"Panevėžio keliai" nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šįmet Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) žada nutiesti, rekonstruoti ar suremontuoti 773 km, arba 3 proc., valstybinės reikšmės kelių. Bet ir tai – dvigubai daugiau nei pernai, kai pavyko atnaujinti tik 384 km.

Per metus taip pat žadama pastatyti arba rekonstruoti 15 tiltų, viadukų bei estakadų (arba 1 proc. visų  turimų), suremontuo­ti 10 sankryžų, nutiesti 13,8 km pėsčiųjų ir dvi­račių takų. Dejonės dėl vargingo biudžeto ke­lių nepagerins, todėl bandoma turimas lėšas pa­­naudoti kuo efektyviau ir pataisyti kuo daugiau kelių.

Svarbiausias 2016 m. kelininkų prioritetas – ava­ringa magistralė „Via Baltica“. Joje krovininio trans­porto srautai kasmet auga maždaug

5 proc., be to, kelio apkrovą reikšmingai papildo vie­­tinis transportas. Sename dviejų eismo juostų kelyje tiek automobilių paprasčiausiai nebeišsitenka, tad nepavyksta išvengti skaudžių avarijų.

„Pagrindinė „Via Baltica“ problema dabar yra ta, kad tranzitinių automobilių srautas joje maišosi su vietiniu eismu: tuo pačiu keliu juda ir autotraukiniai, ir traktoriai, ir dviračiai, neturintys kito pasirinkimo. Transporto priemonių grei­­­čio ir ma­sės skirtumai čia pernelyg dideli. Tarp gyvenviečių nutiesus jungiamuosius ke­lius, o „Via Balticą“ paskyrus vien tranzitiniam transportui, daug problemų savaime išnyktų“, – aiškina LAKD ge­neralinis direktorius Egidijus Skrodenis.

Šįmet bus baigta tvarkyti 6 km ilgio atkarpa Kauno rajone nuo Garliavos sankryžos iki viaduko Mauručiuose. Rekonstruojamos pačios san­­kryžos, pastatyti nauji pėsčiųjų viadukai Sta­nai­čiuose ir Juragiuose, kyla viadukas virš ge­le­žin­kelio Mauručiuose ir vienas tunelinis viadukas. Tarp gyvenviečių tiesiami jungiamieji ke­liai, kuriais Kauno priemiesčio vairuotojai galės saugiai pasiekti savo namus: iki tol vien šioje ma­gis­tralės atkarpoje būta 40 nuovažų į gatveles ir gyventojų kiemus. Taip pat bus įrengtos triukš­mą slopinančios sienelės, apšvietimas Sta­naičių ir Juragių gyvenvietėse, pėsčiųjų ir dviratininkų takai, rekonstruoti inžineriniai tinklai.

Tikimasi, kad šįmet pavyks pradėti rekonstruo­ti ir kitą beveik 10 km ilgio „Via Baltica“ ruo­žą, esantį Kazlų Rūdos savivaldybėje: šiuo me­tu vyksta viešųjų pirkimų konkurso procedūros. Visą Kauną su Marijampole jungiantį ke­lio ruožą numatoma rekonstruoti iki 2018 m. Iki 2022  m., jei finansavimo klausimai bus sprendžiami pa­lankiai, visa pietinė „Via Baltica“ dalis iki Kal­va­rijos pasienio posto taps keturių eismo juostų automagistrale, niekuo nenusileidžiančia savo at­naujinamam tęsiniui Lenkijos pusėje.

Eismo saugumo priemonių neužteko

Šiaurinėje „Via Baltica“ dalyje laukiama 22 km ilgio Panevėžio aplinkkelio rekonstrukcijos pradžios. 2014 m. duomenimis, eismo intensyvumas labiausiai apkrautame šio aplinkkelio ruože buvo daugiau kaip 8 tūkst. automobilių per pa­rą. Trečdalį šio srauto sudarė sunkiasvoris trans­­portas. Šiame aplinkkelyje yra net 50 nuovažų į gatves ir kiemus, todėl nenuostabu, kad au­gant apkrovoms avaringumas kelyje taip pat pradėjo didėti. Pagrindinė eismo įvykių priežastis – priešpriešinių eismo srautų susidūrimai.

Aplinkkelio būklę prižiūrinčių „Panevėžio regiono kelių“ direktorius Rolandas Žagaras pri­­simena, kad bandant sumažinti nelaimių skai­čių 2007 m. rudenį trijose sankryžose su ša­lutiniais keliais buvo įrengtos lašo formos salelės su prisukamais „Bee Bump“ kalneliais, kad į „Via Baltica“ įsukančių ar ją kertančių transpor­to priemonių greitis sumažėtų iki minimumo. Ta­čiau minėti kalneliai pasirodė nepritaikyti sunkiasvorei technikai, tad po poros metų juos teko keisti patvaresniais iš asfalto suformuotais kalneliais.

Be to, pavojingose aplinkkelio sankryžose bu­­­vo įrengtas papildomas apšvietimas, suformuo­­tos kairiojo posūkio pridengimo salelės. Vis dėlto tos nudažytos ir kontūruose išfrezuotos salelės irgi nesustabdė skubančių vairuotojų, todėl jose papildomai teko įrengti lanksčius signalinius stulpelius. Beveik visame Panevėžio aplinkkelyje buvo uždrausta lenkti sunkiasvorėms mašinoms, pavojingiausiose atkarpose – ir lengvajam transportui.

Eismo saugumo priemonės davė laikinų re­zultatų: 2011–2014 m. šiame kelio ruože aukų išvengta, nors anksčiau čia kasmet būdavo re­gistruojamos 4–5 žūtys. Tačiau pernai, transporto srautams nesulaikomai didėjant, Pa­ne­vė­žio aplinkkelyje vėl žuvo trys žmonės, ir tapo akivaizdu, kad šio „Via Baltica“ ruožo problemą laikas spręsti iš esmės.

„Pinigai Panevėžio aplinkkelio rekonstrukcijai jau numatyti iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP) fondo. Kad darbai vyktų sparčiau, o konkurencija būtų didesnė, re­kons­truojama atkarpa bus padalyta perpus (iki ir nuo sankryžos su keliu Panevė­žys–Šiau­liai), joje darbuosis du atskirus konkursus laimėję rangovai. Jų užduotis – dviejų eismo juostų Panevėžio ap­linkkelį paversti trijų eismo juostų keliu. Vi­du­rinė eismo juosta kas porą kilometrų atitvarais paeiliui būtų priskiriama tai vienai, tai kitai eis­mo krypčiai, taip išvengiant priešpriešinių eismo srautų susidūrimų ir abiem kryptims suteikiant saugaus lenkimo galimybę“, – pasakoja E.Skro­denis.

Rekonstravus Panevėžio aplinkkelį, kelininkai analogiškus darbus tęs kelyje Panevė­žys–Pa­sva­lys–Ryga, kol pertvarkys visą ligi Lietuvos ir Latvijos pasienio vedantį ruožą.

Įprastus kelio ženklus keis elektroniniai

Jau šių metų pabaigoje kelyje Vil­nius–Kau­nas–Klaipėda planuojama įrengti pirmąsias elektromobilių įkrovimo stoteles. Šiuo metu nu­statinėjami taškai, kuriuose yra didžiausias to­kios paslaugos poreikis. Netolimoje ateityje nau­jos vietos elektromobiliams įkrauti bus įreng­tos ir maršrute „ViaBaltica“.

Kol kas dvi tokios stotelės veikia magistralėje tarp Vilniaus ir Kauno: viena – Vievyje, kita – netoli Elektrėnų. Šią automagistralę numatoma modernizuoti taip, kad tiek žiemą, tiek vasarą, esant palankioms oro sąlygoms, ja būtų leidžiama važiuoti 130 km per valandą greičiu. Tam įprastus metalinius greičio ribojimo ženklus teks pakeisti elektroniniais, valdomais iš Eismo informacijos centro. Taip pat pailgės greitėjimo ir lė­tėjimo juostos, bus pakeisti stipresniais priešingas eismo juostas skiriantys atitvarai, įrengti trys nauji pėsčiųjų viadukai, kad iš autobusų išlipę žmonės nerizikuodami gyvybe galėtų pereiti į kitą kelio pusę.

E.Skrodenis primena, kad iki 2010 m. automagistralė A1, jungianti Vilnių ir Kauną, tebuvo paprastas keturių eismo juostų kelias, kuriuo leista važiuoti ne didesniu nei 90 km per valandą greičiu. Greitkeliu jis virto tuomet, kai, įrengus ilgesnes greitėjimo bei lėtėjimo juostas, naujas dviejų lygių sankryžas ir požemines pėsčiųjų perėjas, buvo padidintas maksimalus leidžiamas greitis ir uždrausta šiuo keliu važiuoti dviračiams bei žemės ūkio technikai. Tuomet, nors greičiai padidėjo, magistralėje Vilnius–Kau­nas pradėjo gerokai mažėti per eismo įvykius žūvančių žmonių.

Šįmet ketinama pradėti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą Grigiškių transporto maz­go trečiojo etapo rekonstrukciją, taip pat Jo­na­vos aplinkkelio, leisiančio išgelbėti miestą nuo  tranzitinio transporto srautų, statybą. Kitą­met žadama rekonstruoti ir dabartinį Uk­mer­gės ap­linkkelį, anksčiau tarnavusį kaip vietinės reikšmės kelias.

Žvyrkeliams – dvi programos

Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 21,3 tūkst. km valstybinės reikšmės kelių. Gerą trečdalį jų, arba 7,2 tūkst. km, vis dar sudaro žvyro dangos keliai. Maža to, pačių žvyrkelių būklė kasmet blogėja, daug kur juose belikęs molis ir juodžemis, todėl vis daugiau keliukų neišvengia eismo ribojimų pavasarinių polaidžių metu.

Žvyrkeliams asfaltuoti šįmet skiriamos dvi programos. Pirmoji atkreips dėmesį į prasčiausios būklės žvyrkelius kaimo vietovėse, naudojamus vietiniam susisiekimui, mat tokiais keliukais dažnai sunkiai beišvažiuoja ir geltonieji mo­kyklų autobusiukai. Pagal gyvenviečių kelių asfaltavimo programą žadama sutvarkyti apie 115 km žvyrkelių.

Antroji programa – „Zebra“, arba anksčiau ne­­baigtų asfaltuoti kelių programa. Istoriškai „zebrai“ susidarė asfaltuojant gyvenvietes kertan­čius kelius tik būtiniausiuose ruožuose. Da­bar bus asfaltuojamos tuos ruožus jungiančių žvyr­kelių atkarpos. Tokių atkarpų šįmet žadama sutvarkyti apie 490 km.

„Pati „Zebra“ programa yra gerokai platesnė, ji veiks iki 2020 m.“, – tikina E.Skrodenis.

Vieno kilometro paprasčiausio žvyrkelio as­fal­­tavimas atsieina nuo 160 tūkst. iki 400 tūkst. eurų, svarbesniuose keliuose, kur būtina naudoti daugiau inžinerinių priemonių, asfaltavimo sąmatos siekia nuo 700 tūkst. iki 1,5 mln. eurų.

Kaip ir kasmet, silpniausio asfalto vietas valstybinės reikšmės keliuose bus bandoma „reanimuoti“, vykdant paviršiaus apdaro darbus. Jie leis pratęsti saugią asfaltinio kelio eksploataciją maždaug septynerius metus. Taip šįmet planuojama atnaujinti 260 km kelių. Tiesa, siekiant išvengti tolesnio kelių nudėvėjimo, kasmet reikėtų atnaujinti ne mažiau kaip po 1 tūkst. km asfalto. Bus naikinamos ir giliausios pagrindinėse automagistralėse atsiradusios ratų provėžos.

Ketinama atnaujinti 30 valstybinės reikšmės keliuose esančių pėsčiųjų perėjų, kartu su Vals­tybine geležinkelio inspekcija sutvarkyti 15 ne­sau­gių geležinkelio pervažų. O Plungėje, ku­rio­je vairuotojai daug laiko sugaišta prie pervažos, numatyta pradėti ir ilgai laukto požeminio tunelio po geležinkeliu statybą. Vėliau panašūs tuneliai žada atsirasti Lentvaryje ir Ma­žeikiuose.

Užs. Nr. BSS2369

LMRF nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šią savaitę prasidėjo tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“, pristatantis užsienyje patirtį kaupiančius jaunuosius Lietuvos muzikus.

Jų, „sugrįžėlių“, šįmet tradicinis Lietuvos mu­­zikų rėmimo fondo rengiamas festivalis pakvietė 22. O parskris į gimtinę jie iš devynių pasaulio šalių: Italijos, Didžiosios Bri­ta­ni­jos, Vokietijos, Austrijos, Rusijos, Danijos, Liuk­semburgo, Prancūzijos ir Suomijos. Ne vienas į bendrus koncertus savo gimtinėje atvilios ir užsieniečių kolegų. Ir, be abejo, suburs Lie­tu­­voje likusius draugus muzikantus.

Lietuvis, stažuojantis „La Scala“ teatre

Šių metų festivalis išsiskirs atvykstančių vo­kalistų gausa. Į Vilnių iš Italijos sugrįš baritonas Modestas Sedlevičius, pernai laimėjęs Milano teatro „La Scala“ akademijos stipendiją. Gar­sion vokalistų akademijon lietuvis pateko sau pa­­­čiam netikėtai, kai dalyvavo Wolfgango Ama­deaus Mozarto operos „Stebuklingoji fleita“, ku­rią statė režisierius Peteris Steinas ir dirigentas Adamas Fischeris, solistų atrankoje. Pri­ėmi­mas į akademiją jau buvo pasibaigęs, o M.Sed­le­vičius ir neįsivaizdavo turintis šansų ten patekti. Vis dėlto po perklausos, kurioje dalyvavo „La Scala“ akademijos atstovai, jie patys pa­kvietė lietuvį studijuoti ir netgi paskyrė jam stipendiją.

Ši akademija susijusi su „La Scala“ teatru, jo­je stažuojantys jauni solistai kartais gauna ga­li­mybę dainuoti didžiojoje scenoje su garsiomis ope­ros žvaigždėmis. M.Sedlevičius jau pernai ru­de­­nį pasirodė „La Scala“ teatro pastatytoje Al­­ba­­­no Bergo operoje „Vocekas“, kurioje atliko epi­zodinę Antrojo pameistrio partiją. Bet jo pa­var­dė afišose ir programose buvo įrašyta ša­lia Mi­­chaelio Volle ir Ricardos Merberth, šia­me spek­­taklyje atlikusių Voceko ir Marijos vaidmenis.

M.Sedlevičiaus kelias į dainavimą nebuvo tiesus – iš pradžių vaikinas baigė chemijos studi­jas Vilniaus universitete. Tik 22-ejų metų įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pa­rengiamuosius dainavimo kursus. Vėliau studijavo Deivido Staponkaus klasėje ir, kaip daugelis gabesnių nūdienos studentų, tęsė mokslus už­sienyje – Vokietijoje tapo Manhei­mo muzikos ir scenos menų aukštosios mokyklos studen­tu. Ten buvo pakviestas dalyvauti turnė su garsiu vokiečių dirigentu ir chorvedžiu Hel­mu­thu Rillingu Vokietijoje ir Čilėje, dainavo Jo­ha­nno Sebastiano Bacho „Pasijoje pagal Matą“.

Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino mu­ziejuje, balandžio 15 dieną M.Sedlevičius koncer­tuos kartu su buvusiu savo mokytoju D.Sta­pon­kumi ir gausiu būriu buvusių bendramokslių.

Siekia karjeros Londone

Dar du solistai – Romanas Kudriašovas ir Laura Zigmantaitė į „Sugrįžimų“ koncertą, ko­vo 29 -ąją vyksiantį Vilniaus rotušėje, atvyks iš Didžiosios Britanijos sostinės.

Šiuo metu Londono nacionalinės operos studijoje stažuojantis baritonas R.Kudriašovas operinio dainavimo bakalauro studijas baigė Lie­tuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Ka­rališkajame Velso muzikos ir dramos koledže, o magistro studijas – Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Nuo 2008-ųjų, kai dainininkas pirmą kartą buvo pakviestas į garsųjį Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalį Vokie­tijoje ir dainavo Georgo Friedricho Han­delio ora­torijoje „Aleksandro puota“, jis glaudžiai bendradarbiauja su šiuo festivaliu ir jo intendantu prof. Rolfu Becku. Remiamas Ye­hudi Me­nuhino fondo, Vokietijoje yra surengęs daugiau kaip 20 rečitalių. Koncertavo Liuk­semburgo, Prahos, Sankt Peterburgo, To­kijo, Singapūro, Pekino koncertų salėse ir operos teatruose.

Iš televizijos konkursų lietuviams žinomas mecosopranas L.Zigmantaitė, savo kelią taip pat pradėjusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, – dabar jau Londono karališkosios mu­zikos akademijos studentė. Ten ji buvo apdovanota „Patricia Kris Wolfe“ prizu bei „Derek Butler London“ stipendija, tapo „Isabel Jay Prize“ savininke. Vilniečiai L.Zigmantaitę yra girdėję Nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose „Valkirija“, „Ernanis“, „Kor­ne­tas“, „Šikšnosparnis“, „Figaro vedybos“, taip pat VCO pastatyme „Manon Lesko“. Londono ka­rališkosios muzikos akademijos teatre ji sukūrė vaidmenis Giacomo Puccini vienaveiksmė­se operose „Džanis Skikis“ ir „Sesuo An­dželika“.

Pasklidę po Europą

Sopranas Maria Lapteva ir baritonas Man­tas Gacevičius atvyksta iš Austrijos. M.Lapteva gimė ir užaugo Sankt Pe­ter­bur­ge, ten N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje bai­gė violončelės studijas. Kauno Vytauto Di­džiojo universitete baigė operinio dainavimo ba­kalauro studijas, o dainavimo magistro diplomo siekė Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Dabar tęsia mokslus Vienos mu­zikos ir scenos menų universitete.

M.Gacevičius, irgi baigęs studijas VDU, šiuo metu kaip W.A.Mozarto instituto stipendininkas studijuoja „Mozarteum“ universitete Zal­c­bur­ge. Austrijos atstovų koncertas balandžio

4 d. rengiamas sostinės Šv. Jonų bažnyčioje, o ­ba­landžio 5 d. – Kauno Juozo Gruodžio konserva­torijoje.

Festivalyje svečiuosis ir reto balso – kontralto savininkė, barokinės muzikos atlikėja iš Ita­lijos Jonė Babelytė. Ji 2008 m. baigė arfos studijas Feraros G.Frescobaldi konservatorijoje Ita­­lijoje ir pradėjo mokytis dainavimo. Stu­di­juo­­­­dama dalyvavo Feraros ir Rovigo miestų kon­­­servatorijų organizuotuose koncertuose bei ope­rų pastatymuose, pradėjo dainuoti konserva­torijos madrigalistų ansamblyje. 2014 m. daina­­vo Torquato Tasso pastoralinėje pasakoje „Amin­­ta“. Šiuo metu J.Babelytė mokosi pas gar­­­­­­sų tenorą Williamą Matteuzzi, kurio dėka pa­­žino ir pamėgo barokinį repertuarą. Jos bal­so klausysimės balandžio 13 d. Vilniaus pa­veiks­lų galerijoje.

Festivalio uždarymo koncerte gegužę pasirodys Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro aka­demijos atstovai, prof. Ramintos Lampsatis mokiniai: sopranai Gabrielė Jocaitė ir Laura Za­man-Latvaitis bei bosai Paulius Užgalis ir Jo­ris Rubinovas. Su jais dainuos ir toje pačioje Ham­burgo mokykloje dėstanti lietuvė Vilija Mo­­zūraitytė.

Nuo vargonų iki arfos

„Sugrįžimai“ – ne vien dainuojantys. Savo mu­­zikavimu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje klau­sytojus pamalonins pernykščio tarptautinio M.K.Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkur­so laureatė vargonininkė Mona Rož­des­tvens­­kytė. Ji gimė ir užaugo Maskvoje, o šiuo me­­tu studijuoja bažnytinę muziką Detmoldo aukš­­­tojoje muzikos mokykloje Vokietijoje.

