Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kitą savaitę vyksiančios Vilniaus knygų mugės svečių sąraše – 35 pavardės. Tačiau iš jų atsijoję knygų iliustratorius bei pieštinių knygų vaikams autorius, ekologiškos mitybos bei sveiko gyvenimo būdo propagandininkus, šiaip įvairius siauro profilio specialistus, išvystame įdomų vaizdą: dauguma užsienio rašytojų Vilniun sugužės iš Rusijos ir Ukrainos.

Kartais netgi problemiška būna autorių priskirti kuriai nors vienai iš minėtų valstybių. Štai kone ryškiausia šįmet laukiama literatūrinio pasaulio žvaigždė 54-erių Andrejus Kurkovas gimė ir užaugo Sankt Peterburge, knygas rašo rusiškai, tačiau pats vadina save Ukrainos rašytoju. O enciklopedijos priduria, kad jis – dažniausiai į užsienio kalbas verčiamas Ukrainos rašytojas.

Lietuvių kalba pasirodė jau trys A.Kurkovo romanai. Pirmasis, „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)“, – prieš gerą dešimtmetį. Jame užguitas geros širdies rašytojas priglaudžia savo namuose pingviną iš Kijevo zoologijos sodo, neturinčio pinigų gyvūnų ėdalui. Rašytojas pinigų irgi neturi, todėl priima keistoką pasiūlymą kurpti kol kas dar gyvų visuomenės veikėjų nekrologus. Pinigų atsiranda, nei rašytojui, nei pingvinui badauti nebereikia, tik štai nekrologų herojai įtartinai tvarkingai miršta vienas paskui kitą. O rašytoją  įtakingi žmonės pradeda kviesti į laidotuves, nes jam iš paskos keliaujantis pingvinas tampa madingu stilingo gedėjimo atributu.

„Mano stilius? Magiškasis realizmas. Jis kitoks nei Lotynų Amerikos autorių, kurių kūryboje gausu religijos ir pasakų vaizdinių. Mano romanus buvo sunku versti į vokiečių kalbą, nes nebuvo aiškios ribos tarp realizmo ir siurrealizmo. Ukrainoje siurrealizmas yra norma“, – yra sakęs pats A.Kurkovas.

A.Kurkovo knygos Rusijoje buvo uždraustos 2004-aisiais, pasirodžius romanui „Paskutinė prezidento meilė“. Jame yra herojus Vladimiras Putinas – Rusijos prezidentas, valdantis šalį iki 2016 m. Knygoje jis grasina Ukrainos prezidentui, kad nutrauks dujų tiekimą, atims Sevastopolį ir Krymą.

Iš pradžių pasitvirtino viena, paskui ir kita. Prabėgus vos pusmečiui nuo knygos pasirodymo pasitvirtino ir tai, kad nuodijamas Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka. Tuomet saugumo generolai pasikvietė A.Kurkovą į „Kosmopolitan“ kavinę Kijeve ir bandė mandagiai iškvosti, iš kur rašytojas gavo įvykių scenarijų.

Pernai lietuvių kalba pasirodė jo „Maidano dienoraštis“. Jis pradedamas pirma Maidano proeuropietiško sąjūdžio diena, 2013-ųjų lapkričio 21-ąja. Vėliau taikūs protestai virsta antivyriausybiniais mūšiais. Drauge su autoriumi išgyvename Maidano revoliuciją, prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimą, dalyvaujame rašytojo sūnaus gimtadienyje, sodiname bulves Lazarivkoje, kartu su metraštininko motina važiuojame į ligoninę daryti kardiogramos… Istoriniai Ukrainos įvykiai knygoje atsispindi per kasdienį kijeviečio gyvenimą.

Neseniai Lietuvoje pasirodė A.Kurkovo fantasmagorinis romanas „Bikfordo pasaulis“, kurio herojus jūreivis Charitonovas pėsčias keliauja per visą Rusiją nuo pat Japonų jūros, uoliai vyniodamas paskui save bikfordo virvelę.

Ji buvo jo kelionės prasmė, ginklas ir sykiu teisėjo lazda, pajėgianti spręsti: gyvuoti pasauliui ar virsti ugnies linija, apvalysiančia pasaulį nuo nereikalingų žiaurumų ir nesuprantamų reiškinių, sukurtų blankaus žmonijos proto. Ir mažai ką Charitonovui norėjosi palikti neliestą, o tai, ką būtų norėjęs palikti, nebuvo sukurta žmonių. Ir štai jis jau pasirengęs keliauti toliau, nepadegęs virvelės, nepasmerkęs žmonijos liepsnai, dar kartą jos pasigailėjęs.

Kijeve, Vladimiro gatvėje, nuo kurios iš viršaus matyti Maidano aikštė, su žmona angle ir trimis jų vaikais gyvenantis A.Kurkovas – dažnas svečias Lietuvoje. Mūsų šaliai jis ketina skirti ir savo naują kūrinį, kurio veiksmas, pasak rašytojo, prasidės 2007-ųjų gruodžio 21-ąją, kai Lietuvai atsiveria Šengeno valstybių erdvė.

Džiaugsmingo įvykio proga lietuvių jaunimas organizuoja roko muzikos festivalį pilyje prie Baltarusijos sienos. Tai naktis-žaidimas, kuriame „sutuokiamos“ trys ką tik susipažinusios jaunuolių poros. Viena pora išvyksta į Paryžių, antra – į Londoną, o trečia lieka Lietuvoje. Išvykusieji į užsienį nusivilia vienas kitu ir gyvenimu svetur, o gimtinėje likusi pora iš tikrųjų tampa vyru ir žmona.

Dar šiame romane dažnai šlubčioja Kukutis – iš poeto Marcelijaus Martinaičio pasiskolintas personažas medine koja, keliaujantis per Europą be paso. Kadangi koja medinė, jis visur pavėluoja, užtat pamato ir supranta daugiau nei bet kas kitas.

Lietuviški motyvai Odesoje

Maskvai neįtiko ir kitos, menkesnio kalibro ukrainiečių autorės Ksenijos Zastavskajos romanas „Meilės talismanas“. Rašytoja buvo apkaltinta Sovietinės armijos šmeižimu ir istorinės tiesos iškraipymu.

Užtat Lietuvoje sentimentalus „Meilės talismanas“, pasakojantis lietuvės Kristinos gyvenimo istoriją, prieš metus pasitiktas gražiai. Pagrindinės romano herojės prototipu galima laikyti K.Zastavskajos senelę, kuri išgyveno sovietų valdžios įtvirtinimo Vakarų Ukrainoje žiaurumus, o pokariu buvo areštuota ir dešimtmetį praleido Sibiro lageriuose. Tačiau savo veikėjai Kristinai autorė paruošė geresnį likimą – jos neištrėmė į Sibiro lagerius ar NKVD kalėjimus kartu su kitais šeimos nariais, o leido pabėgti į Vakarus ir ten tapti sėkminga mados kūrėja.

Kadangi romanas buvo skirtas kitakalbiam skaitytojui, jo puslapiuose šmėkšteli intarpai apie lietuvių tautinę kultūrą, mitologiją. Ypač daug variacijų gintaro tema: meilės talismanas taip pat yra Kristinai mylimojo Henricho dovanota gintaro sagė.

Odesoje gyvenanti K.Zastavskaja savo kūrybinę karjerą pradėjo kaip dainų tekstų autorė kartu su žinomais Ukrainos kompozitoriais. Parašiusi keturis meilės romanus, jau ketino leisti ir penktąjį, tačiau jos šalyje prasidėjo karas, ir aistringą istoriją autorė atidėjo ateičiai. Vietoj jos pasirodė „Likimų labirintas“, kuriame tris bendravardes moteris – lenkaitę, ukrainietę ir lietuvę vienija valios, žmoniškumo ir tautinės atminties paieškos.

„Noriu, kad žmonės nustotų vadinti fašistais didvyrius, kurie gynė teisę ir laisvę būti savos šalies piliečiais. Noriu parodyti, kad sovietų kariuomenė buvo ne tokia jau didelė išvaduotoja. Jie žudė, prievartavo, atiminėjo. Romane vaizduoju ir 1991-uosius Lietuvoje, kai jus atakavo tankai. Yra daug siaubingų dalykų, apie kuriuos žmonės nesusimąsto. Jie, sovietai, ėjo kaip išvaduotojai ir tebeeina. Masiniai vokiečių moterų prievartavimai – sovietų karininkams tai buvo leista daryti, Lietuvoje savo tvarką įvedinėjo, Vakarų Ukrainoje įvedinėjo, istoriją perrašinėjo. Šito negalima užmiršti, aš noriu prisibelsti į ukrainiečių sąmonę ir parodyti, kas kaip buvo. Visa tai aiškiai išsako mano herojė, kalbėdama, kad Lietuva pripažino savo didvyrius didvyriais, o mes nepripažinom, mes buvome draugiški su rusais, ir tai blogai baigsis“, – teigia K.Zastavskaja.

„Likimų labirinto“ siužetas baigiasi 2010 m., dar prieš karą. Kodėl? „Kol karas nesibaigė, rašyti apie jį grožinius kūrinius man atrodo tam tikra spekuliacija. Apie tikrovę reikia rašyti tik publicistinius kūrinius“, – įsitikinusi ukrainietė.

Nesusigundė Holivudo doleriais

Būtent tai ir daro 62-ejų metų Ukrainos žurnalistas Sergejus Loyko, plačiai išgarsėjęs savo knyga „Aeroport“. Laikraščio „Los Angeles Times“ Maskvos biure dirbantis S.Loyko bando pasauliui nušviesti, kas vyksta Ukrainos rytuose. Pernai už reportažus iš Ukrainos jis pelnė vieną prestižiškiausių JAV žurnalistų apdovanojimų – „Overseas Press Club Award“.

Keturias 2014 m. spalio dienas S.Loyko praleido bombarduojamame Donecko oro uoste. Ten patirti įspūdžiai ir tapo publicistinio romano „Aeroport“ pagrindu.

„Nuo pat pradžių žinojau, kad tai turi būti romanas, nes šykščiomis kronikos eilutėmis neįmanoma išreikšti viso šios tragedijos gilumo. Kaip ir viso herojiškumo bei niekšybės, aistros ir neapykantos, irgi būdingų šiam karui. Aš negalėjau apie tai pasakoti šaltu, abejingu metraštininko tonu“, – prisipažįsta autorius.

Jo romanas iš pradžių buvo išleistas bendru 10 tūkst. egzempliorių tiražu rusų ir ukrainiečių kalbomis. Ir iš lentynų dingo akimirksniu. Leidimus teko kartoti, netrukus dėl knygos leidimo teisių ėmė konkuruoti įvairios užsienio leidyklos. „Aeroport“ atkreipė ir Holivudo dėmesį, tačiau autorius atsisakė kino studijoms perleisti savo tekstų ekranizacijos teises. Nesugundė jo nė 157,5 tūkst. JAV dolerių kontraktas.

„Nenoriu, kad apie žuvusių Donecko oro uosto gynėjų žygdarbius rašytų koks nors kalifornietišką vyną gurkšnojantis vaikinas iš Santa Monikos, serijiniu būdu konstruojantis veiksmo filmų scenarijus. Jeigu kada nors pagal mano knygą bus kuriamas filmas, norėčiau, kad jis iš tiesų būtų kuriamas pagal mano knygą. Norėčiau, kad viskas jame būtų parodyta taip, kaip aš regėjau savo akimis“, – tvirtina S.Loyko.

Pagrindinis jo romano veikėjas yra pats Donecko oro uostas, pastatytas artėjančiam Europos futbolo čempionatui, – naujas, šiuolaikiškas, puikios architektūros. Jo statyba vyko metų metus, o jam sugriauti iki pamatų pakako 242 dienų.

„Artėdamas prie knygos teksto pabaigos, pritrūkau ir emocinio užtaiso, ir faktinės medžiagos. Tuomet nuvykau į Charkovą, kur vienas vietos verslininkas subūrė visus savo pažįstamus „kiborgus“. Du iš jų oro uoste buvo iki paskutinės mūšio minutės. Mūsų interviu truko 12 valandų. Ir ne tai, kas į ką šaudė, man labiausiai rūpėjo, o tai, ką jie patyrė, kokias spalvas ir kvapus prisimena“, – pasakoja romano autorius.

Tai, ko niekas nebeparašys

92 metų rusų dailininkas ir poetas Leonidas Rabičevas – neabejotinai vyriausias mugėje laukiamų svečių sąraše. Garbaus amžiaus sulaukęs Antrojo pasaulinio karo veteranas teigia, kad karas apskritai nebūna gražus ir įdomus. Jis buvo ir liks žiauri kova dėl būvio, bet šioje kovoje nevalia nusiristi iki primityvių gyvuliškų instinktų.

„Jeigu to neparašysiu, niekas to ir nesužinos. Rašau tik tai, ko niekas kitas neparašys“, – savo knygos „Karas viską nurašys“ pratarmėje teigia senjoras, kurio tekstą vieni buvę fronto draugai pagyrė, o kiti prašė sunaikinti ar bent nespausdinti.

L.Rabičevo atsiminimuose apie Antrąjį pasaulinį karą poezijos išties nedaug – nemažai knygos detalių skaitytojus gali šokiruoti. Ypač tuos skaitytojus, kurie buvo įpratę prie sovietinės karo „teisybės“ ir ideologizuoto sovietinio kario paveikslo – jiems L.Rabičevo knyga gali būti peilis į širdį. Autorius, būdamas sąžiningas sau, dėsto įvykius nieko neslėpdamas ir nepagražindamas tiesos.

L.Rabičevas buvo apdovanotas sovietiniais „Raudonosios žvaigždės“ ir „Tėvynės karo“ II laipsnio ordinais bei medaliais. Kariavo sovietų Centri­niame, 3-iajame Baltarusijos ir 1-ajame Ukrainos frontuose, dalyvavo kovose prie Rževo, Minsko, Lydos, forsuojant Nemuną ties Druskininkais. Didelę savo knygos dalį ilgaamžis senjoras, kurį į Vilnių atlydės sūnus, skyrė kovoms Rytų Prūsijoje.

Arčiausiai Dievo

Garsi rusų romanistė Marina Stepnova savo knygas skiria tiems skaitytojams, kurie, kaip ir ji pati, knygoje pirmiausia ieško ne siužeto, o stiliaus.

Tulos srityje gimusi 44-erių rašytoja Lietuvoje išgarsėjo antruoju romanu „Lazario moterys“. Tai šeimos saga, pasakojanti apie tris svarbiausias vyro, vadinamo sovietinio mokslo šviesuliu, moteris. Dabar pasitinkame antrąjį M.Stepnovos romaną lietuvių kalba „Italų pamokos“. Jis skirtas, anot autorės, žmonėms, esantiems arčiausiai Dievo, – gydytojams. Priešingai nei „Lazario moteryse“, „Italų pamokų“ veiksmas vyksta dabartiniais laikais, romane vaizduojama viena žmonių karta.

M.Stepnova prisipažįsta, kad tokį romaną rašyti gerokai sudėtingiau: „Kai įsivaizduojamas pasaulis susiduria su realiais žmonių prisiminimais ir įspūdžiais – į visas puses pažyra kibirkštys. Karta tik atrodo vienalytė, o juk kiekvieno iš mūsų – savas skausmas, sava istorija. Todėl pagrindinis „Italų pamokų“ herojus Ogariovas daugelį skaitytojų erzina ir siutina.“

Pagrindinis romano herojus, užguitas tarybinis berniukas Ivanas Ogariovas iš darbininkų priemiesčio, stengėsi susikurti sau kitokį nei tėvų gyvenimą. Tragiškas atsitikimas armijoje jį pastūmėja tapti gydytoju ir po „perestroikos“ įsidarbinti privačioje klinikoje.

Gausybė pacientų, romi žmona, nuomojamas butas, ilgametis deginančios meilės stygius – regis, niekada nebepavyks ištrūkti iš pilkos kasdienybės rato. O staiga likimas ima ir pamėtėja staigmeną – Ogariovas sutinka savo gyvenimo moterį, gerokai jaunesnę keistą merginą Malią, kuri jį išmoko pajusti gyvenimo skonį.

„Esama tokios iliuzijos (beje, ji aktyviai palaikoma), kad šiuolaikiniam žmogui nereikia nieko, išskyrus jį patį. Aukščiausias gėris ir pasiekimas – asmeninė karjera, asmeninė sėkmė. Reikia būti įžūliam, pirmauti, ropštis per galvas. Ne pasaulis, o ištisinis „aš“ linksniavimas. Kaip ir bet kokia iliuzija, išsisklaidžiusi ji palieka akis į akį su karčia tiesa: jokia sėkmė, jokie pinigai nepakeis žmogiškosios šilumos. Gyvenimas, kuriame nėra vietos pasitikėjimui ir meilei, – siaubingas. Deja, daugelis tai supranta tik patyrę savo kailiu“, – apibendrina pirmąkart Vilniuje viešėsianti M.Stepnova.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Smuikininkė Dalia Stulgytė-Richter „Veidui“ pasakoja apie Drezdeno filharmonijos simfoninio orkestro, kuriame jau 16 metų dirba koncertmeistere, papročius ir tvarką.

Vokietijoje iš Šiaulių kilusi smuikininkė D.Stulgytė-Richter gyvena jau 25 me­tus. Iškart po Nacionalinės M.K.Čiur­­­­lionio menų mokyklos pradėjo studijuoti Liu­beko aukštojoje muzikos mokykloje, o vėliau pelnė Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro Herberto fon Karajano vardo stipendiją, leidusią toliau tobulintis šio orkestro akademijoje. 1999-aisiais, įveikusi didžiulę atranką, muzikantė iš Lietuvos tapo Drezdeno filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeistere.

Drezdeno filharmonija įsikūrusi šio miesto centre, šalia Karališkųjų rūmų ir Operos teatro. Šiuo metu 1969 m. statytas grandiozinis pastatas kapitaliai rekonstruojamas, performuojant jo vidaus erdves. 2017 m. kovą, atidarius atnaujintą 1,8 tūkst. vietų koncertų salę, joje tikimasi ne prastesnės nei Berlyno filharmonijoje akustikos. O kol kas Drezdeno filharmonijos simfoninis orkestras koncertus rengia kitose tam pritinkančiose viešosiose erdvėse: Operos teatre, bažnyčiose bei modernaus meno muziejuje „Albertinum“.

Koncertai dažniausiai būna suplanuoti savaitgaliams, o po jų bent porą dienų orkestro muzikantai ilsisi. Trečiadienį arba ketvirtadienį jie susirenka repetuoti naujos programos, ku­riai parengti, atsižvelgiant į  sudėtingumą, skiriamos dvi trys įtempto darbo dienos (palyginimui: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras programai parengti skiria 5 dienas). Tuomet – vėl du savaitgalio koncertai, ir po kelių poilsio dienų ratas pradeda suktis iš naujo.

„Atsakomybė, tokiu tempu sukantis, milžiniška, tačiau man, pažįstančiai didžiąją dalį atliekamo repertuaro ir kaip koncertmeisterei turinčiai daugiau laisvų dienų, laiko pasiruošti koncertams pakanka. Ilgiau savarankiškai rengtis turi jauni muzikantai“, – teigia 44-erių metų D.Stulgytė-Richter.

Atostogos skiriamos kas mėnesį

­Orkestro repeticijos laikinai tam miesto sa­vivaldybės skirtose patalpose prasideda dešimtą valandą ryto, tačiau tai nereiškia, kad tuomet muzikantai urmu ir suguža salėn. Pro­fesionalui iš ryto būtina prasigroti, žiemą dar būtina pasilikti laiko sušildyti iš lauko atsineštam muzikos instrumentui, kad repeticijos pradžioje jis atskleistų savo tikrąjį skambesį. Todėl pūtikai salėn renkasi maždaug aštuntą, o stygininkai – devintą valandą.

„Vėluojančių į repeticijas nebūna. Darbo sutartyje numatyta, kad be pagrįstos priežasties (tai yra tokios, kurią pavyktų įrodyti oficialiais dokumentais) pavėlavus nors minutę, orkestrantui skiriamas įspėjimas ir bauda, kurios dy­dis proporcingai priklauso nuo pavėluotų mi­nučių skaičiaus. Kiekviena minutė nubraukia nuo atlyginimo penkis eurus, jei vėluojama į koncertą – suma padvigubėja. O jeigu vėluoja partitūrą į namus išsinešęs muzikantas ir dviem atlikėjams skirtas pultas lieka be gaidų, nuo jo algos papildomai nubraukiama 100 eurų“, – pasakoja D.Stulgytė-Richter.

Aišku, tai nėra nepakeliamos baudos gerai uždirbantiems Drezdeno orkestrantams. Ta­čiau pavėlavus antrą kartą skiriamas papeikimas, o už porą per trejus metus gautų papeikimų muzikantas be išlygų šalinamas iš orkestro, kuris laikomas vienu iš penkių didžiausių ir ge­riausiai finansuojamų (arba ypatingajai, Son­der­klasse, priskiriamų) simfoninių orkestrų Vo­kietijoje. Tokią pat klasę dar turi Berlyno filharmonijos, Kelno, Miuncheno simfoniniai or­kestrai bei šalia dirbantis Saksonijos valstybinės operos simfoninis orkestras.

Aukščiausia kategorija bei ją atitinkantis fi­nansavimo lygis leidžia Drezdeno filharmonijos simfoniniam orkestrui išlaikyti 120 muzikantų sudėtį ir turėti net penkis koncertmeisterius. Šie griežtai nustatyta tvarka koncertuose dalijasi priekiniais pultais (kitaip sakant, peiliui gauna progą griežti „pirmu smuiku“). Kartu jie dalijasi ir papildomų atostogų savaitėmis: kas mėnesį kiekvienam koncertmeisteriui priklauso tokia savaitė, kuri, pridėjus savaitgalius ir laisvadienius, virsta 9–10 poilsio dienų. Vasarą visiems orkestro muzikantams priklauso šešių savaičių trukmės bendros atostogos.

„Taip gaunu laiko koncertuoti, vesti meistriškumo pamokas Lietuvoje. Arba eidama namo spontaniškai nusiperku kelialapį, ir jau kitą dieną kartu su sūnumi Yvesu savaitei skrendame ilsėtis į Kanarų salas“, – juokiasi smuikininkė, pridurdama, kad iki smulkmenų viską planuojantys vokiečiai tokio jos elgesio niekada nesupras.

Nuo grojamų koncertų skaičiaus orkestrantų alga nepriklauso – visi jie laikomi miesto tarnautojais, kuriems kas šešerius metus automatiškai didinamas atlyginimas. Dėl konkretaus jo dydžio (žinoma, nustatytose ribose) muzikantas su administracija gali derėtis, jei mano, kad jo individualus indėlis kolektyve per menkai vertinamas. O gastrolėse visiems orkestrantams priklauso dienpinigiai, atitinkantys lankomos šalies gyvenimo lygį.

Koncertmeisteriams privaloma koncertuoti kaip solistams: jei ne su savuoju, tai su bet ku­riuo kitu orkestru arba styginių kvartetu. So­­linėms programoms parengti tenka skirti dalį laisvo nuo bendrų repeticijų laiko.

Solidi orkestro sudėtis lemia, kad papildomų laisvų dienų koncertinio sezono metu gau­na ne vien koncertmeisteriai. Tarkim, iš 20 pirmųjų smuikų grupės muzikantų konkrečiame koncerte skiriami groti 14–15. Panašios ir kitų styginių instrumentų „atsargos“: antruosius smuikus orkestre valdo 16, altus – 14, violončeles – 12, kontrabosus – 10 muzikantų.

Pūtikų gretos – net dvigubai gausesnės, nei būtina įprastoms koncertinėms programoms, taigi atlikėjai turi laiko dėstyti konservatorijose ar groti kitų muzikos žanrų ansambliuose. Ta­čiau – su sąlyga, kad papildomi užsiėmimai ne­truk­dys simfoninio orkestro repeticijoms, koncertams ir gastrolėms.

Tarpininkas tarp dirigento ir muzikantų

Ne ką už Vilnių didesnis Drezdenas, turintis milijoną gyventojų, gali pasigirti keturiais profesionaliais simfoniniais orkestrais. Be Drezde­no filharmonijos (Dresdner Philharmonie), savo simfoninį orkestrą taip pat turi Drezdeno miestas (Dresdner  Sinfoniker), Saksonijos valstybinė opera (Sachsische Staatsoper) ir Ope­retės teatras (Staatsoperette Dresden).

Šiuo požiūriu nuo vokiečių atsiliekame ne­daug: Vilniuje nuolat veikia trys profesionalūs simfoniniai orkestrai, o ketvirtuoju neretai va­dinamas mokomasis, kasmet savo sudėtį at­naujinantis Muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras.

Palyginimui: daugiau nei tris kartus didesnis Berlynas šiuo metu tenkinasi septyniais profesionaliais simfoniniais orkestrais, paveldėtais iš dviejų Vokietijų laikų. „Kadangi nugriovus Ber­­­lyno sieną Vokietijos sostinėje veikia dvi ope­­­ros ir dvi filharmonijos, nuolat kalbama apie jų „optimizavimą“. Tačiau klausytojų pa­kan­ka visiems, todėl sprendimai neskubinami“, – pa­sakoja Dalia.

Drezdeno filharmonijos simfoninis orkestras savo istoriją skaičiuoja nuo 1870 m., tačiau dabartiniu pavadinimu tapo žinomas 1915 m. Nuo 2011 m. jam jau antrą kadenciją vadovauja žydų kilmės vokiečių violončelininkas ir dirigentas Michaelis Sanderlingas. Jo tėvas Tho­mas Sanderlingas kurį laiką vadovavo Le­nin­grado (dabar – Sankt Peterburgo) filharmonijos simfoniniam orkestrui, todėl buvo neblogai žinomas Sovietų Sąjungoje.

Orkestro vyriausiąjį dirigentą balsuodami renka patys orkestrantai, prieš tai filharmonijos administracijai siūlydami priimtinas kandidatūras. Jeigu vadovybei dėl vienokių ar kitokių priežasčių pageidaujamo kandidato prisivilioti nepavyksta arba pretendentas nesurenka daugumos orkestrantų balsų – dairomasi naujo priimtino kandidato.

„Nors M.Sanderlingo kontraktas pratęstas iki 2019-ųjų, jau pradedame tarpusavyje tar­tis, ką reikės daryti toliau: vėl pratęsti esamo di­rigento kontraktą ar dairytis naujo vyriausiojo di­rigento. Jam netgi nebūtina nuolat gyventi Drez­dene, nes pagal kontraktą vyriausiasis dirigentas per sezoną su orkestru turi diriguoti 11 koncertų. Kituose koncertuose prie dirigento pul­to stoja kviestiniai svečiai. Tad M.San­der­lin­gas su šeima gyvena Frankfurte prie Maino, o Drez­dene laikinai nuomojasi butą“, – neslepia Da­lia.

Šis vyriausiasis dirigentas – jau trečias Da­lios, kaip orkestro koncertmeisterės, karjeroje. O jų būna įvairių: vieni leidžiasi į diskusijas su muzikantais dėl kūrinių interpretacijos, kiti nu­moja ranka ir toliau reikalauja groti taip, kaip diriguojama. Koncertmeisteriams tenka per­duoti muzikantams dirigento pageidavimus.

Protestai garsiai reiškiami tik tuomet, kai di­­rigentas, nebūdamas vieno ar kito instrumen­­to praktikas, reikalauja to, ko muzikantas fiziškai negali atlikti. Dažniausiai tokio pobūdžio problemų kyla pūtikams, kuriems, pernelyg įsibėgėjus kūrinio tempui, paprasčiausiai pristinga kvapo.

„Pirmasis smuikas privalo laikyti ausis ir akis pakaušyje, kad tiksliai žinotų, kurioje pozicijoje yra už jo sėdinčių stygininkų strykai. Kiti grupės smuikininkai už jo turi jaustis kaip už mūro. Su tokiais gebėjimais negimstama, ta­čiau grojant orkestre jie pamažu išlavinami“, – pasakoja D.Stulgytė-Richter.

Orkestro administracija stengiasi taip sudaryti grafikus, kad nė vienas koncertmeisteris gink­die nepasijustų nuskriaustas. Jei vieną se­zo­ną turėjai mažiau progų sėsti prie pirmojo pul­to – kitą sezoną „skola“ tau būtinai grąžinama.

Patys koncertmeisteriai irgi nesistengia konkuruoti tarpusavyje, stengdamiesi kaip nors labiau įsiteikti dirigentams. „Toks elgesys būtų ver­tinamas kaip absoliutus nekolegialumas, nes visi esame virtuozai, visi kadaise buvome žy­­mių tarptautinių konkursų nugalėtojai. Esu pati jauniausia iš orkestro koncertmeisterių ir vienintelė nevokietė“, – prisipažįsta D.Stul­gytė-Richter.

Etatai laisvi, bet tinkamų nėra

Nepaisant amžiaus, 40 metų orkestre išgroję muzikantai turi teisę išeiti į pensiją, tačiau pasinaudojančių tokia galimybe tėra vienetai. Svei­katos problemų turintys atlikėjai gali pasitraukti ir anksčiau, tačiau tuomet jų lauks mažesnės pensijos.

Tapti Drezdeno filharmonijos simfoninio or­­kestro nariais pretenduoja viso pasaulio atlikėjai. Šiuo metu, be pačių vokiečių, kuriems atranko­se pasiseka dažniausiai, orkestre groja vengras, kinas, lenkė, korėjietė, latvė, lietuvė, o neseniai buvo priimtas iš Izraelio atvykęs muzikantas.

Į laisvas vietas, kurias dažniausiai palieka pensijos sulaukę atlikėjai, dukart per metus skelbiami tarptautiniai konkursai. Juose vertinimo komisijos nariais tampa patys orkestrantai.

„Iš pradžių iš maždaug 300–350 į laisvą vietą pretenduojančių muzikantų pagal gautus biografinius duomenis atrenkama 40 kandidatų, kurie keletui dienų kviečiami į Drezdeną. Jų laukia trijų turų atranka, kuri, nepaisant pretendentų gausos, dažnai baigiasi be rezultatų, nes nė vienas iš kandidatų galiausiai nesurenka daugiau kaip pusės orkestrantų balsų. Štai pirmųjų smuikų grupėje atsilaisvinusios muzikanto vietos jau penkerius metus niekam nepavyksta užimti. Dešimtyje surengtų atrankų or­kestrantai nerado nė vieno tinkamo lygio smuikininko“, – pasakoja prieš 16 metų analogiškos at­ran­kos ratus iš pirmo karto įveikusi lietuvė. Tuo­met, jos pasirodymo laukdama, or­kes­tro kon­certmeisterio vieta sugebėjo išlikti neužimta net aštuonerius metus.

„Pirmasis turas atrinktiems kandidatams vyksta scenoje su užtraukta uždanga, kad salėje sėdintys orkestrantai nematytų grojančių mu­­zikantų. Pasirodymų numeriukai pretendentams išdalijami tuomet, kai salės durys jau būna užvertos, taigi giminystės, akademiniai ar nacionaliniai ryšiai orkestrantų sprendimui neturi jokios įtakos. Tik pagal kulniukų kaukšėjimą įmanoma orientuotis, moteris ar vyras eina groti į sceną“, –  aiškina koncertmeisterė.

Tuomet pusė daugiausia balsų surinkusių pir­mojo pasirodymo dalyvių patenka į antrąjį atrankos turą. Po jo pretendentų sumažėja iki dešimties. Trečiajame ture uždanga atitraukiama ir stebima, ar nors vienas iš muzikantų su­laukia daugumos orkestrantų palaikymo.

Tačiau netgi ir tokiu laimingu atveju su naujoku pasirašoma tik bandomoji vienų arba pu­santrų metų trukmės sutartis. Pasibaigus šiam ter­minui naujoko likimą dar kartą sprendžia vi­sas orkestras: nuolatiniu kolektyvo nariu tampa tik tas naujokas, už kurį balsuoja mažiausiai du trečdaliai muzikantų. Taip or­kes­tras pasilieka galimybę atsisakyti prie savojo instrumento grupės nepritapusio ar sunkiai su kitais kolektyvo nariais bendraujančio atlikėjo.

Užtat įveikusieji paskutinį, naujokų legalizavimo barjerą pagaliau gali ramiau atsidusti: jei vykdys darbo sutartyje numatytas sąlygas – jų laukia ilga ir palyginti rami, profesinių atestacijų netrikdoma karjera bei kartu su darbo stažu garantuotai kylantis atlyginimas.

Dalia teigia dėl pirmojo orkestro pasiūlyto at­­lyginimo ilgai nesiderėjusi: „Man buvo vos 27-e­ri, derėtis dar gerai nemokėjau, o siūlomos dar­bo sąlygos, su lietuviškomis palyginti, ir taip at­ro­dė pa­vydėtinos. Po šešerių darbo metų atlygi­ni­mas pa­didėjo, po dvylikos – taip pat. Po po­ros me­­tų ga­lėsiu dar kartą derėtis. Svar­biau­sia sąlyga – ne­priekaištingai groti, sutarti su visais or­kes­tran­tais ir neturėti trejus metus ga­liojančių ad­mi­nis­tra­ci­nių nuobaudų“, – teigia smuikininkė.

Orkestrai suveda, orkestrai išskiria

Kol Drezdeno filharmonijos simfoninis or­kestras neturi savo koncertų salės, jis stengiasi dažniau koncertuoti užsienyje. „Šį rudenį nuo rugsėjo iki Naujųjų metų savo namuose praleisiu vos dvi savaites, – sako D.Stulgytė-Richter. – Koncertų maršrutuose bus Kinija, Japonija, JAV ir kelios Europos šalys.“

Natūralu, kad iš vokiečių orkestro tolimuose kraštuose publika tikisi vokiškos muzikos, todėl ten dažniausiai tenka atlikti Ludwigo van Beethoveno, Johanneso Brahmso, Gustavo Mah­­lerio, Richardo Wagnerio, Wolfgango Ama­­deaus Mozarto kūrinių programas. Jų, ži­no­damos vietinės publikos lūkesčius, dažniausiai pageidauja ir orkestro gastroles organizuojančios muzikos agentūros.

Pasiturintis Drezdeno filharmonijos simfoninis orkestras leidžia sau prabangą kasmet užsakyti du naujus pasirinkto šiuolaikinio kompozitoriaus simfoninius kūrinius ir atlikti jų pa­­saulines premjeras. Šį sezoną pasirinktuoju au­to­riumi tapo ispanų kompozitorius ir dirigentas Jose Maria Sanchez-Verdu.

Be to, kasmet Drezdeno filharmonijos simfo­ninis orkestras pasirašo sutartį su kviestiniu so­listu, kuris tą sezoną būna kviečiamas dešimčiai bendrų koncertų. Šįmet tokia soliste tapo iš Argen­tinos  kilusi violončelininkė Sol Gabetta.

Kai daug laiko praleidžiama gastrolėse – ne­nuostabu, kad neretai išyra ir muzikantų su­kur­tos šeimos. Panašiai nutiko ir D.Stulgytei, ku­­ri išsiskyrė su savo pirmuoju vyru – vokiečių di­ri­gentu Tilo Schmalenbergu. Šiuo metu kar­tu su tėvu Berlyne gyvena ir smuikininkės sū­nus Yvesas, Vokietijos sostinėje lankantis su­stiprintą tiksliųjų mokslų gimnaziją. Nuo ma­žu­m­ės demonstravęs puikius muzikinius gebėjimus ir iki šiol vakarinėje meno mokykloje fa­gotą pučiantis paauglys pagrindiniu užsiėmimu pasirinko matematiką. Pas mamą į Drez­deną jis mielai grįžta savaitgaliais.

Orkestrai šeimas išskiria – orkestrai ir suveda: neseniai lietuvė antrąkart ištekėjo už orkestro vadybininko Matthiaso Richterio ir „įgijo“ dvi dukteris, gyvenančias čia pat, Drezdene. Vyresnėlei Alinai, kaip ir Yvesui, – dvylika, o jaunėlei Amelijai – vos šešeri.

„Visiems vaikams savaitgaliais kepu jų mėgs­tamus lietuviškus lietinius su tarkuotais obuo­liais. Mūsų šeima nuomojasi butą Drez­deno centre, muzikantų pamėgtame rajone prie Elbės upės, iš kurio pėsčiomis nesunku pa­siekti Filharmoniją ir kitas miesto centre esančias koncertų sales. O į gastroles mes su Matt­hiasu vykstame kartu. Jis ne muzikantas, rankų saugoti jam nereikia, taigi gali ir sunkesnius lagaminus panešioti“, – pabrėžia vyrų nemuzikantų privalumus D.Stulgytė.

Milijonas už kairę, milijonas už dešinę

Pačios Dalios, kaip ir kitų muzikantų, rankos draudimo kompanijoje orkestro apdraustos po milijoną eurų. Darbo sutartyje numatyta, kad muzikantai privalo vengti ekstremalaus sporto šakų ir kitokios veiklos, susijusios su didele traumų rizika.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai, kaip bet kurie eiliniai tarnautojai, Nacionalinės filharmonijos tėra apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu. Solidžiomis sumomis, priklausančiomis nuo konkretaus ekspertų įvertinimo, Drezdeno filharmonijos simfoninis orkestras apdraudžia ir muzikos instrumentus, kuriais groja jo muzikantai. Nesvarbu, kad dauguma tų instrumentų – atlikėjų nuosavybė.

D.Stulgytė-Richter savąjį smuiką dar vaikystėje perėmė iš tėvo – smuikininko Algirdo Stulgio rankų. Senųjų italų meistrų gamybos instrumentą jos tėvai už 15 tūkst. rublių, per kelias dienas iš draugų susiskolinę tuo metu sunkiai įsivaizduojamo dydžio sumą, įsigijo iš vieno Kijevo muzikanto šeimos. Dalia su šiuo smuiku nesiskyrė nuo pat vaikystės, kai padėjo į šalį mažąjį smuikelį ir pradėjo sėkmingus pa­sirodymus tarptautiniuose konkursuose.

„Tie kolegos, kuriems nepasisekė įsigyti nuosavų aukštos klasės instrumentų, groja or­kestro pasiūlytais senais itališkais smuikais. Jų turime keturis. Yra ir aukštos kokybės altų, vio­lončelių, ir, žinoma, pučiamųjų instrumentų. Taigi jei atlikėjas netikėtai  prarastų savąjį instrumentą, orkestras turėtų ką jam laikinai pasiūlyti“, – pasakoja pašnekovė.

Tiesa, nemalonūs akibrokštai muzikantus iš­tinka retai, nes instrumentus prireikus galima pa­likti specialiuose orkestro seifuose. Smui­ki­nin­kė prisimena tik vieną atvejį, kai atvykus kon­­­certuoti į Buenos Aires viena jos kolegė, pa­vargusi po 16 valandų trukmės skrydžio, savąjį smuiką paliko autobuse, vežusiame muzikantus iš oro uosto. Paliko ir daugiau jo nebematė.

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kol vieni nori greičiau skrieti greitkeliais, kiti reikalauja naujų perėjų, šviesoforų ir nuovažų į privačius sklypus. Eismui keliuose greitėjant, individualius poreikius vis dažniau teks aukoti dėl daugumos interesų.

Prieš pusmetį prasidėjusios Vilniaus vakarinio aplinkkelio trečiojo etapo, apimančio tarp Ozo ir Ukmergės gatvių esantį ruožą, statybos gerokai apsunkino kasdienes keliones šiaurės vakariniame sostinės pakraštyje įsikūrusiems vilniečiams. Buivydiškių, Ba­jo­rų ir kitų gretimų gyvenviečių gyventojams ke­lio­nei į darbus dėl susidarančių spūsčių tenka pasilikti dvigubai daugiau laiko nei anksčiau.

Kartu su 5,4 km ilgio būsimuoju keliu šiame etape planuojama pastatyti net šešis viadukus ir vieną pėsčiųjų tiltą, kurie būtini tam, kad už aplinkkelio lanko būstus turintys miestiečiai nesijaustų atskirti nuo miesto. Kol kas ten įsikūrusius gyventojus Vilniaus miesto savivaldybė ragina pakentėti žadėdama, kad jau šių metų pabaigoje eismo situacija, atidarius aplinkkelį ir minėtus viadukus, turėtų smarkiai pagerėti.

Savivaldybės duomenimis, sostinėje nustatytos šešios probleminės sankryžos, ir trijose iš jų situacija pagerės atidarius naująjį aplinkkelį.

„Ties žiedu į Ukmergės g., Žalgirio ir Kons­titucijos g. susikirtime, pačioje Narbuto gatvėje, taip pat Justiniškių, Rygos gatvių ir Laisvės pr. sankryžoje situacija tikrai pagerės, – teigia Vilniaus meras Remigijus Šimašius. – Viena vertus, dėl aplinkkelio statybos darbų šiandien situacija yra sudėtingesnė, nes uždarius vieną ar kitą pravažiavimą eismas persiskirsto ir sąlygos sunkėja. Kita vertus, po metų būtent tose vietose, kur šiandien situacija sunkesnė, ji iš esmės pagerės.“

Tačiau asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas Rimvydas Gradauskas, pats gyvenantis probleminiu virtusiame miesto pakraštyje, sako, kad ne visuomet dėl susidarančių spūsčių verta kaltinti vien dirbančius kelininkus: „Šiaurinėje miesto dalyje vienas šalia kito kaip grybai po lietaus kuriasi prekybos centrai. Ir kiekvienas naujas prekybos centras būtinai įsirengia sau atskirą šviesoforą, taip stabdydamas tranzitinį eismą. Manyčiau, miesto planuotojai elgiasi nevykusiai, leisdami verslui tokius dalykus.“

Nors dėl teismams apskųstų viešųjų pirkimų pernai trimis darbingais pavasario mėnesiais vėlavo numatyta aplinkkelio statybų pradžia, kelininkai pabaigos terminų nukėlinėti nežada. Atidarius aplinkkelį ir persiskirsčius transporto srautams, iš dalies turėtų atsilaisvinti ir šiuo metu smarkiai apkrauta Kalvarijų, Ozo ir Kareivių gatvių sankryža. Dar vienai probleminei vietai – Minsko plento, Žirnių ir Liepkalnio gatvių susikirtimui jau pradedama projektuoti dviejų lygių sankryža su viaduku. Jį statyti žadama pradėti kitąmet, o tada laikinų nepatogumų važiuodami miesto centro link turės jau pietinio sostinės pakraščio gyventojai.

Žvyrkelių asfaltavimą pagreitins naujos technologijos

Praėjusią savaitė Vyriausybė patvirtino 2016 m. Kelių priežiūros ir plėtros programos (KPPP) finansavimo sąmatą. Joje Lietuvos kelių tinklo plėtrai ir priežiūrai numatyta pa­skirstyti per 454 mln. eurų, arba 16,8 proc. daugiau lėšų nei 2015 m. Susisiekimo ministerija konstatuoja, kad pernai į KPPP įplaukė 24,8 mln. eurų daugiau, nei buvo suplanuota.

„Valstybinio finansavimo apimtys šįmet paaiškėjo kaip niekad anksti, kai asfaltavimo darbus sustabdę kelininkai dėliojasi būsimo se­zono perspektyvas. Ir tai sveikintina. Kad lėšų daugiau, nei buvo pernai, – irgi gerai, bet ma­tome, kad ir vėl neišvengta KPPP lėšų poėmio bendroms valstybės reikmėms: šįkart iš kelių ir kelininkų valstybė „nugvelbė“ 50 mln. eurų“, – „Veidui“ Vyriausybės sprendimą komentavo asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas R.Gra­dauskas.

Paskirtų lėšų proporcijos, tenkančios valstybinės reikšmės ir savivaldybių prižiūrimiems keliams, išlieka tos pačios: atitinkamai 70 ir 30 proc. Valstybinės reikšmės keliams plėtoti ir prižiūrėti, saugaus eismo priemonėms juose diegti numatoma skirti daugiau nei 245 mln. eurų, vietinės reikšmės keliams ir gatvėms teks per 113 mln. eurų. Papildomai ketinama atseikėti 70 mln. eurų ne ilgesnių nei 3 km ilgio valstybinės reikšmės žvyrkelių atkarpų, jungiančių anksčiau asfaltuotus ruožus, as­faltavimui.

Tai vadinamoji „Zebra“, arba nebaigtų asfaltuoti kelių programa, kurią lygiomis dalimis sutarusios finansuoti Susisiekimo (per KPPP) ir Žemės ūkio ministerijos (pastaroji – per Kaimo plėtros programą). Rajonų gyventojai tokius kelius, kuriais važiuodamas ties gyvenvietėmis „užlipi“ ant asfalto, o ties laukais ir ganyklomis vėl „nulipi“ ant dardančių akmenukų, jau seniai vadina „zebrais“ – iš čia ir kilęs programos pa­vadinimas. Mokslininkai teigia, kad panašūs „laipiojimai“ nenaudingi nei vairuotojams, ku­riems kelių sandūrose tenka būti ypač atidiems, nei asfaltui, kuris dulkėdamas žvyrkelio kaimynystėje ima greičiau lūžinėti.

Istoriškai „zebrai“ šalies keliuose susidarė asfaltuojant gyvenvietes jungiančius kelius tik būtiniausiuose ruožuose, kur didžiausias eismo intensyvumas, likusias atkarpas paliekant „šviesesnei ateičiai“. Tik ta šviesi ateitis į Lie­tuvos kelius neskubėjo. Nuo 1997 iki 2004 m. žvyrkelių asfaltavimas vyko vangiai, kukliomis biudžeto ir skolinamomis lėšomis. Pro­cesas pagreitėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai atsirado galimybė tam naudoti ES struktūrinės paramos lėšas: 2007–2013 m. buvo išasfaltuota 737 km žvyrkelių.

Nepaisant to, ir šiandien trečdalis valstybinės reikšmės kelių Lietuvoje tebėra žvyrkeliai. Daugiausia jų – Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Kauno regionuose. Maža to, pačių žvyrkelių būklė kasmet blogėja, vis daugiau jų neišvengia eismo ribojimų pavasarinių polaidžių metu.

Natūralu, kad tokiais keliais dažnai važinėjantys vietos gyventojai stengiasi įrodyti valdininkams, jog jiems aktualiausias žvyrkelis labiausiai nusipelnęs asfaltavimo. O jeigu šie, vadovaudamiesi eismo intensyvumo matavimais, pirmenybę suteikia ne tam, o į gretimą kaimą vingiuojančiam „zebrui“ – kaipmat įžvelgia savo kaimynų korupciją.

„Kartais iš tiesų eismo intensyvumo matavimų neužtenka, reikia modeliuoti būsimus, po rekonstrukcijos arba dėl pramonės ar gyvenviečių plėtros susiformuosiančius transporto srautus. Mat praktika rodo, kad gyventojai, turėdami galimybę pasirinkti, važiuodami mieliau renkasi 3–5 km ilgesnį, bet daugiau asfaltuotų ruožų turintį kelią. Taigi jei šiandien pažliugęs žvyrkelis stovi tuščias, tai nebūtinai reiškia, kad asfaltuotu keliu nebus kam važinėti“, – aiškina Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) direktorius Egidijus Skrodenis.

Mokslininkai savo ruožtu pabrėžia, kad asfaltuojant „zebrus“ verta rinktis plonesnes, bet pigesnes, Lietuvoje jau išbandytas naujų technologijų asfalto dangas. Tačiau konkretaus ruožo darbų kainą lemia ir esamų žvyrkelių būklė. „Ten, kur įrengtas geras pagrindas, jį sutvirtinti ir užlieti asfaltą brangiai nekainuos, tačiau ten, kur teks naujai formuoti apatinius kelio sluoksnius, darbų sąmatos bus didesnės, – aiškina R.Gradauskas. – Būna ir taip, kad kažkada supiltas pagrindas per daugelį metų „išmalamas“ taip, kad jo kaip ir nebelikę. Kiek­vienu konkrečiu atveju reikalingų darbų apimtį nustatys užsakovas.“

VGTU Kelių tyrimo instituto direktorius, šio universiteto profesorius Audrius Vaitkus tvirtina, kad nebūna gerų ir blogų keliams tiesti naudojamų technologijų – būna tik nevykusiai parinktos, konkrečių poreikių neatitinkančios technologijos.

„Žvyrkelių asfaltavimui mažesnio intensyvumo keliuose Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus buvo išbandytos dvi naujos technologijos: dvigubo paviršiaus apdaro ir minkštojo asfalto. Jos labai panašios, skiriasi tik viršutinės dangos rūšis. Abiejų stebėjimai nenuvylė: šiokių tokių problemų kyla dėl maždaug 10 proc. naujosios dangos. Minkštasis asfaltas, kuris yra truputį brangesnis, nes klojamas 4,5 cm storio sluoksnis, per tyrimus pasirodė šiek tiek geriau už dvigubo apdaro technologiją, kai asfalto storis tesiekia 2–2,5 cm“, – pasakoja profesorius.

Kalbant apie valstybinės reikšmės žvyrkelius, verta prisiminti ir seniai Lietuvoje svarstomą problemą, ar tikrai visi jie verti tokio statuso. LAKD tinklalapyje skelbiamais duomenimis, šiuo metu turime 21 252 km valstybinės reikšmės kelių, iš jų 7199 km – žvyrkeliai.

Kaip čia neprisiminsi triskart didesnės ir pastaraisiais metais kelių infrastruktūros plėtra mus gerokai pralenkusios Lenkijos, turinčios vos 7 tūkst. km valstybinės reikšmės kelių. Vi­sus kitus kelius prižiūrėti kaimynai patiki miestams ir vaivadijoms.

„Šiais metais esame užsibrėžę peržiūrėti ir iš naujo įvertinti valstybinių kelių tinklą, nes keistai atrodo, kai kelią į sugriuvusias buvusio kolūkio fermas išplėštais stogais prašmatniai prižiūri valstybė, o į užmiesčio naujakurių kvar­talą vedantį privažiuojamąjį kelią pagal sa­vo išgales valo savivaldybė“, – pabrėžia E.Skrodenis.

Padidėjus greičiui, kelio aukų sumažėjo

Kaip ir Vilniaus aplinkkelio atveju, kai dauguma nori važiuoti greičiau – kiti priversti daryti didesnius ar mažesnius lankstus, nes neįmanoma įrengti nuovažų į greitkelį iš kiekvieno kiemo. O norėtųsi, ypač jei tą greitkelį pro savo langus gali, to visai nenorėdamas, girdėti. Ūkininkui magėtų ir traktoriuku tuo tiesiausiu keliu iki savo dirbamų laukų nubirbti – nesvarbu, kad kelias vadinamas automagistrale, kurioje lėtaeigių transporto priemonių judėjimas draudžiamas.

„Istoriškai taip susiklostė, kad daugelis šalies kelių nutiesta tomis pačiomis trasomis, kuriomis anksčiau dardėdavo ūkininkų vežimai. Bet juk gyvenimas keičiasi. Dabar prisistato gyventojai šalia greitkelių įsigytuose sklypuose naujų individualių namų, ir, žiūrėk, pasipila reikalavimai: reikia nuovažų, reikia jungiamųjų kelių, reikia greičio apribojimų ir pėsčiųjų perėjų vaikams į kitoje kelio pusėje esančią mokyklą keliauti, reikia triukšmą mažinančių sienučių… Tarsi anksčiau, sklypus pirkdami, greitkelio toje vietoje nepastebėjo“, – stebisi LAKD direktorius E.Skrodenis, aiškindamas, kad ne visuomet įmanoma suderinti saujelės naujakurių ir keliu pro šalį dumiančių tūkstančių vairuotojų interesus.

Svarbiausia šalies automagistralė A1, jungianti Vilnių ir Kauną, iki 2010 m. tebuvo pa­pras­tas keturių eismo juostų kelias. Greitkeliu jis virto tik tuomet, kai, padidinus maksimalų leidžiamą greitį, buvo uždrausta šiuo keliu važiuoti žemės ūkio technikai, dviračiams, kelkraščiais vaikščioti pėstiesiems. Kartu, nors greitis padidėjo, magistralėje A1 iš esmės pradėjo mažėti eis­mo įvykiuose žūvančių žmonių.

Tiesa, tam, kad kelias virstų greitkeliu, reikėjo įrengti keletą naujų dviejų lygių sankryžų, požeminių perėjų pėstiesiems, stipresnių atitvarų, ilgesnių greitėjimo bei lėtėjimo juostų. Šiuo metu užsibrėžta greitkelį Vilnius–Kaunas modernizuoti tiek, kad juo tiek žiemą, tiek vasarą, esant palankioms oro sąlygoms, būtų leidžiama važiuoti 130 km per valandą greičiu. Tam bus įrengta daugiau informacinių lentų su Eismo informacijos centro pranešimais, reguliuojančiais leidžiamą greitį realiomis sąlygomis, dar pailgės greitėjimo ir lėtėjimo juostos, bus pakeista dar daugiau priešingas eismo juostas skiriančių atitvarų. O kadangi greta kelio ir toliau kyla gyvenvietės, kuriasi nauji pramonės objektai, prireiks ir naujų požeminių pėsčiųjų perėjų.

R.Gradauskas siūlo kitose šalyse įprastą naujakurių problemos sprendimo variantą – į perkamų sklypų kainą savivaldos privalomai įskaičiuojamą infrastruktūros plėtros mokestį. Jis leistų išvengti tokių situacijų, kai pirmieji kvartalo naujakuriai (dažnai tai būna pramonės ar verslo įmonės) investuoja savo lėšas į privažiuojamuosius kelius, o vėliau atsikraustę kaimynai jais naudojasi kaip savais, niekaip už tą gėrį neatlygindami.

„Vietos gyventojų finansinis prisidėjimas kartu yra ir garantija, kad būsimasis kelias tikrai reikalingas. Juk ir ES institucijos, skirstančios struktūrinės paramos lėšas konkretiems projektams, reikalauja kofinansavimo būtent dėl šios priežasties“, – primena kelininkų atstovas.

Prioritetas, bet ne finansavimo požiūriu

„Via Baltica“ automagistralei Lietuvoje jau prigijo mirties magistralės pavadinimas: šis kelias laikomas vienu avaringiausių. Per aštuonerius metus „Via Baltica“ koridoriuje įvyko 550 eismo įvykių, per kuriuos žuvo 175 ir buvo sužeisti 752 eismo dalyviai. Ne vienus metus kalbama apie planus „Via Balticą“ paversti keturių eismo juostų keliu. Tai jau yra padaryta kelio atkarpoje ties Kaunu, numatoma pratęsti rekonstrukciją Marijampolės kryptimi.

„Nors projektas vadinamas prioritetiniu, tai anaiptol nereiškia, kad turime užtikrintą finansavimą visiems rekonstrukcijos tebelaukiantiems „mirties magistralės“ ruožams. Iš keturių plečiamo kelio iki Marijampolės ruožų kol kas lėšų pakanka dviem. Aišku, galima bū­tų visas gaunamas lėšas nukreipti į „Via Bal­ticą“, bet juk žmonės Lietuvoje ne vien šiuo ke­liu važinėja“, – sako E.Skrodenis.

Pasak jo, jei finansavimo šaltinių atsirastų – realu, kad keturių eismo juostų greitkelis iki 2018 m. pabaigos pasiektų Marijampolę. Kol kas sunkiau kalbėti apie paskutinio, Kalvarijos pasienio postą su Marijampole jungiančio ruožo rekonstrukcijos terminus: ji tebėra poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos ir specialiųjų planų rengimo stadijos. Keliui plėsti čia teks visuomenės poreikiams perimti ir privačios žemės sklypus, o tai – sunkiai laike apibrėžiamas procesas. Kelininkų patirtis rodo, kad bylinėjimasis su itin atkakliais žemės savininkais trunka septynerius ir daugiau metų.

Perims švedų patirtį

Iš kitų rekonstrukcijos laukiančių magistralių minėtinas kelias Šiauliai–Panevėžys, kuriam LAKD ketina taikyti Skandinavijoje puikiai pasiteisinusį 2+1 eismo modelį, kai vidurinė eismo juosta kas pora kilometrų atitvarais priskiriama tai vienai, tai kitai eismo krypčiai, taip išvengiant priešpriešinių eismo srautų susidūrimų ir paeiliui abiem kryptims suteikiant saugaus lenkimo galimybę. Toks eismo modelis leistų padidinti leidžiamą greitį šiame kelyje iki 100 km per valandą.

Analogiškas 2+1 modelis bus diegiamas ir Panevėžio aplinkkelyje, kurio rekonstrukcija bus pradėta dar šįmet.

„Švedai šį modelį vadina savo sėkmės istorija. Jie buvo prisistatę plačių, 13–14 m pločio dviejų eismo juostų kelių, kuriuose įvykdavo nemažai avarijų, nes vairuotojai, ilgus atstumus važiuodami tokiais mažo  intensyvumo keliais, dažnai užmigdavo, išvažiuodavo į priešpriešinio eismo juostą arba nuvažiuodavo nuo kelio. Įvertinus tai, iš pradžių Švedijos keliuose pradėti įrenginėti vairuotojus pažadinantys frezuoti grioveliai. Vėliau nutarta tokius kelius paversti trijų eismo juostų keliais, uždraudžiant išvažiavimus į priešpriešinio eismo juostą. Šia tema vyko daug diskusijų, tačiau pradėjus eksploatuoti eksperimentinius 2+1 kelio ruožus rezultatai pranoko lūkesčius: patys nesaugiausi keliai virto pačiais saugiausiais. Netrukus švedų patirtį perėmė ir kitos valstybės. Tokių kelių jau turi ir mūsų kaimynai lenkai, o Vokietijoje, laikomoje drausmingų vairuotojų šalimi, eismo kryptis vidurinėje juostoje kaitaliojama netgi nenaudojant atitvarų. Bet Lietuvoje jie būtinai reikalingi jau vien dėl snieguotų žiemų, dažnai užpustančių horizontalius kelio žymėjimus. Atitvarai tokiu atveju tarnauja ir kaip kelrodžiai, žymintys kelio trajektoriją“, – pabrėžia E.Skrodenis.

Vis dėlto jis priduria, kad ir šiuo atveju eismo saugumo labui tenka kažką aukoti: 2+1 modelio keliuose sumažėja kairiojo posūkio bei išvažiavimų į greta esančius sklypus galimybių. Taigi vietos gyventojus panašios eismo planuotojų „sėkmės istorijos“ ne visuomet pradžiugina.

D. Matvejevo nuotr.

Metai scenose, kaip ir realybėje, prasidėjo be sentimentų. Teatrai vasarį rimtai ir su šypsena analizuos žudymo bei susinaikinimo instinktus.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gintaro Varno „Pabaigos ugnyje“ demobilizuotas kareivis Rabė, vaidinamas Ainio Storpirščio, virto liepsnojančiu laužu, į kurį savo valia nužengė jį mylinti Zu­za­nė (Elzė Gudavičiūtė). Neryžtingasis Liudvikas (Sergejus Ivanovas) vonioje pasmaugė Alzhei­meriu sergančią motiną Rozmari (Kristiną Andrejauskaitę). Nusivylusi sistema policininkė Edna (Emilija Latėnaitė-Be­liaus­kienė) tapo teroriste savižude ir ketino susisprogdinti žmonių pilnoje kavinėje.

Paskutinėje scenoje kartu su kitais spektaklio veikėjais jie visi taikiai kalbasi „nuo debesėlio“, skatinančio abejoti optimistinėmis režisieriaus interpretacijomis, neva sena naikinanti ugnis atverianti kelią naujai pradžiai. Vienin­telė nauja pradžia iš senų dvasinių išgyvenimų gniau­žtų nesugebėjusiems išsivaduoti „Pabaigos ugnies“ gyventojams ir tėra tas banguojantis debesėlis.

Kaip ir Mariaus Ivaškevičiaus bei Arpado Schillingo pora „Didžiame blogyje“, Dea Loher ir G.Varno duetas veda žiūrovus prie bedugnės krašto ir leidžia suprasti, kad ilgiau egzistuoti dabartiniame visuomenės būvyje nebeįmanoma, tiesiog nebėra kaip. Čia neišvysi net ironiškosios „Didžiame blogyje“ Vaivos Mainelytės įkūnytos Vilties, su žvakide rankoje žengiančios į publiką per lavonus.

Prievartos švirkštas

Oskaro Koršunovo „Apvalytųjų“ žiūrovus pasitinka mokyklinės lentos stiliumi išmarginta erdvė ir stambus užrašas ant galinės studijos sienos, bylojantis: „Visi negyvi“. Taigi finalas iš anksto aiškus, o virš durų staktos atsidūrusi frazė „Pusiausvyra dingsta“ – irgi ne mažiau patikimas orientyras.

Šįkart išankstiniais režisieriaus samprotavimais apie centrinį Tinkerio, kaip mokytojo sadisto, personažą verta pasikliauti. Švirkšto iš rankų nepaleidžiantis Dariaus Meškausko Tinkeris įkūnija tipišką visuomenei privalomai diegiamų moralinių normų gynėją, kuris privačiame gyvenime visai neketina kitiems peršamų taisyklių laikytis pats.

„Kas yra tie mokytojai? Tai visi, pradedant tėvu ir baigiant visuomene, sutvarkyta pagal tam tikrą hierarchinį principą, kai vyresnieji moko jaunesniuosius, kaip reikia gyventi. Dažnai nuo pat ankstyvų dienų mokymas grindžiamas laisvės apribojimu“, – prieš premjerą konstatavo O.Koršunovas.

Mirtį ar bent laikiną atsipalaidavimą nešantis Tinkerio švirkštas čia traktuojamas kaip išsilaisvinimas nuo dogmatinės sistemos prievartos, kaip lengviausia bausmė, kurios maldaujama atsiklaupus. Tik štai gyvuosius nuo mirusiųjų skiriantį debesėlį atstoja nebe toks romantiškas vielinis beprotnamio lovos tinklas. Beveik netrukdantis meilei, kaip ir Tinkerio „apgenėti“ jaunuolių kūnai.

Ir vis dėlto „Apvalytieji“ – daug tylesnis spektaklis, nei galima būtų tikėtis iš Sarah Kane ir O.Koršunovo tandemo. Šnabždesių jame daugiau nei riksmo, nebylaus siaubo – daugiau nei įžodinto. Būtų naivu tikėtis šokiruoti nūdienos žiūrovą į akį bedamais švirkštais, masturbacijos ar prievartavimo scenomis, todėl belieka metaforinės kalbos kelias. Tik įprastame simbolistiniame teatre baisybės slepiamos po nekaltais, kasdieniais ar netgi poetiškais įvaizdžiais, o čia – viskas atvirkščiai: rinktinės smurto scenos simbolizuoja iš pažiūros mažiau drastiškus, o nuplėšus mandagų konvencinį luobą – tiek pat baisius dalykus. Tinkeris gali „neteisingai“ mylintiems jaunuoliams nukapoti rankas ir kojas, gali nupjaustyti jų lyties organus, tačiau nesugeba priversti jų atsisakyti meilės.

O apsivalymas ir čia ateina ne per pamazgų kibirus, kuriuose mirkomi sienoms plauti naudojami skudurai, bet per ugnį, kuriai Tinkeris vieną po kito „adresuoja“ savo aukų lavonus. Ir vėlgi – jokios vilties, jokios naujos pradžios šioje ašarų pakalnėje.

Ledo egzaminas

Apie tą patį, bet visai kitais įvaizdžiais bei intonacijomis kalbama ir Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Ledas“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Sorokino romaną. Tiesa, režisierius apsiribojo tais daugiasluoksnio kūrinio epizodais, kurie pasakoja Varvaros Samsikovos istoriją. „Jai romane skirta daugiausia dėmesio ir ji nueina visą tą atsivertimo ir praregėjimo kelią, kuris išsamiai atskleidžia svarbiausias romano idėjas. Neketinu kaip režisierius piršti žiūrovams vienokios ar kitokios romano siužeto traktuotės, o stengsiuosi drauge su jais visa, kas jame pasakojama, priimti už gryną pinigą“, – teigia A.Jankevičius.

Varia Samsikova (ją vaidins aktorės Jelena Orlova ir Jevgenija Gladij) – viena iš Šviesos brolijos išrinktųjų, arba viena iš nedaugelio, kuriems pavyko atsigaivelėti gavus per galvą nuo Tunguskos meteorito nuskelta skeveldra. Brolijos nariai tiki, kad meteoritas yra ateivių užkoduotas ir tikslingai nuleistas Žemėn, o pagrindinė jo užduotis – padėti atskirti 23 tūkst. brolių ir seserų, apdovanotų ypatingomis sielos galiomis, nuo visų kitų „mėsos mašinų“.

Išrinktieji, padėdami vienas kitam ir nuoširdžiai mylėdami vienas kitą, sugebės išgelbėti skurstančią, nelaimėse skendinčią planetą, o neįveikusiųjų ledinės lazdos „egzamino“ mirtys, kurias Šviesos broliams nuolat tenka kažkaip pateisinti, yra neišvengiamos, bet didžiųjų tikslų fone – visiškai nereikšmingos smulkmenos.

Naujasis A.Jankevičiaus spektaklis bus rodomas kamerinėje Rusų dramos teatro scenos erdvėje, vieną vakarą jį galės stebėti ne daugiau kaip 70 žiūrovų, kurie patys turės progą pasijusti masoniškaisiais Šviesos brolijos išrinktaisiais.

Per solidarumą – į orumą

Žmonių bendrijos, atjautos idėja su šypsena, tačiau be lavonų kalnų bus svarstoma ir Gyčio Padegimo Kauno kameriniame teatre režisuotoje premjeroje „Akmenys jo kišenėse“ pagal šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones komišką pjesę. Pagrindiniai jos veikėjai – paprasti Airijos užkampio žmonės, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apverčia įsiveržusi filmavimo grupė iš Holivudo.

Kaimiečiai tampa statistais filmavimo aikštelėje ir pamažu suvokia, kad jie yra mažyčiai sraigteliai ne tik sudėtingame kino gamybos mechanizme, bet ir gyvenime. Vis dėlto pamažu užguiti, atvykėlių išnaudojami vietiniai gyventojai susivienija, įgyja orumo, išmoksta turėti savo nuomonę ir apginti savo poziciją.

„Sveiki dvasiniai ryšiai subrandina sveiką visuomenės organizmą, o jų nebuvimas – visuomenės ligų metastazes. Daugybė žmonių šiandien palieka mūsų šalį būtent dėl dvasinės infrastruktūros nebuvimo, žmogiško orumo stokos. Visos ekonominės krizės yra dvasinės krizės padariniai. Susvetimėjimas, vienybės, orumo, bendruomeniškumo stoka yra tie akmenys mūsų kišenėje, kurie traukia mus į dugną. Jeigu mes gyventume normaliai, jeigu draugystė ir atjauta būtų mūsų duona kasdienė, nereikėtų nė akcijų mirštantiems iš bado gelbėti“, – teigia G.Padegimas.

Visą šią istoriją su daugybe įvairiausių veikėjų scenoje pristatys vos du aktoriai – Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas, kuriems žiūrovų akivaizdoje teks nuolatos „keisti kailį“.

Meilės trikampio išpažintys

Vasaris po ilgesnės pertraukos žada premjerą ir Nacionaliniame dramos teatre. Netgi labai įdomią, nes paremtą stipria literatūra: Vytauto Rumšo režisuojamo spektaklio dramaturginiu pamatu taps Ingmaro Bergmano romanas „Intymūs pokalbiai“.

Nelaimingai ištekėjusi Ana (ją vaidins Adri­ja Čepaitė) savo religiniam vadovui (Ra­mu­tis Rimeikis) prisipažįsta padariusi vieną iš didžiųjų nuodėmių: ji pamilo teologijos studentą ir buvo neištikima savo vyrui. Tikėjimo sergėtojas pasirinkimo nepalieka – Ana turinti tuoj pat pasakyti vyrui apie neištikimybę ir nutraukti santykius su meilužiu, nesvarbu, kad myli jį besąlygiškai. Tai jos, kaip tikinčiosios, pareiga.

Pirmą kartą pamilusi Ana nejaučia kaltės dėl draudžiamo ryšio. Bet kodėl tuomet verkia, žiūrėdama į akis žmogui, kuris visą gyvenimą klausėsi jos intymiausių išpažinčių ir davė nuoširdžios draugystės pilnatvę?

I.Bergmanas „Intymius pokalbius“ rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais. Gimęs liuteronų kunigo šeimoje, kurioje tėvas griežtai auklėjo savo vaikus, vėliau didis režisierius pripažino, kad tikėjimą Dievu prarado būdamas aštuonerių.

„Pirmą kartą perskaitęs romaną „Intymūs pokalbiai“ buvau psichologiškai pritrenktas. Tuomet dar negalvojau apie spektaklį, tačiau šiame kūrinyje atpažįstama visa aplinka, kiekvienas jo sakinys – įtikinantis, be melo. Ir visai ne­svarbu, ar tu krikščionis, ar ne: šiame spektak­lyje svarbi išpažintis bendrąja prasme, kuri su­­teikia palengvėjimą, prašviesina žmogų. Tai bus keturios skirtingos išpažintys, o visus veikėjus sieja viena moteris – Ana“, – pasakoja V.Rum­šas.

Šokėjų pasakojimai

Jauną Belgijoje gyvenančią choreografę Vilmą Pitrinaitę naujam spektakliui „Pandora“ įkvėpė kitas kino pasaulio grandas Pieras Paolo Pasolini.

„Šis spektaklis – tai nerimastingas ir bebaimis žaidimas su destrukcija. Mes sunkte persisunkę tuo veržliai save ginančiu, šleikščiu ir kartu dievišku griovimo įkarščiu, užprogramuotu mūsų ląstelių prigimtyje: juk kiekvienai mūsų ląstelei teks sugrįžti į pirmapradį chaosą, iš kurio ji sukurta. Tarsi dievai žaidžiame ženklais ir simboliais, praeities pasaulio svajonėmis, nes nenorime, kad kiti mums kurtų mitus. Norime patys juos susikurti“, – pabrėžia V.Pit­ri­naitė, šokį studijavusi Prancūzijoje – Tulū­zoje, Monpeljė ir Strasbūre, o „Pandoros“ kur­ti sugrįžusi į savo pirmąją trupę – Kauno šokio teatrą „Aura“.

Jos kolegė Indrė Puišytė savo šokėjos karjerą pradėjo nuo baleto pamokų Kauno valstybinio muzikinio teatro studijoje, vėliau studijavo choreografiją Klaipėdos universitete ir tik tuomet įsitikino, kad geriausiai seksis save išreikšti šiuolaikiniu šokiu. Taigi sugrįžo į tą pačią „Aurą“. Spektakliui „Rezonansas“, ku­ris bus rodomas Menų spaustuvėje, choreografę įkvėpė ne antikiniai, o vietiniai mitai, tiksliau – dabar heroizuojama kunigaikščio My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio asmenybė.

„Ieškodami rezonanso su Mykolo Kleopo istorija, sutarėme tik dėl vieno: jis nėra didvyris. Mykolas Kleopas Europoje veikė lenkų vardu ir tradiciškai yra siejamas su Rusijos imperijos dvaru. Mažas, kresnas, greitai lakstantis tipelis. Garbingas, bet nuobodus žaidėjas šachmatais. Ir kartu – pilietis, suformuotas Apšvietos epochos idealų. Laisvas žmogus, mokėjęs gyventi jam primestomis sąlygomis. Racionalus pokštininkas, istorijos paverstas romantiku“, – taip apibūdina pagrindinį savo kūrinio veikėją I.Puišytė, kurios spektaklyje privalės „rezonuoti“ ir žiūrovai.

Dainuojantis Šerlokas Holmsas

Mažųjų laukia du nauji vaidinimai: aktoriaus Vytauto Kupšio režisuotas spektaklis „Išgelbėkime kengūriuką“ su kompozitoriaus Antano Jasenkos dainomis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre ir Agnės Dilytės „Baltas žvėriūkštis“ pagal amerikiečių autoriaus Maurice’o Sendako iliustruotą knygelę Kauno lėlių teatre. Pirmasis – apie draugystės, kurios negalima nusipirkti, jėgą, antrasis – apie tamsiame kambaryje, po lova ar už lango vaikų tykančias baimes, iš kurių vėliau išauga visi suaugusiųjų spektakliuose (ir gyvenimuose) matomi košmarai.

Taigi dar kartą sugrįžkime prie negyvėlių. Tiksliau – vieno negyvėlio, kuriuo savo jubiliejaus šventėje, trenkus žaibui, staiga pavirsta aristokratiškų rūmų šeimininkas seras Čarlzas Henkinsas.

O tada savo tyrimą pradeda geriausias seklys Šerlokas Holmsas ir ištikimasis jo padėjėjas daktaras Vatsonas. Nes juk tai – „Angliškas detektyvas“, tik šį kartą – ne televizoriaus ekrane, o Vilniaus kamerinio teatro scenoje.

„Tai bus labiau pramoga, tačiau tikrai ne balalaika. Kuriame labai atsakingai, aktoriai vaidins labai rimtai. Publika turėtų juoktis iš pačios situacijos ir absurdo, išliks svarbios pa­vydo, keršto, gobšumo, melo temos. „Ang­liš­kas detektyvas“ bus išdidi muzikinė komedija su kilmingų aristokratų manieromis“, – žada pats pjesę savo spektakliui pagal mėgstamą Arthuro Conan Doyle‘io kūrinį parašęs režisūros studijas baigiantis aktorius Ramūnas Cicėnas.

Muzika šiame spektaklyje bus atliekama gyvai, skambės gerai žinomos dainos ir arijos, kurioms naujus tekstus parašė aktorė Rimantė Valiukaitė. Taigi velionis bus iškilmingai palydėtas su muzika.

Pirmasis laidotuvių seansas – jau šį šeštadienį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, į šiandien rengiamą tradicinį savo gimtadienio koncertą pakvietė Lietuvą pasaulyje garsinančius solistus Justiną Gringytę ir Kostą Smoriginą. Pastarasis gimtajame mieste – dažnas svečias, o štai pernai Londone teikiamuose Tarptautiniuose operos apdovanojimuose geriausia jaunąja soliste pripažinta J.Gringytė Lietuvoje pasirodo rečiau.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Aštuonerius savo gyvenimo me­­tus J.Gringytė praleido Ang­lijoje, kur iš pradžių studijavo Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže, vėliau Lon­do­ne stažavo Nacionalinės operos studijoje bei „Covent Garden“ teatro jaunųjų artistų programoje. Po koncerto Bakingamo rūmuose mer­­ginai ranką spaudė pati Di­džiosios Bri­tanijos karalienė, ji buvo pa­kvies­ta dainuoti garsiojo tenoro Pla­­­cido Domingo jubiliejiniame kon­­­certe Londone.

Vis dėlto pastaraisiais metais so­listė pas Vilniuje gyvenančią mamą dažniausiai sugrįžta jau iš Maskvos, kur rengiasi vestuvėms su savo su­žadėtiniu rusų smuikininku Mi­chai­lu Simonianu. Asmeninio gyvenimo pokyčiai atsispindi ir J.Gringytės kon­certiniuose planuose, kuriuose vis daugiau dėmesio skiriama būsimiems lietuvės pasirodymams Mask­­­­vos Didžiajame teatre.

– Orkestro gimtadienio koncertą ža­date pradėti Karmen arijomis, o po­ra savaičių vėliau Naciona­li­nia­me operos ir baleto teatre žiūrovai tu­­rės progą išgirsti visą Gringytės Kar­­men. Kokia ji bus: gudri, pa­viršutiniška, naudos siekianti vi­lio­kė ar galiausiai meilės pamoką iš­mokusi pavydo auka? Ko­kiuose teatruose jau teko šį vaid­­­menį atlikti?

– Sceninių pastatymų charakterius diktuoja re­žisierius. Nacionaliniame operos ir baleto teatre mano repeticijos dar neprasidėjo, to­dėl ko­kia bus Karmen Vilniuje, pasakyti kol kas ne­galiu. O koncertuose, kuriuose dainuoju atskiras arijas, mano Karmen kiekvieną die­ną gali būti vis kitokia. Didžiojoje Bri­tanijoje esu dainavusi jau 32-iejuose „Kar­men“ spektak­liuose.

– Kada pirmą kartą išvydote operos spektaklį teatre? Žinau, kad alytiškė muzikos pedagogė Al­dona Vilkelienė netgi operos žinyną yra pa­rašiusi, tačiau kaip jums atrodo, ar daug jūsų vaikystės miesto gyventojų yra gyvai stebėję operos spektaklius?

– Mokiausi nuostabioje Alytaus Dainavos vi­durinėje mokykloje ir, pamenu, kartą esame su visa klase važiavę į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Tai ir buvo mano pirmasis matytas spektaklis. Šiaip jau alytiškiai neturi galimybių savo mieste klausytis operų. Tačiau čia veikė stipri muzikos mokykla, kurioje gavau puikų to­lesnėms studijoms reikalingą išsilavinimą.

– Iš kurių savo konkurenčių mecosopranų dažniausiai mokotės? Ar, rengdama naują partiją, klausotės kitų solisčių įrašų, ar, at­virkščiai, vengiate to, bijodama nejučiomis šį tą „pasiskolinti“?

– Gerbiu savo kolegas ir manau, kad neturėtume vienas į kitą žvelgti kaip konkurentai. O par­tijų mokausi iš kompozitorių kurtų partitūrų, nors klasikinę muziką mėgstu ir pati jos daž­nai klausausi. Mecosoprano repertuaras la­biau ribotas nei soprano, taigi visos a­rijos, kurias tenka dainuoti, man la­bai gražios.

– Ar anksti vakariniam operos spek­­­takliui pradeda ruoštis Grin­gy­tė? Pasiruošimas prasideda nuo gri­­­­mo, suknelių ar pirmiausia vis dėl­­­to stengiatės atverti balsą? Ar, kaip dauguma kolegų, tą dieną kuo daugiau tylite, visus malonius ir ne­malonius pokalbius atidėdama kitai dienai, ar kaip tik ieškote emocinio kabliuko, kuris suteiktų vaidmeniui „aukštesnės temperatūros“?

– Dainininko gyvenimas panašus į atleto tuo, kad turime palaikyti puikią fizinę ir emocinę formą. Ir visai nesvarbu, ar tą vakarą turiu spektak­lį, ar ne. Paprastai teatras kviečia dainininką dvi valandos prieš spektaklį. Pasiruošimą pradedu par­­­­tijos pasikartojimu, tada ateina eilė makiažui, po to aprengėjos pa­deda tinkamai apsirengti scenos kos­tiumą, ir tik tuomet, kiek lieka laiko, prasidainuoju.

– Prisiminkime posakį „menas reikalauja aukų“. Ką jūs savo gyvenime aukojate dėl galimybės būti sce­noje?

– Nematau savo mylimų žmonių taip dažnai, kaip norėčiau.

– Kokių naujų karjeros žingsnių jums žada 2016-ieji? Kuriuose teatruose, kokius vaidmenis atliekančią šįmet jus galima bus išgirsti?

– Pirmasis mano metų spektaklis ir bus „Kar­men“ Vilniuje vasario 12 dieną. Po to kar­tu su tuomet jau sutuoktiniu smuikininku M.Simo­nianu pristatysime „Kar­men“ Mask­voje ir Sankt Peterburge. Vė­liau ma­nęs lau­kia Ser­gejaus Rachmaninovo muzikos rečitalis Bel­gijoje, o vasarą pirmąkart dainuosiu Mar­garitą Hec­toro Berliozo operoje „Fausto pa­smer­ki­mas“ Maskvos Didžiajame teat­re. Čia rudenį ir žiemą taip pat lauks nauji „Karmen“ spektakliai. Dar  ketinu debiutuoti Italijoje.

– Vasaros pradžioje minėsite savo pačios mažą jubiliejų. Ar jau žinote, kur ir kaip praleisite tą dieną?

– Savo trisdešimtąjį gimtadienį aš švęsiu Niu­jorke!

D. Matvejevo nuotr.

Aktorė Aurelija Tamulytė – apie meilę prancūzų kinui, naujausią savo vaidmenį komedijoje „Žavios ir pavojingos“ bei skirtingus Lietuvos miestų žiūrovus.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ką tik prasidėjęs prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ užtamsintose salėse suburs Lietuvos frankofilus. Beje, ne tik sostinėje, nes Prancūzų instituto Lietuvoje remiamas festivalis gali pasigirti gerai išplėtotu filmų pristatymų tinklu. „Žiemos ekranai“ kino gerbėjų lauks ne tik trijuose didžiausiuose šalies miestuose, bet ir Šiauliuose, Anykščiuose, Panevėžyje, Marijampolėje bei Palangoje.

Kalbėdami apie prancūzų kiną, pirmiausia įsivaizduojame subtiliausius intymių žmonių santykių nėrinius. Nesvarbu, ar tai būtų komedija, ar drama, ar detektyvas – be sentimentalaus prieskonio prancūziški filmai Europoje netektų savo aureolės, nors natūralu, kad dalį prancūzų toks vienpusiškas požiūris į jų kultūrą jau senokai nervina.

Vis dėlto „Žiemos ekranai“ šįkart paklūsta tradicinėms klišėms ir siūlo Lietuvai šeimos istorijas pasakojančių filmų programą. Laiku pataikė, turint omenyje neblėstančias mūsų diskusijas apie šeimose be kamerų ir pašalinių liudininkų sukamus siaubo filmus.

Rožės ir dilgėlės

„Tačiau prancūzų šeimos samprata jau gerokai skiriasi nuo konservatyvių lietuvių idealų: šalia dabartinių vyrų ir žmonų joje draugiškai sutelpa ir buvę sutuoktiniai su savo antrosiomis pusėmis bei ankstesniais ir vėlyvesniais vaikais. Tad netgi iširusiose šeimose prancūzai pirmiausia įžvelgia atsiveriančias naujas bendravimo galimybes, o ne vienatvės pykčius ir nuoskaudas. Prancūzai kaip niekas kitas moka vertinti šią akimirką“, – pabrėžė aktorė A.Tamulytė, festivalio organizatorių pakviesta pristatyti „Žiemos ekranų“ filmų.

Jos pačios pažintis su prancūzų kinu prasidėjo vos šešerių septynerių metukų, kai galvoje pradėjo suktis visiems žinoma melodija iš 1966 m. sukurto Claude’o Leloucho filmo „Vyras ir moteris“.

Tėvai, abu prisiekę prancūzų kultūros gerbėjai, eidami žiūrėti filmo į kino teatrą nusivedė ir Aureliją. Teatralų šeimos atžala, gerai pažįstanti Kauno muzikinio teatro užkulisius, tuomet dar menkai nutuokė apie vyrų ir moterų santykius, užtat kompozitoriaus Francis Lai melodiją iš šio filmo įsiminė ilgam.

Vaikystės įspūdžio nesugadino ir jau suaugusios akimis pamatytas istorijos tęsinys „Vyras ir moteris: po 20 metų“, kuriame vaidino tie patys aktoriai – Ainouk Aime ir Jeanas Louis Trintignant’as. Retam kino režisieriui pavyksta garbingai išlaikyti tęsinių egzaminą, tačiau  C.Lelouchas nesubanalino ir antrojo savo herojų susitikimo, tik istorija jau nebebuvo tokia užburianti.

Dar vienas iki skausmo aktorės atmintyje įsirėžęs prancūziškas prisiminimas – anuomet populiaraus belgų kilmės aktoriaus ir kompozitoriaus Jacques’o Brelio atliekama daina „Ne me quitte pas“ („Nepalik manęs“).

Pasak A.Tamulytės, apie tokius atlikėjus sakoma: vaidina ne kūnu, o širdimi: jokios kūno vaidybos, jokių perspaustų emocijų, užtat jautru ir organiška. Natūralia ir kuklia laikysena J.Brelis jau anuomet išsiskyrė šėliojančiame vakarietiškos muzikos kontekste.

Aktorė tvirtina, kad viduje kunkuliuojančios, bet išoriškai suvaldytos raiškos emocijos apskritai būdingos prancūzų kultūrai. Tai atsispindi ir jų filmuose, kuriuose retai pamatysime tiek beatodairiškų herojų, tiek apgailėtinų niekšų: ir vienų, ir kitų personažams prancūzai nepatingės priskirti įtaigių, tylią užuojautą ar žiūrovų simpatiją sukeliančių bruožų.

Į brandesnio amžiaus klausimą, kodėl moterų elgesys dažnai būna toks nenuspėjamas, aktorei atsakė ir save pačią pažinti padėjo vėliau pamatytas 1963 m. Jeano Luco Godard’o filmas „Panieka“ su Brigitte Bardot ir Micheliu Piccoli.

„Man tai geriausias B.Bardot vaidmuo iš visų matytų. Jis padėjo suprasti, kodėl, nuojautomis pasikliaudamos, tampame nepakenčiamos ir darome visiškas nesąmones, dėl kurių vėliau gailimės. Ir kartu – kodėl taip svarbu kartais ryžtis panašioms nesąmonėms. Augau be brolių ir seserų, buvau vienišė, todėl daugelį gyvenimo atsakymų rasdavau filmuose ir knygose. Jie – svarbiausi mano mokytojai“, – neslepia  A.Tamulytė.

Dar viena juosta, be kurios ji neįsivaizduojanti prancūzų kino, – lenkų režisieriaus Andrzejaus Zulawskio emigracijoje statytas filmas „Svarbiausia – mylėti“ su didžiais aktoriais Romy Schneider ir Jacques’u Detroncu. A.Tamulytė neabejoja, kad ne šiaip sau tiek daug svetimšalių režisierių (A.Zulawskis, Krzysztofas Kieslowskis, Romanas Polanskis, Andrejus Končalovskis) savo geriausius filmus kūrė būtent Prancūzijoje: ten jie rado tinkamą estetinę terpę savajam „pustonių kinui“.

„Jeigu jums teks pasivaikščioti Vilandri pilies soduose, suprasite, kad prancūzų kultūroje puikiai dera viskas – ir rožės, ir dilgėlės. O svarbiausia – kad viskam atrandama vieta, negriaunanti bendros harmonijos“, – teigia pašnekovė.

Rekomenduojami „Žiemos ekranų“ filmai

Prisiminti jaunystės simpatijas prancūzų kultūrai aktorę paskatino darbas su teatro režisieriumi Ericu Lacascade’u spektaklyje „Dėdė Vania“. „Keistas tai buvo derinys: režisierius – prancūzas, pjesė – rusiška, o aktoriai – lietuviai. Bet vėliau su šiuo spektakliu nemažai pasaulio šalių, taip pat ir Prancūzijos teatrų apvažiavome“, – neslepia A.Tamulytė.

Paryžiuje Aurelija savo akimis regėjo teatre vaidinantį Alainą Deloną. Ir – šiek tiek nusivylė supratusi, kad šio aktoriaus vyriškam žavesiui atskleisti būtina palankų stambaus plano rakursą parenkanti kino kamera, kuriai jis galėtų krestelėti savo vešlius plaukus: teatro scenoje greta kitų kolegų A.Delono vaidyba lietuvei nepasirodė kuo nors išskirtinė.

Tačiau Aurelija skubės į festivalio seansus susitikti su kitais pamėgtais prancūzų aktoriais. Net dviejuose filmuose („Vila „Amalija“ ir „Ceremonija“) išvysime puikiai mokančią kaitalioti vaidybos amplua ir kaskart tapti neatpažįstamą Isabelle Hupert. Benoit Jacquot drama „Adolfas“ pristatys aktorę Isabelle Adjani, o Michelio Gondry „Gėlėti sapnai“ – Audrey Tautou.

„Jos darbas šiame filme – labai įdomus, bet ne tik todėl nemačiusiems siūlyčiau nepraleisti „Gėlėtų sapnų“. Tai siurrealistinis, fantastiniais, bet atpažįstamais, iš kasdienybės išsirutuliojančiais vaizdiniais trykštantis pasakojimas. Sakyčiau, tai net ne išmonė, o tik taikliai pastebėtos ir hiperbolizuotos mūsų gyvenimo detalės“, – tikina A.Tamulytė.

Taip pat aktorė siūlo atkreipti dėmesį į Stephane’o Brize filmą „Panelė Šambon“, ironiškai vaizduojantį, kaip tvarkingas šeimos galva, vaidinamas puikaus nūdienos aktoriaus Vincento Lindono, bando atsitverti nuo nejučiomis gimstančių jausmų savo sūnaus muzikos mokytojai. Atsitverti tiesiogine prasme – atkakliai renčiama plytų siena, mat pagal profesiją šis vyras yra mūrininkas. Tik ar pajėgs mūras apsaugoti nuo sėlinančios meilės?

Šiuolaikiniam prancūzų dramos teatrui, priešingai nei kinui, Aurelija nejaučia itin didelės simpatijos: regi jame daug tiesmukumo ir mažokai fantazijos. Kas kita – muzikiniai, šokio ar šiuolaikinio cirko spektakliai: čia prancūzams prilygti išties nelengva. Ir, priešingai nei Lietuvoje, teatro režisieriai ten retai bando savo jėgas kine arba operoje: tai laikoma skirtingomis profesijomis.

Palikti Kauną paskatino konfliktas

Vis dėlto būtent už vaidmenį prancūzo Jeano Luco Lagarce’o pjesėje „Tolima šalis“ A.Tamulytė pelnė pirmąjį reikšmingą savo teatrinį apdovanojimą – „Auksinių scenos kryžių“ pirmtakę Švento Kristoforo statulėlę. Nutiko tai dar 2002 m., o 2009-aisiais už vaidmenį spektaklyje „Bjaurusis“ aktorei buvo įteiktas ir „Auksinis kryžius“. O Kauno miesto savivaldybės menininkams dalijamos „Fortūnos“ A.Tamulytei buvo įteiktos net trys.

Bet negalėtum sakyti, kad sėkmingai prasidėjusi aktorės karjera teatre klostėsi ramiai ir tolygiai. Priešingai nei tėvams (Kauno valstybinio muzikinio teatro solistei Danutei Dirginčiūtei ir muzikantui, o vėliau šio teatro „ūkininkui“ Albinui Tamuliui), jai nepavyko „savo namais“ paversti vieno konkretaus teatro.

„Turėjau etatą Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre, kol jam vadovavo Jonas Vaitkus. Tačiau kai režisieriaus šiame teatre nebeliko, pasitraukiau. Tada Gintaras Varnas parviliojo mane į gimtąjį Kauną. Čia viskas pasikartojo: pamėgtam režisieriui palikus meno vadovo postą, aš vėl palikau trupę“, – pasakoja aktorė.

Apsispręsti padėjo nesutarimai su šiame teatre vėl intensyviai dirbti pradėjusiu Jonu Jurašu, kuriam jokios Aurelijos siūlomos aktorinės improvizacijos, paremtos jos pačios išgyvenimais ir patirtimi, netikdavo. Tiksliau – jos neįtikdavo šalia režisieriaus visuomet ištikimai budėdavusiai jo žmonai, tekstų autorei Aušrinei Marijai Sluckaitei, netoleruodavusiai nė mažiausių nukrypimų nuo popierinio žodžio.

„Repetuodama visąlaik kankinausi jausdama, kad mano tariami tekstai – neorganiški, o kartais tiesiog infantilūs. Kol po generalinės repeticijos galiausiai neištvėriau – pati oficialiai atsisakiau vaidmens. Teatras, „atsidėkodamas“ už tokį įžūlumą, kartu atėmė iš manęs ir Artūro Areimos spektaklyje „Šmėklos“ sukurtą vaidmenį. Išsaugojau Kaune tik „Auksinį scenos kryžių“ pelniusį darbą Viliaus Malinausko spektaklyje „Bjaurusis“ – jis vaidinamas iki šiol“, – su širdgėla pasakoja A.Tamulytė.

Tik ne TV serialai

Be vaidmenų spektakliuose „Bjaurusis“ ir „Dėdė Vania“, šiandien žiūrovai aktorę gali išvysti Valstybiniame jaunimo teatre teberodomuose J.Vaitkaus „Pa­triotuose“ bei „Domino“ teatro premjeroje „Žavios ir pavojingos“. Sąrašas tarsi neatrodo labai ilgas, kol nekreipi dėmesio į tai, kokiu intensyvumu rodomi nauji „Domino“ teatro spektakliai: neretai „Žaviose ir pavojingose“ vaidinančiam moterų šešetukui vieną po kito tenka atlaikyti du vaidinimus per dieną. O Silvijos vaidmens atlikėja A.Tamulytė dublerės neturi.

„Būna taip, kad vos spėju nusiplauti nubėgusį pirmojo vaidinimo grimą (o nubėga jis neišvengiamai, nes vaidinu savo nuoskaudas alkoholyje skandinančią moterį, kuri tiesiogine prasme raičiojasi po sceną), užsitepti naują ir grįžti į sceną antram vaidinimui. Tokie krūviai reikalauja fizinių ir emocinių jėgų, antra vertus, esu dėkinga „Domino“ teatrui už tai, kad suteikia galimybę pragyventi nevaidinant televizijos serialuose. Kol turiu ką valgyti ir nesėdžiu gatvėje – į serialus neisiu“, – atkakliai kartoja pripažinta aktorė.

Serialų statytojų pasiūlymų anksčiau A.Tamulytė sulaukdavo nuolat. Dabar – rečiau, mat tarp jų kūrėjų pasklido žinia, kad artistė dar įsikibusi scenos, dar nepasiduoda. Kam tuščiai vargintis įkalbinėjant, kai aplink – šimtai patekti į serialus trokštančių moteriškių.

O štai režisierius Olegas Šapošnikovas, perskaitęs dramaturgės Lauros Cunningham pjesę, iškart „Domino“ teatro vadovams pareiškė, kad imsis šio pastatymo tik su sąlyga, jei Silviją vaidins A.Tamulytė. Mat Brodvėjaus ir kitus pasaulio teatrus apkeliavusi pjesė šviežumu neblizgėjo, ir „Domino“ teatrui prireikė būtent to, ko nebereikėjo Nacionaliniu virtusiam Kauno dramos teatrui, – Aurelijos literatūrinių bei vaidybinių improvizacijų.

Aktorė pati prikūrė nemažai Silvijos teksto, išplėtodama tiek padavėja virtusios aktorės neįgyvendintų svajonių, tiek namie patiriamo vyro smurto linijas. Ir visi, kam jau teko matyti „Žavias ir pavojingas“, gali paliudyti, kad improvizacijos pasiteisino, – būtent Silvijos personažas iš spektaklio veikėjų šešeto žiūrovams įsimena labiausiai.

Užtat su kokia baime pačios L.Cunning­ham reakcijų laukė A.Tamulytė, sužinojusi, kad dramaturgė tiesiai iš Niujorko atvyksta į premjerą Vilniuje. Bijojo be reikalo – po spektaklio surengtame vakarėlyje viešnia pripažino, kad Aurelijos vaidmuo, kaip ir visas vilniečių sukurtas spektaklis, ją sujaudino, nors regėjo daug šios pjesės interpretacijų ir ne visas apskritai norėtų prisiminti.

„Manoji Silvija atmintinai deklamuoja Ofelijos ir Medėjos monologus, tačiau niekaip neįstengia įsiminti vos trijų lapų ilgumo restorano, kuriame dirba, valgiaraščio. Namie ją žemina vyras, ji plėšosi tarp skurstančios šeimos, nemėgstamo darbo ir savo svajonės, neįstengdama dorai atlikti nė vieno vaidmens, kurio iš jos reikalauja gyvenimas.

Nori vaidinti – tačiau dirbdama padavėja neįstengia nuvykti į aktorių perklausas, pasiryžta palikti smurtaujantį vyrą – tačiau išsiblaiviusi pritrūksta tvirtybės. Gražuolė Silvija – kaip gėlės žiedas, kuris galėtų kerinčiai prasiskleisti pamerktas į vazą, tačiau anksčiau laiko vysta nugrūsta stiklainin su pūvančiu vandeniu. Norėjau parodyti, koks svarbus kiekvienos aktorės karjerai yra ją palaikantis artimiausias žmogus“, – teisina savo personažą A.Tamulytė.

Pačiai Aurelijai sunkiausiais gyvenimo momentais išlikti scenoje padėdavo tvirtas stuburas, jaunystėje visiems laikams „įkaltas“ režisieriaus J.Vaitkaus. Jis savo studentams įteigdavo, kad aktorystė – viena gražiausių profesijų pasaulyje, o tie, kam pritrūksta jėgų joje išlikti, paprasčiausiai nėra savo profesijos verti. Suprask, jei neatlaikei, palūžai – esi netalentinga aktorė ir silpna asmenybė. Ir jokių pasiteisinimų ar kompromisų čia būti negali.

„Kadangi mano tėvai dirbo teatre, tokios nuostatos man nebuvo naujiena. Žinojau, kad gėlės, aplodismentai – tik mažyčiai juodo, sekinančio, naktimis ilsėtis neleidžiančio darbo purslai. Tačiau dažnai matydavau, kaip savo išsvajotos profesijos realybe baisėdavosi pirmosios aktorių kartos bendrakursiai ir kolegos“, – prisimena pašnekovė.

O štai su kinu A.Tamulytės keliai prasilenkė: kažkada, agento pakviestai išbandyti jėgas Quentino Tarantino filmo atrankoje, merginai tiesiog pritrūko drąsos, o daugiau panašių progų nebepasitaikė. Dabar dalyvauti netgi lietuvių režisierių rengiamose perklausose aktorė nebesuranda laiko. Nors atrodytų – negi Lietuva tokia didelė, kad vietiniai kino režisieriai galėtų nepažinoti seniai teatruose vaidinančių aktorių? Gal todėl ir lietuviško kino premjeros vis dažniau primena tik šiek tiek prašmatniau nufilmuotus televizijos serialus?

Geras vaidmuo – svarbiau už apdovanojimus

Kone kasdien su „Domino“ trupe Lietuvos miestus ir miestelius raižanti A.Tamulytė jau sukaupė įdomių pastebėjimų apie skirtingų miestų ir rajonų teatro žiūrovus: „Vienaip į linksmą spektaklio juokelį reaguos vilniečiai, kitaip – kauniečiai, ir jau visiškai skirtingai – klaipėdiečiai. Jeigu vaidmens akcentus susidėliojai Vilniuje – gali neabejoti, kad pajūryje visus taškelius teks perdėlioti iš naujo.“

Pati artimiausia aktorei savo reakcijomis iki šiol lieka Kauno publika, kurią daugelis kolegų vadina reiklia ir išlepinta. Mat dirbdami Kaune įsimintinus savo kūrybos laikotarpius praleido tokie režisieriai, kaip J.Vaitkus, G.Varnas ir Gytis Padegimas, o žiūrovai tokios dovanos nepamiršta.

Panašiai ir panevėžiečiai iki šiol jaučiasi esą išauklėti Juozo Miltinio, todėl pigiais juokeliais šio miesto publikos niekaip nepapirksi. Mažiausiai reiklūs ir visus atvežamus spektaklius dėkingai priima teatrų neišpaikinti Mažeikių, Utenos, Marijampolės, Tauragės žiūrovai. Na, o sostinėje smarkiai skiriasi besąlygišką savo žiūrovų pasitikėjimą užsitarnavusio „Domino“ ir visų kitų teatrų publika – tarsi iš skirtingų pasaulių žmonės būtų susirinkę.

„Tačiau man svarbiausia ne teatro pavadinimas, o kuriamas vaidmuo. Jei galiu jame save realizuoti – būnu laiminga, o jei pačiai nepavyksta suvokti, ką veikiu scenoje, – neguodžia nė garsios režisierių pavardės. Vaidindama „Domino“ spektakliuose turbūt nepelnysiu kritikų skiriamų apdovanojimų, nors, antra vertus, jų toleruojamuose teatruose esu regėjusi ir prastesnių pastatymų. Valstybiniai teatrai galėtų tik pavydėti „Domino“ kruopščiai iki mažiausių smulkmenų vadybiškai sustyguotos veiklos: viskas čia vyksta laiku, visi aktorių pagalbininkai gastrolėse puikiai žino ir vykdo savo pareigas. Trūksta nebent stilistiškai margesnio repertuaro ir įvairesnės režisūros. Bet juk negalima norėti visko iš karto“, – viliasi aktorė, teigianti, kad jei tokių teatrų kaip „Domino“ šalyje atsirastų daugiau, jos kolegos nebesilaikytų įsikibę valstybinių etatų, o tada sąstingyje įstrigusi teatrų reforma savaime pajudėtų.

Šiuo metu A.Tamulytė ketina įgyvendinti savo pačios kūrybinį sumanymą – kartu su trimis kolegomis ruošti spektaklį pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio dramą „Marta“. Pasiskolinęs siužeto rėmus iš prozininko Cornello Woolricho, ją pats autorius kine ekranizavo 1974-aisiais.

„Mano mėgstamiausias teatro spektaklis ilgą laiką buvo „Karčios Petros fon Kant ašaros“: jame ne vaidindavau, o tiesiog gyvendavau. Jis _sukurtas pagal R.W.Fassbinderio dramą. Nuo to laiko šis dramaturgas ir kino režisierius – mano išskirtinių mylimųjų sąraše. Nors ir nėra prancūzas“, – juokiasi aktorė.

Lrytas.lt nuotr.

Pirmoji 2016-ųjų premjera scenon žengė keistu laiku – pačiame „neužmirštuolių sezono“ įkarštyje, savaitės viduryje, liepsnojant laužams ir skambant „Requiem“ prieš ketvirtį amžiaus žuvusių valstybės gynėjų atminimui.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Neiškenčiau nepasiteiravusi režisieriaus Gintaro Varno, kodėl spektakliui pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę „Pabaigos ugnis“, iš pirmo žvilgsnio neturinčią jokių tiesioginių sąsajų su Lietuva, parinktas būtent toks chronologinis kontekstas. Ar išties neatsitiktinai Sausio 13-osios atminimo laužai publikos sąmonėje gretinami su Pabaigos ugnimi?

„Paskutinė pjesės frazė byloja, kad Pabaigos ugnis – tai kartu ir Pradžios ugnis. Sena supleška, kad galėtų užgimti nauja. Mūsų spektaklyje, beje, irgi dega laužas, duodantis peno asociacijoms. Tačiau pjesės tema anaiptol nekonfliktuoja su Sausio 13-osios nuotaikomis Lietuvoje. Visuomenės virsmų, aukojimosi motyvai teatre apskritai negali būti proginiai. Vienas žiūrovas spektaklyje įžvelgs tik paviršutinę siužeto istoriją, kitas – dalį jos gilesnių prasmių, o trečias galbūt perskaitys visus joje užšifruotus kodus. Norėtųsi, kad pastarųjų būtų daugiau“, – viliasi režisierius.

Aštuonių personažų ansamblis

G.Varnas stato jau ketvirtą D.Loher pjesę: anksčiau buvo „Klaros santykiai“ Rygos „Daile“ teatre, „Nekalti“ ir „Ruzvelto aikštė“ Kauno valstybiniame dramos teatre. Stato ir pats tuo stebisi, nes negalėtų pavadinti savęs šiuolaikinės dramaturgijos gerbėju: „Tai vienintelė nūdienos autorė, kuriai esu skyręs tiek daug dėmesio. Kodėl? Man ir pačiam keista, nes šiuolaikinę dramaturgiją gana retai statau. Dažniausiai tai būna arba ryškios socialinės tematikos, arba negatyvų, destruktyvų pradą turinčios pjesės. Nei vienos, nei kitos man neįdomios. O tokių šiuolaikinių dramų, kurioms būtų būdinga egzistencinė dimensija ir kartu poetiškumas, nėra daug.“

Ir vardija kelų savo anksčiau statytų veikalų autorius: Jeaną Lucą Lagarce‘ą („Tolima šalis“), Thimothee de Fombelle („Švyturys“), Tankredą Dorstą („Nusiaubta šalis“). Pasak G.Varno, ton pačion greton tinka ir D.Loher. Režisieriui patinka jos požiūris į pasaulį, jos prozinio teksto poezija, kurios pradėjo ilgėtis po kitokių dramos bei operos pastatymų, atitraukusių nuo šiuolaikinio gyvenimo pulso. Taip ir atėjo „Pabaigos ugnis“ į Valstybinio jaunimo teatro repertuarą.

Pačią D.Loher pjesę režisierius vadina poetiniu epu su dramos elementais. Mat D.Loher kurdama remiasi ne vien įprastais dialogais ar savo mėgstamais monologais: jos personažai savo veiksmus, būsenas, mintis dažnai žiūrovams pristato trečiuoju asmeniu. Tekstas, kuris tradicinėje prozoje tektų pasakotojui, čia virsta draminiu tekstu.

Maža to, kai kurios scenos būna apskritai neišrašytos: režisierius randa pjesėje kelis puslapius teksto, nepriskirto konkretiems veikėjams, ir yra laisvas nuspręsti, kaip jį pateikti scenoje. Tokie „pasidaryk pats“ intarpai, kuriuos G.Varnas vadina šiuolaikine dramine priemone, skatina trupę daugiau eksperimentuoti.

Iš esmės pjesėje tėra vienintelis veikėjas, kurį pati dramaturgė įvardija kaip „Mes“. Vėliau „Mes“ skaidomas į aštuonis personažus, sugrįžtančius ten, kur anksčiau gyveno, ir prisimenančius, kas jiems nutiko. Visų aštuonių likimai buvo arba negrįžtamai sugriauti, arba sudraskyti per autokatastrofą, per kurią žūsta nekaltas vaikas. Mėginama tuos gyvenimus ręsti iš naujo, tačiau nelabai pavyksta.

„Viskas liudija, kokia trapi ir duži, tarsi porcelianinis indas, yra mūsų tariama gerovė, nesugebanti nuslopinti žmoguje glūdinčio naikinimo prado. Ir vis sugrįžtama prie minties, kad vienintelė išeitis – tai didžiulė liepsna, iš kurios pelenų tarsi feniksas pakiltų kokybiškai nauja būtis“, – pasakoja režisierius.

Pranašiškas dramaturgės barometras

D.Loher rašo apie tą visuomenės sluoksnį, kuris beveik niekam neįdomus. Jos pjesėse nebūna politikų, šou veikėjų, blizgančių žurnalų herojų ar šiaip sėkmės lydimų žmonių. Dažniausiai čia regime trečiąją klasę – neturtingų priemiesčių gyventojus, kurie šmėkščioja nebent kriminalinėje kronikoje. Ir šmėkščioja vis dažniau – prisiminkime kad ir Paryžiaus priemiesčių įvykius. „Jūsų nusikaltėlis jums artimesnis už jūsų kaimynų lemtį“, – byloja vienas iš „Mes“ ansamblio personažų, ir šis sakinys galėtų tapti viso spektaklio moto.

„Pabaigos ugnis“ buvo parašyta 2007 m. 2008-ųjų pradžioje G.Varnas stebėjo jos premjerą Hamburgo teatre „Thalia“ – tame pačiame, iš kurio, nepritardamas Vokietijos paramos pabėgėliams politikai, neseniai pasitraukė garsus latvių režisierius Alvis Hermanis.

„Sakyčiau, tuomet, kai dar nebuvo nei dabartinio pabėgėlio antplūdžio, nei virš Europos pakibusios naujo karo grėsmės, pjesė neskambėjo taip aktualiai kaip dabar. Nebe pirmą kartą įsitikinu, kad D.Loher kūrybai būdinga aplenkti laiką. Taip buvo ir su jos pjese „Nekalti“, kurią Kaune statėme 2005-aisiais – prabėgus dvejiems metams po veikalo premjeros Hamburge. Apie savižudybę kalbančioje pjesėje buvo apstu motyvų, kurie realiame gyvenime neįtikėtinai atsikartodavo mums ją repetuojant. Tai liudija apie itin jautrų visuomenės pokyčiams dramaturgės vidinį „barometrą“, leidžiantį pranašiškai įžvelgti būsimus pasaulio įvykius“, – liudija G.Varnas.

Oidipo mitas per vieną vakarą

Balandžio pabaigoje režisierius Nacio­naliniame dramos teatre pristatys dar vieną savo premjerą – Johno von Duffelio „Oidipo miestą“. Joje vokiečių dramaturgas į vieną veikalą sujungė dvi Oidipo mitą atspindinčias Sofoklio tragedijas – „Oidipą karalių“ ir „Antigonę“, o tarp jų įkėlė sutrumpintą Euripido tragediją „Foinikietės“, į kurią dar įspraudė ir monologą, paimtą iš Aischilo dramos „Septynetas prieš Tėbus“.

Šioji „sudurtinė“ pjesės dalis pasakoja apie Tėbų karą, kilusį po to, kai iš regėjimo netekusio karaliaus valdžią perėmė Oidipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas. Jie turėjo valdyti Tėbus pasikeisdami: metus karaliauti vienas, metus – kitas. Tačiau Eteoklis užgrobė miestą ir nebenorėjo perleisti sosto broliui. Polineikas apsigyveno Arge, vedė vietinio karaliaus dukterį ir sugrįžęs kartu su jo kariuomene apsupo Tėbus. Taip prasidėjo Tėbų karas, kuriame brolis stoja prieš brolį. Abu žūsta, o jų sesuo Antigonė  vėliau pasmerkia save pražūčiai, siekdama naujo valdovo pasmerktą brolį Polineiką garbingai palaidoti.

Oidipo miestas – tai Tėbai, antikos laikų Graikijoje turėję miesto-valstybės statusą. Taigi Oidipo miestas tolygus valstybei. Vis dėlto kodėl pedantiškasis G.Varnas šįkart renkasi amžininko sudurstytą pjesę, o ne kurią nors iš originalių antikinių dramų?

„Jaučiuosi atkuriantis graikiškąjį Oidipo mitą, o ne inscenizuojantis šiuolaikinio autoriaus pjesę. Pastaroji tiesiog suteikė galimybę visą mitą papasakoti viename spektaklyje ir nereikalauja iš skubančios mūsų publikos skirti jam trijų vakarų. Tiesa, J.von Duffelis „Oidipo mieste“ atsisakė antikos tragedijų chorų, o aš ketinu keletą iš jų sugrąžinti. Tačiau – tik keletą. Mat chorai senovės graikams pristatydavo gerai pažįstamą dievų panteoną ir taip suteikdavo vertikalų kontekstą pasakojamiems įvykiams. Mes jau nebegalime pasigirti tokiu išsamiu graikų mitologijos pažinimu, tad ir chorai tragedijose nebeatlieka savo ankstesnės paskirties. Istoriškai žiūrint netgi pačioje senovės graikų dramaturgijoje chorų vaidmuo palengva mažėjo, bėgant laikui jie trumpėjo, o draminis siužetas priešingai – ilgėjo. Taigi pašalinus chorus tragedijų siužetas praktiškai nenukenčia“, – aiškina režisierius.

Geri taktikai, prasti strategai

Įdomu, kad trijų šio spektaklio vaidmenų atlikėjų G.Varnas ieškojo paskelbęs viešą konkursą pradedantiesiems aktoriams. Režisierius teigia, kad tokia patirtis pasiteisino: tik vieną aktorių iš trijų ieškotų jis galiausiai pasirinko iš savojo studentų kurso.

Anksčiau pagal nerašytą taisyklę režisūros meistrų statomuose spektakliuose jaunimui skirtus vaidmenis kurdavo jų pačių studentai. „Tai buvo ir tipažo parinkimo klausimas, mat pjesėje regime tris veikėjų kartas, ir šios kartos tarpusavyje privalėjo „sulipti“ – ne tik amžiumi, bet ir išorine išvaizda. Ieškoti plačiau vertėjo, nes spektaklis mano vaizduotėje – labiau apie jaunąją kartą. Kaip ir „Pabaigos ugnies“ atveju, išsigelbėjimo viltys sutelkiamos į naują pradžią – į jaunosios kartos asmenybes, gebančias nepaklusti savisaugos instinktui.

Štai jaunasis Menoikėjas savanoriškai šoka nuo bokšto išgirdęs pranašystę, kad jo auka reikalinga miestui išgelbėti. Antigonė irgi savo noru lieka ištikima senajai paprotinei, o ne laikinos valdžios sukurtai teisei, savo pasirinkimu pabrėždama pastarosios išsigimimą. Istorijai visais laikais daro įtaką asmenybės, o ne masės. Asmenybės formuoja tiek gerąją, tiek blogąją istoriją. Dažniau, žinoma, blogąją, nes ir joms būdingas „naikinimo pradas savyje“, apie kurį tiek daug kalba D.Loher“, – liūdnai šypteli režisierius.

Ir čia pat atsigręžia į Lietuvą: „O kas buvo Sąjūdis? Tikrai ne masinis judėjimas, kaip kartais mėginama vaizduoti. Tokiu jis tapo nebent vėliau, kai vardan pozicijos svarumo buvo pasitelktas platesnis žmonių ratas, kuris galiausiai išjudino mases. Vis dėlto iš pradžių Sąjūdis tebuvo maža intelektualų grupė, suburta keleto ryžtingesnių žmonių. Bėda ta, kad joje nebuvo spėta nuosekliai apgalvoti ir parengti valstybės plėtros strateginių pamatų po Dainuojančiosios revoliucijos. Todėl iki šiol diskutuojame, koks vaidmuo valstybėje tenka kultūrai ir jaunosios kartos ugdymui.

Atsiplėšti nuo imperinio slibino yra viena, o sukurti laimingą visuomenę – jau kas kita. Tauta tada bus laiminga, kai ją sudarys protingi, kultūringi ir apsiskaitę žmonės, o ne klestintys miestiečiai ir prasigėrę kaimiečiai. Visa tai – kažkada neatliktų namų darbų padariniai. Pasirodėme esą geri taktikai, bet prasti strategai. Nes jeigu jau kuri valstybę nuo pamatų – tai kurk geresnę negu kitos, o ne kartok kitų padarytas klaidas. Man keista, kad Vytautas Landsbergis, pats būdamas kultūros žmogus, apie tai negalvojo.“

Plačiai atvertas „Dramų stalčius“

Tai, kad per ketvirtį amžiaus neatsirado jokios valstybinės programos, skirtos pasaulio dramaturgijos vertimams į lietuvių kalbą remti, irgi byloja apie kultūrai visuomenėje tekusį podukros vaidmenį. Apie tai G.Varnas kalbėjo 2015-ųjų pabaigoje pristatinėdamas „Dramų stalčių“ – interneto puslapį, skirtą verstinei dramaturgijai publikuoti ir saugoti.

Šiuo metu jame lietuvių kalba pateikiama 110 veikalų – ne tik kompiuteriu iš rankraščių ar mašinraščių perrinktų, bet ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstų dramų. Per porą metų pavyko parengti vienuolika dar neturėtų Williamo Shakespeare’o, Jeano Racine’o, George’o Büchnerio, Euripido, Pedro Calderóno de la Barcoso, Carlo Gozzi ir Christoferio Marlowe dramų vertimų.

„Svetainės idėja kilo Vilniaus knygų mugės diskusijose apie pasaulinės dramaturgijos palikimą ir tragišką situaciją dėl jo lietuviškų vertimų. Profesorė Irena Veisaitė tuomet pasakė, kad piktindamasis esu, be abejo, teisus, tačiau kol pats jais neužsiimsiu – tol niekas nieko nedarys. Supratau, kad kelio atgal nebėra: reikia imt ir daryt. Parašėme dviejų dalių projektą: pirmoji dalis skirta svetainės kūrimui ir jau esamų dramaturgijos vertimų kaupimui, antroji – trūkstamų vertimų parengimui. Baisiausia, kad tris kartus iš eilės projektas nesulaukė lėšų iš Kultūros tarybos, nors ekspertų buvo palankiai įvertintas. Ir tik po to, kai asmeniškai pasikalbėjau su daugeliu tarybos narių ir papasakojau gėdingą „Dramų stalčiaus“ istoriją spaudai, ketvirtas bandymas pernai pavasarį pagaliau sulaukė sėkmės“, – liudija interneto svetainės kūrėju tapęs režisierius.

Įdomu, kad pagal balų skaičių lėšos turėjo būti skirtos jau pirmajame teikime, nes paramos tąkart sulaukė ir mažiau balų surinkę kitų pretendentų projektai. Kodėl „Dramų stalčius“ buvo nustumtas, G.Varnui taip ir liko neaišku: teko pasitenkinti argumentu, neva senų dramų vertimai gali palūkėti geresnių laikų, nes jų publikavimas nėra neatidėliotina kultūros būtinybė.

„Tai reiškia, kad teatrą prižiūrintis žmogus Kultūros taryboje nekenčia teatro klasikos ir pirmenybę teikia „post post post“ scenos meno reiškiniams. Nesu nusiteikęs prieš teatro naujoves, tačiau mane piktina, kad visokiems šokeliams ir cirkeliams nuteka dideli pinigai, o klasikinė dramaturgija lieka be nieko. Nors jos pastatymai gali būti ne mažiau šiuolaikiški ir aktualūs už postmoderniais ar postdraminiais vadinamų opusų, kurie, plačiau pasaulyje pasidairius, irgi jau pradeda dvokti naftalinu“, – konstatuoja režisierius.

BFL

2015-ųjų pabaigoje Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovo konkursą laimėjo 34 metų Egidijus Skrodenis – direktoriaus pavaduotojas, iki tol beveik metus dirbęs laikinuoju tos pačios įstaigos direktoriumi. Per tuos metus buvo atlikta visų veiklos procesų analizė, įdiegta kokybės vadybos sistema ir, susisiekimo ministrui patvirtinus, pradėta vykdyti direkcijos struktūros pertvarka.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

„Norime labiau atsiverti visuomenei, kuri turi teisę žinoti, kaip ir kam naudojami jos pinigai, kur ir kokie kelių tiesimo ir re­konstrukcijos darbai numatomi. Žmonėms nusibodo klausytis valstybės pareigūnų aiškinimų, kad trūksta pinigų. Tokios aimanos skamba kasdien ir iš visų institucijų, tačiau pasimeta žinia, kam pinigai iš tiesų reikalingi ir kaip jie bus naudojami. Nuo šiol nurodysime tik pagrįstą lėšų poreikį konkretiems pro­jektams, o visuomenė ir šalies politikai arba pritars siūlomoms investicijoms į kelius, arba ne. Sprendimo padarinius neišvengiamai pajusime visi, nes be darnios eismo sistemos negali funkcionuoti jokia išsivysčiusi valstybė“, – teigia E.Skrodenis.

– Kokie esminiai Kelių direkcijos pertvarkos tikslai?

– Kelių direkcijos veikla atsiliepia kiekvieno kasdieniam gyvenimui: nuo mūsų priklauso, kiek laiko jūs važiuojate į darbą, kada jūsų įmonė  gaus laukiamą  krovinį ir ar saugiai jūsų vaikai pasieks mokyklą.

Išklausę nemažai kontroliuojančių institucijų kritikos supratome, kad nesikeisdami nesugebėsime kokybiškai išpildyti visuomenės lūkesčių. Diegiant ISO kokybės vadybos sistemą, buvo peržiūrėtos Kelių direkcijos vykdomos funkcijos ir dar vasarą pradėta vykdyti institucijos pertvarka. Tokios  Kelių direkcija nematė jau daugiau kaip  dešimtmetį, todėl natūralu, kad kai kurie darbuotojai sunerimo.

Galime pasidžiaugti, kad išdėsčius argumentus nerimą pavyko išsklaidyti. Dalis skyrių, vykdančių panašias funkcijas, buvo sujungti, sumažėjo vadovaujančio personalo, kartu užtikrintas funkcijų grynumas. Ypač daug dėmesio skyrėme Viešųjų pirkimų skyriaus kompetencijai stiprinti. Nusprendėme centralizuoti direkcijos vykdomus viešuosius pirkimus, todėl gamybos skyriai turės  daugiau dėmesio skirti inžinerinei veiklai, atsakingiau rengti technines specifikacijas, o pačias pirkimo procedūras vykdys Viešųjų pirkimų padalinys. Buvo parengtos tipinės pirkimų sąlygos bei kvalifikaciniai reikalavimai. Ypatingas dėmesys teko skyriams, atsakingiems už darbų kokybės kontrolę – juk nutiesti keliai turi tarnauti kuo ilgiau.

– O kokie uždaviniai laukia persitvarkiusios direkcijos?

– Vienas svarbiausių uždavinių – užtikrinti aiškų ir ilgalaikį kelių plėtros ir remonto planavimą remiantis ne prielaidomis ir nuomonėmis, o realiai konstatuotais kokybiniais kelių nusidėvėjimų parametrais ar kelių tinklo modeliavimo programomis. Lietuvoje turime pakankamai kompetentingų specialistų bei modernios įrangos, leidžiančios objektyviai įvertinti kelių būklę, tačiau jų neišnaudojame tiek, kiek galėtume.

Šiuo metu jau baigiama diegti kompiuterinė kelio dangų valdymo sistema, kuri, apdorojusi lazerine kelių skenavimo įranga surinktus duomenis, leis tiksliai nustatyti prioritetinius taisytinų kelių ruožus. Pradedame ruoštis elektroninių statybos žurnalų įvedimui ir kitų procesų automatizavimui, kad visi gaunami duomenys būtų kaupiami kompiuterinėse laikmenose. Tai leis ne tik sutaupyti laiko ir sąnaudų, bet ir aiškiai argumentuoti direkcijos planus vi­suomenei.

– Kaip suderinti du tarpusavyje sunkiai derančius dalykus: natūralų piliečio troškimą patogiai pasiekti savo individualų namą užmiestyje ir šalies kelių tinklo optimizavimą?

– Stengsimės aiškiai suformuluoti prioritetus ir neteikti nepamatuotų pažadų. Gyventojai turi teisę žinoti, kada jų kaimynystėje planuoja darbuotis kelininkai, ir negalvoti, kad spaudimu institucijoms arba žiniasklaidai įmanoma šiuos sprendimus pakeisti.

Kelininkų planai savo ruožtu privalės atspindėti gyvenviečių plėtros perspektyvas, kad daugiau nebetiestume kelių į kaimus, kuriuose baigia sunykti pa­skutinės sodybos. Skaudu matyti, kaip kelininkai žiemą tebestumdo sniegą nuo kelių į buvusias fermas, kurias aplinkiniai gyventojai seniai išsinešiojo po plytą, o netoliese esančio ir į naujakurių gyvenvietę vedančio keliuko tinkamos priežiūros savivaldybė nesugeba užtikrinti. Tokiais atvejais savivaldybėms siūlysime protingus atsakomybės mainus.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje aiškiai nurodytas ilgalaikis tikslas – sukurti saugią, ekonomiškai efektyvią ir palankią aplinkai transporto sistemą. O tai nėra lengva užduotis. Lietuvoje visas kelių tinklas sudaro 84,5 tūkst. km, vien valstybinės reikšmės kelių turime daugiau kaip 21 tūkst. km. Jais gabenama net 62 proc. bendro krovinių srauto.

Šalies transporto sektorius, kuriam ir priklauso sausumos kelių tinklas, sukuria net 13 proc. valstybės bendrojo vidaus produkto. Tai geriausias rodiklis vi­soje ES. Natūralu, kad siekiant išlaikyti panašų lygį sektoriui būtinos apgalvotos investicijos.

Valstybinės reikšmės keliai nuolat prižiūrimi: užtaisomos kelio pažaidos, atnaujinamas kelių horizontalusis ženklinimas, taisomi kelio infras­truktūros statinių pažeidimai, atliekami paprastieji ir kapitaliniai kelio dangos remonto darbai, remontuojami tiltai, viadukai, estakados, tuneliai ir pralaidos.

Plėtodami transporto informacinę infrastruktūrą, numatome modernizuoti Eismo informacijos centrą, išplėsti kelių informacinę sistemą valstybinės reikšmės keliuose, siūlyti kelių duomenų elektronines paslaugas bei kurti viešojo transporto kelionių duomenų informacines sistemas.

– Ar išmaniosios priemonės pagelbės eismo saugumui?

– Padės ne tik jos, bet ir inžinerinės priemonės. Vienas geriausių pavyzdžių – neseniai kelyje „Via Baltica“ šalia Marijampolės įrengtas vidutinio greičio matuoklis. Įranga nefiksuoja, kur konkrečiai vairuotojas viršijo greitį, bet skaičiuoja, ar jis leistinu vidutiniu greičiu įveikė 5 km ilgio ruožą. Kaip inžinerinė saugos priemonė numatyta ir automatinė greičio kontrolė.

Toliau tiesiami pėsčiųjų ir dviračių takai, apšviečiamos pavojingos kelių vietos, rekonstruojamos san­kryžos ir šalikelės. Visa tai numato valstybinės reikšmės kelių priežiūros ir plėtros strategija iki 2030 m. Ji remiasi darnios plėtros principais ir apima visus keturis pagrindinius automobilių kelių sektoriaus tikslus: garantuoti judėjimo laisvę, visapusišką saugą, užtikrinti aplinkos ir visuomenės sveikatos interesus, efektyviai valdyti išteklius.

– Kas jus patį labiausiai erzina prie vairo?

– Erzina nekultūringi vairuotojai. Rytais sostinės Geležinio Vilko gatvėje važiuodamas maksimaliu leistinu 80 km per valandą greičiu jautiesi taip, tarsi trukdytum eismą gatvėje: tave ne tik visi lenkia, bet lenkdami dar ir iškalbingai mirkčioja lemputėmis, nes jei oficialiai leidžiama nebaudžiamam viršyti greitį iki 10 km per valandą, niekas ir neatsisakys to­kios galimybės.

Kai 2010 m. stažavau Lundo universitete Švedijoje, patyriau visiškai priešingą įspūdį: miesto gatvėmis važiuodamas maksimaliu leistinu 50 km per valandą greičiu jausdavausi nepatogiai, nes lenkdavau visus kitus vairuotojus. Mat švedai, priešingai nei mes, gerbia savo įstatymus, o ne ieško progų juos pažeisti.

– Turbūt dėl piktybinio lietuvių polinkio žūtbūt pasinaudoti taisyklių išlygomis ir esame priversti kalbėti apie nulinę toleranciją tiems, kurie prie vairo sėda išgėrę?

– Anksčiau turėjome ganėtinai tolerantišką ES šalių kontekste 0,4 promilės ribą, kartu išvengdavome diskusijų dėl spirituotų vaistų poveikio ar skrandžio sulčių išskiriamo alkoholio. Vis dėlto policijos rengiamų reidų rezultatai bylojo, kad transporto dalyvių sąmoningumo lygis neatitinka taisyklių tolerancijos lygio. Paprasčiau sakant, piliečiai neįstengė suteiktomis išlygomis naudotis protingai.

Jeigu plačiau pažvelgtume į eismo dalyvių sąmoningumo pokyčius per dešimtmetį, galėtume pasidžiaugti pozityviomis tendencijomis. Pėsčiųjų atšvaitų dėvėjimas daugeliui tapo norma, dviratininkai baigia įprasti prie ryškiai geltonų šviesą atspindinčių liemenių. Žūvančiųjų keliuose skaičius per septynerius metus sumažėjo daugiau kaip triskart. O štai girtų vairuotojų tramdymas išliko problema, vadinasi, būtina imtis veiksmingesnių priemonių.

– Mažinti aukų keliuose skaičių veikiausiai trukdo ir pernelyg lėtai atsinaujinantis automobilių parkas?

– Tebeskaičiuojame keliskart daugiau žuvusiųjų, vidutiniškai tenkančių šimtui eismo įvykių, nei išsivysčiusios Vakarų Europos valstybės. „Frankenšteinai“, auksarankių dirbtuvėse sulipdyti iš trijų ar keturių anksčiau daužtų automobilių, avarijose nesugeba mūsų apsaugoti. Tik taip įmanoma paaiškinti faktą, kad Vokietijos, kurios automagistralėse leidžiamas 150 km per valandą greitis, keliuose įvykstančios avarijos vidutiniškai pražudo tris kartus mažiau žmonių nei avarijos Lietuvoje. Tai gera dingstis priminti vairuotojams, kad renkantis automobilį anaiptol ne jo markė, spalva ar sumontuota garso aparatūra yra svarbiausia.

– Ar padės mūsų vairuotojams greičiau tobulėti keliuose diegiamos pažeidimų kontrolės ir eismo stebėjimo sistemos?

– Be abejonės, toks ir yra šių priemonių tikslas. Esame vis labiau priklausomi nuo technologijų, netgi automobilyje įmontuotos sistemos tampa už mus protingesnės. Todėl automobilio komunikacija su kelyje įdiegtomis technologijomis įgauna vis daugiau reikšmės patogiai ir saugiai kelionei.

Vieno vairuotojai iš kelininkų gali nesitikėti: kad eismo sąlygos žiemą bus tokios pat kaip vasarą. Nė vienoje ES šalyje to nėra. Stengiamės palengvinti automobilininkų dalią žiemos laikotarpiu, bet tai nereiškia, kad atsakomybę už gamtos išdaigas neatsargūs vairuotojai gali versti kelininkams.

Žiemoms šiltėjant ir rečiau krintant sniegui, kelininkai sulaukia priekaištų, neva jie nieko nedirba. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: kelininkai dažniau ilsisi stojus ilgesniems šalčiams, kai užtenka reguliariai nustumti sniegą ir pabarstyti kelią. O šiltos žiemos pasižymi intensyvia teigiamos ir neigiamos temperatūros kaita, kuri eismo sąlygoms – pati grėsmingiausia. Per tris valandas kelyje tris kartus gali atsirasti ir vėl išnykti akimi nepastebimas plikledis, ir neverta tikėtis, kad kelininkai kiekvienąkart jį spės pabarstyti. Išbarstytos druskos poveikis ant kelio apskritai pasijunta tik po gero pusvalandžio. Pirmomis minutėmis po barstymo druska eismo sąlygas netgi pablogina, nes kelio paviršiuje pradeda kauptis vanduo. Ir niekas šitos cheminės reakcijos nepakeis.

– Pernai kelininkai daug vargo su viešaisiais pirkimais: konkursų rezultatai vienas po kito būdavo apskundžiami. Kaip kovosite su nepagrįstus kaltinimus keliančiomis įmonėmis?

– Per pastaruosius penkerius metus turėjome daugiau kaip šimtą teismo procesų dėl viešųjų pirkimų, tačiau tik menka dalis skundų buvo pripažinta pagrįstais.

Kita vertus, tokia padėtis signalizuoja apie kylančią rangovų tarpusavio konkurenciją. O ši savo ruožtu mažina kelininkų darbų kainas: jau turime atvejų, kai rangovų siūlymai tesiekdavo pusę skaičiuojamosios sąmatinės vertės, o projektai būdavo sėkmingai įgyvendinami.

Pagrindiniai darbai šįmet vyks kelyje „Via Baltica“ ir greitkelyje Vilnius–Kaunas, kurį ketiname paversti europietiškų standartų automagistrale. Joje 130 km per valandą greitis palankiomis oro sąlygomis būtų leidžiamas tiek žiemą, tiek vasarą. Dabartinė šio ke­lio infrastruktūra projektuotojų buvo numatyta 90 km per valandą greičiui. Magistralė turės tvirtesnius skiriamuosius atitvarus, bus valdoma elektroniniais kelio ženklais.

BFL

Senieji metai atnešė nemažai perversmų į Lietuvos teatrus. Todėl pradėdami Naujuosius norėtume jums pristatyti keturis drąsuolius, prisiėmusius teatrų vadovų atsakomybę, ir išklausti apie jų kolektyvų laukiančias permainas.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Jiems tekę teatrai – labai skirtingi, skęstantys sa­vuose rūpesčiuose. Štai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tebelaukia rekonstrukcijos, o Klaipėdos dramos teatras neseniai atšventė jos pabaigą. Vilniaus mažasis teatras direktore pradėjo vadinti ankstesnę laikinąją vadovę, o Kauno kamerinis teatras vadove paskirtą kolegę iš gretimo teatro pasitiko audringais manifestais ir kaltinimais senas tradicijas turinčio kolektyvo žlugdymu.

Siūlome „Veido“ skaitytojams naujųjų vadovų mintis apie tai, ką ketina keisti sau pavaldžiuose teatruose ir į kokias premjeras žiūrovus žada kviesti 2016-aisiais.

1. Norėtume sužinoti tris pagrindinius dalykus, kurie netenkino jūsų ligšiolinėje teatro veikloje. Kaip ketinate juos taisyti?

2. Ar jau galite išvardyti 2016-aisiais jūsų vadovaujamo teatro laukiančias premjeras? Kodėl renkatės būtent šiuos veikalus?

3. Kaip ketinate laviruoti tarp komerciškai sėkmingo ir meniškai brandaus repertuaro? Kokius teatro lankomumo rodiklius atėjęs radote ir kokių tikitės savo kadencijos pabaigoje?

4. Koks jūsų požiūris į kviestinius aktorius: leisite režisieriams jų kviestis ar prašysite verstis turimos trupės pajėgomis? Ar ketinate kviesti spektaklių statytojų iš užsienio?

5. Ar reikalingas teatrui etatinis vyriausiasis režisierius, nuolat prižiūrintis anksčiau pastatytus spektaklius? Ar ieškosite tokio žmogaus, jeigu jo šiuo metu teatre nėra?

6. Ar pritariate teiginiui, kad geros rinkodaros bei reklamos pastangomis kiekvieną spektaklį įmanoma paversti publikos geidžiamu? Ar regite šios srities neišnaudotų rezervų savajame teatre?

Tomas Juočys (38 m.), Klaipėdos dramos teatro vadovas

T.Juočys 2009–2011 m. buvo Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotojas, 2011–2015 m. dir­bo Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovu. Kon­kursas į Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas surengtas po to, kai 2015 m. kovo pabaigoje mirė Gediminas Pranckūnas, vadovavęs teatrui nuo 2001 m.

1. Trys dalykai – tai repertuaras bei jo formavimas, teatro valdymo struktūra ir aktorių trupės sudarymo procesas.

Repertuaras būdavo sudaromas chaotiškai, neatsižvelgiant į šiandienos aktualijas, poreikius, nesigilinant į pasirenkamą dramaturginę medžiagą. Tam darė įtakos ir scenos neturėjimas, ir neveikli teatro meno taryba. Nors ji turėjo tik patariamąjį balsą, jai priskirtos funkcijos formuojant repertuarą vis dėlto buvo per menkos. Šiandien renkamės kitą būdą: į meno tarybą įtraukėme du narius, kurie nėra teatro darbuotojai, – Leonidą Donskį ir Oskarą Kor­šu­novą. Tai padės išvengti savikritikos nebuvimo. Me­no tarybos posėdyje vasarį diskutuosime apie siūlomas pjeses bei jų režisierius ir atsirinksime pagrindinius „taikinius“, dėl kurių teatro vadovas tarsis penkeriems metams į priekį. Jei susitarti nepavyks – meno taryba svarstys, kuo užpildyti susidariusias spragas.

Teatro valdymo struktūrą anksčiau sudarė trys padaliniai: meno, finansų ir ūkio. Pirmieji du abejonių nekėlė, tačiau ūkio ir bendrųjų reikalų padalinys buvo gremėzdiškas ir nelankstus. Jį keisime sukurdami kelis papildomus padalinius. Meno vadovo žinioje bus aktorių trupė ir literatūrinė dalis. Šiai teks prisiimti ir rinkodaros funkcijas, tam bus priimti trys vadybininkai. Jau įsteigtas atskiras technikos padalinys, kuriam priklauso apšvietimo, garso, scenos ad­ministravimo, operatorių, pastatymų dalies tarnybos. Technikos vadovo pozicija valdymo struktūroje prilyginama direktoriaus pavaduotojui.

Teatro trupę šiandien sudaro 31 aktorius. Tai optimalus skaičius, tačiau bėda, kad trupę sudaro trijų specialiai Klaipėdos dramos teatrui parengtų kursų absolventai. Taigi turime trijų kartų aktorius, tarp kurių plyti amžiaus duobės, ir visišką konkurencijos trūkumą. Todėl atsisakome šios sistemos ir kasmet stengsimės prisivilioti po vieną du jaunus talentingiausius aktorius iš visos Lietuvos.

2. Metų pradžioje numatyta pradėti statyti italų dramaturgo Eduardo de Filippo pjesę „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. Povilas Gaidys). Šio spektaklio pristatymas P.Gaidžiui taps savotišku „nusilenkimu“ Klaipėdos publikai prieš baigiant aktyvų darbą teatre.

Iki vasaros vidurio turėtume pakviesti į Slawomiro Mrožeko pjesės „Pono Ohėjaus kankinystė“ premjerą. Ji pasirinkta kaip atsvara klasikiniam repertuarui. S.Mrožekas – vienas garsiausių Europos absurdistų, o spektaklį statysiantis režisierius Darius Raba­šauskas mėgsta absurdo dramaturgiją ir pamažu „auga“ mūsų teatre.

Rugsėjo mėnesį publikos lauks amerikiečių dramaturgo Don Nigro „Paolas ir Frančeska“. Tai šiuolaikinė Dante’s interpretacija, juodoji komedija, kurią pasiūlė režisierius Jonas Vaitkus. O 2016-uosius turėtume užbaigti Gintaro Grajausko pjese  „Pašaliniams draudžiama“, kurią, skatindamas lietuvišką dramaturgiją, užsakė pats teatras. Spektaklį statys O.Koršunovas, kuris buvo „taikinys Nr. 1“ ieškant režisieriaus naujai G.Grajausko pjesei.

Turime tikslą rudenį sukurti ir spektaklį vaikams. Kol kas nesame tikri dėl pjesės ir autorių, tačiau atrodo, kad tai bus „Piteris Penas“. Svarstome, kad spektaklį režisuoti galėtų choreografė Agnija Šeiko.

Taip pat žadame statyti Ksenijos Dragunskajos pjesę „Miesto teatras“, kurią turėtų režisuoti svečias iš Maskvos Andrejus Liubimovas. Tačiau šiandien dar nesame visiškai patenkinti specialiai mūsų teatrui sukurta pjese ir nežinome režisieriaus sprendimo, rakto šiai medžiagai atverti.

3. Klaipėdos dramos teatrui natūraliai nebus sunku gerinti lankomumo rodiklių: neturėdami savo scenų, pastaruosius trejus metus rodėme kritiškai mažai spektaklių – vos 100 per metus. Ir vidutinės mūsų metinės pajamos sudarydavo tik 100–120 tūkst. eurų. Šiais metais planuojame rodyti 165 spektaklius, kuriuos stebės vidutiniškai po 300 žiūrovų (vertinant ir mažesnes sales). Taigi iš bilietų pardavimo tikimės surinkti 240 tūkst. eurų.

