G. Bresadola nuotr.

„Sirenos“ – festivalis, kurį atsargūs tradicinio teatro gerbėjai, mėgstantys raudonus kilimus ir aprangos kodus, verčiau apeina ratu: čia nebūna išpuoselėtų savimi besigėrinčių žvaigždžių, nebūna saugios pramogos, netgi scena būna ne visada. Tačiau „Sirenos“ puikiai tinka bet kokio amžiaus nesupančiotam kodų ir tradicijų žiūrovui, ieškančiam savojo, labiausiai jaudinančio teatro.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Panašūs ieškojimai, žinoma, neišvengiamai susiję su rizika rasti ne tai, ko tikiesi. Todėl į Lietuvą atvykstantiems teatralams pati mieliausia atrodo publika, neturinti jokių išankstinių lūkesčių.

Nepasakosime apie lietuviškąją festivalio programą, kurios spektaklius bus progų išvysti ir vėliau, „Sirenoms“ nutilus. O štai užsieniečių atvežamų spektaklių mūsų krašte daugiau išvysti nebepavyks, todėl apsispręsti, verta ar neverta leistis į teatrines paieškas, reikėtų greitai.

Šeima ekologinės katastrofos veidrodyje

Jau pirmadienį savo dviračius Menų spaustuvėje mins britų režisierės Katie Mitchell spektaklio „Plaučiai“ herojai. Mins ne susikaupusią energiją degindami, o priešingai – ją gamindami: mat šeši dviratininkai čia savo kojomis „išmina“ ekologišką elektros generatorių, aprūpinantį spektaklį šviesa, garsu ir videoprojekcijomis. Tad simuliacija scenoje tampa tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

Demonstruodami asmenine atsakomybe grįstą požiūrį į tvarią viso pasaulio ateitį, pagrindiniai Duncano Macmillano pjesės veikėjai – jauna pora – nejučiomis grimzta į neurotines fobijas, griaunančias jų gyvenimą. Jie gyvena dideliame mieste, yra išsilavinę, turi įdomius darbus ir laiko save padoriais žmonėmis. Todėl perka kavą tik už sąžiningą kainą ir iš principo boikotuoja prekybos centrus. Žiūri nekomercinius filmus originalo kalba su subtitrais ir skaito knygas aktualiomis politinėmis temomis. Taigi puikiai žino, kad pasaulio gyventojų skaičius jau perkopė septynis milijardus, ir kiekvieną sekundę Žemėje gimsta kone trys žmonės. Tokiais tempais žmonija netruks pasiekti dešimties milijardų ribą, maisto ir geriamojo vandens poreikis neišvengiamai išaugs, o gelmių ištekliai – dar sparčiau seks. Galiausiai pritrūks ir deguonies, taigi planetoje taps ankštoka.

Pora ima atsakingai svarstyti, ar, vertinant tokią perspektyvą, verta į tokį pasaulį atvesti dar vieną vaiką. „Galėčiau skraidyti iš Londono į Niujorką kasdien septynerius metus ir vis tiek palikčiau mažesnį anglies pėdsaką, nei susilaukus vaiko. Dešimt tūkstančių tonų CO2: tiek sveria Eifelio bokštas. Aš gimdyčiau Eifelio bokštą“, – gąsdina save šiuolaikinė dėl ekologijos pamišusi miestietė. Ir vis nesiryžta, o laikas negailestingai bėga, santykiai su mylimuoju skyla…

Spektaklį „Plaučiai“ K.Mitchell sukūrė Berlyno „Schaubühne“ teatrui. Šis teatras, vadovaujamas dramaturgo ir režisieriaus Thomo Ostermeierio, garsėja eksperimentinės scenos kalbos paieškomis. Vilniuje jis bus rodomas du kartus – rugsėjo 28–29 dienomis.

Tylūs vyrukai iš šaldytuvo

Spektaklyje „Nekalbame, kad mus suprastų“ priešais žiūrovus stoja visai kitokia pora – du pusamžiai, keisti vyrukai. Vienas jų išlenda iš šaldytuvo, ant kurio spindi pergalingai besišypsančios Hillary Clinton nuotrauka. Dar scenoje regime skrudintuvą, stalą, krėslą, feną ir patefoną, grojantį Antonio Vivaldi „Metų laikus“.

Jų fone iš gestų, judesių ir žvilgsnių kuriamas žaismingas nebylus pasaulis,  balansuojantis tarp primityvaus komizmo ir žiaurios ironijos.

„Kartais geriau patylėti, kad liktum suprastas“, – tvirtina spektaklio kūrėjai iš Belgijos: aktorius, vizualiųjų menų kūrėjas Benjaminas Verdonckas ir šokėjas, choreografas Pieteris Ampe. Tačiau jų kuriama tyla nespengia, tik retkarčiais pribloškia totalios beprotystės gaida. Nors žodžių šiame spektaklyje nėra, pristatomas veiksmas nepalieka erdvės tolimoms interpretacijoms. Intensyvaus ir sveiko humoro kupiname spektaklyje, anot vieno jo kritiko, reikia tiesiog mažiau mąstyti ir daugiau patirti. Belgai norėtų, kad publika, eidama į šį spektaklį, neturėtų jokių lūkesčių, o didžiausias komplimentas jiems – kai žiūrovai tvirtina, kad spektaklis suteikia energijos.

Neseniai šis darbas buvo rodomas dvidešimtmetį švenčiančiame tarptautiniame teatro festivalyje „Homo Novus“ Rygoje. Menų spaustuvėje Vilniuje jis bus rodomas rugsėjo 30-ąją ir spalio 1-ąją.

Spektaklis mirusiai mamai

Italų režisieriaus Pippo Delbono trupė su spektakliu „Orchidėjos“ Lietuvoje viešės tik vieną dieną – spalio 2-ąją, tačiau vaidins dvigubai daugiau žiūrovų galinčiame priimti Nacionaliniame dramos teatre. „Mano draugas man kartą sakė, kad orchidėjos yra gražiausios ir pavojingiausios gėlės, nes neatskirsi tikros nuo dirbtinės. Taip pat mūsų laikais yra ir su tiesa“, – pabrėžia režisierius, anksčiau vaidinęs Peterio Greenaway’aus, Lucos Guadagnino, Bernardo Bertolucci ir kitų garsių režisierių filmuose.

Spektaklio pradžioje jis pasakoja apie savo mamos mirtį, jos paskutines akimirkas ligoninėje. Su mama jam buvo pavykę iš naujo tapti draugais po ilgų konfliktų ir išsiskyrimo metų. Jam bręstant, kaupiant išmintį, mama sendama pamažu vaikėjo. Ją praradus atsivėrė ertmė: „Aš tapau nieko vaiku. Be meilės.“

Ypač jautriame ir makabriškame P.Delbono spektaklyje „Orchidėjos“ pasitelkiami Williamo Shakespeare‘o, Antono Čechovo, Georgo Büchnerio, Jacko Kerouaco, Peterio Weisso ir kitų autorių tekstai. Spektaklyje vaidina ir ištikimas režisieriaus bendražygis, 45 metus psichiatrijos klinikos palatoje praleidęs sutrikusio vystymosi nebylys Bob?, tapęs jo kūrybos talismanu. Taip pat ir kiti „gyvenimo artistai“ – benamiai, emigrantai, psichikos ligoniai, paženklintieji kitoniškumo žyme.

Visuose savo spektakliuose dalyvauja ir pats P.Delbono – aukštas, stambus, pliktelėjęs vyras ilgomis nepaprastai plastiškomis rankomis. Anksčiau režisierius yra dirbęs Vokietijos Vupertalio šokio teatre kartu su žymia choreografe Pina Baush, tačiau savo spektakliuose italas remiasi ne tobulai nuglaistytu, o naiviu ir natūraliu judesiu.

Seno žmogaus šokis

Šokių netrūks ir muzikiniame spektaklyje „Senasis vienuolis“ (angliškai – „An Old Monk“, su aliuzija į džiazo legendą Thelonious Monką). Kol grupė apšilinėja, Senasis Monkas palieka pianiną, ištiesia surambėjusias galūnes ir imasi šokti, džiaugsmingas ir vienišas.

„Šiame spektaklyje pereiname tris etapus – jaunystę, brandą ir senatvę. Būdami jauni mes šokyje ieškome idealaus kūno, kuris tiktų kaip pirštinė. Vėliau šokti liaujamės, tampame įkalinti savo pačių brandos, gyvenimas pamažu tampa niūrus, o tuomet ateina metas, kai tari sau: gana. Ir pradedi vėl justi norą šokti. Ne dėl suvaikėjimo, tačiau vien dėl to, kad tau tai patinka. Spektaklis „Senasis vienuolis“ ir yra tas šokis. Seno žmogaus šokis apie norą gyventi bet kokia kaina“, – pasakoja vienas spektaklio autorių – belgų teatro ir kino kūrėjas, aktorius ir rašytojas Josse de Pauwasas.

„Senajį vienuolį“ jis kūrė kartu su Europos džiazo scenoje puikiai pažįstamu džiazo kompozitoriumi Krisu Defoortu ir jo vadovaujamu trio. Spektaklis nėra tiesioginis pasakojimas apie Thelonious Monko gyvenimą, tačiau autoriai naudojasi šio žymaus džiazo muzikanto muzika tarsi kelrodžiu. Jo melancholiška muzika aprėpia tiek liūdesį, tiek saviironiją.

Spektaklį prodiusavo LOD muzikinis teatras iš Gento ir Lozanoje įsikūręs dinamiškasis Vidy teatras, kuriame kaip namuose jaučiasi tokie Europos režisieriai, kaip Thomas Ostermeieris, Krystianas Lupa ar Heineris Goebbelsas. Menų spaustuvėje jų bendras kūrinys skambės spalio 3–4 dienomis.

Po antrojo spektaklio finalinis „Sirenų“ festivalio veiksmas persikels į muzikos klubą „Tamsta“, kur gros ne tik lietuvių muzikantai, bet ir spektaklyje grojęs K.Defoorto trio. Įėjimas į klubą bus laisvas, taigi užsukti kviečiami visi norintys susipažinti su festivalio komanda bei kūrėjais.

Sauliaus Žiūros nuotr.

80 metų jubiliejų pasitinkantis Virgilijus Noreika 55-erius iš jų stovėjo operos scenoje. Parengė 46 vaidmenis, sudainavo daugiau kaip 900 spektaklių. Ant savęs sutepė bent 30 kg grimo, daugiau kaip 200 kartų jo Otelas, Kavaradosis, Lenskis ir kiti mirė scenoje. Jo paties talento nenumarino nei geležinė uždanga, nei išmetimas iš Lietuvos operos ir baleto teatro laisvę atgavusioje Lietuvoje.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Netekęs galimybės dainuoti operose, Virgilijus Noreika ėmėsi pedagoginės ir koncertinės veiklos. Iš viso yra atlikęs maždaug 900 rečitalių, dalyvavęs daugiau nei 4 tūkst. koncertų. Ir šis „skaitiklis“ iki šiol tebesisuka. Kaip ir pusšimčio link krypstantis maestro parengtų dainininkų skaičius.

Šiuos skaičius ir daugybę kitų maestro biografijos faktų galite rasti muzikologo Viktoro Gerulaičio parengtoje solidžioje monografijoje „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau…“ Jam solistas perdavė ir 80 specialiai archyvams kaupti skirtų dėžių su savo senais dienoraščiais, spektaklių ir koncertų programėlėmis, nuotraukomis, plakatais bei spaudoje pasirodžiusiomis recenzijomis.

Priešais tokią sistemiškai apdorotos faktologijos laviną vos valandą gyvai akistatai teturintis žurnalistas jaučiasi bejėgis. Ir vis dėlto: būna interviu, kuriuos norisi ne tik įrašyti, bet ir nufilmuoti. Ir būtinai parodyti tuos įrašus skaitytojui, kad pats išgirstų į pašnekovo pasakojimą įterptas dainuojamų arijų ištraukas ar išvystų artistiškai pateiktą etiudą, vaizduojantį, kaip ant laiptelių scenoje balansuojantis solistas jėga bando atsikovoti daugiau erdvės iš ją užgrobusios nesupratingos scenos partnerės.

Betgi jokių įrašų žurnale nėra, todėl skaitytojui teks pasitelkti muzikinę atmintį ir savo vaizduotę.

– Koncertuodamas daug keliaujate po Lietuvą. Ar galite paliudyti, kad provincija kultūriškai šviesėja?

– Buvo laikas po nepriklausomybės atkūrimo, kai miestelių kultūros namai buvo visiškai nustekenti. Dabar jie gerokai atsigavę, naujai suremontuoti, instrumentai irgi padorūs stovi. Neseniai atvykę radome netgi prašmatnų baltą fortepijoną. O jaunystėje, kai buvau dar pradedantis dainininkas, pamenu, žiemą viename miestelyje prieš koncertą išplovė grindis, ir jos kaipmat ledu apsitraukė – toks tuomet būdavo salių „šildymas“. Bet mes, dainininkai, ką: atvažiavai, vadinasi, dainuoji.

– Dienoraščiuose neretai preciziškai pažymėdavote, kuris atlikėjas kiek kartų po spektaklio ar koncerto buvo publikos iškviestas į sceną. Ar solistams ši statistika labai svarbi?

– Galiu patikinti, kad savo užrašuose nieko nesu pagražinęs: kaip būdavo, taip ir pasižymėdavau. O aplodismentais nei Lietuvoje, nei Rusijoje, nei Vakaruose nebūdavau nuskriaustas. Tarkim, atsimenu kuriozinį atsitikimą Rumunijos Kluže. Buvo labai karšta, todėl po paskutiniosios Pinkertono arijos „Madam Baterflai“ trečiame veiksme patraukiau į grimo kambarį išlenkti iš anksto užsakyto šalto alaus.

Buvau tikras, kad mano pasirodymas Kluže jau baigėsi – liko išeiti nusilenkti po spektaklio. Bet gurkšnodamas girdžiu, kad ovacijos salėje niekaip nesiliauja, todėl po pirmo bokalo tenka grįžti į sceną ir atlikti tą pačią ariją dar kartą, kad publika pagaliau leistų dirigentui tęsti spektaklį. Parėjęs prisipyliau antrą bokalą, bet girdžiu – publikai ir vėl negana. Pribaigęs alutį dar kartą sugrįžau į sceną, bet trečiąsyk nebedainavau. O juk šita Pinkertono arija (niūniuoja pirmuosius taktus) – ne iš tų, kurios dažnai bisuojamos.

Apskritai nesu girdėjęs, kad kuris nors solistas po jos būtų grąžintas į sceną. Čia jums ne Kavaradosio arija „Šviečia žvaigždės“ „Toskoje“ ar „Širdys mergelių“ iš „Rigoleto“, kurias dažnai bisuoja. Man pačiam pastarąją Hercogo ariją dažnai tekdavo atlikti triskart, o viename Odesos operos teatro spektaklyje – net keturis kartus. Ir net skirtingomis kalbomis: itališkai, rusiškai ir lietuviškai. Lvove bisavau tenoro ariją iš „Rigoleto“ trečiojo veiksmo (dainuoja: „Kas ją pagrobt galėjo…“), kuri panašaus publikos dėmesio sulaukia itin retai.

– Jaunesniems operų klausytojams Lietuvoje jau sunku patikėti, kad anksčiau atskiros arijos, reikalaujant žiūrovams, būdavo keliskart kartojamos tiesiog spektaklio viduryje. Šiandien nė vienas dirigentas to neleidžia.

– O aš Vilniuje Kavaradosio ariją bisuodavau labai dažnai. Tokios prabangos savo žiūrovams nesuteikavo tik pagrindiniai, elitiniai teatrai – juose solistams tekdavo visaip išsisukinėti, kad spektaklis būtų tęsiamas. Bet, pavyzdžiui, Italijos teatruose žiūrovas būdavo valdovas ir visada galėdavo patikusią ariją išgirsti dar kartą.

– Šį rudenį sukaks lygiai 50 metų, kai pirmasis iš lietuvių solistų išvykote stažuotis į Milano „La Scala“ teatrą. Arba, kaip dabar mėgstama sakyti, – išmokti tikrojo itališkojo bel canto, kuris paklusdavo tik nedaugeliui Rytų Europos solistų.

– Taip, į Maskvą iš Vilniaus išvykau jau 1965-ųjų spalį, tačiau teko ilgai laukti Italijos vizų. Milaną traukiniu pasiekėme jau lapkritį. O pirmąjį spektaklį „La Scala“ teatre dainavau 1966 m. kovo 13-ąją. Tai buvo Pinkertonas, „Madam Baterflai“.

Iš viso mano stažuotė Italijoje, atmetus atostogų laiką, truko dešimt mėnesių. Sudėtingiausi iš jų buvo pirmieji du, bet pasiklioviau italų pedagogais. Ir nenusivyliau.

– Ir jau tenai sulaukėte Tel Avivo operos siūlomo kontrakto?

– Taip, buvau dar Italijoje, kai man pateikė detaliai suformuluotą pasiūlymą metams su konkrečiais skaičiais: tiek mokės už spektaklį, tiek – už parengtą vaidmenį premjeroje. Tačiau teatro atstovui reikėjo skubaus atsakymo, o aš, paskambinęs į SSRS kultūros ministeriją Maskvoje, išgirdau, kad jie svarstys man duotą pasiūlymą mažiausiai tris savaites…

San Fransisko opera vėliau irgi kvietė mane konkrečiam vaidmeniui – atlikti De Grijė partijos Giacomo Puccini operoje „Manon Lesko“. Bet kas iš to. Daug kvietimų apskritai manęs nepasiekdavo, nuguldavo kažkur stalčiuose Maskvoje. Apie juos atsitiktinai išgirsdavau jau gerokai vėliau.

Į „Colon“ teatrą Buenos Airėse manęs irgi nebūtų išleidę, jei ne teatro vadybininko atkaklumas. Jis pareiškė, kad jei Noreika neatvyks dainuoti Lenskio Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, tai nebus kviečiama ir grupė rusų solistų į vėliau numatytą „Pikų damos“ pastatymą.

Taip funkcionieriai buvo priremti prie sienos. Nuskridau į Buenos Aires trims spektakliams, bet likau ten trims mėnesiams ir dainavau beveik visose tuo metu repertuare rodytose operose. Įsivaizduokite 4200 vietų salę, kurioje priešais tave groja 104 muzikantų orkestras, ir jokių mikrofonų. Privalai įveikti orkestro skambėjimą ir suformuoti garsą taip, kad tave girdėtų paskutinėse salės eilėse.

– Apie tai, kur V.Noreikos neišleido Maskva, daug prirašyta V.Gerulaičio knygoje. Tačiau tik bendrais  bruožais nusakyta jūsų savijauta „kuokiniais“ laikais, kai komisijos viena po kitos ieškojo preteksto atleisti Operos ir baleto teatro vadovą.

– Taigi ieškojo, ieškojo ir tik vėliau apsižiūrėjo, kad už materialųjį teatro ūkį juridiškai nesu atsakingas. Mano rūpestis tebuvo meniniai pastatymai ir artistų algalapiai, o ne tai, kiek lėšų teatras išleisdavo šiukšliadėžėms pirkti.

Paskutinį darbo teatre pusmetį netekau teisės pasirašinėti jokių dokumentų, direktoriaus kabinete formaliai atsėdėdavau priklausančias valandas. O jie vis ieškojo, nes turėjo nurodymą žūtbūt „pasodinti“ Noreiką. Žinau, kieno buvo tie nurodymai, bet neįvardinsiu pavardžių: noriu, kad sūnus ir žmona ramiai Lietuvoje toliau gyventų.

Galiausiai nieko neradę pavogta teatre, apkaltino ąžuolo nukirtimu sodyboje  Kernavėje, nors iš to nukirsto medžio savo lėšomis padariau lieptą per upelį, kaimo vaikams gerokai sutrumpinusį kelią į mokyklą. Mano paties name tikrintojai nerado panaudotos nė vienos ąžuolinės lentos. Ir vis tiek likau apšauktas „svoločium“ komunistu, kuriam po atleidimo iš darbo nebeleista dainuoti spektaklių teatre.

Tą sodybą prie Kernavės seniai pardaviau, nes per daug žmonių apie ją žinojo. Kai netoliese nutiesė pėsčiųjų taką, lankytojų, prašančių kartu nusifotografuoti ar atsigerti vandens iš Noreikos šulinio, pasidarė tiek daug, kad nebeliko ramybės.