Vienas festivalio koncertas bus neeilinis garsiai Lietuvos smuikininkei Rusnei Mataitytei. Ji scenoje pasirodys su savo talentingais vaikais – Danijos karališkojoje muzikos akademijoje studijuojančia smuikininke Austėja Juškaityte ir „Guildhall“ muzikos ir dramos mokykloje Lon­do­ne besimokančiu pianistu Ryčiu Pau­liumi Juš­kaičiu.

Londono karališkosios muzikos akademijos studentė pianistė Karolina Pancernaitė į festivalį pasikvietė savo kolegų iš Liuksemburgo. Iš Man­česterio karališkojo šiaurės muzikos koledžo atvyks du buvę ukmergiškiai – pianistė Bi­ru­tė Stundžiaitė ir saksofonininkas Vykintas Či­vas.

Mančesterio „Chetham‘s“ muzikos mokyklą baigusi, o dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti klarnetininkė Morta Kačionaitė koncertuos kartu su savo broliu – obojininku Kristupu Kačionu. Liubeko muzikos akademijoje besimokantis pianistas Au­gus­tinas Eidukonis irgi pasikvietė scenon savo bro­lį, violončelininką Kasparą Eidukonį.

Taip pat išgirsime Vokietijoje gyvenančią ar­f­ininkę Giedrę Šiaulytę. Iš pradžių ji mokėsi gro­ti kanklėmis, vėliau kankles iškeitė į arfą ir iš­­vyko studijuoti į Graco muzikos universitetą Aus­­trijoje. Stažavo Nacionalinėje Paryžiaus kon­­­servatorijoje, vėliau studijavo „Mo­zar­teum“ universitete Zalcburge. Laimėjusi konkur­­­są, grojo Lenkijos nacionalinio radijo simfoniniame orkestre, dirbo asistente Katovicų mu­zikos akademijoje. Šiuo metu gyvena Vo­kie­tijoje, koncertuoja solo ir su įvairiais ansambliais bei orkestrais.

Vilniuje jai talkins kanklininkė Ingrida Spa­linskaitė. Abi muzikantės sukūrė duetą „Uni­cum“, kuris pateisina savo vardą, nes yra pirmasis pasaulyje kanklių ir keltiškos arfos duetas. Nepaisant skirtingos instrumentų kilmės, abu jie panašūs savo konstrukcija bei grojimo technika. Dueto repertuare – lietuvių ir keltų tautų melodijos, baroko, klasicizmo epochų kū­r­iniai ir šiuolaikinės kompozicijos.

Pateikiame 15-a „Kino pavasario“ filmų, į kuriuos nupirkta daugiausia bilietų:

1. „Omaras“

Nauji įstatymai išsiskyrusius vyrus ir partnerio nerandančias moteris įpareigoja privalomai užsiregistruoti specialiame viešbutyje. Kiekviena viešnia ir kiekvienas svečias gauna 45 dienas tolesnio gyvenimo porai susirasti. Jei per nurodytą laikotarpį nepavyksta niekuo susižavėti, likę vieni nelaimingieji paverčiami gyvūnais pagal asmeninį pageidavimą.

2. „Mustangės“

Šiaurės Turkijos kaimelyje penkios seserys, grįždamos iš mokyklos, žaidžia su berniukais. Tačiau jų vaikiškus žaidimus suaugusieji traktuoja klaidingai, ir seserų namuose kyla skandalas. Mergaitėms uždraudžiama lankyti mokyklą, joms bandoma  kuo greičiau surasti jaunikius. Tačiau atkaklios sesutės nežada tenkintis namų ruošos pamokomis.

3. „Trumanas“

Vyras įveikia pusę Žemės rutulio, kad spėtų aplankyti nebepagydomu vėžiu sergantį jaunystės bičiulį. O šis, prasiskolinęs plevėsa aktorius, su draugo pagalba stengiasi sutvarkyti paskutinius žemiškuosius reikalus: pasimatyti su neaugintu sūnumi, pasirūpinti savo paties laidotuvėmis ir, svarbiausia, surasti naujus namus savo mylimam buldogui Trumanui.

4. „Vienas plius viena“

Kino kompozitorius, Paryžiuje palikęs savo mylimąją, vyksta į Indiją statyti egzotiškos „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijos. Jo laukia Prancūzijos ambasadoriaus surengta vakarienė, kurioje šalia prisėda ambasadoriaus žmona. Dar prieš patiekiant desertą tarp jų kibirkščiuoja abipusė simpatija, ir kompozitoriui nelieka nieko daugiau, tik paskui naująją draugę leistis į piligriminę kelionę.

5. „Praradimas“

Niujorkietis bankininkas gyvena nerūpestingai ir mėgaujasi sėkme. Vieną dieną per avariją žūsta jo žmona, tačiau sunkiausiu gyvenimo momentu vyras netikėtai atranda netektį padedančią išgyventi susirašinėjimo draugę. Užsimezgusi graži draugystė padės suvokti, kad yra už materialines gėrybes brangesnių dalykų.

6. „Gyvatės apkabinimas“

1909 m. vokiečių tyrinėtojas Theodoras Koch-Grünbergas kanoja pasiekia Amazonės upės krantą, kur jo laukia jaunas šamanas, sunaikintos genties atstovas. Theodoras ieško itin retos gėlės yakruna, galinčios jį pagydyti nuo mirtinos ligos. Jie leidžiasi į kelionę, kurioje – tik dvi kanojos, keturi žmonės ir plati Amazonė.

7. „Avinai“

Islandijos kalnų slėnyje du broliai veisia avis. Jie gyvena kaimynystėje, tačiau nebendrauja jau 40 metų, o trumpas žinutes perduoda per šunį. Brolius kadaise supriešino konkursas, kuriame apdovanojamas geriausias metų avinas. Tačiau jiems teks suvienyti jėgas bandų žūtimi grasinančio pavojingo viruso akivaizdoje.

8. „Kerol“

Talentinga fotografė Teresa dirba Manhatano universalinėje parduotuvėje, tačiau svajoja apie prasmingesnį gyvenimą. Vieną dieną ji sutinka elegantišką moterį, įkalintą atvėsusioje santuokoje. Jų draugystė, kurioje pamažu ryškėja lesbietiška aistra, abiem tampa savęs pažinimo kelione. Tačiau vyras sužino apie intymius žmonos santykius ir pasinaudoja jais skyrybų procese.

9. „Didesni purslai“

Roko žvaigždė, po gerklės operacijos kuriam laikui pasitraukusi nuo scenos, Italijos paplūdimyje mėgaujasi saule su savo meilužiu. Juos  netikėtai aplanko muzikos prodiuseris su savo gražuole dukterimi. Šis filmas – tai garsiojo Jacques’o Deray „Baseino“ (1969) perdirbinys, o pavadinimas pasiskolintas iš garsaus britų menininko Davido Hockney paveikslo „Didesni purslai“.

10.  „Vyrai ir viščiukai“

Po tėvo mirties du broliai žiūri vienintelį jo palikimą – vaizdajuostę su paslapčia nufilmuota išpažintimi. Senolis atskleidžia nemalonią tiesą: abu jie buvo įvaikinti. Išgirsta naujiena paskatina brolius nuplaukti į gimtąją Orko salą. Jie tikisi pasikalbėti su biologiniais tėvais, kurie galbūt dar gyvena apleistame salos dvare.

11.  „Viskas dėl šou“

Benediktas Erlingssonas užsidarė Šefildo universiteto nacionaliniame archyve ir surinko filmuotą medžiagą apie keisčiausius, azartiškiausius, sumaniausius, rizikingiausius, įspūdingiausius numerius, kuriuos atliko išradingi artistai iš cirko menui atsidavusių šeimų. Režisierius sukūrė filmą vien tik iš archyvinių ir istorinių kadrų.

12.  „Meilė ir malonė“

Šviesiaplaukė mergina nė nenutuokia, kas ką tik įžengė į jos automobilių saloną. Bet pamačiusi kojas, keliamas iš kadilako, ji iškart supranta, kad tai grupės „Beach Boys“ įkūrėjas, lyderis ir kultinių dainų autorius, pagarsėjęs polinkiu į paranojinę šizofreniją. Pradėjusi artimiau su juo bendrauti, gerbėja sužino apie jo gyvenimą ir sunkią vaikystę.

13.  „Komuna“

Intelektualių akademikų šeima prestižiniame Kopenhagos rajone įsigyja vilą, kurioje kartu su savo dukterimi įsteigia komuną. Jie rengia bendraminčių susirinkimus, gurmaniškas vakarienes ir triukšmingus pobūvius. Tačiau netikėtas jausmų protrūkis mažą svajotojų bendruomenę nubloškia į skausmingą realybę.

14.  „Ševaljė“

Į žūklę Egėjo jūroje prabangia valtimi išsiruošę šeši vyrai sutaria žaisti žaidimą. Kiekvieną žingsnį ar gestą vertins visi keleiviai. Bus traukiamos dainos, tikrinamas kraujas. Draugai virs vis nuožmes­niais varžovais, bet kelionei baigiantis žaidimą vainikuos geriausio vyro rinkimai. Nugalėtojas ant mažojo pirštelio pergalingai užsimaus žiedą „Ševaljė“.

15.  „Žmogus“

Prancūzų fotografas, žurnalistas ir ekologas Yannas Arthusas-Bertrand’as pakvietė du tūkstančius paprastų, įvairiausiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų atsakyti į gyvenimiškus klausimus. Jų gimtosios šalys sąmoningai nenurodomos, bet gali būti atspėtos iš kalbančiojo išvaizdos ir akcento.

Parengė Renata Baltrušaitytė

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Prieš didesnius kino renginius pasipila įvairių ekspertų rekomendacijos, kurie filmai verčiausi žiūrovų dėmesio. Tačiau jos dažnai prieštaringos, kaip ir pačių žiūrovų skonis, taigi tik pasimokęs iš klaidų ilgainiui sugebi atsirinkti, kurio eksperto vertinimai labiausiai atitinka tavąjį.

Todėl šįkart siūlome vadovautis ne kino ekspertų, o daugelio aktyvių kino gerbėjų, per dešimtį pirmųjų „Kino pavasario“ bilietų platinimo dienų suskubusių juos įsigyti, preferencijomis. Suprantama, jų pasirinkimą irgi iš dalies lėmė organizatorių skelbiama reklama, tačiau tam reklama ir skirta, kad švelniai jus suvedžiotų, įsikibtų į parankę ir palydėtų į bilietų kasas.

Pagrindinis „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta teigia, kad kol kas nėra tokių filmų, į kuriuos būtų nebeįmanoma gauti bilietų, tačiau atskiri filmų „Mano dukterys karvės“, „Kerol“ ir „Praradimas“ seansai Vil­niuje jau išpirkti. Beje, pastarajam filmui per pirmąsias dešimtį dienų pavyko „užblokuoti“ seansą, vyksiantį didžiojoje „Forum Ci­ne­mas Vingis“ salėje, turinčioje 580 vietų.

Žiūrovų pasitikėjimą yra pelnę filmai iš Irano, kuriuos šįmet siūlome du: tai „Nemirtingas“ ir „Radijo svajonės“.

Pagal ką, organizatorių stebėjimu, individualią festivalio programą renkasi auditorija? Visų pirma – pagal tematiką. „Iš patirties galėčiau išskirti keletą temų, kurios kasmet įtinka mūsų žiūrovams. Pirmoji – tai Izraelio ir Pa­lestinos konflikto atspindžiai. Šįmet šiai kategorijai priklauso Hany Abu-Assado filmas „Arabų balsas“, pasakojantis apie palestinietį vaikiną, kuris, nepaisydamas politinių problemų, sugeba nuvykti į jaunų dainininkų televizijos konkursą Egipte. Antra viliojanti tema – filmai apie uždaras žydų ortodoksų bendruomenes. Šiai kategorijai šįmet atstovauja filmai  „Kal­nas“ ir „Tikkun“, tokias bendruomenes pristatantys moters ir vyro žvilgsniu. Taip pat žiūrovų pasitikėjimą yra pelnę filmai iš Irano, kuriuos šįmet siūlome du: tai „Nemirtingas“ ir „Radijo svajonės“, – pasakoja E.Pukšta.

Kasmet išaiškėja jo „tamsieji arkliukai“ – filmai, iš kurių auditorija iš pradžių nieko ypatinga nesitiki, tačiau po pirmųjų seansų jų pozicijos ryškiai sustiprėja.

Iš dokumentininkų programos kol kas geriausiai sekasi prancūzo Yanno Arthus-Bertrand’o juostai „Žmogus“. Į antrąjį geidžiamiausių filmų dešimtuką patenka „Te visad šviečia saulė“, nufilmuotas Šiaurės Korėjoje, ir „Ponas Gaga“, pristatantis garsų Izraelio šiuolaikinio šokio meistrą Ohadą Nahariną.

Prasidėjus festivaliui, kasmet išaiškėja jo „tamsieji arkliukai“ – filmai, iš kurių auditorija iš pradžių nieko ypatinga nesitiki, tačiau po pirmųjų seansų jų pozicijos ryškiai sustiprėja. Šįmet, E.Pukštos prognozėmis, toks likimas gali ištikti jau minėtą „Arabų balsą“ ir egzotišką meilės ir keršto istoriją „Tana“, nufilmuotą Vanuatu archipelago Tanos saloje. Nors filmas vaidybinis, jame vaidina ne profesionalūs aktoriai, o vietinių gyventojų genties atstovai.

O kuo galima paaiškinti išankstines simpatijas kol kas geidžiamiausiųjų sąrašo viršuje at­sidūrusiems filmams? Pasak programos su­da­rytojo, režisieriaus Yorgo Lanthimo filmui „Oma­­­ras“, kuriame vaidina populiarūs aktoriai, avansu buvo prognozuojamas festivalio ly­derio vaidmuo. Be to, šios juostos sėkmė – tai įrodymas, kad „Kino pavasaris“ atsparus filmų piratavimui, nes norintieji šį filmą jau seniai galėjo parsisiųsti ir peržiūrėti nelegaliai.

Į užsienio filmo „Oskarą“ pretendavusios „Mustangės“ sulaukė didelio atgarsio Tur­ki­jo­je, kurią papiktino Prancūzijoje studijuojančios turkės Deniz Gamze Ergüven neva neobjek­tyvus žvilgsnis į moterų situaciją šalyje. Ta­čiau labiau panašu į tai, kad jaunai režisierei kaip tik pakako drąsos savo kūriniu atskleisti pačiai Turkijai nepatogią realybę.

„Trumanui“ padeda jo pripažinimas per is­pa­niškuosius „Oskarus“ – „Goya“ apdovanojimus, kur jis buvo įvertintas net penkiose kategorijose. Šis filmas jau apdovanotas ir San Se­bastiano kino festivalyje.

Legendinio Claude’o Leloucho juostą „Vie­­nas plius viena“ labiausiai palaiko žiūrovų sen­timentai, išlikę dar nuo „Vyro ir moters“ lai­kų. Šis prancūzas nepranokstamas, kai bando su­dominti auditoriją vyro ir moters santykių vingrybėmis.

Galima drąsiai sakyti, kad J-M.Vallee jau tapo mūsų auditorijos  pripažintu ir mėgstamu kino meistru.

Filmą „Praradimas“ taip pat ryškiausiai pre­­­zentuoja jo režisierius Jeanas-Marcas Val­lee, kurio darbai „Café de Flore“, „Dalaso klubas“, „Laukinė“ karaliavo ankstesnių „Ki­no pa­­­vasarių“ populiariausių filmų sąrašuose. „Bū­tent todėl „Praradimas“ ir buvo pasirinktas festivalio uždarymo filmu. Galima drąsiai sakyti, kad J-M.Vallee jau tapo mūsų auditorijos  pripažintu ir mėgstamu kino meistru“, – tvirtina E.Pukšta.

„Kino pavasario“ filmai, į kuriuos nupirkta daugiausia bilietų

1. „Omaras“

Rež. Yorgos Lanthimos. Vaidina Colin Farrell, John C.Reilly, Ariane Labed, Rachel Weisz.

Nauji įstatymai išsiskyrusius vyrus ir partnerio nerandančias moteris įpareigoja privalomai užsiregistruoti specialiame viešbutyje. Kiekviena viešnia ir kiekvienas svečias gauna 45 dienas tolesnio gyvenimo porai susirasti. Jei per nurodytą laikotarpį nepavyksta niekuo susižavėti, likę vieni nelaimingieji paverčiami gyvūnais pagal asmeninį pageidavimą.

2. „Mustangės“

Rež. Deniz Gamze Ergüven. Vaidina Günes Sensoy, Doga Zeynep Doguslu, Tugba Sunguroglu.

Šiaurės Turkijos kaimelyje penkios seserys, grįždamos iš mokyklos, žaidžia su berniukais. Tačiau jų vaikiškus žaidimus suaugusieji traktuoja klaidingai, ir seserų namuose kyla skandalas. Mergaitėms uždraudžiama lankyti mokyklą, joms bandoma  kuo greičiau surasti jaunikius. Tačiau atkaklios sesutės nežada tenkintis namų ruošos pamokomis.

3. „Trumanas“

Rež. Cesc Gay. Vaidina Ricardo Darín, Javier Cámara, Dolores Fonzi, Eduard Fernández.

Vyras įveikia pusę Žemės rutulio, kad spėtų aplankyti nebepagydomu vėžiu sergantį jaunystės bičiulį. O šis, prasiskolinęs plevėsa aktorius, su draugo pagalba stengiasi sutvarkyti paskutinius žemiškuosius reikalus: pasimatyti su neaugintu sūnumi, pasirūpinti savo paties laidotuvėmis ir, svarbiausia, surasti naujus namus savo mylimam buldogui Trumanui.

4. „Vienas plius viena“

Rež. Claude Lelouch. Vaidina Jean Dujardin, Elsa Zylberstein, Christophe Lambert, Alice Pol.

Kino kompozitorius, Paryžiuje palikęs savo mylimąją, vyksta į Indiją statyti egzotiškos „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijos. Jo laukia Prancūzijos ambasadoriaus surengta vakarienė, kurioje šalia prisėda ambasadoriaus žmona. Dar prieš patiekiant desertą tarp jų kibirkščiuoja abipusė simpatija, ir kompozitoriui nelieka nieko daugiau, tik paskui naująją draugę leistis į piligriminę kelionę.

5. „Praradimas“

Rež. Jean-Marc Vallée. Vaidina Jake Gyllenhaal, Naomi Watts, Chris Cooper, Judah Lewis.

Niujorkietis bankininkas gyvena nerūpestingai ir mėgaujasi sėkme. Vieną dieną per avariją žūsta jo žmona, tačiau sunkiausiu gyvenimo momentu vyras netikėtai atranda netektį padedančią išgyventi susirašinėjimo draugę. Užsimezgusi graži draugystė padės suvokti, kad yra už materialines gėrybes brangesnių dalykų.

6. „Gyvatės apkabinimas“

Rež. Ciro Guerra. Vaidina Nilbio Torres, Antonio Bolívar, Yauenkü Miguee, Jan Bijvoet.

1909 m. vokiečių tyrinėtojas Theodoras Koch-Grünbergas kanoja pasiekia Amazonės upės krantą, kur jo laukia jaunas šamanas, sunaikintos genties atstovas. Theodoras ieško itin retos gėlės yakruna, galinčios jį pagydyti nuo mirtinos ligos. Jie leidžiasi į kelionę, kurioje – tik dvi kanojos, keturi žmonės ir plati Amazonė.

7. „Avinai“

Rež. Grimur Hákonarson. Vaidina Sigurður Sigurjónsson, Theodór Júlíusson, Charlotte Boving.

Islandijos kalnų slėnyje du broliai veisia avis. Jie gyvena kaimynystėje, tačiau nebendrauja jau 40 metų, o trumpas žinutes perduoda per šunį. Brolius kadaise supriešino konkursas, kuriame apdovanojamas geriausias metų avinas. Tačiau jiems teks suvienyti jėgas bandų žūtimi grasinančio pavojingo viruso akivaizdoje.

8. „Kerol“

Rež. Todd Haynes. Vaidina Cate Blanchett, Rooney Mara, Kyle Chandler, Sarah Paulson.

