trejetuko persistumdymo, bet debiutiniam A.Ramanausko filmui 60 tūkst. žiūrovų per savaitę būtų jau per aukštai iškelta kartelė“, – vertina gerai lietuvių kino auditorijos įpročius pažįstantis D.Beržinis.

Filmai vienai savaitei

Išprusę „Veido“ skaitytojai, uoliai sekantys kino repertuarus bei „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų nominacijas, greičiausiai svarsto, kodėl kino teatrų tinklo atstovas, skaičiuodamas sėkmingiausius šių metų lietuviškus filmus, apskritai nemini nei Kristijono Vildžiūno „Senekos dienos“, nei televizijų aktyviai reklamuotos Igno Miškinio „Karalių pamainos“. Priežastis elementari: mūsų žiūrovai kritikų išvedžiojimais netiki ir rinkdamiesi filmus linkę vadovautis savo skoniu bei patirtimi, o ne specialistų  . Todėl šešiaženkliai skaičiai, kurie tinka kalbant apie sparčiai kepamas lietuviškas komedijas, visiškai netinka kalbant apie lietuviškas dramas.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas. O „Karalių pamaina“ pasirodė absoliučiai beviltiškai: po oficialios premjeros filmas visoje Lietuvoje sulaukė vos 700 smalsuolių.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas.

„Apytuštės salės ar netgi vakariniu metu atšaukiami seansai mums reiškia konkrečius nuostolius, taigi „Karalių pamainos“ karjera „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo labai trumpa. Taip nusprendė žiūrovai, mes – tik jų valios vykdytojai“, – neprisiima atsakomybės už lietuviškos auditorijos skonį D.Beržinis.

Per pastaruosius penkerius metus („poblindiniais laikais“) sėkmingiausia lietuviška kino drama buvo Igno Jonyno „Lošėjas“ (2014), sulaukęs 77 tūkst. žiūrovų. Toliau eina Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013) su 57 tūkst. žiūrovų. „Šis kūrinys pasižymėjo visiems geriems filmams būdinga dinamika: antrą jo demonstravimo savaitę žiūrovų sulaukta daugiau nei pirmą, o trečią – daugiau nei antrą“, – pabrėžia D.Beržinis.

Panašaus susidomėjimo nusipelnė ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) – 56 tūkst. žiūrovų. Tačiau naujausias to paties režisieriaus filmas „Edeno sodas“ (2015) sutiktas labiau rezervuotai: jo auditorija – vos 15 tūkst. žiūrovų. Vis dėlto ir tai – triskart daugiau nei dabartinis „Senekos dienos“ rezultatas. Savo ruožtu „Senekos diena“ kone trigubai lenkia šį pavasarį „Sidabrinėmis gervėmis“ apipiltą Šarūno Barto dramą „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), kuri netgi po stiprių rinkodaros pastangų Lietuvoje tesudomino 1,8 tūkst. žmonių.

Metais anksčiau tuose pačiuose nacionalinio kino apdovanojimuose nominacijas šlavusi Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ surinko beveik 10 tūkst. žiūrovų. Su šiuo filmu aktyviai konkuravęs ir galiausiai daugiau „Sidabrinių gervių“ surinkęs Giedrės Žickytės dokumentinis biografinis pasakojimas „Meistras ir Tatjana“ sulaukė ne ką mažesnio auditorijos palaikymo: 7 tūkst. žiūrovų.

Beje, nacionalinės dokumentikos baruose jau gerą dešimtmetį užtikrintai karaliauja Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) – 22 tūkst. žiūrovų auditorija.

„Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Tada galime išskirti gerokai išrankesnę įdomios alternatyvos Holivudo siūlomam vaizdui besidairančią auditoriją, kuri apima bent 15–20 tūkst. žiūrovų. O dar mažiausiai 100 tūkst. yra nuolatiniai lietuviškų pramoginių filmų žiūrovai“, – vertina D.Beržinis.

Pastarąją grupę kino platintojai skirsto į keletą vidaus segmentų, mat vienokios komedijos mieliau žiūrimos rajonuose, kitokios – sostinėje. Tarkim, Panevėžyje ir Klaipėdoje žiūrovai veržėsi į Rolando Skaisgirio prodiusuotą filmą „Moterys meluoja geriau. Kristina“ su TV 

 serialo aktoriais, o vilniečiai šiam kūriniui liko visiškai abejingi.

