Ukrainos šerifai

Ukrainos provincijoje savanoriai, perimantys vegetuojančios šalies teisėsaugos funkcijas, – jau ne siekiamybė, o realybė. Neseniai Vilniuje viešėjo vienas tokių kaimo šerifų Viktoras Krivoborodka, kurį Europoje išgarsino Romano Bondarčuko dokumentinis filmas „Ukrainos šerifai“.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

600 km nuo Donecko, 200 km nuo Krivoj Rogo, 140 km nuo Odesos, 80 km nuo Nikolajevo, 60 km nuo Chersono, 40 km nuo Juodosios jūros pakrantės, 20 km nuo kadaise plikoje stepėje įkurto dabartinio rajono centro, kuris, nors dabar žaliuojantis, tebesivadina Golaja Pristane. Ant į Juodąją jūrą skubančio, žiotyse į kelias atšakas plačiai pasidalijusio Dniepro įlankos kranto. Iki sienos su aneksuota Krymo teritorija, su kuria ribojasi Chersono srities valdos, – dvi valandos kelio. Ar užteks tiek geografinių faktų norint įsivaizduoti, kur žemėlapyje ieškoti Stara Zburjivkos gyvenvietės?

Istoriniai šaltiniai liudija, kad šioje vaizdingoje pakrantėje, kurioje nemažai turtingesnių Chersono gyventojų turi vilas, kadaise yra gyvenę didieji rusų karvedžiai Aleksandras Suvorovas, Michailas Kutuzovas, Piotras Bagrationas. Istoriškai Stara Zburjivka pirmą kartą kaip laivininkų gyvenvietė šaltiniuose minima 1770 m. ir yra netgi senesnė už patį Chersoną. Pavadinimas pagal vieną iš versijų kilęs nuo kazokų atamano Zborovskio pavardės, pagal kitą – čia stovėjusi tvirtovė buvusi patikima kazokų priedanga slėptis nuo audrų (ukr. – „z buri“).

Suaugusių vietinių gyventojų Stara Zburjivkoje – apie 1800, su vaikais susidarytų 2700. Tačiau nemažą dalį sudaro formaliai čia prisiregistravę vasarotojai, kurie savo nameliuose praleidžia tik atostogas. Kadangi neseniai gyvenvietę pasiekė dujotiekis, netgi pačių vargingiausių namelių kainos pakilo iki 5 tūkst. JAV dolerių – solidžiai tuose kraštuose atrodančios sumos.

Dar vienas vietos gyventojų turtas – geriamasis vanduo: kadangi jo ištekliai glūdi palyginti negiliai, kiekviena sodyba turi savo gręžinį ir vandens gali netaupyti, nors, pavyzdžiui, netoliese esančiame Kryme geriamojo vandens atsargos buvo ir tebėra skaudi problema.

Seniūnija ir trys mokyklos (įskaičiuojant vaikų koloniją ir internatą) – tai ir visos valdiško darbo vietos Stara Zburjivkoje. Todėl turtingiausi vietiniai yra Dniepro žvejai, kurie sugautas žuvis parduoda jų jau laukiantiems supirkėjams ir iš karto atsiima pinigus. Anksčiau dauguma žuvų iškeliaudavo ant Krymo poilsiautojų stalų, dabar – kitais maršrutais, bet žvejams tai menkai terūpi, nes žuvys (daugiausia rūkykloms tinkami karosai) buvo ir liko paklausi prekė.

70 proc. nusikaltimų Stara Zburjivkoje išaiškina ne milicija, o vietos seniūnijos inspektorius V.Krivoborodka (dešinėje) su savo porininku Vladimiru.

Šiek tiek sunkiau tapo daržovių ir vaisių augintojams, anksčiau prekiavusiems Krymo turguose. Kadaise šiose vietovėse populiariausia žemės ūkio kultūra buvo vynuogės, bet praėjusio amžiaus pabaigoje, kai uogų supirkimas pakriko, vynuogynų vietą gyventojų sklypuose užėmė praktiškesnės daržovės – agurkai, pomidorai. Tačiau Stara Zburjivkos seniūnas istorikas Viktoras Maruniakas yra žinomas elitinių rūšių vynuogių augintojas. Nemažai kaimynų jau pasekė jo pavyzdžiu, ir dabar kaimo daržuose vėl galima išvysti sirpstant didžiules, iki 5 kg sveriančias vynuogių kekes.

Kamerų prijaukintas kaimas

Vis dėlto labiausiai Stara Zburjivkos gyvenvietę išgarsino du joje nufilmuoti 23-ejų metų režisieriaus R.Bondarčuko dokumentiniai filmai. Pirmasis, trumpametražis, pristatė kaimo seniūną V.Maruniaką, kovojusį prieš centrinės valdžios užmačias privatizuoti vaizdingiausius gyvenvietei priklausančius sklypus be vietinių gyventojų žinios, o antrasis, „Ukrainos šerifai“, – neoficialius kaimo šerifus Viktorą ir Vladimirą, tapusius realiais teisėsaugos atstovais Stara Zburjivkoje. Šį filmą ukrainiečiai pasiūlė kaip kandidatą į „Oskarus“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Pasaulinė filmo premjera įvyko festivalyje IDFA Amsterdame, kur filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu. Šiuo metu „Ukrainos šerifai“ jau apkeliavę daugiau kaip tris dešimtis festivalių. Neseniai R.Bondarčuko darbas pelnė „Grand Prix“ Lenkijos festivalyje „Docs Against Gravity“.

„Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut. Jų kasdien laukė kitokio pobūdžio problemos, kurias daugeliui mūsų sunku net suvokti. Įsivaizduokite, kad milicija ir greitoji pagalba tiesiog neatvyksta pagal jūsų iškvietimą, nes neturi degalų. O jeigu turi degalų, tai mašina sugedusi. Tokiomis sąlygomis žmonės jaučiasi gyvenantys tarsi visiškai atskirame pasaulyje. Tačiau vieną dieną viskas ėmė keistis tiesiog akyse: kaimo seniūnas sušaukė susirinkimą, medžiotojai, turėję registruotus ginklus, pasidalijo į dešimties žmonių būrius ir sutarė, kaip veiks, jei kaimą pasiektų karas. Ir mes galėjome parodyti šį virsmą“, – pasakojo režisierius, šiuo metu Chersono srityje filmuojantis savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vulkanas“.

Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut.

Beje, „Vulkanas“, kurio pagrindinis veikėjas – kaime atsitiktinai įstringantis kijevietis, taip pat atskleis civilizuotos sostinės ir atokios provincijos gyvenimo standartų kontrastus.

Chersone gimęs R.Bondarčukas dažnai lankosi Stara Zburjivkoje, nes ten jo žmonos tėvai turi vilą. Filmavimo komanda stebėjo kasdienį šerifų darbą ištisus ketverius metus (2011–2014 m.), pamažu pratindami vietos gyventojus prie iš paskos sekiojančios kameros. Būtent todėl kaimiečiai R.Bondarčuko filmuose elgiasi taip, tarsi stebėtojų šalia apskritai nebūtų.

Vienas įgaliotinis šimtui kilometrų

Kadangi R.Bondarčukas užimtas „Vulkano“ filmavimo aikštelėje, į „Ukrainos šerifų“ pristatymą Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) atvyko pats vyriausiasis šerifas – Viktoras Krivoborodka. Svečias pasakojo, kad neoficialios pareigos, kurių imtis jo ir seniūnijos vairuotojo Vladimiro paprašė seniūnas, labai nenustebino, nes anksčiau jis kelis dešimtmečius dirbo milicijos pareigūnu tiek Sankt Peterburge, kuriame baigė mokslus, tiek grįžęs į gimtąjį Chersono kraštą. Teko ir patruliuoti, ir tirti sudėtingas kriminalines bylas. Iš tų laikų Viktoras išsaugojo tikrus antrankius, kurie dabar praverčia tramdant įsisiautėjusius kaimo girtuoklius.

O jų nuolat „priauga“ iš kaimo pašonėje stovinčios įkalinimo vietų tuberkuliozės ligoninės: mat ne visi iš ten laisvėn išeinantieji turi kur sugrįžti. Tokie dažniausiai pastogės toli nesidairo ir apsistoja pas artimiausio kaimo girtuoklius. O tada kartojasi įprastas scenarijus: išgertuvės, pykčiai, muštynės…

V.Krivoborodka neslepia, kad apylinkės centre Golaja Pristanėje dirbantis įgaliotinis, gavęs iškvietimą, neretai jam skambina teiraudamasis, ar verta važiuoti tokiu ir tokiu adresu: o gal ten užtektų savų šerifų? Tik senbuvis, pažįstantis vietinius gyventojus, gali nujausti, kur problema rimta ir be ginkluoto žmogaus vargiai pavyks apsieiti, o kur viso labo girtas šeiminis konfliktas, kurio išsimiegoję patys jo dalyviai nenorės prisiminti. Kol įgaliotinis nukanka 20 km iki gyvenvietės ir suranda joje reikalingą adresą, konfliktas būna seniai išblėsęs, ką tik kraują vienas kitam nuleidinėję sugyventiniai susitaikę taikiai geria arbatą, o iš toli skubėję pareigūnas pasitinkamas kaip neprašytas svečias.

Kas kita – šerifai, kurie į duris pabeldžia per 15 minučių ir savo akimis įvertina susidariusią situaciją. Jų dėka milicija sutaupo degalų ir lėšų, tačiau atsidėkoja  savanoriams vien simboliniais padėkos raštais.

„Tų raštų turiu jau septynis, bet mano atlyginimui jie nedaro jokios įtakos. Oficialiai aš ir mano porininkas Vladimiras esame seniūnijos darbuotojai: aš inspektorius, gaunantis 80 eurų algą, o jis – vairuotojas, gaunantis 47 eurus. Nepaisant to, nutikus nelaimei skubame pas apylinkės gyventojus tiek dieną, tiek naktį. Kadangi Dniepro įlankos pakrantėje išsidėsčiusi gyvenvietė pailga, o mes su Volodia gyvename skirtinguose jos kraštuose, pasidalijome kaimą pusiau: vienoje pusėje dažniau lankosi jis, kitoje – aš. Tačiau yra tokių namų, į kuriuos vienam eiti pernelyg pavojinga – galima gauti kirviu arba šakėmis per galvą. Tokiais atvejais važiuojame abu, bet vis tiek yra tekę ir antakį siūti, ir išmuštus dantis susidėti. Surinkome ištisą iš agresyviai nusiteikusių piliečių atimtų įrankių kolekciją: penkis peilius, du kirvius, laužtuvą ir kitokio gero. Taigi ne su gėlėmis ir ne su dovanomis mus pasitinka: esame reikalingi ten, kur nelaimės, pyktis ir nuoskaudos“, – kasdieniškai dėsto Viktoras.

Jis pabrėžia, kad formaliai kaimo šerifų veikla yra neteisėta, nes jai vykdyti jie neturį įgaliojimų. Tačiau kažkam prižiūrėti tvarką gyvenvietėje reikia. O Ukrainos teisėsauga vis dar išgyvena sudėtingą laikotarpį, kai sovietinės milicijos faktiškai nebėra, o vakarietiškos policijos – dar nėra. Nemažai buvusių milicininkų atsisako tapti policininkais, bet naujų specialistų parengti nespėta.

„Seniūnijos inspektoriumi dirbu 15 metų. Per tuos metus mūsų rajonas turi jau devynioliktą milicijos įgaliotinį, kuriam vienam priklauso aptarnauti 100 km skersmens teritoriją (pagal plotą Golaja Pristanės rajonas – didžiausias visoje Ukrainoje). Ir dauguma tų įgaliotinių buvo nevietiniai, rajono visai nepažįstantys. Nė nenutuokė, kur gyvena narkomanai, kur – girtuokliai ar naminės varytojai, o kur – buvę kaliniai. Jie netgi gatvių pavadinimų nežinodavo – naktimis skambindavo mums pasiklausti, kaip rasti vieną ar kitą namą. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie veiksmingą nusikalstamumo prevenciją buvo tiesiog beprasmiška“, – pripažįsta pašnekovas.

Patogiau nuslėpti, o ne tirti

Įstatymo vietininkais tapus savanoriams, Stara Zburjivkoje gerokai sumažėjo neišaiškintų nusikaltimų. Ypač sėkmingai šerifams sekasi tirti vagystes, nes jie greit susigaudo, kam apylinkėje pavogtas daiktas galėtų būti reikalingas ir kur geriausia pradėti jo paieškas. Apie 70 proc. vietos nusikaltimų išaiškina būtent šerifai.

Visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

„Per visą mano, kaip šerifo, praktiką kaime įvyko dvi žmogžudystės. Pirmąkart žudikus sugavome patys ir perdavėme milicijai, o kitąsyk, kai seniai gulintį lavoną aptikome kartu su filmo kūrėjais, milicija „atsifutbolino“ nusprendusi, kad vienišas žmogus nuogas tiesiog sušalo žiemą nekūrentame name. Nors visas nelaimėlio kūnas buvo sudaužytas, o 17 dantų, išmuštų su visomis šaknimis, gulėjo ant namo slenksčio“, – prisimena V.Krivoborodka.

Jam pavyko atsekti ir tai, kad dar du vietiniai, rasti sudegusiame name, iš tikrųjų nežuvo gaisre, o taip pat tapo nusikaltimo aukomis. Tačiau oficialiai liko galioti pareigūnams patogi nelaimingo atsitikimo dėl netvarkingos krosnies versija. Ne paslaptis šerifui ir tai, kad dvi jo kaimo gyventojos nužudė ir užkasė darže savo naujagimius, tačiau milicijos įgaliotinio tokie nusikaltimai irgi nedomina. „Šįmet buvo nuteisti keturi nusikaltėliai iš mūsų kaimo. Visus juos sugavome mes, o ne milicija“, – neslepia pašnekovas.

Vienintelis šerifų „įgaliojimas“ – visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

 

Filme plačiau pasakojama girtuoklio Kolios, kuris su žmona Tania atsikraustė gyventi į mirusio brolio namus, istorija. Nors kaimynai iš naujųjų gyventojų nieko gera nesitikėjo, šerifai padėjo Koliai sutvarkyti apleistą trobą. Žmogelis rovė iš savo kiemo piktžoles ir buvo nusiteikęs kabintis į gyvenimą. Deja, įpročiai vogti niekur nedingo. Kartą kaimynas atpažino savo prapuolusį dviratį metalo supirktuvėje ir nesunkiai atsekė, kas jo daiktą ten pristatė. Taip Kolia vėl buvo nuteistas trejiems su puse metų. O kadangi bausmė filmo kūrėjams pasirodė neadekvati, režisierius pateikė nufilmuotą medžiagą prie Prezidentūros veikiančiai Malonės komisijai, ir ši pasigailėjo Kolios. Vyras buvo išleistas iš kalėjimo prieš pat filmo premjerą Chersone.

„Tačiau po keturių dienų Koliai sugrįžus pastebėjau jį gerokai sumuštą. Pasirodo, naktį jie su Tania sulaukė nelauktų svečių, kurie išlaužė duris, prilupo šeimininką ir atėmė jo dokumentus bei mobilųjį telefoną. Kolia dievažijosi nepažįstantis jį terorizuojančių ir pinigų reikalaujančių vaikinų. Milicija į šiuos atvejus numojo ranka – esą laisvėn išleistas pilietis persigėrė, o naktiniai svečiai tėra jo fantazijos vaisius. Įdomiausia, kad tuose namuose nebebuvo ko vogti – plėšikai pasitenkindavo rastu pigių cigarečių pakeliu ar paskutine pusės grivinos vertės moneta. Tačiau kai kaukėtų nepažįstamųjų vizitai pasikartojo vėl ir vėl, o Kolios kaimynai naktimis pradėjo girdėti šūvius, mes kartu su vietos medžiotojais prie jo namų, niekam nieko nesakę, šešiese surengėme naktinę pasalą. Pirmą naktį – ramu, antrą – ramu, o štai trečią naktį pagavome jaunuolį iš kaimyninio kaimo, kurio bendrui nuo mūsų pavyko pasprukti. Paaiškėjo, kad dvidešimtmečiams vaikinams, atvykstantiems į svečius pas mūsų kaime gyvenančią merginą, tiesiog nebuvo kur išlieti energijos. Pastebėjo apsiginti nesugebantį žmogelį ir „treniravosi“, ruošdamiesi rimtesniems nusikaltimams“, – Kolios istoriją pratęsia V.Krivoborodka.

Šerifai plėšiką ne tik suėmė nusikaltimo vietoje, bet ir surakinę antrankiais pristatė jį milicijai. Jo kišenėje aptiktas Kolios mobilusis telefonas, taigi sugautas buvo su įkalčiais. Milicijai vaikinas buvo gerai pažįstamas. Nepaisant to, jau kitą vakarą jis vėl pastebėtas vaikštinėjantis Stara Zbrujivkoje. Pasirodo, įgaliotinis, net nesurašęs protokolo, tris naktis šerifų tykotą plėšiką ramiai paleido.

