"Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Maždaug nuo 2014-ųjų vidurio stebima itin suintensyvėjusi Vietnamo piliečių migracija per Lietuvos teritoriją. Nuo krizės Rusijoje bėgančius ir geresnio gyvenimo Vakaruose ieškančius žmones, kurie dažnai būna be dokumentų, jų tėvynė palieka likimo valiai, o Lietuvoje kai kada jie atsiduria tiesiog gatvėje.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Renatas Požėla „Veidui“ yra sakęs, kad vietnamiečių migracija iš Ru­­sijos į Lietuvą yra viena iš galimų grėsmių, su­sijusių su pasikeitusia ekonomine situacija Rusijoje.

Šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi ir tam tikra ma­sė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pa­judėjimas – neatmestinas.

„Vietnamo ekonominė padėtis labai bloga, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, todėl jie natūraliai ieško įvairių sprendimų. Su Ru­sija istoriškai tai artimos šalys, todėl daug viet­namiečių šiandien gyvena ir dirba ten. Pa­čioje Rusijoje situacija dabar irgi pasikeitusi: mig­racijos politika sugriežtinta, ekonominė pa­dėtis suprastėjo, taip pat ir kiti dalykai, kurių taip aiškiai nežinome. Tai verčia Vietnamo pi­lie­čius migruoti per mūsų regioną į Vakarus. Tu­­­rime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi ir tam tikra ma­sė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pa­judėjimas – neatmestinas“, – „Veidui“ sakė R.Po­žėla.

VSAT 2014-aisiais užfiksavo 195 neteisėtus viet­namiečių perėjimo per sieną atvejus, pernai tokių buvo 116. Šiemet, sustiprinus sienos ap­saugą su Baltarusija, tokių pažeidimų ap­skritai neužfiksuota. Tačiau nelegalios migracijos kelias pastaruoju metu pasuko per Latviją – perėję Rusijos ir Latvijos sieną, vietnamiečiai nesunkiai patenka į Lietuvą ir vėliau mėgina pasiekti Lenkiją. Taigi juos sulaiko tiek Lat­vijos, tiek Lenkijos, tiek mūsų šalies pareigū­nai. 2014-aisiais iš viso buvo sulaikyti 301, 2015-aisiais – 382, šiemet – 45 nelegalai iš Viet­namo.

VSAT duomenimis, pastaruoju metu labai padaugėjo nelegalų vedlių, turinčių Latvijos pilietybę, – pernai buvo sulaikyti 23 tokie as­me­nys. Iki tol pereiti Lietuvos sieną su Bal­ta­ru­sija dažnai padėdavo čečėnų tautybės vedliai.

Vietnamiečiai į Lietuvą dažnai patenka be dokumentų, pasitaiko ir atvejų, kai mėginama apsimesti nepilnamečiais, taip patekti į Ruklos pabėgėlių centrą ir vėliau iš ten pabėgti.

Pernai du vietnamiečiai grįžo į savo gimtinę savanoriškai, o prievarta iš šalies buvo išsiųsta 313 Vietnamo piliečių.

Vietnamiečių skaičius Pabradės užsieniečių registracijos centre (URC) kiekvieną dieną keičiasi. Rengiant šį straipsnį ten iš viso buvo 89 žmonės, iš kurių 33 – vietnamiečiai. Ne­tru­kus septynis asmenis buvo ketinama perduoti Lat­vijai, artimiausiu metu planuotas ir devynių viet­namiečių grąžinimas į gimtinę. Dar 10 žmo­nių, atvykusių per Latviją, vėl buvo sulaiky­ta ir jie netrukus turėjo atvykti į centrą.

„33 yra palyginti nedidelis skaičius, pernai ir užpernai vienu metu buvo ir 120 vietnamiečių. Turint galvoje mūsų pajėgumus, tai jau buvo kritinė situacija, kurią šiaip ne taip pavyko su­valdyti“, – sako URC viršininkas Alek­san­dras Kis­lovas.

Pernai du vietnamiečiai grįžo į savo gimtinę savanoriškai, o prievarta iš šalies buvo išsiųsta 313 Vietnamo piliečių. Šiemet iki gegužės pa­baigos išsiųsta dar 18 žmonių.

Tenka grąžinti patiems

Į Lietuvą patekę vietnamiečiai keliauja į Pa­bradės užsieniečių registracijos centrą. Pa­teikę politinio prieglobsčio ar laikinos globos prašymą, jie svarstymo metu gali apsigyventi ir savo pasirinktoje vietoje.

Vietnamo piliečiai pernai pateikė tik tris prašymus suteikti prieglobstį arba laikiną globą.

Kaip sako Migracijos departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja, atliekanti direktoriaus funkcijas, Eve­li­na Gudzinskaitė, jeigu šie žmonės sulaikomi su dokumentais, nevykdomas arba yra baigtas vyk­dyti ikiteisminis tyrimas ir nekyla jokių pro­blemų, išsiuntimas gali būti įvykdytas greitai: per porą dienų priimamas sprendimas, dar tiek pat trunka nupirkti bilietus ir atlikti kitas reikalingas procedūras.

Tačiau jeigu sulaikomas asmuo neturi dokumentų, procedūra gali užtrukti kelis, o kartais ir keliolika mėnesių. Vietnamo piliečiai pernai pateikė tik tris prašymus suteikti prieglobstį arba laikiną globą. 2014-aisiais tokių buvo 28, 2013 m. – 26, 2012-ais – 47. Paprastai šie prašy­mai atmetami kaip nepagrįsti.

„Neretai sulaikyti vietnamiečiai turi Rusijos išduotas vienkartines vizas. Tačiau jie į Lietuvą patenka ne tiesiogiai iš Rusijos, todėl negalime vykdyti readmisijos į Rusiją, tenka juos išsiųsti į Vietnamą. Jeigu būtų nustatoma, kad jie turi Rusijos išduotus leidimus gyventi, tada būtų ga­lima vykdyti readmisiją į Rusiją, bet tokių at­vejų nepasitaikė. 2015 m. 10 vietnamiečių buvo grąžinti į Baltarusiją, pavykus nustatyti (įrodyti), kad jie kirto būtent Baltarusijos ir Lietuvos sieną“, – pasakoja E.Gudzinskaitė.

A.Kislovas užsimena, kad dėl žmonių grąžinimo į Rusiją problemų kyla daugeliui Eu­ro­pos Sąjungos valstybių: įrodyti fakto, kad šie žmo­nės atvyko būtent iš ten, paprastai nepavyksta. Bendradarbiavimas sėkmingai vyksta tik dėl tranzito derinimo readmisijos sutarties pagrindu.

Lietuvoje jie yra nelegaliai ir nieko čia negali daryti – nei įsidarbinti, nei kokių nors legalių pajamų gauti. Tai nepavydėtina situacija.

„Kelionės vyksta oro transportu, reikia poros savaičių tam suderinti su Rusijos migracijos tarnyba. Problemų dėl to neturime, sakyčiau, 99 proc. atvejų tranzito galimybė patvirtinama. Kol kas puikiai sekasi bendradarbiauti su „Aeroflotu“, kuris vykdo tuos skrydžius. Kiek­viena aviakompanija turi savo reikalavimų šiems žmonėms, įvertinus rizikos veiksnius pasiekiamas susitarimas dėl atitinkamo skaičiaus. Jei jau priimamas sprendimas dėl išsiuntimo, šie žmonės problemų nekelia, nesistengia pasyviais veiksmais išvengti išsiuntimo, dėl ko jiems reikėtų skirti palydą. Kai kurios aviakompanijos tokiu atveju reikalauja dviejų palydovų vienam asmeniui, tai būtų tikrai brangu. Naudojame Europos Sąjungos lėšas, 25 proc. pinigų yra iš Lietuvos biudžeto“, – išvykimo kelią nurodo A.Kislovas.

Išmetami į gatvę be dokumentų

Didžiausių problemų kyla dėl žmonių, į Lie­tu­vą patekusių be jokių dokumentų. Jų tapatybės nustatymas dažnai trunka ilgai, o kartais to iš viso nepavyksta padaryti. Tokiu atveju šie žmo­­­nės maksimalų sulaikymo terminą – 18 mė­­­­­­nesių pralaikomi Pabradėje, o tuomet paleidžia­­mi į laisvę be jokių dokumentų. Lietuva dip­­lomatinius santykius su Vietnamu palaiko per ambasadą, esančią Lenkijos sostinėje Var­­­šu­voje. Po tam tikrų pasikeitimų diplomatiniame korpuse Vietnamo ambasadoje Var­šu­voje Lietuvos institucijos pasigenda tikro bendradarbiavimo.

„Anksčiau tokių atvejų nebūdavo, bet pa­staruoju metu keletą kartų taip nutiko. Žmogus išleidžiamas, nes daugiau jo laikyti negalima, bet jam neišduodami jokie dokumentai. Juos globoja viena Vilniaus parapija. Ir toliau stengiamės, kontaktuojame su institucijomis iš Vietnamo dėl šių žmonių. Lietuvoje jie yra nelegaliai ir nieko čia negali daryti – nei įsidarbinti, nei kokių nors legalių pajamų gauti. Tai nepavydėtina situacija. Bendraujame su jais ir toliau, kad jie padėtų nustatyti savo tapatybę“, – padėtį komentuoja E.Gudzinskaitė.

Niekas tolimesniu šių žmonių likimu nesirūpina ir net tiksliai nežino, kur jie atsiduria.

A.Kislovas patikslina: pernai tokių atvejų buvo vienas, šiemet – jau daugiau nei dešimt. Pasak jo, problema ta, kad iš esmės nėra numatyta mechanizmo, kas šiuos žmones turi prižiūrėti vėliau. Pagal įstatymus, jie turėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą, o migracijos padaliniai turėtų spręsti jų išsiuntimo klausimą ir toliau. Tačiau susisiekus su Vilniaus miesto migracijos valdyba paaiškėjo, kad niekas tolimesniu šių žmonių likimu nesirūpina ir net tiksliai nežino, kur jie atsiduria.

„Informavome atitinkamas institucijas apie problemą, bet čia daugiau yra klausimas So­cia­linės apsaugos ir darbo ministerijai. Pa­lei­džia­mi šie žmonės gauna pažymą apie tai, kiek lai­ko pra­buvo URC ir kokiu vardu prisistatė, bet ji tei­sinės galios neturi, taip pat duodamas ir teismo sprendimas. Bandydami spręsti šį klausimą ben­dradarbiaujame su Vietnamo asociacija Lie­tuvoje, Vilniaus Šv. Jono Bosko parapija, du ku­nigai iš ten priglaudžia šiuos žmones. Žinoma, nevyriausybinių organizacijų atsakomybė yra gana ribota ir tai nesuteikia jokio teisinio sta­tuso. Toks žingsnis tiesiog yra geranoriškas ges­tas padėti ir pasirūpinti“, – pasakoja A.Kis­lovas.

Jo teigimu, būtina laikytis diplomatinio etiketo, todėl „bombarduoti“ paklausimais ambasados negalima. Pateikus užklausą ir nesulaukus jokio atsakymo per tris mėnesius mėginama kreiptis pakartotinai. Iš viso per maksimalų pusantrų metų laikotarpį Pabradės URC į ambasadą Lenkijoje kreipiamasi vidutiniškai keturis kartus. Nesulaukus jokio atsakymo ir nepavykus nustatyti asmens tapatybės jis tiesiog paleidžiamas.

Kaimyninės Latvija ir Estija su tokiomis problemomis nesusiduria: Estija diplomatinius santykius su Vietnamu palaiko per ambasadą Suomijoje, Latvija – per ambasadą Rusijoje.

Rudenį Lietuvos institucijų atstovai planuoja vizitą į Vietnamą, kur tikisi užmegzti tiesioginius kontaktus su pareigūnais, atsakingais už asmenų identifikavimą. Šiandien Vietnamo institucijos savo tautiečių nesutinka priimti ir užsakomaisiais skrydžiais, kuriuos būtų galima vykdyti kartu su Lenkija, kur ši problema dar aktualesnė.

Istorinės migracijos tradicijos

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Kon­stantinas Andrijauskas sako, kad šiandieninis Vietnamo ekonomikos modelis atitinka tipinį sparčiai besivystančios šalies raidos kelią: nuolat auganti miestų pramonė, naudojanti ir pažangias technologijas, ekonominės reformos orientuotos į eksporto skatinimą ir dalyvavimą pasaulinėse rinkose.

Tačiau šios reformos, be kita ko, nepaliečia di­delės dalies Vietnamo visuomenės, visų pir­ma gyvenančiųjų provincijoje, todėl socialinė atskirtis vis didėja. Priešingai nei kaimyninė Ki­­nija, mažesnį Vietnamą valdanti komunistų par­­tija nesugeba patenkinti savo gyventojų eko­nominių poreikių ir tai verčia gyventojus ieš­koti laimės svetur.

Ne mažesnė Vietnamo problema – ir sparčiai didėjantis gyventojų skaičius, netrukus peržengsiantis 100 mln. ribą.

Vis dėlto tikroji padėtis Vietname nėra iki galo žinoma – oficiali statistika dažnai neatspindi realios situacijos, o vertinimai iš šalies gerokai skiriasi.

Pasak K.Andrijausko, migracijos kultūra Vietname taip pat gaji. Skausminga vietnamiečių tautos XIX ir XX a. istorija, kai valstybė ka­riavo praktiškai su visomis didžiosiomis pasaulio valstybėmis, išskyrus jai draugišką So­vietų Sąjungą, lėmė, kad gausi vietnamiečių diaspora yra pasklidusi po daugelį šalių.

„Didelė vietnamiečių emigracija pastebima ir į pokomunistines valstybes. Lietuvoje jų kiek mažiau, tačiau turime ir vietnamiečių kilmės lietuvių. Dabartinė vietnamiečių diaspora Len­kijoje ir Čekijoje, kai kuriais vertinimais, siekia bent 50 tūkst. žmonių. Tai didelis skaičius. O prieš 25 metus jų buvo dar daugiau – komunisti­nėje ekonomikoje tai buvo pigi darbo jėga. Rusijoje ir šiandien jie sudaro ne­ma­žą pigios ir nelegalios darbo jėgos dalį. Tu­rint galvoje spartėjančias socialines bei ekonomines problemas Rusijoje, bendrą valdžios ne­pa­si­ten­ki­ni­mą vykdoma migracijos politika ir pastangas ko­voti su migrantais, ypač nelegaliais, šiame kon­tekste vietnamiečių traukimasis į Vakarus yra gana logiškas“, – tendencijas apibū­dina moks­lininkas.

Jo teigimu, įprasta, kad Vietnamo piliečiai šiose šalyse dirba mažiau apmokamus, pavojingesnius darbus. Dažna jų veiklos sfera taip pat yra rest­oranai, kurių ypač gausu Vakaruose, bei smulki prekyba turgavietėse ar mažose parduotuvėlėse. Lenkijoje nemažai vietnamiečių dirba žemės ūkyje.