Priešingas likimas paprastai laukia visų lietuviškų dramų: jų pagrindinis žiūrovas – Vilniuje. „Š.Barto juostos Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose netgi nebandėme rodyti, nes tai – užprogramuotas nuostolis“, – pripažįsta „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas.

Dramaturgai – režisierių įkaitai

Teatro pasaulyje neginčijamas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos lyderis yra Marius Ivaškevičius, kurio „Išvarymas“ jau penkerius metus karaliauja žiūrimiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių „topuose“. Pernai prie jo prisidėjo ir „Didis blogis“, kuris pamažu taip pat pelnė publikos pripažinimą. „Taip „Didis blogis“ teatro kasai virto didžiu gėriu“, – ironizuoja Lietuvos nacionalinio dramos teatro etatinis dramaturgas Rolandas Rastauskas.

Praėjusią savaitę šiame teatre vyko perspektyvių jaunų dramaturgų paieškoms skirtas festivalis „Versmė“, kuriame savo pjeses pristatė keturi autoriai. Tačiau režisierius sudominti nežinomų vietos dramaturgų kūriniais nėra lengva. O pripažinti dramų autoriai tarsi „pasidalyti“ žymių režisierių, todėl niekas kitas Lietuvoje jų kūrybos nedrįsta imtis.

„Tarkim, M.Ivaškevičius Lietuvoje tebelaikomas Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektaklių bendraautoriumi. Todėl sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu kuriame nors teatre galėtų gimti nauja „Madagaskaro“ sceninė versija, nors pjesė tikrai to verta. Panašiai O.Koršunovo dramaturgu anksčiau buvo tapęs Sigitas Parulskis ir kiti režisieriai jo pjesių nesiryždavo imtis“, – pastebi R.Rastauskas.

Sėkmingiausi Europos spektakliai gimsta būtent iš tokių tandemų, nors jie nebūna ilgaamžiai: anksčiau ar vėliau kūrėjai vienas kitam nusibosta, susipyksta ir suka skirtingais keliais. Taigi drąsiai galima teigti, kad nuo tada, kai režisieriai pasidarė centriniais teatro menininkais, dramaturgų gyvenimas tapo sudėtingesnis. Jau vien dėlto, kad teatrai šiandien sėkmingai gali apsieiti be šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos.

O tai, jog nematome produktyvių režisierių ir dramaturgų duetų, R.Rastausko įsitikinimu, dar nereiškia, kad „stalčiuose“ stinga gerų pjesių. Priešingai nei kinas, akivaizdžiai išgyvenantis kokybiškų scenarijų stoką, teatras nacionalinės dramaturgijos stoka skųstis negalėtų.

„Žinau ne vieną dėmesio vertą pjesę, kuri ilgai neranda savo režisieriaus. Netgi aktorių, puikiai pažįstančių teatro pasaulį iš vidaus, parašytiems tekstams niekaip nepavyksta prasimušti į sceną. Tad naujai ateinantiems dramaturgams irgi teks apsišarvuoti kantrybe“, – neabejoja R.Rastauskas.

Anksčiau pjesių skaitymus šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje rengdavo režisieriai, ir vienas kitas sėkmingas bandymas natūraliai peraugdavo į repertuarinius spektaklius. Šįmet „Versmėje“ režisierių nuspręsta nebetrukdyti, o savo pjesių skaitymus su aktoriais rengė patys dramaturgai.

Užtat O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre jau pradėjo repetuoti Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Ir tai laukiamiausias ir daugiausiai žadantis šių metų pabaigos nacionalinis tandemas.

Nepaisant to, daug metų pajūryje praleidęs ir puikiai to krašto kultūrinį kontekstą pažįstantis R.Rastauskas prognozuoja, kad uostamiestyje būsimam O.Koršunovo spektakliui žiūrovų pakaks keturiems penkiems parodymams. O vilniečiai mieliau metus palūkės gastrolių sostinėje, nei dėl premjeros veršis į pajūrį žiemą.

Tiesa, prieš metus pastatyta režisieriaus Gyčio Padegimo ir dramaturgo Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“ paneigė tokias pranašystes ir jau antrą sezoną tituluojama lankomiausiu Klaipėdos dramos teatro spektakliu. Žemaitijos, ir ne tik Žemaitijos, miestų ir miestelių gyventojai „Karalienės Luizės“, o kartu naujai rekonstruoto teatro pastato, į Klaipėdą rieda žiūrėti užsakytais autobusais.