„Teko dar kartą važiuoti priminti milicijos vadovams, kad Kolia – ne šiaip koks girtuoklis, o tarptautiniuose festivaliuose rodomo dokumentinio filmo herojus, kuriam pats Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė malonę. O tokios malonės sulaukė vos 14 kalinių iš 240-ies jos prašiusiųjų. Pareigūnai mus patikino, kad viskas bus sutvarkyta pagal įstatymą, tačiau iki šiol jokie tardymo veiksmai pirmyn nepasistūmėjo. Bylą visais įmanomais būdais stengiamasi užgniaužti, o mums už atliktą jų pačių darbą nė ačiū nepasakė“, – pasakoja Viktoras, beveik neabejojantis, kad jaunuoliai nuo teisėsaugos atsipirko kyšiais. Gal todėl R.Bondarčukui taip ir nepavyko gauti milicijos atstovų interviu?

Savigynos būriai pasirengę

Pažiūrėjęs filmą gali pagalvoti, kad šerifo darbas užima pagrindinę Viktoro dienos dalį. Jie ne tik vaikosi vagis ir siautėjančius girtuoklius, bet ir laidoja vienišus kaimo senukus, patys iškasdami kapo duobę, pjauna pavojingai pasvirusius medžius, taiso sugedusias elektros linijas, perdažo paminklus, taiko nuolat besiriejančius kaimynus ir t.t. O kokios Viktoro, kaip seniūnijos inspektoriaus, tiesioginės pareigos? „Stebėti nusikalsti linkusį jaunimą, kontroliuoti anksčiau teistus gyventojus, prireikus pateikti jų charakteristikas ir vadovauti priešgaisrinei apsaugai – už tai man moka atlyginimą. Mūsų vasaros karštos ir sausos – pastarąjį kartą lietaus buvo liepos mėnesį, todėl rugpjūtį tekdavo gesinti po keturis gaisro židinius per savaitę“, – pasakoja Viktoras, mašinoje tam tikslui visuomet besivežiojantis kastuvą.

Filme regime ir kaimo ugniagesį, budintį savo mediniame bokštelyje ir radijo imtuvu besiklausantį artimiausių radijo stočių žinių. O tos žinios – daugiausia neramios, iš Donecko pusėje griaudėjančio fronto. Nors Kryme šiuo metu ramu, tačiau ten stiprinamos Rusijos karinės pajėgos. Vietiniai stebi tą judėjimą puikiai suvokdami, kad Chersono sritis – viena iš tų, kurios trukdo separatistams sujungti užimtas Krymo ir Donecko teritorijas.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei. Septyni kaimo gyventojai vis dėlto buvo palydėti į frontą. Laimė, visi septyni sveiki ir sugrįžo. O vienam trijų vaikų tėvui, kurio žmona iš pradžių niekaip nesutiko priimti šaukimo, galiausiai taip patiko armija ir joje mokama alga, kad vyriškis apsisprendė tapti profesionaliu kariu.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei.

„Jo, tarnaujančio pagal kontraktą, atlyginimas dabar tris keturis kartus didesnis negu mano. Tačiau ne visiems taip sekasi. Štai kaimyninis kaimas neapsiėjo be kareivių laidotuvių. Vieną jo gyventoją, laikytą dingusiu be žinios, šeimai grąžino perlaidoti tik po metų, kai genetiniais tyrimais pavyko nustatyti jo tapatybę“, – pasakoja V.Krivoborodka.

Kai netoliese ėmė veikti „žalieji žmogeliukai“, kaimo bendruomenė sudarė keturis savigynos būrius ir išrinko jiems vadovaujantį štabą. Štabo viršininko pareigos taip pat buvo patikėtos vietiniam autoritetui V.Krivoborodkai.

„Susidarius grėsmingai situacijai štabas informuotų būrių viršininkus, o šie surinktų medžiotojų šautuvais apginkluotus savo būrius. Jų sąrašuose – ir jaunuoliai, ir pensininkai. O ginklą Ukrainos kaime rasi dažnoje troboje. Laimė, kol kas savanorių gynėjų sąšaukos būtinybė nebuvo kilusi. Tačiau kariuomenei vietos gyventojai reguliariai padeda aukodami maisto produktų – dažniausiai rūkytos žuvies ir daržovių konservų. Švęsdami Nepriklausomybės dieną irgi ne balių savo kaime rengiame, o gabename produktus kariams“, – pasakoja kaimo šerifas.

Vakariečiai žiūri kaip komediją

Užbaigtą filmą jo herojai pirmąkart išvydo viename Čekijos festivalyje. Visi nusprendė, kad R.Bondarčuko kūrinys pavykęs, tik gailėjo kelių juoston netilpusių epizodų. Pavyzdžiui, to, kuriame šerifai, tirdami savo vyrą neištikimybe įtarinėjančios moters skundą, dairosi palei kaimynės klėtį didžiulės „anakondros“, neva aprangančios vyrus ir neleidžiančios jiems grįžti namo. Dairosi ir, žinoma, neranda… Baisiau būna tuomet, kai ta pati moteris, ketindama toliau nuo sodybos nuvyti „anakondras“, padeginėja prie klėties styrančius krūmynus.

Čekijon susirinkę Vakarų dokumentininkai ukrainiečių klausinėjo, kas jų filme tikra, o kas suvaidinta. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad kuriozai, kuriuos matė ekrane, – reali filmo herojų kasdienybė. Kaip ir tai, kad kaimo šerifas, kviesdamas milicijos įgaliotinį, pirmiausia atsiklausia nukentėjusio asmens, ar šis sutiks įgaliotiniui primokėti už sueikvotus degalus.

Ar kaimo šerifai – unikalus reiškinys, ar panašių teisėsaugos vietininkų galima rasti ir kituose Ukrainos kaimuose? „Gal ir daugiau kur yra, tačiau man apie juos neteko girdėti“, – kukliai atsako V.Krivoborodka.

Tačiau pabrėžia, kad tai – pats veiksmingiausias būdas užtikrinti tvarką Ukrainos provincijoje. Ir nesvarbu, kaip savanorius pavadinsi – šerifais ar mažiau skambiu žodžiu, aišku viena: be visuomenės atstovų, kuriems valdžia turėtų oficialiai perleisti dalį funkcijų, kurių pati jau nebesugeba atlikti, tvarkos kaimuose nebus. Sąžiningiau būtų šį faktą pripažinti ir pasirūpinti, kad lėšos, skirtos tokioms funkcijoms vykdyti, būtų nukreiptos į municipalinius biudžetus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

HERAKLIS

Spalio afišose Jonas Vaitkus toliau gilinsis į šventųjų, o Krzysztofas Zanussi – į nuodėmingųjų gyvenimą.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tuo metu, kai už telelangelio rinkimų morčiaus instinkto apimti vienas kitam į akis šokinėja kandidatai, žadėdami rojų Marijos žemėje, premjerų apžvalgą norisi pradėti nuo liūdnos istorijos apie Keną.

Ne tą Keną, kuris tapo lėlės Barbės vyru, o škotų advokato sūnų Keną, kurio vaikystė buvo pilna išbandymų: kai Kenui buvo penkeri, pagimdžiusi ketvirtą vaiką mirė jo mama, o tėvas per trejetą metų prasigėrė tiek, kad vaikų globa buvo patikėta senelei, turėjusiai namą Berkšyre prie Temzės. Kenas buvo puikus mokinys, bet jo studijoms Oksfordo universitete giminės nerado lėšų. Taigi kol bendramoksliai trynė kelnes prestižinėse auditorijose, Kenas nuo žemiausio laiptelio pradėjo karjerą banke. O kadangi buvo stropus ir nuovokus, tais laipteliais nuosekliai kopė į viršų, prasiblaškymui mėgindamas ir prozininko plunksną. Vis dėlto trys jo išleistos knygos nesulaukė didelės sėkmės.

Netrukus Kenas vedė ir susilaukė sūnaus Alisterio. Berniukas gimė neišnešiotas ir silpnas, beveik aklas. Kad praskaidrintų jo vienišas dienas ir išmokytų, kas yra draugystė, tėvas, metęs tarnybą banke, pradėjo kurti ir pasakoti silpnaregiam vaikui šiltas istorijas apie Temzės pakrantėje gyvenančius neišskiriamus bičiulius: kantrųjį Kurmį, poetą Žiurkiną, išmintingąjį Barsuką ir pagyrūną Rupūžių. Visi jie – tipiški provincijos anglai: rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus ir jaukias popietes prie arbatos.

Iš šių pasakojimų sudėliota knyga „Vėjas gluosniuose“ pasirodė 1908 m., kai Alisteriui buvo aštuoneri. Netrukus knyga tapo itin populiari ir plačiai išgarsino rašytojo Kennetho Grahame‘o vardą. Kai 1910 m. JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas lankėsi Oksforde, vienas jo pageidavimų buvo asmeniškai susitikti su „Vėjo gluosniuose“ autoriumi.

Tačiau nei K.Grahame‘ui, nei jo mylimam sūnui knygos sėkmė laimės taip ir neatnešė. Nesulaukęs dvidešimtojo gimtadienio, Alisteris baigė savo gyvenimą po traukiniu, o palaidoję vienintelę atžalą tėvai jautėsi vienas kitam svetimi ir niekam nereikalingi. Nepaisant leidėjų raginimų, „Vėjas gluosniuose“ niekada nesulaukė tęsinio.

Užtat sulaukė daugybės leidimų, vertimų ir inscenizacijų. „The Guardian“ įtraukė šią knygą į visų laikų geriausių knygų šimtuką – garbingu trisdešimt aštuntuoju numeriu. „Vėjas gluosniuose“ paliko ne menkesnį pėdsaką vaikų kultūroje nei Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“. Įdomu, kad net „Pink Floyd“  albumo „The Piper at the Gates of Dawn“ („Trimitininkas prie Aušros vartų“) pavadinimas iš tiesų yra K.Grahame‘o „Vėjo gluosniuose“ septintojo skyriaus pavadinimas, pasiūlytas paties Sydo Barretto.

Lietuva apie garsųjį K.Grahame‘o kūrinį sužinojo lygiai prieš pusę amžiaus, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos studentų būrelis pirmąkart išvertė jį į lietuvių kalbą. Tačiau lietuviškame teatre keturių upės bičiulių nuotykiai atgimsta tik dabar. Įvyks tai Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, kuriame premjerą „Vėjas gluosniuose“ parengė patyręs vaikiškų spektaklių statytojas Antanas Gluskinas.

Anūkai ir seneliai

Ir tai – anaiptol ne vienintelė jauniesiems žiūrovams skirta spalio premjera. Kaip K.Grahame‘as, kurdamas Rupūžiaus personažą, jam suteikė savo sūnaus Alisterio bruožų, taip aktorius Paulius Tamolė nori nenori savo statomoje „Raudonkepurėje“ įžvelgia savo penkerių metų dukrelę Elzę. Tiesa, Nacionalinio dramos teatro scenoje išvysime jau ne brolių Grimmų, o nūdienos prancūzų aktoriaus ir dramaturgo Joellio Pommerat „Raudonkepurės“ versiją, kurioje Vilką atstoja mergaitės baimės ir kompleksai.

Joel Pommerat

„Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Joje bendrauja dukra, mama ir močiutė“, – pasakoja režisierius.

Jei jau prakalbome apie tris kartas, tai seneliai gaus progą anūkus nuvesti į to paties pavadinimo „Lėlės“ teatro spektaklį, kurį patys yra regėję vaikystėje. Ką jau ką, o „Dainuojantį ir šokantį mergaitės vieversėlį“, 1978 m. pagal Sigito Gedos tekstą sukurtą Vitalijaus Mazūro, jei ne teatro salėje, tai bent „telelangelyje“ matė visi anų laikų vaikai. Mindaugo Urbaičio sukurta spektaklio muzika netgi buvo išleista atskira plokštele, kurioje pagrindines partijas įdainavo Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė ir Viktoras Malinauskas.

Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.

Vis dėlto dukart į tą pačią upę neįbrisi, todėl šis spektaklis bus visiškai kitoks: tai režisieriaus Algirdo Mikučio, dailininkės Aušros Paukštienės ir kompozitoriaus Olego Ditkovskio „Vieversėlis“. „Eiliuota S.Gedos pjesė – savotiška opozicija šių dienų tikrovei, slegiamai karo aktualijų: pasaulis čia pateikiamas kaip sapnas, kuriame dėl žmogaus sielos grumiasi įvairūs stebukliniai veikėjai – laumės, kipšai, žvėrys. Visi siekia naudos, gaivališkai trokšta įtvirtinti savo galią, tačiau Mergaitę saugo ir į priekį veda Vieversėlis – intuicijos, naivaus tikėjimo grožiu, harmonija, žmogų saugančių gamtos stichijų simbolis“, – pasakoja A.Mikutis.

Debiutiniai spektakliai

„Lėlės“ teatre jau šį šeštadienį numatyta dar viena premjera, tačiau prasidės ji gana neįprastu laiku: žiūrovai teatre laukiami 23 val. Ir rengiasi jai ne lėlininkai, o jauni teatralai, Oskaro Koršunovo auklėtiniai. Vis dėlto spektaklis „Vaikystė“, nors skirtas suaugusiems, – taip pat apie baimes: jame rodomas kūdikėlis, kuris labai bijojo savo mirties, todėl ištisai verkė. O vieną naktį ėmė ir pabudo savo paties sapne…

Kūdikėliai, suprantama, šiame kontekste gerokai paūgėję ir sprendžiantys atsitraukimo nuo teatrinės mokyklos spenio problemas. „Vaikystė“ – pirmasis O.Koršunovo mokinio Karolio Vilko režisūrinis darbas. Ką gali žinoti, gal meistras rengia savęs vertą pamainą?

Keistuolių teatre savo diplominį spektaklį „Heraklis“ kaip repertuarinį pradeda rodyti Aido Giniočio auklėtinis Gildas Aleksa. Anot jo, geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?“. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai. O kaip praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų?

G.Aleksa teigia, kad bene vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija, atpalaiduojanti ir apvalanti sąmonę, nes sensacijų ir skambių antraščių eroje likę mažai vietos tikrai empatijai. Irako, Afganistano, Sirijos, Ukrainos ir kitų mūsų amžiaus karų realios istorijos perteikiamos pasitelkus antikinį mitą apie Heraklį. Šis, kaip ir nuolat kuriame nors pasaulio krašte kariaujantys JAV ar Rusijos kariai, nuolatos atlieka žygdarbius, kurių motyvų iki galo nežino, nes niekas apie juos nepasako. Spektaklis kviečia susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Pjesė sukurta remiantis tikrais žmonių pasisakymais.

Režisūrinį kelią pradeda ir Nacionalinio dramos teatro aktorius Paulius Markevičius. Jis stato kamerinį spektaklį pagal Igno Šeiniaus „Kuprelį“, vadinamą pirmuoju moderniu lietuvių romanu. Inscenizaciją parašė vyresnis tos pačios trupės kolega Arūnas Vozbutas, pats vaidinsiantis ir pagrindinį personažą Olesį – kuprių vargonininką, įsimylėjusį gražią ir turtingą merginą Gundę. Deja, atėjus pasirinkimo metui Gundė, kurios vaidmenį spektaklyje kuria Jurga Kalvaitytė, pasirinks kitą, labiau prakutusį ir daugiau pasaulio mačiusį jaunikį. O jos išduotasis kuprelis nebenorės regėti žmonių ir pasitrauks į nuošalų malūną.

„Žinau, kad rašytojo gimtinėje Šeiniūnuose (Širvintų r.) tikrai gyveno ir dirbo toks kuprotas malūnininkas vardu Olesis, kurio išsipasakojimą išklausė jaunasis Ignasėlis. Kuriant šį spektaklį medžiagos dokumentiškumas šildo. Šildo ir medžiagos lietuviškumas, kai jautiesi apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius“, – sako A.Vozbutas.

Dvasių namai

Metai be Henriko Ibseno? Lietuvoje taip nebūna. Pernai Klaipėdoje krito pašauta „Laukinė antis“, šįmet Kaune leisis nuo kalnų numirėlių dvasios: režisierė Monika Klimaitė ėmėsi paskutinės autoriaus dramos „Kai mes mirę nubusim“. Šią pjesę ji nagrinėjo pernai vasarą stažuodamasi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke, o grįžusi Lietuvon pradėjo ieškoti trupės, kurioje savo matymą galėtų įgyvendinti. Ir surado.

Pasakojimo centre – menininkas Rubekas, svajojantis sukurti didįjį savo gyvenimo kūrinį, skulptūrą „Prisikėlimo diena“. Prisikėlimą turėjo įkūnyti atvaizdas jaunos moters, ką tik pabudusios iš snaudulio… Rubeko įkvėpėja tampa Irenė, kuri palikusi savo šeimą iškeliauja su juo. Bet paaiškėja, kad Rubekas temyli savo meninę viziją…

Jie vėl susitiks sanatorijoje Norvegijos kalnuose tuomet, kai skulptorius jau penkerius metus bus vedęs jauną gražuolę Mają. Jausmai kažkada atstumtai pozuotojai suliepsnos iš naujo, bet juk visi žino, koks negailestingas H.Ibsenas savo pagrindiniams veikėjams. Tikrųjų gyvenimo vertybių ir prasmių suvokimas jo dramose dažniausiai būna pavėluotas.

