R. Šeškaičio nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šiųmetės „ArtVilnius“ mugės kontrastai: trykštančiuose spalvų fontanuose prizus susišluoja juodai ir baltai apipavidalinti galerijų stendai.

Turim mes šiuolaikinio meno, turim… Gal net per daug – priduri sau, baigdamas vinguriuoti mugės labirintais. Ir mėgini įsivaizduoti, kad visa tai tėra rieškučios į mugę netelpančio meno ežere. Ir modeliuoji vaizduotėje milžiniškus angarus, į kuriuos įmanoma būtų tą visą meną sutalpinti. Bet vis tiek netelpa, nes kiekvieną minutę kažkur Lietuvoje gimsta naujas meno kūrinys. O vos užgimęs pretenduoja į šviesą, nors gal ir į tamsą: juk nuo bendro lankytojų srauto juodomis užuolaidomis atskirtų stendų mugėje kasmet daugėja.

Pasislėpti tamsiuose kambarėliuose jau linksta ne vien videomenininkai, bet ir fotografai: tik prisiminkite žibintuvėlius, kurių laukėte norėdami apžiūrėti Kauno fotografijos galerijos eksponuojamą Donato Stan­kevičiaus nuotraukų ciklą. Kad jose buvo įamžinti seni vairuotojai (beje, irgi savo automobiliuose fotografuoti naktį) – pamiršite greitai, užtat įspūdžio, kurį patyrėte šviesos pluošteliu tamsoje ieškodamas nuotraukų, taip greit neatsikratysite. Bėda, kad ne kiekvienas, tamsoje su žibintuvėliu irdamasis sienomis į priekį, susiprato iš po nuotraukų dar ir tekstus išsižvejoti.

Nors premijas dalijusi vertinimo komisija rekomendavo lankytojams nesikuklinti ir naudoti tuos vamzdelius kaip mažus asmeninius kaleidoskopus, retas ryžosi lankstytis ir gadinti stendo kompoziciją.

Geriausia mugės jaunąja menininke pa­s­kel­b­tos Beatričės Mockevičiūtės (VDA galerija „5 malūnai“) stende tvyrojo lengva prieblanda, bet nepašvęstieji lankytojai vis tiek ilgokai jame dairydavosi meno, pagarbiai apeidami neįspūdingą keturkampio profilio vamzdelių kauburį. Nors premijas dalijusi vertinimo komisija rekomendavo lankytojams nesikuklinti ir naudoti tuos vamzdelius kaip mažus asmeninius kaleidoskopus, retas ryžosi lankstytis ir gadinti stendo kompoziciją. Pirmiausia dėl tvirtai įskiepytos nuostatos, kad eksponatų rankomis liesti nevalia, bet dar labiau – iš racionalaus suvokimo, jog mugėje ir be kaleidoskopų yra į ką žiūrėti.

Ką ten vamzdeliai – ne kiekvienas santūrus lietuvis, anksčiau aplenkdavęs Mariaus Jonučio kūrinių parodas „Meno nišoje“, drįso kyštelėti nosį ir į kabančią šio autoriaus drožinėtos meilės pasakos spintelę. Nors būtent marguose stalčiukuose glūdėjo visi prasmių niuansai.

Ir atvirkščiai: kokios prasmės slypėjo naujuoju erdvės apžvalgos tašku tapusiame geltoname latvių menininkų namelyje ant ratų, net ir užėjusiems į vidų liko paslaptis. Patikliai užlipome, apsidairėme, nulipome. O stebėtojų iš šono akimis vertinant, buvome praryti keisto kičinio meno žvėries.

Keistis ar nesikeisti

Bet kas galėtų įvardyti, kur būtent šiuolaikiniame mene driekiasi kičo slenkstis? Ar sąmojingos Martyno Gaubo skulptūrėlės, kurių ne viena mugėje sutiko savo naujus šeimininkus, – jau kičas, ar tiesiog mielas autoriaus ironijos pliūpsnis? Pro vamzdelius žvelgiant, toks menas jau galėtų būti laikomas pernelyg įprastu ir lengvai perprantamu tokiai mugei. Vis dėlto be nuoširdžių lankytojų šypsenų „Kauno lango“ stende renginys būtų daug netekęs: būtent į šį paviljono kampą buvo sunku prasibrauti, nes smalsuoliai smagiam mažų metalinių skulptūrėlių apžiūrinėjimui negailėjo savo laiko.

Daugiausiai simpatijų sulaukė nei konceptualumu, nei rėksmingomis idėjomis nepasižymintis, užtat savitą techniką įvaldęs jaunas ir kruopštus dailininkas Linas Blažiūnas.

Aiškios satyrinės minties neatimsi ir iš Audriaus Gražio eksponuotų objektų. Kas gali būti tiesmukiau už stručio iškamšą kaladėje įbetonuotomis kojomis („Laisvės pojūtis“), kurią savo stende, papuoštame Leonido Donskio citata, laikė Panevėžio „A galerija“? Daugiau laisvės interpretacijoms suteikia kita to paties ciklo instaliacija, kurioje ant modernios lempos „vėjelio“ sparnų sukasi trijų kaimiškų vištų iškamšos. Pernai šį darbą rodęs panevėžiečiams, menininkas sulaukė kaltinimų neetišku gyvūnų iškamšų naudojimu. Užtat sostinės mugėje nei įkalintas strutis, nei rateliu skriejančios vištos nieko nebešokiravo. Labiau stebino kardinaliai pasikeitusi žymaus tapytojo meninė raiška.

Geriausia mugės instaliacija išrinkti unikalios tekstilininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės gėlėmis siuvinėti įvairius mūšius ir kariuomenes menantys kariniai šalmai. Aktualumo iš idėjos neatimsi, antra vertus, kone dešimtmetį visas jai prieinamas skardas (nuo puodų iki automobilių kėbulų) kryželiu siuvinėjanti menininkė, priešingai nei A.Gražys, savo senų gerbėjų pernelyg nenustebino.

Ypač stende dėmesį traukė kuklaus kolorito paveikslai, indų menininko Natarajaa išgauti manipuliuojant ugnimi ir dūmais.

Čia laikas būtų prisiminti, kurį menininką balsuodami vieningiausiai palaikė mugės „ArtVilnius“ lankytojai. Ir ką gi: ne vamzdeliams-kaleidoskopams, už kuriuos vieningai balsavo vertinimo komisija, ir ne siuvinėtiems šalmams jie suteikė pirmenybę. Daugiausiai simpatijų sulaukė nei konceptualumu, nei rėksmingomis idėjomis nepasižymintis, užtat savitą techniką įvaldęs jaunas ir kruopštus dailininkas Linas Blažiūnas, savo paveiksluose vaizduojantis baltai žydinčius vaismedžius. Jo naudojamos medžiagos labiau primena chemijos laboratoriją: anglis, kalio permanganatas, citrinos rūgštis… Užtat pasiektas akinamo baltumo ir linijų grakštumo įspūdis nepalieka žiūrovų abejingų.

Geriausia mugės galerija lankytojai išrinko iš Kelno atvykusią „Ulf Larsson“, atvežusią trijų skirtingų pasaulio kraštų menininkų darbus. Ypač stende dėmesį traukė kuklaus kolorito paveikslai, indų menininko Natarajaa išgauti manipuliuojant ugnimi ir dūmais.

Vertinimo komisija prioritetą taip pati suteikė juodiems-baltiems galerijų „Nulinis laipsnis“ ir „Y galerija“ stendams. Pirmoji pristatė Sauliaus Slavinsko „pinhole“ technika atliktas fotografijas, antroji, atvykusi iš Minsko, – ne tik lakoniškas Igorio Savčenkos, jau kartą pripažinto geriausiu „ArtVilniaus“ menininku, fotografijas, bet ir kitų Baltarusijos autorių darbus.

Kaupti ar parduoti

Geriausia mugėje pristatyta menininke vertinimo komisijos buvo pripažinta Zuzana Janin, Varšuvos galerijos „lokal_30“ įkūrėja. Jos kūrinys „Volvo 240, transformuota į 4 dronus“ eksponuotas projektinėje (tiksliau – kolekcinių ekspozicijų) erdvėje, nelaukusioje pirkėjų.

Vis dėlto šioje mugės zonoje akivaizdžiu lyderiu tapo mūsiškio „Lewben Art Foun­dation“ vėlgi subtiliai pritemdytoje erdvėje pristatoma šiuolaikinės skulptūros kolekcija, kurioje – devynių užsienio autorių darbai. Atmintyje išliks Kosovo menininko Petrito Hilalajo darbas, vaizduojantis išdžiūvusį lūšies lavoną („Nunuodyta žmonių, stokojančių meilės“). Taip pat nenuglaistyta, tarp dvimatės ir trimatės erdvės skirtingais profiliais išdidžiai balansuojanti anglo Thomo Houseago „Moteris“ ir iš daugybės veikėjų sudėliotos, alegorines apokaliptines scenas vaizduojančios Marcelio Dzamos ir brolių Chapmanų miniatiūrinės kompozicijos.

Betgi grįžkime į kitas, pirkėjų laukusias sales. Juolab ne vienai galerijai parduoti atsivežtus darbus mugėje pavyko: paskutinėmis dienomis šalia kūrinių pavadinimų raudonavo nemažai apie tai įspėjančių taškų. Pirkėjų nebuvo ignoruojami ir „ArtVilniaus“ fokuse šįmet atsidūrę svečiai iš Lenkijos: keturis kūrinius Vilniuje pardavė „Stalowa“ galerija iš Varšuvos, o galerija „Czułość“ atgal į Lenkijos sostinę nebeparsiveš trijų eksponuotų japonų menininko Nampei Akaki fotografijų. Vienintelės mugėje dalyvavusios estų galerijos „Okapi“ atstovams apskritai galėjo susidaryti iškreiptas įspūdis, neva šiuolaikinio meno rinka Lietuvoje klesti: svečiai iš Talino Vilniuje pardavė kone pusę atsivežtų darbų.

Jiems populiarumu nenusileido ir kai kurie vietos galerijų stendai. „The Rooster Gallery“ (anksčiau buvo žinoma kaip mobili galerija „Gaidys“) pardavė net aštuonis jaunosios tapytojų kartos (Vitos Opols­kytės, Kristinos Ališauskaitės, Andriaus Zakarausko ir Auksės Miliukaitės) kūrinius. Tiek pat kūrinių į naujus namus iškeliaus iš nemažai erdvės mugėje sau atsiriekusios grafikės Kristinos Norvilaitės stendo. Klai­pėdiečių galerija „Baroti“ pardavė visus atsivežtus jauno menininko Radiono Petrovo tapytus paveikslus. Keliolika darbų pardavė antikvaro ir kolekcininko Edmondo Kel­micko galerija „E.K.ART“: didžiąją dalį jų sudarė Vito Luckaus ir Vytauto Balčyčio fotografijos. Dar didesnio populiarumo sulaukė galerija „Aukso pjūvis“, pristačiusi Vokietijoje gyvenančios poetės ir dailininkės Aldonos Gustas piešinius.

Pinigines atverti mugės lankytojus šįmet paskatino ir tekstilininkės Monikos Žaltauskaitės-Grašienės išaustos „fotografijos“, ir sąmojingos, iš kasdienių buities bei ūkio rakandų sukurtos Andriaus Ermino instaliacijos (ypač bylojančios protmūšių tema). Be dėmesio, kaip įprasta, neliko Vilmanto Marcinkevičiaus, Rūtos Jusionytės, Lino Katino, Prano Gailiaus ir tarsi iš nesenkančio gausybės rago vis tebeplaukiantys rinkon Vytauto Kasiulio tapyti paveikslai.

Pastebėjusi jų gausą, vienoje iš mugės diskusijų menotyrininkė, VDU profesorė Rasa Andriušytė-Žiukienė rekomendavo kolekcininkams būti budresniems ir atidžiau saugotis galimų V.Kasiulio palikimo klastočių. Ji taip pat apgailestavo, kad mugė „ArtVilnius“ kol kas nesiima registruoti joje vykstančių pardavimo sandorių ir kartu reitinguoti Baltijos regiono ar bent jau mūsų šalies menininkų, nors tokia informacija padėtų objektyviau nustatyti dailės kūrinių kainas.

Meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis pabrėžė, kad sėkmingas menininko kelias į rinką šiandien grįstas trimis privalomomis sąlygomis: turi atsirasti išmanantis žmogus, kuris apie autorių rašytų, galerininkas, kuris jo darbus rodytų viešai, ir galiausiai – pirkėjas, kuris tuos darbus norėtų įsigyti. Jei bent vieno punkto „trejybėje“ stokojama – rinkos ratas stringa ir sėkmės tikėtis darosi sunku.

Birželio 9–12 dienomis vykusi tarptautinė meno mugė „ArtVilnius‘16“ jau skaičiuoja rezultatus. Per keturias mugės dienas parodų ir kongresų centre „Litexpo“ apsilankė 21 tūkst. žmonių. Mugėje buvo parduota maždaug 200 meno kūrinių už kiek daugiau nei 260 tūkst. eurų. „ArtVilniaus“ rezultatai per metus gerokai ūgtelėjo, nes pernai mugės organizatoriai skelbė sulaukę 18,5 tūkst. lankytojų ir sudarę sąlygas parduoti maždaug 100 meno kūrinių už 200 tūkst. eurų

V. Budrio mnuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kultūros taryba šią savaitę kultūros darbuotojus sukvietė į metinį forumą, kuriame tarybos nariai ir vėl neišvengė paramos nesulaukusių renginių organizatorių priekaištų.

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) rengiami metiniai forumai, iš pradžių primindavę linčo teismus taryboje dirbantiems menininkų kolegoms, tampa vis labiau civilizuoti. Dabar susirinkęs kultūrininkų būrys po LKT metinės ataskaitos pristatymo greitai išskirstomas po mažesnes diskusijų sekcijas, kuriose vyksta konkretesni ir racionalesni pokalbiai, ir tik patys atkakliausi forumo dalyviai dar sulaukia ir LKT siūlomų pakeitimų aptarimo.

Mistikos ūkų sklaidymas

Pagal tokį scenarijų ir vyko šio pirmadienio forumas po erdviu Energetikos ir technikos muziejaus stogu. Šalia buvusios elektrinės vamzdžių ir agregatų suburti kultūrininkai ir vėl tvirtino, kad sprendimų dėl LKT finansavimo priėmimas yra paslaptingų jėgų veikiamas mistinis procesas. O nuo improvizuotos pakylos jiems vėl buvo kantriai aiškinama, kad LKT priima sprendimus tik gavusi ekspertų rekomendacijas. Kadangi pasirinktų ekspertų sąrašai įslaptinti, kiekvienas ekspertas paraiškas vertina individualiai, nenutuokdamas, kurie dar kolegos vertina tas pačias paraiškas.

Toks ir yra mūsų tikslas – pirmiausia didinti remiamų projektų finansavimą, o ne paremtų paraiškų skaičių, kad galėtume užtikrinti kokybišką projektų įgyvendinimą.

Galutinę lentelę, gavęs kiekvieno eksperto vertinimus, sudaro konkrečios srities LKT kuratorius. Tik tuomet šaukiamas ekspertų posėdis, kuriame rengiama rezultatų pristatymo tarybai medžiaga. Jame rengiamos kiekvienos srities ir programos gautų projektų apžvalgos, analizuojama, ar projektai atitinka programų prioritetus, ar priešingai – tėra „pritempti“ prie nurodytų reikalavimų. Taip pat tikrinama, ar projektų finansinės sąmatos yra racionaliai pagrįstos. Tik po išsamios ekspertų ataskaitos pristatymo LKT priima galutinį sprendimą.

Nuo pat LKT veiklos pradžios buvo kalbama apie elektroninės paraiškų sistemos įdiegimą, tačiau lėšų stygius sutrukdė tuo pasirūpinti iškart. Šiuo metu jau atrinktas tokios sistemos kūrėjų konkurso laimėtojas, o rudenį, tikėtina, keleto kultūros sričių atstovai, pildydami savo paraiškas, galės išmėginti ir bandomąją šios sistemos versiją.

Tik tuomet, kai elektroninė paraiškų sistema pradės veikti, prie jos prisijungę pareiškėjai po rezultatų paskelbimo galės matyti apibendrintą savo projekto vertinimų komentarą. Iki šiol tokią informaciją pageidaujantiems galėdavo suteikti tik sričių kuratoriai, o be paramos likusių projektų rengėjai iš LKT nesulaukdavo jokio atsakymo.

Vidutiniškai pridėta po 500 eurų

2016 m. buvo įvertintos 5902 paraiškos, ku­rių bendras finansinis poreikis siekė 77,7 mln. eurų. Tačiau finansavimo tesulaukė 2026 inicia­tyvos, kurioms paskirstyta beveik 15 mln. eurų (dar lau­kiama oficialių rezultatų kelete smulkesnių programų). Vidutiniškai kiekviena iš atrinktų pa­raiškų šįmet gavo po 7,4 tūkst. eurų paramos.

„Pastebime, kad pastarasis skaičius kasmet didėja: palyginti su praėjusiais metais, vidutinė parama vienam projektui padidėjo 500 eurų. Toks ir yra mūsų tikslas – pirmiausia didinti remiamų projektų finansavimą, o ne paremtų paraiškų skaičių, kad galėtume užtikrinti kokybišką projektų įgyvendinimą“, – teigia LKT pirmininkė Daina Urbanavičienė.

Vis dėlto patiems projektų teikėjams LKT pa­­skirta suma neretai atrodo tik minimali ar net nepakankama pačiam projektui įgyvendinti. To­dėl nebe pirmą kartą diskutuota dėl siūlymo įvesti savanorišką mažiausios skirtinos su­mos ribą, kar­tu išvaduojant organizatorius nuo galvos skaus­mo, ką daryti su gauta ne­a­dek­vataus dy­džio, sumanymo idėjos apimčių neatitinkančia pa­rama.

Panašios kitų šalių institucijos tenkina pusę ar nors trečdalį prašomo lėšų poreikio. Lie­tu­vo­je ši dalis nesiekia penktadalio, todėl ir to­kios situacijos neišvengiamos.

Tačiau dar sunkesnius galvosūkius tenka spręsti tiems organizatoriams, kurie užsienio svečius į planuojamą renginį sukviečia dar nežinodami, ar jų renginys sulauks paramos. Tokią dalią savo kailiu teko patirti menotyrininkei Kristinai Miklaševičiūtei-Žoromskienei, į meno rezidenciją Palangoje pakvietusiai dešimtį dailininkų iš įvairių pasaulio šalių. Svečiai pajūryje buvo priimti, plenero paroda pristatyta Vilniuje ir UNESCO būstinėje Paryžiuje, kur sulaukė didelio susidomėjimo. Dalį pinigų šiam projektui skyrė UNESCO, nemokamomis paslaugomis jį rėmė privatūs verslininkai. Buvo išleistas gražus parodos katalogas anglų ir prancūzų kalbomis. Tačiau LKT šiam projektui paramos neatseikėjo, o pati organizatorė, nenorėjusi nuvilti sukviestų menininkų, skundėsi patyrusi asmeninių išlaidų.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liu­­cija Stulgienė pasiūlė LKT steigti Etikos ko­mi­­siją, į kurią galėtų kreiptis nepatenkinti tarybos sprendimais pretendentai. Mat bylinėtis teis­muose kultūros darbuotojų kišenės yra per plonos.

„Panašios kitų šalių institucijos tenkina pusę ar nors trečdalį prašomo lėšų poreikio. Lie­tu­vo­je ši dalis nesiekia penktadalio, todėl ir to­kios situacijos neišvengiamos“, – forume aiškino tarybos narė Gintautė Žemaitytė.

Jokių papildomų finansavimo šaltinių kol kas nenumatyta ir artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio kultūriniams renginiams.

Ją papildė kolega Saulius Valius, primindamas, kad 2012 m. Lietuvos kultūros fondą in­tegruojant į LKT buvo pavykę įtikinti politikus padidinti kultūros finansavimui tenkančią alkoholinių gėrimų ir tabako akcizo dalį nuo 1 iki 3 proc. Tuomet kultūrininkai vylėsi, kad lėšų trūkumas projektams sumažės. Tačiau netrukus iš­aiš­kėjo, kad LKT buvo perduotos ir anksčiau Kul­tūros ministerijos finansuotos svarbios tęstinės programos, kurioms jokių atskirų lėšų ne­bu­vo pridėta. Taip kultūrininkai liko apgauti.

„Mano žiniomis, jokių papildomų finansavimo šaltinių kol kas nenumatyta ir artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio kultūriniams renginiams. Juos iš savo bendro biudžeto taip pat turės finansuoti LKT“, – primena S.Valius.

Kas svarbiau: gastrolės užsienyje ar naujas spektaklis

D.Urbanavičienė teigia, kad šįmet di­dė­jo architektūros, bibliotekų, cirko, kino, muziejų, šo­kio ir teatro, o mažėjo – dailės, kultūros pa­vel­do, tarpdisciplininio meno ir muzikos projektų finansavimas. Nors dažnai skundžiamasi, kad didžiausias sumas susišluoja sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose vykdomi projektai, LKT pirmininkė pabrėžia, jog regionų projektams šįmet buvo atseikėta 6 mln. eurų.

„Diskutuojama, ar visuomet iš Vilniaus va­žiuojantys žmonės geriau supranta, ko reikia kon­krečiam regionui. Todėl kultūrinės veiklos re­gionuose iniciatorėmis siūloma tapti vietos ben­druomenėms. Ypač jei jų renginiai pajėgūs su­telkti didesnę vietos auditoriją nei nacionalinių kultūros įstaigų atvežami spektakliai ar koncertai“, – svarstė tarybos narys Vaidas Jauniškis.

Jis pabrėžė, kad keli koncertų organizatoriai va­sarą pajūrio krašte dažnai siūlo vis tų pačių at­li­kėjų pasirodymus, nors vežioti juos iš Vilniaus bei atgal ir kiekvienąkart iš naujo skirti lėšų koncer­to reklamai – neracionalu. Pro­tingiau būtų ke­­liems organizatoriams suvienyti jėgas ir organi­­zuoti ilgiau trunkančias tų pačių atlikėjų gastroles.