Spektaklio paklausą galima paaiškinti ne tik tuo, kad tai pirmoji, todėl ypač plačiai išreklamuota atgimusio teatro premjera, bet ir tuo, kad nuo pat pradžių buvo aiškiai deklaruojama, jog dėl naudojamos unikalios dinaminės architektūros pastatymas negalės būti rodomas kitose scenose. Taigi išvysti „Karalienę Luizę“ kituose šalies miestuose nebus galimybių.

Dar viena numanoma priežastis – ta, kad G.Padegimo spektaklis žiniasklaidoje sulaukė nemažai triuškinančių recenzijų. O save gerbiantis tautietis, pasak R.Rastausko, perskaitęs tokius tekstus pajunta nenumaldomą poreikį asmeniškai patikrinti, ar spektaklis tikrai toks blogas, kaip apie jį rašo.

Trūksta atminties archyvo

Šitą tautiečių nepatiklumą taip pat galima grįsti racionaliais argumentais. Visų pirma tuo, jog tūlas vyresnio amžiaus tautietis yra nesyk patyręs, kad jo nuomonė apie spektaklius būna priešinga recenzentų nuomonei. Ir lemia šiuos kontrastus ne tiek žiūrovo neišprusimas, kiek itin jaunas savo amžiumi aktyviai besireiškiančių recenzentų kontingentas. Du trečdalius operatyvių atsiliepimų apie spektaklius dienraščiams ir interneto portalams rašo dvidešimtmečiai trisdešimtmečiai autoriai, išugdyti postdraminio teatro pavyzdžiais bei griežtai atmetantys bet kokias vyresniems žiūrovams priimtino tradicinio teatro apraiškas. O aktyvius vyresnius recenzentus Lietuvoje galima skaičiuoti pirštais, ir tie patys labiau linkę ne „budėti“ internete, o rašyti knygas arba išsamius straipsnius specializuotiems teatro žurnalams.

„Teatro kritikas – tai visų pirma atminties archyvo valdytojas, jis privalo daug prisiminti. Tačiau Lietuvoje tokį archyvą valdantys žmonės nutilę, o aktyviųjų recenzentų atmintis dar labai trumpa. Tai bandoma slėpti po globalaus aktualumo reikalavimais, formuojant opiniją, neva tik politines, socialines ar ekologines problemas atliepiantis teatras turi teisę egzistuoti“, – komentuoja R.Rastauskas.

Jis primena, kad didingas Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, pastatytas 2001-aisiais,  Lietuvoje tebuvo suvaidintas 12 kartų, o vėliau pritrūko žiūrovų. Padauginę vaidinimų skaičių iš 500 bilietų ir mintyse primetę, kiek per 15 metų nuseko Lietuvos gyventojų skaičius, pačiais optimistiškiausiais vertinimais, gauname 5–6 tūkst. žmonių auditoriją, pasiryžusią žiūrėti sudėtingus, simbolių ir metaforų prisodrintus veikalus.

Tokių spektaklių publika dydžiu primena naujausių lietuviškų kino dramų žiūrovų auditoriją. Todėl nieko nuostabaus, anot R.Rastausko, kad teatrams tarpusavyje konkuruojant dėl žymiausių Lietuvos režisierių dėmesio lietuvių spektaklių kūrėjų honorarai jau prilygsta kai kurių filmų kūrėjų honorarams. Būtent dėl kylančių režisierių honorarų pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo premjerų sąmatos. Vis dėlto ši tendencija kol kas menkai tepalietė dramaturgus. Taip pat ir todėl, kad ne kiekvienam autoriui užtenka motyvacijos prisiversti rašyti pjeses pagal užsakymus.

Visą 2017–2018 m. sezoną, kai bus pasitinkamas valstybės nepriklausomybės šimtmetis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras žadėjo skirti nacionalinės dramaturgijos premjeroms. Šiandien R.Rastauskas svarsto, jog užmojis buvęs pernelyg ambicingas, tačiau džiaugiasi, kad kitą sezoną pavyks pristatyti „Altorių šešėly“ inscenizaciją. Pjesę pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną teatrui rašo S.Parulskis.

Pusė rankraščių – iš emigrantų

Ko gero, optimistiškiausiai nusiteikę turėtų būti lietuvių rašytojai, nes lietuviams sparčiai mokantis užsienio kalbų bei emigruojant mažėja verstinės literatūros paklausa ir kartu gausėja leidžiamų lietuvių kūrinių. Įdomu, kad pastarųjų tiražams emigracija beveik neturi įtakos, nes, pasak leidyklos „Tyto alba“ direktorės Lolitos Varanavičienės, pigiomis oro linijomis skraidantys ir kiekvieną bagažo gramą skaičiuojantys emigrantai verčiau etiketes nuo drabužių nukarpys, bet lietuvišką knygą į krepšį įsidės.

