Profilis. Po dviejų JAV praleistų koncertinės veiklos dešimtmečių pianistė Ieva Jokūbavičiūtė pagaliau ryžosi pradėti universiteto profesorės karjerą.

Renata Baltrušaitytė

Tėvynainiams pianistė iš Niujorko atvežė įvairių kompozitorių paliktų preliudų, siuitų ir noktiurnų programą, tačiau neslepia, kad pačiai iš jų šiuo metu artimiausias Leošas Janačekas. Jo kūrinių kompaktinę plokštelę muzikantė neseniai įrašė JAV, o skambindama šio kompozitoriaus pjeses Šventos Kotrynos bažnyčioje kartais, regis, emocingai pritardavo fortepijonui šnabždėdama slėpiningus žodžius. Nes L.Janačeko melodijos pačios, pasak pianistės, prašosi žodžių, jos tarsi dainos – ritmingos, pasikartojančios, kartais šaukiančios, o kartais – mielai čiauškančios. Meilės dainos, kurioms jokioje šalyje vertimo nereikia.

O štai pati pianistė, pasakodama apie save Lietuvoje, pripažįsta jau pristinganti lietuviškų žodžių.

Savarankiškai gyventi JAV mergina pradėjo aštuoniolikos, vos baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą.

Reikalingąjį iš už angliškųjų tankmės vis bandančios nutverti Ievos nepriskirtum prie tų emigravusių muzikantų, kurie dažnai grįžta koncertuoti gimtinėn. Nieko keista: savarankiškai gyventi JAV mergina pradėjo aštuoniolikos, vos baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą,  o dar po penkerių metų, laimėjusi žaliąją kortą, už Atlanto persikėlė ir pianistės tėvų šeima su jaunesniaisiais broliu ir seserimi.

„Bet jie apsigyveno Čikagoje, kur daug lietuvių: mano mama jau tapo tikra vietos lietuvių kultūrinės veiklos žinove. O aš atvažiavusi Amerikoje turėjau vos kelis lietuviškai kalbančius draugus. Angliškai irgi mokiausi palengva, nes išskridau ką tik išlaikiusi vokiečių kalbos egzaminą – lėktuve netgi maisto pati nesugebėjau užsisakyti. Mičigane iš pradžių bendravau rusiškai, mat pirmieji ten sutikti dėstytojai ir dauguma bendramokslių buvo atvykėliai iš posovietinių šalių. Kai po metų parvažiavusi į Grigiškes lifte švaria rusų kalba palabinau buvusią kaimynę, ši neteko žado, nes anksčiau rusiškai niekada nekalbėdavau“, – prisimena I.Jokūbavičiūtė.

Lietuviško ir amerikietiško mąstymo skirtumai

Iš Skuodo kilusi mergaitė nuo septynerių metų gyveno Vilniuje, menų mokyklos internate. Tik vėliau arčiau sostinės persikėlė ir jos tėvai, pagal specialybę – mokytojai. Abu dainingi, bet nebaigę jokių muzikos mokslų.

Didysis Ievos gyvenimo perversmas įvyko 1995-aisiais, kai menų mokyklos abiturientė, kelių moksleiviškų konkursų laureatė, be ypatingų pastangų įveikė stojamuosius egzaminus Lietuvos muzikos akademijoje ir likusią vasaros dalį, paakinta savo buvusios fortepijono mokytojos, nutarė skirti vasaros stovyklai Mičigano valstijoje, kurią organizuoja Interlocheno menų akademija.

„Į stovyklą Mičigane išvažiavome dviese kartu su bendraklasiu smuikininku Danieliu Kaplunu. Buvau tikra, jog skrendame tik porai mėnesių, tačiau netrukus įsitikinau, kad viską kruopščiai suplanavęs Danielis turi rimtų ketinimų likti studijuoti JAV. O tada suveikė mano ambicijos: ėmiau mąstyti, kuo aš blogesnė. Juolab abu priklausėme jaunuolių kartai, kuri, sienoms atsivėrus, išnaudodavo menkiausias galimybes įsitvirtinti užsienyje. Abu Mičigane likome metams, o tada išsivažinėjome po skirtingas akademijas. Beje, pernai su Danieliu susitikome Niujorke, pirmąkart po aštuoniolikos metų nesimatymo. Smagiai prisiminėm senus laikus, padėkojau jam, kad savo pavyzdžiu tada paskatino mane siekti daugiau“, – pasakoja I.Jokūbavičiūtė.

Tačiau po lietuviškos mokyklos, kurioje dėstytojai aplink tave šokinėja ir dalyvauja visuose tavo karjeros žingsneliuose, pirmiausia teko išmokti dirbti savarankiškai.

Drąsos likti Amerikoje Ievai įkvėpė ir vasaros stovykloje sutikta iš Kijevo kilusi pianistė bei pedagogė Victoria Mushkatkol. Tai ji menkai Amerikoje tesigaudančiai lietuvei nurodė tinkamiausią kryptį – prestižinį Kertiso muzikos institutą Filadelfijoje. Metais anksčiau, paskatintas tos pačios pedagogės, į jį sėkmingai buvo įstojęs kitas pianistas iš Lietuvos – Andrius Žlabys. Po daugelio metų „Veidui“ duotame interviu šis atlikėjas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, stojamuosius į Kertiso institutą pavadino svarbiausiu savo karjeroje muzikos konkursu.

„Andrius mane, savo tautietę, atvykusią Filadelfijon, iškart priglaudė ir labai gražiai manimi rūpinosi. Tačiau po lietuviškos mokyklos, kurioje dėstytojai aplink tave šokinėja ir dalyvauja visuose tavo karjeros žingsneliuose, pirmiausia teko išmokti dirbti savarankiškai. Neišvengiau blaškymosi laikotarpio, kai niekas nebenurodinėjo, kokį kūrinį turiu rinktis, kaip jį interpretuoti… Teko išmokti pačiai klausytis įrašų, domėtis, ką groja draugai ir kolegos. Į pamokas institute reikėdavo ateiti su savarankiškai parengtais kūriniais, o ne jų „pusfabrikačiais“. Iš pradžių tebemąsčiau lietuviškai: ai, per dvi dienas sėsiu ir išmoksiu, kas čia tokio… Tačiau kai dėstytojas, išklausęs mano pristatyto kūrinio, po ilgos pauzės liepė eiti namo ir pagalvoti, jo žodžiai nepagrįstą pasitikėjimą savimi nuplovė kaip šaltas dušas. Niekada anksčiau savo gyvenime nebuvau išvaryta iš pianino pamokos“, – prisimena Ieva.

Kertiso muzikos institutas studentams mokėjo stipendijas, tačiau norint nevaržyti savęs tekdavo papildomai užsidirbti. Tam irgi buvo sudarytos sąlygos: studentai pačiame institute galėjo įsidarbinti akompaniatoriais, puslapių vartytojais ar atlikti kitokius su mokymo procesu susijusius darbus.

Būstai ir pianinai

„Gerai, kad mūsų kelias į didmiesčius driekėsi pro Mičigano miškus. Taip galėjome palengva susipažinti su amerikietiška kultūra ir nepatirti didelio kultūrinio šoko. Tačiau jis vis vien ištiko, kai iš Filadelfijos, baigusi institutą, magistro studijų persikėliau į Niujorką. Vien susirasti stogą virš galvos šiame megapolyje buvo nelengva užduotis. Kol perskaitai skelbimą apie nuomojamą butą ir nukanki jo apžiūrėti, šeimininkai jį spėja išnuomoti. Vienąkart nuvažiavusi netgi stovėjau pretendentų eilėje prie nuomojamo būsto durų, tačiau, žinoma, nieko nepešiau, nes priekyje stovintys tuo metu jau baigė pildyti visas reikalaujamas anketas“, – pasakoja pianistė.

Tąsyk, kai buvo labai sunku, Ievai padėjo draugai: porą naktų glausdavosi pas vienus, porą – pas kitus. Nors vėliau Niujorką sėkmingai prisijaukino, iki šiol pianistė jį vadina didžiausiu vienišų žmonių miestu: tokioje nesibaigiančioje minioje lengva prapulti, ir niekas to net nepastebės.

Apačioje veikė menininkės, mėgstančios klasikinę muziką, dirbtuvė. Į ją dailininkė užsukdavo tapyti tik dienomis ir sakydavo, kad Ievos repeticijos ją įkvepia kūrybai.

Mannes muzikos koledžas, kurį pasirinko Niujorke, studijų laikotarpiui suteikė pianiną, tačiau susirasti būstą, kuriame galėtų juo skambinti, studentei buvo dar sudėtingiau. „Pirmąją nuomos sutartį pasirašiau metams neįtardama, kokio plonumo to būsto sienos. Kai kaimynų bute čirkšdavo telefonas – aš irgi puldavau, nes atrodydavo, kad skambina man. Apačioje gyveno pianistas, naktimis dirbantis džiazo klubuose. Rytais jam reikėdavo išsimiegoti, todėl tuo metu groti negalėdavau. Problemą mėginau spręsti susiveikusi elektroninę klaviatūrą, kuri leidžia skambinti su ausinėmis. Tačiau kaimynas pareiškė, kad jam miegoti trukdo tos klaviatūros klavišų stuksėjimas“, – dabar jau kvatoja pirštais į stalą belsdama I.Jokūbavičiūtė, pridurdama, kad kolegoms Niujorke nutikdavo ir blogiau: ne vienas už nuolatinį muzikavimą buvo tiesiog išmestas iš nuomojamo būsto.

Užtat pastarųjų metų pianistės kaimynystė Manhatano šiaurinėje dalyje – Invude buvo tiesiog ideali: apačioje veikė menininkės, mėgstančios klasikinę muziką, dirbtuvė. Į ją dailininkė užsukdavo tapyti tik dienomis ir sakydavo, kad Ievos repeticijos ją įkvepia kūrybai.

„Šiame rajone, kurio kaimynystėje yra didelis parkas, gyvena daug vaikus auginančių jaunų šeimų, tarpusavyje dalijamės žaislais, informacija apie auklėjimą, rengiame bendras šventes – tikrai labai smagi ir draugiška bendruomenė“, – teigia Niujorke trejų metų dukrelę Almą kartu su vyru amerikiečiu Cristopheriu auginanti lietuvė.

Cristopheris – muzikos renginių kuratorius, vedėjas ir vadybininkas, tačiau, priešingai nei Ieva, vienintelis savo šeimoje taip ir netapęs profesionaliu atlikėju. Pasak pianistės, apie šiuolaikinę muziką vyras nutuokia netgi geriau už ją pačią. Ir jau tikrai neatsisako prireikus padirbėti žmonos koncertų agentu.

Scenos patirtis tolygi daktaro laipsniui

Gerus kaimynus muzikaliai šeimai rudenį vis dėlto teks palikti: Ieva neseniai gavo profesorės vietą Šenandoa universiteto konservatorijoje Virdžinijos valstijoje. Ne per toliausiai nuo Niujorko, vertinant amerikietiškais masteliais, tačiau per toli, kad apsimokėtų į paskaitas važinėti. Anksčiau tik privačiomis pamokomis ir koncertine veikla besivertusi muzikantė, įveikusi solidžią atranką, pirmą kartą tampa aukštosios mokyklos dėstytoja ir su šeima kraustosi gyventi į universitetinio tipo Vinčesterio miestelį. Artimiausias jam didmiestis – JAV sostinė Vašingtonas, nutolęs vos 90 km, taigi įprastų kultūrinių malonumų pianistei toli ieškoti neteks.

Imdamasi naujų pareigų I.Jokūbavičiūtė užsitikrino, kad jai nebus trukdoma tęsti koncertinės veiklos, todėl butą Niujorke nutarė pasilikti. Artimos ateities planuose – prancūzo Gabrielio Faure fortepijoninės bei rumuno George’o Enescu kamerinės muzikos kūrinių programos.

Naujus kūrinius kartais tenka ruošti ir naktimis: laimė, Ievos namiškiams elektroninių klavišų stuksėjimas kol kas netrukdo…

Muzikantė namuose daug dėmesio skiria fortepijoniniams ansambliams: vadovauja standartinės sudėties „Trio Cavatina“ (fortepijonas, smuikas, violončelė), su kuriuo laimėjo Naumburgo tarptautinį kamerinės muzikos konkursą Vokietijoje, rengia bendras programas su solistais smuikininkais. Sako, kolektyvinis muzikavimas, kuriame viskas priklauso ne vien nuo tavęs pačios, gydo nuo jai nesvetimo pedantiško tobulybės siekimo. Pianistė mėgsta rinktis rečiau atliekamą muziką, kuri klausytojui teiktų atradimo džiaugsmą. Naujus kūrinius kartais tenka ruošti ir naktimis: laimė, Ievos namiškiams elektroninių klavišų stuksėjimas kol kas netrukdo…

JAV konservatorijose stengiamasi išlaikyti profesorių teoretikų, savo karjerą grindžiančių moksliniais veikalais, ir aktyviai koncertuojančių dėstytojų pusiausvyrą, nes laikoma, kad vieni ir kiti studentams gali būti vienodai naudingi. Konkurencija tarp „teoretikų“ į profesoriaus vietą dažniausiai susidaro aštresnė, negu tarp profesionalių tokios vietos pageidaujančių muzikantų.

„Tačiau pretendentas atlikėjas (o apsisprendusi tapti dėstytoja aš apvažiavau keletą JAV universitetų) dažnai sulaukia tiesmuko studentų klausimo, ar tikrai sugebės dėstyti, neturėdamas daktaro laipsnio. Atsakydavau, kad mano daktaro laipsnis yra scena ir parengtos koncertinės programos. Nors visų valstijų koncertuodama dar nesu apvažiavusi, teko groti daugelyje žymių salių, pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“. Taip pat ne kartą gastroliavau Kanadoje ir Pietų Amerikoje. Tačiau muzikantui mokamas honoraras Amerikoje nebūtinai priklauso nuo salės vardo“, – pabrėžia pašnekovė.

Fortepijono akrobatų populiarumas gęsta

Stebėdamas Lietuvos televizijų rodomas užsienio koncertų transliacijas gali susidaryti įspūdį, kad pianisto honorarai ir populiarumas dabar labiausiai priklauso nuo įvaldyto muzikos tempo: jei sugebi per sekundę sugroti tiek natų, kiek fortepijono akrobatas kinas Lang Langas, tai ir tapsi labiausiai pageidaujama žvaigžde… Tačiau, Ievos nuomone, Amerikoje panašių „akrobatų“ era jau gęsta – šou pianistai dabar populiaresni Europoje. O tikrieji muzikos vertintojai tiek ten, tiek čia suvokia, kad fortepijono muzikos spalvos, jos išraiškos esmė niekada nepriklausė nuo natų skaičiaus ar skleidžiamo triukšmo lygio.

Vien prisiminus šį koncertą muzikantės akis užplūsta katarsio ašaros.

„Carnegie Hall“ salėje, kurios savo biografijoje paprastai neužmiršta paminėti nė vienas joje koncertavęs lietuvis, I.Jokūbavičiūtė pasirodė kartu su savo niujorkiečiu dėstytoju Richardu Goode’u, kurio iki šiol prašo būti pirmuoju savo programų kritiku. Tąsyk prestižinėje salėje jie drauge atliko kūrinius ir keturiomis rankomis, ir dviem fortepijonais. Studijuodama koledže Ieva net neįsivaizdavo, kad kada nors gali sulaukti panašaus profesoriaus pasiūlymo, kurį priėmė kaip didžiulę jai tekusią garbę. Vien prisiminus šį koncertą muzikantės akis užplūsta katarsio ašaros.

„O kiek valandų repetavome, kiek skirtingų variantų išbandėme… Tai neįkainojamas profesinis džiaugsmas – kurti kartu su savo mokytoju kaip lygiavertei jo partnerei. Šalia sėdėdami prie fortepijono atlikome nedidelį Claude’o Debussy kūrinėlį: aš skambinau pirmos antros, jis – trečios ketvirtos rankos partijas. Visai nedaug natų, tačiau kokia reikšminga patirtis… Jaučiausi tiesiog „lucky“ – gal žinote, kaip tai būtų lietuviškai?“ – teiraujasi šluostydamasi akis.

Atsakau, kad kažkas per vidurį tarp laimingos ir sėkmės lydimos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. liepos mėnesį.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Teatro festivalių, kuriuose rodomi užsienio kūrėjų spektakliai, Lietuvoje tiek nedaug, kad norėtųsi į juos atkreipti didesnį žiūrovų dėmesį. Todėl šį kartą pristatome artėjantį tarptautinį teatro festivalį „Tylos!“, rengiamą Vilniuje gegužės 11–19 dienomis.

„Tylos!“ – festivalis, 2008 m. gimęs iš ener­gingų Rimo Tumino režisūros kurso studentų iniciatyvos. Tuomet svarbiausia atrodė išsiveržti iš Mokomojo teatro, pamėginti savo darbus išleisti realiomis są­lygomis ir supažindinti sostinės publiką su studentų parengtais spektakliais. Vėliau prie Lie­tuvos muzikos ir teatro akademijos studentų rengiamo festivalio prisidėjo kitos teatralus ren­­giančios šalies aukštosios mokyklos bei teat­­rai, rodantys jaunų režisierių spektaklius, o galiausiai stiprėjantis kasmetinis renginys įs­ten­gė pasikviesti ir kolegų iš užsienio.

Tikimasi, kad ilgainiui ji virs kūrybinių iniciatyvų aikštele ir privilios į teatrą naują, ambicingiausių ir drąsiausių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą.

Pagrindinei festivalio organizatorei Ga­brie­lei Tuminaitei po studijų pradėjus dirbti Vil­niaus mažajame teatre, čia persikėlė ir „Ty­los!“ spektakliai. O šįmet festivalis įsigijo dar vieną renginių aikštelę: teatro sandėlių kie­mą Se­na­miestyje, vadinamą „Kvartalu“. Į jį galima pa­tekti ir iš Vilniaus, ir iš Labdarių  gatvių, o ge­riausias orientyras – abiejų gatvių sankryža.

Naujoji scenos erdvė skirta teatriniams eksperimentams: tikimasi, kad ilgainiui ji virs kūrybinių iniciatyvų aikštele ir privilios į teatrą naują, ambicingiausių ir drąsiausių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą.

Festivalio metu čia savo performansus rodys alternatyvaus teatro šalininkas iš Ru­sijos, garsaus režisieriaus Kamos Ginko sūnus Donatas Gru­dovich. Intriguoja jau patys būsimų performan­sų pavadinimai: „Vienin­telis pasaulyje elek­­tro kabaretas mūsų rajone“, „Mistinis strip­tizas“, „Šnabždesių naktis“. Šiose teatralizuo­tose akcijose dalyvaus ir lietuvių jaunimas.

Lietuviškos scenos atlikėjas Kablloonak su „Kvartalo“ praeiviais pusdienį kurs muzikinį pasirodymą, pavadintą  „AM I“.

Artūras Areima su VDU studentais „Kvar­tale“ pristatys spektaklį „Medėjos kambarys“, o Marius Meilūnas čia parodys savo premjerą „Krytis“, priklausančią Panevėžio J.Miltinio dra­mos teatro repertuarui.

„Kvartale“ galės tilpti apie šimtą žiūrovų. Ta­­čiau būtina atkreipti dėmesį, kad čia rengiamų pasirodymų pradžios laikas – dažniausiai apytikslis, nes realiai veiksmas prasidės tuomet, kai didžioji dalis publikos pasibaigus Vil­niaus mažajame teatre rodomiems spektakliams pasieks „Kvartalą“, – pasakoja festivalio koordinatorė Kamilė Žickytė.

Lietuviškoji programa

Lietuviškus spektaklius, rodomus šių metų „Tylos!“ festivalyje, G.Tuminaitė atrinko stebėdama Jaunųjų režisierių dirbtuves, pernai surengtas Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Jau minėtas M.Meilūno „Krytis“ – monospektaklis pagal to paties pavadinimo Albert’o Camus romaną. Jame buvusi Paryžiaus įžymybė ir tobulo gyvenimo pavyzdys advokatas Žanas Batistas Klamansas pasakoja savo gyvenimo istoriją. Pasakoja ne bet kur, o pačiame purviniausiame Amsterdamo bare. Tokie barai jau senokai virto geriausia Klamanso priebėga. Spektaklyje taip pat skamba Charles’io Bau­delaire’o ir Arthuro Rimbaud tekstai, Serge’o Gainsbourgo melodijos ir purvini prancūziški anekdotai. Monospektaklis „Kvartale“ bus at­liekamas gegužės 12 d. 21 val.

Tema – meno ir žmogiškosios etikos kon­­­­fliktas, pasmerkiantis tą, kuris iškyla virš ko­­lektyvinio instinkto vedamos masės.

Iš Panevėžio atkeliaus ir Monikos Klimaitės spektaklis pagal anglų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesę „Baseinas (be vandens)“. Joje nė­ra išskiriami atskirų veikėjų charakteriai, o vi­­sas tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės for­­­ma. Tema – meno ir žmogiškosios etikos kon­­­­fliktas, pasmerkiantis tą, kuris iškyla virš ko­­lektyvinio instinkto vedamos masės. Toks as­muo automatiškai tampa priešu, nes pasisekė jam, o ne tau. Šis spektaklis Vilniaus mažajame teatre bus rodomas gegužės 12 d. 19 val. O tie, kuriems jaunos režisierės kūryba patiks, jau bir­želio pradžioje galės išvysti naujausią jos dar­bą „Perplex“ pagal žymaus vokiečių dramatur­go Mariaus von Mayenburgo pjesę. Šis spek­taklis scenos šviesą išvys Valstybiniame jau­­nimo teatre.

Festivalyje įvyks ypatinga premjera „Creeps/­Lu­o­­šiai“, suteiksianti galimybę stebėti šlubų, pa­ralyžiuotų ir mikčiojančių luošių gyvenimą tarsi pro rakto skylutę. Pamatysite ir išgirsite, ką tie Die­vo nuskriausti žmogeliai veikia, kai jūs ne­spoksote į juos gatvėje. Luošiai jus linksmins ir pri­vers juoktis iki ašarų tol, kol nejučia pagalvosite: „Ačiū Dievui, kad aš normalus.“

Režisieriaus Aliaus Veverskio surengtame sce­nos šou pagal amerikiečio Davido Free­ma­no pjesę bus daug juoko, pokštų, nenormatyvinės leksikos ir, savaime suprantama, įtikinamas kiekis vulgaraus humoro. Jūs stebėsite ir ste­bėsitės, kaip menkai jų gyvenimas jums te­rū­pi. Į pagalba luošiams atskubės vaikų mylimas klounas Pufas ir stebukladarys Merlinas, Snieguolė su septyniais nykštukais bei daugybė kitų šaunių pasakų personažų. Aistras kurstys ir vietoje neleis nustygti įspūdingas Bikini Mis pasirodymas bei nepatogūs neįgaliųjų klausimai. Viso renginio metu aukas rinks dviračiu va­žinėjanti baltoji meška Rimvydas, o po spektaklio visi norintieji turės progą nusifotografuoti su Mis Bikini, Rimvydu ir kitais neįgaliaisiais. Luošių šou Vilniaus mažajame teatre – ge­gužės 15 d. 19 val.

Festivalio svečiai

Gegužės 11 dieną 19 val. Vilniaus mažajame teatre festivalį atidarys režisierės iš Liuk­sem­bur­­go Anne Simon spektaklis „Prometheus: We Are The Gods Now“. Keičiantis įvairioms li­teratūros ištraukoms nuo antikinių tekstų iki mokslinės fantastikos, Prometėjo figūra spektaklyje įgauna vis naujas formas: nuo revoliucionieriaus iki būtybės, kaltos dėl nepakeliamos žmogaus būties.

Daktaras Peteris Rossumas vienoje konferen­cijoje Prometėjo ugnį pavadino žmonijos „pirmuoju tikru technologiniu atradimu“. Po ke­­lių tūks­tančių metų atsirado ratas, mašinos, bran­­duo­linis dalijimasis, nanotechnologijos, bio­­me­cha­nika, klonavimas… Evoliucija veda aki­vaiz­džios išvados link: „Dabar dievai esame mes.“

„Prometheus: we are the gods now“ – tai ko­n­frontacija tarp ilgainiui senstančio daktaro Ros­sumo ir jo sukurtų būtybių. Pradėjusios na­gri­­n­ėti savo egzistavimo priežastį jos suvokė, kad atsirado šio megalomano fantazijos dėka. Ne­mirtingumo idėja, mokslinio tobulėjimo su­kel­tos etikos problemos ir galios siekimas pasitel­kiant technologijas ir įkvėpė šį dramaturginį koliažą. Spektaklis vyks anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis su angliškais sub­titrais.

Kitas intriguojantis festivalio pasirodymas – bel­gų aktorės ir režisierės Kristien De Proost mo­nologas ant bėgimo takelio, pavadintas tiesiog „On Track“. Senoviško interjero parodų sa­lės kambarys išklotas kilimine danga, įvairūs daik­tai stūkso stiklinėse vitrinose ir ant lentynų. Sce­nos gale, kamputyje, sėdi muziejaus prižiūrė­­tojas, o kambario viduryje esanti aktorė visą dė­­mesį sutraukia į save. Nesustodama ji bėga ir bė­­ga, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė, o tuo pa­čiu metu pasakoja jautriausias detales apie savo vi­­dų ir išorę. Nuo mažiausio kojos pirštelio iki di­­­džiausių ir slapčiausių fantazijų. Nuo ką tik nu­­­praustų pažasčių iki sunkiausio prakaito ji ban­­do publikai atskleisti dabarties save. Inte­lek­tua­­lus, nestokojantis humoro ir fizinio veiksmo ak­­torės monologas Vilniaus mažajame teatre bus skaitomas gegužės 16 d. 19 val. anglų kalba.

Flamenko nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kaune žiūrovai bus instruktuojami, kaip efektyviai sukelti maištą, o Vilniuje mėgins savarankiškai ištrūkti iš hamletiškų katakombų.

Ši savaitė sostinės premjerų publikai darbinga kaip reta: čia – ir dėl pagrindinės ak­torės ligos anksčiau atidėtoji „Marija Stiuart“, ir „Toska“, ir „Oidipo mitas“, ir „Don Ki­chotas“… Teatrai tarsi susitarę skuba guosti sau­lės šviesos išsiilgusius žiūrovus, ant lėkštutės pateikdami tiek neeilines dramas, tiek po­puliarius muzikinius kūrinius.

Tačiau daugėja ženklų, liudijančių apie naują publikos kartą, kuriai netgi tokių spektaklių stebėjimas tampa pernelyg nuobodus ir alinantis užsiėmimas. Jiems, tarsi kėdėje ne­nustygstantiems mažyliams, norisi linksmesnių pramogų, pavyzdžiui, palakstyti po teatro už­kaborius tamsoje arba sukelti kokią nors, tegu iš anksto surežisuotą, revoliuciją.

Mada nekalta, nes pagrindinis tokių renginių tikslas – sudominti mažylius repertuariniais vaid­inimais, paskatinti juos pasijusti miesto teatrinės visuomenės dalimi.

Šiai tendencijai pradžią Lietuvoje davė Valstybinio jaunimo teatro aktorės Aušros Pu­ke­lytės jau trejetą metų rengiamos „Eks­pe­di­cijos į teatro vidų“, kurios greitai tapo to­kios gei­džiamos, kad užrašyti vaikus tėvai ir mokytojai skubėdavo vos paskelbus repertuarą.

To­bu­lėjo ir pati idėja: dabar „Ekspe­dici­joms…“ mažyliai jau skirstomi į grupes pagal amžių, tai­gi kartą su aktore apvaikščiojusiems teatro už­ku­lisius ūgtelėjus atsiranda palanki proga tai išmėginti dar kartą.

Vis dėlto gera idėja ilgai rinkoje vieniša ne­būna. Tad netrukus vaikus į teatralizuotas ekskur­sijas pakvietė Vilniaus mažojo teatro aktorės Inga Burneikaitė ir Ilona Kvietkutė, o vė­liau ši nekalta mada persirito ir į kitų Lie­tuvos miestų teatrus.

Mada nekalta, nes pagrindinis tokių renginių tikslas – sudominti mažylius repertuariniais vaid­inimais, paskatinti juos pasijusti miesto teatrinės visuomenės dalimi. Bet vaikai greitai užauga. Ir kartais virsta infantiliais jaunuoliais, kuriems sėdėti teatro salėje ir toliau atrodo pernelyg nuobodu.

Kaip pabėgti iš teatro

Kas belieka teatrams? Išmoningai verstis per galvą ir organizuoti ekskursijas patiems di­džiausiems. Tai, atrodo, ir ketina daryti pripažinta spektaklių vaikams meistrė Olga Lapina, gegužę Rusų dramos teatre kviečianti į neįprastą spektaklį „Kodas – Hamletas“.

Būsite dar griežčiau nei įprasta paprašyti nesinaudoti jokiais filmuojančiais, fotografuojančiais ar susisiekti su aplinkiniu pasauliu leidžiančiais elektroniniais įrenginiais.

Tai tikrai nebus įprastinis Williamo Sha­kes­peare’o tragedijos pastatymas, kaip nebus ir saugi vieno aktoriaus vedama ekskursija. Todėl potencialūs teatrinio vyksmo dalyviai kviečiami kri­tiškai įvertinti savo fizinį bei psichinį pasiren­gimą ir ekstremalių išgyvenimų troškimą. Ko gero – ir amžių, nes grupės vedliais po hamle­tiškus rūmų požemius ketina tapti jaunesnioji, kūrybiškai aktyviausia šio teatro aktorių kar­ta. Kartą pasiryžus, kelio atgal nebebus: pa­sitraukti iš žaidimo jam nesibaigus ar nepaisyti jo taisyklių neįmanoma.

Nusiteikite, kad būsite aprengti specialiais drabužiais, kurie apsaugos nuo drėgmės, purvo ir dulkių. Ir, žinoma, būsite dar griežčiau nei įprasta paprašyti nesinaudoti jokiais filmuojančiais, fotografuojančiais ar susisiekti su aplinkiniu pasauliu leidžiančiais elektroniniais įrenginiais, kurie pajėgtų sugriauti visą „escape the room“ žaidimo kūrėjų idėją.

Žiopsoti ne­bus kada: vos įžengę pro slaptas teatro duris iškart susidursite su kliūtimis, privalėsite įminti mįsles, išvengti spąstų ir, svarbiausia, ištrūkti iš pražūtingo hamletiškojo pasaulio per apribotą laiką.

Nuotykių ištroškusius ekstremalus, kurie neišsigąs iššūkio, lydės ir saugos aktoriai – pa­ty­rę vedliai, gerai besiorientuojantys savojo teat­ro katakombose. O jos primena ir žymiausio britų dramaturgo pavaizduotą niūrią Da­ni­jos karalystę, kurioje princas Hamletas ieško sa­vo tėvo žudikų, ir paties beišprotėjančio Ham­­leto pasąmonės labirintus, kuriuose keistai susipynė rūmų gyventojų įvaizdžiai su visomis savo ydomis ir klastomis. Tad žiopsoti ne­bus kada: vos įžengę pro slaptas teatro duris iškart susidursite su kliūtimis, privalėsite įminti mįsles, išvengti spąstų ir, svarbiausia, ištrūkti iš pražūtingo hamletiškojo pasaulio per apribotą laiką. Ar pavyks jūsų sėkmingas pabėgimas – priklauso tik nuo jūsų drąsos, kūrybinės fan­tazijos ir ryžto. Registruotis į neįprastą teatrinį žaidimą „Kodas – Ham­le­tas“ rusų kalbą suprantantys žiūrovai kviečia­­mi iš anksto.

Žaisti su suaugusiais žiūrovais nusiteikęs ir Nacionalinis Kauno dramos teatras. Tik čia siū­­­lomas žaidimas kiek kitoks: jokių slaptų tam­­­sių užkaborių, jokio „aplinkos teatro“. Šim­­­­tas žiūrovų susirenka pagrindinėje teatro sce­­noje, kurioje – jokių sėdimų vietų. Mat ne sė­­dint keliamos revoliucijos. O spektaklio „Maištas“ idėja ir yra lakoniškas instruktažas publikai, kaip efektyviausiu būdu sukelti visuomenės maištą, anksčiau ar vėliau išvirstantį „spalvotąja revoliucija“. Tokia, kaip Buldo­ze­rio revoliucija 2000 m. Jugoslavijoje, Oranžinė  revoliucija 2005 m. Ukrainoje arba Jazminų re­voliucija 2011 m. Tunise.

Viešai įvardyto režisieriaus „Maištas“, kaip daž­niausiai ir bet kuris kitas maištas, neturi, o instruktažą susirinkusiems smalsuoliams veda aš­tuoni specialiai apmokyti Nacionalinio Kau­no dramos teatro „masių atstovai“. Žiūrovai bus kviečiami susivienyti kovai už apautas policininkų kojas, lietuviškų karvučių pieno sūrius, sočią senelių vakarienę, padorias mo­kytojų al­gas ir daugeliu kitų tautiečiams aktualių pretekstų.

Kas bendra tarp Lietuvos, Anglijos ir senovės Atėnų

Grįžkime prie W.Shakespeare’o ir „aplinkos teatro“. Taip jau išėjo, kad Gintaro Varno mo­ki­nė Kamilė Gudmonaitė dabar laisviems žiūro­vams Nacionaliniame dramos teatre pristato­mą premjerą „Timonas Atėnietis“ pirmiau dar pernai parodė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo klube susirinkusiems nu­teis­tie­siems.

„Kapitalizmas W.Shakespeare‘o laikų Ang­lijoje buvo dar tik begimstanti ekonominė siste­ma, iškėlusi lygybės ir laisvo žmogaus idėją. Ang­lai džiaugėsi artėjančiais ekonomikos po­ky­čiais, o dramaturgas jau tada pajuto, kad ši sis­tema gali prasilenkti su tikrąja laisvės sam­pra­ta ir tapti žmonių susvetimėjimo įrankiu. Nors iš pradžių kapitalizmas siejosi su galimybėmis, laisva rinka, šiandien matome, kad joje savaime slypintys prieštaravimai ne tik pučia neegzistuojančių pinigų bankuose burbulus, bet ir savotiškai tolina mus vienus nuo kitų“, – teigia jaunoji režisierė.

Tai savųjų laikų Don Kichotas, vertinantis kiekvieną žmo­gų ir norintis daryti visiems gera, tačiau susiduriantis su realybe ir nusiviliantis savo idealais.

Manoma, kad dramos „Timonas Atėnietis“ pa­grindinio veikėjo prototipas – tai penktame amžiuje prieš Kristų Atėnuose gyvenęs Ti­mo­nas, kurį mini graikų istorikas Plutarchas, o vė­liau – ir rašytojas bei satyrikas Lukianas, Ti­mo­no istorija norėjęs parodyti, kokie laikini yra že­miškieji turtai. W.Shakespeare‘o kuriamame Atė­nų pasaulyje dominuoja galia ir pinigai, o vi­suomenės santykiai nustatomi pagal turimą turtą. Timonas tokiame pasaulyje – tarsi retas eksponatas, nors ir besimėgaujantis turima valdžia, bet tikintis žmogumi ir jo pažanga, aukšti­nantis santykius ir bendruomenę. Tai savųjų laikų Don Kichotas, vertinantis kiekvieną žmo­gų ir norintis daryti visiems gera, tačiau susiduriantis su realybe ir nusiviliantis savo idealais.

Tyrinėtojai mano, kad W.Shakespeare’as vie­­­ną paskutiniųjų savo dramų „Timonas Atė­nie­tis“ sukūrė 1605–1608 m. ir jame yra pašiepia­mas tuometis Anglijos karalius Jokūbas I, valdęs nuo 1603 iki 1625 m. ir garsėjęs besaikiu iš­laidumu.

Keistos vagišių draugės

Išlaidūs karaliai masių simpatijų sulaukia retai, o štai smulkiems vagišiams tai pavyksta dažniau. Net dviejose gegužės premjerose ma­tysime būtent tokius veikėjus.

„Panevėžys tapo miestu, kuriame gyvena ar­­ba seni žmonės, arba mokinukai, nes jaunimas iš čia išvažiuoja: geriausiu atveju į Vilnių, blogiausiu – į vadinamąjį Londoną“, – konstatavo naujasis Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas. O kad jau taip, tai ir pjesę savo spektakliui parinko aktualią Panevėžiui – apie neįprastą vienišos močiutės ir niekam nereikalingo vaikinuko draugystę.

Šią pjesę prieš du dešimtmečius parašė Suo­mi­jos dramaturgė Laura Ruohonen ir bū­tent su ja, išversta į nemažą pluoštą Europos kalbų, ji pirmąkart pateko į Skandinavijos dramaturgų elitą. Pjesė pavadinta „Olga“ – pa­grin­dinės veikėjos, smalsios pagyvenusios po­nios, vardu. O vagiliaujantis vaikinukas, kurį senolė paskatina permąstyti savo vertybės, vardu Rundis. Tačiau negalime garantuoti, kad panevėžiečių spektaklyje, saldžiai pavadintame „Vyšnia šo­kolade“, herojų vardai išliks nepakeisti. Tą pa­čią L.Ruohonen „Olgą“ L.M.Zaikauskas prieš porą metų yra pastatęs Petrozavodske, Kare­li­jos nacionaliniame teatre. Ten rusiškas herojės vardas niekam neužkliuvo.

Labiau patrakusio vagišiaus istorija pasakojama Giovanni Battistos Pergolesi’o komiškoje operoje „Livjeta ir Trakolas“, kurią ro­dys Klai­pėdos muzikinis teatras. Tik žavaus plėšiko Tra­kolo niekas nesistengia perauklėti – at­virkš­čiai, keršydama už savo brolio apiplėšimą gražuolė Livjeta mėgina kuo greičiau jį pasodinti į kalėjimą, kuris aštuonioliktame am­žiuje anaiptol nesiekė būti perauklėjimo įstaiga.

Bet Trakolas – gudrus ir, persirengęs astrolo­go drabužiais, pasprunka iš kalėjimo. Ne iš kelmo spirta ir jo mylimoji – siekdama demaskuoti nusikaltėlį ji apsimeta mirusia. Trakolą išduoda jo neabejingumas, ir Livjeta, matydama graudžias plėšiko ašaras, ne tik pabunda iš mirusiųjų, bet ir sutinka už jo tekėti.

„Livjeta ir Trakolas“, kaip ir pernai atnaujinta to paties kompozitoriaus „Tarnaitė po­nia“, yra valandos trukmės komiškos operos, ku­riomis nuo rimtos muzikos pervargę italų aristokratai teatruose buvo linksminami per di­džiųjų operų pertraukas. Nežinia, nuo ko pa­vargsta nūdienos uostamiesčio aristokratai, mat operos Klaipėdos muzikiniame teatre skamba vis rečiau: gegužę, neskaičiuojant vaikiš­kos „Makaronų operos“, numatytas vienintelis „Karmen“ spektaklis.

Jaunų kūrėjų kertelė

Iniciatyvių Klaipėdos merginų suburtas „Apeirono“ teatras vis dažniau vieši Vilniuje. Ir nors jaunos aktorės po neseniai OKT studijoje rodytų spektaklių nebuvo apipiltos liaupsėmis, šįkart ryžosi sostinės Menų spaustuvėje pristatyti ir premjerą „Psiche“. Kadangi tekstus savo spektakliams, kuriuos ne visuomet išeina va­dinti pjesėmis, klaipėdietės mėgsta rašyti pa­čios, sunku nuspėti, apie ką bus naujasis jų kū­rinys. Telieka kliautis šykščiomis užuominomis: „Kovo 19 d. niekinio konflikto tarp niekio ir bū­­ties metu pro pieštuko skersmens dydžio sky­­­lę pralindo žiurkės. Kitą dieną Smiltynės miš­­kuose tarp rąstų rastas nežinomos tapatybės asmuo kruvina ranka ir užsiūta burna, ku­ris su savimi turėjo vienintelį daiktą – pieštuką. Klausimas – kodėl pieštukas?“

G.Varno mokinys Žilvinas Vingelis savo dip­­lominiam (bakalauro) darbui pasirinko anaiptol ne savo kartos dramaturgiją. Pjesės „Skai­čius“, pristatomos Nacionaliniame Kau­no dramos teatre, autorė britė Caryl Chur­hill bebaigianti aštuntą dešimtį, ir ši pjesė, su­kurta 2002-aisiais, – vienas vėlyvųjų jos kūrinių.

Tuo metu visuomenę itin domino klonavimo idėja: avytė Doli, pirmasis klonuotas žinduolis pasaulyje, dar tebevaikščiojo žeme. Taigi ir pjesėje stebime tėvo ir sūnų, kurių dėl klonavimo atsiranda daugiau, nei tikėtasi, konfliktą. Mirus vieninteliam sūnui Bernardui tėvas, kaltindamas save, kad nesugebėjo tinkamai jo išauklėti, sutinka jį klonuoti, taip vildamasis ištaisyti padarytas klaidas. Tačiau sumanymas atneša ne paguodą, o dar didesnę santykių su­maištį, kurioje neišvengiama ir brolžudystės.

Rusų dramos teatro premjera „Natašos svajonė“ teatro gerbėjus labiausiai domins dėl dvie­jų priežasčių: kaip aktoriaus Ainio Stor­pirš­čio režisūrinis debiutas ir kaip aktorės Ga­bijos Urniežiūtės, pernai gruodį mirusio kunigaikščio Vildaugo dukters, vaidinamas mono­spek­taklis. Jos ir jaunos rusų dramaturgės Ja­ros­lavos Pulinovič pristatoma Nataša – paauglė iš vaikų namų. Ji dar tik bando įsitverti į men­kai pažįstamą pasaulį, kuriam mer­ginos svajonės atrodo juokingai naivios. Bet pati Na­taša dėl tų svajonių pasiryžusi viskam.

Post scriptum

Kiti tau gali patarti, ką valgyti, kuo tikėti, bet ką ir kada mylėti – tik tavo pasirinkimas. Tik­roji gyvenimo šventė slypi ne pompastiškoje žmonių, taurių ir šakučių aplinkoje, o atradus vidinės stiprybės būti pačiu savimi tiek valgant, tiek meldžiantis, tiek mylint.

Tokį devizą savo trupės spektakliui „Fiesta: val­gyk, melskis ir mylėk“ pasirinko flamenko šo­kėja Sandra Muningytė-Domingo, šio šokio paslaptis lukštenusi garsioje Madrido mokykloje „Amor de Dios“ ir Ispanijos šokio institute „Alicia Alonso“. Žurnalistų paprašyta atsakyti, kokiais trimis žodžiais lengviausia būtų apibūdinti flamenką, lietuvė, save vadinanti La Sandra, pasirinko tik vieną žodį – „prakaitas“. Nes be jo stiprių emocijų, fizinio krūvio ir sunkių scenos kostiumų reikalaujančiame flamenko žanre niekaip neprasimuši.

O pačioje pabaigoje – apie vienintelį teatrų gegužę siūlomą naują žaidimą tikriems vaikams. Kauno lėlių teatro premjera įdomi visų pir­ma autorių kolektyvu: pagal Gintaro Be­resnevičiaus knygas vaikams tekstus spektakliui parengė rašytoja Daiva Čepauskaitė, re­ži­s­uoja suaugusiųjų vis dažniau „Domino“ teatro spektakliuose bei televizijos serialuose regimas aktorius Andrius Žiurauskas, o dailininkė – iš Ukrainos atvykusi Lesia Lučko.

Spektaklis pratęs pažintį su žiūrovų pamėgtais ankstesnio spektaklio „Kaukų šeimynėlė iš Didžiosios Girios“ personažais. Šįkart mažoji Kaukutė švenčia savo gimtadienį, bet gauta dovana nėra tokia, kokios troško, o ir svečiai el­giasi ne taip, kaip ji tikėjosi. Šventė pademons­truos, kas nutinka, kai vaikai šeimoje ne­nori atlikti privalomų darbų, o jų troškimai tampa nepamatuoti ar netgi pavojingi.

Jau šį sekmadienį rodomas lėlių spektaklis vadinasi „Noriu – negalima, reikia – nenoriu“. Būsena, pažįstama ne tik vaikams.

Dešimt gegužės premjerų

1, 22 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių tea­tre – „Noriu – negalima, reikia – nenoriu“. Rež. Andrius Žiurauskas

13, 14 d. 18 val. Rusų dramos teatre –

„Natašos svajonė“. Rež. Ainis Storpirštis, Eglė Kižaitė

13, 14 d. 20.30, 22.30 val. Rusų dramos teatre – „Kodas: Hamletas“. Rež. Olga Lapina

14 d. 18 val. Kauno „Girstučio“ salėje, 22 d.

18 val. Klaipėdos koncertų salėje, 28 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Fiesta: valgyk, melskis ir mylėk“. Chor. Sandra Domingo

19, 20 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Livjeta ir Trakolas“. Rež. Ramūnas Kaubrys

19, 20, 26 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Timonas“. Rež. Kamilė Gudmonaitė

24, 25, 26 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Maištas“.

27, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Vyšnia šokolade“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

28, 29 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Skaičius“. Rež. Žilvinas Vingelis

31 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Psiche“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė.

A. Pelakausko nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po ketverių metų pertraukos į Baltijos šalių krovos lyderius išsiveržęs Po ketverių metų pertraukos į Baltijos šalių krovos lyderius išsiveržęs Klaipėdos uostas dėlioja savo plėtros perspektyvas. Tačiau jo teritoriją supa miestiečiai, budriai stebintys kiekvieną ateities projektų žingsnelį. Dėlioja savo plėtros perspektyvas. Tačiau jo teritoriją supa miestiečiai, budriai stebintys kiekvieną ateities projektų žingsnelį.

Pernai metų suvestinėse 1,5 mln. tonų krovinių nuo Rygos metinio rezultato atsilikusi Klaipėda šįmet šovė į priekį ir po pirmojo ketvirčio tapo sunkiai pavejama kitiems Baltijos šalių konkurentams uostams. Lietuvos jūrų uostas 2016 m. demonstruoja ryškiausias, 10,2 proc. siekiančias krovos augimo tendencijas rytiniame Baltijos jūros regione, kuriame dauguma uostų, išskyrus tebekylančius Rusijos milžinus Ust Lugą ir Primorską bei arčiausiai Lietuvos esančią mažiukę latvių Liepoją, džiaugtis gerėjančiais rezultatais apskritai nebegali.

Prognozuojama, kad Rusijos prekyba su Kinija ir ateityje stiprės, o prekybinius ryšius su Vakarų Europa ir toliau stabdys tiek vangūs politiniai santykiai.

Krova Rygos uoste šįmet sumenko 13,8 proc., iki 9,1 mln. tonų. Klaipėdoje per pirmąjį ketvirtį krauta 9,96 mln tonų – toks rezultatas, išliekant dabartinio augimo tendencijoms, leistų pirmą kartą istorijoje priartėti prie 40 mln. tonų metinės ribos. Šią ribą iš Baltijos šalių uostų pirmoji peržengė būtent Ryga, 2014 m. krovusi 41,08 mln., o 2015 m. – 40,05 mln. tonų krovinių.

Nesnaudžia ir pietinis Klaipėdos kaimynas Gdanskas: jis šių metų pirmąjį ketvirtį krovė 8,8 mln. t, arba 6,2 proc. daugiau nei atitinkamą laikotarpį pernai. Ir veiklos rezultatais jau lenkia net 18,5 proc. pernykštės krovos netekusį Ventspilį (6,1 mln. t) bei 16,3 proc. krovinių praradusį Taliną (5,3 mln. t).

Rusų Baltijos baseino uostuose bendras krovos lygis išliko stabilus (stebimas simbolinis 0,6 proc. augimas), tad Ust Luga ir Primorskas savo rezultatus gerina atiminėdami krovinius iš Sankt Peterburgo, Vysocko, Kaliningrado bei artimiausių Baltijos šalių uostų. Tačiau Rusijos jūrų uostų asociacijos statistika rodo, kad visuose Rusijos uostuose pirmąjį ketvirtį krovinių padaugėjo 4,6 proc., o didžiausiu prieaugiu išsiskyrė Arkties regiono (18,3 proc.) ir Tolimųjų Rytų (9,8 proc.) uostai.

Prognozuojama, kad Rusijos prekyba su Kinija ir ateityje stiprės, o prekybinius ryšius su Vakarų Europa ir toliau stabdys tiek vangūs politiniai santykiai, kurių atšilimo kol kas nematyti, tiek ekonominiai veiksniai, iš kurių svarbiausi – Rusijos pramonės būklė bei šalies gyventojų perkamoji galia.

Pavyzdys – lenkai ir švedai

Būtent ekonominė Rusijos situacija, kurios „dantis“ jau pajuto šiauriniai kaimynai, verčia Lietuvos uostininkus optimistiškai nuteikiančią metų pradžios statistiką vertinti atsargiai.

Nauji terminalai neįrengiami per metus ar dvejus – tai trunka penkerius–septynerius metus. Todėl apie ateities perspektyvą turime pradėti galvoti jau šiandien.

„Didėjanti konkurencija regione reiškia, kad jokiu būdu negalime būti ramūs. Kai krovos rezultatai per metus kinta dešimtimis procentų, tenka į tai atsižvelgti rengiant uosto investicinius planus. Uoste krantinės, nauji terminalai neįrengiami per metus ar dvejus – tai trunka penkerius–septynerius metus, kartais dar ilgiau. Todėl apie ateities perspektyvą turime pradėti galvoti jau šiandien“, – pabrėžia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.

Artūras Drungilas, rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius, skaičiuoja, kad pastarųjų 16 metų krovinių apyvartos metinis augimas Klaipėdoje siekia 6,6 proc.

Nūdienos uosto pajėgumų geriausiu atveju užteks dar penkeriems metams, nes tam, kad darbas vyktų sklandžiai ir laivai būtų aptarnaujami operatyviausiu režimu, uosto galimybės realią krovos apyvartą turi viršyti 30 proc. Pernai krovos apyvarta Klaipėdos uoste buvo 38,5 mln. tonų. Realūs jo krovos pajėgumai šiuo metu siekia 60–65 mln. t. Tokio rezervo sklandžiam uosto krovos augimui pakaks iki 2019–2020 m., tačiau vėliau, pildantis nuosekliai didėjančios apyvartos scenarijui, gali prasidėti problemos. Todėl vėl keliama išorinio uosto statybos idėja.

A.Drungilas įsitikinęs, kad statydama išorinį uostą Klaipėda dešimtmečiu paankstintų tikėtiną krovinių apyvartos prieaugį. Ir argumentu pasitelkia tą patį Gdansko uostą, kuriame konteinerių krova išgyveno ryškų šuolį po 2007 m., kai jūroje pradėjo veikti išorinis konteinerių terminalas.

Pernai krovos apyvarta Klaipėdos uoste buvo 38,5 mln. tonų. Realūs jo krovos pajėgumai šiuo metu siekia 60–65 mln. t.

„Tai augimas, sąlygotas vidinės prekybos ir naujos infrastruktūros. Tūkstantmečio pradžioje vos 70 tūkst. TEU per metus priimdavęs Gdanskas dabar jau krauna 1,2 mln. TEU, arba triskart daugiau konteinerių nei Klaipėda. Jis priima ir „Triple-E“ klasės „Maersk“ konteinerinius laivus, gabenančius iki 18 tūkst. TEU. Anksčiau kaimynai irgi tvirtino, kad turi rezervinį pajėgumą, tačiau kol nebuvo naujo terminalo – nebuvo ir ryškesnio krovos augimo. Dabar lenkai toliau plečia giliavandenes krantines konteineriams krauti, plėtoja naują 27 ha teritoriją, kurioje prie 600 m ilgio krantinių bus 16,5 m grimzlė. Darbus jie baigs jau šiemet. O mes ir toliau tik šnekame apie išorinį uostą. Jeigu nereaguosime į tai, kas vyksta aplinkui, daug prarasime“, – teigia A.Drungilas.

Kitas pavyzdys gali būti Švedijos Geteborgo uostas, kurio bendra krovos apyvarta panaši į Klaipėdos – 38,5 mln. t. Iš jų 21 mln. t yra naftos produktai, nors Švedija savo naftos neturi. Tačiau ji turi giliavandenes krantines, todėl nemažai kaimyninės Norvegijos naftos pirkėjus pasiekia būtent per Geteborgą. Šis uostas ir konteinerių aptarnauja 820 tūkst. TEU, arba dvigubai daugiau už Klaipėdą.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

D. Matvejevo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po savaitės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – neeilinė premjera: Gintaras Varnas pristato spektaklį „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“.

Smalsiausius būsimuosius žiūrovus teatras iš anksto pakvietė į renginį „Aiškinamės Oidipo mitą“, kurį jo vedėjas, klasikinių tekstų vertėjas dr. Mindaugas Strockis perkrikštijo į „Oidipo mitas žaliems“. Visiems atėjusiems buvo išdalytos netipiškos spektaklio programėlės, kuriose nubraižytas septynių kartų Oidipo giminės medis ir įdėta Senovės Graikijos miestų, kuriuose vyksta spektaklio veiksmas, išsidėstymo schema.

Pasak M.Strockio, pirmiausia būtina suvokti, kad antikos graikų dramaturgus nuo mūsų skiria du su puse tūkstantmečio. Mokslininkai iš tam tikrų istorikų užuominų spėja, kad Oidipo mite dėstomi įvykiai vyko vėlyvajame bronzos amžiuje, maždaug dvyliktame amžiuje prieš Kristų. Kaip tuomet atrodė graikų mituose minimi miestai? Juose stovėjo plačiasienės akmeninės tvirtovės, o pačius miestus valdė karaliai, kurių ginčai dėl sosto paprastai būdavo sprendžiami dvikovomis.

Vietovės, kuriose vyksta mito veiksmas, yra realios. Atstumai tarp mite minimų vietovių nėra dideli, siekia keliasdešimt kilometrų. Pavyzdžiui, Tėbus, kuriuose gimė Oidipas, nuo Korinto, kuriame jis užaugo, skiria maždaug 60 km. Pasak mitologijos, Tėbus įkūrė valdovas Kadmas, toje vietoje nukovęs dievo Arėjo drakoną ir pasėjęs jo dantis, iš kurių išaugo pasėtieji žmonės – mitinė Tėbų aristokratų giminė, senojo Menoikėjo (dramoje veikia jo anūkas tokiu pat vardu) ir jo vaikų Kreonto ir Jokastės protėviai. O štai Jokastės vyras ir tikrasis Oidipo tėvas Lajas kildinamas iš paties valdovo Kadmo giminės.

Jokastė ir Lajas ilgą laiką negalėjo susilaukti vaikų. Tuomet jie nukeliavo pas Delfų miesto orakulą, kuris karaliui Lajui pažadėjo sūnų, bet išpranašavo, kad užaugęs sūnus jį nužudys ir ves jo žmoną – savo motiną. Tai žinodamas Lajas dar kūdikį Oidipą ketino nužudyti. Bet, kaip dažniausiai būna tokiuose siužetuose, pasmerktasis kūdikis buvo atiduotas tarnui, kad šis įmestų jį upėn, o tarnas pagailėjo vaiko ir perdavė jį Korinto piemeniui, kuris vaikelį parnešė savo bevaikiam valdovui Polibui. Taip tikrosios savo kilmės nežinantis Oidipas užauga kaip Polibo sūnus.

Tuomet jau Oidipas nukeliauja pas Delfų orakulą, kuris jam pakartoja tą pačią pranašystę: jaunuolis nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Bandydamas išvengti pažadėtosios lemties, Oidipas išsigandęs nebegrįžta į Korintą pas įtėvius, kuriuos laiko savo tikraisiais tėvais. Tačiau kelyje prie Daulidės sutinka užsispyrusį neginkluotą senį, lydimą kelių tarnų. Su jais susiginčijęs jaunuolis keliauninkus užmuša ir toliau keliauja į Tėbus, net neįtardamas, kad senis buvo Tėbų karalius Lajas – tikrasis jo tėvas. Taip jau būna graikų dramose: kuo energingiau stengiamasi išvengti pranašystės išsipildymo, tuo labiau jis priartinamas.

Tėbuose Oidipas randa sfinksą – mitinę pabaisą, visiems sutiktiesiems pateikiančią savo mįslę. Tuos, kurie mįslės neįmindavo (kaip dažniausiai ir nutikdavo), sfinksas sudraskydavo. Tačiau Oidipui pavyksta įminti sfinkso mįslę, ir, sunaikinęs mitinę pabaisą, jis tampa Tėbų didvyriu, veda paslaptingai dingusio karaliaus žmoną Jokastę ir su ja susilaukia keturių vaikų: dvynių Polineiko ir Eteoklo bei dukterų Antigonės ir Ismėnės. Išsipildo antroji pranašystės dalis, tik niekas apie tai nenutuokia.

Po dvidešimties metų, karaliaus vaikams paūgėjus, Tėbus užklumpa maras. Delfų orakulas išpranašauja, kad negandos baigsis tuomet, kai iš miesto bus išvarytas buvusio karaliaus Lajo žudikas. Kaip tik nuo čia ir prasideda dramos „Oidipas karalius“, tapusios pirmosios G.Varno spektaklio dalies pagrindu, veiksmas. Mat „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ sumontuota iš keturių skirtingų antikinių dramų, pasakojančių to paties mito atskirus epizodus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2016-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

D. Matvejevo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Seimo opozicijos peikiamos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos turi nemažai užtarėjų, teigiančių, kad svarbiausia dabar – išlipti iš nepriklausomiems teatrams visavertiškai dirbti trukdančios absurdo balos.

Prieš savaitę Seime kultūros ministras Šarūnas Birutis pristatė Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisas, pabrėždamas, kad jomis siekiama modernizuoti ketvirtį amžiaus neliestą, nuo sovietinių laikų išlikusią teatrų ir koncertinių įstaigų veiklos reguliavimo sistemą, nebeatitinkančią nūdienos realijų. Mat atkūrus nepriklausomybę šalyje pradėjo sparčiai steigtis nepriklausomi teatrai, kurie, spektaklių menine kokybe prilygdami valstybinėms institucijoms, iki šiol nesijaučia visaverte kultūrinio sektoriaus dalimi.

Pagal naująjį įstatymą nebebus ribojama valstybinių įstaigų ūkinė komercinė veikla papildomoms lėšoms užsidirbti. Jos uždirbtas lėšas galės kaupti savo sąskaitose ir operatyviai naudoti kūrybinėms ir gamybinėms reikmėms.

Dabar Seimo kanceliariją pasiekė toks įstatymo projektas, kuris netenkina nė vienos pusės, išskyrus pačią Kultūros ministeriją.

Įstatymo reguliavimo sferoje atsidurs ir anksčiau scenos menų sistemai formaliai nepriklausę kūrybiniai inkubatoriai, informacijos centrai bei sparčiai „teatrališkėjantys“ cirkai. Kartu jiems, kaip ir kitoms nevalstybinėms įstaigoms, sukuriama galimybė konkurso būdu pretenduoti į valstybės paramą įstaigų veiklai finansuoti. Be to, pirmą kartą šalies istorijoje valstybinis ir nevyriausybinis sektorius susitarė, kad įstatyme būtų numatyta teisė valstybės įstaigoms su privačiomis profesionaliojo scenos meno įstaigomis sudaryti jungtinės veiklos sutartis koprodukciniams projektams įgyvendinti.

Baleto artistams ir šokėjams dėl išaugusių profesinio meistriškumo reikalavimų kūrybinio darbo stažas bus sumažintas nuo 20 iki 18 metų. Dabartiniai baleto šokėjai turi būti įvaldę tiek klasikinį, tiek šiuolaikinį repertuarą, reikalaujantį skirtingo kūno parengimo ir atlikimo technikos. Todėl daugeliui artistų karjeros pabaigoje išryškėja visaverčiam darbui trukdančios traumos.

Didėja kompensacinės išmokos įstaigas paliekantiems kūrybiniams darbuotojams. Jos bus skiriamos ir senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems buvusiems artistams, mokant paskirtosios senatvės pensijos ir kompensacinės išmokos skirtumą.

Opozicija kelia protesto bangas

Atrodytų – viskas į gera. Tačiau dar savaite anksčiau šešėlinės Vyriausybės kultūros ministras Vytautas Juozapaitis, pasikvietęs keletą teatrų profsąjungų atstovų, apkaltino Kultūros ministeriją sąmokslu ir specialios darbo grupės, anksčiau sudarytos įstatymo pataisų siūlymams rengti, sprendimų ignoravimu. Pagrindinis opozicijos priekaištas – dėl darbo santykių klausimų įtraukimo į Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, mat anksčiau žadėta, kad to daroma nebus.

„Tai, kas buvo sutarta darbo grupėje, galiausiai buvo išmesta į šiukšlių dėžę ir dabar Seimo kanceliariją pasiekė toks įstatymo projektas, kuris netenkina nė vienos pusės, išskyrus pačią Kultūros ministeriją“, – teigė V.Juozapaitis.

Daugiausiai emocingų reakcijų svarstymuose sulaukdavo punktai, aktualūs pirmiausia biudžetinėms įstaigoms.

Apgavystė įžvelgta ir įstatymo punkte, numatančiame galimybę valstybiniam teatrui tapti viešąja įstaiga. „Pastebėjau, kad jei teatras pereis prie viešosios įstaigos, jis jau bus nebe valstybinis, o tik valstybės remiamas, kurį finansuoti valstybė gali daugiausiai 80 proc. reikalingų lėšų, ir tai tik tada, jei valstybė nori ir gali suteikti tokį finansavimą. Vadinasi, sulauksime gerokai mažiau asignavimų“, – prognozavo darbo grupės narys, privataus teatro „Vaivorykštė“ vadovas Petras Mendeika.

Nevyriausybininkai tampa sistemos dalimi

Tačiau anaiptol ne visi darbo grupės nariai jaučiasi Kultūros ministerijos apgauti. Goda Dapšytė, Scenos meno kūrėjų asociacijos direktorė, dirbusi toje pačioje darbo grupėje, teigia, kad ją nustebino ne įstatymo projektas, o atskirų kolegų bandymai reikšti savo nuomonę visos darbo grupės vardu.

„Teisybė, kad įstatymo projektas ne kartą keitėsi svarstymo proceso metu, tačiau Kultūros ministerija visus pokyčius su darbo grupe stengdavosi aptarti. Todėl jokių staigmenų tame įstatymo variante, kuris buvo pateiktas Vyriausybei, aš nematau. Apskritai daugiausiai emocingų reakcijų svarstymuose sulaukdavo punktai, aktualūs pirmiausia biudžetinėms įstaigoms: tokie, kaip galimybė tapti viešosiomis įstaigomis, meno tarybos vaidmuo ir panašiai“, – teigia G.Dapšytė.

Tokios daug nekainuojančios investicijos į nevyriausybinį sektorių valstybei grįžta su kaupu: prisiminkime per pasaulį keliaujančius „Meno forto“ ar OKT spektaklius.

Ji džiaugiasi, kad įstatyme pagaliau pavyko išplėsti profesionalių scenos menų sąvokos spektrą ir apibrėžti, ko valstybė iš kūrėjų tikisi. Jos nuomone, kitas teigiamas įstatymo bruožas – kad nevyriausybinis sektorius pagaliau įtraukiamas į scenos menų veiklos sistemą ir turi bent teorinę galimybę gauti valstybės finansavimą darbuotojų etatams ir veiklos ūkinėms reikmėms. Teorinė ši galimybė todėl, kad iki šiol nėra numatyta, iš kokių lėšų tokia programa galėtų būti finansuojama, – tai palikta įstatymo įgyvendinamiesiems aktams. Vis dėlto iki šiol nepriklausomi teatrai (netgi tiek pasiekę, kiek Oskaro Koršunovo OKT ar Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“) neturėjo ir teorinės galimybės gauti panašią paramą, nes ji būtų traktuojama kaip įstatymo pažeidimas.

„Dar vienas nevalstybininkams svarbus punktas – jungtinių veiklos sutarčių su valstybiniais teatrais galimybė koprodukciniams projektams įgyvendinti. Už jo slypi daugeliui nepriklausomų teatrų aktuali galimybė naudotis valstybinių teatrų patalpomis be nuomos mokesčio, traktuojant tai kaip jungtinės veiklos sutarties sąlygą siekiant bendro kūrybinio rezultato. Tokios daug nekainuojančios investicijos į nevyriausybinį sektorių valstybei grįžta su kaupu: prisiminkime per pasaulį keliaujančius „Meno forto“ ar OKT spektaklius ir jų indėlį į šalies vardo garsinimą“, – primena G.Dapšytė.

Triukšmas – dėl šimto aktorių

Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis darbo santykių klausimų sugrąžinimą įstatyman taip pat vertina teigiamai. „Pagrindinis dalykas, kurį pabrėžia nepatenkinti aktoriai, yra tai, kad teatre neįmanoma vadovautis gamykloms skirtu darbo kodeksu. Tačiau būtent Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas leidžia apibrėžti specifines, teatrus nuo gamyklų skiriančias nuostatas. Tiesiog reikia susitarti dėl formuluočių, tenkinančių visas scenos menų įstaigas“, – pabrėžia M.Budraitis.

Jis primena, kad visuose Lietuvos valstybiniuose teatruose šiandien darbuojasi 364 etatiniai aktoriai (įskaičiuojant muzikinių teatrų solistus). Iš jų nepatenkintų siūlomomis permainomis yra maždaug trečdalis. Taigi nepasitenkinimas iš esmės kyla iš šimto žmonių, kurie nuogąstauja, kad jų padėtis pablogės. Bet privačiame sektoriuje darbuojasi gerokai daugiau artistų, neturinčių jokių socialinių garantijų. Į jų interesus Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas irgi privalo atsižvelgti.

Vis dėlto M.Budraitis siūlytų dar tobulinti konkursų į valstybinių teatrų vadovus rengimo nuostatus: „Labai svarbu, kad konkursai būtų rengiami likus bent metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Tuomet kolektyvo veikloje būtų išvengta „duobių“, naujasis vadovas turėtų laiko ramiai susidėlioti veiklos planus ir įsigilinti į konkretaus teatro veiklos specifiką, o kadenciją baigiantis – susiplanuoti savo tolesnę veiklą. Tokia praktika įprasta pasaulyje. Ten laimėjęs konkursą vadovas gauna teisę suburti ir savo komandą, įskaitant galimybę atsisakyti nereikalingų aktorių.“

Trys repeticijų salės ir vienas pianinas

„Toskos“ premjerai besirengiančio „Vilnius City Opera“ teatro vadovė Dalia Ibelhauptaitė konstatuoja, kad po devynerių veiklos metų šis teatras, anksčiau vadintas „Bohemiečiais“, vis dar neturi nei savo repeticijų erdvės, nei nuolatinio finansavimo, nei bent minimalios administracinės struktūros.

„Vienintelės durys, atsivėrusios mums prieš dvejus metus, yra Lietuvos kultūros taryba. Jai kas pusę metų sąžiningai ir teikiame projektus. Tačiau tai, ką iš ten gauname, netgi palyginus su valstybiniais muzikiniais teatrais, tėra katino ašaros. Tarkim, valstybės parama būsimam „Toskos“ pastatymui sudaro vos 7,2 proc. bendro spektaklio biudžeto. Jau įrodėme, kad sugebame pritraukti rėmėjų, tačiau normaliomis sąlygomis iš jų surenkamų lėšų dalis neturėtų viršyti dviejų trečdalių spektaklio biudžeto. O mums ir po devynerių metų tai tebėra svajonė“, – pasakoja D.Ibelhauptaitė.

Repetuodama „Toską“ su kviestiniais tarptautinės klasės solistais, režisierė tris kartus per dieną priversta keisti apšiurusias repeticijų sales ir dar paskui trupę iš salės į salę tampyti pianiną. Bet netgi už tokias nepavydėtinas darbo sąlygas D.Ibelhauptaitė dėkinga rėmėjams, nes lėšų salių nuomai VCO neturi.

„Nors mūsų teatro apyvarta siekia 1,5 mln eurų per metus, visą šį lėšų srautą valdo trys žmonės, dirbantys porą valandų per dieną. Kiekvienas verslininkas jums pasakys, kad tai nesąmonė. Apie kokį sąžiningą požiūrį į nepriklausomus teatrus čia galima kalbėti? O juk būtent nevalstybiniame sektoriuje šiandien dirba stipriausi Lietuvos teatro menininkai. Ir kuo toliau, tuo labiau susidaro įspūdis, kad Lietuvai jų įkurti teatrai, kaip ir VCO, nereikalingi, netgi nepatogūs“, – neslepia D.Ibel­hauptaitė.

Premjerai besirengianti režisierė neturėjo kada ir įstatymo projekto patyrinėti. O kai iš įtakingų kultūros vadovų išgirsta, kad paukščiukų čiulbėjimas jų ausiai mielesnis negu operos, jai apskritai nusvyra rankos… Tačiau D.Ibel­hauptaitė įsitikinusi, kad bet koks įstatymo projektas, kuris padėtų bent žingsneliu atsitraukti nuo dabartinės absurdo balos, jau būtų maža Lietuvos kultūros pergalė.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gegužės pradžioje į Vilnių atkeliauja dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Jubiliejinio festivalio programa neįprasta tuo, kad gegužės 3 d. prasidėjęs festivalis tęsis iki gegužės 9 d., o paskutiniai du spektakliai bus parodyti gegužės 19 d.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovas Audronis Imbrasas teigia, kad jubiliejaus proga norėjosi pristatyti ne tik jau įprastiniais svečiais tapusius Europos šokio kūrėjus, bet ir ką nors, ko Lietuvos publika iki šiol nebuvo patyrusi.

Atvežame tai, ką Vakarų pasaulis seniai pažįsta, bet menkai žino Vidurio Europa ir beveik visai nežino mūsų geopolitinis regionas.

„Mūsų visuomenė tebegyvena gana uždaroje posovietinės kultūros erdvėje. Todėl mūsų taikiklyje atsirado Kanada – kaip tolima, bet labai įdomi šokio šalis ir kartu gerokai liberalesnė, atviresnė bei kultūriškai pažangesnė visuomenė. Atvežame tai, ką Vakarų pasaulis seniai pažįsta, bet menkai žino Vidurio Europa ir beveik visai nežino mūsų geopolitinis regionas. Į festivalį atvyksta net keturios kanadiečių trupės, tarp jų – tokios ryškios asmenybės, kaip šokio deivė Louise Lecavalier ir šiuolaikinės choreografijos žvaigždė Marie Chouinard“, – sako A.Imbrasas.

L.Lecavalier dar vadinama Kanados šiuolaikinio šokio ikona. Nuo 1981 iki 1999 m. ji dirbo su choreografu Édouardu Locku ir žymiąja Kanados trupe „La La La Human Steps“. Šis išskirtinio aktyvumo laikotarpis pažymėtas ne tik jau mitiniais tapusiais darbais, bet ir smagiu bendradarbiavimu su legendinėmis muzikos figūromis – Davidu Bowie, Franku Zappa. Nuo 2006 m. L.Lecavalier kūrė savo pačios trupę „Fou Glorieux“ ir dirbo su pačios pasirinktais choreo­grafais.

2012 m. pabaigoje šokėja pastatė dabar į Vilnių atkeliaujantį spektaklį „So Blue“, prieš tai rodytą jau penkiolikoje šalių. Tai pirmasis jos darbas, sukurtas su partneriu F.Tavernini. „Norėjau kūnui leisti pasakyti viską, ką jis trokšta išsakyti, be jokios cenzūros, kad iš spon­taniškų judesių gausos iškiltų kas nors tikra ir nekontroliuojama“, – apibūdina savo kūrinį  L.Lecavalier.

Choreografė iš Monrealio M.Chouinard 1978 m. pristatė pirmą šokio darbą „Cris­ta­llisation“ ir taip įtvirtino savo, kaip originalios kū­rėjos, reputaciją. 1990 m. ji įkūrė savo trupę „Compagnie Marie Chouinard“. Nuo tada tru­pė rengia pasirodymus visame pasaulyje. Dau­gelis trupės kūrinių repertuare išlieka ilgą lai­ką. Pavyzdžiui, spektaklis „Pavasario ritualas“ rodomas jau daugiau kaip du dešimtmečius.

M.Chouinard kūrinių galima rasti ir baleto trupių repertuaruose. Tarkim, jos pastatymą „Fauno popietė“ prieš ketverius metus Lietuvoje rodė Maskvos Didžiojo teatro šokėjai, o „24 Chopino etiudus“ rodo Kanados nacionalinis baleto teatras, kuriame dabar šoka primabalerina Jurgita Dronina. Į Vilnių atkeliaujantis M.Choui­nard pastatymas neverčiamu pavadinimu „bODY_rEMIX/les_vARIATIONS_gOLDBERG“ taip pat yra Monte Karlo ir Geteborgo baleto trupių repertuaruose.

Šiame spektaklyje dešimt trupės šokėjų atlieka variacijas laisvės pratimų tema. Jie naudoja skirtingus įrankius: ramsčius, virves, protezus, skersinius ir saugos diržus, kurie kartais išlaisvina judesius, o kartais juos supančioja. Tai leidžia perteikti neįprastas kūno formas ir atveria erdves žaismingiems tyrinėjimams. Subtilūs ir ekstravagantiški, prabangūs ir laukiniai pasirodymo judesiai, lydimi Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, skverbiasi į neįveikiamą kiekvienos gyvos būtybės paslaptį.

Estetė už normalumo ribų M.Chouinard taip pat žinoma kaip šiuolaikinio meno kūrėja. 2011 m. jos fotoinstaliacija „Paradisi Gloria“ eksponuota Monrealio meno muziejuje, 2012 m. paroda „Drawings“ – Donaldo Browne’o galerijoje Monrealyje ir Toronto tarptautinėje meno mugėje. 2015 m. M.Chouinard sukūrė sa­vo pirmąją programėję „iPad“ ir „iPhone“ iš­maniesiems įrenginiams – „Cantique“. Ją ne­mokamai galima parsisiųsti iš „App Store“.

Atradimo džiaugsmą ilgainiui keičia kančios ir kankinimų blyksniai: perkreiptas veidas, sulaužytas riešas, nepakeliamas rankų ir kojų sunkumas.

M.Chouinard pastatymuose yra šokęs ir iš Monrealio į Vilnių atvykstantis Manuelis Roque’as, vėliau pradėjęs kurti savo spektaklius. 2013 m. jis subūrė savo vardo trupę. Šokėjo solo kūrinyje „DATA“ pagal Gabrielio Fauré „Requiem“ muziką tyrinėjama tapatybės sąvoka ir jos kaita. Scenoje tarp metalinius totemus primenančių riedulių likęs vienišas žmogus ima atradinėti savo paties kūną: kiekvienas kaulas ar sąnarys, mažiausias odos lopinėlis rodosi esą pilni gyvybės. Tačiau atradimo džiaugsmą ilgainiui keičia kančios ir kankinimų blyksniai: perkreiptas veidas, sulaužytas riešas, nepakeliamas rankų ir kojų sunkumas.

Ketvirtoji iš Kanados atvykstanti trupė – gatvės šokius propaguojanti „RUBBER­BANDan­ce“, vadovaujama Victoro Quijados ir Anne Plamondon. Šis duetas per pastaruosius dešimt metų ištobulino savitą braižą, kartais priartėjantį prie šiuolaikinio cirko meno. Buvęs hiphopo klubų šokėjas V.Quijada spektaklyje „Patirties koeficientas“ supina priklausomybės, atstūmimo, empatijos ir priėmimo situacijas. Jo vizija išsiskleidžia teatrinių interpretacijų, improvizacijų ir filmuotų vaizdinių pripildytoje veiksmo vietoje.

Lietuviški spektakliai

Dar vienas jubiliejinio festivalio išskirtinumas – į jį grįžta du ankstesniais metais sėkmingai rodyti darbai. Pirmasis jų – žymiojo norvegų choreografo Jo Stromgreno įspūdžiais iš viešnagių Lietuvoje grįstas spektaklis „Ten“, kurio premjera „Naujajame Baltijos šokyje“ įvyko 2001 m. Antrasis kartojamas darbas – paties populiariausio pastarųjų metų lietuviško šokio projekto „Contemporary?“ speciali festivalinė versija.

Iš užsienyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių šiemet festivalyje viešės sparčiai su performansais per žymiausias pasaulio dailės galerijas keliaujanti Ieva Misevičiūtė iš Niujorko. Ji ilgai dirbo cirke, yra įvaldžiusi įvairias judesio ir im­provizacijos technikas. Šiandien I.Mise­vi­čiūtės pasirodymų geografija itin plati. Savo spektaklyje „Jautienos valdovas“ šokėja pristato įsikūnijimų seriją, atspindinčią objektus, žmones, reiškinius ir filosofines idėjas. Paskutinis I.Misevičiūtės spektaklio įsikūnijimas paremtas buto liežuvio šokio technika, kai atlikėjo kūnas po truputį pasiduoda judesiui, teatrinį aktą priartindamas prie ritualo.

Prabėgus ketvirčiui amžiaus po geležinės uždangos griūties rytų europiečių pasirinki­mus vis dar lemia pasąmonėje slypintys so­vietinio ir posovietinio elgesio modeliai.

Kita viešnia – Kauno šokio teatrui „Aura“ pirmąjį savo spektaklį sukūrusi Liza Baliasnaja iš Briuselio. Ji nuo šešerių metų mokėsi Kauno choreografijos mokykloje, porą metų šoko „Auros“ trupėje. Vėliau išvyko studijuoti „Ar­tez“ menų akademijoje Nyderlanduose ir po metų buvo pakviesta mokytis „P.A.R.T.S“ akademijoje Briuselyje. Jos darbas „(Be)kulmi­na­cijų“ – tai bandymas sukurti erdvę, kurioje kultūriniai simboliai yra iškelti iš konteksto ir tam­pa nauja raiškos forma. Tai kvietimas pa­žvelgti į gerai žinomus elementus kitaip ir sukurti judesio struktūrą, skatinančią abejoti tuo, ką žinome.

Dar vieną lietuvišką naujieną „Dior in Mos­cow“ pristatys klaipėdiečių šokio teatras „PADI DAPI Fish“. Jį sukūrė dvi žymios šo­kios pedagogės – choreografė Agnija Šeiko ir šo­kio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė. Jos teigia, kad prabėgus ketvirčiui amžiaus po geležinės uždangos griūties rytų europiečių pasirinki­mus vis dar lemia pasąmonėje slypintys so­vietinio ir posovietinio elgesio modeliai. Ryš­kiausiai tai atskleidžia mūsų moterys, pasikly­dusios darbininkės-karjeristės-mamos-na­mų šei­mininkės-mylimosios ir kitų primetamų įvaizdžių gausoje.

Europos susitikimai

Pernai „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo pristatyti keturi flamandiškosios Belgijos dalies kūrėjai. Šįmet flamandams atstovauja kylanti choreografijos žvaigždė Ann Van den Broek su 2015 m. geriausiu šokio spektakliu Olandijoje pripažintu „The Black Piece“. Jame kviečiama atrasti kitokį juodumą – traukiantį, reikalaujantį dėmesio, intriguojantį. Šokėjai ir jiems talkinantis operatorius nukelia žiūrovus į tamsumą: kamera čia atskleidžia tai, kas liktų nepamatyta ir neišgirsta. Antra vertus, spektaklis klausia, ar tai, kas matoma scenoje, yra tikra. Bernie van Velzeno kinematografija, Arne Van Dongeno garsiniai vaizdiniai, dainininko Gregory Frateur (Dez Mona) balsas – visa tai pažadina auditorijos pojūčius. Šiam kūriniui choreografę įkvėpė Michaelio Pastoureau knyga „Juoda: spalvos istorija“.

Prancūziškajai Belgijos daliai festivalyje atstovauja smagi ir originali trupė „Wooshing Machine“ su spektakliu „Happy Hour“. Tai šokis, kuris knaisiojasi po dviejų buvusių paauglių prisiminimus apie 1970-ųjų televiziją ir tų laikų politikus. „Happy Hour“ – keliaujantis projektas, pritaikomas skirtingoms kūrybinėms erdvėms.

Iš Prancūzijos atvyks trupė „Propagande C“ su spektakliu „Gerro, Minos ir Jis“. Tai spektaklis apie tris vyrus, įmestus į tuščią kambarį, kuriame jie turi kartu praleisti laiką. Jų žaidimai – ir žaismingi, ir pavojingi, ir absurdiški. Jie įtraukiami tai į šauksmų verpetą, tai į kabuki teatro meilės scenas ar gentinius dainavimus.

Bendradarbiaujant su Europos šokio tinklu „Aerowaves“ šiemet į festivalį atvyksta ispanas Pere Faura, kipriečių trupė „ZebraLine“ ir estas Henri Hüttas. Savo naujausius darbus į festivalį atveš SKVO’s šokio trupė iš Bal­tarusijos ir latvių choreografė Elina Lutcė. O festivalio uždarymo spektakliu šįmet taps netikėtas islandės, dabartinės Islandijos nacionalinės šokio trupės vadovės Ernos Omars­dottir ir jos gyvenimo draugo, dainininko ir gitaristo Valdimaro Jóhannssono pristatoma elektroninio metalo opera „Lazyblood“.

A. Minsevičiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šiais metais Kinijoje žadama parodyti beveik dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių. Tačiau ar visos suplanuotos gastrolės tikrai įvyks – neaišku, nes prieš tai daugeliui trupių teks konkuruoti dėl Lietuvos kultūros tarybos teikiamos finansinės paramos tolimoms gastrolėms.

„Su kiekviena kelione iš Kinijos parsivežami įspūdžiai vis geresni, nes ir mes vis labiau pažįstam šią šalį, ir jie mus geriau pažįsta ir įsivaizduoja, ko laukti mūsų spektakliuose. Tuo labiau kad Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas“ Kinijoje viešėjo jau antrą kartą. Pirmą kartą prieš aštuonerius metus ten rodėme „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Patys kinai mums tvirtino, kad jau po šio spektaklio O.Koršunovo vardas tapo gerai žinomas šalies teatralams“, – pasakoja neseniai kartu su OKT trupe iš gastrolių Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou grįžusi šio teatro užsienio reikalų vadybininkė Audra Žukaitytė.

Vardas, paminėtas šalies žiniasklaidoje, Kinijoje apskritai reiškia daug, todėl Pekine ir Šanchajuje visi bilietai į OKT spektaklius buvo išpirkti.

Ji pamena, kad „Hamleto“ nuotraukų aktoriai dar kelionės metu pastebėjo Kinijos aviakompanijos lėktuvo žurnale. Vėliau tas pats žurnalas lydėjo lietuvius ir skraidant iš vieno Kinijos miesto į kitą. Vadybininkę jau pasiekė ir pirmasis solidus gastrolių atgarsių Kinijos žiniasklaidoje paketas, kurio OKT kol kas nesuskubo išversti į lietuvių kalbą. Tačiau vienintelė anglų kalba pasirodžiusi recenzija leidinyje „China Daily“ lietuviams labai palanki.

Vardas, paminėtas šalies žiniasklaidoje, Kinijoje apskritai reiškia daug, todėl Pekine ir Šanchajuje visi bilietai į OKT spektaklius buvo išpirkti. Tik netoli Honkongo esančiame Guangdžou jų šiek tiek liko, nes atokiai nuo sostinės esantį miestą užsienio teatrai lanko rečiau ir jo publika prie europietiško teatro dar nėra įpratusi. Čia ir auditorija susirinko jaunesnė, pozityviai priimanti modernius klasikos pastatymus.

Derybos dėl auditorijos dydžio

Vilniaus Menų spaustuvėje rodomas „Ham­letas“ nėra pritaikytas itin didelėms erdvėms, todėl paties teatro nurodymu parinktos salės negalėjo būti didesnės nei 900 vietų. Kinų vadybininkų požiūriu, tokio dydžio erdvės būtų ne daugiau nei vidutinės, nors Lietuvoje tiek vietų turinčios dramai pritaikytos salės apskritai nepavyktų rasti.

Didžiajai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai skirta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ prieš tai Kinijoje rodyta 2 tūkst. vietų salėse.

„Viešnagės metu parodėme partneriams O.Koršunovo „Žuvėdros“ įrašą ir kalbėjomės apie galimas šio spektaklio gastroles. Tačiau iškart įspėjome, kad spektaklį vienu metu galėtų stebėti maždaug 100–150 žiūrovų. Atsigabenti iš Europos tokių pastatymų gali sau leisti tik elitiniai, didelius biudžetus turintys Kinijos festivaliai“, – teigia A.Žukaitytė.

Palyginimui: didžiajai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai skirta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ prieš tai Kinijoje rodyta 2 tūkst. vietų salėse. Panašaus dydžio auditorijoms Kinijoje netrukus žadama rodyti šio teatro spektaklius „Katedra“ ir „Didvyrių aikštė“. Pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo Martyno Budraičio, abu spektakliai nėra jautrūs žiūrovų skaičiui, tačiau „Didvyrių aikštės“ dekoracijų matmenys reikalauja itin erdvios scenos, kokią ne visuomet netgi Europos teatruose pavyksta rasti. Todėl, pavyzdžiui,  Krystiano Lupos spektaklis po savaitės Varšuvoje bus rodomas parodų centro „Expo“ erdvėse, nes Lenkijos sostinėje dramos teatro su reikiamo dydžio scena tiesiog nepavyko rasti.

A.Žukaitytė pasakoja, kad kinų partneriai mielai ir „Hamletą“ būtų „įtaisę“ erdviau ir taip susirinkę daugiau pajamų už bilietus, kurie šioje šalyje nėra pigūs: vidutinė bilieto į OKT spektaklius kaina, perskaičiavus juaniais nurodytą sumą, siekė 35 eurus.

Dėl auditorijos dydžio ypač dažnai gastrolėse tenka aiškintis teatrui „Dansema“, pristatančiam spektaklius, skirtus kūdikiams. Menų spaustuvėje į juos pardavinėjama 60 bilietų (įskaičiuojant ir tėvus, ir jų mažylius), tačiau gastrolių Šanchajuje organizatoriams, turintiems 1100 vietų salę, tokius skaičius buvo sunku suvokti. Jų prašymu bilietų skaičius padidintas iki 140. Ir tai lašas jūroje tokiam miestui kaip Šanchajus, tačiau „Dan­semos“ pasirodymas vadintas kertiniu akmeniu Kinijos vaikų kultūrinio gyvenimo istorijoje, nes pirmą kartą šioje milžiniškoje šalyje buvo parodytas kūdikiams skirtas šokio spektaklis.

Dekoracijų kelionės

Didelio gabarito dekoracijų į Kiniją gabenti lietuvių teatrams neapsimoka: jų pervežimas atsieina brangiau nei „antrininkių“ gamyba pačioje Kinijoje. Todėl dažniausiai lietuvių trupės kelionėn išsirengia su keliais lagaminais smulkaus rekvizito. Pavyzdžiui, „Hamleto“ spektaklio rekvizitas sutilpo septyniuose lagaminuose, visa kita aktoriai rado parengta Kinijoje.

Panašiai buvo sprendžiami „Chaoso“ bei „Chimeros karolių“ gastrolių reikalai. Cho­reografė Aira Naginevičiūtė negaili pagyrų Šenženio miesto teatro meistrams, sugebėjusiems pagal brėžinius ir atsiųstas nuotraukas pagaminti ganėtinai sudėtingą „Chimeros karolių“ scenografiją. Šeimininkai netgi šiek tiek persistengė, vietoj „Airos“ teatro spektaklyje naudojamų putplasčio granulių nupirkę brangesnių, perlus primenančių akmenukų.

„Scenoje jie atrodė nuostabiai, tačiau šokėjoms pasirodymas ant akmenukų grėsė tapti rimtu išbandymu. Todėl paskutinę dieną šeimininkams vis dėlto teko ieškoti putplasčio granulių“, – pasakoja A.Naginevičiūtė.

Panašių staigmenų keliaudama išvengia „Dansema“, seniai įgudusi visas porolonines „Mozaikos“ spektaklio dekoracijas sukimšti į keturis avialinijų toleruojamo dydžio lagaminus.

„Didvyrių aikštės“ didelių mastelių dekoracijos bus gaminamos Kinijoje, prižiūrėti šio proceso Lietuvos nacionalinis dramos teatras netgi siųs savo atstovą. Smulkesnis rekvizitas (kai kurie baldai, kostiumai) keliaus lėktuvu, nes šio spektaklio užsakovai Kinijoje dosnūs ir prisiima visas išlaidas.

Žymioji „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ spektaklio metalinė virtuvė, sverianti 3,5 tonos, jau nemažai prisiskraidė: iš pradžių lėktuvu pasiekė Australiją, kur vyko ankstesnės to paties spektaklio gastrolės, vėliau tiesiai iš ten buvo išskraidinta į Kiniją.

O.Koršunovo spektaklio „Katedra“ dekoracijas Lietuvos nacionalinis dramos teatras ketina išsiųsti konteineriu, kuris Klaipėdos uoste bus kraunamas į laivą. Mat „Katedros“ gastrolės suplanuotos vidurvasarį, kai čia dekoracijų keletą mėnesių niekam nereikės, todėl ilgos kelionės vandenynu variantas pasirinktas kaip optimaliausias.

Kaip išvažiuoti Kinijon

Kokiais būdais pavyksta spektaklius išvežti į Kiniją? Kartais užtenka parodyti kinų vadybininkams spektaklio įrašą – taip šioje šalyje atsidūrė A.Naginevičiūtės „Chimeros karoliai“. Kartais lietuvių ir kinų keliai susikryžiuoja kuriame nors užsienio festivalyje – taip, parodyta Krokuvoje, kinų dėmesį atkreipė „Didvyrių aikštė“.

Kiti spektakliai šalies teatro vadybininkams krito į akį jiems organizuotose kelionėse po Lietuvą. Taip kvietimų Kinijon sulaukė trys Vilniaus mažojo teatro repertuaro spektakliai: „Trys seserys“, „Madagaskaras“ ir „Mama Katinas“. Juos pastebėjo ir vėliau pažiūrėti retai rodomo Rimo Tumino „Maskarado“ į Vilnių sugrįžo teatro prodiuseris Xiang Wangas, pirmojo nepriklausomo Kinijos teatro „Peng Hao“ meno vadovas ir scenos menų festivalio „Nanluoguxiang“ vykdomasis direktorius. Vis dėlto atrodo, kad dėl finansų ir pasirengimo laiko stokos vilniečių pasirodymo šiame festivalyje teks palūkėti iki kitos vasaros.

Ar įmanoma įsivaizduoti komercines (t.y. visas išlaidas padengiančias ir dar uždirbančias) lietuvių teatrų gastroles milžiniškoje Kinijoje? A.Žu­kaitytės nuomone, tokios gastrolės turėtų trukti bent kelis mėnesius, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokiam ilgam laikotarpiui pavyktų išvežti iš Lietuvos kitų įsipareigojimų turinčius populiarius aktorius. O ir mūsų žiūrovai, ilgai nematydami savo pamėgtų spektaklių, jaustųsi nuskriausti.

M.Budraitis pabrėžia, kad ir dabar, kai dalį išlaidų prisiima valstybinės Lietuvos ar Kinijos institucijos, teatrams gastrolės „išeina į pliusą“, antraip niekas į jas itin nesiveržtų. Nacionalinio dramos teatro trupė gana gausi ir jo repertuaras pakankamai turtingas, kad gastroliuojant vienam spektakliui vietos publika jo ilgai nepasigestų.

O šabloniškus įsitikinimus, kad derybos su kinų partneriais visuomet trunka ilgai ir vyksta sunkiai, M.Budraitis iš savo patirties linkęs paneigti: kartais susitarti su Vakarų Europos arba Rusijos prodiuseriais būna dar sudėtingiau.

Cenzūros niuansai

Lietuviški dramos spektakliai Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, rodomi su titrais. Tačiau pasitaiko, kad aktoriams kalbant titrai ilgokai nesikeičia. Ką vaidinant užsieniečiams galima versti, o ką nutylėti, Kinijoje nurodo vyresnių lietuvių dar nepamirštą „Glavlitą“ primenanti speciali valstybinė institucija. Jai gastrolių organizatoriai privalo iš anksto pateikti visą atvežamo spektaklio įrašą ir pristatyti scenoje skambėsiantį tekstą (dviem variantais – originalą ir vertimą). Ir visai nesvarbu, kad OKT atveju abiejų rodytų spektaklių tekstai – tai visiems žinomos Williamo Shakespeare’o dramos.

Daugiau nesusipratimų dėl titrų kyla tuomet, kad atvežami šiuolaikinių autorių spektakliai. Pasak M.Budraičio, tuo įsitikino pernai rudenį Vudženo teatro festivalyje rodyto Yanos Ross spektaklio „Chaosas“ komanda. Tuo metu, kai scenoje lietuviškai skambėjo suomių dramaturgo Mikkos Myllyaho tekstas apie žmogaus teises, titrai anglų ir mandarinų kalbomis jį apdairiai nutylėjo.

Derinant kito lietuviško spektaklio rodymą festivalyje Pekine, teatras turėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad scenoje aktoriai nebus nuogi, nors Lietuvoje režisieriaus sprendimas yra būtent toks.

„Tačiau galima drąsiai teigti, kad teatras Kinijoje laikomas prestižiniu menu. Bilietas į spektaklį šioje šalyje laikomas vertinga ir garbinga dovana“, – pabrėžia A.Žukaitytė.

Agnė Biliūnaitė: „Iš Lietuvos režisierių kinai kol kas pažįsta tik Oskarą Koršunovą“

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Kinijos Liaudies Respublikoje Agnė Biliūnaitė.

– Kurios lietuvių trupės jau turi kvietimus šiais metais pasirodyti Kinijoje?

– Iš tiesų, 2016-uosius galėtume pavadinti Lietuvos teatro metais Kinijoje. Ką tik baigėsi OKT teatro gastrolės Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou, kur iš viso buvo parodyta net 15 „Hamleto“ spektaklių. Kovo viduryje Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio spektaklis „Chimeros karoliai“ atidarė Šenženio eksperimentinio teatro bienalę.

Gegužės mėnesį Tiandzine ir Harbine bus parodyta Krystiano Lupos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didvyrių aikštė“. Birželį Pekine vyksiančiame Nanluogusiango teatrų festivalyje pakviesti pasirodyti trys Rimo Tumino Mažojo teatro spektakliai, „No Theatre“ ir Vido Bareikio „Kaligula“, du Stalo teatro ir Saulės Degutytės spektakliai. Liepą Kinijos sostinės žiūrovams ketinama pristatyti Oskaro Koršunovo „Katedrą“.

Rugpjūtį Pekine karaliaus lietuviškas šiuolaikinis šokis: Pekino vaikų teatrų festivalyje pakviesti dalyvauti klaipėdiečiai „Padi Dapi Fish“ ir jų šokio spektaklis vaikams „Baltoji lopšinė“, o Pekino šiuolaikinio šokio festivalyje pasirodys „Contemporary?“, „ID: D & G“ ir „Dansemos“ spektaklis vaikams. Rugsėjį į „Bei­jing Fringe“ festivalį organizatoriai atsirinko ir pakvietė Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklį „Aritmijos“. Rudenį tarptautiniame Vudženo teatrų festivalyje turėtų pasirodyti jau minėtas „No theatre“ ir V.Bareikio spektaklis „Kaligula“ bei įvykti „Dansemos“ šokio spektaklio „Stebuklai“ gastrolės.

– Su kuo susijęs didėjantis Kinijos susidomėjimas Baltijos šalių (o gal visos Europos) teatru? Ar už jį turėtume dėkoti savo vadybininkų įdirbiui, ar yra ir kitų priežasčių?

– Kokie raktai atrakino Lietuvos teatrui Kinijos scenas? Manau, kiekvienu atveju – skirtingi. Tačiau iš esmės – tai atkaklus ir nuoseklus darbas. OKT atveju – ilgametis jų prodiuserių įdirbis ir ypatinga publikos meilė O.Koršunovo spektakliams. „Dansemos“ ir „Padi Dapi Fish“ atveju – milžiniškas kokybiškos kultūros produkcijos, skirtos vaikams, stygius šalyje, kurioje vaikų ir jų tėvų auditorija yra milijardinė.

Ne paskutinėje vietoje ir Lietuvos kultūros ministerijos sprendimas įsteigti kultūros atašė pareigybę LR ambasadoje Kinijoje. Džiaugiuosi, kad per pusmetį nuo mano darbo Pekine pradžios jau pavyko surengti du teatro ekspertų iš Kinijos vizitus į Lietuvą (2015 m. lapkritį ir 2016 m. sausį–vasarį). Jų metu pavyko pristatyti patį įvairiausią lietuvišką teatrą – nuo Beno Šarkos eksperimentų iki Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“, nuo Karolinos Žernytės Pojūčių teatro iki „Cezario grupės“, „Lino lėlių“, Agnijos Šeiko „Keliaujančių bažnyčių“, Kauno dramos teatro „Hamleto“ ir O.Koršunovo „Jelizavetos Bam“.

Būtent galimybė teatrų ir festivalių prodiuseriams bei direktoriams rinktis iš to, ką jie pamato, patiria gyvai, yra geriausias ir patikimiausias būdas. Nes teatras yra čia ir dabar patiriama meno forma. Ir jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės. Tuo atveju, kai spektaklius pasirenka patys ekspertai iš Kinijos, darbo procesas būna daug lengvesnis, nes interesas tampa abipusis.

Be abejo, ekspertų vizitai – nepigus malonumas. Todėl galima padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kuri jau kelerius metus remia Lietuvos kultūros instituto ekspertų programą ir užtikrina tokią galimybę. Vis dėlto išimtiniais atvejais suveikia ir kitas būdas – spektaklių videoįrašų peržiūra. Drauge su Lietuvos šokio informacijos centru ir įvairiais Lietuvos teatrais esame išdaliję šūsnis šokio, dramos, lėlių spektaklių DVD. Ir kartais jie pasiekia reikiamas rankas. Būtent tokiu būdu – peržiūrėjus įrašus – buvo pasirinkti ir pakviesti į festivalius A.Nagine­vičiūtės ir V.Jankausko šokio spektakliai.

– Ar jau galima teigti, kad geras Lietuvos teatralų vardas pasie­kęs Kiniją? Kuriuos mūsų režisierius žino šios šalies teatrinė visuomenė?

– Atsakymas į šį klausimą, deja, jus nuvils. Tiesą sakant, intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita. Kad ir kaip būtų keista, bet, be O.Koršunovo, kuris nuo 2008 m. jau tris kartus gastroliavo Kinijoje, jie daugiau nieko nežino. Nei E.Nekrošiaus, nei Gintaro Varno, nei Jono Vaitkaus. Net ir R.Tuminas, kurį per antrąjį ekspertų vizitą tiesiogine to žodžio prasme „atrado“ Wang Xiangas, Nanluogusiango teatrų festivalio ir Penghao nepriklausomo teatro vadovas, buvo lyg kažkur girdėtas tik vienam kitam Maskvoje studijavusiam teatralui.

Tačiau pastaruoju metu Lietuva vis labiau asocijuojama su ypatingais šokio spektakliais, skirtais vaikams ir kūdikiams. Būtent „Dansemos“ sėkmė pernai Šanchajuje sudomino Kinijos teatrus. Ir būtent tokio – profesionalaus, netikėto teatro vaikams, kuriame nebūtų teksto, kinų prodiuseriai labai ieško.

– Ar sunku įsiūlyti kinų festivaliams lietuviškus spektaklius? Ar aukšti vietinės biurokratijos slenksčiai?

– Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, festivaliai, kviesdami teatrus, geriausiu atveju apmoka trupės nakvynę, vietinį transportą, kai kurių dekoracijų gamybą, viešinimą, technines paslaugas. Tačiau trupės ir rekvizito kelionės išlaidos lieka Lietuvos problema. Ir čia mūsų šalies teatrams labai reikia mūsų verslo paramos, nes Kultūros taryba, du kartus per metus skelbianti konkursus finansuoti Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje, nėra pajėgi finansuoti didesnių gastrolių.

Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija, nes tai, kad 2016 m. Kinijoje pavyks pristatyti kone dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių, turėtų būti laikoma ypatinga sėkme ir pagaliau atėjusiu sunkaus darbo atlygiu, kurio nevertėtų ignoruoti. O greičiausiai taps dar vienu galvos skausmu ekspertams, kurie bandys, pavyzdžiui, iš trijų skirtingų teatrų spektaklių, pakviestų į tą patį festivalį, skirti finansavimą kažkuriems dviem, nes trečiam, šiaip ar taip, neužteks. Taip neturėtų būti.

– Ar būna nesusipratimų dėl spektaklių teksto derinimo, ar tai dažniau traktuojama kaip formalumas?

– Nuolat palaikau ryšį su visų pakviestų Kinijoje pasirodyti teatrų prodiuseriais. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad visi iki vieno turi pristatyti visą spektaklio vaizdo įrašą, visus spektaklyje skambančius tekstus (net ir dainų) gerokai iš anksto, nes viskas turi būti suderinta ir pereiti cenzūrą. Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Tačiau pastaruoju metu tikrai akivaizdus Kinijos kultūrinio gyvenimo laisvėjimas ir bandymai scenoje reikštis šiek tiek drąsiau, tiesiau ir provokatyviau. Galbūt kaip tik todėl lietuviškas teatras, puikiai įvaldęs metaforinę kalbą, pasižymintis vizualumu, filosofiškumu ir estetiškumu, šioje šalyje suprantamas ir priimamas lengviau, nei socialiai ir politiškai smarkiai angažuotas Vakarų Europos teatras.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Prieš dvi savaites skelbėme filmų, į kuriuos aktyviausiai pirko bilietus dar neprasidėjusio festivalio žiūrovai, penkioliktuką. Metas pažvelgti, ką jame pakeitė pirmoji kino salėse žiūrovų praleista savaitė.

Seniai žinoma, kad pati geriausia reklama – ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas. Ir visai ne­svarbu, kad tos lūpos galbūt nepriklauso nei kultūros žinovui, nei kino kritikui, – svarbiau, kad jos būtų pelniusios jūsų asmeninį pasitikėjimą. Arba priešingai – ryškią antipatiją: tada gaunate informacijos, kurių filmų jums patartina vengti.

Tačiau ką daryti, kai tų nuomones diktuojančių lūpų – tūkstančiai? Viena vertus, minia mums kelia nepasitikėjimą. Kita vertus, ji neišvengiamai vienaip ar kitaip mus paveikia.

Štai šioje svarstymų kryžkelėje ir ketiname jus palikti, pateikdami atnaujintą populiariausių „Kino pavasario“ filmų penkioliktuką – tokį, kokį festivalio organizatorių kompiuteriai liudijo po penkių filmų rodymo dienų. Galu­tinis sprendimas priklauso jums, o iki festivalio pabaigos liko dar visa savaitė.

„Oma­ras“ buvo ir liko geidžiamiausias šių metų festivalio reginys. Jo atotrūkis nuo konkurentų – pakankamai saugus.

Trumpai apžvelkime, kas pasikeitė populiariausių filmų sąrašuose. Tačiau svarbiausia čia tai, kas nepasikeitė ir, organizatorių manymu, ne­­bepasikeis: nepaisant apsukrių kino piratų, mįs­lingasis graiko Yorgo Lanthimo filmas „Oma­ras“ buvo ir liko geidžiamiausias šių metų festivalio reginys. Jo atotrūkis nuo konkurentų – pakankamai saugus.

O štai daugelį kitų filmų vieną nuo kito skiria gana nedidelis nupirktų bilietų skaičius, todėl pagrindinis „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta įspėja, kad nežymūs pokyčiai sąraše stebimi kiekvieną dieną. Be to, penkioliktukas atspindi tik tuos filmus, kurių gerą lankomumą prognozavo patys organizatoriai, tinklelyje numatę jiems daugiau seansų talpesnėse kino salėse. Akivaizdu, kad netgi ge­riausių atsiliepimų sulaukiantys kuklesnėse salėse demonstruojami filmai parduotų bilietų skaičiumi jiems prilygti nesugebės.

Vienintelis „naujokas“ penkioliktuke – ispanų režisierės Paulos Ortiz filmas „Nuotaka“, pra­nokęs žiūrovų lūkesčius ir po pirmųjų seansų šoktelėjęs net į 11 vietą. Jis iš populiariausių filmų penkioliktuko žiūrovų valia išstūmė amerikiečio Billo Pohlado kūrinį „Meilė ir malonė“, kuriam prieš dvi savaites priklausė 12 vieta.

Didžiausią šuolį aukštyn pademonstravo is­landų režisieriaus  Grimuro Hakonarsono filmas „Avinai“, pelnęs lietuvių žiūrovų simpatijas. Prie filmo sėkmės prisideda ir paties režisieriaus viešnagė Lietuvoje: jos dėka „Avinai“ sąraše sugebėjo pakilti iš 7 vietos į antrą. Taip pat pakilo „Kerol“, „Gyvatės apkabinimas“, „Di­­desni purslai“ ir „Žmogus“.

Vienintelis belikęs šansas dar neįsigijusiems bilietų vilniečiams išvysti šį kanadiečio Jeano Marco Vallee kūrinį – suskubti į papildomą „Praradimo“ seansą.

Didžiausią smukimą sąraše patyrė kol kas tik išankstiniuose seansuose publikai terodytas festivalio uždarymo filmas „Praradimas“. „Tačiau to niekaip negalėčiau pavadinti nusivylimu: tiesiog bilietų į šio filmo seansus Vilniuje nebeliko, taigi ir jų pardavimas kitų filmų atžvilgiu sustojo. Vienintelis belikęs šansas dar neįsigijusiems bilietų vilniečiams išvysti šį kanadiečio Jeano Marco Vallee kūrinį – suskubti į papildomą „Praradimo“ seansą, planuojamą balandžio 9 dieną“, – teigia E.Pukšta.

Taip pat neišsaugojo turėtų pozicijų „Mus­tangės“, „Vienas plius viena“, „Komuna“ ir dar teberodomas atidarymo filmas „Viskas dėl šou“. Pastarajam nepadėjo nė autoriaus viešnagė.

Jau nebeliko bilietų į filmo „Paulina“ seansus Vilniuje. Turėtų labai paskubėti tie, kurie nespėjo užsitikrinti vietos filmų „Nuotaka“ bei „Gyvatės apkabinimas“ seansuose, nes jų nenumatoma rodyti ir papildomuose seansuose. Tačiau tokių seansų, be „Praradimo“, su platintojų leidimu dar sulauks „Avinai“, „Kerol“, „Trumanas“, „Juoda“, „Noma – ma­no ideali audra“, „Vyrai ir viščiukai“ bei „Mustangės“.

„Kino pavasario“ filmai, į kuriuos nupirkta daugiausiai bilietų

(skliausteliuose nurodyta vieta prieš dvi savaites skelbtame penkioliktuke)

1. „Omaras“ (1)

Rež. Yorgos Lanthimos. Vaidina Colin Farrell, John C.Reilly, Ariane Labed, Rachel Weisz.

Nauji įstatymai išsiskyrusius vyrus ir partnerio nerandančias moteris įpareigoja privalomai užsiregistruoti specialiame viešbutyje. Kiekviena viešnia ir kiekvienas svečias gauna 45 dienas susirasti tolesnio gyvenimo porai. Jei per nurodytą laikotarpį nepavyksta niekuo susižavėti, likę vieni nelaimingieji paverčiami gyvūnais pagal asmeninį pageidavimą.

2. „Avinai“ (7)

Rež. Grimur Hákonarson. Vaidina Sigurður Sigurjónsson, Theodór Júlíusson, Charlotte Boving.

Islandijos kalnų slėnyje du broliai veisia avis. Jie gyvena kaimynystėje, tačiau nebendrauja jau 40 metų, o trumpas žinutes perduoda per šunį. Brolius kadaise supriešino konkursas, kuriame apdovanojamas geriausias metų avinas. Tačiau jiems teks suvienyti jėgas bandų žūtimi grasinančio pavojingo viruso akivaizdoje.

3. „Trumanas“ (3)

Rež. Cesc Gay. Vaidina Ricardo Darín, Javier Cámara, Dolores Fonzi, Eduard Fernández.

Vyras įveikia pusę Žemės rutulio, kad spėtų aplankyti nebepagydomu vėžiu sergantį jaunystės bičiulį. O šis, prasiskolinęs plevėsa aktorius, su draugo pagalba stengiasi sutvarkyti paskutinius žemiškuosius reikalus: pasimatyti su neaugintu sūnumi, pasirūpinti savo paties laidotuvėmis ir, svarbiausia, surasti naujus namus savo mylimam buldogui Trumanui.

4. „Mustangės“ (2)

Rež. Deniz Gamze Ergüven. Vaidina Günes Sensoy, Doga Zeynep Doguslu, Tugba Sunguroglu.

Šiaurės Turkijos kaimelyje penkios seserys, grįždamos iš mokyklos, žaidžia su berniukais. Tačiau jų vaikiškus žaidimus suaugusieji traktuoja klaidingai, ir seserų namuose kyla skandalas. Mergaitėms uždraudžiama lankyti mokyklą, joms bandoma  kuo greičiau surasti jaunikius. Tačiau atkaklios sesutės nežada tenkintis namų ruošos pamokomis.

5. „Gyvatės apkabinimas“ (6)

Rež. Ciro Guerra. Vaidina Nilbio Torres, Antonio Bolívar, Yauenkü Miguee, Jan Bijvoet.

1909 m. vokiečių tyrinėtojas Theodoras Koch-Grünbergas kanoja pasiekia Amazonės upės krantą, kur jo laukia jaunas šamanas, sunaikintos genties atstovas. Theodoras ieško itin retos gėlės yakruna, galinčios jį pagydyti nuo mirtinos ligos. Jie leidžiasi į kelionę, kurioje – tik dvi kanojos, keturi žmonės ir plati Amazonė.

6. „Kerol“ (8)

Rež. Todd Haynes. Vaidina Cate Blanchett, Rooney Mara, Kyle Chandler, Sarah Paulson.

Talentinga fotografė Teresa dirba Manhatano universalinėje parduotuvėje, tačiau svajoja apie  prasmingesnį gyvenimą. Vieną dieną ji sutinka elegantišką moterį, įkalintą atvėsusioje santuokoje. Jų draugystė, kurioje pamažu ryškėja lesbietiška aistra, abiem tampa savęs pažinimo kelione. Tačiau vyras sužino apie intymius žmonos santykius ir pasinaudoja jais skyrybų procese.

7. „Vienas plius viena“ (4)

Rež. Claude Lelouch. Vaidina Jean Dujardin, Elsa Zylberstein, Christophe Lambert, Alice Pol.

Kino kompozitorius, Paryžiuje palikęs savo mylimąją, vyksta į Indiją statyti egzotiškos „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijos. Jo laukia Prancūzijos ambasadoriaus surengta vakarienė, per kurią šalia prisėda ambasadoriaus žmona. Dar prieš patiekiant desertą tarp jų kibirkščiuoja abibusė simpatija, ir kompozitoriui nelieka nieko daugiau, tik paskui naująją draugę leistis į piligriminę kelionę.

8. „Didesni purslai“ (9)

Rež. Luca Guadagnin. Vaidina Ralph Fiennes, Tilda Swinton, Matthias Schoenaerts, Dakota Johnson.

Roko žvaigždė, po gerklės operacijos kuriam laikui pasitraukusi nuo scenos, Italijos paplūdimyje mėgaujasi saule su savo meilužiu. Juos  netikėtai aplanko muzikos prodiuseris su savo gražuole dukterimi. Šis filmas – tai garsiojo Jacques’o Deray „Baseino“ (1969) perdirbinys, o pavadinimas pasiskolintas iš garsaus britų menininko Davido Hockney paveikslo „Didesni purslai“.

9. „Praradimas“ (5)

Rež. Jean-Marc Vallée. Vaidina Jake Gyllenhaal, Naomi Watts, Chris Cooper, Judah Lewis.

Niujorkietis bankininkas gyvena nerūpestingai ir mėgaujasi sėkme. Vieną dieną per avariją žūsta jo žmona, tačiau sunkiausiu gyvenimo momentu vyras netikėtai atranda netektį padedančią išgyventi susirašinėjimo draugę. Užsimezgusi graži draugystė padės suvokti, kad yra už materialines gėrybes brangesnių dalykų.

10.  „Vyrai ir viščiukai“ (10)

Rež. Anders Thomas Jensen. Vaidina Mads Mikkelsen, Nikolaj Lie Kaas, David Dencik.

Po tėvo mirties du broliai žiūri vienintelį jo palikimą – vaizdajuostę su paslapčia nufilmuota išpažintimi. Senolis atskleidžia nemalonią tiesą: abu jie buvo įvaikinti. Išgirsta naujiena paskatina brolius nuplaukti į gimtąją Orko salą. Jie tikisi pasikalbėti su biologiniais tėvais, kurie galbūt dar gyvena apleistame salos dvare.

11.  „Nuotaka“ (–)

Rež. Paula Ortiz. Vaidina Inma Cuesta, Alex Garcia, Asier Etxeandia, Leticia Dolera, Luisa Gavasa.

Moderni ir ugninga Federico Garcia Lorcos pjesės „Kruvinos vestuvės“ adaptacija, nufilmuota Turkijos Kapadokijoje ir Monegros pusdykumėje Ispanijoje. Dukters bandymas paklusti tėvų peršamai santuokai baigiasi tragedija, kai aistros vedama ji šoka ant žirgo ir pabėga iš vestuvių su savo mylimuoju. Išduotas jaunikis netenka proto, jį persmelkia pyktis ir keršto troškimas.

12.  „Žmogus“ (15)

Rež. Yann Arthus-Bertrand.

Prancūzų fotografas, žurnalistas ir ekologas Yannas Arthusas-Bertrand’as pakvietė du tūkstančius paprastų, įvairiausiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų atsakyti į gyvenimiškus klausimus. Jų gimtosios šalys sąmoningai nenurodomos, bet gali būti atspėtos iš kalbančiojo išvaizdos ir akcento.

13.  „Viskas dėl šou“ (11)

Rež. Benedikt Erlingsson.

Autorius užsidarė Šefildo universiteto nacionaliniame archyve ir surinko filmuotą medžiagą apie keisčiausius, azartiškiausius, rizikingiausius numerius, kuriuos atliko išradingi artistai iš cirko menui atsidavusių šeimų. Išradingai juos sumontavęs, gavo filmą vien tik iš archyvinių kadrų.

14.  „Ševaljė“ (14)

Rež. Athina Rachel Tsangari. Vaidina Yorgos Kentros, Panos Koronis, Vangelis Mourikis.

Į žūklę Egėjo jūroje prabangia valtimi išsiruošę šeši vyrai sutaria žaisti žaidimą. Kiekvieną žingsnį ar gestą vertins visi keleiviai. Bus traukiamos dainos, tikrinamas kraujas. Draugai virs vis nuožmesniais varžovais, bet kelionei baigiantis žaidimą vainikuos geriausio vyro rinkimai. Nugalėtojas ant mažojo pirštelio pergalingai užsimaus žiedą „Ševaljė“.

15.  „Komuna“ (13)

Rež. Thomas Vinterberg. Vaidina Ulrich Thomsen, Trine Dyrholm, Helene Reingaard Neumann.

Intelektualių akademikų šeima prestižiniame Kopenhagos rajone įsigyja vilą, kurioje kartu su savo dukterimi įsteigia komuną. Jie rengia bendraminčių susirinkimus, gurmaniškas vakarienes ir triukšmingus pobūvius. Tačiau netikėtas jausmų protrūkis mažą svajotojų bendruomenę nubloškia į skausmingą realybę.

Kauno muzikinio teatro nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tankiai sulipdytose balandžio afišose – ir karalienės, ir nusikaltėlės, ir šmaikštuolės. Po šykštaus premjerų kovo ir „Auksinių scenos kryžių“ dalybų teatrai atsibunda ir vienas po kito kviečia žiūrovus į naujus spektaklius.

Penktadienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradedama rodyti vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylio opera „Vindzoro šmaikštuolės“. Kūrinio libretui pasitarnavo Williamo Shakespeare’o to p­a­ties pavadinimo komedija. Operoje išliko vi­sos garsiojo anglų dramaturgo sukurtos siužetinės situacijos, tačiau pagal paties kompozitoriaus rūpestingai sudėliotą libreto planą jos buvo ge­rokai supaprastintos.

Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka.

Zingšpyliais vadinamos komiškos vokiečių operos, kuriose gausu šokių ir dialogų. Tokios ir „Vindzoro šmaikštuolės“ – su tradicinėmis ari­jomis, ansambliais, choro scenomis ir kalbamaisiais rečitatyvais. Muzikinė kalba, ypač lyriniai epizodai, šiek tiek primena vokiečių kompozitorius romantikus, jaučiama ir itališkosios zingšpylio giminaitės – operos buffa įtaka. Kompozitorius O.Nicolai (1810–1849) muzikos istorijoje įsiamžino būtent šiuo stambiausiu savo kūriniu, kurį rašė paskutiniuosius ketverius gyvenimo metus.

Statyti „Vindzoro šmaikštuolių“ į Kauną buvo pakviesti scenos meno profesionalai iš Italijos: režisierius ir choreografas Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų dailininkė Karla Ricotti. Visi jie bendradarbiavo kuriant dabar Nacionalinio operos ir baleto teatre rodomą režisieriaus Arnaud Bernard’o operos „Karmen“ pastatymą. Kartu su italais „Vindzoro šmaikštuolėms“ kelią į Kauno sceną tiesia teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, solistai Liudas Mi­ka­lauskas, Tadas Girininkas, Laimonas Pau­tie­nius, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Peč­kytė, Rita Preikšaitė ir kt.

Sugrįš lietuvių scenos žvaigždės

Dar žymesnius operos pasaulio vardus su­burs režisierė Dalia Ibelhauptaitė savo rengiamam Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatymui. Dainininkės Toskos vaidmenį čia kurs Sandra Janušaitė, klastingojo Skarpijos – Kos­tas Smoriginas ir Almas Švilpa. Tik tenoras, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, svetimtautis: dai­lininko Kavaradosio žymiąsias arijas pagal da­bartinį planą spektaklyje turėtų traukti mask­­vietis Sergejus Poliakovas.

„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibel­haup­­taitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pa­sau­linio karo niokojamą dekadentišką Italiją.

Prancūzų dramaturgo Victorieno Sardou pjesė „Toska“ 1887 m. buvo sukurta legendinei ak­torei Sarai Bernhardt. Ji iškart pasiekė re­kordinio populiarumo ir vien Prancūzijoje bu­vo suvaidinta daugiau kaip 3 tūkst. kartų. Italas G.Puccini išvydo šį pastatymą 1889-aisiais, ke­liaudamas po Prancūziją, ir negalėjo atsispirti pagrindinės kūrinio herojės kerams. Taip gimė opera su rafinuota muzika, dramatiškomis arijomis ir politinių intrigų gniaužtuose traiš­koma meilės istorija.

„Vilnius City Opera“ pastatymas D.Ibel­haup­­taitės valia žiūrovus nukels į Antrojo pa­sau­linio karo niokojamą dekadentišką Italiją, kurioje agresoriai grobsto didingus meno kūrinius ir išmoningomis manipuliacijomis naikina visus, kurie nepritaria jų mąstymui.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pasirodys Franko Wildhorno miuziklas „Bo­ni ir Klaidas“. Pirmąkart Lietuvoje statomas miuziklas primins romantizuotą gangsterių porelę, siautusią JAV praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Didžiosios depresijos metais niekam nežinomo miestelio gyventojai Boni Parker ir Klaidas Berou tapo žy­miausiais Teksaso herojais ir valstijos teisėsaugos pareigūnų košmaru. Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais. O pagrindinių herojų desperatiškas noras bet kokiu būdu greitai išgarsėti yra aliuzija į šiuolaikinio pasaulio demonstravimosi kultą socialiniuose tinkluose, nepai­sant moralės normų ir ribų.

Jaunos režisierės Rūtos Bunikytės pastatyme dainuos tokie miuziklo žanro grandai, kaip Je­ronimas Milius ir Vaidas Baumila, taip pat iš operų spektaklių žinomi Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė ir kiti Klaipėdos teatro dainininkai.

Brodvėjaus išgarsintame miuzikle ši meilės, nusikaltimų ir nuotykių istorija dėstoma muzikos kalba su bliuzo, roko ir gospelo akcentais.

Balandis bus pažymėtas ir baleto premjera Na­cionaliniame operos ir baleto teatre – čia iš­vysime naują Ludwigo Aloiso Minkaus baleto „Don Kichotas“ pastatymą. Jį kuria meistrai iš Rusijos: choreografas Vasilijus Medvedevas, sce­­nografas Andrejus Voitenka ir kostiumų dai­­lininkė Jelena Zaiceva. Spektaklis žada atitikti visus klasikinio baleto reikalavimus ir tradi­cijas: bus spalvingas, kupinas techniško bei tem­­peramentingo šokio ir žėrės prabanga, kuri bu­­vo būdinga „Don Kichoto“ premjeroms 1869 ir 1871 m. Maskvos Didžiajame ir Sankt Pe­­terburgo imperatoriškajame teatruose. Kol kas vienintelė konkreti intriguojanti žinia apie būsimąjį „Don Kichotą“ yra ta, kad per trečiąją spektaklio premjerą, kuri bus rodoma gegužės 13 d., scenoje pasirodys ir Kanados naciona­linio baleto primabalerina Jurgita Dronina.

Miestas žlunga, lieka viltis

Dramos teatrai irgi žada driokstelėti „sunkias­vorėmis“ premjeromis. Nacionaliniame dra­­­­­mos teatre spektaklį „Oidipo mitas“, at­sklei­­­­džiantį Tėbų karaliaus Labdako šeimos pra­­­keikimą, kuria režisierius Gintaras Varnas. Pasak jo, vienoje pjesėje bus sujungtos visos trys Oidipo mito dalys, parašytos skirtingų graikų tragikų – Sofoklio, Euripido ir Aischilo.

„Šiandien niekas, išskyrus filologus ir teatro meną studijuojančius žmones, viso Oidipo mi­to nežino. O vertėtų. Senieji graikų tragikai bu­vo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kas­­dienių buitinių dalykų. Teatre jie siekė at­verti esmes – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vie­­tos pasaulyje. Tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, ne­aiš­­kios, įvairiai interpretuojamos ir aiškinamos. Tai minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti“, – pabrėžia G.Varnas.

„Oidipo mitas“ atskleidžia karaliaus Oidipo (akt. Valentinas Novopolskis), jo besivaržančių sū­­nų Eteoklio (akt. Paulius Markevičius) ir Po­lineiko (akt. Mantas Zemleckas), dukterų An­ti­­gonės (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Ismenės (akt. Dovilė Kundrotaitė) šeimos sagą. Šioje val­­­­dovų šeimos istorijoje vaizduojamos jų ne­sėk­­­mės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smur­­­tą, galia kelia pavydą, o baimė maitina bai­­­­mę. Netgi Kreontas (akt. Arūnas Sa­ka­laus­kas), gudrus politikas-patarėjas, visą laiką bu­vęs „antru trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, pa­da­ro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių bei sunaikina miestą, ku­rį turėjo apsaugoti.

Oidipo miestas – tai Tėbai, Senovės Grai­ki­joje turėję miesto-valstybės statusą. Taigi miestas čia tolygus valstybei. Vis dėlto režisierius ti­kina, kad po visų tragedijų suteikiama trapi vil­tis, jog miestą, valstybę ir žmoniją gali išgelbėti jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai „autsaideriai“. Is­to­riją lemia asmenybės, o ne masės. Tai su­pra­to jau senovės graikai.

Pasakos mažiems ir dideliems

Paties G.Varno mokinys Povilas Makauskas Nacionaliniame dramos teatre kuria spektaklį „Laimingasis princas“ Oscaro Wilde‘o pasakos mo­tyvais. Nors tai ir pasaka, spektaklis visų pir­ma skiriamas vyresnei auditorijai – paaugliams ir suaugusiems. Jame atskleidžiamas išori­nio bliz­gesio menkumas bei tikros meilės ir pa­siaukojimo grožis, svarstoma, kad ne tik sa­fyras, ru­binas ar gabalėlis aukso gali sutekti džiaugsmo – ne mažiau reikšminga karščiuojančiam vai­­­kui pajusti paukštelio sparnų keliamą vėsą. Liūdnai pasaka baigiasi tik žemiškajame gyvenime: dėl to, kam statyti paminklą Lai­mingojo princo vietoje, čia lieka ginčytis kvaili ir tušti žmonės. Plyšusi Princo širdis ir kregždžiu­ko kū­nelis – gražiausi daiktai, kuriuos iš že­mės Die­vui parneša angelas. Kurti „Lai­min­go­jo princo“ scenografijos P.Makauskas pa­kvie­tė pripažintą menininkę Juliją Skuratovą, garsėjančią lėlių teatro sprendimais dramos teatre.

Alegoriškai, ne vien apie vaikus galvodamas, lietuvių liaudies pasaką „Alesiutė“ traktuoja ir Klaipėdos lėlininkas Linas Zubė, kurio spektaklio premjerą Menų spaustuvėje rytoj išvys vilniečiai.

„Alesiutė yra abstrakti mergaitė, Vilkas – abstraktus blogis, nuolat keičiantis savo pavidalus, bet ne esmę. Ir avelės yra abstrakčios. Aš net negaliu konkrečiai pasakyti, kas tos avelės, – tai kažkokia gražioji žmogaus dvasios pusė, dorybė, kurią Alesiutė Vilkui atiduoda iš savo silpnumo ir negebėjimo pasipriešinti saldžialiežuvavimui. Bandau akcentuoti mintį, kad septyni Alesiutės susidūrimai su Vilku – tai septynių dienų ciklas, arba savaitė. Penkias dienas iš eilės ji vis atiduoda Vilkui po vieną avelę, o šeštadienį, žiūrėk, ir išpažintis, sekmadienį – sakramentas. Užtat spektaklio scenografijoje ir atsirado simbolinės kopėčios, primenančios vartus į šventyklą“, – aiškina teatro „Lino lė­lės“ įkūrėjas.

Spektaklyje L.Zubė koncentruojasi į esminę mintį: žmogus yra nuolat gundomas, kiekvieną minutę jo širdyje vyksta gėrio ir blogio kova. Ati­davusi aveles, pagundoms neatsispirianti Ale­siutė kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus – ji meluoja dangiškiesiems Tė­vams, bando įtikinti save, kad viskas liko kaip bu­vę, nors akmuo, slegiantis sąžinę, su kiek­vie­na diena tampa vis sunkesnis. Spektaklio finalas paakins neskubėti smerkti ir teisti, nes atlaidumas, gailestingumas ir meilė padeda suklupusiam pakilti ir eiti toliau.

Vilniaus „Lėlės“ teatre lėlės prabils Juozo Erlicko tekstais apie šiuolaikinio žmogaus vienatvę, nenusakomą kažko praėjusio ar taip ir neištikusio ilgesį, gyvenimą kaip balansavimą tarp skaudžios realybės ir laimę pažadėjusių svajonių. Neatsitikusi didžioji meilė ir egzistencinės prasmės paieškos gena aktoriaus Karolio Algimanto Butvido vaidinamą pa­grindinį veikėją į savidestrukcijos neviltį, kurią čia pat nuveja autoironiška šypsena.

Spektaklį „Tiesiog žmogus“ kuria neseniai vėl atgaivinto estetiškojo spektaklio „Pasvydo“ komanda: aktorius, režisierius Dalius Butkus, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Tarp modernumo ir klasikos

Panašiomis temomis kalbės ir teatras „Teo­rema“, Menų spaustuvėje pristatysiantis režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklį pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Ingeborgos von Zadow pjesę „Pompinija“. Pompinija – tai nuostabiai gra­žus miestas kažkur ant pasaulio krašto, į kurį norint patekti reikia stengtis iš visų jėgų, tačiau tai galima padaryti tik būnant visiškoje vienatvėje. „Jei mesite rūkyti, gerti, vartoti riebų maistą, džiaugtis moterų draugija – tikriausiai pagyvensite ilgiau, tačiau galiausiai vis vien mirsite vienišas“, – primena dramaturgė, kurios kūryba Lie­tuvoje pristatoma pirmąkart.

Pjesė parašyta lengvu, vaikų literatūrą primenančiu stiliumi, tačiau pateikia opių ir sudėtingų klausimų. Visi žaidimai smėlio dėžėje anks­čiau ar vėliau baigiasi, o kas tuomet? Ben­dra nuotaika primena Samuelio Becketto „Be­lau­kiant Godo“, tačiau čia rūpinamasi ne tuo, ateis kas nors ar neateis. Greičiau tuo, ar pa­vyks išeiti su atėjusiuoju ir palikti savo artimą vienatvėje.

Šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijų meistras Artūras Areima šįkart atsigręžia į klasiką ir imasi jau trečios savo karjeroje Frie­dri­cho Schillerio dramos – „Marijos Stiuart“. Vil­niaus mažajame teatre pristatomos premjeros siužetas atskleidžia permainingą, politinių pe­ri­petijų veikiamą dviejų garsių karalienių konfliktą:  Anglijos karalienė Elžbieta (akt. Elžbie­ta Latėnaitė) nuteisia myriop Škotijos karalienę Mariją Stiuart (akt. Indrė Patkauskaitė). Bet mirtį pastaroji priima oriai – kaip galimybę iš­pirkti sunkias praeities kaltes. Senos varžovės nuosprendis jos nepažemina, o išvaduoja iš ais­trų ir egoistinių troškimų.

„Marija Stiuart suprato žmogiškumo esmę ir prasmę, priešingai nei Elžbieta, kuri yra gy­venimo kalinė, nevisavertiškumo kompleksų su­pančiotas žmogus. Ji pavydėjo Marijai grožio, laisvės ir dėmesio. Abi karalienės ne savo noru gavo šį statusą. Ambicijos, nenorint prarasti to, ką paveldėjai, ir kursto kruvinas jų kovas “, – pabrėžia  A.Areima.

Apie žmones ir angelus

Aktorė ir režisierė Birutė Mar Rusų dramos teatre pristato monospektaklį „Dostojevskio angelai“, kurio eskizai jau parodyti Rusijoje, tarptautiniame Fiodoro Dostojevskio kūrybai skirtame kamerinių teatrų festivalyje. Ir buvo gražiai sutikti: B.Mar apdovanota diplomu ir prizu už geriausią moters vaidmenį, o jos spektaklis pelnė žiūrovų simpatijų prizą.

„Festivalio rengėjai pasiūlė man sukurti „kaž­ką pagal Dostojevskį“. Tą pačią dieną atė­jo galvon pavadinimas „Dostojevskio angelai“. Pasirengimui tebuvo likęs mėnuo, jokių lėšų neturėjome. Bet kadangi būsimo spektaklio ko­manda – tikri bendraminčiai (pernai drauge kūrėme „Ledo vaikus“), nutarėme pamėginti. Repetavome Kristinos Norvilaitės dailės studijoje Užupyje, kostiumus ir rekvizitą radome atvykę į festivalį Didžiojo Naugardo teatre. Spek­­taklį norėjosi sukurti jau vien todėl, kad pa­matytume Senosios Rusos kurortą, kur F.Dos­­tojevskis gyveno ir kūrė paskutiniais savo gy­venimo metais. Vaidinau „Dostojevskio an­gelus“ rašytojo gimimo dieną, lapkričio 11-ąją, po mišių už rašytoją jo mėgstamoje cerkvėje, kurioje jis kurį laiką gyveno. Lauke buvo niūrus „dostojevskiškas“ ruduo, aplink purvas ir skur­das tarsi prieš šimtą metų, o viduje tokia šviesa…“ – pasakoja B.Mar.

Spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš F.Dostojevskio romanų „Idiotas“, „Broliai Ka­ra­mazovai“, „Demonai“, apysakos „Bal­to­sios nak­tys“ bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eg­lutės“. Aktorė prabils tiek vyriškais, tiek mo­te­­riškais rašytojo veikėjų balsais: ji bus ir Nas­ten­ka iš „Baltųjų naktų“, ir kunigaikštis Myš­ki­nas iš „Idioto“, ir Nikolajus Stavroginas iš „Demonų“, ir  Grušenka iš „Brolių Ka­ra­ma­zovų“.

„Beveik kiekviename rašytojo kūrinyje eg­zis­tuoja personažai keistuoliai – tarsi žeme vaikš­čiojantys angelai, gyvenantys apnuoginta, atvira širdimi. Sako, visi gimstame angelais, vėliau tai užmirštame. Pasaulyje žmogui tenka ilgai klaidžioti, kol atranda savo tikrąją prigimtį, – tuomet žmogus ima švytėti. Tačiau per visą žemišką gyvenimą išlieka ilgesys kažko iš anapus… Šiapus esame tarsi viensparniai angelai, besiilgintys savo antrojo sparno“, – teigia spektaklio autorė.

Teatras laukia nobelistės

Dar vienas monospektaklis ketina pasirodyti Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Jo naujasis vadovas Linas Marijus Zaikauskas, pasikvietęs aktorę Eglę Špokaitę, mėgins scenoje pateikti pasakojimą, grįstą Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Jame turėtų atsispindėti atominės elektrinės, sprogusios prieš tris dešimtmečius, avarijos likviduotojų ir eilinių Černobylio gyventojų susipynusių likimų tragizmas.

Tiesa, kol kas daugiau viešo dėmesio skiriama ne premjerai, o pačios S.Aleksijevič viešnagei Lie­­­tuvoje. Jau žinoma, kad nobelistė apsistos Bis­trampolio dvare ir nakvos tame pačiame kam­­baryje, kuriame gyveno kitas No­belio premi­jos laureatas Henrikas Sen­ke­vičius, Bis­tram­polyje rašęs savo garsųjį romaną „Tva­nas“.

Nieko angeliška nežada būti ir ironiškame Aid­o Giniočio spektaklyje „Vardan tos…“ pa­gal Petro Vaičiūno dramą „Patriotai“. Šįmet su­­kanka 90 metų nuo pirmojo, Boriso Dau­gu­vie­čio režisuoto šio veikalo pastatymo Vals­tybės teatre Kaune. Pasak Šiaulių dramos teatre jį in­scenizuojančio A.Giniočio, valstybės si­tua­cija nuo tos, kuri buvo susiklosčiusi tarpukario Lie­tuvoje, nedaug ir tepasikeitė: mainėsi tik partijų ir institucijų pavadinimai bei antiherojų pavardės. Ir šiandien žmonės tebesipiktina korumpuo­tais valdininkais, pseudopatriotiška valdžia, įstatymais su spragomis, kurios leidžia klestėti kyšininkavimui ir piktnaudžiavimui.

Trylika balandžio premjerų

1, 2, 3, 22, 23 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Vindzoro šmaikštuolės“. Rež. Gianni Santucci

2 d. 12 val. Menų spaustuvėje – „Alesiutė“.

Rež. Linas Zubė

2, 9 d. 16 val., 6 d. 18 30 val. Rusų dramos teatre –

„Dostojevskio angelai“.

Rež. Birutė Mar

8, 16 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Tiesiog žmogus“. Rež. Dalius Butkus

9, 10, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre –

„Laimingasis princas“.

Rež. Povilas Makauskas

15, 16 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Marija Stiuart“. Rež. Artūras Areima

15, 16 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre –

„Boni ir Klaidas“.

Rež. Rūta Bunikytė

22 d. 18 val. Menų spaustuvėje – „Pompinija“.

Rež. Tomas Jašinskas

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre –

„Vardan tos…“.

Rež. Aidas Giniotis

27, 28, 29, 30 d. 19 val. Kongresų rūmuose – „Toska“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

29, 30 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre –

„Oidipo mitas“.

Rež. Gintaras Varnas

29, 30 d. 18.30 val. Operos ir baleto teatre –

„Don Kichotas“. Chor. Vasilijus Medvedevas

30 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Černobylio malda“.

Rež. Linas Marijus Zaikauskas

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Keletą metų klajojusi po Lietuvą, „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonija šįmet vyko garbingai – solidžiausiame ir talpiausiame šalyje Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Gal todėl, o gal ir dėl užkulisinio įsižeidusių provincijos teatralų boikoto įprastai sausakimšoje apdovanojimų šventėje bolavo nemažai laisvų vietų.

Nepasitenkinimas kasmet atnaujinamos „Auksinių scenos kryžių“ komisijos sprendimais jau tapo šalies teatralų tradicija. Šįmet viešas abejones paskelbtomis nominacijomis buvo išreiškę anoniminiai Lietuviško Teatro Piliečiai, atkreipę dėmesį į atskirų komisijos narių ryšius su konkrečiais sostinės teatrais. Jiems neprasprūdo pro akis teatrologo Julijaus Lozoraičio tarnyba Rusų dramos teatre ir jo jaunojo kolegos Andriaus Jevsejevo bendradarbiavimas Nacionalinio dramos teatro projektuose, taip pat ir tai, kad šis iš Panevėžio kilęs teatro kritikas, pernai pretendavęs tapti J.Miltinio dramos teatro vadovu, tapo itin negailestingas gimtojo miesto kūrėjams.

