D. Matvejevo nuotr.

Vaikai. Lietuviški šokio spektakliai patiems mažiausiems žiūrovams tapo atradimu ir Vašingtone, ir Šanchajuje, ir net menais persisotinusiame Berlyne.

Apie „Dansemos“ šokio teatro spektaklius vaikams juokaujama, kad į juos bilietus nusiperka dar nėščios moterys. Trupės meno vadovė, socialinių mokslų daktarė, dėstanti Lietuvos edukologijos universitete, Birutė Banevičiūtė sako, kad toks teiginys nelabai nutolęs nuo teisybės, nes per aštuonerius egzistavimo metus „Dansemai“ pavyko suburti jos spektaklius lankančių šeimų bendruomenę, kuri nuolat pasipildo naujais mažyliais. Galima neabejoti, kad pirmieji šių vaikų patirti teatro įspūdžiai bus būtent iš „Dansemos“ spektaklių.

Kūdikiams skirti šokio spektakliai pasaulyje vis dar tebėra reti. 2008 m., kai „Dansema“ organizavo pirmąjį to paties vardo festivalį, jame viešėjo britų Guy Dartnello ir Tomo Morriso sukurtas švedų teatro „Dansstationen“ trupės šokio spektaklis „Ugli bugli“, rodomas didelėje pripučiamoje palapinėje. Joje tėvų lydimi kūdikiai laisvai ropojo ir bėgiojo, o šokėjai stengėsi atkartoti vaikų judesius, garsus ir reakcijas.

„Spektaklio žiūrovų amžiaus kategorija buvo nusakyta neįprastai: jau vaikštantiems, bet dar nekalbantiems. Mūsų padangėje tai buvo didelė naujiena, nes dar tik bandėme susivokti, kas apskritai yra šokio spektakliai vaikams. Tuo metu dirbau šokio mokytoja Vilniaus šiuolaikinės mokyklos centre, kuriame teko dėstyti ir pirmokams, ir dvyliktokams, taip pat vedžiau užsiėmimus darželinukams vaikų meninėje studijoje „Diemedis“, į kurią vaikus vakarais atlydinčios mamos kartu atsivesdavo ar atsinešdavo jaunesnių, darželio nelankančių atžalų. „Diemedžio“ įkūrėjai Rasai Dikčienei kilo mintis ir juos įtraukti į pamokėles, nors tada sunkiai įsivaizdavau, kaip tokio amžiaus vaikų atliekamus judesius paversti šokiu. Bet patirtis pamažu kaupėsi“, – prisimena B.Banevičiūtė.

Lietuvos choreografams atrasti vaikams skirtą šokį padėjo tuometis Švedijos kultūros atašė Torstenas Schenlaeris, daug lietuvių išvežęs į Malmėje rengiamą vaikų ir jaunimo šiuolaikinio šokio festivalį „Salto“, kuriame vykdavo tarptautiniai seminarai. Susivokti padėjo ir tarptautinė teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Assitej“, kurios narė šiuo metu yra ir „Dansema“. Naudingi choreografei būdavo apsilankymai tarptautinėje šiuolaikinio šokio mugėje „Tanzmesse“ Diuseldorfe, Vokietijoje. Taip kartu su individualia pedagogine patirtimi pamažu formavosi įsivaizdavimas, kaip kuriant šokį panaudoti pačių mažųjų šokėjų improvizacijas. Ir suvokimas, kad šioje veiklos srityje neįmanoma išsiversti be psichologinės literatūros, nagrinėjančios įvairaus amžiaus vaikų mąstymo subtilybes.

2012-ųjų pabaigoje pasirodė pirmasis choreografės B.Banevičiūtės su „Dansemos“ šokėjais sukurtas kūdikiams skirtas spektaklis „Mozaika“. Norėdami pasiruošti galimoms žiūrovų reakcijoms atlikėjai prieš premjerą ilgokai „eksperimentavo“ su draugų ir giminaičių vaikais. Tačiau daugiausiai staigmenų novatoriško teatro kūrėjams pateikė ne vaikai, o jų tėvai: choreografė iki šiol negali pamiršti su tokiu neregėtu reiškiniu, kaip spektaklis kūdikiams, susidūrusių tėvų klausimų.

„Tėvai teiraudavosi, ar būtina pirkti teatro bilietus kūdikiams, kurie spektaklyje „vis tiek nieko nesupras“. Tada klausdavau, kodėl jie iš viso ketina eiti į kūdikiams skirtą spektaklį. Be to, pagal tokią logiką išeitų, kad nesuprantantiems spektaklių žiūrovams teatro bilietų pirkti apskritai nereikia… Išsiaiškinus dėl bilietų, vėliau tekdavo su tėvais diskutuoti ir teatro salėje, nes įsigijusi tris bilietus šeima šalia savęs, „vaiko vietoje“, būtinai susidėdavo daiktus ir būdavo šventai įsitikinusi, kad turi tokią teisę. Bet iš tikrųjų parduodame ne vietas salėje, o tik galimybę išvysti savo kūrybinį produktą“, – dėsto B.Banevičiūtė.

Paprastai į mažiausiems žiūrovams skirtus pasirodymus „Dansema“ parduoda iki 60 bilietų, taigi spektaklį vienu metu stebi 20–30 kūdikių. Kartais jų susirenka daugiau, nes „Dansemos“ atstovams tiesiog nejauku pasakyti į teatrą išsiruošusiai šeimai, kad vietų nebeliko. Iš anksto pirkti bilietus tokiems žiūrovams rizikinga – mažylis gali paprasčiausiai ne laiku užmigti, būti peršalęs arba šiaip tą dieną neturėti nuotaikos. Tad su kartą nepanaudotais bilietais šeimos mielai įsileidžiamos kitomis spektaklio rodymo dienomis.

Prieš spektaklį tėvams visada paaiškinama, kad mažųjų nevalia nei tildyti, nei trukdyti jiems kūnu reikšti norimas reakcijas. Judinamos rankos, lingavimas stovint arba spyruokliavimas sėdint yra pagrindiniai požymiai, kad spektaklis nemokančiam kalbėti vaikui patinka. Po spektaklio mažieji iš karto bando kartoti aktorių rodytus veiksmus: mėto į viršų scenos pagalvėles, lipa ant spyruokliuojančių sėdmaišių, bando išnarstyti sudedamus daiktus. Visa tai rodo, kad vaikai spektaklį suprato ir priėmė.

„Dansemos“ gastrolės po pasaulį kūrėjus įtikino, kad įvairių tautų ir netgi rasių vaikų iki trejų metų amžiaus reakcijos į spektaklį būna visiškai vienodos. Tai lietuvių šokėjai gyvai patyrė viešėdami Vašingtone, Šanchajuje, Berlyne ir Briuselio „Schola Europaea“, kur „Mozaiką“ salėje kartu stebėjo devynių tautybių ES institucijų darbuotojų vaikai.

„Kinijoje daug tėvų nustebo, kad jų guvūs mažyliai sugebėjo tiek laiko dėmesingai stebėti reginį. Buvo ir šeimų, atradusių, kad ramaus būdo vaikas netikėtai aktyviai reagavo į spektaklį. O viena teatro darbuotoja mums prisipažino, kad pažiūrėjusi „Mozaiką“ labai užsinorėjo mažo vaiko“, – pamena Birutė.

Nors Šanchajaus didmiesčiui kultūros produktų asortimentu sunku prilygti, lietuvių spektaklis kinams tapo svarbiu atradimu. „Dansemos“ pasirodymas ten buvo įvardytas „kertiniu akmeniu“ Kinijos vaikų kultūrinio gyvenimo istorijoje, nes šokio spektaklis, skirtas kūdikiams, Kinijoje parodytas pirmą kartą.

„Aišku, Šanchajaus vadybininkams buvo sunku susitaikyti, kad atvežtą spektaklį norime rodyti vos kelioms dešimtims vaikų, nors jų teatre – 1,1 tūkst. vietų. Gastrolių organizatorių prašymu bilietų skaičius nuo 60 buvo padidintas iki 140, suvaidinti aštuoni spektakliai, tačiau tai milžiniškam Šanchajui – kaip lašas jūroje“, – pasakoja B.Banevičiūtė.

„Dansemos“ prašyta kitą kartą atvykti į Kiniją ilgesniam laikotarpiui ir parodyti spektaklį ne tik Šanchajuje, bet ir kituose miestuose. Tačiau kartu įspėta, kad tėvų susidomėjimo sulaukusi „Mozaika“ vietinių prodiuserių veikiausiai netrukus bus nukopijuota. Gali būti, kad ir spektaklio choreografė sulauks kvietimo statyti naują kūdikiams skirtą spektaklį su kuria nors Kinijos trupe.

Kaip kultūros pasaulio naujiena „Mozaika“ buvo pasitikta ir Vašingtone, ir netgi Europos kultūros centru tituluojamame Berlyne. O štai Palestinos miestuose Betliejuje ir Ramaloje „Dansema“ rodė augesniems vaikams skirtą spektaklį „Pasaulio sutvėrimas“. Kadangi įvairios religijos pasaulio sukūrimo procesą traktuoja skirtingai, lietuviai buvo įspėti, kad ir jų kūrinys gali būti sutiktas nevienareikšmiškai. Tačiau viešėdami Palestinoje jie įsitikino, kad mokslinę planetos ir jos gyventojų kilmės teoriją, perteikiamą šokiu, tiek katalikų, tiek musulmonų vaikai priima vienodai.

Patiems mažiausiems skirtuose spektakliuose nebūna vienos konkrečios istorijos, nes tokie žiūrovai dar nepasirengę jos suprasti. Nebūna ir finalinio moralo arba bandymų sukelti užuojautą spektaklio personažams, nes kūdikiai dar nėra pajėgūs užjausti. Jiems svarbiausia spektaklyje matyti spalvas, formas ir atpažinti judesius, kuriuos patys daro. Taip pat svarbus tinkamas apšvietimas: maži vaikai gali pradėti verkti vien dėlto, kad salėje pernelyg tamsu. Aktoriai nepuola raminti išsigandusio mažylio, nes tada jį dar labiau išgąsdintų: verkiantis vaikas ieško tik sau artimiausių žmonių. Patirtis parodė, kad mažiausias atstumas nuo šokėjų scenoje iki mažųjų žiūrovų turi siekti bent metrą pusantro, antraip vaikas gali pasijusti nesaugiai.

Vis dėlto dažniausia ašarų teatre priežastis būna ne išgąstis, o primygtinis vaiko tildymas ir jo sodinimas jėga ant kelių, nors „Dansemos“ teatre mažiesiems žiūrovams leidžiama ir stovėti, ir netgi gulėti. Nepaisant to, tėvai instinktyviai stengiasi laikytis patiems vaikystėje įdiegtų elgesio taisyklių.

Pasak B.Banevičiūtės, devyni dešimtadaliai dabartinių vaikų tėvų patys nebuvo mokomi suvokti šiuolaikinio meno. Gerai, jei galėdavo matyti nors klasikinį baletą, kurio estetines kategorijas žiūrovams perimti paprasčiau.

Šiais laikais madinga kuo mažesnius vaikus vedžioti į estetinio lavinimo mokyklėles, tačiau profesionali edukologė įspėja jas rinktis atsargiai: „Savo akimis mačiau, kaip vienos mokyklėlės mamyčių šventėje trejų metukų mergytės dainavo „Mes super, super, supermergaitės, trumpi sijonukai, baltos kelnaitės…“, o berniukai –  „Mes, vyrai, vandens stiklinėj niekada neieškom audros ir jūra mums ligi kelių…“ Vaizdas priminė šiurpų beždžionių cirką, nes toks vaikas dar nesuvokia, nei ką, nei kodėl dainuoja. Bet jam įteigiama, kad tai gražu, nes vadovė stovi patenkinta ir mamytė klausydamasi ploja. Paviršutiniškas muzikinio ugdymo imitavimas mokyklėlėse yra blogiau negu jokio muzikinio ugdymo“, – įsitikinusi pašnekovė.

Dėl tokių ugdymo metodų kalti ir tėvai, iš pamokėlių, kainuojančių konkrečius pinigus, reikalaujantys greito ir tiek pat konkretaus rezultato. „Mano studentai, dirbantys mokyklėlėse, klausia, ką jiems daryti, kai po dviejų mėnesių užsiėmimų ateina trejų metukų pyplio mama ir reikalauja parodyti, ko vaikas spėjo išmokti. Jeigu jis per tiek laiko išmoko apsisukti aplink save ratu ir nenugriūti – tai jau pasiekimas, bet tėvai įsivaizduoja, kad vaikas turėtų raityti jiems čiačias ir pasadoblius“, – ironizuoja Birutė, pridurdama, kad mūsų, siaurų klubų ir santūrių judesių šiauriečių, kūniškajam paveldui Lotynų Amerikos šokiai svetimi, todėl mokyti vaikus kraipyti klubus derėtų nebent paauglystėje, bet ne anksčiau.

Tačiau, užuodę pasipelnymo galimybes, TV dainų projektų dalyviai skuba steigti dainavimo mokyklėles, o pašokę TV projektuose – vaikų šokio studijas. Ir stengiasi daryti greitai, kol ekrano suformuotas įvaizdis „neataušo“. Tokiose studijose irgi būna grupės, skirtos patiems mažiausiems, nors pasaulyje įprasta, kad kuo jaunesni ugdytiniai – tuo didesnė privalo būti su jais dirbančio pedagogo patirtis. Antraip auginamas ne menininkas, o nuolankus komandų vykdytojas: tūpk, stok, rankas aukštyn, rankas žemyn…

Tas pats būdinga ir baleto, arba klasikinio šokio, studijoms. Nors jose gerbiamos ilgametės, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, tačiau mokyti vaikus baleto galima ir šiuolaikiškomis priemonėmis, nesuteikiant jiems nei psichologinių, nei fizinių traumų.

„Viena studentė atliko žinomų Lietuvos baleto šokėjų traumų tyrimą ir nustatė, kad be skausmingų patirčių nė vienam nepavyko išsisukti. Ir ne pats baletas dėl to kaltas, o šokėjų ugdymo metodai, po tam tikro laiko atsiliepę trūkusiomis Achilo sausgyslėmis, plyšusiais kelio meniskais, „išsitrynusiais“ sąnariais ir panašiomis traumomis. Todėl nesakyčiau, kad baleto pamokos itin tinkamos vaikams, nors, žinoma, tai priklauso nuo pedagogų“, – apibendrina edukologė.

Be to, retai kur vaikai per pamokas patiria tiek patyčių, kiek baleto mokyklose. Net ir šiandien mergaitėms jose tenka išklausyti: „Ir vėl prisirijai, ar matei save veidrodyje, pasižiūrėk, kaip atrodai, lašiniai išvirtę, užpakalis nukritęs…“ Galima vadinti tai veiksmingomis pastabomis, o galima – žmogaus įžeidinėjimu. Nors panašios pedagogikos šalininkų mokyklose mažėja, jų dar esama, ir ne vien Lietuvoje: tarptautinės šokėjų konferencijos liudija, kad daugelio šalių baleto mokyklose psichologinis mokinių spaudimas tebėra gajus.

O štai anksčiau įprasta „spektaklio vaikams“ sąvoka Lietuvos teatruose jau nyksta, nes kūrėjai, remdamiesi vakarietiškais standartais, nebesivaržo tiksliau nurodyti, kokio amžiaus žiūrovams tinka jų produktas.

„Pretenduojant į užsienio vaikų teatro festivalius, tikslus auditorijos amžiaus grupės apibūdinimas yra privalomas, o jos atitikimas laikomas svarbiu vertinimo kriterijumi. Mūsų šmaikštuoliai, nurodantys, kad spektaklis tinka vaikams nuo 2 iki 102 metų, ten anaiptol nebūtų suprasti“, – tvirtina edukologė.

Viena iš priežasčių, kodėl vaikai dažnai žiovauja ir erzeliuoja Nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, – irgi ta, kad vengiama tiksliau įvardyti, kokio amžiaus žiūrovams jie skirti. B.Banevičiūtė „Snieguolę“ ir „Pelenę“ rekomenduotų žiūrėti nuo šešerių metų, trijų valandų trukmės „Čipoliną“ – nuo septynerių. Svarbi ir viršutinė amžiaus riba, nes sulaukusiems paauglystės tokie baletai jau nebeįdomūs. Tuomet, maždaug nuo dešimties metų, verčiau su jais klausytis operos „Bruknelė“.

„Per anksti vaiką vedžioti į jo amžiui netinkamus spektaklius – tas pats, kas pietums vietoj šaukštuko tyrelės atkišti kūdikiui vištos kulšį. Vaikų lavinimu susirūpinę tėvai šiandien kūdikius nešasi netgi į simfoninės muzikos koncertus, kur muzikinės pauzės metu mažyliai neišvengiamai paleidžia dūdas. Mokslininkai įrodė, kad tai natūrali vaiko reakcija į muzikos kūrinį, be to, kūdikis „pragysta“ ta pačia tonacija, kurioje nuskambėjo paskutinis muzikos garsas. Vaikas tokiu būdu ugdosi, tačiau vargu ar tai guodžia kitus koncerto klausytojus, susirinkusius išgirsti, pavyzdžiui, Penktosios Gustavo Mahlerio simfonijos“, – šypteli B.Banevičiūtė.

Labiausiai dėstytoją edukologę erzina, kai aktoriams po spektaklio bandant prašnekinti dvejų trejų metukų žiūrovus, neišlaikę natūralios vaiko mąstymui pauzės, bando įsiterpti jų tėvai. Antra vertus, ko norėti iš tėvų, jei tarptautiniai tyrimai rodo, kad panašiam nekantrumui pasiduoda ir daugelis pedagogų: pamokoje nesulaukę mąstančio vaiko atsakymo, jau po kelių sekundžių jie peradresuoja klausimą kitam. Taip vaikai nuo mažens mokomi nemąstyti, ir sunku tikėtis, kad užaugę jie pradės elgtis priešingai.

Vakarų kultūroje plačiausiai pripažįstamas objektyvus loginis, verbalizuotas mąstymas, o štai mąstymas meninėmis struktūromis dažnai neįvertinamas. Judesys savaime neturi prie jo „prikabintos“ prasmės, vienam žmogui jis gali reikšti viena, kitam – kita. Todėl ir šokiui kurti bei jam suvokti būtinas sudėtingesnis, dvilypis mąstymas.

Pasak amerikiečių psichologo Howardo Gardnerio intelektų įvairovės teorijos, mokykloje dažniausiai ugdomi vos du intelekto tipai: lingvistinis ir matematinis-loginis. Visi kiti – kinestetinis, muzikinis, erdvinis ir t.t. – paliekami savieigai. Todėl tie vaikai, kuriems artimas lingvistinis ar matematinis mąstymas, mokykloje jaučiasi gerai, tačiau vietoje ilgėliau nenusėdintys kinestetinio intelekto vaikai pavadinami hiperaktyviais ir pamokose tampa mokytojų baubais, nors iš tikrųjų jiems tereikia kitokių ugdymo metodų.

Rudenį B.Banevičiūtė ketina statyti naują kūdikiams skirtą spektaklį, o vasarą su „Dansemos“ šokėjais lankysis Edinburgo teatro festivalyje „Fringe“ Škotijoje ir rodys savo spektaklius Ukrainos sostinėje Kijeve. O suspausti porolonines „Mozaikos“ dekoracijas į keturis avialinijų leidžiamo dydžio lagaminus trupės šokėjai jau seniai išmoko.

Renata Baltrušaitytė

A. Kunciaus nuotr.

Dailė. Vienintelė Baltijos šalyse rengiama tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ paskutinį birželio savaitgalį šeštą kartą visus pakvies į „Litexpo“ parodų ir kongresų centrą.

„Ar pastebėjote, kad Vilniuje jau keletą metų neatvėrė durų nė viena nauja privati galerija? – klausia šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ vadovė Diana Stomienė. – Tai nėra geras ženklas, tačiau meno mugė sutraukia gerokai daugiau žmonių, nei visos sostinės galerijos kartu sudėjus. Šįmet tikimės sulaukti apie 20 tūkst. meno mėgėjų.“

Šių metų mugės salėse įsikurs 55 šiuolaikinio meno galerijos iš Baltarusijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Gruzijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Vokietijos ir Ukrainos. Būtent Ukrainos menui šįmet skiriamas ypatingas dėmesys – iš šios šalies atvykstant laukiama šešių galerijų. Tai ne tik lietuviams jau gerai pažįstamos Kijevo galerijos „Tsekh“, „Bottega“, „Ya“, bet ir pirmąkart atvykstančios „Karas“, „Art‘14“ bei Dniepropetrovske, šalia karo zonos, dirbanti „Artsvit“.

Galerija „Tsekh“ ir energingasis jos vadovas, „ArtVilniaus“ tarybos narys Oleksandras Ščeluščenka mugėje dalyvaus jau šeštą kartą, taigi viešėjo čia nuo pat pirmosios mugės. Šįmet ukrainiečiams suteikiama teisė „ArtVilniuje“ dalyvauti nemokamai.

Į Vilnių iš Ukrainos taip pat atvyks beveik šimtas kolekcininkų, kritikų bei žurnalistų. Tarp jų – ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba seniai besižavintis Konstantinas Dorošenka, tradiciškai vieną viešnagės Lietuvoje dieną skiriantis kelionei iš Vilniaus į Kauną aplankyti Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus.

Mugės ypatingasis partneris – tarptautinė įmonė „Lewben Group“ pirmą kartą visuomenei pristatys dalį meno fondo „Lewben Art Foundation“ valdomos šiuolaikinių tarptautinių menininkų darbų kolekcijos. Joje – devynių autorių, gerai žinomų pasaulyje, kūriniai. Pavyzdžiui, išvysime vieną iš trijų svarbiausių škoto Charleso Avery „Salų gyventojų“ ciklo paveikslų: šio dailininko vaizduotės sukurtame Onomatopėjos mieste gyvena noumenokai – gyvūnai, kurių nėra sumedžiojęs joks medžiotojas…

Austras Markusas Schinwaldas ant bydermejerio laikotarpiu (1815–1848 m.) kūrusių dailininkų pavaizduotų žmonių tapo įvairiausius protezus ar kaukes. O jauna tapytoja Tala Madani iš Irano šokiruoja žiūrovą atvirai seksualiu turiniu: kupini ironijos jos paveikslai perteikia tamsiai komiškus epizodus.

Taip pat „Lewben Art Foundation“ stende bus galima išvysti brazilo Jonathaso de Andrade instaliaciją, kurioje spalvotos figūros siejamos su žodžiais, bei garsių britų menininkų Tony Craggo ir Thomo Houseago skulptūras. Jų darbus į savo kolekcijas įtraukia žymiausi muziejai, tokie kaip „MoMA“ ir „Tate“, taip pat jie eksponuojami pagrindinėse galerijose, bienalėse ar parodose, tokiose kaip „Documenta“. Tikimasi, kad pristatoma kolekcija taps geru pavyzdžiu mūsų kolekcininkams, kurių šiuolaikinio meno rinkoje stinga.

„Tačiau ne kaupimas šiuo atveju yra esminis – daug kas prisiperka kūrinių ir juos laiko. Svarbus „Lewben Group“ noras dalytis sukauptais turtais su visuomene, jų nuolat rengiamos išskirtinės parodos“, – pabrėžia D.Stomienė.

Mugės metu „Lewben Art Foundation“ ekspozicijoje periodiškai vyks performansas: smuikininkas Kęstutis Pleita grieš meksikiečio Pedro Reyeso iš šaunamųjų ginklų sukurtu smuiku. P.Reyeso „IX smuikas“ – tai projekto  „Visuomenė be ginklų“ (angl. „Disarm“) dalis. 2013 m. šis menininkas Meksikos vyriausybės paprašė 6700 pistoletų, kad galėtų iš jų sukurti menines kompozicijas.

Tradicinė „ArtVilnius“ mugėje didelių gabaritų skulptūrų bei instaliacijų paroda „Takas“ šiais metais tapo tarptautinė: joje, be lietuvių, savo kūrinius pristatys Latvijos, Rusijos bei Ukrainos menininkai. Vienas išskirtiniausių „Tako“ kūrinių pasitiks mugės lankytojus toje vietoje, kur pernai kabojo didelis Sauliaus Vaitiekūno darbas „Žalia giria – balta jūra“. Tai bus taip pat ekologine tema bylojanti ukrainiečio architekto Nikitos Shalenny instaliacija „Siberija“, o jai pagaminti prireiks net 6 tūkst. žalių medžiaginių kiniškų rankšluostukų.

Šiuo metu Niujorke gyvenantis pasaulinio garso menininkas bei muzikantas Vladimiras Tarasovas mugėje pristatys dar niekada Lietuvoje nerodytą videoinstaliaciją „Šešiasdešimtieji“. Joje lankytojai galės atsipalaiduoti nuo mugės šurmulio, stebėdami ant sienų siūbuojantį aguonų lauką ir klausydamiesi anais laikais populiarių Jimi Hendrixo bei Janis Joplin įrašų. Taip pat bus eksponuojamas šiuo metu Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaujančio autoriaus Dainiaus Liškevičiaus kūrinys „Labyrinthus“, anksčiau pristatytas Šiuolaikinio meno centre.

Vieno seniausių Europoje šiuolaikinio videomeno festivalio „Videonale“ (Vokietija) kuratorės specialiai lietuviškajai mugei atrinko geriausius festivalio kūrinius, kuriuos sieja bendra tema – „Laukinis šauksmas“. O galerija iš Vokietijos miesto Acheno „ArtCo“ pristatys iš Afrikos kilusių, tačiau dabar Europoje įsikūrusių menininkų darbus.

Fotografijoms šiųmetėje mugėje nebebus skiriama tiek dėmesio, kiek pernai, tačiau savo personalinę parodą ,,Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014 m.“, pristatančią skirtingų laikų populiariausio lietuvių paplūdimio akimirkas, mugėje surengs fotomenininkas Algimantas Kunčius. Kauno fotografijos galerija ją eksponuos ypatingai: žiūrovai nuo vienos nuotraukos prie kitos keliaus ant Palangos smėliuko nutiestu paplūdimį primenančiu mediniu takeliu.

Meniškesniu savo įvaizdžiu pasirūpinti šįmet paskatinti ir mugės rėmėjai, kurie jos svečiams tiekia kavą, mineralinį vandenį, alų ir t.t. Pirmą kartą jų reklaminiai stendai, sekant kitų pasaulio mugių pavyzdžiu, bus paversti meninėmis instaliacijomis.

Tarptautinės meno mugės dažnai samdo autoritetingus kuratorius, dar vadinamus kūrybos direktoriais. Pernykštėje „ArtVilnius“ mugėje toks vaidmuo pirmąkart patikėtas prancūzui Ericui Schlosseriui, tačiau šįmet nuspręsta, kad užsienietis kuratorius – per didelė prabanga. „Tokio žmogaus kvietimas galėtų atsieiti maždaug 10–15 tūkst. eurų. Į šią sumą įeina sutartas honoraras ir visos kelionių bei nakvynių išlaidos ne tik pačios mugės, bet ir pasirengimo jai metu. O tinkamai ruošiantis kelionių reikia daug“, – neslepia D.Stomienė.

Tiesa, mugės ekspozicijų vertinimo komisijoje vieną užsienietišką pavardę vis dėlto išvysime: tai bus šveicarų žurnalistas ir menininkas, aplankęs daug pasaulio šiuolaikinio meno mugių, Simonas Hewittas.

Jau žinoma, kad kitų metų „ArtVilnius“ mugės viešnia taps Lenkija. Lenkų instituto dėka mugės organizatorės savaitę viešėjo kaimynų šalyje ir lankėsi žymiausiose galerijose bei muziejuose, kviesdamos jų atstovus apsilankyti Vilniuje.

„Tačiau pasikalbėję su lenkų galerininkais įsitikinome, kad jų gyvenimas ne ką lengvesnis nei mūsų, nors šalies rinka, atrodytų, gerokai didesnė. Reprezentacinėse užsienio mugėse dauguma Lenkijos galerijų leidžia sau prabangą dalyvauti tik pasirūpinusios valstybės teikiama parama“, – teigia D.Stomienė.

Renata Baltrušaitytė

DELFI

Šokis. Lietuvos šokio informacijos centras mini dvidešimties metų jubiliejų. Ta proga jo įkūrėjo ir vadovo Audronio Imbraso teiraujamės, kodėl mūsų profesionalios šokio trupės samdo vis daugiau užsieniečių, o Lietuvoje užauginti šokėjai priversti ieškotis darbo užsienyje.

VEIDAS: Kaip pasikeitė šalies šokėjų galimybės per du Lietuvos šokio informacijos centro egzistavimo dešimtmečius? Jei įmanoma, atsakymą iliustruokite pasirinktais skaičiais.

A.I.: Prieš du dešimtmečius greta Nacionalinio operos ir baleto teatro, Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų bei ansamblio „Lietuva“ šokėjų tebuvo pradedantis savo veiklą Kauno šokio teatras „Aura“ – dabar suskaičiuoju dar bent 11–12 organizacijų, kurios kuria ir pristato žiūrovams profesionalius šokio spektaklius, o nepriklausomų choreografų ir šokėjų esama dar gerokai daugiau. Anais laikais nebuvo nė vieno turinčio profesionalų šiuolaikinio šokio diplomą – dabar vien baigusių žinomas užsienio mokyklas tokių jau gera dešimtis. Šokis seniai studijuojamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prieš keletą metų pradėta šiuolaikinio šokio specializacija Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Turime ir diplomuotų šokio kritikų, ir gerose užsienio trupėse šokančių lietuvių.

Prieš dvidešimt metų sunku buvo įsivaizduoti lietuviškus pasirodymus rimtesnėse pasaulio scenose – dabar vos spėjam besusekti, kur pasirodo „Aura“. Daug šalių su savo monospektakliais apvažiavo Lora Juodkaitė, nemažai gastroliuoja klaipėdiečių trupė „Papi Dapi Fish“. Pastarieji metai perpildyti „Dansemos“ šokio teatro kūrinių vaikams ir Menų spaustuvės spektaklio „Contemporary?“ pristatymų įvairiose šalyse, išsijudino urbanistinio šokio atstovai „Low Air“, ką jau kalbėti apie nacionalinės baleto trupės išvykas.

Pagaliau prieš dvidešimt metų Lietuvoje greta valstybinių teatrų nebuvo jokių kitų šokiui pritaikytų scenų – dabar yra „Menų spaustuvė“ ir Šokio teatras Vilniuje, „Kultūros fabrikas“ Klaipėdoje, šiokia tokia scena disponuoja „Aura“. Anuomet yra buvęs sezonas, kai Vilniuje neįvyko nė vienos šokio premjeros, – dabar jų bent keliolika per metus, būna ir kelios per mėnesį.

Kita vertus, dėl ydingos valstybinės kultūros politikos ir keisto kitų sričių įtakingiausių personų požiūrio į šokį dauguma šiuolaikinio šokio bendruomenės tebėra vadinamieji „free lancer“, tai yra už šokimą, choreografijos kūrimą ar šokio vadybą algų Lietuvoje beveik niekas negauna, nors algų dirigentams, teatro režisieriams ar chorvedžiams, kelių orkestrų muzikantams ar keliolikos teatrų aktoriams mūsų šalyje nestinga. Ir nejauku stebėti, kaip visuomenės lėšomis išlaikomos Lietuvos trupės vengia kviesti mūsų choreografų, bet nuolat suteikia darbo užsienio kūrėjams.

VEIDAS: Viena vertus, daugiau lietuvių šokėjų dirba užsienyje, antra vertus, tiek nacionalinė baleto trupė, tiek Kauno šokio teatras „Aura“ nebegali išsiversti be užsienio šokėjų. Sportinių šokių klubas „Žuvėdra“ Klaipėdoje apskritai nutraukė veiklą. Visi teigia, kad neberanda pakankamai gabių jaunuolių, pasiryžusių iki devinto prakaito vargti šokių salėse… Kuo tai paaiškinti?

A.I.: Na, čia kiekvieno kolektyvo tam tikros politikos reikalas. Nacionalinė baleto trupė, kiek pastebiu, dar netoli tenukrypo nuo priešiškos lietuvių šokėjams ir ypač choreografams ankstesnės vadovės politikos vėžės. Juk M.K.Čiurionio menų mokyklą baigę baleto artistai sėkmingai šoka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: Jolanta Valeikaitė, Rūta Jezerskytė, Mindaugas Baužys, Vilija Putriūtė, Jurgita Dronina yra buvę ar tebėra labai stiprių užsienio baleto trupių (tokių kaip Švedijos ir Olandijos karališkieji baletai) žvaigždės ar pagrindiniai solistai. Eglę Špokaitę kaip baleriną ir Joną Katakiną kaip pedagogą itin vertino ne tik Maja Pliseckaja, bet ir daug kitų tarptautinių baleto figūrų, bet jiems kažkodėl neatsirasdavo vaidmenų ir galimybių reikštis Lietuvoje. Tai jei vaizduotėje prie dabartinės trupės pridėtumėte tuos, kurie buvo subtiliai išstumti iš savosios šalies, taip pat čia, Vilniuje, nuslopintus ir vengiamus pripažinti vietinius choreografijos talentus, išvystumėte labai stiprią ir originalią nacionalinę baleto trupę, vieną įdomiausių Šiaurės ir Rytų Europoje.

„Auros“ vadovė Birutė Letukaitė, išugdžiusi gausybę gerų šokėjų, dabar pasirinko politiką kviestis užsienio šokėjus. Tačiau, kaip minėjau, lietuviai, tarp jų ir kauniečiai, vienas po kito baigia mokyklas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, šoka gerose užsienio trupėse. Šiemet sulaukėme pirmųjų šiuolaikinio šokio diplomantų Nacionalinėje  M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ir du iš trijų pretendavusių jos absolventų iškart pateko į studijas Amsterdame. Taigi rinktis yra iš ko, reikia tik noro, kartais – dar šiek tiek kantrybės ugdytis nacionalinius kadrus.

Teiginys, kad mūsų šalyje stinga gabių šokiui jaunuolių, mano manymu, tėra mitas, o kartais netgi sąmoningas ar pasąmoningas klaidinimas, mėginant pridengti bandymus dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengti mūsų šalies šokėjų ar choreografų.

„Žuvėdros“ pabaigą sukėlė irgi ne šokėjų stygius. Šio kolektyvo išsiskirstymą derėtų vertinti bendros Lietuvos sportui problematikos kontekste ir ieškoti atsakymų į klausimą, kiek nemažai kainuojančių tarptautinio lygio komandų mūsų nedidelė šalis yra pajėgi išlaikyti. Kadaise pataikiusi į tinkamą vagą, vėliau „Žuvėdra“ patyrė, kad kintant objektyvioms aplinkybėms kolektyvui tapo per sunku išgyventi.

VEIDAS: Ar galite įvardyti, kokios trupės, kurių choreografų kūriniai dažniausiai viešėdavo „Naujajame Baltijos šokyje“?

A.I.: Lietuvos kūrėjus sunku būtų net išvardyti, nes šiame festivalyje yra pasirodę turbūt visi aktyvūs mūsų choreografai, kai kurie – ir po keletą kartų: Vytis Jankauskas, Birutė Banevičiūtė, Aira Naginevičiūtė, kone kasmet programoje būna teatras „Aura“. Ne kartą ir ne du su skirtingais spektakliais yra viešėję ar netgi premjeras rengę Jo Str?mgreno trupė iš Norvegijos, „Nomadi Productions“ iš Suomijos, „Granh?j Dans“ iš Danijos, „Provincialnyje tancy“, Aleksandro Pepeliajevo Kinetinis teatras ir Čeliabinsko šokio teatras iš Rusijos, „Fine 5“ iš Estijos. Galima sakyti, kartu su mūsų festivaliu augo ir stiprėjo choreografės Olgos Žitluchinos trupė Latvijoje.

VEIDAS: Kokias tendencijas nūdienos šiuolaikinio šokio pasaulyje galėtumėte išskirti? Šokio pasirodymų populiarumas bendrame scenos menų kontekste plečiasi ar nyksta?

A.I.: Akivaizdi tendencija: sparčiai didėja šokio įvairovė ir šokio jungtis su kitomis meno rūšimis, kai darosi sunku kažkurį spektaklį priskirti aiškiam žanrui ar meno rūšiai – šokiui, teatrui, muzikai ar cirkui. Šokėjai universalėja: geriausieji paprastai vienodai gerai valdo ir šiuolaikinio šokio technikas, ir baletą, ir netgi, tarkime, akrobatiką, sugeba gerai vaidinti ir dainuoti.

Šokis, dvidešimtajame amžiuje pradėjęs savo „atsiskyrimą“ nuo muzikos ir teatro, užima vis platesnes teritorijas, įsitvirtina vis didesniame skaičiuje šalių. Viena po kitos įvairių valstybių kultūros ministerijos pasitvirtina vienokius ar kitokius šokio plėtros planus, steigiamos specializuotos nacionalinės institucijos, dažniausiai vadinamos šokio namais, ir t.t.. Šalyse, kuriose šokis imtas plėtoti anksčiau, tarkime, Prancūzijoje, JAV ar Jungtinėje Karalystėje, jis surenka panašaus dydžio sales, kaip muzika ar teatras: pasirodymus stebi tūkstantis, du tūkstančiai žiūrovų ir daugiau. Grietinėlę nuo šokio populiarėjimo sumanė nusigriebti netgi komercinės televizijos, imituodamos įvairaus plauko šokių realybės šou.

VEIDAS: Ar konceptualusis menas neįstengs galutinai „praryti“ šiuolaikinio šokio? Nes susidaro įspūdis, kad labai stengiasi: šokis scenoje vis dažniau tampa pagalbiniu, o ne dominuojančiu pasirodymo žanru…

A.I.: Na, niekas nieko neryja. Tiesiog, kaip minėjau, pats šokis smarkiai įvairėja, jame atsiranda ir išnyksta daug įvairių formų ir žanrų, jis drąsėja, pajungia sau kitus menus. Bet pagrindinės kryptys kaip gyvavo, taip ir gyvuoja – grynasis šokis taip pat. Galbūt kam nors panašus įspūdis susidarė stebint „Naujojo Baltijos šokio“ programas. Tada priminsiu, ką nekart esame sakę: savo festivalyje stengiamės pristatyti tuos žanrus ir formas, kurių mažai ar visai nėra Lietuvoje. Taip stengiamės, kad įvairėtų bei keistųsi ir Lietuvos šokis. Abejoju, ar būtų labai įdomu, jei kasmet kviestume vien panašias į mūsiškę „Aurą“ trupes, kurių esama visur.

VEIDAS: Kaip, jūsų akimis, keitėsi „Naujojo Baltijos šokio“ publika?

A.I.: Mokėsi pažinti šokį, augo, plėtėsi. Man smagu sutikti žmonių, kurie gerai prisimena prieš dešimt ar penkiolika metų festivalyje rodytus spektaklius. Kita vertus, prieš keliolika metų iš esmės visos nacionalinės šokio premjeros vykdavo „Naujajame Baltijos šokyje“, todėl į jį eidavo visų skonių žiūrovai, o dabar šokio publika diferencijavosi, kiekvienas pasirinko, kas patinka.

Šokio premjeros įvairiose Vilniaus scenose vyksta ištisus metus, taigi dalis žiūrovų įspūdžių prisisotina per visą sezoną ir gegužę jau veržiasi į gamtą, o ne į uždaras sales. Tačiau su festivaliu užaugo ir itin sustiprėjo mūsų šokio bendruomenė, kuri, nors būdama daugialypė ir neretai kritiškai nusiteikusi paties festivalio atžvilgiu, tuo pat metu yra mūsų pagrindinė partnerė bei ambasadorė visuomenėje.

Renata Baltrušaitytė

Jubiliejaus proga vilniečiams dovanojamas „Batsheva Ensemble“ pasirodymas

Į Vilnių atvežamas baronienės Batshevos de Rotschild kartu choreografe Martha Graham prieš pusę amžiaus įkurtos šokio trupės spektaklis.

Lietuvos šokio informacijos centras per du dešimtmečius į Lietuvą buvo atviliojęs ne vieną šokio pasaulio žvaigždę. Daugelis dar pamena 2001-aisiais furorą sukėlusį Pinos Bausch šokio teatro pasirodymą ir tais pačiais metais vykusią pirmąją Mauro Bigonzetti vadovaujamo „Aterbaletto“ teatro viešnagę. 2007-aisiais Vilniuje pasirodė Mourado Merzoukio hiphopo trupė „Käfig“ iš Prancūzijos, 2013-aisiais – choreografės Sashos Waltz vadovaujama šokio trupė. Tokių garsių vardų dėl įtempto jų grafiko sulaukti konkrečiomis datomis apibrėžtame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ nepavykdavo, tačiau lietuviai nepraleidžia garsių trupių pasirodymų bet kuriuo metų laiku.

Šįmet savo jubiliejaus šventėn Lietuvos šokio informacijos centras pakvietė choreografo Ohado Naharino vadovaujamą šiuolaikinio šokio trupę „Batsheva Ensemble“ ir tarptautiniu hitu tapusį jo spektaklį „DecaDance“.

„Batsheva Ensemble“ vardu po pasaulį važinėja jaunoji Batshevos trupės šokėjų karta. Laikantis nerašytos, bet griežtai paisomos tvarkos būtent jie pirmieji vyksta gastrolių į dar kolektyvo nelankytą šalį, taigi tik priėmus „Batsheva Ensemble“ atsiras galimybė ateityje Lietuvoje išvysti ir ir „Batsheva Dance Company“. Abiejų trupių šokėjai per metus Izraelyje ir visame pasaulyje parodo daugiau kaip 250 spektaklių, kuriuos pamato daugiau kaip 75 tūkst. žiūrovų.

„Batsheva Ensemble“ O.Naharinas įkūrė siekdamas mokyti ir skatinti talentus pagrindinei Batshevos šokio trupei. Šią studiją yra baigę tokios nūdienos choreografijos žvaigždės, kaip Hofeshas Shechteris ar Itzikas Galili. Ansamblį sudaro 14 šokėjų, jų amžius svyruoja nuo 18 iki 24 metų. Šokėjai atrenkami per tarptautines peržiūras, kuriose dalyvauja jaunuoliai iš geriausių pasaulio šokio mokyklų. Į Vilnių atvykstančioje grupėje – šokėjai iš Izraelio, JAV, Kanados ir Japonijos.

Batshevos vardu praeito amžiaus viduryje save ėmė vadinti į Izraelį persikėlusi naujos šokio trupės iniciatorė ir ilgametė jos rėmėja baronienė Bethsabée de Rothschild. Garsios bankininkų Rothschildų giminės atžala 1914 m. gimė Londone, o biologijos mokslus studijavo Paryžiuje, Sorbonos universitete. Dėl vis aštrėjančių nacistų išpuolių Rothschildams prieš Antrąjį pasaulinį karą persikėlus į Niujorką, tęsė mokslus Kolumbijos universitete. Būtent Niujorke baronienė de Rothschild susižavėjo moderniu šokiu, susipažino su šokėja Martha Graham ir tapo jos įkurtos trupės mecenate.

1956 m. baronienė persikėlė gyventi į Izraelį ir čia įkūrė savo fondą, remiantį mokslininkus bei menininkus. Netrukus ji pasikvietė seną draugę M.Graham padėti suburti Izraelio šokio trupę, kuri paskelbė apie savo egzistavimą 1964 m. Ši trupė buvo pradėta vadinti Batshevos šokio trupe. Pati baronienė Batsheva de Rothschild po sunkios ligos mirė Tel Avive 1999 m. Šiandien maždaug trečdalį trupės biudžeto sudaro valstybės parama.

Šeštą veiklos dešimtmetį skaičiuojanti Izraelio trupė per savo istoriją regėjo daug žymių choreografų. Jau ketvirtį amžiaus jai vadovauja O.Naharinas, visame pasaulyje garsėjantis savo išplėtota „Gaga“ šokio technika, kadaise padėjusia jam pačiam atsigauti po nugaros traumos. „Gaga“ leidžia naujai atrasti savo kūną, suteikia žmogui lankstumo, ištvermės, energijos išlaisvinant jusles ir vaizduotę. Visame  pasaulyje ji naudojama ne tik profesionalių šokėjų pamokose, bet ir mėgėjų užsiėmimuose. Šiai technikai tobulinti nebūtini veidrodžiai, kurie, pasak choreografo, tik trukdo, nes šokėjas privalo užmegzti vidinį ryšį su visata, o ne su savo paties atvaizdu. Ir dar labai svarbu  išgirsti savo kūną prieš liepiant jam atlikti konkretų judesį: panašiai keliasi šuoliui besiilsinti katė…. Anot O.Naharino, „Gaga“ – tai visai mažai judesio, užtat labai daug pojūčių. Dabar „Gaga“ turi galimybę išbandyti ir lietuviai: „Menų spaustuvėje“ iki pirmadienio bus rengiami specialūs šokio seminarai.

O.Naharinas, dar vadinamas Misteriu Gaga, laikomas vienu talentingiausių ir geidžiamiausių mūsų laikmečio šokio kūrėjų. Būsimasis choreografas gimė Izraelyje, jo mama – šokio mokytoja, tėvas – aktorius, vėliau pasukęs į psichologiją. Vaikystėje Ohadas buvo pasinėręs į muziką, tapybą ir rašymą. Tačiau tėvai pastebėjo sūnaus talentą šokti ir prieš pat jam baigiant karinę tarnybą mama pasirūpino, kad sūnus pakliūtų į Batshevos šokio trupės peržiūrą. Tada jam buvo 22-eji, jokių šokio pamokų vaikinas nebuvo lankęs. Tačiau O.Naharinui užteko pasirodyti dvi minutes, kad būtų priimtas.

Jau tuomet, 1974-aisiais, M.Graham pakvietė O.Nahariną prisidėti prie savo trupės Niujorke. Ten jis studijavo Amerikos baleto mokykloje ir Džulijardo mokykloje. Šoko su Izraelio „Bat-Dor“ šokio trupe ir Maurice’o Béjart’o trupe „Ballet du XXe Si?cle“ Briuselyje, o 1980 m. su pirmąja žmona Mari Kajiwara įkūrė savo šokio trupę. Visą dešimtmetį ši trupė pristatinėjo O.Naharino spektaklius, kol 1990 m. choreografas buvo paskirtas Batshevos šokio trupės meno vadovu. 2001 m. nuo vėžio mirus pirmajai žmonai, O.Naharinas vedė Batshevos trupės šokėją Eri Nakamurą. Su ja 63-ejų metų Misteris Gaga augina dukterį Nogą.

Šiandien jo karjera paženklinta daugybe tarptautinių apdovanojimų ir garbės vardų, jo kurtus spektaklius šoka garsiausios trupės nuo Australijos iki Kanados, nuo Paryžiaus iki San Paulo. Būtent O.Naharinas vaidmeniui filme „Juodoji gulbė“ parengė aktorę Natalie Portman ir tuo padėjo jai pelnyti „Oskaro“ apdovanojimą.

„Jeigu jūs galite nusakyti šokį, vadinasi, tai buvo prastas šokis, – teigia O.Naharinas. – Šokis taip pat kuria pasakojimą, tačiau tai visai kitos prigimties pasakojimas nei tie, kuriuos galima perskaityti knygose.“

Choreografas įsitikinęs, kad šokti gali kiekvienas: „Šokis gali padėti mums pakelti gyvenimo sunkumus. Jis nesprendžia problemų, bet leidžia pažvelgti į jas šviesesnėmis akimis, o tai – pusiaukelė į problemų sprendimą.“

Spektaklį „DecaDance“ sudaro rinktiniai etiudai iš dviejų dešimtmečių O.Naharino kūrinių kraičio, todėl jame galima išvysti įvairiausių šokio stilių paliktų pėdsakų. Antroje pasirodymo dalyje trupės nariai kvies kartu pašokti to pageidaujančius žiūrovus, o vakaro kulminacija taps ištrauka iš ankstyvojo O.Naharino spektaklio „Zachacha“, kuriame artistai „mankštinasi“ ant scenoje pusračiu sustatytų kėdžių.

BFL

Prieš savaitę pasirodė paskutinė šį sezoną Nacionalinio dramos teatro premjera – Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“. Taip savo penkerių metų kadenciją meno vadovo poste solidžiai užbaigė Audronis Liuga, tvirtinantis, kad iki tol komerciniais pastatymais pasikliaudavusi reprezentacinė šalies scena per šiuos metus praturtėjo spektakliais, kuriuos nedvejodamas į savo repertuarą priimtų bet kuris garsus Europos teatras. Šiame interviu – apie tai, kokie konfliktai lydėjo jų gimimą ir kas ateityje galėtų pakeisti kol kas nesikeičiantį šalies režisūros elitą.

VEIDAS: Anksčiau tekdavo nugirsti apie po peržiūrų nukeliamas arba apskritai atšaukiamas premjeras, o pastaraisiais metais visi numatyti spektakliai sceną pasiekdavo iš anksto numatytu laiku. Ar teatro meno vadovas turi teisę neišleisti vilčių nepateisinusios premjeros? Jei taip – ar buvo atvejų, kai kildavo pagunda šia teise pasinaudoti?

A.L.: Žinoma, tokia galimybė teatre visada būna. Prisimenu bent du atvejus, kai apie tai buvo labai rimtai diskutuojama, ir abu kartus kalbėta ne apie pradedančių, o apie žymių režisierių statomus spektaklius. Šiandien nebėra prasmės slėpti, kad po Oskaro Koršunovo „Išvarymo“, tapusio lankomiausiu ir geidžiamiausiu teatro spektakliu,  peržiūros su režisieriumi aktorių akivaizdoje beveik susimušėme. Tąkart pristatyta spektaklio versija nieko gera teatrui nežadėjo, ir režisieriui atvirai tai išdėsčiau. Pjesės autoriui Mariui Ivaškevičiui septynias valandas trukusi peržiūra taip pat priminė katastrofą. Vis dėlto O.Koršunovas mūsų pastabas išgirdo, per dieną ar dvi spektaklis buvo sėkmingai „suveržtas“, o vėliau palengva užsiaugino sparnus. Galima sakyti, šis darbas – tai naujos kartos „Žaldokynė“.

VEIDAS: Prieš du dešimtmečius Nacionaliniame dramos teatre daug diskutuota apie vadinamąjį skėčio principą, leidžiantį rodyti ne kelių išrinktųjų, o visų žymiausių šalies režisierių kurtus spektaklius. Šiandien galime konstatuoti, kad teatras po savo stogu išties sugebėjo suburti pajėgiausius Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) režisierius. Vadinasi, jau atsidūrėme po skėčiu?

A.L.: Galima būtų taip sakyti, bet patikslinsiu, kad skėtis tada buvo įsivaizduojamas labiau kaip žymių režisierių vadovaujamų nepriklausomų teatrų scenos aikštelė. Tai būtų principas, artimesnis nūdienos „Menų spaustuvės“ veiklos modeliui. Mūsų principas kitoks: tai – repertuarinis teatras, o ne scenos aikštelė. Tai – skėtis su tvirtu stuburu, aktyviai ir kryptingai formuojančiu repertuarą. Devyniasdešimt procentų pastarųjų penkių sezonų statytų veikalų buvo mano paties režisieriams pasiūlyti kūriniai ar jų idėjos. Todėl ir Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“ pasirodė būtent kaip Nacionalinio dramos teatro repertuarinis spektaklis, o ne kaip „Meno forto“ premjera. Tai, beje, pirmas valstybiniame Lietuvos teatre E.Nekrošiaus pastatytas dramos spektaklis po beveik ketvirčio amžiaus pertraukos (pastarasis – Valstybiniame jaunimo teatre jo režisuota „Nosis“ – pasirodė dar 1991 m.). Būtent todėl „Boriso Godunovo“ pastatyme matome tiek daug Nacionalinio dramos teatro trupės aktorių, su E.Nekrošiumi dirbančių pirmą kartą. Įkalbėti režisierių po tiek metų sugrįžti po valstybinio teatro stogu tikrai nebuvo paprasta, nors, pavyzdžiui, O.Koršunovas dabar pats veržiasi čia statyti savo spektaklių. Juk nemažai OKT pastatymuose subrandintų aktorių šiandien yra mūsų trupės nariai, be kurių teatro repertuaras jau tapo sunkiai įsivaizduojamas.

VEIDAS: Tačiau griežta statytojų atranka dar labiau išryškino susiformavusią  „duobę“ tarp režisūros elito atstovų ir visų kitų šalies teatruose dirbančių režisierių. Ar ši takoskyra išliks?

A.L.: Taip, klaustukas dėl Lietuvos teatro rytdienos išlieka. Aiškesnė situacija, susijusi su dramaturgais: turime keletą su teatru bendradarbiaujančių jaunų žmonių. Naują pjesę teatrui rašo Mindaugas Nastaravičius, M.Ivaškevičius dabar renka idėjas spektakliui, kurio statyti kviečiamas gerai Lietuvoje pažįstamas vengrų teatralas Arpadas Schillingas. Mat šis režisierius nepageidavo turėti užbaigto dramos teksto: teprašė vienijančios idėjos ir siužetinių gairių eskizams karo tema, kurios leistų improvizuoti su aktoriais birželį rengiamoje kūrybinėje stovykloje-laboratorijoje.

Tačiau kol kas nematyti jaunų režisierių, kurių darbų nuoseklumas ir kokybinis stabilumas leistų jiems artimiausiu metu prisidėti prie „elitinės“ komandos. Taip yra todėl, kad jaunieji dažniausiai neturi galimybės ilgėliau vystyti savo idėjų vienoje trupėje ir priversti blaškytis po įvairius šalies teatrus. Nors esama išimčių: štai Vidas Bareikis bando šlietis prie Valstybinio jaunimo teatro trupės, Artūras Areima kuria Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Jaučiant atsakomybę už Lietuvos teatro rytdieną, mums irgi reikėtų turėti tegu nedidelę, bet nuosekliai dirbančią jaunimo kūrybinę platformą. Pradžioje pakaktų trijų dramaturgų ir trijų režisierių, taip pat galimybės pasikviesti jaunų užsienio kūrėjų. Kol kas neapsisprendėme dėl konkretaus prie teatro veikiančios jaunimo studijos modelio ir jos finansavimo šaltinių, tačiau galiu pasakyti, kad planuojame suteikti galimybę toliau kurti dviem Gintaro Varno mokiniams, pristačiusiems savo spektaklius šį sezoną: Kamilei Gudmonaitei ir Povilui Makauskui.

Beje, galima būtų paskaičiuoti, kiek dar nebaigusių studijų Muzikos ir teatro akademijos auklėtinių pastaraisiais metais turėjo progų ne tik režisuoti, bet ir vaidinti Nacionalinio dramos teatro spektakliuose. Skaičius, palyginti su ankstesniais laikais, turėtų būti įspūdingas, nes tokios progos buvo suteiktos Jono Vaitkaus, G.Varno, O.Koršunovo vadovaujamų kursų studentams. Klausimas, kaip tą ryšį paversti kažkuo daugiau, nei studentų darbais savo kurso vadovų sukurtuose spektakliuose. Arba – kaip sukurti jaunųjų teatralų savarankiškų kūrybinių darbų kuravimo sistemą. Nes teatre, neturinčiame vyriausiojo režisieriaus, tai tampa problema.

VEIDAS: Bet prisiminkime, kad anksčiau, kai toks režisierius teatre būdavo, jis virsdavo dar didesne problema: kolegos etatinį režisierių kaipmat apkaltindavo  autoritarizmu ir pagrindinės šalies scenos „okupavimu“.

A.L.: Dėl sudėtingų pačių režisierių tarpusavio santykių man iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, O.Koršunovas galėtų prižiūrėti J.Vaitkaus ar G.Varno statytus spektaklius ir sakyti savo pastabas juose vaidinantiems aktoriams. Taigi situacija šiuo požiūriu primena aklavietę, nors, jeigu skaičiuotume statistiškai, daugiausiai spektaklių Nacionaliniame dramos teatre pastaraisiais metais yra sukūręs būtent O.Koršunovas. Jo sėkmingi pastatymai mūsų repertuarui tikrai svarbūs.

Apskritai etatinio režisieriaus stoka teatre aiškiai juntama dviem atvejais. Pirmasis – kai savarankiškus monospektaklius mėgina kurti trupės aktoriai, kurie nėra pakankamai užimti teatro repertuare. Tokie statytojai paprastai turi susiformavę detalią būsimo spektaklio viziją ir būna itin jautrūs iš šono atkeliaujančioms pastaboms, netgi režisierius jiems nėra autoritetas. Todėl dėl aktorių darbų įtraukimo į repertuarą kartais irgi kyla abejonių, minėtų interviu pradžioje.

O antra, dar dažnesnė situacija, kai teatrui pristinga nuosavo režisieriaus, – jau minėta jaunų, tik pradedančių savarankiškos kūrybos kelią teatro menininkų darbų priežiūra ir jų konsultavimas, be kurio sunkiai įsivaizduojama repertuarinio teatro tradicijos tąsa.

VEIDAS: O kaip sekėsi kurti jaunų dramaturgų ir režisierių tandemus? Juk toks ir buvo vienas iš „Naujosios dramaturgijos dienų“ tikslų…

A.L.: Kaip žinote, dramaturgė Teklė Kavtaradzė pastatė spektaklį su režisieriumi Tadu Montrimu, o M.Nastaravičiui visai neblogai sekėsi dirbti su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi. Abiem atvejais tai buvo ne teatrui tiesiog atnešti ir palikti tekstai, o bendras spektaklio idėjos vystymas nuo pradžios iki pabaigos.

Tačiau neslėpsiu, kad šį, jau besibaigiantį sezoną didžiausią dėmesį teko skirti ne jauniesiems kūrėjams, o dviem pagrindiniams repertuaro „kalnams“: „Didvyrių aikštei“ ir „Borisui Godunovui“. Vien pasirengimas šiems pastatymams iki repeticijų starto truko maždaug metus. Šią žiemą buvo laikotarpis, kai vienu metu vyko Krystiano Lupos, E.Nekrošiaus ir O.Koršunovo repeticijos, o aktoriai per dieną lakstydavo iš vienos salės į kitą ir dar vakarais turėdavo vaidinti repertuarinius spektaklius. Kartais nuo krūvio jau nebesusigaudydavo, į kurią salę pirmiau bėgti…

Užtat dabar Nacionalinio dramos teatro repertuaras pakankamai „tirštas“, tad, išskyrus minėtą bendrą M.Ivaškevičiaus ir A.Schillingo darbą, kuris bus rodomas rugsėjo pabaigoje, rudenį daugiau premjerų greičiausiai neišvysite. Ateinantį sezoną ketiname intensyviau rodyti jau turimus spektaklius. Bus ir daugiau užsienio gastrolių, nes naujus K.Lupos ir E.Nekrošiaus darbus pageidauja išvysti kitų šalių žiūrovai. Drąsiai galiu teigti, kad penki dabar turimi spektakliai papuoštų bet kurio Europos dramos teatro repertuarą: tai „Išvarymas“, „Mūsų klasė“, „Didvyrių aikštė“, „Borisas Godunovas“ ir rečiau prisimenamas vengrų režisieriaus Laszlo Bagossy „Lilijomas“ su puikiais mūsų aktorių vaidmenimis. Taip pat paaugliams skirtas Kirsten Dehlholm „Kosmosas +“, kuris nuvežtas į Kopenhagą vietos kritikų buvo pripažintas naujo teatrinio žanro atradimu. Visi minėti spektakliai tokie skirtingi, tarsi būtų atkeliavę iš skirtingų teatro planetų, tačiau visi pasako kažką svarbaus apie mūsų visuomenę ir esamąjį laiką. O kuo platesnė repertuaro meninė amplitudė, tuo jis turtingesnis.

VEIDAS: Ar buvo veikalų, kuriuos norėjote regėti teatro scenoje, bet nė vienam statytojui nepavyko jų įpiršti?

A.L.: Nuoširdžiai – nebuvo. Nešė man įvairių veikalų, bet tarp jų nebuvo tokių, kuriuos matyčiau kaip repertuarui būtinus. Nes kai galvoji apie konkretų veikalą, kartu turi galvoje ir jo statytoją. Ir atvirkščiai: tarkim, Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštė“ iškilo galvojant apie anksčiau šio autoriaus veikalus sėkmingai stačiusį K.Lupą, kuris pats pageidavo, kad kūrinys jam būtų parinktas atsižvelgiant į mūsų teatrui reikalingą repertuarą.

Ne visada ir toks planavimas pasiteisina. Tarkim, Euripido „Bakchantes“ pats pasiūliau G.Varnui, bet šio spektaklio likimas teatre tiesiog nesusiklostė: jis buvo itin retai rodomas dėl atlikėjų (kurių būryje buvo ir baleto šokėjas, ir kontratenoras) negalavimų. Tačiau jei pakalbėtumėte su pačiu režisieriumi, išgirstumėte, kad „Bakchantes“ jis vadina vienu reikšmingiausių savo pastatymų dramos scenoje ir vertina geriau nei kritikų labiau pamalonintus savo darbus.

Iš visų O.Koršunovo spektaklių, esančių Nacionalinio dramos teatro repertuare, vienintelę „Jelizavetą Bam“ atsinešė pats režisierius. O „Išvarymas“, „Katedra“ ir „Kankinys“ jam buvo siūlomi su rimta motyvacija, ir režisierius apsvarstęs tuos pasiūlymus priėmė. Pasiūlymai turėjo ir teminių sąryšių: tarkim, Marius Repšys, „Išvaryme“ suvaidinęs Vandalą, „Katedroje“ sugrįžo kaip kilnių ketinimų kupinas Laurynas. Pratęsiant šią liniją iki šiandienos, veikiausiai neatsitiktinai tas pats aktorius buvo pasirinktas ir Dmitrijaus Apsišaukėlio vaidmeniui spektaklyje „Borisas Godunovas“.

VEIDAS: Nors pabrėžiate, kad Nacionalinis dramos teatras neturėtų tapti suvežtinių spektaklių rodymo aikštele, sostinės žiūrovai jau pasiilgo „mažo skėčiuko“ – lietuviškos dramaturgijos festivalio „Versmė“, leisdavusio išvysti, kuo kvėpuoja kiti šalies teatrai. Rokiškėnai, varėniškiai turi tokią galimybę, o sėslesniems vilniečiams tenka akylai gaudyti pavienius gastrolinius spektaklius, kurie nebūna gausiai išreklamuoti…

A.L.: Sutinku, kad tokio „skėčiuko“ trūksta. Tiksliau, trūksta jauno entuziastingo žmogaus teatre, kuriam panašus renginys rūpėtų. Aš tam jau per senas. Penkiolika metų rengiau tarptautinę „Naujosios dramos akciją“ ir pamenu, kiek jėgų atimdavo festivalio organizavimas. Tačiau būtent „Naujosios dramos akcija“ dramaturgijon nukreipė talentingą autorių M.Ivaškevičių, nors nemeluodamas galiu teigti, kad devyni dešimtadaliai siūlomų lietuviškų pjesių būdavo beviltiška grafomanija.

VEIDAS: Kas iš pernykštėse „Naujosios dramos dienose“ pristatytų skaitymų, be jau rodomų Birutės Mar „Ledo vaikų“, dar turi šansų virsti repertuariniais spektakliais? Ar Yana Ross su savo komanda toliau plėtos „(savi)žudikų“ eksperimentą?

A.L.: Ne, su Y.Ross jau galvojame apie kitą pjesę ateities pastatymui. Nors idėja gretinti menininkų su savižudžių situaciją atrodė patraukli, galiausiai nutarta juoduoju humoru nesikliauti. Bandėme toliau vystyti jaunų režisierių Simonos Biekšaitės ir Maritos Sirgmets „Džuljetas“, tačiau kol kas ne itin sėkmingai.

Neseniai teko kalbėtis su „Maidano dienoraščių“ autoriais iš Ukrainos. Jie mėgino pristatyti savo spektaklio versiją kariniuose daliniuose, tačiau netrukus patyrė, kad juose tarnaujantiems vyrams svarbiau patiems išsipasakoti, nei klausytis svetimų išgyvenimų.

VEIDAS: Rudenį vėl vyks konkursas į Nacionalinio dramos teatro meno vadovo pareigas. Ar kandidatuosite naujai kadencijai?

A.L.: Pirmiausia turėčiau atsakyti sau, kokį šį teatrą įsivaizduoju po penkerių metų. Matyčiau jį ant dviejų ratų: pirmasis – teatro meistrų repertuaras, ir ne tik Lietuvos teatro meistrų. Svarbūs ne tiek patys garsūs užsienio vardai, kiek tai, ką šie menininkai galėtų atnešti nauja ir vertinga mūsų teatro kultūrai ir tradicijai, kaip jie galėtų praplėsti mūsų aktorių profesinį akiratį.

Antrasis ratas – jau minėta jaunųjų teatro platforma. Tai galėtų būti tarsi ištisą sezoną trunkančios „Naujosios dramaturgijos dienos“ – kas mėnesį Kišeninėje salėje rodomas skaitymas, pristatymas ar premjera. Taip ilgainiui ir išryškėtų nauji kūrėjai, pretenduojantys į „aukščiausiąją lygą“.

Renata Baltrušaitytė

Mettis

Kitą savaitę prasidėsiančiame Vilniaus festivalyje pirmą kartą koncertuos lietuvių styginių kvartetas „Mettis“. Susipažinkime su jo nariais – keturiais jaunais vaikinais, pernai pradėjusiais studijas Europos kamerinės muzikos akademijoje (ECMA).

Nė vienas iš jų nėra kilęs iš Vilniaus: Karolis Rudokas – iš Ukmergės, Bernardas Petrauskas – iš Klaipėdos, Kostas Tumosa ir Rokas Vaitkevičius – kauniečiai. Pirmieji du – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai, o abu iš Kauno kilę stygininkai susipažino mokydamiesi J.Naujalio muzikos mokykloje. Tačiau šiandien visi keturi sieja savo gyvenimą (o kartu – „Mettis“ kvarteto ateitį) su sostine: Kostas ir Rokas duonai užsidirba grieždami Lietuvos kameriniame orkestre, Bernardas ir Karolis – Nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre. Styginių kvarteto repeticijoms stengiasi susitikti kasdien ir visi keturi tikisi sulaukti laikų, kai galės pragyventi iš bendrų „Mettis“ koncertų.

Į susitikimą Vilniuje vaikinai atėjo nešini naujutėlaičiais Klauso Ludwigo Clemento gamybos instrumentais, kuriuos jiems laikinai patikėjo šių muzikos instrumentų dirbtuvių, esančių Vokietijoje, atstovas. „Mettis“ muzikantai K.L.Clemento instrumentus Lietuvoje išbandys pirmieji. Jais vaikinai grieš ir Vilniaus festivalyje, kai pasirodys drauge su garsiu Italijos miesto Kremonos styginių kvartetu „Quartetto di Cremona“, atsivešiančiu trijų šimtmečių senumo instrumentus. Taigi šis festivalio koncertas pasižymės ne tik topografiniu dialogu tarp Lietuvos ir Italijos, bet ir skirtingo laikmečio meistrų darytų muzikos instrumentų sąskambiais.

„Naujuosius styginius rinkdamiesi išbandėme ir galime konstatuoti, kad tai –  modernūs, solistų klasės instrumentai. Kvartetui muzikinės darnos turėtų suteikti ir tai, kad dabar visi grosime tų pačių dirbtuvių gamybos instrumentais. Turėtų būti labai įdomi patirtis“, – teigia violončelininkas R.Vaitkevičius.

Būtent jis „Mettis“ kolektyve yra sukaupęs daugiausiai kamerinio muzikavimo patirties, mat įvairios sudėties ansambliuose griežė nuo pat studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios. Galiausiai pabodo blaškytis ir su draugais nutarė kurti savo intensyviai dirbantį kvartetą. Pagrindiniu „Mettis“ kolektyvo pedagogu ir konsultantu Rokas vadina Muzikos ir teatro akademijos profesorių ir Valstybinio Vilniaus kvarteto violončelininką Augustiną Vasiliauską. Paramos vaikinai sulaukia ir iš Nacionalinės filharmonijos vadovybės, kurios dėka pirmąkart turės progą koncertuoti prestižiniame Vilniaus festivalyje.

Styginių kvartetų pasiūla Lietuvoje gausi: be didžiausią patirtį turinčių dviejų Nacionalinei filharmonijai priklausančių kolektyvų – Čiurlionio kvarteto ir Valstybinio Vilniaus kvarteto, čia nuolatos dirba ir koncertuoja Kauno styginių kvartetas, „Chordos“, „Art Vio“, „Mettis“ bendraamžiai – styginių kvartetas „Adora“ ir keletas kitų kolektyvų. Taigi tradicijos turtingos ir jauniesiems mokytis yra iš ko.

Europos mastu autoritetingiausiais šios rūšies ansambliais šiandien laikomi Austrijoje Hagenų šeimos įkurtas „Hagen Quartet“, dar vienas tos pačios šalies kvartetas „Artis“, žymus tuo, kad jo muzikantai (išskyrus violončelininką) mėgsta koncertuoti stovėdami, sudėtingų Ludwigo van Beethoveno kūrinių atlikimu pagarsėjęs  „Artemis“ kvartetas iš Vokietijos bei jaunų muzikantų suburtas „Ebene“ kvartetas Prancūzijoje. O 2008 m. Austrijoje savo veiklą nutraukusio Albano Bergo kvarteto įrašai vis dar laikomi sektinu pavyzdžiu visos Europos jauniesiems atlikėjams.

„Styginių kvartetų specifika tokia, kad, norėdami groti gerai, kaip sakė vienas mūsų užsienyje sutiktų pedagogų – prancūzų „Ysaye“ kvarteto altininkas Miguelis da Silva, muzikantai privalo bent dešimtį metų kasdien drauge repetuoti po keturias–šešias valandas. Tik tuomet susiformuoja vienas kito pojūtis  ir bendra garso intonacija“, – įsiminė Rokas.

Todėl vaikinai džiaugiasi, kad pernai kvartetas „Mettis“ tapo ECMA nariu. Dabar per dvejus metus jie turės galimybę tobulintis mažiausiai šešiose šios akademijos rengiamose sesijose, kuriose su jaunais muzikantais dirba patyrę iš visos Europos sukviesti pedagogai. Šių metų balandį vyrukai jau dalyvavo eilinėje ECMA sesijoje Osle, o neseniai grįžo iš Austrijos mieste Grafenege vykusios sesijos, kurioje pirmą kartą susitiko su „Quartetto di Cremona“ nariais ir repetavo Vilniuje abiejų kvartetų drauge griešimą Felixo Mendelssohno-Bartholdy oktetą.

Sesijai pasibaigus dar užsuko į tarptautinį styginių kvartetų festivalį Prancūzijos mieste Bordo, kur vyko altininko M.da Silvos meistriškumo kursai. Šiame festivalyje publika audringomis ovacijomis palydėjo „Mettis“ atliekamo Dmitrijaus Šostakovičiaus Trečiojo kvarteto interpretaciją, o baigiamajame koncerte lietuviams patikėta garbė kartu su pačiu M.da Silva atlikti Wolfgango Amadeaus Mozarto styginių kvintetą.

Meistriškumo pamokos ECMA sesijose – nemokamos, tačiau už kelionę ir pragyvenimą jose dalyvaujantys muzikantai privalo mokėti patys. O Norvegijos sostinė Oslas, kuriame anksčiau tobulinosi „Mettis“ vaikinai, – vienas brangiausių Europos miestų…

„Taip, norvegiškos kainos šiurpino ne tik mus, bet ir gerokai turtingesnius kolegas iš Vokietijos, Austrijos. Mums dar palyginti pasisekė: pavyko nusipirkti pigius skrydžio bilietus į Oslą ir netoli akademijos išsinuomoti nedidelį butuką. Todėl maistą gaminomės patys, nereikėdavo kaskart ieškoti kavinės“, – pasakoja smuikininkas K.Tumosa.

Darbotvarkė tokiuose kursuose sudaryta taip, kad muzikantams neliktų kada nuobodžiauti: pusę dešimtos ryto prasideda pirmoji pamoka, po jos kvartetas dirba savarankiškai, tada vėl pamoka, teorinės paskaitos, vakare – koncertas.

Repertuaras „Mettis“ kvartete parenkamas demokratiškai, atsižvelgiant į daugumos ansamblio narių nuomonę, tačiau jo pagrindą sudaro tarptautiniuose atlikėjų konkursuose kotiruojami kūriniai. Mat pasisėmę tarptautinės patirties kitąmet „Mettis“ vaikinai jau ketina išmėginti savo jėgas styginių kvartetų konkurse Bordo mieste Prancūzijoje. Reikalavimai programos atžvilgiu jame nėra griežtai apibrėžti, tačiau lietuviai greičiausiai nesiryš vertinimo komisijai pristatyti lietuviškų kūrinių: tarptautinei kamerinės muzikos bendruomenei jie nėra žinomi, taigi ir vertinti gali būti sudėtinga.

Stipriausi tarptautinėje arenoje „Mettis“ vaikinai, kaip ir dauguma Lietuvos atlikėjų, jaučiasi atlikdami rusų kompozitorių bei romantinio stiliaus repertuarą, nes iš savo pedagogų perėmė šios muzikos interpretavimo tradicijas. Atliekant Vienos klasikų (Josepho Haydno, W.A.Mozarto, L.van Beethoveno) muziką su kolegomis iš Vakarų Europos varžytis būtų sudėtinga. O styginių kvartetams šie kompozitoriai kūrė daug: J.Haydnui priskiriama daugiau kaip 80 tokių kūrinių, W.A.Mozartui – 26. L.van Beethovenas paliko 16 opusų styginių kvartetui, tačiau jie tokie sudėtingi, kad visus įtraukti į savo koncertines programas ryžtasi tik atitinkamos brandos sulaukę kolektyvai. Įveikti „visą Beethoveną“ – kone visų styginių kvartetų ilgametis tikslas.

„Klasikinė muzika kupina interpretavimo taisyklių, kurias būtina žinoti. Nes dažnai nutinka, kad grodamas tiesiog pasimeti tarp galimų traktavimo variantų ir dėl žinių stokos pasirenki ne pačius tinkamiausius. Pedagogai, su kuriais dirbame ECMA sesijose, ne tiek nurodinėja mūsų klaidas, kiek stengiasi perteikti supratimą, ką būtent vienu ar kitu kūriniu norėjo išreikšti kompozitorius “, – pasakoja smuikininkas Bernardas.

Vaikinai pripažįsta daugiausiai organizacinių ansamblio darbų patikintys altininkui Karoliui: jis – ir pagrindinis „Mettis“ vairuotojas, ir edukacinių koncertų vedėjas, ir spaudos atstovas. Bet mirktelėję priduria, kad taip ir turėtų būti, nes altui, rašydami kvartetus, kompozitoriai skiria mažiausiai natų, todėl altininkams tenka kitaip „atidirbti“. Tarkim, „Quartetto di Cremona“ organizacinius reikalus taip pat tvarko altininkas.

Kai „Mettis“ muzikantai išvažiavo į pirmuosius meistriškumo kursus užsienyje, Hatto Bayerle, Albano Bergo kvarteto įkūrėjas, jų pasiteiravo, ar jie geri draugai, ir patarė tarpusavio santykiuose išlaikyti dalykinį atstumą, nes taip paprasčiau dirbti. Muzikos istorija žino daug aršios nesantaikos styginiuose kvartetuose pavyzdžių.

Tarkim, daugiau nei šešis dešimtmečius Maskvoje veikusiame Beethoveno vardu pavadintame kvartete pirmasis ir antrasis smuikai tarpusavyje apskritai nesikalbėdavo, o pastabas vienas kitam perduodavo per trečią asmenį: „Pasakyk šitam, kad neimtų natos taip garsiai…“ Žymaus amerikiečių styginių kvarteto „Guarneri“, gyvavusio 45 metus, nariai atvykę gastrolių ne tik prašydavo atskirų kambarių, bet ir reikalaudavo, kad jų kambariai būtų skirtinguose viešbučio aukštuose. Ką jau kalbėti apie atskiras traukinio kupė keliaujant…

„Kol kas panašių problemų neturime, į koncertus visi draugiškai keliaujame vienu automobiliu. Tiesa, kai susinešame instrumentus, jame būna ganėtinai ankšta“, –  pasakoja Rokas.

Po Vilniaus festivalio styginių kvartetas „Mettis“ kartu su vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur išvyksta koncertuoti į Suomijai priklausančias Alandų salas. O kitų metų pradžioje jau numatytas kvarteto pasirodymas prestižinėje Londono „Wigmore Hall“ salėje, čia lietuviai koncertuos kartu su kitais ECMA globojamais atlikėjais.

Renata Baltrušaitytė

Scanpix

Kultūra ir politika.  Ar „Eurovizijos“ žiuri nariai iš Lietuvos ignoravo europiečių simpatijas pelniusią Poliną Gagariną vien tam, kad demonstratyviai neskirtų balsų Rusijai? Riba tarp kultūros ir politikos mūsų šalyje neaiški. Lietuvos žiniasklaidoje esama rusofobiškų nuotaikų, netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius.

Austrijos „Wiener Stadthalle“ scenoje rusė Polina Gagarina su žemę siekiančia balta suknele jausmingai dainuoja apie taiką, išgijimą, svajones. Ranką ji glaudžia prie širdies. Už jos lengvučio balto apdaro, kuris atrodo akytas dėl prožektorių šviesos, boluoja pritariančios figūros. Tyriausių žmogiškųjų vertybių nuoširdumą įtvirtina ilgaplaukis būgnininkas – jis prisimerkęs, nes įsijautė į tokią sielovadą.

2015 m. „Eurovizijos“ finale nereikėjo įjungti švilpimą ir panašias publikos emocijas slopinančios aparatūrą, kuria dainų konkurso organizatoriai pasirūpino po praėjusių metų rusaičių dvynių Tolmačiovų nušvilpimo. Jos irgi dainavo apie šviesą tamsoje, kuri skirta lyg ir meilės objektui, lyg ir Krymui. Polina iš pradžių bijojo, kad ir šiemet publika ims baubti. Šįkart atlikėjos fone iškyla pasaulio vaizdas, ir perstumdytų Rusijos sienų tenai nematyti. Daina baigiasi, Polina darkart rėkte išrėkia frazę apie „milijonus balsų“, kurie tarsi palaiko šviesius dainos simbolius. Publika ploja, prestižinę teatro mokyklą baigusi aktorė keliskart sukūkčioja: „Spasibo“ – ačiū.

P.Gagarina išties gavo tuos „milijonus balsų“, apie kuriuos dainavo. Kaip sako televizijos projektų žiuri nariai – atlikėja „įtikino“. Už Rusijos atstovę „Eurovizijos“ dainų konkurso finale teigiamai nebalsavo tik trys šalys iš 41-os. Nė vieno balo Polinai neskyrė Lietuva. Kita šalis – San Marinas, pagal gyventojų skaičių prilygstantis Kaišiadorių rajono savivaldybei. Trečioji – Rusija, nes už savo dalyvę balsuoti negali.

Ar Lietuva ignoravo Europą įtikinusio Rusijos pasirodymo profesionalumą vien tam, kad demonstratyviai prieš visą Europą neskirtų jai balsų? Ar paneigiame šalies kultūrą, nes manome, kad net ir devintas vanduo nuo kisieliaus yra blogis, jeigu kilo iš Rusijos?

Vertinimo komisijos narių nuomonė ne tokia primityvi. „Asmeniškai aš svarsčiau, koks Rusijos pasirodymas dabartiniame kontekste, kad ir politiniame, man padarytų įspūdį. O tai galėjo būti būtent jaudinantis, gilus rusų meninės kultūros motyvas, daina. Kažkas, kaip mes klasikine prasme įsivaizduojame šios kultūros klodus. Bet šis pasirodymas visai ne tas atvejis. Rusijos pasirodymas „Eurovizijos“ finale buvo visiška ir absoliuti komercija. Ir emocinė, ir muzikinė, ir politinė – kokia tik nori komercija. Apie rusų kultūrą nekalbame, nes čia jos nebuvo nė kvapo“, – kategoriškai nukerta „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė, įvertinusi stiprų atlikėjos vokalą ir Rusijos pasirodymui skyrusi 13 vietą – gerokai aukštesnę nei kai kurie lietuviškos komisijos nariai.

2009-aisiais pasikeitus balsavimo sąlygoms, pusę šaliai skiriamų balsų lemia iš profesionalų sudaryta nacionalinė komisija. Žiūrovų balsai telefonu duoda kitą pusę galutinių balų. Rusijos kosmoso didvyrio Jurijaus Gagarino pavardė P.Gagarinai visiškos sėkmės negarantavo, ji liko antroje vietoje. Pergalę iš panosės nuskynė kitas herojus – Švedijos atstovas Mansas Zemerlowas ir jo daina „Heroes“. Daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnė Italijos atstovai, kurie profesionalams padarė mažesnį įspūdį.

Lietuvoje telefoniniai balsai ir profesionalų nuomonės smarkiai išsiskyrė. Žiūrovai Rusijos atstovei skyrė trečią vietą, komisija – dvidešimtą. Du iš penkių komisijos narių – muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas ir žurnalistė, tekstų autorė Jurga Čekatauskaitė Rusijai skyrė paskutinę vietą – 26-ą iš 26-ių galimų.

Analogišką sprendimą, kad Rusijos daina nusipelnė paskutinės vietos, priėmė tik dar vienas komisijos narys iš Gruzijos. Iš viso – trys nariai iš keliasdešimties šalių komisijų, kurias sudaro po penkis narius. Dvidešimtmetis San Marino komisijos narys Rusiją nuleido į 25 vietą, nors ši valstybė neturi su Rusija nesuvestų sąskaitų.

Organizatorių sumanymu, profesionalų komisija turi vertinti profesionaliuosius aspektus ir pasiekti lygsvarą tarp subjektyvių žiūrovų simpatijų ir profesionalaus vertinimo. Žinoma, net ir profesionalų vertinimas yra subjektyvus, bet profesionalams „Eurovizijos“ organizatoriai nubrėžia gaires. Nacionalinės komisijos narių prašoma įvertinti vokalą, dainos kompoziciją ir originalumą, pasirodymą scenoje ir, žinoma, bendrą įspūdį. Šie atskaitos taškai, atrodytų, turėtų neleisti vyrauti politinėms nuostatoms, bet būna visaip. Kaip sako profesionalai, vertinant pasirodymą negalima sureikšminti vien vokalo.

Iš tiesų nuo 1956 m. organizuojamas Europos dainų konkursas nebent pirmaisiais savo gyvavimo metais buvo vien tik muzikinis. Kuo toliau, tuo labiau simpatijas ir antipatijas lemdavo politiniai motyvai, o balsai, skiriami dainai, prilygo balsavimui už šalis – artimas, kaimynines, priešes ir t.t.

Tikroji politika prasidėjo jau po „Eurovizijos“ rezultatų paskelbimo. Kitą dieną  internete išplito Rusijos eurovizinė daina, kurios originalų klipą pakeitė nesurežisuoti realybės vaizdai iš Ukrainos. Rusijos tankų vikšrai, degantys daugiabučiai, siaubo perkreipti Mariupolio gyventojų veidai nebuvo tokie tyri kaip P.Gagarinos akys ar perregima suknelė.

Tokia reakcija į Rusijos siunčiamą žinią apie taiką ir naują pradžią yra anokia naujiena pačiai Rusijai. 2008 m. „Euroviziją“ laimėjo Rusijos atstovas Dima Bilanas. Praslinkus vasarai po jo pergalės Rusija įsiveržė į Gruziją. Vėliau Gruzija svarstė ir persigalvojo dėl dalyvavimo 2009 m. Maskvoje vykusioje „Eurovizijoje“. Galiausiai Gruzija pristatė savo eurovizinę dainą „We Don’t Wanna Put In“ (pagal turinį jos pavadinimas būtų „Mes nenorime Putino“), pašiepiančią Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Bet Europos transliuotojų sąjunga (EBU) kūrinį diskvalifikavo: konkurso sąlygos numato, kad „?urovizijoje“ negali būti politinio ar panašaus pobūdžio žodžių. Tad Gruzija tąkart nepasirodė, o šiemet į „Euroviziją“, suprantama, neatvyko Ukraina, kuri 2004-aisiais su Ruslanos daina „Wild Dances“ laimėjo šį konkursą.

Lietuva šiemet daugiausiai balsų skyrė Latvijos atstovei Aminatai, dešimt balsų gavo 2015 m. „Eurovizijos“ nugalėtojas – M.Zelmerlowas, aštuonis balsus Lietuva atidavė Estijos atstovams. Kaip sako žemiausią vietą Rusijai skyręs komisijos pirmininkas L.Lučiūnas, Lietuva šiemet pademonstravo puikų muzikinį skonį, daugiausiai balų skirdama Latvijai. Ir politiškai korektiška paremti „broliukus“, ir skoninga muzikiniu požiūriu.

Latvija ir Estija Rusijai skyrė atitinkamai 12 ir 10 balsų, tad Lietuva išsišoko. Skaičiuojant balsus iš Vilniaus paaiškėjo, kad iš Baltijos šalių Rusijos pasirodymas nepavergė tik Lietuvos. Ši smulkmena nepaliko abejingų viešojoje erdvėje.

Žiniasklaidoje pasipylė žiūrovų komentarai, kad jie, balsavę už gerą Rusijos dainą ir pakėlę ją į trečią vietą, jaučiasi apgauti. Gali būti, kad Lietuvoje siekiant išlaikyti „lygsvarą“ bent jau Rusijos pasirodymo atžvilgiu nutiko atvirkščiai, nei tikisi „Eurovizijos“ organizatoriai. Žiūrovai laikėsi politinių nuostatų arba principingai jas metė šalin, bet komisija nuo konteksto atsiriboti negalėjo.

Dėl politikos pergalės žiniasklaidoje apgailestavo ir dainininkė Rosita Čivilytė. Ji skyrė Rusijos atstovei aukščiausią iš komisijos narių 10 vietą, nes vertino muziką ir dainą.

13 vietą Rusijai paskyrusi „Liepaičių“ choro vadovė sako, kad iš keturių profesionalų įvertinti prašomų kriterijų stipriausias buvo P.Gagarinos vokalas. J.Vaitkevičienė pasakoja pasirodymą iš pradžių mintyse, o vėliau popieriuje vertinusi brėždama kreivę tarp „taip“ ir „ne“. Pasirodo, tikrai buvo už ką rašyti „taip“, nes Rusijos daina nebuvo blogiausia. „Daina buvo efektinga savo muzikine forma, emocija. Vokalas stiprus ir nekeliantis abejonių“, – aiškina J.Vaitkevičienė.

Nepaisant muzikinių kriterijų, vokalo duomenų, „Liepaičių“ vadovė primena, kad vertinant profesionaliuosius aspektus neįmanoma atsiriboti nuo bendro kūrinio, jo atlikimo, pasirodymo įspūdžio. Šis pasirodymas, pasak jos, yra puikiai supakuotas produktas, tačiau žmogiškoji ir prasminė jo emocija visiškai neįtikina.

„Bendrą įspūdį sudaro viskas: ir šou elementai, ir siunčiama žinia, ir daug kitų dalykų. Tad man buvo nemalonu žvelgti į tokią atidirbtą kaukę. Pati emocija, susigraudinimas dainos pabaigoje yra gerai išdirbta klišė. Todėl man kyla mintis, kad tai gerų specialistų puikiai supakuotas produktas, bet aš juo patikėti negaliu, – komentuoja J.Vaitkevičienė. – Kai žmogus kaskart lieja gražias ašaras, tai jau verčia suabejoti. Rumuno žinia niekuo neypatingoje dainoje apie laimės ieškoti ir duonos uždirbti išėjusius tėvus, vaiko laiškas mane sujaudino kur kas labiau nei gražios rusaitės šauksmas pasauliui, kad nutiesus naujus tiltus viskas bus gerai. Tarsi bus gerai tada, kai pasakys Rusija. Ir dar tas pasaulio vaizdas jai už nugaros. Ne.“

Paklausta apie Rusijos atstovės pasirodymą ir muzikalumą, palyginti su kitais finalo dalyviais, J.Vaitkevičienė tikina, kad daina tikrai nebuvo pati prasčiausia. Bet, tarkim, nėra kaip jos palyginti su nugalėtojo, nes Švedijos atstovo pasirodymas geresnis visais požiūriais.

Vis dėlto dviem Lietuvos komisijos nariams atrodė, kad Rusija nusipelnė prasčiausios vietos. Žemiausią vietą jos dainai skyręs muzikos vadybininkas L.Lučiūnas taip pat neabejoja, kad narių nuomonės subjektyvios, jų matematiškai lygiai atspindėti negali visi keturi vertinti kriterijai. Komisijos pirmininkas savo asmeninį pasirinkimą paaiškina paprastai – dirbtinė daina ir neįtikinanti vaidyba. „Man nepatinka, kai daina ne dainuojama, bet vaidinama. Manau, tai buvo toks atvejis. Ispanijos atstovė irgi bandė tą daryti, bet jai nepavyko taip gerai, kaip P.Gagarinai“, – apie režisūrinį dainos atlikimą svarsto L.Lučiūnas.

Jo teigimu, Rusija pasirinko Europai siųsti būtent tokią žinią, tad, natūralu, turi būti pasirengusi priimti ir įvairias komisijų narių nuomones. „Kiekviena šalis sprendžia, kaip išmano, ir kai kuriuos komisijos narius suvaidinta daina paperka, kai kuriuos – priešingai“, – priduria L.Lučiūnas.

Rusijoje, kitaip nei Lietuvoje, žiūrovai eurovizinės dainos nerenka. Rusijai atstovausiančią dainą per vidinę atranką išrinko valstybinis nacionalinis transliuotojas „Pervyj kanal“.

L.Lučiūnas sako, kad Rusija, užuot pasiuntusi į Vieną angliškai sugebančius dainuoti atlikėjus, pavyzdžiui, „Tesla Boy“ ar kitus artistus, kurių pasirodymai, kaip paaiškėjo Rusijos TV projekte „Balsas“, galėtų atitikti pasaulinius standartus, pasirinko pigiausią variantą. Esą Rusijoje įprasta parinkti dainininką, parašyti jam dainą, kuriai palaikymą turėtų garantuoti ir plati diaspora. Tačiau toks šalies pasirinkimas nebūtinai sutaps su profesionalų komisijų narių nuomonėmis.

„Manau, kad kiekvienas esame subjektyvus ir turime vienokių ar kitokių simpatijų. Nesvarbu, ar kalbame apie dainas, ar apie šalis. Mano galva, Rusija pasirinko primityvų, pigų kelią“, – komentuoja L.Lučiūnas.

Alternatyvios muzikos gerbėjas sako turintis priekaištų ne tik Rusijai. Didžiausius balus jis skyrė Latvijos ir Gruzijos dainoms, bet priekaištų turėtų ir joms, ir laimėtojo dainai, kuri primena Švedijos didžėjaus Avicii formatą ir tos pačios Švedijos išpopuliarintą stilių, kuriuo šį kartą tos šalies atstovui puikiai pavyko pasinaudoti.„Saldainių masėje buvo ir anyžinių“, – vaizdingai palygina pašnekovas.

Jau kitą dieną po „Eurovizijos“ paskelbus balsavimo rezultatus, Lietuvos nacionalinės komisijos nariai žiniasklaidos buvo paprašyti pasiaiškinti, kodėl tokius balsus skyrė Rusijai. Juos toks ažiotažas nustebino, nes nuomonių skirtumų pasitaikė balsuojant ir už kitas šalis, pavyzdžiui, Italiją. Juolab kad šių metų „Eurovizijoje“ buvo kur kas didesnių įvykių už Rusijos dalyvavimą. Pirmą kartą ne kaip viešnia konkurse dalyvavo ir gerai pasirodė Australija, konkurso transliaciją stebėjo Kinija, žiūrimumo reitingai pakilo ir Lietuvoje. Nereikia niekam atsiskaitinėti: Rusija atsiuntė dainą, tekstą, atlikėją, bet nieko baisaus, jei pasirodymas nepatiko.

„Ažiotažas per didelis. Manęs klausia, kodėl neskyriau balsų Rusijai, bet nesulaukiau nė vieno prancūzo ar ispano skambučio su klausimu, kodėl balso nedaviau jiems. Tos dainos man buvo vienodai blogos. Bet Rytų kaimynai išsiuntė prastą dainą ir ėmė jaudintis. Jei, mano nuomone, daina yra prasta, aš nebijau tos nuomonės pasakyti. Mums nereikia niekam teisintis. Laikas atsikratyti komplekso: visada turėti poną virš galvos ir jam aiškintis. Ką padarysi, kad ponas nepatenkintas“, – apibendrina L.Lučiūnas.

Gali būti, kad P.Gagarina Lietuvos ilgai nepamirš – ne vien teigiamu požiūriu. Galėtume paklausti: ar prastas Rusijos vertinimas yra ženklas, kad dėl pablogėjusių dvišalių santykių, nuolatos eskaluojamos įtampos lietuviai po truputį ima atmesti viską, kas rusiška, taip pat ir kultūrą?

Nereikia pamiršti, kad kultūra dažnai tampa vadinamosios minkštosios galios ar net šiurkščios propagandos įrankiu. Dėl patrauklių kultūros dalykų palankiau vertiname ir pačią valstybę, jos politinius sprendimus. Rytų Europos studijų centro l.e.p. direktorius, politologas dr. Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad Rusijoje politika ir kultūra yra glaudžiai susijusios. Kai Kremliui patogu ir naudinga, nevengiama manipuliuoti kultūra, panaudoti to kaip politinio įrankio. „Kai kalbama apie Rusiją, kultūros joje negalima vertinti tik kaip kultūros. Tai ypač gerai matoma pažiūrėjus į pagrindines Rusijos politikos koncepcijas. Kultūra čia visada atlieka labai svarbų vaidmenį. Rusišką politiką ir kultūrą matau tame pačiame rinkinyje“, – pabrėžia politologas.

Jo teigimu, „Eurovizijos“ konkurso kontekste svarbiausia ne pati Rusijos atstovės daina, o tai, į ką būtų galėjusi išvirsti Rusijos pergalė, politinė, ideologinė tokios pergalės potekstė. „Akcentuočiau ne pasirodymą, o kokie naratyvai apie pergalę būtų kuriami: būtų pasiųsti tam tikri signalai Rusijos visuomenei, pavyzdžiui, apie europiečių pripažįstamą rusų kultūrinę viršenybę; taip pat žinios ir mums: „pažiūrėkite, kaip, nepaisant Vakarų sankcijų Rusijai, esame palankiai priimami“, „mūsų vis tiek nesužlugdysite“, – sako ekspertas.

Filosofas ir kultūros teoretikas prof. Gintautas Mažeikis kultūros ir politikos sąsajos Rusijoje klausimu yra nuosaikesnis. Pasak jo, ne paslaptis, kad Kremlius norėtų, kad ypač populiarioji kultūra eitų koja kojon su jo siekiais ir pasitarnautų vykdomai politikai, bet, kita vertus, negalima nurašyti Rusijos meno ir akademinio pasaulio intelektualų. „Čia esama daug oponentų, kurie priešinasi Kremliaus vizijai. Sakyčiau, tai yra ta terpė, kuri suburia daugiausiai balsų prieš prezidentą V.Putiną. Žinoma, veikiausiai didžioji dalis Rusijos menininkų, atlikėjų yra nusiteikę konformistiškai dėl Kremliaus politikos, o kai kurie net aktyviai ją palaiko. Būtent juos Lietuvoje daugiausia ir girdime“, – svarsto G.Mažeikis.

Aiškiai reikia pasakyti ir kitą dalyką: prie Kremliaus kurso prisitaikantiesiems gyvenimas yra lengvesnis. Antraip menininkas gali negauti valstybinio finansavimo, jam bus sunkiau dalyvauti įvairiose atrankose, knygos ar kiti darbai apskritai gali niekada neišvysti dienos šviesos. G.Mažeikis apie įvairius cenzūrinius suvaržymus žino iš pačių Rusijos intelektualų ir kūrėjų, kurie išvažiuoja į Ukrainą, Baltijos šalis ar kur kitur – tokių yra gana daug. „Žinoma, pataikaujant šansai gauti paramą yra didesni“, – neabejoja filosofas.

Tai gerai iliustruoja ir Rusijos atstovės P.Gagarinos pavyzdys. Ši atlikėja, europiečiams dainavusi apie taiką, žmonių vienybę ir toleranciją, yra sukūrusi dainą ir bendram Rusijos, Ukrainos filmui „Mūšis dėl Sevastopolio“, pasakojančiam apie raudonosios armijos 25-ojoje pėstininkų divizijose tarnavusią ukrainiečių snaiperę Liudmilą Pavličenko. Dėl to, ar tai propagandinis įrankis, ar tiesiog biografinė drama, daug diskutuota ir Lietuvoje.

Kaip žinome, Rusija labai prisirišusi prie Sovietų Sąjungos laikmečio, ten idealizuojamas Antrasis pasaulinis karas, rusų vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, – rusų visuomenė tam labai imli. Juolab kad juostą stengtasi užbaigti būtent iki gegužės 9 dienos, kada Rusija minėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją septyniasdešimtmetį.

Vieną kartą (po to, kai 1942 m. buvo sužeista), L.Pavličenko propagandos tikslais keliavo po JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę (netgi tapo pirmąja Sovietų Sąjungos piliete, kurią priėmė Amerikos prezidentas), tad kodėl negalėtų panašiai pasitarnauti ir antrą kartą – šįkart kaip filmo herojė? Po Krymo aneksijos Sevastopolis ukrainiečiams yra susijęs su nacionaliniu pažeminimu. Ukrainoje filmas vadinamas ne „Mūšis dėl Sevastopolio“, o „Nepalaužiamoji“.

Kad Rusija nevengia panaudoti propagandai vienos populiariausių medijų, pabrėžia ir L.Kasčiūnas: „Bandoma kurti visokius filmus, kurie dažnai dar būna supakuojami į vakarietišką saldainio popierėlį, nors parodoma rusiška istorijos interpretacija, pavyzdžiui, menkinanti Vakarų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.“

Beje, reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu rusams peršamas Sovietų Sąjungos įvaizdis iš esmės skiriasi nuo to, kurį kritikuojame mes, ir to, kurį pateikia sovietologai. Vakaruose tai vadinama kūrybiniu arba ideologiniu revizionizmu. Kremlius perdaro Sovietų Sąjungos vaizdą, pasitelkdamas kūrybines industrijas, ir paverčia jį iš ideologinio fenomeno vaizdiniu. Vadinasi, jis užgožia buvusią ideologiją ir yra pateikiamas kaip labai patrauklus kūrinys.

Žinoma, globaliame pasaulyje esant lengvai informacijos sklaidai, tai ne visada lengva, būtent todėl Rusija netgi turi ambicijų susikurti atskirą internetą. Nežinia, ar planas bus įgyvendintas, bet tam tikra prasme tai jau pavyko dėl Rusijoje plačiai taikomos interneto cenzūros. Galima apskųsti ne tik interneto puslapius, bet ir atskiras dideles kompanijas (netgi „Facebook“ ar „Twitter“). Joms grasinama: jeigu nesielgs „tinkamai“ – sulauks sankcijų.

Kaip, žinodami tokius dalykus, į rusišką kultūrą apskritai reaguoja lietuviai?

„Manau, kad Lietuvos žiniasklaidoje gana ryškios rusofobinės nuotaikos ir netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius. Apskritai nesugebama atskirti demokratinės Rusijos sąjūdžio nuo Kremliaus ar tiesiog paprastų šalies gyventojų. Dažnai viskas suplakama į vieną krūvą. Nesutikčiau su tvirtinančiais, kad šalies intelektualai, siekiantys demokratijos Rusijoje, neturi galimybių. Dažniausiai žiūrima į Maskvą, bet pamirštama plačioji Rusijos diaspora, kurioje kaip tik dominuoja arba yra ryški Rusijos opozicinė mintis. Vadinamoji „Bolotnaja opozicija“ masiškai emigruoja pirmiausia į Baltijos šalis ir Suomiją. Sakyčiau, jos įtaka bent tų šalių elitui gana didelė. Galbūt to nėra matoma oficialiojoje Maskvoje, rinkimų metu, tačiau ryškiau pastebima Sankt Peterburge, Kaliningrado srityje ir politinės emigracijos lauke (taip pat ir Lietuvoje). Kitas dalykas, kad pasireiškia vadinamasis buitinis nacionalizmas, buitinė rusofobija. Anksčiau labiau dominavo sovietinių laikų nostalgija“, – pastebi G.Mažeikis.

Kad politika ir kultūra nevaikšto po vieną, parodė ir tai, jog pernai Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai atsisakė važiuoti į Sankt Peterburge vykusį teatrų festivalį „Baltijskij dom“, kuriame tradiciškai dalyvaudavo. Šio teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus atvirame laiške rašė, kad atsisakymo dalyvauti priežastis – festivalio „Baltijskij dom“ direktoriaus Sergejaus Šubo parašas Rusijos kultūros ministerijos išplatintame laiške, kuriame išreiškiama parama Rusijos prezidento V.Putino politikai dėl Ukrainos ir Krymo.

Kaip pasakoja šio teatro aktorius Aleksandras Špilevojus, teatro aktorių kolektyvas didelis (apie penkiasdešimt žmonių), todėl beveik neįmanoma, kad visi vienbalsiai pritartų bet kokiam sprendimui. Be abejonės, po susirinkimo, surengto dėl šio klausimo, liko ir nepatenkintų tokiu sprendimu, abejojančių, ar reikia painioti kūrybinį darbą su politika, tačiau dauguma vis dėlto pritarė siūlymui atsisakyti vykti į „Baltijskij dom“ festivalį.

„Manyčiau, tas atsisakymas teatrui buvo gana didelis praradimas. Tradiciškai kiekvienais metais į Sankt Peterburgą veždavome parodyti geriausiai parengtą to sezono spektaklį, todėl natūralu, kad aktoriams kilo šioks toks nusivylimas. Kitas blogas dalykas – kad tai paskatino virtinę kitų dalykų. Turėjome keliauti į šį festivalį, – tam mūsų aktoriams buvo parengtos vizos, – o po to gastroliuoti kituose miestuose, bet kadangi nevažiavome į „Baltijskij dom“, automatiškai anuliavo mūsų vizas, ir negalėjome surengti kitų suplanuotų pasirodymų. Aišku, tai ne katastrofa, bet buvo gana nemalonu“, – prisimena aktorius.

Jo tikinimu, teatre tikrai nėra prorusiškų nuotaikų, ir Rusijos agresijos nepalaikymo tendencijos aiškios. Nors tokie klausimai nėra dažnai eskaluojami, galima sakyti, kad teatre labiau jaučiamos proukrainietiškos nuotaikos. Tai puikiai matyti iš to, kaip palaikoma kolektyvui priklausanti ukrainietė aktorė Jevgenija Gladij, kurios šeima gyvena Ukrainos sostinėje, kaip domimasi, ar jos šeimai nieko nenutiko.

Paklaustas, ar pablogėję Rusijos ir Lietuvos santykiai kaip nors paveikė į spektaklius ateinančią auditoriją, A.Špilevojus sako to nepajutęs. Pasak jo, problema yra ta, kad Lietuvos rusų dramos teatras dar nėra „užsiauginęs“ didesnės lietuvių auditorijos. „Tai vienas mūsų siekiamų tikslų – kol kas mūsų auditoriją sudaro daugiausia rusai. Galbūt tai pristabdė tokią galimybę“, – svarsto aktorius.

Vis dėlto intelektualų sluoksnį tokios nuotaikos paprastai aplenkia ir jie sugeba kritiškai mąstyti apie Rusiją, neatmesdami jos kultūros. Dr. Pavelas Lavrinecas, Vilniaus universiteto docentas, Rusų filologijos katedros vedėjas, sako, jog paaštrėję dvišaliai santykiai nekeičia to, kad studentai taip pat noriai domisi rusų literatūra ir suvokia, jog kiekvienas išsilavinęs žmogus turi žinoti ir apie Fiodorą Dostojevskį, ir apie Levą Tolstojų, apie šiuolaikinę rusų literatūrą. Tokio populiariosios kultūros įvykio, kaip „Eurovizija“, ir su juo susijusių aspektų jis siūlo per daug neišpūsti, nors ir sutinka, kad saviems interesams įgyvendinti labiausiai tinka priemonės, sutraukiančios didžiausias auditorijas. Be to, ne paslaptis, kad tokie žmonės yra kokybiškai žemesnė auditorija negu geros literatūros skaitytojai, rimtų filmų žiūrovai ar dailės gerbėjai, todėl natūralu, kad būtent pirmieji dažniau bus pasirenkami taikiniais.

„Masės yra labiau paveikiamos propagandos, tokie žmonės paprasčiausiai nėra įpratę kritiškai vertinti pasisakymų, analizuoti naujienų. Dažniausiai kaip naujiena pateikiama, taip ją ir priima“, – prideda P.Lavrinecas.

Kaip „Veidui“ patvirtino viešosios įstaigos „Vasaros teatro festivalis“ direktorius Edgaras Briedys, tarptautinis Rimo Tumino vardo teatro festivalis Druskininkuose „Vasara“, nepaisant paaštrėjusios politinės situacijos, liepos ir rugpjūčio mėnesiais vėl bus rengiamas. Jame, be lietuvių teatrų, savo spektaklius žada rodyti svečiai iš Latvijos, Gruzijos ir Rusijos.

Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė, viename ankstesnių „Vasaros“ festivalių pelniusi pagrindinį konkursinį prizą, skiriamą iš lietuvių ir rusų teatralų sudarytos komisijos, užsimena, kad tokio festivalio pageidauja jį remiantys kurorto sanatorijų ir SPA centrų savininkai. „Nors teigiama, jog turistų iš Rusijos Druskininkuose sumažėjo, tai juk nereiškia, kad jų vietą užima amerikiečiai. O nepasitikėti kitų šalių menininkais – tas pats, kas ligoninėse nepasikliauti kitataučiais chirurgais. Argi ligoniui labai svarbi jį operuojančio daktaro tautybė?“ – klausia pašnekovė ir priduria, kad vasarą Druskininkuose arba Neringoje sutikusi poilsiaujančius pažįstamus rusų aktorius tikrai nežada jų šalintis ar bėgti į priešingą gatvės pusę „dėl politinių sumetimų“.

„Painioti meną su politika – neprofesionalu. Kultūrinių įtakų baimes Lietuvoje kursto kultūrininkais apsimetantys neprofesionalai. Pirmajame „Vasaros“ festivalyje buvo padaryta klaida, rusakalbiams spektakliams nepateikus lietuviško vertimo, bet ji viešai pripažinta, dėl jos atsiprašyta ir jos daugiau nežadama kartoti“, – pabrėžia režisieriaus R.Tumino dukra.

Žymus Klaipėdos menininkas Anatolijus Klemencovas, daug metų kūręs masiškiausio Lietuvoje kasmetinio renginio – Jūros šventės dekoratyvinius akcentus, taip pat teigia, kad valstybių politinių nuostatų nederėtų tiesmukai perkelti į kultūros sritį. Tiesa, pati rusų kultūros sąvoka Lietuvoje dažnai suprantama groteskiškai, sutapatinant ją vien su rusiškais „bumčikais“.

„Esu etninis rusas, bet man neatrodo, kad, tarkim, Filipo Kirkorovo spygavimai arenose tikrai atstovauja rusų kultūrai. Kas kita – Maskvos Didžiojo teatro ar Sankt Peterburgo Marijos teatro artistų pasirodymai. Bet netgi dirigentui Valerijui Gergijevui Lietuvos žiniasklaida nepamiršdavo prikišti jo politinių pasisakymų prezidento V.Putino atžvilgiu“, – primena A.Klemencovas, svarstantis, kad menininkas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi teisę savo nuožiūra vertinti politinius įvykius ir tai neturėtų būti pretekstas nepelnytai menkinti ar didinti jo profesinių laimėjimų. Nes pirmapradė kultūros paskirtis – griauti įvairių tautų žmones skiriančias sienas, o ne pabrėžti jau egzistuojančias arba tuo labiau ręsti naujas.

Ar menininkas pastebėjo, kad politinė situacija būtų kaip nors paveikusi dviejų kaimyninių Klaipėdos ir Karaliaučiaus miestų kultūrininkų santykius? „Kadangi mano draugai – menininkai, kaip ir anksčiau bendraujame tolerantiškai, ypatingų pokyčių nesu pastebėjęs. Tiesa, girdėjau, kad kolegoms iš Rusijos ryškų įspūdį padarė anksčiau jų besąlygiškai garbinto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus išpažintis apie besikeičiantį požiūrį į rusų kultūrą. Jie nesuprato, kodėl taip įvyko“, – prisimena Karaliaučiuje lankęsis klaipėdietis.

Neseniai „Boriso Godunovo“ premjerą Vilniuje pristatęs E.Nekrošius rusų liaudį pavaizdavo įkalintą aukštuose primityvaus kampuoto silueto mediniuose veltiniuose. Nuteikti tokią liaudį palaikyti naują apsišaukėlį carą – vienas juokas…

„Pastaruoju metu mano požiūris labai smarkiai keičiasi. Ir nieko negali sau padaryt. Keičiasi nuomonės ir apie rusų teatrą, ir apie rusų kiną, visą rusų kultūrą. Nors aš pats galbūt nenorėčiau, bet jausmas pradeda priešintis. Tai sunku paaiškinti. Pradedi laikytis distancijos. Nuo to, ką anksčiau aklai, vienareikšmiškai aukštino ne tik Lietuva, bet ir Baltijos bei kitos šalys. Rusų kultūrą aukštinome net nužemindami savo kultūrą. Žiūrėdavom į rusų kultūrą iš liokajaus, iš mažesniųjų pozicijos“, – pripažino režisierius E.Nekrošius.

Rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ vadovė Irena Zacharova nesistebi „Eurovizijos“ pasirodymų vertinimo skirtumais Lietuvoje. Jos ir kolektyvo narių, kurių dauguma kilę iš mišrių, pusiau lietuviškų šeimų, nuomone, nedidelės komisijos nariai tiesiog pabijojo objektyviai vertinti P.Gagarinos pasirodymą, nes suprato, kad jo pripažinimas galėtų neigiamai atsiliepti pačių tolesnėje karjeroje. Tarkim, tuomet, jei kiltų klausimas dėl valstybinės paramos privačiai mokyklai, knygų arba įrašų leidybai.

Teiginį, jog rusų mažumos kultūrinei veiklai remti lėšų Lietuvoje belieka vis mažiau, I.Zacharova iliustruoja faktu, kad penkiolika metų gyvavusiai tarptautinei programai „Kultūrų dialogas“, rengiančiai ir kalėdinės muzikos festivalius, šiemet lėšų Kultūros taryba nebesurado. Tiesa, kol kas valstybine parama dar gali džiaugtis dešimtą kartą šį lapkritį organizuojamas slavų muzikos festivalis „Pokrovskije kolokola“.

„Jei paraiškoje būtume nurodę, kad jame viešės vien lenkų ir ukrainiečių kolektyvai, tikriausiai būtume sulaukę dosnesnės paramos, – spėja festivalio organizatorė. – Tačiau nenorėjome spekuliuoti ir dėl politinių tendencijų nutraukti ryšių su niekuo dėtais rusų folklorininkais, su kuriais draugiški ryšiai mus sieja daugelį metų. Turime draugų ir Ukrainoje, nuolat susirašome, pasitikriname, ar jie sveiki gyvi. Apskritai kuo dažniau kalbėtų mūzos, tuo rečiau šaudytų patrankos.“

„Arinuška“ stengiasi Lietuvoje išlaikyti ir propaguoti senąją, su sentikių tradicijomis siejamą rusų muzikinę kultūrą. Tačiau kartais, mėgindami prisitaikyti prie publikos skonio, folklorininkai kartu su lietuvių atlikėjais dalyvauja rusiškų romansų programose. Tarkim, pernai „Arinuška“ dalyvavo Gyčio Paškevičiaus inicijuotame rusiškų romansų programos koncertiniame ture.

„Vilniuje, Klaipėdoje pasirodymai praėjo sėkmingai, o štai Gyčio gimtuosiuose Šiauliuose publika, susirinkusi į rusų romansų koncertą, solistui pradėjo šaukti: „Dainuok lietuviškai!“ Tada G.Paškevičius nutraukė dainą ir paskatino to pageidaujančius savo nuomonę išreikšti viešai, nuo scenos. Tačiau norinčių neatsirado“, – prisimena I.Zacharova.

Ji tvirtina žinanti atvejų, kai Lietuvoje veikiančių muzikos mokyklų vadovai, vengdami galimų nemalonumų, neišleisdavo savo mokinių į garsaus smuikininko Vladimiro Spivakovo fondo Rusijoje organizuojamus meistriškumo kursus, nors garsių atlikėjų rengiamos pamokos jauniems muzikantams neturi nieko bendra su karinėmis jaunimo stovyklomis. Tiesa, ne visus jaunuolius administratorių draudimai įstengia sulaikyti.

Prieš porą mėnesių Vilniuje, „Compensa“ salėje, kartu su savo vadovaujamu kameriniu orkestru „Maskvos virtuozai“ jubiliejinį pasirodymą surengęs V.Spivakovas Lietuvoje žiniasklaidos buvo išvadintas Krymo aneksijos rėmėju, nes jo pavardė figūravo tarp pasirašiusiųjų garsųjį kultūros veikėjų pareiškimą, remiantį V.Putino politiką. Nepaisant to, klausytojų jubiliejiniame muzikanto koncerte Vilniuje susirinko daugiau kaip pusantro tūkstančio.

„Lietuviai greiti smerkti, tačiau nė nemėgina domėtis, kokiomis aplinkybėmis parašai po propagandiniu pareiškimu Rusijoje buvo renkami, ar tikrai visi jį pasirašę asmenys yra nuoširdūs V.Putino rėmėjai, ar tiesiog pasidavė valdžios šantažui. Apskritai tiek Vilniuje, tiek Maskvoje valdžios atstovai menininkus teprisimena tuomet, kai prireikia jų autoriteto abejotinoms politinėms iniciatyvoms palaikyti. Nebūtų tokių  iniciatyvų, neatsirastų ir menininkų „pilkųjų sąrašų“, – svarsto I.Zacharova, apgailestaudama, kad rimtų, „nepopsinių“ Rusijos atlikėjų pasirodymų Lietuvoje matysime vis rečiau.

Gabija Sabaliauskaitė, Renata Baltrušaitytė, Vaiva Sapetkaitė

„Nekalta“ operetė

Birželio 11 d., Rusijos dienos proga, Klaipėdos žvejų rūmuose vyks Kaliningrado artistų operetės spektaklis „Sevastopolio valsas“. Viačeslavo Leonidovo režisuota operetė pristatoma kaip Antrojo pasaulinio karo meilės istorija. (Sevastopolis – Rusijos aneksuoto Krymo uostamiestis.) Renginį organizuojanti Klaipėdos rusų bendrija LADA pripažįsta, kad tokį reginį Klaipėdai pasiūlė Rusija. Bilietai į operetę kainuoja 8–11 eurų.

Informacinio karo ekspertas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius abejoja, kad operetė Klaipėdoje yra atsitiktinumas. Pasak jo, „rusiško pasaulio“ legenda apie Sevastopolį teigia to pasaulio vertę, perša Rusijos Krymo ideologiją (pusiasalis – istorinė Rusijos dalis, aplaistyta rusų krauju) ir puikiai tinka rodyti Rusijos dienos proga: birželio 12-oji minima kaip diena, kai 1990 m. Rusija paskelbė deklaraciją apie valstybės suverenumą.

„Manau, kad tokia operete tikslingai siekiama rezonanso, – komentuoja N.Maliukevičius. – Turime suprasti, kad politiniai ir kūrybiniai pojūčiai auditorijose paaštrėję. Kai vyksta agresija, į kūrybą, dainas apie taiką negalima reaguoti neutraliai. Komunikacijos požiūriu siuntėjas supranta, kokias emocijas gali sukelti auditorijai. O Sevastopolio mitas „rusiško pasaulio“ kontekste yra iliustratyvus. Tai dalis politikos, dalis kūrybos.“

Ekspertas paaiškina, kad tokia jau Kremliaus politika – ieškoti „rusiško pasaulio“ salelių ne tik Klaipėdoje. „Svarbiausia mums patiems neužaštrinti konflikto. Esminis Kremliaus politikos tikslas – remiantis tėvynainių politika, „rusiško pasaulio“ koncepcija, skaldyti visuomenes. Mūsų iššūkis yra integruoti tautines bendrijas, pasakyti, kad tai yra ne Vladimiro Putino tėvynainiai, o mūsų. Tai aliarmo skambutis mums patiems, kad pagaliau aktyviai dirbtume su tautinėmis bendrijomis“, – apie Rusijos darbotvarkės sujaukimą integruojant taurines mažumas į visuomenę kalba politologas.

Nuo gegužės 1 d. Lietuvos kino teatruose rodytas ir filmas, atkuriantis Antrojo pasaulinio karo istoriją, – „Mūšis dėl Sevastopolio“. Ukrainos ir Rusijos filmas buvo pradėtas kurti dar iki karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos.

Šokis. „Naujajame Baltijos šokyje“ savo naują spektaklį pristatė Vokietijoje gyvenanti ir dirbanti lietuvių šokėja Raimonda Gudavičiūtė.

Į „Auros“ šokio studiją nenustygstančią, atletišką devynerių metukų mergaitę iš Žaliakalnio kadaise nuvedė tėtis. Jei būtų nuvedęs į sporto mokyklą, greičiausiai šiandien turėtume dar vieną žymią lengvaatletę, o ne šokėją. Bet Raimondai buvo lemta pakliūti į rūpestingas Kauno choreografės Birutės Letukaitės rankas.

„Vadovė man visą paauglystę būdavo kaip antra mama, nes studijoje ir „Auros“ spektakliuose praleisdavau gal netgi daugiau laiko negu mokykloje. Mano tėvams B.Letukaitė buvo ir tebėra didžiulis autoritetas. Kai vasarą šeima išvažiuodavo ilsėtis, aš likdavau mieste, nes tuo metu vykdavo šokių repeticijos arba kviestinių choreografų meistriškumo pamokos. Tėvai manimi labai pasitikėjo, niekad nedrausdavo kartu su vyresniais šokėjais pasibūti po spektaklių. Tas jų pasitikėjimas mane ir sulaikydavo nuo visokių kvailysčių“, – šiandien svarsto jau pati mama tapusi R.Gudavičiūtė.

Mokyklinius vadovėlius Raimonda dažniausiai atsiversdavo Kauno troleibusuose, nes dešimtą vakaro grįžus namo po mažiausiai tris valandas trukdavusių „Auros“ repeticijų prie knygų sėsti jau nebebūdavo jėgų. Namų darbams likdavo vos pora popietės valandų, skirdavusių pamokas nuo repeticijų. Savaitgaliais – taip pat repeticijos, spektakliai… Nors mokyklos pirmūne šokėja netapo, tačiau tolesnėms šokio studijoms reikalingų dalykų egzaminus išlaikė gerai.

Šiandien Kauno šokio teatro šokėjai ištisai važinėja po užsienio festivalius ir kūrybines rezidencijas, tačiau prieš du dešimtmečius tiek galimybių dar nebuvo. Ir niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad kažkada dėl galimybės šokti „Auroje“ atvirame konkurse varžysis užsieniečiai, nes Kaune pristigs šokiui atsidavusio jaunimo. Šiandien, kaip pastebi retkarčiais į „Aurą“ jau kaip kviestinė dėstytoja sugrįžtanti lietuvaitė, būtent užsieniečiai sudaro šio kolektyvo trupės pagrindą.

„Kažkada mes išsižioję stebėdavome užsienio šokėjus, o dabar vis dažniau matau, kaip užsieniečiai išsižioję žiūri į mūsų šokėjų techniką. Lietuviams vis dar trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, neišmokome savęs taip sureikšminti, kaip kitų šalių menininkai“, – konstatuoja R.Gudavičiūtė.

Nors „Auroje“ Raimonda nuosekliai šoko tik būdama moksleivė, jau tuomet Lietuvos šokio gerbėjai spėjo ją įsidėmėti Kauno trupės spektakliuose. Šiuolaikinio šokio trupėse nebūna „žvaigždžių“ sąvokos, tačiau liekna šviesiaplaukė Sandro Botticelli Veneros veidu ir sudėtingesniuose šokio epizoduose išryškėjančiais atletiškais „bicepsais“ dažniausiai atsidurdavo scenos „priekinėje linijoje“: nesvarbu, ar tai būdavo pačios B.Letukaitės, ar iš užsienio pakviesto choreografo spektaklis.

„Mūsų vadovė gerbė individualybes, todėl jos trupėje būdavo skirtingo amžiaus, pasirengimo, fizinių duomenų šokėjų. Tikrai niekada nekovojau dėl pagrindinių vaidmenų, tik labai labai norėjau šokti. Man būdavo svarbu įvykdyti choreografės užduotį, nesvarbu, kiek laiko ir prakaito tai kainuotų. Jau geriau išeisiu iš salės „purpurinė“, bet padarysiu taip, kad vadovei tiktų ir man pačiai patiktų. Žinau, kad jaunesniems šokėjams B.Letukaitė dabar apie tai pasakoja legendas ir laiko mane sektinu pavyzdžiu“, – juokiasi R.Gudavičiūtė.

„Auroje“ ji dažnai šokdavo duetu su kitu žymiu nūdienos atlikėju Mantu Stabačinsku. Vėliau  jie abu pastatė savo spektaklį „Taip!“, kuriame šokėjams gyvai pritardavo violončelė.

2009 m. R.Gudavičiūtė baigė  šiuolaikinio šokio magistro studijas Suomijos teatro akademijoje Helsinkyje. Šią akademiją ligi šiol mini pačiais geriausiais žodžiais: „Tai buvo mano kūrybinis atsivertimas. Ten atradau idėjas, kurios man pačiai artimiausios šokyje. Jau po pirmų magistrantūros metų kilo noras kurti pačiai: esu dėkinga „Auros“ vadovei B.Letukaitei, kad tada leido statyti spektaklį su pasirinktais Kauno šokėjais.“

Šis spektaklis vadinosi „Atgal“, angliškai – „Back“: žodis, kartu reiškiantis ir kūno dalį. Būtent minkštas judesys, ateinantis iš nugaros pusės, tapo šio kūrinio pagrindu. Tai, pasak Raimondos, jau buvo suomiškosios mokyklos įtaka: ten propaguojamas minkštas, plastiškas, „su spirale nugaroje“ šokis, o Lietuvoje mokoma griežtesnio, klasikai artimesnio stiliaus, kuriame pečiai, nugara ir klubai šokant išlaiko „kvadratą“.

Panašią mokyklą ji rado ir Liono nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje Prancūzijoje, kur studijavo pagal mainų programą. Ten buvo daug baleto, modernaus šokio pamokų ir gerokai mažiau – improvizacijų, kuriose atsigaudavo Raimondos siela ir kūnas.

„Kai dar studijavau Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, porą spektaklių šokau kartu su choreografu Andriumi Katinu ir jo žmona suome Maria Saivosalmi. Jos demonstruojama plastika atrodė kaip tobulas pavyzdys, todėl pasirinkau šokio magistrantūros studijas Suomijoje. Buvau antra jas baigusi užsienietė: pirmasis buvo pats Andrius“, – pasakoja R.Gudavičiūtė.

Su kurso draugais Suomijoje jau buvo įkūrę ir šokio trupę, tačiau netikėtai iš Lietuvos atkeliavo pasiūlymas Raimondai dalyvauti trijų mėnesių tarptautiniame šokio projekte Vienoje. O ten gyvendama mergina sutiko savo būsimą vyrą – lėktuvo pilotą vokietį Manuelį.

„Iš pradžių, kol jis mokėsi skrydžių mokykloje, gyvenome Brėmene. Kasdien važinėdavau šimtą kilometrų į studiją Hamburge. Vokiškais traukiniais tokia kelionė trunka valandą ir nėra itin varginanti, bet ilgainiui vis dėlto pradeda atrodyti, kad apsigyvenai traukinyje“, – pasakoja lietuvė.

Važinėdama traukiniu, kaip ir Kauno troleibusuose, laiko dykai neleisdavo: kaldavo atmintinai ant lapelio namie susirašytus vokiškus kūno dalių pavadinimus bei šokio terminus. Jų  kartais pasigesdavo dėstydama, mat Kaune vokiečių kalbos Raimonda niekad nesimokė. Tačiau susišnekėti buitiniu lygmeniu netruko pramokti atsidūrusi vokiškoje aplinkoje.

Vis dėlto apie darbus, nesusijusius su šokiu, šokėja net nesvarstė. Padavėja restoranėlyje po kelias valandas savaitgaliais Raimonda dirbdavo tik studijuodama Helsinkyje, kai nenorėjo tapti našta savo tėvams. „Uždirbdavau ne kažin ką, bet nors jau duodavo skaniai pavalgyti. Kitomis dienomis nuo ryto iki vakaro šokdavome akademijoje, apie maistą nebūdavo kada galvoti“, – prisimena pašnekovė.

Atsidūrusi Vokietijoje ji pirmiausia pradėjo vaikščioti į šokio profesionalams rengiamas rytines pamokas, kurios šioje šalyje nėra prabanga – vienas apsilankymas kainuoja keturis eurus, o perkant dešimties pamokų abonementą kaina sumažėja iki pustrečio euro. Tose pamokose lietuvaitę pastebėjo vietinė choreografė, pakvietė į savo projektą, po to – į dar vieną… Taip Raimonda pasiekė savo – netrukus jau pati vedė pamokas profesionalams Hamburge.

Bet tuomet Manuelis gavo nukreipimą į „Lufthansa“ oro linijas Frankfurte, o Raimondai šiame mieste darbo paieškas teko pradėti iš naujo. Vėl teko belstis į duris, pasakoti apie save, ir ne po vieną kartą… Nors Frankfurtas, mūsų akimis vertinant, – dangoraižių miestas, stambus bankų, parodų ir verslo centras, kultūriniu požiūriu Vokietijoje yra vienas neabejotinas lyderis – Berlynas, o štai  Frankfurte vietų, kuriose galėtų įsidarbinti šokėjas, choreografas ar šokio pedagogas, nėra daug. Pasak Raimondos, šis miestas tik pastatų aukščiu atrodo didelis ir pasižymi didele gyventojų kaita, nes daug specialistų jame yra atvykėliai ir dirba pagal laikinas sutartis. Todėl menininkui nebūna lengva rasti nuolatinę publiką ir pelnyti ilgalaikį jos pasitikėjimą.

Persikėlusi į Frankfurtą lietuvaitė pradėjo nuo profesionalams skirtų šokio pamokų, tačiau šįkart, atsivežusi puikias rekomendacijas iš Hamburgo, iš karto stojo mokytojos vieton. „Keista, bet padėjo vokiečiams sunkiai įskaitoma lietuviška pavardė – ji išskirdavo mane iš kitų pretendentų. Antrą kartą mane išvydę vokiečiai sakydavo: „Ak, čia jūs, Raimonda Gu… Gu…“, ir patys pradėdavo šypsotis“, – prisimena ketverių metų senumo patirtį lietuvė.

Netrukus ji gavo kvietimą dėstyti Frankfurto muzikos ir teatro akademijoje studijuojantiems šokėjams, be to, pradėjo vesti šokio pamokas trijose privačiose mokyklose. Jose moko šokti ir paaugles, ir subrendusias moteris, tačiau pirmenybę teikia pastarųjų grupėms. Mat mergaites į privačias šokio pamokas dažniausiai atveda tėvai, kantriai dirbti joms pačioms stinga ryškesnės  motyvacijos. O štai moterys, kurios pačios moka už pamokas, salėje prakaito negaili, kaip, beje, ir atletiška jų dėstytoja. Dabar jau nemažai šokiu besidominčių žmonių Frankfurte žino, ką reiškia „Raimondos stilius“.

Frankfurtą šiuolaikinio šokio žemėlapyje ilgai garsino jame reziduojanti žymaus amerikiečių choreografo Williamo Forsythe’o trupė „The Forsythe Company“, tačiau šįmet, trupei sulaukus dešimtmečio jubiliejaus, jos įkūrėjas apsisprendė grįžti į JAV.

„Bet aš ir neturėjau tikslo veržtis į „The Forsythe Company“, nes, viena vertus, man nelabai tiko šios trupės stilius, o antra vertus – daug metų šokusi „Auroje“ žinau, ką reiškia būti didelės, dažnai gastroliuojančios trupės nare. Su šeimos gyvenimu tai būtų sunkiai suderinama“, – pripažįsta Raimonda.

Lietuvės ir vokiečio šeima Frankfurte augina dvejų metų sūnelį Eliotą. Kol kas apsieina be nuolatinės auklės: Raimondos vyras stengiasi derinti savo skrydžių tvarkaraščius prie žmonos šokėjos repeticijų ir kelionių plano.

„Manuelis laikosi nuomonės, kad lėktuvą valdyti panorėjęs gali išmokti bet kas, o štai profesionaliai šokti scenoje ar statyti šokio spektaklius tikrai ne kiekvienas sugebėtų. Todėl jis stengiasi man padėti. Žinau, kokia tai prabanga – daryti tai, kas tau patinka, nejaučiant ypatingo finansinio spaudimo. Kūdikiui buvo vos šešios savaitės, kai pajutau norą grįžti į šokio studiją, iš naujo atrasti pasikeitusį savo kūną“, – neslepia R.Gudavičiūtė.

Kai prireikia išbėgti valandai kitai, sūnelį ji dažniausiai patiki šalia savo vaikus auginančios kaimynės globai, o kai berniuką užklumpa ligos arba artėja intensyvių repeticijų laikotarpis – prašo, kad iš Kauno pagelbėti atskristų mama.

Nors Frankfurte neretai gastroliuoja garsios pasaulio šokio trupės, lietuvaitė susigundo afišomis tik tų spektaklių, kuriuose, kiek jai žinoma, tikrai rodomas šokis. Mat po šokio spektaklio etikete šiais laikais gali slypėti kas tik nori: ir žodinis monologas, ir dramos vaidinimas, ir videomenas, o dažniausiai – sunkiai apibūdinamas įvairių scenos žanrų „mišrūnas“, kuriame šokis būna anaiptol ne pagrindinė raiškos priemonė.

Pastarasis Raimondos Vokietijoje regėtas šokio spektaklis buvo šiurpokas patyčių ir smurto demonstravimas: šokėjai vieni kitiems surišdavo rankas, kojas ir versdavo šokinėti kiek pajėgs, arba užrišdavo plastikinius maišelius ant galvos ir stebėdavo dūstančiųjų konvulsijas…

„Toks tas šiuolaikinis menas, gyvuoti turi teisę įvairiausi spektakliai. Neturiu nieko prieš, tik manau, kad kūrėjai turėtų stengtis aiškiau informuoti publiką, ko atėjus į jų pasirodymą tikėtis. Kažkodėl kuo toliau, tuo labiau vengiama to daryti. Bet jeigu aš perku spektaklio bilietą, samdau vakarui auklę, o atėjusi į teatrą nepamatau šokančių žmonių, kuriuos pamatyti tikėjausi, – vargu ar būsiu sužavėta kūrėjų eksperimentais“, – svarsto šiuolaikinio šokio profesionalė.

Šioms jos mintims neabejotinai pritartų ir būrys festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ žiūrovų, kuriuos dažnai klaidina pernelyg abstraktūs, vien konceptualias idėjas, o ne pasitelkiamų raiškos priemonių arsenalą apibūdinantys spektaklių aprašymai.

Tačiau panašios mažos apgavystės niekaip negalima būtų prikišti R.Gudavičiūtės pirmadienį Vilniuje pristatytam beveik valandos trukmės spektakliui: žadėjusios tik šokti, Raimonda su savo scenos partnere, Frankfurte gyvenančia švede Sanna Lundstrom, žiūrovams ir demonstravo šiuolaikinį šokį be jokių kitų žanrų „priemaišų“.

S.Lundstrom Frankfurte įsikūrė šiek tiek anksčiau už Raimondą ir savo naujajai draugei lietuvei tapo gera patarėja, į kurias duris ieškant darbo svetimame mieste pirmiausia verta belstis. Abi svetimšalės menininkės netrukus sugalvojo pateikti bendrą paraišką Kultūros institutui ir gavo paramą savo šokio projektui. Taip ir gimė spektaklis „Per save“, Frankfurto žiūrovams šįmet sėkmingai parodytas jau keturis kartus. Sėkmingai – reiškia pritraukia bent pusšimtį bilietus už 16 eurų perkančių žiūrovų, nes ne ką daugiau jų susirenka stebėti ir žinomą vardą turinčių šokio trupių pasirodymų.

Toliau moteriškas duetas keliaus per Europos šalių festivalius: po Lietuvos jų laukia Sannos gimtoji Švedija ir Austrijos miestas Lincas.

„Mums abiem šis spektaklis buvo iššūkis, nes kasdienybės draugai nebūtinai yra tinkami partneriai šokio scenoje. Atvirkščiai: būna, kad po nepavykusių kūrybinių eksperimentų subyra ankstesnės draugystės. Mums irgi nebuvo lengva: esu pratusi dirbdama savo nuomonę išsakyti atvirai, „nuo dūšios“, o Sanna – mandagesnė, skandinaviškai atsargi, ne taip lengva iškvosti jos tikrąją nuomonę. Kai abi šokam ir abi kuriam spektaklį – privalom susitarti tarpusavyje, nes nėra „trečios akies“,  priimančius objektyvius sprendimus“, – pasakoja Raimonda.

Apie tokius bandymus susitarti – su kitu žmogumi, o kartais ir su pačiu savimi – ir pasakoja spektaklis. Nemažai Frankfurto premjeros stebėtojų interpretavo dviejų šokėjų kūrinį būtent kaip vidinį žmogaus racionalaus proto ir jo širdies troškimų dialogą, nuolatinę dvikovą tarp svajonių ir realybės, asmenybės tikrųjų siekių nepažinumą, bandymus prisiderinti prie aplinkos, kuri būna ir traukianti, ir tuo pačiu metu atstumianti.

„Mano įprasta diena Frankfurte dabar atrodo taip: nuvedu vaiką į darželį, važiuoju į repeticiją, iš jos lekiu pasiimti vaiko iš darželio, grįžusi namo padarau valgyti, tada abu išeinam į lauką, grįžusi vaiką paguldau, užmigdau, palieku jį stebinčią kamerą kaimynei, sėdu į mašiną ir važiuoju dėstyti. Laisvas laikas prasideda maždaug dešimtą valandą vakaro, bet tada dar turiu pasirengti rytojaus ryto repeticijai. O jeigu Eliotas, pasigavęs darželyje infekciją, suserga, visi dienos planai kaipmat sugriūva“, – pasakoja Raimonda.

Šeima dar neapsisprendė, ar ilgėliau liks gyventi Frankfurte, ar ieškos kitos, visiems trims palankesnės vietos. Vis dėlto greičiausiai ji bus vienoje iš vokiškai kalbančių šalių: Vokietijoje, Austrijoje arba Šveicarijoje. O šansus apsistoti Lietuvoje riboja menkos galimybės Manueliui čia gauti piloto darbą, nors Raimondos pirmoji šokio mokytoja B.Letukaitė neslepia, kad mielai perduotų „Auros“ kolektyvo vairą būtent jai.

Kurių pasaulio šiuolaikinio šokio trupių pasirodymus „Veido“ skaitytojams rekomenduotų R.Gudavičiūtė? Jos manymu, visuomet verta atkreipti dėmesį į Izraelio choreografų darbus, nes tai – šiuolaikinio šokio madas pasauliui diktuojanti valstybė. Be to, rekomenduotų nepraleisti Kanados trupės „Kidd Pivot“ bei grandiozinių Anglijoje reziduojančios trupės „Hofesh Schechter Company“ pasirodymų.

Renata Baltrušaitytė

Birutė Letukaitė, Kauno šokio teatro „Aura“ direktorė

Raimonda „Auroje“ buvo ir liks šokiui atsidavusio žmogaus pavyzdys, iš kurio niekad neišgirsi žodžio „pavargau“. Kažkada stebėdama, kiek ji dėjo pastangų repetuodama spektaklio „Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės“ finalinę sceną, net pati susigraudinau: kai matai, kad žmogus tavo idėja patiki taip stipriai, kad besąlygiškai aukoja jai visas jėgas, tai negali nejaudinti. Gaila, bet tokių atsidavusių šokiui jaunuolių dabar mūsų mieste jau stinga.

Šiandien Frankfurte ji dėsto šokėjams didžiuliame prestižiniame kultūros centre, kuriame kadaise pati šoko gastrolinius „Auros“ teatro spektaklius. Smagu, kad Raimonda mūsų nepamiršta ir randa laiko atvažiuoti padirbėti su Kauno šokėjais. Būtent „Auroje“ ji pastatė ir pirmąjį savarankišką šokio spektaklį. Dabar atvežtas naujasis darbas „Per save“ padarė įspūdį preciziškai atidirbtu judesiu ir tyliais kaip katės nusileidimais ant žemės: mūsų mene tai ženklas, kad šokėjas puikiai valdo savo kūną, o ne drimba ant scenos visais turimais raumenimis.

Nors atvesta į studiją Raimonda turėjo vidutinius šokėjos duomenis, visko pasiekė atkakliu darbu. Ji fiziškai stipri ir ištverminga, bet yra jautrios sielos, gaudančios įvairiausius gyvenimo siunčiamus signalus. Užsienio kelionėse, kaip ir daugeliui iš namų ištrūkusių paauglių, nutikdavo visko: pamenu, kartą Kroatijoje mūsų Raimonda romantiškai prapuolė… Tačiau apskritai tai labai atsakingas žmogus: ko imasi – būtinai padarys. Todėl R.Gudavičiūtė būtų pirmoji eilėje tų mano mokinių, kuriems pasitraukdama ramiai patikėčiau vadovauti „Auros“ šokio teatrui.

Profilis. Gegužės pabaigoje naujosios „Compensa“ koncertų salės fojė, apsuptas savo paties paveikslų, fortepijono rečitalį ketina surengti Viktoras Paukštelis.

Vilniuje pianistas pakartos šį pavasarį Berlyno filharmonijoje skambėjusią programą, kurioje – Johanno Sebastiano Bacho, Frederico Chopino, Roberto Schumanno, Claude’o Debussy, Jeano Philippe’o Rameau kūriniai. Pastarąjį, mažiausiai Lietuvoje žinomą autorių, Viktoras sako prisiminęs tarsi netyčia, vieną dieną perskaitęs laikraštyje, kad šiandien kompozitoriaus gimtadienis, ir ta proga atsivertęs lentynoje turėtas jo natas. Prancūzo muzika, atkeliavusi iš aštuoniolikto amžiaus, pagavo iškart…

Nors ne paslaptis, kad profesionalūs aktoriai teatre baidosi jiems už nugarų rodomų vaizdo projekcijų, patraukiančių publikos dėmesį ir tarsi praryjančių scenoje esančius žmones, netrukus trisdešimt antrąjį gimtadienį švęsiantis lietuvių menininkas prestižinėje salėje nepabijojo panašaus eksperimento ir nutarė koncerto pabaigą paįvairinti animuotais vaizdais, kuriuose veikia jo paties paveikslų personažai. Taigi pats sau pasirinko stiprų konkurentą, rizikuodamas likti nematomo nebylaus kino pianisto vietoje.

„Daug apie tai mąsčiau. Tačiau aš suteikiu galimybę savo klausytojui „įeiti į muziką“, nes pirmas keturiasdešimt rečitalio minučių skambinu apšviestoje scenoje kaip įprastą koncertą. Scena pritemsta ir vaizdo projekcija išryškėja tik pasirodymo pabaigoje, skambant J.F.Rameau ir C.Debussy kūriniams. Po koncerto Berlyne negirdėjau atsiliepimų, kad prie jų nuotaikos pritaikyta animacija būtų atitraukusi klausytojų dėmesį nuo muzikos“, – komentuoja Viktoras.

Sėdęs prie Berlyno filharmonijos salėje stovinčio fortepijono pianistas iškart pajuto instrumento klasę: juk jo klavišais yra skambinę daugybė žymiausių pasaulio atlikėjų. Tačiau vis tiek prireikė keleto valandų abipusiam susipažinimui.

„Sviatoslavas Richteris sakydavo, kad fortepijonai jam nėra svarbūs, nes kiekvienas instrumentas atlikėjui – iššūkis ir tam tikra intriga. Bet grodamas geru instrumentu jautiesi saugesnis, gali išgauti daugiau muzikos spalvų, pademonstruoti technikos aukštumas. O profesionalui visa tai teikia malonumą“, – įsitikinęs muzikantas.

Geriausio fortepijono sinonimas V.Paukšteliui yra populiarusis „Steinway“, tačiau neseniai jam teko pirmąkart įrašinėti kūrinius ir „Fazioli“ fortepijonu. Atlikėjas juo nenusivylė.

Pasaulyje yra megažvaigždžių, leidžiančių sau pirmą koncerto dalį skambinti vienu, o antrą – kitu, tiksliau atliekamo kūrinio skambesį atliepiančiu instrumentu. Bet tai, pasak Viktoro, didžiulė, ne kiekvienam pasiekiama prabanga. Krystianas Zimermanas, Šveicarijoje gyvenantis iš Lenkijos kilęs pianistas, pagarsėjo tuo, kad turi septynis nuosavus aukščiausios klasės fortepijonus ir bent vienas jų koncertiniais maršrutais keliauja kartu su juo. Tiesa, ne visuomet sėkmingai: po Rugsėjo 11-osios teroristinių aktų vienas K.Zimermano „Steinway“ fortepijonas pernelyg kruopščių Niujorko oro uosto apsaugos darbuotojų buvo nepataisomai sulaužytas, kitas – pažeistas. Po šių incidentų pianistas ilgam atsisakė gastrolių JAV.

Viktoras savu namų instrumentu vadina tėvų namuose stovintį iš močiutės, prieš trejetą metų mirusios pianistės ir muzikos pedagogės Mariam Azizbekovos, paveldėtą pianiną „Bernstein“, kurį šeima rūpestingai restauravo. O kadangi dabar gyvena Vilniaus senamiestyje ir mėgsta lavinti pirštus ankstyvą rytą, apdairiai groja tyliau skambėti gebančia elektronine klavinova. Sako, džiaugsmas salėje sėdus prie tikro fortepijono nuo to tik padidėja: žmogus taip sukurtas, kad labiausiai vertina tai, ko negali turėti kasdien.

„Kitaip nei mažiau pokyčių per amžius patyręs smuikas, dabartinis ir devyniolikto amžiaus fortepijonas – jau du mechaniškai skirtingi, kitokių pianisto įgūdžių reikalaujantys instrumentai. Nepaisant to, nemažai nūdienos muzikantų specializuojasi skambinti būtent senaisiais fortepijonais: tarkim, Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinius atlieka aštuoniolikto amžiaus, F.Chopino – devyniolikto amžiaus instrumentais. Tai labai įdomi pianizmo sritis, tačiau man dar nepasiekiama“, – kukliai vertina Viktoras.

Jis galėtų save vadinti muzikinės dinastijos atstovu: senelė M.Azizbekova daugelį metų lavino pianistus Muzikos ir teatro akademijoje, senelis buvo smuiko profesorius Viktoras Radovičius. Mama Tatjana Radovič – taip pat pianistė, tėvas Viktoras Paukštelis – kompozitorius. Penkeriais metais jaunesnis brolis Vytautas Paukštelis, baigęs fortepijono ir kompozicijos studijas, pasuko panašiu keliu – kuria intelektualią elektroninę muziką.

Įdomu, kodėl mažajam Viktorui vaikystėje buvo parinktas fortepijonas, o ne smuikas? „Taip nusprendė mano tėvai. Turbūt todėl, kad niekas namuose nebuvo nusiteikęs kęsti „falšyvo“ smuiko čirpinimo“, – juokiasi Viktoras.

Viktoras prisimena, kaip būdamas aspirantas laimėjo „Cites Internationale dez Art“ skiriamą stipendiją ir dvejus metus turėjo galimybę gyventi Paryžiaus centre esančiame „Cite dez Art“ – kokybišką bendrabutį primenančiose kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose apsistoja solidžią atranką įveikę menininkai iš viso pasaulio. Penktame aukšte, skirtame muzikantams, kaimynai smuikininkai būdavo mažiausiai pageidaujami…

„Nepaisant nuostabios vietos priešais Dievo Motinos katedrą ir gerų gyvenimo sąlygų, menininkų centro kasdienybė priminė gyvenimą fermoje. Gaidį mūsų penktame aukšte atstodavo pirmasis rytais gamomis pragysdavęs baritonas. Tada nenoromis būdavo priversti kilti ir kiti aukšto gyventojai: po penkių minučių visi kambariai lyg susitarę imdavo sutartinai griežti ir skalambyti klavišais“, – pasakoja V.Paukštelis, nepamiršdamas pridurti, kad Paryžiuje praleisti metai vis tiek buvo puikus laikas, padėjęs artimiau pažinti daug įvairiausių menininkų. Ypač daug išpažinčių tekdavo išklausyti privalomuose prancūzų kalbos kursuose, kurie vienišiems svetimame mieste pasijutusiems menininkams atstodavo grupinės psichoterapijos seansus.

Kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis savo 1822 m. rašytuose „Priesakuose sūnui“ to meto literatūroje siautusį romantizmą prilygino cholerai. Matyt, šviesiausi protai visais laikais kritiškai vertina tai, kuo tebesižavi dauguma, nors patys dažnai lieka ir neišgirsti, ir nesuprasti.

„Prisiminkime pavyzdį iš prancūzų dailės istorijos: primityvistą tapytoją Henri Rousseau, dar vadintą „La Douanier“, arba Muitininku, mat iš šio darbo porą dešimtmečių Paryžiuje pelnėsi duoną, kol galiausiai visą savo laiką galėjo paskirti menui. Jo „keistų“ paveikslų niekas nepriėmė į parodas, kol dvidešimto amžiaus pradžioje, kai senojo Muitininko būtis jau ritinėjosi saulėlydyje, į meno areną įžengė Pablo Picasso ir pareiškė, kad H.Rousseau darbai – genialūs. Tuomet staiga visiems atsivėrė akys“, – pasakoja V.Paukštelis.

Kokius nūdienos menininkus genialiais, bet nepakankamai įvertintais pavadintų pats Viktoras? Jis pirmiausia prisimena kitų solistų šešėlyje nepelnytai liekantį nuostabų prancūzų kontratenorą Gerard’ą Lesne, taip pat amerikiečių poetą Tedą Kooserį, kuris, nors tėvynėje pelnęs Pulitzerio premiją, Lietuvos skaitytojams kol kas žinomas vos iš kelių Tomo Venclovos vertimų.

Pats ilgai žavėjęsis primityvistais ir tapęs panašios stilistikos džiaugsmingomis spalvomis trykštančius paveikslus, šiandien, baigdamas pirmąjį studijų Vilniaus dailės akademijoje kursą, Viktoras teigia, kad jo paveikslai jau tapo kitokie – abstraktesni, subtilesnės spalvinės gamos. Tačiau šie pokyčiai anaiptol nebuvo „priverstiniai“, akademinės programos reikalavimų paskatinti: naujų tapybos galimybių pažinimas menininkui patinka.

Jau daug žurnalistų stebėjosi, kad Paryžiuje neblogai įsikūręs garsios pianistų dinastijos atstovas parvažiavo į Vilnių, maža to – atidėjo muzikanto karjerą ir griebėsi dailės studijų. Kaip jis pats aiškina tokius pokyčius? „Gyvenimas – nuotykis, kurio nebūtina kiekviename žingsnyje nuodugniai aiškinti. Kartais kaip banglentininkui verčiau „griebti“ netikėtai po kojomis atriedėjusią bangą. Šįkart ta banga buvo tapyba. Pagaliau muzikos studijų mano gyvenimui jau užteks, norėjosi ko nors nauja“, – negudragalviaudamas prisipažįsta menininkas.

O kodėl studijos Vilniuje, bet ne Paryžiuje, į kurį tapytojai veržiasi galbūt net labiau nei muzikantai? Todėl, kad čia, Viktoro manymu, pakankamai stipri tapybos mokykla. Jis su pagarba mini savo dėstytojus – tiek patyrusį meistrą Joną Gasiūną, tiek jaunąją Eglę Ulčickaitę, kurių žinių jam dar semtis ir semtis.

Vis dėlto naujas pomėgis netrukdo savarankiškai palaikyti pianisto formos, rengti koncertinių programų. Garsus pianistas Ivo Pogoreličius yra sakęs, kad kiekvienam jo atliekamam kūriniui, netgi trumpam etiudui, iki atlikimo scenoje trunka pribręsti mažiausiai metus. Tokios taisyklės stengiasi laikytis ir V.Paukštelis, pasirinkęs ne standartinę iš miesto į miestą klajojančio koncertuojančio pianisto karjerą, o daugiau saviraiškos laisvės teikiantį muzikos vienišiaus kelią.

„Imkime, tarkim, jaunąjį Luką Geniušą – tai puikus sėkmingos koncertuojančio pianisto, turinčio savus agentus, karjeros pavyzdys. Beje, Lukas – labai techniškas, profesionalus atlikėjas, nuoširdžiai linkiu jam sėkmės. Tačiau man labiau patinka ne standartinės muzikinės programos, o savi, galbūt nišiniais muzikos rinkoje laikomi projektai. Neturiu tikslo per mėnesį būtinai sugroti dešimties koncertų ir neteikiu pirmenybės simfoninei fortepijono muzikai“, – tvirtina pašnekovas.

Ar toks kelias teikia daugiau ramybės? „Anaiptol. Manau, kad Lukas dabar gyvena už mane ramiau. Jam nereikia skubėti į paskaitas, po jų peržiūroms akademijoje pateikti dvidešimties paveikslų ir iškart po to skristi koncertuoti į Berlyną“, – šypsosi Viktoras.

Paprašytas išvardyti savo mėgstamiausius tapytojus, V.Paukštelis atiduoda pripažinimo duoklę dabar Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamam Vinco Kisarausko palikimui. Taip pat neslepia atskirais savo gyvenimo etapais buvęs neabejingas P.Picasso, vokiečių dailininkui Hansui Holbeinui Jaunesniajam, italui Giorgio Morandi, šiuolaikiniam britų tapytojui Davidui Hockney.

Ar tapantis pianistas pastebi kokią nors dviejų savo meninių raiškų sąveiką? Ar kas nors iš jo muzikos migruoja į paveikslus, o iš paveikslų – į muziką? „Nelabai, nes šios veikos ganėtinai kontrastingos. Kai groji, tavo spalvos yra nematomi garsai, o vizualiai būni absoliučiame „monochrome“, susitelkęs į baltus ir juodus klavišus. Kai tapai – priešingai, viską regi savo akimis. Todėl dailės ir muzikos susiejimas įmanomas tik žmogaus pasąmonėje“, – svarsto Viktoras.

Jis sako, kad šiuo metu madinga tapo emocionali pianisto veido išraiška, nors dar prieš pusę amžiaus atlikėjui kraipyti veidą klasikos scenoje būdavo vienareikšmiškai blogas tonas. Toks požiūris buvo diegiamas ir profesoriaus Henriko Neihauzo mokiniams Maskvoje, ir Alfredo Cortot auklėtiniams Paryžiuje. Garsusis Vladimiras Horovitzas skambindavo „akmeniniu“ veidu ir sakydavo, kad atlikėjui pradėjus maivytis muzika nuo jo iškart pabėganti.

Tačiau šiandieninei publikai demonstruojamos emocijos patinka, ir veidu scenoje kartais bandoma išreikšti netgi daugiau negu garsais. Atskiri muzikantai, tarp kurių ir Lietuvoje itin mėgstamas pianistas Aleksandras Paley, intensyvią kūno kalbą netgi pavertė individualaus stiliaus ženklu.

Viktoras neslepia, kad pats yra linkęs į emocionalias grimasas, todėl skambindamas stengiasi savo kūno kalbą kontroliuoti. Dėl to ne tiek sulaukdavo dėstytojų pastabų, kiek, peržiūrėjęs koncertų įrašus, priekaištaudavo sau pats. Šiandien vaikinas laikosi požiūrio, kad ideali pianisto veido išraiška turėtų būti tarsi kung fu meistro – rami, mįslinga ir neperskaitoma, nes klasikos koncertų reikia klausytis, o ne juos žiūrėti.

Koncertuoti Viktoras pradėjo mokydamasis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Ypač atmintyje įstrigo pirmasis koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame dešimtmetis berniukas turėjo išeiti į sceną ir paskambinti vieną kūrinėlį.

„Visam gyvenimui įsiminiau akinančius prožektorius, perpildytą salę ir pirmąkart pajustą publikos jėgą, jos skleidžiamas bangas. Nuo tada žinau, kaip ši jėga atpalaiduoja. Skambinti rečitalį mažoje erdvėje, kurioje per metrą nuo tavęs sėdi kelios dešimtys žmonių, yra daug sunkiau, nei koncertuoti pilnoje tūkstančio vietų salėje“, – tvirtina pianistas.

Senelių pavyzdžiu pats imtis pedagoginės veiklos Viktoras kol kas neketina – sako pragyvenantis iš koncertų, kurių kviečiamas ne tik Lietuvoje, ir parduodamų paveikslų. Nors nei su Lietuvos, nei su užsienio galerijomis jaunas menininkas kol kas nebendradarbiauja, tvirtina turintis savo pirkėjų ratelį ir esąs dėkingas jiems už teikiamą galimybę tobulėti. O pardavinėti savo paveikslų Monmartro gatvės turgelyje, gyvendamas Paryžiuje, niekada nebandė – sako, ten siūlomi darbai savo kokybe ne ką pranoksta Vilniaus Pilies gatvėje išdėliotus paveikslus. Paskubomis gatvės dailininko nupaišytas portretas Monmartre kainuoja penkis eurus.

„Ateis laikas – galbūt mano paveikslai atsidurs užsienio galerijose, juk nieko nėra neįmanoma. Šiandien tiesiog džiaugiuosi tuo, ką turiu. Jei gyvenčiau kur nors Kaselyje, dirbčiau muzikos mokytoju, vėliau – galbūt ir profesoriumi, žinočiau, kad gausiu gerą pensiją, bet neturėčiau laiko tapyti, taigi vargu ar jausčiausi laimingesnis. Tikiuosi iš bado nenumirti“, – filosofiškai svarsto vaikinas.

Kai Paryžiaus konservatorijoje V.Paukštelis ketverius metus studijavo pianisto Jeano Marco Luisados klasėje, du trečdaliai šio dėstytojo mokinių buvo kinai ir japonai. Tose šalyse menininkų profesinė konkurencija yra didžiulė, iš to kylanti psichologinė įtampa – nežmoniška, todėl jauni atlikėjai stengiasi ne tik studijuoti, bet ir įsikurti svetur. Nors azijiečių pianistų motorika ir skambinimo technika pavydėtina, jiems sunkoka būna greitai perprasti vakarietišką kultūrą, ypač romantizmą, kuris jiems skiepytos dvasinės kultūros estetikai atrodo svetimas. Todėl tos epochos kūrinius (tarkim, F.Chopino etiudus) azijiečiai, pasak Viktoro, skambina ne blogiau ar geriau už vakariečius – tiesiog atlieka juos šiek tiek kitaip. Kaip ir gabiausi kaligrafijos entuziastai iš Europos, nuvykę studijuoti tradicinio japonų meno paslapčių, net puikiausiuose savo tapybos ant ryžių popieriaus pavyzdžiuose vis tiek lieka kitokie nei tie, kurie hieroglifus jame raito nuo vaikystės.

„Viena garsi pianistė, kinų atlikėjo Lang Lang lygio žvaigždė, viename interviu neseniai pareiškė J.S.Bacho kūrinių neskambinanti todėl, kad juose jai nėra ką veikti – per mažai natų. Mane toks prisipažinimas šokiravo, nors gerbiu muzikantus, gebančius greitai ir tiksliai sugauti daug natų. Bet juk muzika prasideda nuo tylos, kurią įkrauti tinkama energija dažnai būna dar sudėtingiau nei garsą“, – tikina V.Paukštelis.

Menininką liūdina beviltiškai nuskurdusi lietuvių masinė kultūra, kurią bandoma kompensuoti rafinuotais, nišiniais, nedideliam išrinktųjų būreliui skirtais projektais. Ir žinoma, virš šalies kybanti karo grėsmė…

„Stefanas Zweigas savo knygoje „Vakarykštis pasaulis“ aprašė Vakarų Europoje prieš pasaulinius karus tvyrojusias savotiško pakylėjimo nuotaikas. Visuomenei buvo būdinga rūpintis sportišku kūnu, kirptis militaristiniu stiliumi, garbinti šalies kariuomenę ir savanorius. Ore tarsi tvyrojo džiugus būsimų karo veiksmų laukimas, kuris galiausiai išvirto realia masine tragedija. Nenoriu būti blogu pranašu, bet kažką panašaus jaučiu ir nūdienos Lietuvoje“, – sako V.Paukštelis.

Renata Baltrušaitytė

D. Matvejevo nuotr.

Premjeros. Pagrindiniai gegužės repertuaro stulpai – Oskaro Koršunovo „Fidelijus“ ir Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“.

Pavasaris – laikas, kai suplanuotos premjeros mažesniuose teatruose lengva ranka nukeliamos iki daugiau žmonių salėse žadančio rudens, o scenoje tuo metu karaliauja jaunimo festivaliai ir studentų diplominiai spektakliai. Šis pavasaris kultūringai laikosi susiklosčiusios tradicijos.

Štai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vietos universiteto Menų fakulteto studentai vokalistai pristatys „Italijos Mozartu“ vadinamo Giovanni Battistos Pergolesi operą „Tarnaitė ponia“.

Batsiuvio sūnus Giovanni Draghi, savo kūrybinį pseudonimą susiejęs su gimtuoju Šiaurės Italijos miesteliu Pergola, mirė nuo džiovos būdamas vos 26-erių, tačiau spėjo sukurti aštuonias operas, nemažai oratorijų, kantatų ir religinės muzikos kūrinių. Vis dėlto liūdno likimo kompozitoriui muzikos istorija iškrėtė pokštą, jo vardą muzikos istorijoje tvirčiausiai susiedama ne su rimtaisiais kūriniais, o su linksmomis intermedijomis, kurios būdavo skirtos publikos atokvėpiui. Lygiai taip ir „Tarnaitė ponia“ pirmąkart buvo atlikta per G.B.Pergolesi operos „Išdidus belaisvis“ pertrauką. Operą visi greitai pamiršo, o štai intermedija sulaukė pasaulinės sėkmės: žiūrovams patiko šokio intarpai, buitinės melodijos ir negudrus siužetas apie seną turtingą šeimininką bei gudruolę tarnaitę.

Veiksmas vyksta aštuoniolikto amžiaus Italijoje. Tarnaitė Serpina (vardo reikšmė – „maža gyvatė“) tvarko turtingo viengungio Uberto namų ūkį. Šis pareiškia ketinantis vesti. Serpina atkerta, kad ji pati bus šeimininkė, ir pristato Uberto savo tariamą jaunikį – persirengusį tarną Vesponę. Kai Serpina pareikalauja, kad ponas sumokėtų kraitį arba vestų, viengungis pasirenka vedybas, taip paversdamas tarnaitę namų šeimininke.

Gegužės viduryje Vilniuje vyks tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“, kuriame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros specialybės trečio kurso studentė Kamilė Gudmonaitė rodys savo naują spektaklį „Dievas yra DJ“ pagal vokiečių dramaturgo Falko Richterio to paties pavadinimo pjesę bei ruso Viktoro Pelevino kūrinius. Spektaklis tyrinėja įvaizdžius – kaip juos susikuriame ir jais manipuliuojame. „Aš norėjau iškelti maišto prieš masinę kultūrą, meną kaip eksponavimo objektą, prieš gyvenimo eksponavimą, prieš realybių susimaišymą temą. Bet supratau, kad F.Richterio pjesė su niekuo nekovoja. Tuomet į spektaklį įtraukiau V.Pelevino ištraukas – keičiau dramaturgiją, kad įvyktų konflikas“, – prisipažįsta režisierė, jau žinoma iš Augusto Strindbergo „Sapno“ inscenizacijos.

Jaunųjų kūrybos premjerų pažers ir tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. „Low Air“ vardu žinomas šokėjų tandemas (Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė) čia rodys urbanistinę Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ versiją. Tam bus pasitelkta gatvės šokių choreografija, speciali muzikos aranžuotė ir modernios garso bei vaizdo transliavimo galimybės.

Vienas spektaklio tikslų – išryškinti muzikinio teksto sąsajas su lietuvių liaudies muzika, mat I.Stravinskio kūrinio partitūroje panaudota daug lietuviškų melodijų.

„Spektaklio pagrindas bus gyva muzika – keturios pianistės skambins dviem fortepijonais aštuoniomis rankomis, be to, sukurta elektroninė I.Stravinskio muzikos aranžuotė. Jungsime gatvės ir šiuolaikinį šokį, choreografiją atliks šešių šokėjų komanda, kokios visada norėjome. Kartu su mūsų duetu šoks Mantas Stabačinskas, Agnė Ramanauskaitė, Brigida Gruodytė ir Lukas Karvelis“, – premjeros užkulisius praveria L.Žakevičius.

„Naujajame Baltijos šokyje“ premjerą „Monstrai“ rodys ir Kauno šokio teatras „Aura“, pasitelkęs choreografą iš Prancūzijos Samuelį Mathieu. Baigęs baleto ir šiuolaikinio šokio studijas Nacionaliniame muzikos ir šokio koledže La Rošelyje, S.Mathieu kaip šokėjas dirbo šio miesto Nacionaliniame choreografijos centre, taip pat analogiškuose Tulūzos ir Grenoblio centruose. 2001 m. Tulūzoje įkūrė savo šokio trupę. Jo, kaip choreografo, kūrybą įkvepia literatūra, folkloras, žmogaus fiziologijos ir psichologijos tyrinėjimai, socialinių vaidmenų žaidimai, naujųjų technologijų ir klasikos sintezės eksperimentai.

„Tas, kuris kaunasi su monstrais, turi būti budrus, kad pats netaptų monstru“, – kadaise įspėjo Friedrichas Nietzsche. Šią filosofo citatą choreografas bandys iliustruoti šokio kalba, vaizduodamas visuomeninio perversmo bangos didybę ir jos atoslūgį, kai viskas nurimsta ir grimzta į užmarštį. Iki kito agresoriaus, naujo monstro pasirodymo… „Kūrinio piešinys išmargintas unisonais, neatitikimais ir kontrastais, girdomas atminties istorijomis ir prisiminimais, pripildytas patirtimi. Tikiuosi, jis nepasiduos laikui ir atitolins monstro, kuris miega mumyse, pabudimą“, – apie spektaklį kalba S.Mathieu.

Karo, represijų tema savaip nuskambės netgi lėlių teatro premjeroje vaikams. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir režisierius Olegas Žiugžda, interpretuodami Vytauto Petkevičiaus kūrinį „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, spektaklyje „Ąžuolo vaikas“ akcentuos būtent karo įvykių liniją. Pagrindinis spektaklio herojus Gilė, panoręs tapti karo korespondentu, kaip ir dauguma vaikų, karą įsivaizduoja kaip smagų žaidimą, kuriame galima paišdykauti. Tikrieji karo vaizdai neatrodo nei smagūs, nei linksmi…

Spektaklio kūrėjai mažiesiems žiūrovams suprantama kalba gvildens atsakomybės už savo poelgius, santarvės su pasauliu, žmogiškojo orumo temas. Tačiau jos Kauno valstybiniame lėlių teatre „įvelkamos“ į žaismingą apdarą – scenoje žiūrovų lauks charakteringos didžiaakės lėlės, šmaikštūs tekstai ir nuotaikingos dainelės.

Visai kitaip, per istorinę prizmę, brendimo temą pristatys Valstybinis jaunimo teatras aktorės Aušros Pukelytės režisuotame spektaklyje „Teritorija“. Jis statomas pagal žymaus kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) unikalų devyniolikto amžiaus pradžios tekstą – priesakus sūnui. Daugelio jų esmė ir šiandien skamba šiuolaikiškai: keturiolikmečiam Irenėjui, paliekančiam tėvų namus, kunigaikštis prisakė nepamiršti motinos, keltis su aušra, valgant išlaikyti saiką ir vengti vyno… Spektaklyje vaidins Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė ir Aleksas Kazanavičius, o kino režisieriaus Ričardo Matačiaus ir operatoriaus Adomo Jablonskio filmuotuose epizoduose pasirodys Andrius Bialobžeskis, Gabija Ryškuvienė, Augustas Gradauskas bei Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai.

„Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia“, – savo priesakuose dėstė M.K.Oginskis. Romantizmo „choleros“ epidemija išties praėjo, tačiau atskiri jos recidyvai iki šiol šmėkšteli tiek literatūroje, tiek teatre, liudydami apie kunigaikščio minėtą gerumą ir grožį.

Kas gali būti romantiškiau už Aleksandro Grino „Raudonas bures“, rašytas anaiptol ne romantiškais laikais (jeigu laikai romantiški apskritai įstengia būti) ir itin neromantiškoje vietoje – visko stokojančiame porevoliuciniame Petrograde? Aistringai gyvenusio rusų rašytojo fejerija (taip, būtent toks žanras) pasakoja apie pajūrio kaimelyje gyvenančią mergaitę Asol ir jos princą – kapitoną Grėjų, galiausiai, visų nuostabai, atplaukiantį laivu ryškiai raudonomis burėmis ir netikintį jokiomis paskalomis apie mokėjusiąją jo kantriai laukti…

Šį garsų siužetą žiūrovai vis muzikalėjančiame Rusų dramos teatre išvys atpasakotą eilėmis ir dainomis. Modernią muziką spektakliui sukūrė kompozitorius Artūras Šaškinas, miuziklą režisuoja svečias iš Latvijos Harijs Petrockis-Petrovskis. Pagrindinius vaidmenis atliks Aleksandra Metalnikova ir Telmanas Ragimovas.

A.Grino gyvenime santuokų netrūko, o kompozitorius Ludwigas van Beethovenas apskritai nebuvo vedęs. Tačiau vienintelėje savo sukurtoje operoje „Fidelijus“ tvirtino, kad laiminga santuoka vyrui – išsigelbėjimas, mat mylinti žmona ras būdą išplėšti sutuoktinį netgi iš politinių priešų kalėjimo. Taip ir operos veikėja Leonora, persirengusi vaikinu Fidelijumi, įsidarbina kalėjimo viršininko namuose vien tam, kad išvaduotų be priežasties kalinamą savo vyrą Florestaną. Ir apsimetinėja vyru taip talentingai, kad netgi sugeba apkerėti naivią šeimininko dukrą Marceliną… Po didingų arijų apie laisvę ir meilę persirengėlės maskaradą vainikuoja teisybės triumfas.

Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, pastaraisiais metais anksčiau retai teatrus dominęs „Fidelijus“ išgyveno savotišką renesansą: pasaulyje daugėjo šios operos pastatymų su nuorodomis į konkrečius visuomenės dėmesio sulaukiančius įvykius (pavyzdžiui, Michailo Chodorkovskio suėmimą). Per porą metų, prabėgusių nuo lietuvio režisuoto „Fidelijaus“ premjeros Bergeno operos teatre, neteisybės pasaulyje dar padaugėjo. O tai yra viena svarbiausių L.van Beethoveno kūrinio temų: pernelyg dažnai teisingumas būna galingųjų rankose, o tiesa – nuskriaustųjų širdyse. Todėl lietuviško „Fidelijaus“ pastatymo finalas žada būti aštresnis už norvegiškąjį.

„Kaip režisierių, „Fidelijuje“ mane labiausiai domina dviejų linijų – politikos ir meilės susipynimas. Be meilės ir absoliučiai altruistinių dalykų – pasiaukojimo, empatijos mus visus sutraiškytų biurokratiniai, politiniai krumpliaračiai. Meilė yra vienintelė, kuri neleidžia jiems įsigalėti ir trukdo galutinei jų pergalei. Meilė nėra vien jausmas; ji yra ir poelgiai, ir tikroji tiesa. „Fidelijuje“ šių dalykų ryšys pagautas itin tiksliai ir perteiktas aktualia kalba, todėl kūrinys skamba labai šiuolaikiškai“, – tvirtina O.Koršunovas.

Spektaklio muzikos vadovas dirigentas Martynas Staškus pritaria: „Jokia paslaptis, kad „Fidelijus“ yra politinė opera, ir ne tik dėl siužeto. L.van Beethovenas jos partitūroje politikuoja maištaudamas prieš nusistovėjusias to meto normas, leidžia sau išbandyti dramines muzikos išraiškos priemones, kurių nebuvo galima panaudoti, pavyzdžiui, simfonijose. Čia gausu staigių posūkių, viskas gana kampuota, o vokalinės partijos protarpiais skamba taip, tarsi būtų skirtos ne dainuoti, o iškalbėti. Nerasime ir įsimenančių melodijų: kompozitorius buvo ne melodistas, o veikiau muzikos architektas, nors akivaizdu, kad rašydamas „Fidelijų“ kažkiek paisė klasicistinės operos kanonų. Visą L.van Beethoveno sukurtą muzikinę architektūrą būtina sudėlioti į visumą, tada vyksmas iš tiesų virsta autentiška muzikine drama.“

O.Koršunovo pastatyme orkestras bus įkurdintas ant scenos – taip paryškinamas darnios visumos įspūdis. Nors operos siužetas gana statiškas, kompozitorius lėtai veda mus į šviesą, į nepaprasto džiugesio kupiną finalą. Kelias ilgas, tačiau L.van Beethovenas jį tiesia kantriai ir kruopščiai: stiprus, neprimityviai išreikštas džiaugsmas apskritai būdingas šio kompozitoriaus kūrybai.

O štai tame pačiame teatre skambantis lenko Mariuszo Trelinskio statytas Modesto Musorgskio „Borisas Godunovas“ dideliu džiaugsmu ir optimizmu dėl ateities netrykšta. Šią operą dviejuose Italijos teatruose pastarąjį dešimtmetį yra režisavęs ir lietuvis Eimuntas Nekrošius. Tačiau Vilniuje išvysime jo draminį spektaklį pagal libretu vėliau paverstą Aleksandro Puškino poetinį kūrinį, ir tai bus pirmasis toks „Boriso Godunovo“ pastatymas Lietuvos teatro istorijoje.

Eiliuotos dramos veiksmas vyksta Rusijoje, šešioliktojo ir septyniolikto amžių sandūroje. Borisas Godunovas (1552–1605) – totorių kilmės bojarinas, paskutiniuosius septynerius gyvenimo metus praleidęs Rusijos caro soste. Jis nužudo teisėtą sosto paveldėtoją, mažametį caro Ivano Rūsčiojo sūnų Dmitrijų, o vėliau, liaudies prašomas, tampa Rusijos valdovu. Po kelerių metų Dmitrijumi apsišaukęs vienuolis Grigorijus sumano nuversti Borisą ir, palaikomas liaudies, žygiuoja į Maskvą. Praradęs liaudies pasitikėjimą, Borisas Godunovas staiga miršta, įpėdiniu paskelbęs savo sūnų Fiodorą. Apsišaukėlis Dmitrijus įžengia į Maskvą, jo patikėtiniai nužudo caraitį Fiodorą ir jo motiną. Išgirdusi šią žinią, liaudis nuščiūva…

Medžiagą kūriniui A.Puškinas rinko iš rusų metraščių ir Nikolajaus Karamzino „Rusijos valstybės istorijos“ tomų. Tuometis Rusijos caras Nikolajus I poetui „Boriso Godunovo“ spausdinti neleido, patarė kūrinį perkurti, tačiau A.Puškinas atsisakė, todėl „Borisas Godunovas“ buvo išleistas tik po penkerių metų, 1830-aisiais, autoriaus „asmenine atsakomybe“. Įdomu, kad šiame kūrinyje ne kartą minima Lietuva, kai kurios dramos scenos netgi vyksta Lietuvos pasienyje.

Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Borisas Godunovas“ gausu personažų, bet kiekvienam iš jų E.Nekrošius suteikia savitą individualią raišką. Boriso Godunovo vaidmenį kuria nuolatinis E.Nekrošiaus pastatymų aktorius Salvijus Trepulis, apsišaukėlio Dmitrijaus – pirmąkart su šiuo režisieriumi dirbantis Marius Repšys. Spektaklyje taip pat vaidins Vytautas Anužis, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Vaidas Vilius, Remigijus Vilkaitis ir kt.

„Borisas Godunovas“ statomas seniai pasiteisinusiu „šeimyninės rangos metodu“: E.Nekrošiui talkins scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. „Kai melas tampa valstybės politika, o „liaudis tyli“, – ar tai neprimena naujosios imperijos kaukės, už kurios vietoj veido – šiurpi tuštuma?“ – retoriškai klausia režisierius.

Renata Baltrušaitytė

Gegužės teatro premjerų kalendorius

2, 3 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre – „Ąžuolo vaikas“. Rež. Olegas Žiugžda

8 d. 20 val. Menų spaustuvėje – „Monstras“. Choreogr. Samuelis Mathieu

9 d. 18 val. Nacionalinės M.K.Čiurlionio mokyklos Šokio teatre – „Šventasis pavasaris“. Choreogr. Laurynas Žakevičius, Airida Gudaitė

14 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Tarnaitė ponia“. Rež. Ramūnas Kaubrys

14 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre – „Dievas yra DJ“. Rež. Kamilė Gudmonaitė

15, 16, 20 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Fidelijus“. Rež. Oskaras Koršunovas

22, 23 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Raudonos burės“. Rež. Harijs Petrockis-Petrovskis

22, 23, 30 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Borisas Godunovas“. Rež. Eimuntas Nekrošius

27, 28, 29 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Teritorija“. Rež. Aušra Pukelytė

KKT

Logistika. Kas laukia Lietuvos transporto sektoriaus, mėginame spėti atidžiau apžvelgdami konteinerinių pervežimų rinkos laukiančius pokyčius.

Kaip informuoja Transporto investicijų direkcija, 2014–2020 m. Lietuvos transporto sektoriui numatyta skirti 1466,6 mln. eurų europinės paramos. Iš struktūrinių fondų sektorius turėtų sulaukti 1101,4 mln. eurų, arba kone trečdaliu mažiau, nei buvo gauta 2007–2014 m. laikotarpiu (1551,8 mln. eurų). Iš jų 294,8 mln. eurų atkeliaus iš Europos regioninės paramos fondo, o 806,6 mln. eurų – iš Sanglaudos fondo. Būtent šio fondo dalis, skiriama atsižvelgiant į šalies bendrojo nacionalinio produkto dalies, tenkančios vienam gyventojui, rodiklio atotrūkį nuo ES vidurkio, labiausiai ir buvo apkarpyta.

Dar 365,2 mln. eurų, arba ketvirtadalis visos numatytos ES paramos, Lietuvos transporto sektorių 2014–2020 m. pasieks iš naujos Europos infrastruktūros tinklų priemonės, geriau žinomos kaip CEF („Connecting European Facilities“), sąskaitos. Šios lėšos, skiriamos bendro intereso projektams, greičiausiai atiteks „Rail Baltica 2“: Lietuvos, Latvijos ir Estijos sukurta įmonė „RB Rail“ jau pateikė paraišką europiniam finansavimui gauti. Idealiu atveju Lietuvą kertančios siaurosios vėžės tiesimo darbai turėtų būti baigti iki 2025-ųjų, tačiau nedaug optimistų, tikinčių tokia laiminga pabaiga. Jos tikimybę mažina ES valdininkų smarkiai apkarpytas CEF biudžetas bei jau pirmojo „Rail Baltica“ statybų etapo aptirpdytos „Lietuvos geležinkelių“ galimybės dengti valstybiniam finansavimui priklausančią projekto sąmatos dalį. „Lietuvos geležinkeliai“ neslepia, kad būtent privalomas europinių projektų finansavimas jau paskatino bendrovę šiais metais pakelti paslaugų tarifus.

Tokios tendencijos nedžiugina uosto krovos įmonių, kurių paslaugų patrauklumas klientams smarkiai priklauso nuo geležinkelių tarifų. Svarstoma, kad papildoma našta „Lietuvos geležinkeliams“ gali tapti ir jau baigiama tiesti europinės vėžės nuo Lenkijos sienos iki Kauno (tiksliau – Palemono) atkarpa, nes teks skirti lėšų naujojo geležinkelio priežiūrai, remontui, prisidės infrastruktūros amortizacijos sąnaudų. Tikėtis visa tai operatyviai padengti iš augančių pervežimo pajamų vėlgi sudėtinga, mat „Rail Baltica“ pranašumus kol kas riboja prastos būklės geležinkelis už Lenkijos sienos.

Tarsi to būtų maža, Susisiekimo ministerija, svarstanti, kaip išgelbėti bankui prasiskolinusią „Lietuvos jūrų laivininkystę“, pranešė ketinanti kurti jai pavaldžių valstybinių bendrovių koncerną, kuriam šalia nuostolingos valstybinės laivybos bendrovės priklausytų ir „Lietuvos geležinkeliai“, „Smiltynės perkėla“ bei „Lietuvos paštas“. Akivaizdu, kad „Lietuvos geležinkeliams“ toks sprendimas grėstų naujais nuostoliais. Patys geležinkelininkai, klausiami, kokia galėtų būti projektuojamo koncerno prasmė, užsimena, kad Seimo kadencija neišvengiamai artėja į pabaigą ir tenka pasirūpinti šiltais postais „ištikimiems draugams“.

Teigiama, kad pirmieji būsimas krovinių apyvartos kaitos tendencijas savo kailiu dažniausiai pajunta konteinerių terminalai. Todėl tai, kas artimiausiu metu laukia viso šalies transporto sektoriaus, šįkart bandome prognozuoti atidžiau sufokusuodami žvilgsnį į Klaipėdos uosto konteinerių terminalus.

Neseniai antrai kadencijai perrinktas Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas, Klaipėdos konteinerių terminalo generalinis direktorius Vaidotas Šileika pabrėžia, kad pasaulyje tęsiasi konteinerinių linijų laivų dydžio lenktynės: prieš pusmetį bendrovė CSCL („China Shipping Container Lines“) pasistatė laivą, gabenantį 19100 TEU, o neseniai MSC („Mediterranean Shipping Company“) įdarbino du „Olympic“ serijos laivus, vežančius po 19224 TEU. Ir tai – dar ne pabaiga: kompanija „Evergreen“ jau stato vienuolika 20500 TEU talpos konteinervežių, o laivų projektuotojai skaičiuoja, kad šiuolaikinės technologijos jau leidžia statyti 22 tūkst. TEU talpos laivus. Tokio supermilžino ilgis būtų maždaug 430 m, plotis – daugiau kaip 60 m, o grimzlė – 16 m.

Į tokius parametrus dabar ir privalo orientuotis pajėgiausi Europos uostai, priimantys vandenynų laivus. Tačiau laivų stambėjimo tendencijos spaudimą jaučia ir mažesnieji, mat pranešama, kad per porą artimiausių metų į vandenį bus nuleisti 122 laivai, kurių dydis daugiau kaip 10 tūkst. TEU.

Tai reiškia, kad konteinerių terminalai, norėdami likti konkurencingi, privalės įsigyti didesnius, greičiau panašaus dydžio laivus aptarnaujančius kranus ir siūlyti laivų švartavimui tinkamo ilgio krantines su saugiu gyliu prie jų. Galingesni laivai uostuose palieka didesnes konteinerių „porcijas“, todėl svarbi tampa ir kranto suprastruktūra: būtina turėti pakankamai konteineriams sandėliuoti parengtų aikštelių. Terminalų apkrovos neatsiejamos nuo transporto arterijų pralaidumo: sėkmingam darbui reikia geriau parengtų kelių bei geležinkelių.

Nuo šių metų pradžios stambioms konteinerinės laivybos kompanijoms „Maersk Line“ bei MSC susijungus į aljansą 2M ir pradėjus savo krovinius plukdyti tais pačiais laivais, buvo peržiūrėtas  ir aljanso konteinerius priimsiančių terminalų sąrašas. Todėl vieni uostai (pavyzdžiui, Antverpenas, Brėmerhafenas) „išlošė“ daugiau krovinių, o kiti dalį prarado. Kuo trumpiau uoste užtrunka laivas – tuo daugiau pinigų jis linijoms uždirba, todėl stambūs terminalai, norintys išlikti šiose lenktynėse, šiuo metu privalo siūlyti maždaug 200 konteinerių per valandą krovos spartą.

Savo ruožtu didėja ir fideriniai laivai, kuriais mažesnius uostus iš paskirstymo centrų pasiekia jiems skirti konteineriai. Tokiais laivais neretai tampa anksčiau transatlantinėse linijose dirbę konteinervežiai, tačiau užsakomi ir nauji, iki 4000 TEU talpos laivai. Pavyzdžiui, „Maersk Line“ darbui Baltijos jūroje planuoja statyti septynis fiderinius laivus, kurių talpa 3700 TEU. „Containerships“ linijos, atsižvelgdamos į regione pradėjusią galioti sieros junginių išmetalų direktyvą, užsakė mažesnius, 1400 TEU talpos, tačiau suskystintomis dujomis varomus fiderinius laivus.

Kuo didesni laivai – tuo mažesnės vieno konteinerio pervežimo sąnaudos, tačiau pervežimo tarifus diktuoja pasiūlos ir paklausos santykis. Jis kol kas ne jūros vežėjų naudai: pernai bendra konteinervežių talpa pasaulyje išaugo 6 proc., o jų pervežimų apimtys – 5 proc. Šiais metais disbalansas turėtų išlikti, nes prognozuojamas 7 proc. pasiūlos didėjimas, o pervežimų žada daugėti 5–6 proc.

Tai reiškia aštrėsiančią konteinerinių linijų tarpusavio konkurenciją. Vis dėlto pervežimo tarifai dėl išaugusių degalų sąnaudų sieros direktyvos galiojimo regione bei stiprėjančio JAV dolerio kurso šiuo metu rodo augimo tendenciją. Ją jaučia ir Lietuvos eksportuotojai. Be to, dėl Rusijos embargo Klaipėdoje ir gretimuose uostuose mažėja tranzitinių krovinių apimtys, kartu smunka mūsų eksportuotojams reikalingų tuščių konteinerių pasiūla, o tai savo ruožtu vėlgi veikia tarifus.

Augantys konteinerinių laivų frachtai gali atsiliepti krovinių konteinerizacijos laipsniui, kuriuo Klaipėdos uostas, nors ir laikomas regiono konteinerių krovos centru, negali pasigirti. Tarkim, Vokietijos jūrų uostus konteineriuose pasiekia 60–70 proc. krovinių, Klaipėdą – vos penktadalis.

Kylantys tarifai reiškia, kad pigesni kroviniai, tarkim, popiermalkės arba trąšos, nebebus gabenami konteineriuose, nes tokie pervežimai neapsimokės. V.Šileika tvirtina, kad panašią tendenciją mūsų konteinerių terminalai jautė įsibėgėjant ekonominei krizei 2008–2009 m.

Tai leidžia prognozuoti, kad šįmet konteinerių krovos apimtys Klaipėdos uoste, pernai siekusios 450 tūkst. TEU, veikiausiai nedidės. Galime nebent pasidžiaugti, kad Latvijos ir Estijos terminalai, pasižymintys solidesne tranzito konteinerių apyvartos dalimi, planuoja dar ženklesnius nuostolius. Smunkantį Rusijos importą jaučia ir didieji Europos uostai – Antverpenas, Hamburgas, tačiau ekonomiškai stipriose valstybėse šią įtaką pajėgia atsverti vietinės rinkos plėtra. Tačiau to greičiausiai neišvysime Lietuvoje, nors prognozuojant konteinerių krovą pasaulyje įprasta skaičiuoti, kad jos didėjimo apimtys tiesiogiai proporcingos šalies BVP rodiklio augimui: jei BVP kyla 1 proc., tiek pat turėtų daugėti ir konteinerių.

Lietuvos uostininkams nerimą kelia ne tiek pačios Rusijos, kiek su ja susijusios Baltarusijos ekonomika, kuriai vienaip ar kitaip atsiliepia pokyčiai didžiojoje kaimynėje. Tarkim, 2014 m. pabaigoje Baltarusijos eksporto srautai buvo netgi išaugę, kai mūsų gamintojai įžvelgė galimybę pristatyti savo produkciją Rusijai su Baltarusijos įmonių etiketėmis. Tačiau netrukus susivokę rusai šią landą embargo tvoroje užtaisė. Vis dėlto komplikuojantis situacijai Ukrainos geležinkeliuose ir uostuose galima tikėtis, kad Baltarusija bus priversta daugiau savo krovinių nukreipti Baltijos jūros link, o tai bus naudinga ir Klaipėdai.