Talentinga fotografė Teresa dirba Manhatano universalinėje parduotuvėje, tačiau svajoja apie prasmingesnį gyvenimą. Vieną dieną ji sutinka elegantišką moterį, įkalintą atvėsusioje santuokoje. Jų draugystė, kurioje pamažu ryškėja lesbietiška aistra, abiem tampa savęs pažinimo kelione. Tačiau vyras sužino apie intymius žmonos santykius ir pasinaudoja jais skyrybų procese.

9. „Didesni purslai“

Rež. Luca Guadagnin. Vaidina Ralph Fiennes, Tilda Swinton, Matthias Schoenaerts, Dakota Johnson.

Roko žvaigždė, po gerklės operacijos kuriam laikui pasitraukusi nuo scenos, Italijos paplūdimyje mėgaujasi saule su savo meilužiu. Juos  netikėtai aplanko muzikos prodiuseris su savo gražuole dukterimi. Šis filmas – tai garsiojo Jacques’o Deray „Baseino“ (1969) perdirbinys, o pavadinimas pasiskolintas iš garsaus britų menininko Davido Hockney paveikslo „Didesni purslai“.

10.  „Vyrai ir viščiukai“

Rež. Anders Thomas Jensen. Vaidina Mads Mikkelsen, Nikolaj Lie Kaas, David Dencik.

Po tėvo mirties du broliai žiūri vienintelį jo palikimą – vaizdajuostę su paslapčia nufilmuota išpažintimi. Senolis atskleidžia nemalonią tiesą: abu jie buvo įvaikinti. Išgirsta naujiena paskatina brolius nuplaukti į gimtąją Orko salą. Jie tikisi pasikalbėti su biologiniais tėvais, kurie galbūt dar gyvena apleistame salos dvare.

11.  „Viskas dėl šou“

Rež. ir scenarijaus autorius Benedikt Erlingsson.

Benediktas Erlingssonas užsidarė Šefildo universiteto nacionaliniame archyve ir surinko filmuotą medžiagą apie keisčiausius, azartiškiausius, sumaniausius, rizikingiausius, įspūdingiausius numerius, kuriuos atliko išradingi artistai iš cirko menui atsidavusių šeimų. Režisierius sukūrė filmą vien tik iš archyvinių ir istorinių kadrų.

12.  „Meilė ir malonė“

Rež. Bill Pohlad. Vaidina John Cusack, Paul Dano, Elizabeth Banks, Paul Giamatti.

Šviesiaplaukė mergina nė nenutuokia, kas ką tik įžengė į jos automobilių saloną. Bet pamačiusi kojas, keliamas iš kadilako, ji iškart supranta, kad tai grupės „Beach Boys“ įkūrėjas, lyderis ir kultinių dainų autorius, pagarsėjęs polinkiu į paranojinę šizofreniją. Pradėjusi artimiau su juo bendrauti, gerbėja sužino apie jo gyvenimą ir sunkią vaikystę.

13.  „Komuna“

Rež. Thomas Vinterberg. Vaidina Ulrich Thomsen, Trine Dyrholm, Helene Reingaard Neumann.

Intelektualių akademikų šeima prestižiniame Kopenhagos rajone įsigyja vilą, kurioje kartu su savo dukterimi įsteigia komuną. Jie rengia bendraminčių susirinkimus, gurmaniškas vakarienes ir triukšmingus pobūvius. Tačiau netikėtas jausmų protrūkis mažą svajotojų bendruomenę nubloškia į skausmingą realybę.

14.  „Ševaljė“

Rež. Athina Rachel Tsangari. Vaidina Yorgos Kentros, Panos Koronis, Vangelis Mourikis.

Į žūklę Egėjo jūroje prabangia valtimi išsiruošę šeši vyrai sutaria žaisti žaidimą. Kiekvieną žingsnį ar gestą vertins visi keleiviai. Bus traukiamos dainos, tikrinamas kraujas. Draugai virs vis nuožmes­niais varžovais, bet kelionei baigiantis žaidimą vainikuos geriausio vyro rinkimai. Nugalėtojas ant mažojo pirštelio pergalingai užsimaus žiedą „Ševaljė“.

15.  „Žmogus“

Rež. ir scenarijaus autorius Yann Arthus-Bertrand.

Prancūzų fotografas, žurnalistas ir ekologas Yannas Arthusas-Bertrand’as pakvietė du tūkstančius paprastų, įvairiausiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų atsakyti į gyvenimiškus klausimus. Jų gimtosios šalys sąmoningai nenurodomos, bet gali būti atspėtos iš kalbančiojo išvaizdos ir akcento.

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

„Lietuvos energijos“ valdybos pirmininko ir generalinio direktoriaus pareigas penkerius metus einantis 37-erių Dalius Misiūnas įsitikinęs, kad valstybės valdoma įmonė gali tapti pavyzdžiu privačioms.

Paklaustas, kiek įmonių šiuo metu sudaro „Lietuvos energijos“ grupę, vadovas nuoširdžiai sutrinka ir prašo pavaldinių skaičių patikslinti. Nieko nuostabaus: pastarieji mėnesiai bendrovėje nestokojo struktūrinių permainų. Vasarį buvo įsteigta energijos taupymo sprendimų paslaugas teikianti įmonė Energijos sprendimų centras, o sausį „Lietuvos energija“ įsigijo pirmuosius vėjo elektrinių parkus: vieną Jurbarko rajone, kitą – Estijoje. Juos valdančios įmonės taip pat papildė grupę. Kadangi perspektyviniuose „Lietuvos energijos“ planuose numatyta tolesnė vėjo energetikos plėtra (per artimiausius porą metų bendra valdomų parkų galia žada pasiekti 100 MW), ateityje juos valdančios įmonės veikiausiai bus sutelktos atskirame padalinyje.

Kam valstybės energetiniam milžinui prireikė vėjų parkų, kurie iki šiol Lietuvoje buvo plėtojami privačių bendrovių?

Vadovui būtina turėti savo nuomonę. Nereikia manyti, kad tą nuomonę turi palaikyti visi, tačiau ginti savąją – privalu.

„Viena iš „Lietuvos energijos“ veiklos krypčių yra gamybos diversifikavimas. Hidroenergetikai plėtoti neturime palankių gamtinių sąlygų, ateityje plėsime nebent Kruonio HAE. Elektros gamyba iš gamtinių dujų be VIAP lėšomis kompensuojamų kvotų vis dar nekonkurencinga, taigi lieka pramoninei gamybai palankesni už saulės energiją vėjo parkai. Dalis juos plėtojusių verslininkų šią veiklą vertino kaip laikinas investicijas. Pasibaigus valstybės garantuotų supirkimo kainų periodui, kai iš esmės užtekdavo laiku nurašyti skaitiklių rodmenis ir pasiimti pinigus, jie nebesiryš veikti didesnės kompetencijos reikalaujančiomis rinkos sąlygomis. Taigi pasiūlymų pirkti vėjo parkus tikimės sulaukti ir daugiau“, – neslepia D.Misiūnas.

Pavyzdžiu tapo estai

Tuo metu iš sekretoriato atkeliauja ir prašomas skaičius: „Lietuvos energijos“ grupę šiuo metu sudaro 21 įmonė, neskaičiuojant taip pat juridinį statusą turinčio Paramos fondo.

Kalbėdamas apie savo paties įgyvendintą „grupės architektūrą“, D.Misiūnas įvardija du reikšmingiausius pokyčių etapus. Pirmasis prasidėjo dar 2011 m., kai buvo intensyviai domimasi, kaip kitose šalyse veikia panašios vertikaliai integruotos energetikos įmonės ir kurios jų modelis Lietuvai būtų tinkamiausias. Galiausiai baziniu modeliu pasirinkta pirmoji modernėjimo keliu regione pasukusi „Eesti Energia“, o atskiros idėjos pasiskolintos iš tokių energetikos milžinų, kaip Suomijos „Fortum“, Švedijos „Vattenfall“ ir Danijos „DONG Energy“.

Europietiškas valstybinių energetikos įmonių (arba kelių įmonių stambiose valstybėse) veiklos modelis atsirado dėl Trečiojo energetikos paketo, reikalaujančio atskirti perdavimo veiklą. O štai Amerikoje ir Azijoje iki šiol sėkmingai veikia „senoviniai“, visas veiklas nuo gavybos iki tiekimo apimantys energetikos koncernai.

Antrasis bendrovės pokyčių etapas, pradėtas pernai, sumodeliuotas jau remiantis autentiška „Lietuvos energijos“ patirtimi ir šalies energetikos ūkio laukiančiais iššūkiais. Tikimasi, kad jis padės siekti užsibrėžto tikslo – iki 2020 m. išauginti grupės vertę dvigubai.

Priklausyti partijai – nebe privalumas

Bendrovės pertvarkai reikėjo stiprios komandos, o suburti ją buvo sudėtinga dėl „Lietuvos energijos“, kaip smarkiai politizuotos struktūros, įvaizdžio. Ne vienas D.Misiūno kalbintas kandidatas atsisakė siūlomo darbo manydamas, kad visi paskyrimai ir atleidimai bendrovėje neišvengiamai bus derinami su „politine linija“.

„Pirmosiose darbuotojų atrankose Elek­trėnuose kartais apskritai nesulaukdavome norinčiųjų, kuriuos dabar skaičiuojame dešimtimis ir šimtais. Jau ir gerai užsirekomendavę vadovai nutaikę progą užsimena, kad neatsisakytų darbo „Lietuvos energijoje“, – vadinasi, įvaizdis kinta. Dabar kandidato priklausymas politinei partijai pretenduojant į konkrečios įmonės vadovus laikomas nebe privalumu, o veikiau trūkumu, papildomu rizikos veiksniu, galinčiu kelti įmonėje nereikalingą įtampą“, – sako pašnekovas.

Sunkiausia būna tuomet, kai pats į žmogų dedi daug vilčių, bet nesulauki iš jo, ko tikiesi.

Tiesa, buvo laikas, kai energetikos minis­tras Arvydas Sekmokas jauną ir nepaklusnų Elektrėnuose dirbusį vadovą į akis išvadino valstybės priešu. Tačiau „Lietuvos energijos“ akcijos tuo metu perduotos valdyti Ūkio, po to – Finansų ministerijai, karingasis ministras netrukus virto eksministru, o D.Misiūnas, pasikeitus bendrovės akcininkams ir palaikant premjerui, pradėjo vadovauti visai energetikos įmonių grupei_.

„Vadovui būtina turėti savo nuomonę. Nereikia manyti, kad tą nuomonę turi palaikyti visi, tačiau ginti savąją – privalu. Jeigu jausiesi teisingas prieš patį save – tai ir apginsi. Problemų atsiranda tuomet, kai bandai save apgaudinėti. Pavyzdžiui, ramybės dėlei manyti, kad viršininko nuomonė vertingesnė už tavo paties. Bet pasikeitus viršininkui (arba šiam išsižadėjus savo žodžių), visi stovi ir nebeturi ką sakyti“, – primena D.Misiūnas.

Sunkiausia – kai nepateisina vilčių

Per penkerius vadovavimo metus jam ne kartą teko tvarkytis su ne pačiu dėkingiausiu pirmtakų paliktu „paveldu“, kai tekdavo operatyviai perimti prie bendrovės prisijungiančių įmonių valdymą. Elektrėnuose rangovai naujojo vadovo atsargiai teiraudavosi, ar dabar jau visiems galima dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o „Lietuvos dujos“ už analogišką vartotojų mokesčių surinkimo paslaugą tam pačiam  bankui dėl nepaaiškinamų priežasčių atseikėdavo gerokai daugiau nei „Lesto“.

Įsteigus bendrą Verslo aptarnavimo centrą, įmonėms teikiantį viešųjų pirkimų organizavimo, buhalterinės apskaitos, darbo santykių administravimo bei teisines paslaugas, panašių kuriozų daugiau nebegirdėti, o išlaidos konsultacinėms paslaugoms iš išorės įsigyti per trejus metus sumažėjo net 28 proc. Ir niekas nėra matęs „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus besiteisinančio, kad nevykusį sprendimą konkrečioje įmonėje priėmė ne jis, o tos įmonės vadovas.

Optimizuojant perimtų įmonių valdymą neišvengiamai teko atsisakyti dalies ankstesnių vadovų paslaugų. Pastaraisiais metais vadovaujančių darbuotojų amžiaus vidurkis bendrovėje sumažėjo dar pora metų ir šiuo metu nesiekia 43-ejų.

„Kai su darbuotojais tenka kalbėtis apie jų darbo rezultatų ir lūkesčių neatitikimą bei gresiančius atleidimus, stengiuosi tai daryti atvirai, profesionaliai ir nepasiduoti emocijoms. Sunkiausia būna tuomet, kai pats į žmogų dedi daug vilčių, bet nesulauki iš jo, ko tikiesi. Ne vienas vėliau pripažino, kad nemalonus pokalbis padėjo prisiversti pergalvoti karjeros tikslus ir pasiieškoti sau labiau tinkamų pozicijų. Nes „Lietuvos energija“ teikia darbuotojams plačias rotacijos galimybes. Kol kas nedarome to sistemingai, tačiau daugelyje Europos šalių elektrinių vadovai maždaug kas trejetą metų priverstinai rotuojami“, – aiškina bendrovės generalinis direktorius.

Dykumos ir oazės

Kai D.Misiūnas, kaip vienas iš Kauno technologijos universiteto (KTU) karjeros mentorių, susitinka su studentais ir mėgina jiems apibūdinti savo veiklą, vadina save organizacijų inžinieriumi. Šiame universitete jis pats nuo 1996 m. Elektrotechnikos ir automatikos fakultete studijavo elektros inžineriją. Po trijų kursų pagal „Erasmus“ mainų programą išvyko studijuoti į Lundo universitetą Švedijoje.

„Tai buvo pirmieji „Erasmus“ programos metai KTU. Konkurso nebuvo, nes į keturias studijų vietas užsienyje pretendavo vos trys kandidatai. Bendramokslius tada labiau domino prekyba kabeliais ir elektros elementais, o ne mokslinis darbas, kurio perspektyvos, yrant iš sovietmečio paveldėtų energetikos organizacijų struktūroms, atrodė ganėtinai miglotos. Jaunimas į inžinerijos specialybes nesiveržė, gerai besimokydamas jau dvyliktoje klasėje turėdavai galimybę būti įrašytas į studentų sąrašus būsimiems mokslo metams. O mano tėtis keturis dešimtmečius dirbo Alytaus elektros tinkluose paprastu darbininku. Mačiau, kad be elektrikų paslaugų neapsieidavo jokios aplink Alytų sparčiai kylančių privačių namų, sodininkų ir garažų bendrijų statybos, todėl ši sritis atrodė verta dėmesio. Vasaromis ir pats uždarbiaudavau tose statybose“, – dėsto pašnekovas.

Lunde, siekdamas pramoninės technologijos mokslų daktaro laipsnio, D.Misiūnas praleido daugiau kaip penkerius metus. Jo buvę dėstytojai iki šiol kalbina lietuvį tiktai švediškai.

Disertacijos objektas buvo naujai sukurta kompiuterinė sistema, stebinti vamzdynus ir operatyviai nustatanti juose kylančių avarijų taškus. „Savo sukurtą sistemą praktiškai galėjau išmėginti arba naftotiekio, arba vandentiekio vamzdynuose. Švedijoje naftininkų bendrovių kaip ir nebuvo, todėl teko dairytis į vandentiekius. O pradėjęs dairytis pagalvojau, kad būtų įdomu sistemą išbandyti ten, kur galėčiau sutikti daugiau bendraminčių, nes Lundo universitete šia tema besidominčių kitų doktorantų nebuvo. Profesorius liepė pačiam susirasti norimą pasaulio šalį ir padėjo parašyti rekomendacinį laišką Australijon, kuri mane mielai priėmė. Finansavimą suteikė mokslininkų stažuotėms skirtas fondas, ir po kelių mėnesių jau išskridau į Adelaidę. Mano metodai ten buvo pripažinti ir iki šiol taikomi 400 kilometrų per Australijos dykumas besidriekiančiame vamzdyne, kurio įtrūkimus plika akimi įmanoma pastebėti tik tuomet, kai dykumoje pradeda formuotis nauja oazė. O kompiuterinė sistema, paremta stebėjimo radarų veikimo principu, tikslią avarijos vietą nustatydavo per keletą milisekundžių. Nebūtina netgi laukti avarijos, nes grįžtantis sistemos pasiųstos slėgio bangos signalas nurodydavo ir pavojingai suplonėjusias ar surūdijusias vamzdyno vietas. Gavau pasiūlymą likti ir kurti vamzdynų priežiūros paslaugas teikiančią privačią įmonę“, – pasakoja inžinierius.

Vis dėlto susitvarkęs doktorantūros reikalus Lunde D.Misiūnas pasuko Lietuvon ir įsidarbino vandentvarkos projektų vadovu Švedijos kapitalo įmonėje „Sweco“, kartu skaitydamas paskaitas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Lektoriaus darbo atsisakė įsibėgėjus karjerai energetikos sektoriaus įmonėse, tačiau iki šiol nepraranda vilties kada nors grįžti į auditorijas. Tik mokytų studentus jau nebe elektronikos, o lyderystės ir karjeros planavimo.

Nereikia turėti per daug

„Lietuvos energijos“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius iki šiol su šeima gyvena 60 kv. metrų ploto bute. Tiesa, butą išsirinko Žvėryne, sename mediniame name, kurį kartu su kaimynu architektu kapitaliai suremontavo. Vadovas laikosi nuomonės, kad gyvenant mieste svarbiau patogi vieta, nei didelė erdvė, o statytis individualų namą verta tik užmiestyje. Tačiau tuomet tektų susitaikyti su kantrybės reikalaujančiomis eismo spūstimis, kuriose kankintis – ne Daliaus būdui.

Nuo laiko gaišimo dėl eismo spūsčių ateityje jis ketina išvaduoti ir savo pavaldinius – pavaldžių įmonių vadovus, šiandien iš savo biurų priverstus dažnai važinėti į grupės centrinę būstinę. „Lietuvos energija“ ketina atsisakyti šiuo metu sostinėje valdomų biurų ir miesto pakraštyje statytis pastatą, kuriame tilps visi padaliniai. Savo ruožtu tą patį planuoja ir šalimais įsikūręs elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“.

„Lietuviai turi stiprų nesaugumo jausmą, verčiantį juos kaupti. Iš čia ir posakis: jau užsidirbo visam gyvenimui… Vyresnės kartos energetikai iki šiol man sako: viskas gerai, bet kodėl jūs taip įmones įskolinote? Senjorų suvokimu, sėkmingai veikianti bendrovė privalo turėti laisvų pinigų banke ir neturėti skolų. O man švedai išugdė kitokį požiūrį: norint efektyviai veikti, negalima turėti per daug, nes iš pertekliaus kyla bereikalingų problemų“, – teigia D.Misiūnas.

Geriausias pavyzdys – „Lietuvos energijos“ valdomas, bet įmonės reikmėms nenaudojamas nekilnojamasis turtas, kurio bendrovė pamažu bando atsikratyti aukcionuose. Neseniai pirkėjams buvo pasiūlyta_ daugiau kaip trys dešimtys panašių objektų, tačiau visi jie kartu sudaro vos ketvirtadalį bendrovės tiesioginei veiklai nenaudojamų patalpų. Iš viso per ketverius metus, centralizuodama ir optimizuodama nekilnojamojo turto valdymą, grupė išlaidas patalpų nuomai visoje Lietuvoje sumažino beveik trečdaliu, o užimamus plotus – triskart.

„Kai pirmą kartą išvydau centrinės „Lietuvos energijos“ būstinės kiemą, jis buvo užgriozdintas dideliais juodais tarnybiniais džipais. Iškart pasakiau, kad taip ilgai nebebus. Kai džipus pakeitė pigesni ir ekonomiškesni „Škoda“ automobiliai, viena tuometė vadovė pareiškė tokia prasta mašina nevažinėsianti. Paaiškinau, kad gali nevažinėti, jei nenori, bet tokiu atveju negalės tinkamai atlikti savo pareigų ir greitai bendrovėje nebedirbs. Taip ir nutiko: po pusmečio atsirado naujas žmogus, kurį puikiausiai tenkino „Škoda“, – pasakoja D.Misiūnas.

Kas yra antikomplikatorius

Nuo 2012 iki 2015 m. pabaigos „Lietuvos energijos“ įmonių grupės EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) augo nuo 157 iki 222 mln. eurų. Jau porą metų bendrovė yra didžiausia dividendų mokėtoja iš visų valstybės valdomų įmonių Lietuvoje. Tad D.Misiūno formuluotas siekis įrodyti, kad VVĮ gali būti ne mažiau efektyvi už privatų verslą, pamažu virsta realybe.

O štai prieš keletą metų entuziastingai skelbtų planų įgyvendinti viešą pirminį akcijų siūlymą (IPO) arba išleisti naują obligacijų emisiją, pritraukiant plėtrai reikalingų lėšų, kol kas atsisakyta. Ar dėl to kalti rinkoje itin atpigę pinigai? „Iš vienos pusės – taip, nes nebeliko tokio ryškaus poreikio pritraukti lėšų. Iš kitos – nėra pastebimo politikų, kurie kartu yra mūsų akcininkai, palaikymo tokiam žingsniui. Tačiau nuosekliai didiname grupės vertę, kad prireikus akcijas galėtume pardavinėti su pasitikėjimo premija, o ne su diskontu“, – pabrėžia D.Misiūnas.

Neseniai, vardydamas energetikos ateitį lemsiančius veiksnius, „Lietuvos energijos“ vadovas prognozavo, kad kilovatvalandės kainos sąvoka ilgainiui išnyks ir, panašiai kaip telekomunikacijų srityje, mokėsime ne už suvartotą elektros ir dujų kiekį, bet už paslaugų paketą, leidžiantį jaustis komfortiškai. Ar tokia sistema ne už kalnų?

„Dėl gamtinių dujų ūkio nebūčiau tikras, tačiau elektros sistemoje – tikrai taip. Ekspertai neabejoja, kad atsiskaitymus pagal elektros skaitiklių rodmenis netrukus pakeis abonementai klientams. O laikina tarpine grandimi, kaip ir dujų vartotojams, gali tapti dvinarė apmokėjimo sistema. Žinoma, paslaugų paketai turės būti individualūs, atitinkantys konkrečius klientų poreikius. Šiandien žmogus pernelyg apkraunamas buitiniais rūpesčiais: kas mėnesį nurašinėja penkių skaitiklių rodmenis, sudarinėja po penkias sutartis su paslaugų teikėjais, netgi šiukšlių konteinerius turi pasirinkti atsakingai, įvertinęs jų specifikacijas. O juk visa tai būtų galima gauti paprasčiau, nesukant galvos. Mes bendrovėje esame sugalvoję specialų žodį – „antikomplikatorius“, raginantį priimti paprastus ir kitiems lengvai išaiškinamus sprendimus“, – teigia vadovas.

„Lietuvos energijos“ Paramos fondo įstatuose numatyta, kad parama neskiriama ir nenaudojama politinėms partijoms ir politinėms kampanijoms finansuoti, taip pat ekstremaliam sportui remti. Įdomu, ar pats bendrovės vadovas neturi jokio ekstremalaus pomėgio?

„Esu išmėginęs daug ką, bet neužsikabinau. Ekstremaliausias mano sportas dabar – tenisas. Mėgstu vaikščioti, važinėti dviračiu. Anksčiau nemažai keliaudavau, tačiau dabar, kai šeimoje auga trejų metukų dukrelė Ema, pramoginių kelionių savaime sumažėjo. Savaitgaliais su vaikišku vežimėliu keliaujame po Žvėryną“, – šypsosi D.Misiūnas.

BFL

Du dešimtmečius Frankfurte prie Maino gyvenanti aktorė Ramunė Pigagaitė, tapusi profesionalia fotomenininke ir pripažinta portreto meistre, neketina fotografuoti spektaklių ar jų užkulisių: teatre ji sutiktų tik vaidinti.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Savo parodą sostinės „Prospekto“ galerijoje viešnia iš Frankfurto pradeda pristatydama rinktinius ją išgarsinusio rašytojų portretų ciklo darbus. Šis ciklas – tęstinis jau penkiolika metų Vokietijos Heseno žemės finansuojamas kultūrinio bendradarbiavimo projektas, leidęs Ramunei įsisąmoninti, kiek daug aplinkui mus knygas rašančių žmonių: įamžino jau daugiau kaip du šimtus rašytojų, o jų sąrašui galo nematyti.

Skirtingi rašytojų portretų rinkiniai buvo rodomi daugelyje parodų. Dar vienas panašus pristatymas Frankfurte vyks rugsėjo viduryje. Vokietijoje prieš porą metų išleistas ir rašytojų portretų albumas, kurio viršelį puošia poetės ir prozininkės Silke’s Scheuermann nuotrauka.

Ramunė iki šiol pamena, kaip ši baikšti ir nedrąsi moteris nejaukiai jautėsi priimdama fotografę savo namuose: „Varžymasis tiesiog tvyrojo ore, trukdydamas mums abiem. Kantriai laukiau, retkarčiais paspragsėdama ir suprasdama, kad reikiamo kadro vis nėra. Kol galiausiai, prabėgus gal trims valandoms, akis kambaryje užkliuvo už manekeno, rašytojos rasto gatvėje. Ji išdėstė man istoriją siuvėjos, kuriai manekenas anksčiau priklausė. Per seną lėlę užsimezgė tarpusavio ryšys. Įkomponavome manekeną į kadrą, ir ši S.Scheuermann nuotrauka, vokiečių nuomone, tapo visos serijos pažiba.“

Fotografuoti rašytojus R.Pigagaitė stengiasi jų namuose. Dauguma tam neprieštaravo, nors Vokietijoje nėra įprasta į privačią erdvę įsileisti nepažįstamą žmogų. Paprastai šeimininkai nė neklausdami vesdavosi viešnią tiesiai į knygų lentynomis įrėmintą savo darbo kabinetą. O ar gali būti baisesnė klišė už rašytojo portretą knygų lentynų fone? Todėl fotografė mandagiai prašydavo leidimo pasidairyti, kuriame namų kamputyje galima sugauti įdomiau krintančią šviesą. Besirinkdama apžiūrėdavo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir koridorių, ir balkoną, ir netgi vonios kambarį.

Greiti ir lėti portretai

Jei nesate šiuolaikinės vokiečių literatūros gerbėjas, eksponuojamose fotografijose greičiausiai atpažinsite vos porą veidų – lietuvių Linos Žutautės ir Kęstučio Kasparavičiaus. Ramunė teigia, kad būtent vaikų literatūros autoriai pastaraisiais metais Frankfurto knygų mugėje svečiuojasi dažniausiai. Bet priešais fotomenininkės objektyvą lietuvių rašytojų yra pozavę gerokai daugiau.

„Dėl fotosesijų savo iniciatyva tardavausi su daugeliu kūrėjų, sutiktų Frankfurto knygų mugėje. Kartais iš tų susitarimų lieka tuščios frazės: tuo metu nebūna laiko, o kitas susitikimas nebeįvyksta. Taip man yra nutikę su Jurgiu Kunčinu, kuris Žvėryne buvo mano tetos kaimynas. Paskubomis užfiksavau jo žvilgsnį pro langą, o daugiau progų ir nebegavau.“

Bet ar „greitas portretas“ visuomet reiškia prastą? Fotografai žino, kad kartais atsitiktinai prabėgant nuspaustas kadras tampa iškalbingesnis nei ilgos ir varginančios fotosesijos rezultatai. Ramunė nesiginčija: „Būna, kad po pirmų kadrų suvoki: gavai, ko reikėjo, portretas „įvyko“. Tačiau įprastai susitinku su žmogumi valandai dviem: vadinu tai aklu pasimatymu. Regiu nepažįstamąjį, bandau perprasti jo autentišką istoriją be žodžių ir atspindėti ją portrete.“

Natūralu, kad priešais pirmąkart regimą fotografą žmonės stengiasi susikurti sau kuo palankesnį įvaizdį. Prasideda tam tikras „spektaklis“, kuriam pasibaigus iš maždaug šimto padarytų kadrų R.Pigagaitė išrenka geriausių bandymų pluoštą ir kartu su rašytoju nusprendžia, kuri nuotrauka verčiausia eksponuoti. Dažniausiai nuomones pavyksta suderinti, išskyrus vienintelį atvejį, kai rašytoja, tylėdama vykdžiusi fotografės užduotis, pareiškė iš anksto žinanti, kad jai nepatiks nė vienas portretas. Tačiau tokių nutikimų R.Pigagaitė neima giliai į širdį, nes tokia jau aklų pasimatymų prigimtis: jie gali baigtis laimingai, bet gali virsti ir visiška tragedija, jei kontakto nepavyksta užmegzti. Nė viena pusė dėl to neprivalo jaustis kalta.

Knygos – tik po pasimatymų

Pirmuosius užsakymus fotografuoti vokiečių rašytojus lietuvė gavo vos pradėjusi mokytis vokiečių kalbos, taigi neskaičiusi jų kūrinių.

„Mano vokiečių kalbos mokytojas Michaelis Hohmannas buvo ir Frankfurto literatūros namų direktorius. Kai jis peržiūrėjo mano fotografijos darbų segtuvą, iškart pasiūlė fotografuoti rašytojus. Neva kalbos tam dalykui daug nereikės – galima fotografuoti tylint. Kadangi buvau dar neseniai atvykusi iš Lietuvos, atsakiau, kad portretų nedarau – aš kuriu Meną. Michaelis ligi šiol juokiasi tai prisiminęs. Tuomet iš tiesų tebesijaučiau aktore ir menininke, vaikštančia gatvėmis, stebinčia žmonių nuotaikas ir savo malonumui fotografuojančia balandžius. Personažai man buvo įdomūs scenoje, bet ne fotografijoje. O čia juk – vokiečių rašytojai, kurių knygų nė nebūčiau sugebėjusi perskaityti: vos įstengdavau vokiškai sutarti dėl susitikimo laiko ir vietos“, – prisimena lietuvė.

Tačiau ir dabar, gerai išmokusi kalbą, Ramunė laikosi taisyklės fotografuotų rašytojų knygas atsiversti tik po aklo pasimatymo. Mat kartą, kai sulaužė šią nerašytą savo taisyklę, buvo taip pakerėta rumuno Mircea Cartarescu romano, kad įgyta pagarba autoriui trukdė gyvai bendrauti. „Stovėjau ir tylėjau kaip maža mergaitė priešais stabą, neišdrįsau jo nė pasisukti paprašyti. Pasimokiusi suformulavau koncepciją, kad dirbdama privalau intuityviai vadovautis paties asmens įvaizdžiu, o ne pasiduoti tam, ką jis yra parašęs. Be to, dalis rašytojų yra universalios asmenybės, veikiančios ne vien literatūros lauke, taigi portretai neturi jų sprausti į konkrečios profesijos rėmus“, – pasakoja Ramunė.

Lietuvoje nemažai garsių fotomenininkų yra kūrę ir publikavę rašytojų portretų serijas. Štai Romualdas Rakauskas žodžio meistrus įamžindavo jų tėviškėse. Visą būrį rašytojų atpažintume ir kito nacionalinės premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus kurtuose menininkų portretuose. Ar negąsdina tokia tituluota kompanija?

„Abu jūsų minėti portretistai – įdomūs, bet labai skirtingi. R.Rakauskas – tradicinės psichologinio portreto mokyklos atstovas, jo darbai žavi gebėjimu atskleisti esminius bruožus, nukrapščius nereikšmingas kaukes. Jo nuotraukų veikėjai atrodo tarsi visiškai pamiršę priešais besisukiojantį fotografą. A.Aleksandravičiaus portretai kontrastuoja tradicijai: jis provokuoja savo herojus, „ištraukdamas“ jų netikėtas reakcijas. Nuotraukos išeidavo nuostabios, tačiau ilgai išlaikyti tokį kūrybos stilių nepaprastai sunku: surežisuotos situacijos nusigludina, kartojasi, žaidimas nebetenka šviežumo. Nė kiek nesistebiu, kad šiuo metu A.Aleksandravičius sugrįžęs prie lietuviškų peizažų. Bet ilgiuosi jo ano, provokuojančio“, – neslepia R.Pigagaitė.

Skraidantis paršiukas

Pati pašnekovė save priskirtų prie tradicinės mokyklos fotografų: stengiasi dirbti taip, kad žmogus apie jos kamerą pamirštų, ir „pasiėmusi atvaizdą“ tyliai išeiti. O kontekstais sako besirūpinanti mažiausiai: „Fotografuodama gyvenu taip pat natūraliai, kaip ir sodindama augalus. Niekad nelyginu savo darželio su žymių sodų dizainerių darbais.“

Apie gėles prakalbome ne šiaip sau: jos jau senokai tapusios antrąja Ramunės aistra. Lietuvės puoselėjamas sodelis pernai buvo išrinktas ketvirtu gražiausiu visame Maino-Reino regione. Šią vasarą fotomenininkė įdėjo skelbimą į vietos laikraštį, siūlydama kurti augalų kompozicijas kitų miestiečių gėlynams. Susidomėjusių jau atsirado, tik prieš išvykdama Lietuvon Ramunė nebespėjo siūlomos gėlynų vietos apžiūrėti.

„Vaikystėje, kaip ir daugelis Varėnoje, turėjom sodą, o mano pagrindinis darbas būdavo ravėti jame piktžoles. Nekenčiau to darbo, bet atmintyje priverstinis žemės čiupinėjimas tikriausiai paliko pėdsakų. Dabar patinka kasmet savo gėlyne surežisuoti po didelį spektaklį, prasidedantį pirmaisiais nedrąsiais ryškiaspalviais krokais ir finišuojantį triukšmingu gėlių orkestru, kurio skambėjimą, tarsi mostelėjusios dirigento lazdele, nutraukia pirmosios šalnos. Po jų tarsi dekoracijos tuščioje scenoje, nusilenkus artistams, telieka stovėti vieniši spygliuočiai“, – pasakoja Ramunė.

R.Pigagaitė 1988 m. baigė aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tame pačiame kurse mokėsi Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Robertas Aleksaitis ir kiti Keistuolių teatro pradininkai. Gavę diplomus visi jie trejiems metams buvo išsiųsti gaivinti Marijampolės dramos teatro, tačiau nieko dora iš to neišėjo: atsiveriant šalia esančios Lenkijos sienoms bei rinkoms, marijampoliečiams pradėjo rūpėti visai kiti dalykai.

„Amžinatilsį profesorė Irena Vaišytė savo studentams liepdavo gatvėje stebėti žmones ir įsivaizduoti jų buitį, dienotvarkę, įpročius. Iš pradžių mėginau viską užsirašinėti į sąsiuvinį, vėliau supratau, kad fotografijomis galiu perteikti daugiau. Tada pasiėmiau seną tėvo FED-3 ir išmokau ryškinti bei spausdinti nuotraukas. Taip ir prasidėjo“, – liudija pašnekovė.

Studijų viduryje netgi buvo kilusi mintis dėl fotografijos mesti aktorystę, nors vaidinti irgi patiko, ypač vaikams. Marijampolėje jauna aktorė vaidino paršiuką, kuris norėjo skraidyti, Donaldo Bisset pasakos inscenizacijoje. Vieną dieną tas paršiukas, žemę knisančių kiaulių nuostabai, pakilo ir nuskrido. Toks buvo visas jų kursas – muzikalių, fantazijomis trykštančių svajotojų. Iš tų svajonių netrukus gimė Keistuolių teatras, į kurį kurso draugai kvietė ir R.Pigagaitę. Tačiau ši po Marijampolės teatro uždarymo ryžosi įgyvendinti savo pačios svajonę.

„Ketinau profesionaliai studijuoti fotografiją užsienyje, o Frankfurte turėjau draugą, pas kurį iš pradžių galėjau apsistoti. Taigi išskridau ten, nors labai menkai tesigaudžiau vokiškai. Teko padirbėti ir padavėja, ir vaikų aukle, žinoma, visus aplinkui fotografuojančia“, – pasakoja pašnekovė.

Taip pamažu kaupėsi autorinių darbų rinkinys, lietuvė išmoko vokiečių kalbą, įstojo į Johanneso Gutenbergo universitetą netoliese esančiame Maince. Įsidarbino spaudos agentūros fotografe, bet patyrė, kad ten niekam nerūpi nei fotografijos menas, nei „lėti portretai“. Iš penkerių darbo metų teatsimenanti amžiną lėkimą ir nepasitenkinimą savimi.

Frankfurtas prie Maino pasižymi didele gyventojų kaita – finansų centre daug imigrantų, stažuotojų, pagal terminuotas sutartis atvykstančių ar iš aplinkinių miestelių važinėjančių specialistų, o nuolatinių gyventojų nėra gausu. Todėl ir menininkams, kaip šįmet „Veidui“ pasakojo kita Frankfurte įsikūrusi lietuvė – šokėja Raimonda Gudavičiūtė, įgyti vardą čia ganėtinai sudėtinga. Ar Ramunė jaučia tą patį?

„Tiesiog Frankfurte nėra tokio uždaro, intensyviai bendraujančio menininkų rato kaip Lietuvoje. Nors veikia stambi meno akademija, baigę studijas menininkai iš miesto kažkur pradingsta. Tačiau aš didelio bendruomenės poreikio nejaučiu, kelių galerijų, kurioms tinka mano darbai, man visiškai pakanka. O galerijų kaita Frankfurte nėra didelė: viena iš tų, su kuriomis bendradarbiauju, stabiliai tebeveikia nuo mano pasirodymo Vokietijoje laikų“, – liudija fotomenininkė.

Frankfurtas – bankų ir investicijų centras, garantuojantis pasiturinčių ir išsilavinusių lankytojų srautą, todėl meno prekiautojams klestėti mieste sąlygos palankios. Taigi įvairiausių galerijų Frankfurte ir jį supančiuose miesteliuose veikia daug.

Kartais sakoma, kad Frankfurtas – tai Niujorko ambicijų turinti Europos provincija. Buvusiai aktorei čia labiausiai stinga pajėgių teatrų: Frankfurto operai ji nieko negalėtų prikišti, o štai dramos spektaklių lygis ir repertuaras gerokai nusileidžia stipresniems lietuvių teatrams.

Ar niekad nekilo mintis su fotoaparatu pasivaikščioti po scenos užkulisius, įamžinti repeticijų ar spektaklių? „Jeigu grįžčiau į teatrą – tai tik vaidinti, o ne fotografuoti. Net nežinau kodėl, bet teatre noriu išlikti aktore. Tikrai apsidžiaugčiau po ilgos pertraukos sulaukusi vaidmens“, – neslepia ir teatrinių ambicijų R.Pigagaitė.

Balti kostiumai, margi chalatai

Varėnai, į kurią pas tėvus sugrįžta kiekvieną vasarą, fotomenininkė skyrė nuotraukų ciklą „Mano miesto žmonės“. „Varėna – netgi ne miestas, o miestelis, iš kurio visą savo sąmoningą gyvenimą veržiausi ištrūkti, nes jaučiausi provincialumo dusinama menininkė. Tačiau vaikštant tarp Frankfurto dangoraižių ėmė stigti būtent to mažo miestelio, kuriame visi apie visus viską žino ir interpretuodami perdeda. 2000-aisiais atvykusi atostogų pabandžiau įamžinti varėniškius tokius, kokius juos atsimenu iš vaikystės. Tarkim, batsiuvį, kurio metalinis kurpalis anuomet atrodė labai baisus – tarsi meistro kojos protezas. Medžiotoją su bauginančiu šautuvu ir žvėrių iškamšomis, siuvėją su jos didžiulėmis žirklėmis ir keturiasdešimt metų spintoje kabančia ta pačia suknele. Ateidavau pas juos į namus ir sakydavau, kad esu Ramunė iš Vytauto gatvės, ta pati, kurią visas miestelis pamena kaip mergaitę ilgom kasom. Teiraudavausi, ar įmanoma rasti mano įsimintus daiktus. O tada vesdavausi prie baltos Varėnos parduotuvės sienos, atstojusios studijos ekraną, ir buvau nustebusi, kaip puikiai tie fotografų dėmesio neišlepinti žmonės sugeba pozuoti“, – pasakoja menininkė.