Šalia padėkime visiškai kitos nuotaikos premjerą, kuri tam tikra prasme galėtų būti H.Ibseno dramos tęsinys. Tiesa, Pam Valentine komedijos „Spirit level“, kurios pavadinimą „Domino“ teatras verčia „Prie dangaus vartų“, herojai nuskęsta, o ne žūva kalnuose. Ir Džekas – ne skulptorius, o garsus detektyvų rašytojas. Be to – ateistas, dėl ko pražuvėlių poros neįleidžia į dangų ir jie priversti vaidentis savo viloje, baidydami potencialius savo buvusių namų pirkėjus. Kol galiausiai viloje įsikuria jauna pora…

Detektyvo ar net trilerio elementų įžvelgsite ir kitoje spalio komedijoje – Ramūno Cicėno režisuotoje „Amnezija už 400 000 eurų“. Vienas po kito pas daktarą ima lankytis vis keistesni pacientai, kol galiausiai pats gydytojas puola į neviltį įtardamas, kad nuo savo pacientų galėjo apsikrėsti skleroze.

Pacientas Rapolas teigia turintis vieną žmoną, tačiau išaiškėja, kad jis turi dar vieną sutuoktinę ir abi jos pradeda atakuoti daktarą reikalaudamos, jog vyras būtų pripažintas neveiksniu. O pats Rapolas nuspręs, kad kalėjimas nėra blogesnis už jo pilką gyvenimėlį be rizikos, be kibirkšties, be prieskonių ir be pinigų.

Su šokiu ir muzika

Panaši nesusipratimų, intrigų ir meilės ryšių painiava tvyro prancūzo Roberto Planquette‘o operetės „Kornevilio varpai“ librete. Bet kam gi rūpi operečių siužetai? Visi ir taip žino, kad po kelių valandų gražios muzikos viskas baigsis laimingai. Įdomiau, kad jau triskart Kaune  statytų „Karnevilio varpų“ šįsyk imasi vieniečių komanda – režisierius Hermannas Keckeisas ir scenografas Maroine‘as Dibas, gimtinėje žinomas kaip karikatūrų piešėjas. Jie pasiūlė operetei pritaikyti Vakaruose populiarų komiksų vaizdinį sprendimą, kai veiksmą scenoje žiūrovas stebi tarsi naivių piešinukų seriją. Tam padeda ir pernelyg sudėtingų sprendimų nesirenkanti režisūra.

Visiškai kitos taktikos laikysis lenkų choreografas, Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, statydamas Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“. 1993 m. Vladimiro Vasiljevo pastatytas to paties pavadinimo spektaklis buvo tapęs mūsų baleto vizitine kortele ir, Mstislavui Rostropovičiui diriguojant, apkeliavo viso pasaulio scenas.

Naujasis pastatymas skiriamas Williamo Shakespeare’o 400 metų jubiliejui. „Romeo ir Džuljetą“ K.Pastoras jau yra pastatęs Škotijos balete, Varšuvoje ir Čikagoje su Geoffrey baleto trupe. „Šį kūrinį pasirinkau ne tam, kad ką nors užgaučiau ar šokiruočiau publiką. Tiesiog noriu parodyti, kad jo pasakojimas puikiai atitinka mūsų gyvenimą šiandien. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, savo „iPad’e“ naršančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus“, – liudija choreografas.

Muzikos ir šokio turėtų netrūkti ir Valstybinio jaunimo teatro premjeroje „Bėgikas“, nes Rusų dramos teatre nebeišsitenkanti režisierė Olga Lapina į pagalbą pasikvietė režisierių Antaną Jasenką ir choreografę Sigutę Mikalauskaitę. Šiuolaikinio švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono pjesė pasakoja apie jaunų žmonių mėginimus pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje. Kūrinyje iškeliama itin aktuali patyčių, smurto tarp paauglių tema, pasakojimas konstruojamas pasitelkus jaunimo žargoną.

Jono Vaitkaus apreiškimai

Viename teatre seniai nebeišsitenka ir pats Rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus, ką tik savo scenoje pristatęs sunkiasvorę biblinės tematikos premjerą „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Dabar režisieriaus laukia Nacionalinis dramos teatras ir vėlgi biblinė tematika, tiesa, perimta iš poeto rankų: J.Vaitkus stato Paulo Claudelio „Apreiškimą Marijai“. Pagrindinis vaidmuo ir vėl  skirtas Vytautui Anužiui, taip pat vaidins Neli Savičenko, Dalia Michelevičiūtė, Ainis Storpirštis.

Teatralai žino, kad P.Claudelis, rašydamas dramas, nematė reikalo mąstyti apie tai, kaip jos bus vaidinamos scenoje. Kai kurios iš jų niekada nebuvo parodytos visa apimtimi, nes vien tekstui perskaityti balsu prireiktų daugiau kaip dešimties valandų. Kiek trunka spektaklis, tokiu atveju sprendžia dramą kupiūruojantis režisierius. O J.Vaitkus tekstus gerbia ir, kaip dar kartą įrodė keturias su puse valandos trukę „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, nėra linkęs daryti nuolaidų nei žiūrovams, nei aktoriams.

„Kai žmogus persisotina šlamšto ir organizmas jau nebepriima juslių „maisto“, tuomet jis sustoja. Ar pats organizmas pristabdo, ar nelaimė, ar liga, bet tik tuomet, kai ateina krizė, žmogus gali tai patirti. Ir tik tuomet reikia bandyti skaityti, bandyti gilintis į tokius kūrinius kaip „Apreiškimas Marijai“, – sako režisierius, pridurdamas, kad kiekviena moteris, kuri supranta, kas yra vaiko gimimas, kuri sugeba jausti, kuo ji stipri šitame gyvenime, gali būti prilyginta Marijai.

Kai peržengta riba

Pabaigai pasilikau dar vieną „sunkiąją artileriją“ – lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio statomą spektaklį Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Pirmasis repeticijų etapas vyko rugpjūčio mėnesį režisieriaus sodyboje Lenkijoje. Dabar įžymybė dirba Panevėžyje ir styguoja jau šį savaitgalį numatytą pasaulinę savo pjesės „Hybris“ premjerą.

Hybris (gr. nuodėminga puikybė) – ribų, kurias nubrėžia dievai, peržengimas. Tokios puikybės pasekmė – dievų kerštas. Antikos žmonės tikėjo, kad dievų tvarkomas ir valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Manyta, kad ir žmogaus elgesys turi savo ribas, o už jų peržengimą, visuotinės tvarkos pažeidinėjimą, saiko neturėjimą būna baudžiama.

Pjesėje, kurios veiksmas vyksta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, susiduria istorijos studentas Konradas ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas. Konradas siekia atsakymų, liečiančių ne tik jo šeimos, bet ir visos šalies istoriją. Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota: Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, be to, jo pėdsakų esama ir 6-ojo dešimtmečio universitetų „valymuose“. Tačiau jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. O Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

Abiem pagrindiniams vaidmenims pakviesti skirtingų kartų bardai iš sostinės: jaunasis Artūras Dubaka ir senjoras Vidas Petkevičius. Beje, vaidinimo muzika rūpinasi pats K.Zanussis. Šeštadienį po pirmojo premjerinio spektaklio jis pasiliks teatre pabendrauti su smalsiausiais žiūrovais. ■

Penkiolika spalio premjerų

Penkiolika spalio premjerų

■ 1 d. 23 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Vaikystė“. Rež. Karolis Vilkas

■ 1, 2, 22 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hybris (Puikybė)“. Rež.  Krzysztofas Zanussis

■ 5, 6, 7 d. 19 val., 8, 22 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Prie dangaus vartų“. Rež. Marcinas Slawinskis

■ 7 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „CC_dvasia“. Chor. Austėja Vilkaitytė

■ 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Kornevilio varpai“. Rež. Hermannas Keckeisas

■ 8, 9 d. 12 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Rež. Algirdas Mikutis

■ 8, 9, 23 d. 12 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Vėjas gluosniuose“. Rež. Antanas Gluskinas

■ 8 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Heraklis“. Rež. Gildas Aleksa

■ 16 d. 19 val. Vilniaus „Legendos“ klube, 19 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Amnezija už 400 000 eurų“. Rež. Ramūnas Cicėnas

■ 16, 23 d. 12, 15 val., 18 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Raudonkepurė“. Rež. Paulius Tamolė

■ 20, 21 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Bėgikas“. Rež. Olga Lapina

■ 22, 23 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kuprelis“, Rež. Paulius Markevičius

■ 28, 29 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Romeo ir Džuljeta“. Chor. Krzysztofas Pastoras

■ 29, 30 d. 18.30 d. Nacionaliniame dramos teatre – „Apreiškimas Marijai“. Rež. Jonas Vaitkus

■ 29, 30 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Kai mes mirę nubusim“. Rež. Monika Klimaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Atokioje kalnų papėdėje įsikūrusio Turkijos miestelio gyventojai devynis mėnesius per metus gyvena tyloje, kad neprisišauktų sniego nuošliaužos, kuri po savimi palaidotų namus kartu su visais gyventojais. Čia draudžiama garsiai kalbėti ir juoktis, nes bet koks, net daiktų sukeliamas garsas teoriškai gali sukelti laviną. Kad išvengtų aukštai virš galvų tvyrančios grėsmės, visi mažos bendruomenės gyvenimo malonumai sukoncentruoti į likusius tris metų mėnesius: tik tuomet leidžiama šaukti, švęsti, kelti vestuves ar gimdyti vaikus. Likęs laikas kupinas nerimo ir baimės, o kiekvieno bendruomenės nario gyvenimas dėl bendro saugumo preciziškai kontroliuojamas valdžios vietininkų. Nors jau niekas iš gyventojų nebeprisimena, kada paskutinį kartą lavina buvo nušlavusi miestelį.

Tokią situaciją pjesėje „Lavina“ modeliuoja tur­kų dramaturgas  Tunceras Cu­ce­nog­lu, savo ne­ra­mioje valstybėje reiškiantis maždaug tą patį, ką ru­sams – Antonas Čechovas.

Tai, kas vyksta jo vaizduojamos  vienos miestelio šeimos kasdienybėje, ne mažiau asociatyvu nei minėtas lavinos laukimas: tyla atstoja neprasiveržusį riksmą, o tarsi nebyliajame filme rodomas smurtas kraupesnis už klyksmo kupinas scenas. Konfliktuojančios, vienas kitą ignoruojančios „neva šeimos“ metafora. Ir atidi valdžios ausis, neva besiklausanti kiekvieno iš už sienų pasigirstančio krebždesio.

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Bet ar lavinos pavojus, įpratinęs miestelį prie paklusnios tylos, tikras, ar išgalvotas? O gal tai tėra valdančiųjų savanaudiškais tikslais deklaruojama grėsmė? Ir kaip tai patikrinti, jei bijai nors kartelį imti ir surikti iš visų plaučių?

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera „Lavina“, laukiama jau kitą savaitgalį, įsidėmėtina ir tuo, kad sugebėjo bendram tikslui suvienyti savojo ir kaimyninio Šiaulių dramos teatro pajėgas. Tai atspindi ir jungtinis aktorių sąstatas: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas… Koprodukcija – retas reiškinys nūdienos teatro pasaulyje, kuriame kiekvienas trokšta būti autonomiškas ir finansiškai nepriklausomas, nors neišgali sukrapštyti lėšų didesniam pastatymui. Kad tai tik nepaskatintų retkarčiais kabinetuose sklandančios idėjos, kad Lietuvoje ne tik universitetų, bet ir valstybinių teatrų yra pernelyg daug…

Teatras tolimoje aplinkoje

Namudinis smurtas, teisininkų ir programų kūrėjų kalboje dar vadinamas smurtu artimoje aplinkoje, anaiptol nėra tokia unikali ir staiga išvešėjusi piktžaizdė, kaip kartais bando pateikti savo būtinumą besistengiantys pagrįsti valdininkai. Švedo Augusto Strindbergo pjesė „Tėvas“ parašyta 1887-aisiais, o iš esmės kalba apie tą patį: apie rėksmingą ir ambicingą dviejų žmonių stumdymąsi vienuose namuose. Žmonių, kurie nėra vienas kitam svetimi, nes svetimiems atseikėjame daugiau tolerancijos, diskutuodami, tarkim, apie dukterų gyvenimo perspektyvas.

Tačiau švedų namudinio smurto vaizdavimo klasiko aprašytas pasistumdymas nūdienos kriminalinės kronikos kontekste atrodo vaikiškai nerimtas: tik pamanykite, vyras įtūžęs sviedė įkandin pro duris beišeinančiai žmonai žibalinę lempą! Ir tai, skandinavų požiūriu, jau psichinės ligos įrodymas bei nusikaltimas, už kurį atgailaujant galima gauti širdies smūgį. O gal ir neatgailaujant, tiesiog ir toliau žmonai beatodairiškai graužiant – čia jau režisūrinės traktuotės reikalas. Principinga sutuoktinių tarpusavio kova šiuo atveju reikšmingesnė ne tik už dukters laimę, bet ir už mirtį.

Režisierę Marą Kimelę „Tėvui“ Klaipėdos dramos teatras atsivežė iš Rygos. Aprūpino darbu ir latvių scenografą, ir kostiumų dizainerę, ir netgi vieną žymią Rygos siuvyklą, siuvančią spektakliui kostiumus. Nelabai gražu nacionalinės darbo rinkos atžvilgiu, bet klaipėdiečiams taip labiau apsimokėjo.

Užtat nauju pagrindiniu vaidmeniu bandoma atgal parsivilioti vis giliau Vilniuje stringantį aktorių Darių Meškauską, kartu antagonistės vaidmeniui užgriebiant dar ir Valstybinio jaunimo teatro aktorę Aldoną Bendoriūtę. Laisvas aktorių judėjimas ir be įteisinto Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo vis dažniau ima viršų: aktoriams pasivažinėti, kitose trupėse pabūti smagu, žiūrovams veidų įvairovė irgi patinka, tik pačiam teatrui suvaldyti nuolat gausėjančią kviestinių aktorių komandą gali būti sunkoka.

Numeriai virsta spektakliais

Iš Latvijos skolinamės ne tik spektaklių statytojus, bet ir jaunus dramaturgus: dar nepamiršome Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto Janio Balodžio „Miškinio“, o šįkart jau sostinės  Nacionalinio dramos teatro repertuarą papildys Agnesės Rutkevičos „Gyvūnas“. Antra vertus, pjesę statantis Rolandas Atkočiūnas pats yra nemažai pasidarbavęs Rygoje ir Liepojoje, todėl šis susitikimas su latvių dramaturgija jo biografijoje jau ketvirtas.

Pjesės temą režisierius apibūdina populiariu aforizmu apie dvi tolygias gyvenimo tragedijas: pirmoji – negauti, ko trokšti, antroji – tai gauti. Pagrindinių veikėjų prototipais dramaturgė pasirinko du brolius, iki šiol tebegyvenančius atokiame jos močiutės kaime. Tas kaimas, kaip ir visi pasaulio kaimai, nėra pakantus „neteisingai“ meilei, nors už lango – jau XXI amžius.

„Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, ir rašydama pa­ti save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas šios ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma“, – teigia A.Rutkeviča.

Spektaklyje „Gyvūnas“, kuris įslaptintame premjerų sąraše figūravo kaip „Premjera Nr. 2“, vaidina dabartinis nacionalinės trupės žiedas: Arūnas Sakalauskas, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė. O štai „Premjera Nr. 1“, už kurios slėpėsi Giedrės Kriaučionytės režisuojama vokietės Ingridos Lausund pjesė „Bestuburiada“, priklausys margai įvairios patirties kompanijai, kurioje – ir Dainius Jankauskas iš „Grupės 36“, ir Dovilė Šilkaitytė iš Valstybinio jaunimo teatro, ir Gelminė Glemžaitė iš „Atviro rato“, ir Aldona Vilutytė iš „Keistuolių“. Pati režisierė, Aido Giniočio auklėtinė, priklauso menininkų sindikatui „Bad Rabbits“.

Dramaturgė susodina penkis nerimaujančius, skirtingą stažą turinčius tarnautojus prie viršininko kabineto durų. Vienam vos 25-eri, bet jau pavargęs, kitam 45-eri, bet negalėtų pasakyti, ką veikė per prabėgusius tarnybos dešimtmečius. Kažkas siekia aukštesnio posto, kažkas ketina viską mesti ir išeiti, kažkas graužiasi dėl to, kad jaučiasi žeminamas… Tačiau visi trokšta artumo ir supratimo, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasirengę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Bet jau seniai nebepamena, ko tikisi sulaukti nuolankiai sėdėdami prie durų. Naikina savo gyvenimą, nemėgindami pakeisti situacijos patys.

Šiek tiek panašu į nebylų gyvenimą po tariamai aukštikalnėse kybančia lavina, ar ne?

Kaip virstama šventaisiais

Lavina, kurios niekas neprisimena, – tarsi viršinin­kas, kurio niekas nėra matęs. Ir vienas, ir kitas hie­rarchinių apačių sąmonėje dėsningai sudievinamas.

O štai paslaptingasis svečias Lukas pagyvenusių senjorų porą lanko kiekvieną sekmadienį ir visuomet būna svetingai priimtas, atidžiai išklausytas. Nors, kaip pamažu aiškėja, nėra tokios garbės vertas. Šeimininkai sudievina svečio asmenybę ir galiausiai patys nukenčia, nebesuvaldydami vis agresyvėjančio Luko elgesio.

Tai – islando Gudmunduro Steinssono pjesė „Lukas“ Valstybiniame jaunimo teatre, kurią Algirdas Latėnas stato su savo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Spektaklyje ypatinga reikšmė bus skiriama kompozitoriaus Fausto Latėno muzikai. Scenoje perkusiniais gyvai gros ir Luko vaidmenį atliks po nedidelės pertraukos į Jaunimo teatrą sugrįžęs Tomas Kizelis.

Rusų dramos teatro trupė kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi elgiasi atvirkščiai – kartu su rusų dramaturgu Aleksandru Andrejevu mėgina biblinius šventuosius pavaizduoti kasdieniškais personažais. Pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, kurios pirmasis pastatymas ir patikėtas Lietuvai, perkelia į Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gy­ve­nimo mėnesiais ir nenusižengdama Evan­ge­li­jai dės­to keistą užsispyrėlio Sauliaus, uoliai persekioju­sio Jėzaus mokinius, metamorfozės į apaštalą Pau­lių istoriją. Tiesa, praturtintą A.Andrejevo vaiz­duotėje gimusiais žmonių charakteriais ir įvykių aplinkybėmis.

Dramaturgas teigia, kad ne kiekvienam lemta patirti tokią dieviškosios dvasios galybę, kokia užgriuvo Saulių jo kelyje Damasko link, tačiau kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia. Saulių vaidina Vladimiras Dorondovas, Lozorių – dar kartą pas J.Vaitkų sugrįžtantis Vytautas Anužis.

Scenoje atgis Juozas Miltinis

Po Evangelijos sakmių belieka smagiai nusišypsoti. O mažieji Kauno ir Klaipėdos teatrai tam suteiks progų. Vis daugiau vietos po saule išsikovojantis Klaipėdos Apeirono teatras savo premjerą „Nekrozė“ planuoja rugsėjo pabaigoje ir kol kas nedaugžodžiaudamas atskleidžia, kad žiūrovų laukia absurdo komedija su ryškiais socialinio tragizmo bruožais ir su veikėjais, kuriuose kiekvienas galės atpažinti dalį savęs. Tiesą sakant, toks pat apibūdinimas tiktų ir visiems kitiems, anksčiau matytiems Apeirono teatro spektakliams. Taigi ryžtingosios šio teatro dramaturgės, režisierės bei pagrindinės aktorės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė laikosi sau įprasto kurso.

Daugiau netikėtumų galima laukti iš Kauno kamerinio teatro, užsimojusio inscenizuoti Liūnės Janušytės satyrą „Korektūros klaida“. Mat joje kartu su rašytoja po tarpukario Paryžių vėl vaikščios jaunas Juozas Miltinis, jo draugai dailininkai Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius. O žymių kultūros asmenybių prikėlimas teatro scenoje visada intriguoja.

Susibičiuliavusi su Paryžiaus bohema, lietuvių menininkų kompanija džiaugsmingai leidžia laiką nesirūpindama rytojumi ir nekurdama ateities planų. Nes ir pats gyvenimas, anot jų, tėra korektūros klaida, o ne numatytų įvykių grandinė.

Tai kone pirmas lietuvių literatūros kūrinys, atskleidžiantis tuometės bohemos dvasią. Pačios Liūnės personaže nebėra lietuvaitėms būdingo lyrizmo ar sentimentalumo: ji emancipuota, proto aštrumu nenusileidžianti vyrukams, smalsiai tyrinėjanti Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus bei menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusikertančiose realybėse. Režisierė Agnė Dilytė pagrindinę spektaklio veikėją apibūdina kaip tarpukario „blogerę“, negailestingai kritikuojančią ano meto tradicijas bei gyvenimo būdą. Liūnės vaidmenį ji patikėjo aktorei Raimondai Kimbraitei.

Šlovė, kuri pavėlavo

Muzikos mėgėjų sezono pradžioje laukia dvi vokalinės premjeros. Pirmoji – jau senokai save visaip reklamuoti pradėjęs Jonathano Larsono roko miuziklas „Rent“ (liet. „Nuoma“). Šio amerikietiško veikalo biografijoje – Pulitzerio premija už unikalumą ir indėlį į miuziklo bei dramos kultūrą, keturi „Tony“, šeši „Drama Desk“ ir du „World Theatre“ apdovanojimai. Miuziklas jau apkeliavo kone pusšimtį pasaulio šalių ir patenka į populiariausių pasaulio miuziklų dešimtuką.

Tačiau šią biografiją lydi ir tragiškas motyvas: pats J.Larsonas, būdamas vos 35-erių, mirė trūkus aortai 1996 m. sausio 25-osios rytą. Tos pačios dienos vakarą buvo suplanuota miuziklo „Rent“ pirmojo pastatymo Brodvėjuje peržiūra. Sėkmės sulaukęs vaidinimas viename iš Brodvėjaus teatrų buvo rodomas ilgiau kaip 12 metų.

Dauguma šio miuziklo veikėjų, Niujorke besistengiančių išgyventi jaunų menininkų, vartoja narkotikus arba serga AIDS. Gyvendami skurde ir visuomenės užribyje, jie nepaliauja svajoti ir tikėti meile (kad ir kokia ji būtų) bei jų kūrybos laukiančia sėkme. „Rent“ – vienas pirmųjų miuziklų, įvedusių prieštaringas, nepatogias temas į konservatyvios prigimties muzikinį teatrą. Homoseksualų ir transseksualų poreikis būti pripažintiems, vyrų ir moterų lygios galimybės, žmogaus teisės, narkomanija, benamystė ir skurdas – visa tai atsispindi J.Larsono veikale.

Organizatorių nuotr.

Lietuvoje miuziklą „Rent“ stato švedų režisierius Georgas Malvius ir jo surinkta tarptautinė komanda, tačiau groja ir dainuoja lietuviai: vaidmenis kuria Vaidas Baumila, Jeronimas Milius, Girmantė Vaitkutė, Dominykas Vaitiekūnas, Justinas Lapatinskas ir daug kitų jaunimui gerai žinomų atlikėjų.

Elektroninė Karmen

Nors ir pavėlavusi į praėjusį teatro sezoną, scenon keliauja „Vilnius City Opera“ žadėta elektroni­nė opera „e-Carmen“ – populiariausio Geor­ges‘o Bizet veikalo „Karmen“ elektroninė interpretacija, parengta Marijaus Adomaičio (Ten Walls).  Re­ži­sierė Dalia Ibelhauptaitė sako nenorėjusi jo skubinti: „Perkurti dviejų valandų muzikinį kūrinį – gigantiškas uždavinys. Reikia įsigilinti į kiekvieną muzikinę detalę, adaptuoti siužetą, tad laiko sąnaudos la­bai didelės. Iš tiesų seniai norėjau pastatyti „Kar­men“, bet tai dažniausiai pasaulyje statoma opera. Ir pats Karmen vardas jau yra tapęs moters tipo apibūdinimu. Tad norėjosi rasti dar neišbandytą šios istorijos meninę formą.“

Pagrindiniam vaidmeniui režisierė pasikvietė kone žymiausią nūdienos Karmen vaidmens atlikėją lietuvę – kylančią operos žvaigždę Justiną Grin­gytę. Kaip Karmen debiutavusi Anglijos nacionalinėje operoje, šį vaidmenį solistė šįmet sėkmingai pristatė ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į kurį sugrįš dainuoti Karmen ateinantį  sezoną.

„Daug kartų dainavau Karmen, tačiau šis projektas man visiškai naujas iššūkis. Čia nėra orkestro, lieka tik elektronika. O elektronika tavęs nepalauks, ji rieda lyg traukinys: neįstojai laiku – ir viso gero! Tai reikalauja ypatingos disciplinos. Supratau, kiek daug laisvės mes, solistai, prašomės iš dirigento“, – pasakoja premjerai besirengianti J.Gringytė.

M.Adomaitis teigia, kad nemažai muzikinių sprendimų atsirado jau įrašų su solistais metu: „Buvau beveik užbaigęs Karmen habanerą, kai susitikome su Justina. Ji įrašė visą vokalinę partiją, ir staiga supratau, kad turiu naujų minčių ir idėjų, kaip galėčiau ją išplėtoti ir papildyti. Klausytojams bus netikėta, bet, tikiuosi, ir įdomu išgirsti neįprastą seniai žinomų arijų skambesį.“

Kompozitorius savo „Karmen“ versijoje naudos ir gyvus instrumentus. Kol kas galvojama apie kvartetą, tačiau repetuojant iki „Compensa“ salėje numatytos premjeros ansamblis gali ir padidėti. Juk svarbiausia – nebijoti sniego lavinų ir kurti taip, kaip tau norisi. Argi ne? n

Dešimt rugsėjo premjerų

2, 7, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lavina“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

2 d. 18.30, 3 d. 14 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Rent“. Rež. Georgas Malvius

2 d. 21 val., 3 d. 16.30 val., 27 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Bestuburiada“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

6, 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Korektūros klaida“. Rež. Agnė Dilytė

13, 14, 30 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Tėvas“. Rež. Mara Kimelė

16, 17 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Lukas“. Rež. Algirdas Latėnas

17 d. 20 val. „Compensa“ koncertų salėje – „e-Carmen“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

17, 18, 24 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Gyvūnas“. Rež. Rolandas Atkočiūnas

24, 25 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Rež. Jonas Vaitkus

29 d. 19 val. Klaipėdos Apeirono teatre – „Nekrozė“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Su grafiku Adomu Matuliausku – apie vaikystę tarp muziejinių puodų, atkurtą tėvo mozaiką ir pro namus tekantį Kaukysos upelį.

Ar prisimenate, kaip Bernardinų sodas atrodė prieš pusę amžiaus? O štai grafikas Adomas Matuliauskas galėtų ilgai apie jį pasakoti. Mat augo netoliese, renesansiniu atiku puoštame Pilies gatvės ketvirtajame name, ir tuomet Jaunimo sodu vadintas parkas jam bei aplinkinių namų vaikams buvo tarsi kiemo žaidimų aikštelė. Vasaromis ten netgi popiečio miego guldavęs ant atneštos sudedamosios lovelės, bet kaip užmigsi, kai virš tavęs siūbuoja išsirangiusios šakos, čiulba paukščiai, skraido laumžirgiai…

Užtat išlikusi nedidelė sena nuotrauka, kurioje berniukas įamžintas ant cementinio nebeveikiančio fontano dramblio. Panašių nuotraukų savo albumuose turėjo dauguma ano laiko vilniečių šeimų.

Jaunesni skaitytojai jau stebisi: kokie dar drambliai? Kad įtikintų juos Bernardinų sodo dramblių egzistavimu, A.Matuliauskas savo parodoje „Arkos“ galerijoje netgi išdidintą praėjusio amžiaus viduryje darytą fontano nuotrauką pakabino.

Iš pradžių netoli Bernardinų bažnyčios esantį fontanėlį puošė trys dramblių skulptūros, vėliau – dvi

Įdomu, kad tų dramblių bėgant metams vis mažėjo. Iš pradžių netoli Bernardinų bažnyčios esantį fontanėlį puošė trys dramblių skulptūros, vėliau – dvi, o Adomo kartos vilniečiams beliko paskutinis vienišas dramblys išdžiūvusiame tvenkinyje, kurį prausė nebe fontano čiurkšlės, o lietuviškos liūtys. Galiausiai ir jo neliko – tvenkinio viduryje ilgai riogsojo akmenų krūva.

Šalia archyvinės fontano nuotraukos eksponuojamas Adomo piešinių ciklas „Bernardinų sodas“, kuriame nesunku atpažinti šalia stovinčių bažnyčių bokštus, įžvelgti virš senųjų tvenkinių ratus sukančius laumžirgius ir, žinoma, legendinių dramblių kontūrus.

„Pavaizdavau juos išeinančius, nes dabar dramblių sode juk nebėra. O drambliai simbolizuoja laimę ir vaikystės pasakas. Ir mus, senųjų dramblių liudininkus, kuriuos iš sodo išvedė prabėgęs laikas… Bernardinų sodas anuomet mums, vaikams, buvo stebuklinga vieta, į kurią ištrūkdavome iš ankštų, aprūkusių Senamiesčio kiemų. Ir medžiai ten atrodė aukštesni, ir upė platesnė. Neseniai atnaujintas sodas džiugina akį, bet jau kitaip“, – pripažįsta menininkas.

A. Matuliauskas/E. Kurausko nuotr.

Žmoną sutiko koplyčioje

Pilies gatvės ketvirtajame name, kurio kieme ligi šiol auga beržas, buvo skirti butai muziejininkams. O A.Matuliausko mama ir dirbo Lietuvos dailės muziejuje. „Čia pat, kieme, buvo įsikūrę šio muziejaus Taikomosios dailės skyriaus fondai, jame mano mama tyrinėjo kontušo juostas ir senovinius koklius. Todėl užaugau lakstydamas tarp senovinių puodų ir muziejinių spintų“, – pasakoja Adomas.

Nes vilnietis – ne tas, kuris gimęs Vilniuje, o tas, kuris šiame mieste palaidotas

Jo tėvas buvo dailininkas monumentalistas, kūręs mozaikas ir bareljefus. Dailės studijas baigė Peterburge, kur užaugo lietuvių emigrantų šeimoje, tačiau įvykdė priešmirtinį savo tėvo priesaką grįžti Lietuvon ir parvežti jo palaikus į Vilnių. Nes vilnietis – ne tas, kuris gimęs Vilniuje, o tas, kuris šiame mieste palaidotas.

Savo mamos ir tėčio Adomas neteko anksti – dar būdamas pradinukas. Baigęs šešias klases panoro mokytis dailės ir perėjo į Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Tačiau ją baigus nepavyko iškart įstoti į Vilniaus dailės akademiją – sutrukdė nespėtos ištaisyti lietuvių kalbos rašinio klaidos.

Tada atėjo padėti restauratoriams, tuo metu triūsusiems Šventų Jonų bažnyčios Marijos Paguodos koplyčioje. Būtent ten susipažino su būsimąja žmona Vilmante, su kuria užaugino du sūnus ir iki šiol darniai gyvena ranka rankon. Kartais ir savo pačių restauruotą koplyčią aplanko.

Vėliau teko darbuotis ir Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje restauruojant sieninę tapybą. Jos plotai bažnyčioje sunkiai aprėpiami, o jauni restauratoriai, vadovaujami patyrusių meistrų, per mėnesį atidengdavo tik kvadratinį sienos decimetrą.

Metus pasimokęs savarankiškai, A.Matuliauskas jau be vargo įstojo akademijon ir tapo garsaus menininko Rimtauto Gibavičiaus mokiniu. Tačiau likimas jam neleido nutolti nuo kultūros paminklų: šiuo metu A.Matuliauskas dirba Lietuvos kultūros tyrimų instituto Leidybos skyriaus vadovu.

Manęs paklausė, ar imčiausi atkurti tėvo kurtą „Rūpintojėlį“. Technologijos neišmanėm, turėjom tik tėvo kūrinio nuotrauką ir begalinį entuziazmą

„Mano tėvas 1958 m. buvo sukūręs Rūpintojėlį vaizduojančią akmens mozaiką Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios apsidėje. Netrukus bažnyčia buvo paversta Klaipėdos filharmonija, o tėvo daryta mozaika iškapota ir paslėpta po tinku. Taip jau sutapo, kad Dailės akademiją baigiau 1988-aisiais – atgimimo metais, kai pastatas vėl sugrąžintas bažnyčiai. Manęs paklausė, ar imčiausi atkurti tėvo kurtą „Rūpintojėlį“. Technologijos neišmanėm, turėjom tik tėvo kūrinio nuotrauką ir begalinį entuziazmą, bet per trejus metus su žmona savo dirbtuvėje Dubingiuose, keturis kartus perrinkę akmenukus ir mokydamiesi iš savų klaidų, mozaiką vis dėlto atkūrėm“, – pasakoja grafikas.

Tylūs Kaukysos kaukai

Dabar A.Matuliausko šeima jau beveik porą dešimtmečių gyvena nuosavame name Rasose, netoli jų valdas nuo anapus plytinčių kapinių skiriančio geležinkelio. Ir šį rajoną vadina savotišku stebuklu – kaimu, plytinčiu šalimais istorinio Vilniaus ribų. Kai namą įsigiję menininkai buvusių daržų vietoje pradėjo sodinti pušis, tujas ir sėti veją, ūkiški kaimynai už galvų stvėrėsi. Užtat dabar Matuliauskų sodyboje rytais galima klausytis lakštingalų, vienoje pusėje nuo kalno grožėtis Trimis Kryžiais, o kitoje per Vėlines regėti žvakelių jūrą. Bet kapinių dvasios gyvenimo netrikdo – priešingai, teikia žalumos ir tylos, kurią teišsklaido retkarčiais pro šalį dundantys vagonų sąstatai.

„Tačiau kai kviečiau į svečius rašytoją Gintarą Beresnevičių, kurio vieną iš mokslinių monografijų esu iliustravęs, niekaip negalėjau jo įkalbėti, nes dausų specialistas, pasirodo, bijojo kapinių vėlių. Nepadėjo nė įtikinėjimai, kad numirėliai kitapus geležinkelio niekada nesivaidena“, – prisimena A.Matuliauskas.

Netoliese, Ribiškėse, iš mažų pelkėtų ežeriukų pradeda savo vagą mažai kam girdėtas upelis Kaukysa, palendantis po geležinkelio pylimu ir ties Markučiais pasitinkantis Vilnelę. Vos porą kilometrų vingiuojantis upeliukas ypatingas tuo, kad, priešingai nei daugelis kitų sostinę raižančių jo gentainių, nebuvo amžiams įkalintas kanalizacijos vamzdžiuose po žeme.

Kaukai, priešingai nei aitvarai, po šapelį neša geram žmogui skalsą, dovanodami gamtos gėrybes, bet nedovanodami kažkur kitur nugriebtų pinigų

„Belmonto pusėje Vilnelės krantas sutvarkytas, o štai Markučių pusėje, kurioje įteka Kaukysa, iki šiol sunkiai prieinamas. Todėl nusprendžiau priminti vilniečiams, jog turi Kaukysos upelį, su slapta viltimi, kad ir jo žiotys galėtų virsti jaukaus poilsio zona. Kaukai, priešingai nei aitvarai, po šapelį neša geram žmogui skalsą, dovanodami gamtos gėrybes, bet nedovanodami kažkur kitur nugriebtų pinigų. Sostinės menininkai – irgi savotiški miesto kaukai, galbūt nepaliekantys jam materialių turtų, bet po šapelį kuriantys bendrą visų mūsų Vilniaus legendą“, – dėsto grafikas.

Kaukų vardus, kuriais pavadino dvylika ciklo lakštų, padedamas žmonos, grafikas sugalvojo pats. Grumstenis, Žiūrinčius, Gubinis, Žvaigždenis, Lėkis, Žolinčius ir dar tiek pat kitų paslaptingų, iš gamtinių motyvų sudėliotų dvasių neturi nei veidų, nei akių, tik simbolines, kartais sunkiai atpažįstamas rankas. Mat dailininkas nenorėjo, kad jo kaukai primintų banalius pasakų nykštukus, stypsančius dažnoje sodyboje. Ir jo paties valdų niekuomet nepuoš tokie nykštukai – nebent paslaptingos kaukų skulptūros.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

T. Kapočiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojami šalies muziejų fonduose sukaupti Lietuvos dvarininkų portretai.

Jau rašėme, kad šįmet muziejininkai užsibrėžė lankytojams plačiau pristatyti Lietuvos dvarų kultūrą. Visuomenei atvertuose šalies regionų dvaruose atidaromos apie ankstesnius tų pačių rūmų šeimininkus pasakojančios parodos, iš fondų traukiamos senos fotografijos, laiškai ir dailūs rakandai, menantys dvariškių gyvenimo papročius.

Vis dėlto sostinė nebūtų sostinė, jei ta proga nesurengtų labiausiai akį glostančios rinktinių meno kūrinių parodos. Tad Vilniaus paveikslų galerija, dalyvaudama programoje „Dvarų kultūros atspindžiai“, pakvietė lankytojus į parodą „Portretai dvarų kolekcijose“, kurioje eksponuoja tiek centriniuose, tiek regioniniuose muziejuose sukauptas anksčiau tikrų dvarininkų namus puošusias šeimos portretų kolekcijas.

Lietuvos dvarininkų giminės per trumpesnį žemių valdymo laiką gal ir nespėjo sukaupti tokių ilgų portretų galerijų kaip iškiliausios britų, vokiečių ar prancūzų aristokratų šeimos, gausiais į menes nebetelpančiais protėvių atvaizdais nukabinėjusios visus savo valdomų pilių laiptus ir koridorius. Mūsiškiai gal ir nematė tokios būtinybės, be to, ne kiekvienas užkampio dvaro valdytojas turėdavo užtektinai lėšų pasikviesti jam patinkantį, asmenines ambicijas sukauptomis didžiūnų rekomendacijomis tenkinantį portretų tapytoją. Kartais pakakdavo dailininko, neblogai nutapiusio kaimynystėje gyvenančio dvarininko vaikus.

Meninės kokybės lygio skirtumai ryškiai atsispindi ir Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje. Jei iš pradžių apžiūrėsite pirmo parodos aukšto sales, kuriose – žymiausių ir turtingiausių šalies dvarininkų (Tiškevičių, Pliaterių, Oginskių, Karpių, Zubovų, Riomerių) namus puošę portretai, o vėliau užlipsite į antrąjį, skirtą iš provincijos dvarelių suvežtiems paveikslams, tuos skirtumus net ir nebūdamas didžiu dailės specialistu neišvengiamai pajusite.

Mykolo Kleopo Oginskio ir jo šeimos portretus tapė Florencijoje gyvenęs prancūzų tapytojas Fransua Ksavjė Fabras, Tiškevičių šeimos portretus kūrė italai Filipas Aronsas ir Orestas Kortaco. Žymūs vietinės kilmės portretistai Liudomiras Janovskis, Kazimieras Mor­dasevičius, Stanislovas Bogušas Sestšen­cevičius taip pat įamžino ne vieną Pliaterį ar Tiškevičių.

Kraujo ryšio liudijimai

Vis dėlto paroda „Portretai dvarų kolekcijose“ sudaryta taip, kad daugiau papasakotų ne apie po dvarus keliavusius dailininkus, o apie pačius dvarininkus. Taigi portretai Vilniaus paveikslų galerijos salėse grupuojami ne chronologine tvarka ir ne pagal žinomus ar numanomus jų autorius, o tiesiog giminėmis: šalia regime kelių kartų tas pačias pavardes nešiojusių šeimų atstovus.

Turėti savo giminės portretų itin populiaru tapo jau XVI amžiuje. Baroko epochos dvaruose buvo sudaromos ištisos portretų galerijos, turėjusios liudyti giminės senumą, jos įtaką bei nuopelnus visuomenei ir, žinoma, sudaryti pagarbų įspūdį visiems apsilankantiems. Taigi mūsų dvarininkų prosenelių portretus puošia giminės herbai ir surašyti vaizduojamųjų vardai ir nuopelnai, neleidę svečiui suabejoti, kad iš paveikslo žvelgia ne šiaip kažkoks praeities didikas, o tikras šeimininko gentainis. Šiuo atveju svarbiausias atrankos kriterijus – ne draugystė ar sielų giminystė, o būtent kraujo ryšys.

Paveldėdami rūmus, vaikai kartu paveldėdavo ir savo protėvių atvaizdus. Tačiau dalis jų ilgainiui iš namų pasklisdavo, nes ištekančios moterys į naujus namus išsiveždavo ir joms skirtus giminės portretus. Pavyzdžiui, į šalia Vilniaus esantį Liubavo dvarą nutekėjusi Kamilė Tiškevičiūtė ten nusivežė ne tik Tiškevičių atvaizdų, bet ir savo mamos Teresės Poniatovskytės, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios, giminės portretus.

„Portretų galerija – tai ne tik giminės pasididžiavimas, bet kartu ir pagarbos duoklė savo istorijai, protėviams. Pagaliau tai buvo ir jaunosios kartos auklėjimo priemonė. Taigi portretai pirmiausia būdavo kabinami ten, kur virdavo aktyviausias šeimos gyvenimas, kur lankydavosi svečiai, kad šeimininkų protėviai simboliškai dalyvautų visuose dvaro reikaluose“, – pasakoja parodos kuratorė menotyrininkė Dalia Tarandaitė.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nevengianti savęs išbandyti skirtingose kūrybos srityse ir dar aplinkinius įveikti baltos drobės baimę padrąsinanti klaipėdietė Dalia Kirkutienė pagaliau ryžosi pirmajai personalinei savo tapybos parodai sostinėje.

„Ar turite specialų teptuką kvadratėliams?“ – teiraujuosi, o Dalia jau šypsosi: sako nuo pat pokalbio pradžios laukusi ją nuolat persekiojančio klausimo.

Ne, jokių ypatingų teptukų, skirtų savo mėgstamiems kvadratėliams, dailininkė neturi – kiekvienas kvadratėlis techniškai tėra keturi kryžminiai potėpiai įprastu teptuku. Ir perforuotais tink­liukais tapydama dailininkė nesinaudoja – na, nebent retkarčiais, jei atskiroms kompozicijos detalėms prisireikia nutrupėjusio retro efekto.

Ir vis tiek mažyčiai langeliai jos drobėse virš kelių gyvumo teikiančių foninės spalvos sluoksnių mirguliuoja šimtais ir tūkstančiais. Kartais jų voros tvarkingai  horizontalios, prireikus – įstrižos, bet dažniausiai lengvai banguojančios, tarsi storų rištinių kilimėlių gijos. Vieno atspalvio kvadratėlis, šalia – kito atspalvio, ir, žiūrėk, jau ryškėja paveiksle kuplių alyvų šakų ar mariose siaučiančių žuvėdrų atspindžiai.

O Dalia jau rodo, kas dar užšifruota toje plokštumos mozaikoje: kur tų pačių atspalvių detalės stoja į kvadratus, varneles bei kitokius etnografiniams audinių raštams būdingus simbolius. Tik budrią akį turėk, nesileisk paklaidinamas atspalvių labirintuose, ir pasitelkęs ikonografijos žinias iš pirmo žvilgsnio nepretenzingoje dekoratyvioje drobėje galėsi tokių užkoduotų poteksčių įžvelgti, kad radikaliausi konceptualistai netektų žado.

Tik štai pati Dalia už stebėtojų atradimus atsakomybės neprisiima – sako, dažnas paveiksluose įžvelgia tai, apie ką ji pati nė nebuvo susimąsčiusi: „Tapydama nesistengiu paveikslų užpildyti prozos siužetais ir paslėptomis prasmėmis. Bet tai, kad nebuvo sąmoningos pastangos, dar nereiškia, jog paveiksle to nėra. Greičiau tik patvirtina taisyklę, kad autoriams savo paveikslų komentuoti ir taip nukreipti žiūrovų mąstymą vienintele „teisinga“ vaga nederėtų. Nesvarbu, ką tapytojas tapo, – svarbu, ką matytojas mato.“

Nuo gyvų – prie tapytų žiedų

„Jau vidurinėje mokykloje mokydamasi stengdavausi rašyti langeliais subraižytuose sąsiuviniuose, liniuotų nemėgau. Ir audiniai languoti man būdavo gražūs, nors šiaip jau pirmenybę teikiu vienspalviams drabužiams – margų nemėgstu. Studijavau tekstilę, kur gebėjimas perteikti pageidaujamus vaizdus kvadratėliais yra tiesiog būtinas. Ir man tai sekdavosi puikiai“, – prisimena D.Kirkutienė, po studijų Kauno „Kaspino“ fabrike kurdavusi raštus jame audžiamoms skarelėms.

Dar buvo batikos ir skiautinių etapas, kai iš pačios dažytų audinių individualioje įmonėje siuvo niekur neregėtas ir todėl pirkėjų nestokojusias sukneles. Bet kai galutinai pabodo blaškytis tarp darbo Kaune ir naujų šeimos namų Klaipėdoje, ėmė dairytis, kuo galėtų verstis gy­vendama uostamiestyje. Siuvo širmas, užuolaidas, pagalvėles, mezgė, gamino siuvinėtus pa­puo­šalus ir skiautinių paveikslus. Galiausiai kitus tekstilininkės užsiėmimus pakeitė ant porėmio užtemptos drobės.

„Pradinė intencija buvo paprasta – Žaliajame slėnyje statėmės namą, kurį ketinau puošti savo kūriniais. Gobelenų turiu išaudusi nedaug, vos penketą šešetą. Dauguma išdovanoti, tik vienas „tebegyvena“ su manimi. Tapyti atrodė paprasčiau, o pradėjusi jau nebegalėjau sustoti“, – pasakoja dailininkė.

Dažniausiai vaizduodavo gėles. Tiek tapyboje, tiek savo sode pirmenybę teikia tradicinėms lietuviškoms darželio gėlėms – tulpėms, bijūnams, alyvoms, jazminams. O atvežtinėms floros keistenybėms, kurių gausa negailėdami pinigų su kaimynais rungtyniauja sodininkai mėgėjai, liko ganėtinai abejinga.

„Gležni tie iš Lenkijos pas mus atkeliaujantys augalėliai, sunkiai prigyjantys, bijantys šalčių. Man mielesnis natūralus, švarus pušynas. Gal todėl, kad užaugau Kulautuvoje, kur virš galvos visąlaik siūbuoja pušų „lubos“. Jos puikios, tik vaikystėje mane instinktyviai traukdavo į pievas, saulėtas atodangas, kur galima nors trumpai pabūti be „lubų“, tiesiog po atviru dangumi“, – pasakoja menininkė.

Su gėlėmis jai teko padirbėti ir kaip profesionalei viename uostamiesčio gėlių salone. Iš pradžių garsaus floristo Sigito Kaminsko pakviesta dirbti kaip stilistė, padedanti puošti iškilmių patalpas, dailininkė nepraleido progos pati išmokti komponuoti puokštes ir gėlių kompozicijas. Jos puokštės netrukus prilygo profesionalių floristų darbams, tačiau po kelių intensyvaus darbo metų steigti nuosavo gėlių salono netgi minties nekilo. Tik iš šalies stebint atrodo, kad dedi gėlytę prie gėlytės, užriši kaspinėlį, ir floristo darbas baigtas.

„Visų pirma gėles kompozicijoms tenka paruošti: nuvalyti, nupjaustyti nuo augalų viską, kas dirbant nebus reikalinga. Dėl to rankos dažnai būna apdraskytos ir pažaliavusios. Tada tampai sunkius kibirus gėlėms pamerkti. Sa­vaitgalius, ypač vasarą, tenka pamiršti, nes tuomet – pats darbymetis, kai turi aptarnauti keturias penkias vestuvių ceremonijas ir salone joms ruošiesi iki paryčių. Puokštė jaunajai, puokštės visoms pamergėms, automobilio dekoravimas, salės puošimas, puokštės ant vaišių stalų… Kartais pageidaujama net ne tikrų, o, tarkim, iš gyvų lelijos lapelių specialiais klijais pagamintų žiedų, kuriuos pačiam ir tenka suklijuoti. Lakstai iš vienos puotai rengiamos patalpos į kitą ir tuo metu sulauki žinios, kad gautas skubus šarvojimo salės užsakymas“, – prisimena savo „gyvenimo tarp žiedų“ etapą D.Kir­kutienė.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Dėl stiprumo beriamas cukrus gadina gerą biržietišką alų, kaip viltingas išeitis peršantys siužetai – šiuolaikinę lietuvių prozą.

Rašytojas Algimantas Zurba po trijų nesėkmingų bandymų sulaukti Kultūros tarybos finansinės paramos naujo romano „Aušrų migla“ leidybai suprato: nieko nepeš. Ir savo pusantrų metų triūso vaisių, sumokėjęs leidyklai, išleido pats.

Kiek jėgų romanas kainavo sunkiai bevaikštančiam, stuburo problemų prispaustam žmogui – žino tik jo namiškiai. O pats rašytojas tebesistebi, kokia antžemiška nuojauta Kultūros tarybai talkinantiems literatūros ekspertams padeda iš kelių lapų teksto bei trumpos anotacijos nustatyti, kuris kūrinys vertas būti leidžiamas su valstybės parama, o kuris – ne. Stebisi žinodamas, kad tris kartus tokiu „neakivaizdžiu“ būdu atrankose atsijotas jo romano rankraštis taip ir nesulaukė nė vieno eksperto, pasiryžusio užmesti akį į leidykloje gulintį pusės tūkstančio lapų romano rankraštį: visiems pakako tų kelių lapų su anotacija. Iš trumpos ištraukėlės ekspertai ne vien ryžosi spręsti apie kalbos vaizdingumą, ką logiškai dar galima būtų suprasti, bet ir įvertino neplono romano siužetą, susidarė nuomonę apie jo veikėjų charakterius ir t.t.

Subrendusių rašytojų kūriniai, patekę į Kultūros tarybos vertintojų girnas, panašios pagarbos nesulaukia.

A.Zurba porą dešimtmečių vadovavo jaunuosius literatus ugdžiusio „Moksleivio“ žurnalo redakcijai ir ilgokai pirmininkavo respublikinio jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijai. Kolegos, tose komisijose dirbę kartu su juo, bei patys jaunieji prozininkai, pabuvę moksleiviškų kūrinių aptarimuose, gali paliudyti: neįmanoma įsivaizduoti atvejo, kad nors vienas rašinėlis komisijos narių būtų likęs neskaitytas. Net jei jis respublikinio konkurso nebuvo vertas… O štai subrendusių rašytojų kūriniai, patekę į Kultūros tarybos vertintojų girnas, panašios pagarbos nesulaukia.

Vertinimai iš lubų

„Jei negauni paramos – norėtum bent jau paaiškinimo, kuo tavo kūrinys neįtinka. Bet ir jo negauni. Antra vertus, ką išsamiau galėtų paaiškinti žmonės, patys tavo kūrinio neskaitę? Jie formaliai pildo balų lenteles net nesivargindami patikrinti, ar anotacijos teiginiai atitinka rankraščio turinį. O kam gaišti laiką rankraščiui, jei ekspertų sąrašas įslaptintas ir už paviršutiniškus nuosprendžius jiems niekas negresia“, – piktinasi A.Zurba.

Jie rankraštį bent jau perskaitydavo, išnagrinėdavo ir tik tuomet skelbdavo sprendimus, o ne burdavo skaičiukus iš lubų.

Rašytojas teigia suprantąs, kad Kultūros tarybos veikimo modelis nuo pat jo kūrimo pradžios labiau taikytas scenos menams ir renginių organizatoriams, o ne tyliai pavieniui besikrapštantiems dailininkams ir literatams. Tuo metu buvo tikimasi, kad ilgametes tradicijas turėjusi leidybos rėmimo programa kaip ir anksčiau bus tiesiogiai finansuojama Kultūros ministerijos. Netrukus paaiškėjo, kad ir ji nugarmėjo į bendrą Kultūros tarybos programų katilą.

„Netgi sovietmečiu veikusiose valstybinėse leidyklose kiekvienas publikavimui siūlomas kūrinys turėdavo sulaukti dviejų nepriklausomų recenzijų, kurių vertinimais leidykla remdavosi nuspręsdama, traukti kūrinį į leidybos planus ar netraukti. Galima abejoti tuometiniais vertinimo kriterijais ir tuo, ar visi recenzentai teikdavo pirmenybę meniškumui. Bet jie rankraštį bent jau perskaitydavo, išnagrinėdavo ir tik tuomet skelbdavo sprendimus, o ne burdavo skaičiukus iš lubų pagal individualų nusistatymą konkretaus autoriaus atžvilgiu“, – sako A.Zurba.

Pasaka, kuri išgaravo

Tikėdamiesi, kad ilgainiui Kultūros tarybos vertinimo anketos tobulės ir bus labiau atsižvelgiama į atskirų kultūros sričių specifiką, sukame kalbas į patį romaną. Jo veikėjui Pranui Veinoriui, nagingam žemdirbių dinastijos atstovui, kultūros finansavimo temos vargiai būtų įkandamos. Ne apie tai „Aušrų migla“: jaut­riausiais šio kūrinio skaitytojais taps tremties patirties turinčios šeimos ir jų palikuonys, nuosavu kailiu patyrę, ką reiškė sugrįžus iš naujo kurtis ne savo noru paliktoje tėviškėje.

Veinoriui dar pasisekė: grįžęs rado tė­vų namus neužimtus, niekam ant praeities nuospaudų nemynė ir į svetimą turtą kėsintis neketino. Tėviškėnai savo ruožtu irgi pasitaikė supratingi: kuo galėjo – padėjo, davė neblogą darbą kolūkyje, o vėliau ir sklypo miestelyje naujam namui statytis nepagailėjo. Gyvenimas su solidžia sąskaita taupomojoje kny­gelėje už taigoje parduotą sodybą galėjo virs­ti sočiai nuobodžia pasaka. Bet, žinoma, ne­virto.

Ne vienas toks po reabilitacijos atšiauriam krašte ilgėliau užtruko, kad iš ruseliams turguje pardavinėjamų sūrių bei skilandžių susikrautų padoraus pi­nigo.

„Sakyčiau, dėl to labiausiai buvo kalti ne aplinkiniai, o paties Veinoriaus biržietiškas „honoras“: jo ūkis apylinkėje turėjo būti di­džiausias, namai – turtingiausi, o žmona ir vai­kai – prašmatniausiai aprengti. Kad visi žiūrėdami galvotų: ne iš tokio molio Veinoriai drėbti, kad Sibiras juos priveiktų. Ne vienas toks po reabilitacijos atšiauriam krašte ilgėliau užtruko, kad iš ruseliams turguje pardavinėjamų sūrių bei skilandžių susikrautų padoraus pi­nigo. Bet atšiauriame krašte sukaupti turtai re­tam suteikė išsvajotą laimę Lietuvoje“, – pa­stebi ne vieną panašų sugrįžusį tremtinį pa­ži­nojęs rašytojas.

Romane vaizduojamos vietovės realistiškai „nufotografuotos“ paties Algimanto tėviškėje – Satkūnų apylinkėse Biržų rajone. Ir knygoje Veinoriams priskirtas vėjo malūnėlis, turtingo ūkininko simbolis, tikrai stovėjo šalia tremtin išvežtos šeimos pamiškės sodybos. Vietos gy­ventojai daugelio pavaizduotų veikėjų prototipus nesunkiai atpažįsta.

„Mūsų krašte įprastos mažybinės vardų formos, tai skambindami man sako: „Na, Al­gi­mantuk, jau kad skaitom apie Joniuką, tai skaitom…“ Tik, sakau, nepamirškit paprašyti, kad Joniukas už tai nepyktų. Gal nesupyks, nes ir dorybių jo personažui pridėjau, ir vilties spindulėlį finale įleidau, nepasmerkiau alaus baloje su visam pražūti“, – viliasi prozininkas.

Sunkiai paeinantis rašytojas tėviškę pastaraisiais metais retai beaplanko, tačiau tikisi, kad rugpjūtį rengiamon biržiečių šventėn sugebės pribūti ir naują romaną su kraštiečiais gyvai aptarti. Traukia gimtinėn, kurioje prie kiekvieno namo vasarą noksta obuoliai ir tebėra gyvas, anot jo, „nebūtinai skubėjimas“.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

VVGŽM

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po plačių „ArtVilniaus“ ganyklų kyla apetitas visai kitokiam – laiko patikrintam, efektų ir naujoviškumo žymių nesivaikančiam menui. Kur jo ieškoti?

Viena tokių vietų šią vasarą tapo Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, organizavęs litvakų skulptoriaus Žako Lipšico (Jacques Lipchitz, 1891–1973) kūrybos parodą. Pagrindiniai eksponatai – skulptūros į parodą atkeliavo iš Paryžiaus: George’o Pompidou centro bei Judaizmo meno ir istorijos muziejaus.

Būtent Paryžius provincijos žydų vaiką Chaimą Jakobą ir pavertė prašmatniau, saviau pasaulio meno sostinėje skambančiu Žaku.

Visi jie, ieškodami intensyvesnio meninio gyvenimo, netrukus persikėlė  į Paryžių ir šiandien dailės istorijoje yra ži­no­mi kaip garsiajai Paryžiaus mokyklai (1910–1940) atstovaujantys autoriai.

Chaimas Jakobas, pirmasis iš šešių vaikų statybų rangovo Abraomo Lipšico šeimoje, gimė 1891 m. Druskininkuose. Trys sūnūs ir trys dukros augdami bėgiojo po tėvų įsigytą prašmatnų viešbutį miestelio centre. Vyresnėlis mokėsi vietos žydų mokykloje, vėliau Balstogės komercinėje mokykloje ir pagaliau Vilniaus gimnazijoje, tačiau nepasižymėjo ypatingais gabumais mokslams. Užtat verždavosi piešti ir lipdyti.

Pirmąsias meno pamokas Chaimas Jakobas gavo Vilniaus piešimo mokykloje. Joje mokėsi ir Borisas Schatzas, Chaimas Soutine’as, Pin­chus Kremegne, Michelis Kikoine’as, Emma­nue­lis Mane-Katzas… Visi jie, ieškodami intensyvesnio meninio gyvenimo, netrukus persikėlė  į Paryžių ir šiandien dailės istorijoje yra ži­no­mi kaip garsiajai Paryžiaus mokyklai (1910–1940) atstovaujantys autoriai.

Į pripažinimą – su draugais kubistais

Ž.Lipšicas 1909 m. į Vakarų Europą studijuoti dailės patraukė apie tai neužsimindamas savo tėvui, kuris tikėjosi, kad sūnus taps inžinieriumi ir perims jo verslą. Paramos (ir šiek tiek lėšų) savo ateities svajonėms būsimasis skulptorius sulaukė iš motinos – Rachelės Leach-Krinski. Prancūzijos sostinėje jis lankė Nacionalinę meno mokyklą ir Juliano meno akademiją, taip pat skulptoriaus Raoulo Verlet vakarines pamokas Colarossi akademijoje.

1915–1930 m. Ž.Lipšico kūrybą meno istorikai irgi priskiria kubistiniam laikotarpiui.

Tačiau šeimos finansiniai reikalai Drus­ki­ninkuose vis labiau komplikuojasi – tėvo verslas bankrutuoja, ir jaunuolis Prancūzijoje pragyvenimo lėšomis priverstas rūpintis pats. Naktimis jis dirba vaisių išvežiotoju, dienomis – kitų skulptorių pagalbininku. Dabar jau Žaku save vadinantis Lipšicas 1912 m. grįžta į carinę Rusiją atlikti privalomosios karo tarnybos, tačiau atleidžiamas dėl silpnos sveikatos ir skuba atgal į Paryžių.

O ten jau laukia draugai. Kompanija susibūrusi išties neeilinė: ispanai Pablo Picasso ir Juanas Grisas, meksikietis Diego Rivera, italas Amedeo Modigliani, pagaliau Žako kraštiečiai Ch.Sutine’as ir Moišė Kislingas. Visi sužavėti revoliucingų kubizmo idėjų, kurios vis aktyviau skverbiasi į jų dirbtuves.

1915–1930 m. Ž.Lipšico kūrybą meno istorikai irgi priskiria kubistiniam laikotarpiui, kai savo nuomojamoje studijoje Monparnase jis nulipdo „Vyrą su gitara“, „Besimaudančiąją“, „Gyvenimo džiaugsmą“, „Žmogų su mandolina“, visą seriją kubistų paveikslus primenančių bareljefų ir rašytojų Gertrude Stein bei Jeano Cocteau skulptūrinius portretus. 1920 m. L.Rosenbergo galerijoje Paryžiuje buvo surengta jo pirmoji personalinė kūrybos paroda, priviliojusi skulptoriui daugiau užsakovų, o 1930 m. visą šimtą kūrinių pristato „Galerie de la Renaissance“. Vis daugiau pripažinimo su­lau­kiantis menininkas susipažįsta su Coco Cha­nel, Ernestu Hemingway’umi, Maxu Ja­cobu, Jamesu Joyce’u, Jeanu Metzingeriu ir ki­to­mis ryškiomis to laiko asmenybėmis.

Patį Ž.Lipšicą nutapo Andre Derainas, o geriausias skulptoriaus draugas A.Modigliani sukuria jo ir žmonos portretą. Iš Kauno kilęs litvakas Neemija Arbit Blatas žymiausius to laikotarpio Paryžiaus menininkus vaizduoja sėdinčius kavinėje, ir Ž.Lipšicą – pirmame plane.

Tačiau ryšių su gimtine skulptorius nenutraukia ir iki Antrojo pasaulinio karo vis grįžta į Druskininkus pasimatyti su tėvais. Per vieną tokį apsilankymą sūnus tėvui, statybų rangovui, rodė savo kubistinių skulptūrų piešinius. Juos ap­žiūrėjęs tėvas išrėžė: „Aš iš plytos kuriu gy­venimą. O tu iš gyvenimo padarai plytą.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tarptautinis M.K.Čiurlionio muzikos festivalis liepos 8-ąją prasideda Palangoje. Liepos 17-ąją jo muzikinę estafetę perims jau kitas festivalis – Lietuvos muzikų rėmimo fondo kartu su Druskininkų savivaldybe organizuojama „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“.

„Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos puoselėjimas bei sklaida – tai visų pirma atsidavusių entuziastų nuopelnas“, – liudija vienintelis iš jo proanūkių muziko dalią pasirinkęs Rokas Zubovas.

Jis stebisi, kad valstybinės institucijos metų metais neranda lėšų viso M.K.Čiurlionio laiškų rinkinio leidybai, nors nuo ankstesnio panašaus leidinio pasirodymo prabėgo jau daugiau kaip pusė amžiaus. Pasak R.Zubovo, M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus Druskininkuose būklė, nepaisant muziejininkų pastangų, jau darosi apverktina, o ir pagrindiniame Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus pastate Kaune remonto niekaip nesugebama užbaigti.

Pagrindinis veikėjas – fortepijonas

Užtat M.K.Čiurlionio vardą kiekvieną vasarą primena Palangoje ir Druskininkuose rengiami muzikos festivaliai. Štai ir šią vasarą atrieda čiurlioniška banga, iš pradžių perliejanti pajūrį, o vėliau atsiridenanti iki tolimiausio jam lietuviškos panemunės kampelio.

Prof. Vytautas Landsbergis Palangoje pristato išskirtinai vien šio kompozitoriaus kūrinių programas, kurios iki šiol visada būdavo skirtingos.

Ketvirtasis tarptautinis M.K.Čiurlionio muzikos festivalis Palangoje tradiciniu jaunųjų talentų maratonu prasidės jau kitą savaitgalį. O ir šiaip savo beužsimezgančias tradicijas jaunas festivalis stengiasi kruopščiai puoselėti: atlikėjus bei kūrinius klausytojams ir toliau pristatys prof. Veronika Vitaitė, kiekvieną koncertą trumpu pasirodymu pradės jaunas pajūrio krašto atlikėjas, visose programose, nepaisant atlikėjų tautybės, pageidaujamas bent vienas M.K.Čiurlionio kūrinys, o prof. Vytautas Landsbergis Palangoje pristato išskirtinai vien šio kompozitoriaus kūrinių programas, kurios iki šiol visada būdavo skirtingos.

„Ką V.Landsbergis pasirinks šįmet – ir mes nežinome. Tačiau profesorius atmintinai groja visus M.K.Čiurlionio fortepijoninius kūrinius, tad intriga šiuo atveju pasiteisina. Praktiškai visi lietuvių pianistai atlieka šio kompozitoriaus muziką, tačiau retam pavyksta joje atrasti tokių gilių unikalių įžvalgų, kaip V.Landsbergiui“, – liudija festivalio organizatorė pianistė Aleksandra Žvirblytė.

Štai ir šįmet Palangoje savo koncertą surengs populiarus akordeonininkas Martynas Levickis su styginių kvartetu „SinChronic“.

Tiesa, vienas festivalio bruožas vis dėlto nebuvo paverstas tradicija: nors pirmąją vasarą jis vadintas fortepijoninės muzikos festivaliu, vėliau vis drąsiau įsileisdavo įvairesnės instrumentų sudėties programas. Štai ir šįmet Palangoje savo koncertą surengs populiarus akordeonininkas Martynas Levickis su styginių kvartetu „SinChronic“, pateiksiantys neįprastas klasikinių kūrinių interpretacijas.

Tačiau pagrindiniu M.K.Čiurlionio festivalio veikėju išliks fortepijonas. Palangoje savo pasirodymą šįmet surengs Petras Geniušas, iš Danijos atvyks jaunosios kartos pianistas Gustavas Piekutas, o iš Čekijos – šeimyninis fortepijoninis Janos ir Fillipo Subbotinų duetas „Duo Eleganza“. Pati A.Žvirblytė akompanuos vokalistei Vilijai Kuprevičienei – talentingam sopranui, šįmet Varšuvoje konkurse „Master Competition“ laimėjusiam „Grand Prix“.

Sostinėje sunkiau išsikovoti dėmesį

M.K.Čiurlionio muzikos festivalio programa rudenį prasitęs sostinėje, Valdovų rūmuose. Nuo spalio 20 d. čia koncertuos vienas žymiausių šalies fortepijoninių duetų – Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelgauptas, taip pat pianistė Dina Joffe su smuikininku Michaelu Vaimanu. Laukia ir improvizacinis džiazo projektas darbiniu pavadinimu „Kosminis Čiurlionis“, kuriame lietuvių klasiko muzikos motyvus savaip interpretuos Olegas Molo­kojedovas, Petras Vyšniauskas ir A.Žvirblytė. V.Landsbergio vietą, skambindamas M.K.Čiur­lionio fortepijoninius ciklus, Vilniuje užims pianistas Jurgis Karnavičius, lietuvių išeivių koncertų ciklą pratęs JAV gyvenantis pianistas Edvinas Minkštimas. O festivalio uždarymui šįmet bus kviečiamas žymus prancūzų pianistas Eugenas Indjicas.

Koncertais išlepintame Vilniuje pritraukti klausytojų festivaliui sekasi sunkiau nei Palangoje, kur poilsiaujantys inteligentai neturi didelio pasirinkimo.

„Atrinkdami užsienio atlikėjus prisimename keletą savo tikslų. Pirmasis – pristatyti lietuvių auditorijai jai nežinomus arba seniai regėtus garsius atlikėjus. Tarkim, D.Joffe čia paskutinįkart viešėjo gal prieš ketvirtį amžiaus, E.Indjicas Lietuvoje irgi retas svečias. Kitas tikslas – pristatyti buvusius M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatus. Neblogą karjerą už Atlanto sau susikūręs E.Minkštimas šiame konkurse irgi buvo laimėjęs pirmą vietą“, – pasakoja A.Žvirblytė.

Organizatorė neslepia, kad koncertais išlepintame Vilniuje pritraukti klausytojų festivaliui sekasi sunkiau nei Palangoje, kur poilsiaujantys inteligentai neturi didelio pasirinkimo,  todėl mielai vakarus leidžia klasikinės muzikos „glėbyje“. Tiesa, jų būrys paprastai nebūna toks gausus, kad užpildytų naująją Kurhauzo salę, todėl daugiau festivalio koncertų šįmet suplanuota mažesnėje ir jaukesnėje, labiau nuo popsinio kurorto triukšmo nutolusioje Gintaro muziejaus erdvėje.

„Festivalio skrajutes Palangoje dalijančios savanorės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės, jau pernai sutiko poilsiautojų, kurie teigė savo atostogų laiką derinantys prie mūsų koncertų ciklo. Vilniuje mes dar kol kas savo koncertus deriname taip, kad neįsiterptume į kitų rudenį vykstančių klasikinės muzikos renginių grafikus“, – teigia A.Žvirblytė.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniuje ir Visagine – kontrastingi požiūriai į naujosios Nacionalinės energetikos strategijos gaires. Praėjusią savaitę teko stebėti, kaip Ener­ge­ti­kos ministerija pristatė naujosios Na­cio­nalinės energetikos strategijos (NES) gaires dviejose absoliučiai skirtingose auditorijose.

Pirmasis pristatymas vyko Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, kurioje susirinkusi publika išklausė išsamius NES rengėjų, Lietuvos energetikos instituto mokslininkų dr. Arvydo Galinio ir prof. Juozo Augučio, pranešimus. Pirmasis gilinosi į ekonominius įvairių variantų vertinimus, antrasis juos plačiau detalizavo energetinio saugumo požiūriu.

Lie­tuvos energetikos instituto ekspertai pabrėžė, kad sprendimas statyti naują atominę elektrinę būtų grynai politinis.

Abu priėjo prie išvados, kad naujos atominės elektrinės statyboms Visagine šiuo metu nėra ekonominių prielaidų. Pirmiausia dėl to, kad jos gaminama elektros energija nebūtų konkurencinga regioninėje rinkoje, vadinasi, be subsidijų toks objektas veikti nepajėgtų. Ant­ras argumentas – plačiai akcentuota VAE įtaka valstybės energetiniam saugumui iš tiesų tebūtų minimali, nes šiuo požiūriu gerokai reikšmingesni kiti, jau įgyvendinti ar tik ketinami įgyvendinti projektai (tarp jų – sinchronizacija su žemyninės Europos elektros perdavimo tinklais bei antrosios „LitPol Link“ linijos statyba).

Mokslininkų išanalizuoti potencialūs Lie­tuvos ūkio plėtros scenarijai įrodė, kad šalies energetikos sektorius ateityje puikiai sugebės funkcionuoti ir be VAE. Todėl Lie­tuvos energetikos instituto ekspertai pabrėžė, kad sprendimas statyti naują atominę elektrinę būtų grynai politinis.

Pabrėžė konkurencingumą

Pramonininkai savo ruožtu energetikos mi­nist­rą Roką Masiulį įspėjo, kad ekonominei logikai prieštaraujantys politiniai sprendimai galėtų kirs­ti pramonės konkurencingumui, nes ir šiuo me­tu šalies įmonėms tenkanti energetinių mo­kesčių našta yra didesnė nei kitose ES valstybėse.

Jeigu mes aukštomis kainomis pramonei lenkiame kaimynus, tuomet tiek pramonės plėtra, tiek investicijų pritraukimas tampa sudėtingi.

„Pramonininkams svarbu ne konkrečios kainos, bet kad elektros kaina pramonei, palyginti su regionu, būtų konkurencinga. Jeigu prioritetas yra socialiai aprūpinti pigia energija gyventojus, tuomet nereikia tikėtis ekonomikos plėtros Lietuvoje. Švedai ne šiaip sau mažina mokesčius elektrai – jie nori padidinti savo šalies konkurencingumą. Jeigu mes aukštomis kainomis pramonei lenkiame kaimynus, tuomet tiek pramonės plėtra, tiek investicijų pritraukimas tampa sudėtingi“, – tvirtino Lie­tu­vos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Jis NES gairėse pasigedo skaičiavimų, kaip artimiausiais dešimtmečiais keisis energijos vartojimas atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą. Be to, R.Dargis pabrėžė, kad lietuvišką strategiją būtų logiška vertinti kitų Baltijos šalių bei Skandinavijos valstybių analogiškų strategijų kontekste.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos vi­ce­pre­zidentas, „Lietuvos energijos“ generalinis di­rek­torius Dalius Misiūnas sutiko, kad išorės veiks­niai ir jų įtaka kainoms turi būti tinkamai įvertinti, taip pat atkreipė dėmesį į pasaulyje populiarėjančią mažąją energijos gamybą, dėl kurios gali brangti energetikos infrastruktūros išlaikymas ir kilti kainos kitiems vartotojams.

Mūru stoja už VAE

Ministras R.Masiulis, atsakydamas į klausimus Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, pabrėžė, kad NES gairėse išanalizuotus galimus energetikos sektoriaus vystymosi variantus vadinti plėtros scenarijais būtų klaida. Mat kol kas teturime teorinę 14 skirtingų vystymosi galimybių apžvelgiančią medžiagą, iš kurios po aptarimų su institucijomis ir visuomene gims ir bus pateiktas Seimui tvirtinti priimtiniausius plėtros scenarijus aprobuojantis NES tekstas.

Nepaisant to, energetikos viceministras Rokas Baliukovas, tą pačią savaitę pristatydamas NES gaires Visagino savivaldybės surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Visaginas po IAE uždarymo: augti negalima sustoti“, mokslininkų nagrinėtas galimybes ir toliau ramiai vadino scenarijais.

Be to, priešingai nei Vilniuje, buvusiame Ignalinos atominės elektrinės mokymo centre surengtoje konferencijoje dauguma kalbėjusiųjų, nepaisydami mokslininkų argumentų, ragino Energetikos ministerijos atstovus kuo greičiau apsispręsti ir pagaliau ryžtis antrą kvėpavimą Visaginui žadančioms VAE statyboms.

Ypač ryžtingai tuo požiūriu buvo nusiteikusi miesto merė Dalia Štraupaitė, pareiškusi, kad Ignalinos atominės elektrinės sustabdymas buvusi politinė klaida, kurią atitaisyti įmanoma ne kitaip, kaip naujos elektrinės statybomis. Emocinga merės kalba konferencijoje palydėta audringais plojimais.

Geriausias laikas jau praleistas

Vis dėlto net ilgametis ankstesnės atominės elektrinės vadovas Viktoras Ševaldinas, taip pat dalyvavęs konferencijoje, žurnalistams prisipažino nebetikintis, kad VAE bus statoma.

„Geriausias laikas tam praleistas. Kadrai jau prarasti, aktyvių specialistų atomininkų Lie­tu­voje nebėra: liko tik pensininkai ir artėjantys prie pensinio amžiaus, kurie naujoje elektrinėje dirbti nebegalėtų. Be to, VAE statyboms reikėtų milžiniškų investicijų, kurių šiandien pati viena Lietuva neturi, o latviai ir estai rizikuoti savomis lėšomis, neturėdami ekonominės grąžos garantijų, nepanoro. Realiai vienintelis Lietuvos išlikimo atomine valstybe šansas buvo savalaikės derybos su ES, kad ji skirtų pinigų ne vien senųjų blokų uždarymui, bet ir padėtų sukaupti lėšų naujos jėgainės statybai. Kaip? Labai paprastai: tereikėjo leidimo pratęsti IAE darbą 6–8 metus, per kuriuos iš atominėje pigiai gaminamos ir rinkoje brangiau parduodamos elektros energijos kainų skirtumo patys būtume sukaupę lėšų naujam reaktoriui. Per porą metų šitaip buvo galima uždirbti po milijardą eurų“, – tvirtino iki šiol visaginiečių labai gerbiamas V.Še­val­di­nas.

Jis neneigė, kad miesto gerovė šiuo metu labiausiai priklauso nuo ES skiriamų lėšų IAE uždarymo darbams. Jeigu po 2020 m. ES finansavimas būtų sustabdytas – miestą ištiktų katastrofa, nes Lietuvos biudžeto skiriamų lėšų pakaks nebent tinkamai objekto apsaugai, o ne saugykloms įrengti.

Nei paleisti, nei pagauti

Kalbinti miesto verslininkai pripažino, kad labiausiai miesto gyventojus šiuo metu slegia ne tiek pats atominės jėgainės netekimo faktas, kiek Vyriausybės neapsisprendimas dėl VAE. Ir nebūtinai tas apsisprendimas privalo būti teigiamas: jei būtų nedviprasmiškai pareikšta, kad Visaginas ateityje nebebus atomininkų miestas, beveik trečdaliu sumenkusį vietinių gyventojų būrį tai paskatintų aktyviau išnaudoti kitas, su turizmu ir vandens sportu susijusias vietovės galimybes.

„Supraskite – nemažai vietos gyventojų jau dešimtmetį gyvena neremontuotuose butuose, nes nenumano, kiek laiko išlaikys savo darbo vietas. Jie nemato prasmės investuoti į sienas, kurias rytoj gali tekti palikti“, – teigia sportinę karjerą jau baigęs olimpinis vicečempionas, miesto tarybos narys Jevgenijus Šuklinas, kartu su verslo partneriu Ivanu Chomenka prieš ketverius metus Visagine įsteigęs piceriją, o neseniai rekonstruotame „Draugystės“ kultūros komplekse – ir prabangų kepsnių restoraną „Rendez Vous“.

Buvęs irkluotojas neslepia ambicijų ateityje siekti Visagino mero posto, nes kraštiečiams norėtų įrodyti, kad šis miestas – patogiausia vieta gyventi. Šiuo metu čia statoma ir nau­ja irkluotojų rengimo bazė, kurioje J.Šuklinas ateityje galės ugdyti jaunus sportininkus.

Kovos dėl subsidijų

Iš Ispanijos Visagino konferencijon atvykęs svečias, tarptautinės organizacijos GMF (Group of European Municipalities with Nuclear Facilities – Europos savivaldybių, turinčių branduolinius objektus, tinklas) generalinis sekretorius Mariano Vila d’Abadalas ragino visaginiečius mokytis iš Vokietijos miesto Lubmino, kuris, 1990 m. sustabdžius netoliese veikusią penkių reaktorių atominę elektrinę, tapo ramiu SPA paslaugas teikiančiu pajūrio kurortu ir pramoginės laivybos centru. O milžinišką tvirtovę primenančiame buvusios elektrinės pastate, esančiame visai šalia „Nord Stream“ dujotiekio galinės stoties, dabar įrengtas muziejus, kurį lanko turistų grupės.

Savo ruožtu Saulius Urbonavičius, IAE veiklos planavimo skyriaus vadovas, teigė, kad pažintinio tako turistams buvusios elektrinės teritorijoje įrengti kol kas neplanuojama. Mat saugos instrukcijos draudžia panašiuose objektuose lankytis asmenims iki 18 metų amžiaus, o tai reiškia, kad moksleivių ekskursijų „atominis“ muziejus vis tiek negalėtų priimti. Kita problema – neaišku, kas išlaikytų tokio muziejaus patalpas ir jo darbuotojų etatus.

Visagino savivaldybė jau šįmet pasiryžusi tapti tikrąja GMF organizacijos nare – pasak merės D.Štraupaitės, beliko sulaukti tokį sprendimą aprobuojančio miesto tarybos posėdžio. Narystė GMF organizacijoje atsieis 500 eurų per metus. Iš „likimo brolių“ Europoje tikimasi pasisemti patirties, kaip įtikinti šalies Vyriausybę remti „branduolinių“ savivaldybių socialinius projektus, mat turtingesnėse šalyse, tokiose kaip Švedija, uždarytas atomines elektrines arba radioaktyviųjų atliekų saugyklas savo ribose turinčios savivaldybės gauna specialias subsidijas iš valstybės biudžeto.

Tiesa, GMF atstovams lengviau sekasi įtikinėti politikus tose šalyse, kuriose atominė energetika buvo plačiau išplėtota: ten vieningas daugelio „branduolinių“ savivaldybių balsas būna išgirstas greičiau nei vienintelę atominę jėgainę šalies pakraštyje uždariusioje Lietuvoje.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kristupo vasaros festivalyje – fortepijonas, skambantis kaip vargonai, ir smuikininkas, simfoninius koncertus atliekantis be orkestro.

„Kai prieš 22 metus pradėjome vasarą Vilniuje organizuoti muzikos festivalį, visi iš mūsų juokėsi, nes kultūrinis gyvenimas tuo metu persikeldavo į pajūrį. Tačiau ir ten renginiai būdavo savotiški: popso daug, o simfoninių orkestrų pasiklausyti susirinkdavo kelios dešimtys žmonių. Vis dėlto jau pirmojo festivalio metu per karščius salės, visų nuostabai, būdavo sausakimšos. Ir šiandien jau niekam nekyla klausimų, ar verta vasarą Vilniuje rengti koncertus. Tačiau bėgant laikui vasaros koncertai sostinėje irgi linkę „komercialėti“: vis daugiau reklaminių efektų, vis mažiau kokybinės atrankos. Mums tenka atlaikyti žvėrišką popso reklamos spaudimą“, – pristatydamas artėjantį Kristupo vasaros festivalį, neslėpė jo meno vadovas Donatas Katkus.

Unikalūs muzikos instrumentai

Festivalio pradžios koncertui, kuris liepos 3 d. vyks VU botanikos sode Kairėnuose, pasirinkta tarptautinė keturių atlikėjų komanda „Dagamba“, sunkiai išsitenkanti konkrečių mu­zikos žanrų ir stilių ribose. Joje susibūrė lat­vių violončelininkai Valteris Puce ir An­tonas Trocjukas, perkusininkas iš Irano Hamidreza Rahbaralamas ir pianistas Dainius Tenys. Kar­tu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru jie ža­da margaspalvį muzikinį spektaklį, kuriame skam­bės Ludwigo van Beet­ho­ve­no, Sergejaus Pro­kofjevo, grupių „U2“, „Led Zeppelin“ kū­ri­niai.

Ir šiandien jau niekam nekyla klausimų, ar verta vasarą Vilniuje rengti koncertus.

Vis dėlto unikaliausio festivalio programos koncerto teks palūkėti iki vasaros pabaigos, kai rugpjūčio 19 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje rengiamas pirmasis Lietuvoje lenkų pianisto bei ins­trumentų konstruktoriaus Slawomiro Zub­ryc­kio pasirodymas. Į Vilnių bus atvežtas ir jo paties pagal Leonardo da Vinci brėžinius pagamintas instrumentas viola organista, kuriam S.Zubryckis paskyrė ketverius savo gyvenimo metus. Pirmąkart šis instrumentas, kurio skambesio pats L.da Vinci taip ir neišgirdo, buvo pristatytas 2013 m. Karališkajame Krokuvos fortepijono festivalyje.

Nors atrodo panaši į tradicinį fortepijoną, viola organista dėl vidaus mechanizmų sandaros skamba kaip styginių orkestro, klavesino ir vargonų mišinys. Šis skambesys puikiai atskleidžia baroko kūrinių didybę ir jau atkreipė į save ne vieno žymaus atlikėjo dėmesį. Pavyzdžiui, pernai pasirodė solistės Björk albumas „Vulnicura Strings“, kurio įraše su savo sukonstruotu instrumentu dalyvavo ir S.Zubryckis.

L.Ciarlos pasirodymai pavergia tiek klasikos, tiek džiazo mėgėjus.

Liepos 27-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuosiantis italų smuikininkas Luca Ciarla irgi nepėsčias: simfoninį orkestrą jo koncertuose atstoja elektroniniai garso efektų pedalai. Juos pasitelkiant gerai žinomi Johanno Sebastiano Bacho ir kitų kompozitorių kūriniai įgyja netikėtai modernų skambesį, o klausytojui sunku patikėti, kad visą jo girdimą muziką scenoje atlieka vienas žmogus. L.Ciarlos pasirodymai pavergia tiek klasikos, tiek džiazo mėgėjus.

Tango, flamenkas, fadas

Jau kitą, liepos 28-osios vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje viešės legendinis tango pianistas Pablo Ziegleris, daugiau kaip dešimtmetį grojęs vienoje scenoje kartu su Astoru Piazzolla. O 2011 m. P.Ziegleris kartu su iš Urugvajaus kilusiu operos solistu Erwinu Schrottu įrašė albumą „Rojotango“, laimėjusį „Echo Klassik“ apdovanojimą.

„Jei gimėte Buenos Airėse, tai žinote, ką žmonės kalba, veikia, kur eina, kas jiems rūpi. Visur aplink – tango muzika. Ji tiesiog gyvena gatvėse. Tango mano širdyje, mano kraujyje“, – sako pianistas, Vilniuje savo ir A.Piazzollos kūrinius atliksiantis kartu su violončelininku Ruslanu Vilenskiu ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

Pirmą kartą Lietuvoje lankysis ir šiuo metu geriausiu flamenko šokėju tituluojamas Federico Ordonezas iš Ispanijos, kuriam gyvai akompanuos jo tautiečių flamenko trio. F.Ordonezas gerai žinomas ir baleto scenoje: šiuo metu jis dirba Briuselio karališkajame teatre „La Monnaie“, kuriame kaip choreografas sukūrė ne vieną spektaklį. Atlikėjas savo pasirodymuose susieja skirtingas šokio technikas, todėl jo flamenko pasirodymai pakeri virtuoziškumu. Vilniečiai tuo galės įsitikinti rugpjūčio 25 d. vakarą VU botanikos sode Kai­rėnuose.

Jei gimėte Buenos Airėse, tai žinote, ką žmonės kalba, veikia, kur eina, kas jiems rūpi. Visur aplink – tango muzika.

Dar anksčiau, liepos 20 d., Šv. Kotrynos bažnyčioje bus galima klausytis ispanų pianisto ir kompozitoriaus Abdono Alcarazo, kuris taip pat pristatys flamenko stiliaus džiazo kompozicijų programą. Nors sunku įsivaizduoti flamenko muziką be gitaros, pasirodo, kad panorėjus fortepijonas puikiausiai sugeba šį instrumentą pakeisti.
Liepos 17 d. VU botanikos sodo scenoje viešės italų muzikantas Antonio Palmisani, kuris dar studijuodamas filologiją susižavėjo portugalų kalba ir ja atliekamomis brazilų dainomis. Šią meilę jis stengiasi perteikti ir klausytojams, todėl tolimuose kraštuose mėgsta pasakoti apie savo atliekamų kūrinių prasmę bei kaip jie buvo sukurti. Kartu su A.Palmisani scenoje pasirodys jo tautietis Vito Giacovelli, tikra brazilė Ze Kouyate ir trys lietuviai: pūtikas Remigijus Rančys, kontrabosininkas Gediminas Svilas bei perkusininkas Gediminas Stankevičius.

