BFL

Sijojant įtakingiausius kultūros lietuvius, svarbu nepasiklysti vėtrungių miške. Blogiausia, kad visos tos vėtrungės klauso skirtingų vėjų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Pirmoji vėtrungė liepia rinktis tarp Lietuvos ir užsienio, nes menininkas, įtakingas Lietuvoje, ne visuomet būna adekvačiai vertinamas už šalies sienų. Geriausias pavyzdys – dabar jau amžinatilsį Nepriklausomybės pradžios laikotarpio lietuvių literatūros atraminiai stulpai: Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas.

Ir atvirkščiai: ne vienas tarptautinę solinę karjerą sėkmingai pradėjęs scenos menų atstovas gimtinėje pasirodo kartą kitą per metus, tad apie jų realią įtaką šalies kultūriniam gyvenimui kol kas sunku kalbėti. Čia galėtume prisiminti visą būrį užsienyje įsikūrusių ar tiesiog po pasaulio teatrus ir koncertų sales nuolat migruojančių talentingų atlikėjų: Luką Geniušą, Dalią Kuznecovaitę, Gabrielių Alekną, Asmik Grigorian, Kostą Smoriginą, Merūną Vitulskį ir daugelį kitų.

Šių žmonių įtaka Lietuvoje stiprės vėliau, kai, pakankamai užsidirbę ir leidę sau atsipūsti nuo vienas kitą vejančių angažementų, dažniau grįš Lietuvon muzikuoti, vertinti tarptautinių konkursų dalyvių, statyti spektaklių ar kurti naujų festivalių. Puikus pavyzdys – pianistė Mūza Ru­backytė, organizavusi jau keturis Vilniaus fortepijono muzikos festivalius.

Postai kaip įtakos ženklas

Iš čia rodyklėmis moja antroji vėtrungė: Lietuvoje įtaka kultūrai pagal seną įprotį matuojama valdiškais postais, nors logiška, kad tokių postų dažniau dairosi ne patys talentingiausi arba savo profesionalios karjeros pakilimo viršūnę jau išgyvenę kūrėjai. Pavardžių nevardinsime: jų netrūksta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus dailės akademijos bei kitų menininkus rengiančių šalies aukštųjų mokyklų darbuotojų sąrašuose. Neketiname iš to šaipytis: jei vadovauti fakultetams ir katedroms būtų kviečiami vien geidžiamiausi nūdienos meno rinkoje žmonės, jie patys graužtųsi nerasdami pakankamai laiko studentams, o studentai pernelyg retai matytų savo garsiuosius dėstytojus. Tokių pavyzdžių irgi būta ne vieno.

Anksčiau kaip šiltą valdišką prieglobstį būtume įvardiję ir Kultūros ministeriją, bet pastaraisiais metais ji virto menkai įtakinga partine įstaiga, kurioje menininko su žiburiu neberasi. Netgi prašomi užimti vietas ministerijoje daugelis turbūt atsisakytų: kuriam gerą vardą tarp kolegų pelniusiam patiktų viešai teisintis už partijų būstinėse skiriamų vadovų neišmanymą? Verčiau jau porąkart per metus padirbėti Kultūros tarybos samdomu anoniminiu (kiek ši sąvoka apskritai tinka Lietuvos masteliui) ekspertu: atsakomybės mažiau, įtakos daugiau, o ir laiko prasmingesnėms veikloms susitaupo.

Valstybiniams teatrams vadovauti taip pat ryžtasi vis mažiau aktyvių kūrėjų: tai aiškiai rodė šįmet ministerijos skelbti konkursai. Vienintelis iš tokių, kuriam pavyko įveikti konkurso kartelę, – Nacionaliniame operos ir baleto teatre puokštę vaidmenų spėjęs parengti 33 metų baritonas Jonas Sakalauskas, tampantis rekonstrukcijos (taigi ir neišvengiamo sąmyšio) lūkuriuojančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu.

Dar daugiau vidinių konfliktų išgyvenusiam Panevėžio J.Miltinio dramos teatrui vadovauti paskirtas Linas Marijus Zaikauskas kaip režisierius tėvynėje jau pamirštas, nors po vieną du sezonus yra dirbęs vyriausiuoju režisieriumi keliuose atokiuose Lenkijos ir Rusijos teatruose.

Lietuvoje kiekvieno bent kiek prakutusio režisieriaus savigarba reikalauja kurti naują nepriklausomą teatrą. Nebūtina dairytis į ryškiausių meistrų teatrus – „Meno fortą“, OKT ar VCO. Vos prieš metus apie savo įsikūrimą paskelbė AAT, arba J.Sakalausko vienmečio Artūro Areimos teatras.

Laikas ir pripažinimas

Tačiau postas postui nelygu. Ir čia priartėjame prie trečiosios vėtrungės, svyruojančios laiko atskaitos sistemoje. Kaip manote, kada daugiau įtakos Lietuvos teatriniam gyvenimui turėjo režisierius Jonas Vaitkus: 1974–1975 m., dirbdamas Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1980–1988 m., dirbdamas Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1990–1994 m., dirbdamas Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, ar šiuo metu, vadovaudamas Lietuvos rusų dramos teatrui?

Kitaip sakant: ar produktyvaus menininko įtaka savaime svarėja, metams bėgant ir nuveiktų darbų bei už juos gautų apdovanojimų sąrašui ilgėjant, ar nebūtinai? Ar S.Gedos įtaka gyvenimo pabaigoje, nepaisant teismų, išliko pati didžiausia?

Kūrybinis jaunimas visais laikais greitas manifestais „paspardyti užpakalius“ tituluotiems senjorams, klaidingai įsivaizduodamas, kad taip greičiau prasimuš į jų gretas. Klysta: čia ne šauktinių kariuomenė, todėl vietų rikiuotėje skaičius nėra baigtinis.

Šiuo atveju sveika prisiminti jaunų literatų išpuolius prieš J.Marcinkevičių Nepriklau­somybės metų pradžioje ir įvertinti, ar po dviejų dešimtmečių kuris nors iš jų sugebėjo užimti adekvačią savo įtaka poziciją. Kur ten… Nors situacija lietuvių literatūroje šiuo metu primena sengirę, kurios nepagailėjo uraganas: išverstų medžių daugiau nei likusių stovėti. Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonytė, S.Geda, J.Aputis, J.Striel­kūnas, J.Marcinkevičius, M.Martinaitis, Bitė Vilimaitė, R.Granauskas, Petras Dirgėla – per gerą dešimtmetį amžinybėn pasitraukė stipriausiais laikyti dvidešimto amžiaus pabaigos autoriai. O juk dar neįterpėme to paties laikotarpio išeivijos literatūros praradimų: Bernardo Braz­džionio, Kazio Bradūno, Alės Rūtos, Liūnės Sutemos, Birutės Pūkelevičiūtės, Icchoko Mero, Alfonso Nykos-Niliūno. Taip realius ir net potencialius rašytojų kartų ginčus Lietuvoje išsprendė neapskundžiamas mirties arbitražas.

Menininko įtakos trukmė

Tačiau ką kultūroje keičia ši, ketvirtoji, gyvenimo ir mirties vėtrungė? Ar kūrėjo įtaka mums nutrūksta sulig nutilusia muzika (dūdų maršai menininkų laidotuvėse jau seniai atgyveno), ar atvirkščiai – mirtis jų kūrybinio palikimo svarbą bent trumpam pakylėja?

Kad žymių dailininkų darbai po jų mirties įgyja papildomos vertės – jokia naujiena. O prieš du dešimtmečius, kai poetai dar nebuvo apsipratę su kelis šimtus egzempliorių tesiekiančiais savo knygų tiražais, bet nebežinojo jokių būdų didesniems parduoti, buvo pastebėta, kad ir knygų pardavimas smarkiai šokteli po autorių mirties. Žinoma, tik tų rašytojų, kurie būdami gyvi skaitytojų auditorijai bent šį tą reiškė. Dar geriau, jei mirtis būdavo susijusi su kokia nors bohemiška ar kriminaline istorija, o ne šiaip banalia senatve.

Tarkim, gyvo Ričardo Mikutavičiaus poezija retam rūpėjo, užtat jam prapuolus gausios kunigo eilių atsargos knygynuose iškart pradėjo sekti. Taip įsilingavo šiandien jau nieko nebestebinanti pomirtinių rinktinių banga, kurią pastaruoju metu baigia nukonkuruoti kūrėjų gyvenimams aptarti skirtų tiesioginių TV pokalbių laidų manija.

Pagaliau, vertinant įtakas tokioje ganėtinai nevienalytėje veiklos srityje kaip kultūra, tenka atsižvelgti ir į iš prigimties dominuoti joje linkusias popkultūros vėtrunges. Kas šiandien visuomenėje įtakingesnis: Juozas Statkevičius ar šalies Dailininkų sąjungai trejus metus vadovaujanti vitražistė Edita Utarienė? Atsakymas akivaizdus, nors pirmaisiais Nepriklausomybės metais tokia ryški persvara būtų suprasta kaip nonsensas.

Nuo Jono Meko iki Juozo Statkevičiaus

Galiausiai, stovint po vėtrungėmis, belieka atversti dešimties atrinktųjų 1990–2015 m. laikotarpio įtakingiausių menininkų sąrašą.

Jame atsidūrė teatro režisieriai Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas – už ryškiausius perversmus Lietuvos teatro kultūroje. Poetams atstovauja pasaulietiško mąstymo skersvėjais uždarą nacionalinę literatūrą prapūtęs  Tomas Venclova ir nuoseklus poezijos vandenų drumstėjas S.Geda, literatūrai ir kinui – Jonas Mekas. Šiandien, kai nemažai šalies jaunimo meno istoriją studijuoja prestižinėse vakarų akademijose, ten jie paprastai teišgirsta dvi lietuviško skambesio pavardes – Jurgio Mačiūno ir J.Meko.

Muzikams atstovauja Nepriklausomybės metais iš perspektyvaus dirigento autoritetingu orkestro vadovu tapęs Gintaras Rinkevičius bei dainininkė Violeta Urmana, tapusi aukščiausio rango pasaulinės operos scenų primadona. Taip pat kompozitorius Bronius Kutavičius, lietuviškas sutartines išvedęs į šiuolaikinės muzikos areną.

Iš vizualiųjų menų pasirinkome Lenkijoje gyvenantį grafiką Stasį Eidrigevičių, kurio paveiksluose ir kaukėse boluojantys veidai jau seniai tapo lengvai atpažįstamais pasaulio piliečiais. Taip pat – drabužių dizainerį J.Statkevičių, sugebėjusį tautiečiams įrodyti, kad lietuviui gali atverti duris ir stambiųjų pasaulio megapolių okupuota mados industrija.

L. Vansevičienės nuotr.

Gruodis Lietuvoje kaip įprasta žėrės operomis ir vaikų eglutėmis, tačiau didžiausia metų pabaigos šventė teatralams – ilgai laukta premjera atnaujintame Klaipėdos dramos teatre.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Paskutinėje šįmet premjerų apžvalgoje maga atsisukus pažvelgti, kurie prabėgusio rudens teatriniai pažadai išsipildė, o kurie taip ir liko tuščiaviduriais kevalais.

Dramos pasaulyje daugiausia išlošė tie, kurie vaikščiojo ne plačiai žiūrovų numintais vieškeliais, o priešingai – rinkosi suaugusiųjų primirštą „Lėlės“ teatrą bei retokai žiūrovams duris atveriančią „Meno forto“ salytę. Rolando Kazlo „Atrask mane“ ir Eimunto Nekrošiaus „Bado meistrą“ pavadinčiau didžiausiais (nors mažose scenose puikiausiai išsitenkančiais) šio rudens atradimais. Žiūri ir mąstai, kiek nedaug tikram spektakliui tereikia: geros idėjos, kelių neabejingų aktorių ir žiupsnelio meistriškumo, leidžiančio visa tai sulipdyti į viena.

O toliau – jau pagal skonį ir poreikius. Švarios vaizdo ir garso estetikos išsiilgusieji galėtų rinktis tvarkingas, bet nuobodokas Jono Vaitkaus „Septynias gražuoles“, pirmenybę teikiantys konceptualiai tradicinius kriterijus sujaukiančiai antiestetikai – Arpado Schillingo „Didį blogį“. Gabrielės Tuminaitės „Bedalis ir labdarys“ – aukso viduriukas, bandantis vienoje scenoje suderinti abi priešybes.

Valterio Silio „Miškinio“ dualizmas: pertekliniuose aiškinimuose beviltiškai skęstantis pirmasis spektaklio veiksmas ir šiek tiek daugiau erdvės žiūrovo vaizduotei suteikiantis antrasis. Tik per anksti neapsidžiaukite, nes Liubomiro Laucevičiaus vaidybos beužauginamus sparnus negailestingai nukapos finalinis pasakotojo monologas.

Evaldo Jaro „Karalius nuogas“ dualizmas: populiarių ir visai negirdėtų aktorių bei jų vaidybos stilistikų kratinys. Nugali solidžiausia patirtis – beveik nepastebimas, beveik nevaidinamas, tarsi iš šono komišką sumaištį rūmuose stebintis Ramučio Rimeikio menininkas Juokdarys, už nereikalingus pastebėjimus dėsningai nušaunamas.

Eglutės vaikams ir suaugusiems

O štai Kalėdų Senelio nušauti niekaip nepavyks: užplūsta jie gruodį teatrus tarsi šventinis maras. „Vaikams be dovanėlės – 3 eurai, vaikams su saldžia dovanėle – 5 eurai“, – skelbia bilietų kasos. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre laukiantys dovanėlių vaikai turės atspėti, kas anksčiau buvo trys šeimininko išardyti ir bet kaip surinkti žaislai („Kalėdų žaislai“). Keistuolių teatre – leistis į kelionę su Donaldo Haroldo G.Bisseto pasakų herojais – žąsinėliu Viliu, skruzde Marta ir buldozeriu Baču („Pyp pyp!“). O Valstybiniame jaunimo teatre pratęs smagią pažintį su Linos Žutautės knygelių veikėja Kake Make („Kakė Makė ir pavogtas laikas“). Pirmasis aktorės Virginijos Kuklytės režisuotas spektaklis „Kakė Makė“ jau spėjo tapti žiūrovų geidžiamiausiu reginiu šio teatro repertuare.

Klounu vaikų išvadintas Kalėdų Senelis veikiausiai ilgam užrištų savo maišą. Tačiau klounados žanras Lietuvoje sparčiai populiarėja tarptautinės „Raudonų nosių“ organizacijos pastangomis. Profesionalios gydytojų klounų komandos narė aktorė Indrė Lencevičiūtė Menų spaustuvėje pristatys savo debiutinį monospektaklį suaugusiems „Klai da“, kuriame klounados priemonėmis pasakos vienos emigrantės istoriją.

„Eglute didelėms mergaitėms“ galima pavadinti „Domino“ teatro premjerą pagal amerikietės Lauros Cunningham pjesę „Žavios ir pavojingos“, iš pradžių užkariavusią Brodvėjų, o vėliau – komercinius Rytų Europos teatrus. Tai ilgai lauktas „Domino“ trupės moterų atsakas tokiems spektakliams, kaip „Vyrų laiškai“, „Testosteronas“ ir „Apie ką kalba vyrai“.

Šventinį žiemos vakarą jaukiuose namuose susitinka šešios jaunystės draugės, tačiau ne visos juose – laukiamos viešnios. Todėl santykių aiškinimasis bei praeities nuoskaudų išliejimas prie vyno taurių tiesiog neišvengiamas. Nuoskaudos, aišku, kyla dėl tarpusavyje nepasidalytų vyrų. Nustebsite, koks negailestingas ir beatodairiškas gali būti iš pirmo žvilgsnio padorių ir išauklėtų damų kerštas dėl sužlugdytos santuokos.

„Užsėdimu“ savo spektaklį apie patirtas ir nepatirtas santuokas pavadino trupė „Stage Strangers“. Po šiuo pseudonimu slepiasi sėkmingą parodijų spektaklį „Contemporary?“ anksčiau sukūrę šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė bei prie šios trijulės prisidėjęs aktorius ir muzikantas Dominykas Vaitiekūnas.

Pasak jų, vestuvės „užsėda“ tiek tuos, kurie kartą (ar ne kartą) tą košmarą išgyveno, tiek tuos, kuriems jo neteko patirti. Dar labiau „užsėsti“ jaučiasi tie, kuriems vestuvės su šabloniškais balandžių ir limuzinų ritualais, grafomaniškais linkėjimais, girtomis vaišėmis ir aplietomis nuotakų suknelėmis tampa įprasta darbo kasdienybe. Spektaklis kuriamas iš individualių patirčių, prisiminimų, įsivaizdavimų, asmeniškumų ir visuomeniškumų. Kaip ir „Contemporary?“ atveju – tai aktorių pasakojimai pirmuoju asmeniu.

Nedarykime iš savęs produktų

Šventinės repertuaro linksmybės tuo ir baigiasi. Visa kita – tiems, kurie prieš Kalėdas atras dvasinių jėgų daugiau susikaupimo ir mąstymo reikalaujantiems reginiams.

Be to sunku suvokti šiuolaikinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesių pastatymus, o panevėžiečių gruodį laukia „Baseino (be vandens)“ premjera. Ją rengia po studijų Londono karališkojoje oratorystės ir dramos mokykloje bei stažuotės Linkolno centriniame teatre Niujorke į Lietuvą grįžtanti režisierė Monika Klimaitė.

Kodėl savo debiutui pasirinko „Baseiną (be vandens)“? „Šitą pjesę aptikau dar studijuodama Anglijoje. Patraukė netradicinė dramaturgijos forma, kurioje nėra išskirtų veikėjų, tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės forma. Nors kūrinys skirtas judesio teatro trupei, mano spektaklyje didesnis dėmesys skiriamas draminei formai – tekstui ir žodiniam bendravimui su publika. Vis dėlto svarbiausias pjesės pasirinkimo motyvas – meno ir žmogiškosios etikos konfliktas, atskleidžiantis žmogaus instinktą bet kokia kaina patenkinti savo ego. Kūrinyje keliamas klausimas, kaip toli gali eiti konkurencijos ir pavydo vedamas žmogus. Mano nuomone, šiandien tai aktuali tema. Kiek sukurta meno kūrinių, kuriais menininkas stengiasi žūtbūt atkreipti dėmesį į save ir tapti žinomas“, – svarsto jaunoji režisierė, kuriai talkina jauni aktoriai Eglė Ancevičiūtė, Justina Nemanytė, Anupras Jucius ir Povilas Adomaitis.

Dar giliau žada nerti jau išsikovojęs vietą po gimtinės teatro saule Vidas Bareikis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre ėmęsis kiekvienam režisieriui etapinio veikalo – Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ir pagrindinį vaidmenį skyręs savo bendraamžiui ir bendramoksliui Vainiui Sodeikai. Tačiau Hamletas jų interpretacijoje – anaiptol ne romantiškas herojus ir net ne naivus idealistas, o jaunas žmogus, pasiryžęs pasaulyje atrasti bent trupinėlį nesumeluotos tikrovės.

„Hamletas“ žada tapti dar viena V.Bareikio pamėgto „teatro teatre“ metodo aikštele. Teatras čia vaizduojamas kaip paskutinė tiesos instancija, kaip veidrodis, atskleidžiantis tai, kas dažniausiai amžiams pasilieka šešėlyje. Teatras – vienintelė vieta, kurioje užsidėjęs bepročio kaukę gali su humoru bei elegantiška ironija parodyti nuogą ir begėdišką pasaulio realybę. Hamletas klaus, kodėl pasiduodame aplinkai, ar mūsų gyvenimas gali tapti mažiau primityvus ir kodėl tik retas drįstame peržengti savo paties ribotumą. Kiti vaidmenys W.Shakespeare’o tragedijoje atiteko Dainiui Svobonui, L.Lauce­vičiui, Sauliui Čiučeliui, Eglei Grigaliūnaitei, Tomui Erbrėderiui.

Ne ką lengvesnės užduoties Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ėmėsi kitas jaunosios kartos režisierius Paulius Ignatavičius, pasirinkęs Eugene’o O’Neillo pjesę „Meilė po guobomis“. Pirmąkart pastatyta 1924-aisiais, ji tuometės Amerikos visuomenės buvo pasmerkta dėl vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos motyvų, o pats spektaklis apšauktas amoraliu. Klasikinį meilės trikampį dramaturgas pasiskolino iš graikų mito apie Dzeuso žmoną Fedrą, bandžiusią suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą. Atstumta Fedra iš keršto nusižudė, palikusi laišką, esą Ipolitas bandė ją suvilioti. Pasipiktinęs Dzeusas paprašė Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos.

Pasak P.Ignatavičiaus, pjesė – apie tragediją jaunuolio, nesugebėjusio įsiklausyti į giluminį sielos riksmą ir pasielgti visiškai priešingai, nei iš jo tikėjosi tėvai. Jaunuolio, bandžiusio gyventi ne savo, o kitų primestą gyvenimą.

„Iš jauno žmogaus daug ko nori motina, daug ko nori tėvas, daug ko nori visuomenė. Dažnai net nesusimąstome, kad darome tam tikrus darbus vien dėl to, kad norėtume kažką įrodyti kitiems arba pačiam sau. Bet mes niekam nieko neturime įrodyti, niekam nesame skolingi – nei tėvams, nei visuomenei, nei religijai. Neleiskim aplinkai daryti iš mūsų sau patogių produktų. Išdrįskim gyventi iš esmės pagal tai, kaip šaukia mūsų vidinis balsas“, – ragina P.Ignatavičius.

Beje, „Meilė po guobomis“ Lietuvoje vienintelį kartą anksčiau buvo pastatyta 1979-aisiais būtent Šiaulių dramos teatre. E. O’Neillo drama sugrįžta į Šiaulius po 36 metų pertraukos. Spektaklyje vaidina įvairių kartų komanda: Juozas Bindokas, Rolandas Dovydaitis, Dalius Jančiauskas, Jūratė Bud­riūnaitė, Anicetas Gendvilas, Aidas Matutis.

Operų premjeros – su kviestinėmis žvaigždėmis

Claude’o Debussy operai „Pelėjas ir Melisanda“ taip ilgai laukti sugrįžimo neteko: po 2009-ųjų Gyčio Padegimo pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre veikalas atgimsta Vilniuje, kur jo ėmėsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

C.Debussy ilgai dairėsi tinkamos istorijos savo svajonių operai, o po ilgų paieškų pasirinko simbolisto Maurice’o Maeterlincko pjesę „Pelėjas ir Melisanda“. Tiesa, dramaturgas tuo nebuvo sužavėtas: po konflikto dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos (Melisandos partija premjeroje tuomet galiausiai atiteko Mary Garder) jis ilgai ignoravo savo amžininko sukurtą operą ir atlyžo tik praėjus porai metų po kompozitoriaus mirties. Tuomet pagaliau išklausęs C.Debussy veikalą M.Maeterlickas pripažino: „Aš klydau, o jis buvo tūkstantį kartų teisus.“

Veikalo centre – jauna moteris, iš pradžių pritrenkianti savo grožiu, nekaltumu, elegancija ir šviesa. Tačiau netrukus išryškėja jos polinkis kurti chaosą ir destrukciją visur, kur tik pasirodo. Veikalo finale nelieka nė vieno veikėjo vyro, kuris nebūtų vienaip ar kitaip išpažinęs meilės Melisandai.

D.Ibelhauptaitė šį vaidmenį skyrė Italijoje įsikūrusiam mecosopranui Jurgitai Adamonytei, kuri po sėkmingo pasirodymo Velso nacionalinėje operoje buvo tituluojama dešimtmečio Melisanda. Jos vyro Pelėjo vaidmenyje išvysime italų tenorą Giuseppe Fillianoti, jaunesnįjį Pelėjo brolį Golą dainuos rusų baritonas Jevgenijus Ulanovas. Scenoje taip pat matysime lietuvių solistus Jovitą Vaškevičiūtę, Tadą Girininką, Liudą Norvaišą ir Liną Dam­brauskaitę.

Naujuosius metus Nacionaliniame operos ir baleto teatre sutiksime su populiaria Giacomo Puccini opera „Bohema“, kuri bus bendras šio teatro ir Ravenos festivalio pastatymas. Jį režisuos Ravenos festivalio meno vadovė Cristina Mazza­villani Muti, garsiojo dirigento Riccardo Muti žmona.

Italijoje naujosios „Bohemos“ pristatymas įvyks šiek tiek anksčiau nei Lietuvoje. Pirmuosius du premjerinius spektaklius Vilniuje irgi dainuos svečiai – sopranai Benedetta Torre ir Maria Mudryak, tenoras Alessandro Scotto Di Luzio, baritonai Matias Tosi ir Danielis Giulianini, bosas Luca Dall’ Amico. Vėlesniuose „Bohe­mos“ spektakliuose juos keis lietuvių solistai: Mimi dainuos Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek, Miuzetę – Viktorija Miškūnaitė ir Julija Karaliūnaitė, Rudolfą – Tomas Pavilionis ir Kasparas Damulis, Marselį – Dainius Stumbras ir Eugenijus Chrebtovas, Šonarą – Šarūnas Šapalas ir Tomas Tuskenis, Koleną – Egidijus Dauskurdis ir Tadas Girininkas.

Planuokite kelionę prie jūros

Pabaigai pasilikau šventę, su kalendoriniais blizgučiais nesusijusią. Tačiau ar verta stebėtis, kad aštuonerius metus rekonstruoto dramos teatro atidarymo laukę klaipėdiečiai šluote iššlavė bilietus į visus premjerinius „Karalienės Luizės“ spektaklius?

Pastatyti Arvydo Juozaičio „Karalienę Luizę“ atnaujintoje scenoje buvo pavasarį mirusio ilgamečio teatro vadovo Gedimino Pranckūno svajonė, ir kolegos, pasitelkę režisierių Gytį Padegimą, įvykdė jo valią. Pjesės veiksmas rutuliojasi 1807–1808 m., kai uostamiestis buvo tapęs laikinąja Prūsijos sostine. Tuomet bėgdama nuo Napoleono Bonaparto karališkoji šeima – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize ir vaikais – apsigyveno anuometiniame Mėmelyje. Būtent Luizė, o ne jos vyras Vilhelmas Fryd­richas, subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną. Napoleonas Luize žavėjosi ir sykiu jos neapkentė. Amžininkai vadino ją šviesiausiuoju angelu, žvaigžde audrų debesyse, Prūsijos madona.

Kviestinių žvaigždžių premjeroje nebus, nebent tokiomis laikysime už klaipėdiečio ištekėjusią Ingą Jankauskaitę, kuriai po ilgų aktorės paieškų atiteko pagrindinis Luizės vaidmuo, ir į savo gimtąjį miestą sugrįžtantį Dovydą Stončių, kuris vaidins Prūsijos karalienei simpatizavusį Rusijos imperatorių Aleksandrą.

Tačiau žiūrovams ne mažiau smalsu bus išvysti ir garsiuosius Klaipėdos teatro senbuvius Darių Meškauską bei Vytautą Paukštę, dėl premjeros repeticijų netgi atidėjusį savo reabilitaciją sanatorijoje. Spektaklyje svarbų vaidmenį atlieka ir naujutėlė moderni teatro įranga: kone kiekvienai spektaklio scenai parinkta vis kitokia grindų konfigūracija. Todėl kitų šalies miestų žiūrovai gali nesitikėti sulaukti „Karalienės Luizės“ gastrolių: dėl techninės specifikos rodyti spektaklį kituose teatruose paprasčiausiai nebus įmanoma. Teks patiems važiuoti į Klaipėdą.

M. Aleksos nuotr.

Šį savaitgalį Nacionaliniame operos ir baleto teatre – Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ naujo pastatymo premjera. Spektaklyje stebėkite Eglės plaštakas, simbolizuojančias skirtingus, vienas kito prisibijančius ar net naikinančius pasaulius: Žemę ir Jūrą. Stebėkite, kaip Žalčių karalienė neryžtingai grąžo rankas, neįstengdama vieno iš jų pasirinkti. Grąžo tol, kol praranda ir vieną pasaulį, ir kitą. O tada jau nebelieka namų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kokia šios baleto kalba perpasakotos poetiškos istorijos moralė? „Žmogus negali vienu metu turėti visko. Todėl saugokite tai, kas jums brangiausia, ir neleiskite savo meilės rūmo ardyti niekam – net tėvams, seserims ar broliams. Kad medžiais nepavirstumėte“, – sako 26-erių balerina Kristina Gu­džiūnaitė, kuriai šiandien ir rytoj patikėta šokti premjeriniuose baleto „Eglė žalčių karalienė“ spektakliuose.

Pradėjo nuo tolimų kraštų teatrų

Pačios Kristinos pasirinkimas kol kas aiškus: jos pasaulio centre – teatras, kuriame dvi savaites iki premjeros gyveno, į namus teužsukdama pamiegoti. Tam mergina ir išsirinko butą teatro kaimynystėje, kad po spektaklių ar ilgiau užtrukusių repeticijų netektų sukti galvos, kaip pa­siekti namus.

„Pati užaugau Vilniaus pakraštyje – Ožkiniuose. Tėvai kas rytą mane ir pora metų vyresnį brolį šeštą valandą versdavo iš lovų, kad laiku išvežiotų po mokyklas miesto centre. Už tai, kuo tapome, pirmiausia turėtume dėkoti tėvų pasiaukojimui“, – neabejoja Kristina.

Balerinos brolis Darius įgyvendino svajonę valdyti orlaivius: jis dirba pilotu oro bendrovėje, aptarnaujančioje užsakomuosius skrydžius. O štai Kristina netrukus po brandos egzaminų, kuriuos šokėjai „čiurlioniukai“ išlaiko metais anksčiau, nei gauna mokyklos baigimo atestatą, pati išskrido pasidairyti po pasaulį. Iš pradžių – į Miuncheno baleto akademiją: norėjosi pamatyti naujų pedagogų, paragauti kitos šokio mokyklos. Ir lūkesčiai su kaupu išsipildė: būtent Miunchene iš garsaus šokėjo Kirilo Melnikovo gavo vertingiausias duetinio šokio pamokas.

Iš Vokietijos ankstesnio savo mokytojo Petro Skirmanto dėka su mokyklos laikų šokio partneriu Voicechu Žuromsku K.Gudžiūnaitė patraukė į Australiją, kur dalyvavo dviejuose jungtiniuose koncertuose. Pasirodymą garsiajame Sidnėjaus operos ir baleto teatre Kristina iki šiol vadina vienu įspūdingiausių savo karjeroje.

„O tada sulaukiau kvietimo šokti Honkongo balete, kurio vadovė švedė Madeleinne Onne buvo mačiusi mano pasirodymą viename tarptautiniame konkurse. Įveikiau Stokholme surengtą šokėjų atranką ir tapau kordebaleto nare“, – pasakoja šokėja.

Pirmuosius mėnesius žavėjo didžiulio metropolio egzotika ir rasių bei tautų mišinį primenanti baleto trupė. Vėliau atsėlino namų ilgesys: Honkongas – ne tas pasaulio taškas, iš kurio, turėdama kelias laisvas dienas, sentimentaliai brauktum į Vilnių aplankyti namiškių.

Naujam sezonui sutarties su Honkongo trupe Kristina nebepratęsė ir grįžusi tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto trupės nare. Savo gimtajame mieste šoka jau šeštą sezoną. Pakako vos ketverių metų, kad iš kordebaleto merginų būrio K.Gudžiūnaitė išaugtų į primabaleriną, kuriai choreografai drąsiai patiki pagrindinius vaidmenis.

Karjerą paspartino sėkmingas duetas

Neįprastai greitam Kristinos skrydžiui į trupės viršūnes padėjo ir sėkmingai atrastas scenos duetų partneris.

Metais vėliau Nacionalinio operos ir baleto teatro trupę papildė du iš Baltarusijos nacionalinio baleto „emigravę“ šokėjai – Genadijus Žukovskis ir Stanislavas Semianiura. Abu vaikinai, po trupės vadovo kaitos nebematydami perspektyvos Minske, jau buvo įveikę artistų atranką viename iš Vokietijos teatrų, tačiau ten jų paprašė metus palūkėti – trupėje tiesiog neliko laisvų etatų. Tuos metus baltarusiai nusprendė praleisti šokdami arčiau namų – Vilniuje, kur buvo pasitikti išskėstomis rankomis: mūsų trupėje vyko baleto solistų kaita ir stigo pajėgių, klasikinių vaidmenų „bagažą“ jau parengusių vyrų. Vokietijon Genadijus ir Stanislavas taip ir nebeišvažiavo: po metų abu apsisprendė likti Lietuvoje, kur sparčiai „susirinko“ pagrindinius vaidmenis ir tapo vedančiaisiais trupės šokėjais.

K.Gudžiūnaitės ir G.Žukovskio pora, profesionalų vertinimu, kūnų proporcijomis artima idealiam standartui: taip sakoma, kai visa pėda stovinčios balerinos viršugalvis liečia vyro smakrą, o jai pasistiebus ant puantų šokio partneriai tampa lygūs. Puikiai vizualiai derinasi ir kiti duetui svarbūs poros fiziniai parametrai – kojų ir rankų ilgis, liemens sudėjimas. O kaipgi charakteriai?

„Metais vyresnis Genadijus – konkretesnis, žemiškesnis ir mane nuleidžia ant žemės ne tik per šokį, nors svajokle savęs irgi nepavadinčiau. Duetas balete – fizinio kontakto menas, kuriame nebūna nesvarbių detalių, todėl pradėjus šokti drauge teko daug aiškintis, daug kalbėtis. Bet kartą išsiaiškinę daugiau prie tų dalykų nebegrįžtame. Dabar jau pasiekėme etapą, kai iš akių neklysdami diagnozuojame vienas kito nuovargio laipsnį“, – pasakoja Kristina.

Darbo veidrodžių salėse kasdienybę ši baleto pora linkusi paįvairinti ir abipusėmis kandžių pastabų strėlytėmis, prie kurių repetitoriai ir kolegos jau priprato. Nors pašaliniams stebėtojams galėtų nuskambėti kraupokai, kai, suėmęs pakeltą balerinos koją, partneris konstatuoja: „Na ką, ir vėl virta dešra?“, o ši nesutrikusi atrėžia: „Ne, dabar dešra rūkyta.“

„Profesionalūs šokėjai supras, kad kilnoti suglebusį balerinos kūną partneriui sunkiau nei tuomet, kai ji raumenis būna įtempusi. Tad tokie pašmaikštavimai iš esmės tėra draugiškas raginimas susiimti, kad repetuodami veltui nešvaistytume jėgų“, – aiškina Kristina.

Per ketverius Vilniuje praleistus metus G.Žukovskis pramoko lietuviškai, o sostinėje užaugusi K.Gudžiūnaitė šneka rusiškai. Todėl bendravimo kalbą pora renkasi pagal nuotaiką ir situaciją: kartais, kai greta būna iš Vakarų atvykusių trupės šokėjų, pasipila ir angliški pokštai. Komplimentais tarpusavyje nesižarsto, tačiau nesidrovi vienam kitam pasakyti, kad partneris, kuriuo scenoje gali pasikliauti ir kurio kiekvieną šokio niuansą puikiai pažįsti, – didžiulis džiaugsmas.

Pasikeitus baleto trupės vadovams, artistų pageidavimu buvo grįžta prie nuolatinių solistų porų politikos, o tinkamo partnerio įtaka individualiai karjerai tapo dar reikšmingesnė. Kristinos nuomone, tokia politika scenoje pasiteisina, nes bet kaip rotuojant atlikėjus nemažai laiko repeticijose tenka gaišti ne šokio elementams, bet abipusiam supratimui gludinti. Nuolatinis duetas gali sparčiau tobulėti, visą dėmesį sutelkdamas tik į šokio kokybę.

Ar nekilo minties abiem kartu išbandyti jėgas tarptautiniuose baleto konkursuose? „Kilo, bet kai susigriebėme, paprasčiausiai nebespėjome. Juk balete karjera sukasi sparčiau nei kituose menuose, ir konkursuose mums leidžiama dalyvauti tik iki 26-erių“, – neslepia K.Gudžiūnaitė.

Eglė turės šokančią antrininkę

Nesupraskite neteisingai: Kristina ir Genadijus – pora scenoje, bet ne asmeniniame gyvenime. G.Žukovskis, įsikūręs Vilniuje, iš gimtinės atsivežė ir savo sužadėtinę, tad laisvalaikį abu šokėjai planuoja atskirai.

K.Gudžiūnaitė neslepia, kad sau artimiausią žmogų norėtų rasti ne baleto pasaulyje. Tačiau tiek valandų praleidžiant veidrodžių salėse tai nebūna taip paprasta, kaip, iš šalies žvelgiant į grakščias baleto merginas, atrodytų.

„Kartais išeini vėlyvą savaitgalio vakarą į prospektą ir sugauni save galvojant: kiek žmonių, ir kodėl jie visi nemiega? Kai prisimeni, kad dešimtą ryto su triko turi stovėti pamokoje, ilgai linksmintis mieste nebelieka įkvėpimo, nors bendrauti mėgstu“, – prisipažįsta balerina.

Kol kas bendrauti mėgstančios merginos gyvenime dominuoja ne nauji draugai, o nauji vaidmenys. Anksčiau šoktas pas de deux variacijas pamažu keičia pagrindinės partijos, spektaklyje nesuteikiančios nė minutėlės atokvėpio. Balete „Eglė žalčių karalienė“ pagrindinio vaidmens atlikėja kone visą spektaklį praleidžia scenoje.

„Tai galima lyginti su trumpų ir ilgų nuotolių bėgimu: šokdamas „sprintą“ privalai maksimaliai atsiduoti kelioms savo solinio šokio minutėms, kad žiūrovas jį pastebėtų ir įsimintų. Neatskleisi kuriamo personažo per tas minutes – nebeturėsi kitos galimybės. O pagrindinis vaidmuo jau reikalauja „stajeriško“ gebėjimo protingai paskirstyti jėgas visam spektakliui ir suvaldyti visą atliekamo veikalo dramaturgiją“, – aiškina K.Gudžiūnaitė.

Už save jaunesnio brito George’o Willia­m­sono kurtą „Eglės žalčių karalienės“ choreografiją šokėja apibūdina kaip mišrią, sudėliotą iš skirtingų žanrinių elementų neoklasiką. Vieni baleto epizodai primins choreografo Boriso Eifmano stilių, kiti bus artimesni britų stilistikai, pasižyminčiai sudėtingais technikos elementais: perspektyvus duetas čia gaus progų pademonstruoti tiek šuolius, tiek sukinius, tiek palaikymų kompozicijas.

Tačiau siekiama, kad technika neužgožtų svarbiausio dalyko – Eglės ir Žilvino meilės istorijos. Scenografijoje bus aiškiai atskirtos Žemės ir Jūros stichijos, tačiau pastarosios gyventojai primityviai rangydamiesi nevaidins žalčių: tiesiog jie bus kitokie, tolimo, nepažįstamo krašto atstovai. Dramatizmą, magijos pasaulį akcentuos ryškios spalvos.

Etnografiniai motyvai stipriau išreikšti E.Balsio muzikoje, nei regimi spektaklio scenografijoje, kuria siekta Eglės ir Žilvino istorijoje paryškinti bendražmogiškus motyvus. Tam pasitelkiamos metaforos: pavyzdžiui, įspėdama Eglę apie gresiančias bėdas, scenoje pranašiškai ritinėjasi saulė, o lemtingos išdavystės simboliu pasirinkta  kriauklė.

„Pamačiusi apsiašarojusias dukros akis, klausiu jos, kas nutiko. O ji vietoj atsakymo ištiesia man kriauklę… Ir tada viską suprantu. Nepaisydama Drebulės maldavimų atleisti, lekiu prie jūros kranto, bet nuo bangų nusigręžiu: bijau į jas pažvelgti. Kai papučiu kriauklę, tik žiūrovai regi atplaukiančią kraujo putą“, – nuosekliai dėsto Eglė-Kristina, tarsi šokio tekstas būtų taip pat aiškiai skaitomas, kaip ir knygoje surašyta pasaka.

Tam tikra prasme šio spektaklio kūrimas irgi buvo skirtingų pasaulių susidūrimas:  violončelės virtuozui Davidui Geringui – su Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru bei baleto artistais, Žilvino vaidmens atlikėjui G.Žukovskiui – su lietuvių literatūra ir tautosaka, o britams, atsakingiems už choreografiją ir vizualinę spektaklio pusę, – su lietuvių kultūra apskritai.

Jiems greičiausiai nebuvo lengva, tačiau choreografas G.Williamsonas „Eglę žalčių karalienę“ išnagrinėjo taip nuodugniai, kad turėjo parengtus atsakymus į visus šokėjams kylančius klausimus dėl personažų interpretacijos. Beje, E.Balsio balete veikėjų mažiau nei pasakoje: čia Eglė turi ne keturis, o tik tris vaikus. Tačiau scenose, kur ji, trokšdama pasisvečiuoti krante, bando įveikti Žilvino skirtas užduotis, choreografo valia pati Eglė įgyja savo antrininkę, savo vidinį „aš“.

Žizel tipo balerina

Operoje skirstant vaidmenis atsižvelgiama į solisto balso tipą: vieni balsai labiau tinka Wolfgango A.Mozarto vokalinei muzikai atlikti, kiti – Richardo Wagnerio veikalams. Ar panašiai skirstomi ir baleto artistai?

„Anksčiau aukštos, ilgas galūnes turinčios balerinos šokdavo gulbes Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, o žemesnės ir smulkesnės – plevenančias Žizel to paties pavadinimo Adolphe’o Adamo balete. Šiuo metu baletas universalėja ir tradiciniai standartai jau nebetekę ankstesnės reikšmės: tos pačios merginos šoka ir gulbes, ir Žizel“, – tvirtina Kristina.

Save ji priskirtų prie Žizel tipo balerinų, nors kol kas šio vaidmens K.Gudžiūnaitės vaidmenų sąraše nėra: iki jo, kaip ir iki daugelio kitų, dar teks profesiškai užaugti. Susižerti sau visus pagrindinius vaidmenis svajoja tik labai jaunos balerinos: brandesnės suvokia, kad labiau apsimoka vaidmenimis dalytis ir netempti ant savo liaunų pečių viso trupės repertuaro.

Kaip ir daugelis pasaulio šokėjų, Kristina svajoja pasirodyti Davido Dawsono ir Johno Neumeierio kurtuose baletuose. Norėtų padirbėti ir su choreografu Kirilu Simonovu, Vilniuje pastačiusiu Leo Delibes „Kopeliją“. Kaip žiūrovė teatre nepraleidžia nė vieno B.Eifmano „Raudonosios Žizel“ spektaklio: taip jaudina šiame balete pasakojama istorija. Ir planuoja vykti į Sankt Peterburgą išvysti naujausių šio choreografo pastatymų.

K.Gudžiūnaitę žavi tokios tvirto charakterio pasaulinio baleto žvaigždės, kaip prancūzė Sylvie Guillem, italė Alessandra Ferri ir rusė Diana Vyšniova. O ryškiausia nūdienos lietuvių balerina vadintų ketveriais metais už save vyresnę Jurgitą Droniną, su kuria susidraugavo dar mokykloje. Šiuo metu Kanados nacionaliniame balete šokančios J.Droninos benefisą vilniečiai išvys jau netrukus, gruodžio 6-ąją.

„Mus dažnai lygina, nors pati tų panašumų daug neįžvelgiu. Tačiau esu viena iš nedaugelio, kuriai Jurgita, pasiekusi Vilnių, visada skambina ir sako: „Labas, aš jau čia“, – prisipažįsta K.Gudžiūnaitė, kurią žiūrovai irgi išvys minėtame koncerte. Svarbiausio savo pačios įvertinimo Kristina sulaukė pasitikdama 2015-uosius, kai teatre buvo pripažinta Metų baleto soliste. „Sužinojusi, kad naujametį vakarą turėsiu būti teatre,  iškart paklausiau, ką reikės šokti. Nė minties apie apdovanojimus nebuvo. Bet man liepė apsivilkti gražią suknelę ir tiesiog būti salėje“, – prisimena staigmeną šokėja.

Baleto artisto karjera trumpa, todėl jei apdovanojimų nesulauki jaunas – mažai vilčių, kad jų apskritai sulauksi. „Paskaičiavusi suvokiu, kad teatre šoku šeštą sezoną, vadinasi, trečdalis mano baleto kelio jau nueita“, – atsidūsta vaikiško veido mergina.

Dėlionės padeda rikiuoti mintis

Galvodama apie ateitį, ji įpusėjo kultūros vadybos studijas Vilniaus kolegijoje. Kodėl ne Muzikos ir teatro akademijoje? „Net nesvarsčiau tokio varianto, nes ten dėsto daug žmonių iš teatro. O aš juk ieškojau kito pasaulio, – primena Kristina. – Ir įvertinti savąjį kitu, vadybiniu žvilgsniu buvo labai naudinga. Smagu klausytis tokių dėstytojų, kaip Saulius Jurgelėnas arba Rasa Bartkutė. Iš jų kolegijoje pasisemiu tiek įkvėpimo, kad, rodos, kursinį darbą prisėdusi vienu ypu parašyčiau. Bet iš tikrųjų tam atsiras laiko tik po premjerinių spektaklių.“

Ar įgytas žinias ketina pritaikyti karjeros pabaigoje Vilniuje įkūrusi dar vieną vaikų šokio mokyklėlę? „Nežinau, tai nėra paprasta. Ne visiems pavyksta sukurti originalų, savitą mokyklos modelį. Čia kaip dėlionėje – turi sėkmingai sutapti kelių gretimų detalių kraštinės“, – svarsto K.Gudžiūnaitė.

Draugai žino, kad Kristina namuose saugo įrėmintas savo pačios surinktas dėliones. Žinoma, tai – ne vaikiški, o „rimti“, išlavintų įgūdžių reikalaujantys, po tūkstantį ir daugiau detalių turintys paveikslai. Daugiausia balerinos kantrybės pareikalavo nespalvota Paryžiaus miesto panorama, tačiau dabar ši dėlionė Kristinos akiai – pati mieliausia. „Dėlionės man – kaip meditacija. Sukiodama paveikslo detales, iš tikrųjų galvoje tvarkingai rikiuoju mintis“, – neslepia pašnekovė.

Tačiau neskubėkite jos po spektaklių užversti dėlionių dėžutėmis: kaip ir visi tikri šio užsiėmimo fanai, dėlionių parduotuvėse Kristina mėgsta dairytis pati. Tai tarsi įvadas į būsimą malonumą, savotiška spektaklio uvertiūra, padedanti nusiteikti būsimam detalių šokiui.

A. Kunčiaus nuotr.

Nacionalinėje dailės galerijoje lapkritį karaliauja Algimanto Kunčiaus „Vaizdaraščiai“ – dienoraštis, pripildytas nesuvaidintų praeities akimirkų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nužvelgusi Algimanto Kunčiaus parodos architektūrą iš viršaus (o Nacionalinės dailės galerijos erdvės suteikia tokią unikalią galimybę), pavadinčiau ją Laiko miestu su aikštėmis ir skvereliais, jų link vinguriuojančiomis šoninėmis gatvelėmis bei aplinkiniu žiediniu bulvaru, kuriuo žingsniuojant keičiasi santvarkos, vietovės, stebuklingai prisikelia mirusieji (ir žmonės, ir pastatai), o šį virsmą abejingai stebi nemirtinga jūra ir tokie pat nemirtingi debesys.

Šiame improvizuotame Laiko mieste dabartinių penkiasdešimtmečių kartos bei jaunesni piliečiai gali pamatyti, kaip jų gimimo metu atrodė Vilnius: koks jaunimas žingsniavo Lenino (o gal vėl Gedimino) prospektu, kokie troleibusai juo dardėjo ir į kokias varganas parduotuvių vitrinas pro langus abejingai dėbsojo tų troleibusų keleiviai.

Įamžintų senamiesčio praeivių veiduose parodos lankytojai bando atpažinti jaunus savo tėvus arba patį save: gal dar mamos už rankos gatve tįsiamą, bet vis dėlto slapčia nuo jos smalsiai žvelgiantį į nepažįstamo dėdės geležinę akį, o gal už kampo jau lūkuriuojantį savo simpatijos, kuri, nors seniai surukusi, štai liauna ir gundanti ims ir išnirs pro senojo universiteto vartus.

Moterys ir konkurentai

Žurnalistai A.Kunčiaus klausinėja, kaip vėliau susiklostė tos ar anos fotografijos personažo likimas: ar, tarkim, ant daugybę metų jo fotografuojamo Palangos tilto nepataikydavo įamžinti vyrų su ne tomis moterimis? Fotomenininkas tik trauko pečiais: „Nežinau, brangieji, aiškinkitės patys. Aš dirbdamas į žmogaus privatų gyvenimą stengdavaus nelįsti, neužpulti: iš tolo pagavau patikusią akimirką, ir tiek. Nerūpi man, kieno tos moterys.“

Gal todėl žmonės jo kameros nesišalindavo. Ir tik kartą, jau prieš kupetą metų, „Sekmadienių“ ciklui fotografuodamas besirenkančius į mišias rietaviškius stebėjo aiškiai sunerimusius žvilgsnius ir slepiamus veidus. Nereikėjo klausti kodėl: už bažnyčios lankymą galėdavai sulaukti rimtų nemalonumų tiek darbe, tiek mokykloje. Kartais ir pats fotomenininkas netoliese aptikdavo „konkurentų“ pilkais kostiumais, spragsinčių kadrą po kadro su dideliais objektyvais tiesiog pro pravertus automobilio „Moskvič“ langelius.

Bet A.Kunčius sako nebuvęs iš tų, kurie mėgdavo įamžinti pamaldas bažnyčiose: jam labiau tikdavo šventadieniais po mišių miesteliuose vykdavę jomarkai ir kiti suėjimai, ten laisviau pasijutusių žmonių nuotaikos. Jos leido universaliau mąstyti apie žmogų, atpažinti veiduose visus vienijančias vertybes.

Kaukės ir paršeliai

Retrospektyvinę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje Algimantas pavadino „Vaizdaraščiais“, taip tarsi prilygindamas ją dienoraščiui. Ir prisiminė savo draugą Romualdą Ozolą, kantriai kasdien žodžiais raičiusį aktualių įvykių atspindžius, vėliau nugulusius storose baltose knygose: „Čia tai buvo tikras žmogaus pasiaukojimas. Rašė, dirbo, per anksti save sudegino. Ne kartą įkalbinėjau Romą nusigręžti nuo politikos: kam jam, kultūros žmogui, to reikėjo? Tikrai būtų nugyvenęs ilgiau.“

Bet R.Ozolas yra rašęs: „Pasaulis yra čia, ir aš žinau, ką turiu daryti.“ Iš Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio, kuriame A.Kunčius su R.Ozolu kartu grojo (Romualdas – kanklėmis, o Algimantas – skrabalais), bendrų pasibuvimų, pasikalbėjimų išsirutuliojo ir naujo „Kultūros barų“ žurnalo idėja.

Pirmojo „Kultūros barų“ numerio, kuris pasirodė prieš pusę amžiaus – 1965-ųjų sausį, viršelyje buvo pavaizduota molinė Užgavėnių kaukė. Oficiozas „Tiesa“ tuomet klausė: „Kaukė yra, o veidas?“ Bet cenzoriai nesikabinėjo. O štai kai antrame numeryje pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino mintys apie varžomą kūrybos laisvę, o žurnalo viršelyje susimąsčiusi žemyn žvelgė žila Putino galva – baigėsi trumpa Emilijos Kulakauskienės, kaip žurnalo redaktorės, karjera. Ją poste pakeitė diplomatiškesnis ir apsukresnis valdžios koridoriuose rašytojas Aleksas Baltrūnas.

„Parėjęs „nuo kilimėlio“ partkomuose jis mums sakydavo: „Paršeliai jūs, nežinot, kaip ten yra“, – prisimena A.Kunčius.

Timpanai ir egzotika

Dirbdamas „Kultūros baruose“ fotografas susipažino su dirigentu Sauliumi Sondeckiu. Jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras septintajame dešimtmetyje kaip tik gavo kvietimą koncertuoti Kuboje ir norėjo, kad tokios egzotiškos gastrolės būtų profesionaliai įamžintos.

Bet S.Sondeckis suprato, kad prašydamas lydinčio žurnalisto oficialiai gaus „patikimą“, t.y. saugumiečių parinktą ir ataskaitas jam teiksiantį „kadrą“. Taigi pasinaudojęs tuo, kad A.Kunčius buvo šioks toks muzikantas, dirigentas įtraukė jį į orkestrantų sąrašą, prie jo pavardės prirašydamas muzikos instrumentą – timpanus.

„Maestro tikėjosi, kad prireikus gebėsiu tuos mažus būgnelius padaužyti. Iš tikrųjų to nė neprireikė. Kubą atsimenu iš ypatingų potyrių: eini, saulė plieskia tiesiai į viršugalvį, šešėlis trumpas po kojomis. Kai vakare prieš koncertą užgęsta šviesos, salėje boluoja besišypsančių kubiečių dantys. Sykį užsikabarojau į aukštą ispaniško stiliaus pilį ir fotografavau persisvėręs pro ankštą nišą, tai muzikantai iš apačios man šaukė: „Kunčiau, rupūže, lipk žemėn: nukrisi – orkestrą sukompromituosi, mūsų į užsienį daugiau nebeišleis!“ – pasakoja fotomenininkas.

Grįžęs į Vilnių Filharmonijoje jis surengė tos kelionės nuotraukų parodą. Vis dėlto dideliu kelionių mėgėju netapo ir vėliau toli nebevažinėjo: tik Suomijon, Švedijon, Vokietijon. „Kai nubundu ryte svečioj šaly – pradedu galvoti, kodėl aš čia esu ir kam to reikia, – prisipažįsta. – Jaučiuosi kaip gyvūnas, ištrauktas iš savo natūralios aplinkos, – nejaukiai. Pasižiūriu, ką jaunimas prifilmuoja keliaudamas, ir to užtenka. Tegu mano darbai po pasaulį važinėja, o man pačiam Vilnius mielesnis.“

Džiazas ir ideologija

Prisiminęs senus laikus, kai „Neringos“ restorane grodavo akordeonu, o kartais – ir klavišiniais, po oficialaus parodos atidarymo A.Kunčius sėdo prie sintezatoriaus padžiazuoti.

„Kažkada „Neringoje“ kartu su Rimvydu Racevičiumi, Jonu Cijūnėliu, Algirdu Budriu ir Liudu Šalteniu buvome įkūrę Džiazo gynimo komitetą. Nes kai kavinėje ėmė groti Petras Vyšniauskas ir Vytautas Labutis, vakarais joje pradėjo skambėti kitokia muzika, ne vien svingas ar bibopas. Administratoriai ir padavėjos pradėjo skųstis, kad tokioje kakofonijoje neįmanoma dirbti. O mes, kūrybinių sąjungų atstovai, savo ruoštu surašėme raštą, kad džiazo muzika ideologiškai nepavojinga“, – vynioja praeities faktų giją pašnekovas.

Nors dabarties jaunimas įsivaizduoja, kad gyvenimas „prie sovietų“ buvo ištisinė nesibaigianti kančia, fotomenininkas liudija, jog kultūrinis sostinės gyvenimas buvęs ganėtinai spalvingas. Nes kai susibėgdavo pasibūti panašiai mąstantys įvairių sričių žmonės – prasidėdavo nuoširdus, atviras bendravimas.

„Per Antano Miškinio jubiliejaus minėjimą Rašytojų sąjungoje esu akompanavęs fortepijonu aktorei Monikai Mironaitei, dainuojančiai romansą „Oči čiornyje“. Kas šiandien galėtų tuo patikėti?“ – klausia A.Kunčius.

Sistema ir menininkai

Jis stebisi, kad iki šiol nepavargome aiškintis, kas daugiau kolaboravo, o kas mažiau. Pamena, kaip šviesios atminties Rimtautas Gibavičius viename Dailininkų sąjungos susirinkime tokiems išrėžė: „Ačiū Dievui, kad buvo tokių kaip Konstantinas Bogdanas ir Gediminas Jokūbonis: man ir tau nereikėjo leninų daryti.“

Dabar, kai šalies kino teatruose sukasi tragiška dokumentinė meilės istorija „Meistras ir Tatjana“, fotomenininkas Vitas Luckus pradėtas vaizduoti kaip nepripažintas menininkas, kurį pražudė tuometė sistema. O ką apie tai mąsto buvę kolegos?

„Vitas buvo talentingas kūrėjas, ir kolegos jį vertino. Netgi buvo įtraukę į sąjungos meno tarybą: tai padėdavo vaduojant iš blaivyklų ir ligoninių. Oficialūs pripažinimai jam menkai terūpėjo: sunkiai dirbdamas, pagal užsakymus gamindamas vizualines reklamas anuomet veikusiems kooperatyvams jis iš mūsų, fotomenininkų, uždirbdavo bene daugiausiai“, – liudija A.Kunčius.

Su Vitu jam dažniausiai tekdavo kalbėtis apie fotografijos techniką. V.Luckus buvo puikus racionalizatorius, ano laiko sąlygomis gebėdavęs kurti ar pritaikyti fotografo darbui įvairias technines naujoves. Tik į Vito rengiamus audringus vakarėlius A.Kunčius nevaikščiodavo, nes prisipažįsta tiesiog nepajėgdavęs tiek išgerti.

„Kartą Vitas atėjo mano dirbtuvėn pažiūrėti, kaip aš susireguliavau ir taškiniam apšvietimui pritaikiau  didinimo aparatą. Rado mane plaunantį nuotraukas – kol kabinau jas džiauti, leidau su lupa apžiūrėti savo surinktas senas fotografijas. O turėjau jų nemažai. Vitas taip ir prasėdėjo gerą valandą vienoje vietoje tyliai pypkę rūkydamas“, – pamena A.Kunčius.

Kas žino, gal jau tuomet jo galvoje sukosi mintys apie panašios stilistikos darbų ciklą? Pluoštą senų fotografijų draugas iš jo pasiskolino. Ir po daugelio metų, jau po visų kruvinų tragedijų, iš JAV į Vilnių pirmąkart sugrįžusi V.Luckaus našlė Tatjana perdavė fotomenininkui tas fotografijas sudėtas į voką, ant kurio dar Vito ranka buvo užrašyta: „Perduoti Kunčiui“.

Atspaudai ir negatyvai

Lietuvos fotografija jau anuomet traukė užsieniečius itin plačia savo raiškų įvairove: čia galėdavai rinktis nuo meninio fotomontažo meistro Vitalijaus Butyrino iki ne mažiau subtilaus dokumentinio realisto Algirdo Šeškaus.

Vis dėlto A.Kunčius nedrįstų tos įvairovės vadinti Lietuvos fotografijos mokykla: „Jeigu ir buvo mokykla, tai ji labiau priminė Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“. Mes, lietuviai, būdavom be galo išradingi: tais laikais sugebėdavom padaryti sidabrinį atspaudą iš besidabrio negatyvo.“

Fotomenininkas ir šiandien teberyškina nuotraukas sovietmečio laikų gamybos chemikalais: hidrochinonu, natrio sulfitu, metoliu. Jų galiojimo laikas seniai pasibaigęs, bet, nepaisant to, darbui tinka: naudodamas senus ryškalus, rengiamai parodai A.Kunčius naujai atspausdino aštuonias dešimtis fotografijų. Anų laikų popieriaus irgi turi išsaugojęs: kartais ir jaunesniems kolegoms, mėgstantiems eksperimentus ant seno popieriaus, padovanoja.

Šių metų meno mugėje „ArtVilnius“ stende su mediniais paplūdimius primenančiais takeliais ant smėlio buvo pristatytas fotomenininko tęstinis, iki šiol pildomas nuotraukų ciklas „Prie jūros“. A.Kunčius džiaugiasi, kad ciklo nuotraukas įsigijo Modernaus meno centras, o ne užsieniečiai: iš MMC nuotraukas eksponavimui galima pasiskolinti, o iš tolimų kolekcijų parsisiųsdinti būtų gerokai sudėtingiau.

„Tie atspaudai – vienetiniai, spausdinti unikaliu būdu, aš jų nedidinu ir nebedauginu. Kolekcininkai ir muziejai tokius atspaudus vertina netgi labiau už negatyvus. Kada geriausiai skamba muzikos kūrinys? Kai autorius gali pasirinkti ir akustinę erdvę, ir atlikėjus. Antai mano bičiulis Feliksas Bajoras negailestingai atšaukia savo kūrinių premjeras, jei mano, kad atlikėjai nesugebėjo jų tinkamai parengti. Taip ir su nuotraukų atspaudais: tik pats darydamas iki graviūrinio tikslumo gali sugaudyti visas užfiksuoto vaizdo vibracijas. Jose – pats įdomumas, nes skaitmeniniam spausdinimui vibracijos jau neberūpi“, – pabrėžia A.Kunčius.

Fotomenininkas teigia neprisirišantis prie konkrečios technikos: per savo gyvenimą išbandė daug ką, todėl kiekvienam sumanymui turi iš ko rinktis. Tik profanas gali klausinėti, koks fotoaparatas pats geriausias, nes tokio nebūna: viskas priklauso nuo to, ką ketini su juo veikti.

Muziejai ir stipendijos

Kai metė darbus redakcijose, pažįstami dar ilgai klausinėjo: „Pas ką išeini?“ – „Išeinu pas save“, – atsakydavo jiems fotografas. Save tikru fotomėgėju (nes išties mėgsta fotografuoti) vadinantis A.Kunčius į pasižvalgymus po miestą pastaruoju metu išsirengia nešinas senais dumpliniais aparačiukais, kuriuose – 8 arba 12 kadrų juosta. Vaikšto ir fotografuoja tarsi iš atverstos knygos, be jokios išankstinės idėjos. O kad tokią gyvenimo peršamą knygą gebėtum skaityti – turi būti atviras, turi būti laisvas.

Ties tūkstantmečių sandūra A.Kunčius penkerius metu vadovavo Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos skyriui. Kultūros ministerija tuo metu neskirdavo lėšų naujiems kūriniams įsigyti, tačiau rasdavo pinigų kūrėjų stipendijoms.

„Sugalvojau, kad būtų logiška, jei iš valstybės stipendijas gaunantys menininkai vieną kitą darbą valstybei ir padovanotų. Vieni kūrėjai, kaip Vytautas Balčytis ar Eugenijus Antanas Cukermanas, tokią idėją priėmė supratingai, o kiti kategoriškai užprotestavo, esą nevalia painioti menininkų rėmimo su jų kūrinių pirkimu. Nors jei tam pačiam, tik stipendijos negavusiam menininkui po parodos būtų pasiūlyta pirkti jo kūrinių už 24 tūkst. litų (tokia stipendijos suma per porą metų kūrėjui būdavo išmokama) – menininkas iš dėkingumo atsiklaupęs būtų“, – ironizuoja A.Kunčius.

Idėja ministerijos kolegijoje buvo atmesta, nes niekas nesugalvojo, ką imti mainais už stipendiją iš aktoriaus arba balerinos. O A.Kunčius paliko valdišką tarnybą, nes nusibodo vaidinti muziejininką.

Šiandien jo sukauptas archyvas pagal sutartį deponuotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kuriame įsikurs A.Kunčiaus negatyvų fondas.  Tuo rūpinasi muziejininkė Onutė Butkutė. Kiekvienas fotojuostos kadras nuskenuojamas, peržiūrimas ir, talkinant autoriui, identifikuojamas. Tuomet tampa muziejaus nuosavybe, o fotomenininkui lieka autoriaus teisės.

„Tokia sutartis man – išsigelbėjimas, nes mano dirbtuvės rūsys Žvėryne – drėgnas, pelėsio grybeliais apėjęs ir archyvams visai netinkamas. Antra vertus, negatyvų už kampo nunešęs neparduosi: jų vertė atsiras tik laikui bėgant, kai jie bus paruošti peržiūroms muziejaus interneto svetainėje ir taps prieinami redakcijoms, leidykloms. Jums reikia Vinco Mykolaičio-Putino portreto? Prašom. Reikia baletmeisterių Vytauto Grivicko arba Broniaus Kelbausko? Prašom, jie čia. Viskas sukaupta vienoje vietoje“, – džiaugiasi A.Kunčius.

Jo manymu, panašiai derėtų pasielgti ir su Fotomenininkų sąjungos sukauptais kūrinių fondais – perduoti juos Šiauliuose rekonstruotam Fotografijos muziejui, turinčiam puikias sąlygas.

Dangus ir gėlynai

Mėgstamiausi Algimanto vakaro skaitiniai – Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ tomai. Neslepia juose atrandąs ir savo darbams praverčiančių įžvalgų.

Štai kartą, kalbantis su tuomet dar Amerikoje gyvenusiu Kaziu Almenu, poetas ironiškai minėjo tėvynėje staiga pradėto garbinti Bernardo Brazdžionio triumfališką kelionę per Lietuvą ir įsivaizdavo, kaip švelniai tai regėdamas šypsosi Maironis iš dangaus balkonų.

„Todėl Centrinio pašto baliustradą vaizduojantį nuotraukų ciklą pavadinau „Dangaus balkonais“. Tokiose baliustradose praeities architektai apgyvendindavo šventųjų skulptūras, bet Vilniuje jos stovi tuščios, išskyrus tris ant Katedros stogo rymančius šventuosius. Tad leidau sau pasvajoti, kad galbūt pats kada galėsiu lengvai pakilęs ten sutikti buvusius draugus: Stanislovą Kuzmą, Romualdą Ozolą, Valdą Ozarinską. Stovėsim ten visi ir žvelgsim iš aukštai į šurmuliuojantį prospektą“, – šypsosi fotomenininkas.

Šiaip jau tvirtina neužsiimantis vaizduojamų dalykų parodijavimu: jam pakanka alegorinio žaidimo. „Tarkim, prie Seimo prieš porą metų „sudorojo“ mano bičiulio skulptoriaus Gedimino Karaliaus projektuotą fontaną, kuris buvo inspiruotas Kryžių kalno įvaizdžio. Kadangi nesiryžo atgaivinti fontano, tai neatsiklausę autoriaus aplipdė piramidę Europos žemėlapiais ir paliko  kaip galios ženklą gėlyno viduryje. Dabar vasarą galima grožėtis, kaip Europa iš apačios vis labiau okupuojama augalų (aliuzija į migrantus?), o Lietuva toje Europoje žioji grėsmingai juodu kontūru, tarsi kokia dėmė. Seimo fone Lietuva man dažnai pajuoduoja. Taip ir žaidžiu, o kas nori – tegu savaip šifruoja“, – moja ranka A.Kunčius.

A. Koroliovo nuotr.

Ar skareles atkakliai ryšėjusi lietuvių literatūros klasikė Žemaitė gyvenimo saulėlydyje pati nebuvo tapusi viena iš trijų mylimų? Ir kodėl brandaus amžiaus rašytojos aistra jaunam vyrui, liudijama daugiau kaip prieš pusšimtį metų paskelbtuose Žemaitės laiškuose, taip ilgai nebuvo žinoma daugumai skaitytojų?

Renata BALTRUŠAITYTĖ

„Žemaitės paslaptis“ – taip pakrikštytas rašytojos ir literatūros istorikės, Maironio lietuvių literatūros mu­ziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės romanas, pasakojantis apie paskutinį Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) gyvenimo dešimtmetį. Jau užauginti ir iš namų išleisti šeši J.Žymantienės vaikai, palaidotas ilgai ant patalo gesęs vyras. Vienas po kito laikraščiuose spausdinami ir atskiromis knygelėmis pasirodo Žemaitės apsakymai, išgarsinę rašytojos vardą Lietuvoje. Apsistojusi savo bičiulės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namuose Puziniškyje, Julija sutinka dvaro ūkvedžiu dirbantį Konstantiną Petrauską (1878–1947) – šlubuojantį, bet apsiskaičiusį jauną vyrą, su kuriuo gali kalbėtis tiek apie menus, tiek apie pasaulio įvykius.

1912-aisiais kartu su anūke Elze persikėlusi į Vilnių, labai jo draugijos ilgėsis ir ieškos įvairiausių dingsčių pasimatyti. Pirmyn atgal skries „bučkių“ kupini laiškai, vėliau rašytoją pasieks ir mylimojo dovanotas žiedelis. Šį Žemaitė nuo piršto nusimaus tik Amerikoje, sulaukusi žinios, kad Kostantas jau pasipiršo jos dukrai Juzei, Elzės motinai. Dar anksčiau jis mėgino pirštis ir jaunajai Elzei, tačiau rašytojos anūkei trisdešimtmečio „senio“ pasiūlymas nepasirodė vertas dėmesio…

Apie keistai susipynusius Žemaitės, jos dukters ir anūkės širdies reikalus „Veidas“ kalbina romano autorę Aldoną Ruseckaitę.

– Įdomu, kad „Trys mylimos“, pranašiškai numačiusios pačios rašytojos gyvenimo peripetijas, buvo parašytos dar tuomet, kai nebuvo nei meilių laiškų, nei žiedelio su „K“ monograma ant Julijos piršto. Kaip manote, ar kurdama šią komediją rašytoja nujautė, kad dėl mylimojo dėmesio jai pačiai teks varžytis su dukterimi ir anūke?

– „Trjų mylimų“ parašymo laiką turime priskirti XIX a. pabaigai. Rašytoja siuntinėjo komedijos fragmentus savo mokytojui Povilui Višinskiui, šis vis papeikdavo, pakritikuodavo, kad pagrindinis veikėjas Liudvikas nemoka tikroviškai meilintis, kad visoms trims moterims tuos pačius meilės žodžius kalba, tad Žemaitė atsikirto, jog pagrindinė komedijos mintis – parodyti Liudviką kaip melagį, apgaviką, apmovusį tris žioplas „mylimąsias“.

Kurdama šią komediją Žemaitė tikrai jokių nuojautų dar neturėjo, dar marino savo sunkiai sergantį vyrą Lauryną. Aš manau, ji buvo girdėjusi, regėjusi kažkokią panašią istoriją, kai samdytą berną įsimyli ir dukterys, ir motina. Juk rašytoja yra ne kartą prisipažinusi, kad rašo, ką mato, ką pažįsta, ir troško, jog aprašytieji paskaitytų jos kūrinius, gal pasimokytų iš jų. O kadangi visada labai užjautė moteris, jų gailėjo, norėjo, kad šios sąmonėtų, veržtųsi iš po vyrų pado.

Tad gal ir su šia komedija buvo tokia užmačia – parodyti bobelių naivumą, atkreipti dėmesį į jų lengvabūdišką elgesį ir juokingą pasitikėjimą.

Jeigu jau kalbėtume apie pačios Žymantienės santykį su jaunesniu vyru, tai greičiau tą atlieptų jos mažiau žinomas apsakymas „Prakilni meilė“, kurį parašė 1919 m. Amerikoje ir kuriame vyresnė moteris beprotiškai įsimyli jaunutį studentą, visai pameta dėl jo galvą, nebekreipia dėmesio nei į savo dukrą, nei į vyrą. Pagrindinė apsakymo veikėja Vanda gerokai sušaržuota, pajuokta. Ar rašydama šį kūrinį pagalvojo ir apie save, kas dabar žino, juk pasišaipyti iš savęs Žemaitė mokėjo.

– Ugniai pasmerkti, tačiau lemties dėka išlikę Žemaitės meilės laiškai „Raštuose“ buvo paskelbti dar 1957-aisiais, prabėgus vos 36 metams nuo rašytojos mirties. Tai retas atvejis, nes artimieji paprastai nebūna linkę taip greitai atverti šeimos paslapčių. Ar tik istorinės pervartos lėmė tokį žingsnį? O gal labiau tai, kad Žemaitės paslaptys jos testamento valia išslydo iš giminės rankų?

– Pirmiausia aš nė vieno blogo žodžio negaliu pasakyti apie Žemaitės gimines, nes jie niekur neišsišoko, neišgarsėjo kokiais reikalavimais, teismais, pykčiais, straipsniais, kaip yra buvę su ne vieno rašytojo palikimu ir gentainiais. Buvo du sūnūs (Kazys pabėgo nuo rekrūtų į Ameriką ir dingo), keturios dukterys, pulkas anūkų, tačiau jie, matyt, sutiko ir susitaikė su savo garsios motinos ir močiutės valia bei noru.

Be to, 1957-aisiais, leidžiant „Raštus“, vargu ar kas ieškojo giminių ir derino su jais laiškų publikavimą. Kadangi archyvinė medžiaga buvo atsidūrusi valdiškose institucijose, valia – skelbti ar ne – buvo laisva ir priklausė nuo institucijos vadovų.

Manau, paskelbti šiuos Žemaitės laiškus tuo metu buvo drąsus žingsnis, čia pagarbos nusipelnę Lietuvių literatūros instituto darbuotojai: „Raštų“ leidybos komisijai vadovavo Kostas Korsakas, o redaktorius buvo išmintingasis Aleksandras Žirgulys. Vadinasi, mokslininkai nemanė, kad klasikės Žemaitės autoritetui meilės laiškai galėtų pakenkti.

Žinoma, galima pasvarstyti, kad jei Žymantienės laiškai Konstantinui Petrauskui, kuriuos šis grąžino rašytojai po savo vestuvių, būtų atsidūrę šeimos rankose, veikiausiai jie būtų buvę sudeginti pagal rašytojos pageidavimą.

Tačiau epistolika atsidūrė pas Bulotas Marijampolėje, o kai šie 1941 m. Paneriuose buvo vokiečių sušaudyti (Aleksandra Bulo­tienė buvo žydė), tuomet kažkas viską iš Bulotų namų skubiai surinko ir atidavė į Lietuvių literatūros institutą.

Galėčiau įsivaizduoti, kad dukterys, sūnus Antanas, anūkai gal ir nesmagiai jautėsi, kai laiškai buvo paskelbti, bet ką gali padaryti, kai turi tokią garsią motiną?

Be to, patys laiškai į jokį testamentą įtraukti nebuvo. Tik Žemaitės ir K.Petrausko bičiulystė mums šiandien pusės spalvų yra netekusi, nes neišlikę jo laiškai, kuriuos moteris sunaikino. Jie, kaip suprantame iš Julijos laiškų užuominų, irgi buvo gausūs meilės žodžių, prisipažinimų, ilgesio. Vis dėlto lieka paslaptimi didžioji intriga: ar tikrai Konstantinas mylėjo, ką jis mąstė, kaip motyvavo?

– Kaip vėliau klostėsi Žemaitės vaikų ir anūkų likimai? Ar ilgą gyvenimą nugyveno Juzė su motinos mylėtuoju Kostantu? Kur šiandien gyvena rašytojos palikuoniai, ar daug jų jums pačiai teko sutikti?

– Nors rašytojos dukra Juzė už K.Petrauską buvo dešimčia metų vyresnė, ji gyveno vienais metais ilgiau už savo vyrą. K.Petrauskas mirė 1947 m., sulaukęs 69-erių, o jo žmona – po metų, sulaukusi beveik 80-ies. Jie kartu nugyveno 27-erius metus ūkininkaudami K.Petrausko tėviškėje Dičiūnų kaime netoli Pušaloto. Savo vaikų nesusilaukė, nes Juzė jau buvo našlė, turėjo iš pirmosios santuokos dukterį Elzę, kurią močiutė Julija labai mylėjo, atsivežė į Vilnių ir išleido į siuvėjų kursus.