Kone pusė rankraščių leidyklą pasiekia taip pat iš emigracijos. Todėl galima teigti, kad tėvynės ilgesys ir (ar) turtingesnis gyvenimas bei patogiau sutvarkyta buitis užsienyje skatina lietuvius (ypač lietuves) ne tik lietuviškai skaityti, bet ir knygas rašyti.

„Jau pavalgėme, pasivažinėjome po pasaulį ir galiausiai ėmėme ieškoti, ką dar nuveikti. Todėl pradėjome vartoti kultūrą ir net bandyti ją kurti, kiek leidžia individualūs gebėjimai. Gebėjimai labai skirtingi, tačiau bendras rankraščių lygis neabejotinai kyla. Nebėra tekstų, paremtų vien pažintų kraštų apdainavimu. Antra vertus, pats knygų rašymas nebėra vien nenusisekusių filologių gyvenimo prerogatyva“, – apibendrina L.Varanavičienė.

Literatūroje nėra ir tokio didžiulio vartojimo apimčių kontrasto tarp pramoginių ir rimtųjų žanrų, kokį stebime lietuvių kine arba teatre, lygindami, pavyzdžiui, „Domino“ teatro ir „Meno forto“ suvaidinamų spektaklių skaičių. L.Varanavičienė pabrėžia sąmoningas leidėjų pastangas išlaikyti plačiojoje auditorijoje kuo platesnį žanrų spektrą. Viena iš pasiteisinusių priemonių – Metų knygos rinkimai, turintys realią įtaką knygų pretendenčių pardavimui.

„Tarkim, Violetos Palčinskaitės atsiminimų knyga „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ autorės gerbėjų buvo gražiai sutikta, o vėliau kukliai lūkuriavo, kol ją kartu su likimo draugėmis pradės reklamuoti televizija. Ir tada pardavimas vėl gerokai ūgtelėjo“, – pasakoja leidėja.

Svetimų pranašų badas

Lietuvių  ir verstinių užsienietiškų romanų bandomieji tiražai Lietuvoje suvienodėjo ir sukasi ties 2 tūkst. egzempliorių riba. Prieš 15 metų standartinis užsienio autoriaus romanas dar būdavo leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Vis dėlto pasikeitė ir spaudos technologijos, leidžiančios prireikus skubiai patiekti naują tiražo porciją. Tokia taktika leidykloms apsimoka labiau, nei sandėliuoti vienu ypu pagamintą tiražą.

Paklausūs ne tik grožinės literatūros lietuvių kūriniai, bet ir kulinarinės, kūno rengybos, gyvenimo stiliaus knygos. Savų specialistų patarimais pasitikime vis labiau nei užsieniečių.

„Jau keleri metai stambiose tarptautinėse mugėse, tokiose kaip Frankfurto knygų mugė, nebeatsiranda stipraus naujos literatūrinės kokybės autoriaus. Minimi vis tie patys vardai, jau porą dešimtmečių besisukantys leidybos rinkoje“, – neslepia L.Varanavičienė.

Šiandien daug paprasčiau sukurti įvykį iš lietuvio parašytos knygos, nei tikėtis apčiuopti bestselerį tarp užsienietiškų vertimų. Ypač jei lietuvis autorius, pavyzdžiui, Andrius Tapinas, jau pažįstamas tautiečiams iš kitų savo veiklos sričių.

O štai vertimų iš anglų kalbos rinka pamažu traukiasi. „Netgi pasirinkęs autorių, kurio knygos įvairiomis kalbomis pasaulin paleista milijonas egzempliorių, nebesi labai drąsus, nes supranti, kad dalis tautos ją jau perskaitė. Jaunimas manęs klausinėja, kada Lietuvoje atsiras leidykla, rengianti knygas anglų kalba. Man atrodo – dar anksti, nors tikiu, kad ateityje tokia galėtų atsirasti“, – svarsto leidėja.

Netgi kritikos požiūriu literatūra, nepraradusi akademinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, yra pačioje dėkingiausioje pozicijoje: „atminties archyvas“ čia neprarastas, o ryškesnių prozos ir poezijos naujienų nesibodi recenzuoti ne tik magistrai, bet ir humanitarinių mokslų daktarai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA