Lauros Vansevičienės nuotr.

Lietuvos teatrai tampa plačiai atverti užsieniečiams: iš dešimties balandžio premjerų dvi patikėtos lenkams, po vieną – rusų ir italų statytojams.

Renata BALTA

Jei klaustumėte, ką labiausiai verta žiūrėti iš balandžio dramos premjerų, rekomenduočiau Gabrielės Tuminaitės „Fantazijų“ Vilniaus mažajame teatre. Nes įspūdis iš spektaklio eskizo, dar rudenį parodyto repeticijų sale paverstame teatro sandėlyje, iki šiol neišblėso. Tiek mizantropiška aktoriaus Martyno Nedzinsko šypsena, tiek pakvaišęs Agnės Šataitės ir Elžbietos Latėnaitės veikėjų šokis, tiek prašmatniu geležiniu žirgu tiesiog iš kiemo atbirbiantis Daumantas Ciunis iki šiol gyvi atmintyje, ir tai šiek tiek pavojinga turint omeny, kad tikroji „Fantazijaus“ premjera vyks ne sandėlyje, o pagrindinėje Vilniaus mažojo teatro scenoje. Ir nežinia, kiek žavaus pirmųjų repeticijų „undergroundo“ joje belikę.

Literatūrinis spektaklio pagrindas – garsaus prancūzų romantiko Alfredo de Musset to paties pavadinimo pjesė. Pasak režisierės, ją skaitant viena akis verkia, kita – juokiasi. Fantazijus yra savotiškas paties autoriaus A.de Musset prototipas. Jis ilgisi tikėjimo ir kartu niekuo netiki pats, ilgisi meilės ir kartu ryžtingai ją atmeta: „Meilė yra ostija, kurią reikia perlaužti pusiau prie altoriaus ir dviese nuryti besibučiuojant; altoriaus nebėra, meilės nebėra.“

Fantazijus – kartu ir cinikas, ir sentimentalistas, ir intelektualas. Tai nusivylusio ir šviesesnės, tauresnės realybės besiilginčio žmogaus portretas. „A.de Musset kuria herojų, persunktą mizantropijos, melancholijos, geriantį, lošiantį azartinius žaidimus. Skaitydamas pjesę negali nejausti simpatijos, galų gale meilės šiam žmogui. Mūsų visuomenėje tokie žmonės dažniausiai nustumiami į paraštes, tampa marginalais dėl savo nepatogios tiesos, kurią sako viešai ir dėl to yra sunaikinami arba susinaikina spaudžiami aplinkos. Dėl to ši pjesė man – tarsi meilės laiškas tokiems žmonėms“, – išpažįsta Fantazijaus vaidmenį kuriantis aktorius M.Nedzinskas.

Socialinės skulptūros

Buvęs G.Tuminaitės bendrakursis Paulius Ignatavičius, tapęs Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovu, vis daugiau spektaklių kuria šio, jau neblogai spėto pažinti teatro scenoje. Šįkart jis pasirinko šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Skulptūra“, kurios dėmesio centre – standartinė pasiturinčių europiečių šeima. Ramybė joje sutrinka, kai šeimoje pasirodo iš kito socialinio sluoksnio atkeliavusi valytoja Džesika. Ji demaskuoja tokių vertybių, kaip humanizmas, tolerancija ir socialinė lygybė, neegzistavimą šiuolaikinėje Vakarų Europos tikrovėje.

Pagrindinė dramos mintis dar suprantamiau įkūnijama šeimos draugo menininko Haulupos sumanytoje ciniškoje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia: mašina svaido maisto atliekas, kurias visas instaliacijos demonstravimo valandas turi kuopti emigrantė valytoja iš „trečiosios šalies“. Dramaturgas tarsi klausia, kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės.

O štai Lietuvoje vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai modeliai neretai tiesiog „instaliuojami“, ignoruojant kritinius jų vertinimus. Todėl kūrybinis sindikatas „Bad Rabbits“, vadovaujamas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, spektaklyje „Vienatvė 1991“ kviečia pamąstyti apie nepriklausomoje Lietuvoje gimusią kartą, vadinamuosius laisvės vaikus. Tai karta, užaugusi su fraze „tu gali viską“. Ir tuo pačiu metu karta, pasiklydusi tarp galimybių ir nerandanti savo identiteto. Tvyrančioje informacijos painiavoje ji nebežino, kuo tikėti, todėl viskuo abejoja ir niekuo nepasitiki. Tai karta, beviltiškai nespėjanti kartu su nuolat kintančiu pasauliu. Ji klaidžioja po laisvės labirintą ir jame vis labiau jaučiasi vieniša.

Kūrėjai įspėja, kad „Vienatvė 1991“ – interaktyvus spektaklis, kuriame žiūrovai suvaidina didesnę pjesės dalį nei aktoriai. Todėl jis nerekomenduojamas tiems, kurie mėgsta patogiai stebėti aktorius tamsoje, vengia aplinkinių dėmesio ir nenori būti filmuojami.

Teatrinių eksperimentų balandį bus ir daugiau. Štai Nacionaliniame dramos teatre svečias iš Lenkijos Lukaszas Twarkowskis pristatys savo 2015 m. Vroclavo lenkų teatre sukurtą audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“, kurį įkvėpė Julios Kristevos knyga „Juoda saulė: depresija ir melancholija“. Čia, kaip ir mūsiškės pojūčių teatro propaguotojos Karolinos Žernytės kurtuose vaidinimuose, žiūrovų bus prašoma užsimerkti ir pasitikėti savo vaizduote, keliaujant po įvairias teatro erdves. Pasak režisieriaus, tai panašu į meditaciją arba tamsos terapiją teatre. Vos tik žiūrovai pasirenka po pagalvę ir patogiai įsitaiso, prasideda pasakojimas, kuris, sykį prasidėjęs, nebegali sustoti.

L.Twarkowskis – režisierius ir scenografas, garsus šiuolaikinių menų atstovas, prieš metus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip spektaklio „Didvyrių aikštė“ videoprojekcijų autorius. Ir tai buvo anaiptol ne pirmas jo bendras darbas kartu su režisieriumi Krystianu Lupa.

Rusiški nuosprendžiai

Remontui rengiamo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas ryžosi žiūrovų teismo savo naujam spektakliui „Mergaitės svajonė“ sulaukti ne bet kur, o tikrame teisme. Jaunos aktorės Erikos Račkytės vaidinamas šešiolikmetės nusikaltėlės Natašos monologas tikroje Panevėžio apylinkės teismo posėdžių salėje bus pristatytas kaip paskutinis teisiamosios žodis.

Aktyvesni teatrinio gyvenimo stebėtojai veikiausiai jau suprato, kad tai ta pati Nataša iš Juroslavos Pulinovič pjesės „Natašos svajonė“, kurią Vilniuje, Rusų dramos teatro scenoje, vaidina Gabija Urniežiūtė. Taigi E.Račkytės laukia nemenkas konkurencinis iššūkis. 

 Nataša auga vaikų namuose, nes jos motiną mirtinai sumušė suteneris, o daugiau artimųjų nėra. Kartą ligoninėn patekusią paauglę aplanko vietinio laikraščio korespondentas, į kurį meilės nepatyrusi Nataša nukreipia savo šviesesnės ateities viltis. Vaikinas nenujaučia, kuo ši nekalta pažintis gresia jam ir jo paties sužadėtinei.

„Mergaitės svajonė“ – tik viena eilutė iš Panevėžyje vykdomo teatrinio projekto „Russian Today“, skirto Rusijos revoliucijos šimtmečiui paminėti, programos. Šis projektas į Panevėžį atvedė ir Karelijos nacionalinio dramos teatro vadovą Andrejų Dežonovą, kuris pasirinko Sergejaus Pronino, dar žinomo Seppo Kantervo pseudonimu, pjesę „Siena“. Joje istorinė tiesa šiek tiek iškraipoma – Hitleris ne nusinuodija, o paimamas į nelaisvę, todėl Stalinas gauna progą padiskutuoti su juo savo slaptame bunkeryje. Du vienas kito verti tironai stoja į tiesioginę tarpusavio dvikovą.

To paties „Russian Today“ projekto programoje balandį pasirodys ir lenkų aktoriaus Tomaszo Leszczynskio kuriamas spektaklis pagal Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo“.

„Ši pjesė liečia esminę mūsų dienų temą – karą. Autorius vaizduoja šiuolaikinės visuomenės narius, kurie gyvena taikiose vietovėse, bet karas yra kažkur netoliese. Žmonės gyvena savo gyvenimą, sprendžia kasdienes problemas, tačiau stiprus ateinančios tragedijos jausmas tvyro ore. Karas mano paties gyvenime pasirodė dar vaikystėje. Ne tiesiogine to žodžio prasme, bet per vyresniųjų pasakojimus, filmus, televiziją, žinių naujienas. Aš patyriau milžinišką baimę, kad karas gali bet kada prasidėti. Bet, laimei, to neįvyko“, – pasakoja režisieriumi tapęs aktorius.

Skrydžiai į tėvo širdį

Vienintelis vaikams skirtas spektaklis šįkart pasirodo Alytaus miesto teatre. Jo pagrindu tapo Steve‘o Worlando knyga „Popieriniai lėktuvėliai“. Joje mokytojas siūlo vaikams pabandyti išlankstyti kuo toliau nuskrisiantį lėktuvėlį. Vienų vaikų lėktuvėliai šovė į lubas, kiti sukdamiesi spirale nusileido ant grindų. Kai kurie susidūrė ore, dar kiti atsitrenkė į langus. Tačiau vienas lėktuvėlis skrido tiesiai, greitai, tiksliai. Jis buvo Dilano – berniuko, kuris anksčiau net nenutuokė, kad rengiamos rimtos popierinių lėktuvėlių varžybos, o jose pasiektas pasaulio rekordas yra 69 metrai ir 14 centimetrų.

Dilanas pradeda kantriai ruoštis čempionatui. Pasitelkęs origamio techniką jis ieško tokios lenkimo linijos, kuri jo lėktuvėlį nuskraidintų toliau nei kitų. Lankstiniai berniukui yra daug daugiau nei popierius ar naujas pasaulio rekordas – tai visų pirma viltis prisibelsti į po skaudžios nelaimės palūžusio tėvo širdį. Gal tuomet, kai jam pavyks tapti nugalėtoju, tėtis norės praleisti su juo daugiau laiko?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

J.Dvarionas, LMTA nuotr.

Leidžiate savo vaiką į muzikos mokyklą ir jau įsivaizduojate jį stovintį žymiausiose pasaulio scenose? Kelias į jas beveik neišvengiamai veda per tarptautinius muzikos konkursus, todėl pats laikas būtų šiek tiek išsamiau pažinti tokių konkursų virtuvę.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

1970 m. Briuselyje buvo įkurta Europos jaunimo nacionalinių muzikos konkursų asociacija, iš pradžių vienijusi Belgijos, Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos muzikinių konkursų organizatorius. Vėliau prie jos pradėjo jungtis ir aplinkinėse šalyse organizuojamų nacionalinių konkursų komandos. Galiausiai 1992 m. asociacijos nariais buvo leista tapti ir tarptautiniams jaunųjų (iki 25 metų amžiaus) muzikantų konkursams, o pati asociacija pervadinta Europos jaunimo muzikos konkursų asociacija (European Music Competitions for Youth, arba EMCY). Šiuo metu ji vienija beveik pusšimčio Europos Sąjungos bei kaimyninėse valstybėse (Rusijoje, Ukrainoje, Norvegijoje) rengiamų nacionalinių ir tarptautinių muzikos konkursų organizatorius.

Spalio viduryje jų atstovai rinkosi į EMCY konferenciją ir generalinę asamblėją Vilniuje.

Lietuvai atstovauja trys konkursai

Ne kiekvienas konkursas gali tapti šios asociacijos nariu, nes ji savo nariams apibrėžia aiškius dalyviams suteikiamų pasirengimo sąlygų, atliekamo repertuaro įvairovės bei vertinimo skaidrumo reikalavimus. „Todėl galima sakyti, kad EMCY vienija elitinius Europos jaunųjų atlikėjų konkursus, kuriuose garantuojami kokybės standartai. Į tokius konkursus jaunuoliai gali vykti neabejodami, kad organizatoriai yra pasirengę vykdyti savo įsipareigojimus. Be to, EMCY konkursai nugalėtojams paprastai siūlo gastrolių turus, kurių organizavimą finansiškai remia ES programa „Kūrybiška Europa“. Ir tai jų ateičiai gali būti netgi svarbiau už patį konkursą, nes jaunam atlikėjui pačiam sunku rasti prodiuserį ir gauti užsakymų koncertams“, – aiškina EMCY viceprezidentas, atsakingas už tarptautinius konkursus, pianistas Justas Dvarionas.