O aš Žemaitės giminių visai nepažįstu, tai dar kartą įrodo, kad jie yra kuklūs žmonės, nelendantys į viešumą. Gyvena išsibarstę po visą Lietuvą, bet, kiek žinau, kartais giminė susirenka į vieną būrį. Šį pavasarį į Žemaitės jubiliejinį minėjimą Marijampolėje irgi buvo atvykęs būrelis proanūkių, proproanūkių. Jie jau tiesiogiai Žemaitės nepamena, bet gerbia jos atminimą, domisi.

Žemaitė pokario metais buvo plačiai tyrinėjama, profesionalūs specialistai rengė ekspedicijas į rašytojos gimtąsias ir gyventas vietas, lankė dukteris, kurios dar buvo gyvos, kalbino vyresniuosius anūkus, dar bendravusius su bobute. Tyrinėtojai užrašė daugybę artimųjų prisiminimų, jie yra įdomūs, atviri. Tais pasakojimais remiantis pavyko patikslinti kai kurias datas ir įvykius. Tuose prisiminimuose yra viena kita detalė, bylojanti, kad Žemaitė ir K.Petrauskas simpatizavo vienas kitam. Vadinasi, giminėms tai nebuvo paslaptis.

– Kaip į Maironio lietuvių literatūros muziejų atkeliavo jūsų romane „bylojantys“ rašytojos daiktai: skarelė, rankinukas, batai, pirštinės? Ar tebesaugomas šeimoje jos Amerikoje išsirinktas platininis laikrodis bei mylimojo atsiųstas žiedelis su „K“ monograma?

– Apie žiedelį su „K“ raide ir platininį laikrodį nieko nežinau, ir giminių prisiminimuose apie tai vos viena kita užuomina. Koks šių daiktų likimas, gal dar kas iš vyresnių giminaičių atsakytų, o gal ir ne – juk tiek vandens nutekėjo, tokie laikai buvo…

O į Maironio lietuvių literatūros muziejų asmeniniai Žemaitės daiktai atkeliavo taip: rašytoja 1921-ųjų vasarą grįžo iš Amerikos į Kauną ir apsigyveno pas naujus pažįstamus Stiklius. Mat Amerikoje ji buvo susipažinusi su Stikliūtėmis, jos rekomendavo apsilankyti pas savo brolį Kostą. Tiek pas jį Žaliakalnyje, tiek pas Stikliaus seserį Marcelę Gaigalienę Šančiuose rašytoja pragyveno apie porą mėnesių, o ir išsikrausčiusi į Marijampolę dažnai atvažiuodavo į Kauną ir apsistodavo pas šiuos pažįstamus: matyt, buvo ten dar pasilikusi daiktų, drabužių. Tad skarelę, rankinuką, batus, pirštines muziejui ir padovanojo Stiklių giminės palikuoniai.

– Nepaisant paskelbtų laiškų, šmaikštuoliai skaitytojai dažniau bandė „supiršti“ Žemaitę su jos kūrinių skaitytoju ir vertintoju Povilu Višinskiu, o ne su dvaro ūkvedžiu K.Petrausku. Savo knygoje, dėmesį sutelkiančioje į paskutinį rašytojos gyvenimo dešimtmetį, P.Višinskį minite retai: jis nuo džiovos miršta dar 1906-aisiais. Kaip apibūdintumėte jų draugystę? Ar Poviliukas išliko Žemaitės literatūriniu patarėju iki pat mirties?

– Įsivaizduokite, kad pagyvenusi kaimynė ir jaunutis Peterburgo universiteto studentas, susėdę kur sode po obelimi, valandų valandas apie kažką kalbasi, o aplink kaimynai – liežuviais plakančios moterėlės ir pašaipą mėgstantys vyrai. Apie ką gi tie du žmonės gali kalbėtis, kas juos sieja? Tai ir pripliurpdavo visokių niekų. Net tėvas Višinskis baisiausiai perpykdavo, kad Povilas Žymantienei paskolino žibalinę lempą arba kad ši iš jo sūnaus gauna laišką, smulkiai surašytą į kelis popieriaus lapus, o jam, tėvui, įdėtas tik vienas lakštelis. Ką ten Povilas gali rašyti kaimynei, jau svieto pabaiga!

Kažkuo nepadoriu įtarinėti Juliją ir Povilą būtų daugiau negu kvaila. P.Višinskis yra tikrų tikriausias Žemaitės literatūros mokytojas, atradęs ją, paskatinęs rašyti ir išvedęs į pasaulį. Moteris jam ne kartą laiškuose prisipažino, kad tik per jį, Povilėlį, ji „prislyžijo“ į rašytojų gretas. Juk Povilas Žemaitei rašė ilgus laiškus apie jos atsiųstus kūrinius, patarinėjo, mokė, o kai susitikdavo, viską aptardavo, apkalbėdavo žodžiais. Kaimynė žinojo Povilo meilės reikalus, išgyvendavo, kai jam nesisekdavo. Merginas Julija už akių vadino „košėmis“, tad klausdavo P.Višinskio, ar yra gerų „košių“, ir liepdavo jų nepersivalgyti.

Žymantienė mylėjo Povilą kaip dar vieną, labai brangų sūnų. Kai P.Višinskis rašė konkursinį darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“, jam irgi reikėjo pagalbos. Žemaitė jam surašė ilgiausią informaciją apie papročius, šventes, rinko etnografinius daiktus, siuntė siuntinius, neužmiršdama į juos ir kokio skanėsto įdėti. Džiaugėsi, kad ir ji galinti kažkuo Poviliukui padėti. Žemaitės širdis krauju sruveno, kai P.Višinskį 1906 m. palaužė džiova. Ilgai negalėjo be ašarų apie jį kalbėti. Ši draugystė – gražus pavyzdys, kaip, nepaisant amžiaus, žmonės gali vienas kitą suprasti, bendrauti, padėti kūryboje, skatinti, vertinti, galop aukotis.

– Dėl kurių rašytojos gyvenimo momentų dažniausiai diskutuoja jos biografijos ir kūrybos tyrinėtojai? Ar yra nustatyti populiariausių jos kūrinių veikėjų prototipai?

– Kaip jau minėjau, Žemaitė ne kartą prisipažino, kad rašo tik tą, ką mato, tarsi fotografuoja. Tad kūrybos prototipų buvo daug, turbūt visa jos aplinka, visas kaimas. Kai „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“ buvo išspausdintas pirmasis apsakymas „Rudens vakaras“, ji pajuto spausdinto žodžio saldumą ir jėgą. Rašytoja labai norėjo, kad jos kūrinėliai būtų spausdinami, kad patektų į Ušnėnų apylinkes ir kad skaitytojai atpažintų save.

Išties kaimynai pyko, jog Žymantienė aprašo jų gyvenimą, jie susigaudydavo, kad juos vaizduoja ne iš gerosios pusės, „išduoda“ jų tinginystę, apsileidimą, girtavimą. Taigi gyveno kažkur netoli ir netikusi Vingių šeimyna, ir šykštuolis Petras Kurmelis, ir kunigas, kurio naudą velniai gaudė. Tačiau laikai jau seni, prototipų pavardės neišlikusios, be to, juk rašytojas asmens ar situacijos konkrečiai neaprašo, o sudeda vieną personažą iš kelių, apibendrina, aptrina jo tikroviškumą.

Dėl ko ginčijasi tyrinėtojai? Pirmiausia Žemaitė pokariu buvo vaizduojama per daug socialistiškai, per sovietines demonstracijas jos portretus nešiojo kartu su Lenino, Stalino ir Marxo, o tai didžiausia nesąmonė. Rašytoja turėjo apsiversti karste.

Pati yra laiške jaunajai bičiulei Uršulei Jokūbauskaitei guodusis, kad dėl savo veikalų „pasmerkta likau į prakeiktų cicilikų eiles“. Ji tikėjo Dievą, nueidavo į bažnyčią, dažnokai laiškuose ar kalbose minėjo Jėzų Kristų, netgi jo gyvenimo detalių sau prisitaikydama. O kunigus kritikavo dėl to, kad jie krauna turtus, neužjaučia kenčiančio žmogaus. Žemaitei tikro kunigo pavyzdys buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, jie daug metų bičiuliavosi.

Bet okupacijos metais traktuoti Žemaitę kaip bedievę buvo patogu. 1956–1957 m., leidžiant „Raštų“ šešiatomį, atsirado ir kupiūrų laiškuose, kur rašytoja artimųjų klausė, ar jos anūkai išėjo bolševikų mušti, ir kūryboje, jeigu fragmentai buvo ideologiškai netinkami.

O šiaip visi tyrinėtojai pripažino didelį Žemaitės talentą, skyrė ją prie rašytojų realistų, atskleidusių tokį gyvenimą, koks jis išties buvo, – be romantikos ir pagražinimų. Tačiau dėl to vyko ir diskusijų: ar Žemaitė aprašė tik tą, ką matė, be fantazijos ir meninės išmonės, ar vis dėlto siužetus sugalvodavo, veikėjus kurdavo pagal savo įsivaizdavimą? Atsakydamas į klausimą, ar Žemaitė yra kūrėja, Vaižgantas rašė: „Žemaitė stambus, nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne mėtomais spinduliais, tik svoriu. Žemaitė – asmuo, Žemaitė – rašytoja, Žemaitė – artistė sveria labai daug karatų.“ („Sekmoji diena“, 1921 m. gruodžio 18 d.).

– Kaip manote, kodėl Žemaitė tiek Vilniuje, tiek Amerikoje iki pat gyvenimo pabaigos taip atkakliai godojo visiems iki skausmo pažįstamą savo sodietišką įvaizdį, kuris netgi jos laikmečio miestiečiams jau atrodė gerokai archajiškas? Nors pati pasirinko verčiau pas svetimus glaustis mieste, nei apsistoti pas kaimuose ūkininkaujančias dukteris.

– Iš karto kviečiu įsivaizduoti, kad štai sėdi Žemaitė Amerikoje „ant kokios fotografijos“ su plačiabryle skrybėle – ar nebūtų juokinga, ar nebūtų tuščiagarbiška? Nesvarbu, kad ji buvo bajoriškos kilmės, bet bajoriško, turtingo gyvenimo niekada neragavo. Visą savo kaimiško laiko gyvenimėlį pravaikščiojusi su skarele, kaip galėjo staiga Vilniuje čiupti skrybėlę?

Ta jos skarelė buvo absoliutus simbolis, ištikimybė savo kilmei, galop per šešerius metus, praleistus Amerikoje, tai buvo ir jos patriotizmo, lietuviškumo išraiška. Skrybėlę užsivožti kiekviena ponia galėjo, o štai ryšėti skarelę – reikėjo net drąsos, nes žmonės gatvėje atsisukdavo, žiūrėdavo, tramvajuje prieidavo, klausdavo, iš kur atvykusi, o ji išdidžiai pareikšdavo: iš Lietuvos. Tėvynę taip garsino.

Kodėl mes skarelę tapatiname su Žemaite? O kuo mūsų pačių mamos pokariu ir net vėlesniu laiku galvas dengė? Skaromis. Ir kaip troško nusipirkti iš Amerikos atsiųstą skarelę! Ir dabar nueikite sekmadienį į kokią kaimo bažnytėlę – pamatysite bent dešimt skarotų galvų. Taip, amerikonės lietuvės kartais ginčydavosi tarp savęs, kad įveiks Žymantienę, nupirks skrybėlę ir ši ją nešios. O kartais pačios apsižliumbdavo susitikusios Žemaitę, prisiminusios Lietuvoje paliktas mamas ir močiutes. Rašytoja visas įspėjo, kad net eidama pas Amerikos prezidentą gobtųsi skarele ir nereikia jos dėl to erzinti.

Aš ją suprantu, mano mama irgi mėgo ryšėti skaras. Ogi skarelė ir yra gražiau, kilniau, įdomiau ir moteriškiau, nei kokia aptempta kepurėlė ar megzta beretė. Be to, nepamirškime, kokias drapanas rašytoja vilkėjo, – dažniausiai pasiūtas iš namie austų milelių ar marškonių, kokius batus ji avėjo, – pačius pigiausius, kartais tik skutais besilaikančius ant kojų… Juk neturėjo iš ko puoštis, ir staiga – skrybėlė!

Apsigyvenimas mieste pas Bulotas – jau kita tema. Jai buvo svarbiausia galimybė rašyti, turėti darbui sąlygas, kurias bičiuliai jai Marijampolėje suteikė. Grįžusi iš Amerikos Žemaitė užsibrėžė labai aiškius tikslus: užbaigti autobiografiją, parengti naują raštų leidimą. Galop užtektinai jau buvo prisibraidžiusi kaimo purvo, kai pradėjo kurti, ją net daržų ravėjimas ėmė erzinti. Sakydavo – taip noriu skaityti knygas, rašyti, o čia žolės iki kelių, kiaulės žviegia… Nė viena dukra tuo metu neturėjo motinai, garsiai rašytojai, tinkamų gyvenimo sąlygų, nors, žinoma, turbūt nė viena ir nebūtų išvariusi.

– Vėlokai rašytoja tapusi Žemaitė stebino aplinkinius fizine ir dvasine energija, kuria pranokdavo net jaunuolius. Pažvelgusi, kokį savo jubiliejų su nauja knyga prieš mėnesį minėjote, buvau nustebinta: atrodo, dešimtmečiai nuteka nuo jūsų taip pat nepastebimai, kaip ir nuo jūsų herojės. Kas įpučia tiek energijos?

– Rašydama apie Žemaitę galvojau: iš kur jos energija? Kurti, būti redaktore, rūpintis pabėgėliais, nukeliauti į Ameriką, grįžti, bendrauti su jaunimu, galop taip įsimylėti, kai metų jau kupeta? Ir nusprendžiau, kad šios moters buvo tokia prigimtis, toks gautas paveldėjimas.

Žemaitė turėjo biblinio paukštelio bruožų: šis nei sėja, nei pjauna, nei į svirnus neša, o dangiškasis Tėvas jį maitina. Ji tikėjo: kad ir kaip būtų sunku, vis tiek paskui bus geriau, atsiras, kas padės, pačiai pavyks užsidirbti, tarp žmonių neprapuls. Jai buvo įprastas optimizmas, natūralus reagavimas į viską: jeigu džiaugtis, tai iš visos širdies, jeigu pykti – irgi natūraliai, garsiai pasakant, bet pykčio nelaikant, bandant kitus suprasti.

Žemaitės negalime pavadinti senute, ji tiesiog tokia nebuvo – visada judri, juokaujanti, mylinti jaunus žmones, mokanti su jais bendrauti, besistengianti visiems padėti. Ji net kojines adydavo kita spalva, kad linksmiau būtų, kad jos darbą visi matytų…

– Savo biografinių romanų branduoliais pasirenkate anksčiau dėl įvairių priežasčių (Maironio atveju – celibato, Žemaitės – šeimos peripetijų) nutylėtas lietuvių rašytojų meilės istorijas. Kuris iš mūsų klasikų po „Šešėlio JMM“ ir „Žemaitės paslapties“ dar galėtų tapti panašių aistringų romanų taikiniu?

– Meilės istoriją turbūt turi kiekvienas šios žemės gyventojas, tik žymių žmonių istorijos išlieka, iškyla į viešumą, o kitų – visiems laikams pranyksta amžių miglose. Lietuvių literatūroje meilės istorijų yra pakankamai, tik mes, lietuviai, gal kad esame katalikų tauta, kartais tų istorijų bijome – lyg netaktiška, lyg nemandagu apie jas kalbėti. Pasaulinėje literatūroje viskas yra atviriau. Meilė – gražus jausmas, o kūryboje – dar ir viena iš varomųjų jėgų.

Kas paskatino Vincą Mykolaitį-Putiną, sulaukusį jau brandaus amžiaus, sukurti puikių meilės eilėraščių, jeigu ne prabudę jausmai jaunai studentei? Stebuklingai gražius – ir džiugius, ir sielvartingus meilės laiškus savo mylimajai rašė jaunasis poetas Vytautas Mačernis – tai meilės laiškų klasika. Rimtasis Vincas Krėvė- Mickevičius, turėdamas šeimą, įsimylėjo jauną universiteto bibliotekininkę, susilaukė ir meilės vaisiaus – dukters, kurią pripažino, lankė, paliko dovanų.

O kiek P.Višinskis patyrė liūdesio, kad jo nepamilo jaunoji gražuolė Marija Peč­kauskaitė-Šatrijos Ragana. O kur Salomėjos Nėries ir profesoriaus Juozo Ereto meilės istorija – koks būtų įtemptas siužetas. Poetas Faustas Kirša kiek pradūsavo dėl operos solistės Marijonos Rakauskaitės, galop taip ir liko vienišas, o šioji tapo Liudo Truikio žmona. Rašytojų jausmų pasaulis buvo (žinoma, ir tebėra!) gyvas, kartais labai painus, skausmingas, ne visų meilė įsikūnijo į laimingą santuoką.

– Teigiate, kad šiuo metu jus labiausiai domina XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojos moterys: M.Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, G.Petkevičaitė-Bitė, seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės – Lazdynų Pelėda… Kuri iš jų taps būsimo romano pagrindine veikėja?

– Taip, esu jas visas daugiau ar mažiau tyrinėjusi, ypač nemažai „čiupinėjau“  G.Petke­vičaitę-Bitę, parengiau apie ją nemažai paskaitų, kurias skaičiau visuomenei. Tačiau drąsiai ir atvirai prisipažįstu: nė apie vieną nieko platesnio jau neberašysiu. Jos ir kitų ištyrinėtos, aprašytos, ir tą laikmetį per „Žemaitės paslaptį“, per „Šešėlį JMM“ jau savotiškai išsėmiau.

Turiu padaryti rašymo pertrauką, nes per nepilnus metus išėjo du romanai – socialinis psichologinis „Kaip žaibas“ ir „Žemaitės paslaptis“, dar ir eilėraščių knyga „Geriau (ne)užmiršti“ pasirodė, tad būtina įjungti stabdžius, aš nesu „daugiarašė“. Muziejuje turiu daug darbo, leidybinio taip pat, štai tik ką išėjo archyvinis leidinys apie mums mažai žinomą vertėją Miltoną Starkų, kurį sudariau ir parengiau. Dar šįmet turiu parengti du naujus Maironio neskelbtų tekstų sąsiuvinius iš poeto rankraščių, nes leidžiame tokią seriją, jau yra išėję penki sąsiuviniai.

Bet kartais rašymo idėja man kyla staiga, lyg iš dangaus nukrinta. Tai iš kur man žinoti, ką dangus numes?

M. Aleksos nuotr.

Lapkritį žiūrovų laukia nauji Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, du miuziklai ir net penkios šokio premjeros.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gatvės kordebaletas: žengi per spalvingus praeities vilčių lavonus, o jie tarsi dvaselės sklendžia, nesiduoda sutrypiami. Niekur nedings: prožektoriai jau gęsta, kapų kauburėliai kyla. Štai kur tikrosios Vė­linės kartu su Helovinu.

Geriausiai tokią nuotaiką atitinkantis spektaklis – neseniai startavęs Rolando Kazlo „At­rask mane“. Su ekshumuotais numirėlių palaikais, primenančiais Helovino kaukes, drobine tau­tine saviironija ir anaiptol ne idealizuojamos praeities ilgesiu.

O kas lauks mūsų po Vėlinių? Daug kitų kor­­debaletų: mat net pusė lapkričio premjerų – choreografinės.

Po dvidešimties metų

Pradėkime nuo ketvirtąkart (prieš tai – 1960, 1976 ir 1995 m.) Nacionaliniame operos ir baleto teatre statomo Eduardo Balsio baleto „Eg­lė žalčių karalienė“. Nuo ankstesniųjų šis pa­statymas skirsis tuo, kad baletą kurs britų ko­­manda: choreografas George’as Wi­lliam­so­nas, scenografijos bei kostiumų dailinin­kė Louie Whitemore ir šviesų dailininkas Ho­­war­­das Hudsonas. Dirigentas irgi neįprastas: spektaklio muzikos vadovo vaidmens ėmė­si garsus violončelės meistras Davidas Ge­ringas.

„Baletas – labai turiningas, nes jo muzika ne­­paprastai išraiškinga. Ji, kaip ir Richardo Wag­nerio operos, sudaryta iš leitmotyvų. E.Bal­­sys veikėjų charakterius perteikė muzika. Per visą baletą, pradedant likimo tema pradžioje, plėtojami leitmotyvai. Kompozitorius – aukščiausios klasės muzikos dramaturgas“, – įsitikinęs D.Geringas.

Jis atskleidžia, jog choreografas G.Wi­l­liam­sonas baleto muziką ketina šiek tiek sutraukti, kad spektaklis žiūrovui neprailgtų, o visuma būtų labiau sutelkta. Todėl žmonės, gerai ži­nan­tys „Eglę žalčių karalienę“, naujoje baleto ver­sijoje galbūt pasiges kai kurių numerių. Bet kuriuo atveju dirigentui lengva dirbti su orkestru, kuriame daugeliui muzikantų E.Balsio parti­tūra nėra naujiena.

„Eglė žalčių karalienė“ taps D.Geringo, kaip dirigento, debiutu Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O baleto pasaulyje ta pabaiga būna ypač ankstyva. Štai nuo ankstesnės „Eglės žalčių karalienės“ premjeros prabėgo lygiai du dešimtmečiai, o tai – vidutinė baleto šokėjo intensyvios kar­jeros scenoje trukmė. Todėl daugelis anuomet po premjeros gėles priiminėjusių pagrindinių vaidmenų atlikėjų (Loreta Bartusevičiūtė, Voldemaras Chlebinskas) šiandien jau moko šokti kitus.

„20 sezonų“ – taip pavadintas debiutuojančios režisierės ir choreografės Rasos Niur­kai­tės spektaklis, pasakojantis apie karjerą baigusius baleto šokėjus. Jo idėja kilo autorei darbuojantis tame pačiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „20 sezonų“ bando praskleis­ti uždangą ir pakviesti žiūrovus į teatro už­kulisius, kur riba tarp profesijos ir gyvenimo nebeegzistuoja, kur profesija ir yra gyvenimas. Spektaklyje panaudoti interviu su baleto artistais Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje studijavo spektaklio autorė.

„Pati anksti patyriau traumų ir nustojau šok­ti, tačiau nuo šokio nenutolau. Vieni artimiausių mano draugų yra baleto šokėjai, tad girdėjau daugybę jų istorijų. Sulaukę maždaug 40-ies dauguma baigia karjerą. Aišku, atsiranda artistų, kurie šoka ilgiau. Tačiau iš esmės jiems priklauso dvidešimt sezonų teatre, o tuomet jau gali išeiti į pensiją, kai dauguma kitų profesijų žmonių dar tikisi pasiekti karjeros viršūnę. Galbūt labiau suprantu tuos, kurie iš­eina karjeros aukštumoje. Nesinori nuvilti publikos ir savęs, nesinori matyti gailesčio žvilgs­nių. Nemalonu, kai kažkas prieina ir pasako, kad gal jau metas tau palikti sceną. Jei trauksi iš paskutiniųjų, žiūrovai greičiausiai pamirš tavo geruosius laikus ir prisimins tave pavargusį, pasenusį ir išsikvėpusį“, – svarsto R.Niur­kaitė.

Atradimai ir aklosios dėmės

Choreografė Birutė Banevičiūtė ir jos trupė „Dansema“ tęsia pasaulį sužavėjusią novatorišką kūrybos kryptį ir siūlo naują kūdikiams skirtą šokio spektaklį „Spalvoti žaidimai“. Jis pilnas spalvotų daiktų, kuriuos mažieji žiūrovai galės tyrinėti ir atrasti kartu su šokėja Giedre Subotinaite.

Nedaug tėvų tikisi, kad jų mažylis sugebės neklykdamas išbūti 40 minučių trunkantį spektaklį. Tačiau šiame teatre viskas (netgi spektaklių rodymo laikas) pritaikyta ma­žylių iki trejų metų amžiaus galimybėms, to­dėl pabandykite ir greičiausiai būsite nustebinti. Kaip nustebo ir JAV, Ki­ni­joje, Jungtinėje Karalystėje, Vo­kie­ti­joje, Belgijoje, Ukrainoje ir kitose ša­lyse „Dansemos“ spektaklius su savo mažyliais aplankę tėvai.

O suaugusiems žiūrovams choreografas Vytis Jankauskas ketina pasakoti apie „Akląją dėmę“, būdingą kiekvieno žmogaus regėjimui. Šiuo medicininiu terminu nusakomas regėjimo lauke telpantis plotelis, kurio niekaip negalime matyti, tačiau vaizduotė už­pildo jį aplinkinio fono smulkmenomis. Spek­tak­lio kūrėjai (šoka Giedrė Kirkilytė ir Rū­ta Butkus) klaus, ar kar­tais patys ne­­­­prisikuriame aklųjų dė­mių regėdami vien tai, ką norime ma­tyti, o nepageidaujamus tikrovės as­­pektus tiesiog pa­šalindami iš savojo regėjimo lauko.