O skundų prieš mane dar sovietiniais metais buvo surašyta nemažai. Vienas jų autorius, buvęs teatro solistas, ligi šiol negražiai mane mini, kai iš užjūrių parvažiuoja Lietuvon. O juk aš jam padėjau tapti dainininku, nuvedžiau pas savo profesorių Kiprą Petrauską, kai tas ponaitis pirmąkart neįstojo konservatorijon. Vėliau dar kartą padėjau sunkioje situacijoje atsidūrusiam jo broliui, silpnokam solistui, be konkurso priimdamas dainuoti į teatrą.

Kartais pamąstau, kad skaudžiausiai savo gyvenime esu gavęs į snukį nuo tų žmonių, kuriems daugiausia padėjau.

– Dienoraštyje užsimenate, kad kartais duetuose įžymiosios primadonos, nepaisydamos dirigento, stengiasi paskutinę dueto natą „ištempti“ bent keliomis akimirkomis ilgiau už ne tokį garsų partnerį, tuo tarsi pademonstruodamos publikai savo viršenybę. Ar ši abejotina praktika teatruose gyvuoja iki šiol?

– Tai tiesiog negraži, neprofesionali elgsena, kuria siekiama išskirtinio dėmesio savai personai. Retai, bet tekdavo sutikti tokių egoistiškų primadonų. Galiu papasakoti kitą atvejį iš „Bohemos“ spektaklio Berlyne. Pirmasis šios operos veiksmas, kaip žinome, vyksta Paryžiaus jaunų menininkų nuomojamoje palėpėje, į kurią paprastai veda siauri laipteliai. Aš dainavau Rodolfą, Mimi dainavo garsi italų primadona.

Artėjant sudėtingai mūsų dueto vietai italė taip įsitaisė ant laiptelių, kad aš skersas kone pakibau ore. Laiku sumečiau, kad tokioje padėtyje niekaip nesugebėsiu paimti aukštosios „do“, todėl pečiu stipriai stumtelėjau partnerę į šoną. Primadonai toks įžūlumas nepatiko.

Pertraukėlės metu ji manęs klausia: „Jūs turbūt vienas atvažiavote?“ Neketinau su ja vakarieniauti, todėl pasakiau, kad atvykau su žmona. „Gerai, tada aš jums parodysiu“, –  klastingai šyptelėjo mano partnerė.

Antrajame operos veiksme, kur studentai šėlioja Lotynų kvartale, italė puolė mane bučiuoti – daug aistringiau, nei pagal siužetą scenoje derėtų. Bučiuoja ir bučiuoja tiesiog nepaleisdama. Po spektaklio užkulisiuose prisipažinau, kad be reikalo stengėsi – mano žmonos salėje nebuvo.

– Skirtingomis kalbomis dainuojantys solistai tame pačiame operos spektaklyje anksčiau būdavo įprastas dalykas. Pats ilgai gynėte žiūrovų teisę Nacionaliniame teatre klausytis klasikinių operų lietuviškai. Ką apie tai manote šiandien, kai originalūs libretai tapo įprasta scenos praktika?

– Man pačiam teko dainuoti įvairiomis kalbomis. Lietuvoje stengdavausi dainuoti  lietuviškai, kad žiūrovai suprastų tekstą. Maskvos Didžiajame teatre būdavo leidžiama dainuoti tik rusų kalba. Vakaruose po stažuotės Milane drąsiai galėjau dainuoti ir itališkai. Šiuo metu žiūrovų Lietuvos operai netrūksta, nors spektakliai vyksta originaliomis veikalų kalbomis. Bet jei būtų mano valia – leisčiau populiariausias operas (tokias kaip „Rigoletas“ ar „Traviata“) rodyti ir lietuviškai.

Tokia tvarka nieko nestebina Vokietijoje, kur tie patys italų operos pastatymai kartais rodomi italų, o kartais – vokiečių kalbomis. Atvykęs dainuoti į Berlyno operą pataikydavau ir į tuos vokiškuosius spektaklius, kuriuose vienintelis dainuodavau itališkai. Niekas iš to tragedijos nedarė.

Titrai, kuriuos turi skaityti užvertęs galvą, nematydamas nei scenos, nei dirigento, nėra geriausia išeitis. Smagu būtų galvoti, jog visi šalies žiūrovai jau tiek išprusę, kad geba klausytis operų italų, vokiečių, rusų, prancūzų kalbomis. Tačiau ar nebandome pasirodyti geresni, nei esame? Ar žiūrovai iš atokesnių rajonų, atvykstantys į Vilnių autobusais, veržtųsi klausytis operų itališkai, jei turėtų pasirinkimo galimybę? Juolab lietuviški populiariausių operų tekstų vertimai tikrai neblogi, gerų poetų parengti.

– Ar drauge su teksto vertimais nuo scenos išnyko ir įprotis demonstruoti balso galimybes tose partijose, kuriose kompozitoriai iš tenorų nereikalaudavo aukštosios „si“ arba „do“? Gal šiandien laikomasi ne tik originalaus libreto, bet ir partitūros?

– Kalbate apie tradicines kadencijas, istoriškai suformuotas žymių atlikėjų, demonstravusių savo meistriškumą. Egzistuoja, pavyzdžiui, Enrico Caruso kadencija, Beniamino Gigli kadencija. Jų mokau ir savo studentus, nors ne visų balsai vienodi.

Tarkim, „Meilės eliksyro“ pirmosios Nemorino arijos pabaigoje (dainuoja: „Ak, ji mažutė, ji meilutė…) galimos trys kadencijos: pirmoji, leista dar paties kompozitoriaus Gaetano Donizetti, – iki „la“, antroji, arba lengva kadencija, – iki „la bemol“, o trečioji, sunkiausia, kurią pirmąkart padainavo B.Gigli, – iki „si“.

Hercogo arijos iš „Rigoleto“ trečiojo veiksmo partitūroje (niūniuoja) taip pat nėra to „si bemol“, kuris dažnai skamba scenoje, – yra tik „la“. Bet neišgirdusi „si bemol“ šiame takte publika jau lieka nusivylusi: tokia galinga tradicijos jėga.

„La Scala“ yra išleidusi netgi specialų kadencijų sąsiuvinį, kuriame nurodyti konkretūs klavyrų puslapiai. Solistas norimą kadenciją renkasi pagal savo galimybes, dėl jos spektaklio repeticijoje paprastai susitariama su dirigentu. Svarbu teisingai įvertinti balso būklę ir prasčiau jaučiantis pernelyg neužsiplėšti, kad scenoje nepagautum gaidžio.

Dėl mano kaltės buvo nutrauktas vienintelis spektaklis – „Otelas“ senajame Vilniaus operos teatre. Jausdamas, kad balsas nebeklauso, po antrojo veiksmo atsisakiau dainuoti toliau, o dublerio nebuvo. Buvo paskelbta, kad pageidaujantiems teatras grąžins pinigus už bilietus, tačiau iš pilnos salės į kasą tesikreipė 19 žmonių.

Koncertuose, kuriuos dainuoju iki šiol, viskas dar paprasčiau: jeigu savijauta prastesnė, sudėtingesnius kūrinius keičiu lengvesniais. Todėl į koncertus dažniausiai vežuosi storą klavyrų pluoštą – pusšimtį kūrinių, ne mažiau. Pianistai, kurie lydi mane koncertuose – Lina Giedraitytė, Povilas Jaraminas ar Vytautas Lukočius, kūrinius puikiausiai skaito iš lapo, todėl problemų nekyla. Žmogaus balsas – ne „garmoška“ (armonika – rus.), jo kaip nori į kairę ir į dešinę nepatampysi.

Specialistai pastebi, kad kartais ir didžiausios žvaigždės pasilengvina sau gyvenimą. Turiu „Trijų tenorų“ koncerto įrašą, kuriame „Širdis mergelių“ jie traukė puse tono žemiau, nei derėtų.

– Kuriuos savo mokinius vadintumėte daugiausia pasiekusiais? Kurių pažanga jus patį labiausiai nustebino?

– Didžiulę pažangą padarė dabar žymiuose pasaulio teatruose Kristian Benedikt vardu pasirodantis tenoras Vaidas Vyšniauskas. Edgarui Montvidui jo šiandieninių angažementų irgi galima tik pavydėti. Nuostabus solistas buvo anksti miręs Sergejus Larinas. O estų bosas Ainas Angeris, irgi mano mokinys, jau dainuoja ir „Metropolitan“ teatre.

Visų neišvardysiu. Pastaraisiais metais dėsčiau Talino muzikos akademijoje, kurioje turėjau penkis studentus vokalistus: kiną, korėjietį, italą ir du estus. Šįmet dėl silpstančios sveikatos jau nebegaliu važinėti į Estiją. Užtat Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mano magistrantu tapo perspektyvus jaunuolis iš Maskvos, puikiai išlaikęs stojamuosius egzaminus.

– Kokios klaidos labiausiai erzina žiūrovų salėje operų klausantį Virgilijų Noreiką? Ar išmokote klausytis spektaklių ramiai, ar balso stygos klausantis ligi šiol nejučiomis „dainuoja“?

– Man sudėtinga klausytis operų, nes savaime pradedu stebėti, kaip solistas atsikvepia, ar protingai valdo savo balsą. Bet ne lengviau būna ir populiariosios muzikos koncertuose klausytis, kaip atlikėjai dainose tąso trumpąsias balses: (dainuoja) „Tu ma-a-ano saulė“ arba „Su-urask tu mane, su-urask tu mane…“ O kodėl ne „Tu mane surask“?

Sostinės Menų spaustuvėje trečiadienį prasidėjo jubiliejinis cirko, skirto ne vaikams, festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“. Jo renginiai linksmina vilniečius jau dešimtą kartą, nors tokio šapito palapinių miestelio, koks pernai buvo iškeltas Lukiškių aikštėje, šįmet neišvysime.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Taigi šapito miesto centre nebus – visi „Naujojo cirko savaitgalio“ pasirodymai draugiškai tilps Menų spaustuvės salėse ir kiemelyje. Tačiau negi žiūrovų džiaugsmas ir susižavėjimas rodomais triukais priklauso nuo scenos matmenų ar palapinės aukščio? Juolab kalbame apie naująjį, teatrui artimesnį cirką, kuris dažniau rodomas ne maniežuose, o įprastose juodose scenos „dėžutėse“.

Iš savęs besijuokiantis klounas

Jubiliejinio festivalio dovana žiūrovams – Kanados cirką reprezentuojančios trupės „Seven Fingers“ pasirodymas. Nors ši trupė pasirodymų užmojais ir biudžetais nė iš tolo neprilygsta tos pačios šalies subrandintam arenų milžinui „Cirque du Soleil“, tačiau menine kokybe šiam tikrai nenusileidžia. „Seven fingers“ prieš 13 metų įkūrė septyni cirko artistai, iki tol dirbę tiek komercinio „Cirque du Soleil“ spektakliuose, tiek mažesnėse nepriklausomose scenose.

Vilniuje bus rodomas „Seven fingers“ lyderio Patricko Leonardo monospektaklis „Čiuožykla“ apie vienišą žmogų, kuris be galo nori mylėti ir būti mylimas, tačiau vos spėja suktis iš kuriozinių situacijų, sukeliamų būtent šio prigimtinio žmogaus siekimo.

„Mes, menininkai, esame labai skirtingi, tačiau visi nuoširdžiai trokštame būti mylimi publikos – tai ypač pasakytina apie cirko artistus. Tradiciškai cirkas visuomet tenkino minios poreikius, to siekdami cirko artistai prisiima fizinę riziką. Aišku, kitų meno šakų atstovai taip pat rizikuoja, tačiau cirke tai yra pasirodymo DNR. Būtent to publika tikisi eidama žiūrėti cirko. „Čiuožykloje“ daug žaidžiu su rizikos idėja. Tai yra solo pasirodymas ir nėra nieko, kas galėtų išgelbėti mano „subinę“, jei kažkas techniškai ar meniškai nepavyktų“, – pasakoja svečias iš Kanados.

Didelė dalis jo atvežamo monospektaklio paremta klounada, tik P.Leonardo klounas neturi nei raudonos nosies, nei didelių batų. Jis tarsi tipiškas gatvės praeivis – šiek tiek nerangus, nevikrus ir, žinoma, drovus. Pasakodamas savo istoriją naudoja daiktus  iš kasdienės aplinkos: kėdę, stalą, garso aparatūrą, vyno butelį. Tačiau svarbiausia, kad jo istorija tarsi visai netyčia baigiasi laimingai.

„Kuriant „Čiuožyklą“ man nereikėjo toli ieškoti įkvėpimo – galėjau juoktis pats iš savęs. Manau, klounai padeda žmonėms nevertinti savęs per daug rimtai“, – teigia P.Leonardas.

Iki virsmo į cirko artistą jis spėjo pabūti ir profesionaliu riedutininku, ir chemiku, tačiau nesigaili stabilų atlyginimą teikiantį darbą išmainęs į permainingą cirko artisto profesiją ir neabejoja, kad, jei reikėtų, padarytų tai dar kartą. Po pasirodymo Vilniuje „Čiuožykla“ 40 dienų keliaus po Prancūzijos scenas.

Skrodžiantys dangų

Festivalyje rodomas dokumentinis ispano Horacio Alcalos filmas „Skrodžiant dangų“  irgi savaip susijęs su „Cirque du Soleil“. Režisierius su šia trupe penkerius metus keliavo po pasaulį, filmuodamas pasirodymų užkulisius, ir savo filme dėlioja aštuonių iš skirtingų šalių kilusių akrobatų pasakojimus, kas juos atvedė į „Cirque du Soleil“.

Visi jie patyrę savų tragedijų asmeniniame gyvenime, visi išgyveno traumas, po kurių grėsė profesionalios karjeros pabaiga. Visi kasdien sunkiai dirba, kad galėtų vaidinti pasirodymuose, tačiau neserga puikybės liga, nes publikai retai skelbiamos akrobatų pavardės.

„Pasirinkau būtent šias istorijas, nes kiekviena jų turi kažką bendra ir su mano paties gyvenimu, – pasakoja H.Alkala, atvykstantis susitikti su lietuvių žiūrovais. – Cirko artistams buvo nelengva atsiverti, tai užtruko gana ilgai. Aš visuomet būdavau pirmas, kuris papasakodavo savo istoriją, – tai paskatindavo atsiverti ir juos.“

Vienas iš „Skrodžiant dangų“ herojų palestinietis Fadi Zmorrodas taip pat pristato savo kurtą pasirodymą „Naujojo cirko savaitgalyje“. Kartu su partnere Ashtar Muallem jie yra pirmieji Palestinoje gimę šiuolaikinio cirko profesionalai. Todėl jų spektaklis „B-Orders“ – neabejotinai pirmasis palestiniečių šiuolaikinio cirko pristatymas Lietuvoje. Į Vilnių spektaklis „B-Orders“ atvežamas po 20 rodymų Edinburgo „Fringe“ festivalyje, kur buvo nominuotas už naujoviškumą.

F.Zmorrodas gimė Rytų Jeruzalėje (okupuotoje Palestinos teritorijoje) ir nuo vaikystės, dirbdamas įvairius ūkio darbus, rasdavo progų lavinti savo kūną. Pirmasis savamokslio artisto pasirodymas Ramaloje sulaukė netikėtos sėkmės. Jaunasis akrobatas pradėjo propaguoti cirko meną tarp vaikų, nukentėjusių nuo Izraelio ir Palestinos karinio konflikto. Bendraminčių įkurtoje cirko mokykloje dėstė įvairias disciplinas – nuo žongliravimo iki akrobatikos. Ir tik tuomet pats išvyko studijuoti Turino cirko mokyklon, atvėrusion kelią į didžiąsias pasaulio scenas.

Merginos studijuoja cirką

Jeigu  įdomu, ar daug jaunuolių iš Lietuvos ryžtasi žengti panašiu keliu, informuojame: jau dvi lietuvės užsienio mokyklose kryptingai siekia cirko artisto karjeros.

Vilnietė Monika Neverauskaitė, baigusi „CodArts“ menų akademijos Roterdame cirko skyrių, dabar tobulina artistinį meistriškumą Tulūzos „Le Lido“ akademijos magistrantūroje. Buvusios Vilniaus licėjaus auklėtinės pasirinktos disciplinos – vaikščiojimas ant rankų ir Cyro ratas, arba plieninis lankas, kuriame besisukantis cirko artistas primena Leonardo Da Vinci viduramžiais sumodeliuotą Vitruvijaus žmogų. Pernykščiame „Naujojo cirko savaitgalyje“ M.Neverauskaitė demonstravo savo meistriškumą kartu su kitais Europos cirko akademijų auklėtiniais iš tarptautinės trupės „Cirque Gebouw“.

Šįmet siekti karjeros cirke ryžosi kita lietuvė Marija Baranauskaitė, prieš tai Muzikos ir meno akademijoje studijavusi šiuolaikinį šokį. Ji pasirinko privačią „Lassaad“ tarptautinę teatro mokyklą Briuselyje, įkurtą iš Tuniso kilusio aktoriaus ir pedagogo Saido Lassaado. Nors baigusiems jo mokyklą, kurioje studijos trunka dvejus metus, formalus magistro laipsnį liudijantis diplomas neįteikiamas, „Lassaad“ visoje Europoje garsėja kaip profesionalių komikų ir cirko klounų kalvė. Į ją priimami tik turintys sceninės patirties, dažniausiai kitose scenos menų akademijose prieš tai jau studijavę jaunuoliai.

Stodami į „Lassaad“ jie privalo pateikti patyrusio meistro rekomendaciją. M.Baranauskaitei tokią suteikė Vienoje gyvenantis belgų režisierius Christophe’as Dumalinas, prieš ketvirtį amžiaus pats baigęs „Lassaad“. Vilniuje jis kartu su lietuviška „Raudonų nosių“ organizacijos klounų gydytojų komanda pernai kūrė spektaklį neįgaliems vaikams „Caravan Orchestra“. Būtent darbas „Raudonų nosių“ organizacijoje ir mažųjų ligoniukų lankymas Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos ligoninėse padrąsino šokėją apsispręsti tapti profesionalia kloune.

„Su kitais klounų gydytojų komandos nariais turėjome galimybę tobulintis žymių klounados meistrų seminaruose, kuriuos rengdavo tarptautinė „Raudonų nosių“ organizacija. Tačiau po keturias dienas trunkančių kūrybinių dirbtuvių likdavo įspūdis, kad nespėju pasisemti iš mokytojų tiek, kiek galėčiau ir norėčiau. Tad apsisprendžiau nuo šio spalio pasimokyti ilgėliau. Nors „Lassaad“ dėstymo programoje – įvairūs teatro žanrai, daug šios mokyklos auklėtinių vėliau vaidina cirkuose. Mokymas paremtas S.Lassaado ištobulintu neutralios kaukės metodu, ypač daug dėmesio skiriama klounadai, bufonadai ir pantomimai. Dėstomos ir cirko disciplinos, mat populiaru teigti, kad šiuolaikinis klounas privalo būti įvaldęs mažiausiai septynias scenos meno sritis. Tiesa, vardydami šias sritis įvairūs pedagogai dalį jų nurodo skirtingai“, – pasakoja M.Baranauskaitė.

Šįmet „Lassaad“ priėmė 17 naujų studentų, tačiau po pirmųjų mokslo metų, skirtų bendroms vaidybos disciplinoms, kursas paprastai susitraukia. Antrieji metai labiau skirti pasirinktos scenos specialybės įgūdžiams tobulinti.

Nors „Naujojo cirko savaitgalyje“ šįmet M.Baranauskaitės pasirodymo dar neišvysime, rugsėjo pabaigoje, prieš išvažiuodama į Briuselį, Menų spaustuvėje ji kartu su kolege iš Portugalijos Sara Chieu bei šokėja Giedre Malūkaite pasirodys pačių kurtame scenos performanse „Thanks God I’m Not an Artist“. Šiame vaidinime žada būti ne tik šokio, bet ir klounados elementų.