Nelabai aiškus ir „Klaipėdos Smeltėje“ kuriamo konteinerių paskirstymo centro (hubo) likimas: anksčiau ambicingai žadėję 600 tūkst. TEU metinę krovą, kuri laipsniškai būtų auginama iki 1 mln. TEU, šiandien terminalo vadovai kalba aptakiau, pripažindami, kad Lietuvoje kuriamas hubas savo parametrais nebepaveja laivų augimo tempų. Nors pradėjus veikti 2M aljansui su MSC linijomis dirbanti „Klaipėdos Smeltė“ perėmė „Maersk Line“ konteinerius iš netoliese esančio Klaipėdos konteinerių terminalo, vis tiek praneša teįstengsianti panaudoti vos gerą trečdalį iš dabar turimų 600 tūkst. TEU pajėgumų.

„Tačiau po laikino sąstingio konteinerių apyvarta Klaipėdos uoste turėtų kilti. Tikimasi, kad artės prie europinių rodiklių ir uosto krovinių konteinerizacijos laipsnis. Todėl vertinant dešimtmečio perspektyvą neatmetama išorinio uosto su nauju konteinerių terminalu, į kurį galbūt investuotų kuri nors iš stambiųjų laivybos kompanijų, projektavimo idėja“, – pasakoja V.Šileika.

Apie naują konteinerių terminalą Klaipėdoje susimąsto ir KLASCO, svarstydama, kaip perspektyviausia panaudoti tarptautinių „DFDS Seaways“ keltų paliekamas jūrų perkėlos terminalo krantines. Be to, įgyvendinant pietinių Klaipėdos uosto vartų projektą bus suformuota naujų teritorijų, kurias taip pat ketinama panaudoti krovai. O su ES parama rekonstruoti ketinami šiauriniai vartai, arba uosto molai su už jų plytinčiu išoriniu įplaukos kanalu, sudarys sąlygas ateityje išvysti Klaipėdoje didesnių konteinervežių.

Renata Baltrušaitytė

A. Narmonto nuotr.

Dujos neišnyks. Prognozuojama, kad gamtinės dujos šalyje ir toliau užims reikšmingą energijos išteklių dalį.

Po dešimties metų Lietuvos elektros ir dujų perdavimo sistemos jungtys su Europa bus tapusios natūralia ES energetinės sistemos dalimi. Kaip tuomet funkcionuos šalies energetikos ūkis ir kuo bus kaltas ar nekaltas vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas – teiraujamės energetikos ministro Roko Masiulio.

VEIDAS: Pradėkime nuo aktualijos – gamtinių dujų vartojimo mažėjimo, kurio nepajėgia sulaikyti nė smunkanti šio ištekliaus kaina biržoje. Prognozuojama, kad tendencija nekeis vektoriaus iki pat antrojo dešimtmečio pabaigos. O kaip įsivaizduojate Lietuvos gamtinių dujų rinką po dešimties metų? Ar yra tikimybė, kad dujų vartojimo kreivė vėl imtų kilti? Kokios prielaidos būtinos tokiam scenarijui?

R.M.: Daug kas priklausys nuo kainų, kurias prognozuoti dešimčiai metų į priekį labai sudėtinga. Bendra tendencija tokia, kad iškastinis kuras tampa vis sunkiau ir sudėtingiau pasiekiamas, tam reikia investuoti daugiau, todėl jo kaina kyla. Tačiau ilguoju laikotarpiu galimi dideli pokyčiai, pavyzdžiui, visiškai naujos technologijos, nauji būdai, kaip buvo, pavyzdžiui, su skalūnų revoliucija, kuri atvėrė visiškai naujus naftos ir dujų klodus. Galbūt Lietuvoje irgi rasime komerciškai apsimokančių skalūnų dujų klodų, kurie turėtų įtakos rinkos kainai.

Manau, kad gamtinės dujos užims reikšmingą energijos išteklių dalį. Tą numato ir daugelis pasaulinių prognozių. Gamtinės dujos – patogus, švarus kuras. Vartotojams nereikia jų sandėliuoti ar rūpintis, kur įsigyti, lengva prižiūrėti dujinius katilus bei reguliuoti šildymą, patalpos neteršiamos suodžiais ir kvapais. Naudojant dujas išsiskiria beveik pusantro šimto kartų mažiau kietųjų dalelių, nei šildantis malkomis, ir daugiau kaip tūkstantį kartų mažiau, nei kūrenant durpinius gaminius. Deginamos gamtinės dujos neskleidžia nemalonaus kvapo, nesukelia smogo. Namus šildant dujomis, o ne kietu kuru, mažinama oro tarša artimoje aplinkoje.

Dujų vartotojų daugės transporto srityje. Pavyzdžiui, suskystintosios gamtinės dujos (SGD) gali būti naudojamos kaip kuras krovininiame transporte, viešajame transporte, laivuose. Tai mums palyginti nauja, bet labai perspektyvi sritis.

Auganti atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) dalis energetiniame balanse taip pat reikalauja dinamiškų, kontroliuojamos galios elektrinių, tokių kaip kombinuoto ciklo blokas (KCB) Elektrėnuose, kuris gali subalansuoti AEI netolygumus.

VEIDAS: Dėl to, ar šalis sudegins daugiau dujų, ar mažiau, vartotojams galvos tarsi neturėtų skaudėti, jei ne keletas „bet“: tai SGD laivo nuomos įsipareigojimai bei dujotiekių infrastruktūros plėtros projektai, kurių ekonominė nauda grindžiama vartojimo ir perdavimo paslaugų poreikio didėjimu. Jei poreikis susitrauks drastiškai, dėl mažėjančios vartotojų bazės, kuriems užkrauta prievolė grąžinti minėtas investicijas, pasaulinė dujų pigimo tendencija Lietuvos gali ir nepasiekti. O tai vėlgi neskatins gamintojų bei vartotojų pasirinkimo dujų naudai… Kaip išpainioti šį mazgą?

R.M.: Lietuvą jau pasiekė dujų pigimo tendencija. Dujos buitiniams vartotojams atpigo nuo praėjusių metų vidurio. Šiemet dėl pingančios naftos dujų kaina toliau mažėja.

Dabartinės sumažėjusios kainos – tiek dujų, tiek prijungimo prie tinklų – pritraukė naujų vartotojų. „Lietuvos dujų“ statistika liudija, kad jų daugėja: pernai prie skirstomojo tinklo prijungta 3600, užpernai – 3 tūkst. naujų vartotojų.

Dujų vartotojų ratas dar išsiplės, kai šis kuras bus pradėtas aktyviau naudoti kituose sektoriuose, pavyzdžiui, transporto. Kai „Klaipėdos nafta“ baigs statyti SGD paskirstymo stotį sausumoje, automobiliniais dujovežiais SGD bus galima pristatyti klientams bet kurioje vietoje. Tai dar labiau padidins dujų patrauklumą.

Be to, esama ir vidinių išteklių. Vienas iš pavyzdžių: dabar „Lietuvos energijoje“ vyksta veiklų konsolidavimo – vertės grandinės išgryninimo programa, kurios lūkestis – patogesnis „vieno langelio“ aptarnavimas, 10 proc. mažesnės už dabartines veiklos sąnaudos 2020 m. O tai reiškia 50 mln. eurų mažesnes vartotojų išlaidas.

VEIDAS: Ateities dujų vartojimo scenarijuose matyti, kad didžiausi poreikių praradimai regimi ne pramonės, o energetikos gamybos sektoriuje, kuriam tenka prievolė palaikyti minimalų SGD terminalo veiklos režimą. Ar nepribrendo laikas peržiūrėti valstybinės reikšmės projektų (tokių kaip SGD terminalas) sąnaudų paskirstymo mechanizmą atsižvelgiant į tai, kad energetinis saugumas vienodai turėtų rūpėti visiems šalies gyventojams, o ne atskiroms jų kategorijoms?

R.M.: SGD terminalo saugumo dedamoji šiuo metu yra socializuota, tai yra išdalyta visiems dujų vartotojams. Kitaip yra realizuotas terminalo veiklos užtikrinimo modelis su paskirtuoju tiekimu. Pagrindinė pasirinkto modelio idėja tikrai pagrįsta: jeigu valstybė nustato ir garantuoja energijos supirkimo tarifus reguliuojamiems gamintojams, tai turbūt ji turi teisę įpareigoti juos įsigyti tam tikrus išteklius? Problema kai kuriuose regionuose kyla dėl to, kad reguliuojami energijos gamintojai yra priversti konkuruoti. Tuomet reguliuojami tarifai nebetenka prasmės.

Kalbant apie prievolę pirkti SGD reikėtų prisiminti, kokia buvo dujų kaina, kai šios prievolės nebuvo. Ji buvo didesnė. Girdėti skundų, kad kartu su SGD terminalu atsirado prievolė pirkti suskystintąsias dujas, tačiau pamirštama, kad kartu su SGD terminalu sumažėjo ir dujų kaina. Dabartinė SGD kaina yra 12 proc. mažesnė nei pernai pirmąjį ketvirtį, kai turėjome tik vieną gamtinių dujų tiekėją. Reikėtų nepamiršti, kad pasirinktas modelis veikia dar labai trumpai. Visada gali būti ieškoma dar geresnio sprendimo.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad alternatyvaus dujų tiekimo šaltinio atsiradimo Lietuvoje ekonominis efektas – 200 mln. eurų, tačiau gamybininkai dažnai kritikuoja tokią poziciją argumentuodami, kad valdininkai taip mėgina nepelnytai priskirti sau tiek pasaulio biržose pingančių dujų, tiek koncerno „Gazprom“ tarptautiniuose teismuose pralaimėtų bylų nuopelnus. Jeigu dėl viso to irgi „kaltas“ vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas – jis išties turėtų būti stebuklingas…

R.M.: Pamėginkite įsivaizduoti tokią situaciją. Tarkime, rinkoje yra vienas vienintelis tiekėjas, kuris siūlo benzino po 1,5 euro už litrą. Ir į tą rinką ateina naujas tiekėjas, kuris pasiūlo benzino po 1,3 euro. Ką daro vartotojai? Greičiausiai dauguma pradeda pirkti pigesnį benziną. Buvęs vienintelis tiekėjas turi dvi išeitis – mažinti kainą arba uždaryti verslą, nes jo produkcija būtų nebekonkurencinga.

Labai rizikinga spekuliuoti terminais, kas būtų, jeigu būtų ar nebūtų. Ne tai dabar yra svarbu. Svarbiausia, kad nuo šiol nebeliko galimybių mums vienašališkai diktuoti kainas. SGD terminalo suteikiama prieiga prie pasaulinės rinkos uždėjo lubas gamtinių dujų kainoms. „Gazpromas“ nustatys didesnę kainą? Padidinsime tiekimą per terminalą. „Gazpromas“ taikys mažesnes kainas, nei galime įsigyti rinkoje? Džiugu – pirksime daugiau iš jo ir laimės vartotojai. Sulig alternatyvos – terminalo atsiradimu Lietuva užsitikrino du dalykus: rinkos kainą ir dujų tiekimo saugumą. Tad, kaip jūs minėjote, dėl to tikrai „kaltas“ vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas.

VEIDAS: Energetikos ministerija pritaria, kad „Litgas“ turėtų būti suteikta teisė tanklaivius su „Statoil“ dujomis nukreipti į kitus tokį krovinį priimti pasirengusius uostus. Kokia tikimybė šitaip atsikratyti gresiančio dujų pertekliaus be kainos nuostolių ir be papildomos grėsmės šalies vartotojų piniginėms? Jeigu perparduosime pigiau, nei pagal sutartį su „Statoil“ mokame patys, – kas prisiimtų nuostolius?

R.M.: Dujų pertekliaus mes neturime, tiesiog tam tikrais laikotarpiais būtinasis minimalus tiekimas būna didesnis nei suvartojimas reguliuojamame energetikos sektoriuje. Laivų nukreipimas – viena iš galimybių. Mums svarbiausia turėti kuo platesnį tokių galimybių – mes jas vadiname lankstumais – kompleksą, kad priklausomai nuo situacijos rinkoje galėtume dinamiškai derinti įvairias priemones ir pasiūlyti vartotojams geriausią kainą. Kalbėdami apie visas alternatyvas turime įvertinti, kad tai yra tik veiklos lankstumo didinimas, o galutinę kainą vartotojams mes jau sumažinome.

VEIDAS: Ar bus koreguojama šiais metais Lietuvos elektrinei numatyta gamybos kvota, ar KCB, degindamas susikaupusį gamtinių dujų perteklių, dirbs ilgiau nei įprastai? Ar jo gamybos apimtis ateityje paveiks Vilniuje ir Kaune „Lietuvos energijos“ planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės?

R.M.: Ne, numatyta remtinos elektros energijos kvota šįmet nebus koreguojama. Remiantis ankstesnių metų patirtimi, kai dėl remontų nešildymo sezono metu elektros energijos kainos rinkoje svyravo labai smarkiai ir vidutiniškai būdavo gerokai didesnės, ir matant planuojamus perdavimo linijų, elektrinių remontus dėl nepalankių hidrologinių sąlygų, KCB veikimo laikotarpį buvo nuspręsta pailginti nuo balandžio 15 iki spalio 15 dienos. Tačiau dėl to elektros energijos gamybos kvota nesikeis.

Vilniuje ir Kaune numatomos statyti kogeneracinės jėgainės KCB veiklai įtakos beveik neturės. Jos šilumą ir elektros energiją gamins daugiausia šildymo sezono laikotarpiu. O KCB ir rezerviniai elektrinės blokai šildymo sezono metu apskritai neveikia.

VEIDAS: 2025-ųjų Lietuvoje tiek elektros, tiek dujų perdavimo sistemos jungtys su Europa bus tapusios natūralia ES energetikos sistemos dalimi. Kaip tai pakeis vietos elektros gamintojų, tiekėjų bei dujų tiekimo įmonių veiklos aplinką? Ar nauja dujų tiekimo alternatyva tapsiantis Lietuvos–Lenkijos dujotiekis (GIPL) sugebės paveikti dujų kainas mūsų šalyje, ar įmanoma efektyvi jo ir SGD terminalo Klaipėdoje veiklos sinergija? Ar „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtys atsilieps vietinės elektros energijos gamybos apimtims, ar tiesiog diferencijuosis mums įprasto elektros importo šaltiniai?

R.M.: Reikia pripažinti, kad mūsų laukia įdomi ateitis, kurią prognozuoti tam tikrais aspektais sudėtinga ar net neįmanoma. Jungtys mums suteiks užtikrintą energetinį saugumą ir dideles prekybos – tiek importo, tiek eksporto galimybes. Jos bus tokių pajėgumų, kad ribojimų praktiškai nebeturėtume justi. Terminalas iš esmės yra jungtis su pasauline SGD rinka, o  GIPL – jungtis su kita gamtinių dujų rinka. Turėdami jas abi, taip pat jungtį su Rusija, būsime maksimaliai diversifikavę dujų importo šaltinius.

Iš izoliuotos salos tapsime plačios ir gilios integruotos rinkos dalimi. Vadinasi, kartu priklausysime nuo tendencijų toje rinkoje – ne tik mūsų šalyje, bet ir aplinkinėse šalyse priimamų sprendimų. Pavyzdžiui, kainas rinkoje formuos Švedijos sprendimai dėl branduolinės energetikos, sezoniniai veiksniai – pavasariniai ir rudeniniai polaidžiai bei kita. Rinka taps dinamiškesnė: tam tikrais atvejais mes būsime importuojantys, o kartais galbūt ir patys eksportuosime energijos išteklius – tiek dujas, tiek elektros energiją. Puikus pavyzdys yra šių metų pradžia: atsiradus dujų kainų skirtumams tarp Estijos ir Lietuvos, natūraliai rinkos dėsnių formuojama tėkmė pradėjo kreipti srautus iš mažesnių kainų zonos Lietuvoje į didesnių – Estijoje.

Bus laikotarpių, kai bus atvirkščiai. Bus daugiau ir aktyvesnės prekybos. Tapsime didelių likvidžių rinkų, kuriose daug pirkėjų ir pardavėjų, kuriose vienas tiekėjas negalės formuoti rinkos kainų, dalimi. Vadinasi, turėsime vienodas išteklių rinkos kainas kaip ir mūsų kaimynai ir iš verslo konkurencingumo lygties galėsime išmesti energijos išteklių koeficientą. Tai nebebus mūsų konkurencinis trūkumas.

Renata Baltrušaitytė

Scanpix

Muziejai. Paskutinį balandžio savaitgalį po dvejus metus trukusios ir beveik 2,5 mln. eurų kainavusios rekonstrukcijos lankytojams duris atveria Palangos gintaro muziejus.

Smulkmena, bet svarbi: jeigu šią vasarą ketinate apsilankyti atnaujintame Palangos gintaro muziejuje, įėjimo į nauju variniu stogu spindinčius grafų Tiškevičių rūmus turite ieškoti ne už „Laiminančio Kristaus“ nugaros, o pastato gale iš jūros pusės, šalia grafų koplytėlės. Būtent čia penktadienį, balandžio 24-ąją, žada nušvisti ir istorinis žibintas, regimas dar rūmų architekto Franzo Heinricho Schwechteno projektuose. Nors savo išvaizda žibintas labiau primena dujinį, iš tiesų naujasis muziejaus eksterjero akcentas bus elektrinis.

Įėję pro duris, muziejaus lankytojai laipteliais (arba neįgaliesiems skirtu liftu) pateks į cokolinį rūmų aukštą, kuriame, užplūdus gausesnėms turistų grupėms, nebereikės stumdytis prie tualetų, kaip būdavo anksčiau. Atplaukus didesniam kruiziniam laivui, muziejų per pusdienį viena po kitos aplanko penkios šešios užsienio turistų grupės, užtrunkančios jame vidutiniškai po 45 minutes.

Nors atskiro bufeto Botanikos parko centre esančiuose Tiškevičių rūmuose neatsiras, ištroškusiųjų džiaugsmui cokoliniame aukšte stovės gaiviųjų bei karštųjų gėrimų automatai. Žinių bei suvenyrų alkį patenkins mažas knygynėlis, siūlantis atvirukų bei įvairiomis kalbomis parengtų leidinių apie rūmų istoriją.

Šalia, tik rytinėje pusėje, įrengta ir nedidelė 50–60 vietų konferencijų salė. Ji pasižymės didelį ploną monitorių primenančia išmaniąja lenta, kurios viso galimybių spektro kol kas nespėjo perprasti nė patys muziejaus darbuotojai. Tačiau nuo šiol rūmuose vykstantys renginiai nebetrukdys vasarotojams apžiūrinėti nuolatinių ekspozicijų, nes konferencijų salė turės savo atskirą įėjimą.

Sugrįžę į pirmąjį rūmų aukštą, jame randame grafų Tiškevičių laikus primenančią meno kūrinių bei interjerų ekspoziciją. Jai dabar priklauso ir anksčiau koncertams naudota Židinio salė. Užtat buvęs grafų didysis salonas virto Didžiąja rūmų sale, kurioje vasaros sezono metu ir bus rengiami koncertai. Praplėtus erdvę buvusio žiemos sodo sąskaita joje gali patogiai tilpti 150 žmonių. Beje, ši rūmų salė praturtėjo naujutėliu fortepijonu „Petrof“.

Aristokratų menių interjero ekspozicijoje rasime Tiškevičių šeimos bei jų amžininkų portretų galeriją, pirmuosius rūmų šeimininkus menančių baldų bei gobelenų. Vienas jų, vaizduojantis kryžiaus žygių laikų siužetą, kabojo dar ankstesniuose, mediniuose Tiškevičių Palangos rūmuose, kurie stovėjo Vytauto gatvėje, toje vietoje, kurią šiuo metu užima „Naglio“ kino teatras.

„Mums, dirbantiems rūmuose jau daug metų, ko gero, įspūdingiausi interjero ekspozicijoje netgi ne atskiri baldai ar meno kūriniai, o pati naujai atsivėrusi grafų menių puošyba. Tik dabar pradėjome pastebėti nuostabius rožių motyvo lipdinius Židinio salės lubose, kurie anksčiau, nuo laiko papilkėję ir aptrupėję, nedarydavo tokio įspūdžio. Be to, atstatytas dar vienas rūmų židinys, kuris anksčiau buvo sunaikintas. Žinoma, jis tebus autentiška interjero detalė, nes rūmuose dabar įrengta nauja dujinio šildymo ir kondicionavimo sistema“, – pasakoja Regina Makauskienė, vyriausioji muziejininkė ir projektų vadovė.

Po rekonstrukcijos muziejuje pradeda veikti  Baltijos jūros šalių kultūrinių susitikimų ir meno renginių centras, kuris ir planuos čia vykstančius renginius. Gintaro muziejus praturtėjo penkiais naujais etatais: priimti du metodininkai-edukatoriai, muziejininkas, gidas ir kompiuterių specialistas. Anksčiau, neskaičiuojant ūkį bei ekspozicijas prižiūrinčių žmonių, jo administracijoje tedirbo trys muziejininkai.

Antrame rūmų aukšte šešiose salėse įsikūrusiai Baltijos auksą pristatančiai ekspozicijai po rekonstrukcijos atvežta keturiolika naujų vitrinų. Ankstesnės, įsigytos 2011-aisiais, papildytos naujomis apšvietimo bei laikiklių detalėmis.

„O ką jau kalbėti apie apsaugos priemones, kurių po rekonstrukcijos čia pilna visur: ir stenduose, ir languose, ir duryse. Visas ekspozicijų patalpas stebi kameros su jose įrengtais judesio davikliais“, – pasakoja R.Makauskienė.

Gintaro muziejus, administraciškai pavaldus nacionaliniam Lietuvos dailės muziejui,  pasimokė po 2002-aisiais plėšikų surengtos žaibiškos Saulės akmens vagystės.

„Dabar bus galima apžiūrėti daugiau natūralių gintaro gabalų. Iš pagrindų atnaujinsime vizualų pasakojimą apie gintaro susidarymą, jo istoriją. Papildytas gintaro inkliuzų temos rinkinys, nes muziejaus fonduose saugoma net 15 tūkst. tokių eksponatų. Tiesa, dar ne visi jie ištyrinėti specialia įranga. Žinoma, pats įspūdingiausias šiame rinkinyje – prieš šešerius metus muziejaus įsigytas gintaras su jame įstrigusiu driežu. Panašių eksponatų pasaulyje tėra žinomi vos aštuoni“, – teigia R.Makauskienė.

Gintaro muziejų dažnai pasiekia gintaro pavyzdžiai iš kitų kraštų, papildantys turimus fondus. Pastaroji tokia dovana į muziejų atkeliavo net iš Sumatros salos.

Viena erdvė gintaro ekspozicijoje bus skirta keičiamoms ekspozicijoms. Nuo kito savaitgalio joje bus pristatomas lietuviško dizaino pradininku tituluojamo juvelyro Felikso Daukanto (1915–1995) kūrybinis palikimas. O antro aukšto vestibiulyje įsikurs bendrovės „Gintaro pasaulis“ salonas, kuriame demonstruojamus įvairių šalių juvelyrų dirbinius galima įsigyti. Kolekcininkams šis salonas siūlys ir sertifikuotų, mokslininkų aprašytų gintaro gabalėlių su juose įstrigusiais inkliuzais. Pirkėjams jie bus įteikiami specialiose dėžutėse su įmontuotais didinamaisiais stiklais.

Gintaro muziejaus atidarymo savaitgalio renginiai

Visas tris savaitgalio dienas jau nuo 11 val. muziejininkai šeimų su vaikais lauks rūmų Didžiajame parteryje, prie liūtuko skulptūros, šalia kurios fotografavosi ištisos atostogaujančių lietuvių kartos. Pasak muziejininkų, nors liūtukas pačių rūmų matyti negali, jis turi ausis ir per daugelį metų yra prisiklausęs daug pasakojimų apie Tiškevičių šeimos paslaptis, pokariu jų rūmuose stovyklavusius dailininkus ir Kastyčio besiilginčios Jūratės ašaras. Liūtuko vardu šios istorijos ir bus pasakojamos mažiesiems.

Suaugusiems skirtos vizualizuotos paskaitos analogiškomis temomis penktadienį ir šeštadienį vyks 13 val., sekmadienį – 12 val. Dėkingu oru jos bus skaitomos muziejaus rūmų terasoje prie rožyno, lyjant – konferencijų salėje.

Oficialus rekonstruoto muziejaus atidarymas prasidės penktadienį 17 val. žibinto prie naujojo Gintaro muziejaus įėjimo įžiebimu. Iškart po to garbingi atidarymo svečiai šalia rūmų pietrytinėje jų pusėje pasodins vardinių rožių alėją, skirtą aštuonioms su rūmų istorija susijusioms žymioms asmenybėms.

Tuomet šventės svečiai susipažins su atnaujintomis rūmų erdvėmis. Ekskursijos vadovu žada pabūti Lietuvos dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys.

17 val. 50 min. prasidės pirmasis Baltijos jūros šalių kultūrinių susitikimų centro renginys – Lenkijos kultūros ministrės Małgorzatos Omilanowskos knygos „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ lietuviškojo leidimo sutiktuvės, kuriose dalyvaus pati autorė. 20 val. Didžiojoje salėje prasidės muzikos, poezijos ir memuarinės literatūros valanda.

Šeštadienį 15 val. R.Budrys nuosekliau pristatys rūmų istorinius interjerus ir juose eksponuojamus meno kūrinius. 16 val. pristatoma paroda „Palangos grafų Tiškevičių rūmai: didikų rezidencija, Dailininkų kūrybos namai, Gintaro muziejus“, kuri primins, kad pokario metais rūmuose veikė dailininkų kūrybos namai. 18 val. rūmų terasoje prie rožyno prasidės Naisių vasaros teatro muzikinis spektaklis „Beprotiškai fantastiškos Vytauto Kernagio dainos“.

Sekmadienio renginiai bus skirti Baltijos auksui: 13 val. R.Budrys pasakos apie atnaujintą gintaro ekspoziciją, 14 val. menotyrininkė Jurgita Ludavičienė pristatys juvelyro F.Daukanto kūrybinį palikimą, o 16 val. svečius priims bendrovės „Gintaro pasaulis“ įkurtas gintaro dirbinių salonas. Jo vadovė Edita Kosovceva kartu su menininkais pademonstruos šiuolaikinių gintaro meistrų darbus, kuriuose gintaras derinamas su netikėtomis medžiagomis.

Renata Baltrušaitytė