„Kai diskutuojame apie programą „Lietuvos kultūros ir meno pristatymas užsienyje“ (o mūsų menininkų darbai vis noriau eksportuojami), kyla klausimas, kas svarbiau: lietuvių kultūros pristatymas svetur ar naujas spektaklis ar­ba nauja paroda, parengti mūsų žiūrovams. To­dėl svarstome dėl vidinių kvotų, kokią dalį bendrų lėšų turėtume skirti Lietuvos meno pristatymui užsienyje“, – teigia V.Jauniškis.

Anksčiau programa „Lietuvos kultūros ir meno pristatymas užsienyje“ paraiškas priimdavo tik kartą per metus, nors kvietimai dalyvauti prestižiniuose renginiuose menininkus pa­­­siekdavo ir po svarstymo. Todėl nuo 2017 m. šios programos paraiškų svarstymai bus pradėti rengti dukart per metus.

Vienodins biudžetinių ir nevyriausybinių įstaigų veiklos sąlygas

„Kultūros renginių auditorija skaidosi, segmentuojasi, o jie patys tampa vis kameriškesni. Mažesnė auditorija kūrėjams leidžia formuoti atviresnį, intymesnį santykį su publika. Tačiau matome ir abejotinų pavyzdžių, kai Vilniuje tuo pačiu metu be jokių nuorodų viena į kitą veikė net dvi Juozapo Čechavičiaus fotografijų parodos. Turbūt nė vienai iš jų dėl tokio dubliavimo geriau nebuvo“, – svarstė V.Jauniškis.

Kultūros darbuotojai taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kuriose srityse dėl lėšų konkuruoja itin skirtingų „svorio kategorijų“ pretendentai: nacionalinės kultūros įstaigos ir mėgėjų kolektyvai. Pačios jų veiklos sąlygos yra netolygios, nes valstybinės kultūros įstaigos gauna finansavimą patalpoms ir darbuotojų atlyginimams, o viešosios įstaigos negauna nieko. Nebe pirmi metai siūloma įvesti kvotas valstybinių įstaigų finansavimui, tačiau kol kas į tai neatsižvelgiama, o projektai vertinami vien kokybiniu požiūriu.

Todėl šalia egzistuojančios Meno kūrėjų or­ganizacijų kūrybinių projektų įgyvendinimo programos netrukus turėtų startuoti nauja – Kultūros ar meno srities asociacijų ar skėtinių organizacijų strateginių programų įgyvendinimo programa. Atranką įveikusioms asociacijoms ir organizacijoms ji leistų padengti iki 60 proc. jų administravimo sąnaudų, kartu suteikdama stabilios veiklos galimybę.

Vėliau ši programa veikiausiai taps trimetė, t.y. kartą įveikusi atranką organizacija ar asociacija galėtų ramiau veikti trejus metus. Vis dėlto kartu tų organizacijų teikiamuose kūrybiniuose projektuose numatyta administravimo sąnaudų dalis būtų sumažinta nuo 35 iki 20 proc.

Tokios pat administravimo sąnaudų „lubos“ dabar galioja ir savo projektus LKT teikiančioms biudžetinėms įstaigoms, taigi jų ir nevyriausybinių organizacijų veiklos sąlygos būtų suvienodintos. Kiekviena nevyriausybinė organizacija pati apsispręstų, kuris paramos variantas jos funkcionavimui būtų palankesnis.

2017 m. numatytas 1,5 mln. eurų didesnis LKT programų finansavimas: kitąmet kultūros ir meno kūrėjams žadama išdalyti 16,5 mln. eu­rų. Skaičiuojama, kad per LKT teikiamos lėšos tesudaro 8–10 proc. bendro valstybinio kultūros finansavimo: likusi dalis tiesiogiai atitenka valstybinių kultūros įstaigų išlaikymui.

Šios kadencijos Lietuvos kultūros tarybą, kurios įgaliojimai baigsis po metų, sudaro literatūrologė G.Žemaitytė, dailininkas S.Valius, teatro kritikas V.Jauniškis, fotomenininkas Sta­­nislovas Žvirgždas, bibliotekininkė Rima Ma­­selytė, kultūros paveldo ekspertė Rūta Ja­no­nienė, dirigentas Remigijus Vilys, architektas Kęstutis Pempė, tautinių mažumų atstovė Pillė Veljataga ir tarybos pirmininkė, kultūros vadybininkė D.Urbanavičienė.

"Fotopolis" nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Jau veikiantis tarptautinius keltus priimantis Centrinis Klaipėdos terminalas ir virš geležinkelio bėgių lanku kylanti estakada, vedanti į „Klaipėdos Smeltės“ teritoriją, – didžiausi visose trijose Baltijos šalyse dirbančią bendrovę „Latvijas tilti“ reprezentuojantys objektai Klaipėdos uoste.

Šiuo metu sparčiai plėtojamame Klaipėdos uos­te „Latvijas tilti“ specialistai rūpinasi trimis objektais: dviejų lygių transporto maz­­gu Nemuno gatvėje, klaipėdiečiams ge­riau ži­no­mu kaip „Klaipėdos Smeltės“ estakada, 66 kran­tinės rekonstrukcija prie „Begos“ nuomojamos teritorijos ir 101–104 krantinių, prie kurių vei­kia Birių krovinių terminalas, re­konstrukcija.

Dirbs netrukdydami krovai

„Sutartį dėl krantinių rekonstrukcijos Birių kro­­vinių terminale pasirašėme metų pradžioje. Prieš 12 metų statytų 101–104 krantinių plie­no įlaidai nebuvo pakankamai giliai sukalti, kad atlaikytų planuojamą uosto akvatorijos gilinimą iki 17 metrų. Todėl priešais krantinę esan­­čioje ak­va­­torijoje sukalsime naują ilgesnių įlaidų sienutę, dėl to krantinės kraštas pusmetriu pasistūmės į Kuršių marias“, – pasakoja Genadijus Kam­­kalovas, „Latvijas tilti“ valdybos pirmininkas.

Jau žinome, kad pateikėme geriausią pa­siū­lymą gegužės pabaigoje vykusiame Malkų įlankos gilinimo iki 14,5 metro ir povandeninės kran­­­­tosaugos sienutės įrengimo ties Smeltės bo­taniniu draustiniu viešųjų pirkimų konkurse.

Pasak jo, šiuo metu baigiamas rengti darbo pr­o­­jektas ir birželio pabaigoje bus pradėtos vež­­ti statybai reikalingos medžiagos. Liepos viduryje tikimasi pradėti pirmųjų dviejų krantinių re­kons­trukciją. Ją bendrovė planuoja už­baigti per pus­me­tį, nors įprastai panašios ap­im­ties dar­bai trunka 9–12 mėnesių. Tačiau šiuo metu į an­trą vie­tą pagal krovos apimtis Klai­pėdos uoste iš­si­veržęs Birių krovinių terminalas pageidauja kuo trumpiau riboti savo veiklą.

„Atidavę pirmąsias dvi krantines, vėl darysime pertrauką pasirengimui, o tada imsimės li­­­­­k­­u­­­sių dviejų krantinių“, – pasakoja G.Kam­ka­lo­vas.

Planuose – Malkų įlankos gilinimas

Liepą ketinama užbaigti virš geležinkelio bė­gių besidriekiančią 300 m ilgio dviejų eismo juos­tų estakadą į „Klaipėdos Smeltės“ terminalo nuomojamą teritoriją. Ji turėtų pašalinti iš Ne­­­­muno gatvės anksčiau prie pervažos ilgam iš­­­sirikiuodavusių vilkikų eiles. Dabar konteinerius gabenantis sunkusis transportas nebegaiš brangaus laiko eilėse ir galės be kliūčių pa­tekti į terminalo teritoriją.

Tiltų statymo meistrus bendrovė mūsų uosta­mie­s­­tin vežėsi iš Latvijos, o dauguma įdarbintų kran­­­­tinių statybos specialistų – aukštos kvalifikacijos lietuviai.

„Jau žinome, kad pateikėme geriausią pa­siū­lymą gegužės pabaigoje vykusiame Malkų įlankos gilinimo iki 14,5 metro ir povandeninės kran­­­­tosaugos sienutės įrengimo ties Smeltės bo­taniniu draustiniu viešųjų pirkimų konkurse. Jei būsime paskelbti šio konkurso nugalėtojais – darbo Klaipėdoje nestokosime ir toliau“, – džiaugiasi G.Kamkalovas.

„Latvijos tilti“ – vienos didžiausių Baltijos ša­lyse statybų ir inžinerinės grupės „LNK In­dus­tries“ da­lis. Šiuo metu bendrovė – pripažinta uos­­­tų statybos lyderė, įrenginėjanti krantines, pirsus ir ki­tus hidrotechninius statinius. Per dau­giau nei 70 me­tų bendrovės specialistai yra pastatę daugiau nei 2 tūkst. tiltų, viadukų bei krantinių.

Renata Baltrušaitytė

Apie eismo situaciją Smiltynės perkėloje keliautojai realiu laiku bus informuojami per išmaniąją programėlę.

Keleivių pamėgtas maršrutas Klai­pė­da–Juodkrantė–Nida–Juodkrantė–Klaipė-da, aptarnaujamas greitaeigiu katamaranu „Smiltynė“, prieš savaitę pradėjo naują vasaros sezoną. Susisiekimo su Kuršių nerija alternatyva pernai bendrovei uždirbo 10 proc. daugiau pajamų nei 2014 m. Ypač laivą „Smiltynė“ vertina keleiviai, neabejingi ekologiniam turizmui, nes už dviračių perkėlimą mokėti papildomai nereikia. Pernai nuo 2015 m. gegužės 23 d. iki rugsėjo 30 d. maršrutu Klaipė­da–Juod­kran­tė–Nida ir atgal pasinaudojo 14,1 tūkst. keleivių.

„Smiltynės“ keleiviai laive gali laisvai naudotis belaidžiu interneto ryšiu, už simbolinį mokestį užsisakyti apie praplaukiamas vietoves pasakojantį audiogidą.

Šiemet populiaraus maršruto bilietų kainos nekils. Kaip ir kiekvienais metais, skatinant įsigyti bilietus iš anksto internetu www.keltas.lt, laive perkamam bilietui bus taikomas administracinis mokestis. Tuo siekiama, kad bendrovės klientai kelionę mariomis planuotų iš anksto, nesudarydami eilių prie laivo ir kartu netrikdydami kelionės grafiko.

Keleiviai bilietus, kaip ir anksčiau, galės įsigyti Senosios perkėlos kasose (Šiauriniame rage, Klaipėdoje). Jais, kaip ir kiekvienais metais, taip pat prekiaus Klaipėdos, Nidos, Palangos ir kitų miestų turizmo informacijos centrai.

Nuolaidų sistema nesikeis: džiaugtis pigesne kelione galės keturių ir daugiau asmenų grupės, keleiviai su vaikais, turintieji negalią bei vyresni nei 70 metų amžiaus senjorai.

„Smiltynės“ keleiviai laive gali laisvai naudotis belaidžiu interneto ryšiu, už simbolinį mokestį užsisakyti apie praplaukiamas vietoves pasakojantį audiogidą lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, mėgautis maistu ir gėrimais laivo bare.

Laivas visą vasarą kursuos du kartus per dieną nuo Senosios perkėlos krantinės Danės upėje.

Naujoji perkėla keis savo veidą

Galvodama apie keleivių poreikius, AB „Smiltynės perkėla“ ketina pertvarkyti Naujosios perkėlos teritoriją. Planuojama darbus pradėti jau šį rudenį, sumažėjus poilsiautojų. Šiuo metu vyksta automobilių stovėjimo aikštelės projektavimo darbai. Paskelbtas pakrovimo tiltelių projektavimo konkursas, o sulaukus statybos leidimo bus skelbiamas ir rangos darbų konkursas.

Per pirmąjį etapą turėtų būti pertvarkytas visas privažiavimo iki keltų kelias, kad juo galėtų naudotis daugiau automobilių.

Planuojami keli Naujosios perkėlos rekonstrukcijos etapai. Per pirmąjį etapą turėtų būti pertvarkytas visas privažiavimo iki keltų kelias, kad juo galėtų naudotis daugiau automobilių. Turėtų atsirasti ir daugiau bilietų kasų. Per antrąjį etapą bus imtasi priemonių, leidžiančių padidinti automobilių įvažiavimo ir išvažiavimo greitį. Planuojama į keltus ir iš jų judėti dviem eismo juostomis. Ir pagaliau per trečiąjį etapą bus imtasi naujo keleivių aptarnavimo pastato su administracinėmis patalpomis statybų. Anksčiau jų imtis neleidžia būtinos šiuo atveju teritorijos detaliojo plano pakeitimų procedūros, kurios jau pradėtos.

Bus pokyčių ir Smiltynėje anapus Kuršių marių, kur perkėlos teritoriją tvarko Lietuvos automobilių kelių direkcija. Čia taip pat netrukus bus pradėtas automobilių stovėjimo aikštelės rekonstrukcijos ir gatvės Smiltynėje atnaujinimo darbų projektavimas. Jau dabar parengti operatyviai atnaujinantys informaciją pagal realias eismo sąlygas elektroniniai ženklai, šiuo metu vyksta jų derinimas. Tokiais ženklais prie perkėlos Neringos pusėje atvykę keleiviai bus informuojami apie keltų darbą, eiles, apytikrį laukimo laiką ir t.t.

Jau netrukus AB „Smiltynės perkėla“ pasiūlys dar vieną naujovę: tokią pat informaciją, parsisiuntę į savo išmaniuosius telefonus nemokamą oficialią programėlę „keltas.lt“, realiuoju laiku galės matyti visi pajūryje keliaujantieji ar tik ketinantieji keliauti. Jie taip pat bus informuojami apie keltų tvarkaraščius ir kainoraščius, prie perkėlos susidariusias automobilių eiles bei apytikrį laukimo laiką jose. Vėliau paslaugų spektras mobiliojo interneto erdvėje bus dar labiau išplėstas.

AB „Smiltynės perkėlos“ įvertinimai

2015 m. birželio 8 d. AB „Smiltynės perkėla“ tapo Tarptautinės viešojo transporto asociacijos (Union Internationale des Transports Publics, UITP) nare. Narystė šioje asociacijoje suteikia galimybę paslaugų asortimento ir inovatyvumo patirties pasisemti iš kitų panašią veiklą vykdančių kompanijų visame pasaulyje. Tikimasi įgytą patirti panaudoti plėtojant susisiekimo vandens autobusais idėją Kuršių mariose, Klaipėdoje.

Pernai rugsėjį atliktas bendrovės integruotos kokybės, aplinkos apsaugos ir darbuotojų saugos bei sveikatos vadybos sistemos išorinis auditas, po kurio bendrovė buvo sėkmingai persertifikuota.

Įvertintas atsakingas bendrovės požiūris į savo darbuotojus: nuolatinis dėmesys jų kvalifikacijos kėlimui ir saugių, kokybiškų bei patrauklių darbo vietų kūrimui.

2015 m. gruodžio 1 d. vykusioje Na­cionalinio atsakingo verslo apdovanojimo (NAVA) ceremonijoje AB „Smiltynės perkėla“ tarp mažų ir vidutinių šalies įmonių pripažinta 2014 metų darboviete. Taip įvertintas atsakingas bendrovės požiūris į savo darbuotojus: nuolatinis dėmesys jų kvalifikacijos kėlimui ir saugių, kokybiškų bei patrauklių darbo vietų kūrimui.

Šių metų kovą Klaipėdos „Švyturio“ arenoje vykusioje parodoje „Sveikata 2016“ AB „Smiltynės perkėla“ įteiktas „Sveikiausios įmonės 2015“ apdovanojimas. Juo pažymėtos nuoseklios bendrovės pastangos kurti palankų psichologinį mikroklimatą kolektyve bei skatinti darbuotojus rūpintis savo sveikata.

Užs. Nr. VPL1048

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija šią savaitę mini savo 25-erių metų sukaktį. Ją vienintelis Lietuvos jūrų uostas pasitinka puikiais veiklos rezultatais: po keleto metų pertraukos Klaipėda vėl tapo Baltijos šalių uostų krovos lydere, o statybininkai vos spėja suktis įgyvendindami Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos užsakytus uosto infrastruktūros plėtros projektus.

Birželio 3-iosios vakarą uostininkai ir ša­­lies vadovai visa tai aptars ir pasidžiaugs susirinkę iškilmingame sukakties minėjimo renginyje Klaipėdos dramos teatre. O „Vei­do“ redakcija jau iš anksto pakvietė būrelį garbin­gų pašnekovų aptarti uosto reikšmės Lie­tu­vos ekonomikai, prisiminti jo praeities įdomybes, įvertinti nūdienos laivybos verslo ir pramonės situaciją bei pamėginti įsivaizduoti svarbiau­sio šalies logistinio mazgo ateitį.

„Veido“ diskusijon pakvietėme Lietuvos Res­publikos susisiekimo ministrą Rimantą Sin­ke­vičių, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinį direktorių Arvydą Vaitkų, Lietuvos lai­v­ų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentą ir Vakarų laivų gamyklos generalinį direktorių Arnoldą Šileiką, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentą ir Klaipėdos konteinerių terminalo generalinį direktorių Vaidotą Šileiką ir „DnB“ banko vyriausiąją ekonomistę Baltijos ša­lims Jekateriną Rojaką.

– Pabandykime nusakyti, kuo aplinkinių jūrų uos­tų kontekste unikalus vienintelis mūsų uostas.

R.Sinkevičius: Lietuva turi ribotą jūrinio verslo resursą, kurį nusako mūsų pakrantės il­gis ir sukurta sausumos (kelių, geležinkelių) in­frastruktūra. Todėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas nenumatė uosto teritorijų privatizacijos, bet numatė privataus kapitalo atėjimą per krovos kompanijas. Valstybė į krantinių re­konstrukciją, akvatorijos gilinimą, saugios lai­vybos užtikrinimą investuoja vieną eurą, o pri­vatus verslas tuo pat metu į savo terminalus – daugiau nei du eurus: toks nusistovėjo valstybės ir privačių investicijų santykis.

Palyginę ES šalių ekonomines struk­­tūras pamatytume, kad būtent mūsų valsty­bėje transporto sektorius turi didžiausią lygina­mąjį svorį.

Šiandien Klaipėdos uoste neturime nė vienos privačios kompanijos, kuri būtų tam tikros krovinių grupės monopolininkė: tiek grūdus, tiek metalus, tiek trąšas, tiek naftos produktus ap­tarnauja daugiau nei vienas terminalas. Kaip rodo ilgalaikės tendencijos, tokia uosto politika – geras ženklas krovinių siuntėjams ir gavėjams. Šių metų pirmojo ketvirčio prieaugis, siekian­tis 10 proc., apskritai įspūdingas. To  pa­siek­ti padėjo ne tik teisinga valstybės investavimo politika, racionalus projektų pasirinkimas, bet ir aktyvi uosto kompanijų veikla. Tai jos su­teikė darbo ir geležinkelininkams, ir ekspedi­toriams, ir laivų frachtuotojams, ir kitiems, savo verslą siejantiems su Klaipėdos uostu.

J.Rojaka: Palyginę ES šalių ekonomines struk­­tūras pamatytume, kad būtent mūsų valsty­bėje transporto sektorius turi didžiausią lygina­mąjį svorį. Lietuvoje transporto sektoriaus su­kuriamas BVP santykinai yra pats didžiausias, ES šalių vidurkį pranokstantis daugiau kaip 2,5 karto. Stebėdami suvestines matome, kad pastaruosius dvejus metus Klaipėdos uosto krovos rezultatų ir šalies BVP augimo kreivės praktiškai sutampa.

Klaipėdos uostui būdinga diversifikuota krovinių struktūra, ir tai padeda jo rezultatų stabilumui.

Jeigu pažvelgtume, kaip nuo 2005 m. kito Lietuvos jūrų uosto rodikliai, išvystume didžiulį progresą. 2005 m. Klaipėdos uosto krova sudarė 0,7 proc. bendros ES uostų krovos, o 2013 m. šis rodiklis jau siekė 1,1 proc. Prieš dešimtmetį pagal uostų krovos rezultatus buvome viename lygyje su Bulgarija, bet ši liko kur buvusi, o mes smarkiai šovėme į priekį. Estijos rodikliai susitraukė, Latvijos, kaip ir Lietuvos, kilo, tačiau prastoki pastarųjų metų rezultatai turės įtakos kaimynų statistikai.

V.Šileika: Klaipėdos uostui būdinga diversifikuota krovinių struktūra, ir tai padeda jo rezultatų stabilumui. Tarkim, konteinerių krova pastaraisiais metais buvo sumenkusi, tačiau auganti trąšų, grūdų ir naftos produktų apyvarta leido tai atsverti. Sąstingis konteinerių krovos srityje kol kas išlieka, tačiau reikėtų vertinti ir šio krovos segmento perspektyvą: Klaipėdos uoste kol kas 15–20 proc. visų krovinių talpinama į konteinerius, o Hamburgo uosto konteinerizacijos lygis – net 85 proc. Tad augimo rezervų turime.

– Kaip šiandieninę jūrinio verslo situaciją pasaulyje vertina ekonomikos ir finansų ekspertai? Kokias tendencijas pastebite?

J.Rojaka: Vienas pagrindinių iššūkių – tai, kad tarptautinės prekybos intensyvumas mažėja. Tai susiję su besivystančių ir ypač išsivysčiusių šalių ekonomikos lėtėjimu. Didžiulės investicijos į naujus laivus transportavimo sąnaudas su­ma­žino iki kritinės ribos, kartu paskatindamos „Baltic Dry“ indekso kritimą. Tai privertė laivų savininkus laikinai įšaldyti investicijas, ir sektoriui prireiks laiko atsigauti.