Į dailininkės, scenografės ir publicistės Martos Vosyliūtės filmo „Humanitarės gyvenimas ir mirtis, arba Būk mažesnis už aguonos grūdelį“ premjerą Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, dar neišsivadėjus rugpjūčio kaitrai buvo susirinkę kelios dešimtys smalsuolių.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nebūtina minėti, kad absoliuti dauguma jų – moterys. Nebūtina minėti ir to, kad filmą be laimingos pabaigos jos žiūrėjo su raminančiomis šampano taurėmis rankose, nes Marta tą dieną šventė savo gimtadienį. Su draugais, o ne su žurnalistais, žinoma. Tad pasikalbėti susitikome jau Vilniuje, kur rugsėjo pabaigoje M.Vosyliūtė pakvies savo kūrybos gerbėjus į naują parodą, rengiamą neseniai rekonstruotuose Umiastovskių rūmuose.

– Kaip kilo mintis iš piešinių lipdyti filmus?

– Tai kūrybinė alchemija, taip pat erdvės ir laiko taupymas. Kad paskirais piešiniais papasakotum tokią ilgą istoriją, parodų salėje reikėtų labai ilgos sienos, o ir sukabinęs niekaip nepriverstum lankytojų apžiūrinėti juos nuo A iki Z. Tačiau filmas leidžia pateikti norimą vaizdų seką.

Nors pati nemėgstu ilgų videofilmų, „Humanitarės gyvenimas ir mirtis, arba Būk mažesnis už aguonos grūdelį“ trunka beveik valandą. Nebyliame filme – ilgi tekstai, todėl reikia suteikti laiko žiūrovui juos perskaityti. Filme panaudojau 328 piešinius, fotografijas ir koliažus. Taip išsisukau be kūrybinės komandos, didelio biudžeto ir asistentų. O ir šiaip man patinka piešti: tas pirminis smegenų impulsas, sklindantis į rankos pirštus, dėl kurio piešiniai lieka nenudailinti, kampuoti ir gyvi. Kai turi ką pasakyti, forma ne tokia svarbi. Sėdi sau ant lovos ir pieši.

Tik sekmadieniais kartais užsigeidžiu tapyti baltomis pirštinaitėmis. Tam reikia dirbtuvės, kurios nėra. Todėl pagalvoju, kad mielai ją perimčiau iš kokio nors dailininkų dinastijos atstovo, kuris dirbtuvę tiesiog paveldėjo.

– Kai kurie filmo kadrai vyresniems žiūrovams primins senus atvirukus ar jų kompozicijas.

– Priimu šiuo žodžius kaip komplimentą, nes sąmoningai siekiau panašaus įspūdžio. Norėjau pateikti ne konkretų, o apibendrintą vienos kartos moterų likimą. Tam pasitelkiau vaizduojamo laikmečio stereotipus: kad siekiant prasmingo gyvenimo jaunuoliui būtina ištrūkti iš kaimo arba miestelio, kad Vilnius, sostinė su savo bibliotekomis ir gyvenamųjų namų dėžutėmis, yra Lietuvos gyventojų svajonė. Apie tokią pasiaukojusią svajotoją ir pasakoju. Mano filmas – spalvotas kaip gyvenimas, margas kaip žurnalas. O begarsis tam, kad tyloje slenkantys titrai spengtų ausyse. Buvo žmonių, po filmo peržiūros dėkojusių už valandą tylos, nes nebepamena, kada anksčiau tai buvo patyrę.

Savus stereotipus puoselėja kiekviena lietuvių karta. Lietuviui visada reikėjo gamtos, anksčiau kaip maitintojos, dabar – kaip ramybės oazės. Jis siekia turėti tylų namą užmiestyje, nes savaitgaliais kiekvienam individui privalu pabūti gamtoje – dėl to čia nekyla jokių diskusijų. Lietuviui trenkti į snukį savo žmonai yra normalu (pasidomėkit statistika prieš kvatodami), bet smeigti peilio į medžio kamieną jis nesiryžtų net juodžiausiame sapne: taip giliai į kraują įsigėrusi pagoniška pasaulėjauta ir suvokimas, kad medžiui skauda. O jeigu, neduokdie, tas medis dar būtų pušis ant pajūrio kopos šlaito – tuomet peilis bumerangu sugrįžtų atgal ir lietuvį vietoje nutrenktų.

Klaipėdoje mano filmą žiūrėjo ir pagyvenusios suomių menininkės. Jos nuosavu kailiu nėra patyrusios socialistinių „džiaugsmų“, bet žino, ką reiškia iš mažo miestelio atvažiuoti studijuoti į sostinę ir pradėti gyventi savarankiškai. Ir apsiašarojo tai prisiminusios. Joms nereikėjo ilgai aiškinti posakio „Būk mažesnis už aguonos grūdelį“. Filme aguonas lėkštėje atstoja šiek tiek stambesnės ispaninio šalavijo (angl. chia) sėklos, bet esmės tai nekeičia: nevalia pamiršti, kad žmogaus gyvenimas paprastai trunka ilgiau negu jį gniuždantys politiniai režimai.

– Esate minėjusi, kad jūsų giminėje mezgėjų nebuvo.

– Buvo, bet jos liko kaimuose arba nebaigė aukštojo mokslo. Be to, juk galiu ir meluoti. Arčiau manęs esančių kartų merginos, kaip ir filmo veikėja, buvo daug skaitančios mokyklų pirmūnės, kurių tėvai palaikė jų troškimą studijuoti universitetuose, ir galiausiai jos tapo humanitarėmis. Filmo herojės tipažas sukurtas iš keliasdešimties prototipų, ne mažiau.

– Menininkai dažniausiai vengia aiškinti savo paveikslus žodžiais, tačiau jūs esate ir puikių literatūrinių esė autorė. Iš kur ta trauka prie rašymo?

– Kūryboje svarbu turėti idėjų, visa kita – detalės. Mano aplinkos žmonės knygų skaitydavo daugiau, negu būtina. Poreikį skaityti natūraliai perėmiau ir aš. Be to, Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje turėjome puikią literatūros mokytoją – „kirvį“ gerąja prasme. Taigi mano kalbos jausmas neblogai išugdytas.

Jei pati dirbčiau dėstytoja, irgi būčiau „kirvis“ ir negailestingai kapočiau tuos, kurie nežinotų, kas yra Gabrielis Garcia Marquezas arba Giedra Radvilavičiūtė. Man baisu, kai žmonės nerūpestingai dėsto: „Mano vaikas neskaito knygų, ir aš negaliu jo priversti, cha cha cha…“ Todėl verčiau ir nedėstysiu, nors buvau gavusi tokį pasiūlymą.

– Ar iš kolegų – dailininkų ir menotyrininkų nesulaukiate priekaištų dėl žodingo savo kūrinių aiškinimo?

– Žmonės vieni kitiems yra abejingi ir vis neturi laiko pagalvoti ar patingėti. Ilgais tekstais po paveikslais žmonės dažniau džiaugiasi, nei priekaištauja. Tikriausiai tie, kam nepatinka, nesako nieko, o kam patinka – sako gerus dalykus. Tai normalu. Bet  labiausiai džiugina žmonių suvokimas, kad mano paaiškinimai anaiptol nėra galutiniai. Štai teatro režisieriai irgi kartais pyksta, kad teatrologai nesupranta jų spektaklio sprendimų, bet nepaaiškina savo minties programėlėse, nors pakaktų kelių lakoniškų sakinių.

Turbūt negalėčiau rašyti anoniminių tekstų, nes iš stilistinio braižo visi, kurie skaitė mano esė, vis tiek mane atpažintų. Tas braižas – graudžiai ironiškas arba ironiškai graudus. Po parodos „Sekta“ recenzijoje buvau išvadinta meno panke ir visiškai pritariu šiam apibūdinimui.

– Esate scenografė, bendradarbiavusi su Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu, Ignu Jonynu, Yana Ross ir kitais garsiais režisieriais. Ar sunku buvo patekti į teatrą?

– Iš mano kartos teatruose dirba tie, kurie to labiausiai norėjo. Tie, kurie norėjo mažiau, į juos nepakliuvo arba juose jau nebedirba. Gaila, kad mūsų studijų laikais dėstytojai neskatindavo pažinčių su savo kartos režisieriais, kitais teatralais. Nes būsimieji scenografai, kaip žinoma, iki šiol studijuoja vienoje akademijoje, o aktoriai, režisieriai, operatoriai ir garso režisieriai – kitoje. Todėl teatras į mano gyvenimą stebuklingai įsiveržė tik magistrantūros metais, kai kartu su režisieriumi G.Varnu inscenizavome Piotro Čaikovskio operą „Pikų dama“, vėliau šiek tiek prisidėjau prie O.Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapno“.

Dabar jauni scenografai į teatrus beldžiasi gerokai anksčiau, dažnai jau bakalauro darbus rengia savo bendraamžių pastatymuose.

Bet vėlgi – svarbu į teatrą nepakliūti per anksti, kad jame neliktum kaip aptarnaujančio personalo vienetas. Geriausia čia įžengti jau išsiugdžius savo individualų braižą, suvokiant, kas tau priimtina ir kas ne. O juk tik baigę Vilniaus dailės akademiją žmonės neretai pradeda iš naujo ieškoti savęs. Apskritai teatras scenografui yra neprognozuojamas reikalas. Niekada nežinai, paskambins šįmet kas nors ar nepaskambins. Todėl atsisakyti, jeigu pasiūlymas tavęs nedomina, irgi galima mandagiai, kad neįžeistum režisieriaus: geriausia sakyti, kad esi susitaręs dėl darbo kitame spektaklyje.

Bet kartais ir iš abejotino pasiūlymo gimsta neblogas sceninis sprendimas. Toks kaip režisieriaus Balio Latėno spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre. Tiesiog buvo sukurta atmosfera, kuriai tvyrant įdomu dirbti. Galiausiai nutarėme pasinaudoti tipiniu dekoracijų elementų rinkiniu, kad nepamestume ironiškos gaidelės. Mano dėstytojai sakydavo, kad blogo spektaklio gera dekoracija ar kostiumas niekada neišgelbės, o geram spektakliui niekas nesutrukdys.

Bet teatre viskas taip subjektyvu. Viena garbi teta kritikė po spektaklio „Kovos klubas“ premjeros, kurio scenografija vėliau pelnė kol kas vienintelį mano karjeroje oficialų apdovanojimą, priėjusi konstatavo: „Kūrybinė nesėkmė, mergaite?“

– Recenzijoje „Šiaurės Atėnams“ sociologė Rasa Baločkaitė, parafrazuodama Slavojų Žižeką, rašė: „Apie ką negalima kalbėti – galima rašyti. O jei negalima net rašyti – tada galima nupiešti.“ Ar ši logika ir lėmė akvarelių ciklo „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“, kurio dalį įsigijo Modernaus meno centras, atsiradimą?

– Kai baigiau Dailės akademiją, aplink šniokštė socialaus meno banga. Todėl labai ilgai svarsčiau, kiek mano kūryba privalo būti susijusi su paveldu šalies, kurioje gyvenu ir kurios mene, atvirai šnekant, man pačiai mažai kas patinka. Turiu galvoje, pavyzdžiui, LDK kunigaikščių meilės istorijas, Radvilos Našlaitėlio keliones, Laikinosios sostinės laikų bohemą, pokario rezistentų eilėraščius ir visa kita, kas jau buvo.

Trejus metus piešta „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“ – mano asmeninė duoklė šalies kultūriniam paveldui. Jame išskyriau tuos nacionalinio meno reiškinius, kuriuos labiausiai vertinu. Todėl garantuoju, kad cikle, kurį planuoju tęsti, niekada neatsiras, pavyzdžiui, Tado Gutausko siena („Laisvės kelias“). Nes replikuoti į vieną ar kitą meno kūrinį – nereiškia šaipytis.

Vienintelis meno objektas, kurį toje serijoje vaizduodama leidau sau aštriau patraukti per dantį, – katino skulptūra, skirta Jurgos Ivanauskaitės atminimui. „Lietuvos dailės istorijos paveikslėliuose“ parodose meno mokyklų dėstytojai vesdavo edukacines pamokas, siūlydami moksleiviams atpažinti, kokie artefaktai cituojami mano darbuose. Kūriniai, įkomponuoti tose akvarelėse, tiesiog nugyvena ilgesnį ir įdomesnį gyvenimą, kartu suteikdami publikai jos taip mėgstamo atpažinimo džiaugsmo.

– Tačiau žiūrovai vis dar sutrinka priešais save regėdami neaiškaus žanro, nežinia kur matytais motyvais sukonstruotus kūrinius.

– Nieko nėra juokingiau, kaip XXI amžiuje kalbėti apie žanrų ir stiliaus vientisumą. Technologijos šias sąvokas palaidojo amžiams. Kam vargti teptuku imituojant aksomo plaukelius arba žalią žolę, jei gali pasitelkti savo paties darytą ar žurnale išspausdintą fotografiją? Kūrinio idėja nuo to netaps blogesnė. Visi mokydamiesi neišvengiamai mėginame įvairius kūrybos žanrus, o savarankiška kūryba yra laisvas žaidimas sukauptomis žiniomis. Ką jau kalbėti apie teatrą, kuris iš prigimties yra sintetinis menas.

Tačiau Lietuvoje norėčiau būti menininku vyru. Štai menininko Donato Jankausko-Duonio, kuris jau prieš du dešimtmečius savo ironiškame videofilme nusigrimavo Čiurlioniu ir persirengęs beždžione inscenizavo kelias jo paveikslų kompozicijas, niekas neklausė, kodėl jis tyčiojasi iš lietuvių genijaus. Manęs, pamatę čiurlionišką siužetą didelėje humoristinių komiksų serijoje, mugėje „Art Vilnius“ 2012-aisiais to paklausė trys žurnalistai per vieną dieną. Apie Duonį jie netgi nebuvo girdėję.

– Menininkė Vilma Fiokla Kiurė, feministiškai perrašiusi Tautiškos giesmės žodžius, buvo tampoma po teismus. Eglės Tamulytės-Shaltmiros darbą, Lietuvos herbe vietoj Vyčio vaizduojantį moterį raitelę, argumentuojant Fioklos bylos pavyzdžiu, atsisakyta eksponuoti Dailininkų sąjungos galerijos parodoje. Ar, jūsų manymu, visuomenės reakcija į šiuos reiškinius buvo adekvati?

– Darbai, perpasakojantys šalies istoriją feministiniu arba LGTB požiūriu, gali būti vertinami įvairiausiai, nesvetima jiems ir meninė konjunktūra. Vis dėlto baisu žinoti, kad menininkei dėl perkurtos dainelės galima kurpti bylą, o, tarkim, kokios nors firmos milijoninės aferos nurašomos pristigus įrodymų.

Taip pat šiurpus pasirodė šių metų nutikimas Dailės akademijos Kauno fakultete, kai katedros vedėjas prof. Pranas Griušys savo tapybos ciklui „Jų ieško policija“ nutapė aktus su savo pavaldinių moterų veidais ir įkomponavo juos tarp nutapytų beždžionių. Labiausiai mane nuliūdino kitų akademijos darbuotojų moterų, kurių nuogų viršininkai šįkart nenutapė, reakcija: jos tiek sulaužytos gyvenimo, kad  nebeišdrįso net palaikyti savo nukentėjusių kolegių.

– Kartais sakoma, kad talentingi jaunuoliai stereotipais pradedami žaloti dar meno mokykloje, o akademija užbaigia pradėtą darbą. Kokia jūsų asmeninė patirtis?

– Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės klasėje turėdavome tikrų gyvų pozuotojų. Mus mokė įvairių kartų geriausi menininkai, kokius tuo metu būdavo įmanoma rasti: nuo Valentino Antanavičiaus iki Artūro Railos. Tačiau Vilniaus dailės akademijoje teko kartoti visą fundamentinį kursą „nuo gipso“, nes to reikalavo programa. O juk A.Raila ir kiti jo kartos menininkai tuo metu jau rodė savo videofilmus užsienyje, diplomus gynėsi karta, pradėjusi skaitmeninius menus Lietuvoje.

Vis dėlto buvimas akademinėje erdvėje dėkingas tuo, kad leidžia naudotis turtingomis bibliotekomis, mainų ir bendradarbiavimo programomis. Jeigu, žinoma, pats to nori. Jei nenori – praslysi ir taip. Labai gerbiu mokslininkus, bet žinau, kad dažniausiai jie visai netrokšta skaityti paskaitų ir, jei turėtų tokią galimybę, užsiimtų vien mokslu. Panašiai ir daug dėstančių menininkų iš tiesų mieliau leistų laiką užsirakinę dirbtuvėse, nei bendraudami su studentais. Tik nedaugelis kūrėjų šiandien gali sau leisti dalyvauti keleto mėnesių užsienio kūrybinių rezidencijų programose, nes kasdien nuo aštuonių iki penkių aria įprastose darbovietėse, kurioms jų meninės ambicijos mažiausiai rūpi. Užtat po darbo ir savaitgaliais mene jie daro tai, kas jiems patinka. Gerbiu už tai.

Mūsų dailėtyroje ligi šiol nėra aiškiai apibrėžtos konformistinio menininko sąvokos. Drįstu spėti kodėl: iš konformistinių šeimų kilę dalis šalies menotyrininkių, turinčių reikšmingos įtakos dailės procesų refleksijoms. Todėl vargiai artimiausiu metu galime tikėtis, pavyzdžiui, etapinės Lietuvos konformistiniam menui skirtos teminės parodos. Nors studijas kasmet baigia būrelis „šviežių“ menotyrininkų, iš tiesų dailės istorijos traktavimą Lietuvoje tebevaldo siauras žmonių ratelis. Nes nėra jokio „tikro“ ar „netikro“ meno: tavo parodos sulaukia recenzijų arba ne.

Jeigu apie jas niekas nerašo – po dešimtmečio ateis geltonsnapių menotyrininkų karta, kuri apie tave nebus girdėjusi. Žinau, kad netgi garsių menininkų, mirusių aštuntajame dešimtmetyje, studentai šiandien tiesiog „neberanda“, nes jų darbų niekas nenuskenavo į „Google“. Jų ir nebeprisimena niekas, jeigu neatsiranda entuziastų, norinčių priminti. Dėl to būtina leisti savo leidinius, nes Jėzus nenusileis ir tvarkos tau nepadarys. Kaip sakiau savo filme: „Jis skirtas tiems, kurie nemano, kad bananai, seksas ir last minute kelionės yra prigimtinės žmogaus teisės.“

Praėjusią savaitę į koncertą Šv. Kazimiero bažnyčioje muzikos mėgėjus kvietusi Irena Budrytė-Kummer teigia, kad vargonininkui nėra didelio skirtumo, kur groti: bažnyčioje ar koncertų salėje. Svarbiausia, kad įkvepiančiai skambėtų patys vargonai.

Renata Baltrušaitytė

Gastroliuojantys vargonininkai dažniausiai neturi daug laiko susipažinti su jų svetimose šalyse laukiančiais instrumentais, o juk kiekvieno iš jų, statyto konkrečiai erdvei, skambesys ir techninės galimybės gerokai skiriasi. „Pirmiausia spaudi klavišą po klavišo, registrą po registro ir tikrini, kaip skamba. Jei randu „negražių“ registrų, koncertuodama stengiuosi juos įjungti kuo rečiau“, –  neslepia muzikantė. Tačiau jei galėtų rinktis – dažniau koncertuotų bažnyčiose, nes jų aplinka geriau atliepia jos atliekamą muziką.

Bet bažnyčioje ir publika paprastai jaučiasi mažiau suvaržyta nei koncertų salėje. Iš šios retai kam šauna išeiti vidury atliekamo kūrinio, o štai bažnyčioje vaikščioti koncerto metu – tarsi jau mažesnė nuodėmė. Tačiau galite neabejoti, kad netgi nugara į salę sėdintis susikaupęs vargonininkas puikiausiai girdi kiekvieną joje aidintį žingsnį, taigi toks vaikščiojimas jam trukdo.

Išpažintys jaudindavo iki ašarų

Pirmieji Irenos prisiminimai apie bažnyčias susiję su kaimuose pas senelius praleistomis vasaromis. Vilniaus rajone, Kyviškėse, į mišias reikėdavo eiti penkis kilometrus per mišką, o kitame kaime Radviliškio rajone senelis, tėvo tėvas, buvo bažnyčios giedorius. Tačiau sąmoningai ieškoti savo religinės bendruomenės mergina pradėjo tik baigdama mokyklą, ir tos paieškos nebuvo lengvos.

„Jau studijuodama nuvykau į Paberžę pas Tėvą Stanislovą, apie kurį buvau daug girdėjusi. Ir ne veltui: visi jį pažinojusieji pamena šio vienuolio gebėjimą pajausti kiekvieną žmogų. Jis niekada nieko neįkalbinėdavo žengti Dievo keliu, tačiau kai žmogus pats gyvena kaip šventasis, jam ir nebūtina kitų kaip nors mokyti ar įkalbinėti. Mus, jaunimą, auklėdavo pats Tėvo Stanislovo pavyzdys. Bendrauti padėdavo ir muzika: jis man giedojo grigališkąjį choralą, aš jam paskambinau Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatą“, – prisimena Irena.

Kai sostinės tikintiesiems buvo grąžinta sovietų okupantų Ateizmo muziejumi paversta Švento Kazimiero bažnyčia, joje jauna muzikantė atrado taip ilgai ieškotą artimą bendruomenę. Čia sutiko dabar jau Telšiuose vyskupaujantį kunigą Joną Borutą, kurio pamokslai ją ypač žavėdavo. „Anksčiau eidama išpažinties jausdavausi panašiai kaip mokykloje šaukiama prie lentos, o štai pas kunigą J.Borutą visuomet žengdavau drąsiai. Žinojau, kad jis savo neišsenkančiu žvalumu suteiks man naujų jėgų. Po tokios išpažinties būdavo iki ašarų gera“, – pasakoja muzikantė.

Vėliau sulaukė progos išmėginti ir Šv. Kazimiero bažnyčios vargonus. Ką dažniausiai jais grodavo? Žinoma, Johanno Sebastiano Bacho kūrinius. Vargonininkė tiki, kad tokia dvasinga muzika irgi leidžia žmonėms pamokslauti be žodžių.

„O dar vėliau gavau galimybę stažuotis Popiežiškajame bažnytinės muzikos institute Romoje. Ten mokydamasi gyvenau netoli Romos esančiuose senelių namuose, kuriuos išlaikė ir seneliais rūpinosi vienuolės. Kadangi stipendiją turėjau vos keliems mėnesiams, vėliau, kad galėčiau užsidirbti pragyvenimui, jos suteikė darbo ir man. Kartu su vienuolėmis plušėdavau iki vidurnakčio, ryte kartu su jomis keldavausi pirmosioms mišioms, dengdavau pusryčiams stalus, plaudavau indus. Vėliau jau ir senelių priežiūrą man patikėdavo. Bet ryškiausias iš Romos parsivežtas įspūdis – tai susitikimas su Motina Terese. Ją buvo pasikvietę tenykščio universiteto studentai. Prieš juos į salę išėjo kukli, paprasta moteris, bent pats jos buvimas visus neapsakomai veikė. Tikrai visai nesistebiu, kad netgi turtingų šeimų merginos, galinčios daug sau gyvenime leisti, neretai po tokių susitikimų atsisakydavo tuščių pramogų ir tapdavo ištikimomis Motinos Teresės sekėjomis“, – prisimena pašnekovė.

Nebūtina turėti garsaus vardo, kad galėtum daryti gera. Irena su panašia dvasios šiluma prisimena ir savo pirmąją anytą, aktoriaus Povilo Budrio motiną, kuri, anot vargonininkės, buvusi ne mažiau šventa moteris.

Iš pirmosios santuokos I.Budrytė-Kummer turi dabar jau suaugusį sūnų Algirdą, kuris, Vokietijoje baigęs ekologinės inžinerijos studijas, šiuo metu taip pat gyvena Drezdene. „Jaunimas dabar išrankus, nori vietos būtinai didmiesčiuose – Berlyne arba Hamburge, o ten be patirties gauti darbą netgi vietiniams sunku. Bet, tikiuosi, jam pavyks“, – šypsosi Irena.

Dar dviejų sūnų lietuvė susilaukė santuokoje su vokiečių vargonininku Samueliu Kummeriu, su kuriuo susipažino studijuodama Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje. Septyniolikmetis Kornelijus, giedojęs Drezdeno katedros chore, dar metus mokysis katalikiškoje gimnazijoje, o dvylikmetis Lukas jau mokosi už 120 km nuo Drezdeno esančiame Leipcige.

„Jis pats taip pasirinko, nes norėjo dainuoti Leipcigo Šv. Tomo katedros, kurioje kantoriumi dirbo pats J.S.Bachas, berniukų chore. Prieš tai Lukas dainavo Drezdeno „Semper“ operos chore, tačiau jame nesijautė laimingas. Jam, kaip ir man, labai patinka J.S.Bacho kūriniai, todėl dabar džiaugiasi kiekvieną sekmadienį juos giedodamas. Netgi jo ausinuke dažniau skamba ne šiuolaikinė elektroninė, o senoji bažnytinė muzika“, – didžiuojasi jaunėlio pasirinkimu mama.

Su Šv. Tomo katedros berniukų choru Lukas jau keliauja po pasaulį – neseniai lankėsi Kinijoje. Leipcige jaunuolis gyvena alumnate kartu su kitais atvykėliais choristais ir mokosi netoli esančioje gimnazijoje, o namo į Drezdeną parvažiuoja kas antrą savaitgalį. Likusiais savaitgaliais jį Leipcige lanko tėvai.

Drezdene laukė atstatyta bažnyčia

Vienoje iš trijų didžiausių Drezdeno bažnyčių vargonininke dirbančios Irenos klausinėjau, kuo ji šiandien, po dviejų Vokietijoje praleistų dešimtmečių, save vadintų – katalike ar liuterone. Katalikiškoje tradicijoje subrendusi, o dabar per liuteronų mišias bažnyčioje grojanti lietuvė sako dėl to nejaučianti vidinių prieštaravimų: „Svarbu nuoširdus tikėjimas, kad Jėzus Kristus savo mirtimi atpirko žmonijos nuodėmes. O šis tikėjimas katalikams ir liuteronams – bendras.“

Drezdeno Dievo Motinos bažnyčia (Frauenkirche Dresden) savo istoriją skaičiuoja nuo XI amžiaus, kai jos vietoje iškilo kukli misionierių, pasiryžusių į krikščionybę atversti aplinkinių kaimų gyventojus, šventovė. Augant Drezdenui ir gausėjant tikinčiųjų būriui, bažnyčia buvo nuolat plečiama. XIII amžiuje iškilo gotikinis katalikų bažnyčios pastatas, aplink kurį reformacijos laikais susiformavo kapinės.

XVIII a. pirmoje pusėje, miestui toliau plečiantis, nutarta kapines iškelti, o bažnyčią dar kartą perstatyti: nugriovus senąją, iškilo akmeninė architekto Georgo Bahro suprojektuota varpo formos barokinė šventovė, dar vadinama tiesiog Akmeniniu Varpu. Nors protestantai nepripažįsta Mergelės Marijos kulto, išsaugotas senasis bažnyčios pavadinimas. Čia, kaip mėgsta pabrėžti visi ekskursijų vadovai, 1736 m. vargonavo ir didžiausias vokiečių bažnytinės muzikos autoritetas J.S.Bachas.

Deja, garsaus meistro Gottfriedo Silbermanno gaminti vargonai, kuriais kompozitorius tuomet grojo, iki mūsų dienų neišliko. Nors Dievo Motinos bažnyčiai pavyko išvengti tiesioginio bombardavimo per Drezdeno senamiestį nušlavusį britų pajėgų antskrydį 1945-ųjų vasarį, sprogimų sukelta milžiniško gaisro banga jos neaplenkė. Nuo karščio sutrūkinėjusios smiltainio sienos nebepajėgė atlaikyti aukštos akmeninės konstrukcijos, dėl kurios tvirtumo buvo diskutuojama jau G.Bahro laikais. Tik Vokietijai susivienijus nušvito reali viltis bažnyčią atstatyti visos šalies tikinčiųjų aukomis.

Į pirmąsias pamaldas liuteronus ji vėl pakvietė 2005-ųjų rudenį. Tuomet į Drezdeną iš Štutgarto pašonėje esančio Kirchheimo miestelio dirbti ir gyventi atsikėlė ir vargonininkų Kummerių šeima.

„Tam, kad gautų vargonininko vietą atstatytoje bažnyčioje, Samueliui teko įveikti rimtą atranką. Tiesa, Drezdene ji buvo kuklesnė, nei anksčiau pretenduojant į vietą Kirchheimo bažnyčioje, kur prašymus buvo pateikę net 70 vargonininkų. Kodėl? Tikriausiai nemažai pretendentų patys suvokė, kad reikalavimai tokioje neeilinėje vietoje irgi bus neeiliniai“, – spėja I.Budrytė-Kummer.

S.Kummeriui nugalėti konkurentus greičiausiai padėjo ir tai, kad jis pats kilęs iš kunigų šeimos: tam savo gyvenimą skyrė vargonininko tėvas ir brolis, o sesuo dirba tikybos mokytoja gimnazijoje. Irena pamena vyro pasakojimus, kaip vaikystėje jiems būdavo sunku ištrūkti atostogų netgi tuomet, kai kelionės jau būdavo smulkmeniškai suplanuotos: likus kelioms dienoms tėvas netikėtai pareikšdavo, kad jo pavaduoti atsiųstas kunigas neatrodo užtektinai patikimas ir jis negalįs jam pavesti savo parapijiečių.

Katalikiško ir liuteroniško repertuaro skirtumai

Drezdeno Dievo Motinos bažnyčia vokiškoje klasifikacijos sistemoje yra A lygio, todėl vyriausiajam vargonininkui S.Kummeriui čia leista pasitelkti ir pavaduojantį asistentą (šį etatą užima Irena), ir kantorių, repetuojantį su bažnyčios chorais, ir netgi vadybininką, besirūpinantį kviestinių muzikantų koncertais. Vis dėlto vargonininkų algos Vokietijos bažnyčiose nebūna didelės: jos gerokai nusileidžia vidutiniams profesionalių šalies orkestrų muzikantų atlyginimams.

Daugiausia lėšų Dievo Motinos bažnyčia surenka ne iš tikinčiųjų, o iš ją lankančių turistų bei čia rengiamų koncertų bilietų. Bažnyčios salėje yra 1800 sėdimų vietų, taigi pagal koncertų klausytojų skaičių tokia bažnyčia prilygsta dvejiem Vilniaus Kongresų rūmams.

„Tačiau architektūriškai bažnyčia labiau primena operos teatrą, mat joje įrengti net penki balkonų aukštai. Kai prisipildo centrinė erdvė, atveriamos durys į pirmą balkoną, kai jame tampa ankšta – žmonės kviečiami į antrąjį ir taip toliau. Kai vyksta vargonų muzikos koncertai, neretai prireikia visų penkių balkonų. Ypač daug žmonių plūsdavo į koncertus pirmaisiais metais po bažnyčios atstatymo“, – tvirtina vargonininkė.

Ar skiriasi katalikų ir liuteronų evangelikų bažnyčiose atliekamos muzikos repertuaras? „Skirtumų galbūt yra, nors ir ne visiems pastebimų. Tarkim, Drezdeno katedroje dažniau atliekami katalikiški Antonino Dvorako ar Wolfgango Amadeaus Mozarto kūriniai, o J.S.Bacho muzika skamba rečiau. Liuteroniškoje Dievo Motinos bažnyčioje – atvirkščiai“, – pabrėžia I.Budrytė-Kummer.

Aišku, bažnyčioje rengiami koncertai sutraukia gerokai daugiau žmonių nei kasdienės pamaldos. Tačiau pašnekovė nedrįstų vienareikšmiškai teigti, kad Vokietijos tikinčiųjų gretos smarkiai retėja ar sensta: viena vertus, kartais ir vyresni žmonės nusisuka nuo bažnyčios, nes gaili jai mokesčių, kita vertus, neretai bažnytine veikla susidomi evangelizacijoje dalyvaujantis jaunimas.

Norėdami pritraukti dar daugiau jaunų žmonių, pastoriai ir kunigai stengiasi, kad jų bažnyčiose skambėtų kuo daugiau populiarios muzikos. Jie ieško ir panašiai mąstančių kantorių, taigi ne kiekvienoje bažnyčioje šiandien laukiami J.S.Bacho muzikos specialistai. Irena neslepia, kad būtent dėl šios priežasties jos vyras Samuelis anksčiau negavo darbo vietos vienoje iš Bonos bažnyčių.

Repeticijoms tenka ieškoti laiko

Betgi grįžkime prie to, apie ką ji galėtų pasakoti ilgiausiai: prie vargonų. Nors G.Silbermanno statyti vargonai karo pabaigoje sudegė, atnaujintai Dievo Motinos bažnyčiai pas Strasbūro meistrą Danielį Kerną užsakyti vargonai buvo konstruojami remiantis tais pačiais brolių Gottfriedo ir Andreaso Silbermannų instrumentams būdingais principais.

Esminis skirtumas – naujųjų vargonų registrai šiek tiek išplėsti, kad tiktų ne vien tradicinei bažnytinei, bet ir romantinei muzikai atlikti. Dabar juose yra beveik 5 tūkst. vamzdelių, kurių ilgis – nuo 1 cm iki 5 m. Žinoma, kartu teko sustiprinti ir dumples, mat kuo didesni vargonai – tuo didesnis oro spaudimas jų skambėjimui reikalingas.

„Virš vargonų klaviatūros grodama kaskart matau raides SDG, reiškiančias tą patį, ką J.S.Bachas įrašydavo kiekvienos savo partitūros pabaigoje: Soli Deo Gloria (vienintelio Dievo garbei)“, – akcentuoja lietuvė.

Vargonininkai nuo kitų muzikantų skiriasi tuo, kad dažniausiai neturi galimybės ilgėliau užsibūti prie savojo instrumento. Repetuoti bažnyčiose jiems leidžiama tik tuomet, kai jos atviros lankytojams, bet nevyksta pamaldos ar kiti parapijos renginiai. Nutaikyti tinkamą laiką repetuoti Drezdeno Dievo Motinos bažnyčioje irgi sudėtinga, nes ją nuolatos lanko audiogidais besinaudojantys turistai. Garsiai gaudžiantys vargonai jiems trukdo girdėti pasakojimą ausinėse.

„Tad lieka ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai. Kitu metu repetuodama žinau, jog bažnyčioje visuomet yra klausytojų, todėl stengiuosi ne šiaip mankštinti pirštus, o atlikti ruošiamus kūrinius taip, kad jie suskambėtų visa savo didybe. Kartais ir netikėtų padėkų iš susižavėjusių klausytojų po tokių repeticijų sulaukiu“, – neslepia I.Budrytė-Kummer.

Vargonų muzikos koncertai vienoje iš trijų didžiųjų Drezdeno bažnyčių (Katedroje, Dievo Motinos bažnyčioje ir Šventojo Kryžiaus bažnyčioje) vyksta kiekvieną trečiadienį. Ir, žinoma, rengiami atskiri vokiečių mylimo J.S.Bacho vargonų muzikos ciklai. Birželį vyksta dar vienas koncertų ciklas, kuriame šventųjų tekstų skaitymus papildo vargonų (o kartais ir kitų instrumentų) improvizacijos. O prieš Kalėdas, per adventą, vargonų muzika aidi žvakių šviesoje.

Vargonus sunku lyginti

Kaip labiausiai įsiminusius pačios išbandytus vargonus Irena prisimena Versalio rūmų koplyčioje stovintį Robert‘o Clicquot gamybos instrumentą. Originaliais G.Silbermanno vargonais jai teko koncertuoti Drezdeno katedroje, o viešėdama Šveicarijoje išmėgino ir jo brolio A.Silbermanno gamintus vargonus. Vokiečių meistrų Walckerių vargonais yra tekę groti Rygos katedroje.

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurioje praėjusią savaitę koncertavo I.Budrytė-Kummer, įrengti „Oberlinger“ firmos vargonai šiek tiek kuklesni nei tie, kuriais muzikantė groja Drezdene: jie turi daugiau nei 3 tūkst. vamzdelių.

„Tačiau vargonus, kaip ir žmones, sunku tarpusavyje lyginti. Tiek Vilniaus katedros, tiek Šv. Kazimiero bažnyčios vargonai man mieli, nors skamba skirtingai. Sudėtingiau Vilniuje būdavo groti Šv. Kryžiaus bažnyčios vargonais: jie skambėdavo palyginti šiurkščiai, tačiau anais laikais jauni vargonininkai džiaugdavosi bet kokia galimybe prisiliesti prie tikrų vargonų“, –  liudija pašnekovė.

Vilniaus katedros vargonų skambesį ji atsimena iš vaikystės – Irenos mama čia veikusioje Paveikslų galerijoje dirbo ekskursijų vadove. Su savo tėčiu, garsiu klarnetininku, Muzikos ir teatro akademijos profesoriumi Algirdu Budriu, grojusiu Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, o vėliau vadovavusiu „Trimito“ pučiamųjų orkestrui, Irena, kaip jo kamerinių koncertų pianistė akompaniatorė, apkeliavo ir Tolimuosius Rytus, ir JAV. Fortepijono studijas baigė ir Irenos sesuo Audronė, dabar dirbanti muzikos dėstytoja.
Mokytojos duonos Vokietijoje ragauja ir pati Irena – dėsto Drezdeno aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje, kurioje kasmet individualiai dirba su 4–5 būsimaisiais vargonininkais. Be to, turi ir privačių mokinių.

Drezdene I.Budrytė-Kummer sugrįžo prie savo senos svajonės šokti. Vaikystėje jos tėvai nutarė, kad baletui, reikalaujančiam didžiulės fizinės ištvermės ir visiško atsidavimo, liaunutė mergaitė pernelyg silpna, todėl mokytis baleto klasėje jos neleido. Teko tenkintis baleto spektakliais Operos ir baleto teatre, kuriuos žiūrėdavo daugybę kartų.

Į baleto studiją Vokietijoje Irena užsirašė jau paauginusi vaikus, o šiuo metu su vyru kartą per savaitę lankosi pramoginių šokių studijoje.

Visi vargonininkų šeimos vyrai mėgsta slidinėti, todėl Irena juos lydi Italijos, Šveicarijos ir Vokietijos kalnų kurortuose. „Iš manęs slidininkė nekokia – nuo kalno sugebu nusileisti ir tuo džiaugiuosi, tačiau kalnuose pabūti vis tiek smagu“, – šypsosi tris sūnus užauginusi muzikantė.

Juokai juokais, tačiau jei ne itin lietuviškas, bet senamadiškas ilgaamžio Jono Meko įprotis kaupti namuose įvairias praeitį liudijančias smulkmenas, kurias dauguma permainoms neatsparių amerikiečių tvarkydami namus seniai būtų iššlavę šiukšlynan, – nebūtų ir jokio „Fluxus“ rinkinio. Nebūtų ir ginčų dėl jo vertės, ne vienus metus drebinusių Vilniaus savivaldybę ir buvusį sostinės merą Artūrą Zuoką.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nacionalinės dailės galerijos, eksponuojančios „Fluxus“ kolekciją, direktorė Lolita Jablonskienė pabrėžia, kad, nepaisant revoliucingos patetikos manifestų, į prieš pusšimtį metų įvairiatautės Niujorko menininkų grupelės sukurtą judėjimą vertėtų žvelgti pirmiausia kaip į linksmą kūrybinį žaidimą.

Kolekciją išgelbėjo dūmai

Už 2007-aisiais į Lietuvą parvežtą rinkinį meras Artūras Zuokas iš miesto kišenės nepagailėjo 5 mln. JAV dolerių. Šie pinigai dalimis buvo pervedami Jono Meko vizualiųjų menų centrui, tačiau patys eksponatai ilgokai tūnojo uždaryti viename iš Signatarų namų kambarėlių, tik retkarčiais mažomis porcijomis ištraukiami į dienos šviesą.

Dalį jų išvydome dar 2007-ųjų pabaigoje, kai Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC) įsikėlė į anuomet naujus ir prabangiai atrodžiusius „Vilniaus Vartus“. Pernelyg prabangiai, kad atitiktų maištingą, miesčioniškas vertybes klibinti nusiteikusią „Fluxus“ dvasią. Čia nedidelė dalis kolekcijos buvo eksponuojama ir 2010-aisiais, tačiau laikas parodė, kad „Vilniaus Vartuose“, nepaisant patogios vietos miesto centre, neprigyja niekas: nei buržujiški barai ir parduotuvės, nei jų lankytojų snobizmą savais metodais išjuokiantis menas.

Tiesa, Vilniaus savivaldybės įsigyta kolekcija, pagal pirmines vizijas galėjusi tapti būsimo Guggenheimo muziejaus Vilniuje ekspozicijos dalimi, šiek tiek pakeliavo ir buvo plačiau pristatyta savo „gimtajame“ Niujorke bei Sankt Peterburgo Ermitaže. Mat, patinka tai konservatyviai nusiteikusiems lietuviams ar nepatinka, dažnas pasaulio meno akademijų diplomantas paliudys, kad studijuodamas iš savo profesorių girdėjo vos dvi lietuviškas pavardes – J.Meko ir Jurgio Mačiūno.

„J.Mačiūnas dabar yra lygus su visais kitais dideliais XX amžiaus menininkais. Jo darbų už centus jau nenupirksite. Jeigu siūlote tik centus, tai rodo, kad jūs jo nepripažįstate, kad nesuvokiate, jog jis yra lygus su kitais didžiais menininkais, tokiais kaip Marcelis Duchampas, Manas Ray, Josephas Beuys, kuris garbino Mačiūną, ir kiti. Aš jums sakau: Mačiūnas yra lygus su jais“, – rašė tautiečiams J.Mekas, kai jį pasiekė priekaištai dėl menkavertei kolekcijai iššvaistytų sostinės milijonų.

Tuomet garsusis dokumentininkas paliudijo, kad už „Fluxus“ kolekcijos išsaugojimą turėtume būti dėkingi ne tik jam, bet ir jo kaimynams, kurie užprotestavo prieš aitrius J.Mačiūno sukurto laužo skleidžiamus dūmus. Mat šis rengėsi dalį savo turtų sudeginti, kai iš Niujorko susiruošė persikelti į Vermonto sodybą.

„Jis pasisamdė sunkvežimį, į kurį mėgino sukrauti viską, ką laikė mano rūsy. Bet sunkvežimis buvo per mažas. Tuomet Jurgis, būdamas Jurgiu, sukūrė ugnį ir, sako, deginsiu viską, nes nebėra vietos sunkvežimyje. Bet gatvėje pasklido tiek daug dūmų, kad  Wooster Street Nr. 80 gyventojai jam liepė užgesinti ugnį. Tuomet Jurgis man pasakė, kad jis važiuoja, o su tuo, kas liko, aš galiu daryti, ką noriu. Taigi didelė mano kolekcijos dalis susideda iš to, ką Jurgis man paliko išsikraustydamas iš mano buto. Kita, didesnė dalis, yra „Fluxus“ menininkų iš viso pasaulio, kuriuos aš pažįstu ir kurie visi buvo mano draugai, dovanos. Nenoriu girtis, bet maniškė „Fluxus“ ir J.Mačiūno kolekcija yra viena iš labiausiai visapusiškų, ypač kai kalbame apie Soho įkūrimą ir ankstyviausius jo darbus“, – teigė J.Mekas.

Kai kurie dabar Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojami objektai buvo tapę J.Meko namų interjero dalimi. Tarkim, didžiulis domino kauliukas, į kurį pakėlus vieną plokštumą įmanoma įsiropšti, ilgai tarnavo žaidžiančių vaikų ir kačių slėptuve. Šiandien tai gali pamėginti ir smulkesni galerijos lankytojai. Specialiai tokiems žaidimams pagaminta originaliojo kauliuko, taip pat eksponuojamo parodoje „Pasaulis pagal Fluxus“, kopija.

Dokumentiniai kadrai

Apie namuose laikomą kauliuką pats J.Mekas pasakoja viename galerijoje pristatomų savo filmų. Tiesa, šie dokumentiniai filmai nėra minėtosios „Fluxus“ kolekcijos dalis – jie J.Meko rūpesčiu į Vilnių atkeliavo laikinai.

Dar viename filme rodoma liūdna istorija apie koldūnų vakarėlius rengti mėgusį Niujorko menininką, kurio verdamų iš fasuotos tešlos ir pigiausios mėsos pagamintų koldūnų skonio svečiai negalėdavo pakęsti, tačiau vis tiek rinkdavosi žinodami, kad bus linksma. Istorija liūdna todėl, kad ilgametis nesirūpinimas tuo, ką kemši į skrandį, J.Mačiūnui baigėsi prastai: susirgęs vėžiu, gyvenimo pabaigoje jis kentė didelius skausmus ir apskritai nebegalėjo nieko valgyti. Nebepadėjo ir vėlokai Jurgio gyvenime atsiradusios žmonos Billie kulinarinės pastangos: J.Meko filmuotuose kadruose vis dažniau šmėkščioja ligoninės, o galų gale ir gedinčių J.Mačiūno artimųjų apsikabinimai šalia krematoriumo.

Parodos lankytojai stende gali išvysti ir jokiam „Fluxus“ performansui nebepanaudotą dokumentą: po J.Mačiūno mirties jo žmonai Billie patologo anatomo atsiųstą laišką su išvadomis apie jos vyro mirties priežastis.

Pirmas platesnis pristatymas Lietuvoje

Paroda, kuriai kuratorius Liutauras Pšibilskis atrinko per 600 kūrinių, yra pirmasis platesnis Vilniaus „Fluxus“ kolekcijos pristatymas Lietuvoje. Tai išskirtinė galimybė susipažinti su „Fluxus“ judėjimo lobynu, kuris nuo 2007 m. yra Vilniaus nuosavybė, įkurdinta Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Vilniaus „Fluxus“ kolekcija verta dėmesio dėl savo dydžio (apie 2600 objektų), kilmės ? J. Mekas didelę dalį eksponatų gavo tiesiai iš J.Mačiūno ? ir sudėties. Joje yra daug garsių „Fluxus“ kūrinių originalų bei jų eskizų, maketų, kuriuos sukūrė J.Mačiūnas, Yoko Ono, Namas June Paikas, George’as Brechtas, Benas Vautier.

Kolekcijoje – J. Mačiūno darbai, skirti „Film-Makers Cinematheque“, „Film Cuture“ žurnalui, J.Meko projektams, išskirtiniai darbai ir dokumentacija, susiję su Soho rajono įkūrimu, darbai ir tekstai iš privataus J.Mačiūno gyvenimo.

Neseniai įspūdingą „Fluxus“ kūrinių kolekciją įsigijo Harvardo universiteto Menų muziejus. Todėl Vilnius, susigrąžindamas į tėvynę dviejų įtakingiausių pasaulyje avangardistų lietuvių išeivių J.Meko ir J.Mačiūno darbus, pretenduoja tapti nauju XXI amžiaus pasauliniu avangardo centru.

Viena pagrindinių įkurto centro misijų – įkurti filmų archyvą, kuriame būtų sukaupti ir saugomi visi avangardinio kino duomenys. Ateityje centras planuoja įsteigti „Fluxus“ mokslinių tyrimų institutą, kuris pagrindinį dėmesį skirtų „Fluxus“ menų tyrinėjimui. Jono Meko vizualiųjų menų centras sulaukė didelio pasaulinių meno centrų ir muziejų kuratorių, tokių kaip Larry Kardishas iš Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus, Harry Stendhalis iš Maya Stendhal galerijos Niujorke, Dominique‘as Paini iš Paryžiaus Georges‘o Pompidou centro, palaikymo.

V. Petkov nuotr.

Profilis. Smuikininkės Dalios Kuznecovaitės iš vėžių neišmuša nei reikalavimai skubiai grąžinti smuiką, nei prieš akis koncerto metu įkyriai mataruojančios klausytojų kojos.

Jei reikėtų trumpai apžvelgti Dalios biografiją, raktas galėtų būti užsienio kalbos. Smuikininkė gimė ir užaugo Vilniuje, baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kurioje ligi šiol dėsto jos mama – irgi smuikininkė Gintvilė Vitėnaitė. Pavardę paveldėjo iš tėčio – dabar jau amžinatilsį rusų muzikanto, su kuriuo paaugusi retkarčiais susitikdavo Maskvoje. Taip į Dalios gyvenimą anksti atėjo rusų kalba. Angliškai kalbėti mokėsi kaip ir visi bendraamžiai – mokykloje, internete bei bendraudama su kolegomis tarptautiniuose konkursuose ir seminaruose. Vokiškai teko išmokti gyvenant ir studijuojant Rostoke, prancūziškai – vėliau įstojus į Paryžiaus nacionalinę konservatoriją.

Paryžius lietuvei taip patiko, kad pasiliko jame ir gavusi diplomą. Dėl to „kaltas“ ir šiame mieste sutiktas gyvenimo draugas – italas medikas. Su juo bendraudama Dalia pramoko itališkai. Sako, nebuvo itin sudėtinga, nes italų kalbos struktūra labai panaši į ispanų, o ispaniškai lietuvė jau buvo išmokusi dažnai lankydamasi Meksikoje. Ten Dalia prieš septynerius metus laimėjo labai svarbų savo karjeroje smuikininkų konkursą, atvėrusį jai užsienio gastrolių maršrutus. Ar po šios grandinėlės bereikia pridurti, kad įvairiuose pasaulio kraštuose koncertuojanti 26 metų muzikantė jau pamiršo, kas yra kalbos barjerai?

Meksikoje D.Kuznecovaitė lankosi ir šią savaitę: vieną koncertą groja sostinėje Meksike, kitą – už 60 km nuo jos esančioje Tolukoje. Tai jau penkiolikta merginos viešnagė šioje Pietų Amerikos valstybėje, kurioje trijų tūkstančių vietų salės anaiptol nelaikomos didelėmis. Labiausiai lietuvę ligi šiol stebina tai, kad tos salės jos koncertuose būna perpildytos, nors mes Lotynų Amerikos gyventojus linkę įsivaizduoti kaip „atsipūtusius“ ir mėgstančius ne tokias subtilias pramogas.

„Groti didelėse salėse nėra sudėtingiau nei kamerinėse. Tiesa, ten būna galingų, akis varginančių prožektorių, tačiau tai menkniekis, palyginti su netikėtumais, muzikantų tykančiais mažose erdvėse. Tarkim, viename koncerte esu patyrusi, ką reiškia pirmoje eilėje sėdintis ir kojomis tiesiai prieš mane be perstojo mataruojantis vaikas. Tąsyk susikaupti ir deramai atlikti kūrinį jau buvo tikras iššūkis. Bet scenoje viskam turi būti pasiruošęs, negali leistis išmušamas iš vėžių“, – šypsosi smuikininkė.

Prieš kelionę savaitėlę Dalia atsikvėpė gimtuosiuose namuose Vilniuje ir kartu su buvusiomis klasės draugėmis pianistėmis Gerūta Griniūte bei Simona Zajančkauskaite pasirodė labdaringame Kristupo vasaros festivalio koncerte, skirtame vėžiu sergančių vaikų paramos fondui „Rugutė“.

„Tai ketvirtasis „Rugutės“ koncertas, kuriame visos drauge dalyvaujame. Stengiuosi nesulaužyti prasmingos mūsų, bendraklasių, tradicijos, nors gastrolių tvarkaraštis darosi vis labiau įtemptas“, – neslepia pašnekovė.

Kaip ir visi tarptautinę karjerą padarę muzikantai, Dalia sulaukia nemažai pasiūlymų koncertuoti nemokamai, tačiau juos vertina įtariai, iš patirties žinodama, kad dažniausiai tai tebūna labdara patiems koncertų organizatoriams. Užsienyje tokių gudruolių pasitaiko rečiau, o štai Lietuvoje ieškoti veltui grojančių atlikėjų renginiams vis dar labai populiaru.

Yra buvę koncertinių pasiūlymų, kuriuos smuikininkė atmetė net nepasidomėjusi atlygiu. Tarkim, dar studijuodama Vokietijoje galėjo viename Hamburgo renginyje tapti baltaplauke Vanessos Mae antrininke: įsispraudusi į trumpą sijonėlį elektriniu smuiku griežti populiarius kūrinius. Bet atsisakė. Griežtai ir visiems laikams. Prisipažįsta nė neregėjusi scenoje tikrosios V.Mae, tačiau dėl to visai neišgyvenanti: primityvius kūrinius, kuriuos savajame šou pristato ši garsi smuikininkė, nesunkiai sugrotų bet kuris vyresnis „čiurlioniukas“.

Iš Meksikos Dalia skris koncertuoti į Milaną, o tuomet jau pradės ruoštis solinės kompaktinės plokštelės įrašui, suplanuotam Vilniuje. Čia rugsėjo pabaigoje dalyvaus ir naujojo Nacionalinės filharmonijos sezono atidaryme, kuriame grieš kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir jo naujuoju meno vadovu bei vyriausiuoju dirigentu Modestu Pitrėnu.

Dažni kvietimai koncertuoti užsienyje kol kas atidėjo Dalios planus po studijų ieškotis sėslios darbo vietos, užtikrinančios ramesnį gyvenimą brangiame Paryžiuje: nuolatinės išvykos trukdytų tiek dėstyti, tiek groti orkestre.

„Dirigentai, kuriuos sutinku koncertuodama, pataria verčiau laikytis solinės karjeros, kol ji klostosi sėkmingai. Mat patekti tarp gastroliuojančių smuikininkų solistų – ganėtinai sunku, o atsitraukus, pradėjus atsisakinėti siūlomų koncertų sugrįžti į anksčiau užimtas pozicijas jau tampa sudėtinga. Taigi kol esu laukiama koncertų salėse – tuo naudojuosi. Kiti darbai, kurių anksčiau ar vėliau teks imtis vardan socialinių garantijų, dar turės palūkėti“, – neslepia D.Kuznecovaitė.

Tačiau vieną sau naujos veiklos nišą lietuvė jau išbandė – tapo to paties Henryko Szeryngo smuikininkų konkurso Tolukoje, kuriame pati yra laimėjusi aukso medalį, komisijos nare. Kokie jausmai užplūdo pačiai atsidūrus vertintojų kailyje?

„Sunku nebuvo, nes visų komisijos narių nuomonės šį kartą sutapo – konkurse buvo viena aiški lyderė. Jai neteko taip įtemptai iki paskutinės minutės varžytis su konkurentais, kaip man kažkada atsilaikyti dvikovoje su vengrų muzikantu Antalu Szalai. Tačiau apskritai kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: manęs nežavi konkursai ir varžybos muzikos srityje, nes daugelis jų neišvengia įvairiausių povandeninių srovių, kai sprendimus lemia tai, kas kieno agentas arba mokinys.

Štai neseniai internete stebėjau bene prestižiškiausio pasaulyje – Karalienės Elžbietos konkurso, gegužę rengiamo Briuselyje, smuikininkų varžytuves. Nugalėtoja buvo paskelbta korėjietė, tačiau man kur kas didesnį įspūdį padarė ukrainiečio Oleksio Semenenkos, likusio antroje vietoje, pasirodymas.

Aišku, tokiame konkurse varžosi tik itin aukšto lygio atlikėjai, ir visų į jį patekusių smuikininkų technika – nepriekaištinga, kone tobula. Tokiais atvejais premijų dalybas lemia ne tiek objektyvūs, kiek subjektyvūs faktoriai: kurio muzikanto personalija konkretiems komisijos nariams pasirodo įsimintinesnė. O tai jau individualaus skonio sfera, visai kaip renkantis šokoladą: vienas labiau mėgsta juodą, kitas, priešingai, baltą, bet tai nereiškia, kad katras nors yra geresnis“, – lygina smuikininkė.

Jai pačiai labiausiai patinka atlikėjo muzikalumas ir interpretacijos įtaiga, kai atrodo, kad žmogus tarsi susilieja su muzika, naikindamas fizinę ribą tarp savęs ir instrumento. Galėtum sakyti, kad toks smuikininkas dainuoja savo smuiku. Tačiau to nereikėtų painioti su išoriniais teatraliniais triukais, kurie smuiko pasaulyje nėra labai pageidautini.

„Kuo mažiau pastebima pašalinių išraiškos priemonių – vaidybos veidu ar visu kūnu, tuo solisto pasirodymas laikomas grynesniu, intelektualesniu, aukštesnės prabos. Scenoje artistas privalo atrodyti gerai, tačiau ne kartą yra tekę stebėti, kaip bandoma papirkti publiką išraiškingomis grimasomis. Kartais, nors retai, tuo piktnaudžiauja netgi didieji – tarkim, anksčiau mėgėju pavaidinti scenoje buvo laikomas Maksimas Vengerovas. Tačiau neseniai klausiausi šio smuikininko koncerto Paryžiuje ir galiu paliudyti, kad jo stilius ir atlikimo manieros labai pasikeitė: nelikę jokių pigios vaidybos rudimentų. O paties muzikinio atlikimo kokybė kaip buvo, taip ir liko nuostabi“, – tvirtina D.Kuznecovaitė.

Priešingos, „marmurinio veido“ stovyklos garsiausia atstove pasaulinėje smuiko scenoje laikoma amerikietė Hilary Hahn. Tačiau ši atlikėja nepatektų tarp D.Kuznecovaitės favoričių: „Ji ne tik vengia bet kokios veido mimikos, bet ir griežia šaltai, pabrėžtinai akademiškai, o jos smuiko garsas vadinamas kietu. Tačiau tokia muzikavimo stilistika irgi randa savų gerbėjų.“

Kurių nūdienos atlikėjų pasirodymų, pasitaikius progai, smuikininkė savojo instrumento muzikos gerbėjams rekomenduotų nepraleisti? „Esu olandės Janine Jansen fanė, taip pat mane savo gebėjimais stebina jaunasis Tobias Feldmannas iš Vokietijos. Ir, kaip jau supratote, stengiuosi nepraleisti M.Vengerovo koncertų“, – vardija muzikantė.

Kaip ir pianistai, smuikininkai Amerikoje bei Europoje šiandien priversti išgyventi didelį iš Azijos šalių kilusių atlikėjų konkurencinį spaudimą. Šių metų Karalienės Elžbietos smuikininkų konkurse Briuselyje iš 69 atlikėjų, atrinktų pirmajam turui, 47 buvo iš Azijos. Tokia proporcija jau nieko nebestebina: kone visuose Europoje rengiamuose muzikantų konkursuose du trečdaliai kandidatų būna azijiečiai. Smuikininkų konkursus ypač aktyviai šturmuoja korėjiečiai ir japonai, pasižymintys puikiai įvaldyta instrumento technika, nors, objektyviai vertinant, smulkesnėmis nei europiečių plaštakomis tokio lygio jiems pasiekti dar sudėtingiau.

„O kiekviena panaši smulkmena turi įtakos smuiko muzikos skambesiui, nors atkakliu darbu įmanoma pasiekti viską. Pažįstu ir mūsiškių muzikantų palyginti smulkiomis rankomis – jie sugeba tai kompensuoti individualiomis grojimo technikomis. Tačiau azijiečius smuikininkus netgi muzikos įrašuose, jų pačių nematydamas, gali skirti iš kitokio, savito smuiko garso. Man pačiai paslaptis kodėl, bet taip yra“, – konstatuoja smuikininkė.

Muzikantai žino: jei nori susigadinti nuotaiką – pasiklausyk savo koncerto įrašo. Nes jei nulipęs nuo scenos įsivaizdavai, kad vienas ar kitas pasažas nuskambėjo puikiai, tai nepripažįstantis kompromisų įrašas tau būtinai paliudys, kad buvo priešingai. Todėl D.Kuznecovaitė stengiasi perklausyti repeticijų įrašus ir dar prieš svarbius pasirodymus įvertinti savo grojimą „iš šono“, tarsi pati reikliausia koncerto klausytoja. Tam nebūtinos ypatingos priemonės – užtenka išmaniuoju telefonu daryto įrašo. Netgi jaunas merginas tokiu atveju labiau jaudina ne jų išvaizda, o atliekamų kūrinių skambesys.

O skambesys priklauso ir nuo smuiko. Kurį laiką Dalia džiaugėsi Ūkio banko įsigytu ir jai paskolintu čekų meistro Jaroslavo Dvorako 1899 m. gamintu smuiku. Tačiau 2013-aisiais, iškart po bankui paskelbto bankroto, instrumentą pareikalauta grąžinti.

„Šis reikalavimas mane skambučiais ir žinutėmis pasiekė koncertuojančią Kinijoje. Teko atšaukinėti pasirodymus ir kaitalioti suplanuotus skrydžius, kad spėčiau laiku pargabenti smuiką. Laimė, neseniai buvau laimėjusi konkursą Vokietijoje, kuriame kaip prizą gavau galimybę laikinai naudotis italų meistro Lorenzo Ventapane 1796 m. gamintu instrumentu. Jį lyg tyčia buvau pasiėmusi išmėginti dar likus mėnesiui iki Ūkio banko žlugimo. Tas smuikas mane išgelbėjo iš nepavydėtinos situacijos – antraip koncertuose būčiau galėjusi tik pašvilpauti“, – juokiasi muzikantė.