Stengsimės repertuaro neorientuoti į komercinę sėkmę. Tam ir pasitelkiame vadybininkus, kad skatintume gerų produktų pardavimą. Mano manymu, valstybės kultūros politika remiasi biudžetiniais teatrais, gaunančiais tam tikrą garantuotą finansavimą, todėl šie privalo likti ištikimi profesionalaus scenos meno misijai.

4. Klaipėdos dramos teatras neišsivers be kviestinių aktorių, tačiau jų skaičių ribosime. Prieš įdarbinant aktorių trupėje galima jį išbandyti pagal autorinę sutartį – tuomet atsirandanti konkurencija verčia pasitempti ir kitus trupės narius.

Į Klaipėdą būtinai kviesime režisierių iš užsienio. Jau dabar deramės su Lenkijos, Latvijos režisieriais. Turime nusižiūrėję statytojų, jau kūrusių spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tikslas – pasiūlyti publikai pačius geriausius žinomus arba ne­žinomus, bet perspektyvius kūrėjus.

5. Klaipėdos dramos teatras šiuo metu turi etatinį režisierių. Ateityje jo pareigybės neliks, todėl daugiau funkcijų gaus teatro meno vadovas. Kadangi mano išsilavinimas – vadybinis, spręsdamas meno klausimus ketinu kliautis juo.

6. Rezervų yra, todėl stipriname rinkodaros skyrių, kurio anksčiau apskritai nebuvo. Turime kiekvieną mūsų premjerą pateikti lyg įvykį, kurį praleidęs žiūrovas jaustųsi likęs užribyje. Tačiau kartu reikia vertinti savo žiūrovą, tikėti jo išprusimu ir nebandyti jo apgaudinėti.

Jonas Sakalauskas (33 m.), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas

2010 m. baigė operinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Virgilijaus Noreikos dainavimo klasėje. 2012 m. įsteigė viešąją įstaigą Baltijos kamerinį operos teatrą, prodiusavo jos spektaklius ir koncertus. Organizavo baroko operos kursus Kražiuose. 2015 m. inicijavo ir įgyvendino trumpametražių miuziklų festivalį M-FEST.

1. Nenorėčiau vartoti žodžio „netenkino“. Paminėčiau tris sritis, kurioms šiais metais bus su­teik­­tas didesnis dėmesys: vidinė bei išorinė komunikacija, orkestro sustiprinimas ir projektinė veikla.

Pradėsime nuo vidinių diskusijų apie informacijos srautų paskirstymą, po to teiksiu komunikacijos optimizavimo planą. Kadangi iki šiol negyvenau uostamiestyje, informacija apie Klaipėdos muzikinio teatro veiklą manęs praktiškai nepasiekdavo nei tiesioginės reklamos kanalais, nei viešųjų ryšių žinutėmis. Taigi daugiau dėmesio skirsime reklamai, kuri pasiektų visos Lietuvos kultūros vartotojus.

Klaipėdos teatras šiuo me­tu neturi iki galo sukomplektuoto simfoninio orkestro. Trūks­ta muzikantų, trūksta nuo­­­seklios veiklos. Viena svarbiausių užduočių – pritraukti nau­jų orkestrantų, kurie leistų kolektyvui tobulėti.

Projektinė veikla – sritis, tei­kianti rezervinių galimybių plė­toti teatro veiklą. Manau, to­kio masto valstybinis teatras privalėtų mažiausiai padvigubinti esamą paraiškų kiekį ir taip užsitikrinti galimybę gauti papildomų lėšų.

Tačiau visa tai – tik būtinos priemonės, o teatro šerdimi išliks jo kūrybinė platforma.

2. Tikrai statysime amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklą „Boni ir Klaidas“, Gio­vanni Batistos Pergolesi operą „Liveta ir Trakolas“. Kitos premjeros dar nepatvirtintos.

3. Nevadinčiau to laviravimu. Tiesiog turi būti pragmatiškai apskaičiuotas balansas, kiek reikia pritraukti žiūrovų, uždirbti pinigų ir kartu plėtoti veiklą, atspindinčią Kultūros ministerijos patvirtintus nuostatus. Iš principo – kuriozinė situacija: valstybinis teat­ras privalo atlikti kultūrinę misiją, lavinti žiūrovą ir kartu užsidirbti pinigų. Realybėje toks modelis Lietuvoje pasiteisina tik nacionaliniuose teatruose.  Visiems kitiems neišvengiamai tenka griebtis žiūrovų pamėgtos „Urvinio žmogaus“ tipo teatro kalbos, kar­tu nepamirštant vieno kito kritikų pagarbą pelnančio tikros kūrybos spektaklio. Tikiuosi, į renovuotą Klaipėdos muzikinį teatrą ateityje įžengsime jau atsikratę dvilypio repertuaro formavimo modelio.

Šiuo metu teatro lankomumas yra 65 proc. Ma­­nau, Klaipėdoje tai neblogas rezultatas. Po metų laukiame rekonstrukcijos pradžios, taigi svarbiausias tikslas bus išlaikyti dabartinį rodiklį, kai spektakliai bus rodomi skirtingose erdvėse.

4. Be kviestinių dainininkų neišsiversime. Tar­si­mės su spektaklių statytojais, kad būsimose premjerose vietos rastų ir trupės nariai, ir tie atlikėjai, be ku­rių režisieriai ar dirigentai neįsivaizduoja savo pa­statymo. Numatome kviestis spektaklių kūrėjų iš užsienio.

5. Mūsų teatras turės vyriausiąjį režisierių, nes reika­­lingas kompetentingas asmuo, galintis prižiūrėti spektaklius. Pastebiu, kad režisieriaus asistentams ne vi­suomet tai pavyksta, o tuomet spektakliai ilgainiui pra­randa „sukibimą“.

6. Žinoma, rinkodara ir reklama yra labai svarbu, tačiau pateiktą teiginį formuluočiau truputį kitaip: ne rinkodara ir reklama turėtų pritraukti žiūrovų į sales ir padaryti spektaklį geidžiamą. Spektaklis sa­vai­me tampa publikos geidžiamas arba ne, o reklama ir rinkodara jam arba padeda, arba pakenkia. Jų efek­tas bet kuriuo atveju tėra trumpalaikis. Siekiant ilgalaikių rezultatų schema turėtų būti tokia: meninė idėja – pastatymo kokybė – publikos edukacija – rinkodara ir reklama – nuolatinis publikos srautas.

Daiva Baltūsytė-Len (37 m.), Vilniaus mažojo teatro vadovė

Vilniaus mažajame teatre dir­ba nuo 2012 m. Nuo 2014 m. rugsėjo, pasitraukus ankstesnei vadovei Gretai Cholinai, buvo laikinoji teatro vadovė.

1. Man suteikta galimybė va­­dovauti teatrui, kurį prieš 25-erius  metus sukūrė ir iki šiol tebekuria teatro mohikanas Rimas Tuminas. Teatre dir­ba išskirtinės asmenybės, todėl būsiu laiminga, jeigu ateinančius penkerius metus galėsiu būti naudinga šiam kolektyvui.

2. Šiais metais Vilniaus ma­žojo teatro žiūrovai bus pa­kvies­ti į tris premjeras. Ba­lan­džio mėnesį naują kūrybinį dar­bą pristatys režisierius Ar­tūras Areima, pasirinkęs klasikinę Friedricho Schillerio pjesę „Marija Stiuart“. Rudenį planuojame pristatyti Gabrie­lės Tuminaitės režisuotą spektaklį pagal specialiai Vilniaus mažajam teatrui į lietuvių kalbą išverstą Alfredo de Mus­set kūrinį „Fantazijus“.

O spektaklį pagal ypač retai Lietuvos teatre statomą George’o Gordono Byrono misteriją ketina pristatyti teatro aktorius Tomas Rinkūnas kartu su jaunosios kartos kolegomis.

3. Visada norisi rasti aukso vidurį – pasiūlyti aukštos kokybės spektaklių ir matyti pilną žiūrovų salę. Kaip pavyzdį galiu paminėti „Madagaskarą“. Tai vienas lankomiausių teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo Vilniaus mažojo teatro fojė 2004 m.

Per vienuolika metų į „Madagaskarą“ teatras parda­­vė daugiau kaip 50 tūkst. bilietų ir uždirbo 640 tūkst. eurų. Spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuo­se Lie­tuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Aus­tri­­joje, Belgijoje, Suo­mijoje, Serbijoje, Rusijoje, Len­ki­joje. Jo žavesys ne­blėsta, lankomumas nemažėja, į „Ma­dagaskarą“ va­žiuoja moksleivių ir pedagogų gru­pės iš visos Lietuvos. Ką tik lankėsi prodiuseriai iš Izraelio ir Rusijos, kurie šiuo spektakliu buvo sužavėti, todėl turėtume sulaukti kvietimo į gastroles. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad ge­ras produktas gali būti komerciškai sėkmingas.

4. Neseniai vykusią režisierės G.Tuminaitės premjerą „Bedalis ir labdarys“ teatras kūrė kartu su kviestiniais aktoriais. O štai į „Marijos Stiuart“ repeticijas A.Arei­ma pakvietė išskirtinai mūsų teatro aktorius. R.Tumino spektaklyje „Minetis“ pagrindinį personažą pas­ikeisdamas su Arvydu Dapšiu kuria ir Vladas Bag­do­nas, debiutuojantis mūsų scenoje. Taigi smagu, kai re­žisieriai duoda darbo mūsų trupės aktoriams, bet įdo­mu sulaukti ir kviestinių aktorių, kurie praturtina repertuarą.

5. Mūsų teatre vyriausiojo režisieriaus pareigas da­linasi meno vadovas R.Tuminas, jo pavaduotoja G.Tu­­minaitė ir meno taryba, kurioje – Vytautas Rum­šas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Jūratė Mi­ka­liū­nienė, T.Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Ingrida Ragelskienė ir kt. Daugelį teatro spektaklių nuolat prižiūri juos kū­rę režisieriai, taigi papildomo vyriausiojo režisieriaus etato neplanuojame.

6. Vienas pirmųjų darbų, kurių ėmiausi tapusi teatro vadove, – reklamos skyriaus pertvarka, naujų spe­cialistų paieška ir atranka. Tikiu, kad pokyčių šioje sferoje tikrai bus. Ir juos tikrai pajus žiūrovas. O gal jau ir jaučia.

Rudenį išbandėme naują ekskursijų modelį – at­vėrėme teatro duris privatiems gidams, kurie įtraukia mūsų teatrą į savo ekskursijų programą. Suteikiame galimybę daugiau sužinoti apie legendinį pastatą, jo istoriją, čia dirbusius garsius žmones.

Norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, jog bū­tent šiame pastate (Gedimino pr. 22) M.K.Čiurlionis 1909 m. nutapė didžiausią savo darbą – scenos uždangą.

Jurga Knyvienė (41 m.), Kauno kamerinio teatro direktorė

2006 m. VDU baigė teatrologijos magistro studijas. 2004–2012 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro va­­­­dy­bininke-atstove spaudai. 2011 m. organizavo „Žal­­girio“ arenos atidarymo ren­­­­ginius. 2012–2015 m. bu­vo VDU teatro administratorė.

1. Nebuvau susipažinusi su ankstesne šio teatro veiklos praktika, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą.

2. Dar prieš mano pasirodymą sudarytą kūrybinę programą bandysiu papildyti jaunesnei publikai skirtais renginiais. Tur­būt visų Lietuvos teatrų gal­­­vos skausmas – paaugliai: kaip atkreipti jų dėmesį ir rasti kontaktą? Bandysime pasitelkti psichodramos, paauglių psichologijos, sociologijos, kultūrinės antropologijos specialistus. Žodžiu, ieškosime ne tiek madingos raiškos priemonių, kiek komunikavimo būdų.

3. Komerciškai sėkmingas yra tas repertuaras, kurį su­daro kokybišką komunikaciją su publika užmezgę spek­takliai. Jei socialinis teatro ryšys su publika yra brandus, tai ir repertuaras parenkamas tinkamai. O jei ge­rą eksperimentinį-laboratorinį ar aštrų socialinį-po­litinį teatrą rodysi komedijos ar psichologinio teatro gerbėjui, meninė branda nepadės. Ir tai reikš ne prastą publikos skonį, o tik tai, kad neteisingai nurodei „aprangos kodą“ arba supainiojai „meniu“. Nes kultūra ypač jautri rinkodaros netikslumams.

4. Trupės uždarumo klausimas yra gana sudėtingas. Istoriškai jį paveldėjome iš tokios sistemos, kuri nebegali veikti dabartinėmis sąlygomis. Mažai kas benori būti užsidaręs ir priklausyti vienai siaurai bendruomenei – tai beveik neįmanoma. Todėl natūralu, kad biudžetiniuose teatruose jau seniai vyksta apykaita tarp kviestinių ir etatinių aktorių, vaidinančių ir kituose teatruose. Jau vien todėl, kad režisieriai taip pat nesėdi viename teatre. Paskui juos neretai migruoja „jų aktoriai“, prisideda naujų, randasi nauji kūrybiniai ryšiai. Teatras niekada nebestovės vietoje, todėl biurokratinis požiūris į teatro trupę kaip į etatinių pareigybių eilutę – anachronistinis.

Tačiau šiurkštus socialines garantijas tokiai nestabiliai profesijai suteikiančio modelio griovimas būtų laukinio kapitalizmo požymis. Būtinas alternatyvių modelių kompleksas, reaguojantis į šiuolaikines kūrybinių ryšių formavimosi schemas, t.y. mobilumo programos, rezidencijos.

Kodėl šių modelių nepritaikius ministerijos ar sa­vivaldybių pavaldumo lygiu? Juos bent iš dalies in­tegravus į tarptautinius tinklus natūraliai atsirastų ir statytojų iš užsienio – ne dirbtinai prikviestų, o už­mez­gusių dialogą, radusių bendrų tikslų su mūsų ak­toriais.

5. Savo kūrinį prižiūrėti turėtų pats kūrėjas, o jo nesant – gerai jo kūrybos specifiką išmanantis jo patikėtinis ar mokinys. Tai autorinių ir gretutinių teisių, o ne etatinių pareigybių objektas. Nėra nieko blogiau, kai be autoriaus priežiūros reanimuojamas jo spektaklis. Kita vertus, galbūt istorinių spektaklių re­kons­trukcija yra dar viena, kol kas neišnaudota kū­ry­binių industrijų sritis? Jausdami nostalgiją savo teatro istorijai, turbūt galėtume galvoti ir apie rekonstrukcinių metodų plėtojimą. Vis dėlto manau, kad vienas ža­viau­sių teatro bruožų yra jo „čia ir dabar“ – mo­mento kibirkštis, kurią įskelia kūrėjų ir publikos susitikimas. Tai nerekonstruojama.

6. Pagrindinė ir turbūt es­minė kultūros vadybos funkcija yra kiekvienam kūriniui, pro­­­jek­­tui, programai rasti bū­tent jos publiką. Nesvarbu, ar tai fes­­tivalinis projektas, ar lo­ka­laus po­būdžio teatro kūrinys, skir­­tas konkretaus mentali­­teto žmo­­nėms. Kauno kamerinis teat­ras istoriškai turėjo su­­for­mavęs sa­vą publikos ratą, ati­tinkantį jo repertuarinę kryp­tį. Ta­čiau keičiantis kultūriniam kon­tekstui ir nelikus teat­rą su­for­­mavusio ly­­derio ten­ka ieškoti ne tik nau­jo sambūvio su pu­bli­ka, bet ir naujos teatro tapatybės.

P.S. Tikriausiai pasigedote Panevėžio J.Miltinio dramos teat­ro naujojo vadovo Lino Zaikausko atsakymų. Iš Pa­nevėžio tesulaukėme paaiškinimų, kad jų teatras – di­džiausias šalyje, jo direktorius – labiausiai užsiėmęs iš visų direktorių ir pirmuosius komentarus spau­dai, tarsi koks ministras ar valstybės prezidentas, su­gebės pateikti tik po 100 darbo dienų. Ką gi, ir „didžiausiems“ linkime sėkmės Nau­jaisiais.

BFL

„Lietuvos geležinkelių“ įdirbis pritraukiant užsienio klientus leidžia sumažinti nuostolius, regiono geležinkelininkų patiriamus dėl ES ir NVS šalių tarpusavio prekybos susitraukimo.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

„Lietuvos geležinkeliai“ (LG) pernai negalėjo džiaugtis nei augančia krovinių apyvarta, nei dideliu pelnu, bet krintant pervežimams kaimyninėse valstybėse dėta daug pastangų išlaikyti stabilius srautus. Kaip šįmet bus bandoma išlaikyti sudėtingose konkurencinėse varžytuvėse išsikovotas pozicijas, „Veidui“ pasakoja LG generalinis direktorius Stasys Dailydka.

- Kiek LG veiklos rezultatams turi įtakos ekonominės sankcijos, kurias ES taiko Rusijai, ir atvirkščiai?

– 70 proc. LG pajamų apyvartos generuoja tarptautiniai pervežimai, todėl padėtį šalies geležinkeliuose neišvengiamai įtakoja politiniais sprendimais reguliuojami ES ir NVS tarpusavio prekybos santykiai. O jie kol kas įtempti: tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, tiek apskritai visoje NVS rinkoje pervežimų srautai susitraukę maždaug dešimtadaliu. Tą patį galime pasakyti ir apie Lietuvą tranzitu kertančius Karaliaučiui skirtus krovinius.

Visa tai numatydami, pirmiausia intensyviai ieškojome naujų potencialių partnerių Baltarusijos rinkoje. Tai davė teigiamų rezultatų: mūsų privalumai, pasiūlytos sąlygos ir galimybės, bendras darbas su Baltarusijos geležinkeliais lėmė, kad Lietuvos kryptimi kaimynų krovinių srautai padidėjo 14 proc. Būtent todėl LG pervežimai per metus sumažėjo vos 2 proc. – gerokai kukliau nei aplinkinėse valstybėse. Baltarusijos kroviniai LG pervežimų struktūroje jau porą metų pranoksta Rusijos krovinių apimtis.

– Sudėtingi politiniai santykiai su Rusija atsispindi ir LG keleivinių maršrutų schemoje: nebeliko tiesioginių traukinių iš Vilniaus į Maskvą ir Sankt Peterburgą.

– Tokius sprendimus lėmė būtinybė mažinti bendrovės nuostolius, patiriamus iš keleivių vežimo. Atšauktas maršrutas į Sankt Peterburgą per metus leis sutaupyti maždaug 1 mln. eurų, į Maskvą – dar tiek pat. Tačiau tai nereiškia, kad šalies gyventojai neteko galimybės traukiniu pasiekti Rusijos sostinę: specialiai jiems prie Lietuvos teritoriją kertančio traukinio Kaliningradas–Maskva prikabinsime keturis savo vagonus.

Vis dėlto mūsų darbotvarkėse jau dabar susisiekimui su Rusijos didmiesčiais numatyta intensyviau panaudoti Minsko stoties, kaip keleivių paskirstymo centro, galimybes. Juolab iš Vilniaus pasiekti Baltarusijos sostinę traukiniu tampa patogu ir paprasta, o šįmet užbaigus Kenos–Naujosios Vilnios geležinkelio atkarpos elektrifikavimo darbus kelionė tetruks vos dvi valandas. Padaugės ir Minsko kryptimi vežančių traukinių.

Persėsdami Minske Rusijon keliaujantys lietuviai netgi sutaupys: Baltarusijos geležinkelininkai, aptarnaujantys didesnius Maskvos bei Sankt Peterburgo kryptimis keliaujančiųjų srautus, nustato konkurencingesnes bilietų kainas, nei mes galėjome siūlyti veždami tiesioginiais traukiniais. Savo ruožtu Vilnius taps keleivių paskirstymo centru į Vakarų Europą bei Skandinaviją keliaujantiems baltarusiams, taigi bendradarbiaudami išloš abiejų šalių vežėjai. Vien pernai keleivių vežimas maršrutu Vilnius–Minskas LG generavo 1,2 mln. eurų grynojo pelno.

– Kokios naujovės 2016 m. laukia keliaujančiųjų traukiniais Lietuvoje?

– Maršrute Vilnius–Klaipėda atsisakysime klasikinių vagonų, kurių aptarnavimas brangiai atsieina, ir pradėsime eksploatuoti naujus dyzelinius traukinius. Šie traukiniai bus lengvesni, greitesni, patogesni keleiviams ir ekonomiškesni.

Jau dabar traukiniu iš Vilniaus galima pasiekti Šiaulius per dvi valandas – greičiau, nei truktų kelionė automobiliu, todėl keleivių šioje atkarpoje netrūksta. Kelionė iš sostinės į Klaipėdą greituoju traukiniu trunka 3 val. 45 min, o tai reiškia, kad jau dabar sėkmingai konkuruojame su maršrutiniais autobusais, siūlydami šiek tiek mažesnes bilietų kainas.

– Prisiminkime ir konteinerinių traukinių maršrutus. Kaip sekasi juos plėtoti Rytų krytimi?

– Žvelgiant į bendrovės apyvartą, iš keleivių gauname vos 5,5 proc. pajamų. Likusias lėšas užsidirbame veždami krovinius. Du trečdaliai geležinkeliu pervežamų krovinių yra tranzitas, vos trečdalį sukuria vidinė rinka. O konkurencija dėl tranzitinių pervežimų regione ypač arši, norint pritraukti jų srautus būtinas ilgalaikis įdirbis.

Jau aštuonerius metus intensyviai dirbame su Kazachstano, Turkijos įmonėmis, trejus metus pristatome savo privalumus Kinijoje. Kol kas iš Turkijos konteinerių srautai dar menki, Kazach­stano geležinkelininkų padėtis šiuo metu irgi sudėtinga, nes dėl ekonominės krizės jų vartojimo rinka išgyvena sąstingį.

Vilčių teikia LG Kinijoje įsteigtos atstovybės, kurioje dirba jau keturi mūsų specialistai, veiklos rezultatai. Rudenį pasirašėme sutartį su Kinijos verslo milžine „China Merchants Group“ (CMG) dėl bendros ekspedijavimo įmonės Klaipėdoje steigimo.

CMG korporacija dabar investuoja Baltarusijoje, greta Minsko oro uosto kurdama plačių užmojų pramonės parką. Mūsų reputacija, geri santykiai su Baltarusijos geležinkeliais lėmė, kad šiam logistikos parkui vešime reikalingas statybines medžiagas, o kai jis bus baigtas statyti, turėsime visas galimybes gabenti jam būtinas prekes bei kurti bendrus konteinerinių traukinių projektus. Kinai įvertino vieną mūsų privalumų – galimybę Kenos geležinkelio stotyje NVS ir ES sieną kirsti vos per 30 min. Tuo tarpu Bresto pasienyje traukiniai kartais užstringa ne vieną parą.

Kinus domina ir investicijų į išorinį giliavandenį uostą perspektyva Klaipėdoje – tam ateityje mums tektų išplėsti Girulių geležinkelio stoties kelyną. Be to, bendra LG ir CMG įmonė numato Lietuvoje steigti regioninį CMG konteinerių techninio aptarnavimo bei remonto centrą.

– Dėl galimybės gabenti daugiau Baltarusijos ir Kinijos krovinių intensyviai kovoja ir mūsų kaimynai latviai. Kokie LG koziriai šioje konkurencinėje kovoje?