Tarptautinio valiutos fondo prognozės laivybos sektoriaus plėtrai ir toliau nėra palankios: per pastaruosius metus jos jau keturis kartus bu­vo tikslinamos rezultatų prastėjimo linkme. Pa­našiai būdavo tik krizės metais.

Keičiasi žemynų ir valstybių ekonominis vaid­muo bei svoris: pasaulio lydere pagal tarptau­tinės prekybos apimtis tapo Kinija. Il­ga­lai­kėje perspektyvoje Azijos ir Afrikos šalių reikšmė turėtų tiktai didėti. Tai, žinoma, atsilieps eks­portinių krovinių maršrutams.

Vartojimas Europoje nedidėjo tokiais pat tempais, kokiais krito gabenimo jūra tarifai.

V.Šileika: Žvelgdami į Kinijoje vykstančius procesus pastebime, kad tam tikri verslai dėl aukš­tesnės kokybės ir greitesnio pristatymo jau grįž­ta atgal į Europą. Tai rodo didėjantys trumpų­jų ir vidutinių nuotolių laivybos kompanijų per­vežamų krovinių srautai, kai transokeaninė laivyba niekaip neišbrenda iš krizės. Taip pat ir tai, kad pilną konteinerį iš Kinijos šiuo metu ga­lima parsigabenti vos už 600 JAV dolerių, nors išsiųsti konteinerį į Kiniją kainuos brangiau. Vis dėlto vartojimas Europoje nedidėjo tokiais pat tempais, kokiais krito gabenimo jūra tarifai.

– Kokias įžvelgtumėte Klaipėdos uosto istorijos pamokas nūdienai? Kokių klaidų geriau būtų nekartoti?

A.Vaitkus: Tiems žmonėms, kurie prieš 25-e­rius metus stojo prie Uosto direkcijos vairo, šian­dien turėtume būti dėkingi: jie neskaičiavo sa­vo darbo valandų, kad šiandien turėtume tokį uos­tą, kokį turime. Nors pradžia buvo sunki: di­rek­cija pradėta kurti nuo vienos skolintos kėdutės.

Anuo metu, po nepriklausomybės atkūrimo, Klaipėdos uostas kraudavo 15–16 mln. tonų krovinių per metus. Tačiau į jį gerą dešimtmetį beveik nebuvo investuojama. Nedrįsčiau vertinti, ar, suvokiant ano laikotarpio sumaištį, tai ga­lima vadinti klaida, tačiau uosto konkurencingumui tai vėliau atsiliepė. Amžių sandūroje Klai­pė­dos uosto veiklą smarkiai supurtė Rusijos ge­le­žinkelių tarifai. Tik tuomet Vyriausybė kartu su pramonininkais sukūrė uosto plėtros strategiją.

Pasaulinė praktika rodo, kad būtent per krizes labiausiai apsimoka investuoti į uostų infrastruktūrą, nes tokios investicijos užtikrina lėšų apyvartumą, mokos fondo išlaikymą ir vietinių medžiagų panaudojimą. Deja, Lietuvoje prasidėjus 2008–2009 m. krizei uosto ir kitos transporto infrastruktūros plėtrai skiriamos lėšos vėl­gi buvo gerokai apkarpytos. Tačiau ši klaida ne­buvo pakartota 2013-aisiais: tais metais mes in­ves­tavome dvigubai daugiau nei bet kada anksčiau uosto istorijoje. Tai leido kardinaliai pakeisti nemažai uosto infrastruktūros parametrų, visų pirma – gylio laivybos kanale ir prie krantinių.

Sakyčiau, kad valstybė, besirūpindama savo vieninteliu jūrų uostu, didesnių klaidų nepadarė.

R.Sinkevičius: Savo ministravimo kadenciją pradėjau nuo susitikimų Klaipėdoje, nes uostas mū­sų transporto grandinėje – itin svarbi grandis: jis generuoja trečdalį bendro Lietuvos krovi­nių srauto. Kaip visuomet, pasirodžius naujam valdžios atstovui, susirinko kompanijų vadovai ir pradėjo savo „pageidavimų koncertą“: vienam reikia krantinės, kitam – gylio, trečiam – bė­gių… Iškart paprašiau apskaičiuoti ekonomiškai, kas bus, jeigu tobulinsime vienos ar kitos kom­panijos naudojamą infrastruktūrą, kokie bus pačių krovos kompanijų įsipareigojimai, kiek krovinių jos pritrauks. Taip, atsižvelgiant į nu­matomą ekonominę grąžą, ir buvo atrinkti prioritetiniai projektai. Tuomet, be tęsiamų strateginės reikšmės SGD terminalo statybų, efektyviausias pasirodė besąs uosto akvatorijos gilinimas. Nes sektoriaus tendencijos jau buvo aiškios: laivai didėjo, frachtai mažėjo, „Baltic Dry Index“ smigo žemyn, kartu „nuskandindamas“ ir mūsų „Lietuvos jūrų laivininkystę“.

Atmetus ją, sakyčiau, kad valstybė, besirūpindama savo vieninteliu jūrų uostu, didesnių klaidų nepadarė. Politinių valdžių pasikeitimai ne­sujaukdavo strateginių uosto plėtros planų ir in­vesticinių procesų – išlikdavo darbų tęstinumas, ir tai leido uostui augti.

– Ar visuomet naujos uosto infrastruktūros plėtra duodavo laukiamų rezultatų? Ar projektuodami ir statydami dažniau esame linkę vėluoti, ar skubėti?

A.Vaitkus: Galima diskutuoti, ar laiku buvo pa­statyta 144 krantinė, ar pakanka gylio prie jos. Prieš dvejus metus pagaliau perkirpome simbolinę atidarymo juostelę ant seniai įrengtos krantinės. Šiandien joje, nors ir vangokai, vyksta krovos darbai.

Kiti klaida vadina investicijas į 23 krantinę ties tuometine „Laivite“, kuri netrukus bankrutavo. Tačiau perstatyti šią krantinę buvo būtina, nes įgriuvusi ji kėlė grėsmę žmonių gyvybei. Da­bar visi suvokia, kad anksčiau ar vėliau ši teritorija privalės būti sutvarkyta ir pritaikyta ne tik pramoginių, bet ir uosto aptarnavimo laivų švartavimui. O mūsų laivai taip pat didėja.

Tai vis abejotinų investicijų pavyzdžiai. Ta­čiau jų – vos keletas, nors uoste turime daugiau kaip pusantro šimto krantinių. Iš tokių pavyzdžių mokomės, kad įvertinti, kada ir kiek galėsi krantinę eksploatuoti, prieš investuojant būtina.

Dar viena klaida laikyčiau netolygią uosto plė­trą ir nepagrįstą Malkų įlankos gilinimo atidė­­­liojimą. Prie jos veikiantys terminalai daug me­tų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos buvo tarsi užmiršti. O juk tai – ir Klaipėdos konteinerių terminalas, pavertęs mūsų uostą Bal­tijos šalių konteinerių krovos lyderiu, ir Va­ka­rų laivų gamykla, kuri konkrečiai uostui didelių pelnų negeneruoja, tačiau šalies ūkiui reikšminga kaip jūrinės pramonės atstovė ir kaip stambi darbo vietų kūrėja Klaipėdoje.

A.Šileika: Mūsų atžvilgiu buvo padaryta dar viena klaida. Kai Klaipėdos valstybinio jūrų uos­to direkcija dar tik kūrėsi, laivų remonto ir statybos įmonės buvo Susisiekimo ministerijos re­guliavimo sferoje, bet vėliau buvo perduotos Ūkio ministerijos žinion. Todėl dabar tarp kitų uos­to kompanijų jaučiamės kaip pamestinukai, nes mūsų veiklai būtinos infrastruktūros tobulinimo klausimai tebepriklauso nuo direkcijos ir Susisiekimo ministerijos požiūrio. Džiaugiamės, kad pagaliau mūsų eilė uosto investicijų dalybose atėjo ir beveik pusšimčio metų senumo Va­ka­rų laivų gamyklos krantinės bus pradėtos re­kon­struoti. Ir patys jau įsigijome naują doką, tinkamą „Panamax“ dydžio laivams dokuoti.

– Dar vienu sunkiai įsibėgėjančiu projektu vadinamas Centrinis Klaipėdos terminalas. Jis pradėjo veikti prieš dvejus metus, tačiau iki šiol stovi apytuštis.

A.Vaitkus: Centrinis Klaipėdos terminalas kol kas neveikia visu pajėgumu, tačiau manome, kad jį pastatėme pačiu laiku. Prieš porą savaičių buvau susitikęs su  bendrovės DFDS prezidentu ir valdybos pirmininku Nielsu Smedegaardu ir iš jo išgirdau, kad šio terminalo pirsas jau per trum­­pas šiuolaikiniams keltams. Tokie keltai kaip „Lisco Gloria“ ir „Lisco Maxima“ dar ne­se­niai į savo denius priimdavo iki 2,5 km ilgio iš­rikiuotų vilkikų eilę, o dabar kalbama apie keltus, gabenančius 4 km linijinio krovinio. Tokiais tempais auga ro-ro laivyba.

Todėl planuojame Centrinio Klaipėdos termi­nalo pirsą pailginti. Lengvai to padaryti nepavyks – teks išplatinti ir šalia esantį laivybos kanalą, priešingu atveju pailgintas pirsas jį užtvertų.

Lietuvoje iki šiol sulaukiame priekaištų dėl bran­gių, beveik 3 mln. eurų kainavusių Cen­tri­nio Klaipėdos terminalo mobiliųjų rampų, ku­rios realiai naudojamos valandą prieš išplaukiant laivui ir valandą jam atplaukus. Tačiau be tų rampų, išlyginančių aukščio skirtumus tarp kran­tinės ir laivo denio, galėtume prarasti ro-ro verslą.

Logiška, kad po poros metų visi „DFDS Sea­ways“ keltai bus švartuojami Centriniame Klai­pėdos terminale, o dvigubai didesnę teritoriją turintį Jūrų perkėlos terminalą bus galima efektyviau panaudoti kitokiai krovai, tikintis dvigubai didesnės grąžos tiek terminalo operatoriui „Klasco“, tiek valstybei.

– O kaip, palyginti su kitais regiono uostais, atrodome priimamų konteinerinių linijų skaičiumi?

V.Šileika: Rytinėje Baltijos jūros pakrantėje Klaipėda yra vienas labiausiai išvystytų uostų laivybos linijų aptarnavimo požiūriu. Priimame dešimties konteinerinių linijų laivus – tokio linijų skaičiaus neturi nei Latvijos, nei Estijos uostai. Nors konkurencija su vežėjais autotransportu išlieka stipri, linijinė laivyba sugeba išlaikyti pritraukiamų krovinių srautus. Iš linijų operatorių girdime, kad jie vertina Klaipėdą kaip uostą, jau daug metų išlaikantį stabilias, nedidėjančias rinkliavas. O uosto krovos kompanijų paslaugų tarifai pastaruoju metu netgi mažėja.

Aišku, laivybos linijų operatorių norai irgi nemaži: kai kurie pageidautų, kad uostas juos priimtų dykai ar netgi primokėtų, kaip reikalauja kai kurios pigių skrydžių bendrovės. Tačiau mes turime kitų privalumų: siūlome konteinerinius šaudyklinius traukinius, kurie leidžia greitai pristatyti krovinius į Baltarusiją, be to, turime daug autotransporto vežėjų, nebrangiai gabenančių krovinius iš uosto Rusijos kryptimi.

– Ar tiesa, kad „Lietuvos geležinkeliai“ už kon­teinerio pristatymą nuo Kenos stoties Bal­tarusijos pasienyje iki Klaipėdos uosto uždirba tiek pat, kiek gauna terminalas, tą konteinerį savo teritorijoje nukėlęs nuo platformos ir pa­dėjęs į laivą?

R.Sinkevičius: Čia amžinas logistikos klausimas, kas pasiima didesnę pelno dalį – vežėjas ar perkrovėjas. Norint rasti atsakymą geriausia paimti praeities tarifus ir įvertinti, ar degalų de­da­moji nuo to laiko kilo, ar mažėjo. Jeigu degalai pigo – ekonominio motyvo kelti pervežimo tarifus nėra, nors darbo užmokestis ir kitos įmonės sąnaudos galbūt didėjo.

Kitas dalykas, kad geležinkelininkai turi stebėti, kaip dalijasi pervežimo tarifą tarpusavyje. Nes jei krovinys į Klaipėdos uostą keliauja, tarkim, iš Kazachstano, tai jis pakeliui kerta Ru­sijos bei Baltarusijos teritorijas. Ir neaišku, ku­rios šalies geležinkelininkams atitenka didesnė pelno maržos dalis. Yra buvę, kad „Lietuvos ge­le­žinkeliai“ savo įkainių nekeldavo, bet tuomet jų kolegos iš Baltarusijos visą tarifo prieaugį susižerdavo sau. Tai mes labiau būtume linkę pel­­ną dalytis kaimyniškai.

A.Vaitkus: Geležinkelininkai pagrindines sąnaudas patiria formuodami vagonų sąstatus, o toliau vyksta traukos procesas, kuriam pervežimo atstumai šalies viduje neturi esminės reikšmės. Uosto terminaluose įdiegta gerokai daugiau pažangių technologijų, tad darbo vietos čia bran­gesnės: atlyginimai Klaipėdos uoste 2,5 kar­to pranoksta šalies vidurkį. Investicijos į kiek­vieną STS tipo kraną vertinamos dešimtimis mi­li­jonų eurų, o jame dirbančio kranininko mė­ne­sio alga siekia maždaug 3 tūkst. eurų. O dar ne­pastovios oro sąlygos, į kurias dirbant bū­tina at­sižvelgti, – visa tai nesulyginama su pa­pras­tu sąsta­to pertraukimu per Lietuvos teritoriją.

V.Šileika: Sutinku, kad neverta lyginti nesulyginamų dalykų. Mes irgi negalime tikėtis tokių įkainių, kokius turi konteinerių terminalai, pa­vyz­džiui, Hamburge ar Brėmerhafene: Vakarų Eu­­ropos uostų tarifai triskart didesni negu mū­sų, nors jų uostuose daugiau automatizacijos ir atitinkamai mažiau darbuotojų.

Bet tarifus diktuoja rinkos sąlygos. Krovinio siuntėjas laisvas pasirinkti jam patogiausią uosto terminalą, uostą ar netgi transporto rūšį, kuria krovinys bus gabenamas. Vis dėlto jei norime siek­ti vakarietiškų automatizuotų terminalų ly­gio – mūsų įkainiai turės artėti prie vakarietiškų.

– Ar šiuo metu jau galime prilygti jiems darbo sparta?

V.Šileika: Jau sugebame krauti daugiau kaip 30 konteinerių per valandą ir darbo sparta tikrai neatsiliekame nuo technologiškai panašių į mū­siškius terminalų, netgi esame regiono lyderiai pagal krovos greičius. Patys terminalai in­ves­tuo­ja į pažangesnę krovos techniką, nes kran­tinių tu­rime nedaug ir mums apsimoka greičiau iš­leisti vieną laivą, kad galėtume priimti kitą. Jei ver­sime laivus ilgai lūkuriuoti jūroje prie priėmimo plūduro, jie gali apsispręsti pasirinkti kitą uostą. Nes laivų frachtai, nors ir nukritę, tebeturi žymią įtaką pervežimo savikainai ir kiekviena stovėjimo valanda jiems kainuoja.

J.Rojaka: Ir nebėra jokio lojalumo?

V.Šileika: Sakyčiau, kad lojalumo mūsų verslo aplinkoje kuo toliau, tuo mažiau. Daugiau jo buvo prieš 25-erius metus, kai naujas Klaipėdos uosto veidas tik formavosi ir visi klientai skubėjo užsiimti čia savo nišą. Tačiau dabar konkuruojame lygiomis sąlygomis, o sprendimai priimami labai greitai. Klientai suteikia mums valandą apsispręsti, ir jei per tą laiką nesugalvojame problemos sprendimo arba jis jų netenkina – viso gero.

A.Vaitkus: 2006–2008 m. maistiniams grūdams, kurie buvo eksportuojami į Afriką, nebuvo keliama ypatingų reikalavimų. Bet kadangi iš kaimyninių uostų tokie pat grūdai Afriką pa­siek­­davo pažeisti ar suspausti, netrukus klientai pradėjo kelti reikalavimus ir pasirinko Klai­pė­dą, nes uostų paslaugų kainos skirtumas buvo la­bai nežymus. Per pastarąjį dešimtmetį grūdų sandėliavimo galimybės ir jų apdorojimo kokybė Klaipėdos uoste ryškiai išaugo, ir dabar sugebame užtikrinti ne tik grūdų sveikumą, bet ir pageidaujamus drėgmės parametrus.

Panašiai ir su trąšomis: jeigu, sakykim, klientui vietoj granuliuotų trąšų būdavo pristatomi milteliai, tai jam natūraliai kildavo klausimas, ar perkraunant nebuvo pažeista technologija. Šiuo­laikiniai uosto terminalai leidžia išvengti tokių nesusipratimų.

– Didieji uosto rekonstrukcijos projektai – išorinis uostas, pietinių uosto vartų formavimas, mo­lų perstatymas. Kokia eilės tvarka jie bus įgy­ven­dinami ir kokios ekonominės grąžos gali duo­ti?

A.Vaitkus: 2000 m. Klaipėdos uostas krovė 19 mln. tonų krovinių ir priėmė 7 tūkst. konvencinių laivų. Pernai krovėme 38,5 mln. tonų, tam irgi užteko 7 tūkst. laivų. Akivaizdu, kad turėjo išaugti laivų parametrai. Dabar į uostą įplaukiantis laivas eina tiesiu taikymu į nulinę krantinę, o tada atlieka 26 laipsnių posūkį. Tai nėra pa­prastas viražas dideliems laivams, kurie įeidami pro uosto vartus privalo išlaikyti saugų greitį. Lai­vas – ne automobilis, stabdžio rankenos ja­me neužtrauksi, todėl laivui farvateryje išlaikyti reikia atitinkamų gebėjimų.

Todėl priėmėme sprendimą perstatyti molų konstruktyvus. To prireiks ir planuojamam uos­to gilinimui iki 17 metrų, nes dabartinio pietinio molo šaknies, statytos prieš 150 metų, fundamentinis pagrindas glūdi 14,5 m gylyje. O tvar­kant šiaurinį molą jau būtina apsispręsti dėl išorinio uosto perspektyvos, kad galėtume pa­rinkti tinkamą jo konstrukciją.

Tačiau naujai formuodami šiaurinius uosto vartus ir planuodami čia 17 m gylį negalime pa­miršti pietinės uosto dalies, nes joje pagal ­ap­linkosaugininkų reikalavimus turėsime suformuoti slenkstį, siaurinantį sūraus vandens protaką į Kuršių marias. Mums tai patinka, nes drau­ge formuojame ir naujas uosto teritorijas, kurių mums labai trūksta.

R.Sinkevičius: Klausimas, ar pastačius išorinį uostą dabar pietinėje uosto dalyje veikiančios krovos kompanijos nepereis ten, kur bus garantuotas 17 m gylis ir galės lengvai švartuotis ilgesni nei 300 m ilgio laivai? Kaip padaryti taip, kad iš­laikytume, ką turime dabar, o į išorinį uostą ke­liautų nauji kroviniai? Antraip naudos menkai tegautume, tik perkeltume tuos pačius pinigus į kitą švarko kišenę. Todėl laivybos kanalo iš­tiesinimą, tolesnį uosto gilinimą ir išorinio uosto perspektyvą turime numatyti dabar rengiamame bendrajame uosto plane. Toks planas kitų me­tų pabaigoje turi būti parengtas ir suderintas su visuomene bei atsakingomis institucijomis. O kol jo nėra – investuoti Klaipėdos uoste besisiūlantiems kinams rekomenduojame naudotis jau esama uosto ir kitų transporto šakų infrastruktūra. Kai pradėsime bendradarbiauti praktiškai, kai pradės judėti krovinių srautai – tada ir šnekėsime apie rimtesnes investicijas.

Kaimyninėje Baltarusijoje kinai jau investuoja į „Great Stone“ projektą, galėsime pasiremti ir jų patirtimi. Kol kas iš tenykščių atstovų girdžiu, kad investuotojai ten jau reikalauja ir lengvatų, ir leidimų be eilės, ir spartesnio dokumentų derinimo… Baltarusijos valdžia jiems gal ir gali suteikti privilegijų, bet ką reikėtų daryti mums, ES valstybei, kurioje visi procesai privalo vykti bendra tvarka? Gal pirmiausia pradėkime nuo oro uostų koncesijos ir pažiūrėkime, kokios naudos valstybei tai duos.

A.Vaitkus: Mūsų daromos investicijos valstybei duoda grąžą per dvejus trejus metus. Todėl nenuostabu, kad užsienio bankai ir verslo kompanijos, netgi nekreipdami dėmesio į likvidumo rodiklius, mums perša milijardinių paskolų pa­ke­tus. Bet šiandien dėl anksčiau padarytų investi­cijų mes patys jau esame finansiškai stabilūs. Iki 2020 m. planuojame investuoti 342 mln. eurų, taigi pinigų mes turime.

– Bet nesutinkate su 2 proc. didesne nuosavybės grąža?

R.Sinkevičius: Valdymo koordinavimo centro Klaipėdos uostui rekomenduojama nustatyti 7,5 proc. nuosavo kapitalo grąžos norma nėra tei­singa, nes kiekviena valstybinė įmonė ne tik sie­kia finansinių rezultatų ir turto grąžos, bet ir atlieka socialinę funkciją. Uosto atveju tai pasakytina apie keleivių aptarnavimo struktūras bei ketinamas statyti pramoginių laivų prieplaukas Klaipėdoje ir Šventojoje.

A.Vaitkus: Jauni žmonės, ką tik baigę aukštuo­sius mokslus, lygino du iš pirmo žvilgsnio pa­našius dalykus – Klaipėdos ir Talino uostus. Bet įsigilinus pasirodys, kad jie visiškai skirtingi savo infrastruktūra. Talino uoste nėra netgi laivybos kanalo, todėl tokį uostą prižiūrėti atsieina daug pigiau nei Klaipėdos, kurios uosto infrastruktūra sukurta gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis.

Iš esmės turime du pasirinkimus: arba pasakyti valstybei, kad pasiimtų sau Šventosios uostą ir kitas mažiau pelno generuojančias veiklas, arba drastiškai pakelti rinkliavas, bet tuomet iš­si­šoktume iš konkurencinio aplinkinių uostų kon­­­teksto ir taptume nepatrauklūs laivybos kom­­­­panijoms.

– Kokia ateitis prognozuojama jūrų uostams? Kada tarptautinei laivybai pavyks ištrūkti iš sąstingio gniaužtų?

J.Rojaka: Kalbėdami apie ateitį išskiriame ke­letą faktorių, galinčių turėti įtakos jūrų uostų veik­lai. Pirmasis susijęs su į pabaigą slenkančiu ža­liavų superciklu, kai sumenksta globaliai prekiau­jamų prekių kainos, o jų atsigavimo progno­zės išlieka santūrios iki 2020–2025 m. Prisideda ir energijos žaliavų struktūros pokyčiai: dėl ky­lančios atsinaujinančių išteklių energetikos bangos mažės anglių ir naftos poreikis.

Stipri konkurencija laivybą dar spaus ateinan­čius 5–10 metų, vėliau kilę iššūkiai turėtų virs­ti naujomis galimybėmis. Tos galimybės itin su­sijusios su Kinijos ir kitų Azijos šalių plėtra. Šiuo metu ji gerokai sulėtėjusi, nes Kinija, ieškodama vidinių augimo rezervų, pereina prie vi­daus vartojimu, o ne investicijomis grįsto pa­slau­gų ekonominio modelio. Tai didins gyventojų pajamas ir augins paklausą, o tai savo ruožtu lems kylantį brangesnių konteineriais keliaujančių prekių poreikį. Tačiau akivaizdu, kad naftos kainų nuosmukiui užsitęsus vis mažiau perkamosios galios turės nuo pajamų iš naftos stipriai priklausomos valstybės.

Trečiasis faktorius susijęs su demografiniais pokyčiais: Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos vaidmuo ilgainiui stiprės, jų uostai reikalaus dau­­giau investicijų. O ketvirtasis, būdingas vi­siems sektoriams, – inovaciniai procesai, kurie leis greičiau reaguoti į rinkos pokyčius ir didinti jū­rinio verslo efektyvumą, kilstelėdami jį iki „High-tech“ lygmens. Nes iki šiol, priešingai nei aviacija, laivyba buvo pozicionuojama kaip sektorius, kuriame vyrauja žemesnio lygio technologijos.

A.Šileika: Norėčiau prieštarauti: visame pa­saulyje laivų statyba sudėtingumu, naudojamų komponentų kiekiu ir procesų valdymu prilygsta kosminei pramonei. Lietuva neturi kosminės pramonės, negamina automobilių, užtat stato laivus ir gali tuo didžiuotis, nes nė vienoje kitoje Baltijos valstybėje tokių apimčių laivų statybos įmonių nėra.

Laivų statybos ir remonto pramonė Klai­pėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos jubiliejų pa­sitinka šiek tiek sumažėjusi, nes anksčiau uos­te veikė keturios šio profilio įmonės: Vakarų lai­vų gamykla, „Baltijos“ laivų statykla, „Lai­vi­tė“ ir „Klaipėdos laivų remontas“. Šiandien iš es­­mės beliko dvi, nes trečioji – „Klaipėdos laivų re­mon­tas“ – jau svarsto tolesnės egzistencijos klau­simus. Taigi mūsų sumažėjo, bet vertinant pagal pardavimo apimtis ir atliekamų darbų su­dė­tin­gumą tapome stipresni, nei buvome anks­čiau. Kaip ir krovos kompanijos, stengiamės pra­­nokti savo konkurentus meistriškumu, ter­mi­nais ir kainomis. Tačiau mūsų ir uosto veikla sinergiška, nes dalį mūsų klientų sudaro laivai, su kroviniais ateinantys į Klaipėdos uostą arba atliekantys ja­me kitus darbus, pavyzdžiui, akvatorijos gi­li­ni­mo. Labai dažnai tokie laivai iš pradžių bū­na pas mus remontuojami ir tik po to imasi čia numatytų užduočių. Taigi pasaulyje sunkiai pa­vyktų rasti stambesnių uostų, kuriuose nebūtų jokių laivų statybos ir remonto įmonių.

– Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pakeitimo projektas, numatantis Europos Komisijos reikalaujamus Klaipėdos uosto žemės nuomos tvarkos pokyčius, jau pasiekė Seimą. Ar rengiant įstatymo pataisas pavyko rasti kompromisą su privačiomis uosto įmonėmis?

R.Sinkevičius: Aišku viena – prieš Lietuvą pra­­dėtą ES teisės pažeidimo procedūrą mums rei­kia sustabdyti. Turėsime vykdyti tai, ko reikalauja Europos Komisija. Principinį uosto kompanijų pritarimą pakeitimo projektui esame ga­vę. Pirmumo teisės būsimuose uosto žemės nuomos konkursuose teks atsisakyti jau turinčioms savo nekilnojamojo turto uoste bendrovėms, bet joms rinkos verte turės būti atlyginta už padarytas investicijas, jei bendrovei nepavyktų konkurso laimėti ir žemės nuomos sutarties pratęsti. Kartu kitos kompanijos įgaus teorines galimybes pradėti savo veiklą Klaipėdos uoste, o naujų uosto žemės plotų, jeigu tokių atsirastų, nuomos konkursai jau būtų skelbiami pagal naujus reikalavimus.

V.Šileika: Keletą metų dirbome su savo teisininkais, kad rastume priimtiną kompromisą su direkcija ir ministerija dėl naujos uosto žemės nuomos tvarkos reglamentavimo. Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijoje netrūko aštrių gin­čų, kaip esant tokiai situacijai mums derėtų elg­tis: kreiptis į teismą, bandyti įrodinėti savo tei­sybę ar nieko nedaryti. Vis dėlto padiskutavę nu­tarėme, kad turime rasti kompromisą tiek su sa­vo akcininkais, tiek su valstybe. Aišku, akcinin­kams, investavusiems daug lėšų į savo terminalus ir siejusiems su jais ateities viltis, tai buvo skausmingi sprendimai.

– Ar yra grėsmė, kad po 50 metų vietinio kapitalo įmonių uoste gali sumažėti?

V.Šileika: Turime vilties, kad viešojo konkurso procedūros atsižvelgs ne tik į siūlomą kainą už kvadratinį metrą uosto žemės, bet įvertins ir įmonių patirtį, perspektyvą, apyvartą bei pritraukiamus krovinių srautus. Jeigu jau tvirtiname, kad uostas yra svarbus Lietuvos ekonomikos augimo variklis, tai negalime nekreipti dė­mesio, kokias paslaugas ir už kokius įkainius jis tei­kia. Šiandien turime konkurencingą verslo ap­linką, tačiau ateityje gali susiformuoti situacija, kad į uostą ateis stambios užsienio monopoli­jos. Ir nebūtinai toks užsieniečių atėjimas į uos­tą suteiks jam pridėtinės vertės. Jau matome prastų pavyzdžių tiek Ventspilio, tiek Rygos uostuose. Pagaliau dar nepamiršome, kaip vokiečių kompanija „Eurogate“ valdė vieną iš konteinerių terminalų Klaipėdoje. Todėl derėtų žiūrėti plačiau ir nenuvertinti lietuviško verslo, kuris Klai­pėdos uoste yra nuveikęs didelių darbų.

A.Šileika: Manyčiau, nėra taip svarbu, kieno kapitalas įmonėje, jeigu tas kapitalas turi ilgalaikį tikslą išlaikyti ir kurti naujas darbo vietas, siūlyti rinkai naujus produktus. Tai ir kuria uostams pridėtinę vertę. O pasaulyje įmonių susijungimai, jų įsigijimai virtę normalia verslo praktika. Tarkim, neseniai Malaizijos koncernas „Genting Group“, užsiimantis kruizinių linijų verslu, įsigijo Vokietijos laivų statyklas „Lloyd Werft“ ir „Nor­dic Yards“, iš karto pateikdamas joms de­šim­ties kruizinių laivų statybos užsakymą. In­ves­tuotojas su tokiais ketinimais būtų laukiamas vi­sur. Šiuo požiūriu ir dabar naujiems investuotojams į Klaipėdos uostą ateiti nėra uždrausta, nes jie gali pasiūlyti čia veikiančioms bendrovėms parduoti savo verslą.

VLG nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vakarų laivų gamykla po artėjančios krantinių rekonstrukcijos tikisi dvigubai išauginti iš laivų remonto gaunamas pajamas. Trigubai turėtų didėti ir bendrovėje kraunamų krovinių kiekis.

Pasaulinę laivų statybos rinką jau senokai dalijasi trys didžiosios jūrinės pramonės „imperijos“ – Japonija, Pietų Korėja ir Kinija. Jų užnugaryje likę Europos laivų statytojai specializuojasi kurdami technologiškai sudėtingus laivus ir platformas, o ypač – kruizinius laivus, kurių poreikis šiuo metu rinkoje didėja.

Antrinė Klaipėdoje veikiančios Vakarų laivų gamyklos (VLG), priklausančios „BLRT Grupp“, įmonė Vakarų Baltijos laivų statykla taip pat gamina stambius kruizinių laivų korpusų blokus, kurie iš Klaipėdos galutiniam surinkimui iškeliauja į laivų statyklą „Meyer Turku“ Suomijoje. O sugrįžta – jau kaip gražuoliai kruiziniai laivai, atplukdantys turistus į Klaipėdos uostą.

Suomių laivų statytojai Lietuvoje užsako ne tik kruizinių laivų, bet ir ledlaužių korpusų segmentus. O štai žuvų šėrimo baržas, naudojamas natūraliuose vandens telkiniuose įkurdinamose žuvų auginimo fermose, pagaminti klaipėdiečiams užsako norvegai. Tokios baržos – nesavaeigės, prie žuvų fermų jas atplukdo vilkikai. Pačios jos dyzeliniais generatoriais tegamina energiją, reikalingą žuvų šėrimo dozavimo ir padavimo įrangai bei baržoje budinčio personalo poreikiams aptarnauti.

Tikimės, kad po metų šėrimo baržų poreikis vėl atsigaus.

Personalas baržos denyje turi ir miegamuosius, ir darbo kambarius, virtuvę su šiuolaikine įranga, dušus su specialia drabužių džiovinimo patalpa. Poilsio zonos sienose įmontuoti televizoriai, o darbo zonoje – kompiuteriai, stebintys žuvų šėrimo procesą. Tokios baržos jau dirba ne tik Norvegijoje, bet ir Čilėje, Argentinoje, Japonijoje, o neseniai jomis susidomėjo rusai. Jie Ramiojo vandenyno pakrantėse iš norvegiško mailiaus vietinei rinkai augina lašišas, kurias įvežti iš Norvegijos uždrausta.

„Tačiau šiais metais žuvų šėrimo baržų poreikis pradėjo mažėti, nes ir Norvegijoje, ir kitose šalyse žuvų fermos užteršė nemažai vandenų, dėl to dalį užaugintų žuvų netgi teko utilizuoti. Mat nepratenkančiame vandenyje tokių šėryklų negalima ilgai laikyti vienoje vietoje: pašaro atliekoms kaupiantis akvatorijos dugne, susidaro palankios sąlygos veistis pavojingoms bakterijoms ir virusams, kurie užkrečia žuvis. Bet tikimės, kad po metų šėrimo baržų poreikis vėl atsigaus“, – pasakoja Vakarų laivų gamyklos generalinis direktorius Arnoldas Šileika.

Užsakovai nusigręžia nuo Turkijos

Populiarėjančių dujomis varomų keltų, kokie Klaipėdoje buvo statomi anksčiau, užsakymus pastaraisiais metais dažniau laimi Kinijos ir Turkijos laivų statytojai.

Kai kurie mūsų buvę užsakovai jau nusigręžia nuo Turkijos manydami, kad dėl teroristinių išpuolių šalis tapo pernelyg rizikinga verslui.

„Laivų statybos apimtys Turkijoje pastaraisiais metais įgauna reikšmingą mastą, nes šią eksportuojančios pramonės šaką ten remia valstybė, o ES šalyse valstybinė parama laivų statykloms oficialiai nėra toleruojama kaip laisvos konkurencinės rinkos pažeidimas. Bet žinau, jog kai kurie mūsų buvę užsakovai jau nusigręžia nuo Turkijos manydami, kad dėl teroristinių išpuolių šalis tapo pernelyg rizikinga verslui. Tikėkimės, tai paskatins juos iš naujo įvertinti Europos laivų statytojus“, – viliasi A.Šileika. Jo teigimu, ir Vakarų Baltijos laivų statyklos užsakymų portfelyje jau daugėja turkais nusivylusių laivų savininkų kontraktų.

Vis dėlto dujomis varomus laivus labiausiai apsimoka eksploatuoti tuomet, kai vyrauja didelės naftos kainos. Naftos kainoms kritus laivybos bendrovės mieliau renkasi kokybišką, išaugusius ekologinius standartus atitinkantį jūrinį dyzeliną, nei stato naujus suskystintomis gamtinėmis dujomis (SGD) varomus laivus. Todėl ir dujinių laivų užsakymų banga šiek tiek atslūgsta.

Todėl apdairesni užsakovai, ypač ilgiau tarnaujančių specializuotos paskirties laivų, neretai pageidauja juose alternatyvių degalų galimybės. Pavyzdžiu čia galėtų pasitarnauti ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, planuojanti įsigyti tiek dujomis, tiek jūriniu dyzelinu varomą žemsiurbę. Nors skaičiuojama, kad naudojant SGD dvigubo veikimo variklyje tokio laivo eksploatacija būtų 40 proc. pigesnė, tačiau jūrinio dyzelino alternatyva suteiktų Klaipėdos uosto žemsiurbei galimybę dirbti ten, kur ne­išeitų pasipildyti SGD atsargų.

„SGD varomo laivyno plėtrą šiuo metu dar stabdo ir tokių laivų aptarnavimui pritaikytos infrastruktūros stygius: jos atsiradimas uostuose akivaizdžiai vėluoja. Vis dėlto ilgainiui šie rūpesčiai turėtų išnykti“, – prognozuoja A.Šileika, neslepiantis, kad Vakarų Baltijos laivų statykla irgi ketina dalyvauti uosto žemsiurbės statybos užsakymo konkurse.

Laukia naudos iš naujos direktyvos

Atpigus jūriniam dyzelinui sumažėjo ir laivų išmetamųjų dujų valymo įrenginius, dar vadinamus skruberiais arba sieros plautuvėmis, pageidaujančių įsirengti laivybos bendrovių. Kai tapo aišku, kad nuo 2014 m. pradžios įsigalios reikalavimas į ES valstybių uostus Baltijos jūroje užsukantiems laivams naudoti mažesnio sieringumo degalus arba pasirūpinti sieros plautuvėmis, laivų remontininkai tikėjosi sulaukti daugiau tokio pobūdžio užsakymų, tačiau naftos kainų pokyčiai pakoregavo jų viltis.

Nemažai savininkų, nežinodami, kokios degalų kainos bus ateityje, kol kas lūkuriuoja, savo laivuose degindami atpigusį dyzeliną.

Pirmojo užsakymo įrengti skruberius penkiuose olandų laivybos kompanijos „Spliethoff“ laivuose Vakarų laivų gamyklos įmonė „Vakarų laivų remontas“ sulaukė tik pernai rudenį. Tuomet į darbą kibo ir kitos koncerno įmonės: pačius skruberio kaminus statė Vakarų Baltijos laivų statykla, juos smėliavo ir dažė „Baltic Premator Klaipėda“, o jų pervežimu ir užkėlimu ant laivo denio rūpinosi „Vakarų krova“. Galiausiai laivų remontininkai įmonės doke atlikdavo galutinius skruberių montavimo darbus.

„Skruberių įrengimas – nemaža investicija, kuri laivų savininkams apsimoka tik naujesniuose, intensyviai naudojamuose laivuose ir tik laikantis deramo lygio jūrinio dyzelino ir sieringesnio jūrinio mazuto kainų skirtumui. Todėl nemažai savininkų, nežinodami, kokios degalų kainos bus ateityje, kol kas lūkuriuoja, savo laivuose degindami atpigusį dyzeliną. Bet tai neturėtų tęstis ilgai: naujų kontraktų skruberių gamybai jau turime ir mes, ir kitos laivų remonto įmonės“, – tvirtina A.Šileika.

Jis primena, kad artėja dar vienos Tarptautinės jūrų organizacijos direktyvos dėl balastinių vandenų valymo įsigaliojimo terminas. Pagal sugriežtintus šios direktyvos reikalavimus uostai arba laivų savininkai privalės valyti laivų išleidžiamus balastinius vandenis, atsivežtus iš kitų vandenynų. Direktyvą, nukreiptą prieš nepageidaujamų vandens organizmų, keliaujančių kartu su balastiniais vandenimis, plėtrą, palaiko ir naujų užsakymų besitikinčios laivų remonto įmonės, ir vandens valymo įrenginių gamintojai.

Pranašumas – patogus transportavimas jūra

Vakarų laivų gamykloje anksčiau buvo statomos ir naftos gavybai jūroje skirtos platformos. Tačiau smukus žalios naftos kainoms gavybos bendrovės išžvalgytų jūrinių telkinių eksploataciją atideda geresniems laikams ir naujos jų aptarnavimo įrangos neužsakinėja.

„Pasaulyje ir taip be darbo stovi šimtai laivų, aptarnaudavusių naftos ir dujų gavybos telkinius jūrose. Kol reikšmingai neatsigaus iškastinių energijos žaliavų kainų lygis, tokių laivų rinka veikiausiai nerodys gyvybės ženklų“, – pranašauja A.Šileika.

Galimybė patogiai transportuoti gaminius jūra – Vakarų laivų gamyklos išskirtinumas ir konkurencinis pranašumas.

Ne ką optimistiškesnė situacija dėl vėjo energijos parkų jūroje statybai bei priežiūrai skirtų laivų. Tokių parkų projektus Vakarų laivų gamyklos vadovas vadina politiniais, nes be solidžių valstybės subsidijų juose pagaminamai elektros energijai jie pernelyg lėtai atsiperka, o reikalauja stambių investicijų ir todėl nebūna patrauklūs privačiam verslui. Tad ar jūrinių vėjo energijos parkų Europoje ir toliau daugės, iš esmės priklauso nuo politinės valios. „Žaliosios“ vizijos, kad jau netrukus didžiuma ES suvartojamos energijos bus pagaminama žemyno priekrantėse įkurdintuose vėjo parkuose, pamažu bliūkšta, nors pavieniai projektai ir toliau įgyvendinami.

Vis dėlto VLG ir toliau aktyviai ieško nišų jūrinės energetikos pramonėje, pavyzdžiui, siūlosi gaminti jūrinių vėjo jėgainių pamatines platformas. „Dalyvaujame ir Fėmarnbelo tunelio, jungsiančio Vokietiją su Danija, statybos užsakovų skelbiamuose konkursuose dėl įvairių tunelio komponentų gamybos. Toks projektas idealiai atitinka mūsų profilį – gaminti sudėtingas, daug sveriančias, didelių gabaritų  konstrukcijas, kurios užsakovui būtų pristatomos laivais ar baržomis. Galimybė patogiai transportuoti gaminius jūra – Vakarų laivų gamyklos išskirtinumas ir konkurencinis pranašumas“, – teigia A.Šileika.

Jau įsigijo „Panamax“ laivų doką

Siekdami išlikti konkurencingi laivų remonto rinkoje, klaipėdiečiai jau kurį laiką jautė erdvesnių dokų stygių. Sparčiai augant eksploatuojamo laivyno gabaritams, kyla ir didesniems laivams pritaikytų remonto vietų poreikis. Todėl „Vakarų laivų remontas“ jau kurį laiką dairėsi naujo plaukiojančio doko, pritaikyto „Panamax“ standarto laivų remontui, kol galiausiai įsigijo tinkamą viename iš Juodkalnijos uostų.

„Taip pasirodė tiesiog greičiau. Patiems projektuoti ir statytis naują doką Vakarų Baltijos laivų statykloje būtų trukę mažiausiai dvejus metus. Tikimės, kad iš Viduržemio jūros atplukdytas ir mūsų poreikiams jau vietoje pritaikytas dokas galės veikti anksčiau, kai tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija išgilins Malkų įlankos akvatoriją, atliks planuojamą Vakarų laivų gamyklos krantinių rekonstrukciją ir paruoš nuleidimo vietą naujajam dokui“, – pasakoja A.Šileika.

Įsigijusi „Panamax“ standarto doką įmonė „Vakarų laivų remontas“ remontuojamų laivų dydžiais galės lygiomis sąlygomis konkuruoti su Vokietijos, Olandijos ir kaimyninės Lenkijos remontininkais. Tikimasi, kad įmonės pajamos iš laivų remonto po rekonstrukcijos išaugs dvigubai, kartu bus sukurta naujų darbo vietų, nors bendras turimų dokų skaičius išliks nepakitęs: trys plaukiojantys dokai ir toliau veiks Vakarų laivų gamyklos teritorijoje ir vienas – Vakarų Baltijos laivų statykloje.

„Pagrindiniu pajamų augimo rizikos veiksniu išlieka darbuotojų skaičius. Kad daugiau uždirbtume, turėtume priimti naujų darbuotojų, kurių šiandien rinkoje nėra. Todėl ieškome kitų išeičių, pavyzdžiui, Vakarų Baltijos laivų statykloje investavome į robotizuotą tūrinių sekcijų suvirinimo liniją, kuri atstos 15 suvirintojų. Tuo keliu žengsime ir ateityje: ten, kur technologiniai procesai leidžia, žmones keis robotai, o tiems darbuotojams, kurių robotais pakeisti neįmanoma, teks ir toliau kelti atlyginimus“, – prognozuoja A.Šileika.