K.Andrijausko nestebina atsainus Vietna­mo institucijų požiūris į užsienin laimės ieškoti patraukusių piliečių problemas ir likimus. „Jei tai yra ekonominiai migrantai, ir ypač tose valstybėse, su kuriomis santykiai nėra pernelyg stip­rūs ar istoriškai susiklostę ir emigrantų ne­ga­lima naudoti strategiškai, žinoma, kad režimui jie nelabai rūpės. Netgi priešingai, yra teiginių, kad pusiau oficialiai į migraciją žiūrima užmerktomis akimis, nes taip mažinamas de­mografinis, o kartu ir politinis spaudimas Viet­na­mo komunistų partijai. Todėl tai, kad jie ne­labai bendradarbiauja su Lietuva, yra daugiau nei suprantamas reiškinys. Žmonės dažnai pa­liekami likimo valiai ir Vietnamo pasas nereiškia itin daug, nebent tai būtų kokie nors žmogaus teisių aktyvistai ar politiniai veikėjai. Ta­čiau tokie žmonės į Rytų ir Vidurio Europą pa­prastai nevyksta“, – aiškina politologas.

Migrantai iš Rusijos – ne tik savo valia?

Norvegijos tarnybos neseniai pranešė apie pa­sitaikančius atvejus, kai žmonės, turintys leidimus gyventi Rusijoje, patenka į Norvegiją, pa­siprašo prieglobsčio, o valstybei atsisakius jį su­teikti Rusija atsisako juos priimti atgal. Apie tai, kad Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) padeda prieglobsčio prašytojams pereiti dvi Suomijos šiaurės rytuose esančias sienos perėjas, skelbė ir Suomijos žiniasklaida.

Žinant faktą, kad ekonominė padėtis Ru­si­jo­je prastėja, o darbo emigrantų, ypač iš Vi­du­rin­ės Azijos valstybių, skaičiai šioje šalyje dideli, ar toks scenarijus gali kelti grėsmę ir Lie­tu­vai?

„Dabar negalėčiau pasakyti, kiek procentų vertinčiau tokią tikimybę, bet iš tikrųjų ji yra galima. Spaudoje teko ne kartą skaityti apie žmones, kurie pateko iš Rusijos į Norvegiją: buvo nutiestas kelias pabėgėliams, išnuomojami dviračiai ir kitos transporto priemonės. Pa­sa­­kojama: gyvenau Rusijoje 10 metų, atėjo FSB darbuotojas ir nei iš šio, ne iš to pareiškė – keliauk. Šių žmonių išvykimas tikrai skatinamas, o kokiu keliu jie pasuks ir kokį maršrutą pasirinks, galime tik spėlioti“, – svarsto Seimo Na­cionalinio saugumo ir gynybos komiteto va­do­vas Artūras Paulauskas.

Pasak jo, pastarieji VSAT mokymai ir pratybos būtent yra nukreiptos spręsti tokius galimus scenarijus ties siena su Latvija arba Baltarusija. Visų pirma orientuojamasi į bendradarbiavimą su kaimyninėmis valstybėmis, taip pat galvojama ir apie fizinį sienos užkardymą.

„Jei prie sienos atsiranda keli šimtai ar tūkstantis žmonių, kurie šaukia, kad į juos šaudo ir jiems grasina, kaip tuomet pasielgti? Būtent tam ir vyksta įvairios tokios pratybos. Žinoma, kadangi mūsų tokia geografinė ir geopolitinė padėtis, taikant tam tikrus hibridinio karo elementus srautai gali pasukti į mūsų pusę. Nesu įsitikinęs, kad ir į Europą plūstantys migrantai nėra kieno nors paskatinti. Susidaro įspūdis, kad kartais viskas vyksta kaip pagal dirigento lazdelę“, – tvirtina A.Paulauskas.

Tačiau bent jau kol kas pagrindinis migrantų iš Vietnamo likimų dirigentas yra ekonominis sunkmetis Rusijoje bei tėvynėje, kurį kartais pakeičia nepavydėtina padėtis Lietuvoje.

Dovaidas PABIRŽIS

Atsakymų, sprendimų ir kompetencijų, kaip reaguoti į beprecedenčio masto Europos pabėgėlių krizę ir išorinių Europos Sąjungos sienų saugojimo iššūkius, ieškoma ir Lietuvoje. Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas kartu su penkiais partneriais Europoje vykdo ES agentūros „Frontex“ iniciatyva sukurtą jungtinę magistro programą, skirtą parengti šiuolaikiniams sienų apsaugos vadovaujančios grandies specialistams, puikiai išmanantiems europinį kontekstą.

Programoje, kurioje taip pat dalyvauja Lat­vijos, Estijos, Olandijos ir Ispanijos universitetai, studijuoja ilgametę profesinę patirtį jau turintys pareigūnai iš nacionalinių valstybių sienos apsaugos tarnybų. Pirmoji 24 pareigūnų laida turėtų baigti studijas kitų metų pavasarį.

Tarnyboje nuolat trūko informacijos

Vienas iš dviejų lietuvių, studijuojančių šioje tarptautinėje magistro programoje, – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Tarptautinių operacijų skyriaus viršininkas Vygintas Ka­ziu­konis (39 m.). Šiandien pagrindinė užduotis jo dar­be yra organizuoti bendradarbiavimą tarp kai­­myninių valstybių sienos apsaugos tarnybų ir šioje srityje dirbančių Europos Sąjungos institucijų. Pareigūnas taip pat yra atsakingas už „Fron­tex“ (tai Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie ES valstybių narių išorės sienų valdymo agentūra, kurios štabas įsikūręs Var­šuvoje) operacijų organizavimą Lietuvoje bei mūsų šalies pareigūnų siuntimą į kitas ES valstybes.

V.Kaziukonis įveikė atranką Lietuvoje, kurioje iš viso dalyvavo septyni vidutinio arba aukštesnio rango vadovai. Pasak jo, ši programa visų pirma sudomino todėl, kad kitos magistrantūros programos, susijusios su pasienio apsauga, nėra tiesiogiai orientuotos į tiesioginį tarptautinį bendradarbiavimą ir aktualiausius iššūkius, o tarnyboje kone kasdien tenka patirti, kad trūksta informacijos apie tarptautinį kontekstą ir kitų šalių teisės aktus.

„Dirbant su tarptautiniais reikalais informacijos pritrūksta labai dažnai, todėl norint tinkamai atlikti darbą tenka ieškotis savarankiškai. Šiandien saugome ne tik Lietuvos, bet ir visos ES sieną, egzistuoja tam tikri teisės aktai, europinė praktika ir reikalavimai, senesnių valstybių narių patirtis. Mano darbe šie dalykai yra svarbūs, bet pačiam ieškotis informacijos internete darbo laiko tikrai neužtenka, tenka tai daryti po darbo, o ir paieškos ne visada būna sėkmingos. Šioje pro­gramoje mums dėsto iškiliausi Europos spe­­cialistai, kurie išmano tiek praktinius, tiek teo­rinius sienos apsaugos aspektus“, – pasakoja VSAT pareigūnas.

Jungtinės dvejų metų trukmės magistro studijos suskirstytos į 10 sesijų, apimančių skirtingas temas ir magistro darbo rengimą. Už kiekvieną sesiją atsakingas vienas iš šešių universitetų, bet jos metu konkrečią tematiką gvildena geriausi Europos specialistai iš įvairių šalių.

Prieš kiekvieną sesiją studentai gauna me­džiagą, kurią studijuoja namie nuotoliniu būdu, vėliau susirenka į savaitės trukmės paskaitų ir praktinių užduočių ciklą. Čia studentai su profesoriais aiškinasi kilusius klausimus ir neaiškumus, vyksta paskaitos, o sesija baigiama rašto darbu.

Prieš kelias savaites sesija apie rizikos analizę vyko Mykolo Romerio universitete. Kaip pasakoja V.Kaziukonis, buvo vykstama į pasienį, bet tikrai neapsiribota vien Lietuvos specifika. Be dėstytojų iš Lietuvos, dirbo profesoriai iš Bul­ga­rijos, Belgijos ir Ispanijos.

„Svarbiausia yra suvokti kontekstą ir žinoti, kad kažkur toli vykstančios krizės gali daryti įtaką ir mums. Tai nebūtinai yra tik saugumo aspektai, bet ir socialiniai – didelis skurdas, neramumai ar dar kiti. Tam turi būti tinkamai pasiruošta. Pasienio tarnyba – viena iš sudedamųjų da­lių, dirbančių su tokia problematika. Būtina ben­dradarbiauti ir su kitomis institucijomis, at­sa­kingomis už prieglobsčio suteikimą, socialinę politiką, karinį saugumą ir pan. Studijuodami prak­tiškai pamatome, pavyzdžiui, kaip neramumai Sirijoje ar Belgijoje gali daryti įtaką mums“, – įspūdžiais dalijasi pareigūnas.

Baigęs studijas V.Kaziukonis neatmeta galimybės siekti ir tarptautinės karjeros – jei tik atsiras toks poreikis Lietuvai ir VSAT.

Geriausieji mokosi vieni iš kitų

Kaip pabrėžia VSAT vadas generolas Renatas Požėla, šis projektas svarbus visų pirma tuo, kad tam tikra prasme suartina skirtingas valstybes ir leidžia geriausiems pareigūnams mokytis vieniems iš kitų. „Tai galimybė kurti bendrą išmaniąją išorinių sienų sistemą. Iš esmės tai yra investicija į priekį, kad vėl nenutiktų situacija, kokią šiandien stebime Pietų šalyse. Šiuo formatu iš tikrųjų studijuoja vieni geriausių pareigūnų, kurie su savo patirtimi suteikia pridėtinės vertės mokyklos idėjai ir filosofijai. Taip laimi ir mūsų pareigūnas, kuris grįžta praturtėjęs, ir pati idėja, nes ten važiuoja geriausi žmonės“, – sako VSAT vadas.

Jo teigimu, vieno pavyzdžio, iš kurio Lie­tuvos pareigūnai galėtų ir turėtų mokytis, tikrai nėra, o ir kitos šalys šiandien neturi pagrindo laikyti save kažkuo pranašesnėmis, nes kiekvienas regionas susiduria su skirtingais iššūkiais. Vis dėlto, kaip pripažįsta R.Požėla, labiausiai užgrūdintos yra ES išorinę sieną saugančios valstybės. Tarp jų ir Lietuva, prižiūrinti maždaug vieną dešimtąją dalį šios sienos – 1070 kilometrų. Iš vi­­so Lietuvos sienos tęsiasi 1763 kilometrus, tad daugiau nei pusė mūsų valstybės saugomų sienų yra ir išorinės Bendrijos sienos.

Istorinė Baltijos valstybių patirtis ir gyvenimas nuolatinėje konflikto zonoje, generolo žodžiais tariant, Lietuvos pareigūnus kai kuriose srityse padarė stiprius, kartais galbūt net stipresnius už tuos, kurie šiandien save laiko pažangiausiais. Todėl kolegos iš Europos tikrai turi ko pasimokyti ir iš lietuvių.

„Tai mus užgrūdino ir kartais priverčia priimti geresnius sprendimus ir geriau prognozuoti, kas gali nutikti. Tarkime, skandinavai neretai iš mūsų kai ko pasimoko – pragmatiškumo, realizmo, analitinių gebėjimų, prognozavimo. Bet apskritai kiekviena šalis turi savo stiprybių, iš jų galima perimti gerąją praktiką, bet turi ir savų trūkumų. Kai susidaro visa tokia mozaika, tai ir graikas pasimoko iš lietuvio, ir lietuvis iš graiko – išeina gražus bendras vaizdas“, – teigia R.Požėla.

Siekta apimti visų lygių mokymą

ES valstybių narių išorės sienų valdymo agen­­tūra „Frontex“ savo veiklą pradėjo prieš dau­giau nei dešimtmetį – 2005-aisiais. Jung­ti­nės magistro programos koordinatorė „Fron­tex“ atstovė Ane­­­mo­na Peres pasakoja, kad nuo pat veiklos pra­džios agentūra siekė efektyviai įsi­traukti į pa­sie­­nio pa­reigūnų mokymą. Visų pir­ma buvo kon­­­cen­truojamasi į operatyvinių pa­­reigūnų kvali­fi­kacijos gerinimą – vykdyti mo­kymai specialistams, kurie dirba su automobilių vagystėmis, do­kumentų pa­dirbinėjimu, dokumentų tvarkymu ir pan.

Pasiekus stadiją, kai „Frontex“ iš esmės ap­ėmė visą operatyvininkų rengimą, agentūra pe­r­­ėjo prie vadovų lygmens. Tačiau tuomet, pa­sak A.Peres, pastebėta, kad nė viena ES šalis na­rė neturi specializuotas magistro programos, skir­tos pasienio apsaugos vadovams ugdyti.

„Frontex“ norėjo imtis strateginio lygmens pa­­­reigūnų mokymo. Žinoma, būtina ugdyti pa­rei­gūnus operaciniu lygmeniu, tačiau norint inspi­ruoti organizacinius pokyčius, keisti darbo kul­­tūrą, siekti bendrų vertybių ir tikros bendradar­biavimo dvasios būtina rengti ir institucijų va­dovus. Sužinojome, kad joks universitetas Eu­­ropoje to nedaro“, – sako A.Peres.

Tuomet iškelta idėja kurti universitetų konsorciumą ir pradėti jungtinę magistro programą, orientuotą į praktinį mokymą. Studentams čia beveik nereikia spręsti testų ar rašyti ilgų teorinių traktatų, tačiau labai dažnai dirbama grupėse, siekiant rasti efektyviausią ir greičiausią praktinių problemų sprendimą. Būtent to iš jų ateityje tikisi ir agentūra „Frontex“.

Kaip reikalauja Bendrijos taisyklės, pasiūlymai pri­­sidėti prie naujos iniciatyvos buvo išsiųsti vi­soms šalims narėms ir jose veikiantiems šios srities universitetams. Iš pradžių norinčiųjų atsirado nemažai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad daugelio šalių nacionalinėje aukštojo mokslo sistemoje to­kio pobūdžio studijos nėra numatytos. Taip ga­lu­tiniame projekte liko šeši universitetai. Kol kas su­tartis pasirašyta ir akreditacija gauta trims ma­gistrantų laidoms. Paskutinė laida diplomus turėtų atsiimti 2021-aisiais.

Ugdomi lyderiai, gebantys reaguoti greitai

Apie kliūtis ir problemas, įregistruojant šią ma­­­­gistro studijų programą, užsimena ir ją ku­ruo­janti Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto prodekanė prof. Vaiva Zu­ze­vi­čiūtė. Pasak jos, norint perlipti Lietuvos biurokrati­nius reikalavimus dažnai reikėjo ir lankstumo, ir kan­trybės, ir ištvermės. Vis dėlto galiausiai tai pa­vyko padaryti.

Programos koordinatorė A.Peres pripažįsta: kol kas visa programa finansuojama „Frontex“, bet pareigūnų motyvacija ir noras tobulėti visiškai pateisina lūkesčius, todėl studijas planuojama tęs­ti ir po 2021-ųjų. Tikimasi, kad prie jų rengimo ir vykdymo prisidės ir daugiau aukštųjų mo­kyklų.

„Į programą atrenkami komunikabilūs, perspek­tyvūs žmonės – būsimi lyderiai, kuriais bus ga­lima pasikliauti ateityje. Čia nepatenka nė vienas atsitiktinis, nemotyvuotas žmogus, kuris ne­matytų savęs sienos apsaugos srityje bent kelioli­ka artimiausių metų. Ir vienas kitam jie yra neišsen­kantis, labai atviras mokymosi šaltinis. Tai da­ro šią programą unikalią. Ne paslaptis, kad ki­tur daž­nai atsiranda atsitiktinių žmonių, ieškančių, kur jiems tiesiog įdomiau praleisti laiką“, –  teigia V.Zu­­zevičiūtė.

Pasak jos, svarbiausi bruožai ir kompetencijos, kurias išsiugdys šias studijas baigę pareigūnai, yra puikus teisinis išsilavinimas, nes be na­cio­na­linės, o ypač tarptautinės teisės žinių neįmano­­ma priimti jokio svarbaus sprendimo. Kitas, dar svarbes­nis bruožas, pasak prodekanės, yra ge­bė­ji­mas esamose teisinėse ribose priimti greitus, efek­tyvius ir prasmingus sprendimus.

„Į tokio pobūdžio problemas būtina reaguoti staigiai, o ne poryt ar kitą savaitę, kaip dažnai nu­tin­­ka. Būtent toks galėjimas, bet nedarymas – vie­­­na priežasčių, kodėl šiandien Europoje yra pu­­­s­­antro milijono žmonių, kurie neturi nei na­mų, nei apibrėžtos ateities. Taip yra, nes nebuvo pri­­imti sprendimai tada, kai juos buvo galima priim­ti. Tokių greitų sprendimų priėmimo kompetenciją, būdingą tikriems lyderiams, būtina ugdyti“, – įsitikinusi profesorė.

Ji taip pat pabrėžia, kad tarptautinis bendradarbiavimas, lyderystė, kompetencijos kitose teisėsau­­gos struktūrose taip pat itin svarbu, to­dėl My­ko­lo Romerio universiteto Viešojo sau­gumo fa­kul­­tetas nuo 2014 m. dalyvauja ir jungtinio laips­nio magistrantūros programoje „Po­li­cijos veikla Eu­­­­ropoje“, kurią administruoja Is­panijos nuotolinio mokymosi universitetas. Šios studijos skirtos ug­dyti operatyvaus ir strateginio valdymo kompetencijoms efektyviai kovoti su į skaitmeninę erd­vę persikeliančiu nusikalstamumu.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Europai nesėkmingai tvarkantis su pabėgėlių krize, susirūpinta ne tik išorinių, bet ir vidinių Bendrijos sienų apsauga. Atskiros šalys narės atsitveria savo teritoriją, mėgindamos išvengti ne tik migrantų ir pabėgėlių srautų, bet ir galimos terorizmo grėsmės. Tokia padėtis kelia pagrįstų abejonių dėl Šengeno erdvės ateities.

Lietuva šiuo metu saugo apie 10 proc. išorinės Europos Sąjungos sausumos sienos. „Šie 1070 kilometrų yra nuolatinis mūsų galvos skausmas. Suprantame, kad čia prasideda ir baigiasi ES. Mus, kaip nedidelę valstybę, kurios daugiau nei pusė sienų yra išorės, tai tikrai užgrūdina“, – sako Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas gen. Renatas Požėla (42 m.).

Apie šių dienų Lietuvos ir ES sienų apsaugos iššūkius – „Veido“ pokalbis su juo.

– Europą sukrėtė dar vienas baisus teroro išpuolis – sprogdinimai Briuselio oro uoste ir metro stotyje. Iki šiol nesėkmingai bandoma tvarkytis su pabėgėlių ir migrantų krize. Kaip vertinate bendrą ES ir Lietuvos saugumo lygį šiandien?

– Vienas iš valstybingumo požymių yra labai griežtai apibrėžta valstybės teritorija ir sienos, kurias valstybė turi saugoti. Tai labai svarbu. Idealu, kai ši valstybės siena yra saugoma iš dviejų pusių: kaimynas saugo ir save, ir tave, ir tu saugai taip pat. Europoje tokia situacija susidarė todėl, kad šis principas iš esmės yra pažeistas. Žvelgiant į Graikiją ir Turkiją atrodo, kad nei turkai saugo sieną, nei graikai tai daro. Net ir iš vienos pusės siena nelabai saugoma. Bent jau taip buvo. Gerai, kad politikai jau sutarė ir gimsta realūs sprendimai, kaip turi būti pradėta saugoti išorinė mūsų didžiosios Bendrijos siena.

Lietuvoje tokių problemų neturime. Yra ryžto, noro, galų gale ir teisės aktai mus įpareigoja sienas saugoti. Reikia pasidžiaugti, kad, tarkime, siena su Baltarusija saugoma iš dviejų pusių. Tai rodo ir nelegaliai bandančių patekti asmenų, ir kontrabandinių cigarečių sulaikymo skaičiai abiejose pusėse.

Jei kalbame apie sieną su Baltarusija, ten, kur įdiegėme išmaniąsias sistemas, grėsmių sumažėja iki minimumo.

Tačiau, be abejo, gyvename globaliame pasaulyje ir jokiu būdu nesame garantuoti, kad būsime apsaugoti nuo procesų, vykstančių aplink. Pavyzdžiui, mes labai gerai saugome savo sieną su Baltarusija, bet jei mūsų artimiausi kaimynai to nedaro, per jų blogai saugomas sienas pas mus gali ateiti įvairių grėsmių.

Sprendimas būtų, jei sienas gerai saugome mes, tą patį daro Latvija, Estija ir Lenkija. Turėtume ne tik iš savo varpinės vertinti situaciją ir tik savo planus kurti, bet žiūrėti platesniu regioniniu mastu. Jei kalbame apie sieną su Baltarusija, ten, kur įdiegėme išmaniąsias sistemas, grėsmių sumažėja iki minimumo. Tačiau jų padaugėja ten, kur siena saugoma blogiau. Pačios problemos neišsprendžiame, tik ji pas mus ateina per kitur. Todėl svarbu bendros kompleksinės regioninės priemonės.

Jei kiltų ekstremali situacija, sakykime, prie išorinės mūsų sienos susikauptų didelė masė pabėgėlių, norinčių pereiti pas mus, natūralu, kad patys tokios problemos jau neišspręstume.

Taip pat ir Pietuose: jei tik Turkija ir Graikija susitvarko, kas gali paneigti, kad atsiras kitų koridorių per mažiau saugomas sienas – Italiją, Bulgariją ar kitur. Anoje barikadų pusėje veikia didžiuliai pinigai, todėl svarbi bendra sistema. Apie tai kalbame mes, kalba ir Briuselis: išmaniosios sistemos turi veikti ne kažkokiomis atkarpomis, bet iš esmės visoje išorinėje ES sienoje. Šiandien to nėra.

Dėl to kyla migracijos grėsmės, nuo jų nesame atitolę ir mes, nes atsiranda kitų kelių, privalome nuolat keistis informacija, ją vertinti. Lietuvoje valstybės institucijos veikia, VSAT įprastomis sąlygomis yra pajėgi vykdyti savo funkcijas, bet jei kiltų ekstremali situacija, sakykime, prie išorinės mūsų sienos susikauptų didelė masė pabėgėlių, norinčių pereiti pas mus, natūralu, kad patys tokios problemos jau neišspręstume.

– Galime įsivaizduoti tokią situaciją: ekonominė padėtis Rusijoje bloga ir ten šiuo metu gyvenantys piliečiai iš buvusių SSRS respublikų Vidurinėje Azijoje galėtų būti sukurstyti ar patys sumanytų patraukti į Baltijos šalis. Arba užsidarius Turkijos sienai pabėgėliai iš Sirijos per Rusiją mėgintų patekti į Lietuvą. Ar tokiems galimiems scenarijams ruošiamasi?

– Iš Rusijos galimos kai kurios grėsmės, su kuriomis susiduriama jau šiandien. Visų pirma tai nelegali vietnamiečių migracija. Yra kelios šio proceso priežastys: Vietnamo ekonominė padėtis labai bloga, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, todėl jie natūraliai ieško įvairių sprendimų. Su Rusija istoriškai tai artimos šalys, todėl daug vietnamiečių šiandien gyvena ir dirba ten. Pačioje Rusijoje situacija dabar irgi pasikeitusi: migracijos politika sugriežtinta, ekonominė padėtis suprastėjo, taip pat ir kiti dalykai, kurių taip aiškiai nežinome. Tai verčia Vietnamo piliečius migruoti per mūsų regioną į Vakarus.

Turime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi tam tikra masė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pajudėjimas – neatmestinas.

Kita galima grėsmė susijusi su buvusiomis SSRS respublikomis. Vėlgi tie patys dalykai – rublio nuvertėjimas, silpna ekonomika, sugriežtėjusi migracijos politika. Kur tiems žmonėms dingti? Ne iš gero gyvenimo jie išvažiavo, todėl abejotina, ar grįš savo kilmės šalis. Ar kieno nors paskatinti, ar patys atradę koridorius, jie gali pajudėti į Vakarus. Turime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi tam tikra masė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pajudėjimas – neatmestinas. Jiems esame pirmieji Vakaruose, taigi natūralu, kad mūsų valstybė šiems žmonėms gali tapti ir tikslo šalimi. 50 metų gyvenimo bendroje valstybėje mūsų regioną jiems darytų tarsi patrauklų tiek kultūriškai, tiek kalbiškai.

Trečia grėsmė – žmonės, kurie eina per Rusiją ar ten jau kurį laiką yra. Būtent Pietų valstybių pabėgėliai ar emigrantai. Kaip žinome, Rusijoje yra didelė sirų grupė – tos šalys buvo ir yra artimos, šiandien matome tam tikrus procesus. Tos pačios priežastys gali paskatinti šiuos žmonės ieškoti naujo lango į Vakarus.

– Jau kuris laikas kalbama apie Šengeno zonos griūties pavojų. Europoje iškilo sienos, kurių jau senokai nebuvo. Jūsų manymu, ar toks scenarijus yra galimas ir kokios būtų jo pasekmės Lietuvai?

– Jei nebus vykdomi sprendimai dėl išorės sienos apsaugos, nebus nuspręsta, kaip tai efektyvinti, vienareikšmiškai kyla reali grėsmė Šengeno erdvei. Jau šiandien matome, kad Europos viduryje atsiranda sienos: ir fizinės, ir psichologinės. Tačiau manau, kad dar yra tas laikas, kai nuo švaraus popieriaus lapo galime apsibrėžti – privalome daryti tai, kas privaloma. Dar yra tas laikas, kai galime išvengti tokio likimo ES viduje. Šengeno zonos griūtis pirmiausia jaukia pačios ES egzistencijos esmę ir filosofiją – laisvas asmenų ir prekių judėjimas daro mus stiprius ir unikalius visame pasaulyje. Dėl to visi laimime – tai patogumas, žmogaus teisės, ekonominiai aspektai. Turime daryti viską, kad to išvengtume.

– Iš esmės klausimas yra apie Graikiją, kuriai priklauso tūkstančiai salų. Ar jūs tikite, kad fiziškai jas įmanoma apsaugoti? Ar tai kada nors buvo iki galo įgyvendinta?

– Mūsų didelę sąjungą sudaro daug skirtingų valstybių su skirtingu žmonių mentalitetu, tam tikrais matymais, santykiais su artimiausiais kaimynais. Žinome, kad istoriškai Graikijos ir Turkijos nesutarimai yra labai gilūs, tarp jų vyko kariniai konfliktai. Būdamas Lesbo saloje ir kalbėdamasis su graikais klausiau: ar jūs nors aiškiai žinote, kur Egėjo jūroje yra siena? Iš esmės teisiškai siena iki galo nėra sutvarkyta, nors tai dvi NATO šalys narės. Yra ir skirtingo gyventojų mentaliteto problema. Juk Graikija – didelis ES galvos skausmas ir dėl kitų dalykų.

Šengeno zonos griūtis pirmiausia jaukia pačios ES egzistencijos esmę ir filosofiją – laisvas asmenų ir prekių judėjimas daro mus stiprius ir unikalius visame pasaulyje.

Tačiau dabar tikrai negalime Graikijos kalti prie kryžiaus, esą dėl visko kalta ji. Tokią situaciją lemia ypatinga geografinė padėtis, nesutvarkyti istoriniai aspektai, salos salelės, kurias visas fiziškai sunku sukontroliuoti. Todėl čia turėtų įsijungti visos ES pagalbos mechanizmas. Tai tik pradedama daryti. Mano nuomone, tai turėjo vykti gerokai anksčiau.

Gerai, kad šiandien esame susitvarkę savo sienas. Tačiau kas būtų, jeigu šalia mūsų vieną dieną atsirastų ta pati Sirija ir kiltų tokių pat problemų kaip dabar Graikijoje? Ar Lietuva pati su savo pajėgumais galėtų atsilaikyti ir apsaugoti visą ES? Tikriausiai ne. Prašytume pagalbos, papildomų pajėgumų. Lygiai taip pat ir ten. Atmetant tam tikrus pietietiškus dalykus, ES privalo padėti šiai valstybei, nes toks yra ES interesas. Ir tikrai nereikia ieškoti kaltų, nes mes patys laiku nesugebėjome priimti reikalingų sprendimų, o jei ir priėmėme, nesugebėjome jų vykdyti.

– Kaip praktiškai Lietuva gali prie to prisidėti?

– Siunčiame pagalbą, reaguojame į „Frontex“ prašymus. Nors VSAT kiekvienas žmogus labai svarbus, suprantame, kad Lietuvos interesai šiuo metu ginami ten, galbūt net dar labiau nei čia. Kaip mūsų kariai Afganistane kariavo, nors kai kas irgi sakė, kad turime tik savo teritoriją ginti. Visi supranta, kad šalį galima ginti ir kariaujant kitur. Taip ir dabar suprantame, kad Lietuvos interesai efektyviau ginami būtent šiame regione. Identifikuojame geriausius savo pareigūnus ir techniką, tą patį sraigtasparnį siunčiame, kad pagelbėtume kolegoms.

– Vidaus reikalų sistemos ES, palyginti su ekonominėmis sritimis, iki šiol integravosi lėtokai. Dėl kokių priežasčių?

– Galbūt dėl to, kad įpratome prie nerūpestingo, gero gyvenimo, kuriame nėra grėsmių. Integracija labiau buvo paremta ekonominiu vystymusi ar žiūrėjimo pro žmogaus teisių ir laisvių prizmę. Be abejo, tas irgi turi būti, tai yra mūsų didžiosios bendruomenės filosofinis pagrindas ir priežastis, kodėl esame tokie, – įsitikinimas, kad privalome užtikrinti žmogaus teises bei laisves ir pagelbėti toms šalims, kurios to neturi. Bet tuo pat metu pramiegojome tam tikras grėsmes, kurias stebime šiandien.

– Kas šiandien sudaro nelegalių migrantų srautą į Lietuvą?

– Visų pirma vietnamiečiai, atvykstantys per Rusiją, o pas mus patenkantys per Latviją arba Baltarusiją. Ši tendencija stebima ne pirmus metus, o maždaug nuo 2014-ųjų vidurio ji paaštrėjo – tikriausiai sutapo su vidiniais procesais Rusijoje. Antra problema, nors ir mažėjanti, yra Gruzijos piliečiai. Tikrai lauktume sprendimo dėl Gruzijos piliečių bevizio vykimo į ES, tuomet tas klausimas kaip ir atkristų.

Kai Graikijoje pristačiau mūsų dabartinę situaciją, kolegos graikai tik draugiškai nusišypsojo ir pasakė: gal jau ir nebepasakokite daugiau savų problemų.

Taip pat ir pačios Rusijos piliečiai, paprastai iš Pietų ar Kaukazo regionų. Dar šiek tiek turime afganistaniečių. Tai keturios pagrindinės grupės, šiandien keliančios didesnį galvos skausmą. Bet, žinoma, to nesulyginsi su tuo, kas vyksta Pietuose. Kai Graikijoje pristačiau mūsų dabartinę situaciją, kolegos graikai tik draugiškai nusišypsojo ir pasakė: gal jau ir nebepasakokite daugiau savų problemų.

– Jei kalbėtume apie bendrą Lietuvos sienos apsaugą, kur šiandien matote labiausiai pažeidžiamų vietų?

– Be abejo, oro erdvėje esame gana pažeidžiami, taip pat galimos bepiločių lėktuvų intervencijos ir stebėjimas. Jaučiame, kad problema yra ir tie valstybės sienos ruožai, kurie nėra uždengti išmaniosiomis sistemomis, kur yra tik daviklių sistema. Davikliai, kaip žinote, reaguoja ir į laukinius žvėris.

Žinoma, tai ir situacija, susijusi su vidinėmis sienomis. Įstojus į Šengeno erdvę buvo priimti sprendimai atsitraukti nuo vidaus sienų, ir šiandien, pasiruošę namų darbus, pasirengę tikslines priemones, čia vykdome tik operacinius veiksmus. Tam tikri neigiami procesai čia vyksta: rytų–vakarų kryptimi – vogtų transporto priemonių tranzitas, per Lietuvos ir Latvijos sieną – nelegali migracija ir cigarečių kontrabanda. Tokius dalykus stebime.

O ir jau įdiegtos sistemos yra kaip gyvas organizmas, nuolat reikalaujantis modernizavimo, investicijų. Kažkur pražiūrėjus kita barikadų pusė iš karto pajunta, kad sistemos šimtu procentų neatlieka savo misijos, ir prasideda negatyvūs procesai.

– Viešojoje erdvėje nemažai kalbėta apie sugedusius VSAT sraigtasparnius. Kokia padėtis šiandien, ar pavyko problemas išspręsti?

– Žinoma, sraigtasparnių paskirtis yra skristi, tačiau keletui savaičių susidarė tokia situacija. Tai labai specifinė technika, įranga ir reikalavimai jai. Technika turi besąlygiškai atitikti gamintojo nustatytas sąlygas ir dėl to yra daromas profilaktinis techninis patikrinimas. Kartais išlenda kokių nors gedimų, dėl kurių negalime sraigtasparnių eksploatuoti. Šiuo laikotarpiu planavome jų techninį aptarnavimą, dar išlindo tam tikrų gedimų. Taip išėjo, kad vienu metu kelioms savaitėms visai sustojome. Tačiau tas sustojimas nėra absoliutus: jei atsirastų didelė būtinybė mums ar mūsų artimiausiems socialiniams partneriams, tą funkciją iš esmės galėtume vykdyti.

– Šios problemos susijusios ir su vidaus reikalų sistemos personalo reforma?

– Su personalu labiau susijusios vidinės problemos. Kai kurie žmonės, dirbę aptarnavimo srityje, nuo sausio 1 d. dėl reformos, išstatutinimo proceso, priėmė sprendimą pasitraukti kitur. Tačiau jei tie žmonės ir būtų likę, tokioje situacijoje būtume patekę į tą pačią kelių savaičių aklavietę. Bendradarbiaujame su kariškiais, ne kartą esame vieni kitus „uždengę“, taigi iš esmės aviacinė funkcija nenukenčia.

– Kaip vertinate bendrų pasieniečių budėjimų su šauliais rezultatus ir efektyvumą?

– Abiem pusėms ši patirtis vienareikšmiškai puiki. Jie (nors nereikėtų sakyti „jie“, nes ir pats esu šaulys) atranda gerą nišą pasitarnauti valstybei ir jos žmonės, įgyja tam tikros patirties. Mes gauname efektyvų pastiprinimą, fiziškai pajėgių žmonių. Ne paslaptis, kad neturime tiek žmonių, kiek norėtume turėti, ir jų pagalbą tikrai labai vertiname. Tai motyvuoti žmonės, jie ne varu varomi, o daro tai savanoriškai, taigi tikrai tuo didžiuojamės ir skatiname kuo daugiau šaulių prisidėti prie valstybės sienos apsaugos funkcijų vykdymo.

Ne paslaptis, kad kartais turime tam tikrą korupcinį elementą, o kai į sargybą stoja visai kitas žmogus iš išorės, tai jei mūsų žmogus turi tam tikrų korupcinių intencijų, jam tai yra papildomos kliūtys.

Jei kalbame apie efektyvumą, skaičių nepasakysiu, bet ne paslaptis, kad kartais turime tam tikrą korupcinį elementą, o kai į sargybą stoja visai kitas žmogus iš išorės, tai jei mūsų žmogus turi tam tikrų korupcinių intencijų, jam tai yra papildomos kliūtys.

– Ar sėkmingai vyksta vadovaujančių pareigūnų rotacija tarp skirtingų VSAT rinktinių?

– Įsigaliojus naujam statutui teisiškai tai yra numatyta ir prasidės tik dabar. Kaip tarnybos vadovybė, matome, kad jau dabar yra kitų įstatymų straipsnių, leidžiančių siūlyti, keisti darbuotojo darbo vietą, tad tikrai nelauksime viso 5 metų laikotarpio, kad būtų galima žmones rotuoti. Bet vyksta ir reforma, atsiranda galimybė vadovus paskirti kitur. Pavyzdžiui, dabar naikinama Lazdijų rinktinė, ir numatyta vadovaujantiems pareigūnams siūlyti kitas pozicijas ir kitus regionus. Negaliu sakyti, kad tai visiškai nevyksta, bet su įstatymu procesas paspartės, ir tai yra vienareikšmiškai teigiamas reiškinys. Šiandien turime vienetinių atvejų, kai pareigūnai, eidami tas pačias pareigas, vadovauja ir daugiau nei 10 metų, bet rinktinėse vidurkis – apie 4–5 metus.

– Iki šiol nelabai aiškus Migracijos departamento likimas. Kaip manote, koks būtų tinkamiausias sprendimas – nauja įstaiga ar reforma?

– Tai politinis sprendimas ir jį rengia Vidaus reikalų ministerija. Jei šis sprendimas būtų įgyvendintas, tai dabartinio Migracijos departamento funkcijas pasidalytų trys institucijos. VSAT liktų prieglobsčio suteikimo klausimai ir vienas esamas šiais klausimais užsiimantis Migracijos departamento skyrius tiesiogiai pereitų į VSAT dispoziciją. VRM yra įvertinusi esamą situaciją ir siūlo tokius sprendimus. Turime ir savo patirties dirbdami su Migracijos departamentu, todėl manome, kad šie sprendimai būtų pakankamai logiški, įgalintų dirbti greičiau ir tos funkcijos labai aiškiai pasidalytų.

– Kaip vertinate siūlymus Lietuvoje kurti brangiai mokančių rezidentų sistemą? Pavyzdžiui, Latvijoje užtekdavo nusipirkti nekilnojamojo turto už tam tikrą sumą ir už tai būdavo suteikiamas leidimas gyventi visoje ES. Taip elgiasi ir iš to uždirba kai kurios kitos ES narės.

– Pirmiausia tai reikėtų pasverti per nacionalinio saugumo prizmę – kad tokiu būdu į mūsų šalį neatvyktų nepageidautinų asmenų, kurie galbūt keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Reikėtų kompleksiškai tai svarstyti. Iš esmės būti atvirai valstybei su lanksčia sistema būtų gražu, bet yra ir kita medalio pusė – užtikrinti, kad neatvyktų asmenų, kurie, švelniai tariant, geriau čia nereziduotų, neinvestuotų, galbūt net bandydami plauti pinigus. Grėsmių tikrai esama, todėl vienareikšmiškai atsakyti sunku – yra ir savų pliusų, ir minusų.

–  Latvija ir Baltarusija turi veikiančią sutartį dėl supaprastinto sienos kirtimo 50 kilometrų nuo sienos spinduliu gyvenantiems žmonėms, lygiai taip pat ir Lenkija su Kaliningrado sritimi. Lietuvoje tai nepradėjo veikti. Ar Lietuvai būtų naudingas toks susitarimas ir ar pavyktų išvengti galimų grėsmių, kai į šią pasienio teritoriją patenka ir Vilnius?

– Dar dirbant policijoje, kai buvau atsakingas už policijos migracijos funkciją, teko dirbti kartu su baltarusiais dėl šio projekto plėtros. Mano įsitikinimu, esame kaimyninės šalys, ir tikrai atsirastų galimybių mūsų žmonėms paprasčiau atvykti, lankyti vieniems kitus. Žinoma, visų pirma būtų ir ekonominės naudos. Vėlgi, sudėliojant tam tikrus saugiklius dėl nacionalinio saugumo, ta idėja iš esmės yra patraukli, gera ir ją neabejotinai reikia plėtoti. Šiandien tai, regis, įstrigę parlamentų lygiu, kiek žinau, kamuolys yra Baltarusijos pusėje. Ekspertai savo darbą yra padarę, dabar reikalingi tik politiniai susitarimai.

– Lietuva turi įvairių susitarimų su Rusija dėl tranzito geležinkeliu per jos teritoriją – tai ir supaprastinto tranzito sistema, ir karinis tranzitas. Kaip manote, ar pasikeitus geopolitinei situacijai, Rusijai vykdant agresiją Ukrainoje, šie susitarimai tebėra efektyvūs ir nekelia grėsmės Lietuvai?

– Bet kokiu atveju tai galiojantys susitarimai, kuriuos privalu vykdyti. Jei kalbėsime apie tai, kaip tą susitarimą efektyviau vykdyti ir minimalizuoti tam tikras menamas grėsmes, be abejo, tai yra tam tikras institucijų galvos skausmas. Kaip padaryti, kad šis procesas vyktų kaip vykęs, bet iš esmės nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui? Jei mes kalbame apie vadinamąjį Kaliningrado tranzitinį traukinį, tai institucijos turi tam tikrus planus, kas būtų, jei kažkas nutiktų. Kalbu apie stebėjimą, kontrolės sistemą. Todėl čia kažkokių didelių grėsmių šiandien neįžvelgiame.

Žinoma, situacija keistųsi, jei atsirastų bendras klausimas dėl Šengeno erdvės. Jei tarp ES narių atsirastų tikros sienos, iš esmės pasikeistų geopolitinė situacija, tuomet kiltų klausimų, kaip šis susitarimas turi būti vykdomas. Tačiau šiandien susitarimas galioja, o institucijų galvos skausmas – kaip padaryti, kad tai veiktų efektyviai ir nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui.

– O jei kalbėtume apie kontrabandą į Lietuvą, stipriai nuvertėjus Rusijos rubliui, galbūt jos keliai pastebimai keičiasi?

– Pernai prognozavome, kad dėl įvairių, pirmiausia ekonominių veiksnių vėl atsidarys kontrabandos keliai iš Kaliningrado srities. Tačiau šiandien cigarečių kontrabanda iš ten sudaro tik apie 4 proc., taigi mūsų prognozės nepasitvirtino. Savo darbą gerai padaro išmaniosios sistemos. Kažkada buvo priimti ryžtingi sprendimai ir dėl grupuočių, jos buvo išskaidytos, kai kurie asmenys „persikvalifikavo“. Žinoma, yra ir tokių, kurie iš Pagėgių pervažiavo prie Baltarusijos sienos ir užsiima tuo pačiu „verslu“. Bet iš esmės įdirbis yra, reikia tik to nepaleisti. Todėl labai svarbu palaikyti įdiegtas sistemas, nemažinti pajėgumų.

Svarbu, kad siena būtų saugoma iš abiejų pusių: baltarusiai pernai savo pusėje sulaikė dar daugiau cigarečių nei lietuviai.

Stebime kitus procesus, pavyzdžiui, gintaro kontrabandą. Pernai fiksavome ne vieną tokį atvejį. Taigi bandoma kažkas naujo. Tačiau šiandien mūsų didžiausias galvos skausmas yra kontrabandinės cigaretės, atkeliavusios per Baltarusiją arba Latviją.

Bendras įvykių skaičius yra sumažėjęs, bet konfiskuotų cigarečių skaičius pernai išaugo 15 proc. Kaip sakiau, svarbu, kad siena būtų saugoma iš abiejų pusių: baltarusiai pernai savo pusėje sulaikė dar daugiau cigarečių nei lietuviai. Tai rodo, kad šis „verslas“ niekur nesitraukia, jis duoda didžiulį pelną. Aišku, gaila, kad į tą veiklą įtraukiami ir žmonės, kaip atsimename, atsitinka ir tragiškų įvykių.

– Žinoma atvejų, kai kaimyninių šalių tarnybos bando verbuoti Lietuvos pasieniečius, važiuojančius įsipilti pigesnių degalų ar kitais reikalais, į savo pusę. Kaip su tuo kovojama?

– Grėsmių mūsų žmonėms, važiuojantiems į trečiąsias šalis, kyla. Esame sudėję tam tikrų saugiklių žinybiniais teisės aktais ir per tarnybinius mokymus. Aiškiname, kaip pareigūnai turėtų elgtis, patekę į tokias situacijas. Dar geresnis siūlymas yra pareigūnams vykti į šias šalis tik esant tarnybiniam būtinumui, kai tikrai reikia važiuoti. Dabar didžiausių problemų kyla dėl „verslo“ kelionių, kai važiuojama pigesnių degalų, cigarečių ir tada atsiranda papildomų grėsmių mūsų kolegoms. Pirmiausia dirbame, kad tokių kelionių išvengtume.