Tango ir flamenkas

Tradicinio tango mėgėjus turėtų sudominti Vilniaus tango teatro premjera „Lunfardo“, kurioje kartu su lietuvių šokėjais pasirodys Argentinos tan­go meistrai Carla Dominguez ir Julio Seffino, dainininkas Enrique Sanfilip­po ir bandonininkas Arielis Aguilaras. Batelių ritmas, žaismingai koketuojantis su muzikos harmonija ir balsų aksomu, leis pajusti originalaus tango dvasią ir Argentinos karštį.

Lotyniškų ritmų netrūks ir Kauno valstybinio muzikinio teatro premjeroje – Franko Wildhorno miuzikle „Kar­men“. Jo libretas paremtas ta pačia Prospero Mérimée  novele, kurią išgarsino Georgeso Bizet sukurta opera. Tačiau miuzikle pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių raida kreipiama nūdienai artimesne linkme.

Karmen čia – modernaus cirko, garsėjančio drąsiais triukais, artistė, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas ir beatodairiškas tikslo sie­ki­mas. Atsiranda ir naujų veikėjų, pavyzdžiui, miesto, kuriame vyksta veiksmas, meras, aiš­kiai siejamas su kriminaline aplinka. Miu­ziklo muzika ir choreografija artima flamenko stiliui. Scenoje dainuos ir šoks Viktorija Strei­ča, Egidijus Bavikinas, Karina Krysko, Je­ro­nimas Milius ir daug kitų artistų.

Miuziklui ryžtasi ir kartu su trupėn įsiliejusia jaunų artistų karta pastebimai „su­mu­zi­ka­lėjęs“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatras (už­tenka prisiminti neseniai Vilniuje dar kartą ro­dytus „Devynbėdžius“).

Šįkart iš JAV atvykstantis lietuvių kilmės režisierius Johnas Staniunas Panevėžyje imasi Edmond’o Rostand’o „Romantikų“ motyvais  Harvey Schmidto ir Tomo Joneso sukurto veikalo, kurio pirmoji premjera Niujorke vyko dar 1960-aisiais. Vasarą J.Sta­niu­nas jau dirbo Lie­tuvoje – Klaipėdos muzikiniame teatre pa­statė Dano Goggino muzikinę komediją „Šounuolynas“.

Gyvenimo kelionių lagaminai

Muzikos netrūks ir Jono Vaitkaus rengiamoje premjeroje „Septynios gražuolės“. Po „Eg­lutės pas Ivanovus“ ir „Nebylio“ laukia nau­­jas susitikimas su J.Vaitkaus ir kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sceniniu tandemu. Literatūriniu spektaklio pagrindu šįkart tampa viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami Gandževi eiliuotas šedevras „Septynios gražuolės“, vadinamas pačiu erotiškiausiu viduramžių Rytų literatūros kūriniu. Todėl spektaklis, kuriame užimta beveik visa Rusų dramos teatro aktorių trupė, bus skirtas tik suaugusiems žiūrovams.

Nizami poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas – indę, turkes­tanietę, chorezmietę, slavę, egiptietę, Os­ma­­nų gražuolę ir iranietę. Kiekvienai iš savo my­limų žmonų šachas Bachramas surentė po rū­mus, kurių architektūroje slypėjo pasaulio san­­daros filosofiniai ženklai ir alegorijos.

„Tai pasakojimas apie persų šacho Bach­ra­mo ėjimą per nuodėmes, jo išbandymus iki suvokimo, kas vis dėlto žmogaus gyvenime vertingiausia. Nu­ėjęs visą žmogiškąjį kelią – nuo pat jaunystės meilių, fi­zinio ir dvasinio ištvirkimo – šachas pa­darė išvadą, kad žmogaus paskirtis yra ne vien malonumų pataluose voliotis“, – brėžia spektaklio liniją režisierius J.Vaitkus.

Kita premjera, kurios save gerbiantis teatro snobas lapkritį niekaip negalės praleisti, – Eimunto Nekrošiaus „Ba­­do Meistras“ pagal Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Šis kū­rinys tarsi apibendrino rašytojo etines bei estetines nuostatas ir gyvenimo vertybes. Beje, rašydamas apsakymą F.Kaf­­ka dėl gerklės ligos išties nebegalėjo valgyti.

„Bado Meistras“ – pasakojimas apie menininką, gebantį badauti neįtikėtinai ilgai ir tuo pritraukiantį minias su­sižavėjusių žiūrovų. Bet laikai ir publikos pomėgiai keičiasi: Bado Meistras, kad ir pasiekęs savojo meno viršūnę, vienišas ir visų užmirštas miršta cirko užkulisiuose.

Analogijos su neretai badaujančiais nūdienos menininkais labai jau akivaizdžios…

Bado Meistrą vaidina E.Nekrošiaus spektaklių išgarsinta Viktorija Kuo­dy­tė, jos scenos partneriais tampa Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Režisierius primena, kad visi mes – menininkai, tik kiekvienas savo srityje, o „Bado Meistras“ – pasako­jimas apie žmogaus menininko kelionę per gyvenimą. Kelionę, kurioje taip ir nespėji dorai iškrauti lagamino.

Lagaminai šmėkščioja ir Gabrielės Tu­mi­nai­tės spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės to paties pavadinimo literatūrinių etiudų knygą. Bedaliai čia – lietuvių emigrantai Londone, labdariai – Jungtinės Ka­ra­lystės valdininkai, su kuriais jiems tenka susidurti dažniausiai nemaloniomis aplinkybėmis.

O etiudai ir lieka etiudais: bevardžių emigrantų istorijos veja viena kitą, jų veikėjai, ne­tampantys išplėtotais, individualizuotais personažais, labiau primena treninguotų, nuolat apsinešusių gyvulių bandą. Bandą, kuriai britų įstatymai ir jų vykdytojai neleidžia nė žingsnio žengti už griežtai nustatytos ribos.

Tiesą sakant, įdomesni šiame G.Tuminaitės spektaklyje netgi ne emigrantų, o britų valdinin­kų personažai, iki skausmo pažįstami vi­siems, kam teko nors kartą gyvenime nusileisti bet kuriame iš Londono oro uostų. Ko verta vien Elžbietos Latėnaitės dainelė apie Lon­dono džiaugsmus… Iš kitų kvatoti vis dėlto sma­giau nei iš savęs pačių, ar ne?

DELFI

Po karštos vasaros pabaigos, kai keliaudamas prie Aukštaitijos ežerų ne vienas Lietuvos politikas prisiklausė deformuotų betono plokščių dunksėjimo į ratus, Seime dar kartą suremtos ietys dėl kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijos ir jos kainos.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vyriausybė, įvertinusi Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) apskaičiuotą preliminarią projekto sąmatą – 170 mln. eurų, kreipėsi į parlamentarus siūlydama pritarti tokios apimties viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės (VPSP) projektui, pagal kurį viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi privati įmonė apsiimtų per trejus metus 58 km kelio rekonstruoti ir dar dešimtmetį prižiūrėti visą 72 km ilgio magistralę Vilnius–Utena.

Išankstinis pritarimas šiuo atveju būtinas, mat Investicijų įstatyme nustatyta, kad sprendimus dėl VPSP, kuriais valstybė ketina prisiimti didesnius kaip 58 mln. eurų (anksčiau – 200 mln. Lt) turtinius įsipareigojimus, priima Seimas Vyriausybės siūlymu. O sutilpti į 58 mln. eurų sąmatą kelininkams vargiai pavyktų netgi apsieinant be bankų paslaugų.

Betono kelių epopėjos

Paskutinės magistralinio kelio Vilnius–Utena atkarpos (ruožas tarp Vilniaus ir Molėtų kartu su Molėtų aplinkkeliu) eismui buvo atvertos 1987 m. Vilnių su Utena jungianti magistralė tapo pirmuoju betoniniu keliu, nutiestu Lietuvoje.

„Tokia technologija buvo pasirinkta ne iš gero gyvenimo. Devintojo dešimtmečio pradžioje, kai buvo apsispręsta tiesti naują kelią, Lietuvoje katastrofiškai trūko asfaltbetonio dangoms reikalingo bitumo: jį kelininkai pagal griežtai nustatytas kvotas gabendavosi iš Baltarusijos. Tuomet ir kilo idėja įsigyti autogreidą – specialų betono klotuvą, kuris paskleisdavo bei sutankindavo atvežtą mišinį ir suformuodavo būsimo kelio plokštes. Autogreidai pagal amerikiečių licenciją jau buvo gaminami toje pačioje Baltarusijoje. Tačiau betoninio kelio plokštės tvirčiausios išeina tuomet, kai dirbama nepertraukiamu režimu, o užtikrinti tolygų medžiagų tiekimą sovietinei sistemai buvo sunkiai pakeliama užduotis. Nenuostabu, kad vienose plokštėse cemento liko įmaišyta daugiau, kitose – mažiau“, – pasakoja asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdomasis direktorius Rimvydas Gradauskas.

1989–1990 m. ta pati betono plokščių technologija dar kartą panaudota tiesiant Vilniaus–Minsko plentą, kurio lietuviškoji atkarpa su ES sanglaudos fondo parama sėkmingai baigta rekonstruoti dar 2013 m. gruodį. Rekonstrukcijos darbus atliko bendrovė „Eurovia Lietuva“, kuri, iki privatizavimo veikusi kaip Vilniaus kelių valdyba Nr. 9, betoninius kelius Lietuvoje ir klojo.

Užtat Vilniaus–Utenos kelyje karštesnėmis vasaromis iškylančius betono „tramplinus“ kelių prižiūrėtojai kantriai tebepjausto, bandydami išsiplėtusias plokštes suguldyti į ankstesnes vietas. Tačiau prognozuoti, kuri betono siūlė pasirengusi vairuotojams surengti slalomą kitą dieną, praktiškai neįmanoma.

Tokių kelių atnaujinimo technologija palyginti nesudėtinga: nuskustas betono paviršius sumalamas į smulkias dalis, lygiai paskleidžiamas ant to paties kelio ir užpilamas nauju asfaltu. Taip išvengiama betono laužo vežiojimo, o kelias įgauna tvirtą ir storą pagrindą.

Betoninės magistralės populiarios Pietų Europoje, ypač Ispanijoje, kur jos sudaro nemažą kelių tinklo dalį. Aukšta temperatūra plokštėms nėra tokia baisi, jei jas klojant paliekami tinkamo pločio deformaciniai tarpai siūlėms.

Tačiau klojant Vilniaus–Utenos kelią, tarp 800 m ilgio ir 35 cm storio plokščių buvo paliekamos vos 4–5 cm pločio deformacinės siūlės. Jas kelininkai jau yra platinę, tačiau nelabai sėkmingai: per karščius plokštės ir toliau netolygiai kraiposi ir „tramplinų“, kartais siekiančių net 30 cm aukštį, išvengti nepavyksta.

Nors betoninių kelių mada vis smarkiau įsivyrauja ir Vokietijoje, ir Lenkijoje, mūsų kelininkai linkę abejoti, ar Lietuvos gamtinėmis sąlygomis, pasižyminčiomis dažna šilumos ir šalčio kaita, tokios dangos pačios tinkamiausios. Kai paros temperatūra šoka šokį aplink nulį laipsnių, dienomis vanduo prasiskverbia į dangos plyšelius, o naktį sustingęs į ledą patyliukais „sprogdina“ betoną.

Palyginti su asfaltbetoniu, betoninio kelio tiesimas reikalauja daugiau investicijų. Tačiau tobulėjant betono klojimo technologijoms skirtumas menksta. Tinkamai pakloti betoninio paviršiaus keliai yra atsparesni apkrovoms, todėl greičiau atsiperka intensyvaus eismo ruožuose. Be to, jie tarnauja ilgiau negu asfaltas, nes, priešingai nei šis, galutinai sukietėja ne iškart paklojus, o tik po keleto metų. Todėl pirmaisiais metais betoniniai keliai reikalauja ypatingos, taigi ir brangesnės, priežiūros: žiemą jų negalima barstyti įprastine druska, tam naudojami specialūs mišiniai.

Dėl prastėjančio finansavimo Lietuvoje nunykus naujų automagistralių tiesimo užmojams, darbo apimtys mūsų šalyje tapo per menkos, kad vietinėms įmonėms apsimokėtų įsigyti, o tarptautinių koncernų padaliniams – netgi mobilizuoti čia modernią ir brangią betono klojimo techniką. Todėl betoninių kelių mada kol kas neplanuoja naujo maršo Lietuvoje.

Būrimai iš ateities rizikų

Tačiau grįžkime prie Seime ilgai ir skausmingai svarstomo klausimo, kas geriau: pigiai rekonstruoti kelią Vilnius–Utena valstybės skolintomis lėšomis, užsimerkiant prieš įsipareigojimus išlaikyti valstybės skolą apibrėžtuose rėmuose, ar vis dėlto pasirinkti VPSP modelį, primenantį išperkamąją nuomą: pastatytas ir dešimtmetį eksploatuojamas bei paties rangovo lėšomis prižiūrimas kelias į valstybės rankas pereina tik tuomet, kai su rangovu dalimis baigiama atsiskaityti pagal iš anksto sutartyje numatytą grafiką.

LAKD parengtoje galimybių studijoje skaičiuojama, kad kelio rekonstrukcijai reikės 80 mln., nuolatinės jo priežiūros išlaidoms per visą sutarties laikotarpį – 19 mln., o nominalioms jo  remonto išlaidoms – 15 mln. eurų. Privataus investuotojo išlaidos, susijusios su paskolų palūkanų aptarnavimu bei projekto administravimu, sieks 60 mln. eurų. Tačiau tai tėra preliminarūs vertinimai, atlikti pagal nustatytą metodiką, kurie gali kisti viešojo pirkimo konkurso metu.

„Pernai faktinės projektų kainos su rangovais pasirašytose sutartyse už skaičiuojamas kainas vidutiniškai buvo 15 proc. mažesnės. 2015 m. šis skirtumas veikiausiai bus dar solidesnis“, – optimistiškai prognozuoja laikinasis LAKD vadovas Egidijus Skrodenis.

Be to, VPSP patrauklesnė tuo, kad remonto ir priežiūros darbai bus atlikti kompleksiškai, o  administravimo sąnaudas bei įvairias su projektu susijusias rizikas prisiims verslas. Už nepasiektus sutartyje numatytus rodiklius apmokama nebus, o už netinkamą kelio priežiūrą netgi numatytos baudos.

Tačiau, R.Gradausko nuomone, visos rizikos turi savo kainą ir todėl neabejotinai atsispindės rangovų teikiamuose finansiniuose pasiūlymuose: „VPSP viešajam subjektui labiau apsimoka tuomet, kai pinigai rinkoje brangūs. Tačiau dabar – visiškai priešinga situacija. O rizikos faktorių, kuriuos priverstas svarstyti privatus investuotojas, labai daug. Vienas jų – degalų kaina. Šiuo metu naftos produktų kaina maža, tačiau kas gali numatyti, kiek degalai kainuos po dvejų arba dešimties metų?  O išlaidos degalams kelių sektoriaus projektuose sudaro apie 30 proc. visų išlaidų.“

Kelininkų asociacijos vadovas pabrėžia, kad konkursą laimėjusiam rangovui kelią faktiškai tektų kapitaliai rekonstruoti dukart: pirmą kartą – projektą pradėjus, antrą – kelio priežiūros terminui baigiantis, antraip po dešimtmečio valstybei perduodamo kelio kokybė nebeatitiktų nustatytų parametrų.

Atsargiau vertinti rizikas skaičiuojant pa­siūlymų sąmatas potencialius viešojo pirkimo dalyvius skatins ir pirmojo šalies kelių sektoriuje VPSP „precedento“ – pavasarį atidaryto Palangos aplinkkelio statybos patirtis.

Jį tiesusios įmonės „Palangos aplinkkelis“, kurią specialiai šiam projektui sukūrė bendrovės „Kauno tiltai“ ir „Šiaulių keliai“, atstovai neslėpė pirmajame etape patyrę daugiau išlaidų, nei tikėjosi. Tiesa, pagal sutartį jiems priklauso dar 23-ejus metus aplinkkelį prižiūrėti, todėl neatmetama, kad finansines svarstykles bus spėta išlyginti.

Rekonstruotas kelias susiaurės?

Kelininkams nerimą kelia ir LAKD pristatyti kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijos projektiniai pasiūlymai. O ypač tai, kad važiuojamoji kelio dalis po rekonstrukcijos žada tapti siauresnė, nei buvo iki jos. Mat vakarietiški eismo juostų pločio standartai yra gerokai kuklesni nei tie, kuriais Lietuvos kelininkai vadovaudavosi anksčiau, o juostų skaičiaus kelyje Vilnius–Utena keisti nežadama: buvo dvi, tiek ir pasiliks.

„Siauresnį kelią prižiūrėti ekonomiškiau nei platų, nes jo valymui ir barstymui pakanka mažiau specialiojo autotransporto reisų. Tačiau ir tam tikra atsarga netrukdo, galvojant apie ateitį. Dabartinės kelio sankasos plotis praktiškai leistų be didelių investicijų ant jos suformuoti keturias eismo juostas, jei priešingos krypties srautų neatskirtume skiriamąja juosta. Yra atskirų kelio ruožų, kuriuose, mūsų manymu, jau dabar vertėtų tokia galimybe pasinaudoti. Todėl kelininkus nustebino direkcijos siūlymas per tris dešimtmečius tvirtai susigulėjusią kelio sankasą rekonstruojant   susiaurinti“, – neslepia R.Gradauskas.

Pasak jo, analogiška klaida jau buvo padaryta rekonstruojant kelią Vilnius–Trakai, kuriuo rytinio ir vakarinio piko metu automobiliai juda ištisinėmis kolonomis. Jei būtų įrengtos keturios ar bent trys (2+1) eismo juostos – vairuotojai šiame kelyje sutaupytų ir nervų, ir laiko.

Tuomet tvirtinta, kad sprendimas siaurinti kelią pasirinktas dėl eismo saugumo, nes važiuodami siauresnėmis juostomis vairuotojai rečiau ryžtasi lenkimo manevrui. O kuo mažiau lenkimų, išvažiuojant į priešingą eismo juostą, tuo mažiau ir avarijų, nes iš anksto tiksliai įvertinti, ar saugus pradedamas manevras, ne visuomet įmanoma. Tik ką daryti skubančiam vairuotojui, prieš kurį kelyje išdygsta lėtai judanti transporto priemonė?

E.Skrodenis teigia, kad kelio Vil­nius–Utena sankasos plotyje keturios eismo juostos vargiai išsitektų, labiau tikėtinas būtų 2+1 variantas. Jis direkcijoje ir buvo svarstomas. Tačiau šalia minėto kelio gausu gyvenviečių ir nuovažų į jas, todėl atsiradusi nauja kelio juosta vis tiek neleistų padidinti maksimalaus leidžiamo greičio magistralėje tol, kol tarp gyvenviečių nebus nutiesti alternatyvūs jungiamieji keliai, leidžiantys sumažinti nuovažų skaičių.

O iš sostinės vedantį magistralės keturių eismo juostų ruožą iš tiesų numatoma pratęsti iki Nemenčinės kelio sankryžos, tik tai būtų daroma įgyvendinant atskirą projektą. Jis neapsieis be kelio platinimui reikalingų privačios žemės ruožų išpirkimo procedūrų.

E.Skrodenis „Veidui“ aiškino, kad dabartinis kelias Vilnius–Utena turi labai plačius kelkraščius ir sankasą siaurinti numatoma būtent žvyruotų kelkraščių sąskaita: „Tie kelkraščiai reikalauja dažno žvyravimo, o važinėti jais vis vien negalima. Be to, dabar penktadalyje Lietuvoje įvykstančių avarijų nuo važiuojamosios dalies nuriedėję automobiliai apsiverčia. Taip yra todėl, kad sankasų šlaitai pernelyg statūs. Šiuo atveju siaurindami sankasas numatome šlaitus padaryti lėkštesnius, o atskiruose ruožuose šalia gyvenviečių sankasos plotį išnaudosime pėsčiųjų ir dviračių takams įrengti.“

Auksinės plytos ir jų alternatyvos

Prieš mėnesį Seimas po svarstymo pritarė nutarimo projektui, kuriuo numatoma leisti Vyriausybei numatytomis VPSP sąlygomis rekonstruojant kelią Vilnius–Utena prisiimti ne didesnius nei 169,3 mln. eurų, įskaitant PVM, turtinius įsipareigojimus. Už nutarimo projektą balsavo 59 Seimo nariai, prieš – 11, susilaikė 19 parlamentarų.

Tam, kad nutarimas būtų priimtas, Seimas turės balsuoti dar kartą. O šis balsavimas po svarstymų atidėtas, mat Ekonomikos komitetas nusprendė pasiūlyti valstybės vardu projektą įgyvendinančiam subjektui (t.y. LAKD) ieškoti galimybių maksimaliai sumažinti valstybės turtinius įsipareigojimus, užtikrinant projekto įgyvendinimą kuo palankesnėmis valstybei sąlygomis.

Svarstymų metu Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Kęstutis Glaveckas, lygindamas kelių tiesimo kainas Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse, pareiškė, kad rekonstruojamą kelią Vilnius–Utena ketinama kloti auksinėmis plytomis.

„Neturime ko slėpti – esame pasiruošę dar kartą diskutuoti dėl atskirų projekto sąlygų, jeigu jos komiteto nariams atrodo netinkamos. Viešojo pirkimo procedūras pradėsime tik tuomet, kai Seimas po svarstymų Ekonomikos komitete priims galutinį sprendimą. Jei ir tuomet Seimo nutarimas nebūtų priimtas, tektų kitaip suktis iš padėties. Galbūt skelbtume ne VPSP, o kelio rekonstrukcijos rangos darbų konkursą“, – svarsto E.Skrodenis.

Jis aiškina, kad susiruošus remontuoti slalomo trasa virstančią automagistralę pradėta buvo nuo minties tam panaudoti Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšas. Tačiau kaip tik tuo metu, dalį anksčiau programai tekdavusių lėšų pradėjus nukreipti bendroms biudžeto reikmėms, LAKD pradėjo stokoti pinigų net anksčiau suplanuotoms investicijoms ir vienam keliui niekaip nebegalėjo rasti laisvų 80 mln. eurų.

Padaliję šią sumą trejiems remonto darbų metams gauname 27 mln. eurų per metus, tačiau ir tiek LAKD pasirodė per didelė prabanga, todėl pradėta dairytis kitokių finansavimo būdų.

Aiškintasi, ar yra galimybių šio kelio, kaip anksčiau Vilniaus–Minsko magistralės, remontą iš dalies finansuoti naudojant ES paramą, tačiau ji 2014–2020 m. laikotarpiui kelių sektoriuje sumažėjo 2,4 karto, todėl ES lėšų nepakanka net avaringiausio šalyje „Via Baltica“ ruožo nuo Kauno iki Marijampolės rekonstrukcijai. Be to, kelias Vilnius–Utena, priešingai nei Vilnius–Minskas, nelaikomas tarptautinio transporto koridoriaus dalimi, todėl į Sanglaudos fondo lėšas pretenduoti vargiai galėtų.

„Svarstyta galimybė darbus atlikti etapais, bet pagal turimą Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lygį procesas užtruktų apie 10 metų ir per tą dešimtmetį papildomai prisidėtų magistralės priežiūros sąnaudos, o žmonėms tektų kankintis  važinėjant nuolat remontuojamu keliu“, – aiškina E.Skrodenis.

Dar vienas iš pažiūros racionalus sprendimas – pačiai valstybei imti tikslinę paskolą, nes bankai neva pertekę pinigais, kurių nėra kur saugiai investuoti.

„Tačiau mūsų surengta bankų apklausa parodė: jei paskolos grąžinimo terminas  viršija 7 metų slenkstį, bankai į paskolos sąlygas įskaičiuoja papildomas rizikas, siejamas su galimu palūkanų lygio kilimu. Ir paaiškėja, kad tų „pigių pinigų“, apie kuriuos taip mėgstama kalbėti, kaip ir nebelieka“, – tvirtina laikinasis LAKD vadovas.

Projektui paimta valstybės paskola didintų šalies biudžeto deficitą ir pakenktų valstybės skolinimosi reitingams ateityje, be to, pažeistų šalies finansinės drausmės įsipareigojimus ES. Todėl galiausiai Finansų ministerija, nesugalvodama geresnės išeities, Vyriausybėje pritarė VPSP finansavimo modeliui: geriau auksinės plytos, nei tramplinai.

Dainuoti „Trubadūro“ spektakliuose Vilniuje tiesiai po „Meilės eliksyro“ premjeros Duisburge parskrenda baritonas Laimonas Pautienius.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

„Nesijaučiu į Diuseldorfą atsikraustęs visam gyvenimui. Man tai – tarpinė stotelė. Gal aš gausiu geresnį pasiūlymą ir užsinorėsiu persikelti, gal trupei pasirodysiu nereikalingas“, – abejodamas dėstė Laimonas Pautienius „Veidui“ 2009-ųjų rudenį, prieš išvykdamas dainuoti į Reino operą.

Dabar, pradėdamas šiame teatre septintą sezoną, 42-ejų metų solistas prisipažįsta, kad kitąmet pratęs sutartį dar trejiems metams, nes jau sulaukė tokio administracijos siūlymo.

Tai bus ketvirtoji jo darbo Reino operoje sutartis. O kito teatro ir dosnesnių sutarčių nė nebandė ieškoti, nes kūrybinė atmosfera, vyraujanti Reino operos trupėje, visiškai tenkina lietuvio lūkesčius. Tai sakydamas, solistas triskart simboliškai spjauna per kairį petį.

„Trupėje nėra ambicijų trinties tarp kolegų, nėra vidaus intrigų, kurių nepavyksta išvengti Lietuvoje. Kiekvienas turi savo vaidmenis ir daro savo darbą, kitiems nepavydėdamas. Tarpusavio santykiai šilti, ir tai padeda spektakliams“, – pasakoja L.Pautienius.

Reino operos trupė – margatautė, joje dainuoja iš įvairių šalių prisivilioti solistai. Ypač daug kolegų – iš dainingosios Rumunijos, visa dešimtis. Taip pat nemažai rusų ir ukrainiečių, o patys vokiečiai trupėje sudaro mažumą. Teatro chore dainuoja dar vienas lietuvis, tačiau daugiau mūsų tautiečių nėra.

Galbūt vokiečių teatro vadybininkai, taupydami lėšas, sąmoningai dairosi artistų Balkanuose ir Rytų Europoje?

„Nežinau, pinigai nėra tarpusavio pokalbių tema. Gali būti, kad sudarinėjant kontraktus atsižvelgiama ne tik į vokalinius duomenis, bet ir į tai, kiek dainininkas uždirbdavo savo tėvynėje. Bet kuriuo atveju už vieną spektaklį Vokietijoje gaunu daug kartų daugiau nei dainuodamas Lietuvoje. Tačiau mano krūvis Reino operoje nėra itin didelis (per sezoną dalyvavau 20-yje spektaklių), taigi turiu laiko ir kitiems pasirodymams“, – pasakojo ryškiausias nūdienos lietuvių baritonas, savaitgaliui parskridęs į Vilnių dainuoti savo gerbiamo mokytojo Virgilijaus Noreikos jubiliejiniame koncerte Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

L.Pautienius mokytojui dėkingas už ne­p­rie­kaištingai suformuotą balsą: „Dar studijuodamas buvau keletą kartą nuvykęs į užsienio pedagogų vokalinio meistriškumo kursus, bet visur išgirsdavau, kad mano dainavimui jie neturi esminių pastabų. Todėl ir lioviausi į kursus važinėti.“

Ruošiasi „Don Karlui“

Šiandien L.Pautieniaus atstovaujama trupė – gerokai gausesnė nei teatro Vilniuje, joje – daugiau kaip pusšimtis solistų. Mat Reino opera spektaklius rodo dviejuose teatruose – Diuseldorfe ir Duisburge. Toks ekonomiškas valdymo modelis Vakarų Europoje dažnai taikomas tankiai gyvenamuose kraštuose, kur atstumai tarp operos teatrus turinčių kaimyninių miestų – palyginti nedideli.

Reino operos „aptarnaujamus“ Diu­seldorfo ir Duisburgo teatrus skiria vos 20 km. Tačiau nei vienas, nei kitas teatras neturi savo atskiro simfoninio orkestro: operos spektakliuose Diuseldorfe ir Duisburge groja šių miestų filharmonijų orkestrai. Užtat Reino operos choras, kaip ir solistai, dainuoja abiejuose teatruose.

Šį sezoną Reino opera ketina rengti sudėtingus pastatymus: jau šį savaitgalį Duisburge pradedamas rodyti Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“, kuriame L.Pautienius dainuos pasipūtusio seržanto Belkorės partiją, anksčiau atliktą Vilniuje, Kaune ir Čikagoje. O ypač sunkus darbas laukia žiemą, artėjant vasario mėnesį numatomai Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ premjerai, kurioje teks įkūnyti geriausią Don Karlo draugą Rodrigą. Apie šią partiją solistas seniai svajojo, tačiau Lietuvos teatruose „Don Karlas“ ilgokai nebuvo statomas.

Kasmet Reino operos trupė rengia aštuonias devynias operų ir operečių premjeras. Praėjusį sezoną L.Pautienius jose nebuvo užimtas, nes dainavo anksčiau sukurtus vaidmenis. Būsimą 2016–2017 m. sezoną Reino opera užsimojusi pastatyti visą nacionaliniu vokiečių pasididžiavimu laikomą Richardo Wagnerio tetralogiją „Nibelungų žiedas“, tačiau lietuvio paslaugų šiems spektakliams veikiausiai neprireiks: L.Pautienius nevadintų savęs R.Wagnerio operų atlikėju.

V.Noreikos klasės diplomantui, kaip ir jo mokytojui, mieliausia yra italų operos mokykla. Solistas džiaugiasi, kad Vokietijoje turėjo nemažai progų padirbėti su italų dirigentais, kurie savo reiklia ausimi nugludino smulkiausius jo atliekamų arijų itališkos tarties niuansus.

Per šešerius metus Vokietijoje L.Pau­tieniui beveik neprireikė mokytis naujų arijų: išskyrus keletą barokinių kūrinių, pakako iš Lietuvos atsivežto klasikinių vaidmenų bagažo. Tik „Don Karlas“ taps nauju solisto karjeroje klasikiniu veikalu. „Gal ir gerai, kad jo sulaukiau tik dabar, nes anksčiau turbūt nebūčiau Rodrigo partijos įveikęs“, – svarsto L.Pautienius.

V.Noreika jam baigiant studijas išpranašavo, kad Laimono balsas „bus po dešimties metų“. Atsitiktinumas ar ne, tačiau nuo akademijos baigimo prabėgus lygiai dešimtmečiui baritonas sulaukė kvietimo į Vokietijos teatrą.

Repeticijos vyksta angliškai

Šeimos su savimi L.Pautienius neišsivežė. Jo sūnus Kipras, baigęs gimnaziją, netgi atsisakė parankios progos studijuoti užsienyje ir pasirinko farmacijos mokslus Lietuvoje.

Bet nuo darbų ir paskaitų ištrūkę namiškiai kartais lanko solistą Diuseldorfe, ir tuomet visi kartu keliauja apžiūrėti netoliese esančių miestų. Vienas, be šeimos Laimonas daug turistauti nelinkęs: verčiau skuba į Lietuvos kryptimi sukantį lėktuvą. Juolab gimtojoje sodyboje Merkinėje darbų visuomet į valias.

Todėl solistas negalėtų pasigirti skersai išilgai išmaišęs visą Diuseldorfą. Nors jame gyvendamas spėjo pakeisti jau tris nuomojamus butus, labiausiai jį traukianti miesto vieta nepasikeitė – tai Reino krantinė, kurioje sėdėdamas gali stebėti pro šalį į uostą slenkančius laivus.

Kartą per mėnesį salėje prie bažnyčios, kurioje aukojamos lietuviškos mišios, renkasi Diuseldorfo apylinkėse gyvenantys lietuviai. Kartais tuos susibūrimus, jei spektaklių grafikas leidžia, aplanko ir Laimonas. Tautiečių ateina kelios dešimtys, prieš Kalėdas – ir daugiau. Sutinka ten nemažai Diuseldorfe besidarbuojančių lietuvių medikų, tačiau pasinaudoti šiomis pažintimis kol kas nebuvo progos. Tai sakydamas solistas dar kartą spjauna per petį.

O štai vokiškai laisvai šnekėti per Vokietijoje praleistus metus sako taip ir neišmokęs: „Suprantu tiek, kad šalia stovintys manęs nebegalėtų nebaudžiami apkalbėti. Pats galiu pasikeisti būtiniausiomis kasdienio bendravimo frazėmis, bet ne daugiau. Kodėl? Tiesiog nėra būtinybės. Kai trupėje tiek daug iš skirtingų kraštų suvažiavusių artistų, patogiau bendrauti angliškai. Spektaklių statytojai dažniausiai irgi būna nevietiniai, todėl repeticijos vyksta anglų kalba.“

Laimonas neslepia, kad didelėje Reino operos trupėje, kaip dažnai nutinka kultūriškai mišriuose kolektyvuose, galima stebėti natūraliai susiklostančias intensyviau tarpusavyje bendraujančių „rytiečių“ ir „vakariečių“ frakcijas: nuo mentaliteto juk nepabėgsi. Ne veltui patys vokiečiai, neseniai minėję Vokietijos suvienijimo 25-erių metų sukaktį, pripažino, kad per ketvirtį amžiaus jiems taip ir nepavyko įveikti rytietiško ir vakarietiško mentaliteto skirtumų.

Bilietai už 500 eurų

Iš karto po „Meilės eliksyro“ premjerinių spektaklių Vokietijoje L.Pautienius parskris į Lietuvą dainuoti Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje G.Verdi operoje „Trubadūras“. Nors dėl galimybės dalyvauti šios režisierės vadovaujamos „Vilnius City Opera“ pastatymuose solistas pasiryžęs daug kam, tačiau „Don Karlo“ repeticijos neleis jam pasirodyti Claude‘o Debussy „Pelėjo ir Melizandos“ premjeroje gruodį. O štai ar atvyks dainuoti į Giacomo Puccini „Toskos“ spektaklį pavasarį – dar nėra galutinai apsisprendęs.

Tuo labiau nežino, ką veiktų po ketverių metų, jei Reino opera daugiau nebepratęstų su juo sutarties. „Taip toli neplanuoju. Žinau, kad dėstyti nenorėčiau, nors tokių pasiūlymų jau buvo, – prisipažįsta solistas. – Tiesiog neturiu pakankamai kantrybės, ne mano tai užsiėmimas.“

O jeigu kartais atsirastų L.Pautieniaus biografas, renkantis medžiagą apie solisto darbo Vokietijoje metus, jo lauktų nelengva užduotis, mat Reino opera neužsiima spektaklių įrašinėjimu ir akylai saugo, kad nepasklistų piratiniai jų įrašai. Nefilmuoja spektaklių ir televizijos. Artistams leidžiama įrašinėti tik savo repeticijų fragmentus ir tik asmeniniam naudojimui, o paskelbus bet kokius įrašus internete grėstų solidžios baudos.

Tokiais draudimais teatras stengiasi į sales Diuseldorfe ir Duisburge pritraukti kuo daugiau žiūrovų, mat salės anaiptol ne per visus spektaklius būna pilnos.

Teatro bilietai eilinį (ne premjerinį) vakarą ten kainuoja nuo 17 iki 70 eurų. Tačiau bilietai į vadinamuosius gala koncertus, skirtus rinktinei publikai, kišenę pakratytų įspūdingiau.

„Ypač populiarūs labdaringieji „AIDS gala“ koncertai, į kuriuos bilietai kainuoja iki 500 eurų. Visus juos išperka, nes kiekvieno vietos turtuolio garbės reikalas būti nufotografuotam tokiame renginyje. Tiesa, į solidžią bilieto kainą įeina dar ir prašmatni vakarienė: kol žiūrovai klausosi koncerto su kviestiniais solistais, teatro fojė būna dengiami stalai“, – pasakoja L.Pautienius.

BFL

Galina Dauguvietytė tvirtino niekada nesijaudinusi dėl to, ką apie ją mano kiti. O pati apie save išpasakojo tiek, kiek retam pavyksta. Todėl jai virtus pelenais norisi atsigręžti į tą išpasakotą gyvenimą ir apmąstyti, ar sugebėjome paklausti pačių svarbiausių dalykų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Išėjus žymesniam, sočiai gyvenimo ragavusiam senjorui, įprasta graudentis: pavėlavome, nepastebėjome, nepakalbinome, o juk tiek daug žmogus galėjo papasakoti. Galinos Dauguvietytės atžvilgiu panašiai virkauti būtų kvaila. Nes jos gyvenimas (žinoma, tiek, kiek pačios savininkės buvo leista) išpasakotas daugybę kartų, raštu ir žodžiu, prie diktofonų ir televizijos kamerų. Vien internete esančių vaizdo įrašų su kalbančia ponia Galina peržiūra užtruktų kelias paras.

Ir vis dėlto: ką mes iš tų pasakojimų gebėjome pasiimti? Kiek jie atspindėjo tikrąją Galiną, o kiek – specialiai auditorijai kuriamo Dauguvietytės personažo įvaizdį? Kiek kuriant šį personažą būta beatodairiško atvirumo, o kiek – komercinio išskaičiavimo? Tai klausimai, į kuriuos literatūros ir žurnalistikos istorikai, tyrinėjantys G.Dauguvietytės fenomeną, atsakymus dar privalės rasti.

Rašytoja, pati neparašiusi knygos

Jau dabar aišku, kad tie atsakymai anaiptol nebus vienareikšmiai. Literatų stovykla iš pat pradžių nepatikliai dilbakiavo į pagyvenusią jiems į koleges leidyklos peršamą išskirtinės kilmės damą, kurios pavarde puoštos knygos ištisiems mėnesiams apsigyvendavo perkamiausių knygų „topuose“.

Ir negalėtum to nepatiklumo pripaišyti vien primityviam kito sėkmės pavydui, nuo kurio daugybę kartų savo tekstuose yra atsižegnojusi pati ponia Galina. Nes iš tiesų nėra visiškai teisinga laikyti rašytoju žmogų, kuris pats nepaliko jokio literatūros kūrinio, jei tokiais nelaikytume kelių kultiniais tapusių TV serialų scenarijų.

Bet šie ramiai dūla archyvuose ir vargu ar bebus išspausdinti. Tokia visų scenaristų dalia: reguliariai atnašauti aukas besočiam eterio dievui Kronui, kuris, kaip ir visi dievai, nepageidauja, kad atnašautojai sulauktų daugiau garbės už jį patį.

Intriguojantis G.Dauguvietytės gyvenimas – ne išrašytas, o išpasakotas. Leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė liudija, kad pasiūlymas tapti rašytoja pačią režisierę iš pradžių gerokai įbaugino, ir tik įtikinta, jog pačiai nereikės valandomis rymoti prie darbo stalo, avantiūriste pati save vadinusi Galina tokiai idėjai pasidavė. Pašnekesiai ant svetainės sofutės, šiaip ar taip, užėmė svarbią jos gyvenimo dalį.

Pokalbiams, kuriuos į diktofoną įrašinėjo žurnalistė Inga Liutkevičienė, erdvaus buto Vinco Mykolaičio-Putino gatvėje šeimininkė ruošdavosi ypatingai: kiekvienąkart būdavo tiksliai numačiusi tos dienos temas. Dviejų valandų trukmės įrašyto pasakojimo pakakdavo vienam knygos skyriui.

Žurnalistės iššifruotam pokalbio tekstui G.Dauguvietytė retai turėdavo pretenzijų: tik retkarčiais paprašydavo išbraukti ar pridurti kokį žodį. O tai, kad tekstas privalėdavo išsaugoti visas Galinos pasakojimo spalvas, ne vien normine leksika nutapomas, jau buvo abiem suprantamas dalykas.

Įdomu, kad šio amžiaus pradžios Lietuvoje toks „diktofoninis“ knygos rašymo būdas dar nebuvo įprastas ir todėl plačiai aptarinėtas. Turėti „asmenininį memuarų rašytoją“, kurio pavardės nebūtų knygos viršelyje, iki tol sau leisdavo tik ypač aukšti pareigūnai arba labai turtingi verslininkai. Tai nebuvo pigus malonumas.

Pristatydama pirmuosius „Perpetuum mobile“ leidimus pati G.Dauguvietytė anaiptol neslėpė knygos „įkalbėjimo“ fakto ir negailėjo padėkų savo kantriajai bendraautorei, tačiau trumpalaikė žiniasklaidos atmintis tai pamažu stūmė užmarštin. Dauguvietytė rašytoja visiems buvo patogesnė už Dauguvietytę – tiesiog pasakotoją.

„Kai mane pavadina rašytoja, apima juokas. Niekada į tą gerbiamų rašytojų kastą nepretendavau, nepretenduoju ir nepretenduosiu. Aš esu tuo, ką veikiau visą gyvenimą, – režisierė, aktorė. O rašymas… Nė pati nežinau, kaip su tuo rašymu išėjo“, – teigė Galina.

Tačiau „rašytojos“ titulas vis atkakliau ją persekiojo, o ir pati autorė, duodama interviu, vis dažniau nejučiomis užsimindavo: „Kaip aš rašiau savo knygoje…“

Greičiausiai tai ir turėjo galvoje šmaikštusis Vytautas Kernagis, po „Post scriptum“ pristatymo užsiminęs, kad pirmąją knygą „Perpetuum mobile“ parašė režisierė Galina Dauguvietytė, o antrąją – žymi rašytoja Dauguvietytė. Tūkstantinei skaitytojų auditorijai reikėjo būtent rašytojos – pasakotojos jai buvo per mažai.

Operos, dramos ir transliacijos

Ne tik pasakotojos talentas, unikali atmintis ar teatrinė šeimos legenda lėmė G.Dauguvietytės knygų populiarumą. Tai buvo originaliai mąstanti, stipri asmenybė, kurios daugialypių gabumų nei teatras, nei kinas, nei televizija nesugebėjo iki galo realizuoti.

Iš pirmo žvilgsnio tai paradoksalu, nes Galina negailėdavo karčių žodžių tiems, kurie, turėdami Dievo dovaną, nesugebėjo ja pasinaudoti. Pavyzdžiui, laidoje „Vakaro autografas“ entuziastingai išbarė savo pirmąją meilę grafiką Valerijoną Galdiką, su kuriuo kadaise kartu vaidino Žemaičių teatre Telšiuose, už tai, kad per kuklų savo būdą netapo europinio garso dailininku, nors buvo to vertas: „Po svietą žmonės vežioja kažkokias mazones ir jama pinigus, o tu talentingas žmogus ir negali susitvarkyt… Aš būčiau tave patvarkius.“

Žemaičių teatre G.Dauguvietytė vadino save Galina Daugaite, nes nenorėjo būti tapatinama su garsiuoju tėvu Borisu Dauguviečiu. Tačiau aktorystės po trumpos patirties Lietuvos dramos teatre G.Dauguvietytė savo noru atsisakė – muzika traukė labiau. Vėliau kategoriškai nesutikdavo vaidinti scenoje, nors tokių režisierių  pasiūlymų sulaukdavo – retkarčiais vaidindavo tik televizijos studijose arba kino aikštelėse.

Kaip žiūrovė irgi labiau vertino operą, ne dramą: prisipažindavo, kad joje jos „kėdės ir drabužiai prasėdėti“. Populiariausias operas G.Dauguvietytė mokėjo atmintinai, todėl savo tikruoju, bet nerealizuotu pašaukimu įvardijo operos režisūrą.

Ir nors studijuodama muzikologiją Lietuvos konservatorijoje pasižymėjo išraiškingu mecosopranu, kuris taip žavėdavo jos atliekamų romansų klausytojus, nepanoro tapti ir dainininke – Galinai užteko jos gitaros. Kodėl? Atsakymas irgi pateiktas: profesionali solistė privalėtų rūpestingai saugoti balsą ir mesti rūkyti. O Galina, kuri, motinos siaubui, po karo pradžioje išgyventų bombardavimų pradėjo rūkyti drauge su tėvu, cigarečių atsisakyti jau nebenorėjo. Ir taupyti balso stygas sąmoningai tylint ištisomis dienomis buvo anaiptol ne jos būdui.

Tačiau išradinga moteris netruko savęs išreikšti ir pačios beprotnamiu vadintoje televizijoje. Lenkijos radijas, transliavęs populiarų linksmų laidelių ciklą „Kuznecovų šeima“, pakišo mintį apie panašų televizijos serialą. Viešėdama Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge) iš tenykščių kolegų išgirdo, kad jie taip pat bandė sukurti kažką panašaus į „Kuznecovų šeimą“. O sukonkretinti ore tvyrojusią idėją režisierei pavyko per vieną nemigos naktį komandiruotėje Radviliškyje, praleistą šalia geležinkelio bėgių priešais traukinių stotį stovėjusiame viešbutyje „Ramybė“. Ironiškas pavadinimas pasufleravo pirmojo vaidybinio „Petraičių šeimos“ siužeto temą.

Jis Lietuvos televizijos buvo parodytas 1964 m. Iš pradžių publicistinės laidos dalimi buvę siužetai ilgėjo ir galiausiai virto valandą eterio užimančiu savarankišku satyriniu serialu. Jame vaidindavo ne kviestiniai teatro aktoriai, o  „beprotnamio“ kolegos – televizijos laidų režisieriai, greičiau perprasdavę tiesioginio eterio reikalavimus. Serialo populiarumas augo kaip ant mielių, ir netrukus jame vaidinantys tapo geriau žinomi už pripažintus kino ir teatro aktorius.

Atsakymai į tuos pačius klausimus

Tačiau ar apie teatrą, operą ir televizijos serialų ištakas G.Dauguvietytės priešais kameras klausinėdavo naujos kartos televizijų žurnalistai? Anaiptol. Populiariausias jos duotų interviu temas nėra sunku išvardyti.

Tai – „trys su puse vyro“ bei su jais siejamų režisierės meilės išgyvenimų istorijos, požiūris į seksualinę revoliuciją, bohemą, vaikus ir „paslaptys“, padedančios išsaugoti grožį bei aštrų protą žiloje senatvėje. Šioje vietoje, be „žolių bliūdo“, režisierė visuomet paminėdavo ir popiečio miegą: netgi darbo grafiką televizijoje sugebėdavo susidaryti tokį, kad jis nemaišytų po namie valgomų pietų valandėlę kitą numigti.

Įdomu vaizdo įrašuose stebėti jos, televizijos profesionalės, laikyseną studijoje ir kartais akyse atsispindinčią reakciją į šimtąjį kartą girdimus tuos pačius klausimus. Jei tie klausimai mažiau patyrusių klausėjų būdavo „vyniojami“ ilgai, vingriai ar pernelyg egzaltuotai, Galina neištvėrusi mandagiai tiradas nutraukdavo ir, taupydama eterio laiką, išberdavo seniai parengtus atsakymus, atnaujintus tos dienos nuotaikomis ir aktualijomis.

Sugebėdavo tą pačią istoriją perteikti vis naujai, nors niekas to nė nereikalaudavo. Atvirkščiai: primygtinai norėdavo dar kartą išgirsti, kaip ji pirmąkart ištekėjo už prancūzo, kuris jos paliktas iš širdgėlos išvyko kariauti į Vietnamą, arba kaip pavėlavusi į oro uostą sustabdė su savo avantiūristu mylimuoju (tuo, kuris tebuvo „pusė vyro“) kylantį lėktuvą.

Netgi atsakymai į pasikartojančius „gyvenimo receptų“ klausimus (tarkim, apie tai, kaip pavyko daugiau nei keturis dešimtmečius išsaugoti paskutinę santuoką, kuo stebėjosi netgi pačios Galinos motina Nelė Vosyliūtė) švytėdavo originaliu sąmoju ir nė iš tolo neprimindavo standartinių patarimų.

„Manęs dažnai klausia, kaip tavo vyras gyvena. Sakau – turbūt gerai. „Kaip tai turbūt?“ Aš sėdžiu, žiūriu televizorių arba skaitau knygą ir girdžiu, kaip jis koridoriumi iš savo kambario praeina į tualetą ir nuleidžia vandenį. Vadinasi, viskas gerai.“

Netikėtais klausimais G.Dauguvietytės susitikimuose nesugebėdavo užklupti ir jos knygų skaitytojai. Tų susitikimų stebėtojai L.Varanavičienei susidarydavo įspūdis, kad G.Dauguvietytė asmeniškai pažinojo visas bent kiek žinomas Lietuvos personas, nes bet kurią paminėjus kaipmat galėdavo papasakoti su tuo žmogumi ją pačią siejančią originalią istoriją. Sugalvoti klausimo, kuris Galiną būtų išmušęs iš vėžių, nebuvo šansų, nes visus bent kiek įdomius gyvenimo reiškinius ji jau būdavo apsvarsčiusi ir turėdavo aiškią poziciją.

„Esu paprasta. Niekada gyvenime nesu užrietusi nosies. Žmonės man labai dažnai skambina telefonu, patys susiieško numerį telefonų knygoje ir paskambina – tiesiog šiaip paplepėti. Klausimų neišvengiu ir parduotuvėje ar troleibuse. Nesišalinu žmonių ir nevengiu atsakyti į klausimus. Bendrauti man malonu“, – dažnai tvirtino G.Dauguvietytė.

Ir tik retkarčiais kalbėdama atsidusdavo: „Ak, ta knyga… Iki jos aš taip ramiai gyvenau.“

Sakė tai, ką galvojo

Po kiekvienos knygos, kurias vieną nuo kitos skyrė ketverių metų intervalai, G.Dauguvietytė aistringai kartodavo, kad ši tikrai ir neabejotinai bus paskutinė. Bet palaidojusi vyrą ryžosi antrajai – kad įrodytų sau, jog tebėra stipri. Po to ir trečiajai, pavadintai „Dialogais su savimi“. Nes standartiniai klausimai apie dietas, vyrus ir garderobą jau buvo mirtinai įkyrėję. O kalbėti ant svetainės stalo gulinčiam diktofonui – vis geriau, nei nuobodžioms bobulytėmis ant parko suoliukų.

„Atvirumas – mano charakterio bruožas. Aš visą gyvenimą sakiau ir tebesakau tai, ką galvoju“, – kartojo Galina.

Ir tikrai neslėpdavo, ką mano apie greičiau nei pensija kylančius komunalinius mokesčius (dėl jų pačiai teko parduoti iš mamos paveldėtą žiedą su briliantu), apie naujo karo baimes, kurias laikė tuščia propaganda, ir pabėgėlius, kuriuos siūlė ištremti į JAV. Tačiau ypač skaudžiai sureagavo į 2012 m. surengtas Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimo iškilmes Kaune, nes buvusį Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovą kaltino ketinimu sušaudyti jos tėvą B.Dauguvietį vien už tai, kad šis vadovavo teatrui, kuriame vaidino ir žydai aktoriai.

„Per jo laidotuves Kaune Vytautas Landsbergis pasakė gražią kalbą, esą J.Ambrazevičius buvo vos ne nepriklausomybės gimdytojas. Iš tiesų jis buvo fašistas!“ – tąkart rėžė G.Dauguvietytė, kuri stengėsi laikytis atokiau nuo politikų, tačiau gindama savo tėvo atminimą galėjo ryžtis daug kam.

Tėvas, kuriam nuo vaikystės jautė didžiulį prieraišumą ir kurį visuomet užstodavo savo reiklios motinos akivaizdoje, atsimokėdavo jai tuo pačiu. „Tėvas man nebuvo autoritetas – jis buvo mano draugas. Žinojau visus jo „griekus“ ir visuomet jį pateisindavau. Tai buvo labai gražus vyras. Mama Nelė Vosyliūtė – irgi nepaprastai graži, bet XVIII amžiaus pažiūrų: neidavo nei kortomis lošti, nei su poniomis kavutės gerti. Ji mane „muštravojo“, reikalaudama doros, principingumo ir sąžiningumo. Kažkada aptikau savo mokyklos pažymių dienoraštį: ten, kur stovėdavo dvejetai ir trejetai su minusu – ten tėvo parašas, o ten, kur geresni pažymiai – motinos“, – pasakodavo Galina.

Šalia tėvo Rasų kapinėse ji iš pradžių ir norėjo būti palaidota. Vėliau amžinam poilsiui numatė jo gimtinę – Dauguvietynės sodybą Biržų rajone. Tik, žinoma, jokio karstų vežiojimo: „Nieko nėra baisiau už bobą, visų apžiūrai gulinčią karste. Nuo to vaizdo mane net purto… Aš už tai, kad tik nepalaidotų į žemę ir nekristų ant viršaus grumstai. Kremuotis dar ne taip baisu. Aš – egoistė, ir nebus kirminams nei gerų pietų, nei geros vakarienės.“

BFL

Šeštadienį Nacionalinėje filharmonijoje, dalyvaujant žymiems pasaulio muzikams, kompozitorius Anatolijus Šenderovas pristatys savo 70-mečio sukakčiai skirtą „Concerto fiesta“.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos muzikos informacijos centras, savo tinklalapyje pateikiantis trumpą šalies moderniosios muzikos istoriją, Anatolijų Šenderovą greta Vytauto Barkausko, Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro ir Osvaldo Balakausko pavadino gyvuoju klasiku.

„Gerai, kad klasiku, bet dar geriau, kad gyvuoju, – šelmiškai šypsosi Anatolijus. – Dabar mane galima retkarčiais ištraukti iš viršutinės lentynos, nupūsti dulkes ir vėl atgal pastatyti. Dėl viso pikto tą tinklalapio puslapį esu nusikopijavęs, jeigu kartais kas nors sugalvotų istoriją perrašyti. Pažvelgiu, kai stiprus tingulys apima, ir nuleidęs galvą sėdu rašyti naujo kūrinio.“

Koks milžiniškas tai darbas, ypač jei kūrinys simfoninis, dažnai nesuvokia nė storus partitūrų sąsiuvinius vartantys muzikantai. Vieną pedantiškai šešioliktinėmis primargintą lapą iš „Concerto in Do“ A.Šenderovas savo namuose įsirėmino kaip meno kūrinį. Autorius skaičiuoja, kad jame sutalpino daugiau kaip tūkstantį natų, tik… repetuojant paaiškėjo, kad joks orkestras neįstengs tiek sugroti. Taip iš partitūros iškirptas lapas ir virto paveikslu.

„Mano mokytojas profesorius Eduardas Balsys sakydavo, kad gerą kūrinį galima atpažinti iš partitūros grafikos. Jame natų virtinės eilutėse turi akimi pastebimą loginę seką. O jeigu jokios sistemos įžvelgti nepavyksta, jeigu natos lape išmėtytos chaotiškai – muzika irgi bus chaotiška, tąsi kaip guma“, – liudija kompozitorius, vėliau pats įsitikinęs, kad vizualinės prognozės dažniausiai pasitvirtina.

Gyvųjų klasikų pranašumai

Gyvuoju klasiku būti geriau nei tiesiog klasiku, nes, kol gyvas, kompozitorius gali bent iš dalies daryti įtaką savo kūrinių likimui. Tarkim, uždrausti savo opusą viešai atlikti muzikantui, nesuprantančiam jo esmės.

„Vienintelį kartą esu pasinaudojęs tokia teise: po kelių itin nesėkmingų repeticijų, per kurias niekaip neradome bendros kalbos ir jokių tobulėjimo ženklų pasiekti nepavyko, žinomam atlikėjui išrėžiau, kad draudžiu jam liesti savo kūrinį. Daug metų nuo tų laikų prabėgo, jau pradėjome sveikintis. Kartais apie tai, kad tavo kūrinys buvo atliktas, išgirsti tik vėliau – niekas autoriui net nesiteikia pranešti. O būna, kad paskutinę minutę pakviestas į koncertą geriau neinu: nerizikuoju nuotaikos susigadinti. Nes pasitaiko tokių atlikimų, kuriuos po koncerto norisi užmiršti dar automobilyje, nepasiekus namų“, – nelinksmai prisipažįsta pašnekovas.

Ir čia pat mėgina įsivaizduoti, ką šiandieniniams savo kūrinių atlikėjams, jeigu prisikeltų, ištartų Johannas Sebastianas Bachas ar Ludwigas van Beethovenas. Veikiausiai būtų pritrenkti virtuoziškumo, kurio tais laikais pasiekti nepavykdavo, tačiau vargiai atpažintų muzikoje užšifruotas idėjas. Galbūt net pasiteirautų, ar tai tikrai jų kūriniai.

„Gebėti girdėti orkestrą ir kartu kiekvieną instrumentą jame – menas, reikalaujantis ne tik specialių įgūdžių, bet ir kažko iš viršaus. Tai nebūtinai susiję su absoliučios klausos turėjimu. Mano paties klausa santykinė, ne visada sugebu tiksliai išgirsti toną „la“. Tačiau jeigu jį išgirstu, visa kita jau lengvai sustatau į vietas. Bet man netrukdo išsiderinęs fortepijonas namuose, nes grodamas girdžiu ne jį, o įsivaizduojamą orkestrą. O štai mano draugas Davidas Geringas, kurį pažįstu nuo vaikystės ir kuris jau tada stebino absoliučia klausa, blogai suderinto instrumento negali pakęsti – jis girdi, kad fortepijono pirmosios oktavos „la“ garso dažnis siekia 420 virpesių per sekundę, o ne 440, kaip turėtų būti, ir tai girdėdamas kankinasi. Sunkiau gyventi taip dosniai gamtos apdovanotiems“, – konstatuoja A.Šenderovas.

Davidui kompozitorius dėkingas už tai, kad pats negroja violončele. Vaikystėje D.Geringas buvo vienas iš jo tėvo Michailo Šenderovo mokinių. Kartą tėvas nusivedė septynmetį sūnų į savo mokinių koncertą. Kai berniukas išgirdo, kaip violončele griežia kone metais už jį jaunesnis Davidas, iškart suprato, kad pačiam toliau to mokytis beviltiška, nes niekada negrieš geriau už D.Geringą. Tuo ir baigėsi jo violončelės kankinimas – teliko smuiko ir fortepijono pamokos. Muzikantų dinastijos šeimoje gimusiam Anatolijui (tėvas – violončelininkas, mama – pianistė, senelis – kontrabosininkas, o senelio tėvas grojo fleita) vaikystėje buvo leidžiama pasirinkti tik pageidaujamą muzikos instrumentą, bet ne galimybę mokytis muzikos.

Vis dėlto kurti pačiam patiko labiau, nei skaityti kitų užrašytas natas. Būdamas šešerių jau kūrė audringą uvertiūrą operai „Pasaka apie auksinę žuvelę“ – mama vis bandė tą kūrinį užrašyti, bet vaikas kiekvienąkart jį skambindavo vis kitaip.

Būdamas keturiolikos, jau pats sugebėjo natomis pažymėti savo fortepijoninę siuitą „Trys lokiai“. Viena šios siuitos dalis vėliau pateko į rinkinį „Jaunasis pianistas“ ir šitaip vaikystėje įsigėrė į kraują daugeliui jaunesnių muzikų.

Kaip ministras išgelbėjo kompozitorių

Kartą viena organizacija paprašė Anatolijaus parašyti šiek tiek platesnę, nei koncertų programėlėse įprasta, autobiografiją. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis tapo lemtingu postūmiu: sėdęs užrašinėti savo gyvenimo istorijų, kompozitorius iki šiol negali sustoti. Jau prirašė 300 lapų teksto, bet pasiekė tik mokslų J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume laikus.

Būtent ten surengtame koncerte A.Šenderovo kūrinėlį pirmąkart išgirdo kompozitorius E.Balsys. Pakviestas įvertinti moksleivių kūrybos jis išskyrė keletą autorių, prilygstančių Konservatorijos (dabartinės Muzikos ir teatro akademijos) studentams. Tarp išskirtųjų pateko ir Anatolijus, o tai suteikė drąsos.

Anuo metu „kelpšiečiai“ buvo mokomi tik muzikos disciplinų ir po pamokų keliaudavo į vakarines mokyklas įgyti vidurinio išsilavinimo, nes be atestato negalėdavo pretenduoti tapti Konservatorijos studentais. Baigęs vakarinę, A.Šenderovas sėkmingai tapo studentu netgi nespėjęs baigti technikumo.

Bet iš rusakalbės šeimos kilęs ir rusų mokyklą Vilniuje baigęs vaikinas beveik nekalbėjo lietuviškai. Geriausiu jo kalbos mokytoju tapo Konservatorijoje pas tą patį E.Balsį studijavęs iš Kauno inteligentų šeimos kilęs Giedrius Kuprevičius, kuris bendramoksliui pareiškė: „Tu, Anatolijau, kaip nori, bet aš su tavimi kalbėsiu lietuviškai. Jei ko nesuprasi – klausk, paaiškinsiu.“ Aiškinti ilgai neteko – netrukus ir A.Šenderovas prabilo lietuvių kalba.

Sudėtingiau buvo perprasti savo dėstytojo bendravimo manieras. Jeigu E.Balsys didelių priekaištų kūriniui neturėdavo, pakraipydavo galvą ir ištardavo: „Gali būti.“ Ir atvirkščiai: jei matydavo, kad studentas jo visiškai nesupranta, sakydavo „gerai, gerai“, taip linkėdamas skubiau dingti iš akių.

Visgi A.Šenderovas savo didžiuoju Mokytoju vadina būtent E.Balsį, o ne vėliau stažuotėse Tel Avive ir Sankt Peterburge sutiktus pedagogus. Sako, šie vėliau padėjo išvystyti ir nugludinti atskirus kūrybos kampus, tačiau profesijos cementinis karkasas buvo suformuotas dar Vilniuje, profesoriaus A.Balsio klasėje.

Baigęs Konservatoriją A.Šenderovas gavo paskyrimą dėstyti Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Profesorius supratingai pasisiūlė palydėti: uostamiesčio muzikams jau tuomet daug reiškė jų kraštiečio E.Balsio autoritetas. Gerbti gerbė, tačiau prašymas suteikti jaunajam dėstytojui kuo geresnes buities ir darbo sąlygas pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo.

Po metų darbo Klaipėdoje nuo aušros iki sutemų A.Šenderovui tapo aišku: jeigu liks mokytojauti,  kūrybines ambicijas teks palaidoti. Taip ir pareiškė vasarą sugrįžęs į Vilnių tuomečiam aukštojo ir specialiojo mokslo ministrui Henrikui Zabuliui.

Įstatymai reikalavo po studijų atidirbti dvejus metus pagal paskyrimą. Jų nepaisyti ministras negalėjo, taigi išklausęs jaunąjį kompozitorių pasiteiravo, kaip šis jaučiasi.

„Man buvo dvidešimt ketveri, pats jėgų žydėjimas. Atsakiau, kad esu sveikas, jaučiuosi gerai, o ministras, į mane įdėmiai žiūrėdamas, primygtinai klustelėjo: „Tikrai gerai? Jūs dar pamąstykit.“ Aš ir pamąsčiau, išėjęs iš jo kabineto. Nuo vaikystės turėjau vieną paveldėtą regėjimo ydą, vadinamą astigmatizmu, kuri šiaip jau gyventi nemaišė, bet kas žino, kuo galėjo išvirsti ateityje. Surinkau visas reikalingas medicinines pažymas ir įteikiau ministrui kartu su prašymu atleisti mane nuo paskyrimo. Šis brūkštelėjo vizą „atleisti“, ir nuo to laiko dėstytoju nesu dirbęs nė vienos dienos“, – pasakoja A.Šenderovas.

Tačiau kompozitorius iki šiol sutinka savo buvusių mokinių, kurie tuometinio savo dėstytojo nepamiršo. Vienas jų – kompozitorius ir universalus muzikantas Andrius Kulikauskas. O Zitai Kelmickaitei, niekad neieškodavusiai žodžio kišenėje, dar anuomet išpranašavęs, kad ši toli eis.

Katinas, miegantis ant partitūrų

Kartą prieš dvi dešimtis metų kompozitorius savo šaltame bute neapsikentė stingstančių pirštų ir nutarė, kad pats laikas įstiklinti balkoną. Nusipirko laikraštį „Alio reklama“ ir ketino ieškoti jame meistrų, tačiau akis užkliuvo už skelbimo, siūlančio namą Nemenčinėje keisti į butą Vilniuje. Ėmė ir paskambino iš smalsumo.

„Kai nuvažiavęs pamačiau tą namą, norėjau iškart sukti atgal: iš lauko jis atrodė labai įspūdingas, trijų aukštų. Bet su namo savininkais pavyko susiderėti, ir nekaltas balkono stiklinimas netikėtai virto didelio namo, neturinčio net vandentiekio, įrenginėjimu“, – juokiasi A.Šenderovas.

Užtat dabar jo ir ilgametės gyvenimo draugės aktorės Agnės Gregorauskaitės namuose žiemą traška židinys ir krosnys, o rašant gaidas niekada nestingsta pirštai. Kurti muziką naudodamasis kompiuterinėmis programomis kompozitorius taip ir nepamėgo.

„Pirmiausia todėl, kad šiuolaikinė muzika vystosi greičiau nei jai kurti skirtos kompiuterinės programos, taigi naudodamasis jomis rizikuoji patekti į tam tikrus spąstus. Tarkim, programa neleidžia rašyti muzikos be taktų: turi žymėti juos dirbtinai arba sukti galvą, kaip apgauti programą. Kita priežastis – rašydamas partitūrą stengiesi kuo tiksliau išreikšti muziką, jau skambančią tavo mintyse. Bet programa to skambėjimo negirdi: kompiuteris objektyviai ir nešališkai įgarsina tai, kas buvo užrašyta. Nuolatinė bedugnė tarp bejausmio kompiuterinio skambėjimo ir tavo paties įsivaizduojamos muzikos gali įvaryti depresiją, todėl verčiau rašau ranka ant popieriaus lapo“, – neslepia A.Šenderovas.

Tiesa, dirbant kompozitoriui dažnai tenka pastūmėti į šoną katiną Murkį, kuris labai mėgsta gulėti būtent ant to penklinių lapo, kuriame šeimininkas rikiuoja natas. Mat Murkis – irgi muzikinės dinastijos atstovas. Mažą juodą kačiuką baltomis letenėlėmis su baltu trikampiu pasmakrėje, primenančiu muzikanto fraką, Anatolijus parsivežė iš perkusininko Pavelo Giunterio namų. P.Giunterio tėvas kartu su A.Šenderovo tėvu kadaise kartu grojo violončelėmis Radiofono simfoniniame orkestre, vėliau tapusiame Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Iš P.Giunterio, kuris jau spėjo virsti nemenku ūkininku, Anatolijus parsivežęs augino ir dvi vištytes: Tiapą ir Liapą. Bėgiodavo abi po kiemą Nemenčinėje kaip šuniukai, šeimininkui grįžtant bėgdavo jo prie vartelių pasitikti. Niekam nė minties nekildavo jų pjauti. Pirmajai vištai nugaišus, antroji pradėjo dėti daugiau kiaušinių. Kai atsirado Murkis, jis iš pradžių vištoje įžvelgė paukštį, tačiau skaudžiai gavęs snapu tapo draugu. Tik nuo šeško, kuris kompozitoriui išvykus susiviliojo grūdais vištos lesykloje, nesugebėjo apginti.

„O prieš Murkį mūsų namuose gyveno šunelis, kuris man dirbant mėgdavo miegoti šalia fortepijono pedalų. Kol muzika skamba sklandžiai – šunelis ramiai parpia prie kojų, tačiau užtenka pakeisti muzikos stilių ar paskambinti kokią nesąmonę – tuoj pakelia galvą, budriai pastato ausis ir pradeda loti. Buvo atidesnis kompozitoriaus klaidoms už bet kurią kompiuterinę programą“, – šypsosi augintinį prisiminęs A.Šenderovas.

Gyvas muzikos pulsas

Ar įmanoma natomis tiksliai ir visapusiškai išreikšti muziką? Juolab A.Šenderovas garsėja tuo, kad vieną dieną muzikantų prašo kūrinį groti vienaip, o kitą – jau kitaip, nes orai už salės sienų pasikeitė. Kompozitorius įsitikinęs, kad gyvai atliekama muzika privalo pulsuoti kartu su žmonių nuotaikomis, nors ženklai penklinėse lieka tie patys. Be interpretacijos muzikos atlikimas tiesiog neįmanomas. Netgi geniali muzika, neįdomiai pateikta, atrodys nuobodi. Bet matydamas, kad atlikėjas puikiai orientuojasi jo kūrinyje, kompozitorius gali ramiai pasitraukti.

A.Šenderovas pamena, kaip kažkada per Lietuvos radiją diktorius paskelbė: „Jūs girdėjote lietuvių kompozitorių kūrinius. O dabar pasiklausykime muzikos.“ Tai buvo ištarta ekspromtu, kai po koncerto transliacijos liko keletas minučių iki žinių laidos. Tačiau muzikantų aforizmu vėliau tapusi frazė puikiausiai atspindi iki šiol pasaulio koncertų salėse gyvuojančią tendenciją.

„Tam, kad pasmerktum šiuolaikinę muziką, nebūtina jos peikti – užtenka nepirkti bilietų į koncertus, kuriuose ši muzika skamba, – sako A.Šenderovas. – Lietuvos situacija dar palyginti gera, nes ištrūkę iš už geležinės uždangos mūsų melomanai puolė domėtis iki tol sunkiai pasiekiamais modernaus meno reiškiniais. Vakaruose plačioji publika šiuolaikinės muzikos jau pastebimai vengia, todėl koncertų vadybininkai priversti afišose stambiomis raidėmis rašyti klasikų pavardes, o nūdienos kompozitoriaus, kurio kūrinys irgi skamba koncerte, pavardės afišoje gali iš viso nebūti. Kitaip publika nesusirinks. Nes ji instinktyviai ieško darnos, grožio, harmonijos.“

BFL

Stebėdamas Viktoriją Miškūnaitę, spindinčią operos „Manon“ premjeroje, retas žiūrovas nutuokia, kiek daug ši jauna moteris spėjo paaukoti vardan darbo scenoje. Šiandien, mokėdama buto kreditui prilygstančią brangių studijų paskolą ir viena augindama du vaikus, dainininkė vis dėlto nesigaili surizikavusi.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Po premjeros Viktorija kelioms dienoms išvyko iš Vilniaus: norėjosi atsitraukti nuo jos mintis užvaldžiusio viliokės Manon paveikslo. „Buvau ir esu įsimylėjusi šią operą! Dėl „Manon“ pastatymo neskaičiavau darbo valandų: teatre leisdavau šeštadienius ir sekmadienius, tarp repeticijų nespėdama pavalgyti, savaitėmis beveik nematydama savo vaikų. Dirbau kaip išprotėjusi, nes pačiai buvo labai įdomu“, – teigia 32-ejų operos solistė, Nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje išsikovojanti vis tvirtesnes pozicijas.

Skrydžiai su balionų puokšte

Kritikai prancūzų režisieriaus Vincent’o Boussard‘o pastatymu nebuvo itin sužavėti: kliuvo ir dekoratyviam scenovaizdžiui su veidrodžiais bei didžiuliu karoliukų sietynu, ir skirtingus laikmečius reprezentuojantiems kostiumams. Ką jau kalbėti apie margaspalvius balionus, puotos scenoje nuo aukštos dekoracijos atbrailos žemyn nuleidžiančius turtuolių numylėtine tapusią Manon.

V.Miškūnaitė jiems atsakytų, kad veidrodžiai buvo naudojami kone visuose V.Boussard’o pastatymuose: tai šio režisieriaus vizitinė kortelė. Šiame spektaklyje jie pabrėžia trapią ribą tarp materialios realybės ir kartais ją bereikšme paverčiančių vidinių emocijų. O prisiminus, koks trumpas buvo gražuolės Manon Lesko žydėjimas, – tai drauge gyvenimo ir mirties riba. Netgi tuomet, kai Manon visiems atrodo puošni, ekscentriška ir trykštanti gyvybe, scenos veidrodžiuose ji regi save visai kitokią.

Solistė pabrėžia, kad spektaklio statytojai buvo itin dėmesingi vokalo skambesiui: būtent dėl akustinių dalykų galinė scenos siena pritraukiama kuo arčiau žiūrovų. Tai atlikėjams leidžia laisviau kaitalioti vokalo spalvas, neverčia visąlaik dainuoti „pučiniškai“.

Atskira istorija – kostiumai, kurie buvo siuvami itin kruopščiai, matuojant po tris kartus. Kiekviena detalė buvo apgalvota iki smulkmenų, iki konkrečios sagos formos. Todėl, pasak solistės, publika gali neabejoti, kad ten, kur margaspalvėmis suknelėmis sudaromas „bordelio“ įspūdis, tokio efekto ir buvo siekiama. O balionų puokštė tėra simbolis, trumpalaikės Manon gyvenimo šventės metafora.

„Nežinau, kaip šuolis su balionais atrodo žiūrovui, tačiau man šis epizodas nėra lengvas paskraidymas. Iš esmės tai – kaskadinis triukas, kurio operos solistas neprivalo atlikti. Turi labai pasitikėti scenos personalo kruopštumu ir tiesiog šokti žemyn stačia galva. Aišku, prieš kiekvieną spektaklį sceną su balionais papildomai repetuojame, išbandome jų „laikomąją galią“. Bet čia  prancūzų statytas spektaklis, o jie juk negali apsieiti be pokštų“, – teisina statytojus sopranas.

Drama be rankų laužymo

Jei prancūzų kompozitoriaus Jules’io Massenet operą „Manon“ lygintume su italo Giacomo Puccini opera „Manon Lesko“, pastebėtume, kad pirmasis daugiau dėmesio skyrė meilės akimirkų ir gyvenimo džiaugsmo išaukštinimui, o antrasis – tragizmui, veikėjos atgailai už praeities lengvabūdiškus poelgius. Taigi G.Puccini Manon gerokai ilgiau kankinasi dainuodama savo paskutines, ligos priepuolių gniaužiamas arijas.

„Tuo man ir patinka J.Massenet opera, kad pasakojimo principu ji primena nebylų Charlie‘o Chaplino filmą: žodžių – mažai, dramos – daug, bet ta drama žiūrovui pateikiama su prancūziška šypsena. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas reikšmingas, nėra reikšmingesnių gyvenimų už kitus. Jaunutės, nieko ypatinga nepasiekusios Manon gyvenimo istorija yra tiek pat reikšminga. Ji miršta ant mylimojo rankų konstatuodama, kad ši istorija baigiasi. Miršta laiminga, įsitikinusi, kad ją tikrai mylėjo. Toliau bus kitų gyvenimų istorijos, irgi reikšmingos, todėl liūdėti nėra dėl ko. Viskas labai paprasta, tačiau gerai pagalvojus – čia ir slypi pati didžiausia drama. Tiesiog jai išreikšti nereikia tiek rankų laužymo, kiek G.Puccini operoje. Kad ir kas nutiktų jūsų gyvenime – šypsokitės, nes tai yra jūsų gyvenimas, ir ne daugiau“, – įsitikinusi V.Miškūnaitė.