Tiesa, per kelis dešimtmečius žmonių užsiėmimai buvo pasikeitę: batsiuvys ir gaisrininkas išėję į pensiją, medžiotojas užsiėmė šunų veisimu. Duonos kepėją dar spėjo nufotografuoti su apvaliu kepalu rankose, bet netrukus ir ta miestelio kepykla buvo uždaryta. Tik žvejys tebežvejojo aplinkiniuose ežeruose.

Didžiausiu klaustuku fotomenininkei tapo padienis darbininkas, neturintis konkrečios profesijos: kartais triūsantis statybose, kartais uždarbiaujantis ūkiuose arba renkantis grybus. Kaip tokį žmogų fotografuoti? Problemą išsprendė pats darbininkas, pasigyręs, kad neseniai nusipirko baltą išeiginį kostiumą ir norėtų būti įamžintas jį vilkintis. Taip nuotraukų cikle atsirado fotografija „Padienis darbininkas šventadienio rūbais“, nors Ramunė iki šiol spėlioja, kur Varėnoje baltu kostiumu apsirengus galima vaikščioti: į bažnyčią, o gal į kavinę?

„Varėna per maža būti miestu ir per didelė būti kaimu. Jos architektūra demonstruoja didmiesčio ambicijas: centrinė Vytauto gatvė tapo plati it prospektas – boingas galėtų leistis, šaligatviai nauji ir platūs, žemaūgiais medeliais puošti. Atrodytų, tokia gatvė turėtų nuvesti tave kažin kur, o ji ima ir baigiasi ties maža medine bažnyčia, kurios proporcijos visai kitų mastelių. Kitoje pusėje Vytauto gatvė apskritai atsiremia į miškus. Kai buvęs Heseno žemės kultūros ministras, apžiūrėjęs nuotraukų ciklą „Mano miesto žmonės“, panoro savo akimis išvysti mano paslaptingą, miškų apsuptą gimtinę, neslėpė savo nusivylimo atsidūręs tuščioje aikštėje šalia plačios gatvės. Netgi pasiteiravo, kaip man pavyko tokioje nykioje vietoje sukurti tokią romantišką nuotraukų seriją. Kas kita – Varėnos krašto miškai su šimtametėmis pušimis, baltomis samanomis, bruknėmis ir ežerėlių karoliais. Jie – tikra atgaiva po dirbtinai sodintų Frankfurto apylinkių miškų“, – pasakoja fotomenininkė.

Dar vieną darbų ciklą „Valanti moteris“ R.Pigagaitė skyrė Varėnos daugiabučių laiptinėms. Tik parvažiavusi iš užsienio pastebėjo, kokios išprotėjusios jų spalvos: baseino mėlynos, smaragdinės, violetinės.

Kartą, eidama tartis dėl fotografavimo, atkreipė dėmesį ir į moterytę su kibirėliu, išėjusią plauti laiptinės: „Chalatuotos moteriškės, nešinos senu megztiniu vietoj skuduro, pasirodymas laiptų aikštelėje prilygo mažam performansui. Supratau, kad mintyse jau gimsta nauja nuotraukų serija. Pradėjau ieškoti tokių plovėjų, prašyti, kad leistų jas fotografuoti. Iš tiesų prašydavau specialiai man suvaidinti laiptinės valymo performansą su visais jo atributais: kibiru, šluotkočiu, skuduru ir chalatu, kurio spalvos dažniausiai sutapdavo su laiptinės sienų spalva. Laiptinėse kabodavo laiptų plovimo grafikai, juos išnagrinėjusi žinodavau, į kurias duris verta belstis. Pagyvenusios moterytės iš savo butų, tarsi iš užkulisių, trumpam šmėkštelėdavo viešo gyvenimo scenoje, atlikdavo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą darbą ir vėl pasislėpdavo už tų pačių jų gyvenimą saugančių durų tarsi moliuskai kriauklėje. Nieko apie jas daugiau nesužinojau, tačiau kaip iškalbingai apie jų gyvenimą byloja tos išprotėjusios spalvos ir vargani skudurai.“

Fotografija kaip egzistencijos įrodymas

Frankfurto ligoninėje veikia meno galerija „Meno laiptai“. Jos vadovė, anksčiau įsigijusi lietuvės darbų iš serijos „Mano miesto žmonės“, pasiūlė fotomenininkei panašiu stiliumi įamžinti ir šios ligoninės medikus. Ramunė sutiko su sąlyga, kad ligoninės darbuotojų nebus privalu vaizduoti didvyriais: gydytojai ją labiau domino ne kaip organus persodinantys dievai, o kaip paprasti žmonės, kuriems operacijos kartais nepavyksta.

„Nuo vaikystės paniškai bijau ligoninių. Baimė atsirado tuomet, kai būdama dešimties metų pionierių vasaros stovykloje susirgau plaučių uždegimu. Stovyklos vadovai išvežė mane į ligoninę Lazdijuose, apie tai neįspėję tėvų. Šie savaitgalį atvyko manęs lankyti ir tik tada nuskubėjo ligoninėn, kur vieniša ir susivėlusi, nežinodama, ar tėvai apskritai mane beatras, palatoje gulėjau jau penkias dienas“, – prisimena pašnekovė.

Ir štai po daugelio metų ji sulaukia užsakymo fotografuoti medikus ir drauge – progos atsikratyti savo baimės. Iš pradžių nedrąsiai eidavo į ligoninę ir, apsimetusi paciente, stebėjo koridoriuose vykstantį gyvenimą. Vėliau darbuotojai pradėjo ją atpažinti, prasidėjo draugiškas bendravimas. Įamžino seselę su milžinišku švirkštu, akušerę su dirbtine placenta, slaugą su kraujo buteliukais abiejose rankose, primenantį deivę Temidę, svarstančią, kuris pacientas gyvybės nusipelno labiau. Mažą, gailiai sukumpusį ligoninės priimamojo gydytoją, kuris, neatlaikęs ilgamečio streso, netrukus išties pakeitė darbą. Atsisakė fotografuotis tik chirurgas, mėsininką primenantis tipažas, kurio chalatas po operacijos tikrai buvo aptaškytas krauju. Užtat sutiko jo kolega, pozavęs su išpjautų žarnų ringėmis stiklainyje.

„Baiminausi, kad tokios nuotraukos ligoninės vadovams gali nepatikti, tačiau administracija, jas įsigijusi, mano darbus pavertė nuolatine „Meno laiptų“ ekspozicija. Ligoniai, kuriems reikalinga fizioterapija, ligi šiol lavina savo sąnarius pro juos bėgiodami laiptais“, – šypsosi Ramunė.

Vokietijoje ji pati savo nuotraukų neberyškina – patiki šį darbą patyrusio meistro laboratorijai, kurioje nuotraukos gaminamos senuoju, rankiniu būdu. Tačiau kaip ilgai toks menas sugebės išlikti visuomenėje, kurioje tarsi virusas plinta mada kasdien dešimtis kartų save fotografuoti viso labo ištiesus ranką?

„Fotografija sparčiai degraduoja. Mūsų anūkai jau netikės, kad apskritai buvo tokia profesija. Kai visi įpras kasdien „gaudyti“ savo nuotaikas, bulves ant stalo ir kavos putą, fotografija iš meno virs formaliu žmogaus egzistavimo įrodymu ir turės šansų išlikti nebent kaip konceptualusis menas, naudojantis fotografines priemones, – prognozuoja R.Pigagaitė. – Štai Varėnoje prie ežero stebėjau dvi ant liepto įsitaisiusias paneles, kurios ištisas valandas nieko daugiau neveikė, tik mėgino visiems transliuoti, kaip jos deginasi. Fotografavo save įvairiausiais rakursais, po to pjaustė arbūzą ir jį taip pat įvairiais rakursais fotografavo. Tada pasiėmusios arbūzo riekę prisidėdavo prie besišypsančios burnos ir mėgindavo gražiai tilpti į kadrą, nors iš tikrųjų neturėjo kada jo atsikąsti. Po to lipo į vandenį iki pat kaklo, laikydamos rankose iškeltus telefonus. Ne gyvenimas, o ištisinė fotosesija. Mano stebinčioms akims jos atrodė kaip pozuotojos juodadarbės, besistengiančios kiekvieną akimirką įrodyti kitiems, kad yra laimingos.“

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Žvelgiant į netoli „Veido“ redakcijos krantinėje styrantį skulptoriaus darbą rodėsi, kad tai sunkiai įmanoma užduotis: kalbinti Vladą Urbanavičių ir nepaminėti Vamzdžio. O paaiškėjo – visai nesunku. Būtų netgi pavykę, jei ne kuriozinis nutikimas, kai pats autorius atsižadėjo savo garsiausio kūrinio.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją iškart po 65-ojo gimtadienio atsiėmęs V.Urbanavičius jokios jubiliejinės apžvalginės parodos, kaip tokiam laureatui priderėtų, rengti neplanuoja. Sako, kad ir sunkiai įmanoma būtų panašų užmojį įgyvendinti, nes nemažai ankstesnių skulptoriaus darbų fragmentų įkomponuota į vėlyvesnius jo kūrinius.

Šie kartu su ankstesniųjų likučiais draugiškai glaudžiasi vienoje stirtoje skulptorių poros namo kieme sostinės Jeruzalėje. Sudėti ir sumauti kuo talpiau, nes prieš porą metų įsisukęs aštresnis viesulas sugriebė viršutinį metalo ritinį ir nurideno čia pat stovinčio šeimos automobilio link. Laimė, nutarė menininko už neapdairumą nebausti: prie pat mašinos ritinys ėmė ir sustojo pats.

Dešimtmečiu anksčiau už savo vyrą Nacionalinę premiją atsiėmusi skulptorė Ksenija Jaroševaitė juokiasi, kad tas draugiškas buvusių, esamų ir būsimų Vlado kūrinių pasaulis – mėgstamiausia Jeruzalės kačių sambūrio vieta.

Ypač vėsesniais vasaros vakarais, kai per dieną įšilęs metalas jų švelnius kūnus gundo sukaupta šiluma. O kiek ten visokiausių užkaborių, kiek vamzdelių, įtinkančių tiek žalčiams, tiek ežiams, tiek rupūžėms…

Pats Vladas į tai žiūri ramiai: jo kūriniai – ne iš tų lepiųjų, kuriems saugoti būtinas tinkamas drėgmės ir temperatūros režimas. Akmuo ir metalas…

O metalas yra gerokai patvaresnė medžiaga, nei apie ją mano automobilininkai, su siaubu apžiūrinėdami tiesiog akyse rūdijančius milimetrinio storio skardos kėbulus. „Rimtas metalo profilis, ne skarda, rūdija tik paviršiuje. Netgi tuomet, kai jo „odą“ aptraukia raupai, nuvalę šerpetas galite įsitikinti, kad vidiniai metalo sluoksniai išlieka nepažeisti“, – tvirtina skulptorius.

Akmenų kekės

Tačiau kol erdvinės konstrukcijos įgauna solidžius metalo ar akmens kontūrus – turi pereiti kelias ankstyvesnes stadijas. Pirmiausia – popieriaus ir pieštuko, raitančio būsimas formas ir skaičiuojančio derančias proporcijas. Tuomet ateina sandėlio po atviru dangumi eilė: Vladas keliauja į kiemą ir ieško po ranka kažko, iš ko būtų galima sumeistrauti nedidelį įsivaizduoto daikto modeliuką. Narsto, pjausto ir gręžioja taip rūpestingai, tarsi būtent tas modelis ir būtų skirtas meno vertintojų akims. Sako, iš mastelius apgaunančių fotografijų dažnai netgi sunku suprasti, kur fotografuotas mažas ant lentynos telpantis daikčiukas, o kur – baigtas metrinių apimčių kūrinys.

Prisiminusi Kauno skulptūrų zonoje įkurdintus „Kabančius akmenis“, klausiu, ar kūrinio modelyje irgi galėtume suskaičiuoti lygiai šimtą akmenų. Autorius nustemba: o kaipgi? Skirtumas tik toks, kad mažiems modelio akmenukams sukabinti pakako medvilninių siūlų, nereikėjo plieninių trosų.

„Tik meistraudamas apčiuopiamą daiktą supranti, ką įmanoma padaryti, o ko ne. Jei medžiaga įnirtingai priešinasi ir nepasiduoda – geriau iškart ieškoti kito sprendimo, o ne jėga laužti. Nes realiuose masteliuose tas jėgos demonstravimas kainuos pernelyg daug nervų ir lėšų“, – iš patirties žino V.Urbanavičius.

Kaune, priešais Taikos prospekte esančią Kauno termofikacinę elektrinę, pakibusiai šimto akmenų kekei sunarstyti prireikė kilometro ilgio plieninio troso. Gręžiodamas granite skyles jam įverti skulptorius „pribaigė“ 12 grąžtų su deimantiniais antgaliais. Kekę laiko surėmusios trys 16 m aukščio plieno sijos, kiekvienai iš jų teko išlieti 2 m gylio 14 t sveriantį betono postamentą. Bendra antžeminės konstrukcijos masė – irgi 42 t. Kad pakeltų sunarstytą akmenų kekę ant trikojo viršaus, menininkui teko kviestis vienintelį Lietuvoje 250 t keliamosios galios kraną, mat mažesniuosius jo „brolius“ būtų tekę varyti ant pažliugusios pievos. Tik milžino ranka siekė konstrukcijos viršų nuo asfalto aikštelės.

Užtat dabar Kauno drąsuoliai gali pastovėti po švelniai girgždančiu lietuviško granito debesiu. Jausmas, sako, apima visai kitoks nei skaidrioje Merkinės piramidėje. Nuolat persekiojančios grėsmės jausmas.

Tokiems kūriniams kurti reikia ne tik erdvės pajautos, bet ir inžinerinio išprusimo. Vladas neabejoja, kad skulptoriai ir architektai akademijoje dalį paskaitų turėtų išklausyti drauge. Tuomet neliktų tam tikro šių gildijų priešiškumo, kuris iki šiol jaučiamas, ir daugiau rastųsi projektų, kuriuose iš anksto būtų numatomos vietos skulptūrinės plastikos darbams. Šiuo metu panašaus bendradarbiavimo pavyzdžiai itin reti, o savo darbus šalia naujai kylančių pastatų dažniausiai pavyksta „apgyvendinti“ pažinčių su projektų plėtotojais turintiems menininkams.

„Architektams kaip tik ir trūksta to materijos jausmo – jie dirbdami remiasi vien statybinių medžiagų, kurių savo akimis nebūna regėję, specifikacijomis, – teigia V.Urbanavičius. – Todėl vėliau pastatų naudotojų ir laukia įvairios staigmenos: drėksta ten, kur neturėjo skverbtis drėgmė, lūžinėja tai, kas žadėjo laikyti šimtą metų. Dėl efektingos formos aukojamas eks-ploatacijos praktiškumas ir ilgaamžiškumas.“

Su akmeniu dirbantis skulptorius kviečia atidžiau įsižiūrėti į sostinės Rotušės aikštės fontaną supančių šaligatvio plytelių suleidimo kampus ir palyginti juos su, pavyzdžiui, Jozefo Pilsudskio širdies kapo memorialo Rasų kapinėse tvoros akmenų suleidimu. Ir nespecialistas galėtų nuspėti, kuris statinys sėkmingiau atlaikys laiko ir gamtos jėgų išbandymus.

Panašių neapgalvoto, „kampuoto“ triūso pavyzdžių iš pirmo žvilgsnio gražiai atnaujintose Vilniaus viešosiose erdvėse – apstu. Ir tie nemokšiškai nurėžti kampai neišvengiamai nutrupa greičiau, nei norėtų miesto vadovai.

Antkapių meistras

Pats V.Urbanavičius gimė Irkutsko srityje, tremtinių šeimoje. Lietuvon grįžo būdamas aštuonerių. Senoji šeimos sodyba Mingin-čiuose ant Dubysos kranto (Kelmės r.) jau buvo užimta naujakurių. Teko glaustis gretimame kaime ir taikytis su dažnai lydėjusia buožių pravarde.

Tremtinių barakuose susikurtos gimtojo krašto iliuzijos pamažu žlugo, norėjosi kuo greičiau rauti iš slogios aplinkos. Ir pasitaikė puiki proga – M.K.Čiurlionio menų mokykla, kur niekam tavo kilmė pernelyg nerūpėjo, o ir kalbų šia subtilia tema sąmoningai vengta. Tuo metu nepriimtiems į aukštąją mokyklą vaikinams grėsė tarnyba okupacinėje armijoje, todėl bendraklasiai, urmu užplūstantys Vilniaus dailės akademiją, iš anksto pasiskirstė, kas kurion specialybėn stos, kad nerizikuotų keliais jaunystės metais tarpusavyje konkuruodami. Vladui teko keramika, iš kurios pe-reiti į skulptūros kursą prireikė poros metų.

Jau studijuojant, kaip ir kitiems ne itin pasiturintiems bendrakursiams, teko pamankštinti ranką kalant antkapinius paminklus. Tuo metu jauniems, nežinomiems skulptoriams tai buvo vienintelė galimybė išvysti savo darbus realioje aplinkoje, išmokti įsiterpti į juos supančią erdvę. Būtent įsiterpti, o ne ją užgožti.

Šie įgūdžiai vėliau pravertė kuriant antkapinius paminklus kino kritikui Sauliui Macaičiui ir fotomenininkui Vitui Luckui. Abu buvo laidojami paminklais jau pažymėtuose giminės kapuose. Dažnai tokiais atvejais kuklūs senieji antkapiai kapinėse naikinami ir formuojamas naujas vientisas memorialas, bet V.Urbanavičius rado būdą įkomponuoti sena į nauja.

Nei Sauliaus, nei Vito Vladas asmeniškai nepažinojo, nors ne kartą girdėjo jų pavardes. Tik gavęs antkapių užsakymus nuosekliau pasidomėjo netoliese tekėjusiais gyvenimais. Jie pasufleravo ir  vieną ar kitą skulptūrinę idėją. Patyręs meistras sako, kad sunkiausia, prieš rodant eskizą užsakovui, pačiam apsispręsti dėl vieno, priimtiniausio varianto.

Tačiau kitiems verta rodyti tik tą vienintelį paminklo eskizą. Kompromisams čia vietos nebūna: parengtas eskizas arba virsta akmeniu, arba keliauja į archyvą. Bėda ta, kad Vlado darbas tokiu atveju nueina veltui, nes menka tikimybė, jog vienai asmenybei suprojektuotas paminklas stebuklingai pritiks kito žmogaus kapui.

„Mano praktikoje tokio atvejo dar nebuvo. Tiesa, anksčiau paties paminklo darymas reikalaudavo daugiau sunkaus, dulkėto rankų darbo. Dabar jau užsakydamas akmens luitą gali nurodyti prekiautojams pageidaujamą formą ir gausi moderniomis staklėmis išpjautą akmenį. Taigi ir dulkių nūdienos skulptoriai prisikvėpuoja mažiau“, – pasidžiaugia Vladas.

Vis dėlto ir šiandien, prieš užsiimdamas akmentašyste nuosavame kieme, skulptorius pirmiausiai tikrina vėjo kryptį. Jeigu vėjas pučia kaimyno skulptoriaus Rimanto Sakalausko trobos link – galima darbuotis ramiai. O jei priešingon, nieko bendra su menais neturinčių įnoringų kaimynų rūmo pusėn, – verčiau kaltus padėti į šalį, nes netruksi sulaukti policijos vizito. „Miestas mus prisivijo“, – atsidūsta kadaise Vilniaus pakraštyje namelį be sienose iškirstų langų susirentusi skulptorių šeima.

Stebuklai ir pinigai

„Pritikimo stebuklai“ labiau būdingi kitiems, abstraktesniems Vlado kūriniams. Štai lentynose kurį laiką gulėjęs erdvinės skulptūros „Vaivorykštė“ maketas netrukus pritiko centrinės Utenos gatvės dekoratyvinio akcento konkursui. O Vilniaus stoties aikštę Šiuolaikinės dailės kvadrienalės metu prieš dešimtmetį puošusi dviejų nužievintų rąstų „Sąrama“ vėliau rado vietą privačios dvarvietės parke Zarasų rajone.