Pačiu svarbiausiu laikomas Metų režisieriaus apdovanojimas atiteko lenkui Kristianui Lupai už Nacionalinio dramos teatro repertuaro spektaklį „Didvyrių aikštė“.

„Įžeistų kritiko ambicijų vaisius galime stebėti ir šiųmetėse „Auksinių scenos kryžių“ nominacijose – čia nėra nė vieno profesionalaus Lietuvos periferijoje kuriančio teatro. Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir kiti miestai, komisijos nuomone, nesukūrė nė vieno jų dėmesio ir apdovanojimo verto spektaklio. Nors realybė tokia – ką tik Lietuvoje įvykę du didžiausi profesionalių teatrų festivaliai Biržuose ir Rokiškyje apdovanojo būtent Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklius“, – pabrėžė boikotuoti šventę raginę Lietuviško Teatro Piliečiai.

Užsieniečių desantas

Vis dėlto tikroji apdovanojimų stygiaus priežastis gali būti šiek tiek kitokia. Mat šįmet, pakoregavus apdovanojimų skyrimo nuostatus, jų pretendentais galėjo tapti ir spektaklius Lietuvoje kuriantys užsienio teatralai. Ir tai buvo akivaizdu paskelbtose nominacijose, kuriose šmėžavo devynios laikinų atvykėlių pavardės. Daugiau kaip pusė iš jų pasipuošė „Auksiniais scenos kryžiais“, taigi mūsų teatralams liko tiek pat apdovanojimų mažiau.

Lygiavertis užsieniečių įtraukimas į nominantų sąrašus neišvengiamai pakelia kokybės kartelę vietos menininkams.

Pačiu svarbiausiu laikomas Metų režisieriaus apdovanojimas atiteko lenkui Kristianui Lupai už Nacionalinio dramos teatro repertuaro spektaklį „Didvyrių aikštė“. Laureatu tapo ir šiam spektakliui videoprojekcijas kūręs jo tautietis Lukaszas Twarkowskis.  Netgi geriausiu nacionalinės dramaturgijos pastatymu pripažintas tame pačiame teatre sukurtas vengrų režisieriaus Arpado Schillingo spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Didis blogis“. Be to, laureatais už tamsoje atliekamą erdvinę operą „Confessions“ kartu su kompozitore Rūta Vitkauskaitė paskelbti ir du jos kolegos iš Švedijos: kompozitorius Jensas Hedmanas ir dainininkė Asa Nordgren.

Iš vienos pusės, daugėjant tarptautinių teatro projektų keistai atrodytų, jei apdovanojimus pelnytų vien juose dalyvaujantys lietuvių kūrėjai. Iš kitos pusės, lygiavertis užsieniečių įtraukimas į nominantų sąrašus neišvengiamai pakelia kokybės kartelę vietos menininkams ir kartu mažina šansus būti pastebėtiems ir įvertintiems provincijos teatruose dirbantiems lietuviams.

Geriausi vaidmenys

Tiesa, kol kas su tokia konkurencija susiduria tik spektaklių kūrėjai, bet ne vaidmenų atlikėjai. Nors, pavyzdžiui, operos solisto nominacijoje šįmet geriausia pripažintai Nacionalinio operos ir baleto teatro dainininkei Viktorijai Miškūnaitei jau teko konkuruoti ir su per pasaulio teatrus keliaujančiu rusų baritonu Jevgenijumi Ulanovu.

Geriausia metų aktore paskelbta Eglė Gabrėnaitė už vaidmenį spektaklyje „Di­d­vyrių aikštė“, geriausiu aktoriumi – Valentinas Masalskis, pasirodęs spektakliuose „Didvyrių aikštė“ ir „Didis blogis“.

Vis dėlto kol kas sunku įsivaizduoti užsieniečius, vaidinančius lietuviškuose dramos spektakliuose. Todėl aktorių varžytuvėse didelių pokyčių tarsi nebūta, nors ir jose apdovanojimai lyg tyčia atiteko užsienio režisierių pastatymuose vaidmenis sukūrusiems artistams. Geriausia metų aktore paskelbta Eglė Gabrėnaitė už vaidmenį spektaklyje „Di­d­vyrių aikštė“, geriausiu aktoriumi – Valentinas Masalskis, pasirodęs spektakliuose „Didvyrių aikštė“ ir „Didis blogis“. Be to, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatais už nepagrindinius vaidmenis tapo kauniečiai Vilija Grigaitytė ir Liubomiras Laucevičius už vaidmenis latvio Valterio Silio režisuotame spektaklyje „Miškinis“.

Pernai mirusios Galinos Dauguvietytės valia kasmet labiausiai pasižymėjusiam jaunam teatro kūrėjui teikiamas Boriso Dauguviečio auskaras šįmet atiteko Klaipėdos choreografei Agnijai Šeiko-Sarulienei už šiuolaikinio šokio ir garso spektaklį „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda / Mėmelis“.

O ceremonijos kulminacija tapo „Auk­sinio scenos kryžiaus“ už viso gyvenimo nuopelnus įteikimas. Jį pelnė operos solistė ir vokalo pedagogė Sigita Stonytė, padėkojusi šventę priėmusiam Nacionaliniam operos ir baleto teatrui už tai, kad visą savo kūrybinę karjerą jame nestokojo nei vaidmenų, nei duonos.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kelininkų bendrovių šalyje yra per daug, o jų konkurencija viešųjų pirkimų konkursuose tampa žūtbūtinio išlikimo klausimu ir dažnai neapsieina be teismų. Prieš apžvelgdami situaciją kelių statybos rinkoje prisiminkime, koks buvo šalies kelių sektoriaus įmonių spektras 1989-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Tuo metu čia veikė 11 kelių statybos valdybų ir dvi tiltų statybos valdybos, taigi iš viso – 13 kelininkų įmonių.

Asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas  Rim­vydas Gradauskas sako, kad tiek įmonių jau ir anais planinės ekonomikos laikais Lietuvai buvo gerokai per daug. Jų reikėjo, kol buvo tiesiama automagistralė Vil­nius–Kau­­­nas–Klaipėda, o vėliau valdininkams tekdavo sukti galvą, kaip visas 13 valdybų aprūpinti darbu.

„Taigi mąstydavome, ką čia dar Lietuvoje pa­stačius, kad kelininkai užsakymų gautų. Tuo me­tu jau buvo nutiesta magistralė iki Ukmer­gės, tad nuspręsta tęsti ją toliau – iki Panevėžio. Ypa­tingo poreikio ir intensyvių eismo srautų kelio ruože Ukmergė–Panevėžys tikrai nebuvo, tačiau siekis modernia magistrale sujungti dvi Baltijos sostines galėjo įtikinti lėšas skirstančius Maskvos valdininkus“, – prisimena R.Gradaus­kas.

Tie, kurie laiku nespėjo „persiginkluoti“, konkurencinėje kovoje buvo paguldyti ant menčių.

1991–1992 m. vyko sovietinių valdybų privatizavimas ir jų vertimas akcinėmis bendrovėmis. Tuo metu neliko nei užsakymų, nei lėšų keliams tiesti, o sena sovietinė technika be darbo rūdijo patvoriuose. Kelininkų įmonės nepasižymėjo ir nekilnojamuoju turtu gerose vietose, todėl praktiškai nedomino apsukrių  privatizuotojų, ku­riems terūpėjo įmonių turto perpardavimas. To­dėl buvusias valdybas privatizuodavo patys kelininkai, verslesni tų pačių įmonių darbuotojai.

Vis dėlto įmonių perteklius niekur nedingo, ir ne visos privatizuotos bendrovės sugebėjo iš­gy­venti sunkųjį laikotarpį iki 1996 m., kai buvo įs­teigtas Kelių fondas ir vėl padaugėjo kelių statybos užsakymų.

Juose uždirbtas lėšas kelininkai investavo į naują techniką, nes senoji nebegalėjo garantuoti išaugusių techninių reikalavimų. Dažniausiai buvo perkamos padėvėtos vakarietiškos mašinos, nes nauji įrenginiai lietuviams dar buvo neįperkami. Tie, kurie laiku nespėjo „persiginkluoti“, konkurencinėje kovoje buvo paguldyti ant menčių. Taip kelininkų bendrovių gerokai su­mažėjo.

„Iš tų laikų likęs įvaizdis, kad Lietuvoje veikia 4–5 kelininkų bendrovės, kurios tarpusavyje dalijasi skiriamas lėšas. Tačiau amžių sandūroje, matydamos veiklos perspektyvas, pradėjo kurtis naujos kelininkų bendrovės. Tarkim, iškilo „Feg­­da“, kuri iš pradžių veikė kaip stambaus ke­lių ir inžinerinių tinklų statyba užsiimančio Da­nijos ir Švedijos koncerno NCC padalinys. Vė­liau koncernas pakeitė savo verslo planus, o parduodamą įmonę įsigijo vietos verslininkai. Kiti apskritai kurdavo naujas įmones arba persikvalifikuodavo iš kitų veiklos sričių. Rezultatas – Lietuvoje veikia apie  40 kelininkų bendrovių, įs­kaitant siauros specializacijos įmones, kurios užsiima, tarkim, vien kelių ženklinimu“, – teigia R.Gradauskas.

Kaunasi dėl valstybės užsakymų

Visoms šioms įmonėms aršiai kaunantis dėl valstybinių kelių statybos užsakymų, sąmatos viešųjų pirkimų konkursuose, palyginti su Lie­tuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) pa­rengtomis skaičiuojamosiomis, dažnai sumažėja net 20–50 proc., o pačios procedūros pralaimėjusių įmonių neretai apskundžiamos teismams.

Tokiu at­v­eju valstybė, kaip darbų užsakovė, nieko ne­su­taupo, nes nesusigrąžina jai priklausančios mo­­­kesčių dalies.

Kad nebūtų bandoma taupyti kokybės sąskaita, LAKD vis dažniau reikalauja, jog rangovai visus darbų etapus fiksuotų šiuolaikinėmis 3D vaizdo technologijomis. Be to, pasak LAKD generalinio direktoriaus Egidijaus Skrodenio, bandant suvaldyti įtemptą situaciją pačioje di­rekcijoje, kelininkų darbus kontroliuojančių ir techninę priežiūrą vykdančių darbuotojų skaičius padidintas trigubai.

Asociacija „Lietuvos keliai“ norėtų, kad į viešųjų pirkimų privalomąją dokumentaciją būtų įtrauktos pretenduojančių rangovų mokesčių deklaracijos. Tuomet neliktų pagundos siūlyti ma­žesnes darbų sąmatas darbuotojų gerovės sąskaita.

Kol tokio reikalavimo nėra, pasitaiko, kad skaidriai dirbančias bendroves konkursuose įveikia atlyginimų vokeliuose mokėtojai. Tokiu at­v­eju valstybė, kaip darbų užsakovė, nieko ne­su­taupo, nes nesusigrąžina jai priklausančios mo­­­kesčių dalies.

Tačiau mažesnės ir lankstesnės bendrovės nesibaido ir privačių užsakovų: asfaltuoja keliukus ir stovėjimo aikšteles, kloja trinkeles prie naujų prekybos ir verslo centrų, gamyklų, viešbučių. Dalį užsakymų pateikia miškininkai, ku­riems keliai reikalingi medienai iš kirtimviečių išvežti.

Skaičiuojama, kad privačių užsakymų segmentas šiuo metu bendra sąmatine verte jau prilygsta valstybiniam. Skirtumas tik toks, kad pirmąjį sudaro gerokai didesnis skaičius daug smul­­kesnių projektų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad žvyrkelių as­fal­tavimo programos irgi galėtų tapti mažesnių įmonių „doviu“. Tačiau vienai įmonei ga­benti sa­vo įrangą į vieną regioną atsieina pigiau, nei gre­ta darbuotis kelioms įmonėms, taigi ekonomi­niu požiūriu žvyrkelių asfaltavimo užsakymus vals­tybei naudingiau teikti stambesniais pa­ketais.

Bendra projekto apimtis – apie 27 mln. eurų. Jeigu t­o­kios apimties užsakymą pateiktume konkursui, atsirastų nedaug rangovų, gebančių jį „apžioti“.

„Pavyzdžiui, dabar numatoma asfaltuoti žvyr­kelius ties 119 Lietuvos gyvenviečių. Bendra projekto apimtis – apie 27 mln. eurų. Jeigu t­o­kios apimties užsakymą pateiktume konkursui, atsirastų nedaug rangovų, gebančių jį „apžioti“. Todėl numatytus darbus suskirstėme į 10 paketų pagal regionus. Šių paketų finansinės apimtys, priklausomai nuo darbų gausos viename ar kitame regione, svyruoja nuo 2 iki 6 mln. eurų, tad į juos gali pretenduoti gerokai platesnis įmonių spektras.

Dar labiau smulkinti užsakymų iki kiekvieno atskiro asfaltuojamo ruožo nebebūtų prasmės, nes tektų pernelyg daug laiko ir jėgų skirti pa­čioms pirkimų procedūroms, o įvertinti kiekvieno pretenduojančio rangovo kvalifikaciją ir pa­tikrinti jo atliekamų darbų kokybę taptų pernelyg sudėtinga. Be to, dėl prarandamo masto eko­­­nomijos efekto toje konkursų gausybėje mums nieko nebepavyktų sutaupyti“, – dėlioja ar­­gumentus E.Skrodenis.

Pernai LAKD pasirašė 677 viešųjų pirkimų sutartis. O kelininkai, skaitydami viešųjų pirkimų sąlygas, juokauja, kad netrukus tiesiamas kelias užsakovų bus „pjaustomas“ ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai: atskiri konkursai bus skelb­iami žemės darbams, atskiri – sankasos už­py­limui smėliu, skalda bei žvyru ir galiausiai pa­skutinis konkursas – asfaltavimui. Taip vienas naujo kelio ruožas įstengtų pamaitinti ne vieną, o bent penkias kelininkų įmones.

Ir užsienyje – ne pyragai

Šiaip ar taip, darbų 40-iai kelininkų įmonių Lietuvoje trūksta. 2008-aisiais, kai kelių sektoriaus finansavimas buvo didžiausias, skaičiuota, kad kelininkų turimi pajėgumai dvigubai viršija valstybės poreikius. Šiuo metu, pasak R.Gra­daus­ko, realus poreikis tesudaro ketvirtadalį tu­rimų pajėgumų, todėl nemažai įmonių lūkuriuoja ties prarajos riba arba parduoda savo akcijas stambesnėms bendrovėms.

Per daug turime ir asfaltbetonio gamyklų – jų šiuo metu Lietuvoje veikia 38. Vien Vilnių supa penkios asfaltbetonio gamyklos, nors pagal dar­bų apimtis sostinėje užtektų ir dviejų.

Realus poreikis tesudaro ketvirtadalį tu­rimų pajėgumų, todėl nemažai įmonių lūkuriuoja ties prarajos riba arba parduoda savo akcijas stambesnėms bendrovėms.

„Dažnai įsivaizduojama, kad kuo daugiau kon­­­kuruojančių gamyklų – tuo pigesnė produkcija. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes visos gamyklos nori išgyventi ir visos turi išlaikyti savo brangų ūkį, todėl žemiau savikainos kainų negali nu­leisti. O verslui vietoj dviejų gamyklų tenka išlaikyti penkias, ir darbų sąmatose tai atsispindi“, – aiškina R.Gradauskas.

Natūralu, kad esant perpildytai vietos rinkai rangovai dairosi užsakymų užsienyje. „Kauno tiltai“ jau dirba Švedijoje, ton pačion pusėn žvalgosi ir „Panevėžio keliai“. Kokybės reikalavimai už­sienio rangovams šioje šalyje keliami itin aukš­ti, todėl tik stipriausios lietuvių įmonės su­geba švedams įtikti.

„Švedijoje sėkmingai užbaigėme vieną projek­tą ir šiuo metu dalyvaujame kituose konkursuo­se. Nors naujų užsakymų ten kol kas nelaimė­jome, kartais laimėjimu laikome ir antrą vie­tą, nes suprantame, kad tampame tikrais rinkos žai­dėjais ir galime numatyti, kokiomis kainomis dalyvauja konkurentai. Ten labai didelė konkurencija ir nėra taip paprasta prasimušti nežinant visų vietos papročių. O pažinimas yra ilgalaikis pro­cesas. Švedijoje turime savo komandą, techni­nį personalą ir šią šalį matome kaip atraminį taš­ką žengdami į kitas Skan­di­navijos šalis – Nor­ve­giją ir Suomiją“, – pasakoja akcinės bendrovės „Kau­no tiltai“ generalinis direktorius Aldas Ru­se­vičius.

Ši bendrovė, laiminti daug užsakymų Lie­tu­voje, skaičiuoja, kad užsienyje atliekamų dar­bų ver­tė kol kas nesiekia dešimtadalio jos pajamų. „Kau­no tiltai“ taip pat darbuojasi ir Lat­vijoje. A.Ru­­sevičius pabrėžia, kad tiek Švedijos, tiek Lat­vijos  konkursuose su vietos ir užsienio rango­­vais konkuruoti itin sudėtinga, nes netgi pa­teikus mažiausią kainą pasiūlymas kartais bū­na atmetamas dėl formalių priežasčių, kaip ne­atitinkantis kvalifikacinių reikalavimų.

„Bet kurios šalies bendrovės nelaukia konkurentų iš svetur. Bendravimas įmanomas tik tuomet, kai jis naudingas tos valstybės įmonėms. Da­ly­vaudami konkursuose tose šalyse, kuriose neturime savo karjerų ir asfaltbetonio gamyklų, ieš­ko­me vietinių tiekėjų. Tačiau mums medžiagos ten siūlomos brangiau nei vietiniams ilgalaikiams part­­neriams, todėl konkuruoti tampa dar su­dė­tingiau“, – neslepia kelininkų bendrovės va­­­dovas.

„Kauno tiltams“ veikti užsienio rinkose pa­deda ir tai, kad bendrovė priklauso stambiai ge­le­žinkelių infrastruktūros statybos įmonių grupei „Trakcja“, veikiančiai Lenkijoje, ir Ispanijos infrastruktūros statybos bendrovei „Comsa Em­te“. Pastaroji veikia daugiau kaip dešimtyje valstybių ir turi sukaupusi nemenką tarptautinės veik­­los patirtį, tačiau kartais ir tos patirties būna per mažai užsakymams laimėti.

Kartu su „Trakcja“ grupės įmonėmis „Kauno tiltai“ dalyvauja konkursuose Lenkijoje, tačiau darbus šioje šalyje atlieka lenkiškos tos pačios grupės įmonės. Lenkų rinka lietuvių kelininkus taip pat nenoriai įsileidžia: dideliems jų projektams daugelis mūsų įmonių tiesiog per smulkios. Jos nepajėgia Lenkijoje konkuruoti su didžiaisiais Vakarų koncernais, tokiais kaip „Strabag“ arba „Eurovia“.

Ypač įtempta kova dėl kelių statybos projektų vyksta su latviais: kaimynų bendrovės pastaraisiais metais aršiai konkuruoja dėl užsakymų Lietuvoje, o lietuviai, tiesiogiai arba per įsigytas Latvijos kelių statybos įmones, ne mažiau aktyviai veikia Latvijos rinkoje.

Nors istoriškai mūsų kelių statybos sektorius vis dar laikomas lyderiaujančiu Baltijos šalyse, R.Gradauskas pastebi, kad lietuvių pranašumas prieš Latvijos kelininkus linkęs mažėti. „Ap­skri­tai ir įmonėms, ir žmonėms patogiausia dirbti sa­vo šalyje. Vis dėlto geriau dirbti užsienyje, nei laukti vietos užsakymų, nes prastovos ne tik ne­duoda pajamų, bet ir menkina darbuotojų įgū­­džius, kenkia jų kvalifikacijai“, – pabrėžia R.Gra­­­­dauskas.