Su itališku instrumentu ji draugavo dvejus metus, kol baigė studijas. Dabar D.Kuznecovaitė džiaugiasi fondo „Vatelot-Rampal“ jai skolinamu prancūzų meistro Gustave’o Bernardelio 1889 m. gamintu smuiku. Kad nusipelnytų tokios garbės, irgi teko laimėti specialią smuikininkų atranką. Kol kas sutartis su Prancūzijos fondu sudaryta metams, tačiau lietuvė tikisi, kad pavyks ją pratęsti.

„Taigi gyvenimas privertė dažnai keisti instrumentus. Kuris iš jų buvo mieliausias – sudėtinga pasakyti, nes visi smuikai skirtingi, reikėjo laiko prie jų prisiderinti. Itališkas buvo švelnesnio tembro, tačiau dabartinis, prancūziškas, pasižymi galingesniu garsu, kuris geriau sklinda didelėse salėse“, – pasakoja smuikininkė.

Aišku, geriausia būtų turėti nuosavą instrumentą, kurio niekam nereikėtų grąžinti. Apie tai atlikėja svajoja jau seniai, tačiau svajonės taip ir nepavyko įgyvendinti: pernelyg neįkandamos muzikantams tapo solistams tinkamų smuikų kainos.

Bet Dalia nenukabina nosies: svarbiau, kad pavyko įgyvendinti kitą, kažkada irgi nerealią atrodžiusią svajonę – koncertuoti garsiausiose pasaulio salėse kaip smuikininkei solistei.

„Žingsnelis po žingsnelio ėjau tuo keliu nepamiršdama, kad gali ir nepavykti nieko rimtesnio pasiekti. Nes pavyksta tik išrinktiesiems. Tikėjau savimi, bet visąlaik maniau, kad iki tikslo dar labai labai toli. Todėl tai, ką dabar turiu, tebeatrodo kaip savotiškas stebuklas, o ne kasdienybė. Savo likimu muzikoje tikrai nesu nusivylusi“, – tvirtina D.Kuznecovaitė.

Renata Baltrušaitytė

Mugė. Kai savų pranašų per daug, arba kodėl lietuvių menininkų darbai „ArtVilnius“ ekspozicijoje puošė užsienio galerijų stendus.

Gal ir nesurinkusi tokio žiūrovų antplūdžio, kaip tikėtasi (mugę šįmet apžiūrėjo 18 tūkst. lankytojų), „Art Vilnius 2015“ vilniečių nenuvylė.

Taip, stendų būta mažiau, paviljonuose liko daugiau erdvės žiūrovams ir prie darbų neteko „irkluoti“ minioje netgi šeštadienį – tradiciškai intensyviausią mugės dieną. Anksčiau vienu ypu apibėgti visas ekspozicijas pajėgdavo tik dvasiškai ištvermingiausi ir labiausiai menu užgrūdinti žiūrovai, o šiemet netgi pradedančiam smalsuoliui tai netapo itin sunkia užduotimi.

Tačiau šioje koncentruotoje „ekskursijoje“ po Europos šiuolaikinio meno atspindžius į akis krito keli dalykai. Pirmasis: tapyba kuo toliau, tuo pastebimiau stumiama į mugės marginalijas. Nieko nauja, tačiau truputį keista suvokiant, kad galerijos savo eksponuojamus objektus siekia parduoti, o būtent tapybos darbus ir mažas skulptūrėles įsiūlyti Lietuvos pirkėjui yra lengviausia. Nes ne kiekvienas lietuvis valdo erdves, kuriose tilptų solidžių gabaritų meniniai objektai ar instaliacijos.

Antra vertus, negalima rengėjų kaltinti nukrypimu į priešingą konceptualizmo kraštutinumą: kūrinių, kuriuose teksto skaitymas svarbesnis už žiūrėjimą, stenduose irgi nebuvo gausu.

O štai mugės debiutantas Petras Lincevičius savo instaliacijoje „Namukas laikui / Ryto nebus“ sugebėjo derinti tapybą bei aprašymus ir nuskynė solidžiausią mugėje tūkstančio eurų piniginį prizą, advokatų kontoros „Cobalt“ skiriamą geriausiam jaunajam menininkui (iki 35-erių metų amžiaus). Maža to – patį Vilniaus dailės akademijos absolvento kūrinį savo kolekcijai įsigijo Modernaus meno centras, kuris, anot šią instituciją konsultuojančios menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, tikrai nelinkęs skriausti jaunų menininkų.

„Menininkas stengiasi ir kuria ne dėl premijos ar apdovanojimų. Vis dėlto, kai juos gauni, supranti, jog eini teisingu keliu. Be abejo, visus gautus pinigus už tapybą ir investuosiu į tapybą – teptukus, dažus, drobes. Ir toliau plėtosiu meilės savo kraštui temą“, – žadėjo P.Lincevičius, apdovanotame kūrinyje subtiliai pavaizdavęs prosenelių, gyvenusių Prienų rajono Šilavoto kaime, paliktus raštelius ir senovinius daiktus.

Austais juodais-baltais paveikslais, perteikiančiais subtiliausias patalynės klostes, žavėjo geriausia mugės menininke pripažinta Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedrai atstovavusi Laima Oržekauskienė. Mugėje eksponuoti naujausi menininkės kūrinių ciklai gimė iš asmeniško menininkės santykio su liga, senatve, žmogaus išėjimu ir būties laikinumo apmąstymų. Šie kūriniai rudenį bus pristatomi tarptautinėje parodoje „Extra/Ordinary: Art and Textiles since 1960“, kuri paženklins naujų Mančesterio „Whitworth“ galerijos ekspozicinių erdvių atidarymą.

Fotomenininkų darbų stenduose šįmet nebuvo daug, o Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerija, pristačiusi kaip visada minimalistinių klaipėdiečio Remigijaus Treigio darbų kolekciją, pripažinta geriausią ekspoziciją pateikusia šalies galerija. Tiesa, mugės lankytojai, rinkdami geriausią stendą, daugiau simpatijų skyrė Kauno fotografijos galerijai, demonstravusiai Algimanto Kunčiaus archyvinių nuotraukų ciklą ,,Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014 m.“

Apskritai šių metų „ArtVilnius“ buvo kaip reta vientisas ir kone steriliai „teisingas“, kruopščiai „apvalytas“ nuo bet kokių šokiruoti ar dominuoti erdvėje siekiančių popmeno ar kičo recidyvų. Kartu – ir šiek tiek nuobodus, mat meno dorybės, logiška, tampa geriausiai pastebimos ir įvertinamos ne tokiame pavyzdingame fone.

Tačiau rengėjai, kviečiantys į mugę užsienio meno kolekcininkus ir apžvalgininkus, vengia prastos reputacijos. Ir, sprendžiant iš nemenko atvykėlių pirkėjų srauto, tokia taktika pasiteisina. Per keturias mugės dienas buvo parduota apie šimtą meno kūrinių, kurių bendra vertė – maždaug 200 tūkst. eurų. Kviestinių svečių paliktos lėšos sudarė ženklią šio „banko“ dalį.

Neprastai sekėsi geriausia pripažintai užsienio galerijai – mugės „ArtVilnius“ senbuvei kijeviečių „Tsekh“. Pernai šokinėjęs iš džiaugsmo, kad pagaliau pavyko lietuviams įsiūlyti pirmą ukrainietišką kūrinį, šįmet šios galerijos vadovas  Oleksandras Ščeluščenka jau pirmą dieną didžiavosi dviem Ievgeno Petrovo akvareles žyminčiais raudonais pardavimą liudijančiais taškais. Kitai iš Kijevo atvykusiai galerijai „RA“ pavyko parduoti menininko Eduardo Potanenkovo tapybos darbų.

„Tačiau manyčiau, kad lietuviai, žodžiais mėgstantys reikšti ugningą pritarimą už savo šalies vientisumą kovojančiai Ukrainai, galėjo daug aktyviau palaikyti ir Ukrainos menininkus. Deja, mugėje atidarymo vakarą savo veidus parodę politikai praleido tokią palankią progą“, – apgailestavo „Veido“ kalbinta „ArtVilnius“ dalyvių atrankos komisijos narė R.Jurėnaitė.

Ji taip pat linkusi pripažinti, kad Lietuvoje, vienintelėje Rytų Europoje turinčioje  šiuolaikinio meno mugę, meno rinkos padėtis apskritai liūdnoka. „Turime daug puikių menininkų ir nemažai stiprių galerijų, tačiau trūksta „intelektualaus antstato“, aiškinančio jų privalumus ir trūkumus, formuojančio nematomą lietuviško meno kokybinę piramidę. Autorius, pasirengusius nuosekliai tyrinėti ir rašyti apie lietuvišką meną, galima lengvai suskaičiuoti pirštais. Tačiau ir jie negali tam skirti viso savo laiko, nes toks erudicijos reikalaujantis darbas Lietuvoje nėra apmokamas. Todėl žiniasklaidoje vyrauja pačių galerijų parengtų reklaminių tekstų citavimas, o lietuvių menininkai išties pripažinti tampa tik nuvykę į užsienį, kur būna vertinami objektyvesniame kontekste. Stokojant patikimų orientyrų, kolekcininkams sudėtinga ryžtis investuoti į perspektyvius jaunus menininkus tuomet, kai jų darbų kainos dar nebūna pasiekusios aukštumų“, – pabrėžia menotyrininkė.

Jos vertinimu, minėtu šiuolaikinio meno rinkos „antstatu“ labiau galėtų pasigirti Latvija ir Estija, nors konceptualių šiuolaikinio meno galerijų ten mažiau nei Lietuvoje. Daugiau dėmesio savų menininkų propagavimui skiria ir kitąmet ypatingais „ArtVilniaus“ svečiais tapsiantys lenkai. Kai ko galėtume pasimokyti ir iš ukrainiečių galerininkų, ypač didžiausio Lietuvos draugo „Tsekh“ įkūrėjo O.Ščeluščenkos.

„Jis sėkmingai propaguoja pasaulyje savo pasirinktus penkis Ukrainos menininkus, kurie juo visiškai pasikliauja, ir jam kitų autorių nereikia. O tas pačias lietuvių pavardes kasmet regime vis kitų galerijų stenduose, nes mūsų galerininkai nelinkę investuoti į savo atstovaujamus menininkus“, – atkreipia dėmesį R.Jurėnaitė.

Mugėje pranešimą apie Ukrainos meno rinkos padėtį skaitęs meno kritikas Konstantinas Dorošenką apgailestavo, kad pajėgiausi šalies kolekcininkai, pasiekę tam tikrą reprezentacinį lygį ir įgiję tarptautinių ryšių, dažniausiai nukreipia savo dėmesį bei investicijas į pasaulyje žymius vardus, nusigręždami nuo savo tėvynainių. „Lewben Art Foundation“ mugėje pristatyta kolekcija tapo gyvu įrodymu, kad tokia tendencija nesvetima ir lietuviams.

Antra vertus, nemažai lietuvių darbų mugėje atstovavo užsieniečių stendams: pavyzdžiui, Danijos „NB gallery“ pristatė Vilmantą Marcinkevičių, Olandijos „Jeroenboschhuis“ – Paulių Arlauską, Prancūzijos „Karavan gallery“ – Eglę Gandą Bogdanienę, Anglijos „PITT projects“ – Saulių Leonavičių, o vienintelė į Vilniaus mugę išsiruošusi Rusijos galerija „Kovcheg“ – Vigintą Stankų.

Tačiau daugiausiai pirkėjų dėmesio iš lietuvių menininkų šįkart mugėje „ArtVilnius“ sulaukė jau minėtos A.Kunčiaus praeities Palangą įamžinusios fotografijos, elegantiškos Rūtos Jusionytės skulptūros, emigranto Prano Gailiaus kūriniai, Solomono Teitelbaumo ir Galiaus Kličiaus tapybos drobės. Kol kas niekas neišdrįso investuoti į instaliacijas ar videomeną.

Mugės lankytojai geriausia Vilniaus meno mugės galerija išrinko Vokietijos Acheno miesto galeriją „ArtCo“, pristačiusią egzotišką Afrikos menininkų komandą. Publikos simpatijų prizą pelnė su žiūrovais kalbančią skardinę cisterną, romantiškai pavadintą „Aš – tavo saulė“, sukonstravusi menininkė Monika Dirsytė.

Renata Baltrušaitytė

Kompozitoriaus M.K.Čiurlionio muzika vasarą skambės Palangoje ir Druskininkuose.

Muzika. Kaip žinome, Kristupo vasaros festivalis gimė iš noro įrodyti, kad ne visi Lietuvos intelektualai vasarą temato sostinę per televizorių. Teorema sėkmingai įrodyta, tačiau absoliutinti neverta: kurortuose vasarą kultūrinis gyvenimas prisikelia jei ne iš kapo, tai bent jau iš letargo miego.

Tiesa ir tai, kad kurortinės publikos branduolį sudaro „sėslūs“ atostogautojai, dėl jiems patiems žinomų priežasčių kiekvieną vasarą atsiduriantys vis tame pačiame Lietuvos kampelyje. Pačių kultūrinių renginių kuriama įcentrinė jėga teveikia itin kuklaus atstumo spinduliu, ir jokie inscenizuoti kultūros sostinių ar tradicinių festivalių triukšmeliai nepajėgūs to pakeisti. Mat kultūros pasiūlos potencialas mūsų šalyje stipriai pranoksta paklausą, o išpaikinti vasarotojai, ištisus metus miestuose lepinami gerais atlikėjais, nemato būtinybės dėl vieno ar kito „serijinio“ renginio toli baladotis. Na, nebent pasinaudos proga apžiūrėti neseniai rekonstruotus rūmus, parkus ir paspoksoti į virš ežero įrengtą sceną. Arba paįvairinti būtį ir buitį keliomis naktimis su draugais palapinių miestelyje.

Taigi kurortų vasaros festivaliai pirmiausia orientuoti į nuolatinę, netgi savaip konservatyvią publiką, kuri labai nustebtų, jei įprastų tapusių koncertų staiga nebeliktų, tačiau tradicinės savo vasarojimo vietos dėl to niekuomet nekeistų. Ši publika atlaidesnė atlikėjų riktams (ir tai palanku jaunųjų debiutui), tačiau nėra itin lanksti turinio atžvilgiu ir verčiau rinksis kokybišką išbandytą, o ne miglotą eksperimentinį produktą. Ir ši nuostata puikiai atsispindi kurortų festivalių programose.

Net du tokie festivaliai Lietuvoje save sieja su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu. Tiesa, jų patirtį skiria ištisas dešimtmetis: Lietuvos muzikų rėmimo fondas drauge su Druskininkų savivaldybe festivalį „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ rengia jau tryliktą kartą, o pianistė ir pedagogė, žymios muzikų dinastijos atstovė Aleksandra Žvirblytė su bendraminčiais į Palangoje rengiamą M.K.Čiurlionio tarptautinį muzikos festivalį pakvies vos trečiąkart. Savaime suprantama, įdirbio skirtumai atsispindi ir programų užmojuose: Palangoje rengiamas nedidukas savaitės trukmės koncertų ciklas, o štai Druskininkų festivalis išplėtotas iki porą mėnesių apimančios savaitgalinių koncertų programos su vienos intensyvios renginių savaitės akcentu.

Šis akcentas vadinamas M.K.Čiurlionio studijų savaite ir šįmet vyks liepos 26–rugpjūčio 2 dienomis. Ją pradės M.K.Čiurlionio palikimo tyrinėjimams skirta konferencija, kurioje, be lietuvių lektorių, pakviesti dalyvauti Kanados Saskačevano universiteto muzikologijos profesorius Walteris Kreyszigas, jau pernai Druskininkuose viešėjęs Romos Šv. Cecilijos muzikos konservatorijos lektorius pianistas Daniele Buccio ir Ukrainoje gimusi Krokuvos Jogailos universiteto lektorė menotyrininkė Anna Baranowa.

Tą pačią savaitę Druskininkuose veiks XX smuikininkų meistriškumo mokykla, į kurią atvyks dvi dešimtys jaunųjų smuikininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Pietų Korėjos, Vokietijos bei Prancūzijos. Rytais jie tobulins instrumento valdymo įgūdžius su dėstytojomis Dalia Stulgyte-Schmalenberg ir Gintvile Vitėnaite, o vakarais surengs keliolika koncertų Druskininkuose ir aplinkiniuose Liškiavos bei Naujasodės miesteliuose.

Iš viso festivalyje „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ planuojamos keturios dešimtys renginių, kuriuose dalyvaus daugiau kaip du šimtai atlikėjų iš Lietuvos, Italijos, JAV, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Vokietijos ir Norvegijos. Iš savų atlikėjų paminėtume Roko Zubovo viešnagę Druskininkuose liepos 29-ąją, Čiurlionio kvarteto – liepos 31-ąją, Edvino Minkštimo – rugpjūčio 14-ąją, Ievos Prudnikovaitės – rugpjūčio 23-iąją.

Kaip visuomet gausios, nors koncertų klausytojams mažiausiai matomos, Dzūkijos bažnyčiose koncertuosiančių vargonininkų pajėgos: tai Jūratė Landsbergytė, Renata Marcinkutė-Lesieur, Gediminas Kviklys, Virginijus Barkauskas, Živilė ir Virginija Survilaitės bei italas Gianluigi Spaziani.

Smalsuoliai liepos 28-ąją galės išvysti scenoje kartu su motina smuikininke D.Stulgyte-Schmalenberg koncertuosiantį vienuolikmetį Yvesą Schmalenbergą – festivalio organizatorės, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorės Liucijos Stulgienės anūką. Jauniausiasis muzikų dinastijos atstovas nuo aštuonerių metų mokosi pūsti fagotą ir jau laimi bendraamžių muzikantų konkursus Vokietijoje. O muzikinę karjerą pradėjo būdamas penkerių, kai iš Drezdeno filharmonijos simfoninio orkestro artistų vaikų buvo atrinktas diriguoti vaikams skirtame koncerte. Orkestras pagrojo sklandžiai, nesugriuvo…

Jau šį sekmadienį rengiama festivalio „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ pradžios šventė. Ji 16 val. prasidės M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Čia skambės pirmojo respublikinio M.K.Čiurlionio pianistų konkurso, vykusio 1965 m.,  laureatės prof. Birutės Vainiūnaitės bei jos mokinės pianistės Aušrinės Garsonaitės atliekami M.K.Čiurlionio, Stasio Vainiūno, Franzo Schuberto kūriniai. Vėliau pagal festivalio tradiciją bus dedamos gėlės prie kompozitoriaus paminklo, kur dainuos Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokyklos suaugusiųjų mišrus choras „Gaida“. Vakarop Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje vyks sakralinės muzikos ciklo pradžios koncertas, jo metu grieš Norvegijoje gyvenantis šeimyninis altininko Povilo ir violončelininkės Toril Syrrist-Gelgotų duetas „Duo Oktava“, skambins pianistė Audronė Kisieliūtė, dainuos Asta Krikščiūnaitė, vargonuos Bernardas Vasiliauskas.

Paskutiniam festivalio koncertui muzikantai Druskininkuose tradiciškai susiburia rugsėjo 22-ąją, M.K.Čiurlionio gimimo dieną. Šįmet bus minimos 140-osios jo gimimo metinės. Ta proga rudenėjančiame kurorte medžių lapus šiurens Kauno miesto simfoninio orkestro muzikantai, diriguojami Martyno Staškaus, solistai Jovita Vaškevičiūtė bei Virgilijus Noreika.

V.Noreikos benefisą liepos 15-ąją girdėsime ir Palangos kurhauze, M.K.Čiurlionio tarptautiniame muzikos festivalyje. O pradės jį liepos 10-ąją jungtinis jaunųjų atlikėjų pasirodymų maratonas.

Palangoje šią vasarą išvysime nemažai muzikinių dinastijų. Dainininkės Vilijos Kuprevičienės atliekamas operų ir miuziklų arijas paįvairins jos dukters Ievos Otilijos Kuprevičiūtės pučiamos fleitos melodijos. Fortepijono profesorė Veronika Vitaitė pristatys koncertų atlikėjus, jos duktė pianistė A.Žvirblytė pasirodys kartu su garsios Rusijos muzikantų dinastijos atstovu, dabar Prancūzijoje gyvenančiu Igoriu Lazko, o A.Žvirblytės sūnus, taip pat pianistas Paulius Anderssonas – kartu su Ukrainos pianistu Markianu Popilu.