Prabanga kurti negalvojant apie medžiagų ir darbo sąnaudas bei aplinkos foną menininkui pasitaiko retai. Ryškiausias toks atvejis jo karjeroje – Busano bienalė Pietų Korėjoje, kur pagrindinis reikalavimas būsimo olimpinio skulptūrų parko kūrėjams buvo solidūs darbų masteliai. Vladas korėjiečiams paliko keturių metrų aukščio juodo granito skulptūrą „Dvi dalys“.

Tačiau, priešingai nei kiti Azijos meno rinkon sėkmingai įsisukę skulptoriai, vėliau nepradėjo kursuoti iš simpoziumo į simpoziumą: sako, pokalbiuose su kolegomis kurtus planus greitai išsklaidė gyvenimo realybė.

Kūrybiniai plenerai aktualesni buvo jaunystėje. 1989 m. tremtinių sūnus pirmąkart ištrūko į Vakarus – į Zalcburgo vasaros akademiją, kur galėjo pasiklausyti profesorių iš Vakarų Europos ir savo akimis išvysti, kaip savo darbus kuria garsūs pasaulio menininkai. Ir įsitikinti, kad šiuolaikinis menas, kuris Lietuvoje dar tik skynėsi kelią, tame kontekste visai neatrodė įžūlus išsišokėlis.

Pasidairęs po pasaulį V.Urbanavičius kuriam laikui taikiai užsidarė Lietuvos bažnyčiose ir vienuolynuose – padėjo atkurti sakralines erdves, negailestingai suniokotas sovietmečiu. Atnaujino ir pranciškonų vienuolyno zakristiją, kurioje anksčiau veikė triukšminga Vilniaus dailės instituto valgykla. Gal ir ne itin pagarbus vaidmuo zakristijai, kita vertus – kasdien regimos senosios architektūros proporcijos nejučiomis įspaudė pėdsaką jaunųjų menininkų skonyje.

Vladas neslepia, kad žemiškų turtų nesigviešiantys pranciškonai jo mąstymui artimi. Todėl pinigais seikėjama Nacionalinė premija – šioks toks, nors ir laikinas, jo gyvenimo paradoksas, kurį, kaip geležį rūdys, pamažu sunaikins galimybė įsigyti brangesnių medžiagų būsimiems darbams. Nors surūdijęs, atmintį turintis metalas menininkui vis vien gražesnis už naiviai blizgantį naują.

Nors visai neseniai Vladas savo kūrybinės simpatijos rūdims ėmė ir atsižegnojo. Tiesa, tik žodžiais.

Tai nutiko, kai baldininkai į menininkų šeimos namelį atgabeno naują sofą. Pro lauko duris įnešti jos nepavyko, todėl teko sukti kieman, pro verandą. O kieme įspūdingai riogso jau minėta Vlado praeities ir ateities kūrinių sankaupa.

Darbininkų būta nuovokių – ją išvydus jiems kilo tam tikras įtarimas. Grėsmingai pasiteiravo šeimininko, ar tik ne jis bus ano baisiojo, prie Neries suraityto Vamzdžio  autorius.

„Išsigandau, kad prisipažinus jie mes lauke sofą ir pabėgs. Ką tuomet mes, du pensininkai, būtume darę? Todėl išsigyniau – ne, ne aš“, – pasakoja Nacionalinės premijos laureatas.

Daugiau Vamzdžio pokalbyje tikrai neminėjom.

tarasbovt.com nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Rusiškai rašantis Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas, „Maidano dienoraščio“ autorius, tikina, kad neverta iš aktualių knygelių tikėtis kokybiškos literatūros, nes interneto straipsneliais ir feisbuko nuotraukomis pagrįsti siužetai jau niekam nebeįdomūs.

Vilniaus knygų mugėje viešėjo geriausiai pa­sauliui pažįstamas Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas. Lietuvoje taip pat iš­leis­tos trys jo knygos: romanai „Iškyla ant ledo (pa­šalinio mirtis)“, „Bikfordo pasaulis“ bei eseis­­ti­nis „Maidano dienoraštis“, kurį iš tikrųjų su­da­ro autoriaus 2013–2014 m. rašyto dienoraščio iš­traukos.

Šiuo metu A.Kurkovas intensyviai dirba prie lietuviško siužeto romano. Jo veiksmas pra­si­de­da 2007-ųjų gruodžio 21-ąją, kai Lie­tuvai atsiveria Šengeno valstybių erdvė. Džiaugs­mingo įvykio proga lietuvių jaunimas or­ganizuoja roko muzikos festivalį pilyje prie Baltarusijos sienos.

Tai naktis-žaidimas, kuriame „sutuokiamos“ trys ką tik susipažinusių jaunuolių poros. Viena pora išvyksta į Paryžių, antra – į Londoną, o tre­čia dėl tam tikrų aplinkybių neišvyksta Ro­mon ir apsigyvena nuošalioje trobelėje Anykš­čius supančiuose miškuose. Išvykusieji svetur nusivilia savo svajonėmis apie prašmatnų gyvenimą Europos didmiesčiuose, o Lietuvoje likusi pora iš tikrųjų tampa šeima.

Dar šiame romane dažnai šlubčioja Kukutis – iš poeto Marcelijaus Martinaičio pasiskolintas personažas medine koja, keliaujantis per Eu­ropą be paso. Kadangi koja medinė, jis visur pa­vėluoja, užtat pamato ir supranta daugiau nei bet kas kitas.

Mugės lankytojams ukrainietiškai sudainavęs keletą Kukučio baladžių, A.Kurkovas prisipažįsta, kad ir pats, važinėdamas traukiniais, visuomet juose stengiasi sėsti priešinga judėjimui kryptimi, nes žiūrint atgal pavyksta įžiūrėti gerokai daugiau, nei žvelgiant į priekį.

– Ar jau sugalvojote būsimo romano pavadinimą?

– Kol kas tikro pavadinimo nėra, bet pats vadinu jį „Šengeno istorija“. Jau maždaug tris ketvir­tadalius knygos esu parašęs. Kijeve prie jos dirbu nuo ryto iki vakaro, todėl drįstu sakyti, kad gegužės mėnesį nevėluodamas įteiksiu ro­ma­ną leidyklai. Pradedu jį pristatinėti užsienio lei­dėjams, ir visų pirma – Lietuvos.

„Šengeno istoriją“, kaip ir kitus savo kūrinius, rašau rusiškai, bet vartoju nemažai lietuviškų, angliškų, prancūziškų žodžių. Romanas pirmiausia bus išleistas Ukrainoje, rusų ir uk­rainiečių kalbomis tuo pat metu. Man svarbu šią knygą turėti iki rugsėjį Lvove rengiamo literatūros forumo.

– Dvejus metus dėl „Maidano dienoraščio“ bu­vo­te šį kūrinį atstūmęs į šalį. Ar, vėl prie jo su­grįžus, nesinorėjo nieko pertvarkyti?

– Siužeto rėmus sukūriau dar 2012-aisiais, jie smar­kiai nebekito. Jau tada žinojau, kuriose ša­ly­se laimės ieškos mano herojai, ar jiems pa­vyks su­rasti laimę – irgi žinojau. Neabejojau, kad laimingiausia taps ta jaunuolių pora, kuriai ne­pavyks ištrūkti į Romą ir ji liks gyventi Anykš­­čių krašte.

Pats Anykščiuose lankiausi jau penkis kartus. Apskritai visais atvejais, kai rašau ne apie Kijevą, stengiuosi nuodugniai pažinti aprašinėjamas vietas. Tam tikslui pavasarį dar lankysiuosi ir Šiaurės Prancūzijoje, kurioje klostosi Paryžiun iš­vykusios romano lietuvių poros likimai. Kiek­vienoje iš aprašinėjamų vietų stengiuosi praleisti bent po dvi tris dienas, kad kūriniuose neliktų jo­kių topografinių netikslumų.

– O ką manote apie autorius, kurie važinėti ne­sivargina – pastudijuoja interneto žemėlapius ir įsivaizduoja, kad to užtenka? Jau ne vienas toks, aprašinėdamas Lietuvą, pasiklydo…

– Žinote, egzistuoja pramoginės literatūros žan­­rai, kuriems veiksmo vieta nėra itin svarbi. Ji pa­renkama vadovaujantis populiarumo ar­ba, prie­šingai, egzotiškumo kriterijais. Aš dir­bu ki­taip. Į Lie­tuvą pradėjau važinėti dar 2004-ai­siais, jo­kios konkrečios kūrybinės idėjos ne­tu­rė­damas.

Beje, „Šengeno istorija“ nebus ro­ma­nas su tra­diciniu „hepiendu“. Anglijoje, Pran­­cū­zi­joj­e, Lie­tuvoje įsikūrusių porų likimai iš­sispręs skir­tingai. Emigrantai tėvynėn taip ir nesugrįš, o laimin­­giausiai gyvens pora Lietuvos provincijoje. Ta­čiau nenoriu sudaryti klaidingo įspūdžio, kad mano kūrinys bus nukreiptas prieš emigraciją. Jo herojai, kaip ir visi žmonės, ieško laimės, stabilumo, vietos, kurioje galėtų jaustis kom­for­tiš­kai ir kur niekas netrukdytų išlikti sa­vimi.

– Bet emigracijos problema tikriausiai aktuali ir Ukrainai?

– Šiuo metu apie 100 tūkst. ukrainiečių studen­tų mokosi Europos universitetuose. Jų ne­lai­kau emigrantais, nes daug tų jaunuolių su­grįš. Kai pristatinėju knygas Europoje, ukrainie­čiai studentai prieina prie manęs susipažinti ir tikina, kad yra pasiryžę grįžti ar bent dažnai lankytis savo gimtinėje.

Studentų banga iš tikrųjų šiek tiek pridengia mobilizacinio amžiaus vyrų emigraciją, kuri įsibėgėjo prasidėjus kariniams veiksmams Uk­rai­noje: tuomet iš šalies traukėsi vaikinai, nenorin­tys patekti į frontą. Taip, tokia tendencija bu­vo. Tačiau pati masiškiausia Ukrainos gyvento­jų emi­gracijos banga kilo 2010-aisiais, valdžią šalyje perėmus prezidentui Viktorui Ja­nu­kovyčiui. Tai daugelis suprato kaip pažangos stabdymo ženklą, raginantį progresyviau mąstančius žmones išvykti. Tuomet savo šeimas iš Kijevo išvežė ir šalyje dirbantys užsieniečiai, pa­sitraukė sostinėje įsikūrusios pasiturinčios mišrios šeimos.

Tiesa, butus sostinėje daugelis vis dėlto pa­si­liko: viltis gyva, ryšiai su Ukraina galutinai ne­­nutraukti.

– Bet pats, nors ir turėdamas žmoną anglę, Ki­je­vo juk nepalikote? Kur dabar gyvena jūsų vaikai?

– Aš pats daug laiko praleidžiu užsienyje, pristati­nėdamas knygas ir skaitydamas paskaitas. Ta­čiau kelionės nė kiek negundo keisti gyvenamosios vietos: po ilgų ir trumpesnių išvykų vi­sa­da grįž­tu į Kijevą. Čia turiu du butus: darbo ka­bi­netą Volodimiro gatvėje šalia Sofijos aikštės ir kvar­talu atokiau esantį šeimos būstą. Ma­no duk­ra pernai išvyko studijuoti viešųjų ryšių į Bu­da­peš­tą, o abu jaunesnieji sūnūs – Kijevo moksleiviai.

– Ar, įtemptai rašydamas romaną, toliau domitės įvykiais Ukrainoje? O gal priklausote prie tų rašytojų, kurie televizorių įsijungia tik už­bai­gę knygą?

– Gyvendamas Ukrainoje negaliu nuo jos atsiri­boti, nes šalies įvykiai daro įtaką ir mano gy­ve­nimui. Nelabai tikiu autoriais, tvirtinančiais, kad aktualijos nedaro jokios įtakos jų tekstams. Tiesa, reaguoti galima skirtingai. Įsibėgėjus ko­voms Maidane vieni Ukrainos rašytojai užsidarę stengėsi kaip nors užbaigti anksčiau pradėtus kūrinius, o kiti, priešingai, atsisakė poezijos bei prozos ir tapo aktyviais „blogeriais“, pradėjo skelbti savo tekstus socialiniuose tinkluose.

Priklausiau prie pastarųjų: pusantrų metų te­rašiau esė, straipsnius ir komentarus viso pa­saulio laikraščiams, pradedant „The New York Ti­mes“, baigiant japonų „Asahi Shimbun“. Šiuo metu stebiu įvykius, bet neberašau ko­men­tarų, nes po trijų mėnesių kovos su savimi pa­vyko rasti jėgų grįžti prie atidėto romano.

Tai mane ir išgelbėjo, nes kai normalus prozininkas nebegali rašyti, jis puola arba į depresiją, arba į agresiją. Mano reakcija buvo mišri: ta­pau depresuotas ir agresyvus pats sau. Įsivaiz­duokite: tris mėnesius kasdien sėsdavau prie kompiuterio, sąžiningai išbūdavau prie jo po tris, keturias ar penkias valandas, parašydavau maždaug tris žodžius ir tuos pačius prieš iš­jungdamas kompiuterį ištrindavau. Trijų mėnesių kankynės prireikė visaverčiam sugrįžimui į savo paties sukurtą pasaulį.

– Ar „Maidano dienoraštis“ turės tęsinį?

– Asmeninio dienoraščio nenutraukiau, rašau to­liau, tačiau abejoju, ar jis kada nors bus iš­leis­tas knygos pavidalu. Iš tiesų ir „Maidano die­­no­raš­tis“ nepretendavo į knygą. Rašiau jį sau, pa­­sižymėdamas esminius politinius įvykius, šeimos nu­tikimus ir pokalbių su draugais nuotrupas. Kai gavau Austrijos leidėjų užsakymą Maidano chro­nologiją atspindinčiai knygai, kurį laiką ap­gaudinėjau save manydamas, kad pasinaudosiu tik visuomeninius įvykius apmąstančiais užrašais, o asmeninius epizodus pasiliksiu sau. Ta­čiau kaistant Maidano kovų arenai asmeniniai ir politiniai išgyvenimai susipynė į tokį vientisą kamuolį, kad tapo nebeįmanoma jų atskirti.

Tiesa, nemažai asmeninio gyvenimo detalių iš rankraščio, apsidrausdama teisiniais sumetimais, pašalino pati Austrijos leidykla. Mat išsigando, kad dienoraštyje minimi „tretieji asmenys“ galbūt cituojami netiksliai ir dėl to gali pa­teikti savo pretenzijas leidyklai. Be to, iš­brau­kė su mano ne­pilnamečiais vaikais susijusius epizodus, motyvuo­dami tuo, jog suaugę jie turės teisę pa­traukti leidyklą teisminėn atsakomybėn už tai, kad buvo atskleidžiamas jų asmeninis gyveni­mas.

Tai manęs nenustebino, nes su analogiškais ju­ridiniais leidybos aspektais jau buvau susidūręs JAV ir Anglijoje. Kai žmonės gyvena pagal de­mokratijos taisykles, jie neišvengiamai iš­moksta šiomis taisyklėmis piktnaudžiauti. Ir tai anaiptol ne juokinga: mano pažinotas, bet prieš penketą metų miręs anglų rašytojas Francis H.Kin­­gas po panašios bylos prarado namą Lon­dono Braitono rajone, kai vienas Anglijos parlamento narys pateikė įtarimus, kad jis šio rašytojo knygoje pavaizduotas veikėja moterimi. Tam, kad apmokėtų bylos advokato paslaugas, F.H.Kin­gas buvo priverstas parduoti savo namą.

– Ar ukrainiečių rašytojai ir apskritai menininkai nepradėjo spekuliuoti pasaulio dėmesiu Maidanui?

– Reikia suprasti, kad visur egzistuoja aktualioji literatūra, kuri bėgant laikui neišvengiamai apmiršta, ir rimti literatūros kūriniai, rašomi prabėgus tam tikram laikotarpiui po vaizduojamų įvykių.

Pavyzdys: vieną geriausių romanų apie Pir­mą­jį pasaulinį karą („Iki pasimatymo ten aukštai“) prieš porą metų parašė pran­cūzas Pierre’as Lemaitre’as, už jį pelnęs Gon­kūrų premiją. Taigi tikram literatūros kūriniui atsirasti šiuo atveju prireikė net šimto me­tų. Ar verta stebėtis, kad iki šiol nėra nė vieno normalaus romano apie Černobylio katastrofą ir jos pasekmes, nors per pirmuosius porą metų po katastrofos pasirodė bent septyni ar aštuoni jai skirti romanai?

Lygiai taip pat nieko vertinga neturime apie Oranžinę revoliuciją, nors pasirodė jau 72 jai skirtos knygos ir keletas ilgametražių vaidybinių filmų. Prognozuočiau, kad Maidanas bei vėlesni Krymo ir Donbaso įvykiai irgi sulauks bent šimto knygų, tačiau rimtesnis literatūros kūrinys pasirodys ne anksčiau kaip po dviejų dešimtmečių.

Tam nusiteikęs žmogus užtruks bent penketą metų pasirengimui: pats apklausinės gyvus liudininkus, apvažiuos mūšių vietas. Tik visa tai asmeniškai patyręs ir perleidęs per save, gali tikėtis rimto rezultato.

O literatūra, pagrįsta interneto straipsneliais ir feisbuko nuotraukomis, niekam nebeįdomi, nes tokią knygą galėtų parašyti kiekvienas. Taigi neverta iš aktualių knygelių tikėtis kokybiškų, skaitytoją sujaudinti pajėgiančių literatūros kūrinių.

– Kokių jausmų išgyvenate prisimindamas savo paties anksčiau išleistus kūrinius?

– Visokių. Esu labai patenkintas, kad pirmasis „Bikfordo pasaulio“ vertimas išėjo būtent Lietuvoje, o ne Anglijoje, kurioje irgi turėtų netrukus pasirodyti. Šį romaną rašiau sovietinės epochos pabaigoje, Michailo Gorbačiovo valdymo laikais. Jis ir pasakoja apie sovietinio žmogaus mentalitetą, bet tai – pats sudėtingiausias mano kūrinys, kurį rašydamas daug dėmesio skyriau siužetinėms ir stilistinėms konstrukcijoms. Todėl jį sunku versti ir sunku skaityti. Viliuosi, kad sovietinį mentalitetą pažįstantys lietuviai lengviau sugebės jį perprasti.

Yra tokių romanų, kurių likimu man nebereikia rūpintis. Vienas jų, lietuviškai žinomas kaip „Iškyla ant ledo“, išėjo jau 37 kalbomis, sulaukė milijoninių tiražų. Aš jam nebereikalingas – galiu tik padėkoti už tai, kad dvidešimt metų mane ištikimai maitina.

– Interviu dalijate įvairiomis užsienio kalbomis. Ar daug jų mokate?

– Šneku rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, vokiškai, angliškai, prancūziškai, suprantu itališkai ir netgi japoniškai, nes esu baigęs japonų vertėjų kursus. Prisipažįstu, kad mokydamasis užsienio kalbų galvojau apie diplomato karjerą. Vis dėlto nei ambasadoriumi, nei konsulu netapau, o kalbų mokėjimas dabar praverčia užsienio skaitytojams pristatant savo literatūros kūrinius.

NF nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Valstybinis Vilniaus kvartetas Nacionalinėje filharmonijoje praėjusią savaitę surengė neeilinį koncertą, skirtą naujosios kvarteto primarijos Dalios Kuznecovaitės inauguracijai. Kolektyvui sulaukus pusės amžiaus, 27-erių metų smuikininkė pakeitė nuo pat kvarteto įsikūrimo jame grojusią Audronę Vainiūnaitę.