Kadangi po rekonstrukcijos plaukiojantys dokai bus pastūmėti arčiau vienas kito, taip palikdami ilgesnį krantinių frontą  „Vakarų krovai“, kol kas bendroje Vakarų laivų gamyklos apyvartoje reikšmingos dalies neužimančias pajamas iš krovos veiklos bendrovė tikisi užauginti trigubai. Kartu atsiras prielaida investuoti ir racionaliai „įdarbinti“ 15 ha kol kas apytuštės Vakarų laivų gamyklos teritorijos, pritaikant ją krovos terminalo poreikiams.

Užs. Nr. BSS2361

Tomo Kapočiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Praėjusią savaitę, švęsdami Tarptautinę muziejų dieną, muziejininkai pradėjo šio sezono „Lietuvos muziejų kelio“ renginius.

Pradėkime nuo naujų Statistikos departamento pateikiamų skaičių eilučių: pernai šalies muziejuose apsilankė 3,9 mln. lankytojų, arba 139 tūkst. (4 proc.) daugiau nei 2014-aisiais. Lyderių rikiuotė nesikeičia: daugiausiai smalsuolių pritraukė Trakų istorinis muziejus (363 tūkst.), po delfinariumo remonto dar tik atgaunantis turėtą populiarumą Lietuvos jūrų muziejus (342 tūkst.), Lietuvos nacionalinis muziejus (304 tūkst.) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (214 tūkst.).

Vie­ni domisi dvarais, kiti – sovietmečiu, treti neatsispiria karinės paskirties objektams.

Lietuvos muziejininkų asociacijos vadovas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Rai­mun­das Balza teigia, kad lankomumo didėjimas jau nieko nebestebina. Neseniai įgyvendinda­mi projektą „Muziejus. Mokykla. Moks­lei­vis“ muziejininkai surengė dalyvių apklausą ir sulaukė atsakymų, kad muziejuose derėtų organizuoti ne vien neformalųjį, bet ir formalųjį ugdymą, tai yra mokyklos turėtų rengti temines istorijos, menų, biologijos ar technikos disciplinų pamokas muziejuose. Tokios pamokos galėtų būti integruotos į švietimo procesą.

Suaugusieji irgi pageidauja daugiau specializuotų renginių, nes ne visus žmones vienodai traukia menai, istoriniai baldai ar senos šukės – kitiems įdomesnės senų automobilių, dviračių, elektros įrenginių, technikos ekspozicijos. Vie­ni domisi dvarais, kiti – sovietmečiu, treti neatsispiria karinės paskirties objektams. Europoje teminių objektų maršrutų parengta daugybė, tik pasirink norimą ir keliauk. To paties žada siekti ir mūsų šalies muziejininkai.

R.Balza tvirtina, kad būtent edukacinė veikla, o ne turizmo plėtra šiuo metu labiausiai au­gina muziejų lankomumo statistiką. Muziejai stengiasi būti naudingi vietos bendruomenei, ir šios pa­stangos teikia rezultatų. Tik tuo galima paaiškinti lankytojų gausėjimą tuose muziejuose, kurie įsikūrę atokiau populiarių turistų ir po­ilsiautojų maršrutų. Pavyz­džiu galėtų pasitarnauti kad ir R.Balzos vadovaujamas Šiaulių „Auš­ros“ muziejus, kuris (įskaičiuojant visus pa­dalinius) sulaukia apie 100 tūkst. lankytojų per metus. O tai – maždaug tiek pat, kiek gyventojų yra Šiaulių mieste. Nors Šiauliai lieka už pagrindinio šalies „turistinio trakto“, jungiančio Vil­nių, Trakus, Kauną ir pajūrį, jie sulaukia nemenko savaitgaliais keliaujančių kaimynų latvių dė­mesio.

Vienų muziejininkų siūlomos vizijos būna realistinės, kitų – labiau utopinės, tačiau neabejoju, kad perspektyviausiems projektams skirtos lė­šos anksčiau ar vėliau muziejus pasieks.

„Kultūros ministerija 2014–2020 m. finansinėje perspektyvoje pirmą kartą gavo galimybę kultūros paveldo atnaujinimo darbus finansuoti ES lėšomis. Projektų parengimas ir tvirtinimas juda lėtokai, nes muziejai dažniausiai neišgali šiam tikslui skirti papildomų etatų. Svarbu jau pretenduojant į lėšas aiškiai suvokti, kokia veikla muziejuje bus vykdoma po rekonstrukcijos. Vienų muziejininkų siūlomos vizijos būna realistinės, kitų – labiau utopinės, tačiau neabejoju, kad perspektyviausiems projektams skirtos lė­šos anksčiau ar vėliau muziejus pasieks. Vis dėl­to norėčiau pabrėžti, kad didžioji dalis mu­zie­jais paverstų dvarų, šįmet dalyvaujančių dva­rų kultūrai skirtame „Lietuvos muziejų ke­lyje“, jau yra vienaip ar kitaip atsinaujinę. Anks­čiau tam lėšų buvo skiriama arba iš valstybės finansuojamos investicinės programos, arba ES lėšos atkeliaudavo per Ūkio ministerijos kuruojamas turizmo plėtros priemones“, – pasakoja R.Balza.

Drauge reklamuotis – pigiau

„Lietuvos muziejų kelias“ buvo 2012-ųjų, mū­sų šalyje oficialiai paskelbtų Muziejų metais, „išradimas“. Jis pasiteisino, todėl tapo kasmete jungtine šalies muziejų teminių renginių programa. Pasak R.Balzos, būtent „Lietuvos muziejų kelio“ ciklo renginiai skatina vietinius gyventojus, neretai jau spėjusius aplankyti Luvrą ir pamatyti Egipto piramides, nepasididžiuoti ir užsukti į šalia namų esantį muziejų.

Lankytojus pakvies pusšimtis šalies muziejų, kuriuose suplanuota daugiau kaip 100 renginių dvarų kultūros tema.

Be to, jungtinė renginių programa muziejininkams leidžia sutaupyti reklamai skiriamų lėšų. Ypač tai aktualu mažiems savivaldybių mu­­ziejams, kurių Lietuvoje veikia šešios de­šimtys ir kurie dažnai nepajėgia tinkamai savęs išreklamuoti. „Lietuvos muziejų kelias“ – tai galimybė jiems plačiau pasirodyti ir tapti labiau matomiems savo bendruomenėje.

Šiųmečio, jau penktojo ciklo renginius vienijanti tema – dvarų kultūros atspindžiai. O pra­dėti „Lietuvos muziejų kelią“ šįmet buvo suteikta garbė Žemaitijai, šalyje išsiskiriančiai atstatytų dvarų gausa.

Simbolinis muziejininkų siūlomas kelias tradiciškai vingiuos visuose Lietuvos regionuose. Po Žemaitijos (gegužės 18–birželio 19 d.) jis persikels į Aukštaitiją (birželio 20–liepos 24 d.), tada į Dzūkiją (liepos 25–rugpjūčio 21 d.), užsuks Suvalkijon (rugpjūčio 22–rugsėjo 11 d.) ir galiausiai finišuos Mažojoje Lie­tuvoje (rugsėjo 12–rugsėjo 27 d.). Baigiamasis ciklo renginys numatytas rugsėjo 27 d. Šilutės Hugo Šo­us muziejuje. Lankytojus pakvies pusšimtis šalies muziejų, kuriuose suplanuota daugiau kaip 100 renginių dvarų kultūros tema.

„Projekto renginių programoje daugiausia susitelkta į dvarų kultūros atminties populiarinimą per dailę, muziką, fotografijas, memuarinę ar grožinę literatūrą. Tačiau gausu ir gyvąją dvarų gyventojų dabartį XXI a. pristatančių ekskursijų, aplankant šiandienos dvarų savininkus, susitinkant su dvarų kultūros tyrinėtojais bei puoselėtojais“, – pasakoja R.Balza.

Kretingos dvaro vilionės

Penktojo „Lietuvos muziejų kelio“ atidarymas vyko Kretingos muziejuje, veikiančiame bu­vusiuose grafų Tiškevičių rūmuose. Išvaiz­džia­me parke stovintys rūmai pernai pagaliau at­s­ikratė pakyrėjusio kaimyno – Kretingos že­mės ūkio technikumo pastato. So­vietmečiu statytas baltas silikatinių plytų na­mas buvo stačiu kampu prilipdytas prie rytinio rūmų sparno, taip sudarkydamas rūmų parterio kompoziciją ir užgoždamas lankytojams vaizdą į tvenkinį.

Po ilgo teismų maratono su verslininkais, įsi­gudrinusiais išsinuomoti dalį griauti numatyto pastato, statybininkų buldozeriai vis dėlto atvažiavo. Ir šią vasarą pirmąkart Kretingos mu­­ziejų aplankiusieji nė neįtars, kad dar prieš metus žalios vejos, senų ąžuolų ir žydinčių kaštonų supamas centrinis Tiškevičių rūmų parteris atrodė visiškai kitaip.

„Kretingos ir Palangos Tiškevičių palikimo saugotojai akcentuos prarastas ir esamas istorines verandas, kuriose valdant grafams vykdavo įvairiausi muzikiniai, literatūriniai vakarai. Palangos rūmų vasaros veranda Lietuvos dailės muziejaus vadovų rūpesčiu buvo išsaugota ir dabar yra puikiai žinoma kurorto lankytojams. Deja, Kretingoje tokios verandos išsaugoti nepavyko. Vėliau būtent toje vietoje, kur tvenkinio supama stovėjo medinė veranda, prie rū­mų sovietmečiu buvo prilipdytas naujas pa­sta­tas. Taigi tik dabar, atlaisvinę tą vietą, ga­vome šansą grafų verandą atstatyti. Kai pavyks, pritaikysime ją kultūros renginiams“, – pasakoja ilgametė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Verandą rekonstruodamas rūmus 1925 m. išardė pats Aleksandras Tiškevičius. Tačiau Kre­tingos muziejus buvo rekonstruojamas re­miantis jo tėvo Juozapo Tiškevičiaus laikų vaizdais, kuriuose veranda dar buvo, taigi numatoma ją atstatyti. Verandos durys atsiverdavo į Baltąją salę, kurioje vykdavo pokyliai. Rūmų svečiai mėgdavo ten išeiti pakvėpuoti grynu oru, išgerti vyno ir pasigrožėti parko bei tvenki­nio vaizdais.

Taip pat ketinama atkurti beveik visus buvusius dvaro pastatus ir atgaivinti patį parką. Nedaug kas žino, kad jame buvo net penki fontanai, tačiau šiuo metu teveikia vienintelis. Po truputį planuojama atstatyti ir kitus. Beje, pernai renovuotame kitapus gatvės esančiame dvaro ūkvedžio pastate jau dabar veikia krašto istorijai skirta ekspozicija.

O „Lietuvos muziejų kelio“ atidarymą Kre­tingos muziejus pasitiko su Napoleono Or­dos (1807–1883) piešinių, vaizduojančių istorinius mūsų krašto dvarus, ekspozicija.

Pagarbos duoklė muziejuje atiduota ir grafui J.Tiškevičiui, kuris Kretingos dvare 1875 m. įkūrė savo šeimos rezidenciją su parku ir anuomet didžiausiu Europoje privačiu žiemos sodu. Nusipirkęs seną dvarą, grafas jį rekonstravo ir pristatė stiklinę oranžeriją, kurioje augino šilumamėgius augalus – vėduoklines palmes, ba­nanmedžius, apelsinmedžius, citrinmedžius, laurus ir didelę araukariją.

Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Van­denyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas.

1878 m. grafas J.Tiškevičius Kretingoje pa­statė vandens malūną ir atidarė pirmą Lie­tu­voje hidroelektrinę, o 1882 m. kartu su kunigaikš­čiu Bogdanu Oginskiu nutiesė pirmą Lie­tu­voje telefono liniją Kretin­ga-Plun­gė-Rie­tavas.

1912 m. grafas A.Tiškevičius oran­žeriją perstatė ir sumažino. Po rekons­truk­cijos sode buvo pasodinta naujų retų augalų, kurie buvo rūpestingai prižiūrimi. Deja, 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 m. rūmuose apsistoję raudonarmiečiai su­naikino visus likusius augalus. Tik 1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rū­pesčiu žiemos sodas buvo atnaujintas ir 1991 m. kartu su rū­mais perduotas muziejui.

Šiandien Tiškevičių šeimos istoriją pačiuose rūmuose mena buvusių šeimininkų portretai, fotografijos, asmeniniai dokumentai, laiškai, val­gomojo baldai su giminės herbu „Leliva“, au­­tentiškos vazos, skulptūros ir paveikslai. Oran­­žerijoje auginama maždaug 580 rūšių augalų, kurių fone įsiamžinti pa­mėgę Žemaitijos vestuvininkai solidžiai pa­pil­do Kretingos muziejaus biudžetą. Su­rengti privačią fotosesiją žiemos sode arba organizuoti santuokos įregistravimo ceremoniją muziejaus patalpose kainuoja 30 eurų.

Išradingumas irgi svarbus

Vasaros sezoną bepradedanti Palanga šiuo atžvilgiu – irgi privilegijuota: pajūryje dienas leidžiantys poilsiautojai, vaikštinėdami po Botanikos parką, neaplenkia ir Gintaro muziejaus. Ne vienas lietuvis vasarą yra nurodęs kelią į rūmus parke su žemėlapiu rankose trypčiojančiam užsieniečiui, o ką jau kalbėti apie kruizinių laivų keleivius, iš laivo organizuotai vežamus į Palangą keliais autobusais.

Prieš metus po rekonstrukcijos pastebimai atsinaujinęs Gintaro muziejus šalia nuolatinių istorinių interjerų bei gintaro rinkinių ekspozicijų šį sezoną pristato vertingus taikomosios dailės ir dizaino pavyzdžius iš Lietuvos dailės mu­zie­jaus rinkinių. Jų autoriai – geriausi XX am­žiaus pabaigos lietuvių juvelyrai, tekstilės, porce­liano, keramikos, metalo plastikos, odos ir stik­lo meistrai. Parodoje galima pasigrožėti Vy­tauto Būdvyčio ir Elinos Būdvytienės sukurtais tauriųjų metalų indais, Felikso Daukanto gintariniais papuošalais, tekstilininkių Danutės Kviet­­kevičiūtės, Birutės Vaitekūnienės, Jūratės Petruškevičienės ir kitų meistrų kūriniais. Šalia eksponuojamos modernios Liucijos Šulgaitės plastinės kompozicijos iš fajanso ir kietojo porceliano – odininkių Zitos Kreivytės ir Elgos Bo­či gamintos dėžutės bei daugiasluoksnio storasienio stiklo technologijos pradininkės Lie­tu­voje Gražinos Dižiūnaitytės gamintos vazos.

Lietuvos muziejininkų asociacijos vadovas R.Balza pabrėžia, kad Kretingos ir Palangos dvarai – anaiptol ne vieninteliai, pavydėtinai tvar­komi Lietuvoje. Ne prasčiau atrodo ir Hu­go Šojaus dvaras Šilutėje, ir grafų Tyzen­hauzų dvaras Rokiškyje, ir pagaliau Burbiškio dvaras Radviliškio rajone, pagarsėjęs savo Tulpių festivaliu, kurį per vieną savaitgalį sugeba aplankyti net 30 tūkst. žmonių. Norinčių įvažiuoti į muziejaus teritoriją automobilių eilė plente Tulpių festivalio dienomis driekiasi maždaug 7 km. Taigi pastatų restauravimas tėra pusė mu­ziejininkų laukiančio darbo: vėliau dvarais be­sirūpi­nan­tiems tenka rungtis dėl išrankių, ne­mažai pasaulio mačiusių lietuvių dėmesio.

Jau susitarta ir dėl kelių būsimų „Lietuvos mu­­ziejų kelio“ sezonų renginių tematikos. 2017 m. bus plėtojama Vasario 16-osios kūrėjų ir puoselėtojų tema, o 2018 m. visas dėmesys bus skiriamas Nepriklausomybės metų ženklams.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Liko trys savaitės iki stambiausios Baltijos šalyse šiuolaikinės meno mugės. Kviestiniais jos svečiais šįmet taps Lenkijos meno galerijos ir muziejai.

Netrukus parodų ir kongresų centrą „Li­tex­po“ vėl užplūs tūkstantinės lankytojų minios: pa­sigėrėti menininkų kūrybine fantazija skubės šiuolaikinio meno gerbėjai. Pernai mugę aplankė 18 tūkst. žmonių. Nors septintąkart rengiama „Art Vilnius“ Lietuvos kul­tūriniame žemėlapyje nebėra naujiena, susidomėjimas šiuo vasaros renginiu neslūgsta. Ypač juo domisi kūrybingas jaunimas.

Muziejai, kurių galime pavydėti

Šįmet turėsime progą nuodugniau pažinti Lenkijos šiuolaikinį meną, į kurį, kaip į vakarietiško avangardo atspindį, prieš keturis penkis dešimtmečius buvo nekreiptos visų pažangesnių Lietuvos menininkų akys. Nesuklysime sakydami, kad būtent iš lenkiškų žurnalų, festivalių, pa­rodų, radijo ir televizijos laidų informacijos apie naujausias vakarietiškojo meno tendencijas sėmėsi ištisa dabar senjorais save vadinančių lietuvių menininkų karta. Lenkiškai sovietmečiu buvo galima skaityti literatūros autorius, kurių knygos į lietuvių kalbą nebuvo verčiamos, lenkų šiuolaikinės muzikos festivaliai buvo neoficiali mokykla mūsų jauniems kompozitoriams, o dailininkams prie kavos aptarti naujausius lenkiškus meno leidinius būdavo tiesiog garbės reikalas. Gabiausi menotyrininkai netgi vykdavo Lenkijon į stažuotes.

Galerija „Art Vilnius“ mugėje pristatys skandalingos len­kų menininkės feministės Natalia LL, arba Natalijos Lach-Lachowicz, kūrybą.

„Įspūdinga šiuolaikinio meno scena Lenkija pasižymi ir šiandien: joje veikia daug specializuotų centrų ir muziejų, kuriuose verda intensyvus gyvenimas. Be to, šios šalies muziejams galime pavydėti sukauptų vertingų šiuolaikinio me­no kolekcijų, ir ne vien vietos autorių darbų. Štai Krokuvos šiuolaikinio meno muziejui MOCAK, įsikūrusiame buvusioje gamykloje, priklauso per 4,5 tūkst. eksponatų, kurių autoriai – 235 menininkai iš Lenkijos ir kitų pasaulio šalių. Tarp jų – ir tokių įžymybių, kaip Marinos Abramovič, Sarah Lucas, Ai Weiwei, Mirosławo Bałkos, Paweło Althamerio bei lietuvio menininko Ar­tūro Railos videodarbai“, – vardija mugės „Art Vilnius“ vadovė Diana Stomienė.

Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad privačios me­no galerijos Lenkijoje gali pasigirti išskirtiniu ko­lekcininkų dėmesiu ir gyvena klestinčios šiuolaikinio meno rinkos sąlygomis. Lankydamiesi Var­šu­vos ir Krokuvos meno galerijose, Lietuvos mugės atstovai pastebėjo, kad daugelis tokių įs­taigų įsikūrusios ne pirmuosiuose pastatų aukštuose: konkuruoti dėl patalpų su kavinėmis ir parduotuvėmis galerijos Lenkijoje paprasčiausiai neišgali.

Į Vilniaus mugę atveš vieną naujausių kūrinių – milžiniškus dronus, kuriuos sukonstravo iš automobilio „VolvoV70 Cross Country“.

Netgi į vieną žymiausių Lenkijos galerijų „lo­cal_30“, dalyvaujančią pagrindinėse pasaulio me­­no mugėse, smalsuoliams tenka lipti gražaus sece­sinio Varšuvos namo laiptais. Ši galerija „Art Vilnius“ mugėje pristatys skandalingos len­kų menininkės feministės Natalia LL, arba Natalijos Lach-Lachowicz, kūrybą. Nors kūrėjai jau 79 metai, ji iki šiol dalyvauja tarptautiniame meniniame gyvenime.

Pati galerijos „local_30“ įkūrėja Zuzanna Ja­nin į Vilniaus mugę atveš vieną naujausių kūrinių – milžiniškus dronus, kuriuos sukonstravo iš automobilio „VolvoV70 Cross Country“.

„Šis automobilio modelis dažnam asocijuojasi su pasiturinčia šeima, saugumu, XX amžiaus pabaigos žmogaus svajone. Supjausčiusi mašiną sukonstravau sraigtasparnius primenančius dronus, kurie atspindi nebe tokią saugią epochą. Į ją ateina dronai, kurie bando žmogui padėti, ta­čiau kartu tampa pavojingi, o kartais netgi virsta karo priemonėmis“, – pasakoja menininkė Z.Janin.

Šešerius metus veikianti galerija „Czulosc“ ne­seniai persikėlė į Varšuvos senamiestį. Jos sa­v­ininkas menininkas Janekas Zamoyskis sako, kad naujoji vieta yra savotiškas eksperimentas, nes pati galerija dirba su šiuolaikine fotografija. „Czulosc“ pristatys tarptautinę autorių komandą, kurioje, be paties J.Zamoyskio, matysime Nam­pei Akaki, Weronikos Lawniczak, Sta­nis­lawo Leguso, Bao Ting, Vovos Vorotniovo, Jo­han­no M.Winkelmanno darbus.

Meno galerija „m2“, kurios savininkė Ma­tyl­da Prus, į Vilnių atveš Marcino Zawickio tapytus natiurmortus ir Grzegorzo Sztwiertnios aliejinės tapybos ciklą „Tarcyce/Targoids“, kuriame menininkas kvadratinio formato drobėse tarsi operuoja šautinės žaizdos vaizdinį.