– Tranzitiniams kroviniams itin svarbu siūlyti konkurencingas pervežimų kainas. Todėl ypač svarbu kuo skubiau elektrifikuoti ir modernizuoti pajūrio link vedantį geležinkelį. Tai LG suteiktų esminių pranašumų, leistų mažinti sąnaudas bei taikyti dar konkurencingesnius tarifus. Elektrifikavus sumažėtų ne tik krovinių pervežimų savikaina, bet ir gabenimo laikas, nes elektriniai lokomotyvai yra dinamiškesni ir gali išplėtoti didesnę trauką. O kuo trumpiau Lietuvoje užtrunka mūsų užsienio partnerių vagonai, tuo efektyvesnis darbas ir tuo labiau patenkinti mūsų klientai.

– Pietinė „Rail Baltica“ dalis jau nutiesta. Kokie artimiausi darbai siejami su šiuo projektu?

– „Rail Baltica“ pietinė dalis šiuo metu yra parengta 160 km per valandą greičiui, o ateityje, ištiesinus keletą kilpų, pastačius naujų viadukų ir įrengus modernias eismo valdymo bei signalizacijos sistemas, tą pačią europinio pločio vėžę bus galima pritaikyti 240 km per valandą įveikiantiems traukiniams. Tačiau to realu tikėtis ne anksčiau kaip po septynerių metų, kai europinės vėžės geležinkelį nusities latviai ir estai.

O kol kas mums svarbu kuo greičiau aprūpinti „Rail Baltica“ kroviniais, nutiesti europinės vėžės atkarpą iki Palemono ir leisti Kauno viešajam logistikos centrui įsitvirtinti krovinių perskirstymo rinkoje, kad pradėtų atsipirkti „Rail Baltica“ vėžei skirtos investicijos. Vien atiduoti eksploatacijai naujieji „Rail Baltica“ bėgiai bei infrastruktūra viešųjų logistikos centrų Vilniuje ir Kaune, kurių veiklai įsibėgėti reikės dar bent penkerių metų, LG bendrovės balansui reiškia papildomus 12–13 mln. eurų metinių amortizacinių atskaitymų.

Ieškodami krovinių „Rail Balticai“ šįmet numatome steigti LG atstovybę Varšuvoje. O galbūt įsigysime ir kurios nors vietinės įmonės akcijų ar ieškosime partnerių, kad galėtume veikti kaimynų pervežimų rinkoje.

– Ar pavyks LG šiais metais dirbti pelningai?

– Nauji projektai, tokie kaip „Rail Baltica“ ir intermodaliniai terminalai Vilniuje bei Kaune, kol kas generuoja tik išlaidas, o ne pajamas. Dar prisideda ir nesibaigiančiam bylinėjimuisi su bendrove „Orlen Lietuva“ skirti finansiniai atidėjimai, siekiantys maždaug 7 mln. eurų. Jei atmestume šias pelningumą mažinančias sąlygas, bendrovė net ir esant dabartinei sunkiai padėčiai pervežimų rinkoje galėtų generuoti pelną.

BFL

Kai šį pavasarį statybos metu nuvirtusi viena iš „LitPol Link“ atramų užmušė darbininką ir incidento aplinkybes tirianti ekspertų komisija įrodė, kad dalis konstrukcijas laikančių pamatų buvo suprojektuoti netinkamai ir dėl to jau pastatytas atramas teks demontuoti, mažai kas tikėjo, jog pirmoji „LitPol Link“ linija pradės veikti sutartyse numatytu laiku. Bet „Litgrid“ tesėjo savo pažadus: „LitPol Link“ ir „NordBalt“ jungčių bandymai artėja prie pabaigos.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Būtent „LitPol Link“ jungtis anksčiau už Baltijos dugne saugiai paslėptą „Nord­Balt“ pradėjo paskutinį – bandomosios eksploatacijos etapą, per biržą tiekdama elektros energiją rinkai. Tai reiškia, kad baigtas sisteminių bandymų etapas, kurio metu dvi kaimyninės sistemos taip pat keisdavosi tarpusavyje elektros energija, tačiau šie mainai nebūtinai vykdavo pagal rinkos dėsnius. Vykstant šios jungties sisteminiams bandymams elektra Lietuvoje lyg tyčia kainavo brangiau nei 15 kartų daugiau už mūsų šalį elektros vartojančioje Lenkijoje, todėl biržoje brangiau įsigytą elektrą kaimynams pardavinėjome pigiau, o kainų skirtumą „Litgrid“ padengė iš „LitPol Link“ jungties bandymams skirto biudžeto.

Tikrinamos jungčių „smegenys“

Nors kitos elektros jungties su Švedija statybos darbai vyko be rimtesnių sutrikimų, ji kol kas tebėra sisteminių bandymų etape. O jame, pasak „Litgrid“ valdybos pirmininko ir generalinio direktoriaus Daivio Virbicko, nesvarbių smulkmenų nebūna.

„Į „NordBalt“ pastotę Klaipėdoje iš analogiškos Nybru pastotės Švedijoje atkeliauja keli tūkstančiai rodmenų, signalizuojančių apie įrenginio būklę. Kiekvienas gautas signalas tikrinamas, jei reikia – koreguojamas. Todėl testavimo darbų grafikas yra „gyvas“, neįveikus vieno etapo neįmanoma peršokti prie kito. Kiekvienu atveju situacija stebima įrenginiui veikiant tiek minimalios, tiek maksimalios apkrovos režimu. Visa tai reikalauja nemažai kantrybės, tačiau kuo daugiau subtilybių išsiaiškinsime dabar, tuo mažiau problemų turėsime bandomosios ir garantinės eksploatacijos metu“, – teigia D.Virbickas.

Pagal sutartis su rangovais, „LitPol Link“ jungties bandomąją eksploataciją „Litgrid“ planuoja baigti iki šių metų pabaigos, „NordBalt“ jungties – iki 2016 m. kovo pabaigos. Pastaroji žada būti sudėtingesnė, mat jungtis valdoma iš dviejų „smegenų pusrutulių“ skirtinguose Baltijos krantuose. Abu „smegenų pusrutuliai“, sujungti 400 km ilgio povandeniniais kabeliais, privalo idealiai „susišnekėti“, todėl, kol ieškoma problemos sprendimo viename krante, darbai neišvengiamai stoja ir kitame. „LitPol Link“ jungties atveju darbai vyksta sparčiau, nes abu „smegenų pusrutuliai“ yra vienoje – Alytaus pastotėje.

Garantijos – iki penkerių metų

Kol kas lietuvių specialistai vaikšto pastočių įrangą montavusiems Švedijos ir Šveicarijos kompanijos ABB inžinieriams už nugaros ir stengiasi iš jų perimti kuo daugiau naudingos informacijos.

Nepaisant pastangų, panašių į „NordBalt“ povandeninių elektros perdavimo jungčių (o jų Šiaurės Europos regione jau veikia 14) patirtis liudija, kad netgi po itin kruopščių bandymų eksploatacija neapsieina be technologinių trukdžių. Vidutiniškai tokios jungtys būna stabdomos 9,8 karto per metus, o garantinės eksploatacijos laikotarpio pradžioje – ir dažniau. Pusė sistemos atsijungimų vyksta dėl įrangos sutrikimų, kita pusė – darbuotojų priimtų sprendimų pasekmės.

Garantinės eksploatacijos, prasidedančios užbaigus bandomąją eksploataciją, metu kylančius įrangos technologinius nesklandumus savo sąskaita šalina rangovai. „LitPol Link“ jungties sutartis numato trejų metų garantiją visiems mechaninės-elektrinės dalies darbams ir penkerių metų garantiją statybos darbams. „NordBalt“ sutartyse su rangovais numatytas dvejų metų garantinis terminas elektros įrangai ir penkerių metų garantija statybos darbams srovės keitikliuose. Povandeniniam kabeliui numatytas trejų metų garantijos laikotarpis, ketverių metų – kabelio movoms.

Pasibaigus garantiniam laikotarpiui, dėl „LitPol Link“ jungties Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo sistemų operatoriai atsakys už jungties įrenginių eksploataciją savo valstybių teritorijoje. Dėl „NordBalt“ Lietuvos ir Švedijos operatoriai susitarė materialinės atsakomybės ribą nustatyti jūrinio kabelio trasos viduryje.

Vis dėlto atsarginis „NordBalt“ jungties kabelis bus sandėliuojamas tik Švedijoje, kur sandėliavimo paslaugos brangesnės nei mūsų šalyje. Mat Klaipėdoje nėra specializuotų povandeninių kabelių tiesimui pritaikytų laivų, o kviesti laivus iš kito Baltijos kranto paimti kabelio į Lietuvą ekonomiškai neefektyvu.

Pigiausia elektra – Švedijoje

Kalbėdamas apie rinkas, su kuriomis naujosiomis jungtimis bus susieta Lietuva, D.Virbickas teigė, kad pigiausia elektra šiuo metu yra Švedijoje, ir panaši situacija turėtų būti dar maždaug 4–5 metus arba tol, kol Švedija pradės praktiškai įgyvendinti jau priimtą politinį sprendimą dėl savo atominių elektrinių uždarymo. Ekspertai prognozuoja, kad netgi uždarius minėtas elektrines situacija radikaliai nesikeis, tiesiog biržoje padaugės trumpalaikių kainų šuolių, kai dėl eksportuojamos švediškos elektros intensyviau varžysis Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos vartotojai. Kol kas Švedijos elektros gamintojų eksportas 2,5 karto viršija bendrą Lietuvos elektros energijos poreikį.

Situacija Lenkijos rinkoje dėl reikšmingos anglies elektrinių gamybos dalies bei pastaraisiais metais išplėsto vėjo parkų tinklo nėra nei stabili, nei lengvai prognozuojama, nes tiesiogiai priklauso nuo įvedamų taršos reikalavimų griežtumo ir jų taikymo pradžios terminų. Tačiau ir šios šalies rinkoje artimiausius 4–5 metus didelių permainų nenumatoma, todėl tikėtina, kad kartais elektra Lenkijoje bus brangesnė, o kartais – pigesnė nei Lietuvoje. Tolimesnės prognozės priklausys nuo šalies politinių apsisprendimų dėl branduolinės ir žaliosios energetikos plėtros.

„Turėdami mažą vidinę rinką, tegalėsime stebėti elektros kainų tendencijas Švedijoje, Lenkijoje ir Suomijoje, nes visos trys Baltijos šalys su dabartinėmis vartojimo apimtimis nepajėgs šių tendencijų keisti. Kas didesnis, tas ir diktuoja madas. Net jei elektros vartojimas Lietuvoje apskritai sustotų arba mūsų poreikis staiga išaugtų dvigubai, švedų ir lenkų rinkos to praktiškai nepajustų. O ir tokių stambių vartotojų, kaip Suomijos popieriaus fabrikai, kurių darbuotojams pradėjus jungtinį streiką elektros kainos Suomijoje smuko perpus, Lietuvoje tiesiog nėra“, – konstatuoja D.Virbickas.

Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių elektros rinkas vis smarkiau „šokdina“ neišvengiami vėjo energijos gamybos svyravimai. Tiek Danijoje, tiek Vokietijoje vėjingų savaitgalių metu vyraujanti neigiamų elektros energijos kainų tendencija, kai gamintojai sutinka primokėti vartotojams už tiekiamą elektros energiją, jau nieko nebestebina. Jei ne lanksčiai valdomos Norvegijos hidroelektrinės, gebančios amortizuoti vėjo energijos gamybos pokyčius, neigiamų kainų šuorų neišvengtų ir Skandinavijos valstybės.

Rusiškos elektros dalis mažės

Prognozuojama, kad kitąmet pradėjus „LitPol Link“ ir „NordBalt“ garantinę eksploataciją iš Rusijos importuojama elektros energija sudarys maždaug trečdalį Lietuvos importuojamos elektros energijos. 2015 m. Rusijos gamintojai patiekė maždaug pusę Lietuvos importuojamos elektros, arba 35 proc. šalyje suvartojamos elektros energijos.

Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioms artimoje perspektyvoje dėl pramonės bei transporto sektorių plėtros prognozuojamas nežymus elektros vartojimo didėjimas. Bendra ES valstybių elektros rinka pernai susitraukė 2,4 proc., panašios tendencijos dėl išmanių energijos efektyvumo priemonių taikymo prognozuojamos ir artimiausiais metais.

Tarptautinių ekspertų skaičiavimais, vienas į elektros perdavimo tinklus investuotas euras vartotojams vidutiniškai duoda dviejų eurų grąžą. Lietuvos investicijos į naująsias perdavimo jungtis leis sumažinti išlaidas neefektyviai vietinei gamybai ir kartu padidinti strateginį elektros energijos tiekimo patikimumą. Besiplečianti rinka pritrauks ir stambių elektros prekybininkų iš Vakarų Europos ir Skandinavijos, kurie neabejotinai sudarys konkurenciją keturioms dabar šalies vartotojus aptarnaujančioms Baltijos valstybių ir Rusijos gamintojams atstovaujančioms kompanijoms.

Tikimasi, kad abi naujosios jungtys be kapitalinio remonto turėtų tarnauti mažiausiai tris dešimtmečius.

BFL

Ryškiausias metų pokytis šalies muzikiniame gyvenime – po daugiau kaip pusę amžiaus trukusios maestro Juozo Domarko kadencijos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovo ir vyriausiojo dirigento postą perėmė jo mokinys Modestas Pitrėnas (41).

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Dirigentas į pokalbį atskubėjo iš orkestro repeticijos – stebėjo, kaip su LNSO repetuoja kviestinis dirigentas. Bū­damas Vilniuje, stengiasi nepraleisti panašių  progų, nes žino, kad tas pats kolektyvas su skirtingais dirigentais gali skambėti vis kitaip. Nors su orkestru, kuriam šįmet pradėjo vadovauti, atskiras koncertines programas pats rengė jau dešimtmetį, tebemano, kad LNSO muzikantai gali nustebinti. Ir ne vien tik pasikeitusiu požiūriu į jį, kaip į kolegą.

„Tas požiūrio virsmas man pačiam sunkiai suvokiamas: juk nei mano darbo principai, nei reikalavimai, nei bendravimas su orkestrantais gavus naujas pareigas visiškai nepasikeitė. Jokių metamorfozių savyje nejaučiu. Nemanau, kad perėmęs postą orkestrui staiga tapau ragana, it sužadėtinė vyrui po vestuvių. Tiesiog anksčiau orkestrantai buvo įpratę mane laikyti maestro J.Domarko studentu, o dabar esu jų vadovas. Ir žmogiškiems santykiams tai atsiliepia“, – apgailestauja M.Pitrėnas.

Jis pats su Nacionaline filharmonija pasirašė trejų metų darbo sutartį, kuriai pasibaigus galimi įvairūs karjeros sprendimai. Pagal šią sutartį M.Pitrėnas įsipareigojo diriguoti 10 koncertų per sezoną, tad lieka laiko priimti ir užsienio orkestrų pasiūlymus, pavyzdžiui, koncertuoti su jau neblogai pažįstamu Saint Galeno (Šveicarija) operos teatro simfoniniu orkestru, kuriame groja net 47 tautybių muzikantai.

Konkurencija dėl muzikantų

Dirigentas neprognozuoja, kad ir LNSO netrukus virs panašiu tautų katilu, nors kaimyninės Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras pirmą tarptautinę perklausą surengė jau prieš dešimtmetį ir po jos priėmė porą muzikantų iš Italijos. „Anuomet rygiečiai muzikantai galėjo pasigirti itin gerais atlyginimais, kurie smarkiai aptirpo ekonominei krizei pa­siekus Baltijos šalis. O tuomet ir italų orkestre greitai nebeliko“, – prisimena Latvijoje nemažai dirbęs M.Pitrėnas.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) šįmet irgi rengė pirmą tarptautinę atranką į laisvas atlikėjų vietas, tačiau LNSO, kaip didžiausius atlyginimus Lietuvoje mokantį simfoninį orkestrą, iki šiol stipriausiais savo kadrais „maitindavo“ visi kiti šalies orkestrai. O Lietuvos sostinė jų skaičiumi nėra nuskriausta: turime net tris profesionalius simfoninius orkestrus, nors, pavyzdžiui, tokio pat dydžio Vokietijos miestas Esenas, kurio operos teatre dainuoja dirigento žmona Ieva Prudnikovaitė, pasitenkina vos vienu. Natūralu, kad konkurencija dėl muzikantų Vilniuje tarp orkestrų tampa neišvengiama, ir atlikėjai, pasak M.Pitrėno, tokia situacija kartais piktnaudžiauja.

„Yra atskirų muzikos instrumentų, kuriais gerai grojančių žmonių šalyje trūksta. Tarkim, pūtikus Muzikos ir teatro akademija rengia savotiškais pliūpsniais: atsiranda keletas stiprių muzikantų, ir vėl penkerius metus gali jų nebesitikėti. Anksčiau „badmečiu“ būdavo važiuojama ieškoti stiprių valtornininkų į Rygą, kur juos daugelį metų puikiai rengė profesorius Arvidas Klišanas. Tačiau jam baigus pedagogo karjerą ir latviai mums pagelbėti jau nebegali“, – konstatuoja dirigentas.

Sentimentai ir atestacijos

Užtat M.Pitrėnas džiaugiasi nauja tendencija: vis daugiau užsienio orkestruose grojančių lietuvių svarsto galimybę grįžti ir groti LNSO bei kituose Nacionalinės filharmonijos kolektyvuose. Dirigentas beveik neabejoja, kad 2016-aisiais išvysime ir konkrečių tokių svarstymų rezultatų. Būtent reemigrantų dėka tarptautinių perklausų LNSO veikiausiai neprireiks, nors jose M.Pitrėnas nemato nieko bloga.

Naujasis meno vadovas teigia neskaičiavęs dabartinio orkestrantų amžiaus vidurkio, tačiau neabejoja, kad šiuo požiūriu LNSO gerokai vyresnis už Latvijos nacionalinį simfoninį orkestrą. Mat šis prieš šešetą metų, prie vyriausiojo dirigento pulto stojus iš Londono atvykusiam Karelui Markui Chichonui (latvių solistės Elinos Garančos vyrui), išgyveno drastišką, į sentimentus neatsižvelgusią kartų kaitą. Po to vyriausiojo dirigento santykiai su kolektyvu tapo problemiški, todėl po trejų metų K.M.Chichonas darbo sutarties su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru nebepratęsė.

M.Pitrėnas neslepia savo ruožtu irgi pradėjęs vykdyti jau penkiolika metų LNSO ins­trumentininkų grupėse neregėtas atestacijas. Su keletu kvalifikacinių reikalavimų nebeatitikusių muzikantų jau spėta ir atsisveikinti, tačiau dirigentas įsitikinęs, kad rygietiškų užmojų perversmas vilniečiams orkestrantams negresia. „Muzikantų amžiaus vidurkis savaime niekaip neatspindi orkestro profesionalumo lygio, – tvirtina dirigentas. – O atestacija nėra panacėja, nes joje puikiai pasirodęs muzikantas gali tiesiog neprilipti kitų atlikėjų grupėje. Todėl tikėtis, kad šitaip supurtytas orkestras iškart sužibės naujomis spalvomis, būtų per drąsu.“

M.Pitrėnas primena, kaip nuosekliai ir atsargiai Lietuvos kameriniam orkestrui pamainą ruošdavo maestro Saulius Sondeckis: tinkamus stygininkus jis nusižiūrėdavo dar M.K.Čiurlionio menų mokyklos orkestre, vėliau domėdavosi, kaip jiems sekasi studijos akademijoje, o galiausiai atsivesdavo į Lietuvos kamerinio orkestro repeticijas. Tokį atsakingą maestro požiūrį dirigentas laiko pavyzdiniu ir pats pirmenybę teikia evoliucijai, bet ne revoliucijai.

Ar užsienio akademijos diplomas taps reikšmingas, parenkant būsimuosius orkestro narius? „Man svarbiau, kaip atlikėjas sugeba frazuoti, valdyti instrumento garsą. Per pokalbį stengiuosi atskleisti kandidato požiūrį į savo darbą. Pagaliau turiu galimybę priimti muzikantą į orkestrą vienam sezonui pagal terminuotą darbo sutartį. Nacionalinė filharmonija tikrai nėra socialinė institucija, privalanti iki pensijos išlaikyti kvalifikacinius gebėjimus praradusius muzikus“, – neslepia pašnekovas.

Orkestras – kaip didelis laivas

Koncertų klausytojai niekada nemato scenoje visų LNSO muzikantų, mat jų – beveik šimtas, o ant Nacionalinės filharmonijos salės pakylos telpa iki 85 atlikėjų. Tačiau LNSO Vilniuje žinomas kaip ilgiausiai koncertams besirengiantis simfoninis orkestras: naują koncertinę programą jis repetuoja penkias darbo dienas, o jos pristatymas klausytojams vyksta šeštadienį. Konkuruojantis LVSO savo koncertus Kongresų rūmuose rengia penktadieniais, todėl ir repeticijoms turi viena diena mažiau.

„Tačiau Vakarų Europoje naujai simfoninio orkestro programai parengti tebūna skiriamos vos dvi trys dienos, todėl visi Lietuvos muzikantai šiuo požiūriu negalėtų skųstis“, – primena M.Pitrėnas.

Stipriąja LNSO savybe jis vadintų gražų šio orkestro garsą, kuris yra pagrindas visiems kitiems simfoninės muzikos komponentams. Tai prilygsta patraukliam vokalisto balso tembrui, kuris arba yra, arba jo nėra. Jei Dievas tave tembru apdovanojo, gali toliau tobulinti balso valdymo techniką, o jei dovanos pagailėjo – per galvą verskis, bet operos solistu netapsi.

Žinoma, orkestro „tembras“ priklauso nuo individualių muzikantų gebėjimų. „Turint stiprių atlikėjų, lengviau juos nukreipti taip, kad orkestro atliekama muzika jaudintų klausytojus. O muzika, mano įsivaizdavimu, būtinai privalo jaudinti, įtraukti auditoriją į galingą savo sūkurį“, – tvirtina M.Pitrėnas.

Vis dėlto simfoninis orkestras – tarsi didelis laivas, kurio navigaciniams manevrams prireikia nemažai laiko. Kita vertus, pirmieji pokyčiai netrunka pasirodyti, kai muzikantai pajunta naujos informacijos srautą.

„Pagal Lietuvoje susiklosčiusią nerašytą tradiciją simfoniniai orkestrai atlieka stambius opusus, kuriuos kūrė romantikai ir XX a. kompozitoriai, o senovinė, klasikinė bei nūdienos kompozitorių rašoma muzika dažniau tenka kameriniams orkestrams. Tačiau ankstyvojo romantizmo epochoje irgi buvo rašoma nemažai simfoninės muzikos: ją kūrė tokie kompozitoriai, kaip Franzas Schubertas, Robertas Schumannas, Felixas Mendelssohnas. Vertėtų atsigręžti ir į Vienos klasikus, kurių simfoninės muzikos LNSO repertuare irgi nebuvo daug. Tarkim, buvo atliekamos Penktoji ir Devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonijos, bet kur visos kitos, kodėl jos lieka šešėlyje?“ – klausia M.Pitrėnas, stilistinę muzikos įvairovę vadinantis vaistais, gydančiais ilgainiui galinčias atsiverti orkestro žaizdeles.