Dabar jau du trečdalius visų asociacijos narių sudaro būtent tarptautiniai konkursai. Pagal EMCY taisykles komisijos daugumą tokiuose konkursuose privalo sudaryti iš užsienio šalių kviečiami vertintojai.

Lietuvai EMCY atstovauja Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas bei nacionalinis ir tarptautinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursai. „Pastarieji dalyvauja asociacijoje kaip atskiri nariai, nes skiriasi jų periodiškumas: nacionalinis konkursas rengiamas kas dvejus, tarptautinis – kas ketverius metus. Tokia narystė leidžia nacionalinio konkurso laureatams pasinaudoti EMCY finansine parama užsienio gastrolėms. Tarkim, praėjusio nacionalinio B.Dvariono konkurso laureatas pianistas Gustas Raudonius, dabar studijuojantis VDU Muzikos akademijoje, EMCY dėka koncertavo Vokietijoje ir Liuksemburge“, – pasakoja pašnekovas.

Stasio Vainiūno tarptautinis pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas taip pat pretenduoja tapti EMCY nariu. O štai tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas dalyvauti šioje asociacijoje negalėtų, nes priima vyresnius, nei leidžia EMCY nuostatai, dalyvius. Todėl jis rinkosi kitą tarptautinę asociaciją – Pasaulinę muzikos konkursų federaciją (World Federation of International Music Competitions), kurios nariu tapo 1994 m. Būtent šis muzikos konkursas Lietuvoje disponuoja pačiu solidžiausiu priziniu fondu.

EMCY narių konkursuose, be pianistų, gali varžytis visų styginių, visų pučiamųjų instrumentų atstovai, taip pat perkusininkai ir klasikinės gitaros meistrai. Tiesiog pastaruosius priimančių konkursų yra mažiau, ir jų tenka atidžiau paieškoti.

Mokytojai negali vertinti savo mokinių

Prieš konferenciją Vilniuje įvairių EMCY konkursų dalyviams buvo išplatinta anketa, kuria bandyta išsiaiškinti, kaip konkursų lygį vertina patys jų dalyviai ir ką konkursuose būtų galima tobulinti. Kone daugiausiai pastabų sulaukė vertinimo aspektai, ir tai, pasak J.Dvariono, natūralu, nes muzikantų konkursai – ne sportinės varžybos, kuriose rezultatus lemia objektyvūs metrai, sekundės ar pelnyti taškai. Jų laimėtojai išrenkami remiantis visų komisijos narių nuomonių bendruoju vardikliu, nors individualios nuomonės, atskirai paimtos, gali smarkiai skirtis.

„Todėl dalyviai sutartinai pabrėžė, kad komisijose negali dirbti vertintojai, kurių mokiniai dalyvauja tame pačiame konkurse. Iki šiol būdavo laikomasi taisyklės, kad už savo gimines bei studentus komisijos nariai negali balsuoti (ši taisyklė tebegalioja ir dvejus metus po mokinių studijų baigimo), tad palieka jų pasirodymų vertinimą kitų narių malonei. Vis dėlto dalyviai pasisakė, kad tokios nuostatos negana, o jie patys jaustųsi kur kas geriau, jei nė vieno dalyvio pedagogas apskritai nedirbtų komisijoje“, – teigia J.Dvarionas.

Logišką jaunuolių pageidavimą praktiškai įgyvendinti sunkiau, nei įsivaizduoja muzikinio pasaulio virtuvės nepažįstantis stebėtojas. Mat konkursų organizatoriai komisijose nori matyti ryškius, autoritetingus muzikus, kurių ratas Europoje yra baigtinis. Tačiau tų muzikų klasėse savo įgūdžius tobulina daug perspektyvių jaunuolių, kurių teisė rinktis pageidaujamus konkursus būtų smarkiai suvaržyta. Taigi arba dėstytojas privalėtų aukotis dėl savo studentų ir atsisakyti pelningų kvietimų dirbti žiuri, arba studentai turėtų aukotis dėl savo dėstytojo ir sąmoningai dalyvauti kituose konkursuose. Ypač daug nepatogumų dėl šios griežtos nuostatos patirtų mažose valstybėse organizuojami nacionaliniai konkursai.

Net ir pralaimėjusieji suvokia, kad konkursai visiems jauniems muzikantams naudingi ir padeda greičiau skintis kelią į pripažinimą.

„Jei konkurso organizatoriai pageidaus išlaikyti autoritetingą komisiją, eliminavus joje dirbančių pedagogų mokinius gali nukentėti paties konkurso profesionalusis lygis. Jei pasirinks jų studentus – kiti konkurso dalyviai praras galimybę pasirodyti žymiems pedagogams, kurie galbūt galėtų paveikti jų tolesnę karjerą: pakviesti studijuoti savo klasėje, pasiūlyti koncertuoti savo rengiamame festivalyje ir pan. Apklausa parodė, kad tokia galimybė jaunų muzikantų labai vertinama. Kadaise pats esu patyręs, kaip vienas konkurse sutiktas dėstytojas gali pakeisti tavo gyvenimą: nors to konkurso nelaimėjau, vieno vertintojo dėka įgyti ryšiai muzikos pasaulyje man padeda darbe iki šiol. Galiausiai reikia nepamiršti, kad EMCY standartai numato ir komisijos narių rotaciją: kiekviename konkurse kaskart privalo keistis bent vienas komisijos narys“, – teigia pašnekovas.

Žinoma, konkursų laimėtojų ir visų kitų dalyvių atsakymai skiriasi: laimėtojai konkursą vertina palankiau nei tie, kuriems jame nepasisekė. Tie, kuriems pavyksta pasiekti finalinius turus, itin pabrėžia galimybę pasirodyti su simfoniniu orkestru, kurios dažnas negauna besimokydami. Tačiau net ir pralaimėjusieji suvokia, kad konkursai visiems jauniems muzikantams naudingi ir padeda greičiau skintis kelią į pripažinimą.

Pliusai, balai ar reitingai

EMCY taisyklės reikalauja aiškiai apibrėžtos vertinimo metodinės sistemos, tačiau pati vertinimo metodika konkursuose gali būti skirtinga. Tarkim, viena iš populiarių sistemų primena žaidimą „Taip ir ne“, kai kiekvienas vertintojas, klausydamasis atlikėjų pasirodymų, sąraše prie patikusių konkursantų dėlioja pliusus. Į kitą turą patenka tie atlikėjai, kurie surenka daugiausiai pliusų.

Kitas dažnai pasitaikantis variantas, kai komisijos nariai dalyvius vertina balais pagal 10 arba 25 balų sistemą. Tuomet apskaičiuojamas kiekvieno dalyvio pelnytų balų aritmetinis vidurkis ir nustatoma minimalaus į kitą turą leidžiančio patekti balo „kartelė“.

Kartais vertintojų prašoma reitinguoti dalyvius, t.y. priskirti jiems eilės numerius sekoje nuo stipriausio iki silpniausio pasirodymo. Be to, būna ir kombinuotos sistemos, kai skirtingai vertinama skirtinguose konkurso arba paties vertinimo etapuose. Tarkim, Lietuvoje rengiamuose konkursuose labiausiai mėgstama „Taip ir ne“ sistema, tačiau dažnai nutinka taip, kad grupelei muzikantų surinkus vienodą pliusų skaičių nepavyksta išskirti konkretaus kitam turui reikalingo dalyvių kiekio. Tuomet komisijos narių prašoma tą dalyvių grupelę papildomai vertinti balais.

Tapau liudininku nesmagios istorijos, kai vieno konkurso dalyviai dokumentuose sąmoningai nurodė kitą pedagogą, kad tikrasis mokytojas galėtų už juos balsuoti. Tas konkursas pretendavo į EMCY. Dabar jau nebepretenduoja.

Tačiau pagal EMCY nuostatus komisijos nariai konkurso metu negali ginčytis, diskutuoti ar viešai reikšti savo individualios nuomonės iki vertinimo pabaigos, kad niekaip nepaveiktų kitų komisijos narių pozicijos. Taigi pliusiukai ar balai būna dėliojami tylint. Leidžiama tarpusavyje aptarinėti tik iš konkurso jau iškritusius atlikėjus arba kandidatūras specialiajam žiuri prizui gauti.

„Todėl dirbdami komisijose muzikai nesusipyksta, ko veikiausiai nepavyktų išvengti, jei asmeninės nuomonės būtų aptarinėjamos nuo pat pradžių. Taip dažnai nutinka Rusijoje, kur prizų dalybos ligi šiol sunkiai įsivaizduojamos be emocingų ginčų. Ir tik EMCY dėka dabar bandoma šią tradiciją pakeisti“, – neslepia J.Dvarionas.

Jis dažnai kviečiamas būti tiek EMCY asociacijai priklausančių, tiek jai nepriklausančių konkursų vertintoju. Jam yra tekę darbuotis Franzo Liszto konkurso Vokietijoje, Nikolajaus Rubinšteino konkurso Prancūzijoje, Ginos Bachauer konkurso JAV, Pyiabhand Sanitwongse konkurso Tailande ir daugybės kitų muzikantų varžybų komisijose.

Kartais į konkursus kompozitoriaus B.Dvariono anūkas vyksta ne komisijos nario, o EMCY stebėtojo teisėmis. Tuomet konkurso dalyvių pasirodymų jis nevertina, bet dalyvauja komisijos posėdžiuose ir stebi, ar viskas vyksta pagal asociacijos standartus. „Tapau liudininku nesmagios istorijos, kai vieno konkurso dalyviai dokumentuose sąmoningai nurodė kitą pedagogą, kad tikrasis mokytojas galėtų už juos balsuoti. Tas konkursas pretendavo į EMCY. Dabar jau nebepretenduoja“, – nesileidžia į smulkesnes detales pašnekovas.

Repertuaro reikalavimai

EMCY generalinėse asamblėjose gana dažnai svarstomas konkursinio repertuaro gairių klausimas. Dabar vyraujanti tendencija – siekis suteikti konkursantams kuo daugiau repertuaro pasirinkimo laisvės, taip sudarant jiems kuo palankesnes sąlygas atsiskleisti. Tačiau tam, kad vertinimas išliktų objektyvus, tam tikri repertuaro reikalavimai vis dėlto būtini.

Pavyzdžiui, neretai prašoma atlikti tam tikros stilistikos opusus, t.y. pasirinkti kažką iš baroko, kažką – iš klasicizmo epochos, tačiau teisė rinktis konkretų kompozitorių ir jo kūrinį paliekama atlikėjui. Tokios ribos leidžia komisijai stebėti, kaip dalyviai atpažįsta konkretaus laikmečio stilistinius reikalavimus, mat nevalia baroko ir romantinės muzikos interpretuoti vienodai. Tarkim, staccato taškelis, pažymėtas virš natos, vienaip skaitomas devyniolikto, kitaip – dvidešimto amžiaus muzikoje, kurioje jis daug aštresnis ir kietesnis.

Netgi konkretūs kompozitoriai turi savitas tų pačių išraiškos priemonių reikšmes, tarkim, nuoroda sforzando Ludwigo van Beethoveno kūrinyje suprantama kitaip negu sforzando Sergejaus Prokofjevo kūrinyje.

Žinoma, konkrečių kompozitorių (tarkim, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Dvariono arba Stasio Vainiūno) atminčiai skirti vardiniai konkursai siekia populiarinti jų muziką, todėl juose privaloma atlikti bent vieną šio kompozitoriaus kūrinį.

„Jeigu visą tokių konkursų repertuarą sudarytų lietuvių kompozitorių kūriniai, jie negalėtų būti tarptautiniai, nes užsieniečiai į juos tiesiog nevažiuotų. Tačiau vieną kūrinį specialiai konkursui išmokti įmanoma, ir tai naudinga abiem pusėms: užsienio atlikėjai atranda sau kompozitorių, apie kurį anksčiau dažniausiai nieko nebūna girdėję, o pats konkursas didžiuojasi besiplečiančia lietuvių muzikinės kultūros sklaida. Mat kartą parengę lietuvių kompozitoriaus kūrinį, užsieniečiai paprastai įtraukia jį į savo būsimas koncertines programas“, – teigia J.Dvarionas.

Taip pat dažnai prašoma, kad konkurso dalyviai į jame pristatomą programą įtrauktų ir vieną savo šalies kompozitoriaus kūrinį. Tai vėlgi naudinga tiek svečiams, gaunantiems galimybę propaguoti savo nacionalinę kultūrą, tiek šeimininkams, išgirstantiems naujos, dar negirdėtos muzikos. „Pamenu, prieš aštuonerius metus japonų pianistė B.Dvariono konkurse pristatė tokį įdomų savo šalies kompozitoriaus kūrinį, kad specialiai ieškojau to autoriaus gaidų ir rekomendavau jo kūrinius savo studentams. Lygiai taip mūsų pianistai pasaulyje populiarina lietuvių kompozitorių kūrinius“, – įsitikinęs J.Dvarionas.

Tai padeda vaduotis iš uždaro viso pasaulio konkursuose geriausiai kotiruojamo repertuaro, į kurį muzikos akademijų dėstytojai orientuoja savo studentus. Vis dėlto ilgametė patirtis rodo, kad konkursus laimi solistai, kurie finaliniuose turuose neeksperimentuoja ir koncertus, pristatomus kartu su simfoniniu orkestru, renkasi iš palyginti siauro „efektingiausių kūrinių“ sąrašo. Tarkim, pianistas, pasirinkęs atlikti sudėtingą Antonino Dvoržako koncertą, greičiausiai liks veržliojo Sergejaus Rachmaninovo kūrinį pasirinkusio konkurento šešėlyje.

Garbė ar pinigai

Kokio dydžio prizinius fondus nugalėtojams siūlo konkursai? Pasak J.Dvariono, sumos smarkiai įvairuoja. Šįmet vykusio Tarptautinio B.Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurso prizinis fondas siekė 26 tūkst. eurų, ir su tokia suma pagal šį rodiklį konkursas figūruoja antroje, kuklesnių EMCY narių lentelės pusėje. Bendras šio konkurso biudžetas, įskaitant pasirengimo etapus, viršijo 100 tūkst. eurų, tačiau tai – trigubai mažiau nei standartinis analogiško konkurso biudžetas Vokietijoje.

Antra vertus, EMCY atstovai nepalankiai žvelgia į konkursus „išsišokėlius“, operuojančius ypač dideliais prizinio fondo biudžetais. Mat laikomasi požiūrio, kad konkursai neturėtų virsti komerciniais renginiais, o piniginiai prizai – pagrindine paskata juose varžytis.

„Neseniai Kinijoje surengto konkurso prizinis fondas siekė 250 tūkst. JAV dolerių. Tokiu atveju muzikantas gali apsispręsti, kad jo pagrindinis tikslas – ne kuo geriau groti, o kuo labiau įtikti komisijai ir taip pasididinti savo šansus laimėti pirmąją premiją. Bet grojimas siekiant kažkam įtikti pražudo bet kurį atlikėją. Amžinatilsį maestro Saulius Sondeckis sakydavo, kad nesvarbu, ar už koncertą gauni tūkstantį, ar 10 tūkst. dolerių, – geriau dėl to nepagrosi. O stengtis sugroti geriausiai, kaip tuo metu sugebi, kiekviename koncerte privalai“, – pasakoja J.Dvarionas.

Pianistas teigia, kad itin vertingus prizus siūlantys konkursai neretai būna vienkartiniai: po metų kitų mecenatai permąsto savo galimybes, ir tuo dosnaus konkurso istorija baigiasi. O ilgalaikė tradicija kiekvienam konkursui svarbi, nes tik plačiai žinomas, gerą vardą užsitarnavęs konkursas ateityje ką nors reikš laureato gyvenimo aprašyme.

Egzistuoja ir komerciniai, festivalius primenantys konkursai, įvairiausiais diplomais apdalijantys kone visus suvažiavusius dalyvius. Skiriamieji tokių konkursų atpažinimo bruožai – didelis dalyvio mokestis, daug kviečiamų atlikėjų ir itin trumpa, kartais vos kelių minučių trukmės muzikinė programa. Organizatoriams ir komisijos nariams – tai lengvai uždirbamų pajamų šaltinis, o muzikantams – brangi, bet kone garantuota galimybė tapti tarptautinio konkurso laureatais. Juk tik saujelė klausytojų, koncerto programėlėje radusių atlikėjo laimėjimų sąrašą, vėliau varginsis su specialistais aiškintis kiekvieno atskiro konkurso vertę ir specifiką.

Kaip žymiausius nūdienos tarptautinius muzikos konkursus Europoje J.Dvarionas išskiria Briuselyje rengiamą Karalienės Elžbietos konkursą, Varšuvoje rengiamą F.Chopino pianistų konkursą ir Maskvoje vykstantį P.Čaikovskio konkursą.

Rusiškosios mokyklos ypatumai

XX a. antroje pusėje itin rimtais pretendentais į nugalėtojus buvo laikomi Rusijos konservatorijų auklėtiniai, nes jie grodavo garsiai, stipriai ir praktiškai be klaidų. Nedaug kas žino, kad tokią taktiką lemdavo ne tik stiprus pedagogų kontingentas bei nuo mažens diegiamas būsimųjų muzikantų muštras, bet ir gerų muzikos instrumentų stygius šalyje.

„Ne kartą girdėjau Vakarų kolegas stebintis, kodėl rusų pianistai skambindami taip dažnai naudoja kairįjį pedalą. Bet ši rusiškos (ir apskritai sovietinės) pianizmo mokyklos tradicija kilusi iš to, kad atlikėjai nuo pat vaikystės būdavo mokomi groti senais instrumentais su nusidėvėjusiais plaktukais. Nuspaudus kairįjį pedalą plaktukas sujuda ir paliečia stygas minkštesne, mažiau nusidėvėjusia vieta, taip išgaudamas gyvesnį garsą. Ilgiau naudojant šią gudrybę susiformuodavo įprotis, stebinantis užsieniečius. Konkursuose sėdę prie normalių instrumentų, rusų pianistai skambėdavo kaip „tankai“ ir būdavo tiesiog nepramušami, nes būdavo pasirengę sugroti savo programą kad ir ant lentos“, – pasakoja J.Dvarionas.

Tačiau laikai keičiasi: šiandien stiprioji rusų profesūra plačiai pasklidusi po pasaulio akademijas, o rusų mokyklose ir muzikantų namuose daugėja kokybiškų instrumentų. Todėl konkursuose jų atstovai nebegroja kaip tankai, bet kartu nebėra tokie techniškai nepriekaištingi kaip anksčiau, kai teisė dalyvauti užsienio konkursuose būdavo suteikiama tik patiems stipriausiems ir patikimiausiems muzikantams.

Šiandien geografiniai akcentai klasikinės muzikos pasaulyje pasikeitę, ir visų pirma Azijos atstovų pastangomis. Vien Šanchajaus mieste oficialiai registruota milijonas profesionalių pianistų, taigi vos keliuose Kinijos miestuose gyvenančių fortepijono meistrų užtektų tokiai valstybei kaip Lietuva apgyvendinti. Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje vaikų muzikos mokymas yra savaime suvokiama būtino išsilavinimo dalis. Natūralu, kad iš kiekybės gimsta kokybė, tad nereikėtų stebėtis tuo, jog Azijos atstovų Europos konkursų laureatų gretose regime vis dažniau.

„Įdomu, kad kol kas tai vienkryptis judėjimas: kinų atlikėjai aktyviai ieško ir randa galimybių vykti į Europoje rengiamus konkursus, tačiau tik retas europietis ryžtasi vykti į konkursus Kinijoje. Mat kelionės į konkursą išlaidos paprastai tenka patiems konkursantams“, – primena

J.Dvarionas.

Ar įmanoma šiandien tapti sėkmės lydimu profesionaliu atlikėju aplenkiant muzikos konkursus? Pasak EMCY viceprezidento, tokius vunderkindus planetoje galima suskaičiuoti pirštais. Pianino pasaulyje žinomiausias tokio atlikėjo pavyzdys yra 45 metų Jevgenijus Kisinas, nuo pat mažens pasižymėjęs tokiais fenomenaliais sugebėjimais, kad nebuvo prasmės diplomais papildomai jų įrodinėti. Gimęs ir augęs Maskvoje, šešerių J.Kisinas įstojo į Gnesinų specialiąją muzikos mokyklą, dešimties metų debiutavo kaip solistas atlikdamas W.A.Mozarto koncertą su simfoniniu orkestru. O būdamas trylikos jis pradėjo gastroliuojančio solinio atlikėjo karjerą, besitęsiančią ligi šiol. Per tris karjeros dešimtmečius J.Kisinas sukaupė nemažą apdovanojimų už geriausius scenos pasirodymus kolekciją, tačiau joje nėra nė vieno konkurso laureato diplomo.

„Vis dėlto konkursai skirti ne vien tam, kad atsijotų gabiausius ir geriausius. Jie suteikia galimybę parodyti savo gebėjimus stresinėmis sąlygomis, kurių realybėje nestokoja visi profesionalūs koncertuojantys solistai. Taigi konkursas dalyviams tam tikra prasme yra ir gyvenimo mokykla. Ir nesvarbu, kokią vietą konkurse pavyksta užimti, – tokių žymių pianistų kaip italo Arturo Benedetti Michelangeli arba kroato Ivo Pogoreličiaus pavyzdžiai įrodo, kad pralaimėti konkursus kartais naudingiau, negu juos laimėti“, – pabrėžia J.Dvarionas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

HERAKLIS

Spalio afišose Jonas Vaitkus toliau gilinsis į šventųjų, o Krzysztofas Zanussi – į nuodėmingųjų gyvenimą.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Tuo metu, kai už telelangelio rinkimų morčiaus instinkto apimti vienas kitam į akis šokinėja kandidatai, žadėdami rojų Marijos žemėje, premjerų apžvalgą norisi pradėti nuo liūdnos istorijos apie Keną.

Ne tą Keną, kuris tapo lėlės Barbės vyru, o škotų advokato sūnų Keną, kurio vaikystė buvo pilna išbandymų: kai Kenui buvo penkeri, pagimdžiusi ketvirtą vaiką mirė jo mama, o tėvas per trejetą metų prasigėrė tiek, kad vaikų globa buvo patikėta senelei, turėjusiai namą Berkšyre prie Temzės. Kenas buvo puikus mokinys, bet jo studijoms Oksfordo universitete giminės nerado lėšų. Taigi kol bendramoksliai trynė kelnes prestižinėse auditorijose, Kenas nuo žemiausio laiptelio pradėjo karjerą banke. O kadangi buvo stropus ir nuovokus, tais laipteliais nuosekliai kopė į viršų, prasiblaškymui mėgindamas ir prozininko plunksną. Vis dėlto trys jo išleistos knygos nesulaukė didelės sėkmės.

Netrukus Kenas vedė ir susilaukė sūnaus Alisterio. Berniukas gimė neišnešiotas ir silpnas, beveik aklas. Kad praskaidrintų jo vienišas dienas ir išmokytų, kas yra draugystė, tėvas, metęs tarnybą banke, pradėjo kurti ir pasakoti silpnaregiam vaikui šiltas istorijas apie Temzės pakrantėje gyvenančius neišskiriamus bičiulius: kantrųjį Kurmį, poetą Žiurkiną, išmintingąjį Barsuką ir pagyrūną Rupūžių. Visi jie – tipiški provincijos anglai: rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus ir jaukias popietes prie arbatos.

Iš šių pasakojimų sudėliota knyga „Vėjas gluosniuose“ pasirodė 1908 m., kai Alisteriui buvo aštuoneri. Netrukus knyga tapo itin populiari ir plačiai išgarsino rašytojo Kennetho Grahame‘o vardą. Kai 1910 m. JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas lankėsi Oksforde, vienas jo pageidavimų buvo asmeniškai susitikti su „Vėjo gluosniuose“ autoriumi.

Tačiau nei K.Grahame‘ui, nei jo mylimam sūnui knygos sėkmė laimės taip ir neatnešė. Nesulaukęs dvidešimtojo gimtadienio, Alisteris baigė savo gyvenimą po traukiniu, o palaidoję vienintelę atžalą tėvai jautėsi vienas kitam svetimi ir niekam nereikalingi. Nepaisant leidėjų raginimų, „Vėjas gluosniuose“ niekada nesulaukė tęsinio.

Užtat sulaukė daugybės leidimų, vertimų ir inscenizacijų. „The Guardian“ įtraukė šią knygą į visų laikų geriausių knygų šimtuką – garbingu trisdešimt aštuntuoju numeriu. „Vėjas gluosniuose“ paliko ne menkesnį pėdsaką vaikų kultūroje nei Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“. Įdomu, kad net „Pink Floyd“  albumo „The Piper at the Gates of Dawn“ („Trimitininkas prie Aušros vartų“) pavadinimas iš tiesų yra K.Grahame‘o „Vėjo gluosniuose“ septintojo skyriaus pavadinimas, pasiūlytas paties Sydo Barretto.

Lietuva apie garsųjį K.Grahame‘o kūrinį sužinojo lygiai prieš pusę amžiaus, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos studentų būrelis pirmąkart išvertė jį į lietuvių kalbą. Tačiau lietuviškame teatre keturių upės bičiulių nuotykiai atgimsta tik dabar. Įvyks tai Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, kuriame premjerą „Vėjas gluosniuose“ parengė patyręs vaikiškų spektaklių statytojas Antanas Gluskinas.

Anūkai ir seneliai

Ir tai – anaiptol ne vienintelė jauniesiems žiūrovams skirta spalio premjera. Kaip K.Grahame‘as, kurdamas Rupūžiaus personažą, jam suteikė savo sūnaus Alisterio bruožų, taip aktorius Paulius Tamolė nori nenori savo statomoje „Raudonkepurėje“ įžvelgia savo penkerių metų dukrelę Elzę. Tiesa, Nacionalinio dramos teatro scenoje išvysime jau ne brolių Grimmų, o nūdienos prancūzų aktoriaus ir dramaturgo Joellio Pommerat „Raudonkepurės“ versiją, kurioje Vilką atstoja mergaitės baimės ir kompleksai.

Joel Pommerat

„Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Joje bendrauja dukra, mama ir močiutė“, – pasakoja režisierius.

Jei jau prakalbome apie tris kartas, tai seneliai gaus progą anūkus nuvesti į to paties pavadinimo „Lėlės“ teatro spektaklį, kurį patys yra regėję vaikystėje. Ką jau ką, o „Dainuojantį ir šokantį mergaitės vieversėlį“, 1978 m. pagal Sigito Gedos tekstą sukurtą Vitalijaus Mazūro, jei ne teatro salėje, tai bent „telelangelyje“ matė visi anų laikų vaikai. Mindaugo Urbaičio sukurta spektaklio muzika netgi buvo išleista atskira plokštele, kurioje pagrindines partijas įdainavo Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė ir Viktoras Malinauskas.

Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.

Vis dėlto dukart į tą pačią upę neįbrisi, todėl šis spektaklis bus visiškai kitoks: tai režisieriaus Algirdo Mikučio, dailininkės Aušros Paukštienės ir kompozitoriaus Olego Ditkovskio „Vieversėlis“. „Eiliuota S.Gedos pjesė – savotiška opozicija šių dienų tikrovei, slegiamai karo aktualijų: pasaulis čia pateikiamas kaip sapnas, kuriame dėl žmogaus sielos grumiasi įvairūs stebukliniai veikėjai – laumės, kipšai, žvėrys. Visi siekia naudos, gaivališkai trokšta įtvirtinti savo galią, tačiau Mergaitę saugo ir į priekį veda Vieversėlis – intuicijos, naivaus tikėjimo grožiu, harmonija, žmogų saugančių gamtos stichijų simbolis“, – pasakoja A.Mikutis.

Debiutiniai spektakliai

„Lėlės“ teatre jau šį šeštadienį numatyta dar viena premjera, tačiau prasidės ji gana neįprastu laiku: žiūrovai teatre laukiami 23 val. Ir rengiasi jai ne lėlininkai, o jauni teatralai, Oskaro Koršunovo auklėtiniai. Vis dėlto spektaklis „Vaikystė“, nors skirtas suaugusiems, – taip pat apie baimes: jame rodomas kūdikėlis, kuris labai bijojo savo mirties, todėl ištisai verkė. O vieną naktį ėmė ir pabudo savo paties sapne…

Kūdikėliai, suprantama, šiame kontekste gerokai paūgėję ir sprendžiantys atsitraukimo nuo teatrinės mokyklos spenio problemas. „Vaikystė“ – pirmasis O.Koršunovo mokinio Karolio Vilko režisūrinis darbas. Ką gali žinoti, gal meistras rengia savęs vertą pamainą?

Keistuolių teatre savo diplominį spektaklį „Heraklis“ kaip repertuarinį pradeda rodyti Aido Giniočio auklėtinis Gildas Aleksa. Anot jo, geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?“. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai. O kaip praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų?

G.Aleksa teigia, kad bene vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija, atpalaiduojanti ir apvalanti sąmonę, nes sensacijų ir skambių antraščių eroje likę mažai vietos tikrai empatijai. Irako, Afganistano, Sirijos, Ukrainos ir kitų mūsų amžiaus karų realios istorijos perteikiamos pasitelkus antikinį mitą apie Heraklį. Šis, kaip ir nuolat kuriame nors pasaulio krašte kariaujantys JAV ar Rusijos kariai, nuolatos atlieka žygdarbius, kurių motyvų iki galo nežino, nes niekas apie juos nepasako. Spektaklis kviečia susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Pjesė sukurta remiantis tikrais žmonių pasisakymais.

Režisūrinį kelią pradeda ir Nacionalinio dramos teatro aktorius Paulius Markevičius. Jis stato kamerinį spektaklį pagal Igno Šeiniaus „Kuprelį“, vadinamą pirmuoju moderniu lietuvių romanu. Inscenizaciją parašė vyresnis tos pačios trupės kolega Arūnas Vozbutas, pats vaidinsiantis ir pagrindinį personažą Olesį – kuprių vargonininką, įsimylėjusį gražią ir turtingą merginą Gundę. Deja, atėjus pasirinkimo metui Gundė, kurios vaidmenį spektaklyje kuria Jurga Kalvaitytė, pasirinks kitą, labiau prakutusį ir daugiau pasaulio mačiusį jaunikį. O jos išduotasis kuprelis nebenorės regėti žmonių ir pasitrauks į nuošalų malūną.

„Žinau, kad rašytojo gimtinėje Šeiniūnuose (Širvintų r.) tikrai gyveno ir dirbo toks kuprotas malūnininkas vardu Olesis, kurio išsipasakojimą išklausė jaunasis Ignasėlis. Kuriant šį spektaklį medžiagos dokumentiškumas šildo. Šildo ir medžiagos lietuviškumas, kai jautiesi apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius“, – sako A.Vozbutas.

Dvasių namai

Metai be Henriko Ibseno? Lietuvoje taip nebūna. Pernai Klaipėdoje krito pašauta „Laukinė antis“, šįmet Kaune leisis nuo kalnų numirėlių dvasios: režisierė Monika Klimaitė ėmėsi paskutinės autoriaus dramos „Kai mes mirę nubusim“. Šią pjesę ji nagrinėjo pernai vasarą stažuodamasi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke, o grįžusi Lietuvon pradėjo ieškoti trupės, kurioje savo matymą galėtų įgyvendinti. Ir surado.

Pasakojimo centre – menininkas Rubekas, svajojantis sukurti didįjį savo gyvenimo kūrinį, skulptūrą „Prisikėlimo diena“. Prisikėlimą turėjo įkūnyti atvaizdas jaunos moters, ką tik pabudusios iš snaudulio… Rubeko įkvėpėja tampa Irenė, kuri palikusi savo šeimą iškeliauja su juo. Bet paaiškėja, kad Rubekas temyli savo meninę viziją…

Jie vėl susitiks sanatorijoje Norvegijos kalnuose tuomet, kai skulptorius jau penkerius metus bus vedęs jauną gražuolę Mają. Jausmai kažkada atstumtai pozuotojai suliepsnos iš naujo, bet juk visi žino, koks negailestingas H.Ibsenas savo pagrindiniams veikėjams. Tikrųjų gyvenimo vertybių ir prasmių suvokimas jo dramose dažniausiai būna pavėluotas.

Šalia padėkime visiškai kitos nuotaikos premjerą, kuri tam tikra prasme galėtų būti H.Ibseno dramos tęsinys. Tiesa, Pam Valentine komedijos „Spirit level“, kurios pavadinimą „Domino“ teatras verčia „Prie dangaus vartų“, herojai nuskęsta, o ne žūva kalnuose. Ir Džekas – ne skulptorius, o garsus detektyvų rašytojas. Be to – ateistas, dėl ko pražuvėlių poros neįleidžia į dangų ir jie priversti vaidentis savo viloje, baidydami potencialius savo buvusių namų pirkėjus. Kol galiausiai viloje įsikuria jauna pora…

Detektyvo ar net trilerio elementų įžvelgsite ir kitoje spalio komedijoje – Ramūno Cicėno režisuotoje „Amnezija už 400 000 eurų“. Vienas po kito pas daktarą ima lankytis vis keistesni pacientai, kol galiausiai pats gydytojas puola į neviltį įtardamas, kad nuo savo pacientų galėjo apsikrėsti skleroze.

Pacientas Rapolas teigia turintis vieną žmoną, tačiau išaiškėja, kad jis turi dar vieną sutuoktinę ir abi jos pradeda atakuoti daktarą reikalaudamos, jog vyras būtų pripažintas neveiksniu. O pats Rapolas nuspręs, kad kalėjimas nėra blogesnis už jo pilką gyvenimėlį be rizikos, be kibirkšties, be prieskonių ir be pinigų.

Su šokiu ir muzika

Panaši nesusipratimų, intrigų ir meilės ryšių painiava tvyro prancūzo Roberto Planquette‘o operetės „Kornevilio varpai“ librete. Bet kam gi rūpi operečių siužetai? Visi ir taip žino, kad po kelių valandų gražios muzikos viskas baigsis laimingai. Įdomiau, kad jau triskart Kaune  statytų „Karnevilio varpų“ šįsyk imasi vieniečių komanda – režisierius Hermannas Keckeisas ir scenografas Maroine‘as Dibas, gimtinėje žinomas kaip karikatūrų piešėjas. Jie pasiūlė operetei pritaikyti Vakaruose populiarų komiksų vaizdinį sprendimą, kai veiksmą scenoje žiūrovas stebi tarsi naivių piešinukų seriją. Tam padeda ir pernelyg sudėtingų sprendimų nesirenkanti režisūra.

Visiškai kitos taktikos laikysis lenkų choreografas, Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, statydamas Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“. 1993 m. Vladimiro Vasiljevo pastatytas to paties pavadinimo spektaklis buvo tapęs mūsų baleto vizitine kortele ir, Mstislavui Rostropovičiui diriguojant, apkeliavo viso pasaulio scenas.

Naujasis pastatymas skiriamas Williamo Shakespeare’o 400 metų jubiliejui. „Romeo ir Džuljetą“ K.Pastoras jau yra pastatęs Škotijos balete, Varšuvoje ir Čikagoje su Geoffrey baleto trupe. „Šį kūrinį pasirinkau ne tam, kad ką nors užgaučiau ar šokiruočiau publiką. Tiesiog noriu parodyti, kad jo pasakojimas puikiai atitinka mūsų gyvenimą šiandien. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, savo „iPad’e“ naršančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus“, – liudija choreografas.

Muzikos ir šokio turėtų netrūkti ir Valstybinio jaunimo teatro premjeroje „Bėgikas“, nes Rusų dramos teatre nebeišsitenkanti režisierė Olga Lapina į pagalbą pasikvietė režisierių Antaną Jasenką ir choreografę Sigutę Mikalauskaitę. Šiuolaikinio švedų dramaturgo Mattiaso Anderssono pjesė pasakoja apie jaunų žmonių mėginimus pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje. Kūrinyje iškeliama itin aktuali patyčių, smurto tarp paauglių tema, pasakojimas konstruojamas pasitelkus jaunimo žargoną.

Jono Vaitkaus apreiškimai

Viename teatre seniai nebeišsitenka ir pats Rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus, ką tik savo scenoje pristatęs sunkiasvorę biblinės tematikos premjerą „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Dabar režisieriaus laukia Nacionalinis dramos teatras ir vėlgi biblinė tematika, tiesa, perimta iš poeto rankų: J.Vaitkus stato Paulo Claudelio „Apreiškimą Marijai“. Pagrindinis vaidmuo ir vėl  skirtas Vytautui Anužiui, taip pat vaidins Neli Savičenko, Dalia Michelevičiūtė, Ainis Storpirštis.

Teatralai žino, kad P.Claudelis, rašydamas dramas, nematė reikalo mąstyti apie tai, kaip jos bus vaidinamos scenoje. Kai kurios iš jų niekada nebuvo parodytos visa apimtimi, nes vien tekstui perskaityti balsu prireiktų daugiau kaip dešimties valandų. Kiek trunka spektaklis, tokiu atveju sprendžia dramą kupiūruojantis režisierius. O J.Vaitkus tekstus gerbia ir, kaip dar kartą įrodė keturias su puse valandos trukę „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, nėra linkęs daryti nuolaidų nei žiūrovams, nei aktoriams.

„Kai žmogus persisotina šlamšto ir organizmas jau nebepriima juslių „maisto“, tuomet jis sustoja. Ar pats organizmas pristabdo, ar nelaimė, ar liga, bet tik tuomet, kai ateina krizė, žmogus gali tai patirti. Ir tik tuomet reikia bandyti skaityti, bandyti gilintis į tokius kūrinius kaip „Apreiškimas Marijai“, – sako režisierius, pridurdamas, kad kiekviena moteris, kuri supranta, kas yra vaiko gimimas, kuri sugeba jausti, kuo ji stipri šitame gyvenime, gali būti prilyginta Marijai.

Kai peržengta riba

Pabaigai pasilikau dar vieną „sunkiąją artileriją“ – lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio statomą spektaklį Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Pirmasis repeticijų etapas vyko rugpjūčio mėnesį režisieriaus sodyboje Lenkijoje. Dabar įžymybė dirba Panevėžyje ir styguoja jau šį savaitgalį numatytą pasaulinę savo pjesės „Hybris“ premjerą.

Hybris (gr. nuodėminga puikybė) – ribų, kurias nubrėžia dievai, peržengimas. Tokios puikybės pasekmė – dievų kerštas. Antikos žmonės tikėjo, kad dievų tvarkomas ir valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Manyta, kad ir žmogaus elgesys turi savo ribas, o už jų peržengimą, visuotinės tvarkos pažeidinėjimą, saiko neturėjimą būna baudžiama.

Pjesėje, kurios veiksmas vyksta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, susiduria istorijos studentas Konradas ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas. Konradas siekia atsakymų, liečiančių ne tik jo šeimos, bet ir visos šalies istoriją. Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota: Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, be to, jo pėdsakų esama ir 6-ojo dešimtmečio universitetų „valymuose“. Tačiau jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. O Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

Abiem pagrindiniams vaidmenims pakviesti skirtingų kartų bardai iš sostinės: jaunasis Artūras Dubaka ir senjoras Vidas Petkevičius. Beje, vaidinimo muzika rūpinasi pats K.Zanussis. Šeštadienį po pirmojo premjerinio spektaklio jis pasiliks teatre pabendrauti su smalsiausiais žiūrovais. ■

Penkiolika spalio premjerų

Penkiolika spalio premjerų

■ 1 d. 23 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Vaikystė“. Rež. Karolis Vilkas

■ 1, 2, 22 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hybris (Puikybė)“. Rež.  Krzysztofas Zanussis

■ 5, 6, 7 d. 19 val., 8, 22 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Prie dangaus vartų“. Rež. Marcinas Slawinskis

■ 7 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „CC_dvasia“. Chor. Austėja Vilkaitytė

■ 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Kornevilio varpai“. Rež. Hermannas Keckeisas

■ 8, 9 d. 12 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Rež. Algirdas Mikutis

■ 8, 9, 23 d. 12 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Vėjas gluosniuose“. Rež. Antanas Gluskinas

■ 8 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Heraklis“. Rež. Gildas Aleksa

■ 16 d. 19 val. Vilniaus „Legendos“ klube, 19 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Amnezija už 400 000 eurų“. Rež. Ramūnas Cicėnas

■ 16, 23 d. 12, 15 val., 18 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Raudonkepurė“. Rež. Paulius Tamolė

■ 20, 21 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Bėgikas“. Rež. Olga Lapina

■ 22, 23 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kuprelis“, Rež. Paulius Markevičius

■ 28, 29 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Romeo ir Džuljeta“. Chor. Krzysztofas Pastoras

■ 29, 30 d. 18.30 d. Nacionaliniame dramos teatre – „Apreiškimas Marijai“. Rež. Jonas Vaitkus

■ 29, 30 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Kai mes mirę nubusim“. Rež. Monika Klimaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Teatro snobai turėtų suklusti: spalio pradžioje savo naują kūrinį pristato Rolandas Kazlas. Tačiau vadina jį ne spektakliu, o lietuvišku galvosūkiu.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Anonsinis „Atrask mane“ filmukas būtent ir primena galvosūkį potencialiam žiūrovui, bandančiam įspėti, kas jo laukia „Lėlės“ teatre. Nulenkę galvas pripažįstame, kad toks scenos magas kaip Rolandas Kazlas gali sau leisti būti nenuspėjamas. Šįkart jo kūrybiniais atspirties taškais tapo dailininko neoromantiko Kazio Šimonio paveikslai ir prieš šimtą metų airio Seumaso O’Kelly parašyta apysaka „Audėjo kapas“. Pasitelkdamas archetipinę Audėjo figūrą, režisierius klausia, ar lietuviškos lemties kūrėjas dar nepametė savojo siūlo, ar yra kas jį suriša.

„Gyvenimas ir mirtis, praeitis, esatis ir lemtis – žmogaus, tautos, spektaklio ar bet kokio kito gyvo kūrinio – turbūt visada išlieka patys didžiausi galvosūkiai, o gal tiesiog vienas didelis ir amžinas klausimas. Šia savotiška alegorija teatro scenoje norisi kalbėti apie siūlą. Atminties, esaties ir gyvasties siūlą. Lietuvišką siūlą. Ar jis vis dar stiprus, ar nenutrūko? Ar dar yra kas jungia mirusiuosius, gyvuosius ir būsimus lietuvius? Ar tuo siūlu vis dar audžiamas mūsų lietuviškas likimas? O gal tai jau visai kiti raštai ir ornamentai, audžiami svetimų audėjų? Kartais atrodo, kad tas siūlas vos įžiūrimas, kad ir jo galo tuoj bus nebematyti bendrame margumyne, bet vis dėl to jis yra“, – viliasi režisierius, ir pats išeisiantis į sceną savo naujame spektaklyje.

Iš praeities rūko

Lietuviškos lemties siūlus narplios ir Raimundas Banionis, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre interpretuojantis Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Kelias kartas apimantis pasakojimas prasideda nuo jaunos prieškario Žemaitijos kaimo mokytojų šeimos, kurios gyvenime skaudžią žymę įspaus istorinės pervartos.

Neapeis jos ir mokytojų sūnaus. Vis dėlto galutinai jo gyvenimą sužlugdys konformistinėms pagundoms neatspari mylimoji. Taip jie abu ir liks vieniši merdėti savo palaikėse trobelėse, jausmų ilgesį užpildami akis rūku aptraukiančia skaidriąja.

Tą vaizdingai prozininko aprašytą rūką, tvyrantį virš slėnių ir žmonių gyvenimo, pjesės apdaru mėgino aprengti inscenizacijos autorė Renata Šerelytė. Laikų pervartas spektaklyje ženklins videoprojekcijoms panaudotos archyvinės fotografijos. Spektaklio muziką kūrė savojo reikalo meistras Faustas Latėnas, o vaidins Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Rolandas Normanas, Justina Nemanytė.

Iš praeities rūko spalį išnyra ir lietuviškos estrados mago Vytautas Kernagio asmenybė, kurio atminimui spektaklį „Baltas sodininkas“ skiria Vytautas V.Landsbergis. Pavadinimą jis pasiskolino iš V.Kernagio jautriai įdainuotos Marcelijaus Martinaičio baladės. Žadamas ne biografija paremtas pasakojimas, o labiau keisto laikmečio ir dar keistesnio jame gyvenusio artisto sceninis portretas.  Artisto, nepaklususio dogmoms ir kūrusio savas žaidimo taisykles, kurias vienijo optimizmas, žaismingumas bei ironija su nedideliu melancholijos prieskoniu.

Neįmanoma scenoje pakartoti V.Kernagio žavesio, todėl ir nebus mėginama to daryti. Maestro vaidmenį kurs du skirtingoms kartoms priklausantys muzikalūs aktoriai – Vidas Petkevičius ir Ainis Storpirštis. Pastarasis labiau bravūriškas, revoliucingas, novatoriškas – toks jaunystėje buvo ir V.Kernagis. O V.Petkevičius įkūnija išminties ir ramybės aukštumas pasiekusį artistą. Taigi publikos laukia du visiškai skirtingi spektakliai, kuriuose skambės tos pačios V.Kernagio dainos.

Bet kuriais laikais bet kurioje šalyje

Muzikinį reginį rengia ir pastaraisiais metais retai tam besiryžtantis Nacionalinis Kauno dramos teatras. Kauniečiai užsimojo pastatyti 1728 m. anglų dramaturgo Johno Gay sukurtą „Vargšų operą“, ironiškai apdainuojančią tankiai suregztus, tiek aukštuomenę, tiek vargetas susaisčiusios korupcijos tinklus.

Įdomu, kad lygiai po 200 metų šį kūrinį išgarsino dramaturgas Bertoltas Brechtas, jo pagrindu kartu su kompozitoriumi Kurtu Weillu sukūręs populiarų miuziklą „Opera už tris skatikus“. K.Weillo dainos skambės ir kauniečių spektaklyje, kurį režisuoja Andrius Kurienius, o vaidina Aleksandras Kleinas, Edgaras Žemaitis, Neringa Nekrašiūtė ir kiti Kauno aktoriai.

Ironijos nestokos ir Vilniaus kamerinio teatro premjera „Karalius nuogas“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę. Ji parašyta 1934-aisiais, tačiau buvo uždrausta cenzūros ir tapo žinoma tik 1960-aisiais, po rašytojo mirties.

„Rašiau apie Hitlerį, o išėjo apie mus“, – taip pjesės likimą komentavo pats autorius. Tačiau vilniečių spektaklio statytojas Evaldas Jaras įsitikinęs, kad tokiais aiškinimais J.Švarcas temėgino suktis iš nemalonios situacijos: pernelyg jau daug sutapimų jo pjesėje siejo Hanso Christiano Anderseno pasaką su Sovietų Sąjungos realybe.

Pats režisierius atsiriboja nuo konkrečių geografinių koordinačių: „Tai nėra nei Rusija, nei Ukraina, nei Vokietija, nei Lietuva. Problemos, kurios iškeliamos spektaklyje, neturi sienų ar tautybės, nes visoms be išimties valstybėms būdinga valdininkų baimė netekti darbo vietos ir gerovės, baimė vieni kitiems sakyti tiesą. Ilgainiui tai gimdo veidmainystę“, – tvirtina E.Jaras.

Tačiau gal ir jis, kaip kažkada J.Švarcas, šiek tiek gudrauja? Nes kartais nuklysta tiek nuo pasakos siužeto, tiek nuo dramaturgo pjesės ir pateikia žiūrovams „lietuvišką“ įvykių versiją. Tarsi dėdamas daugtaškį režisierius klausia: kas pasakys, kad karalius nuogas, ir kas tuomet nutiks? O kas, jei iš viso ne karalius čia svarbiausias?..

Spektaklyje vaidins kviestiniai gerai pažįstami aktoriai: Ramūnas Cicėnas, Šarūnas Puidokas, Ramutis Rimeikis, Indrė Patkauskaitė.

Akimirkos, virstančios kasdienybe

Kauno kamerinio teatro premjera ketina perkelti žiūrovus į sufantazuotą „Nesamą miestą“. Sakoma, kad ši prieš dešimtmetį aktoriaus Johno Edwardo Cariani parašyta pjesė šiandien JAV aukštųjų mokyklų teatruose statoma dažniau nei Williamo Shakespeare‘o dramos.

„Almost, Maine“ (toks originalus pjesės pavadinimas) – tai mistinis miestas, susidedantis iš kelių šiaurinės Meino valstijos miestelių. Jei toks iš tiesų egzistuotų – būtų nutolęs nuo vandenynų, greitkelių ir kitų miestų, sustingęs tamsiose sniegingose žiemose, tačiau būtinai su žaižaruojančia šiaurės pašvaiste, kabančia virš įsimylėjėlių galvų. Savo magiškojo realizmo burtus autorius skleidžia šiaurietiškoje atmosferoje akimirkoms sustingdydamas laiką, kad žiūrovai pajustų tai, kas nutinka žmonėms per vieną širdies dūžį.

Kartais meilė trenkia lyg žaibas, o išėjusi palieka išdegintas dykras. Kartais, pamažu atsėlinusi, prisijaukina daugeliui metų. Ir dažniausiai sukelia skausmo, apie kurį liudija visos devynios pjesėje rutuliojamos istorijos. Tačiau tai – stebuklingas Nesamas miestas, todėl Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje žiūrovų laukia ir devynios laimingos pabaigos.

O kas būtų, jei šių siužetų veikėjai gyventų realiame nūdienos mieste? Apie tai – nauja „Domino“ teatro komedija „2 smegenų istorija“. Režisierius Sakalas Uždavinys scenai pritaikė garsaus JAV santuokos konsultanto Marko Gungoro per daugybę praktikos metų surinktus pastebėjimus apie vyrų ir moterų santykių ypatumus. Žadama ypatinga Maskvos menininkų sukurta scenografija, šiuolaikinių technologijų galimybėmis naikinanti ribą tarp iliuzijos ir realybės.

„Ši komedija apie tai, kad mes – vyrai ir moterys – be proto skirtingi. Ir tai yra nuostabu, jeigu priimi su humoru, o ne pykčiu. Visa, kuo jūsų partneris veda jus iš proto, tėra nulemta skirtingo mąstymo, o ne suplanuoto sabotažo. Būtent tai ir atskleisime naujoje komedijoje“, – teigia S.Uždavinys, spektakliui pasitelkęs dvi žymias poras: Arūną Valinską ir Liną Rastokaitę bei Ingą Valinskienę ir Algį  Ramanauską. Jos abi ieškos atsakymo, kaip išgyventi santuokoje ir nieko nenudobti.

Vienas galimų receptų – dažniau nueiti į teatrą. Juolab, be aptartų premjerų, vilniečių spalį lauks Nacionalinio Kauno dramos teatro bei Panevėžio J.Miltinio dramos teatro, taip pat Maskvos J.Vachtangovo teatro, atvykstančio su Anželikos Cholinos kurtais spektakliais, gastrolės. Spalio pabaigoje numatyti ir pirmieji Gabrielės Tuminaitės spektaklio pagal Paulinos Pukytės knygą „Bedalis ir labdarys“ pristatymai, tačiau premjerines fanfaras Vilniaus mažasis teatras linkęs pataupyti lapkritį švenčiamam savo gimtadieniui.

Dešimt spalio premjerų

2, 3, 4, 30 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Vargšų opera“. Rež. Andrius Kurienius

3, 17, 25 d. 12 val., 4 d. 12, 14 val. Klaipėdos lėlių teatre – „Coliukė“. Rež. Donatas Savickis

8, 9 d. 19 val., 10 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre, 11 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“, 30 d. 19 val. Klaipėdos koncertų salėje – „2 smegenų istorija“. Rež. Sakalas Uždavinys

8, 9, 22 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Atrask mane“. Rež. Rolandas Kazlas

8, 9, 26 d. 18.30 val. Vilniaus kameriniame teatre, 21 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Karalius nuogas“. Rež. Evaldas Jaras

9, 10, 11 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Nesamas miestas“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

17, 18 d. 18 val. Nacionaliniame dramos teatre, 22, 23 d. 19 val. Klaipėdos „Kultūros fabrike“, 28, 29 d. 19.30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Baltas sodininkas“. Rež. Vytautas V.Landsbergis

22, 23 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Rekonstruoti“. Choreografė Miglė Praniauskaitė

23, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Rūkas virš slėnių“. Rež. Raimundas Banionis

24, 25 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Solė ir močiutės“. Rež. Agnė Dilytė

Iš vaidybinių filmų premjerų birželį vertėtų atkreipti dėmesį į Cédrico Jimenezo režisuotą filmą „Prancūziškas tranzitas“, pasakojantį tikrą istoriją apie 1975-ųjų Prancūzijos miestą Marselį. Jį valdo nusikalstamas sindikatas, garsėjantis tarptautiniu narkotikų gabenimu. Į miestą su šeima atsikraustęs  sunkius nusikaltimus narpliojantis teisėjas (pastarąjį įkūnija „Oskaro“ laureatas Jeanas Dujardinas) siekia įveikti šią grupuotę.

Animacijos mėgėjai šį kartą irgi nenusivils, nes į kino ekranus atkeliauja vaikystės numylėtinių mumių trolių šeimynėlė – suomių ir prancūzų juosta „Mumiai Rivjeroje“ (rež. Xavieras Picardas, Hanna Hemilä). Beje, filmas kurtas pačios suomių rašytojos ir iliustratorės Tovės Jansson 100 metų jubiliejui paminėti.

Žiūrovai išgirs ir kitą garsų vardą – „Juros periodo pasaulis“. Tik dabar jo režisierius – ne garsusis Stivenas Spielbergas, o Colinas Trevorrowas (tačiau S.Spielbergas prodiusuoja). Taigi nuošalioje Nublaro saloje veikia turistus iš viso pasaulio viliojantis „Juros periodo pasaulis“, kuriame genetikų pastangų dėka galima sutikti seniai išnykusius didžiuosius roplius. Net tokioje nuostabioje vietoje veikia rinkos dėsniai: lankytojų dėmesiui mažėjant šio parko savininkai mokslininkams paveda  sukurti naują dinozaurų rūšį. Jiems pavyksta ir pasaulį išvysta nauja dinozauro rūšis Indominus Rex (didesnė ir nuožmesnė tiranozauro versija). Žinoma, jis pabėgs, o viso to vyšnaitė ant torto ta, kad šis dinozauras žudo ne dėl išlikimo, o dėl malonumo.

Ko jau ko, bet šį mėnesį tikrai netrūks komedijų. Lietuvoje žiūrovus susiradęs nešvankus meškiukas Tedis birželį sugrįš antroje „Tedžio“ dalyje (rež. Sethas MacFarlane) – šį kartą susituokęs galvos kaip susilaukti palikuonių. Tuo metu režisieriaus Paulo Feigo komedija „Ji – šnipė“ kvies juoktis iš nerangios, anksčiau tik prie popierių dirbusios CŽV darbuotojos (akt. Melissa McCarth) nuotykių jai tapus aktyvia šnipe. Komedijų sąraše – ir filmas „Kaip tapti žvaigžde Brodvėjuje“ (rež. Peteris Bogdanovichius) apie aktore tapti norinčią merginą pagal iškvietimą bei Dougo Ellino „Draugeliai“ apie linksmybes draugams kuriant nedidelio biudžeto filmą.

Birželio 3 d. sulauksime vieno ypatingo seanso – legendinės grupės trisdešimtmečio muzikinio pasirodymo „Antis: Zombiai atrieda atidunda!” su „Dolby surround“ garsu.

Ryškiausia gegužės mėnesį į kino teatrus atkeliausianti juosta yra savita „Oskaro“ nominanto Ryano Goslingo „Dingusi upė“. Tiesa, užsienio kino kritikai neturi vieningos nuomonės, ar tai – geras filmas, ar tik, kaip rašė „The Telegraph“, „brangiai atrodanti katastrofa“. Pats pasirinktas žanras gana rizikingas, tai – makabriškumo ir siurrealizmo nestokojanti juodoji pasaka suaugusiesiems, pasakojanti apie nuošalioje vietovėje gyvenančią skurdžią šeimą, bandančią išsaugoti namus, ir atrastą paslaptingą vandeniu užlietą miestą.

Neabejotinai vertinga kino premjera – pasaulyje pripažinto fotografo, fotožurnalisto Sebastião Salgado istorija „Žemės druska“, kurią režisavo dokumentinio kino legenda iš Vokietijos Wimas Wendersas ir S.Salgado sūnus Juliano Ribeiro Salgado. Juosta Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ įvertinta specialiuoju žiuri prizu.

Sulaukėme naujienos ir iš mūsų regiono – bendros estų ir suomių karinės dramos „1944”, režisuotos Elmo Nüganeno, pasakojančios apie už nacistinę Vokietiją kovojantį Karlą ir Raudonosios armijos seržantą Jurijų, privertus aplinkybėms kovojančius priešiškose stovyklose. Ši dviejų jaunų vyrų istorija atspindi daugybės Baltijos valstybių gyventojų patirtį, kai jie buvo priversti kovoti prieš savo tautiečius, esančius kitoje barikadų pusėje. Estijoje filmas pateko į visų laikų žiūrimiausių filmų penketuką ir yra vadinamas vienu sėkmingiausių nacionalinių kino projektų. Pasirodys ir kita karinė drama – režisieriaus Sergejaus Mokritskio „Mūšis dėl Sevastopolio“, bandanti atkurti legendine snaipere vadinamos Liudmilos Pavličenko (akt. Yuliya Peresild) istoriją.

Pasiilgusiems paprasto, bet šilto ir gražaus filmo galima rekomenduoti filmą „Mūsų gyvenimas“ (rež. Richardas Loncraine), kuriame pasirodo labai stiprus duetas – „Oskarų“ laureatai Morganas Freemanas ir Diane Keaton. Čia jie yra Niujorke gyvenanti pora, nusprendusi pakeisti savo gyvenimą ir parduoti mylimą butą. Istorija paprasta, bet galima tikėtis, kad šie aktoriai sukurs puikų reginį.

Pasidžiaugti turės galimybę ir jaunieji žiūrovai: gegužę pasirodys kompiuterinės animacijos komedijos „Didysis skrydis“ ir „Septintasis nykštukas“, taip pat filmas apie legendinių superherojų nuotykius  „Altrono amžius“ ir mokslinės fantastikos juosta „Rytojaus žemė“.

Paminėtina, kad pasirodys ir futuristinis trileris „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“.

Rugsėjis pradžiugins keturiais „Oskarais“ apdovanoto režisieriaus Woody Alleno filmo „Mėnesienos magija“ premjera (rugs. 5 d.). Žavioje komedijoje pasakojama apie garsų iliuzionistą (akt. Colinas Firtas), pakviestą pričiupti galimos apgavikės – neva aiškiaregystės dovaną turinčios merginos (akt. Emma Stone).

Rugsėjo 26 d. sulauksime lietuviškos premjeros – šešerius metus kurto Igno Jonyno „Lošėjo“. Juosta susišlavė daugiausiai – net penkias statulėles per kino apdovanojimus „Sidabrinės gervės 2014“. Čia pasakojama apie greitosios pagalbos stoties darbuotoją Vincentą, kuris, pritrūkęs pinigų, užsuka makabrišką žaidimą dėl pacientų gyvybės.

Netrūks ir futurizmo. „Siuntėjas“ (rugs. 12 d., rež. Phillipas Noyce’as) nukels į, atrodo, tobulą ateities pasaulį be konfliktų ar ligų. Ir be emocijų. Žmonės kitokio pasaulio nė neatsimena, bet paslaptingasis Siuntėjas žada viską sujaukti, nes jis prisimena.

„Bėgantis labirintu“ (rugs. 19 d., rež. Wesas Ballas) nuneš į pasaulį po apokalipsės, kur paslaptingame požeminiame labirinte atsibudę nieko neatsimenantys jaunuoliai bandys iš jo ištrūkti ir išsiaiškinti, kas gi čia vyksta.

Mažieji apsidžiaugs animacine komedija „Dėžinukai“ (rugs. 19 d., Grahamas Annable, Anthony Stacchi) ir 3D nuotykių komedija „Amazonės džiunglės“ (rugs. 5 d., rež. Thierry Ragobertas).

Siaubo filmų gerbėjai sulauks bent poros premjerų: „Gelbėk mus nuo pikto“ (rugs. 5 d., rež. Scottas Derricksonas) ir „Kaip danguje, taip ir po žeme“ (rugs. 12 d., rež. Johnas Erickas Dowdle’as).

Sulauksime ir premjerų srauto – rugsėjo 18–28 d. vyks Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

Kino teatrus taip pat apima vasaros tingulys. Pirmasis vasaros mėnuo vertingų filmų premjerų gausa nepasižymės, tačiau vien tai, kad Lietuvą pagaliau pasieks toks ilgai lauktas ir puikiai įvertintas filmas, kaip “Vieną kartą Niujorke”, turėtų kelti kinomanų entuziazmą.

Sudėtinga lenkaičių istorija
Emocionali kino juosta “Kartą Niujorke” (rež. Jamesas Gray) žiūrovus nukels į 1921-uosius, kai į Ameriką plūdo daugybė emigrantų iš neseniai Pirmojo pasaulinio karo nuniokotos Europos. Tarp jų – dvi geresnio gyvenimo ieškančios seserys iš katalikiškos Lenkijos. Deja, svajonių šalis merginas pasitinka nesvetingai: Magda serga plaučių liga, todėl uždaroma į karantiną, o vienai likusiai Evai (akt. Marion Cotillard) iš pradžių gresia būti deportuotai atgal į Europą, vėliau tenka eiti į skaudžius kompromisus su savo sąžine, kad išliktų laukinėse Niujorko džiunglėse.
Sutiktas vyras Bruno Veisas (akt. Joaquinas Phoenixas), iš kurio ji tikisi pagalbos, įpainioja ją į prostitucijos verslą. Eva nekenčia savęs už tai, tačiau negali pasitraukti, nes jo duodami pinigai yra vienintelė galimybė padėti seseriai. Vieną dieną merginos gyvenime pasirodo Bruno pusbrolis Emilis, vadinamas magu Orlandu (akt. Jeremy Renneris), ir sužiba viltis, kad galbūt gyvenimas gali būti kitoks. Tačiau siekti laimės nebus lengva: jausmus Evai puoselėja ne tik geraširdis Emilis, bet ir neprognozuojamas, pavojingas Bruno, nemėgstantis, kad kas nors kėsintųsi į jo nuosavybę.
Ši juosta praėjusių metų Kanų festivalyje varžėsi pagrindinėje konkursinėje programoje dėl “Auksinės palmės šakelės”, tad kokybė –  garantuota. Filmui daug žavesio suteikia tai, kad režisierius J.Gray pats yra kilęs iš Ukrainos žydų emigrantų šeimos ir į šį darbą sudėjo daug patirties, kurią patyrė jo seneliai ir kiti emigrantai, į Niujorką atvykę panašiu metu kaip ir Eva.
Pagrindinį moters vaidmenį atlikusi M.Cotillard yra “Oskaro” laureatė, jo nusipelniusi vaidmeniu filme “Edit Piaf. Rožinis gyvenimas”. Kaip geriausia aktorė ji taip pat yra apdovanota “Auksiniu gaubliu”, BAFTA bei “Cezario” apdovanojimais, o už filmą “Labai ilgos sužadėtuvės” – “Cezariu” už geriausią antraplanį vaidmenį. M.Cotillard laikoma viena ryškiausių šiandieninės kartos Prancūzijos aktorių.
Kino mėgėjams ji gerai žinoma iš tokių populiarių juostų, kaip “Vidurnaktis Paryžiuje”, keturis “Oskarus” pelniusios “Pradžios” ar “Tamsos riterio sugrįžimo”.
Dviejų pagrindinių vyrų Evos gyvenime vaidmenis atliekantys aktoriai J.Phoenixas ir J.Renneris yra “Oskaro” nominantai, taip pat ne kartą įvertinti prestižinėmis kino nominacijomis ir apdovanojimais. Taigi pagrindinių aktorių komanda – tikrai stipri. Pasirodžiusi juosta sulaukė entuziastingo, be kelių išimčių, teigiamo kritikų įvertinimo.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

“Viešpatavimas”, “Violeta”, “Meškų žemė” ir “Monako princesė” – kinomanai, užsirašykite tai į savo užrašų knygutes, nes būtent šios kino premjeros yra svarbiausios gegužę.

Šį mėnesį kino teatruose bus rodoma gana daug masiniam žiūrovų skoniui pataikaujančių vidutinės kokybės filmų, puikiai suvartojamų derinant juos su spragėsiais ir “Coca-Cola”, bet sulauksime ir keleto įmantresniam skoniui tinkamesnių kino juostų.
Dvi biografinės dramos apie garsias talentingas moteris ne tik papasakos apie jų gyvenimą, bet ir atskleis jų laikmetį. Pirmasis trimatis dokumentinis filmas “Meškų žemė” džiugins nuostabiais gamtos vaizdais ir leis pasijusti tarsi Kamčiatkoje. Na, o mokslinės fantastikos juosta “Viešpatavimas” privers susimąstyti, kur link žmoniją veda sparti technologinė pažanga.

“Violeta”: skausmas, subrandinęs talentą
“Moteriai gimti negražiai – mirtina nuodėmė”, – tokiais intriguojančiais žodžiais prasideda režisieriaus Martino Provosto filmas “Violeta” (“Violette”), kartu stebint, kaip filmo herojė bėga nuo policijos nešina lagaminu, pilnu juodosios rinkos prekių, Antrojo pasaulinio karo metais nepritekliaus kamuojamoje Prancūzijoje. Ši biografinė drama, atkurianti talentingos, bet labai sudėtingo charakterio prancūzų rašytojos Violette Leduc (akt. Emmanuelle Devos) gyvenimą, neabejotinai yra vienas stipriausių gegužės filmų.
Tai tikrai nebus graži Pelenės istorija, kai talentinga rašytoja pakyla iš skurdo ir užima garbingą vietą tarp Prancūzijos intelektualų elito. Veikiau tai jautrios ir stipriai gyvenimo įskaudintos moters liguistas, desperatiškas bandymas rasti ką nors, kam ji būtų reikalinga. Pavainikė ir dar pabaisa – juk būtent tokią save kiekvieną rytą veidrodyje mato Violeta.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

M. Alekso nuotr.

Balandį laukia dvi kontrastingos operos ir du intriguojantys spektakliai Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Artimiausiais metais konkurencija dėl „Auksinio scenos kryžiaus“ lietuvių autoriaus pastatymo kategorijoje turėtų gerokai sustiprėti: nebėra mėnesio, kad neturėtume nacionalinio veikalo premjeros. Ir tai – ne stebuklingas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos prabudimas: ji į repertuarus iš festivalinių skaitymų vis dar prasiveržia sunkiai, nors vidutiniškoms lenkų, čekų, rusų ar skandinavų autorių pjesėms mūsų scenos atlapos. Tai atsigręžimas į lietuvių literatūros klasiką, kantriai laukusią savo interpretacijų valandos.
Nors mūsų literatūros klasika pasižymi epinio ir lyrinio pasakojimo tradicijomis, o dramaturgijos „stalčiukas“ joje niekada nebuvo prigrūstas, režisierių tai nė trupučio nebaugina: pagaliau gyvename postmoderniais laikais, kai kiekvienas menininkas „pats sau dramaturgas“. Praeities literatūriniai siužetai (ypač tie, kurių nebegloboja autorių teisių įstatymai) be gailesčio kompiliuojami, kupiūruojami ar kitaip lankstomi pagal statytojų įgeidžius. Ir visa tai, žinoma, pateisinama, jei tik žiūrovai salėje ploja katučių.
Balandį Nacionaliniame Kauno dramos teatre bus prisiminta rašytoja Ieva Simonaitytė ir jos romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Anksčiau anonsuotas kaip „Rosa von Hochenberg“, premjerai artėjant Agniaus Jankevičiaus spektaklis virto „Gentimi“, taip, pasak režisieriaus, stipriau pabrėždamas reikšmingą šeimos, bendruomenės ir valstybės konsolidacijos idėją.
Bet pasikeitė ne tik pavadinimas – iš spektaklio kūrėjų sąrašo paslaptingai dingo anksčiau anonsuotas dramaturgas Marius Macevičius, kurio pasiūlyta klasikės romano literatūrinė interpretacija nepateisino teatro lūkesčių. Todėl „Aukštujų Šimonių likimo“ ėmėsi pats A.Jankevičius. Ar nesakiau, kad nūdienos teatre kiekvienas pats sau dramaturgas?
Kadangi literatūrologai nuo vaikystės pasiligojusios Rožės Šimonytės personaže įžvelgia nemažai pačios rašytojos autobiografinių bruožų, režisierius naudojosi ir publicistiniu I.Simonaitytės palikimu. Kartu su jaunaisiais aktoriais „Gentyje“ pasirodys ir kauniečių trupės senjorai Jūratė Onaitytė bei Gintaras Adomaitis.

Ukrainos įvykių aidai

Nenuostabu, kad Ukrainos menininkams (kaip, beje, ir lietuviams devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje) tautybė tapo vertingu koziriu, atveriančiu reikalingas duris Vakaruose. Galime neabejoti, kad netrukus renginių afišose bei knygynų vitrinose regėsime vis daugiau ukrainietiškų pavardžių. Tiesa, literatūra šiuo požiūriu – mažiau paslanki, leidėjams persiorientuoti prie naujų paklausos tendencijų prireiks laiko. Tačiau ukrainiečių rašytojų kūrinių Lietuvoje buvo išversta ir anksčiau. Vienas jų – Serhijo Žadano romanas „Depeche Mode“ – tapo siužetiniu pagrindu dar vienai artėjančiai premjerai Kaune.
Vis dėlto drama „Kartu“, pagal šį provokuojantį kūrinį sukomponuota Lauros Udrienės bei režisieriaus Artūro Areimos, atsirado anksčiau, nei pasaulį sudrebino įvykiai Ukrainoje. Spektaklio statytojas tvirtina nespekuliuosiantis jautria tema, tik kalbėsiantis apie mūsų tautoms bendrą posovietinį „paveldą“. Netgi veiksmas iš Charkovo žada būti perkeltas neapibrėžton erdvėn, kartu atsisakant dalies iš daugybės romane pateiktų personažų. Spektaklio tonacija – liūdna ir kartu juokinga, atspindinti paradoksų kupino laikmečio patirtį. Vaidins mišri sostinės ir Kauno aktorių komanda: Vainius Sodeika, Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Gintautas Bejeris, Saulius Čiučelis, Vilija Grigaitytė, Tomas Erbrėderis.
Pačiam S.Žadanui nepavyko išvengti tragiškų įvykių verpeto: prieš mėnesį Charkove, gimtajame rašytojo mieste Rytinėje Ukrainoje, vykstant Maidano aktyvistų mitingui jis buvo sužeistas, o besigydydamas lietuviams atsiuntė laišką, kuriame išdėstė savo pilietinę poziciją. „Ukraina šiandien išgyvena tikriausiai pačias tragiškiausias dienas savo modernioje istorijoje. Aš suprantu, kad mūsų laukia labai sunkus metas, tačiau vis tiek tikiu savo tautiečių kantrybe ir valia“, – rašoma šiame laiške.

Antono Čechovo banga

Jei kalbėtume apie repertuarų tendencijas, negalėtume nepaminėti ir Antono Čechovo, kurio pjesės Lietuvoje vėl „ant bangos“. Šį sezoną Lietuvoje matėme jau dvi „Žuvėdras“, dabar pasirodys ir antrasis (po A.Areimos pastatymo Kaune) „Vyšnių sodas“. Šįkart jis atkeliauja į Valstybinį jaunimo teatrą.
„Tam, kad imtumeisi tokios medžiagos, reikia turėti aktorių, kurie galėtų tai suvaidinti. Manau, išaugo ir subrendo nauja karta, turinti ir galinti parodyti savo „Vyšnių sodą“, – teigia režisierius ir šio teatro vadovas Algirdas Latėnas.
Toji nauja karta Valstybiniame jaunimo teatre – tai Giedrė Giedraitytė, Aleksas Kazanavičius, Simonas Storpirštis, Sergejus Ivanovas, Andrius Bialobžeskis, Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Jonė Dambrauskaitė, Lukas Petrauskas, Ignas Ciplijauskas, Jurgis Damaševičius. O pagrindiniam Liubovės Andrejevnos vaidmeniui pakviesta Viktorija Kuodytė, su kuria A.Latėnas prieš trejetą metų statė ir „Ledi Makbet“.
Kodėl A.Čechovas vėl tapo toks aktualus? Todėl, kad, pasak režisieriaus, šis dramaturgas pralenkė laiką: „Jis dar tuomet galvojo apie tuos pačius dalykus, kurie jaudina mus dabar. Tačiau niekada nerėkė apie tai atsistojęs ant “bačkos”, o mokėjo itin subtiliai tai atskleisti, paliesti savo kūryboje. Tai ir yra didžioji Čechovo paslaptis. Jo pjesėse, rodos, tik viršūnėlės tų ledynų kyšo…“

Lietuviškas komercinis kino repertuaras vėl artėja prie nepadoriai rekordinio tempo – keturių premjerų kiekvieną penktadienį, neskaičiuojant specialių seansų ir renginių. Tiesa, gausėjanti kiekybė tikrai nereikš trokštamos kokybės, tad savo filmą laisvalaikiui patartina rinktis atsargiai. Rugpjūtį ne sykį teks klausti: ar gali būti dar blogiau?