Tačiau Petras Geniušas liepos 11-ąją Palangos Tiškevičių rūmų svetainėje pasirodys be sūnaus Luko, mat šis liepos 14-ąją Kurhauze atliks savo rečitalį pagal kitą programą.

Festivalį Palangoje simboliškai užbaigs Vytautas Landsbergis, skambinsiantis M.K.Čiurlionio kūrinių programą. Ne veltui muzikantai juokauja, kad naujojo festivalio užgimimas prie Baltijos neatsitiktinai sutapo su V.Landsbergio vilos pajūryje statybos pabaigtuvėmis…

Baigiamąjį akordą, kaip ir „Druskininkų vasara“, Palangos festivalis pasitaupo rudeniui. Tik skambės jis nebe prie Baltijos, o Vilniuje. Ir akordu jo net nelabai išeina vadinti: tai savarankiškas, vasariniam turiningumu prilygstantis šešių renginių ciklas, skirtas iš kurortų parvažiavusiam sostinės žiūrovui. Čia jau matysime ir jungtinį tėvo bei sūnaus Geniušų duetą, ir Lenkijos pianistų Drzewieckių dinastiją, ir amerikiečių pianistą, prestižinių Frederico Chopino, Piotro Čaikovskio, Van Cliburno, Ginos Bachauer konkursų nugalėtoją Keviną Kennerį. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto artistai Šokio teatre parodys netgi specialiai kuriamą choreografinę kompoziciją pagal M.K.Čiurlionio muziką.

Bet apie visa tai nuosekliau – rudenį, nuo sraunaus Nemuno ir audringos Baltijos sugrįžus prie kuklios Neries.

Renata Baltrušaitytė

Festivalis. Sekmadienį Vilniuje, „Piano.lt“ vasaros terasoje, pianisto Petro Geniušo koncertu bus pradėtas du mėnesius truksiantis Kristupo vasaros festivalis.

Jūs vis dar mieste, į kurį privežta kalnai braškių ir bijūnų, tačiau iki tikros vasaros kažko trūksta. Šio to daugiau nei atostogų. Kažko, kas privalo vasarą būti Vilniuje, nes jau du dešimtmečius taip buvo.

Vilniaus vasaros muzikos festivalis (Kristupo vasaros festivalis iš pradžių vadintas būtent taip) savo istoriją 1995-aisiais pradėjo su viltingais ateities užmojais, bet, šiandienos akimis vertinant, kukliai: programa apimdavo tris savaites, per kurias būdavo surengiama dešimt koncertų. Dar nebuvo rekonstruota ir šiandien festivalio centriniais namais tapusi Šventos Kotrynos bažnyčia: koncertai anuomet vykdavo Nacionalinėje filharmonijoje, Švento Kazimiero bažnyčioje, Chodkevičių rūmų bei Vilniaus universiteto kiemuose, S.Daukanto aikštėje. Tačiau buvo maestro Donato Katkaus didelis noras įrodyti, kad mieste liekantys vilniečiai anaiptol nenusiteikę ištisus du mėnesius ilsėtis nuo geros muzikos.

Dabar trečiąjį veiklos dešimtmetį pradedančio festivalio programoje – iki pusšimčio įvairaus žanro koncertų: džiazo, ~world music~, klasikos. Neaplenkė festivalio ir kūdikiams skirtų renginių mada: keturių seserų Daunyčių ansamblis „Regnum Musicale“ parengė specialią muzikos programą, tinkamą mažyliams iki 18 mėnesių. Neįprastam koncertui sesutės pasirinko Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeaus Mozarto ir kitų kompozitorių kūrinių programą, kurioje skambės švelnūs, banguojantys arfos pasažai, artimiausias žmogaus balsui violončelės tembras, atpalaiduojantys fleitos bei smuiko garsai, skirti mažųjų vaizduotei lavinti. Ir visai nesvarbu, kad per pauzes neįprasto koncerto auditorija trumpam paleis dūdas: mokslininkai jau įrodė, kad tai natūrali kūdikių reakcija į muziką. Pirmasis muzikinis eksperimentas su kūdikiais rengiamas liepos 9-ąją, 15 valandą, Šventos Kotrynos bažnyčioje.

„Koncertai mažiausiems klausytojams – iššūkis tiek formos, tiek turinio požiūriu, tačiau labai jų laukiame“, – teigia Kristupo vasaros festivalio direktorė Jurgita Murauskienė.

Dar viena festivalio naujiena – didžioji dalis koncertų išsikelia į atviras erdves: šalia jau įprasta tapusios vasaros scenos Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose festivalis užims ir Pranciškonų rūmų kiemą, kuriame įsikurs „Piano.lt“ vasaros terasa. Čia jau šį sekmadienį skambės festivalio atidarymo koncertas, o vėliau plazdės džiazas, aidės tango, fado, bosanovos, flamenko ir dar egzotiškesnės melodijos.

„Žinoma, koncertai po atviru dangumi – didelė rizika, bet norisi kiek įmanoma pasidžiaugti trumpa vasara, kad ir kokia kaprizinga ji būtų“, – pabrėžia festivalio organizatorė.

Fortepijoninės muzikos gerbėjai į Šventos Kotrynos bažnyčią bus kviečiami vėlyvais šeštadienio vakarais: naktiniai fortepijono rečitaliai prasidės 21 valandą. Iš Niujorko gimtinėn koncertuoti atskris pianistai Ieva Jokūbavičiūtė ir Gabrielius Alekna, vis dar ištikimas kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus muzikai. Taip pat pasirodys jaunos atlikėjos Gryta Tatorytė, Paulina Dūmanaitė ir Gabija Rimkutė, pianistas-dailininkas Viktoras Paukštelis, džiazo kompozicijomis garsėjantis Dmitrijus Golovanovas bei svečias iš Italijos Vincenzo Cipriani.

Ko jau ko, o svečių Kristupo vasaros festivalyje niekada netrūko. Šiemet jų suvažiuos iš JAV, Brazilijos, Pietų Afrikos Respublikos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Gruzijos, Šveicarijos, Austrijos ir kitų pasaulio valstybių.

Antrus metus iš eilės festivalį aplankys iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs, o dabar Didžiojoje Britanijoje įsikūręs baritonas Njabulo Madlala, dainuojantis ne tik operos pasauliui įprastomis, bet ir zulu bei chosu genčių kalbomis. Kreminiu tembru apdovanotam juodaodžiam dainininkui šiandien žadama įspūdinga operos solisto karjera, tačiau jo kelias į didžiąsias scenas prasidėjo dulkėtose Durbano priemiesčių gatvelėse, kurių N.Madlala dar nepamiršo ir mielai apie jas pasakoja savo koncertų klausytojams. Vilniečiai tokią progą turės liepos 24 d. 19 val. „Piano.lt“ vasaros estradoje.

Dar vienas festivalio gerbėjams jau pažįstamas flamenko gitaros meistras ispanas Carlosas Pinana prieš metus stebino publiką „Flamenko mišiomis“, o šįmet užsimojo ispaniškais ritmais praturtinti A.Vivaldi kūrinius. Jo sukurtos siuitos dalys alsuoja vis kita nuotaika: nuo romantiškų Ispanijos peizažų iki tikro flamenko šokio šėlsmo. Interpretuoti Lietuvoje C.Pinanai padės klasikinės gitaros žvaigždė Krzysztofas Pelechas iš Lenkijos  ir ispanų perkusininkas Miguelis Angel Orengo. Jų rugpjūčio 30 d. 19 val. laukiama Kairėnuose.

Gitaros muzikos gerbėjus turėtų sudominti ir prie šio instrumento muzikantų elito priskiriama kinė Xuefei Yang. Ji – pirmoji Kinijos gitaristė, baigusi Pekino konservatoriją (groti vakarietiškais instrumentais joje ilgą laiką buvo uždrausta) ir studijavusi Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Šiandien X.Yang gali pasigirti ne tik įspūdinga tarptautine karjera, bet ir gitaros ambasadorės titulu. Jos rankose šis instrumentas prabyla neįtikėtina tembrų įvairove, prapliumpa pribloškiančiais pasažais, o koncertinėse programose atlikėja suderina geriausias Rytų ir Vakarų muzikos tradicijas. Jos pasirodymo laukiama rugpjūčio 9 d. 19 val. Šventos Kotrynos bažnyčioje.

Viešnia iš Šveicarijos Ania Losinger intriguoja tuo, kad savo kūnu valdo unikalų muzikos instrumentą ~xala~, arba grindų ksilofoną, kurio pagrindas – skambančios juostos, o po jomis montuojamos rezonuojančios lėkštės. Tokių instrumentų pasaulyje tėra tik trys. Groti juo – nelengva akrobatinių gebėjimų reikalaujanti užduotis, nes garsas išgaunamas šokant. Į sceną pirmą kartą Lietuvą aplankysianti A.Losinger žengs apsiavusi flamenko bateliais ir rankose laikydama dvi žmogaus ūgio ilgio lazdas. Jos parengta programa, rugpjūčio 21 d. 19 val. skambėsianti Šventos Kotrynos bažnyčioje, pasakos apie niekada nemiegantį „drakono miestą“ Šanchajų.

Kairėnų vasaros scenoje liepos 19 d. 19 val. pasirodys Austrijos pasididžiavimas, pasaulio chorų čempionato nugalėtojas vokalinis ansamblis „Voices Unlimited“. ~A cappella~ (vokalo be pritarimo) entuziastai, susirinkę į pirmąją repeticiją, net neįtarė, kad po kelerių metų duris jiems atvers garsiausios koncertų salės, o jie patys taps Zalcburgo miesto kultūros ambasadoriais pasaulyje. Aštuoni dainininkai profesionalumą suderina su gera scenos humoro doze, šou elementais, choreografija ir net aksesuarais. Taigi, kad ir skambėtų – viduramžio madrigalas ar Michaelo Jacksono dainos, tai bus nauja bei originalu.

Dainininkės Lily Dahab kertinės kūrybos atramos – tango, džiazas, folkloras, bosanova. Liaupsinama kritikų argentinietė labiausiai vertina publikos simpatijas ir magišką koncertų aurą. Būtent į tokią magija apgaubtą muzikinę kelionę po Argentiną L.Dahab pakvies Lietuvos klausytojus. Išvykimas – liepos 31 d. 19 val. iš „Piano.lt“ vasaros terasos.

Ten pat rugpjūčio 14 d. 19 val. numatytas Portugalijos brangakmeniu tituluojamos Maros Pedro pasirodymas. Jai – vos penkiolika, tačiau nuoširdumu spindinti ir brandžiu balsu apdovanota atlikėja Lisabonos senamiestyje esančius Fado namus (šiam muzikos žanrui skirtą ištisą muziejų) žada trumpam perkelti į Vilnių.

Gruzijos ritmais ir šokiais žada pavergti ansamblis „Chveneburebi“, vadovaujamas George’o Gobejishvili. Nepaisydama karų bei okupacijų, šalis sugebėjo išsaugoti unikalią kultūrą ir tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą. Beje, gruzinų polifoninė muzika, kaip ir mūsų sutartinės, UNESCO komisijos pripažinta nematerialiu pasaulio kultūrinio paveldo šedevru. Būtent šį šedevrą į „Piano.lt“ vasaros terasą rugpjūčio 6 d. 19 val. ir atveža „Chveneburebi“.

Violončelininkas iš Prancūzijos Dominique’as de Williencourt’as pasižymi aristokratiška laikysena ir laisva dvasia. Nors gyvena daugelio menininkų svajonių mieste – Paryžiuje, įkvėpimo jis ieško dykumoje, kalnuose, Indijoje, Centrinėje Azijoje, o savo programas mieliausiai atlieka tolimiausių pasaulio kaimelių gyventojams ar ant ežero kranto. Vilniaus senamiestyje jokio ežero nėra, tačiau žvelgiant iš Paryžiaus galbūt ir primename tolimą kaimelį… Tai prancūzas galės pasakyti po liepos 8 d. 19 val. „Piano.lt“ vasaros terasoje įvyksiančio koncerto.

Iš Lenkijos jau kitą savaitę, liepos 1 d. 19 val., Šventos Kotrynos bažnyčioje sulauksime Silezijos styginių kvarteto. Jis žinomas kaip šiuolaikinės muzikos ekspertas: iš 300 repertuare esančių kūrinių net 200 parašyti ne anksčiau kaip dvidešimtame amžiuje. Nenuostabu, kad dėkingi gyvieji kompozitoriai šiam kvartetui jau patikėjo daugiau kaip 40 pasaulinių kūrinių premjerų.

O rugpjūčio 11 d. 19 val. ten pat koncertuos pianistas Piotras Szymanowiczius ir mecosopranas Lilianna Zalesinska, pristatysiantys Mykolo Kleopo Oginskio kūrinių programą.

Kaip ir kasmet, nemažai lietuvių atlikėjų Kristupo vasaros festivalyje koncertuos kartu su užsienio muzikantais. Štai solistė Viktorija Gečytė ir saksofonininkas Kęstutis Vaiginis tapo prancūzų kontrabosininko Gene Perla suburto tarptautinio džiazo kvinteto nariais, pianistas Dainius Tenys kartu su dviem latvių violončelininkais bei iraniečiu perkusininku Hamidreza Rahbaralamu koncertuos ansamblio „Dagamba“ sudėtyje, o instrumentininkai Saulius Petreikis, Nerijus Bakula ir Andrius Kairys šįkart palaikys kompaniją Lietuvoje apsistojusiam belgų gitaristui Chrisui Ruebensui.

Sakralinės muzikos valandos Švento Kazimiero bažnyčioje šįkart siūlys pasiklausyti vargonininkų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Danijai atstovaus Jacobas Lorentzenas, Austrijai – Johannesas Ebenbaueris, Vokietijai – Siegfriedas Petri, Lenkijai – Romanas Perucki, Italijai – Carlo Tunesi, Alandų saloms – Henrykas Gwardakas, Olandijai – Abramo Bezuijeno ir Jee Young Park duetas, o JAV – iškiliausiu Amerikos vargonininku laikomas Michaelis Baueris. Šiame nemokamų koncertų cikle sulauksime ir Čikagos choralinio choro, kuriam vadovauja dirigentas Bruce’as Tammenas. Iš Vokietijos atvyks choras „Collegium Vocale Schwabisch Gmund“, kuriam vadovauja Walteris Johannesas Beckas. Lietuvai atstovaus vargonininkės Renata Marcinkutė-Lesieur ir Irena Budrytė-Kummer.

Linksmą operečių arijų programą rugpjūčio 12 d. 19 val. Šventos Kotrynos bažnyčioje pristatys solistai Ona Kolobovaitė, Egidijus Bavikinas ir Liudas Mikalauskas. Dirigentas Vytautas Lukočius šiame koncerte su fortepijonu privalės įgarsinti visą orkestrą.

Rugpjūčio 16 d. 19 val. Kairėnuose akustinę programą atliks „Liūdni slibinai“. Aistė Lasytė pirštais lies ne tik klavišus, bet ir ukulelės stygas, Vaidas Kublinskas sklaidys savo poetiškas įžvalgas, o Dominykas Vaitiekūnas pirmą kartą rimčiau muzikuos didesniu instrumentu, nei iki šiol jo rankose matyti barškalai. Tiesa, išradingieji aktoriai įspėja, kad nors pasirodymas akustinis, jame netrūks ir elektroninių natų.

O rugpjūčio 25 d. 19 val. „Piano.lt“ vasaros terasoje vokalistė Justė Arlauskaitė-Jazzu kartu su klavišininku Kęstučiu Pavalkiu dalysis savo mėgstamiausiais, kurti bei dainuoti įkvepiančiais kūriniais.

„Renkantis koncertus visiems patarčiau gerai pastudijuoti festivalio programą ir pagalvoti, ko tikitės iš pasirodymų, – naujų įspūdžių ir efektų, gerai žinomų atlikėjų naujo amplua, stilių sintezės bei samplaikos, o gal tiesiog geros nuotaikos“, –  ragina festivalio direktorė J.Murauskienė.

Renata Baltrušaitytė

S. Kairio nuotr.

Dailė. Naujoji tapytojos Arūnės Tornau paroda „Nykstantys vaizdiniai“ – apie mirtį, kurią lydės prisikėlimas.

Dairomės su autore po saulės nutviekstą galerijos salę ir konstatuojame: na, „neištrauks“ žurnalo poligrafija jos paveikslų reprodukcijų su visomis esminėmis subtilybėmis. Ir tų migloje paskendusių nudžiūvusių žolynų skaitytojas neįžvelgs, ir metalo rūdžių rašto faktūros, ir mažyčių kontūrinių figūrėlių, kurias iš visų paveikslo pakraščių įsiurbia amžinosios šviesos verpetas.

Sakau, tie verpetai – tarsi išblukintos, ratu išsuktos dėmės paveikslų epicentre – labiausiai ir traukia akį šioje parodoje. Jau ta mįslingoji anapusybės magija… O Arūnė ir nesigina, kad birželį, pačiame gamtos žydėjimo įkarštyje, nusprendė pašlovinti mirtį ir nykimą.

„Šios parodos leitmotyvas – elegiški gamtos kaitos ciklo aspektai. Vaizduoju tai, kas lieka iš žavingųjų žiedų jiems nudžiūvus. Tai, kas, paviršutiniškai vertinant, yra „negražu“, o realiame gyvenime dažniausiai nukeliauja į kompostą. Tačiau nunykimas kartu reiškia ir prisikėlimo artėjimą. Tai apokaliptinis ciklas, atsikartojantis ne tik gamtoje, bet ir žmogaus gyvenime“, – teigia menininkė.

Ji neslepia, kad progų panašiems apmąstymams jai toli dairytis nereikia: namie A.Tornau slaugo sunkiai pasiligojusią mamą ir kasdien stebi lėtą artimo žmogaus nykimą. Patirtis – iš tų, kurią turėdamas pašiurpsti, kai kas nors linki tau ilgų gyvenimo metų. „Sakyčiau, per ilgas gyvenimas yra pabauda už nuodėmes. Kiek jam verta gyventi – žmogus dažniausiai nujaučia pats, tik neįstengia šių procesų reguliuoti. Egzistavimas gyvybiškoms jėgoms išsekus niekada nebūna džiaugsmingas. Laiku pasitraukti  – didžiausia dovana, deja, ne kiekvienas ja  apdovanojamas“, – primena A.Tornau.

Mažame Dailininkų sąjungos galerijos kambarėlyje, kur laikomos kūrinių atsargos, – antra tiek parodon netilpusių Arūnės paveikslų. Ten, pirštais pervertęs į sieną atremtų drobių „knygą“, gali įžvelgti ir ryškesnių spalvų, tačiau šįsyk autorė tvirtai apsisprendė subtiliai pamokyti vilniečius ieškoti nykstančio grožio, nors anksčiau buvo žinoma spalvų ir faktūrų turtinga tapyba.

„Nesiekiau apgalvotai priešpriešinti paviršutiniško džiaugsmo, veržlaus vešlumo estetikos tam, kas dabar intuityviai stumiama į užribį, nors yra svarbi ir vertinga mūsų gyvenimo dalis. Netgi studentai žino, kad piešti žilą, raukšlėtą moterį gerokai įdomiau nei jauną, seksualią mergaitę. Bėda ta, kad žūtbūtinis skubėjimas ir siekimas pirmauti lemia nepakankamą auditorijos domėjimąsi menu ir subtiliais žmogiškais dalykais“, – konstatuoja pašnekovė.

Jos drobės iš tiesų technologiškai pasendintos, bet tai jau tapybos chemijos zona, į kurią nenoriai įsileidžiami diletantai spoksotojai. O štai minėtos „ištrintos“ dėmės tėra apgalvota optinė apgaulė. Ir pati dailininkė sako tik bedėliodama parodą atradusi, kiek daug jos darbuose prisirinko sufokusuotos  šviesos motyvo, nors mirties tunelių tvirtina kasnakt nesapnuojanti.