Dalia Kuznecovaitė, dar besimokydama Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, pirmąsias kvarteto žanro pamokas gavo būtent iš prof. Audronės Vainiūnaitės. Jaunoji kvarteto smuikininkė neslepia, kad neseniai buvo susitikusi su savo dėstytoja, kuri negailėjo jai patarimų ir palinkėjo stiprybės, nes primarijos pareigos neabejotinai pareikalaus tvirto charakterio.

Įdomu, ar smuikininkė jau spėjo įsitikinti profesorės žodžių teisingumu?

– Kvartete dirbu nuo gruodžio 15-osios, taigi praėjo vos du mėnesiai. Naujamečių koncertų serijoje tiesiog įsiliejau į kvarteto parengtą programą. Bet programą, kuri Nacionalinėje filharmonijoje (o prieš tai – Kaune ir Vilkaviškyje) pristatyta vasarį, jau rengėme visi kartu. Franzo Schuberto styginių kvartetą „Mirtis ir mergelė“ netgi mokėmės drauge – Valstybinio Vilniaus kvarteto repertuare iki šiol šio kūrinio nebuvo.

– Pradėkime nuo paprastos, užtat akivaizdžios detalės: Valstybinis Vilniaus kvartetas tiesiogine prasme pasodino ant kėdės Dalią Kuznecovaitę, kurią klausytojai kaip solistę buvo įpratę regėti stovinčią scenos priekyje. Ar jau įpratote griežti sėdėdama?

– Prie to išties reikėjo įprasti. Anksčiau ne tik koncertuodavau, bet ir repetuodavau stovėdama, nes manau, kad mokytis kūrinį protingiausia ta laikysena, kuria ketini jį klausytojams pristatyti. Sėdint šiek tiek keičiasi visa kūno raumenų motorika: kojų raumenis grodama gali atpalaiduoti, užtat labiau įsitempia kiti – nugaros, pečių ir kaklo raumenys. Ir nugaros pasukimas, kai užsimoji stryku sėdėdama, tampa šiek tiek kitoks. Bet kvartete dirbant kitaip jau nebus. Nors yra styginių kvartetų ir netgi kamerinių orkestrų, kuriuose smuikininkai ir altininkai griežia stovėdami.

– Pagal seną tradiciją styginių kvartetams vadovauja pirmieji smuikai. Taisyklė lieka galioti ir tuomet, kai šis pultas perduodamas jauniausiai kolektyvo narei. Ar nesunku merginai vadovauti trims senbuviams?

– Kvartetas – toks ansamblis, kuriame vieno asmens lyderystė nebūna labai ryški. Grojam keturiese, ir mūsų atliekamos muzikos skambėjimas privalo būti vientisas, be „solistų“. Primarijaus vadovavimo momentai labiau pastebimi repeticijose, o ne koncertuose. Esu žmogus, kuris pradeda ir užbaigia repeticijas, vadovauja bendro darbo eigai. Tokios mano pareigos. Tačiau tai nereiškia, kad niekas negali prieštarauti mano nuomonei. Primarijus siūlo savo idėjas, bet aptaria jas visi.

– Ir nebūna nesutarimų? Juk Valstybiniame Vilniaus kvartete dabar groja net trijų skirtingų kartų atstovai, nors įprasta, kad kvartetus steigia bendraamžiai.

– Išties, tokių kaip mūsų kvartetų reta: keturi muzikantai – trys skirtingos žmonių kartos. Violončelininkas Augustinas Vasi-liauskas vidurinei kartai priklausančius Artūrą Šilalę ir Girdutį Jakaitį iki šiol vadina „berniukais“, nors jie abu už mane daugiau kaip dvidešimčia metų vyresni. Ir abu jau beveik du dešimtmečius griežia Valstybiniame Vilniaus kvartete kartu su prof. A.Vasiliausku.

Natūralu, kad mūsų nuomonės kartais išsiskiria. Galbūt iš užsienio akademijų parsivežiau kitokias klasikinių kūrinių interpretavimo tradicijas, nei buvo įprastos čia. Bet dėl to tikrai nebuvome susipykę. Kvartete tarpusavyje susipykus groti ir nepavyktų.

– Pusės amžiaus istoriją turintis kvartetas, savaime suprantama, pasižymi ne tik solidžiu repertuaro bagažu, bet ir konkrečia atlikimo maniera. Ar smarkiai ją koreguosite? Ar vis dėlto jūs prie jos derinsitės, ar kitiems atlikėjams teks derintis prie jūsų?

– Visiems teks derintis. Jeigu kiti muzikantai derintųsi prie manęs – išeitų, kad jie man akompanuoja. Bet aš – ne solistė, o jie nėra orkestras. Tiksliau, visi keturi esame vienodi solistai, nes kvartetinėje muzikoje kiekvienas instrumentas turi savo solo epizodų.

– Kokia jūsų ligšiolinė grojimo ansambliuose patirtis?

– Mokydamasi Nacionalinėje M.K.Čiurlio-nio menų mokykloje penkerius metus lankiau kamerinio ansamblio pamokas pas A.Vai­niūnaitę – grojau moksleiviškame styginių kvartete. Teko paragauti kvartetinio muzikavimo ir studijuojant Vokietijoje, tačiau tai nebuvo nuolatinis atlikėjų sąstatas. Mano solistės karjera buvo pernelyg intensyvi, kad šalia studijų ir solinių pasirodymų dar liktų laiko kvarteto repeticijoms. Dabar Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje baigiu aspirantūros studijas, taigi atsiranda laiko kvartetui.

– Kaip solistė netrukus vėl koncertuosite Paryžiuje. O ar numatytos Valstybinio Vilniaus kvarteto gastrolės užsienyje?

– Liepos pabaigoje važiuosime į festivalį Pietų Prancūzijoje – tai bus pirma kvarteto išvyka į užsienį kartu su manimi. Kol kas reikia susigroti, apšlifuoti kampus koncertuojant gimtinėje, o tada, tikiuosi, judėsim toliau. Turiu daug kontaktų, kurie galėtų praversti. Svarbiausia – gerai groti, tuomet ir gastrolių atsiras.

– Ar yra styginių kvartetas, į kurį norėtumėte lygiuotis?

– Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tai Albano Bergo kvartetas iš Vienos, kuris visuomet grojo įspūdingai. Tačiau nežinau, ar čia tinka žodis „lygiuotis“: kai muzikantai, prisiklausę senų įrašų, bando juos atkartoti, teišeina parodija. Stengsimės kuo profesionaliau pasirengti kiekvienam koncertui ir turėti savitą atlikimo manierą.

– O kokia ji, jūsų vadovaujamo kvarteto maniera? Kaip galėtumėte ją apibūdinti iš ankstesnės savo, kaip klausytojos, patirties?

– Mane visuomet žavėjo Valstybinio Vilniaus kvarteto narių susigrojimas: atrodė, kad jo muzikantai vienodai alsuoja, vienodai supranta muziką. Visų atlikėjų frazuotės būdavo taip lygiai išreikštos, kad atrodydavo, lyg grotų vienas organizmas.

– Kartu su jūsų atėjimu pasikeitė ne tik smuikininkė, bet ir smuikas. Ar kitas instrumentas kvartetui suteikia naujos spalvos?

– Groju tuo pačiu smuiku, kuriuo atlieku ir savo solinius koncertus, – fondo „Vatelot-Rampal“ man skolinamu prancūzų meistro Gustave’o Bernardelio 1889 m. gamintu ins-trumentu. Laimėjusi specialią atranką, kol kas turiu galimybę juo naudotis. Tačiau instrumento pasikeitimas kvartetui nėra toks reikšmingas kaip smuikininko. Jei ateičiau į koncertą su kitu smuiku – klausytojai vargiai tai pajustų. Nebent smuikas būtų labai blogas arba, priešingai, autentiškas stradivarijus, kurio skambesį žinovai atpažintų.

– Ar jums baigus studijas Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje nereikės Prancūzijos fondui smuiko grąžinti?

– Tokia sąlyga sutartyje nenumatyta. Be to, mano saitai su Prancūzija išliks ir po aspirantūros: 2015-ųjų pabaigoje laimėjau „Banque Populaire“ trejų metų stipendiją, skirtą solinei ir kūrybinei veiklai tęsti. Kvarteto programos irgi gali būti prilyginamos kūrybinei veiklai – gaunant tokią stipendiją svarbu „nenugrimzti“ orkestre.

– Kuri dalis svaresnė: Nacionalinėje filharmonijoje mokamas atlyginimas ar prancūzų banko mokama stipendija?

– Galiu į šį klausimą neatsakyti? Po to visi sakys, kad menkinu lietuviškus atlyginimus… Bet ne dėl atlyginimo sugrįžau į Vilnių. Užsidirbu ir iš solinių koncertų, o pragyvenimo lygis Vilniuje, palyginti su Paryžiumi, nėra toks aukštas.

Apskritai Europoje valstybės lėšomis išlaikomi kvartetai – retenybė. Kai kolegoms Paryžiuje pasakoju, kad gavau darbą kvartete su nuolatiniu atlyginimu, jie manimi netiki. Ten styginių kvartetai užsidirba sau lėšų koncertuodami. Kiek užsidirba – tiek ir turi.

– Nebuvo pagundos po studijų likti jau namais laikytame Paryžiuje?

– Paryžiuje muzikantams su darbais striuka. Tėra dvi galimybės – dėstyti arba dirbti orkestre. Mieste tėra viena profesionalius muzikantus rengianti akademija – Paryžiaus nacionalinė konservatorija. Visose kitose konservatorijose žmonės studijuoja savo malonumui. Aukšto lygio simfoninių orkestrų irgi palyginti mažai, šansai gauti koncertmeisterės vietą juose minimalūs, nes tokių socialines garantijas užtikrinančių etatų laikomasi įsikibus iki pat pensijos. Netgi į laisvas vietas smuikų grupėse Paryžiuje skelbiamas koks vienas konkursas per metus. Be to, tapus orkestro muzikante solinę karjerą tektų pamiršti – niekas nederins orkestro koncertų grafiko prie tavo gastrolių grafiko.

– O kvarteto koncertų grafiką prie solistės gastrolių priderinti įmanoma?

– Stengiuosi. Gegužę vėl skrisiu į Meksiką, rudenį – į Kijevą. Kitą sausį turėsiu koncertinį turą JAV. Bet jau patyriau, kad, palyginti su dvi valandas trunkančia kvarteto koncertine programa, maždaug 40–50 minučių trunkantis smuikininko solisto pasirodymas scenoje reikalauja gerokai mažiau fizinių jėgų. Aišku, tiems pasirodymams irgi tenka ilgai ruoštis.

– Studijoje ant pultų greta gaidų matau ir pieštuku eskizuotus kvarteto narių portretus. Už jų slypi kokia nors istorija?

– Po koncerto Vilkaviškyje savo sukurtus piešinius mums įteikė mūsų klausęsis vietos dailininkas. Savo portretą parsinešiau namo, o kiti pasiliko juos čia, mūsų studijoje. Apskritai kvartetui turėti savo studiją miesto centre, kurioje galima repetuoti bet kuriuo paros metu, – didelė prabanga. Ne kiekvienas kolektyvas Europoje galėtų tuo pasigirti.

"Scanpix" nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Viktorinų kūrėjai daug metų sėkmingai klupdydavo jų dalyvius klausimu, ar aktorius Leonardo DiCaprio turi „Oskarą“. Vėliau eruditai tiesiog įsiminė tai kaip kino pasaulio paradoksą: ne, daugybėje žymių filmų pagrindinius vaidmenis sukūręs aktorius tokios statulėlės savo kolekcijoje iki šiol neturėjo.

Neturėjo iki šios savaitės pradžios, kai už prieš porą šimtmečių realiai gy­ve­nusio amerikiečių medžiotojo Hju Gla­so vaidmenį filme „Hju Glaso legenda“ gar­­­bin­goji statulėlė aktoriui pagaliau buvo įteik­­ta. Tai buvo iš viso šeštoji 41 metų L.Di­Cap­­r­io nomina­­cija­ šiam apdovanojimui (iš jų pen­kios – už vai­­dybą). Aktorius savo kantrybę kas­­metėse JAV kino meno ir mokslo akademijos rengiamo­se ceremonijose gludino net 22-ejus metus – tiek laiko buvo prabėgę nuo pirmo­sios jo „Os­ka­ro“ nominacijos.

Pagaliau sulaukęs šlovingosios akimirkos, dėl kurios šįmet abejojančių nebuvo labai daug, L.DiCaprio dėkojo būriui žmonių, padėjusių jo karjerai. Daugiausia dėmesio šįkart nu­sipelnė ne didvyriškoji aktoriaus mama, o du jo pastarųjų metų kino aikštelės bendražygiai – re­žisierius Alejandro Gonzalezas Inarritu ir ope­ratorius Emmanuelis Lubezki.

„Šie du kūrėjai iš Meksikos tvirtai tikėjo sa­vo sėkme, ir štai – vienas apdovanotas dviem, ki­­tas – trimis „Oskarais“. Labai džiaugiuosi, kad teko garbė su jais dirbti, jie įkūnija tai, kas yra kinas ir kas jis turėtų būti“, – negailėjo kom­plimentų filmo „Hju Glaso legenda“ kūrėjams kino žvaigždė.

Vėliau L.DiCaprio atkreipė auditorijos dė­me­sį ir į ekologijos temą, kuriai pastaraisiais me­­tais skyrė daug laiko ir asmeninių lėšų. „Ne­lai­­kykime šios planetos kaip savaime suprantamos – aš nelaikau šio vakaro kaip savaime su­pran­tamo. Turime remti lyderius, kurie palaiko ne didžiuosius teršėjus, didžiąsias korporacijas, o rūpinasi žmonija ir vietiniais žmonėmis“, – agi­tavo tikro gamtos vaiko personažą sukūręs ak­torius.

„Hju Glaso legendos“ režisieriui A.G.Ina­rri­­tu tai buvo antras iš eilės „Oskaras“ už ge­riausią režisūrą. Praėjusiais metais analogišką ap­dovanojimą jis pelnė už savo filmą „Žmogus-paukštis“. Pasak meksikiečio, jo naujausias „Oskaras“ išreiškia pagarbą rasinei įvairovei, ta­pusiai itin opia tema prieš šių metų Kino me­no ir mokslo akademijos ceremoniją, nes iš ap­dovanojimams nominuotų aktorių visi buvo baltaodžiai.

„Filme skamba frazė: „Jie nesiklauso tavęs, kai pamato tavo odos spalvą, – priminė A.G.Inar­­ritu. – Taigi, kokia didžiulė galimybė atsivėrė mūsų kartai išsivaduoti nuo visų prietarų, tokios mąstysenos ir visiems laikams pasirūpinti, kad odos spalva taptų tokia pat nesvarbi kaip mūsų plaukų ilgis.“

Vis dėlto geriausiu šių metų filmu pripažinta „Sensacija“, kuriai atiteko ir apdovanojimas už geriausią scenarijų. „Filmas suteikė balsą nu­ken­tėjusiems, o „Oskaras“ sustiprina šį bal­są, ku­ris, tikimės, taps choru, nuaidėsiančiu iki pat Va­tikano. Popiežiau Pranciškau, metas apginti vai­kus ir atkurti tikėjimą“, – atsiimdamas „Os­karą“ į Romos Katalikų Bažnyčios vadovą kreipėsi prodiuseris Michaelas Sugaras.

„Šiandien nebūtume čia, jeigu ne mūsų re­por­terių didvyriškos pastangos. Jie ne vien le­mia pasaulinius pokyčius, bet ir neabejotinai ro­do tiriamosios žurnalistikos būtinumą“, – tei­gė ceremonijos scenoje kita šio filmo kūrėja Blye Pagon Faust.

Filme „Sensacija“ pasakojama tikra istorija, kaip žurnalistinių tyrimų komanda iš dienraščio „Boston Globe“ atskleidė dešimtmečiais ne tik Bažnyčios, bet ir teisininkų bei politikų slėp­­tą nusikaltimą – kunigų pedofilijos skandalą. Pagrindine „Hju Glaso legendos“ konkuren­te šių metų ceremonijoje laikyta režisieriaus Tomo McCarthy juosta buvo pelniusi net šešias „Oskaro“ nominacijas.

Šiais metais geriausios pagrindinės aktorės sta­tulėlė atiteko Brie Larson – ji „Oskarą“ ga­vo už vaidmenį šiurpioje pagrobimo dramoje „Kam­barys“. Geriausia antraplane aktore pa­skelbta švedė Alicia Vikander, suvaidinusi fil­me „Danų mergina“. Geriausiu antraplaniu ak­toriumi išrinktas „Šnipų tilto“ aktorius Mar­kas Rylance’as, suvaidinęs sovietų šnipą.

„Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų pelnė filmas „Didžioji skola“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Michaelo Lewiso knygą, pa­sakojančią apie 2007–2010 m. pasaulinę fi­nan­sų krizę. O geriausio filmo užsienio kalba ka­tegorijoje triumfavo Holokausto siaubą vaiz­duojanti drama „Saulo sūnus“, sukurta pra­dedančio vengrų režsieriaus Laszlo Ne­meso.

M. Aleksos nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kovas – operų mėnuo: žiūrovų laukia ilgiausias G.Verdi opusas „Don Karlas“ ir dviejų eksperimentinių operų premjeros.

Vasaris sostinės teatralams dovanojo dvi dėmesio vertas naujienas. Vytautas Rumšas, Nacionaliniame dramos teatre režisuodamas „Intymius pokalbius“, Ingmaro Bergmano veikėjų išpažinčių vėrinio kulminacija pavertė mirčiai pasmerkto Jakobo (akt. Ramutis Rimeikis) atsiprašymą, kuris Anos gyvenimo pakeisti jau nebegali.

Ana (akt. Adrija Čepaitė) paklausė nuoširdaus dėdės kunigo patarimo: atsiribojo nuo meilužio, atvirai prisipažino neištikimybę savo vyrui. Ir kuo tai baigėsi? Iš jos šeimos telikę vėjų košiamas fasadas – vaikai ir bendras ūkis. O siela virtusi liepsnos karštį menančia apanglėjusia degimviete.

Jaunimas stebi spektaklį kvatodamas: ypač žmonos atvirumo pakirsto Henriko (akt. Remigijus Bučius) klejonės, nuvarančios veikėją iki beprotnamio, jiems atrodo juokingos. O vyresnieji klausosi mąsliai pritilę. Nors glotnūs dekoratyviniai akmenėliai, tarp dialogų kartu su Juozo Budraičio skaitomu tekstu pliūpsniais srūvantys į sceną, ir neprimena grėsmingųjų biblinių, kuriuos neišvengiamai ateina laikas rinkti.

Kitas dėmesio vertas spektaklis – Agniaus Jankevičiaus „Ledas“ Rusų dramos teatre. Šiek tiek eklektiškas, tačiau suveržtas broliškų apsikabinimų ir ledinius kūjus atstojančių beisbolo lazdų smūgių ritmo. Ir tai šiame spektaklyje puikiai dera – širdingi apkabinimai ir metalo šalčiu spindinčios beisbolo lazdos. Iš jų sugretinimo išvyniojama visa spektaklio filosofija.

Tačiau režisieriui to maža: jam reikia ir graudžios vaikystės kaimo istorijos, ir stebuklingojo vandens pristatymo su skysto azoto triukais. Kokios nors pridedamosios vertės Vladimiro Sorokino tekstams tai nesukuria, užtat pasitarnauja žiūrovams kaip atraktyvus įvadas ir epilogas.

O štai „Šviesos brolijos“, raginančios „kalbėti širdimi“, įkūrėjas vardu Bro (akt. Valentinas Novopolskis) iš tikrųjų ganėtinai panašus į Vladimirą Putiną archyviniame televizijos įraše. Ir šis sugretinimas – vėlgi labai iškalbingas.

Antro gyvenimo šansas

Iš „Ledo“ dar norėtųsi paminėti jauną aktorę Jeleną Orlovą, geriau pažįstamą „Theatrum Indigum“ trupės spektaklių lankytojams. Ji – ir estetiškai gedinti našlė Popova šio teatro „Meškoje“, ir geležinkelio bėgiais naiviai į niūrią lemtį žingsniuojanti paauglė Vili „Pasmerktuose namuose“. A.Jankevičius dailiai šviesiaplaukei patikėjo entuziastingai vokiečių kareivius įsižiūrėjusios kaimo panelės Varios Samsikovos vaidmenį.