Repetuodama solistė Su V.Boussard’u daug diskutavo apie Manon atgailos sceną. Prancūzų režisierius ją tikino, kad akimirkų emocijomis besivadovaujanti Manon apskritai nesugeba atgailauti. Supranta, kad turėtų jaustis kalta, bet tokia nesijaučia. Tik žino, kad kažkas jos gyvenime įvyko ne taip, kaip turėjo būti. Kada viskas apsivertė, kodėl – tai jau pernelyg sudėtingi gražiai Manon galvelei klausimai.

„Bet daug kas priklauso nuo atlikėjo požiūrio į savo personažą. Man nepasirodė, kad Manon yra beviltiška naivuolė. Atvirkščiai: ji puikiai perpranta kitus žmones, tik labai vertina gyvenimo trapumą. Todėl suvokdama, kad progos nesikartoja, sąmoningai leidžia sau klysti. Manon išduoda De Grijė, nes, būdama vargšė, jaučiasi pasiturinčio jaunuolio meilės neverta. O kai žmogus jaučiasi nevertas kito meilės, jis nesugeba pats atsakyti meile. Juk mumyse dažnai glūdi užslėptas nevisavertiškumo kompleksas, kuris išlenda pačiu netinkamiausiu momentu“, – aiškina solistė.

Atsiplėšti, kad įvertintum

O pati Viktorija savo gyvenime daugiau meilės duodavo ar priimdavo? „Manau, kad daviau. Nes priimti dar gerai neišmokau“, – neslepia pašnekovė.

Ar jai teko įveikti savuosius nevisavertiškumo kompleksus? „Atvykus į Vilnių – žinoma. Įsivaizduokite: pirmąkart atsidūriau sostinėje, ir dar kur – Muzikos ir teatro akademijoje, nors mano šeimoje jokių menininkų nėra ir nebuvo. Maža to – niekas joje nevertino muzikos kaip rimto užsiėmimo, laikė mano pasirinkimą hedonistiniu potraukiu prie bohemos. Dainavimas jiems atrodė neturintis išliekamosios vertės, naudos visuomenei neteikiantis užsiėmimas. Tiesą sakant, tėvai būtų lengviau susitaikę su bet kokiu kitu mano pasirinkimu, jeigu jis nebūtų susijęs su menais. O aš nuo mažens jaučiau muzikos trauką ir žinojau, kad dainuosiu. Tik nežinojau, kur ir ką.

Kai man buvo penkiolika – beveik tiek, kiek savarankišką gyvenimą pradedančiai Manon – mes iš Šiaulių persikėlėme gyventi į vienkiemį prie Gruzdžių. Važinėti buvo toli, todėl mečiau muzikos mokyklą, nors joje buvo telikę paskutiniai mokslo metai. Iš pradžių džiaugiausi išvengusi įkyrėjusių solfedžio ir teorijos pamokų, tačiau labai greitai muzikos pradėjo stigti. Kartais būtina atsiplėšti nuo kažko, kad įvertintum, kaip tai yra brangu. Turbūt panašiai nutiko ir Manon“, – spėja solistė.

O gal viskuo kaltas pianinas, prie kurio sėdėti valandų valandas Viktorijai smarkiai įgrisdavo? Mokykloje mergina buvo įpratusi jaustis lydere, o skambindama fortepijonu tokia nesijautė. Labiau patiko dainuoti.

„Esu liguistai priklausoma nuo sėkmės: jei nesiseka asmeninis gyvenimas – visa kita taip pat neegzistuoja. Greitai peržengiu tą veidrodinę ribą, apie kurią jau kalbėjome, ir nebesugebu išsaugoti racionalaus mąstymo. Bet artisto darbas neįsivaizduojamas be emocijų, kurias scenoje tenka atverti dažniau nei kasdienybėje. Tai išbalansuoja, ypač kai personažo emocijos fatališkai sutampa su tavo pačios gyvenimu. Tuomet atrodo, kad pati lemtis, o ne režisieriai ar teatras tau tikslingai parenka vaidmenis. Viskas baigiasi tuo, kad galiausiai pradedu netgi kalbėti kaip personažas, o ne kaip  Viktorija Miškūnaitė“, – juokiasi pašnekovė, anksčiau dainavusi Violetą „Traviatoje“, Rozalindą „Šikšno­sparnyje“ ir Despiną Bohemiečių trupės spektaklyje „Visos jos tokios“.

Studijos arba butas

Duodama interviu kaip operos solistė, Viktorija stengiasi atkreipti dėmesį į vieną jai skaudžią temą – ji niekaip nesugeba suprasti, kodėl kultūros darbuotojas Lietuvoje uždirba mažiau nei žmogus, neturintis jokio išsilavinimo.

„Labai gerbiu visas profesijas, man smagu atėjus į teatrą rasti švarias grindis ar puikiai veikiantį apšvietimą. Puikiai suprantu, kokia daugybė žmonių stengiasi, kad mes, artistai, turėtume komfortiškas darbo sąlygas. Tačiau mūsų darbas irgi turėtų būti deramai įvertintas, nes operinio dainavimo studijos, paremtos individualiomis pamokomis, yra vienos brangiausiai valstybės įkainotų studijų Lietuvoje. Ir trunka jos mažiausiai šešerius metus (čia be parengiamųjų kursų, reikalaujančių dar poros metų, ir papildomų meistriškumo kursų, kuriuos solistui tenka finansuoti savo sąskaita). Paėmusi paskolą studijoms, penkiolika metų privalėsiu mokėti įmokas, dydžiu prilygstančias įmokoms už padorų butą Vilniuje. Nepagalvokite, kad dėl savo sprendimo gailiuosi, tačiau pasiryžusi siekti solistės karjeros kartu su dviem vaikais dar ilgai turėsiu glaustis nuomojamame bute. Užtat gausiu daug gėlių po spektaklių“, – su ironijos gaidele dėsto V.Miškūnaitė.

Solistė prisimena, kaip prieš trejus metus gavusi taip brangiai atsiėjusį akademijos diplomą jau kitą dieną, nenorėdama prarasti socialinio draudimo, išskubėjo registruotis Darbo biržoje. O ten išgirdo, kad šios įstaigos duomenų bazėje apskritai nėra tokios specialybės, kaip operos solistas: yra tik muzikantas arba gatvės muzikantas. Konsultantė nuoširdžiai pasiteiravo, kuris iš šių apibūdinimų diplomantei labiau patinka, ir patarė savarankiškai ieškotis darbo, nes pasiūlymų operos solistams biržoje nebūna (o gatvės muzikantams – būna?). Dar geranoriškai pasiūlė lankyti manikiūrininkių kursus. Tokia realybė.

Dar įdomiau, kad vėliau, kai įveikus nemenką konkurenciją jaunai solistei pavyko prasiveržti į nacionalinį teatrą, apsidairiusi ji netruko pamatyti, jog pagrindiniai jo solistai išsivažinėję ir nebėra kam „vežti repertuaro“. Kai valstybė taip vertina savo talentus – nė kiek nenuostabu.

Viktorija neslepia abu savo vaikus jau dabar papildomai mokanti anglų kalbos, kad išvykimas iš Lietuvos jiems sukeltų kuo mažesnį stresą. Bent laikinai palikti tėvynę jiems tikriausiai teks, mat užsienyje operos solistas už tuos pačius vaidmenis panašaus lygio teatro spektakliuose uždirba mažiausiai dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje.

„Esu savo valstybės patriotė, neabejoju, kad ji turi visas galimybes lyderiauti bent jau Baltijos šalių, jei ne visos Europos, operos pasaulyje. Turime daugybę stiprių dainininkų ir jaunų žmonių, kurie galvas padėtų dėl darbo scenoje. Vienintelė priežastis, dėl kurios jie išvažiuoja, – noras apmokėti būtiniausias sąskaitas. Jeigu čia pasikeistų požiūris ir atsirastų daugiau noro investuoti į mus, o ne į užsienio atlikėjus, kurie nebūtinai pranoksta savus, jei Lietuva jaunus dainininkus puoselėtų taip pat rūpestingai kaip jaunuosius krepšininkus – užaugtų dar ne viena Violeta Urmana ir ne vienas Virgilijus Noreika“, – liūdnai konstatuoja V.Miškūnaitė.

Į operą – tik po stojamųjų

Lietuvoje, anot pašnekovės, tėra vienintelis teatras, gebantis deramai reprezentuoti klasikinę operą. Ir pasiekti šį teatrą pavieniams entuziastams iš provincijos nėra taip paprasta: tenka rūpintis ne tik bilietais, bet ir kelione, nakvyne. Vietinio turizmo agentūros galėtų labiau pasistengti, siūlydamos panašius paslaugų paketus. Jeigu gali būti romantiškas savaitgalis Palangoje, kodėl negali būti romantiško vakaro Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

„Aš pati, šiaulietė, pirmąją savo gyvenime operą „Aida“ išvydau jau atvažiavusi mokytis dainavimo į Vilnių. Paradoksalu, bet tik įstojusi ryžausi gyvai pamatyti, ko gi mus toje akademijoje mokys. O juk užaugau netgi ne visai provincijoje – ketvirtame pagal dydį Lietuvos mieste, garsėjančiame savo babilonais ir renginių arenomis. Pasaulis šiais telemedijų laikais panašias edukacijos problemas sprendžia rodydamas operų spektaklių transliacijas ant ekranų centrinėse miestų aikštėse – panašiai, kaip Lietuvos sirgaliams rodomos krepšinio varžybos. Daugelyje šalių regėjau tokias operų transliacijas“, – pasakoja V.Miškūnaitė.

Savo svajonių šalimi solistė vadina Šveicariją, konkrečiau – prancūziškai kalbančios Ženevos apylinkes, kurias jai jau teko pažinti. Maksimalistę Viktoriją sužavėjo tenykščio protestantų miesto gyvenimo kokybė ir kultūros žmonėms rodoma pagarba. Šveicarai supranta, kad menininku tapti nepakanka diplomo, – reikia dar ir Dievo dovanos, kurios netgi turtingoje šalyje už pinigus nenusipirksi.

Bet Manon partijos atlikėja prisipažįsta niekada nesilankiusi Paryžiuje, kurį taip veržliai užkariavo jos herojė. Prancūzų kalbos ji mokėsi tik dainuodama prancūziškai, taigi dabar, atlėgus premjeriniam įkarščiui, ketina sukti į kursus tobulinti šnekamosios kalbos. Vėliau norėtų gerai išmokti taip pat vien iš arijų pažįstamą italų kalbą, norėtų išvykti į meistriškumo kursus už­sienyje ir dar daug ko labai norėtų. Nes ant laurų prisnūdusias operos solistes kaipmat aplenkia guvesnės  konkurentės.

Tarp vyro ir scenos

Toje optimistinių norų virtinėje Viktorija nebenori prisiminti, kad jos praeityje būta ir itin juodų laikotarpių, kai nevilties protrūkiais nusvirdavo rankos. Sako, sunkiausia būna įsitikinti, kad tavo pastangų niekam nereikia, niekas jų nevertina: nesvarbu, ar dainuotum, ar prie puodų stovėtum. Ir jokios psichologinės tarnybos čia nepadės, nes žmogus, labiausiai reikalingas pagalbos, tyliai tūno kamputyje nuo visų pasislėpęs. Mirties riba tokiam žmogui visą gyvenimą išlieka labai arti. Bet juk sakoma: kad sugebėtum scenoje įtikinamai numirti, turi pažinoti mirties kvapą.

Solistė neneigia, kad dėl galimybės vaidinti operose jai teko paaukoti santuoką, iširusią prieš trejus metus: „Buvęs vyras mano siekio dainuoti visiškai nepalaikė, taigi teko rinktis – arba išsiskirti ir vienai auginant vaikus įgyvendinti savo svajonę, arba tapti įprasta namų šeimininke. Tai buvo skaudus ir psichologiškai sunkus sprendimas, bet pasirinkau operą. Netgi ne kažkokią įsivaizduojamą karjerą, o galimybę dirbti mėgstamą darbą. Nes tokį darbą dirbantys žmonės būna patys laimingiausi. Jie repeticijų pabaigoje niekada nežvilgčioja į laikrodžius ir pasilieka tiek, kiek būtina, – kaip ir aš, repetuodama Manon partiją.“

Sprendimą dėl skyrybų Viktorija priėmė kurį laiką pagyvenusi atskirai. Tai padėjo suprasti, ko tuo metu labiausiai pasiilgo: savo vaikų ir muzikos.

Ar lengva, vienai auginant vaikus, dirbti nežvilgčiojant į laikrodį? „Nelengva, bet kartais, kai pasidaro itin sunku, būtent vaikai tampa stipria atrama, skatinančia žengti į priekį. Augindama juos trejus metus buvau išėjusi akademinių atostogų. Per tą laiką buvę kurso draugai Ieva Prudnikovaitė ir Rafailas Karpis parengtų teatro vaidmenų skaičiumi gerokai mane aplenkė. Dabar mano vaikai jau dideli – dešimties ir dvylikos metų, ir sūnumi, ir dukra labai didžiuojuosi. Net jei mano karjeroje bus krytis, padarysiu viską, kas įmanoma, kad sudaryčiau palankiausias sąlygas jiems siekti savų svajonių“, – tikina V.Miškūnaitė.

Abu solistės vaikai teatro salėje stebi visus spektaklius, kuriuose dainuoja mama. Tačiau ji sako apkabinanti juos tik spektakliui pasibaigus: „Tai nuobodžiaujantiems žiūrovams atrodo, kad spektaklių pertraukos labai ilgos. Mums, solistams, jos per trumpos – grimas, persirengimas, perukų tvirtinimas užima tiek laiko, kad šokus į batelius vos suspėji išbėgti scenon.“

Teatro snobai turėtų suklusti: spalio pradžioje savo naują kūrinį pristato Rolandas Kazlas. Tačiau vadina jį ne spektakliu, o lietuvišku galvosūkiu.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Anonsinis „Atrask mane“ filmukas būtent ir primena galvosūkį potencialiam žiūrovui, bandančiam įspėti, kas jo laukia „Lėlės“ teatre. Nulenkę galvas pripažįstame, kad toks scenos magas kaip Rolandas Kazlas gali sau leisti būti nenuspėjamas. Šįkart jo kūrybiniais atspirties taškais tapo dailininko neoromantiko Kazio Šimonio paveikslai ir prieš šimtą metų airio Seumaso O’Kelly parašyta apysaka „Audėjo kapas“. Pasitelkdamas archetipinę Audėjo figūrą, režisierius klausia, ar lietuviškos lemties kūrėjas dar nepametė savojo siūlo, ar yra kas jį suriša.

„Gyvenimas ir mirtis, praeitis, esatis ir lemtis – žmogaus, tautos, spektaklio ar bet kokio kito gyvo kūrinio – turbūt visada išlieka patys didžiausi galvosūkiai, o gal tiesiog vienas didelis ir amžinas klausimas. Šia savotiška alegorija teatro scenoje norisi kalbėti apie siūlą. Atminties, esaties ir gyvasties siūlą. Lietuvišką siūlą. Ar jis vis dar stiprus, ar nenutrūko? Ar dar yra kas jungia mirusiuosius, gyvuosius ir būsimus lietuvius? Ar tuo siūlu vis dar audžiamas mūsų lietuviškas likimas? O gal tai jau visai kiti raštai ir ornamentai, audžiami svetimų audėjų? Kartais atrodo, kad tas siūlas vos įžiūrimas, kad ir jo galo tuoj bus nebematyti bendrame margumyne, bet vis dėl to jis yra“, – viliasi režisierius, ir pats išeisiantis į sceną savo naujame spektaklyje.

Iš praeities rūko

Lietuviškos lemties siūlus narplios ir Raimundas Banionis, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre interpretuojantis Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Kelias kartas apimantis pasakojimas prasideda nuo jaunos prieškario Žemaitijos kaimo mokytojų šeimos, kurios gyvenime skaudžią žymę įspaus istorinės pervartos.

Neapeis jos ir mokytojų sūnaus. Vis dėlto galutinai jo gyvenimą sužlugdys konformistinėms pagundoms neatspari mylimoji. Taip jie abu ir liks vieniši merdėti savo palaikėse trobelėse, jausmų ilgesį užpildami akis rūku aptraukiančia skaidriąja.

Tą vaizdingai prozininko aprašytą rūką, tvyrantį virš slėnių ir žmonių gyvenimo, pjesės apdaru mėgino aprengti inscenizacijos autorė Renata Šerelytė. Laikų pervartas spektaklyje ženklins videoprojekcijoms panaudotos archyvinės fotografijos. Spektaklio muziką kūrė savojo reikalo meistras Faustas Latėnas, o vaidins Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Rolandas Normanas, Justina Nemanytė.

Iš praeities rūko spalį išnyra ir lietuviškos estrados mago Vytautas Kernagio asmenybė, kurio atminimui spektaklį „Baltas sodininkas“ skiria Vytautas V.Landsbergis. Pavadinimą jis pasiskolino iš V.Kernagio jautriai įdainuotos Marcelijaus Martinaičio baladės. Žadamas ne biografija paremtas pasakojimas, o labiau keisto laikmečio ir dar keistesnio jame gyvenusio artisto sceninis portretas.  Artisto, nepaklususio dogmoms ir kūrusio savas žaidimo taisykles, kurias vienijo optimizmas, žaismingumas bei ironija su nedideliu melancholijos prieskoniu.

Neįmanoma scenoje pakartoti V.Kernagio žavesio, todėl ir nebus mėginama to daryti. Maestro vaidmenį kurs du skirtingoms kartoms priklausantys muzikalūs aktoriai – Vidas Petkevičius ir Ainis Storpirštis. Pastarasis labiau bravūriškas, revoliucingas, novatoriškas – toks jaunystėje buvo ir V.Kernagis. O V.Petkevičius įkūnija išminties ir ramybės aukštumas pasiekusį artistą. Taigi publikos laukia du visiškai skirtingi spektakliai, kuriuose skambės tos pačios V.Kernagio dainos.

Bet kuriais laikais bet kurioje šalyje

Muzikinį reginį rengia ir pastaraisiais metais retai tam besiryžtantis Nacionalinis Kauno dramos teatras. Kauniečiai užsimojo pastatyti 1728 m. anglų dramaturgo Johno Gay sukurtą „Vargšų operą“, ironiškai apdainuojančią tankiai suregztus, tiek aukštuomenę, tiek vargetas susaisčiusios korupcijos tinklus.

Įdomu, kad lygiai po 200 metų šį kūrinį išgarsino dramaturgas Bertoltas Brechtas, jo pagrindu kartu su kompozitoriumi Kurtu Weillu sukūręs populiarų miuziklą „Opera už tris skatikus“. K.Weillo dainos skambės ir kauniečių spektaklyje, kurį režisuoja Andrius Kurienius, o vaidina Aleksandras Kleinas, Edgaras Žemaitis, Neringa Nekrašiūtė ir kiti Kauno aktoriai.

Ironijos nestokos ir Vilniaus kamerinio teatro premjera „Karalius nuogas“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę. Ji parašyta 1934-aisiais, tačiau buvo uždrausta cenzūros ir tapo žinoma tik 1960-aisiais, po rašytojo mirties.

„Rašiau apie Hitlerį, o išėjo apie mus“, – taip pjesės likimą komentavo pats autorius. Tačiau vilniečių spektaklio statytojas Evaldas Jaras įsitikinęs, kad tokiais aiškinimais J.Švarcas temėgino suktis iš nemalonios situacijos: pernelyg jau daug sutapimų jo pjesėje siejo Hanso Christiano Anderseno pasaką su Sovietų Sąjungos realybe.

Pats režisierius atsiriboja nuo konkrečių geografinių koordinačių: „Tai nėra nei Rusija, nei Ukraina, nei Vokietija, nei Lietuva. Problemos, kurios iškeliamos spektaklyje, neturi sienų ar tautybės, nes visoms be išimties valstybėms būdinga valdininkų baimė netekti darbo vietos ir gerovės, baimė vieni kitiems sakyti tiesą. Ilgainiui tai gimdo veidmainystę“, – tvirtina E.Jaras.

Tačiau gal ir jis, kaip kažkada J.Švarcas, šiek tiek gudrauja? Nes kartais nuklysta tiek nuo pasakos siužeto, tiek nuo dramaturgo pjesės ir pateikia žiūrovams „lietuvišką“ įvykių versiją. Tarsi dėdamas daugtaškį režisierius klausia: kas pasakys, kad karalius nuogas, ir kas tuomet nutiks? O kas, jei iš viso ne karalius čia svarbiausias?..

Spektaklyje vaidins kviestiniai gerai pažįstami aktoriai: Ramūnas Cicėnas, Šarūnas Puidokas, Ramutis Rimeikis, Indrė Patkauskaitė.

Akimirkos, virstančios kasdienybe

Kauno kamerinio teatro premjera ketina perkelti žiūrovus į sufantazuotą „Nesamą miestą“. Sakoma, kad ši prieš dešimtmetį aktoriaus Johno Edwardo Cariani parašyta pjesė šiandien JAV aukštųjų mokyklų teatruose statoma dažniau nei Williamo Shakespeare‘o dramos.

„Almost, Maine“ (toks originalus pjesės pavadinimas) – tai mistinis miestas, susidedantis iš kelių šiaurinės Meino valstijos miestelių. Jei toks iš tiesų egzistuotų – būtų nutolęs nuo vandenynų, greitkelių ir kitų miestų, sustingęs tamsiose sniegingose žiemose, tačiau būtinai su žaižaruojančia šiaurės pašvaiste, kabančia virš įsimylėjėlių galvų. Savo magiškojo realizmo burtus autorius skleidžia šiaurietiškoje atmosferoje akimirkoms sustingdydamas laiką, kad žiūrovai pajustų tai, kas nutinka žmonėms per vieną širdies dūžį.

Kartais meilė trenkia lyg žaibas, o išėjusi palieka išdegintas dykras. Kartais, pamažu atsėlinusi, prisijaukina daugeliui metų. Ir dažniausiai sukelia skausmo, apie kurį liudija visos devynios pjesėje rutuliojamos istorijos. Tačiau tai – stebuklingas Nesamas miestas, todėl Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje žiūrovų laukia ir devynios laimingos pabaigos.

O kas būtų, jei šių siužetų veikėjai gyventų realiame nūdienos mieste? Apie tai – nauja „Domino“ teatro komedija „2 smegenų istorija“. Režisierius Sakalas Uždavinys scenai pritaikė garsaus JAV santuokos konsultanto Marko Gungoro per daugybę praktikos metų surinktus pastebėjimus apie vyrų ir moterų santykių ypatumus. Žadama ypatinga Maskvos menininkų sukurta scenografija, šiuolaikinių technologijų galimybėmis naikinanti ribą tarp iliuzijos ir realybės.

„Ši komedija apie tai, kad mes – vyrai ir moterys – be proto skirtingi. Ir tai yra nuostabu, jeigu priimi su humoru, o ne pykčiu. Visa, kuo jūsų partneris veda jus iš proto, tėra nulemta skirtingo mąstymo, o ne suplanuoto sabotažo. Būtent tai ir atskleisime naujoje komedijoje“, – teigia S.Uždavinys, spektakliui pasitelkęs dvi žymias poras: Arūną Valinską ir Liną Rastokaitę bei Ingą Valinskienę ir Algį  Ramanauską. Jos abi ieškos atsakymo, kaip išgyventi santuokoje ir nieko nenudobti.

Vienas galimų receptų – dažniau nueiti į teatrą. Juolab, be aptartų premjerų, vilniečių spalį lauks Nacionalinio Kauno dramos teatro bei Panevėžio J.Miltinio dramos teatro, taip pat Maskvos J.Vachtangovo teatro, atvykstančio su Anželikos Cholinos kurtais spektakliais, gastrolės. Spalio pabaigoje numatyti ir pirmieji Gabrielės Tuminaitės spektaklio pagal Paulinos Pukytės knygą „Bedalis ir labdarys“ pristatymai, tačiau premjerines fanfaras Vilniaus mažasis teatras linkęs pataupyti lapkritį švenčiamam savo gimtadieniui.

Dešimt spalio premjerų

2, 3, 4, 30 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Vargšų opera“. Rež. Andrius Kurienius

3, 17, 25 d. 12 val., 4 d. 12, 14 val. Klaipėdos lėlių teatre – „Coliukė“. Rež. Donatas Savickis

8, 9 d. 19 val., 10 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre, 11 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“, 30 d. 19 val. Klaipėdos koncertų salėje – „2 smegenų istorija“. Rež. Sakalas Uždavinys

8, 9, 22 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Atrask mane“. Rež. Rolandas Kazlas

8, 9, 26 d. 18.30 val. Vilniaus kameriniame teatre, 21 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Karalius nuogas“. Rež. Evaldas Jaras

9, 10, 11 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Nesamas miestas“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

17, 18 d. 18 val. Nacionaliniame dramos teatre, 22, 23 d. 19 val. Klaipėdos „Kultūros fabrike“, 28, 29 d. 19.30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Baltas sodininkas“. Rež. Vytautas V.Landsbergis

22, 23 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Rekonstruoti“. Choreografė Miglė Praniauskaitė

23, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Rūkas virš slėnių“. Rež. Raimundas Banionis

24, 25 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Solė ir močiutės“. Rež. Agnė Dilytė