„Bene prašmatniausiai atrodanti Varšuvos šiuolaikinio meno galerija yra „Le Guern“ – jos sa­vininkė Agata Smoczynska-Le Guern išlaiko pui­kias, erdvias patalpas. Ne ką prasčiau įsikūru­si ir galerija „Raster“, tačiau jos atstovai į Vil­nių šįkart neatvyks, nes tą pačią savaitę buvo nu­matę dalyvauti kitoje mugėje. Geromis patalpomis galėtų pasigirti ir keliose Vilniaus mugėse savo ekspozicijas jau rodžiusi galerija „Stalowa Art“. Tiesa, ji įsikūrusi atokiau nuo centro stovinčiame Varšuvos mikrorajone. Šįmet ji mums pristatys Lenkijos menininkų kūrybos panoramą“, – pasakoja D.Stomienė.

Pamatysime Vilniuje gimusio A.Wroblewskio darbus

Dauguma Krokuvos miesto šiuolaikinių me­no galerijų įsikūrusios daugiabučiuose ir neturi ryškių iškabų gatvėse. Nepaisant to, į tokių galerijų parodų atidarymus susirenka šimtai žmonių. Netradicines erdves galerininkai išnaudoja kūrybiškai, o pačios galerijos veikia kaip socialinis tinklas.

Galerijos F.A.I.T savininkai Magdalena Kow­nacka ir Gawełas Kownackis pasakoja, kad bute įrengta galerija turi daug pliusų. Ji ne tik išnaudoja netradicinio eksponavimo galimybes, bet ir tampa įvairių susitikimų vieta, o galerijoje esan­tis baras yra vienas iš lankytojų traukos židinių.

Iš Krokuvos atvyksta ir kone seniausiai veikianti šio miesto šiuolaikinio meno galerija „Zder­zak“. Vienas jos atstovaujamų autorių – Vil­niuje gimęs XX a. vidurio dailininkas An­drzejus Wroblewskis (1927–1957), kurio palikimo parodą neseniai pristatė Madrido šiuolaikinio meno muziejus „Reina Sofia“. Trumpai te­gy­venusio A.Wroblewskio kūryba Europoje da­bar atrandama iš naujo, o lenkų menotyrininkai rengia ekspedicijas Lietuvoje, bandydami išsiaiš­kinti kol kas miglotai težinomas jo kilmės šaknis.

Parodą „Vampyrai iš Krokuvos“ rengiantis garsus Lenkijos kuratorius, M.Tarabulos vyras  Janas Michalskis teigia, kad tai bus romantiškiausia ekspozicija visoje Centrinėje ir Rytų Europoje.

Vilniuje galerija „Zderzak“ pakvies į vieną įdo­miausių mugės parodų. Pasak šios Krokuvos galerijos vadovės Martos Tarabulos, lietuviai galės paklaidžioti ypatingu labirintu, kuriame susidurs su įvairiausiais baugiais veikėjais – nuo vampyrų iki lunatikų. Šiame labirinte bus eksponuojami ne tik A.Wroblewskio, bet ir Mo­ni­kos Szwed, Cyrylo Polaczeko, Piotro Jaros ir Łukaszo Stokłosos kūriniai. Parodą „Vampyrai iš Krokuvos“ rengiantis garsus Lenkijos kuratorius, M.Tarabulos vyras  Janas Michalskis teigia, kad tai bus romantiškiausia ekspozicija visoje Centrinėje ir Rytų Europoje.

Iš viso Vilniuje birželį pamatysime dešimties Len­­kijos meno galerijų stendus. Kviestiniams sve­­­­čiams dalyvavimas mugėje nekainuoja, be to, ga­­­lerijų darbuotojų kelionės ir apgyvendinimo iš­­­­l­ai­­das prisiėmė Lenkijos kultūros institutas Vil­­niuje ir Adomo Mickevičiaus institutas Len­ki­jo­je.

Taip pat nemokamai dalyvaus ir visų mugės projektais vadinamų stendų rengėjai – tarp jų ir minėtas šiuolaikinio meno muziejus MOCAK. „Tokių žymių muziejų ekspozicijos – visų meno mugių ekspozicijų perlai, tad jiems sudaromos pa­čios palankiausios atvykimo sąlygos. Taip siekia­me, kad mugėje dalyvaujančios galerijos su­domintų savo autoriais muziejus, o šie įsigytų jų dar­bų ir išgarsintų juos pasaulyje“, – aiškina „Art Vilnius“ vadovė D.Stomienė.

Tirpstantys eksponatai

Vienas iš tradicinių lietuviškosios meno mu­gės projektų – visomis jos erdvėmis vingiuojantis skulptūrų, instaliacijų ir performansų TA­KAS. Šįmet jame savo darbus pristatys 25 meninin­kai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Olan­di­jos, Lenkijos, Vokietijos ir Danijos. Vėl išvysime nuolatinių šio projekto dalyvių Jono Aničo, Mo­nikos Dirsytės, brolių Andriaus ir Nerijaus Er­minų kūrinius. Niujorke gyvenančio lenkų me­nininko C.T.Jaspero instaliacija ironizuos mies­čioniško komforto tema, latvis Glebas Pan­te­le­jevas konstruos paukščius primenančias tvirtoves, o jo tautietis Paulas Pudžas pristatys įspūdingą sužmogintos hienos skulptūrą.

O štai ledo skulptūrų meistras Mindaugas Ten­dziagolskis įsikurs „Litexpo“ teritorijos kie­me. Kiek laiko jo šachmatų figūras primenantys kūriniai ištvers vidurvasario saulutę – priklausys nuo permainingų orų, tačiau paskutinieji mugės lankytojai vietoj skulptūrų greičiausiai regės ne­bent saulėje džiūstančias balutes.

„Lankytojai turėtų įsiminti ir populiaraus latvių menininko Aigaro Bikše skulptūrą – didžiulį 9 m ilgio ir 5 m aukščio katiną, į kurio vidų smal­­suoliams bus galima užeiti. Ten irgi lauks staig­­menos“, – pasakoja D.Stomienė.

Taigi Latvija mugėje „Art Vilnius“ neliks pa­mirš­ta: savo dailininkų darbus pristatys keturios šios šalies galerijos. Trijų galerijų sulauksime iš Pran­cūzijos, po dvi – iš Rusijos ir Baltarusijos. O štai iš pernykščio ukrainietiškų galerijų „vajaus“ mugėje beliko vienintelė Kijevo „Bottega“. Mat netrukus patys ukrainiečiai savo sostinėje pirmąkart organizuos galerijų savaitę, todėl neberanda laiko kitiems projektams. Kas žino – gal iš tos ga­lerijų savaitės ilgainiui išsirutulios savarankiška Kijevo meno mugė, kuri pajėgs garbingai kon­kuruoti su mūsiške?

Atokvėpis su džiazu

Vis daugiau erdvės mugėje „Art Vilnius“ išsikovoja kūrybinis jaunimas: šįmet savo stendus turės net keturios Vilniaus dailės akademijai pri­klausančios galerijos. Viena jų – tekstilininkų ga­lerija „Artifex“ – pristatys neseniai Londono „Saatchi“ galerijoje puikiai užsirekomendavusios Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės siu­vinėtus metalinius daiktus. Tarp jų – sentimentaliomis gėlėmis siuvinėtas kareiviškas šalmas, pavadintas „(Nu)Žudyti dėl taikos“.

Edmondo Kelmicko galerija „E.K.Art“ pristatys iš naujo atrandamo fotografo Vito Luc­kaus darbus.

Stasys Eidrigevičius šįmet eksponuos didelių pastele pieštų portretų seriją. O „Lewben Art Foundation“ pratęs savo šiuolaikinio meno kolekcijos pristatymą ir demonstruos Belgijos, Didžiosios Britanijos, Kanados, JAV, Pietų Af­rikos, Kosovo, Vokietijos, Prancūzijos meninin­kų kūrinius.

Dar vienas mugės senbuvis Vladimiras Ta­ra­sovas nuo mugės šurmulio pavargusiems lankytojams pasiūlys naują nuotaikingą penkių minučių trukmės videosiužetą, kuriame džiazo muzikai pri­tars paukšteliai. O pavargti bus nuo ko, nes šį­met „Art Vilnius“ po ilgesnės pertraukos žada už­pildyti visas tris „Litexpo“ paviljonų sales.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Dvidešimtasis Vilniaus festivalis žada būti kaip reta prašmatnus: net pusę jo koncertų numatyta rengti ne Nacionalinėje filharmonijoje, o Nacionaliniame operos ir baleto teatre. O štai džiazo mėgėjams teks vykti į koncertų salę „Compensa“.

Klastinga ta vasara Vilniuje. Tikėkimės, sau­lė spinduliai, maloniai šildydami, įkypai tvieks Raudonojoje fojė, kai birželio

3-iosios vakarą garbinga publika joje vaikštinės prieš Vilniaus festivalio atidarymą. Ta publika iš­ranki – bet kuo jos nepapirksi (prisiminkime niurnančiuosius po naujametės Giacomo Puccini „Bo­he­mos“…). Tad šįkart jai „ant lėkštutės“ klojamas nebe operos rytojus, o pripažinti scenos vardai.

Tie vardai – rumuniški. Iškilmingą vakarą vilniečiams dainuos primadona sopranas Angela Gheorghiu, neretai vadinama ir viena gražiausių šiuo metu pasaulio operos scenoje kuriančių moterų. Tiesa tai ar ne – kiekvienas žiūrovas ga­lės susidaryti savo individualią ir neapskundžiamą nuomonę. Patarčiau įvertinti ir amžiaus faktorių – gražuolei, kadaise žurnalo FHM skaitytojų išrinktai seksualiausia pasaulio moterimi, dabar jau penkiasdešimt.

Turėdama plačią, tamsaus dramatinio tembro balso amplitudę, ji yra dainavusi ir Nedą Ruggero Leoncavallo „Pajacuose“, ir Margaritą Charles’io Gounod „Fauste“.

Iš Rumunijos provincijos kilusi garsenybė kartu su ne mažiau talentinga savo jaunesniąja seserimi, kuri vėliau žus nesulaukusi trisdešimtmečio, nuo mažens lankė muzikos mokyklą ir mokėsi dainuoti. Abi seserys baigė Nacionalinę muzikos akademiją Bukarešte. Angela debiutavo 1990 m. Mimi vaidmeniu G.Puccini operoje „Bohema“ Rumunijos nacionalinėje operoje, jos sesuo Elena – Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ pastatyme Liono nacionalinėje operoje 1996 m. Ir – daugiau jau nieko sudainuoti ne­be­spėjo… O A.Gheorghiu, važinėdama po pa­saulio operos teatrus, užaugino ir išmokslino savo sesers dukterį Joaną.

Mėgstamiausi primadonos repertuaro vaidmenys – Violeta Giuseppe Verdi „Traviatoje“, Adina G.Donizetti „Meilės eliksyre“, Mimi „Bo­he­moje“ ir Magda rečiau statomoje G.Puccini ope­roje „Kregždutė“. Turėdama plačią, tamsaus dramatinio tembro balso amplitudę, ji yra dainavusi ir Nedą Ruggero Leoncavallo „Pajacuose“, ir Margaritą Charles’io Gounod „Fauste“. Tačiau dainininkei paklūsta ir „spinto“ spalvų reikalaujančios Toskos arijos to paties pavadinimo G.Puc­cini operoje bei Leonoros vaidmuo G.Verdi „Tru­ba­dū­re“.

Vis dėlto reikli sau ir kitiems gražuolė ne kartą yra atsisakiusi žymiausių operos teatrų siūlomų vaidmenų, kai jai neįtikdavo režisūrinės interpretacijos ar kostiumai. Įtakos jos pasirodymų tvarkaraščiams turėjo ir ilgai trukusios, permainingos, trumpais susitaikymais pažymėtos skyrybos su antruoju vyru prancūzų tenoru Ro­ber­to Alagna – buvę sutuoktiniai kurį laiką vengdavo dainuoti tuose pačiuose spektakliuose.

Marius Brenciu yra tapęs pirmuoju rumunų solistu, laimėjusiu BBC „Cardiff Singer of the World“ konkursą.

A.Gheorghiu neretai dainuoja ir aukščiausio rango koncertuose: jos balsas skambėjo atnaujintos karališkosios „Covent Garden“ operos atidaryme Londone 1999 m. ir „Malibran“ teatro atidaryme Venecijoje 2001 m. Taip pat ji 2005 m. atidarė naująjį operos teatrą Valensijoje. Yra dainavusi stebint Anglijos, Ispanijos, Nyderlandų karalienėms, taip pat JAV prezidentui Barackui Obamai.

Kartu su A.Gheorghiu Vilniuje dainuos jos tautietis 42-ejų metų tenoras Marius Brenciu. Jis yra tapęs pirmuoju rumunų solistu, laimėjusiu BBC „Cardiff Singer of the World“ konkursą. Yra kviečiamas į žymiausius pasaulio teatrus: „Metropolitan“ operą Niujorke, „Covent Gar­den“ Londone, Vienos „Staatsoper“ ir kitus.

Vilniuje abu rumunų solistai atliks gražiausias G.Verdi, G.Puccini, G.Donizetti, Geor­ges’o Bizet, Piotro Čaikovskio, Alfredo Ca­talani, Franzo Leháro kūrinių arijas.

Nuo „Requiem“ iki operų

Dar vienas balsingas Vilniaus festivalio sve­čias Nacionaliniame operos ir baleto teatre viešės birželio 15-osios, Okupacijos ir genocido dienos, vakarą. Tuomet čia skambės Hec­to­ro Berliozo „Requiem“, kuriame dainuos argentiniečių tenoras Gustavo Porta.

„Requiem“ prancūzų kompozitorius ro­man­tikas H.Berliozas sukūrė 1837 m., sulaukęs prašymo parašyti muziką 1830-ųjų revoliucijos aukų atminimui, ir pats vadino jį geriausiu savo kūriniu. Dramatiška muzikos paskirtis, veikiau katastrofos, o ne palaimingos ramybės nuojauta, nervingo jaudulio ir ryškių kontrastų priso­drintas skambesys lėmė tai, kad H.Berliozo kompozicija labai skiriasi nuo santūrių ir lyriškų W.A.Mozarto ir G.Verdi „Requiem“.

Birželio 7-ąją Nacionaliniame operos ir ba­leto teatre viešės Budapešto festivalio or­kest­ras, vadovaujamas dirigento Ivano Fischerio. Šis orkestras nėra toks „proginis“, kokiais priimta laikyti festivalinius orkestrus, ir gyvuoja jau tris dešimtmečius. Per savo karjerą koncertavo Vienos „Musikverein“ ir „Kon­­zerthaus“, Niujorko „Carnegie Hall“, Pa­­­ryžiaus „Theatre des Champs-Elysees“, Los Andželo „Holly­wood Bowl“, Frankfurto „Alte Oper“, Tokijo „Sun­tory Hall“, Ams­ter­damo „Con­cert­ge­bouw“, Londono „Royal Fes­tival Hall“ salėse.

Su Budapešto festivalio orkestru yra pasirodę seras Georgas Solti, lordas Yehudi Me­nu­­hinas, Kurtas Sanderlingas, Charlesas Du­toit, Gidonas Kremeris, Martha Argerich, Agnes Baltsa, Kiri Te Kanawa, Radu Lupu ir kitos muzikos įžymybės. O Vilniuje su svečių orkestru gros vengrų pianistas Denesas Varjonas. Kon­certo programoje – Igorio Stravinskio, Fe­renco Liszto ir Antonino Dvoržako simfoniniai kūriniai.

Į festivalio programą įtraukti ir dviejų šį sezoną Nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytų operų – Jules’io Massenet „Manon“ ir G.Ver­di „Don Karlo“ spektakliai. Tai proga juos pamatyti Vilniaus festivalį stebintiems užsienio svečiams ir dar viena galimybė į premjeras nesuskubusiems lietuviams.

Dedikacijos draugams

Dabar persikelkime į Nacionalinę filharmoniją ir pažvelkime, kokius renginius Vilniaus festivalis siūlo joje. Beje, einančius į salę klausytojus čia fojė pasitiks festivalio jubiliejui skirta jo istorinių plakatų ekspozicija. Nemažai muzikos mėgėjų dar puikiai prisimena pirmąjį Gintauto Kėvišo, tuomet vadovavusio Nacionalinei filharmonijai, 1997 m. organizuotą tarptautinį Vilniaus festivalį. Ir štai – plakatų prisirinko jau dvi dešimtys.

Birželio 5-ąją festivalis atiduos pagarbos duoklę kompozitoriui Faustui Latėnui, šią savaitę atšventusiam 60-mečio sukaktį. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrinius autoriniame koncerte „Muzika kaip teatras“ atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Čiurlionio kvartetas, violončelininkas Davidas Geringas ir visas būrys lietuvių muzikantų.

„Man atrodo, kad visą savo koncertinę muziką aš jau sukūriau. Parašiau ją, kaip ir daugelis kitų kūrėjų, iki 35–36 metų. Vėliau dažnas tik tobulina, ką jau yra sukūręs. Nesiskundžiu – mano koncertinė muzika iki šiol skamba. Ir ne tik Lietuvoje“, – ramiai naują savo gyvenimo dešimtmetį pasitinka kompozitorius.

Birželio 9-osios koncertas bus skirtas legendinio violončelininko, pasaulinio garso menininko ir humanisto Mstislavo Rostropovičiaus (1927– 2007) atminimui. Būtent jo diriguojamas ba­leto spektaklis „Romeo ir Džuljeta“ 1997 m. ir pradėjo Vilniaus festivalių istoriją. M.Rost­ro­po­vi­čius  dar aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje yra dirigavęs ir G.Puccini „Toskos“ spektaklį, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko jo žmona Galina Vyš­nevs­ka­ja ir Virgilijus Noreika. 1993 m. čia surengė koncertą su Vašingtono simfoniniu orkestru, o 1995 m. Nacionalinės filharmonijos scenoje griežė garsųjį A.Dvoržako Koncertą violončelei.

Maestro atminimo vakare kartu su Lie­tu­vos nacionaliniu simfoniniu orkestru gros bu­vęs M.Rostropovičiaus labdaros bei paramos fon­do stipendininkas, Lietuvos ir tarptautinių kon­kursų laureatas, Liubeko ir Berlyno aukštosiose muzikos mokyklose studijavęs klarnetininkas Žilvinas Brazauskas.

Birželio 13-ąją festivalyje – dar viena dedikacija: Lietuvos kamerinis orkestras savo koncertą skiria Yehudi Menuhino (1916–1999) gimimo šimtmečiui. Lordas taip pat bendradarbiavo su daugeliu mūsų šalies muzikų bei kolektyvų. Vien su Lietuvos kameriniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru buvo surengti 59 koncertai, įrašytos dvi oratorijos – G.F.Han­de­lio „Mesijas“ ir J.Haydno „Pasaulio sukūrimas“. Lietuvos kamerinio orkestro muzikantus ir Kauno choristus Y.Menuhinas švelniai va­dindavo „mano lietuviais“, o savo atsiminimų knygoje Lietuvos kamerinį orkestrą įvardijo kaip nuostabų.

Koncerte skambės Antonio Vivaldi „Metų laikai“, smuiko solo grieš dabartinis šio orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas, taip pat A.Dvoržako Serenada styginiams. Bus pristatyta ir tradicinė Vilniaus festivalio premjera – Loretos Narvilaitės opusas „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui. Kūrinys pavadintas pagal Antano A.Jonyno eilėraštį.

Birželio 20-ąją savo rečitalį festivalyje su­rengs pianistė Mūza Rubackytė. Šįkart jos pa­si­r­inkti autoriai – tai vidinių prieštaravimų ku­pi­nas Robertas Schumannas, tarp dailės ir mu­zi­kos besiblaškantis Mikalojus Kons­tan­tinas Čiur­lionis bei nuo revoliucinio režimo Ame­ri­ko­je slapstęsis Sergejus Prokofjevas.

Pavargusiems nuo įprasto skambesio

Birželio 10-ąją Nacionalinėje filharmonijoje viešės jau dešimtmetį gyvuojantis Belgijos baroko orkestras „B’Rock“ – vienas žymiausių pasaulyje baroko muziką atliekančių kolektyvų. Jo pasirodymai visada teatrališki ir kupini staigmenų. Įvairiataučiam, kaip ir pridera Belgijai, orkestrui vadovauja rusų pianistas Aleksandras Mel­ni­ko­vas, žinomas kaip senosios muzikos interpretatorius, daugelį metų grojantis istoriniais instrumentais. „B’Rock“ repertuaro pagrindą sudaro XVII–XVIII amžiaus kūriniai, tačiau nevengiama atlikti ir šiuolaikinės muzikos. O vilniečiams svečiai pristatys W.A.Mozarto kūrinių programą.

Paklusdamas ilgametei tradicijai, jubiliejinis festivalis atsisveikins su klausytojais džiazo melodijomis. Birželio 21 d. koncertų salėje „Com­pen­sa“ koncertuos kubietis fleitininkas Orlando Valle Maraca ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septetas. „Šiandien Kubos menininkai mažai tesidomi savo šaknimis, o man grįžti prie jų labai svarbu“, – teigia O.Valle Maraca.

Vilniuje skambėsianti programa – tai muzikinis sapnas, liudijantis, kad prigimčių skirtumai gali tapti bendrumais. Talentingų muzikantų koncertuose, kad ir kur jie vyktų, išnyksta politinės ir ekonominės sienos, o lieka tik muzika, šypsenos ir kūrybinė laisvė.

KVJUD nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generaliniu direktoriumi Arvydu Vaitkumi kalbamės apie tai, kokią reikšmę Lietuvos jūrų uosto infrastruktūros plėtrai turi ES parama ir trečiųjų šalių prekių tranzitas. Šįmet į Baltijos šalių lyderius išsiveržęs Klaipėdos uostas džiugina puikiais rezultatais: kol kaimynų uostai skaičiuoja nuostolius, Klaipėdoje krova ūgtelėjo dar 9 proc. Uosto vadovas Arvydas Vaitkus neslepia, kad tai – laiku parengtų infrastruktūrinių investicijų ir atkaklios, bet kol kas sėkmingai besiklostančios kovos dėl tranzitinių krovinių nuopelnas.