Kartu su J.Orlova „Theatrum Indigum“ pagrindinius vaidmenis kuriantis Igoris Abramovičius kovo mėnesį turėtų pasirodyti neįprasto formato spektaklyje „Anglija“ pagal aktoriaus ir dramaturgo Timo Croucho pjesę. Neįprasto todėl, kad autoriaus nurodymu vaidinimai rengiami meno galerijose, o aktoriai priešais žiūrovus stoja kaip parodų gidai.

Lietuviai T.Croucho taisyklių žada paisyti: Vilniuje spektaklis bus vaidinamas „Titanike“, Kaune – Paveikslų galerijoje, Klaipėdoje – Kultūros komunikacijų centre ir t.t. Gidais Reditos Dominaitytės vadovaujamo Knygos teatro spektaklyje taps aktoriai Severina Špakovska ir jau minėtas I.Abramovičius.

Jie abu ilgai ir nuoširdžiai kažkam dėkos, kol publika iš menkų detalių pradės nujausti, kam skirta toji padėka. Taip už naujo gyvenimo šansą širdies recipientas dėkoja savo amžinatilsį donorui. Gyviesiems širdimis dalytis neįmanoma: galima tiktai „kalbėtis širdimis“ kaip V.Sorokino romanuose. Ir bandyti pajusti, ką išgyvena širdis, apgyvendinta kito žmogaus kūne. Ar ne tą patį, ką išgyvena žmogus, perkeltas iš vienos kultūros į kitą?

Opera tamsoje

Keistenybių kovo repertuarai siūlo ir daugiau. Ar kada nors mėginote klausytis operos visiškoje tamsoje? Jei ne – turėsite galimybę pasinaudoti akių raiščiais-kaukėmis, kurie bus dalijami prieš šiuolaikinės operos „Confessions“ („Išpažintys“) premjerą. O jei jums labai pasiseks ir pelnysite vienintelę salėje „rausvąją kėdę“ – gausite ne tik raištį, bet ir visą ypatingos akustinės apsupties, kvapų, skonių ir prisilietimų kompleksą.

„Rezervuoti“ tą kėdę įmanoma vieninteliu būdu – pageidaujantieji iki kovo 1 d. privalo nuoširdžiai išpažinti bent vieną savo nuodėmę raštu ir nusiųsti išpažintį elektroninio pašto adresu confessions@noa.lt. Su atrinktu dalyviu bus susisiekta, jis privalės pasirašyti sutartį.

Septynios mirtinos nuodėmės ir tapo operos „Confessions“ libreto pagrindu. Kūrinyje jos apdainuojamos viena po kitos – godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, geismas ir tingumas. Valandos trukmės opera suvienija trijų jos autorių – kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės ir jos kolegos švedo Jenso Hedmano bei švedų solistės Asos Nordgren eksperimentines idėjas. Muzikos atlikimas tamsoje tarsi panaikina vizualųjį aspektą, tačiau iš tiesų taip siekiama stipriau pakurstyti individualią klausytojo vaizduotę.

Tyrėjai ir įtariamieji

Dar viena opera kovą bus skirta jauniems, tačiau ne patiems mažiausiems klausytojams. Jai susibūrė grynai lietuviška komanda: dirigentas Egidijus Miknius, pernai Vilniuje pristatęs trumpametražių miuziklų festivalį, režisierius Šarūnas Datenis, labiau žinomas kaip „Lėlės“ teatro aktorius, libreto autorė Nomeda Marčėnaitė, labiau žinoma kaip dailininkė, ir kompozitorius Jonas Sakalauskas, neseniai pradėjęs vadovauti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

„Kodas 555“ siužetas realistinis: vienuoliktokų mokykliniame vakarėlyje netikėtai nugriaudi sprogimas. Prasideda improvizuota jaunuolių  apklausa. Budintis mokytojas visiškai praranda savikontrolę, tad tyrimą perima patys mokiniai. Vieniems tenka tyrėjų vaidmuo, kitiems – įtariamųjų. Nedidelė klasės bendruomenė atspindi visuomenės modelį – atsiranda teisėjai, budeliai ir jų aukos.

Operoje šalia styginių instrumentų atliekamų melodijų vietos ras ir elektroninė muzika, ir mušamųjų parafrazės. Reginį pagyvins įvairiose mokyklose filmuoti veiksmo epizodai. Jaunų solistų būryje matysime ir garsųjį Visagino užaugintą tenorą Ilją Aksionovą, keletą metų iki balso mutacijos koncertuose virkdžiusį visas jautrios širdies mamytes ir močiutes.

Meilė nutempia į kapą

Beeksperimentuodami pamažu atkeliaujame iki Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“, kurio premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre laukia kitą savaitę. Kurti šio spektaklio į Vilnių grįžo vokiečių režisierius Günteris Krämeris, o jo vaizduotei turime būti dėkingi už „Žydę“, vadintą vienu sėkmingiausių mūsų trupės pastatymų.

Šį kartą G.Krämerį inspiravo roko kultūros žvaigždės Davido Bowie priešmirtinė atsisveikinimo žinutė – dainos „Blackstar“ vaizdo klipas. Ji tapo nūdienos pasiūlytu atspirties tašku.

„Don Karlas“ – pati ilgiausia, penkių veiksmų ir penkias valandas trunkanti G.Verdi opera. Ji parašyta pagal Friedricho Schillerio dramą „Don Karlas, Ispanijos infantas“. Po premjeros, įvykusios Paryžiuje 1867-ųjų kovo 11-ąją, kompozitorius priešokiais savo kūrinį tobulino dar beveik du dešimtmečius. Taip „Don Karlas“ tapo ir daugiausia autorinių redakcijų turinčia G.Verdi opera.

Libretas perkelia mus į XVI amžiaus Ispaniją, nuvargintą ilgamečio karo su Prancūzija. Baigti kovas nori ne tik paprasti žmonės, bet ir valstybių valdovai. Ispanijos delegacija atvyksta į Prancūziją. Joje – ir Ispanijos karaliaus sūnus Don Karlas, kuris, pamatęs Prancūzijos karaliaus dukterį Elizabetę, beviltiškai ją įsimyli.

Tačiau pagal valdovų sudarytą taikos sutartį Elizabetė atitenka Don Karlo tėvui – Ispanijos valdovui. Po tėvo vestuvių Don Karlas negali susitaikyti su mintimi, kad myli savo pamotę.

O aplinkui kunkuliuoja valstybinės ir asmeninės intrigos, iš kurių kiekvienas bando išpešti sau naudos. Į valdovų kapų požemį užsukęs karalius užtinka jame žmoną su savo sūnumi ir pasmerkia jį Didžiajam Inkvizitoriui. Don Karlas išsitraukia kalaviją, tačiau įsijungia antgamtinės jėgos: iš kapo prisikelia jo senelio vėlė ir nusitempia jaunuolį į kapą.

Premjerose atlikti pagrindinių vaidmenų kviečiami Askaras Abdrazakovas iš Rusijos, Luciano Batiničius iš Kroatijos,Valdis Jansonas iš Latvijos, taip pat Don Karlo partiją dainuosiantys amerikiečiai tenorai Ericas Fennellas ir Adamas Diegelis. Pastarasis visai neseniai kartu su Justina Gringyte Vilniuje dainavo „Karmen“ spektaklyje. Elizabetės vaidmenį kurs į pagrindinius mūsų operos sopranus sparčiai prasiveržusi Viktorija Miškūnaitė.

Šeimyninės intrigos

Provincijoje pilna ne tokių didingų, tačiau ne mažiau kruvinų meilės istorijų. Kai kurias jų savo novelių knygoje „Lietaus dievas“ aprašė Alvydas Šlepikas, o režisuoti spektaklį jo knygos motyvais Panevėžio J.Miltinio dramos teatre ėmėsi režisierius Julius Dautartas. Scenoje, kaip ir novelėse – vieno miestelio gyvenimas. Tas miestelis gali būti bet kurioje Lietuvos vietoje, kur gyvena vieniši ir jautrūs žmonės.

„Domino“ teatre statoma populiaraus kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesė „Vyras po padu“ žiūrovui irgi gali pasirodyti lietuviška, mat pagal ją mūsiškiai kino apsukruoliai prieš keletą metų susuko linksmą filmą „Kaip pavogti žmoną“. Taigi siužetas atrodys kažkur girdėtas: iš kalėjimo grįžęs vyras randa žmoną laimingai gyvenančią su kitu. Kitos gyvenamosios vietos nelaimėlis neturi, todėl kartu su naująja pora glaudžiasi po vienu stogu. O gal ir ne vien todėl, nes netrukus jo buvusioji pradeda iš naujo įvertinti ankstesnio sutuoktinio privalumus. Štai jums ir naujas intrigų mazgas.

Klaipėdos dramos teatre, kuriame Povilas Gaidys stato italų dramaturgo Eduardo De Filippo komediją „Kalėdos Kupjelų namuose“, irgi nekvepės šeimynine santarve: spaustuvininko Luko Kupjelos žmona nuolat burba, sūnus – ne tik lepūnėlis, bet ir vagišius. Dukra, ištekėjusi už verslininko, įsimylėjo kitą ir žada su juo pabėgti. Lyg to negana, po namus slankioja viskuo nepatenkintas Luko brolis. Šeimininkas, nebepajėgiantis suvaldyti chaoso, imasi meis­trauti Kalėdų prakartėlę – simbolinę taikos ir harmonijos salelę savo namuose.

O gal nuo salelių viskas ir prasideda?

Septynios kovo premjeros

4, 5 d. 18.30 val., 6 d. 18 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Don Karlas“. Rež. Günteris Krämeris

4 d. 19 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Kodas 555“. Komp. Jonas Sakalauskas

5 d. 17, 19 val. Menų spaustuvėje – „Confessions“. Komp. Rūta Vitkauskaitė, Jensas Hedmanas

10, 31 d. 19 val., 11, 12 d. 15, 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 20, 28 d. 14, 18.30 val. Kauno „Girstutyje“ –   „Vyras po padu“. Rež. Kostas Smoriginas

16 d. 18 val. VDA „Titanike“, 24 d. 18 val. Kauno paveikslų galerijoje – „Anglija“. Rež. Redita Dominaitytė

17, 18, 22, 30, 31 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatre – „Kalėdos Kupjelų namuose“. Rež. Povilas Gaidys

19 d. 18 val., 25 d. 18.30 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lietaus dievas“. Rež. Julius Dautartas

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Matematikos studijas iš medikų dinastija garsėjančios šeimos kilęs Konstantinas Pileckas sakosi pasirinkęs todėl, kad negalėjęs ramiai, kaip tikram gydytojui dera, žvelgti į žmogaus kraują. Paradoksas, bet gyvenimas viską apsuko taip, kad šiandien jo plėtojami klampaus skysčio dinamikos matematinių modelių tyrinėjimai itin domina medikus, nes gali padėti išsiaiškinti kraujotakos sistemoje vykstančius fizinius procesus.

Anksčiau žymūs matematikai mėgdavo fotografuotis šalia didelės lygtimis išmargintos lentos. Šiandien jas galima pamiršti: matematikams lentas pakeitė kompiuteriai. Akademikas K.Pileckas tvirtina, kad teoretikams nereikia nė ypatingų programų, o štai taikomojo pobūdžio uždaviniams spręsti tenka pasitelkti brangiai atsieinančias kompiuterinių skaičiavimų programas.

Tačiau tokios programos vartotojas dažniausiai nesužino komercine paslaptimi laikomos vykdomų skaičiavimų grandinės, taigi pats turi spręsti, verta pasitikėti jos pateikiamais rezultatais ar ne. Kas kita – visiems prieinamos atvirojo kodo programos, kurių sukūrimą finansavo ES: jos nuo mokslininkų neslepia nieko.

K.Pileckas – pirmasis nepriklausomos Lietuvos mokslininkas, pagal aukštus vakarietiškus reikalavimus apgynęs habilituoto daktaro disertaciją Vakarų Europoje – Paderborno universitete (Vokietija). Vokietijoje matematikas su šeima praleido šešerius metus, vėliau pusmetį dirbo mokslinį darbą Japonijos mieste Kiote. Taip pat po keletą mėnesių darbavosi Feraros (Italija), Lisabonos (Portugalija), Ciuricho (Šveicarija), Neapolio (Italija) ir kituose pasaulio universitetuose.

Plonieji kraujo vamzdeliai

Savo lygčių tyrinėjimus akademikas K.Pileckas skirsto į keletą krypčių. Pirmoji iš jų bando apibrėžti klampių skysčių judėjimą plonųjų vamzdžių sistemomis. Vamzdžio plonumas šiuo atveju suprantamas kaip ilgio ir skersmens santykis, todėl tokie tyrinėjimai gali būti aktualūs ir chemijos gamyklų bei naftotiekių projektuotojams. Vis dėlto labiausiai jie domina gerokai plonesnių „vamzdelių“ – žmogaus kraujagyslių „remonto“ specialistus.

„Kraujas yra sudėtingas, daugybę individualių parametrų turintis neniutoninis, t.y. priklausomai nuo poveikio pobūdžio savo fizines savybes kaitaliojantis, skystis. Apibrėžti jas matematinėmis lygtimis sudėtinga, todėl ligšioliniuose skaičiavimuose pasitelkdavome įprastus klampius niutoninius skysčius, pavyzdžiui, paprasčiausią vandenį. Mokslinį projektą vykdėme kartu su Sent Etjeno universitete Prancūzijoje dirbančiu rusų kilmės profesoriumi Gregory Panasenko. Pernai paskelbėme tyrinėjimų rezultatus, kartu apibendrinome anksčiau panašioms problemoms spręsti taikytus matematinius modelius. Skirtumas toks, kad iki mūsų tebuvo nagrinėjami stacionarūs, nuo laiko koordinatės nepriklausantys skysčių tekėjimai, o mes atsižvelgėme ir į tekėjimo periodiškumą“, – aiškina K.Pileckas.

Šiuos tyrinėjimus, sutelkus dėmesį į medikams aktualiausias problemas, planuojama tęsti tuomet, kai mokslininkų projektams bus pagaliau paskirstytos 2014–2020 m. ES finansinio laikotarpio lėšos. Komandon ketinama pasitelkti ir medikus, mat matematikams sudėtinga nepasiklysti fiziologinių procesų subtilybėse.

„Jau nustatėme, kad kraujagyslių susijungimo taškuose atsiranda vadinamasis slėgio šuolis. Tačiau kodėl jis atsiranda ir nuo ko priklauso – dar nežinome“, – sako K.Pileckas.

Šimtamečio uždavinio gliaudymas

Pagrindinis hidrodinamikos paradoksas: dažniausiai reiškinių, kuriuos žmonės stebi kasdien, mokslininkai nesugeba paaiškinti, o reiškinių, kuriuos jie teoriškai paaiškinti gali, niekas nemato.

Vienas iš panašių analitiniams metodams nepasiduodančių hidrodinamikos uždavinių yra vadinamoji Leray problema, kurią 1933 m. suformulavo prancūzų matematikas Jeanas Leray.

„Apie Leray uždavinį žinau nuo studijų laikų. Dėstytojai mus įspėdavo, kad daug mokslininkų šiam uždaviniui paaukojo dešimtmečius, tačiau pasiekė palyginti nežymių, konkrečias sąlygas tenkinančių dalinių rezultatų. Bet prieš septynerius metus susitikę su panašioje srityje dirbančiu Neapolio universiteto profesoriumi Remigio Russo nusprendėme, jog esame jau pakankamai seni ir pakankamai žinomi, kad galėtume sau leisti rizikingą tyrimą. Keliskart nuvažiavau Italijon, kartu išryškinome perspektyviausias idėjas, tačiau supratome, kad joms vystyti stokojame žinių. Būtinai reikėjo trečio žmogaus, geometrinės mato teorijos specialisto. Ilgai jo ieškojome, kol atradome dar nė 40-ies metų neturintį, tačiau Rusijos mokslo premijas spėjusį pelnyti profesorių iš Novosibirsko Michailą Korobkovą. O tada darbas pajudėjo“, – pasakoja K.Pileckas.

Trijulės atradimus pernai vainikavo publikacija svarbiausiame pasaulio matematikos mokslo žurnale „Annals of Mathematics“. Tarptautinė matematikų komanda tikisi ir toliau lukštenti Leray uždavinį savo pasiūlytais metodais, tad ateityje dienos šviesą išvys ir žymiajai hidrodinamikos problemai skirta platesnė mokslinė monografija.

Asimptotiniais modeliais sudomino korėjiečius

Abstraktūs matematiniai metodai dažnai pasitelkiami ten, kur „nesiekia“ fizikų laboratoriniai tyrimai arba kompiuteriniai skaičiavimai. Tarkim, jei vienas prie kito liečiasi du rutuliai, tiksliai išmatuoti konkrečius jų sąlyčio parametrus laboratorijoje sudėtinga. Tuomet pasitelkiami asimptotiniai matematiniai metodai.

Tokius teorinius uždavinius K.Pilecko vadovaujama vilniečių matematikų grupė ketverius metus sprendė kartu su Ciuricho universiteto mokslininkais. Asimptotiniais lietuvių matematikų metodais jau susidomėjo ir Pietų Korėjos atstovai, ketinantys juos taikyti elektrotechnikoje. Neseniai Vilniuje dvi savaites viešėjo šios šalies atstovas Hi Jun Choi, turintis sutartį su valstybine elektrotechnikos kompanija.

„Tai unikalus žmogus, iš fizikų persikvalifikavęs į matematikus ir todėl gebantis matematikams suprantama kalba formuluoti aktualias pramonės užduotis. Lietuvoje tokių žmonių dabar itin stinga“, – pasiguodžia akademikas.

Po svečio viešnagės buvęs K.Pilecko doktorantas dr. Mindaugas Skujus vasarą pakviestas mėnesio trukmės stažuotės į Pietų Korėją. Pats akademikas prisipažįsta nebesiveržiantis į panašias keliones – namie jam patogiau dirbti, nei apsistojus mažame nuomotame bute kur nors užsienyje.

Pasitiko nemalonios staigmenos

Vis dėlto pašnekovas sako, kad 1996-aisiais, su šeima grįžęs į Vilnių iš Vokietijos, netrukus savo sprendimo pasigailėjo. Lietuvos mokslo tarybos nostrifikacijos komisija dėl biurokratinių priežasčių net dvejus metus delsė pripažinti Vokietijoje K.Pilecko apgintą habilituoto daktaro laipsnį.

Kita Vilniuje laukusi „staigmena“ – po matematiko šeimos butu Gedimino prospekte įsikūręs naktinis baras. Dvi dukras auginę Pileckai greit įsitikino: kovoti su triukšmingo baro savininkais teisinėmis priemonėmis – ne tik tuščias, bet ir rizikingas užsiėmimas.

„Pradėjome dairytis kito buto. Tačiau centre neradome tokio, dėl kurio galėtume būti ramūs, kad kaimynystėje neįsikurs kitas baras. Tada tapau vienu pirmųjų, nepriklausomoje Lietuvoje gavusių banko paskolą namo statybai. Mat galėjau oficialiais dokumentais pagrįsti savo uždirbtas vakarietiško lygio pajamas, o tokių žmonių šalyje buvo reta“, – šypsosi mokslininkas.

Akademiką stebina efektingas, bet paviršutiniškas Vyriausybės mostas daugiau valstybės finansuojamų studijų vietų skirti informacines technologijas pasirinkusiems jaunuoliams. „Ne­suprantu, kas jiems dėstys, nes visi mūsų doktorantai, nebelikus mokslininkų stipendijų, bėga arba į verslą, kur kukliausia siūloma alga bent tris kartus didesnė už jauno dėstytojo atlyginimą, arba į užsienio universitetus. Jei renkasi verslą – po trejų metų netenka docento vietos, nes nebeįstengia parengti reikalaujamo skaičiaus mokslinių publikacijų. Dirbti eiliniais lektoriais jiems nebelieka motyvacijos. Todėl jaunų dėstytojų mes neturime, o vyresnieji vienas po kito tampa emeritais“, – konstatuoja K.Pileckas.