Bet pradėkime nuo gerų dalykų, ne viskas atrodo beviltiškai. Peterio Jacksono į žvaigždes pakeltas Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas nenuspėjamai originaliai stveria šiemet du kartus jau stebėtą gyvenimo pabaigos Žemės planetoje idėją (“Užmirštieji”, “Žemė – nauja pradžia”). Futuristinėje veiksmo dramoje “Eliziejus” turtuoliai paspruko į prabanga tviskančią ir rankomis nulipdytą naują planetą, nuniokotą ir perkrautą Žemę palikdami pasmerktųjų varguolių mūšiams. Tačiau nelaimingieji trokšta susigrąžinti lygybę ir teisybę, o tikslo link juos veda lemtingai darbe susižeidęs ir tik savaitę gyventi turintis pilietis.
Išmintingas scenarijus, energinga veiksmo momentų dinamika, stulbinami specialieji efektai, griežtą amžiaus cenzą atitinkantis turinys ir galinga aktorių šutvė (rimtus vaidmenis mėgstantis Mattas Damonas + seniai matyta Jodie Foster + talentingiausias brazilas Wagneris Moura) nepaliks galimybių nusivilti. Kitaip tariant, intriguojantis ir laukiamas nuotykis “Eliziejus” dar prieš premjerą užsilipdė etiketę “nepraleisti būtina”.

Festivalių ceremonininkai

Gražią puokštę išankstinių vilčių skleidė kultinio režisieriaus statusą subrandinęs prancūzas Michelis Gondry, tačiau žinomo romano “Dienų puta” ekranizacija nepavyko taip gerai, kaip tikėtasi. Pernelyg išdailintoje vizijoje siurrealizmais užsižaidęs autorius išgirdo neigiamą atsakymą iš Kanų, tad beliko priimti kvietimą atidaryti Karlovi Varų kino festivalį.
Lietuviškai išverstos rašytojo Boriso Viano knygos žinomumas nepadarė įspūdžio platintojams. Jie nutarė, kad skaitytojai į kiną nevaikšto, ir leidosi kaitalioti filmo pavadinimą. Dramedijai “Gėlėti sapnai” (L’ecume des jours / Mood Indigo) sugalvota improvizacija bent jau iš dalies atitinka teisybę ir neatrodo nukabinta nuo dangaus. Gražuolė Audrey Tautou moka ištraukti į paviršių praktiškai paskendusius filmus. Vien dėl jos ir “Neliečiamųjų” sielos Omaro Sy unikali ir beprotiška M.Gondry fantazija apie įsimylėjusią merginą, kurios plaučiuose užaugo lelija, bent dviem trims savaitėms užsitikrins padorų lankomumą.
O tarp namų ir Holivudo migruojantis islandas Baltasaras Kormakuras sulaukė Lokarno kino festivalio palaikymo. Dinamiškas veiksmo trileris “2 ginklai” pirmuosius šūvius paleis legendinėje Šveicarijos miestelio centrinėje aikštėje, kur po giedru dangumi susirenka mažiausiai 8 tūkst. žmonių. Premjera prestižiniame kino lopšyje garantuos, kad infiltruotų pareigūnų Denzelio Washingtono ir Marko Wahlbergo atsišaudymus į korupciją ir neteisingus kaltinimus pageidaus patikrinti ne tik etatiniai žanro gerbėjai.

Animacijos pasaulyje

Antrą milijoną spartietiškai kaupiantis pimpačkiukinis šou “Bjaurusis aš 2″ dar kartą patvirtino Lietuvos kino rinkos išskirtinumą, kad linksmai įgarsintas žaismingo turinio ir įdomių veikėjų animacinis nuotykis geba piešti nerealiausius stebuklus. Rugpjūtį mažiausius žiūrovus kvies dvi premjeros, bet šių laukia skirtingas likimas.
Žinome, kad lengviausiai sekasi sėkmingų animacinių filmų tęsiniams. Prieš dvejus metus mėlynieji neklaužados Smurfai ir Smurfetė pardavė bilietų beveik už milijoną litų, tad antroji banaliai suvaidintos ir patraukliai animuotos komedijos serija “Smurfai 2″ pateks į šiltesnį glėbį. Tęsinys garantuotai patiks daug nereikalaujantiems vaikams, o charizmatiškai užburtų veikėjų vyresni gerbėjai šiek tiek nusivils. Bet patrakusios magiškos linksmybės, chuliganiški pokštai ir slėpynės nuo pikto burtininko padovanos lengvai pamirštamą vasarišką pramogą.
Kol vunderkindų animatorių studija “Pixar” laikėsi pažado nepiešti tęsinių, jų premjeros stebino originalumu. Bet idėjiniam vadui Johnui Lasseteriui taip pat parūpo lengviau surenkami pinigai ir jis paskatino dailininkus atsigręžti į praeitį. Nuostabios “Žaislų istorijos 3″ skaudi nesėkmė Lietuvoje (tik 566,6 tūkst. Lt pajamos) įrodė, kad po ilgos pertraukos atgaivinti senųjų animacinių hitų herojai mūsų krašte nesuveikia efektyviai. O garsusis “Monstrų biuras” rodėsi dar tais laikais, kai animacijos žanras nesimėgavo paklausa ir tautiniu dubliažu. Iš tiesų šaunieji baisūnai lieka menkai žinomi dabartiniams animacinių nuotykių žiūrovams.

Kaitri vasara nuviliojo kino pramogautojus prie jūros ir ežerų. Nedėkingiausiu laikotarpiu lankomumo duobes patikima užglaistyti energingiems atrakcionams, kuriems dažnai neįmanoma atsispirti.

Liepos mėnesį lietuviškame repertuare toliau dominuos tęsiniai, perdirbiniai, trileriai dvyniai ir ištvirkusio humoro komedijos. Plakatai vilios į kiną žvaigždiškomis pavardėmis, o išgalvoti lietuviški pavadinimai klaidins netikrais pažadais.

Almodovariškas reisas
Platintojų siūlomi du geriausi filmai savotiškai iškrinta iš vasaros pramogų apibrėžimo. Jiems būtų naudingiau pasirodyti rudenį, nes dabar rimtesnių pavardžių laukiantys kinomanai atitolę nuo kino. Kita vertus, etatinis lietuviško repertuaro svečias Pedro Almodovaras pakėlė į orą spalvingą, intelektualią, provokuojančią retro komediją, kuri sąmoningai sumeluotu pavadinimu “Aš tokia susijaudinusi!” (Los amantes pasajeros / I’m So Excited!) neteisingai peršama moterų auditorijai.
Privalu būti P.Almodovaro gerbėjų klubo nariu ir ekscentriškojo reiso nelyginti su geriausiais jo šedevrais. Jei pirksite bilietą tik dėl garsiausių režisieriaus žvaigždžių Penelope’s Cruz ir Antonio Banderaso, nevėluokite į seansą, nes nusivilsite nepamatę tik vienai trumpai scenai suvaidinti susitikusių populiariausių aktorių. Lėktuvo verslo klasėje įsitaiso mylimiausi ispanų režisieriaus aktoriai ir vaidina grynai almodovariško sukirpimo veikėjus. Chaotiška ir žaisminga intelektuali komedija turi dvigubą dugną. Provokuojančio humoro situacijos juokins tik pagavusius tarp eilučių užslėptą farsą ir satyrą. Sau būdingu stiliumi P.Almodovaras pašiepia ne tik Ispaniją sukausčiusią ekonominę krizę, klestinčią korupciją ir politikos cirką.

Romantiškiausias pasimatymas
Režisieriaus Richardo Linklaterio, aktorių Julie Delpy ir Ethano Hawke’o kolektyvinių pastangų jautri romantinė drama “Prieš vidurnaktį” mačiusiesiems du ankstesnius spontaniškus pasimatymus Vienoje (1995 m. “Prieš saulėtekį”) ir Paryžiuje (2004 m. “Prieš saulėlydį”) atnaujins melancholišką nostalgiją.
Trečiasis pasivaikščiojimas po gražiąją Graikiją visiškai pateisina didelius lūkesčius. Žavingai suvaidintą minimalistinį filmą galima žiūrėti nežinant, ką išgyveno menininkės Selinos ir rašytojo Džesio pora per pastaruosius dvidešimt metų, bet smulkios ir subtilios sąsajos sustiprina magišką įspūdį. “Prieš vidurnaktį” mažiausiai tinka vasaros peržiūrų maratonui, kai trūksta polėkio ir dėmesingumo klausytis atvirų, improvizuotų, nuoširdžių, šmaikščių, jausmingų, provokuojančių, aistringų pokalbių apie moters ir vyro santykius. Po dienos prie jūros ar ežero būtent toks sąžiningas, lyriškas, dramatiškas ir humoristinis filmas atgaivins užkaitusias emocijas.

Vagone su indėnais ir kaubojais
Labiausiai liepos rezultatus cementuos išradingas vesterniškas epas “Vienišas klajūnas”. Jame sudėta beveik viskas, ko reikia lengvabūdiškai ir įsimintinai pramogai. 225 mln. JAV dolerių biudžetu rizikuojančius prodiuserius verta pagirti už įspūdingą bandymą sugrąžinti žiūrovų pasitikėjimą nepopuliariu žanru. Jie stulbinamai atkūrė kaubojų, indėnų, aukso ieškotojų ir godžių turtuolių epochą, nutiesė geležinkelius, sukonstravo miestelius, pasiuvo drabužius.
Dar vieną keistuolį uždegančiai vaidinantis Johnny Deppas (iš tiesų jis įkūnija du veikėjus) ir tris “Karibų piratų” laivus vairavęs Gore’as Verbinskis pabalnojo efektingą, linksmą ir adrenalino kupiną nuotykių fantaziją Monumentų slėnyje bei kituose amerikietiškos gamtos kampeliuose. Jau seniai neregėjome nieko panašaus. Šis filmas džiugina išradingumu. Šiuolaikiniame superherojų pasaulyje kaubojiškas ir indėniškas vesternas jaučiasi pernelyg senamadiškai, bet režisierius deda milžiniškas pastangas, kad Johno Wayne’o žygių nepažįstantis žiūrovas nenuobodžiautų.
2 val. 30 min. trukmės “Vienišas klajūnas” įsivažiuoja lėtai, kol supažindina su indėnu Tonto ir būriu esminių personažų, papasakoja trumpų praeities kuriozų, paaiškina, įleidžia gerų pagalbininkų kinų (čia tam, kad Kinija įsileistų filmą į repertuarą) ir supančioja intrigą. Finalinės 45 minutės išjudina nerealias, dinamiškas ir anekdotines “non stop” lenktynes su senoviškais traukiniais, kumštynėmis ant vagonų stogų, mikliai jojančiais žirgais, užminuotais tiltais, išsiskiriančiais bėgiais, akrobatiniais triukais, pavojingais šuoliais, sprogstančia energija ir aukso karštlige.

Robotai prieš monstrus
Pribloškiantys reklaminiai anonsai ragina nepraleisti futuristinio monstriškų mūšių trilerio “Ugnies žiedas”. Po ilgos kūrybinės pertraukos į režisieriaus kėdę atsisėdęs vizionierius Guillermo del Toro sukonstravo originalų atrakcioną, kuriuo mėgins sudominti “Transformerių”, “Godzilos” ir gudrių mokslinės fantastikos reginių gerbėjus. Dviejų žmonių mintimis ir jausmais valdomi milžiniški robotai stabdys Žemę trypiančius ir niokojančius radioaktyvius galiūnus. G.del Toro trejus gyvenimo metus investavo pasiruošimui režisuoti “Hobitą”, bet nepalankios aplinkybės pastūmėjo palikti vairą Peteriui Jacksonui ir įkvėpė įgyvendinti didelę vaikystės svajonę – atiduoti duoklę Japonijoje populiarioms robotų (Mecha) ir monstrų (Kaiju) kino tradicijoms.
“Ugnies žiedo” beribė fantazija ir protingos karo strategijos neturi lygių komerciniame repertuare, bet įspūdingo vizualiųjų efektų, kompiuterinės animacijos ir 3D pompastikos trilerio laukia sudėtingesnis mūšis dėl žiūrovų. Ypač Lietuvoje. Tai ne koks nors tęsinys ir jo beveik niekas nežino, negana to, filme nėra populiarių aktorių, kurie galėtų ištempti bent išankstinį ažiotažą. Esame regėję tik vieną japonų kultūros milžiną Godzilą, o kiti monstrai lieka nepažįstami. Mūsų krašte nejusti užsienyje garbinamo G.del Toro kulto: pirmasis “Pragaro vaikis” patyrė fiasko, antrasis “Pragaro vaikis” šiek tiek pataisė reputaciją, o originalusis “Pano labirintas” pateisino lūkesčius, bet jo surinktų pajamų “Ugnies žiedui” reikėtų vien premjeriniam savaitgaliui.