„Man visuomet buvo svarbus spalvos „brangumas“, jos vibracijos įspūdis kūrinyje. Anksčiau tai pasiekdavau aukšta faktūra – daugeliu persišviečiančio dažo sluoksnių. Dabar sluoksnių mažiau, ir tie patys – ploni, akvareliški. Todėl kartais eksperimentuoju naudodama tai, kas akademinėje tapyboje nerekomenduojama: pieštuką, įvairiausias kreideles, pigmentus“, – pasakoja autorė.

Šiek tiek Arūnės kūrybinės virtuvės paslapčių galėtumėte išskaityti ir iš antrosios, žiūrovui nerodomos paveikslo pusės. Nustebtumėte išvydę senų ornamentais margintų staltiesių raštus: pasirodo, dailininkė įsisuko į nenaudojamų mamos atsargų spintą. Ir visiems savo draugams primena, kad neišmestų senų lininių užuolaidų ar staltiesių, nesvarbu, kiek neįveikiamų dėmių ant jų laikui bėgant prisikaupė: po specialaus grunto sluoksniu niekas nebeįžvelgs nei raudono vyno pėdsakų, nei pačių audinių raštų. Kartais didesnio formato darbui naudojami net keli sudaigstyti audiniai, o išradingai kompozicijoje paslėptos siūlės tik paįvairina kūrinio faktūrą.

Antra vertus, ne iš gero gyvenimo taip daroma: „Matote šitą paveikslą? – mosteli Arūnė anaiptol ne paties didžiausio parodos darbo link. – Tai va: naujas tokio formato gruntuotos drobės gabalas kainuoja 50 eurų. Žinau, nes šiandien dar vieną leidau sau nusipirkti kartu su pora naujų teptukų – parodos atidarymo proga…“

Taigi tapyba pamažu virsta ne kiekvienam įkandama prabanga. O Paryžiuje ar Briuselyje apsistoję lietuviai jau seniai tvirtina, kad ten vaikų lavinimas dailės mokyklose, aprūpintose visomis reikalingomis priemonėmis, tėvams atsieina daugiau nei muzikos pamokos. Todėl ir interesas dailei pastebimai slopsta.

A.Tornau pati daugelį metų dirba su vaikais: anksčiau dėstė Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, dabar su pageidaujančiais mokiniais užsiima privačiai.

„Mėgstu vaikus „užpilti“ sudėtingomis temomis. Pavyzdžiui, paaiškinusi esminius laikotarpio dailės bruožus prašau nupiešti Rembrandto arba Caravaggio paveikslo reprodukciją. Svarbiausia ne tai, kaip tiksliai vaikui pavyksta pavaizduoti Caravaggio „Nukirstą Medūzos galvą“, o tai, kad jis ilgam įsimena tiek dailininką, tiek mitologinę Medūzą Gorgoną, kuriai nevalia pažvelgti į akis. Tik nereikia vaiko gąsdinti ilgai pasakojant, koks didis menininkas buvo Caravaggio. Mano metodas – įmurkdyti ir leisti savarankiškai išplaukti“, – sako A.Tornau.

Jos buvę mokiniai šiandien – ir gydytojai, ir ambasadoriai, tačiau mokytoja dėl to visai neliūdi: gilesnis estetikos suvokimas praverčia ne vien menininkams. Tačiau kai jaunieji Arūnės auklėtiniai teiraujasi, ar verta jiems mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, o augesni – ar pakaks turimų gabumų dailės studijoms, tapytoja pataria rimtai apsvarstyti ir galimas alternatyvas.

„Pati nežinau, ar man skatinti jaunuolius eiti šiuo keliu, ar verčiau atkalbinėti. Tas kelias toks  nenusakomai sudėtingas: visąlaik esi vienas su savo mintimis, o kur dar materialiniai aspektai… O jei pradėsi skaičiuoti, kaip čia pigiau nutapius paveikslą, irgi nieko gera neišeis. Kai prieš tave guli teptukai ir dažai – privalai pamiršti, ar jie rusų, ar olandų gamybos. Kai reikia dažus nuo paveikslo nuskusti – skuti neskaičiuodamas, kiek eurų pražuvo veltui. Bet dar baisesnė katastrofa būtų galvoti, kaip čia nutapius paveikslą, kurį kas nors nupirktų“, – svarsto menininkė, neabejojanti, kad vienintelis teisingas pasirinkimas – vaizduoti tai, kas pačiam atrodo įdomu.

Prastai išplėtota šiuolaikinės lietuviškos dailės rinka, pasak Arūnės, turi ir santykinai teigiamų bruožų: ji išlaisvina menininkus, suvokiančius, kad šansai parduoti paveikslą vis tiek labai menki. Taigi galima leisti sau malonumą eksperimentuoti. O ką tuomet veikti su nutapytomis drobėmis?

„Klausiate visai kaip mano vyras“, – atsidūsta Arūnė, puikiai suprantanti, kad dirbtuvės kampe stovės vienu atremtu paveikslu daugiau. Tačiau tikram menininkui darbas – kaip narkotikas, o didžiausias įmanomas siaubas  – likti aklam. Kad netektų, kaip Henri Matisse’ui, gyvenimo finale aplikacijų karpyti…

Nors savo mokinius prieš ryžtantis dailės studijoms ragina gerai pagalvoti, savo dukters Ūlos atkalbėti nuo menotyros studijų Arūnė nesistengė: teigia, kad toks kelias lengvesnis nei kūrėjo. Šiuo metu parodų kuratorė Ūla Tornau rašo daktaro disertaciją, kurios tema – sostinės Lukiškių kvartalo stalininės epochos pastatų architektūros bruožai.

Šiame kvartale, tiesa, ankstėliau statytame name J.Savickio gatvėje šalia mūrinės kalėjimo sienos, užaugo ir pati Arūnė. Vieną savo straipsnių ji yra skyrusi filantropui ir finansininkui Jozefui Montvilai, kurio vardu prieš šimtą metų buvo vadinama ta pati sostinės gatvelė. Be kita ko, anuometinis bankininkas ir fabrikantas J.Montvila šalia savo paties valdomo Žemės ūkio banko, stovėjusio dabartinio Nacionalinio dramos teatro vietoje, buvo atkėlęs ir Ivano Trutnevo ketverių metų piešimo kursus, 1904 m. pervadintus paties mecenato vardu. Šiuose kursuose, be amatininkų, buvo ugdomi juvelyrai, tapytojai ir skulptoriai, čia pat, trečiame aukšte, veikė ir lietuviškos dailės parodos. Padedant J.Montvilai, dailės parodos rengtos ir pranciškonų vienuolyno patalpose Trakų gatvėje. 1935 m. skverelyje šalia šio vienuolyno dėkingi miestelėnai J.Montvilos atminimui atidengė paminklą.

Lukiškių kvartalui J.Montvila labiausiai nusipelnė tuo, kad būtent čia dvidešimto amžiaus pradžioje iškilo vadinamoji Montvilos namų kolonija. Jos idėją architektai nusižiūrėjo nuo angliško tipo namų su sodais, todėl kiekvienas pastatas čia turi nedidelį lopinėlį žemės. Kolonijos statybai miesto pakraštyje (sunku patikėti, bet prieš šimtą metų Lukiškių aikštė tebebuvo miesto pakraštys), prie Neries, nupirktas sklypas. Bankininkas J.Montvila Namų statybos draugijai išrūpino paskolas, o tie, kurie išgalėjo, iš draugijos pirko sklypelius. Namų, išeinančių į J.Tumo-Vaižganto gatvę, fasadai buvo platesni – ten gyveno turtingesni žmonės, o šonuose, einant Lukiškių kalėjimo link, nameliai siaurėjo, taigi ten veikiausiai kūrėsi ne tokie pasiturintys miestiečiai.

Arūnės šeima gyvena būtent čia, kalėjimo kaimynystėje, todėl savaitgalių vakarais, kai praeivių mažiau, dažnai girdi kalinių ir šiapus tvoros stypsančių jų draugų bei mylimųjų pokalbius: tiek apie meilę, tiek apie narkotikus.

Sovietmečiu Montvilos kolonijos trikampyje gyveno nemažai kariškių ir saugumiečių, nes netoliese – ne tik kalėjimas, bet ir centrinė KGB būstinė. Dailininkė prisimena, kad vaikus tėvai namie įspėdavo, su kuo reikėtų kalbėtis atsargiau.

Netoliese dabar vyksta kelios naujos statybos, tačiau jos A.Tornau entuziazmo nekelia: nedaug šiuolaikinės architektūros pastatų menininkė ramia širdimi pripažintų vykusiais. Ir tikrai nenorėtų, kad kalėjimo teritorijoje ateityje būtų pristatyta tokių gremėzdiškų neįdomių kompleksų, kaip anapus kalėjimo stūksantys pustuščiai „Vilniaus vartai“.

Vienas iš teigiamų pavyzdžių – naujoji Vilniaus universiteto biblioteka, iškilusi dabartiniame miesto pakraštyje, Saulėtekio slėnyje. Tai architekto Rolando Paleko kurtas pastatas, todėl Arūnė džiaugiasi, kad būtent šio architekto projektą Vilniaus savivaldybė pasirinko šalia jos namų esančiai Lukiškių aikštei atnaujinti.

„Vargšė ta mūsų aikštė, valdžios ketvirtį amžiaus pamiršta, o žmonių vis dar mėgstama: čia ir mamos su vaikais renkasi, ir porelės vasarą burkuoja, ir renginių įvairiausių būna. Tačiau po smarkesnio lietaus ar per atlydžius vis dar neįmanoma jos pereiti. Įvyko jau keturi Lukiškių aikštės architektūrinių sprendimų konkursai, visų laimėtojams išmokėtos premijos, o miestiečiai po senovei grįžta namo persiauti raudonu marmalu aplipusių batų“, – stebisi A.Tornau.

Jai, kaip ir daugeliui miestiečių, priimtiniausi atrodė tie projektai, kurie akcentavo aikštės žalumą, o ne memorialus ir paminklus. Dailininkė ilgisi senųjų šios aikštės rožynų ir vešlių alyvų.

Idėja ant Tauro kalno, Profsąjungų kultūros rūmų vietoje, statyti Tautos namus A.Tornau taip pat kelia didelių abejonių: „Nuo Jono Basanavičiaus laikų visuomenė gerokai pasikeitusi. Kam šiandien reikalingi Tautos namai? Kas trukdo lenkams, rusams, žydams Vilniuje plėtoti savo kultūrą? Jeigu miestui reikia naujos koncertų ar teatro salės – taip ir pavadinkime, bet nedangstykime to poreikio atgyvenusiomis idėjomis.“

Renata Baltrušaitytė

BFL

Festivalis. Hamakai po tiltu, šviečiantis badmintonas, grojantys vilkeliai ir gatvėmis marširuojantis Karalius Ūbas. Tai vos kelios iš šimto Kultūros nakties Vilniuje atrakcijų.

Galima ginčytis, ar geriau šimtas renginių, kurių nė dešimtadalio nespėsi aplankyti, per vieną naktį, ar dešimt renginių, tolygiai paskirstytų sostinėje per dešimt vasaros savaitgalių. „Kultūros nakties“ rengėjams priimtinesnės pilnos žmonių gatvės vieną ilgą vasaros vakarą.

Tas vakaras jau šiandien, penktadienį, užbaigus savaitės darbus. Renginiai numatyti nuo 18 val. iki 2 val. nakties. Beje, tai reta proga išvysti Lietuvos sostinėje kursuojančius daugelyje Europos miestų (pavyzdžiui, Latvijos sostinėje Rygoje) įprastus naktinius autobusus. Irgi šiokia tokia šventė. Arba, kaip tvirtina naujasis meras Remigijus Šimašius, galimybė pamatyti Vilnių kitokį.

Šių metų renginio devizas „Šviesos ieškok tamsoje“, metaforiškai žvelgiant, irgi ganėtinai daugiaprasmis: tarsi raginantis nusigręžti nuo šviesos į tamsą, tarsi toliaregiškai įspėjantis, kad tokie įgūdžiai ateityje pravers, nes blūdinėti tamsoje, tik ne masiškai, o jau individualiai, teks gerokai ilgiau nei vieną naktį. Mažiausiai – visą likusią sostinės vasarą. Ką gi, bent jau nesuteikiama tuščių vilčių.

Bet, užuot niurzgėję, verčiau pasidžiaukime tuo, kas siūloma šiam vakarui.

„Praėjusių metų festivalio akcentas buvo teatrų pasirodymai, o šį kartą daugiau dėmesio skirsime išskirtiniams improvizacijų bei vizualiniams projektams ir renginiams ant vandens“, – pabrėžia devintą kartą organizuojamo vienos nakties festivalio iniciatorė, o dabar – jau ir Kultūros tarybos pirmininkė Daina Urbanavičienė.

O improvizacijos, žinia, – sunkiai prognozuojamas žanras, todėl realiai tegalime pasidalyti tuo, ką akcentuoja patys Kultūros nakties organizatoriai. Festivalio renginiai prasidės prieštaringai vertinamo menininko iš Čekijos Davido Černy meninės instaliacijos „Kabantis žmogus“ pristatymu. Kabos jis pačiame centre, ant viešbučio „Novotel“ fasado, iki liepos 6-osios, taigi vilniečiams, šiaip ar taip, teks užversti galvą aukštyn.

Pirmą kartą ši į stogo atbrailą įsitvėrusio 220 cm aukščio žmogaus skulptūra 1997 m. buvo demonstruojama Prahoje, vėliau pabuvojo JAV, Pietų Korėjoje, Vokietijoje, o šiemet apie egzistencijos prasmę prabils Kultūros nakties svečiams. Skulptūros atidengimo ceremonijoje dalyvaus pats jos autorius.

Beje, kaboti, tik ne taip drastiškai, galėsite pamėginti ir patys. Tarp Baltojo tilto ir krantinės organizatoriai žada ištempti keletą virvių, o jų „voratinklyje“ pakabinti daug spalvotų hamakų, kuriuose pageidaujantieji galės pamėginti išsimiegoti. Jeigu, žinoma, jiems netrukdys čia pat, Neries upėje, įrengti vandens ekranai, ant kurių itin ryškiomis spalvomis bus transliuojami lazeriniai vaizdai, ir kompoziciją papildantys elektroninės muzikos ritmai. O jei trukdys – bus galima tiesiog pasisupti, nes po tiltu turėtų atsirasti ir šviečiančios „anoniminės“ (t.y. nežinia iš kur atsirandančios) sūpynės.

Muzikos ritmais šią naktį žada prabilti ir netoliese esantis, jau senokai naktimis šviečiantis Žvėryno tiltas. Čia bus galima išmėginti ir šviečiantį badmintoną, tai yra pažaisti šviečiančiomis raketėmis vaikantis šviečiantį plunksninuką.

Šviesos instaliacijomis suspindės ir Vilnelė, ir Užupio kūdros. Virš Vilnelės pakibs dar ir lietuviškais centais nusagstyta paklodė, simbolizuojanti lietuviškos valiutos ilgesį.

Sostinės muziejininkai ironiškai pastebi, kad šventinėmis naktimis, kai bilieto pirkti nereikia, jų ekspozicijos staiga tampa labai populiarios. Ir žiūrėti jų veržiasi anaiptol ne vargingi inteligentai, o pasiturintys, užsienyje tikriausiai dešimčių eurų muziejų bilietams negailintys piliečiai. Tačiau savame krašte jie verčiau stumdysis eilėse ir stebės eksponatus pro tris pečių eiles, nei paaukos kelis eurus muziejui bet kurį kitą savaitgalį.

Nepaisant to, muziejai rengiasi eiliniam taupiųjų antplūdžiui. Taikomosios dailės muziejaus viršutiniame aukšte bus atidaryta restauruotų kūrinių paroda, kurioje pristatomi restauratorių rankomis naujam gyvenimui prikelti vertingi ir unikalūs eksponatai. Tarp jų – didieji altoriniai Vilniaus Šventos Kotrynos bažnyčios paveikslai, mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos eksponatai, lėlių teatro kūrėjo Stasio Ušinsko gamintos marionetės, kitos istorinės vertybės, archeologiniai radiniai. Be to, šalia palyginimui bus rodomi laiko ir įvairių nelaimių patyrę unikalūs daiktai, kuriuos restauratoriai dar tik ruošiasi grąžinti į ekspozicijų bei parodų sales.

Vilniaus paveikslų galerija šiemet siūlo du įspūdingus teatralizuotus Nacionalinio operos ir baleto teatro jaunųjų solistų koncertus prie žvakių Chodkevičių rūmų salone bei netikėtus prancūzų gatvės teatro „Cie Solta“ pasirodymus galerijos kieme. Vytauto Kasiulio dailės muziejus kvies mėgautis žymios pianistės Birutės Vainiūnaitės atliekama prancūzų kompozitorių muzika, o Radvilų rūmų muziejuje bus pristatyta netoliese numatomo įkurdinti užsienio meno muziejaus vizija.

Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyks koncertas, kuriame pasirodys Mstislavo Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ alumnai bei fondo remiami jaunieji talentai. Koncertas sumanytas kaip kelionė muzikine laiko mašina, perkeliančia klausytojus tai į baroko puošmenų pilną Vokietiją, tai į Vieną išgerti popiečio arbatėlės su  Wolfgangu Amadeumi Mozartu. Bus primintos riaušės, kilusios po ekscentriškojo Igorio Stravinskio baleto premjeros Paryžiuje, o galiausiai sugrįžta į Vilnių, kuriame maestro M.Rostropovičius paskutinįkart viešėjo prieš dešimtmetį.

O prieš keturis dešimtmečius Vilniuje, šalia Bastėjos, režisierius Emilis Loteanu nufilmavo legendinį filmą „Taboras žengia į dangų“, visame pasaulyje išgarsinusį kompozitoriaus Eugenijaus Dogos kūrybą – čigonų muziką ir šokius. Šia proga toje pačioje vietoje ansamblis „Baltic Balkan“ kartu su lenkų muzikantais Megitza ir Andreasu Kapsalis bei vengrais „Sondorgo“ inicijuoja meninę akciją „Taboras žengia į Kultūros naktį“.

Jau ketvirtus metus viena populiariausių festivalio lauko scenų statoma Prezidentūros kieme. Šiemet ji skirta Šiaurės šalių kultūrai. Kompozitorių Jano Sibelijaus ir  Edvardo Griego kūrinių programą atliks smuikininkė Paulina Daukšytė su akompaniatoriumi pianistu Andriumi Vasiliausku. Norvegų grupė „The Publiners“ naktinėtojams pristatys savo geriausių dainų programą, o pagrindiniu vakaro akcentu taps Skandinavijos perlu vadinamo Danijos šokio teatro spektaklio „Juodasis deimantas“, pernai rodyto „Naujajame Baltijos šokyje“, ištraukų pristatymas.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme šoks ne žmonės, o vilkeliai – čia vyks Olandijos kompozitoriaus Gertjano Ademos projektas „Humming around and around“ („Zvimbiantis ratu“).

Vilkelio skleidžiamo garso tyrinėjimas atvedė muzikantą iki specialiai jiems skirtų kompozicijų kūrimo. Penki spalvingi, specialiais efektais instaliuoti metriniai vilkeliai ir nuotaikinga muzika primins cirko atmosferą ir nostalgiškus vaikystės žaidimus.

Vilniaus gatvėse bus galima matyti Airijos atlikėjų „Macnas“ teatralizuotas eitynes, S.Daukanto aikštėje – aistringą ispanų šokio duetą „Hurycan“. O Muzikos ir teatro  bei Vilniaus dailės akademijų studentai surengs „Karaliaus Ūbo maršą per Vilnių į Europą“, kuriame gyvai atgis nemirtingos Alfredo Jarry absurdo pjesės personažai. Karalius Ūbas, Ūbienė, Kapitonas Bordeliūras it kiti keliaus nuo Rotušės iki Lukiškių aikštės, visiems primindami ūbiško gyvenimo atributus: šrūdiną pagaikštį, fuinansų kuiną ir nusmegeninimą.

Beje, tie, kurie neturėjo kitos progos, naktį galės (iš anksto užsiregistravę) pasivaikščioti ir po „juodąjį kubą“ – be nuolatinio vadovo likusį Generalinės prokuratūros pastatą, kurį bus galima apžiūrėti nuo giliausių rūsio kertelių, prokurorų kabinetų įkypais langais iki paties aukščiausio taško – stogo lauko terasos, kur ekskursiją užbaigsite žvelgdami į Kultūros nakties nutviekstą Vilnių.

Renata Baltrušaitytė