– Daugelis transporto sektorių prisibijo 2020 m., nes nežinia, ar būsimoje ES finansinėje perspektyvoje bebus dabartinės struktūrinių fondų lėšų panaudos galimybės. Ar yra ko bijoti mūsų uostui? O gal didžiuosius ES lėšomis vykdomus projektus tikitės užbaigti iki 2020 m.?

– Uostas niekada nebuvo stipriai lepinamas ES lėšomis. Į paramą uostų infrastruktūros vystymui Europos Komisija visada žvelgė pro didinamąjį stiklą: tokia investicija jokiu būdu negali būti skiriama vienos konkrečios kompanijos labui, privalu užtikrinti projekto visuomeninę paskirtį ir t.t. Tačiau savąją ES investavimo programą vykdome, rengiame netgi „atsarginius“ projektus, kurie būtų įgyvendinami tuomet, jei kuris nors kitas transporto sektorius vėluotų panaudoti europines lėšas. Pernai taip ir nutiko: per pusmetį suspėjome iki 15,5 m pagilinti išorinį laivybos kanalą ir iki 15 m – šiaurinę vidaus kanalo dalį.

Vis dėlto didelės baimės, kad po 2020 m. sumažės investicijos, nėra: juk lėšų visada įmanoma pasiskolinti. Esame patrauklūs bankams.

– Kokią Klaipėdos uosto investicijų dalį ES lėšos sudaro dabar ir kokią jos galėtų sudaryti artimiausioje perspektyvoje?

– 2007–2015 m. laikotarpiu investavome 329 mln. eurų, iš jų 55 mln., arba beveik 17 proc., gauti iš ES. Palyginti su kelių ir geležinkelių sektoriais, tai gana kukli proporcija. Tikimės, kad 2016–2024 m. laikotarpiu ES lėšos gali sudaryti 32 proc. uosto investicijų – tokią turime parengę investicinę programą. Kadangi Europos Komisija Klaipėdos uosto parengtiems projektams neturėjo nė vienos pastabos ir įvertino juos aukščiausiais balais, turėtume  lėšų sulaukti.

– Kokie didžiausi laukiantys darbai, kuriems žadama naudoti ES lėšas?

– Stambiausias projektas – tai uosto įplaukos kanalo pertvarkymas. Pirmiausia 11 laipsnių į šiaurę bus pasukta išorinio laivybos kanalo vedlinė. Tai leistų sumažinti šiuo metu didžiųjų laivų įplaukiant daromo posūkio kampą, o kartu – sudarytų galimybę jiems kirsti uosto vartus didesniu greičiu. Tai ypač svarbu prastomis oro sąlygomis, kai laivus veikia stiprios šoninės srovės ir vėjai: šiuo metu dideli laivai gaišta brangų laiką, nerizikuodami plaukti pro uosto vartus.

Tapome Baltijos šalių uostų krovos lyderiu ir, atrodo, šią poziciją artimiausiu metu išlaikysime, nes Rygoje ir Taline krovos rezultatai ir toliau smunka.

Kitas žingsnis būtų pietinio uosto molo perstatymas. Būtent perstatymas, nes dabartinio, kurio šaknis buvo suformuota dar prieš 150 metų, tvarkyti nebėra prasmės. Praplatinę uosto vartus, išloštume kur kas daugiau, nei sutaupytume pasitenkinę senojo molo lopymu. Be to, Klaipėdoje stebimas vyraujančios vėjo krypties pasikeitimas: anksčiau daug metų vyraudavo šiaurės vakarų ir vakarų vėjai, o dabar jie dažniau pučia iš pietvakarių ir pietų. Todėl vis aktualesnis klausimas, kiek pajėgus laužti bangą pietinis molas: šiuo metu kilus 1,5–2 m aukščio bangoms jų keteros jau ritasi molu. Dabartinio molo aukštis – maždaug 2,5–3 m. Naujojo  aukštis turėtų būti 5–6 m.

Daugiau saugumo įplaukiantiems ir išplaukiantiems laivams suteiks ir tai, kad artimiausiu metu rekonstruosime arčiausiai uosto vartų esančias „Klaipėdos naftos“ krantines. Šiuo metu tanklaiviai čia statomi prie išorinių palų, kurie bus demontuojami ir po rekonstrukcijos turėsime ištisinę kranto liniją. Kadangi šis projektas siejamas su atsirasiančia galimybe bunkeruoti laivus ekologišku kuru – suskystintomis dujomis, finansavimas ES lėšomis tampa įmanomas.

Dar turime savos žemsiurbės-žemkasės įsigijimo projektą. Jam 85 proc. lėšų irgi tikimės gauti iš ES.

– Didžiausios Klaipėdos uosto partnerės (šalys, iš kurių ir į kurias plukdoma daugiausiai krovinių) – taip pat ES valstybės: Vokietija, Olandija, Švedija. Vis dėlto pasiklausius viešojo diskurso susidaro įspūdis, kad labiausiai rūpinamės Kinijos ir Rusijos krovinių srautais. Kodėl? Ar ES prekybos potencialas jau išsemtas?

– ES uostų konkurencija dėl krovinių – milžiniška. Todėl vidinės prekybos srautus, kurie yra gana riboti, stipriai veikia visos Bendrijos ekonomikos tvarumas, gamybos plėtra, infliaciniai procesai. O trečiųjų šalių kroviniai Europos uostams suteikia papildomo potencialo ir, be abejo, garantuoja papildomas pajamas valstybių biudžetams.

– Kaip Klaipėdos uostas šiandien atrodo ES uostų lentelėje? Kokios jo konkurencinės stiprybės ir silpnybės?

– Europoje krovos apimtimis esame trečiojo dešimtuko uostas. Tačiau esame prie Baltijos, todėl ir stipriausi mūsų konkurentai – Baltijos šalių, Lenkijos, Rusijos uostai. Tapome Baltijos šalių uostų krovos lyderiu ir, atrodo, šią poziciją artimiausiu metu išlaikysime, nes Rygoje ir Taline krovos rezultatai ir toliau smunka. Vadinasi, pasirinktos investicijų kryptys pasiteisina. O ko mums trūksta – tai „Baltmax“ gylio ir papildomų teritorijų, kuriose būtų galima vystyti terminalus.

– Kaip šiuo metu atrodytų stambiausių Klaipėdos uosto partnerių sąrašas, jeigu vardytume konkrečius uostus?

– Kiti Baltijos jūros uostai mums labiau konkurentai nei partneriai. Visi rytinės Baltijos pakrantės uostų vadovai kartą per metus susitinkame ir atvirai, neformaliai pabendraujame, aptardami Europos Komisijos rengiamus teisės aktus ir laivybą reguliuojančias direktyvas. Tiek tos partnerystės.

Tačiau su Europos uostais mus sieja ro-ro ir ro-pax laivybos linijos. Kylis, Hamburgas, Brėmerhafenas, Antverpenas, Roterdamas, Karlshamnas, Helsinkis, Kopenhaga – aktualiausi mums uostai, iš kurių ir į kuriuos keltais bei fideriniais laivais iškeliauja daugiausiai krovinių.

Kinai galėtų atvesti į Klaipėdą naujus krovinių srautus, juolab kad jie planuoja savo verslo plėtrą Baltarusijoje, o mes taptume tranzitinės logistinės grandinės dalimi.

Dairantis plačiau, stiprėja mūsų ryšiai su Kinijos Šendženo uosto verslo struktūromis. Matome perspektyvą ir nedideliame, kinų masteliais vertinant, Lianyungango uoste, kuris pats domisi bendradarbiavimu su Lietuvos jūsų uostu. Sieksime, kad Kinijos laivai tiesiogiai užsuktų į Klaipėdą, ir mes, siųsdami fiderinius laivus, taptume visaverčiu regiono paskirstymo centru, o ne liktume aptarnaujami tradicinių Europos „hubų“. Kinai galėtų atvesti į Klaipėdą naujus krovinių srautus, juolab kad jie planuoja savo verslo plėtrą Baltarusijoje, o mes taptume tranzitinės logistinės grandinės dalimi.

– Klaipėdos uostas jautrus politinėms eurointegracijos iniciatyvoms, nes stambiausia jo užsienio krovinių tiekėja yra Baltarusija, jau investavusi į vieną iš uosto įmonių – Birių krovinių terminalą. Sutapimas ar ne, tačiau po to šios įmonės rezultatai ėmė kilti kaip ant mielių. Taigi kaip vertinate „trečiųjų šalių“ investicijas: ar tai vienas iš būdų sparčiau judėti į priekį, ar papildomas rizikos veiksnys?

– Baltarusijos krovinių apyvarta Klaipėdos uoste prieš 15 metų buvo 3 mln., o šiuo metu – jau 13 mln. tonų. Prisiminę, kad viena tona krovinio uoste mūsų valstybiniam sektoriui duoda 17,8 euro pajamų, skaičiuojame, kad per šį laikotarpį kasmetis Baltarusijos indėlis į Lietuvos ekonomiką padidėjo 178 mln. eurų.

Baltarusija Klaipėdos uosto rezultatams tikrai labai svarbi valstybė, o politikai mūsų geriems santykiams su kaimynais gali padėti, bet gali ir pakenkti.

2003 m. pradėjo kursuoti iki šiol gyvuojantis šaudyklinis traukinys „Vikingas“, jungiantis Baltijos ir Juodąją jūras. Pagrindinis jo privalumas – gebėjimas per 15 minučių kirsti ES sieną, todėl pagrindiniai krovinių srautai „Vikingu“ juda tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Dėl šio projekto iš Nikolajevo ir Ventspilio uostų perėmėme baltarusiškų kalio trąšų krovinį, įsijungėme į baltarusiškų traktorių eksporto grandinę ir t.t. Taigi Baltarusija Klaipėdos uosto rezultatams tikrai labai svarbi valstybė, o politikai mūsų geriems santykiams su kaimynais gali padėti, bet gali ir pakenkti. Kiekvienam uostui norint galima rasti alternatyvą, nes visi konkurentai turi neišnaudoto potencialo.

Iš to, kad Baltarusijos verslas investavo į Birių krovinių terminalą Klaipėdos uoste, nauda akivaizdi.

Ši įmonė iš uosto vidutiniokių, plėtodama pramoninę veiklą užuostyje (turiu omenyje „Granmax“ biriųjų trąšų komponavimo-fasavimo cechą, kurio gaminama produkcija paklausi pasaulyje), per keletą metų sugebėjo tapti antra (po „Klasco“) pagal krovos apimtis Klaipėdoje. Per metus ji generuoja beveik 7 mln. tonų krovinių.

Žinoma, mes turime Konkurencijos įstatymą, kuris saugo Klaipėdos uostą, kaip valstybinės reikšmės objektą, nuo galimos vienos ar kitos valstybės invazijos. Be to, prie Vyriausybės įsteigta komisija vertina atskirų valstybių grėsmę nacionaliniam saugumui. Bet indikacijų, kad į mus tiesia rankas nedraugiškų šalių kapitalas, kaip ir nematome. Vis dėlto dauguma uoste dirbančių įmonių yra lietuviškos, ir tai teikia papildomo saugumo.

– Džiugu, kad vis labiau galime kliautis savais gamintojais ir vartotojais, antra vertus, tranzitas generuoja valstybei papildomas pajamas. Į kurią pusę sukasi vietinės rinkos generuojamų bei tranzitinių krovinių santykio svarstyklės ir kodėl? Kaip šis santykis galėtų kisti artimiausiais metais?

– Tradicinis Lietuvoje generuotų ir tranzitinių krovinių santykis Klaipėdos uoste yra atitinkamai 60 ir 40 proc. Tačiau 2015 m. krovos suvestinėse matome jau 42 proc. tranzitinių krovinių. Tai džiugina, nes mūsų tikslas – didinti tranzitinių krovinių srautus. Lietuvos ekonomika kyla ne taip sparčiai, kaip auga Klai­pėdos uosto pajėgumai, todėl tranzitas mums gelbsti, duodamas papildomų pajamų.

KN nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Klaipėdos uosto bendrovės priverstos susitaikyti su gresiančia prievole ateityje perleisti savo valdomą turtą, o geležinkelininkai, kovojantys dėl teisės būsimų „Rail Baltica“ darbų mokesčius nukreipti į Lietuvos biudžetą, apšaukiami „Rail Baltica“ projekto stabdžiu.

Geriausiais rezultatais šalies transporto sektoriuje šįmet gali pasigirti Klai­pėdos uostas. Atrodo, naujam rekordui niekas nebeįstengs pakišti kojos: Klaipėdos rezultatų atotrūkis nuo regiono konkurentų kiekvieną mėnesį tik didėja. Pirmojo ketvirčio krovos prieaugis Lietuvos jūrų uoste, palyginti su atitinkamu 2015 m. laikotarpiu, siekė 10,8 proc. O pernai pirmavusioje Rygoje krovos rezultatai smuko 13,8 proc., Taline – 16,5 proc., o Ventspilyje – net 18,7 proc.

Už kylančius rezultatus Klaipėdos uostas visų pirma dėkingas atsikuriančiam naftos produktų krovinių srautui, šįmet augusiam beveik 30 proc. Galima prisiminti, kad vos prieš keletą metų naftos produktų krova „lauždavo“ uosto statistikos kreives priešinga kryptimi. 2014 m. metinė naftos produktų krova buvo sumažėjusi iki 3 mln. t, o pernai siekė jau 6 mln. t ir, regis, ketina stiebtis toliau. „Jeigu „Klaipėdos nafta“ ir Krovinių terminalas ne­mažins savo darbo tempų, naftos produktų krova šių metų pabaigoje gali siekti 8,5 mln. t“, – prognozuoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.

Tai atsakymas skeptikams, maniusiems, kad be naujų linijų Klaipėdoje neįmanoma padidinti ro-ro krovos.

67 proc. didėjo ir žemės ūkio produktų krova, o grūdų krauta beveik 80 proc. daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai. Palengva atsigauna pernai prarasti konteinerių srautai, be to, konteinervežiai iš Klaipėdos uosto išeina pilniau pakrauti, nei čia atvyksta. Tai rodo ne­tolygus konteinerių kiekio (TEU) ir jų masės didėjimas: skaičiuojant TEU, 2016 m. balandį jis siekė 5 proc., o skaičiuojant tonomis – net 14,5 proc.

Ro-ro krovinių apyvarta šių metų pradžioje kilo 6 proc. Tokiam augimui įtakos turėjo rusų ir lenkų konfliktas dėl leidimų vežėjams. Metų pradžioje lenkams uždraudus važiuoti tranzitu per savo teritoriją, rusų vežėjai Vokietiją bandė pasiekti iš Klaipėdos plaukiančiais keltais. Kompanija „DFDS Seaways“ į rinkos pokyčius sureagavo operatyviai ir Kylio maršrutui surado didesnį laivą.

„Tai atsakymas skeptikams, maniusiems, kad be naujų linijų Klaipėdoje neįmanoma padidinti ro-ro krovos. Skaičiai įrodo, kad didesnę įtaką rezultatams daro ne linijų kiekis, o palankiai susiklostanti situacija rinkoje“, – teigia A.Vaitkus.

Senbuviai neteks pirmumo teisės

Nors naujausi uosto veiklos rezultatai džiugina, vienas ateities klaustukas uosto bendrovėms vis dėlto gadina nuotaiką. Mat Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacija taip ir neįstengė įrodyti Europos Komisijai, kad dėl nestandartinio valstybinio ir privataus kapitalo investicijų santykio Klaipėdos uostas nusipelno žemės nuomos konkursų tvarkos išimčių.

Šio lietuvių konflikto su ES institucijomis šaknys slypi uosto įmonių privatizavimo niuansuose. Įsigydami buvusias įmones, jų turtą naujieji savininkai perėmė nuosavybės teisėn. Bet nepriklausomybę atsikovojusios Lietuvos biudžetas buvo menkas, o terminalų savininkai, suprasdami laikantys rankose potencialią aukso gyslą, siekė greitesnės jų modernizacijos, nei išgalėjo sau leisti jauna valstybė.

Nepriklausomybę atsikovojusios Lietuvos biudžetas buvo menkas, o terminalų savininkai, suprasdami laikantys rankose potencialią aukso gyslą, siekė greitesnės jų modernizacijos, nei išgalėjo sau leisti jauna valstybė.

Tuomet ir buvo nuspręsta terminalų su­prastruktūros (krante esančių statinių bei įrenginių) vystymą patikėti uosto žemę nuomojančių įmonių savininkams, valstybei paliekant dar didesnių investicijų reikalaujančią uosto in­frastruktūrą – krantines, navigacines priemones ir akvatorijos tvarkymą. Kadangi tarp uosto žemės nuomininkų tėra išlikusi vienintelė krovą vykdanti valstybės valdoma bendrovė („Klaipėdos nafta“), o infrastruktūros plėtra iš pradžių nebuvo itin sparti, šiandien terminalų savininkai skaičiuoja, kad privačios investicijos į uosto plėtrą per 25 metus gerokai viršijo uosto administracijos investicijas.

O štai daugelyje ES uostų valstybei priklauso ne tik infrastruktūra, bet ir esminė terminalų veiklos suprastruktūra: sandėliai, talpyklos, krovos linijos, kranai. Laimėjusios konkursą, bendrovės tampa ne tik uosto že­mės, bet ir šio turto nuomininkėmis, o pasibaigus sutarties laikui gali nesunkiai užleisti vietą kitoms įmonėms. Tokios laisvos konkurencijos, konkurso būdu parenkant geriausias sąlygas siūlančius uostų žemės nuomininkus, ir reikalauja EK.

Tačiau kaip šį reikalavimą vykdyti Klai­pėdoje, kur privačios bendrovės seniai yra tapusios statinių bei krovos technikos savininkėmis ir per kelis dešimtmečius įgyto turto vertę savo lėšomis dešimteriopai padidino? Tokio turto pasiėmęs nepersineši kiton vieton, net jei tinkamą vietą kažkur atrastum. Todėl dabartiniams terminalų savininkams visų pretendentų dalyvavimas būsimuose uosto žemės nuomos konkursuose lygiomis teisėmis atrodė absurdiškas. Visų pirma todėl, kad baigiantis sutarties terminui privačios įmonės nebesiryš investicijoms ir kartu rizikuos prarasti užsiimtas rinkos pozicijas, o antra – neaišku, kas ir kaip, keičiantis žemės nuomininkams, buvusiems savininkams atlygintų jų turimo turto vertę.

Todėl Klaipėdos uosto bendrovės siekė įteisinti išlygą, kad tvarkingai žemės nuomos sutartis vykdę nuomininkai turėtų pirmumo teisę jas pratęsti. Vis dėlto EK ją atmetė nusprendusi, kad tokia nuostata prieštarautų ES laisvos konkurencijos principams. Ir pradėjo prieš Lietuvą ES teisės pažeidimo nustatymo procedūrą.

Parengtos įstatymo pataisos

Todėl šiuo metu Vyriausybės institucijose svarstomas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pakeitimo projektas, numatantis EK reikalaujamus viešus uosto žemės nuomos konkursus. Siekiama, kad pataisos įsigaliotų jau nuo 2017 m. sausio 1 d. Joms įsigaliojus dabartiniai nuomininkai būtų kviečiami atnaujinti šiuo metu galiojančias sutartis naujomis sąlygomis. Maksimali atnaujintų sutarčių trukmė nebegalėtų viršyti 50 metų, o vėliau lauks privalomos uosto žemės nuomos viešojo konkurso procedūros.

Projekte numatyta ir nuostata, kad bet kuris dabartinis uosto žemės nuomininkas, nelaimėjęs viešosios procedūros, privalės rinkos verte perleisti savo uoste turimą turtą būsimam nuomininkui. Žemės nuomos sutartis su pastaruoju įsigaliotų tik atsiskaičius su ankstesniu terminalo valdytoju. Be to, naujasis laimėtojas pri­valėtų su garantijomis įdarbinti visus buvusio nuomininko darbuotojus ir pateikti uosto direkcijai dokumentus apie darbuotojų perkėlimą. Tai užtikrintų minimalią terminalo savininko pasikeitimo įtaką įmonės darbuotojams.

Vis dėlto viena išlyga Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pakeitimo projekte yra numatyta. Ji bus taikoma strateginę reikšmę turinčioms bendrovėms ir objektams. Tokį statusą uoste šiandien turi valstybės valdoma „Klaipėdos nafta“ ir jos operuojamas SGD terminalas.

Abipusės kritikos strėlės

Savo ruožtu „Lietuvos geležinkeliai“ irgi negalėtų pasigirti puikiais santykiais su EK. Atvirkščiai – vietoj įprastos tokiems gigantiškiems projektams šviesios ateities diplomatinės retorikos vis dažniau ausį rėžia abipusio nepasitenkinimo gaidelės. Šiaurės jūros ir Baltijos TEN-T transporto koridoriaus koordinatorė EK Catherine Trautmann prieš porą savaičių atvirai pareiškė, kad Lietuva, vilkindama Latvijoje įsteigtos bendros Baltijos valstybių įmonės „RB Rail“ darbus, gali paskatinti sprendimą stabdyti tarptautiniam „Rail Bal­tica“ projektui numatytą ES finansavimą.

Didžiausi nesutarimai kyla dėl to, kas ir kaip skirstytų milžiniškas ES lėšas. Lietuva norėtų, kad kiekviena projekto šalis viešuosius pirkimus darbams savo teritorijoje galėtų vykdyti pati, kartu savo valstybėje mokėdama PVM už atliktus darbus. O EK reikalauja centralizuotų pirkimų per įmonę „RB Rail“, kuri visus projekto PVM mokesčius nukreiptų Latvijai.