Vis dėlto mes su portugalų kalba dažniau siejame fado muziką, kuri toje pačioje scenoje skambės rugpjūčio 7-osios vakarą, kai joje stovės vokalistas Telmo Piresas. Gimęs Por­tu­ga­li­jo­je, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vokietijoje, dainininkas atrado fadą tik prieš penkerius metus sugrįžęs į Lisaboną. Ir atrado taip sėkmingai, kad netrukus jau koncertavo vieninteliame pasaulyje Fado muziejuje, kuriuo didžiuojasi Lisabona. Jame pasirodo nemažai pripažintų fado dainininkių moterų, tačiau tėra vos keletas solistų vyrų, reiklių tautiečių įsileidžiamų į prestižinį „Museu do Fado“.

Pianizmo ateities pumpurai

Festivalio fortepijoninių rečitalių ciklas šįkart pristatys jaunuosius lietuvių atlikėjus. Šiuo metu Ciuricho menų universitete studijuojanti širvintiškė Akvilė Šileikaitė lygia greta daro ir pianistės, ir dailininkės karjerą: užsienyje rengia ne tik solinius koncertus, bet ir personalines parodas. Šv. Kotrynos bažnyčioje liepos 16 d. kartu su ja koncertuos ir bendraamžis pianistas Dominykas Girčius, metus studijavęs F.Liszto aukštojoje mokykloje Veimare, o vėliau baigęs magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Šioje akademijoje fortepijono studijas pradėjusios A.Šileikaitės dėstytojas buvo pianistas Daumantas Kirilauskas, kurio koncertas festivalyje numatytas liepos 30 d. Šį kartą virtuozo pasirinktos programos kodas – tonacija C, sujungianti J.S.Bacho Antrąją partitą ir L.van Beethoveno Variacijas Antono Diabelli tema, kurios visos dėl savo sudėtingumo retai kada būna atliekamos.

Garbė pristatyti savo rečitalį suteikta ir Simonai Zajančkauskaitei, studijavusiai Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. „Dažnas mūsų dienų atlikėjas paskęsta natose, stygose, klavišuose, palikdamas klausytoją vienui vieną didžiulėje ištaigingoje koncertų salėje. Mano tikslas yra iš naujo atrasti ryšį su klausytoju ir leisti jam nukeliauti į romantikų susibūrimus Johanneso Brahmso namuose, atrasti XX a. pradžios kontrastų ir skandalų pilną Paryžių, o galbūt kartu J.S.Bachu paklaidžioti vingiuotomis Veimaro gatvelėmis“, – teigia pianistė, Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuosianti liepos 23 d.

Kristina Annamukhamedova šiuo metu studijuoja Sibeliaus muzikos akademijoje Helsinkyje, todėl į savo rečitalio, rengiamo rugpjūčio 20 d., programą įtrauks ir šio kompozitoriaus kūrinių. O pats jauniausias fortepijoninių rečitalių ciklo atlikėjas – septyniolikmetis Ignas Maknickas, dar tebesimokantis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Kalifornijoje gimęs, tačiau Lietuvoje išugdytas talentas jau pradinėse klasėse pradėjo savo namuose rikiuoti įvairių nacionalinių bei tarptautinių konkursų apdovanojimus, o prieš porą metų tapo pirmuoju lietuviu, kuriam pavyko prasimušti į prestižinio konkurso „The International Piano Competition for Young Musicians“, kuriame varžosi viso pasaulio pianino vunderkindai, laureatų sąrašą.

Užtai nemaža dalis vargonų muzikos atlikėjų ištikimiems koncertų klausytojams pasirodys jau pažįstami. Kadangi „Sakralinės muzikos valandų“ ciklas yra vyresnis už patį Kristupo vasaros festivalį ir šįmet mini savo 25 metų sukaktį, tai, pasak ciklo meno vadovės Renatos Mar­cin­ku­tės-Lesieur, natūraliai kilo noras susikviesti se­nus draugus. Tie draugai – tai Ai­va­ras Kalejis iš Latvijos, Martinas Strohhac­keris iš Vokietijos, Bernhardas Gfrereris iš Austrijos.

Bus ir jaunųjų vargonininkų – tai Rusijos lietuvaitė Mona Roždestvenskytė, šiuo metu studijuojanti Vokietijoje, bei italas Luca Ratti. Iš Izraelio, kuriame nedaug vargonus turinčių bažnyčių, atvyks Aleksandras Gorinas, o iš JAV – Davidas Troiano, kuris nusimano ne vien apie vargonų registrus, bet dažnai pasirodo ir kaip dirigentas, ir kaip operos tenoras.

Maestro ieškos pabėgusios dainelės

Kristupo vasaros festivalio koncertai vyks ne vien Vilniuje – atskiros jo programos bus kar­tojamos Ch.Frenkelio viloje Šiauliuose, Birš­tono kultūros centre, Bistrampolio dvare Panevėžio rajone ir Gelgaudiškio dvare Šakių rajone.

Neliks pamiršti ir vaikai: jiems prekybos centre „Ozas“ veikiančiame „Vagos“ knygyne skiriamas atskiras trijų nemokamų koncertų ciklas. Vieną programą, kurioje pats D.Katkus vaidins senelį, ieškantį pabėgusios dainelės, parengė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kitas, atsižvelgiančias į mažylių amžiaus grupes, – ankstyvojo ugdymo mokyklos „Straz­da­nė­lės“ komanda. Savo ruožtu paties knygyno darbuotojai, bendradarbiaudami su ugdymo specialistais, rengia vaikams užduotis, skatinančias juos domėtis knygomis.

„Organizuodami vaikams skirtus koncertus įsitikinome, kad Lietuvoje yra labai daug šeimų, kurioms rūpi jų vaikų kultūrinė edukacija. Kristupo vasaros festivalis laikosi savo senojo devizo, teigiančio, kad nėra blogų muzikos žanrų, išskyrus nuobodžius. Todėl nuobodžiauti savo klausytojams neleisime. Praėjusiais metais dėl turinio įvairiapusiškumo, kokybės bei draugiškos aplinkos patekome tarp 70 geriausių Europos festivalių – tai įpareigoja išlaikyti išsikeltą kartelę“, – tvirtina festivalio direktorė Jurgita Mu­raus­kienė.

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kone kiekvieną savaitę naujienų agentūros pateikia vis naujas suknežintų automobilių fotografijas, padarytas kelyje „Via Baltica“. Kartu visuomenei primenama: delsimas rekonstruoti eismo srautų nebeatitinkančius kelio ruožus yra pražūtingas. Lietuvos automobilių kelių direkcija savo ruožtu įtikinėja, kad daro, ką gali, tačiau lėšų visiems reikalingiems magistralės ruožams atnaujinti stokojama.

Kone intensyviausi darbai šiuo metu vyksta Kauno rajone, kur „Kauno tiltų“ bendrovės darbininkai platina 10 km ilgio kelio ruožą tarp Stanaičių ir Juragių gyvenviečių.

„Projektuojant šį ruožą pasinaudota dideliu buvusios skiriamosios juostos pločiu, svyravusiu nuo 9 iki 13 m. Po rekonstrukcijos jos plotis tebus 5,5 m. Tai svarbu, nes ruožą juosia privatūs sklypai, tad racionaliai išnaudodami turimą plotą taupome valstybės lėšas“, – aiškina Egidijus Skrodenis, Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) direktorius.

Šalia magistralinio tiesiamas ir jungiamasis kelias, skirtas vietiniams gyventojams, mat pagal veikiančius normatyvus nei autobusų stotelės, nei sankryžos su šalutiniais keliais „Via Baltica“ lygio magistralėse negalimos. O kadangi šis ruožas yra tankiai apgyvendintas, be to, Stanaičių ir Juragių gyvenvietės ateityje planuoja plėtrą (tarp jų bus statomi nauji individualių namų kvartalai), šalia įrengiamas ir pėsčiųjų bei dviračių takas. O kad vietiniai gyventojai galėtų saugiai pereiti intensyvaus eismo kelią, tiek Stanaičiuose, tiek Juragiuose statomi identiški 60,5 m ilgio ir 3,5 m pločio pėsčiųjų viadukai.

Vis dėlto techniškai sudėtingiausi darbai vyksta atokiau nuo gyvenviečių, kur įrengiamas naujas tunelinis viadukas bei virš „Rail Baltica“ bėgių iškilęs 112 m ilgio ir 16 m pločio tiltas. „Darbus mums apsunkina tai, kad visas statybos procesas vyksta virš jau veikiančio geležinkelio“, – teigia stambiausios šalyje kelių ir tiltų tiesimo bendrovės „Kauno tiltai“ techninio direktoriaus pavaduotojas Romualdas Kančaitis.

Ši kelininkų bendrovė darbus objekte baigti privalo rugsėjį. Dėl termino abejonių nekyla, nes kol kas rangovai keliomis dienomis netgi lenkia kruopščiai nubraižytą grafiką, iškabintą vagonėlyje įsikūrusioje jų laikinojoje būstinėje.

Sutaupė kitam etapui

Šį pavasarį pasirašyta sutartis ir dėl 10 km ilgio Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančio „Via Baltica“ ruožo rekonstrukcijos. Čia viešųjų pirkimų konkursą laimėjo bendrovių konsorciumas, kurio atsakingasis partneris – Alytaus bendrovė „Alkesta“. Darbus rangovai įsipareigojo atlikti per pusantrų metų. Čia kelias taip pat bus pertvarkomas į keturių eismo juostų magistralę, kuria bus galima važiuoti 130 km per valandą greičiu. Tam teks įrengti estakadas, pakeisiančias svarbiausias sankryžas, ir nutiesti jungiamuosius kelius.

„Nors skaičiuojamoji Kazlų Rūdos ruožo darbų kaina buvo 51 mln. eurų, konkuruojant rangovams ją pavyko sumažinti iki 29 mln. eurų. Sutaupytomis valstybės lėšomis realiai galėsime rekonstruoti dar vieną magistralės ruožą ties Marijampolės miestu“, – džiaugiasi E.Skrodenis.

Tačiau visai Marijampolės savivaldybės teritorijoje besidriekiančio kelio atkarpai sutaupytų lėšų neužteks, nes kelio nuo Kazlų Rūdos savivaldybės ribos statyboms prireiks maždaug 40 mln. eurų.

Galiausiai kelininkai atvyks dirbti ir į Prienų savivaldybę, kurioje ilgas teisminių ginčų maratonas dėl išperkamos „Via Baltica“ magistralei reikalingos žemės pagaliau baigėsi. Konkursą potencialiems ruožo rangovams tikimasi skelbti šių metų pabaigoje, jei pavyks užtikrinti valstybės finansavimą. Šio 10 km ilgio ruožo skaičiuojamoji darbų vertė taip pat siekia 50 mln. eurų, tačiau LAKD iš savo patirties neabejoja, kad po viešųjų pirkimų procedūros bus nustatyta kuklesnė suma.

Pasak E.Skrodenio, visą „Via Baltica“ atkarpą nuo Kauno iki Marijampolės kelininkai, turėdami reikalingų lėšų, pajėgtų rekonstruoti iki 2018 m. Tačiau net ir tokiu atveju dar liktų ruožas nuo Marijampolės iki Kalvarijos pasienio posto, o jame specialiojo plano, techninio projekto rengimo bei žemės išpirkimo procedūros pačiu optimistiškiausiu atveju bus baigtos tik 2019 m., todėl darbų finišo realu tikėtis ne anksčiau kaip 2022 m.

„Šis arčiausiai Lenkijos sienos esantis magistralės ruožas žada būti brangiausias, nes drieksis per valstybės saugomas teritorijas ir todėl jame prireiks daugiau gamtosauginių priemonių, pavyzdžiui, specialių estakadų gyvūnams ties jų buveinėmis. Jis gali kainuoti iki 500 mln. eurų, nes atokiau dabartinio kelio ketinama nutiesti naują, o senasis liks tarnauti kaip jungiamasis vietinių gyventojų poreikiams“, – pasakoja LAKD vadovas.

Bylinėjosi septynerius metus

Kaimynai lenkai jau yra pasirašę visų jų teritorijoje esančių „Via Baltica“ kelio ruožų rekonstrukcijos rangos sutartis. Jei jiems viskas klosis sėkmingai, darbai Lenkijos pusėje bus baigti 2020 m. Atrodo, kad tuomet vakarų link traukiantys lietuviai galės džiaugtis keturių eismo juostų keliu iki Marijampolės, tuomet iki sienos likusius 35 km pavojingai dardės senuoju mašinų prikimštu keliu, o pasiekę Lenkiją vėl galės atsipūsti. Analogiškas „siurprizas“ pervažiavus Lietuvos sieną lauks ir Baltijos šalis automobiliais ar autobusais susirengusių lankyti vakarų europiečių.

„Galime tik pavydėti valstybės skiriamo dėmesio kaimynų kelių infrastruktūrai. Lietuvoje lėšų kelių statybai iš 2014–2020 m. ES investicinės programos bus skiriama 2,4 karto mažiau nei 2007–2013 m. laikotarpiu, o bendra skiriama suma nesieks 300 mln. eurų. Lenkijos kelininkai tuo pačiu periodu planuoja investuoti 92 mlrd. zlotų, o tai – daugiau kaip 20 mlrd. eurų“, – skaičiuoja E.Skrodenis, primindamas, kad Lenkijoje valstybinės reikšmės kelių tinklui priklauso 14 tūkst. km, o Lietuvoje – net 21 tūkst. km kelių. Išeina, kad Lenkijos investicijos vienam valstybinių kelių kilometrui net šimtą kartų viršija analogiškas investicijas Lietuvoje.

Be to, lenkai sėkmingiau tvarkosi ir su žemės išpirkimo problemomis. Ten strategiškai svarbių transporto infrastruktūros projektų nestabdo teismų sistemos laipteliais lėtai keliaujantys ginčai dėl valstybės poreikiams paimtos žemės kainų: valstybei priėmus sprendimą tiesti kelią, ji iš karto perima ir keliui reikalingus žemės sklypus, o teisminiai ginčai su abejojančiais vertintojų nustatytomis kainomis sklypų savininkais vyksta jų buvusiose valdose jau plušant statybininkams. Ginčo objektas tokiu atveju yra ne pats žemės sklypo nusavinimas, o tik išmokos dydis.

Lietuvoje – kita tvarka: pirma privalo būti išspręsti teisminiai ginčai dėl žemės, o tik tuomet galima į objektą kviesti rangovus.

„Dalis žmonių iškart sutinka su nepriklausomų ekspertų jiems siūlomo atlygio dydžiu – tokiais atvejais būtinos žemės perregistravimo procedūros valstybės vardu įvyksta lengvai ir greitai. Kita grupė žmonių nesutinka su atlygio dydžiu, bet sutinka su tuo, kad žemė valstybei būtų perduota. Tuomet teisminiai ginčai vyksta, bet statyboms jie netrukdo. Bet atsiranda ir trečioji, palyginti nedidelė gyventojų grupė, prieštaraujanti pačiam žemės perdavimo procesui. Dėl jos kelių statybos mūsų šalyje ir būna atidėliojamos“, – neslepia E.Skrodenis.

Dėl „Via Baltica“ keliui reikalingų žemės sklypų Prienų savivaldybės ruože bylinėjimasis irgi truko septynerius metus, o atkakliausio vietos gyventojo iškelta byla galutinai užversta tik šių metų balandį. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įstatymo pataisos numatė tik trumpesnius tokių bylų nagrinėjimo terminus, bet nenumatė savaiminės sklypo perėmimo galimybės tuo atveju, jei savininkas tam prieštarauja.

Šiuo metu visi teisminiai ginčai dėl „Via Baltica“ rekonstrukcijai būtinų privačių sklypų kelyje iki Marijampolės jau išspręsti. O kelininkai braižo būsimąją Marijam­po­lės–Kalvarijos ruožo trasą ir išklauso vietos gyventojų bei verslininkų pasiūlymus. Tačiau įspėja, kad siekdami kuo mažiau brautis į draustinių teritorijas  ir kartu magistralėje užtikrinti 130 km per valandą greitį, į visų teikiamus pageidavimus atsižvelgti nepajėgs. Dabar šiame kelio ruože leidžiama važiuoti ne didesniu nei 90 km per valandą greičiu.

„Kol kas numatytos trys alternatyvios naujojo kelio trasos, kurios būtinos poveikio aplinkai vertinimui atlikti. Tačiau ta, kurią kelininkai vadina perspektyviausia, už Kalvarijos suktų dešiniau, į besidriekiančius laukus, ir tik netoli pasienio sugrįžtų prie dabartinio kelio linijos“, – teigia LAKD vadovas.

Visa iš pietų šiaurėn besidriekianti „Via Baltica“ trasa Lietuvos teritorijoje tęsiasi 274 km. Tai viena intensyviausių Lietuvos magis­tralinių arterijų, kuria pravažiuoja daugiausiai krovininių transporto priemonių. Kasmet jų srautai padidėja maždaug 5 proc.

„Via Baltica“ yra ir vienas avaringiausių šalies kelių – 2015 m. jame užfiksuotas 271 eismo įvykis, per avarijas žuvo 19 žmonių.