„Tai europinis projektas ir ES pinigai. Pirkimams turi būti taikomos europinės taisyklės, o ne kiekvienos šalies nacionalinė teisė. Būtent tam ir buvo sukurta bendra įmonė“, – pareiškė EK atstovė C.Trautmann.

Savo ruožtu „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka pasipiktino Lietuvai adresuotomis kritikos strėlėmis, nes kol kas būtent mūsų šalis, įgyvendindama „Rail Baltica“ projektą, yra neabejotinai daugiausiai nuveikusi iš trijų Baltijos valstybių.

„Pavyzdžiui, inicijuojama nauja studija dėl signalizacijos diegimo reikalingumo Lietuvos teritorijoje jau nutiestoje „Rail Baltica“ atkarpoje, nors mes seniausiai už savo pinigus esa­me tokią studiją atlikę ir turime nedviprasmiškas išvadas, kad elektrifikacija būtina“, – tvirtina S.Dailydka.

„Lietuvos geležinkelių“ vadovas teigia, kad EK koordinatorė C.Trautmann turėtų padėti valstybėms susitarti, o ne kritikuoti trijų šalių veiksmus. Jo kritikos sulaukė ir „RB Rail“ va­dovė Baiba Rubesa, kuri, anot S.Dailydkos, taip pat nedirba trijų valstybių naudai ir apskritai neaišku, kieno interesams atstovauja.

Kaliningrado kroviniai tebenyksta

Kol kas beveik nenaudojama „Rail Baltica“ vėžė „Lietuvos geležinkeliams“ lemia vien finansinius nuostolius, nes nuo jos, kaip nuo milijardinės vertės bendrovės, valdomo turto skaičiuojami nemenki amortizaciniai atskaitymai. Pagal teisės aktus jie pradedami skaičiuoti iškart atidavus objektą vertinti valstybinei komisijai, o atiduoti vertinimui „Rail Baltica“ pietinę vėžę 2015 m. „Lietuvos geležinkeliai“ privalėjo norėdami atsiskaityti už panaudotas ES struktūrinių fondų 2007–2013 m. finansinės perspektyvos lėšas.

Kartu tai – ir įšaldytos pačios bendrovės bei jos paimtų kreditų lėšos, siekiančios maždaug 490 mln. eurų. Pavyzdžiui, paramą atkarpai nuo Lenkijos ir Lietuvos sienos iki Marijam­polės statyti „Lietuvos geležinkeliai“ gavo iš TEN-T (Transeuropinio transporto tinklo) programos, tačiau šios paramos intensyvumas tebuvo 27 proc. Valstybė iš biudžeto papildomų lėšų neskyrė, taigi teko suktis patiems.

Šiek tiek geriau sekėsi statant atkarpą nuo Marijampolės iki Kauno – ten buvo gauta 85 proc. ES lėšų, tačiau likusius 15 proc. sąmatos irgi teko dengti „Lietuvos geležinkeliams“.

Priešingai nei Klaipėdos uostas, „Lietuvos geležinkeliai“ šįmet negali pasigirti didėjančiais pervežimais. Nors juntamas nežymus uosto kryptimi keliaujančių krovinių prieaugis (keturi penktadaliai uoste kraunamų krovinių į jį ir iš jo iškeliauja būtent geležinkeliais), statis­tikoje šį prieaugį su kaupu atsveria tebemenkstantis Kaliningrado krypties tranzitinių krovinių srautas.

„Daug anksčiau per Lietuvą vežtų Rusijos krovinių dabar nukreipiama į jūrinius keltus, kursuojančius tarp Sankt Peterburgo ir Ka­liningrado uostų. Juos vežėjams rinktis apsimokėdavo, nes valstybė dotuodavo šį maršrutą. Tačiau dotacijos dėl sunkios ekonominės padėties Rusijoje jau ima strigti, reisų mažėja, ir tai mums kelia šiokių tokių vilčių ateičiai“, – „Veidui“ pasakojo Virgilijus Jastremskas, „Lie­tuvos geležinkelių“ plėtros departamento di­rektorius.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta tarptautinė paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Joje – ne tik paveikslai, bet ir margaspalviai menininko sukurtų raštų audiniai.

Lietuvoje Levo Baksto pavardę prisimena retas, nebent studijavęs scenografiją, ma­dos istoriją, dailėtyrą ar teatrologiją. Šimtmečio atstumas įstengia nublukinti netgi ryškiausias prabėgusio laiko figūras, tik pats dailininkas dėl to menkai tesijaudintų.

„Yra tik vienas svarbus laikas – dabartis, vie­­nintelė, šiuolaikinė ir reikšminga minutė. Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį…“ – rašė pats L.Bakstas 1914 m.

Vis dėlto yra norinčiųjų plačiajai visuomenei prieš šimtmetį pasaulio garbinto menininko vardą priminti. UNESCO generalinė konferen­cija 150-ąsias L.Baksto gimimo metines įtraukė į šiais metais tarptautiniu lygiu minimų sukakčių sąrašą.

Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį…

Turtingą savo kraštiečių dailininkų darbų ko­lekciją sukaupęs Baltarusijos bankas „Bel­gaz­prombank“ ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti tarp­tautinį meninį projektą „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda yra vienas tarptautinio projekto, taip pat aprėpiančio parodas Minske ir Rygoje, etapų.

Iš lietuviško žiūros taško galėtume vertinti ir kitaip: ši paroda pratęsia pažintį su kaimyninia­me gudų krašte gimusiais menininkais, ku­riuos prieš pusantrų metų parodoje „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos“ plačiai pristatė tas pats  „Belgazprombank“. Jo kolekcijoje – ir aštuoni L.Baksto paveikslai, kurie rin­koje pasirodo ganėtinai retai, mat didžiausią dalį dailininko palikimo saugo žymūs Europos muziejai.

BFL/A.Ufarto nuotr.

Vilniuje pristatomi šeši L.Baksto tapybos dar­­bai iš banko kolekcijos, kuriuos supa ne ma­žiau įdomūs jo mokytojų, draugų ir amžininkų kūriniai. O tai – išties verta dėmesio draugija: Markas Šagalas, Valentinas Serovas, Niko­lajus Re­richas, Michailas Vrubelis, Kons­tan­tinas Korovinas, Isakas Levitanas ir kiti garsiausi sidabro amžiaus menininkai. Parodą papildo ke­li L.Baksto darbai iš privačių An­dre­jaus Balykos ir Aleksandro Vasiljevo kolekcijų.

Šeimos peripetijos

Dailininkas gimė Gardine 1866 m. gegužės 9 d. Oficialiuose dokumentuose jo pavardė – Lei­ba Chaimas Izrailovičius Rozenbergas. Pa­gal tėvą pavardė turėjo būti Rabinovičius, ta­čiau šeima nutarė sužaisti įstatymais ir, gelbėdamas žentą nuo privalomo šaukimo į ar­miją, sū­nų neturėjęs dailininko senelis iš mo­­tinos pu­­sės Rozenbergas oficialiai įsisūnijo jo tėvą Ra­­binovičių, suteikdamas jam savo pa­­vardę. Pa­gal to meto tvarką vienas sūnus šeimoje bū­davo atleidžiamas nuo tarnybos ka­riuomenėje.

Mažasis Liova, mokydamasis gimnazijoje, noriai piešdavo ir vaidindavo, tačiau šeima dėl to labai nedžiūgavo, nes manė, kad menai atitrau­­kia sūnų nuo rimtesnių užsiėmimų.

Pasaulį išvydus pirmagimiui, jauna šeima kartu su seneliu, kuris praturtėjo caro armijai tiekdamas gelumbę, persikraustė į Sankt Pe­ter­burgą. Senelė kraustytis atsisakė, nes bijojo ke­lionės traukiniu, kurį vadindavo „pabaisa“. Taigi ji pasiliko Gardine, o senelis didmiestyje greitai apsisuko ir vedė jauną moterį.

Mažasis Liova, mokydamasis gimnazijoje, noriai piešdavo ir vaidindavo, tačiau šeima dėl to labai nedžiūgavo, nes manė, kad menai atitrau­­kia sūnų nuo rimtesnių užsiėmimų. Vis dėl­­to nusprendė berniuko piešinius nusiųsti pa­­žįstamam skulptoriui Markui Antokolskiui, tuo metu gyvenusiam Paryžiuje, ir pasiteirauti pro­­fesionalo, ar jų vyresnėlis turi meninių ga­bumų. Skulptoriaus atsakymas buvo teigiamas, tad Liovai buvo leista mokytis dailės.

BFL/A.Ufarto nuotr.

1882 m. jaunuolis, dar nebaigęs gimnazijos, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją ir po metų tapo jos laisvuoju klausytoju. Čia jo pirmuoju piešimo mokytoju tapo puikus dailininkas ir dar puikesnis pedagogas Pa­ve­las Čistiakovas. Vėliau dėstė taip pat iš Gar­di­no žydų bendruomenės kilęs biblinių siužetų tapytojas Isaakas Asknazis (Aškenazis). Tačiau paties mokinio bandymas tapyti šia tema sukėlė didelį sąmyšį akademijoje, nes Jėzaus motiną Mariją L.Rozenbergas pavaizdavo kaip se­ną apsiverkusią žydę paraudusiomis akimis. Po rektoriaus papeikimo 1887 m. jaunuolis nebelankė paskaitų, taktiškai nurodęs, kad to priežastis – progresuojanti akių liga. Jis pasitraukė po ketverių metų studijų, taip ir nebaigęs poros paskutinių akademijos kursų.

Dailininkas iki pat savo dienų galo jaus pareigą išlaikyti motiną ir jaunesnes seseris.

L.Rozenbergas įsidarbino leidykloje piešti iliustracijų žurnalams. Tai buvo neišvengiama, nes jo šeima iš pasiturinčios virto vis labiau skurs­­tančia. Tėvai išsiskyrė, tėvas mirė, antrasis mo­tinos vyras greitai iššvaistė visą jos turėtą tur­tą. Turtingasis senelis taip pat paliko šį pa­saulį, ir didžioji jo palikimo dalis atiteko jaunajai žmonai. Dailininkas iki pat savo dienų galo jaus pareigą išlaikyti motiną ir jaunesnes seseris.

Pateko geron draugijon

Dirbdamas jis pradėjo lankytis ir „akvarelių penktadieniuose“, kuriuos organizavo dailininkas Albertas Benua. Čia rado naujų draugų, ku­­rie įtraukė jį į elitinę to meto jaunų Pe­terburgo menininkų kompaniją, vėliau pasivadinusią draugija „Meno pasaulis“ ir iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios leidusią to paties pavadinimo žurnalą – vieną svarbiausių to me­to meno leidinių Europoje. 1898 m. įkurtos draugijos, tapusios opozicija dailininkams peredvižnikams, nariais tapo Aleksandras Benua, Sergejus Diagilevas, Mstislavas Dobužinskis, V.Serovas, N.Rerichas,  M.Vrubelis ir daugelis kitų žymių XIX–XX amžiaus sandūros menininkų, tuomet nė neįtarusių, kad netrukus kuklus atvykėlis iš Gardino provincijos sulauks pa­saulinio pripažinimo.

Tyrinėtojai mano, kad ši pavardė savo ruožtu kilusi iš gyvenvietės Bakšty (Bokš­tas), esančios Gardino srityje.

Kai L.Rozenbergas rengėsi savo pirmajai parodai Sankt Peterburge, jos organizatoriai lei­do suprasti, kad Rozenbergo pavardė „ne­skamba“ taip, kad suviliotų rusų didmiesčio meno mėgėjus. Tada L.Rozenbergas pasirinko Baksto slapyvardį, kurį sukonstravo patrumpinęs Gardine likusios senelės mergautinę pa­vardę Bakster. Tyrinėtojai mano, kad ši pavardė savo ruožtu kilusi iš gyvenvietės Bakšty (Bokš­tas), esančios Gardino srityje.

Levas Bakstas. Ugnies paukste.Baleto kostiumo eskizas 1922

Draugijos „Meno pasaulis“ nariai L.Bakstą Peterburge suvedė su čia apsistojusiu Mika­lo­jumi Konstantinu Čiurlioniu. Juodu siejo me­­nų sintezės idėja: L.Bakstas buvo neabejingas dailei ir teatrui (jau kūrė dekoracijas S.Dia­gi­levo baleto gastrolėms Paryžiuje), atvykėlis iš Lie­tuvos – dailei ir muzikai. Draugystei tęstis sutrukdė M.K.Čiurlionio liga, privertusi jį palikti Peterburgą.

Po aud­ringo romano pora 1910 m. išsiskyrė, nors dėl šios santuokos dailininkas buvo išsižadėjęs ju­daizmo ir virtęs liuteronu.

1903 m. su garsaus meno kolekcininko Pa­ve­lo Tretjakovo dukra Liubove Tretjakova-Gri­cenko susituokęs L.Bakstas, siekdamas didesnių lėšų, mielai imdavosi tiek dailės užsakymų, tiek pedagoginės veiklos. 1906–1910 m. jis kar­tu su M.Dobužinskiu dėstė privačioje mecenatės Jelizavetos Zvancevos dailės mokykloje. Čia vienu iš L.Baksto mokinių tapo neturtingas kraš­tietis M.Šagalas. Įžvelgęs jame perspektyvų dailininką, L.Bakstas sutiko savo lėšomis apmokėti jaunuolio mokslus dailės mokykloje. Vėliau jie susitiko Paryžiuje, ir mokytojas pripažino, kad dėl M.Šagalo talento neapsiriko. L.Baks­tas Paryžiuje padėjo ir talentingam, bet dar nepripažintam menininkui Amedeo Mo­dig­liani, užsakydamas jam savo portretą.

Tačiau L.Baksto santuoka ilgai netruko: po aud­ringo romano pora 1910 m. išsiskyrė, nors dėl šios santuokos dailininkas buvo išsižadėjęs ju­daizmo ir virtęs liuteronu. Po skyrybų L.Baks­­tas grįžo į judaizmą, dėl ko buvo juodašimtininkų persekiojamas. 1907 m. gimęs poros sūnus Andrejus vėliau irgi tapo dailininku, daugiausia dirbo kino pramonėje. Nemažai tėvo kūrinių jis pardavė  muziejams, o jo archyvą parve­žė į Pe­ter­burgą ir perdavė savo senelio Tret­ja­kovo įkurtai meno galerijai. Bet sovietiniais metais L.Baksto palikimas Rusijoje nesulaukė tinkamo įvertinimo.

Išgarsėti padėjo baletai

Kai S.Diagilevas 1909 m. nutarė savo baleto trupę pristatyti Paryžiuje, jis prisiminė L.Baks­tą, anksčiau sėkmingai kūrusį spektaklių kostiu­mus. Tačiau šis pasiūlymu nesusižavėjo, nes Pe­terburge jau buvo žinomas kaip stiprus port­retuotojas, gaudavo daug dosnių užsakymų. Vis dėlto atkaklusis S.Diagilevas sugebėjo įkalbėti draugą ryžtis avantiūrai, kuri galiausiai apvers jo gyvenimą.

Paryžiuje, kaip ir visoje Vakarų Europoje, baletas tuo metu išgyveno sunkius laikus ir bu­vo beprarandąs visuomenės dėmesį. Ru­sijoje – priešingai, tuo metu kilo avangardinio baleto banga. Todėl S.Diagilevo atvežtas spektaklis „Kleopatra“, jo šokėjai ir statytojai Paryžiuje sulaukė didžiulio pasisekimo. Ypač šiltai buvo sutikta klasikinio baleto mokyklos neturinti pa­grindinio vaidmens atlikėja milijonierė Ida Ru­binštein, kuriai suspindėti neabejotinai padėjo įspūdingi L.Baksto sukurti kostiumai. Jis sugebėjo nustebinti paryžiečių vaizduotę subtilia ele­gancija, atviru jausmingumu, neįtikėtina pra­banga ir virtuozišku piešiniu. Ir tapo pirmuo­ju dailininku, kurio kurti teatro kostiumai bei scenografijos eskizai buvo eksponuojami pa­rodose.

Tuo metu teatras buvo įtakingas instrumentas mados raidoje. Dailininko įtaka Paryžiaus ma­dos sluoksniuose stiprėjo su kiekvienu nau­ju spektakliu. Kulminacija buvo pasiekta jau netrukus, 1910 m., Michailui Fokinui Paryžiaus operoje pastačius erotišką baletą „Šecherezada“ pagal Nikolajaus Rimskio-Korsakovo mu­ziką. Tuomet Paryžius tarsi pamišęs atvėrė savo salonus ir drabužines orientalistiniams motyvams: drąsiausios damos vilkėjo šarovarais, ant galvos rišosi turbanus ir, rūkydamos kaljaną, gulinėjo ant otomanių. O dailininkas, Paryžiuje ži­nomas kaip Leon Bakst, tapo pasaulinio gar­so mados ikona. Jo vardas to meto visuomenei reiš­kė maždaug tą patį, ką mums – Giorgio Ar­ma­ni ar Pierre’o Cardino vardai. Dai­li­nin­kas ėmė­si piešti audinių raštus pramoninei ga­my­bai, modeliavo aprangos aksesuarus ir buitinius reikmenis. Didėjant šlovei, kilo ir jo dailės dar­bų įkainiai: tuo metu L.Baksto kūriniai bu­vo vertinami dešimteriopai brangiau už Pablo Picasso ar Henri Matisse’o paveikslus.

Pats L.Bakstas savo straipsnyje „Apie šiuolaikines madas“ mėgino aiškinti, kodėl jo teatriniai kostiumai turėjo įtakos madai: „Įžymieji suknelių skeltukai yra ne kas kita, kaip drąsesnių graikų pastatymų, kuriuos prieš trejus metus padariau S.Diagilevo baletui, parafrazės. Mėlyni, žali ir auksiniai plaukai dėl savo at­siradimo turi būti dėkingi baletui „Kleo­pat­ra“ ir tragedijai „Pizanella“. Spalvotą (mėlyną) peruką pirmoji užsidėjo Ida Rubinštein „Kleo­patroje“. Spalvotų turbanų ir rytietiškų kostiumų mada kyla iš neregėtos „Šecherezados“ sėk­mės. Tai, kas buvo padaryta išimtinai scenai: karštas pietietiškas grimas, kuriuo aprūpinau visas „Šecherezados“ artistes ir visus artistus, užkrėtė šiuolaikinį Paryžių, ir mes žinome, kad paryžiečiai net dieną visur vaikštinėja ryškiai rudai ir geltonai dažytais veidais…“

Paskui „Šecherezadą“ sekė taip pat pakylėtai sutikta „Ugnies paukštė“ pagal Igorio Stra­vinskio muziką. O štai 1912 m. pastatytas baletas „Fauno popietė“, kuriam panaudotas Clau­de’o Debussy simfoninis preliudas, publikos buvo nušvilptas dėl pernelyg atvirai de­­mons­truojamo erotizmo. Spektaklio prodiuserio S.Diagilevo tai neišgąsdino: jis buvo įsitikinęs, kad „Fauno popietė“ taps reikšmingu darbu baleto istorijoje. Ir, žinoma, neklydo: is­to­rijoje išliko ne tik baletas, bet ir jame pa­grindinius vaidmenis atlikę šokėjai Vaclavas Nižinskis bei Vera Fokina, taip pat L.Baksto su­kurti kostiumai. Tačiau tam, kad žiūrovų pa­sipiktinimas būtų kuo greičiau užmirštas, kitas S.Diagilevo trupės Paryžiuje parodytas spektaklis „Rožės spektras“ buvo pabrėžtinai klasikinio stiliaus.

Paveikslams pritrūko laiko

Deja, savo tėvynėje L.Bakstas jautėsi vienišas ir nepriimtinas. Kiekvieną kartą sugrįžus jam tekdavo teisintis dėl savo stulbinančios sėkmės, dėl to, kad užsiima mada ir apskritai dėl to, kad jis yra Bakstas. 1912 m., pasiremiant nepageidaujama žydų tautybe ir nenurodant kitų priežasčių, jis išsiunčiamas iš Peterburgo. Net čia dailininkas pralenkė savo laiką – vienas pirmųjų tėvynėje tapo nereikalingas dėl to, kad per daug gerai buvo priimtas Vakaruose.

Greitai dailininko šlovės aidai pasiekė JAV. Iš turtingos šeimos kilusi Alice Garrett, JAV konsulo pavaduotojo Prancūzijoje žmona, pakvietė L.Bakstą sukurti jos šeimos vasarnamio Baltimorėje interjero. Gyvendamas už Atlanto, dailininkas buvo kviečiamas skaityti mados istorijos paskaitų, kurių klausydavosi 3–5 tūkst. smalsuolių auditorija. Vietos tekstilės magnatams jis taip pat kūrė audinių raštus, kuriems dailininką įkvėpė indėnų meno motyvai. Šie audiniai buvo gerai įvertinti pirkėjų, todėl L.Bakstas tapo labai turtingu žmogumi. Ir tai paskatino 1924 m. sugrįžti į Paryžių, kur tikėjosi galėsiąs visą likusį gyvenimo laiką skirti audinių raštų eskizams bei paveikslams.

Tačiau grįžęs neatsispyrė I.Rubinštein įkalbinėjimams sukurti baleto „Istaras“ scenografiją. Šis bendradarbiavimas buvo nesėkmingas: įnoringos scenos žvaigždės įgeidžiai dailininkui kainavo nervų priepuolį. Gydytojai jam už­drau­dė dirbti ir liepė ilsėtis. L.Bakstas jų pa­klausė, bet vaikštinėdamas po rudeninį Paryžių peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Nuo šios ligos komplikacijų ir mirė 1924 m. gruodžio 27 d. Palaidotas Paryžiaus Batinjolio kapinėse.

Viešėdamas Vilniuje, Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Vladimiras Prokopcovas atskleidė, kad su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Romual­du Budriu jau aptarinėja dailininko Fer­di­nan­do Ruščico, augusio Ašmenos apskrityje, 150-osioms gimimo metinėms skirtą parodą, kuri abiejose šalyse planuojama 2020 m.